Romualdas Ozolas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Vytautas Visockas. Slaptai.lt nuotr.
Lietuvos Respublikos Seimas, minėdamas Romualdo Ozolo 80-ąsias gimimo metines, kviečia į konferenciją „Romualdas Ozolas – valstybės kūrėjas“. Konferencijos pradžia – sausio 31 dieną, 11 valandą Seimo Kovo 11-osios salėje (Seimo I rūmai). Organizatoriai – Seimo Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisija. 
 
Konferencijoje pranešimus skaitys Romualdo Ozolo mokslinės ir politinės veiklos bendražygiai – redaktorius ir leidėjas Antanas Rybelis, filosofas prof. Vytautas Radžvilas, rašytojas Romas Gudaitis, istorikas prof. Arūnas Gumuliauskas, politologas Alvydas Medalinskas. Analitinius pranešimus taip pat pristatys istorikė prof. Rasa Čepaitienė, politologai doc. Algimantas Jankauskas ir dokt. Vytautas Sinica. 
 
„Ateis diena, kai bus pasakyta tiesa – Romualdas Ozolas faktiškai yra dabartinės Lietuvos Respublikos atkūrimo tikrasis ideologas. Būtina skaityti jo tekstus. Tai žmogus, kuris matė ateitį 15-20 metų į priekį. Jis turėjo pranašo dovaną. O tai, kad mes jo neįvertiname, yra jau ne paties Ozolo nelaimė, o mūsų tautos tragedija“, – apie Romualdą Ozolą teigia Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys, filosofas, Vilniaus universiteto profesorius Vytautas Radžvilas.
 
Šia proga slaptai.lt skelbia Vytauto Visocko prisiminimus apie Romualdą Ozolą, skelbtus 2017-aisiais metais.
 
XXX

Vytautas Visockas

Su Romualdu Ozolu mano pažintis ilga – nuo 1957-ųjų rugsėjo 1-osios iki paskuginio susitikimo  2014-ųjų gruodžio mėnesį Santariškių ligoninės palatoje, kai aš dar nežinojau, kad daugiau nepasimatysime. Tiesa, 2015-ųjų pradžioje dar kelis kartus kalbėjomės telefonu. Ne apie ligas – apie „Nepriklausomybės sąsiuvinių“ leidybinius reikalus. Dirbo jis turbūt iki paskutinio atodūsio.

„Giriant be saiko ir stiprios prigimties žmogų galima išvesti iš tiesaus kelio. Tikri draugai turi kalbėti tiesą, kad ir kokia karti ji būtų, – skaitau R.Ozolo „Supratimuose“. Tai beveik pati pirmoji mintelė, užrašyta 1956-aisiais, dar vidurinės mokyklos abituriento.

Šiuose mano atsiminimuose pasistengsiu jo negirti be saiko, nors rašysiu apie įvairių pagyrimų vertą tikrai stiprios prigimties Lietuvai daug nusipelniusį žmogų, juo labiau, kad nebuvau jam nei tikras, nei netikras draugas. Sprendžiant iš įrašų man padovanotose knygose, buvome bendraminčiai, bendražygiai, bendradarbiai, bičiuliai…

Vilniaus universitete

Jeigu studijų Vilniaus universitete laikais nebūtumėm gyvenę viename „Tauro“ bendrabučio kambaryje, apie Ozolą kaip studentą, kurso draugą beveik nieko negalėčiau papasakoti. Tiesą sakant, ir dabar ne kažin ką, nes jis nei su kambario, nei su kurso draugais, man regis, artimiau nebendravo.

Atsiminimų knygoje „Lituanistai“, kurią jam įteikiau ligoninės palatoje, Ozolas rašo: „Kurse jaučiuosi laikinas. Įstojau į lituanistiką tik todėl, kad, pavėlavęs su dokumentais, į žurnalistiką būčiau turėjęs laikyti egzaminus, o lituanistų kurse medalininkų vieta dar buvo  (medaliu baigusiems vidurinę stojamųjų egzaminų laikyti tąsyk dar nereikėjo), rektorius Juozas Bulavas, neįtikinęs rinktis teisę, suteikė galimybę užimti laisvą medalininko vietą pas lituanistus. Toks ilgą laiką ir buvau: užėmęs vietą“.

Romualdas Ozolas – studentas

Turbūt dauguma kurso draugų, stodami į Universitetą studijuoti lietuvių kalbą ir literatūrą, rašė eilėraščius ir svajojo būti poetais. Negaliu tvirtinti, bet manau, kad Romas eilėraščių nerašė, buvo prozininkas. Bendrabučio kambaryje ir kurse mes jį draugiškai pravardžiuodavom Skriptorium, Rašytoju. Nepyko. Man skirtoje nuotraukoje (su kefyro buteliu vienoje rankoje, duonos kriaugžliu – kitoje) juokaudamas užrašęs: „O buvo laikai, kai ir rašytojai mito duona ir vandeniu“. Netiesa: beveik visada spintos lentynoje pūpsojo labai storų skanių lašinių bryzas, Romo parsivežtas iš tėviškės. Juo domėjomės beveik visi kambario draugai, ypač paskutinėm dienom iki stipendijos.

„Lituanistuose“ pats prisipažįsta, kad nuo antro kurso buvo beveik pražuvęs Universiteto dainų ir šokių ansamblyje, kuris tada vadinosi Vilniaus valstybinio V.Kapsuko vardo universiteto LTSR nusipelnęs dainų ir šokių liaudies ansamblis. Į bendrabutį pareidavo tik pernakvoti.

Turbūt pirmasis iš kurso draugų išleido knygelę: apie šį ansamblį. Su Liaudies instrumentų sekstetu buvo išvykęs į septintąjį pasaulio jaunimo ir studentų festivalį Vienoje; grįžo su aukso medaliu ir mano studentiška kepuraite, nusagstyta įvairiausiais ženkliukais. Tos kepuraitės jis man, suprantama, negrąžino, suieškojo kitą, ne tokią ypatingą.

Kurso draugų susibūrimuose beveik nedalyvaudavo. Nėra jo tuos pasilinksminimus atspindinčiose mano nuotraukose. Turiu vieną kitą, darytą bendrabučio kambaryje. Pats fotografuodavo daug, beje, visą gyvenimą nesiskyrė su mažyčiu fed‘u. „Fotografavimas – ne tik mechaninė žmogaus akis. Fotomenas todėl yra lygus kitiems“ (iš 1959 m. dienoraščio). Turėjo draugų Dailės institute (dabar – Dailės akademija). Į kambarį bendrabutyje dažnai užeidavo būsimasis dailininkas ir fotomenininkas Rimantas Dichavičius. Tik po daugelio metų, kai 2010-aisiais Signatarų namuose politikai, menininkai, filosofai gyrė jo neseniai pasirodžiusius dienoraščius „Aušros raudonis“, sužinojau, kad Ozolas pats neblogai piešė. Tada filosofas Arvydas Šliogeris stebėjosi gausiais Ozolo talentais, minėdamas jį taip pat ir kaip dailininką, dailės, fotomeno žinovą. Tiesa, atrodo, kad daugiau kaip prieš 20 metų Šliogeris Ozolą vertino santūriau: „Mano žmona […] negali Šliogerio matyti – vaikšto per pažįstamus ir šneka, koks Ozolas kvailas ir nieko nenutuokia filosofijoj. Aš tik šypsaus“, – rašoma 1987-ųjų dienoraštyje.

Turbūt Ansamblis kaltas, kad lituanistikai Ozolas neskyrė didesnio dėmesio, greičiau ne tiek studijavo, kiek mokėsi pažymiui. Labai gabiam jaunuoliui nebuvo sudėtinga gerai išlaikyti egzaminus ir domėtis pašaliniais dalykais, kurie jį ilgainiui padarė tokį, kokį dabar turime – vieną ryškiausių Atgimimo, Kovo 11-osios asmenybių.

Valstybinis lietuvių kalbos egzaminas. Egzaminatorius – kalbininkas Jonas Palionis, tuo metu, berods, filologijos fakulteto dekanas. Aš dar ruošiuosi, Ozolas jau atsakinėja. Man nerūpi, ką ir kaip kurso draugas pasakoja, bet kai egzaminatorius ėmė Ozolą auklėti, norom nenorom suklusau. Dabar, po penkiasdešimt penkerių metų, sunku tiksliai papasakoti, kokių priekaištų jam tada pažėrė dėstytojas, bet esmė tokia: galėtum būti kuklesnis, aš irgi esu buvojęs užsieniuose, daug pasaulio matęs.

Šitą frazę gerai atsimenu. Ir man, tikriausiai ir Ozolui, tie priekaištai tada buvo labai netikėti, nevietoje ir nelaiku. Ar pagrįsti? Manau, kad ne iš piršto laužti. Su Universiteto ansambliečiais, su sekstetu studijų metais Ozolas jau buvo lankęsis Austrijoje, Vengrijoje, Lenkijoje, Čekoslovakijoje, koncertavęs Maskvos Kremliaus teatre, Suvažiavimo rūmuose, Čaikovskio konservatorijoje… Nebuvo jis labai kuklus, dėmesingas – sakau tai todėl, kad „tikri draugai turi kalbėti tiesą“.

„Lituanistuose“ mūsų kurso draugė Bronė Liniauskienė, vėliau – lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja ekspertė, Lietuvos Rašytojų sąjungos narė, Kretingos rajono Garbės pilietė, rašo: „Atgimimo pradžioje stovėjome vieno rajono šventėje, laukėme, kol pakvies kalbėti. Ozolas ilgokai stovėjo šalia manęs, bet nei sveikas, nei sudie. „Romai, ar tu manęs nepažįsti?“ – „Pažįstu, kodėl nepažįstu.“ – „Tai kodėl nepasisveikini?“ – „Aaa…“ – numojo ranka. Taigi, suprask: aš – Ozolas. Pastovėjo šalia valdžios, pakvėpavo tuo oru ir pasijuto pusdieviu“.

Šį gabaliuką Bronė leido iš jos atsiminimų išmesti, bet aš žinau, koks Ozolas negailestingas kai kuriems žmonėms savo dienoraščiuose, todėl palikau. Didelių žmonių ir ydos didelės. Manęs jis taip pat kartą „nepažino“, kai jau buvo Nepriklausomybės akto signataras. 

1962 m. studijos baigtos; ir Ozolui, tarsi kokiam vidutiniokui, tenka provincijos mokytojo dalia. „Baigus Universitetą esu kviečiamas dirbti komjaunimo centro komitete, bet, pasirodo, nesu komjaunuolis. Baudai gaunu paskyrimą į rajono mokyklą, nors jau dirbu Vilniuje“, – skaitome jo biografijos papildymuose („Mano kelias į nepriklausomybę. Kas biografijoje nepažymėta“).  

Apie darbą Valkininkų mokykloje man jis yra pasakojęs. Atsimenu tik tiek, kad tada, vasarą vaikštinėdamas parugėm, gėrėdavęsis nuostabia Lietuvos gamta ir daug mąstydavęs: apie pasaulį, gyvenimo prasmę, lietuvių tautos likimą.

 „Mintyje“

1962-aisiais išsiskirstėme kas sau. Su Ozolu likimas vėl suvedė po aštuoniolikos metų, 1980-aisiais, „Minties“ leidykloje. Aš ten jau kelerius metus dirbau redakcijos vedėju, o jis buvo paskirtas vyriausiojo redaktoriaus pavaduotoju. Vienas iš mano viršininkų – kurso draugas. Kaip manote, mano gyvenimas palengvėjo ar pasunkėjo? Neretai tokiais atvejais pavaldinio gyvenimas palengvėja. Panašių santykių tuo metu leidykloje buvo: vyriausiasis redaktorius bičiuliavosi su vienu redakcijos vedėju, direktorius – su kitu. Mano atžvilgiu Ozolas iškart leido suprasti: nesitikėk jokių nuolaidų. Ir už tai aš jam esu dėkingas. Ne tik man pasisekė, kad teko dirbti su tokios plačios erudicijos intelektualu, pasisekė ir leidyklai. Drįsčiau sakyti – ne tik leidyklai.

Romualdas Ozolas (ketvirtas iš kairės) su kurso draugais
Romualdas Ozolas (ketvirtas iš kairės) su kurso draugais

Knygų leidyboje Ozolo nuopelnai dideli, tačiau aš čia net nebandysiu jų atskleisti. Reikėtų nemažos monografijos, pasakojančios apie devintajame dešimtmetyje ir dešimtojo pradžioje išleistas veringiausias knygas, prie kurių pasirodymo tais gūdžiais laikais (tamsiausia būna prieš aušrą) prisidėjo „Minties“ leidyklos vyrausiojo redaktoriaus pavaduotojas Romualdas Ozolas. Į leidyklą jis įsiveržė kaip gaivus vėjo gūsis, iš esmės pakeitęs dešimtmečiais nusistovėjusį leidybinį klimatą, nustelbęs visus buvusius tos leidyklos leidėjus.

Kas jis toks? Dar vienas nomenklatūrininkas iš rūmų šalia Lenino aikštės. Kai perskaitėme jo „etnologinius užrašus“ apie darbą pas Česnavičių – „Pilkieji rūmai“, – ne visi leidykloje patikėjo, kad tie užrašai nuoširdūs, atsiradę tais laikais. Ką jis išmano apie knygų leidybą? Kai kurie redaktoriai ir redakcijų vedėjai pradžioje galvojo panašiai ir tarpusavyje tyliai apie tai pasikalbėdavo. Kartą po vienos kitos taurelės (leidykloje tais laikais puotaujama buvo dažnai, net labai triukšmingai) Ozolas kelis mus pasikvietė į savo butą Kačialovo gatvėje. Norėjo parodyti ir įrodyti, kad į leidyklą jis atėjo šiam darbui pasirengęs, daug mąstęs, kad dirbti ketina rimtai. Aš juo patikėjau. Jau tuo metu Ozolas turėjo didelę vertingų knygų biblioteką. Kai Universitete kurso draugai buvome susirinkę po 50 metų, jis mus paragino ne tik išleisti atsiminimų knygą, bet ir savo asmeninių bibliotekų lituanistiką padovanoti gimtosiosioms mokykloms. Jis taip jau buvo padaręs.

