Sedrikas Belfradžas – žymus kinokritikas, laikraščių savininkas, donžuanas, reklamos subtilybių žinovas.
Sedrikas Belfradžas – žymus kinokritikas, laikraščių savininkas, donžuanas, reklamos subtilybių žinovas.

Sedrikas Belfradžas – žymus kinokritikas, laikraščių savininkas, donžuanas, reklamos subtilybių žinovas. Tokiu jį laikė dauguma bendradarbių, draugų, pažįstamų.

Tačiau niekas iš aplinkinių nė neįsivaizdavo, jog šis vyras dar gali būti ir sovietų šnipas. Kuo remdamasis tokią švadą brėžia žurnalistas Semas Džonsas? Ogi Didžiosios Britanijos slaptoji tarnyba MI 5 išslaptino pluoštą dokumentų, kurie leidžia būtent taip manyti.

Be to, remiantis išslaptinta byla, galima daryti išvadą, esą Sedrikas Belfradžas buvo toks pat reikšmingas kaip ir vadinamojo Kembridžo penketuko šnipai. Jam tik labiau pasisekė. Jis išvengė teismo.

Sedriko Belfradžo byla atskleidžia reikšmingų, bet iki šiol mažai kam žinomų niuansų. Taigi tik dabar aiškėja, kaip Sovietų Sąjungos žvalgyba sugebėjo giliai infiltruoti savo atstovus į britų visuomenę Antrojo pasaulinio karo metais ir kaip britų politinis elitas apie tai dabar nenoriai diskutuoja.

Įdomu, kad 1942 – 1944 metais ponas Belfradžas buvo ne tik britų slaptosios tarnybos MI 6 darbuotojas, bet ir svarbų, įtakingą postą užimančio britų žvalgo Viljamo Stivensono (rūpinosi britų saugumo koordinavimo reikalais Niujorke) dešiniąja ranka. Ironiška, bet būtent tada ponas Belfradžas ir talkino sovietų tarnyboms. Kristoferis Endriu, buvęs oficialus MI 5 istorikas, tvirtina, jog buvo metas, kai sovietų žvalgyba labiau vertino Sedriką Belfradžą nei Kimą Filbį.

Iškalbinga dar ir tai, kad ponas Belfradžas niekad neslėpė savo politinių įsitikinimų bei simpatijų. 1930-aisiais jis priklausė komunistų partijai, 1940-aisiais buvo įkūręs prokomunistinį laikraštį. Tiesa, 1950-aisiais metais jį pasmerkė Komisija, nagrinėjusi antiamerikietiškos veiklos apraiškas JAV (JAV senatoriaus Dž.R.Makarčio įsteigta komisija).

Tačiau pono Belfradžo patikimumu britai pradėjo abejoti tik tuomet, kai JAV šį kinokritiką ir donžuaną išvijo iš Amerikos dėl simpatijų komunistams. Vėliau paaiškėjo, kad ponas Belfradžas informuodavo Kremlių apie pasitarimus, kuriuose dalyvaudavo Didžiosios Britanijos premjeras Vinstonas Čerčilis. 1945-aisiais metais į JAV persikėlė Belfradžo kuratorė Elizabeta Bentli. Kartu su savimi ji išsivežė ir 30-ies agentų bylas.

Federalinis tyrimų biuras (FTB) apklausė poną Belfradžą 1947-aisiais metais. Jis prisipažino talkinęs sovietų žvalgybai, neneigė apie sovietams perduotus slaptus dokumentus. Tačiau jis tvirtino, jog tai – „mažytė smulkmena“. Jis bandė įrodyti, jog „tokias smulkmenas“ jis sovietams perduodavo remdamasis MI 6 įsakymu. Suprask, tokiu būdu jis mulkino sovietus: jiems teikdavo mažai reikšmingas žinias, o iš jų gaudavo kur kas vertingesnių paslapčių.

FTB paprašė britų kolegų paaiškinimo. Tačiau britai atsakė, jog įstatymai jiems neleidžia suteikti informacijos apie poną Belfradžą. Tačiau gali būti, jog britai bijojo, jog amerikiečių slaptosios tarnybos, sužinojusios visas smulkmenas apie klaidas, nustos jais pasitikėti ir nutrauks bet kokį bendradarbiavimą.

Šiuo metu žinoma, jog MI 5 ilgokai sekė Belfradžo pėdsakais. Bet MI 5 agentams taip ir nepavyko užfiksuoti naujų Belfradžo kontaktų su sovietų slaptosiomis tarnybomis, įskaitant ir KGB. Žymus kino kritikas ir moterų gerbėjas Belfradžas mirė 1990-aisiais Meksikoje.

Informacijos šaltinis – „The Financial Times“.

2015.08.25; 06:39

FTB ir antrankiai

O juk tik pradžia, reikia pasakyti, gana santūri, belieka įsivaizduoti, kas bus toliau.

