Jevgenijus Prigožinas – pirmas iš kairės. Nuotrauka: ap/Misha Japaridze

Nė vienoje šalyje nepriimta patarnautojų sodinti prie vieno stalo su karinių žinybų vadovais. Rusijoje irgi. Išskyrus vieną restoranų savininką.

Rusų virėjas derasi su Libijos maršalu

Lapričio 9 d.„Novaja gazeta“ paskelbė Libijos karinių pajėgų vyriausiosios vadovybės informacijos biuro vaizdo įrašą apie prieš dvi dienas Maskvoje įvykusį Rusijos gynybos ministro susitikimą su Libijos maršalu. Tarp Rusijos generolų, sėdinčių prie derybų stalo, matyti… Jevgenijus Prigožinas. Vadinasi, ir jis svarstė padėtį Artimuosiuose Rytuose bei Šiaurės Afrikoje ir kovos su terorizmu reikalus? „Novaja“ priminė, kad Kremlius energingai palaiko šį maršalą, kurio vadovaujamos pajėgos užimė didelę dalį Libijos rytinių rajonų. Ten pastebėti ir Rusijos karo specialistai. Ar tik Prigožino dalyvavimas derybose nebus susijęs su Libijoje pasirodžiusiomis privačiomis karinėmis kompanijomis, kurias jis, kaip tvirtinama, kontroliuoja? 

Po kelių valandų valstybinė naujienų agentūra „Novosti“ paaiškino, koks Prigožino vaidmuo šiose derybose: „surengė oficialius pietus ir dalyvavo svarstant Libijos delegacijos vizito kultūrinę programą“; tai leidinys sužinojęs iš „karinio-diplomatinio šaltinio“. Apie tai pranešė kitos Rusijos naujienos tarnybos, o vėlai vakare tai patvirtino ir valstybinė naujienų tarnyba TASS („Источник: Пригожин организовал официальный обед на встрече Шойгу и Хафтара“). TV kanalas „Cargrad“ nepraleido progos neįgėlęs „liberaliajai žiniasklaidai“, spėjusiai iškelti daugybę sąmokslo teorijų, pavyzdžiui, apie Libijoje planuojamą „kruviną valymą“ dalyvaujant „Rusijos samdiniams“. O tiesa pasirodė esanti daug paprastesnė ir logiškesnė, negu liberalių žurnalistų pramanai.

„Novaja gazeta“ atsikirto: nė vienoje šalyje nepriimta aptarnaujančio personalo sodinti prie vieno stalo su karinių žinybų vadovais. Kitas dalykas, kad Rusijos ir Libijos generolų derybos prasidėjo Maskvoje apie 14 val. ir Libijos delegacija išvyko dar esant šviesai, tad nebuvo nė laiko pietums. „Novaja“ pasiuntė paklausimą Gynybos ministerijai su prašymu paaiškinti, kam šiose derybose atstovavo verslininkas Jevgenijus Prigožinas.

Kaip prisimename, vasario 8 d. JAV vadovaujamos koalicijos pajėgos smarkiai aptalžė Sirijos režimo pusėje kariaujančius Rusijos samdinius, puolusius Deirez Zoro miesto apylinkėse. „The Washington Post” kiek vėliau parašė amerikiečių žvalgybą sužinojus, kad vienas Rusijos oligarchas prieš puolimą ir po jo daug bendravo su aukštais Kremliaus valdininkais (tarp jų – prezidento administracijos vadovu Antonu Vainu bei jo pavaduotoju) ir Damasko pareigūnais. Tas oligarchas – tai Jevgenijus Prigožinas. Amerikiečiai yra „beveik tikri“ (almost certainly) jį kontroliuojant Rusijos samdinius, kariaujančius prezidento Bašaro Asado pajėgose; juos siunčia  kompanija „Vagner“. O Sankt Peterburgo „Fontanka“ išnarpliojo, kad Rusijos bendrovė „Euro Polis“ įsipareigojo išlaisvinti Asado priešininkų užgrobtas naftos bei dujų radimvietes mainais į vieną ketvirtadalį išgaunamų išteklių. Ir kompaniją valdančios bendrovės telefono numeriai tokie patys, kaip ir dar dviejų dešimčių bendrovių, siejamų su oligarchu Jevgenijumi Prigožinu.

2018 metų vasarą Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas prieš vykdamas su vizitu į Austriją atsakė į austrų televizijos ir radijo kompanijos ORF klausimus; Arminas Volfas klausinėjo ir apie Prigožiną, siejamą su visokiais tamsiais reikalais. „Paprašyčiau Jus skirti Rusijos vyriausybę, Rusijos valstybę ir Rusijos piliečius ar kokius nors galbūt juridinius asmenis, – pasakė prezidentas. – Jūs dabar pasakėte, kad poną Prigožiną vadina Putino virėju. Jis iš tikrųjų verčiasi restoranų verslu, tai jo ekonominė bazė, jis restoranų savininkas Peterburge.“ Žurnalistas neatstoja: jis ne tik restoranų veikla verčiasi, turi daug firmų, sudariusių kontraktą su Gynybos ministerija, ir kita. Kam jam viso to reikia? Putinas: „Klauskite jo paties. Rusijos vyriausybė su tuo neturi nieko bendra.“

Prisiminimai apie Sodomą ir Gomorą

Maša Hari. „Novaja gazeta“ nuotrauka

Lapkričio 15 d. „Federalinė naujienų tarnyba“ įdėjo interviu su buvusia „Novaja gazeta“ stažuotoja (2012-1013). Ši, vėl radusi apie ją parašyta „Novaja“ puslapiuose, nusprendė daugiau neslėpti tiesos ir sąžiningai papasakoti, kas dedasi „teisingiausių“ žurnalistų kolektyve. „Federalinė naujienų tarnyba“ prirašė savo pastabą: pokalbio su Marija Kupraševič įrašas ir įkalčiai, tam tikra dalimi įrodantys jos žodžius, yra redakcijos žinioje. „Po kruopštaus faktų patikrinimo mes neradome priežasčių abejoti merginos pasakojimu“ (beje, „merginai“ – 34 metai, ji pati sako, kad yra mama ir dabar laukiasi).

Apie „leidinyje vyraujančius papročius“ galima spręsti iš antraštės: kvaišalai, ujimas, kankinimai, korupcija („От наркоты и травли до пыток и коррупции: экс-сотрудница «Новой газеты» рассказала о нравах, царящих в издании“). To, kas dėjosi kolektyve, pasakotojos žodžiais, kitaip kaip orgijomis nepavadinsi. Būdavo, užeini į ofisą, o ten vėmalai, prezervatyvai, atsiprašant, š*** voliojosi. Šlykštu. Vyriausiasis redaktorius vedasi į savo kabinetą tai berniukus, tai mergaites – aiškiai ne tam, kad pasikalbėtų. Ką jie ten darydavo – neturiu supratimo, su žvake, suprantate, niekas nestovėjo, tačiau sklido kalbos apie priekabiavimą tiesiog darbo vietose. Pasakotoja išėjo iš redakcijos dar ir todėl, kad nesutiko mokėti redaktoriams „procentų“ (откаты). „Ten apskritai visi pamišę dėl pinigų. Gobši mūsų opozicinė spauda.“ Ji žinanti ne tiek jau daug, tačiau redakcijoje sklido kalbos, kad vadovybė prievartauja iš politikų ir verslininkų pinigus. Jeigu kas atsisako – „Novaja“ išeina straipsnis, kuriame tas žmogus drabstomas purvais. „Todėl jie, tarp kitko, nekenčia Prigožino – tas atsisakė mokėti 2011 metais. Ir susirėmė su jais. Laikraščiui tai buvo akibrokštas.“

Tą patį vakarą interviu atpasakojo… „Gosnovosti“! Seniai žinoma, kad „Novaja gazeta“ – LGBT-iečių, rusofobų, iškrypėlių ir narkomanų priebėga. Buvusią darbuotoją redakcija tiesiog užujo ir persekioja iki šiol. Todėl moteris nutarė papasakoti visą tiesą interviu „Federalinei naujienų tarnybai“. Ten dirbti buvo neįmanoma. Moteris krūpčiodama prisimena tuos laikus. Ypač kentėjo nauji darbuotojai – juos tiesiog ujo. Be to, „senukai“ mėgo malšinti stresą alkoholiu ir net narkotikais, kartais iškeldavo tikras orgijas. Ten dirbančios merginos gyveno nuolatinėje baimėje dėl redakcijos senbuvių priekabiavimo – joms praėjimo neduodavo, o tos tylėjo, bijodamos būti atleistos… Paleistuvavimas ir anarchija. Tikras gyvačių lizdas. Sodoma ir Gomora („Новая газета“ — это Содом и Гоморра“: затравленная Купрашевич больше не может молчать“).