Ozolui dirbant „Mintyje“, beveik visos leidžiamos knygos atsidūrė didesnėse mažesnėse serijose, cikluose, blokuose. Visos redakcijos turėjo didelius perspektyvinius leidybinius planus. Paminėčiau serijas „Raštijos paminklai“, „Iš filosofijos palikimo“, „Iš Lietuvos istorijos palikimo“, eseistikos knygų ciklą ir kt. Man teko leisti didžiuosius ir mažuosius turistinius žinynus, skirtus miestams, turistinius maršrutus, serijuotas knygas apie rajonus, miestelius, kultūros, istorijos paminklus. Tik maža dalis tų sumanymų buvo įgyvendinti, nes knyga nūnai tapo pirmiausia preke, o prekė turi būti paklausi ir pelninga.

x  x  x

Vyksta partinis susirinkimas, kuriame dalyvauja Spaudos komiteto žmogus. Ozolas susimąstęs, kartais kažką pasižymi užrašų knygelėje, paskui pats taria žodį. Po susirinkimo gamybininkas V. manęs klausia: ar tu supratai, ką Ozolas norėjo pasakyti? Aš nieko nesupratau. Turėjo jis tokį bėdą, kartą viešai yra apie tai kalbėjęs, žadėjo pasitaisyti. Tąkart aš pagalvojau: vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas taip kalba todėl, kad susirinkime dalyvauja  žmogus iš komiteto. Politikai kartais sugeba daug kalbėti ir nieko nepasakyti, kai nori įtikti ir vieniems, ir kitiems arba nuslėpti savo pažiūras, įsitikinimus.

Tada Ozolas dar nebuvo politikas tikrąja šio žodžio prasme. O kai buvo, man patikdavo, kad jis kalba taip, tarsi skaitytų pasirašytą tekstą – taisyklingais, užbaigtais sakiniais. Nemalonu, kai prezidentas arba koks kitas aukštas politikas nesugeba atsikratyti įkyrių priežodžių, nevartotinų žodžių, daro daug elementarių literatūrinės kalbos klaidų. Mane žavėjo ir tebežavi Vytauto Landsbergio tekstai ir kalbos.

Dar vienas Ozolo oratorinių sugebėjimų vertinimas. Pažįstamas Užsienio reikalų ministerijos darbuotojas M., mitinge stovėjęs šalia manęs, po Ozolo kalbos šypsodamasis sako: kartais atrodo, kad šį kartą ilgo ir sudėtingo sakinio taisyklingai užbaigti jis nesugebės, turės pasitaisyti, pakeisti linksnį, pradėti iš naujo. Bet taip niekada neatsitinka, visada jis randa išeitį.

Mokėjo Ozolas ir kalbėti, ir rašyti apie sudėtingus dalykus, daug aforizmų galima būtų išrinkti iš jo supratimų, sugyvenimų, kalbėjimų mitinguose ir televizijose.

Kai jis dar buvo „Minties“ vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas, bet leidykloje jau pasirodydavo retai, kartą mes jį pasikvietėm į salę papasakoti, kas girdėti kasdien kintančiame pasaulyje, kuriame Lietuva jau buvo pabudusi ir kėlėsi. Iki šiol atsimenu kai kuriuos vaizdingus jo pasakymus apie Rusiją: byrant imperijai, į kurią pusę ji virs, užgrius mus visu savo svoriu ar neužgrius? Ozolas tada dar nežinojo. Tik dabar galutinai paaiškėjo, kad griūva ant mūsų.

Pradedant 1988-aisiais Ozolas jau nebuvo vien „Minties“ leidyklos darbuotojas. Neperdedant galima sakyti, kad kasdien jis vis labiau panašėjo į vieną talentingiausių redaktorių, taisantį ir redaguojantį visos Lietuvos gyvenimo knygą. Tačiau kuklų atlyginimą už darbą be poilsio dienų, be atostogų, beje, tuo metu dar ir labai pavojingą, kurį laiką kiekvieną mėnesį jis atsiimdavo leidyklos buhalterijoje. Leidyklos direktorius ir vyriausiasis redaktorius – partinės nomenklatūros atstovai – toleravo Lietuvoje prasidėjusį Sąjūdį ir Ozolo aktyvią veiklą jame.

x  x  x

Nusprendėme išleisti turistinį leidinį apie automagistralę Vilnius – Klaipėda. Tuo metu ji buvo ką tik užbaigta. Prikalbinome šio darbo imtis prof. Česlovą Kudabą. Važiuojame pasižvalgyti, ką kur reikėtų aprašyti, fotografuoti. Profesorius įdomiai pasakoja apie Smetonos laikais atliktus dielius kelio statybos darbus, pakelėse vykusias įnirtingas kovas Antrojo pasaulinio karo metais, o  Ozolas man sąsiuvinyje pažymi privalomai fotografuotinas vietas. Jis juk buvo meninės fotografijos vertintojas. Tą pačią vasarą kelininkų sunkvežimis kelis kartus mane vežė iki Klaipėdos, Palangos, Ozolo nurodytose vietose pakeldamas panoraminei nuotraukai. Net iš lėktuvo teko fotografuoti automagistalę. Deja, prof. Kudaba, tapęs Seimo nariu, šio darbo nepadarė. Apgavome kelininkus, kurie mus vežiojo, Palangoje maudė suomiškoje pirtyje, vaišino. Prisimenu,  viešbutyje tada jaudindamiesi stebėjome „Žalgirio“ krepšininkų dvikovą su Maskvos CSK. Lemiamais momentais Ozolas neatlaikydavo įtampos ir pasitraukdavo nuo televizoriaus ekrano. Tada krepšinis mums buvo ne tiek sportas, kiek kova su okupantais.

Romualdas Ozolas mitinge

Turistinei literatūrai reikėjo daug nuotraukų, o fotografų, galinčių kokybiškai iliustruoti rajonus, miestus ir miestelius, surasti būdavo nelengva. Ozolas dažnai atmesdavo pateiktas nuotraukas, reikalaudavo dar ir dar kartą fotografuoti.

CK pareikalavo skubiai pakartotinai rusų kalba išleisti knygelę apie Kauno IX fortą. Ozolui žinomo fotografo nuotrauka viršeliui netinka, reikia panoraminės, geriausia būtų – iš lėktuvo. Kur aš gausiu tą lėktuvą! Čia jau tavo problemos. Ieškojom (ir radom!) lėktuvą.  

Beje, Ozolas man yra sakęs: meninė fotografija gali būti tik juodai balta. Jis labai skeptiškai vertino pasirodžiusius spalvoto vaizdo televizorius, tokio jis niekada nepirksiąs. Peikė ir rašymą kompiuteriu, šia prasme buvo mažai raštingas. Ranka rašytame tekste braukymai, taisymai daug pasako apie autoriaus kūrybinį darbą, minčių vingius, o iškart kompiuteriu rašant viso to nelieka, – teigė jis. Taip, naujovės sukuria ir naujų problemų, tačiau pastaroji – ne pati didžiausia.

 „Minties“ leidykla šiandien jau ryžtasi išleisti knygą, kurios „pamatiniai teiginiai, raudona gija einantys per visą monografiją, negali nestebinti, netgi nestulbinti visai kitokiu istorinės tiesos, jos spalvų aiškinimu.“ Taip profesorius, habilituotas daktaras, Lietuvos mokslų akademijos narys emeritas Romualdas Grigas ką tik pasirodžiusioje knygoje „Nutylėtų tiesų sakymai“ rašo apie „Mintyje“ išleistą  istoriko Henriko Šadžiaus monografiją „Tautos drama (1939-1953)“. Profesorius spėlioja, kas galėų būti tokios knygos, labai palankios V.Putino Rusijai, rėmėjas, „kas autoriui padėjo rašyti?“ Visai atsitiktinai sužinojau kur šuo pakastas. Gerai, kad Romualdas Ozolas jos nesulaukė, būtų jautęsis labai įskaudintas.

x  x  x

Leidome gamtininko, Žuvinto rezervato direktoriaus Vytauto Nedzinsko knygas, todėl ne vieną kartą su direktorium plaukiojom šiame paukščių ir žuvų ežere. Ir Ozolas panoro jį pamatyti iš arti. Spalio mėnesį vežiau jį su sūnumi Džiugu savo automobiliu. Diena trumpa. Pusvalandį paplaukiojom, grįždami Alytuje mano gimtajame name pavalgėme vėlyvus mamos pagamintus pietus ir temstant jau buvome Vilniuje. Ozolo sūnus visą laiką tylėjo, mintyse aš tuo net stebėjausi. Negalėjau suprasti, ar jam ta kelionė buvo bent kiek įdomi.

Antrą kartą Ozolo Džiugą pamačiau karste. Su sūnumi Gintaru atėjome užjausti sielvarto prislėgtus tėvus (Irena Ozolienė taip pat mano kurso draugė). Tai tu dar gyvas? – žiūrėdamas į mano sūnų, netikėtai paklausė Ozolas. Labai keistas klausimas. Ką tai galėtų reikšti? Vėliau jis man paaiškino: kai buvo ieškomas Džiugas, Misiukonis jam sakęs, kad morge ne Džiugo, o Gintaro Visocko kūnas. Mano sūnus tada dirbo „Lietuvos aide“.

Politikoje

Pasibaigus „Minties“ laikotarpiui, Ozolą jau mačiau tik tokį, kokį jį matė visi Lietuvos gyventojai, įdėmiai stebėję, kas dedasi Seime, Vyriausybėje, žiniasklaidoje… Kovo 11-osios akto signataras, buvęs vicepremjeras, buvęs TSKP narys, buvęs LKP CK narys, Centro partijos įkūrėjas, publicistas, politologas, beletristas… Ar viską, ką jis darė ir padarė, galėčiau vertinti tik aukščiausiu pažymiu?

Romualdas Ozolas Kovo 11-osios eitynėse

„Klydom visi. Savaip. Bet kas buvo – buvo. Todėl nebegaliu pakeisti to fakto, kad tada galvojau būtent taip, o ne kitaip, ir nepriklausomai nuo to, kad dabar labai norėtųsi, jog būčiau buvęs protingesnis ar bent įžvalgesnis, tenka sutikti su tuometiniu savo ribotumu, tendencingumu, naivumu ir t.t., ir su apgailestavimu tarti: tada taip galvojau“, – rašoma „Sugyvenimų“ (1990-1992 metų dienoraščių puslapiai) pratarmėje.

Nelengva dabar pasakyti, kur, Ozolo nuomone, jis klydo, buvo nepakankamai protingas, įžvalgus, buvo ribotas… Gal jautėsi šiek tiek kaltas, kad taip greitai valdžia atsidūrė partinės nomenklatūros rankose, kurios ji nepaleidžia iki šiol? Dalis jo klaidų surašyta 1990-1992 m. dienoraščiuose. Kai „Aušros raudoniai“ buvo pristatyti Signatarų namuose, Rašytojų sąjungos leidyklos, išleidusios šią knygą, vadovas Valentinas Sventickas šypsodamasis pasakė: Vytautas Landsbergis čia paminėtas 700 kartų. Daugoka pašaipų, ironijos, net neapykantos Sąjūdžio bendražygio adresu. Tais metais Ozolas ir aš buvome skirtingose barikadų pusėse, tik aš – nežinomas ir nereikšmingas įvykių stebėtojas, o jis – įnirtingas kovotojas prieš „beveik neribotą valdžią įgijusį faktiškąjį valstybės vadovą“, kad jis „netaptų A.Smetonos tipo autokratu ir nesukliudytų Respublikos demokratinei plėtotei“. Netapo, bet Ozolui nuo to ne lengviau: „Jeigu būčiau žinojęs, į ką ta demokratija išvirs!“ 

Mūsų keliai vėl suartėjo, kai abu pamatėm, kad, įstojus į išsvajotoją Europos Sąjungą, lietuvių tautos egzistencijai iškilo pavojus, iki šiol nuolat stiprėjantis. Jis buvo vienas iš nedaugelio ES skeptikų. Dauguma matėme vien privalumus, Ozolas matė tai, ką kai kurie ėjimo entuziastai mato tik dabar, kai netekome trečdalio tautos. Portale Slaptai.lt mes skelbėme jo straipsnius, ėmėme interviu, propagavome jo knygas, ypač „Supratimus“ (Parinktos 1956-2006 metų metafizinio dienoraščio mintys). Savo tekstuose jis įtikinamai ir vaizdžiai atskleidžia kosmopolitizmo, globalizacijos, vadinamosios tolerancijos ir tolerantiškumo, žmogaus teisių deklaracijos (kuri yra ne kas kita, o Komunistų partijos manifesto vertimas), esmę. Jis nebijojo save vadinti nacionalistu, nes, pasak Ozolo, nacionaliozmas, o ne kas kita yra jo jėgų šaltinis.

Kai paskutinį kartą aplankiau jį ligoninėje, net mirties patale jis nesiliovė galvoti apie darbus, kuriuos dar privalėtų atlikti. Norėtų rimtai padiskutuoti su kosmopolitu Tomu Venclova, kuris jį nuolat kritikuojąs, apie pastarųjų dešimtmečių Lietuvos politinį gyvenimą parašyti romaną…

Kadangi su Tomu Venclova jis jau daugiau nesusirems, iš „Supratimų“ (1995) pateikiu bent trumpą ištraukėlę, kur paminėtas šis intelektualas, ideologinis  Ozolo priešininkas:

„Kosmopolitizmas – taip pat tautiškumas, Kosmopolitizmas yra betautis patriotizmas, betautis tautiškumas… Visi kosmopolitai pripažįsta savo tautinę kilmę. Tačiau visi jie nepripažįsta savo įsipareigojimų tautinei kilmei, taigi ir tautai… Kad ir ką kalbėtų apie gėrį gyventi „be tautos“, jis renkasi vieną iš jų – kokią nors emigrantų tautą, kaip T.Venclova JAV, arba bastūnų, kaip V.Žirinovskis pasirinko Rusiją, ir jas šlovina pagal nustatytą „garbės kodeksą“.

Šiandien Ozolo mums labai trūksta. Kaip atsvaros, kaip stabdžio, Lietuvai ritantis į nežinią.

Vytauto Visocko nuotr.

2017-03-15

Vytautas Visockas (1939 – 2018)

Šiemet švęsdami Velykas netekome filologo, spaudos darbuotojo, publicisto, vertėjo Vytauto Visocko.  Mes, Vilniaus universiteto 1957 – 1962 m. lituanistai, jau išeinančios pokario kartos atstovai, Vytauto asmenyje praradome dar vieną studijų laikų  bendrakursį. Atsigręždami atmintimi į seniai prabėgusias dienas matome Vytautą, aukštaūgį, plačiapetį vaikiną iš Dzūkijos, su foto aparatu rankose, fotografuojantį mūsų studentiško gyvenimo momentus, matome dainuojantį,  dalyvaujantį tautosakos rinkimo ekspedicijose, matome tarp aktyvių Universiteto teatrinės studijos dalyvių…

Baigus universitetą Vytautui, kaip ir daugeliui lituanistų, teko paragauti mokytojo duonos ir tik paskui eiti savo pašaukimo keliu. Jis pasirinko spaudos kelią. Keletą metų dirbo daugiatiražinio laikraščio „Gyvenimas – mokykla“ redaktoriaus pavaduotoju, vėliau Lietuvos radijo ir televizijos jaunimo redakcijos vyresnysis redaktorius, kone 25 – erius metus jis atidavė „Minties“ leidyklai (redakcijos vedėjas, vyriausiasis redaktorius, direktorius). Visi, kam teko kartu su Vytautu dirbti, bendrauti, jautė jo asmenybės šviesą, inteligenciją, dvasingumą. Jis niekada neišdavė garbingo, doro žmogaus principų – nemelavo, nepataikavo, nesitaikstė su bukumu, abejingumu… Ir visa savo esybe buvo lituanistas, jam rūpėjo lietuvių kalbos ir kultūros būklė, tautos dvasinis paveldas.