Gegužės 17-ąją paskirtas JAV teisingumo ministerijos specialusis prokuroras Robertas Muelleris rugpjūtį sušaukė didžiąją priesiekusiųjų žiuri, kas nurodė, jog tyrimas bus ilgas ir gali baigtis kaltinimais kriminaliniais nusikaltimais. Išsiuntinėjęs krūvą šaukimų į apklausas ryšium su Donaldo Trumpo jaunesniojo susitikimu su rusų teisininke Natalija Veselnicakja, lyg ir žadėjusia parūpinti kompromituojančios medžiagos apie milijardieriaus prezidento konkurentę prezidento rinkimuose nuo demokratų partijos Hillary Clinton, prokuroras spalio 30-ąją paskelbė pirmą baudžiamąjį kaltinimą buvusiam D.Trumpo rinkimų štabo šefui politiniam technologui Paului Manafortui (susitikime su N.Veselnickaja dalyvavusiam) bei jo verslo partneriui Rickui Gatesui.

Tiesa, šįkart ne dėl vadinamojo „Russia gate”, nors P.Manaforto kaip ir kito „herojaus“ Michaelo Flynno (buvęs JAV prezidento patarėjas nacionalinio saugumo klausimais) pavardės dėl to virš metų nesitraukia iš Amerikos spaudos puslapių. Tarkime, toks siužetas – televizijos kanalo „NBC News“ atskleista istorija apie „slaptingus“ P.Manaforto ir rusų verslo oligarcho Olego Deripaskos santykius: iš pastarojo amerikietis per tris kartus gavo 60 milijonų dolerių kreditų ir likus mažiau nei dviems savaitėms iki respublikonų galutinio sprendimo dėl savo kandidato prezidento rinkimuose per tarpininką siūlėsi rusų oligarchą privačiai informuoti apie prezidentinės kampanijos eigą. Ši istorija privertė D.Trumpo rinkimų štabo šefą atsistatydinti vos po trejų mėnesių.

Savo veiklos nei žiniasklaidos prielaidų niekaip nekomentuojantis santūrusis prokuroras ėmėsi kruopščiai tirti politinio technologo piniginius reikalus, pasitelkęs JAV mokesčių tarnybą, Finansų ministerijos finansinių nusikaltimų tyrimo padalinį bei Niujorko Manheteno prokuratūrą. Birželio 26-osios ankstyvą rytą, P.Manafortui tebesivartant pataluose, į jo namus su kratos orderiu prisistatė Federalinio tyrimų biuro (FTB) agentai, po kratos apklausus liudininkus gauta informacija suteikė galimybę pateikti P.Manafortui bei R.Gatesui 12 punktų kaltinimų sąvadą, kol kas dėl bendradarbiavimo su į Rusiją bėgusio Ukrainos eksprezidento Viktoro Janukovyčiaus vadovauta prokremliškos Regionų partija. P.Manafortas bei R.Gatesas iš Regionų partijos pelnė 75 milijonus dolerių, iš kurių pirmasis pinigų „plovyklų“ reputaciją turinčiuose Kipre, Sent Vinsente ir Grenadinuose ofšoruose „paslėpė“ 18 milijonų, jo partneris – 3 milijonus dolerių ir vėliau šias sumas „išplovė“ per nekilnojamojo turto (tarp jų butas „Trump-Tower“ Niujorke) bei kitokio gėrio (brangios mašinos, antikvariniai kilimai, drabužiai etc.) sandorius jau Amerikoje.

JAV šį turtą įsigydavo fiktyvios kompanijos ir parduodavo jį P.Manafortui už iš Amerikos bankų paimtus kreditus. Jei kaltinimai bus įrodyti, politiniam technologui gresia iki 20 metų kalėjimo.

Tos pačios sausio 30-osios ankstyvą rytą pakilęs prezidentas D.Trumpas Baltųjų Rūmų ovaliniame kabinete įprastu laiku nepasirodė, užtat 10.25 val. jo „Twitteryje“ pasirodė užrašas: „Atleiskite, bet tai įvyko daugybę metų prieš tai, kai P.Manafortas prisijungė prie D.Trumpo kampnanijos. Kodėl nekreipiamas dėmesys į vagišę Hillary ir demokratus?????“

Dar po trijų minučių: „Be to, čia JOKIO SĄMOKSLO!“ Iš tiesų, kaltinimuose nėra nė žodžio apie Rusiją, vis dėlto beveik akivaizdu, kad tai tik veikiausiai netrumpo proceso pradžia, tikėtina, kad specialusis prokuroras tikisi palenkti politinį technologą bedradarbiauti su tyrimu mainais už atsisakymą jį persekioti pagal, pavadinkime, grėsmingesnius kaltinimus. 

Vladimiro Putino ir Donaldo Trampo susitikimas. EPA – ELTA nuotr.

Beje, tą patį pirmadienį JAV teisingumo ministerija išlaikiusi deramą pauzę informavo apie dar vieno buvusio D.Trumpo patarėjo Georgo Papadopouloso sutikimą sudaryti ikiteisminį sandorį spalio 5-ąją (grėsė 5-eri metai kalėjimo) dėl to, kad jis FTB melavo neturėjęs rysių su Rusijos atstovais, nors iš tiesų vyrukas šia kryptimi (mėgindamas organizuoti D.Trumpo štabo atstovų susitikimus su Maskvos valdininkais) padirbėti spėjo.