„Federalinei naujienų tarnybai“ moteris pasakė Deniso Korotkovo nepažįstanti, tačiau žurnalistų pasaulis nedidelis ir ji iš kolegų sužinojusi kadaise jį dirbus organuose, kur karjera jam nesusiklostė. Beje, „Novaja gazeta“ jis parašė tik tris straipsnius – visus nukreiptus prieš Jevgenijų Prigožiną. Visi straipsniai aiškiai užsakomieji. Ar gali toks žmogus vadintis žurnalistu? Jo parašytas tikrumas yra labai abejotinas. „Gosnovosti“ pridėjo: „nepažįstanti skandalingojo žurnalisto Deniso Korotkovo, „pagarsėjusio“ Sirijoje kariaujančių savanorių asmeninių duomenų atskleidimu, tačiau žino, kas tai per žmogus.“ Ir dėl Peterburgo verslininko Jevgenijaus Prigožino: jis atsisakė mokėti dar 2011 metais. „Niekas nesitikėjo, kad verslininkas kaip reikiant atsikirs“ (даст настоящий отпор).

„Federalinės naujienų tarnybos“ žurnalisto klausiama, kodėl Andrejus Michailovas ją paminėjęs pastarojoje „Novaja gazeta“ publikacijoje, Marija atsakė, kad jie seni pažįstami. Jis dirbo savo būsimos žmonos vadovaujamame „Laikraštyje apie laikraščius“. Teisybę sakant, tai ne itin malonus žmogus, ji nenorėjusi su juo bendrauti. Dėl pinigų jis gali paminti visus principus. Pažįstami sakė, kad jis prikiaulinęs žmonai: paėmęs jo vardu keletą kreditų, įsiskolino ir antstoliai atėmė iš jos butą. Michailovas yra nevykęs verslininkas – prarado visus savo pinigus. „Gosnovosti“ papildė: „Kaip žinoma, Andrejus Michailovas pokalbyje su Korotkovu paminėjo Kupraševič. Marija mano, kad jo interviu „Novaja“ – ne atsitiktinumas, juk dėl pinigų jis gali paminti visus principus.“

Apie Mata Hari sukurta ypač daug filmų, parašyta daug knygų

Žodžiu, baisesnių žurnalistų, nei „Novaja gazeta“, pasaulyje nerasi. Ko gero, dar ir nuorūkas ant grindų mėtė… Kaip jie ir kojas bepavelka iki šiol? Ir Korotkovas su Michailovu, kaip lietuviai pasakytų, abudu tokie per tvorą permetus – vienas antro neatsvertų. Galima suprasti: gujama moteris negalėjo daugiau tylėti. Tik abu leidiniai klaidina, ypač „Gosnovosti“ su savo „kaip žinoma“: Korotkovas su Michailovu apie Mariją nekalbėjo. „Novaja“ įdėjo nuorodą į leidinyje dar 2013-ųjų vasarą skelbtą tyrimą („Маша Хари. Кто шпионит в российских СМИ. Раскрываем технологию слежки“). „Maša Hari“ – tai “Federalinės naujienų agentūros“ pašnekovės pravardė, prilipusi jai po, sakykime, incidento „Novaja gazeta“ redakcijoje – pagal Mata Hari, garsiąją prancūzų šnipę.

Ar ne teisingiau būtų lyginti su Ana Čapman?

2012 metais į skelbimą, kad „Novaja gazeta“ reklamos skyriui reikalinga vadybininkė, atsiliepė tokia Marija – ji sutinkanti iš pradžių dirbti be atlygio, nes jai esą „labai patinkantis“ šis leidinys ir ji pritarianti jo krypčiai. „Novaja“ žurnalistai tą vasarą kaip tik studijavo į redakciją pakliuvusius kompanijos „Konkord“ dokumentus – aiškinosi, kaip „Prigožino struktūros“ prisidėjo prie NTV vasario mėnesį parodyto dokumentinio filmo „Protesto anatomija“, kaltinančio opozicijos veikėjus žmonių papirkinėjimu. Tarp jų buvo ir „Novaja“ skelbimo kopija. Redakcija ėmėsi aiškinti, ar tik nebus sulaukusi kokio „šnipo“. Iš kitų dokumentų paaiškėjus, kad Marija – „Konkordo“ PR skyriaus darbuotoja, ją imta stebėti.

(Beje, ši reklamos skyriaus stažuotoja, studijavusi aktorystės meną ir žurnalistiką, visiškai neatrodė „ujama“. Nevengdavo taurelės švenčiant gimimo dienas, koketavo su „berniukais“ ir šnibždėjosi su „mergaitėmis“. Tarp kita ko, kaip pastebėta, vyrus ji mėgo nepalyginti labiau. Kuo ne 2010 metais JAV suimta rusų šnipė Ana Čapman, tiek priartėjusi prie vieno prezidento Barako Obamos administracijos nario, kad Federalinio tyrimų biuro kontržvalgybininkai „negalėjo ilgiau laukti“.)

capman
Ana Čapman. Rusijos šnipė – nelegalė Vakaruose. Ją demaskavus grįžo į Rusiją, kur veda televizijos laidas apie politiką, slaptas istorijas ir žvalgybas

„Šnipei“ netrukdė kopijuoti kas jau netekę svarbos ir gabenti tai diskeliuose iš redakcijos. Po kurio laiko ji pasiūlė sudaryti sutartį dėl „Laikraščio apie laikraščius“ reklamos, kartu ir galimybės skaitytojams dalyvauti „labiausiai parsidavusių žurnalistų rinkimuose“ (daugiau nei pusė kandidatų – iš „Novaja gazeta“). Galiausiai po įvykusio „konfidencialaus pokalbio“ išaiškėjo, kad vienas jos „kuratorių“ – Andrejus Michailovas. Dar vėliau ji prisipažino, kad į „Novaja gazeta“ ją palydėjo pats Jevgenijus Prigožinas. Per mėnesį buto nuomai apmokėti ir kitoms išlaidoms ji gaudavusi iš „Konkord“ buhalterijos apie 130 tūkstančių rublių… Atsisveikinant susitarta, kad ji daugiau su tokiais dalykais neprasidės. Tačiau netrukus Marija įsidarbino „Moskovskij komsomolec“ Peterburgo redakcijoje ir vėl „sudegė“. Taigi ji sulaužė duotą žodį ir todėl „Novaja“ atskleidžianti jos žygius Maskvoje. Tai buvo paskelbta 2013 m. birželio 28 d.

Pastaroji Marijos „išpažintis“ – ne pirmoji. 2013 m. birželio 28 d. ji savo skiltyje „V Kontakte“ papasakojo apie tai, kaip bendradarbiavo leidiniuose „Novaja gazeta“ Maskvoje ir „MK“ redakcijoje Peterburge. ilgai kentė, bet vis dėlto nusprendė atskleisti, kaip yra. Blogiau, girdi, jau nebus. Maskvos leidinį ji pasirinkusi todėl, kad studijavo žurnalistiką ir „NG“ daugeliui buvo „idealas“. „Novaja“ pradėjo bendradarbiauti su „Laikraščiu apie laikraščius“, tačiau tai tęsėsi neilgai. Viršininkas (direktoriaus pavaduotojas toks ir toks) dėl nutrūkusio bendradarbiavimo apkaltino ją ir paprašė tapti „dviguba agente“. Kai jai nepavyko tuo tikslu įsidarbinti „Konkorde“, ji turėjo įkalbėti iš anksto parengtą tekstą apie šią kompaniją, Prigožiną ir „Laikraščio apie laikraščius“ vyriausiąją redaktorę. Nenorėjui to daryti, bet prieš pat filmavimą direktoriaus pavaduotojas jai pasiūlęs vandens – greičiausiai į tą vandenį buvo kažin kas „įberta“, nes „valia tarsi pradingo, buvau pati nesava“.

Savo „išpažintį“ Marija baigė karingai: „Kur ji, jūsų žurnalistinė tiesa? Net juokinga girdėti po to, kai pas jus pabuvau.“ Tada, prieš penkerius metus, žurnalistai padarė išvadą, kad šis įrašas buvo mėginimas paaiškinti, kaip „Novaja gazeta“ ir „Fontanka“ išgavo kompaniją „Konkord“ kompromituojančius duomenis. Iš anksto parašytas tekstas, kažin kas įberta… Panašu, kad „Prigožino struktūros“ kitus vis tepa, kuo patys kvepia.

 „Atsitiktinis praeivis“ Peterburge…

2014 metų gegužės pabaigoje interneto įsilaužėliai  („Анонимный интернационал“) paskelbė„Internetinių tyrimų tarnybos“ vadovybės susirašinėjimą. Ta proga žurnalistinių tyrimų leidinys „The Insider“ priminė, kad ši kompanija priklauso „Putino virėjui“, holdingo „Konkord“ įkūrėjui Jevgenijui Prigožinui (asmeniškai pažįstančiam prezidentą), o tiesiogiai kompanijai vadovauja Marija Kupraševič (žinoma tuo, kad įsidarbindavo liberaliuose leidiniuose šnipinėti)“. Dar 2013-ųjų vasaros pabaigoje „trolių gūžtoje“ (taip imta vadinti tos „agentūros“ darbuotojus) lankėsi „Novaja gazeta“ Sankt Peterburgo skyriaus žurnalistė su drauge – „susiviliojusios“ skelbime žadamu geru uždarbiu ir „nemokamu maitinimu!!!“ Vėliau ji parašė skaičiusi iškabintą įsakymą, draudžiantį, be kita ko, „glaudžius asmeniškus kontaktus verslo komplekso teritorijoje“. O kitą dieną, joms jau sėdint naujose darbo vietose, į kabinetą įžengusi aukšta blondinė, „kaip du vandens lašai panaši į „Mašą Hari“… „Anoniminio internacionalo“ paskelbtame garso įraše girdėti, kaip jai dėl nežinia kur pradangintų 10 milijonų rublių priekaištauja „agentūros“ vykdomasis direktorius Michailas Burčikas (šių metų pradžioje JAV Kolumbijos federalinės apygardos didysis žiuri apkaltino jį ir dar 12 Rusijos piliečių su Jevgenijumi Prigožinu priešakyje kišimusi į šalies prezidento rinkimus).