Jausdamas kovos su tamsa, su abuojumu būtinybę Vytautas, jau tapęs pensininku, neleido sau pavargti, griebėsi publicistikos, atviro, tiesaus pokalbio su laikraščio „Draugas“ skaitytojais. Ypač daug, kelis šimtus straipsnių, ne vieną tūkstantį reportažinių, įvairių renginių, susitikimų nuotraukų, įžymių žmonių portretų jis paskelbė sūnaus Gintaro įkurtame Lietuvos aktualijų portale slaptai.lt. Daug nuveikė Vytautas šiame bare, atkakliai darbavosi lig praėjusio rudenio, ligi tol, kol sunki ir lemtinga liga privertė gultis ligoninėn.

Ąžuolas – lietuviškos stiprybės simbolis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2012 m. vasarą susirinkę paminėti Universiteto baigimo 50 – mečio, pasigedome jau anapilin išėjusių keliolikos bendrakursių. Pritarėme Romualdo Ozolo paraginimui kiekvienam parašyti studijų dienų prisiminimus. Juos sudėti į knygą buvo pavesta Vytautui Visockui. Jis ėmėsi stropiai vykdyti šį įpareigojimą. Tik iš pradžių atrodė, kad bus nesunki šita užduotis. Bet reikėjo kantrybės raginant, primenant, laukiant. Buvo vis žadančių, bet taip ir neištesėjusių pažado. Pagaliau talkinant mūsų garsiems kalbininkams Evaldai ir Aldonui knyga buvo parengta spaudai. Turime unikalų, solidų, primenantį mūsų jaunystę, studijų metus Vytauto gausiai iliustruotą nuotraukomis leidinį „Lituanistai 1957 -1962 m.“

Retėja mūsų gretos. Pastaraisiais metais netekome Lietuvos nepriklausomybės akto signataro Romualdo Ozolo, filosofo, bibliofilo Ipolito Ledo, ryškiausios  lietuvių religinės poezijos kūrėjos Marijos Katiliūtės – Lacrimos, pedagogės, poetės Bronės Liniauskienės.

Netikėta, sukrečianti stipruolio, regis, niekada nepalūžtančio Vytauto Visocko netektis. Net ir tie, kurie žinojome, kokius likimo išbandymus, kančias patyrė Vytautas, tikėjome, kad stipri dvasia padės atgauti jėgas. Deja, Vytauto jau nebėra. Belieka tik guostis, kad buvusio gyvenimo šviesa ir šiluma nedingsta, lieka artimųjų bei draugų atmintyje. Toji atmintis Jį nors trumpam atšauks  iš Anapus, matysime mūsų Vytą, gyvą ir orų, tokį, kokį pažinojome.

Jau nebereikia laikrodžio,

Nebereikia  pavasario…

Kalbėsi kapo gėle, miško siaudesiu,

Akmenėlio atodūsiu, paukščio balsu…

Žiūrėsi į mus, dar pasilikusius,

Iš pačios žydriausios žvaigždės…

Sudie, šaunus ir mielas Vyteli, išeinantis į amžinybės Šviesą.

1957 – 1962 m. Vilniaus universiteto lituanistai

2018.04.05

Vilniaus universitetas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Reaguodami į pertvarkas Vilniaus universiteto Filologijos fakultete, žymūs šalies kalbininkai ir lituanistai, įvairių sričių akademikai, visuomenininkai ir rašytojai kreipėsi į universiteto vadovybę. Kreipimusi reiškiamas susirūpinimas dėl suprastėjusios lituanistikos ir baltistikos padėties, kai fakultete neliko lituanistikos magistrantūros studijų, buvo sutraukti bakalauro studijų kursai, o katedras pakeitus institutais, nė vieno jų pavadinime neliko net nuorodos į lietuvių kalbą.

Reikalaujama VU Filologijos fakultete užtikrinti deramą išskirtinę lituanistikos tyrimų ir studijų vietą bei vien lituanistikai skirtą struktūrinį padalinį (institutą).

Kreipimesi rašoma, kad pertvarka kilo ne iš fakulteto vidaus poreikių, o buvo primesta naujosios Vilniaus universiteto administracijos, kuri ignoruoja šios srities fundamentinių studijų reikmes ir siekia komercializuoti kalbų mokymą. Katedrų, kurios netrukus gali būti galutinai panaikintos, statusas pažemintas – jos perkeltos į fakultete naujai sukurtus penkis institutus: Anglistikos, romanistikos ir klasikinių studijų, Baltijos kalbų ir kultūrų, Literatūros ir kultūros tyrimų, Taikomosios kalbotyros ir Užsienio kalbų. Toks institutų paskirstymas ir įvardijimas kelia abejonių, nes yra painus ir išskaido lituanistų pajėgas. Neįtikina ir fakulteto dekanės aiškinimai, esą papildomos institutų grandies sukūrimas mažina administracinę naštą.

Senasis Vilniaus Universitetas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Susirūpinimą pasirašiusiesiems kelia tai, kad pagal naują tvarką, pagal kurią Lietuvių kalbos katedros darbuotojai priskirti prie Taikomosios kalbotyros instituto, faktiškai atsisakoma fundamentinių lietuvių kalbos tyrimų, nors taikomoji kalbotyra jais remiasi. Lietuvių literatūros katedros darbuotojai pateko į bendrą Literatūros ir kultūros tyrimų instituto sudėtį, kurioje lituanistinis dėmuo yra mažareikšmis.

„Fakultete, net ir sunkiais okupacijos metais buvusiame lietuvybės bastionu, nebelieka įsipareigojimo lituanistikai. Į lituanistines katedras pasikėsinta kaip į institucijas. Užuot įsteigus (jeigu jau būtina) Lituanistikos (arba Lietuvių kalbos ir literatūros) institutą, lituanistų jėgos buvo išskirstytos po kitus institutus, kuriuose tapo mažumomis, negalinčiomis lemti katedrų veiklos. Pertvarka Vilniaus universitete sąmoningai susilpnino lituanistų ir lituanistikos (bei baltistikos) svorį, o iškėlė bendrąją kalbotyrą, kalbų tipologiją ir bendrąsias kultūros studijas“, – rašoma kreipimesi.

Kreipimesi teigiama, kad tokios pertvarkos tik dar labiau prisideda prie jau kurį laiką besitęsiančio lituanistinio turinio „išplovimo“ iš studijų programų: Vilniaus universitete nebėra lituanistikos magistrantūros studijų, o lituanistiniai dalykai Lietuvių filologijos bakalauro programoje gerokai sutrumpinti.

Pertvarkant fakulteto struktūrą, institutų pavadinimuose neliko žodžio „lietuvių“. Kreipimesi pabrėžiama, kad lituanistikos paminėjimas pavadinime – labai svarbi politinė nuoroda į jos statusą dabartinėje Lietuvos valstybėje.

„Dabar jis sumenkintas labiau, nei sovietmečiu, ir liudija siekį, prisidengiant reformomis, ištautinti ir išvalstybinti ne tik Fakultetą, bet ir visą Vilniaus universitetą“, – teigiama kreipimesi. Pasak jį pasirašiusiųjų, keičiama pati šio ilgaamžes tradicijas turinčio universiteto misijos ir tikslo samprata – iš svarbiausio lietuvių tautos kultūros ir mokslo židinio bei sąmoningų ir patriotiškų šalies piliečių ugdymo institucijos universitetas verčiamas į globalios „akademinių paslaugų“ rinkos žaidėją.

Vilniaus dailės akademijos docento ir vieno iš kreipimosi iniciatorių dr. Artūro Judženčio nuomone, dėl dabartinės kultūrinės ir demografinės Lietuvos būklės pagrindinis Lietuvos universitetas privalo lituanistikai skirti išskirtinę vietą. Net ir kreipimosi nesėkmės atveju prieš akademinės nomenklatūros diegiamą globalizmą bus sutelkta Lietuvos šviesuomenė.

Kreipimesi akcentuojama, kad lituanistikos studijos privalo ugdyti patriotizmą, saugoti ir puoselėti tautinį orumą ir valstybinę savigarbą. Kreipimosi autorių įsitikinimu, tik tai užtikrinantis „fakultetas bus iš tikrųjų tarptautiškas, nes jo paskirtis ir siekiai bus suprantami kiekvienai save gerbiančiai tautai“. Reikalaujama steigti lituanistikai skirtą ir pavadinime su ja susietą padalinį, o lituanistikos studijas išplėsti bei laikyti strategine universiteto kryptimi, tuo pačiu grąžinant ir lituanistines magistrantūros studijas. 

Lietuvių kalbos išdavystė

Kreipimosi iniciatoriai planuoja toliau rinkti neabejingų piliečių parašus internetinėje erdvėje: https://www.peticijos.com/dl_lituanistikos_bkls_pertvarkomame_vilniaus_universiteto_filologijos_fakultete

Tarp keturių šimtų kreipimąsi pasirašiusiųjų yra akad. Zigmas Zinkevičius, prof. dr. Aldona Paulauskienė, prof. dr. Vitas Labutis, prof. dr. Arnoldas Piročkinas, doc. dr. Aldonas Pupkis, prof. dr. Jūratė Laučiūtė, prof. dr. Jonas Palionis, prof. dr. Laima Kalėdienė, prof. dr. Daiva Vyčinienė, dr. Artūras Judžentis, akad. Vytautas Martinkus, Kazys Saja, Antanas A. Jonynas, Rimvydas Stankevičius, Valentinas Sventickas, Liudvikas Narcizas Rasimas, Vidmantė Jasukaitytė, Algirdas Endriukaitis, kun. Robertas Grigas, dr. Vytautas Rubavičius.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.12.14; 09:12

Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Nepriklausoma nuo Rusijos Lietuvos Respublika egzistuoja jau trečią dešimtmetį, bet buvusių imperijų, kurių valdžią teko patirti lietuviams, ideologai negali nurimti ir vis kuria planus, kaip sugrąžinus Lietuvą į priespaudos gniaužtus ar uždusinus ją „mylinčiame“ glėbyje.

Rusijai garsiai žvanginant ginklams prie pat Lietuvos sienų, tykesnės, minkštesnės imperinės Lenkijos užmačios kai kuriems priekurčiams bei tautinėms – lietuviškoms vertybėms abejingiems Lietuvos politikams atrodo nereikšmingos, nepavojingos lyg blevyzgos alkoholiko, kuris geria ne iš „mano“ kišenės.

Tačiau kuo vilką bešertum, begirdytum, jis vilku ir liks, ir net netekęs dantų, greičiau nudvės, nei tenkinsis skysta kruopiene.

Rusų ir lietuvių santykių, jų istorijos puslapiai išmarginti daugybės karų, mūšių, susirėmimų ir, kas be ko, dinastinių vestuvių dar nuo tų laikų, kai iš pabirų slavų ir baltų genčių tik formavosi pirmieji valstybiniai junginiai. Rytinės baltų gentys kovojo su rytų slavų gentimis kaip lygios su lygiomis, ir pergalės bei pralaimėjimai  nusverdavo istorines sūpuokles tai vienon, tai kiton pusėn.

Tad Lietuva – „Litva“ – įėjo į rusų sąmonę kaip realus, kartais nekenčiamas, bet rimtas politinis partneris ir varžovas, tolygus, nelygu laikmetis, Vokietijai, Lenkijai ar Turkijai… O kuo į istorinę lenkų sąmonę įėjo lietuviai?

Tai gal tik mes, lietuviai, dar atsimename tuos kelis dešimtmečius viduramžiais, kai Lenkijos valstybė buvo nykstantis nykštukas didelės geografiškai ir didžios savo karinga dvasia Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės šešėlyje. Nebuvo net tarpusavyje rimtesnių susirėmimų, nes lenkų gentis ilgą laiką nuo Lietuvos valstybės skyrė kitos giminiškos baltų (jotvingių, prūsų…) gentys. Užtat buvo kvailų ambicijų ir nepilnavertiškumo kompleksų kankinamas Lietuvos kunigaikštis Jogaila, užsimanęs tapti karaliumi, ir už karūną sumokėjęs valstybingumu bei ta Lietuvos valstybės teritorijos dalimi, kurią Lietuvai netgi ne jis pats buvo laimėjęs.

Mykolas Biržiška, „Vilniaus Golgotos“ autorius, narsiai kovojęs prieš Vilniaus krašto lietuvių lenkinimą.

Lenkams (ne taip, kaip rusams) neteko pralieti nė lašo savo karių kraujo, kuriuo jie būtų galėję „pašventinti“ jiems dovanai atitekusią didžiulę teritoriją. O kas veltui gaunama, nebranginama, kol neišsprūsta iš nagų… Užtat tas lietuvis, kuris savo tautą, jos valstybinį savarankiškumą, net savo šeimos narius iškeitė į karaliaus karūnos blizgučius, patriotizmu pasižyminčių lenkų akyse neužsitarnavo nei dėkingumo, nei pagarbos, tik  ilgaamžę, neblėstančią panieką. Ir, deja, kaip mums bebūtų  apmaudu, panieka savo tautinio ir valstybinio orumo nebranginantiems, negerbiantiems „licwinams“ jau yra tapusi savotiška daugelio lenkų tautinės tapatybės sudedamąja dalimi.

Vilniaus golgota. Mykolo Biržiškos veikalas, pasakojantis, kaip kadaise žiauriai lenkintas Vilniaus kraštas.

Visą pojogailinės istorijos laikotarpį dauguma lenkų į visus lietuvius, ypač į turinčius valdžios ar valdžiukės regalijas, žiūri kaip į Jogailą, laukdami (o jei nesulaukia, tai pareikalaudami) nuolankumo ir nuolaidų jų poniškoms, šovinistinėms ambicijoms. Tai liudija nevienodas lenkų santykis su kitomis kaimyninėmis valstybėmis bei lenkų diasporos padėties jose vertinimas: nors gausi lenkų diaspora gyvena ir kitose šalyse, įnirtingiausiai dėl lenkiškumo išsaugojimo, plėtojimo ir įsiskverbimo į valstybinės, titulinės nacijos kultūrą kovojama tik Lietuvoje, kėsinamasi tik į lietuvių kultūros vertybes bei Lietuvos valstybės įstatymus.