Tiesa, istorijos apie ryšius su Londone gyvenančiu rusų profesoriumi, kuris esą parodė susidomėjimą G.Papadopouloso iniciatyva regzti ryšius tarp dar kandidato į prezidentus milijardieriaus bei Rusijos atstovų atrodo ne ypač rimtai, vis dėlto ilgainiui tyrėjams dėliojant šį kol kas painokai atrodantį „puzlą“ ir šis fragmentas gali tapti prezidento D.Trumpo „vežimą“ apversiančiu „akmenėliu“.

Be abejo, pikantiška, kai Baltųjų Rūmų spaudos sekretorė Sarah Sanders žiniasklaidą informavo, jog jos šefas į kaltinimus reagavo abejingai. Kad tyrimo prisibijoma, patvirtina žurnale „Vanity Fair“ lapkričio 2-ąją šmėkštelėjusi informacija, jog JAV prezidentas kaltina savo teisininkų komandą bei patarėju įdarbintą žentą Jaredą Kushnerį, kad šie jį skatinę netinkamiems sprendimams. Pasak žurnalo šaltinių, D.Trumpas spalio 31-ąją pokalbyje su buvusiu patarėju Stephenu K. Bannonu apkaltino J.Kushnerį prisidėjus prie irgi buvusio jo patarėjo Michaelo Flynno ir buvusio FTB šefo Jameso Comey atleidimo, kas galų gale lėmė specialaus prokuroro skyrimą. Spalio viduryje prezidentas D.Trumpas lyg ir mėgindamas „amortizuoti“ situaciją pareiškė, kad specialiojo prokuroro tyrimą dera pagaliau „rišti“, mat jis amerikiečiams įkyrėjo.

Panašu, siužetas klostosi kaip tik atvirkščiai, kaip „eilinis“ perkūnas iš ir taip jau gerokai negiedro dangaus lapkričio 2-ąją „The Wall Street Journal“ informavo, kad JAV teisingumo ministerija rengia oficialų kaltinimą mažiausiai 6-iems aukštiems Rusijos valdininkams dėl kišimoasi į Amerikos prezidento rinkimų kampaniją, bylą planuojama pradėti nagrinėti kitais metais.

Prezidentas D.Trumpas knygų neskaito ir todėl nežino, kaip pavojinga yra Amerikos prezidentams pyktis su FTB vadovais. Broliai Kenedžiai tiesiog bijojo galingojo Edgaro Hooverio, kuris turėjo dosjė apie visus tris. Vienintelis FTB šefą anksčiau laiko po penkerių su puse metų tarnybos (kadencija siekia10 metų) atleidęs prezidentas iki šiol buvo Billas Clintonas, tačiau tuometinis direktorius Williamas Sessionsas dar iki jo išrinkimo valdišku lėktuvu skraidė pas draugus bei giminaičius ir už mokesčių mokėtojų pinigus nuosavus namus aprūpino saugumo sistema. Prezidentas B.Clintonas pusę metų įkalbinėjo pareigūną atsistatydinti savanoriškai ir tik nepavykus jį atleido 1993-ųjų liepą.

Baracko Obamos skirtasis J.Comey buvo atleistas už nelojalumą prezidentui (atleistojo versija), esą buvęs FTB vadovas sugriovė žinybą ir užuot užsiėmęs „rimtais reikalais“ koncentravosi ties žurnalistų sukurpta istorija apie jo esą su Maskva koordinuotą rinkimų kampaniją. Beje, prezidentiniame Ovaliniame kabinete priimdamas Rusijos užsienio ministrą Sergejų Lavrovą ir jau buvusį Rusijos ambasadorių JAV Sergejų Kisliaką prezidentas pareiškė, kad Rusijos tema stipriai spaudė ir atleidus J.Comey jam palengvėję.

Kol kas turbūt dera konstatuoti D.Trumpo politinį (ne vertelgos) trumparegiškumą, pasamdžius prieštaringos reputacijos Vašingtono lobistą. Kaip radijui „Svoboda“ nurodė Amerikos užsienijo politikos tarybos bedradarbis Stephenas Blankas (1031), tyrėjai parengė galingą įrodyminę bazę, todėl nauji kaltinimai labai tikėtini net iki rimtos politinės krizės imtinai, nes jei kontaktai su rusais išvirto į suokalbį, kaip įtaria prezidento kritikai, tai nusikaltimas, baudžiamas prezidento nušalinimu. „Svoboda“ citavo „The New York Times“, pranešusį, jog tyrėjai tikrina ne vien P.Manaforto, bet ir kitų prezidento D.Trumpo ryšius.