Neilgai trukus, „Anoniminis internacionalas“ paskelbė nemažai įdomybių iš kompanijos „Konkord“ saugumo tarnybos elektroninio pašto. 2013 metų pradžioje Prigožino saugumiečiams pavyko įdarbinti TV kanale „Dožd“ PR vadybininką ir šis pateikė šio kanalo darbuotojų sąrašą; toliau jis turėjo aiškintis organizacijos struktūrą, padalinių sąveikavimą ir santykius kolektyvo viduje. Pranešamą apie „IT specialistą“, parengtą įdarbinti leidinyje „Novaja gazeta“ . Iš ten mūsų pažįstama „Maša Hari“ siunčia visokius duomenis: kas dirba ir kiek uždirba, kaip jie gyvena, kokie gandai plinta…

„Novaja“ redakcijoje vienas pagrindinių žurnalistų vertėsi labai sunkiai ir jį atakuoti manyta pagal tris scenarijus: sukompromituoti, pakišus verslininką su užsakomuoju straipsniu ir nufilmavus pinigų perdavimą; tariamam rėmėjui pasiūlyti žurnalistui paprašyti straipsnių, pereinant nuo neutralių prie demaskuojančių opozicijos lyderius ir žurnalistus; pasiūlyti vesti TV laidą, kurioje jis išliks „nesutaikomas kovotojas už teisybę“: anksčiau kritikavo blogą valdžią, tačiau įsitikino, kad opozicija dar blogesnė. Šis žurnalistas leidiniui „The Insider“ vėliau patvirtino gavęs pasiūlymą įkurti naują laikraštį, kur jis uždirbsiąs $10 000 per mėnesį. Jo manymu, dideliais pinigais norėta į naują laikraštį pervilioti ir kitus pagrindinių leidinių žurnalistus, įtraukti juos į PR tamsybes ir sukompromituoti.

„Prigožino struktūros“, kaip paaiškėjo, ne tik siuntė „agentus“ į redakcijas, sekė žurnalistus ir vykdė provokacijas – privatiems saugumiečiams kažin kas leido šniukštinėti po policijos elektroninius išteklius ir rankioti kompromituojančius duomenis. Pasamdė kelias teisininkų grupes (сразу несколько бригад юристов) „Novaja gazeta“ paskelbtuose tekstuose „ką nors neteisėta“ (что-то противозаконное) aptikti ir šie surinko į vieną vietą „Novaja“ autorių teiginius, prie kurių galima prikibti teisiniais pagrindais (tarp jų – ir publicistės Julijos Latytinos; jos tekstus sekė itin akylai ir visuose leidiniuose). Pateikė skundusį Rusijos ryšių ministerijos padalinį, kurį galima vadinti cenzūros tarnyba (Роскомнадзор) ir teisėsaugos organus.

Žurnalistė Julija Latynina

Ir dar ar apie vieną seną, išmėgintą kompromitavimo būdą. 2012 metų pabaigoje turėjo įvykti „Novaja gazeta“ korporatyvinė naujametė šventė ir ta proga „Konkord“ saugumiečiai atliko tokius parengiamuosius darbus: „darbuotojų įtaisymas į aptarnaujantį personalą ir medicininių priemonių  panaudojimas“ (использование медикаментозных средств). Laiške-ataskaitoje pranešama, kad vakarėlio metu kelis kartus kilusios  peštynės, pastebėta hetero ir galbūt homoseksualinių ryšių. O vienas redakcijos bendradarbis vakarėliui pasibaigus primušė „atsitiktinį praeivį“… Ne vienam šios ataskaitos skaitytojui kilo įtarimas, kad tas ne kartą kabutėmis įrėmintas „praeivis“ galėjo ir nebūti „atsitiktinis“. Apkultasis padavė pareiškimą baudžiamajai bylai iškelti. Tiesa, neturima vaizdo įrašo ir todėl neįmanoma to su visu akivaizdumu panaudoti „NG diskredituoti“. „Laikome tikslinga šiems įvykiams nušviesti pasamdyti nedidelę, mažai žinomą televizijos kompaniją, kuri neturi ryšių su centriniais kanalais, tačiau vėliau gali perduoti nufilmuotą siužetą tiražavimui.“

… ir rinkimai Ukrainoje

Tada, 2014-aisiais, žurnalistai suskaičiavo, kad „trolių fermos“ (vadino ir taip) išlaikymas Prigožinui gali kainuoti iki $10 milijonų per metus. O dar „Nevskije novosti“ (3 milijonai rublių per mėnesį) „Charkovo naujienų tarnyba“ (daugiau kaip 1 milijonas) ir kiti projektai. Minėtosios naujienų tarnybos filialas Simferopolyje, kaip paaiškėjo iš paskelbto susirašinėjimo, jau 2013 metų lapkritį, tai yra iki „Euromaidano“ ir kitų įvykių, buvo parengusi veiksmų Rusijos įtakai Ukrainoje stiprinti projektą (Проект по организации деятельности, направленной на усиление влияния Российской Федерации на территории Автономной Республики Крым, Юго-Востоке Украины (Новороссии), а также Украине в целом). Šie veiksmai turėjo padėti: laimėti Rusijos statytiniams rinkimus į vietos tarybas bent jau Kryme ir Pietryčių Ukrainoje; padaryti veiksmingą įtaką prezidento rinkimuose; suburti šalies parlamente didelę frakciją; paskirti reikalingus žmones į svarbiausius valstybės postus.

Arkadijus Babčenka, kurį siekė nužudyti Rusijos specialiosios tarnybos. EPA – ELTA nuotr.

Ne per seniausiai, žiniasklaidoje vėl ėmus linksniuoti Jevgenijaus Prigožino pavardę, prabilo ir žurnalistas Arkadijus Babčenka. Kaip žinoma, gegužės 29 d. Kijeve Ukrainos specialiosios tarnybos inscenizavo šio žurnalisto nužudymą – tam, kad nustatytų iš tikrųjų rengiamo pasikėsinimo į jį užsakovą. Buvo sulaikytas vienas šio pasikėsinimo rengimu įtariamų asmenų. Jis susitarime su Ukrainos generaliniu prokuroru pripažino padaręs nusikaltimą (teroristinio akto nužudant visuomenės veikėją rengimas) ir rugpjūčio pabaigoje buvo nuteistas 4,5 metų kalėti. Dabar žurnalistas Facebook‘e parašė, kad baigėsi šio susitarimo sąlygų neatskleidimo terminas ir jis galįs papasakoti, kas buvo išaiškinta tyrimo eigoje.

Babčenka tvirtina, kad Rusija beveik metus rengėsi masiniams teroro aktams Ukrainoje. Mėgino, kaip paaiškėjo iš Ukrainos saugumiečių įrašyto bendrininkų pokalbio, sutrikdyti padėtį šalyje artėjant prezidento rinkimams ir diskredituoti veikiančią valdžią. Žurnalistas paaiškina, kodėl manąs šių teroristinių aktų užsakovu esant „Putino virėją“ Jevgenijų Prigožiną: jam pavaldžios „struktūros“ glaudžiai sąveikauja su Rusijos specialiosiomis tarnybomis. Greičiausiai iš ten viskas ir koordinuojama. „Tai duoda pagrindo kalbėti apie valstybinį terorizmą. “Kijeve įvyksiančių Europos futbolo lygos rungtynių išvakarėse greičiausiai planuota nužudyti ne jį.  Tačiau balandžio 23 d. Babčenka parašė „trolių fabriko“ šeimininką Prigožiną turint vieno Peterburgo viešbučio rūsyje „kankinimų kamerą“ prasikaltusiems pavaldiniams ir tada „užsakė“ jį.

Tomis pačiomis dienomis planuota dar vieną žmogų, žinomą Rusijos opozicijos veikėją, nužudyti Vilniuje, kur šis politinį prieglobstį Didžiojoje Britanijoje gavęs žmogus turėjo atvykti. Tai turėjo padaryti Ukrainoje pasamdytas žudikas („tai jiems svarbu – kad pėdsakai vestų į Ukrainą“). Ir ne konkretus asmuo jiems, anot žurnalisto svarbiausia, o tai, kad būtų žinomas veikėjas ir jo mirtis sukeltų sumaištį. „Niekas dar nesibaigė, – rašo Babčenka. – Jie tęs pradėta.“ (Dėl Ukrainos: žinoma, kad po Boriso Nemcovo nužudymo 2015 metų vasaryje „troliai“ turėjo skleisti tokią „pagrindinę idėją“: prie Rusijos opozicijos veikėjo mirties gali būti prisidėję Ukrainos veikėjai,  tai – akivaizdi provokacija, kuria siekiama paskatinti opozicijos veikėjus organizuoti šalyje mitingus bei eisenas valdžiai nuversti.)