Tiesa, pastaruoju metu ima gausėti agresyvių, netaktiškų išpuolių Ukrainos ir ukrainiečių adresu, bet tai tik patvirtina ypatingą, vertybinį – „kultūrinį“ lenkiškojo imperinio revanšizmo pobūdį, kuris yra netgi pavojingesnis už fizinį, brutalų rusiškąjį imperializmą tuo, kad, viena, įsigraužia, kaip kirminas į obuolį, į savo aukų pačią šerdį – į kultūrą, ir naikina  ją iš vidaus, o antra, ne visos aukos pavojų pajunta. O jei dar tos aukos tebepuoselėja savyje „Jogailos sindromą“, jos pačios noriai įsijungia į savo tautos  tapatybės naikinimo procesą.

Agresyvus, grubus, ginklais žvanginantis, fiziniam tautos kūnui grasinantis rusiškas imperializmas atpažįstamas iš tolo, tam nereikia nei ypatingos dvasinės kultūros, nei subtilesnio intelekto.

Rafinuotas, savo neva aukštesne civilizacija besipuikuojantis lenkiškasis imperinis revanšizmas gundo, vilioja dvasia silpnus, savo valstybės kultūriškai neugdžiusius, savo tautinių vertybių nebranginančius ir svetimiems blizgučiams neatsparius jogailų palikuonius. Kai kūno poreikiai užvaldo protą, dvasiai nebelieka vietos…

Protesto prieš šiandieninę Vilniaus polonizaciją plakatai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt nuotr.

Taip Lietuvoje vienas po kito iškyla šių laikų Jogailos, liaupsinantys lenkų pono malonę, o pajutę, jog jos dar neužpelnė, atgailaudami muša kakta žemę ir verčia tai daryti kitus, ne tokius lanksčius savo tautiečius.

Iškilo liberalūs politikai, ministrai ir netgi vienas prezidentas, kurie vardan lenkų palankumo ar kažkokios vien jiems reikalingos malonės neriasi iš kailio, kad priverstų jei ne visą tautą, tai bent jos rinktą Seimą paaukoti tai, kas priklauso ne jiems, o tautai, jos valstybei ir istorijai.

Atsirado aukštus mokslus krimtusių Lietuvos istorikų, kurie aklai atkartoja žinių ir mokslų neišvargintų lenkų paistalus, jog lenkai Lietuvoje gyveną jau nuo amžių, o Abiejų tautų respublika  buvusi vos ne aukso amžius Lietuvos istorijoje…

Užderėjo nauja karta lituanistų, kurie atliko reformą tarptautines tradicijas turinčiame kalbotyros moksle, ir iš onomastikos, kaip vieno iš kalbotyros mokslo objekto, savavališkai išbraukė asmenvardžius, idant jiems nebegaliotų lietuvių kalbos dėsniai bei Valstybinės kalbos įstatymas. Ir visa tai – kad paglostytų lenkų revanšistines ambicijas, kad Lietuvos lenkams nereikėtų integruotis į Lietuvą, kad tik sprando jiems nespaustų Lietuvos Konstitucija, neleidžianti darkyti pasų ir kitų dokumentų nelietuviškais rašmenimis.

Kas apgins lietuvių kalbą nuo polonizacijos šiandien? Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

O ar pagalvojo naujieji „jogailos“, kaip reiks su abėcėlės papildais gyventi patiems lietuviams? Kiek reikės prikurti papildomų taisyklių, reguliuojančių, kada ir kokiame žodyje rašyti –ks-, o kada –x-, kada –q-, o kada -ku-? Kaip rašysime: auksas ar auxas? Waitqs ar Vaitkus? Kumelė, o gal moderniau, qmelė?

Jau dabar jaunoji karta auga pusiau raštinga. Ji lengviau išmoksta svetimas kalbas, nei gimtąją. Ir juos nesunku suprasti, nes, pavyzdžiui, anglų kalbos taisyklės, rašyba nesikeičia jau ne tik dešimtmečiais, bet ir šimtmečiais. Ne taip, kaip lietuvių kalboje, kurią vos ne kas dešimtmetis „tobulina“ originalių mokslinių idėjų pritrūkę „specialistai“. Tačiau į istoriją Jogailos keliais besiveržiantiems politiniams ir intelektiniams vedliams atrodo, kad tauta vis dar nepakankamai buka… Reikia visai beraštės?

O gal santykių su Lenkija gerinimo deklaracijos bei tautinės kultūros darkymas tėra tik priedanga, po kuria Lietuvos valdžios slepia savo nesugebėjimą (nenorą?) atstovauti lietuvių tautai ir ginti Lietuvos valstybės interesus?

2017.08.29; 06:16

Jūratė KIELĖ, Respublikos žurnalistė

Vilniaus universitetas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Dar prieš dvidešimt metų profesorius Zigmas Zinkevičius buvo tikras, kad lietuvių kalbos pozicijos įtvirtintos tiek, jog jai niekas nebegresia. Tačiau, baigiantis trečiajam nepriklausomos Lietuvos dešimtmečiui, su nuostaba stebime paradoksalią situaciją – lituanistikos nebelieka tarp prioritetų. Galbūt nebeliko grėsmių lietuvių kalbai?

93-iuosius einantis vienas iškiliausių šių laikų lituanistų, dešimčių reikšmingų veikalų autorius, aštuntosios Vyriausybės švietimo ir mokslo ministras Z.Zinkevičius įspėja: jei tuoj pat nesusiimsime, prarasime gimtąją kalbą – šiandien ji išgyvena pačius sunkiausius laikus.

Profesorius visada pasižymėjo kalbėjimu be užuolankų, aštriu žodžiu. Sulaukęs garbaus amžiaus jis apgailestauja, kad šiandien šis ginklas ir telikęs. „Siunčiu velniop visus, kas kėsinasi į lietuvių kalbą“, – grūmoja Zigmas Zinkevičius. Gal kas ims ir paklausys?

– Jus tikriausiai pasiekė naujienos apie šiuo metu vykdomas pertvarkas Vilniaus universitete. Filologijos fakultete, kuriame dirbote 50 metų, nebeliks iki šiol buvusių katedrų (tarp jų Lietuvių kalbos, Baltistikos ir visų kitų), o jų vietoje atsiras penki nauji dariniai – Literatūros ir kultūros tyrimų, Anglistikos, romanistikos ir klasikinių studijų, Taikomosios kalbotyros, Baltijos kalbų ir kultūrų bei Užsienio kalbų institutai. Kaip tai vertinate?

– Neseniai kartu su kitais mokslininkais pasirašiau prašymą Vilniaus universiteto rektoriui, kad neatsakingos iniciatyvos būtų sustabdytos, bet jokio atsakymo negavau.

Tai dabar Filologijos fakultetas bus toks – sudėliotas iš institutų, visiškai neatspindinčių Vilniaus universiteto tradicijų? O kur lituanistika, kur baltistika? Tai į kokius institutus bus išskirstyti dabar dirbantys lituanistai? Fakultete, visais laikais buvusiame lietuvybės bastionu, nebelieka įsipareigojimo lituanistikai? To nebuvo net sovietų laikais. Lietuvių kalbos katedra, kurios vadovu buvau, išgyveno įvairių sukrėtimų, tačiau kad būtų kėsinamasi į ją kaip instituciją, to tikrai nebuvo. 

Akademikas Zigmas Zinkevičius. Vytauto Visocko nuotr.

Jei žinotų, kas dabar dedasi, pats Muravjovas-Korikas paplotų per petį reformatoriams ir pasakytų „maladiec!“

Tam, kam šauna į galvą tokie pertvarkos scenarijai, norėčiau priminti, kad lituanistikos prioritetas įtvirtintas mūsų šalies įstatymuose. Kitas dalykas: kas būtų Vilniaus universitetas be lituanistikos, baltistikos studijų? Būtent jos yra mūsų išskirtinumas ir stiprybė, tuo esame žinomi pasaulyje. Po šitų reorganizacijų atrodys, kad Filologijos fakultetas pradeda savo istoriją tik nuo 2017 metų.

Man visiškai nesuprantama, kam prireikė atsiriboti nuo tradicijos, nubraukti tai, kas iki šiol padaryta per tiek metų. Per lituanistiką, baltistiką Vilniaus universitetas išėjo į pasaulį. Jei ne šie mokslai, jis būtų tiktai eilinis provincijos universitetas. Dabar norima visa tai nubraukti.

– Ar per visą jūsų patirtį Vilniaus universitete buvo toks laikotarpis, kad nebūtų egzistavusi Lietuvių kalbos katedra ar rektorius, kuris būtų siekęs ją naikinti ar sujungti?

– To nebuvo ir būti negalėjo. Tokį rektorių pasiųsčiau velniop. Dar visa laimė, kad, kaip suprantu, bent klasikinės filologijos pavadinimas išlieka, nors ir sujungtos su kitomis specialybėmis į kažin kokį dirbtinį darinį. Panaikinti klasikinės filologijos padalinį būtų pati didžiausia kvailystė. Pats Vilniaus universitetas prasidėjo nuo lotynų kalbos studijų, t.y. nuo to, ką dabar vadiname klasikine filologija. Be klasikinių kalbų ir lituanistika sunkiai įsivaizduojama. Net pirmoji lietuvių kalbos gramatika buvo parašyta lotyniškai, o kur dar Pilypas Ruigys, Mykolas Lietuvis, Kojelavičius ir kiti? Tai į ką čia panašu, kad Lietuvoje niekas nemokės perskaityti jų raštų? Pats mūsų bendrinės kalbos tėvas Jonas Jablonskis buvo lotynų kalbos mokytojas. Į visa tai dabar numoti ranka, naikinti? Sunkiai suvokiama nesąmonė.

– Kaip būtumėte reagavęs, jei tokia iniciatyva būtų iškelta jums einant švietimo ir mokslo ministro pareigas?

– Aišku kaip dieną: neprileisčiau to. Apie grėsmes lituanistikai Vilniaus universitete mano laikais ir pagalvoti nebuvo galima. Aš būčiau iš karto velniop pasiuntęs tokius pseudomokslininkus, kurie kelia ranką prieš gimtąją kalbą.

Negalima savo rankomis griauti tai, ką universitetas yra sukūręs. Didžiąją gyvenimo dalį tyriau lietuvių kalbą, jos istoriją, kartu ir pačios mūsų tautos istoriją. Švietimo ministro pareigos man buvo kaip teorinių lituanisto tyrimų praktinė tąsa. Kaip ugdysime jaunąją kartą, tokią ir ateitį turėsime. Tada svarbiausias uždavinys buvo sudaryti Rytų Lietuvos moksleiviams galimybę mokytis lietuvių kalba. Nors visko, ką buvau užsibrėžęs, pabaigti nepavyko, džiaugiuosi, kad pasiekiau tam tikrą lūžį, kurio jau niekas nepanaikins.

Negaliu suprasti, kokia tos pertvarkos priežastis. Kaip jie tai aiškina?

– Na, teigiama, kad dėl šių permainų taps efektyvesnė universiteto vadyba, universitetas pakils tarptautiniuose reitinguose…

– Kokia čia dar, atsiprašant, vadyba? Tai griovimas. Kaip universitetas kils, jei išdraskoma tai, kas iki šiol gerai veikė? Kils universitetas tik tada, kai tarnaus mokslui, savo šaliai ir Tautai, o ne kažin kieno ambicijoms ir neatsakingiems, sunkiai suvokiamiems užmojams. Tokie reformatoriai žiūri vienadienės naudos. Jiems nerūpi, kas bus po kelių dešimtmečių. O man rūpi ateitis, o ne artimoji jo būklė. Dėl to aš jiems kartais užlipu ant nuospaudos. Dabartinėje situacijoje tik tą ir tegaliu. Nesuprantu, kodėl dabar tam niekas rimtai nepasipriešina?

– Galbūt lituanistikoje nebeliko tokio masto asmenybių, kokių buvo Jūsų kartoje.

– Iš tiesų gaila, kad Amžinybėn jau išėjo tokie mano kolegos kaip Aleksas Girdenis, dialektologijos specialistas, kartu su kuriuo kadaise paskelbėme naują lietuvių kalbos tarmių klasifikaciją, ar mano bičiulis Vytautas Mažiulis, didžiausias prūsų kalbos specialistas. Jie to neleistų. Darėme viską, kas įmanoma, kad išsaugotume lituanistiką net gūdžiausiu sovietmečiu. Deja, mano senųjų bičiulių nebėra, o ir man nedaug beliko.

– Kaip paaiškintumėte paradoksą, kad lituanistika, mūsų laikais, kaip atrodo, stumiama į užribį, augo tais laikais, kai ją slėgė sovietmečio suvaržymai?

– Lituanistika mums buvo tarsi Tautos dvasios apraiška. Studijuoti lietuvių kalbą, jos tarmes, istoriją, baltų kalbotyrą mums buvo tarsi paties Dievo įsakyta. Nuo septintojo dešimtmečio pabaigos Vilniaus universitetas pradėtas vadinti pasauliniu lituanistikos ir baltistikos centru. Pradėjome leisti žurnalą „Baltistica“, netrukus turėjome jau ne vieną mokslų daktarą (dab. habilituotą daktarą – red. past.), pasirodė virtinė reikšmingų lituanistikos mokslo darbų. Taip kūrėme lituanistikos židinį Vilniaus universitete. Praleidau prie jo visą gyvenimą.

– Galbūt lituanistikos institucinis atstovavimas nebereikalingas, nes mūsų dienomis lietuvių kalbai nebeliko jokių rimtų grėsmių?

– Grėsmės niekur nedingo. Imkime svetimų asmenvardžių rašybą. Tas įstatymas turi būti priimamas labai apdairiai, kitaip valstybė turės bėdų. Na, gerai, kažkas gauna naują asmens dokumentą – su pirmajame lape originaliai įrašyta pavarde, su visomis lenkiškomis raidėmis. Tada tą rašybą reikia įvesti į visas sutartis, visas bankų sąskaitas, visokios rūšies kvitus ir t.t. Nes kitaip ateina žmogus į banką, ir niekas jam nieko neduoda, nes pavardė užrašyta ne taip. Visa tai padaryti – milžiniškos išlaidos. Dėl to įstatymą reikia taip suformuluoti, kad visas tas išlaidas, susijusias su naujai įrašyta tapatybe, žmogus dengtų iš savos kišenės, o ne iš valstybės, t.y. mūsų visų. Tad jeigu tai neišvengiama, tada bent turi būti aiškiai pasakoma: nori keisti pavardės rašybą – teks pačiam mokėti visas su tuo susijusias išlaidas.