Britų slaptųjų tarnybų būstinė Londone

Kitas radijo pašnekovas, teisininkas, Vašingtono Katono instituto bendradarbis Ilya Shapiro nurodė, kad akivaizdu, jog Kremlius į JAV prezidento rinkimus kišosi, vis dėlto įstatymdaviai nepalaikys prezidento nušalinimo, kol D.Trumpas turės reikšmingą rinkėjų respublikonų paramą. Kol kas demokratai ir kai kurie respublikonai Kongrese perspėja prezidentą netrukdyti R.Muelleriui. Pavyzdžiui, D.Trumpo kritikas senatorius respublikonas Bobas Corkeris pareiškė neįsivaizduojąs, kad prezidentas išdrįstų atleisti specialųjį prokurorą.

Kai taip, kažkuriame tyrimo etape (žiniasklaida to niekada nepamiršo) gali vėl būti aktualizuota dar rinkimų kampanijos metu iš pradžių D.Trumpo oponentų respublikonų, o vėliau demokratų užsakyta buvusio britų žvalgybos Mi-6 karininko Christopherio Steelo sudaryta pažyma apie milijardieriaus organizuoto konkurso „Mis Visata“ finalo Maskvoje 2013-ųjų lapkritį užkulisius (pavyzdžiui, kas buvo partneriai, sumokėję jam 20 milijonų dolerių už konkurso organizavimą) bei D.Trumpo rezidavimo Maskvos viešbutyje „Ritz-Carlton“ detales tais metais (juk tebėra atviras klausimas, ar rusai jo slapta nefilmavo), juo labiau, kad ši istorija  rūpi ir prokurui R.Mueleriui, ir trims rinkimų peripetijas tebetiriančioms Senato komisijoms.

Lapkričio 3-osios „The Washington Post“ numeryje buvęs republikonų kongresmenas Joe Scarborough priminė kai kuriuos faktus – 2015 metų spalį – 2016-ųjų sausį D.Trumpo patikėtinis Michaelis Cohenas mėgino sudaryti sandėrį su Rusijos prezidento Vladimiro Putino spaudos atstovu Dmitrijumi Peskovu dėl „Trump-Tower“ statybos Maskvoje, 2015 metų gruodžio 10-ąją vienas artimiausių milijardieriaus patarėjų M.Flynnas buvo pasodintas greta V.Putino per Kremliaus propagandinei televizijai „Rusia Today“ skirtą vakarėlį. Ir retoriškai paklausė, iš kur tas prezidento nenumaldomas potraukis  V.Putino Rusijai.

Slaptai.lt nuotraukoje: komentaro autorius Arūnas Spraunius.

Grįžtant prie Ch. Steelo pažymos sudarymo aplinkybių, jau niekas nebeginčija, kad D.Trumpo išrinkimas prezidentu nebuvo Rusijos tikslas, Kremlius tiesiog siekė supriešinti Amerikos politinę klasę bei pasėti abejones dėl JAV demokratinių insititutų veikimo. Atsakymai išplaukia sunkiai ir lėtai, pagal visus konspirologijos kanonus, vis dėlto, pasak J.Scarborough, finalinis šou neabejotinai įvyks ir bus ypač efektingas.

Kol kas tenka kalbėti apie banalų godumą – siekiant tikslų, nesiskaitant su priemonėmis bei ignoruojant bet kokius vertybinius principus. Todėl labai tinkama tęsti šią temą (kas bus padaryta kitame tekste) siužetu apie tai, kaip pinigai korumpuoja ir kas iš šios korupcijos bent taktinėje perspektyvoje pasipelno šiuolaikiniame neramiame pasaulyje.

2017.11.06; 05:00

1977 metais Johana van Harlem pagaliau aptiko savo sūnaus Ervino, kurį ji paliko prieš 33 metus, pėdsakus. Ji iškart nuvyko į Londoną susitikti su juo.

Kas buvo po to, galima pavadinti neįtikėtina nusivylimo, apgaulės ir sudaužytos širdies istorija, rašo žurnalistas ir rašytojas Džefas Meišas.

1988 metų balandį šaltą šeštadienio rytą prie Ervino van Harlemo namo Londono šiaurėje privažiavo furgonas, prikimštas kriminalinės sekimo policijos agentų. 44-rių meno dileris Ervinas van Harlemas gyveno vienas Londono miegamajame rajone greta niūraus kelio žiedo. Olando butas Silver Birch Close tapo Britanijos kontržvalgybos MI-5 tyrimo centru. 

Ervino van Harlemo dokumentai

MI-5 agentai įtarė, kad van Harlemas, kurį kaimynai piešė kaip keistuolį, visai ne meno dileris, o užsienio šnipas. Van Harlemas sėdėjo virtuvėje, palinkęs virš radijo imtuvo. Buvo apsirengęs pižamą, plaukai tvarkingai sušukuoti su sklastymu.

Kaip ir kiekvieną rytą, tąsyk jo radijas transliavo mįslingą stotį numeris 1. Jo ausinėse moteriškas balsas čekų kalba diktavo skaičius, po kurių stuksėjo Morzės abėcėlės signalai.

9.15 val. ryto Londono policijos ypatingojo antiteroristinio skyriaus agentai įsiveržė į jo butą. Van Harlemas pabandė nuleisti radijo anteną, bet ši įstrigo. Kai jis atidarė dėžę ir norėjo iš ten paimti virtuvinį peilį, agentas, šaukdamas „Gana! Tai galas!“, sučiupo jį už rankų.