Borisas Nemcovas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Šalinkitės nepažįstamų vyrų su puokšte rankose!

Dėl Vilniaus, tai čia buvo įsikišusios ir britų MI5, ir Lietuvos atitinkamos tarnybos. O tai, ką apie Prigožiną rašo Babčenka, – toks „baletas“, kad sunku ir patikėti vieną žmogų tiek visur pripėdavus…

Pastariesiems Prigožino kritikų ir jo gynėjų mūšiams kaistant, interneto leidinys „Republic“ (gyvuoja prenumeratorių pinigais ir tai, anot šios redaktorių ir autorių bendrijos, „leidžia išsaugoti geidžiamą nepriklausomybę – nuo valstybės, reklamos teikėjų ar rėmėjų“) paskelbė žurnalisto, publicisto, rašytojo Olego Kašino apmąstymus. Iš rašoma žiniasklaidoje apie Prigožiną gali kilti įspūdis, rašo šis ne vienos politinės publicistikos knygos autorius, kad kažin koks artimas Putinui žmogus gali būti apdovanotas teise daryti ką panorėjęs ir kur panorėjęs – Peterburgo tarpuvartėse, Sirijos dykumose ar Afrikos džiunglėse. Iš tikrųjų jis veikia išimtinai aukščiausiosios valdžios interesais, prisiimdamas atsakomybę, kurios valdžia dėl daugelio priežasčių vengia. Kaip nafta valstybėje priklauso tam, dvasingumas – kitam, valstybės užsakymai – tretiems, lygiai taip mirtis yra viena valstybinių interesų sferos šakų ir visų pripažintas mirties reikalų ministras – Jevgenijus Prigožinas.

Apskritai, net neturi reikšmės, kiek jis iš tikrųjų susijęs su visais tais siužetais – nuo mėginimo nunuodyti antropologą iki žurnalistų sušaudymo Afrikoje. Kada nors Putino epocha bus prisimenama pirmiausia kaip „Prigožino laikai“, nes šis personažas priklauso išimtinai nūdienai – savo Prigožino nebuvo nei 10-ajame dešimtmetyje, nei prie caro, nei prie Stalino, iš viso – niekada. Jis atsirado būtent dabar kaip tarpininkas tarp valdžios ir mirties – pirmiausia dėl to, kad būtent dabartinė valdžia tapo pirmąja, kuriai prireikė tokio tarpininko. Jis reikalingas tam, kad visuomenėje nekiltų šoko pamačius tiesioginį ryšį tarp valdžios ir mirties…

Patį šio teksto autorių, kai buvo jaunesnis, kūlė ir valstybiniai sargybiniai, ir neaiškūs tipai. 2010-ųjų rudenį žiauriai sumušė prie namo tykoję nepažįstamieji. Vienas iš jų rankoje laikė gėlių puokštę su viduje paslėptu geležiniu strypu. Beje, ir pastarajame tekste minimas antropologas (Prigožino kompanijų sandorius tyrusios Kovos su korupcija fondo teisininkės sutuoktinis), žingsniuodamas prie daugiabučio laiptinės durų, praėjo pro žmogų su puokšte rankose – joje buvo paslėptas švirkštas su kažin kokiais nuodais. Pastarieji žurnalisto Deniso Korotkovo pašnekovai nepasakė, kur buvo paslėptas virbas, kuriuo sulaužė ranką tinklarašiui Sočyje…

O kitą kartą gali užkalbinti „tiesiog Marija“…

(Pabaiga)

2018.11.23; 07:20

Apie Mata Hari sukurta ypač daug filmų, parašyta daug knygų

Žinomos šnipų istorijos nukelia net į 1800-uosius metus prieš Kristaus gimimą, kuomet asirai įkūrė slaptąją valstybės tarnybą „Karaliaus akis“. Įvairiais amžiais slaptosios tarnybos  rinko įvairaus pobūdžio informaciją karinėms invazijoms ir jų metu.

Tarp vyrų įsiamžino ir moterys. Pirmojo pasaulinio karo metais garsiausių šnipų gretose buvo talentinga olandų šokėja, kurtizanė Margaretha Geetruida Zelle (1876-1917), pagarsėjusi Matos Hari vardu. Ši Prancūzijos ir Vokietijos agentė H21 jau įamžinta pustrečio šimto dokumentinių ir meninių romanų puslapiuose, TV serialuose, filmuose prieš pat mirtinus šūvius, atvirai žvelgianti budeliams į akis, pasiunčia oro bučinį… Jos garbei gimtajame Leuvardene pastatyta skulptūra.

2017 metais suomių rašytojas Martti Backmanas paskelbė dokumentinį romaną „Šnipai“ („Vakoojat“) ir skaitytojams atvertė  skandalingiausią Suomijos bylą – 1933 metais atskleistą užsienio agentų sambūrį. Ši knyga iškart tapo  pretendente būti geriausia Suomijos metų knyga.  Latvijos laikraštis „Latvijas Avīze“ paskelbė J. Rislaki publikaciją „Latvių „Mata Hari“ sovietų tarnyboje. Marijos Emmos Šūlės  aristokratiškas gyvenimas ir tragiška pabaiga“. Štai apie ką pasakoja J. Rislaki ir M. Backmanas.

M. E. Šūlė (1896-1943) – Duobelės vežiko dukra. Vaikystėje ganė kiaules. Pirmojo pasaulinio karo metais dirbo padavėja ir „baro gražuole“ Kijeve bei Rygoje. Tuomet ją užverbavo tarptautinė komunistų organizacija Kominternas. Būdama profesionali šnipė, ištekėjo už Janio Tiltinio ir abu drauge dirbo Paryžiuje, Niujorke. Į Suomiją atvyko kartu su sūnumi Georgu ir prisistatė turtingo Kanados verslininko žmona Marija Luiza Martina. Šnipų grupės draugai ją pažinojo tik kaip „Ireną“. Šūlė nedelsdama pasikvietė iš JAV matematikos studentą Arvydą Jakobsoną, kurį užverbavo Raudonosios armijos žvalgybos vado Janio Bėrzinio agentė Aino Kuusinen, garsaus suomių komunisto O.V. Kuusineno žmona.

M. E. Šūlė apsigyveno Helsinkio turtingųjų rajone, buvusio amerikiečių diplomato bute, šalia Carlo Gustafo Mannerheimo vilos. Jos bute nuolat vykdavo pobūviai, laisvai liejosi šampanas.

Atvykusi į Helsinkį, Šūlė iškart ėmė vadovauti GRU agentų ratui. Jai ypač padėdavo Toivo Vehe, tikriau –  rusų pasienietis Ivanas Petrovas.

Reikšmingiausias Šūlės agentas buvo Suomijos armijos leitenantas Vilho Pentikeinenas. Šis naktimis iš Gynybos ministerijos generalinio štabo seifo imdavo dokumentus su slapta valstybės karine informacija ir perduodavo gatvėje  laukiančiam SSRS karo atašė. Sovietų Sąjungos ambasadoje dokumentus tuojau perfotografuodavo ir tą pačią naktį juos gražindavo į seifą.

Rašytojo Martti Backmano dokumentinis romanas „Šnipai“ („Vakoojat“)

Po ilgų šnipinėjimo metų neatlaikė leitenanto Pentikeineno nervai, ir jis 1933 metų spalį automobiliu pabėga į Sovietų Sąjungą, sukeldamas Suomijoje didžiulį skandalą. Sovietų Sąjungoje bėglį sutiko šaltai. Teko GRU vadui J. Bėrziniui patvirtinti, kad Pentikeinenas buvo jo agentas. Pabėgėliui buvo suteikta galimybė dirbti „organuose“ iki 1941 metų, kuomet jis buvo apkaltintas šnipinėjimu Suomijai. Po metų Pentikeinenas mirė įkalinimo įstaigoje.

Šūlės suomių agentų neprofesionalumas buvo lemtingas. Beje, ir pati Šūlė suklydo. Ji su Jakobsonu autobusu vyko aplankyti Vehės šeimos, gyvenusios netoli Helsinkio. Vairuotojas atkreipė dėmesį į prašmatniai apsirengusią moterį, kuri už kelionę atsiskaitė didelės vertės kupiūra, ir apie tai pranešė Suomijos slaptajai policijai. Ši pradėjo slaptą telefono pokalbių pasiklausymą. Areštas ir krata įvyko per patį pokylio įkarštį. Šilko suknele vilkinti Šūlė laikėsi ramiai ir šypsojosi, o jos aukšti suomių svečiai protestavo: ponia Martina yra garbinga ledi, pasaulio moteris iš Kanados!