– Prezidentė savo metinėje kalboje itin daug kritikos pažėrė švietimo reformatoriams, supeikė jų neįgalumą. Ar pelnytai?

– Jau anksčiau esu sakęs, kad reformuojant švietimą ne išviršines jo formas reikia kaitalioti, bet žiūrėti turinio. Ugdyti Tėvynės meilę ir patriotizmą, neniekinti tokių sąvokų kaip tautiškumas ir lietuvybė. Tėvynės meilės ir patriotizmo diegimas yra reikalinga kaip oras.

Nereikia žavėtis tokiomis neva moderniomis pažiūromis kaip tvirtinimas, esą šiandieniniame pasaulyje tautinės valstybės modelis jau yra pasenęs, kad tautos sąvoką reikia sutapatinti su pilietinės visuomenės sąvoka ar panašiai. Mums dažnai trūksta tvirto tautinio stuburo. Valdžios vyrai turėtų atsisakyti nuolatinio dairymosi baikštaus zuikio žvilgsniu į kaimynus, atsikratyti baiminimosi, ką šie pasakys. Gana žemintis. Reikia neniekinti lietuvių kultūros, o Vakarais reikia sekti apdairiai ir kritiškai. Iš Vakarų imkime tik tai, kas mums naudinga, nepasiduokime trumpalaikėms madoms. Mados ateina ir praeina, o pamatiniai dalykai lieka amžini. Kas nors šią akimirką gali atrodyti ultra madinga, o po keliolikos metų mada pasikeis ir dėl to gali būti net sarmata. Tai, kas tikrai svarbu, liks svarbu visada. Auginkime Tėvynę mylinčią jaunąją kartą ir prieš nieką nesižeminkime.

– Atrodo, niekas valstybėje jau nežino, kaip tai pasiekti.

– Pradėkime nuo konkrečių dalykų. Pirmiausia reikia sustabdyti lietuvių kalbos ir lituanistikos griovimą. Ne naikinti lituanistines katedras Vilniaus universitete, ne jungti su kažkuo į dirbtinius darinius, o priešingai – stiprinti, saugoti ir puoselėti. Kaip minėjau, lituanistikos prioritetas yra šalies įstatymuose, o įstatymus reikia vykdyti. Kokia nauda iš įstatymo, jei gyvenime jis nevykdomas? Atrodo, reikia konkretesnių, aiškiau apibrėžtų teisinių priemonių lituanistikos prioritetui įgyvendinti. Kitaip tai liks tik tušti žodžiai.

Galbūt mano pažiūros mūsų dienų „moderniems“ žmonėms pasirodys pasenusios, bet aš jų nekeisiu. Mano pažiūros susiklostė dar prieš karą ir karo metu Ukmergės Antano Smetonos gimnazijoje. Per savo gyvenimą mačiau daug valdžių, bet pažiūrų niekada nekeičiau. Toks jau esu, toks ir mirsiu.

– Profesoriau, ar nėra keista, kad šiandien, užuot žengę į priekį, turime įtikinėti dėl savaime suprantamų dalykų, kad iš naujo mokytumės vertybių?

– Prieš keliolika metų rašiau, kad į ateitį žiūriu optimistiškai, kad lituanistikos židinys, prie kurio teko išbūti visą gyvenimą, niekada neužges. Bet dabartinės naujienos iš Vilniaus universiteto nedžiugina. Tada rašydamas tuos žodžius nelaukiau, kad vos po keliolikos metų lituanistikai Vilniaus universitete iškils ta grėsmė. Tai kažkoks farsas. Juk mūsų laikai atnešė tiek daug gero. Vien techninės galimybės ko vertos. Jei dabar būčiau jaunas mokslininkas, išnaudočiau moksliniame darbe visas tas puikias technines galimybes, kurių tada nė nesapnavome. Gal tuo tik mano gyvenimas ir skirtųsi, jei reikėtų jį nugyventi ir vėl. Bet pagrindinis principas išliktų nepajudinamas: mokslas turi tarnauti gyvenimui ir savajai Tautai.

Per savo ilgą gyvenimą esu matęs ir šilto, ir šalto. Dabar mano gyvenimo kelias jau artėja prie saulėlydžio, aš tai žinau ir jūs tai žinote. Man skaudu matyti tas tragikomiškai neatsakingas iniciatyvas, apie kurias kalbėjome. To negalima leisti. Turime būti tvirti ir išmintingi.

Parengta pagal savaitraštį „Respublika“

2017.07.03; 19:21

Grupė Anzelmo Matučio poezijos pavasarėlio laureatų, apsvarsčiusi penkioliktojo kandidato į šio konkurso laureatus kandidatūrą, siūlo komisijai poetą Vilių Baltrėną…

Poetas V. Baltrėnas jau per trisdešimt metų tyliai rašo jauniesiems skaitytojams ir išleidęs jiems, daugiausia ikimokyklinio ir jaunesnio mokyklinio amžiaus vaikams, per dvidešimt turiningų, meniškai brandžių knygų knygelių, taip pat penkias lyrikos knygas suaugusiems, parašė libretą vaikų operai „Ežerinis ir karalaitė“, eiliuotus tekstus integruotam dailės vadovėliui „Tišku tašku“(I ir II kn.). Jo tekstais kompozitoriai sukūrė daug dainų. 

Prie poeto Anzelmo Matučio garsiosios Drevės. Trys Poezijos pavasarėlio įvairių metų laureatai šiemetinis Vilius Baltrėnas (pirmas iš kairės), Jonas Linkevičius (trečias), Birutė Švagždienė (ketvirta) ir A.Matučio kūrybos bičiuliai Genovaitė Juknevičienė ir prof. emeritas Jonas Ambrukaitis

Daugelis V. Baltrėno knygų vaikams pasižymi temų įvairove, atitinka jaunųjų skaitytojų poreikius ir galimybes, saviti ir patrauklūs. Itin maloniai nustebino 2017 metais išleistos V. Baltrėno knygos „Po šermukšnio stogeliu“ ir „Asiliuk – tau linksmo skrydžio“. Jos labai gyvenimiškos, poetiškos, gimusios bendraujant su jaunaisiais skaitytojais, eilėraščių iliustratoriais.

Labai teigiamai vertintinas rinkinys „Po šermukšnio stogeliu“, kuriame šviežiai ir įtaigiai apdainuojama Tėvynės gamta, mūsų Lietuva, besiruošianti Nepriklausomybės atkūrimo šimtmečiui. Daugelis eilėraščių tiesiog prašosi melodijos, žavi skambiomis intonacijomis. Kaip ir dera vaikams skirtuose eilėraščiuose, gražiai dera menų dermė: vaikai prisiliečia prie dailės, muzikinių akordų, lietuviško žodžio žavesio, o to itin reikia mūsų mokyklai. Eilėraščių–šedevriukų, tokių kaip „Vyturėli, tavo burtai“, knygoje dešimtys. Juose daug žaismės, išmonės, gyvos dabarties niuansų, žavėjimasis Tėvynės gamta naujas, dinamiškas. Tik gerai pažįstant savo skaitytoją, su juo susidraugavus iliustruojant eilėraščius, galima pasakyti: „GYVENKIM GERUOJU, MYLĖKIM GĖRĮ, DŽIAUKIMĖS SAVO GIMTINE!“

Seniai besidžiaugėme tokia knyga, kurioje būtų tiek vaikų šypsenų, sąmojaus, gyvenimo džiaugsmo. Todėl rekomenduojame komisijai skirti Viliui Baltrėnui A. Matučio poezijos pavasarėlio premiją ir suteikti poetui tos premijos laureato vardą.

A.Matučio poezijos pavasarėlio laureatai:  Stanislovas Abromavičius, Zita Gaižauskaitė, Juozas Nekrošius, Petras Panavas, Zenė Sadauskaitė, Paulina Žemgulytė, Birutė Švagždienė, Jonas Linkevičius

(Iš Rekomendacijos A.Matučio poezijos pavasarėlio premiją skirti poetui Viliui Baltrėnui)

XXX

Gegužės 13 dieną Varėnos viešoji biblioteka sukvietė poezijos mylėtojus į 19-ąją moksleivių poetinės kūrybos šventę „Poezijos pavasarėlis“, kuri tradiciškai nuo 1985 metų vyksta Pauosupės kaime prie vaikų poeto Anzelmo Matučio Drevės.

Šiemet eilėraščių apie Tėvynę, Žemę, Gamtą konkurse dalyvavo 38 jaunieji poetai iš Alytaus, Panevėžio, Prienų, Trakų, Varėnos, atsiuntę 68 poezijos kūrinius. Laureatėmis tapo Džesika Staknytė, Varėnos „Ryto“ progimnazijos 5klasės mokinė, už eilėraštį „Spalvos“, mokytoja Rasa Speteliūnienė ir Karolina Bujaitė, Trakų rajono Onuškio Donato Malinausko gimnazijos aštuntokė, už eilėraštį „Trispalvė“, mokytoja Asta Bujienė. 

Prie poetų ekspozicijos antrame Drevės aukšte. Dešinėje – ilgametė Drevės ir čia tradiciškai vykstančių Poezijos pavasarėlių globėja Birutė Švagždienė

Laureatus sveikino ir apdovanojimus įteikė Varėnos rajono savivaldybės mero pavaduotojas Giedrius Samulevičius, Kultūros ir sporto skyriaus vedėja Regina Svirskienė. Su gražiais jubiliejais taip pat pasveikino mums svarbius žmones – šventės sumanytoją, keturiolikos pirmųjų „Poezijos pavasarėlių“ organizatorę Birutę Švagždienę ir knygos apie A. Matutį „Po girią vaikščiojo poetas“ autorių Joną Linkevičių. Pastarasis prisipažino esąs Drevės žmogus, nes lankosi čia nuo 1970-ųjų, o nuo 1985-ųjų, mirus A. Matučiui, Lietuvos rašytojų sąjungos įpareigotas puoselėti poeto atminimą, tą darąs iki šiol.

Labdaros ir paramos fondo „Švieskime vaikus“ knygas šventės dalyviams dovanojo Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos Varėnos skyriaus atstovai Marijonas Čapkovskis ir Ąžuolas Kuprys.

Antroji šventės dalis vyko geriant dvidešimt septynių žolelių arbatą, paruoštą pagal vaikų bičiulio A. Matučio receptą, dalijantis prisiminimais apie ankstesnes poezijos šventes, grožintis Pauosupio gamta, klausantis Uosupio čiurlenimo, apžiūrint atnaujintą Drevę, bandant pereiti į kitą upelio pusę dar paties A. Matučio padarytais „Laumės“ lieptais

(Iš Daivos Armonienės reportažo)

XXX

Noriu pasigirti, kad Anzelmo Matučio poezijos pavasarėlio premijos laureatas Vilius Baltrėnas – mano kurso draugas. Labai gabaus kurso, kuriame buvo daug talentingų žmonių, palikusių ryškų pėdsaką Lietuvos mokslo, meno ir visos mūsų tautos kultūros istorijoje. 2014-aisiais mes išleidome atsiminimų knygą „Lituanistai. 1957-1962 m.m. Vilniaus universiteto studentų lituanistų atsiminimai“. Vilius Baltrėnas čia prisimena studijų laikus, kurso draugus, pasakoja apie savo gyvenimą ir darbus iki šių dienų („Žodžiai: iš dienų, į kurias nebesugrįšim“).

Studentas „druskininkietis Romas Sadauskas, anuomet nuskubėjęs į žurnalistines tobulybes, rodos, antraisiais studijų metais pristatęs Universiteto studentų laikraštyje pluoštą mano eilėraščių „Iš lyrinio dienoraščio“, kilniadvasiškai pavadino autorių „tyliai, bet rimtai ieškančiu…“ Taigi… O tebeieškau ir iki šiol…“, – mūsų atsiminimų knygoje rašo poetas Vilius Baltrėnas. Tebeieškok, mielas Viliau, Tau gerai sekasi.

Vytautas Visockas

XXX

Nuotraukas atsiuntė Varėnos rajono savivaldybės viešosios bibliotekos renginių organizatorė Indrė Kondratavičienė.

Parašai po nuotraukomis:

Kalba Poezijos pavasarėlio 2017 laureatas poetas Vilius Baltrėnas

Koncertuoja vaikai

Poezijos pavasarėlio žiūrovai

Garsioji poeto Anzelmo Matučio Drevė

Poetas Vilius Baltrėnas su Varėnos rajono savivaldybės kultūros ir sporto skyriaus vedėja Regina Svirskiene

Prie simbolinio sosto. Iš kraštų – A.Matučio artimieji: poeto sūnūs Vytas ir Valius, ant rankų – proanūkis. Tarpu artimųjų – šiemetinis ir ankstesni laureatai (iš kairės): Vilius Baltrėnas, Zita Gaižauskaitė, Jonas Linkevičius ir Zenė Sadauskaitė

Koncertuoja moksleiviai

Prie simbolinio laureatų sosto: poetas Vilius Baltrėnas su porele moksleivių literatūrinio konkurso laimėtojų

Vaikai prie A.Matučio Drevės

2017.05.20; 16:20

2017 m. sausio 5 d. Lietuvos mokslų akademijos Mažojoje konferencijų salėje įvyko prof. habil dr. Olego Poliakovo paskaita-diskusija.

Mokslininkas nominuotas 2016 m. Lietuvos mokslo premijai už darbų ciklą „Lietuvių ir kitų indoeuropiečių kalbų santykių tyrimai istorijos ir kultūros kontekste (2001-2015)“.

Olegas Poliakovas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Jo knygoje „Pasaulis ir lietuvių kalba“, kurią 2008 m. išleido Vilniaus universitetas, išsamiai analizuojami lietuvių kalbos fonetiniai ir gramatiniai archaizmai, seniausia leksika, pagrindiniai lietuvių ir kitų seniausių indoeuropiečių kalbų panašumai ir skirtumai. Olegas Poliakovas rašo: „Turime didžiuotis ne tik Lietuvos tūkstantmete istorija, jos gražia gamta, bet visų pirmiausia jos romiais, darbščiais, gal kiek mąsliais žmonėmis, gebėjusiais per daugelį šimtmečių trukusius karus, marą, badą ir okupacijas išsaugoti savo gimtąją kalbą, archaiškiausią iš visų šiuolaikinių ide. kalbų“.

Pasakodamas apie nuveiktus darbus, išėjusias knygas, jis ne kartą prisipažino, kad į Lietuvą jį atvedė meilė Jai ir lietuvių kalbai.

Apie prof. Olego Poliakovo darbus, ypač apie jo knygą „Pasaulis ir lietuvių kalba“, pranešimą, kurį čia skelbiame, perskaitė renginyje dalyvavęs lituanistas, vertėjas, Vilniaus universiteto emeritas prof. habil. dr. Arnoldas Piročkinas.