Tarp jo paveikslų ir molbertų agentai aptiko mažyčių muilinėje paslėptų šifravimo knygelių, ir automobilių žurnalų, kuriuose buvo užrašų nematomu rašalu. Agentai įtarė, kad van Harlemas visai ne olandas, o priešų šnipas iš SSSR.

Jį nugabeno į policijos nuovadą, kur jis tvirtino esąs nekaltas. O po 10 dienų nutiko keistas dalykas: pas sulaikytąjį atėjo lankytoja ir pasakė, kad ji – jo motina.

Olandei Johanai van Harlem buvo šiek tiek per 60 metų. Pro savo didžiulius akinius ji atidžiai stebėjo agentus. Jos sūnus, sakė ji, joks ne šnipas, o doras olandas. Ji paliko jį 1944 metais, o po 11 metų jį surado.

Sutrikę agentai leido jai aplankyti įtariamąjį šnipinėjimu van Harlemą.

„Aš girdžiu visas tas keistas istorijas, tai pasakyk man, tu juk nesi šnipas?“ – kreipėsi į Erviną Johana.

„Yra patarlė: nėra ugnies be dūmų“, – atsakė jai van Harlemas. – Bet šįkart ne taip. Labai daug dūmų, bet be ugnies. Aš nepadariau nieko tokio, kas pakenktų Anglijai“.

Johana lengviau atsiduso. „Tai kodėl? Kodėl visa ta erzelynė?“

„Neklausinėk manęs. Paklausk jų“, – atsakė jis.

Tuo momentu jis pastebėjo mažą raudoną dėmelę ant jos dilbio. DNR analizė, atlikta Didžiosios Britanijos Vidaus reikalų ministerijos laboratorijoje, beveik šimtu procentų rodė, kad Johana ir Ervinas ne giminės. Sužinojusi rezultatus Johana pravirko, jos pasaulis griuvo jos akyse.

1989 metų vasario 6 dieną Londono Old Beilio kriminaliniame teisme prokuroras Rojus Amlotas prisiekusiųjų teismui pasakė, kad kaltinamasis apsimetė Johanos sūnumi, iš tikrųjų juo nebūdamas.

Ervinas van Harlemas su savo tikra ar tariama motina Johana van Harlem

Harlemo teismas apkerėjo spaudą. Laikraštis Daily Express aprašinėjo jį kaip „senamadį, gerai apsirėdžiusį šnipą, gyvenantį pašto dėžučių ir slaptų kodų pasaulyje“. Egzotiškos gražuolės teismo salėje pasakojo apie savo meilės ryšius su šnipu.

Ir salėje buvo tik viena moteris, į kurią buvo skaudu žiūrėti. Tarp liudytojų, tragiškai atrodanti  sėdėjo ji, Johana van Harlem.

1989 metų kovo 4 dieną teisėjas nuteisė Erviną van Harlemą 10 metų kalėti už šnipinėjimą. „Galimas dalykas, jis pirmas žmogus, kuris nuteistas Old Beilyje svetima pavarde“, – sakė žurnalistams vienas aukšto rango Skotland Jardo atstovas.

Van Harlemas taip ir nepasakė teisme savo tikrosios pavardės.

„Bevardis šnipas“ – kaip jį praminė laikraštininkai – nusinešė savo paslaptis – į kalėjimo kamerą.

* * *

2016 metų pavasarį, po kelių mėnesių įkalbinėjimų, aš susitikau su Ervinu van Harlemu Prahoje. Pastaruosius 23 metus jis taikiai gyveno Prahoje laisvas, bet šnipai, kaip žinoma, daug pasakoti nelinkę.

Jam mane pristatė čekų žurnalistas Jaroslavas Kmenta. Apsirėdęs brangiu mėlynu švarku Van Harlemas atvažiavo į restoraną šalia Staromestska aikštės istoriniame miesto centre. Atidžiai išstudijavęs mano pažymėjimą, jis pradėjo man pasakoti savo istoriją angliškai, bet su akcentu.

Jis gimė 1944 metų rugpjūčio 23 dieną Mordžanuose, nedideliame kaimelyje netoli Prahos. Gimus jis vadinosi Vaclavas Jelinekas. Iki komunistų atėjimo jo tėvas turėjo nedidelę kepyklėlę, prekiavo sausainiais ir ledais. Jaunasis Jelinekas buvo pašauktas į terminuotą tarnybą armijoje. Kadangi šaltasis karas sustiprėjo, jis perėjo dirbti į ČSSR vidaus reikalų ministeriją. Jis svajojo pademonstruoti narsą ir drąsą, bet buvo priverstas nuobodžiauti, tvarkydamas raštus.

Kartą viršininkai pastebėjo, kad jis, užuot saugojęs postą, kala vokiškus žodžius.

Jį pasikvietė į kabinetą. Jis laukė, kad gaus drausminę nuobaudą. O buvo pristatytas dviem Statni bezpecnost – Čekoslovakijos valstybinės slaptosios policijos – nariams.