Kai moterį areštavo, jos septynerių metukų sūnus Georgas liko vienas nemokėdamas suomių kalbos. Pažįstami padėjo  berniukui išvykti į Norvegiją, o po to, manoma, jis pateko į Sovietų Sąjungą.

Susipažinęs su šia byla, vienas Suomijos slaptosios policijos vadų sušuko: „Tai tikra Mata Hari!“

Per tardymą Šūlė nieko nepasakojo ir neprisipažino. Ji kartojo nesuprantanti rusiškai. Niekas nežinojo tikrosios „Irenos“ pavardės, net Jakobsonas. Netrukus paaiškėjo, kad ji yra latvė. Tada buvo gauta papildomos informacijos iš Latvijos.

Šūlę įkalino aštuoneriems metams. Kalėjime ji išmoko suomių ir švedų kalbas, siuvo apatines Suomijos armijos  kareiviams. Jai simpatizavo Suomijos slaptosios policijos vadas Esko Riekis. Jis šnekučiuodavosi su ja, veždavo papietauti į ištaigų Helsinkio restoraną. Tačiau Šūlė nepasidavė vilionėms, net siūlymui išvykti į Vakarus. Būdama kalėjime, ji sužinojo, kad jai paskirtas aukštas SSRS apdovanojimas. 1939 m. Suomijos prezidentas  atmetė Šūlės malonės prašymą. 1940-1941 vyko Suomijos ir SSRS derybos dėl apsikeitimo belaisviais. Buvo minima ir Šūlė, bet suomiai už ją  norėjo vienintelio Pentikeineno. SSRS nesutiko.

1942 metais pasibaigė Šūlės įkalinimo bausmės laikas, bet moters nepaleido, ją laikė slaptosios policijos kameroje. Tuomet suomiai svarstė: gal „vokiečiai galėtų ja kažkaip pasinaudoti“. Pati Šūlė norėjo vykti tik į Švediją. Riekis, jau buvęs  Suomijos slaptosios policijos viršininkas, padarė išvadą, kad Šūlė nepakeitė savo nuostatų, „kalėjime nemaž nepaseno“, priedo „geležinių nervų“.

Veltui jis prašė neatiduoti Šūlės į gestapo rankas. 1942 metais moteris kartu su  aštuoniais Austrijos žydais buvo išduota Vokietijai: juos laivu nuplukdė iki Talino, o iš tenai traukiniu nuvežė į Berlyną.

Po M. Backmano knygos išėjimo paaiškėjo, kas vėliau nutiko Šūlei. Jos pavardė yra Ravensbriuko koncentracijos stovyklos, skirtos moterims ir komunistams, sąrašuose. Iš pradžių ją tardė gestapas Berlyno policijos kalėjime. Areštantai ją laikė suome, ji tai nepaneigė. Berlyne Šūlė neišdavė nei savo darbdavio, nei organizacijos narių.

1943 metų pabaigoje Mariją Emmą Šūlę perkėlė į Aušvico koncentracijos stovyklą, kur 1943 metų gruodžio 15 dieną nužudė.

Parengė Arvydas Valionis

2018.01.04; 06:00

Slaptai.lt skaitytojams tikriausiai nereikia smulkiai pasakoti, kas iš tiesų buvo Mata Hari.

Visi puikiai žinome liūdną istoriją apie egzotiškų šokių meistrę Matą Hari, kurią sušaudė neva už tai, kad Pirmojo pasaulinio karo metais ji šnipinėjo Vokietijos labui ir tuo pačiu išdavė Prancūziją.

Šiandien egzistuoja keletas versijų, kurios byloja, jog Mata Hari galbūt nebuvo nei Vokietijos, nei Prancūzijos agentė, nei tuo labiau – dviguba agentė. Galbūt ji buvo tik talentinga rytietiškų šokių atlikėja, be kita ko, labai norėjusi tapti žymia žvalgybininke.

Taip pat teko skaityti nuomonių, kad rytietiškų šokių atlikėja tik apsimetė esanti šnipe. O iš tikrųjų ji troško vien svarbius postus užimančių vyrų dėmesio ir prabangių dovanų. Veldamasi į politines intrigas Mata Hari, matyt, peržengė vadinamąją “raudonąją liniją”, įžeidė kokio nors įtakingo ano meto politiko ambicijas, todėl ir buvo paaukota ant politikos aukuro. Nors jos kaltė šnipinėjus ar ką nors išdavus taip niekad ir nebuvo iki galo įrodyta.

Šiandien į mano rankas pakliuvo Igorio Damaskino veikalas “Žvalgybininkės ir šnipės”, kuriame pasakojama apie Matos Hari dukrą. Mata Hari dukra Banda, pasak knygos autoriaus, taip pat buvo žvalgybininkė. Skirtumas tik toks: savo veikla, sugebėjimais ir gudrumu Mata Hari duktė Banda gerokai pralenkė savo motiną. Tiksliau tariant, ji buvo tikra agentė, beje, tuo pačiu metu tarnavusi net keturioms žvalgyboms.

Dabar jau žinoma, kad prieš sušaudoma Mata Hari parašė tris laiškus. Vienas iš jų buvo skirtas dukrai, kuri tuo metu gyveno Javos saloje Indonezijoje. Tikrasis M.Hari dukters vardas buvo Gertrūda. Bet šis žodis vietiniams Javos salos gyventojams buvo itin neįprastas, todėl teta, globojusi merginą, pavadino ją vardu Banda.

Dukrai adresuotame laiške M.Hari (jos tikrasis vardas ir pavardė – Margarita Gertrūda Celle – Makleod) tvirtino, esą ji nėra nieko blogo padariusi Prancūzijai. Taip pat laiške tvirtinta, jog dukrą tetos globai ji palikusi ne todėl, kad būtų nemylėjusi vaiko, o tik dėl to, kad supratusi, jog dukrai bus saugiau gyventi Javoje, toli nuo motinos. Užsimenama ir apie Bandos tėvą, kuris, M.Hari žodžiais tariant, buvo girtuoklis ir mušeika. Tiesa, knygos autorius I.Damaskinas teigia, esą tas girtuoklis ir mušeika nebuvo tikrasis Bandos tėvas.

Motinos laiškas Bandai buvo įteiktas tik tuomet, kai jai suėjo 18-a metų. Banda buvo itin graži mergina, turėjusi ryškių rytietiškų veido bruožų. Be to, ji buvo baigusi prestižinį turtingųjų pensioną, skirtą Javoje gyvenančių turtingųjų olandų ir turtingųjų vietinių vaikams. Todėl ji buvo ir graži, ir protinga. Banda norėjusi tapti mokytoja.

Kai suėjo 20-imt metų, Bandai pasipiršo turtingas našlys Vilemas van Direnas. Banda iš pradžių nesutiko tekėti, tačiau kai šis sunkiai susirgo, – vis dėlto ištekėjo. Ir todėl netrukus paveldėjo didelį turtą, kuris vėliau jai leido gyventi prabangoje, neskaičiuojant skatikų. Omenyje turint ir motinos paliktas santaupas, Banda buvo išties turtinga. 1935-aisiais Banda tapo vienos prestižinės Javos mokyklos direktore. Be to, ji čia dėstė filosofiją ir užsienio kalbas.

Svarbu pabrėžti, jog M.Hari dukterį Bandą Javoje mylėjo bei gerbė ir vietiniai, kurie norėjo nusimesti olandų jungą, ir olandai, kurie siekė Indoneziją išlaikyti savo įtakoje. Taigi Bandos namai tapo vieta, kur bent keletą sykių per savaitę susirinkdavo padiskutuoti tiek vietinė inteligentija, tiek olandų, gyvenančių Indonezijos salose, šviesuomenė.

Jos namuose politikos, ekonomikos ir kultūros klausimais ginčydavosi diplomatai, žurnalistai, kariškiai. Sprendžiant iš viso Bandos gyvenimo, ji savo tvirtų politinių pažiūrų neturėjo. Ji norėjo draugiškai sugyventi su su vietiniais, ir su olandais. Jai mažiausiai rūpėjo, ar Indonezija iškovos nepriklausomybę, ar vis tik liks olandų įtakos sferose. Tiesa, nors ir neturėdama tvirtų politinių pažiūrų, ji vis tik labiau simpatizavo Indonezijos čiabuviams, nes europiečiai dėl rytietiškų veido bruožų jos dažniausiai nelaikydavo sava.

1939-aisiais Europoje prasidėjo Antrasis pasaulinis karas. Nors Olandiją netrukus okupavo fašistinė Vokietija, oficialusis Berlynas nesikišo į Indonezijos vidaus reikalus – šias salas ir toliau leido valdyti olandams. Tačiau 1942-aisiais Indoneziją okupavo Japonijos armija. Indonezijos piliečiai japonus sutiko draugiškai, manydami, kad šie išvys įkyrėjusius olandus. Japonai žiauriai elgėsi su olandais: juos ir žudė, ir kankino koncentracijos stovyklose. Bet japonų kariškiai bjauriai elgėsi ir su vietiniais Indonezijos gyventojais.

Dar blogiau elgėsi nei olandai. Beje, japonai įtariai žvelgė ir į visus maišyto kraujo Indonezijos gyventojus. Ir vis dėlto Bandos jie kažkodėl nelietė.