Nuotraukos: Vytauto Visocko (Slaptai.lt).

XXX

Gerbiamieji posėdžio dalyviai,

Prieš mus prof. habil. dr. Olego Poliakovo veikalas „Pasaulis ir lietuvių kalba: indoeuropiečių ir lietuvių kalbų giminystė“, išleistas 2008 metais. Manau, kad visi dalyviai yra su juo susipažinę, todėl jaučiuos galįs nedėstyti knygos turinio. Iš karto pradedu nuo to, kad per tuos aštuonerius metus jam skirta pernelyg maža dėmesio. Mano duomenimis, tik vienas akad. Zigmas Zinkevičius 2009 m. žurnale „Baltistica“ (t. XLIV (2), p. 391-399)“ yra įvertinęs šį darbą: „…Olegas Poliakovas padovanojo baltistams ir lietuviškai skaitančiai visuomenei puikų enciklopedinio pobūdžio veikalą apie lietuvių kalbą, kurio jis nusipelno“.

Sprendžiant vien iš veikalo antraštės ir minėtos akad. Z.Zinkevičiaus recenzijos, gali susidaryti nuomonė, jog čia turime grynai lingvistinį darbą. Iš tikrųjų taip nėra: jame daug vietos skiriama ir apžvelgiamųjų kalbų ekstralingvistikai, jų sociologinės ir geografinės aplinkos poveikiui, kuris nulėmė tų kalbų raidą ir dabartinę būklę. Tuo ypač įsitikiname skaitydami skyrelį „11.3.3.1. Senovės Airija“ (p. 278-283). Jis visas skiriamas Airijos salos gyventojų pokyčių istorijai nuo 600 m. pr. Kr. iki mūsų eros 2004 metų. Tuo tarpu skyrelyje „11.4. Senoji airių kalba“ (p. 283-287) kalbos dalykai apžvelgiami keturiuose su puse puslapio. Iš jų vos keliomis replikomis užsiminta apie lietuvių kalbą, kaip antai: „Lietuvių kalboje yra išsaugotos archaiškos ide. galūnės, kuriomis rekonstruojamos galūnės airių ir keltų prokalbėse…“. Ta rekonstrukcija išryškinama keliose lentelėse (p. 285-286). Dar didesnė disproporcija lingvistikos nenaudai matyti skyriuje „Vikingai. Islandų ir lietuvių kalbos“ (p. 212-252). Čia ekstralingvistikai tenka 32 puslapiai, o kalbotyrai – vos 8 p. Tad veikale ryški tendencija nukrypti į etnolingvistiką ar net etnologiją.

Kaip reikėtų vertinti tokio aspekto dominavimą? Manyčiau, kad teigiamai. Tai kaip tik sudaro veikalo savitumą. Lietuvių filologinėje literatūroje turime svarių grynosios lingvistikos darbų, bet pasigendame etnolingvistikos studijų.

Prof. Olego Poliakovo knyga turėtų joms duoti impulsą. Ji turėtų paskatinti ir mūsų visuomenę įsisąmoninti, kad XIX a. pabaigoje ir XX amžiuje įvairiose Europos šalyse imta dėti daug pastangų gaivinti ir įtvirtinti mažų etnosų kalbas, kurios dėl nelemtų istorinių aplinkybių, engiamos pajėgiųjų kalbų, išnyko ar atsidūrė prie išnykimo slenksčio. Mes dažnai padejuojame, kad amžių būvyje mūsų kalba yra smarkiai nukentėjusi. Prof. Olego Poliakovo knygoje pateikiama pavyzdžių, kai kurios nekurios kalbos prarado dar daugiau. Pavyzdžiui, airių kalba. Vien XIX a. viduryje, siaučiant vadinamajam Didžiajam badmečiui 1845-1850 m., Airijoje išmirė nuo 500 tūkst. iki 1,5 mln. jos vartotojų, o iš šalies emigravo dar 1,5 mln. airių. Tad per dešimtmetį nuo 1841 iki 1851 m. Airija prarado 30 proc. savo gyventojų. Tačiau vis dėlto airių tauta įstengė po sunkių kovų su anglais, patyrusi daug aukų, 1922 m. iškovoti nepriklausomybę, o XXI a.pradžioje tapti išsivysčiusios ekonomikos šalimi.

Labai vertinga monografija. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Svarstomajai knygai būdingas didelis apibendrinimas, kuris lemia griežtą faktų atranką ir samprotavimų, svarstymų striukumą. Autoriui pakako mažai žodžių, kad pasakytų daug dalykų. Iš čia kyla ir veikalo enciklopedinis pobūdis. Tad visišai nederėtų kalbininkui reikšti kokių pretenzijų, jog jis savo veikale nenagrinėjo dar šiokių ar tokių problemų. Juk neįmanoma viena knyga aprėpti tokios sudėtingos mokslo šakos kaip kalbotyra. Taip pat netiktų priekaištauti jam dėl kokio kalbos reiškinio interpretacijos. Antai sakoma, kad žodis „Lietuva“ turįs penkias etimologijas. Apibendrinamojo, enciklopedinio pobūdžio veikale visiškai netiktų svarstyti visus šiuos atvejus. Tai jau specialaus rašinio uždavinys. Tad nereikalaukime ir iš prof. Olego Poliakovo to, kas jam neprivalu.

Apskritai galima sakyti, kad prof. Olegas Poliakovas sėkmingai tęsia vaisingą rusų kalbotyros tradiciją, praturtinęs ją dar ir vokiečių mokyklos patirtimi, skiria daug dėmesio lietuvių kalbai. Čia visos jo kalbinės veiklos neįmanoma apžvelgti. Lieka neapžvelgti reikšmingi darbai užsienio kalbomis. Olegas Poliakovas nėra vienos knygos autorius. Belieka tik paminėti kelias stambias jo studijas. 1995 m. išėjo vokiškai rašyta knyga „Das Problem der balto-slavischen Sprachgemeinschaft“ (Baltų ir slavų kalbinių santykių problema). 1998 m. jis pateikė knygą rusų kalba – „Slavianskije jezyki“ (Slavų kalbos). Mūsų svarstomos monografijos išplėstas variantas 2015 m. išleistas anglų kalba – Olegas Poliakovas. „Marvel of Indo-european cultures and languages: the Lithuanian bridge to Indo-european“, – Vilnius: Vilnius University publishing House, 2015. – 630 p. (Indoeuropiečių kultūrų ir kalbų stebuklas: lietuvių kalbos tiltas į indoeuropiečių kalbą).

Šis angliškasis variantas, beveik dvigubai didesnis už savo pirmtaką lietuvišką monografiją „Pasaulis ir lietuvių kalba“, tikriausiai (tuo esu visiškai įsitikinęs) pateikia naujų duomenų nagrinėjamai problemai. Iš tikrųjų jį ir reikėtų laikyti pagrindiniu aptarimo objektu. Deja, dėl aklino kalbos barjero aš to padaryti negaliu. Tačiau, vertinant prof. Olego Poliakovo indėlį į lietuvių kalbotyrą, kad ir aprioriškai, tai reikėtų turėti galvoje.

Lietuviškoji monografija man miela ir tuo, kad joje nelietuviški svetimvardžiai nuosekliai lietuvinami. Originalai pirmąjį kartą pateikiami po sulietuvintųjų skliausteliuose. Autorius, būdamas įgudęs vokiečių ir anglų literatūros naudotojas, vis dėlto nepasidavė jos įtakai.

Kiekviena knyga yra didesnio ar mažesnio kolektyvo padaras, bet už jos šiokius ar tokius trūkumus dažniausiai kaltinamas vienas autorius. Nenorėdamas suversti kaltės už tam tikrus negerumus autoriui, toliau suminėsiu kelis riktus, dėl kurių turėtų muštis į krūtinę oficialieji ir neoficialieji recenzentai, redaktoriai ir korektoriai, leidyklos vadovai.

Pirmiausia esu linkęs protestuoti dėl būdvardžio „giminingas“ vartojimo su žodžiu „kalba“. Tokiame junginyje jį yra keitę būdvardžiu „giminiška“ ir Jonas Jablonskis, ir Juozas Balčikonis ir Ant. Salys. Jo savo raštuose nevartojo Vincas Urbutis. Ar jų nuomonės nepakanka, kad atsvertų tuos, kurie toleravo ir palaikė pasakymą „gimininga kalba“? Tarp jų, tiesa, būta ir Prano Skardžiaus (žr. jo ir St. Barzduko bei J.M. Laurinaičio sudarytą „Lietuvių kalbos vadovą“, 1950, p.266). Jeigu netoleruojame „poetingas kūrinys“, „drauginga šalis“, tai nederėtų vartoti nė beveik ištisai monografijoje esančio pasakymo „giminingos kalbos“. Beje, p. 88, 91, 224 esama ir taisyklingo junginio „giminiška kalba“. Man kilo abejonių, ar tikslia reikšme vartojamas monografijos p. 279 veiksmažodis „žinoti“ tokiame sakinyje: „… ar kuris iš poetų žino visą „Buliaus iš Kualngės pagrobimą““. Pridėkime dar vieną pasakymą: „… poetas – olamas turėjo žinoti 350“ sagų. Abiem atvejais, rodos, turime galvoje ne „žinoti“, bet „mokėti“ (atmintinai) ar bent „pažinti“ arba „būti susipažinęs“. Pasižiūrėjus į literatūrą, panaudotą šiam tekstui, dar labiau sustiprėja prielaida, kad čia esama rusiško žodžio „znatj“ vertimas netikslios reikšmės lietuvišku veiksmažodžiu „žinoti“ (žr. p. 356).

Kiek menu, mūsų kalbos kultūros leidiniai rekomenduodavo sudurtinio tarinio, kurio jungtis veiksmažodis „tapti“, vardinėje dalyje vartoti būdvardiškus žodžius vardininko linksniu, t.y. suderintus su veiksniu. Knygoje kelis kartus ji reiškiama įnagininko linksniu, pvz.: „tapo dinaminiu“ (p. 325), „tapo vienskiemeniais“, „dviskiemeniais“ (p.326).

Keliose vietose (p. 93,103) vartojamas junginys „tyčinė veikla“. Man rodos, čia turėtų būti „tyčinė veika“. Abejoju dėl žodžio „gamtinė“ sakinyje „Liaudies kalba, jo (Dantės) nuomone, yra gamtinė“ (p.62). Neturint originalo, nesiryžtu griežtai taisyti. Taisytinas vietininkas „pasėkoje“ (p. 312). Esama kiek korektūros klaidų (p. 64, 74, 88 ir kt.).

Tačiau visi šie akmenukai metami ne į autoriaus daržą. Jis savo veikalu „Pasaulis ir lietuvių kalba“ atvėrė lietuvių kalbotyrai naują erdvę ir skatina į ją žengti mūsų kalbininkų jaunąją kartą. Toji paskata yra didelės vertės, nes moksle nėra baigtinių tiesų.

Arnoldas Piročkinas

Vilnius, 2017 01 05

2017.01.07; 12:01

2016 m. lapkričio 14 d. Vilniaus universiteto bibliotekos Baltojoje salėje  buvo atidaryta paroda, skirta Vilniaus universiteto Baltistikos katedros prof. Alekso Girdenio 80-mečiui. Į parodos atidarymą susirinko Profesoriaus bendramoksliai, kolegos, mokiniai. Kai kurie pasidalino prisiminimais, kalbėjo apie jo gausius reikšmingus darbus, parašytas knygas, suguldytas parodos stenduose.

Ir aš ten buvau. Kam profesorius, kalbininkas, didis mokslininkas, o man Aleksas Girdenis dar ir kurso, kambario draugas, apie kurį iš studentiškų laikų galėčiau nemažai papasakoti. Tepasakysiu, kad jau tada pastebėjome nepaprastus Alekso gabumus, puikią atmintį. Pavyzdžiui, mokėjo žaisti šachmatais nežiūrėdamas į lentą. Kurį laiką mano akyse jis buvo daugiau literatas, poetas, nei būsimas didis kalbininkas. Ipolitas Ledas supeikė jo eilėraščius, ir nuo tada Aleksas visą save atidavė lietuvių kalbai.

Stengėsi būti dėmesio centre. Labai mėgo dainuoti. Kambaryje visu balsu dažnai užtraukdavom jo iš tėviškės atsivežtą „kudlotą“ ketureilį. Buvo staigaus būdo. Kartą vienas kitam ne juokais įsikibome į atlapus. Tą konfliktą Ipolitas Ledas man dažnai primindavo po daugelio metų. Penktame kurse išsiskyrėme kaip geriausi draugai. Didžiuojuosi, kad jaunystėje turėjau laimės gyventi šalia būsimo mokslininko, kurio 80-metis turėtų būti paminėtas ne siaurame jo mokinių, kolegų ratelyje, o didelėse salėse. Deja, lietuvių kalbai ir šiandien ne patys geriausi laikai, nors tikėjomės.

O, Girdeni, kalbamokslio mūsų slaunus Trubeckojau,

Kurs žemaitiškai moki prašnekint lietuvninkų tuntus,

Kurs esi mokinių neaprėpiamą bažmą priveisęs!

Tai sakyk, ar nesprogtų bet kas iš pavydo juodžiausio,

Tieka liaupsių Tavo asmeniui čiulbant išgirdęs?

Kad talentų skarbais tave laumės apsčiai apibarstė.

Eiliuoto Alberto Rosino sveikinimo draugui Aleksui Girdeniui ištraukėlė, paimta iš atsiminimų knygos „Lituanistai“.

Labai gražiai, šiltai, įdomiai tą popietę Vilniaus universiteto bibliotekos Baltojoje salėje apie Aleksą Girdenį kalbėjo ir jo kurso draugai, mokiniai, kolegos, kuriuos matote čia pateikiamose nuotraukose. Kai kurios primins Alekso Girdenio studentiškos jaunystės laikus.

Išsamiai apie Alekso Girdenio darbus –  prof. Birutės Jasiūnaitės ir prof. Bonifaco Stundžios straipsnis.

Vytautas Visockas

XXX

TARMĖSE – TIKROJI KALBOS GYVASTIS. PROFESORIUS ALEKSAS GIRDENIS (1936–2011)

Profesorius Aleksas Stanislovas Girdenis, gimė 1936 m. spalio 19 d. Telšių rajono Tryškių miestelyje. 1962 m. su pagyrimu baigė Vilniaus universiteto Istorijos ir filologijos fakultetą ir pradėjo dirbti Lietuvių kalbos katedros dėstytoju. 1967 m. apgynė filologijos mokslų kandidato (dabar – daktaro) disertaciją „Mažeikių tarmės fonologinė sistema“ (mokslinis vadovas – prof. Jonas Kazlauskas). 1970 Aleksui Girdeniui suteiktas docento vardas, 1970–2005 jis redagavo mokslinio žurnalo „Kalbotyra“ sąsiuvinius, skirtus lietuvių kalbai (be to, 1987–2011 buvo „Baltisticos“ redaktorių kolegijos narys, nuo 2006 – redaktoriaus pavaduotojas).