Žvalgybos bendradarbiai išstudijavo jo dosjė ir išsiaiškino, kad Jelinekas – įžūlus žmogus, labai protingas, linkęs į smurtą ir riziką, patriotas ir mergišius. Kitaip sakant, turėjo idealius duomenis būti šnipu. Po kruopštaus parengimo buvo nuspręsta, kad Jelinekas gali pradėti darbą su priedanga užsienyje ir šnipinėti Vakaruose.

Slaptoji policija išstudijavo dingusių žmonių sąrašą ir suteikė Jelinekui svetimą pavardę – olandų berniuko, Antrojo pasaulinio karo pabaigoje palikto vaikų namuose Golešovice Prahoje. Tas berniukas buvo gimęs vos diena anksčiau už Jelineką. Šiam pasakė, kad jo naujoji pavardė – Ervinas van Harlemas.

Jis padavė dokumentus olandiškam pasui gauti ir 1975 metų birželį traukiniu išvažiavo į Londoną. Berniukui iš Prahos Londonas su savo beprotišku judrumu pasirodė svetimas, kupinas pavojų ir pramogų.

Jis įsidarbino Meifere, Park Leine, restorane ant Hiltono viešbučio 24-ojo aukšto stogo netoli Bakingemo rūmų, tikėdamasis šnipinėti karališkąją šeimą.

Naktimis jis radijo ryšiu keisdavosi šifruotėmis su Čekoslovakijos žvalgyba. Buvęs šnipas prisimena, kad viena iš pirmųjų jo idėjų buvo pabandyti įrengti pasiklausymo įtaisus karalienės balduose. Bet ir jis, ir jo viršininkai suprato, kad tam jie techniškai nepajėgūs.

Jo šnipo karjera buvo sklandi, kol 1977 metų pabaigoje jis negavo nerimą keliančio pranešimo iš Prahos: „Tavo motina stengiasi tave surasti per Raudonąjį Kryžių. Jeigu Raudonasis Kryžius tave ras, susitikimą reikės suderinti“.

Jis perskaitė pranešimą dar ir dar kartą. Tų pačių metų spalį van Harlemas gavo ranka rašytą Johanos van Harlem laišką. Jame ji pranešė, kad jo adresą jai davė Nyderlandų ambasada, kad ji džiaugiasi jį radusi. Kaip jam ir buvo įsakyta, lapkritį šnipas mandagiai atsakė, pridėjęs keletą fotografijų. Laišką jis pradėjo žodžiais „Brangioji mama“. Kai jis nusiuntė nuoširdų kvietimą aplankyti jį Londone, ji tuojau pat atvažiavo.

* * *

Johana pabudo 1978 metų sausio 1-sios ankstų rytą viešbutyje vakariniame Londone. Labai nervindamasi, ji išėjo į gatvę, užverstą naujamečių išvakarių šiukšlėmis. Ji planavo nueiti anksčiau skirto laiko, kad patikrintų sūnaus adresą. Bet štai priešingoje gatvės pusėje stovėjo – kaip atrodė – pažįstamas jaunuolis.

„Jūs misis van Harlem?“ – paklausė jos šnipas.

„Taip“, – atsakė ji.

„Sveika, mama, aš tavo sūnus“.

Jie apsikabino vidury gatvės. Johana atsitraukė per žingsnį, kad pažvelgtų į jį. Ašaros riedėjo jai per skruostus.

„Tavo tėvo plaukai buvo ne tokie tamsūs“, – pasakė jį apžiūrėjusi Johana. Ji taip pat pasakė, kad jis žemesnis už tėvą.

Kol bute Ervinas pylė jiems abiems šampaną, Johana springdama pasakojo jam savo gyvenimo istoriją.

Ji užaugo Niderlanduose, Hagoje, o 1943 metų lapkritį traukinyje susipažino su jo tėvu. 23 metų mėlynakis lenkas Gregoras Kuligas buvo nacistas.

Po keturių savaičių per vakarėlį jis ją išprievartavo. Tada jai buvo 18 metų, ji buvo skaisti.

Kai jos tėvas pastebėjo kad Johana nėščia, jis tiesiog įsiuto. „Tu pasileidėlė!“ – pasakė jis, ir įsakė išvežti vaiką į kokį nors tolimą miestą ir ten palikti.

Prislėgta sielvarto ir nevilties, 1944 metų rudenį Johana išvažiavo traukiniu į Čekoslovakiją. Kurį laiką bandžiusi kaip nors ten pragyventi, vieniša motina nuėjo į vaikų namus Golešovice Prahoje. Ašarodama ji pabučiavo kūdikį Erviną ir atsisveikinusi grįžo į Olandiją viena.

Jos tėvas – žydas, kuris prisidėjo prie nacional-socialistų judėjimo, kad apsaugotų savo šeimą – sunaikino įsūnijimo dokumentus ir uždraudė jai kada nors kalbėti apie sūnų.