Kartą Bandą jos namuose aplankė keistas svečias. Nors vyriškis prisistatė esąs olandas, atvykėlis dėvėjo japonišką karišką mundurą ir Indonezijoje dislokuotose japonų ginkluotosiose pajėgose užėmė aukštas pareigas. Jo vardas neva buvo Celle. Tas Celle tvirtino esąs jos motinos giminaitis. Tas Celle pasiūlė, kad Banda bendradarbiautų su japonijos žvalgyba. Iš Bandos nieko ypatingo nereikalauta.

Tiesiog ji turėtų atnaujinti savo namuose politines ir kultūrines diskusijas prie arbatos puodelio. Į tas diskusijas turėtų būti kviečiami visi: ir čiabuviai, ir olandai, ir japonai, ir net vadinamieji neutralių nusiteikimų asmenys – šveicarai, švedai bei portugalai, gyvenantys Indonezijoje. Vėliau paaiškėjo, kad tas “giminaitis” iš tikrųjų yra vokietis Krausas. Banda sutiko talkinti Japonijos žvalgybai. Ne dėl to, kad būtų norėjusi, o greičiau iš baimės.

Tada jai buvo surengtas susitikimas su Japonijos konsulu Javoje ponu Jakimoto, kuris jau buvo tikras žvalgybininkas profesionalas. Bandai buvo paaiškinta, ko labiausiai bijo Japonija: čiabuvių sukilimo. Nors Japonija ir ginklais, ir amunicija rėmė besikuriančius Indonezijos gyventojų būrius, trokštančius bet kokia kaina išvyti olandus, tačiau tuo pačiu įtarė, kad ilgainiui čiabuviai šautuvų vamzdžius gali atsukti ir prieš juos pačius, japonus.

Vienam tokiam čiabuvių būriui vadovavo Abdula Sindrachoras. Šį čiabuvį Banda pamilo iš pirmo žvilgsnio. Pamilo visam gyvenimui. Manoma, kad daugiau Banda nieko kito taip karštai nemylėjo kaip Abdulą. Abdula buvo rytietiškai klastingas. Jo galvoje gimė planas: pirma nugalėti olandus, o paskui – išvyti ir japonus. 

Taigi sutikdama tapti Japonijos agente Banda tuo pačiu tapo ir čiabuvių agente, nes ji … mylėjo Abdulą. Abdula buvo tikras Indonezijos patriotas ir besąlygiškai pasitikėjo Banda. Bandai jis papasakodavo apie slapčiausius būrio planus. O Banda ne viską perduodavo japonams.

Žodžiu, dėl savo jausmų Abdulai ji tapo tarsi dviguba agente, talkinančia vienu metu ir japonams, ir Indonezijos nepriklausomybės šalininkams. Pavyzdžiui, per vertėją iš japonų kalbos Achmedą Platirą ji gavo svarbios informacijos apie japonų karinius planus. Šias žinias ji nedelsiant nusiuntė savo mylimąjam.

O kad japonams nekiltų įtarimų, ji konsului Jakimoto išdavė keletą europiečių, priešiškai nusiteikusių prieš Tokiją. Tuo metu Indonezijoje be žinios dingo šveicaras Marko Galati, Venesuelos pilietis Chermano Volfas ir graikas Levantin Chaimas. O olandų konsulas Kundas Linkvistas pasikorė labai įtartinomis aplinkybėmis. Esama įtarimų, kad šiuos nelaimėlius japonams išdavė Banda.

Be abejo, japonai įtarė, kad Banda galbūt dirba dviem frontais. Nelojalumu japonams įtarė ir jos mylimąjį Abdulą. Tačiau konkrečių įrodymų prieš Bandą ir Abdulą jie neturėjo, todėl laikėsi taisyklės: su Abdula ir Banda geriau prasta taika nei rimtas karas.

1945-aisiais metais Japonija kapituliavo, ir Javos saloje išsilaipino britų kariškiai. Paskui britus netrukus išsilaipino ir olandų kariai. Tuomet Indonezija aktyviai priešinosi olandams ir britams. Viename iš mūšių žuvo Bandos mylimasis Abdula. Aukšto rango britų kariškiams pavyko įtikinti Bandą, kad jos numylėtinį nužudė komunistai. Nuo to momento ši moteris tapo aršiausia antikomuniste.

Nepaisant netekties ir dvasinių kančių, Bandos namuose kiekvieną savaitę ir toliau buvo rengiami vakarėliai, į kuriuos susirinkdavo daug aukšto rango politikų bei kariškių. Žuvus Abdulai M.Hari duktė ir toliau aktyviai talkino kariniams būriams, kuriems iki mirties vadovavo Abdula. Šiems čiabuviams ji teikdavo labai rimtos karinės informacijos, kurią pavykdavo gauti vakarėlių metu.

Norėdama padėti Indonezijai atsikratyti komunistų Banda išvyko į JAV skaityti paskaitų ir rinkti lėšų ginklams bei šaudmenims pirkti. Bandos paskaitos Amerikoje sulaukdavo didelio pasisekimo. Daug turtingų amerikiečių aukojo dideles pinigų sumas Indonezijos piliečiams, nenorintiems nei socializmo, nei komunizmo.

Los Andžele ji rado vieną turtingą amerikietį, kuris sutiko Bandai paaukoti milijonus dolerių mainais į pažadą, kad ji parodys, kur Indonezijoje paslėptos brangenybės už 750 milijonų dolerių. Amerikietis savo pažadą tęsėjo, o Banda – ne. Brangenybių lobis buvo surastas, tačiau jis atiteko vis tik ne amerikiečiui, o Indonezijos sukilėliams.

Bandos gyvenimą galima pavadinti avantiūristišku. Iki šiol tarnavusi kaip agentė japonams ir Indonezijos sukilėliams, ši moteris ilgainiui savo paslaugas pasiūlo Prancūzijos žvalgybai, kuri iš Azijos nesėkmingai stengiasi išstumti komunistus. Pasiūlymą prancūzų žvalgyba priima išskėstomis rankomis. Tapusi prancūzų agente ji atvyksta į Vietnamą. Čia Banda visomis išgalėmis kenkia komunistuojantiems vietnamiečiams. Tačiau šis sandėris – dar ne paskutinis.

Netrukus Banda savo paslaugas pasiūlo amerikiečių žvalgybai. Amerikiečiai nedelsdami siunčia Bandą į komunistinę Kiniją. Čia Bandai irgi sekasi dirbti: ji – rytietiškų veido bruožų, be to, laisvai kalba kinietiškai. Tiesa, čia ji jau dirba ne kaip Banda, o kaip Vilgelmina van Diren. Amerikiečiams ji perduoda svarbios informacijos apie tai, kad kairiuosius vietnamiečius remia ir kiniečiai, ir sovietai, perspėja apie kai kurias artėjančias grėsmes.

Bėda ta, kad Vašingtone ne visuomet įvertinamos žinios, kurias siunčia ponia van Diren. Tik patyrę didelių nuostolių amerikiečiai suvokia, kad savo agente Šanchajuje derėtų labiau pasitikėti. Tuometinis JAV valstybės sekretorius Dinas Ačesonas pripažino, kad Vašingtonas turėjo užtektinai svarbios informacijos, bet ja nesugebėjo deramai pasinaudoti, todėl beprasmiškai žuvo dešimtys tūkstančių jaunų amerikiečių.

Kai prasidėjo karas Korėjoje ir ši šalis skilo į Šiaurės ir Pietų Korėjas, ryšys su Banda prapuolė. Amerikiečių žvalgas Alenas Pirsas, kurį korėjiečiai komunistai paleido į laisvę per klaidą, sykį perdavė žinią, jog Bandą matė Šiaurės Korėjoje, Mensano apylinkėse. O paskui apie šia moterį – jokių žinių. 

Tiesa, buvęs Lenkijos armijos karininkas Jozefas Michalskis tvirtino, kad Banda buvo pakliuvusi į nelaisvę sovietams, šie jai siūlė bendradarbiauti. Bet išdidžioji Banda liko ištikima savo meilei – Abdulai. Žodžiu, talkinti SSRS komunistams atsisakė. Todėl greičiausiai buvo sušaudyta. Tėra žinoma, kad 1950-aisiais metais gruodžio 23 dieną tikrai buvo sušaudyta Vilgelmina van Diren. Tačiau iki šiol neaišku, ar toji moteris tikrai buvo Banda, garsiosios šnipės M.Hari duktė.

Jei garsioji M.Hari tarnavo, kaip manoma, dviem žvalgybom (vokiečių ir prancūzų), tai jos dukters likimas dar nuostabesnis. Jos duktė Banda bus talkinusi mažiausiai keturioms žvalgyboms – Japonijos, Indonezijos, Prancūzijos ir Amerikos slaptosioms tarnyboms. Remiantis I.Damaskino veikalu “Žvalgybininkės ir šnipės”, Banda netarnavo tik komunistams ir socialistams, nes jie nužudė vienintelę jos gyvenime meilę – gražuolį Indonezijos gyventoją Abdulą.