1973–1996 ir 2001–2007 m. Girdenis vadovavo VU Eksperimentinės fonetikos laboratorijai, 1993–2001 – jo paties sukurtai Eksperimentinės, vėliau – Bendrosios kalbotyros katedrai. 1983 m. apginta filologijos mokslų daktaro (dabartinė habilituoto daktaro) disertacija „Teoriniai lietuvių fonologijos pagrindai“. 1986 m. Girdeniui suteiktas profesoriaus vardas. 1984–1989 jis buvo VU Filologijos fakulteto dekanas, 1991–1993 – Lietuvos mokslo tarybos narys, 1996–2006 – Lietuvių kalbos komisijos narys. 1996 m. gegužės mėnesį išrinktas Lietuvos Mokslų Akademijos nariu korespondentu, 1997 m. birželio mėnesį – nekonkursiniu Vilniaus universiteto profesoriumi.

Nuo 2001 iki 2007 m. Girdenis dirbo VU Baltistikos ir bendrosios kalbotyros (vėliau – Baltistikos) katedros profesoriumi; nuo 1992 m. profesoriavo ir Vilniaus pedagoginiame universitete, yra skaitęs speckursų Šiaulių universitete. Svarbiausi dėstomieji dalykai buvo: lietuvių dialektologija, bendrinės lietuvių kalbos fonetika, bendroji ir lietuvių kalbos fonologija, bendroji kalbotyra, šiuolaikinės kalbotyros kryptys ir metodai. Taip pat skaitė lietuvių kalbos istorinę gramatiką, baltų filologijos įvadą, baltų etnogenezės speckursą.

1980 m. kartu su bendraautoriais Aleksas Girdenis buvo apdovanotas respublikine premija už vadovėlius mokyklai, 1986 m. išrinktas Milano kalbotyros draugijos (Sodalizio Glottologico Milanese) nariu korespondentu. 1988 m. jam suteiktas nusipelniusio mokslo veikėjo vardas. 1996 m. tapo antruoju (po prof. Alberto Rosino) žymiojo lietuvių kalbininko Jono Kazlausko premijos laureatu. 1999 m. drauge su kitais įvertintas mokslo premija už „Dabartinės lietuvių kalbos gramatiką“ rusų, lietuvių ir anglų kalbomis. 2001 m. tapo Šiaulių universiteto garbės daktaru. 2008 m. už ilgamečius fonologijos, dialektologijos ir kalbos istorijos tyrimus jam paskirta Lietuvos Respublikos mokslo premija. Apdovanotas LDK Gedimino ordino karininko kryžiumi (2002).

Profesorius daug metų vadovavo studentų mokslo darbui, buvo disertantų mokslinis vadovas, konsultantas. Sėkmingai apgintos 37 jo vadovautos arba konsultuotos disertacijos, sukurta lietuvių ir latvių tarmių eksperimentinės fonetikos ir fonologijos tyrimų tradicija. 1962–1984 Girdenis vadovavo Vilniaus universiteto Lietuvių kalbos moksliniam būreliui, 1979–1990 – iš jo išaugusiam Lietuvos jaunųjų kalbininkų seminarui. Profesorius garsėjo kaip puikus ir mėgstamas pedagogas, kuris mielai dalijosi su vyresniais ir jaunesniais kolegomis savo atradimais, hipotezėmis, gyvenimo patirtimi. Visus traukė jo filologinis išprusimas, kalbų mokėjimas, gyvas, natūralus bendravimas. Pabuvęs tarp jaunimo tarsi įgydavo antrą kvėpavimą, todėl nelengvai pakėlė išėjimą į emeritūrą. Tiesa, ryšių su studentais nenutraukė – iki paskutinių metų magistrantams ir doktorantams rudens semestre vedė dialektologijos ir kalbos istorijos seminarą.

Mokslo tiriamąjį darbą Girdenis pradėjo studijų metais (1959). Yra paskelbęs daugiau kaip 400 darbų įvairiais kalbos mokslo ir praktikos klausimais (kai kuriuos – Estijoje, Latvijoje, Rusijoje, Čekijoje, JAV). Su pranešimais dalyvavo daugelyje konferencijų – skyrium minėtini dešimt baltistų konferencijų ir tarptautinių kongresų Vilniuje ir Rygoje (1964–2005) bei XI tarptautinis fonetikos mokslų kongresas Taline (1987).

Prof. habil. dr. Aleksas Girdenis buvo puikus fonologas, lingvistinės statistikos specialistas, modernus dialektologas ir lietuvių bei kitų baltų kalbų istorijos tyrėjas. Skaitant jo gausius ir originalius darbus, aiškiai matyti orientacija į diachroniją. Sinchroniniai profesoriaus atradimai (tokie, kaip fonologiniai šalutiniai kirčiai tarmėse, atitrauktinio kirčio priegaidžių niuansai, antriniai priegaidžių tipai, susiję su pralietuvių akcentinėmis paradigmomis ir kt.) savaime veda į kalbos istorijai svarbias išvadas. Jis patikimai yra įrodęs vad. Pajūrio žemaičių skiriamosios ypatybės nefonetinę kilmę, atskleidęs neutralizacijos ir palatalizacijos poveikį vokalizmo raidai, pateikęs svarių fonologinių argumentų, kad bendrabaltiškoji balsių sistema buvusi keturkampė, naujai nušvietęs lietuvių kalbos priesagų kirčio genezę ir priegaidžių garsinių ypatybių raidą. Diachroninės išvados daromos net iš Girdenio pamėgtos lingvistinės statistikos duomenų, – pvz., apie kuršių ir žemaičių ribas pagrįstai mėginama spręsti iš šiaurės žemaičių balsinių fonemų dažnumo įvairiuose šios tarmės ploto taškuose; statistiniais duomenimis motyvuojamos ir tam tikros tarmių vokalizmo raidos ypatybės bei jų izofonos, vadinamuoju glotochronologijos metodu patvirtinamos svarbios baltų bei slavų divergencijos datos; naujai interpretuojama baltų tarminės diferenciacijos pradžia.

Prof. A. Girdenis – žymus moderniosios teorinės kalbotyros specialistas: čia jis tartum tęsia prof. J. Kazlausko pradėtą darbą, bet kartu yra labai originalus. Jis skiriasi nuo daugelio struktūralistų didesne pagarba tradicijai ir konkretiems kalbos faktams. Tai liudija ne tik jo publikacijos, bet ir didžiulis asmeniškai sukauptas iš magnetofono įrašų iššifruotų tarminių tekstų fondas. Jį sudaro per 400 valandų tarmių (daugiausia žemaičių) tekstų, įrištų į daugiau nei 40 rankraštinių tomų. Iš šio didžiulio aruodo išrinkta apie 50 tūkst. žodžių „Lietuvių kalbos žodynui“, publikuoti du tekstų rinkiniai su vertingais komentarais. Prieš pat mirtį baigta trečia knyga, kurią, profesoriaus beveik visiškai parengtą, vėliau išleido jo mokiniai. Tekstuose sistemingai žymimi svarbiausi frazės intonacijos bruožai, o išnašose sinchroniškai ir diachroniškai aiškinami visi ypatingesni tarmės reiškiniai.

Nemaža dalis Girdenio darbų grindžiami eksperimentiniais tyrimais. Jis nepaprastai mėgo eksperimentus ir jų duomenų statistinį apdorojimą, o ypač teorinį interpretavimą. Buvo įsitraukęs ir į kalbos garsų sintezavimą, iš natų rekonstravo Frydricho Kuršaičio priegaides. Geras tarmių ir matematinės statistikos metodų išmanymas padėjo Girdeniui įrodyti, kad Kristijono Donelaičio „Metų“ eilėdara yra savita toninio ir metrinio hegzametro sintezė. Tai leido nustatyti ir tikrąją poeto kūrinių santykinę chronologiją, atskleisti naujų jo kūrybinės laboratorijos aspektų.

Girdenis parengė du svarbiausius žemaičių raštijos paminklus – 1759 m. „Ziwatą“ ir jo indeksą (su bendraautoriais) ir XIX a. rankraštinį veikalą „Purpura“. Pastarajame leidinyje įdėta didelė šaltinio rengėjo studija, kurioje kruopščiai ištirta paminklo rašyba, fonetika ir iš dalies morfologija, įrodyta, kad abu paminklai parašyti ta pačia, tik skirtingo laikotarpio, kretingiškių tarme.

Mokslinių Girdenio interesų platumą ir kartu kryptingumą rodo jo nemažas įnašas į bendrinės kalbos teoriją, kalbos ir mokyklos praktiką (jis – vienas iš mokyklinių lietuvių kalbos vadovėlių autorių). Profesorius rašė ne tik mokslo žurnalams, bet ir enciklopedijoms, populiariai spaudai, nuolatos bendradarbiavo „Mūsų kalbos“ ir „Gimtosios kalbos“ žurnaluose. Jam rūpėjo ir kalbotyros problemos, ir bendrinės kalbos kodifikavimo teoriniai pagrindai, kasdienė norminamoji veikla, rašybos dalykai. Plačiajai visuomenei jis buvo gerai pažįstamas kaip „Mūsų kalbos“ televizijos laidų vedėjas ir nuolatinis dalyvis.

Pripažinimo yra susilaukę profesoriaus teorinės fonologijos darbai: didelę reikšmę turinčios monografijos „Fonologija“ (1981) ir „Teoriniai fonologijos pagrindai“ (1995; 2003), po autoriaus mirties išleisti rusų ir anglų kalbomis (2014), habilituoto daktaro disertacija „Теоретические основы литовской фонологии“ (1983), akademinių veikalų „Грамматика литовского языка“ (1985), „Dabartinės lietuvių kalbos gramatika“ (1994; 1996), „Lithuanian Grammar“ (1997) fonologijos ir morfonologijos skyriai.

Minėtini ir gausūs moksliniai straipsniai fonologijos klausimais. Rinktinės publikacijos sudėtos į svarų raštų tritomį „Kalbotyros darbai“ (2000–2001). Tie darbai ir mokslinė organizacinė Alekso Girdenio veikla padėjo pagrindus Lietuvos fonologijos mokyklai, kuriai jis išugdė didelį būrį jaunosios kartos kalbininkų ne tik Lietuvoje, bet ir Latvijoje.

Prof. A. Girdenis, plačios erudicijos ir gyvos minties mokslininkas, ypač daug yra padaręs, kad lietuvių kalbotyros teoriniai pamatai prilygtų aukščiausiems pasaulio lingvistinės minties standartams. Profesorius praturtino mokslą ne tik vertingomis teorinėmis knygomis, gausiais straipsniais, poleminėmis recenzijomis, bet ir žemaičių raštijos paminklų leidimais ir tyrimais, nepamirštamais pranešimais ir diskusijomis konferencijose, įkvėptomis paskaitomis. Jo darbai reikšmingi ne tik lituanistikai bei baltistikai, bet ir indoeuropeistikos mokslui, taip pat bendrajai teorinei kalbotyrai.

Profesoriaus būta ne tik iškilaus mokslininko, bet ir išskirtinai plataus akiračio humanitaro, kūrėjo (yra rašęs ir vertęs poeziją), didžio žemaičio ir svarbiausio gimtosios tarmės tyrėjo, apkeliavusio kone visą žemaičių žemę.

Prof. Birutė Jasiūnaitė, Prof. Bonifacas Stundžia

VU Filologijos fakulteto Baltistikos katedra.

2016.11.16; 13:04

In memoriam

Šiemet per patį vidurvasarį Vilniaus universiteto baltistai atsisveikino su įžymiu mokslininku profesoriumi Vincu Urbučiu ir po netikėtos mirties šį nepailstantį baltų kalbų tyrėją, sulaukusį 86 metų (1929 m. vasario 26 d. – 2015 m. liepos 12 d.), išlydėjo į gimtąjį žemaičių kraštą. Paskutiniai jam tarti kolegų ir mokinių žodžiai nuskambėjo Židikų kapinėse.

Vincas Urbutis buvo ir išliks didžiausiu autoritetu dabartiniams ir ateities baltų kalbų žodžių kilmės ir darybos tyrinėtojams. Jau jo pirmoji, filologijos mokslų kandidato, disertacija „Lietuvių kalbos leksikos homonimų susidarymo būdai“ (1955 m.) rodė, kad į kalbos mokslą atėjo galinga jėga – žmogus, turintis didžiulį norą ir neeilinį talentą skverbtis į žodžių istorijos paslaptis.

Continue reading „PROFESORIUS VINCAS URBUTIS“

Vilniaus universiteto profesorius Donatas Sauka – lietuvių tautos ir literatūros tyrinėtojas, įžvalgus kultūros ir visuomenės kritikas, ypatingos charizmos pedagogas, ugdęs ne vieną lituanistų kartą.

Gimęs 1929 metų spalio 13 dieną Mažeikiuose, gimnaziją baigęs Telšiuose. 1948 – 1953 metais Vilniaus universitete studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą. Dirbo Valstybinės grožinės literatūros leidyklos redaktoriumi.

Nuo 1956-ųjų iki 1993-ųjų – Vilniaus universiteto Lietuvių literatūros katedros dėstytojas, profesorius.

Donatas Sauka dėstė lietuvių tautosaką, lietuvių literatūros istoriją, vedė specialiuosius literatūros seminarus, įsiminusius ypatinga erudicija, pedagoginiu meistriškumu, literatūrinėmis įžvalgomis.

Lietuvių literatūros katedroje aplink profesorių būrėsi Filologijos fakulteto kūrybingasis jaunimas – būsimi mokslininkai ir rašytojai.

Gausus profesoriaus mokslinis palikimas. Parašyti lietuvių humanitarinei kultūrai ypatingos svarbos turėję ir turintys darbai: Tautosakos savitumas ir vertė (1970), Vestuvių lyrinės dainos (1980), Lietuvių tautosaka (1982), Salomėjos Nėries kūryba (1957), Žemaitės stebuklas (1988), Jurgis Savickis – XX amžiaus literatūros šifras (1994), Fausto amžiaus epilogas (1998).

Fausto amžiaus epiloge Donatas Sauka taip nusakė savo mokslinio darbo paskirtį: „Archaikos segmentas turi organiškai įsiterpti į šiuolaikinės karščiuojančios sąmonės mozaiką. Ir tada vienokiu ar kitokiu būdu liudysime savo tautą kaip gyvą, nestokojančią garbės ir orumo. Tokiam liudijimui esu skyręs savo knygas Tautosakos savitumas ir vertė bei Lietuvių tautosaka“.