Daugelį metų iš vaikų namų ateidavo dešimtys laiškų su prašymu pasiimti vaiką. Visi jie likdavo neatsakyti. Bet kasmet jo gimimo dieną Johana tylomis prisimindavo dingusį sūnų, ji net negalėjo ištarti jo vardo: Ervinas van Harlemas.

Ir štai pagaliau ji surado jį. Kai jie baigė gerti šampaną, jis paėmė ją už rankos ir pasakė: „Tu turi tuo patikėti, aš tavo sūnus“.

Netrukus po tokio emocingo „susijungimo“ Johana pakvietė Erviną į Olandiją susipažinti su van Harlemų šeima. 1978 metų pradžioje atvykęs pas ją į namus, šnipas pasisveikino su visais šeimos nariais, paduodamas ranką visiems iš eilės. Jie į jį žiūrėjo kaip į žvėrį zoologijos sode. Johanos dukterėčia priėjo prie Ervino ir ėmė jį apžiūrinėti nuo galvos iki kojų. Nejaugi ji numano?

„Jo kojos kaip tikrų van Harlemų“, – pagaliau pranešė ji susirinkusiems.

Londone netikėtai pasirodžiusi motina olandė, o dar ir žydų kilmės, tik sustiprino van Harlemo priedangą. Jo pagrindinė užduotis, kaip jis man pasakojo, buvo rinkti informaciją apie „atmestuosius“ – sovietinius žydus, kuriems buvo neleista imigruoti ir kurie, (atmetus prašymą), tokiu būdu, tapo pėstininkais šaltojo karo laikų diplomatinėje prekyboje. Jis taip pat sugebėjo gauti vertingos informacijos apie povandeninius sonarus (hidrolokatorius), kurių dėka NATO galėjo sekti sovietinių povandeninių laivų judėjimą.

Vėliau britų žurnalistas Kimas Sengupta apibūdino van Harlemą kaip „nepaprastos sėkmės susilaukusį giluminio prasiskverbimo agentą“, kuriam pavyko prasibrauti į Britanijos povandeninių laivų bazę Polaris Britanijos Admiraliteto Povandeniniame tyrimo centre, o taip pat dar į visą virtinę slaptų karinių objektų“.

Už tuos neįtikėtinus laimėjimus šnipinėjime van Harlemas pelnė sovietų vyriausybės apdovanojimą, kuris jam buvo įteiktas specialiai jo garbei surengtame priėmime Prahoje.

„Jis daug kartą kėlėsi iš vienos vietos į kitą, – vėliau pasakojo Johana interviu Olandijos radijo stočiai. – Iš to nedidelio butelio, kuriame aš lankiausi pirmą kartą, jis keldavosi vis į prašmatnesnį būstą. Aš visai nenutuokiau, kodėl jis taip dažnai persikelia. Jo reikalai vis gerėjo ir gerėjo, tai buvo matyti iš jo drabužių, avalynės, namų, kuriuose jis gyveno“.

* * *

Ervinas apibėrė Johaną dovanomis, tarp kurių buvo Vedžvudo porceliano vaza, aukso žiedas su smaragdu ir auksinė moneta. Bet iš tikrųjų santykiai su netikra motina jį vis labiau vargino. Jis į ją žiūrėjo kaip į nacistę, fašistę, bendradarbiavusią su okupantais. Jis prisimena, kaip važiavo į Olandiją, kad supažindintų savo tuometę draugužę su Johana – kad apsimestų, jog jų santykiai šeimyniški, normalūs.

Olandijoje restorane skambėjo liaudies muzika ir daugelis lankytojų šoko. Johana, kaip pasakojo, mėgo muziką, vyną ir šokius. Šnipas pasakojo, kad ji šoko su vienu iš vakaro svečių, kai jam staiga iškilo gyvas vaizdas, kaip ji lygiai taip pat šoko su nacių kareiviais.

Jį apėmė beprotiškas įniršis. „Ji vėl imasi savo, – pagalvojo jis. – Kuprotą tik karstas išlygins! Juk jai jau 60!“ Su Johana šokęs vyriškis prisitraukė ją arčiau prie savęs ir reikšmingai mirktelėjo draugeliui. Van Harlemas vos susitvardė.

Po kurio laiko, jau Londone, van Harlemo namuose suskambo telefonas. Taiki ramybė jo namuose buvo sudrumsta. Jis atsikėlė iš lovos ir dirstelėjo į laikrodį. Buvo 3 valanda ryto.

„Sūneli, brangusis! Negalėjau ištverti, taip norėjau išgirsti tavo balsą“, – besipinančiu liežuviu murmėjo kitame laido gale Johana. Ji aiškiai buvo girta. “Aš parduosiu savo namą ir persikelsiu į Londoną. Gyvensim drauge!“

„Mama, aš tave puikiai suprantu, – atsakė jis jai. – Žinoma, būtų šaunu gyventi kartu, ypač po to, kai likimas taip ilgam buvo mus išskyręs. Mam, žinai ką. Eime dabar miegoti, o rytoj aš tau paskambinsiu“.