Nuotraukoje: moteris, dėvinti musulmonišką galvos apdangalą.

2016.04.20; 19:20

Kas buvo Nikas Klegas? Nikas Klegas buvo Didžiosios Britanijos politikas, vadovavęs liberalų – demokratų partijai. O kas buvo baronienė Mura Budberg? Ji buvo britų politiko Niko Klego prosenelė.

Kodėl šiandien prisimename šias pavardes? Giminystės ryšiai – ne pats įdomiausias šios istorijos momentas. Baronienė Mura Budberg buvo labai graži moteris, daugelis to meto žymių politikų ir visuomenės veikėjų tapo jos meilužiais. Ji net buvo praminta Rusijos Mata Hari.

Manoma, kad vienas iš jos meilužių buvo … Stalino slaptosios policijos vadovas.

Continue reading „Rusiškasis Mata Hari variantas“

Taigi – britų žvalgybininkai tvirtina, jog palyginti su senamadžiais nelegalais daug didesnę Kremliaus šnipinėjimo pajėgų dalį sudaro Rusijos piliečiai, kurie atvyksta į Vakarus ir čia gyvena bei veikia savais vardais.

Rusijos slaptosios tarnybos turi saviškių analitiniuose centruose, bankuose, įvairiose organizacijose, kur dirba kaip įprasti darbuotojai ir perduoda informaciją Kremliui.

Continue reading „Maskvos šnipai – visur (3)“

Pagal kažkokį neginčijamą kontržvalgybos įstatymą, rusų šnipių visada ir pirmiausia reikia ieškoti pagal plaukų spalvą.

Todėl Jekaterinai Gerasimovai, apie kurią buvo pranešta, kad ji – Kremliui dirbanti gundytoja, greitai priklijavo „aistringos tamsiaplaukės“ etiketę.

O Ana Čiapman, atsidūrusi tarp Rusijos ir JAV įsiplieskusio, apsikeitimu pasibaigusio, šnipinėjimo skandalo centre, visiems laikams liks „ugninga rudaplaukė ir žaliaakė Kremliaus gražuoliukė“.

Continue reading „Moterys žvalgyboje? Tai – nejuokinga“

Albert Petio – austrų istorikas ir publicistas, knygos apie Austro-Vengrijos žvalgybą per Pirmąjį pasaulinį karą „Šnipai dvigalviui arui“ autorius.

Šnipinėjimo skandalas, įsiplieskęs dėl Austro-Vengrijos monarchijos imperatoriškojo ir karališkojo Generalinio štabo pulkininko Alfredo Redlio, priskiriamas vienai iš garsiausių to meto aferų, greta siaubingos ir tuo pačiu patrauklios Matos Hari dramos.

Toks neregėtas senos Austrijos armijos istorijoje elitinio karininko, užėmusio tokias svarbias pareigas, valstybės išdavystės faktas ne tuščiai tapo daugybės žurnalų straipsnių knygų ir filmų siužetu, nors juose dažnai būdavo sukeičiami akcentai istorinės tiesios atžvilgiu.

Continue reading „Žvalgybos enciklopedija: pulkininkas Redlis“

Pirmojo pasaulinio karo šimtmečiui paminėti ispanų rašytojas Chuanas Eslava Galanas, daugybės istorinių romanų ir mokslo populiarinimo knygų autorius, surinko daug įdomių ir įspūdingų to meto faktų. Laikraštyje El Mundo jis spausdina atskiras istorijas iš naujos knygos „Pirmasis pasaulinis karas: pasakojimas skeptikams“.

Pilotas-naikintojas

Pirmojo pasaulinio karo metais Prancūzijos karinėse oro pajėgose „aso“ vardą pelnydavo lakūnai, numušę 5 priešo lėktuvus. Iki 1918 metų spalio 14 dienos amerikiečio Hovardo Kleitono Notso (Howard Clayton Natts) sąskaitoje buvo numušti 6 vokiečių lėktuvai. Tą dieną Notsas pats buvo numuštas ir paimtas į nelaisvę, bet jau būdamas karo belaisvis įsigudrino pridėti prie savo trofėjų dar 7 lėktuvus.

Continue reading „Nuo „bičių karo“ iki šnipės Matos Hari“

Šios moters gyvenimas – unikalus. Daug kuo panašus į garsiosios Matos Hari gyvenimą. Tik ne toks tragiškas. Janedos baronienės Marijos Benkendorf niekas oficialiai neapkaltino šnipinėjimu. Juo labiau už tarnavimą priešo žvalgybai jos niekas nenuteisė mirties bausme.

Tiesa, tiek britų, tiek amerikiečių žvalgybos dėjo dideles pastangas, kad išsiaiškintų, kam ji iš tikrųjų tarnauja. Štai Didžiosios Britanijos žavlgyba Mariją Benkendorf akylai sekė kelis dešimtmečius iš eilės. M.Benkendorf – unikalus atvejis britų žvalgybos istorijoje. Vienu metu ją sekė ir MI 5, ir MI 6 – dvi pagrindinės Didžiosios Britanijos žvalgybos. Britams ramybės nedavė vienas vienintelis klausimas: sovietams ar vokiečiams talkina gražuolė.

Continue reading „Moteris, praminta „žvalgybos karaliene““

Apie profesionaliosios rytietiškų šokių atlikėjos Matos Hari gyvenimą jau esame rašę. Pagrindiniai M.Hari gyvenimo epizodai tarsi ir išnagrinėti.

Žinome, kuo toji nepaprasto grožio moteris vertėsi, žinome, kodėl jos pomėgis Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse bendrauti su aukšto rango politikais ir kariškiais sukėlė įtarimų žvalgyboms. Taip pat daugmaž aiškios aplinkybės, kodėl ji buvo apkaltinta “šnipinėjusi priešiškai stovyklai” ir kodėl jai skirta būtent griežčiausia bausmė – mirtis. Tikrai nesunku suvokti, kodėl to meto karo tribunolas jos nepasigailėjo.

Žinome ir kvapą gniaužiančių pasakojimų apie M.Hari dukrą Bandą. Remiantis gausiais rašytiniais šaltiniais, dukra pasuko panašiu keliu kaip ir jos motina. Beje, kai kuriose knygose apie moteris žvalges rašoma, jog duktė įsipainiojo į žymiai sudėtingesnes žvalgybines intrigas ir pasiekė rimtesnių rezultatų nei gimdytoja.

Continue reading „“Frau daktarė” prisipažino išdavusi šokėją Matą Hari“

Seks – šnipinėjimas – tai terminas, kurį sugalvojo britų žurnalistas Davidas Luisas (David Lewis). Mat 1976-aisiais metais išėjo tokio pavadinimo (Sex-Spionage) jo knyga. Išstudijavęs iki mūsų dienų išlikusius senovės rašytinius šaltinius, D.Luisas priėjo išvados, jog seniausiu seksualinio šnipinėjimo aktu reikia laikyti biblinę istoriją iš dešimtojo amžiaus iki mūsų eros, kai gražuolė Dalida sugundė Samsoną, kad išgautų jo jėgos paslaptį.

Tačiau knygos autoriai nesutinka su tokia hipoteze. Čia kažin ar verta kalbėti apie šnipinėjimą. Samsonas buvo priešas, ir Dalida (padedama suokalbio bendrininko kirpėjo) paprasčiausiai jį „nuginklavo“, panaudojusi karinę gudrybę.

Continue reading „Žvalgybos enciklopedija: seks-šnipinėjimo privalumai ir trūkumai“

Į šį klausimą sunku vienareikšmiškai atsakyti. Kiekviena valstybė, tiek didelė, tiek maža, yra turėjusi ir puikių žvalgų vyrų, ir profesionalių moterų žvalgių. Viduramžiais daug karalių, grafų ir karvedžių prarado turtus, kariuomenes ar net gyvybes vien dėl to, kad per daug pasitikėjo savo meilužėmis ir net neįtarė, jog jos gali dirbti mirtinam priešui.

Ten, kur pilių nepajėgdavo įveikti kariuomenės, įveikdavo moters klasta. O ir šiais technikos, modernių komunikacijų laikais žvalgyba neišsiverčia be moterų pagalbos. Jos dirba viešnamiuose prostitutėmis, biuruose – sekretorėmis, kavinėse – barmenėmis…

Paaiškėjus tiesai, kyla skandalas

Kas pirmasis ėmė įtarinėti, jog Jungtinių Amerikos Valstijų itin aukšto rango slaptųjų tarnybų darbuotojas Oldridžas Eimsas (Aldrichas Amesas) dirba Maskvai? A.Ameso (jo išdavystės 1985-1994 m. labai pakenkė JAV nacionaliniams interesams) bendradarbė vieno vakarėlio metu pastebėjo, jog CŽV (Centrinės žvalgybos valdybos) karininko žmona rengiasi per daug prabangiai. Kitaip tariant, "ne pagal vyro kišenę".

Continue reading „Geriausi žvalgai – moterys?“

Mata Hari (1876 – 1917) – garsiausia istorijoje moteris šnipė, kuri, galimas dalykas, iš tikrųjų ir neužsiiminėjo šnipinėjimu. Tai buvo labai naivi moteris, kurią lengva apgauti.