Profesorius Donatas Sauka yra Lietuvos mokslo ir Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijų laureatas.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2015.05.19; 17:31

2015 m. balandžio 6 d. mirė Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras, VI ir VII Seimų narys, Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys, filosofas, pedagogas, politinis ir visuomenės veikėjas  Romualdas Ozolas.

Turiu beveik visas jo man padovanotas knygas: „Atgimimo ištakos. 1970-1980 metų Lietuvos kultūros gyvenimo štrichai“, „Supratimai. Parinktos 1956-2006 metų metafizinio dienoraščio mintys“, „Kodėl griūva mūsų pilys. Politinė publicistika 2004-2008“, „Žvaigždės blėsta auštant. Sugyvenimai, arba 1987-1990 metų dienoraščių puslapiai“, „Aušros raudoniai. Sugyvenimai, arba 1990-1992 metų dienoraščių puslapiai“, „Nepriklausomybės sąsiuviniai“ (istorijos ir kultūros žurnalas), „Nacionalizmas – tai tikrasis humanizmas. Lietuviškosios ideologijos metmenys“.

Continue reading „Mirė Romualdas Ozolas“

« 1 2 »

2015 m. sausio 7 d. Lietuvos mokslų akademijos didžiojoje salėje nebuvo kur obuoliui nukristi. Įžymiausią Lietuvos Respublikos kalbininką akademiką profesorių Zigmą Zinkevičių 90-mečio proga atėjo pasveikinti šimtai jo mokinių, kolegos iš Lietuvos aukštųjų mokyklų, įvairių visuomeninių organizacijų atstovai.

{Norėdami pamatyti visas Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukas, spauskite bet kurią iš šių pirmųjų}

Continue reading „Kalbininkui Zigmui Zinkevičiui – 90“

 

VILIUS  BALTRĖNAS

S v e i k i,  s a m a n o t i e j i  b r o m a i !

baltrenas_1…Gal kaip ir ne vienam iš mūsų, pirmoji išsamesnė pažintis su  garbinguoju, daugelį netrumpų šimtmečių gyvuojančiu Vilniaus  universitetu, vienu seniausių Europoje  –  prasidėjo nuo didelio,  neplono ir puošnaus Albumo.

Jį džiaugdamasis gavau iš  neužmirštamai šviesios asmenybės Sofijos Binkienės ir apsukraus  žurnalisto Leono Stepanausko rankų. Su iškilniais įrašais ir  kūrybiniais palinkėjimais  –  kaip Lietuvos radijo literatų būrelio  paskatinamąją premiją.

Gerokai  apkerpėjusioj  atminty –  iš  tuometinio  jaunųjų  susibūrimo  tebemirguoja Violetos  Palčinskaitės,  Romo  Sadausko,  Nijolės  Masteikaitės,  Kęstučio  Nastopkos, Irenos  Bliuvaitės  ir  kitų,  ir  kitų  veidai  ir  vardai.  Spalvingiau  apie  tai,  man  regis,  ketino  papasakoti  kurso  linksmabalsė  Irena  Bliuvaitė-Kierienė.  Kaipgi,  juk  dauguma įsimintinojo  būrelio  jaunikaičių  sulėkėme  ir  sutūpėme  į  tas  pačias  auditorijas.

Continue reading „ŽODŽIAI: iš dienų, į kurias nebesugrįšim …“

Sielos brolis

rosinas_111Apie Albertą esu rašiusi Gražinos Rosinienės parengtai knygai, todėl čia nenorėčiau labai kartotis .Neatsimenu, kuris kurį susiradom ir ėmėm šilčiau bendrauti kaip žemaičiai. Kartais ir per paskaitas susėsdavom greta, nors bendrosios paskaitos būdavo skirtos didelėms auditorijoms, ne tik lituanistams. Jau pirmame kurse Albertas pagarsėjo fakultete kaip šaunus satyrinių eilėraščių rašytojas. Net bendrabutyje kitų specialybių merginos kalbėjo apie jį kaip apie žvaigždę. Kurse šią savo kūrybišką gyslelę realizavo kartu su kitais kurdamas ir redaguodamas žurnalą „Gaudeamus“.

Iš atminties išsitrynė daug kasdienių detalių. Tačiau prisimenu, kaip jis ėmėsi man padėti pramokti vokiečių kalbos. Man ši kalba buvo nauja, nes mokykloje buvau mokiusis anglų kalbą, o Albertas vokiškai gerai mokėjo. Skaitėm Goethe’s ir Heine’s eiles iš mažų baltų Vokietijoje leistų knygučių. Nežinau, ar mokytojas buvo geras, ar studentė gabi, bet tos pamokos buvo vienas malonumas ir vokiečių poezija suskambo visu grožiu.

Continue reading „APIE ALBERTĄ ROSINĄ“

Apie Romą Laurinavičių

Šviesus, talentingas

laurinavicius_Mikailionis_111Romas prisijungė prie mūsų kurso, rodos, tik nuo antrų metų. „Tauro“ bendrabutyje gyveno vienam kambary su mano klasioku ekonomistu Algiu. Gal dėl to neilgai trukus su juo ir aš artimiau susipažinau. Šiaip žinojom, kad Romas kilęs iš Baltarusijos lietuviškų kaimų, dėl ko jį gal kiek globojo ir mūsų dėstytojai, prof. Balčikonis tai tikrai.

Dauguma mūsų, pokario karta, neturėjom nei prašmatnių rūbų, o ir valgio prieš stipendiją pritrūkdavom, bet Romas buvo tikras vargo vaikas. Žinojom, kad kažkokios gyvenimo aplinkybės buvo jį nubloškusios į vaikų namus, taigi ir paramos iš tėviškės negalėjo tikėtis. Kad išgyventų, buvo susiradęs darbą. Nors teko studijas derinti su įsipareigojimais, buvo apsiskaitęs, sakyčiau, intelektualus, o iš prigimties – labai švelnios ir šviesios sielos. Dažnai pastebėdavo ir pasakydavo ką nors tokio, kas įstrigdavo ir priversdavo susimąstyti. Pavyzdžiui, jis atkreipė dėmesį į tai, kokią pastabą Čiurlioniui davė jo profesorius vokietis: „Warum so traurig?“ – klausdavo jis dzūko Čiurlionio. 

Continue reading „APIE ROMĄ LAURINAVIČIŲ“

Dzūkelis

jarmala_111„Vytai, mintimis nuklydęs į studijų metus, prisimink ir mane.Kurso ir kambario draugas Antanas“. Taip užrašyta ant čia skelbiamos Antano Jarmalos nuotraukos. Mirusiųjų prašymų negalima nepaisyti.Šioje „knygoje“ beveik niekas apie jį neužsimena. Arba tik užsimena. Gal aš su juo daugiau negu kiti buvau pažįstamas? Tad reikia nors šį tą… Deja, dabar Antaną matau tarsi laiko gerokai nublukintą rankraštį, kuriame tik kai kurie žodžiai dar šiaip taip įskaitomi.

Studijuoti jis atvažiavo iš Dzūkijos. O konkrečiau? Dzūkeliu jį vadindavome. Po kelerių studijų metų sostinėje mes, provincialai, daugiau mažiau sumiesčionėjome, bet tik ne Antanas. Išvažiavo iš Vilniaus koks ir atvažiavo: kuklus, net drovus, dzūkuojantis. Pakaklėje – tautinė juosta, švarkelis daug visko matęs. Manau, sostinėje jis jautėsi kaip svečias, veržte veržėsi namo, ir ne tik dėl to, kad ten jo laukė Monikutė, jeigu neklystu – kaimo mokytoja. Kurse jis buvo beveik nepastebimas, neretai patraukiamas per dantį. 

Continue reading „APIE ANTANĄ JARMALĄ“

Vytautas Visockas

visockas_111Švęsdami Universiteto baigimo 50-metį, Romualdo Ozolo paraginti tyliai pasižadėjome ką nors parašyti apie nesugrąžinamos jaunystės studijų metus. Nelabai tikėjau, kad daugelis susitikime dalyvavusiųjų imsis plunksnos, nelabai tikiu, kad vis dėlto išleisime knygą, bet, kiek tai priklauso nuo manęs, pabandysiu šį tą prisiminti. Kaip sakė Kęstutis, reikia tik prisėsti. Prisėdęs iškart supratau, kad šito mažoka. Ką reikia patikėti nežinomam skaitytojui? Kas jam būtų įdomu ir naudinga? Ar supras jis mus, prieš 56-erius metus susirinkusius studijuoti lietuvių kalbos ir literatūros? Kalbos, kurios jis, galbūt, jau bodisi? Kodėl į Vilniaus universitetą stojote, o ne į Sorbonos, Harvardo universitetus?… Ir lietuvių kalbą bei literatūrą, o ne ekonomiką, vadybą arba teisę pasirinkote? Juk, kaip patys giriatės, buvote gabūs, bet tuos gabumus iššvaistėte neperspektyviai. Būsimam skaitytojui gali kilti tokie klausimai.

Jau vien apie tai, kas mums, provincijos vaikams, buvo Vilnius,  norėtųsi daug pasakoti. Aš važiuoju į Vilnių, į Vilniaus universitetą! Kiek daug telpa šiuose žodžiuose! Bet jie beveik nieko nepasako skaitytojui, kuris šiandien gal didžiuojasi lankęsis tolimiausiose pasaulio sostinėse. Na ir kas, kad tu studijavai Vilniuje? O man Vilnius buvo svajonių, pasakų miestas, ir labai toli nuo Alytaus.

Continue reading „APIE NESUGRĄŽINAMOS JAUNYSTĖS METUS“

Algis Uzdila

uzdila_1111957-aisiais mokslo metai artėjo į pabaigą. Balandžio mėnesį atėjęs į klasę Suvalkų licėjaus direktorius pranešė, kad du mūsų klasės abiturientus – Danutę Grabauskaitę ir mane – jei sutinkame, gali skirti kandidatais į Vilnių lituanistikos studijuoti. Pirmiausia, žinoma, birželio pabaigoje turėjome vykti į Varšuvos Adomo Mickevičiaus universitetą stojamųjų egzaminų laikyti. Svajojau apie politechnikos institutą Gdanske, tačiau paniekinti tokį siūlymą būtų buvęs nusikaltimas. Nežinau, kokius egzaminus laikė mano būsimieji kolegos Lietuvoje, mums liepė pasirengti rašomiesiems bei atsakomiesiems iš lenkų, rusų ir lietuvių kalbų.

Į auditoriją susirinkome prieš aštuonias ryto. Rašyti buvo skirta po dvi valandas iš kiekvieno dalyko. Tarp jų – po pusę valandos pertraukos. Kai 15-tą valandą baigėsi rašomieji, buvo pranešta, kad kitą dieną toje pačioje auditorijoje privalome prisistatyti 9 valandą.  Bet kur dėtis iki to laiko, nieks nepasidomėjo ir nakvynių neparūpino. O mes patys nedrįsome pasiklausti, kur galime apsistoti. Kažkiek maisto ir pinigų buvome pasiėmę, tačiau visai nežinojome, kur nakčiai prisiglausti.

Continue reading „ATMENOS IR PAMĄSTYMAI“

Albertas Ulys

ulys_111Tą 1996-ųjų birželio popietę stovėjau kalnelio pašlaitėje. Duslus Antakalnio kapinių žemės grumstų bildesys kaip būties nežinia, kaip Bethoveno likimo aidai virpino sielą. Nejau nebesutiksiu Tavęs, Norbertai?..

Belieka studentiškų dienų šurmulys, kartu nupėdintų jaunystės žingsnių senuosiuose Alma Mater koridoriuose prisiminimai.

Ryškiausios akimirkos kažkodėl susijusios su 34 auditorija. Gal kad čia dažniausia būdavo paskaitos, retkarčiais šokiai, vakarėliai. Per pertraukas suplūstam į koridorius su klegesiu, kalbom ir juoku.Vėl pasigirsta pašmaikštavimai pačia nekalčiausia – meilės – tema. „Sutikai kur nors sijoną – / Kryžiaus ženklą – ir į šoną“, reziumuodavo Sigitas ištrauka iš Justino Marcinkevičiaus „Dvidešimto pavasario“. Arba vėl: kada šypsosi Kęstas? – kai liūdi Vilius! – apie jųdviejų simpatijas kursiokei Irenai. O kaip galima apsieiti be filosofijos? Užsiplieskia ginčai, net rimti pamąstymai, kas be ko, pasišaipymai iš Ipolito, E. Meškausko gerbėjo, nuostatos, jog mąstantis, protingas žmogus visuomet vaikšto nunarinęs galvą ir tik tuščiagalvis užrietęs galvą maršuoja.

Continue reading „LYG M. K. ČIURLIONIO „BIČIULYSTĖ““

Evalda Strazdaitė-Jakaitienė

Šie žodžiai iš dabar populiarios dainos mane, kaip ir dažną mano kartõs žmogų, jaudina ir net graudina. Juk apie daug ką dabar jau tikrai galime pasakyti: buvo, būdavo, būta… Tada buvome jauni ir sveiki, tada drąsiai svajojome ir tikėjome ateitimi, tada skleidėsi mūsų polinkiai ir talentai, tada buvome ugdomi darbu ir darbui. Mažne kiekvieną dieną atsitikdavo kas nors nauja, įsimintina… Ir dabar, kai pažadinta atmintis sugrąžina į mūsų studijų metus, širdyje gera ir jauku. Mat juos visada prisimenu su jaukia šiluma ir didele meile daugeliui tada sutiktų žmonių.

MOKINIAI IR MOKYTOJAI

Tų tolimų 1957-jų rudenį studijuoti lietuvių kalbos ir literatūros sugužėjome iš įvairių Lietuvos kampelių, daugiausia iš mažų miestelių ir kaimų:  iš Šaukėnų ir Žeimelio, iš Pumpėnų ir Šeštokų, iš Tirkšlių ir Tryškių, nuo Utenos ir Radviliškio… Iš didmiesčių – Vilniaus, Kauno ir Šiaulių – mūsų kurse tebuvo vos po vieną kitą. Po Stalino mirties jau buvo praėję ketvertas metų, politinis klimatas lyg ir atšilęs, šiek tiek atsipalaidavę asmenybės siekius kaustę varžtai. Tad prie mūsų, ką tik baigusių vidurines mokyklas, prisidėjo būrelis jaunuolių, grįžusių iš Sibiro tremties ar lagerių.

Continue reading „„JAUNYSTĖS DIENOS ĖJO IR NUĖJO…“*“