Per pirmąjį pasaulinį karą taip su ja ir pasielgė ir jos „draugai“, ir jos priešai. Anglų kalbos Oksfordo žodynas Matą Hari praminė „šnipe–gundytoja".

Mata Hari (tikroji jos pavardė Margareta Gertrūda Zelle) gimė Olandijoje pasiturinčio krautuvininko ir gražuolės javajietės šeimoje. Mergina įstojo į pedagoginę mokyklą, bet buvo pašalinta už tai, kad užmezgė ryšius su jos direktoriumi. 18-metė Margareta ištekėjo už Olandijos KJP karininko, kuris buvo 20 metų vyresnis už ją.

Continue reading „Žvalgybos enciklopedija: „šnipė – gundytoja““

Slaptai.lt skaitytojams tikriausiai nereikia smulkiai pasakoti, kas iš tiesų buvo Mata Hari.

Visi puikiai žinome liūdną istoriją apie egzotiškų šokių meistrę Matą Hari, kurią sušaudė neva už tai, kad Pirmojo pasaulinio karo metais ji šnipinėjo Vokietijos labui ir tuo pačiu išdavė Prancūziją.

Šiandien egzistuoja keletas versijų, kurios byloja, jog Mata Hari galbūt nebuvo nei Vokietijos, nei Prancūzijos agentė, nei tuo labiau – dviguba agentė. Galbūt ji buvo tik talentinga rytietiškų šokių atlikėja, be kita ko, labai norėjusi tapti žymia žvalgybininke.

Continue reading „Šokėjos Matos Hari duktė taip pat buvo žvalgybininkė“

beiker_zozefina

Žozefina Beiker (Josephine Baker, 1906 – 1975) – amerikietė, užsiiminėjusi žvalgybine veikla prieš vokiečius Prancūzijoje antrojo pasaulinio karo metais.

Kilusi iš Sent-Luiso, trečiajame dešimtmetyje ji buvo viena iš žymiausių juodaodžių žvaigždžių Brodvėjaus scenoje. Triukšmingai debiutavusi Paryžiuje 1925 metais, Žozefina Beiker pasiliko Prancūzijoje ir 1937 metais jai buvo suteikta Prancūzijos pilietybė.

Kai 1939 metų rugsėjį Prancūzija paskelbė karą Vokietijai, Žakas Abtey (Jak Abtey), Prancūzijos karinės žvalgybos tarnybos (Antrasis biuras) Paryžiaus kontržvalgybos skyriaus viršininkas, užverbavo Ž.Beiker, ir ji tapo jo slapta informatore (kaip ir vokiečiai, prancūzai tokius nesavanaudiškus agentus vadino „garbės agentais“). Iš pradžių Ž.Abtey rimtai būgštavo, kad amerikietė iš tikrųjų gali būti dviguba agentė, kaip legendinė Mata Hari. Bet Ž.Beiker jį užtikrino, kad yra pasirengusi dėl Prancūzijos paaukoti gyvybę, jeigu to prireiks.

Continue reading „Juodaodė Žozefina Beiker buvo “garbės agentė”“

eitan_izraelis

Rafaelis Eitanas – Izraelio žvalgybos bendradarbis ir vienas iš vadovų, beje, kuravęs amerikiečio šnipo Džonatano Džėjaus Polardo (Jonathan Jay Pollard) veiklą.

Rafaelis Eitanas gimė Palestinoje, Rusijos žydų šeimoje, tenai emigravusioje 1922 metais. Dar vaikystėje kartą su motina nuėjęs į kino teatrą žiūrėti trilerio apie šnipus, jaunasis R.Eitanas jai pasakė: „Aš noriu būti toks pat žvalgas, kaip Mata Hari!“

Būdamas vos 12 metų Eitanas įstojo į pogrindinės žydų armijos „Hagana“ gretas. Vėliau jis tarnavo diversiniame padalinyje „Palmach“. Per Antrąjį pasaulinį karą ir po jo (iki Izraelio valstybės susikūrimo 1948 metais) jis dalyvavo slaptose operacijose nelegaliai įvežant žydus pabėgėlius į Palestiną. Situaciją komplikavo tai, kad anglai, valdę ten pagal Tautų Lygos mandatą, kažkuriuo momentu beveik visiškai uždraudė žydų imigraciją.

Continue reading „Iš žvalgybos enciklopedijos: Rafaelis Eitanas – nacionalinis Izraelio didvyris“

eitanas_111

Gruodžio 7 dieną laikraštis “XXI amžius” išleido dar vieną specializuoto priedo “Slaptieji takai” numerį. Norintieji įsigyti popierinę “Slaptųjų takų” versiją turėtų kreiptis: gilanis.gintaras@gmail.com.

“Slaptuosiuose takuose” pasakojama apie pačias įdomiausias, sensacingiausias, skandalingiausias žvalgybines bei kontržvalgybines operacijas. Tiek sėkmingas, tiek ir gėdingai žlugusias. Nors rašome apie viso pasaulio slaptąsias tarnybas, tačiau pagrindinis mūsų dėmesys nukreiptas į tas valstybes, su kuriomis Lietuva turi bent minimalių sąsajų.

Šiandien skaitytojų dėmesiui pateikiame pasakojimą apie vieną iš labiausiai žinomų aukšto rango Izraelio slaptųjų tarnybų karininkų – Rafaelį Eitaną.

Continue reading „“Noriu būti toks pat žvalgas kaip ir Mata Hari”“

capman_333

Šiandien, lapkričio 23 dieną, laikraštis “XXI amžius” išleido dar vieną priedo “SLAPTIEJI TAKAI” numerį.

Šis specializuotas “XXI amžiaus” priedas pasakoja apie pasaulio slaptąsias bei specialiąsias tarnybas.

“Slaptieji takai” leidžiami nebe pirmus metus. “Slaptieji takai” jau turi užtektinai gausų skaitytojų bei gerbėjų ratą. “Slaptuosiuose takuose” paskelbėme ne vieną šimtą publikacijų apie pačias drastiškiausias, aršiausias žvalgybines ir kontržvalgybines operacijas.

Beje, domimės visomis be išimties pasaulio žvalgybomis. Tačiau didžiausias dėmesys, žinoma, vis tik sukoncentruotas į tas organizacijas, kurios arčiausiai Lietuvos. Kitaip tariant, daugiausiai domimės tomis žvalgybomis ir kontržvalgybomis, kurios turi arba gali turėti bent menkiausių sąlyčio taškų su mūsų valstybe.

Continue reading „Šiandien “XXI amžius” – su specializuotu priedu “Slaptieji takai”“

capman_333

Dabartinės moterys, atliekančios Matos Hari vaidmenį, turi išskirtinį bruožą, skiriantį jas nuo anų laikų vilioklių.

Šiandieninės matos hari ne tik gražios, seksualios, bet ir išsilavinusios. Jos baigusios aukštuosius mokslus, nusimano dailėje, ekonomikoje, tarptautinių santykių sferose.

Aukšto rango politikus, NATO ir Europos Sąjungos darbuotojus jos pajėgios sudominti ne vien grožiu, bet ir žiniomis, mokėjimu palaikyti prasmingą, turiningą pokalbį.

Jos stiprios, nes joms nereikia sekso, joms nereikia ilgalaikių santykių, nereikia meilės. Jas domina tik slaptosios žinios – valstybinės ir karinės paslaptys. Į lovą jos gulasi tik vardan šių tikslų.

Continue reading „Kodėl net itin atsargūs žvalgai dėl moterų pameta galvas?“

janedaskaja_2

Šios moters gyvenimas – unikalus. Daug kuo panašus į garsiosios Matos Hari gyvenimą. Tik ne toks tragiškas. Janedos baronienės Marijos Benkendorf niekas oficialiai neapkaltino šnipinėjimu. Juo labiau už tarnavimą priešo žvalgybai jos niekas nenuteisė mirties bausme.

Tiesa, tiek britų, tiek amerikiečių žvalgybos dėjo dideles pastangas, kad išsiaiškintų, kam ji iš tikrųjų tarnauja. Štai Didžiosios Britanijos žavlgyba Mariją Benkendorf akylai sekė kelis dešimtmečius iš eilės. M.Benkendorf – unikalus atvejis britų žvalgybos istorijoje. Vienu metu ją sekė ir MI 5, ir MI 6 – dvi pagrindinės Didžiosios Britanijos žvalgybos. Britams ramybės nedavė vienas vienintelis klausimas: sovietams ar vokiečiams talkina gražuolė.

Britų agentas Briusas Lokartas, vėliau tapęs žvalgybos legenda ir nenugalimo agento Džeimso Bondo prototipu, ne vienerius metus dirbo Rusijoje. Apie Mariją Benkendorf štai ką jis yra pasakęs: “Marija – tikroji savo gyvenimo šeimininkė. Niekas kitas nepajėgus jai diktuoti, tik ji pati. Ji tikra aristokratė. Galėjo tapti ir komuniste. Tik ne buržua”.

Continue reading „Baronienę Mariją Benkendorf ne veltui vadino “žvalgybos karaliene”“