Jis numetė ragelį, bet užmigti jau nebegalėjo. Jos elgesys vis labiau ir labiau jį trikdė. Galų gale, ji galėjo jam rimtai pakenkti. Nuo to priklausė visas jo gyvenimas. Bet jis beveik nieko negalėjo padaryti. Kaip jos atsikratyti?

Kitą kartą jai atvykus jie važinėjo po Londoną, ir sankryžoje Ervinas užmiršo pristabdyti priešais automobilį, važiavusį pagrindiniu keliu. Tos mašinos vairuotojas iš visų jėgų spustelėjo stabdžius, kad išvengtų susidūrimo.

„Atleisk, drauguži! – atsiprašė jo Ervinas ir pamojavo ranka,

„Ko tu jo atsiprašinėji?! – piktai sušuko Johana. – Tikra mazgotė! Tipiškas slavas!

Van Harlemas apstulbo. „Bet jis gi važiavo pagrindiniu keliu“, – bandė paprieštarauti „motinai“.

„Pagrindiniu keliu! Pagrindiniu keliu!“ – ji tyčiodamasi pamėgdžiojo jį.

Įsiutęs šnipas tik tvirčiau suspaudė vairą. „Na, tu už tai sumokėsi“, – pagalvojo jis, Bet šanso atkeršyti Johanai jam taip ir nebepasitaikė.

Kartą 1986 metų rudenį Ervinas pastebėjo, kad paskui jį važiuoja du automobiliai, manevruodami visiškai taip, kaip jiems rodė žvalgybos mokykloje. „Matyt, kažką seka“, – pagalvojo jis. Ir tada jam toptelėjo: „Idiote! Gi tave patį seka!“

Hiltone tuo metu jis jau nebedirbo, padaręs karjeroje šuolį nuo paprasto oficianto iki pirkimų vadybininko. Dabar jis buvo laisvas menininkas ir meno dileris, ir už grynuosius nusipirko kuklų butelį Barneto rajone Londono šiaurėje.

Sunku įsivaizduoti netinkamesnę vietą užsienio šnipui suimti, bet netrukus bute pradėjo vienas po kito lankytis keisti svečiai. Tai telefonų kompanijos technikas, tai langų plovėjai pradėjo sukinėtis apie jo langus ne kas savaitę, bet atrodė, kad vos ne kasdien.

Į padažnėjusias keistenybes atkreipė dėmesį ne tik Ervinas. Vietinės gyventojų tarybos koordinatorė 61-rių metų misis Seint pasakoja, kad 1987 metų lapkritį ji skambino į policiją pranešti apie keistus garsus ir panašius į Morzės abėcėlę trukdžius, kurie staiga ėmė rodytis jos televizoriuje kas vakarą 9 valandą.

Dar po kurio laiko, 1988 metų balandį, prie Ervino buto sustojo paslaptingas furgonas.

– – –

Apie „sūnaus“ suėmimą Johana van Harlem išgirdo per BBC radiją. Netrukus pas ją atvyko tyrėjai ir paprašė duoti teisme parodymus apie šnipą.

„Kai pagaliau mūsų akys susitiko, aš pajutau skausmą. Jo žvilgsnyje aš nepastebėjau jokios atgailos, jokios šilumos, nieko“, – pasakoja ji apie teismo procesą. Ji niekaip negalėjo su tuo susitaikyti, tuščiai tikėdamasi nors kiek šilumos iš sūnaus. „Jis žvelgė į mane šaltai, tarytum tai galas“.

Bausmės atlikti Erviną nusiuntė į Parkhersto kalėjimą Vaito saloje. Po penkerių metų, jau pasibaigus šaltajam karui ir po bado streiko, jis buvo paleistas ir deportuotas į Čekijos Respubliką.

Aš klausiu, ar jis kada nors jautė užuojautą Johanai?

„Man jos nė kiek nebuvo gaila“, – atsakė jis. Ji stengėsi valdyti, ir man tekdavo su ja taikstytis. Dažnai ji man velniškai įkyrėdavo“, – pridūrė jis, pasakodamas apie realius sūnaus ir motinos santykius.

Penkerius jo kalėjimo metus vienas dalykas jam išliko mįsle: Johanos pasakojimas, kaip ji jį rado. „Niekas jos neprašė, ji pati, savo noru, pradėjo ieškoti manęs“, – sako jis.

„Savo noru“. Tai jam atrodė keista.

Ar tai sutapimas, kad Johanai motiniškas instinktas pabudo tiesiog praėjus keliems mėnesiams po to, kai jis padavė paraišką Olandijos pasui gauti? Ar galėjo kas nors ją pakurstyti pradėti ieškoti sūnaus ir kodėl? Atsakymo į šiuos klausimus mes niekada nesužinosime – 2004 metais Johana van Harlem mirė. Šnipas šiuo atžvilgiu turi savo teoriją.

„Mes manome, kad ji veikė nukreipiama Britanijos ar Olandijos kontržvalgybų“, – sako jis.

Ar galėjo ir pati Johana būti šnipė? Nelabai tikėtina, bet mūsų apgaulės ir apsimetinėjimų laikais viskas įmanoma.

Informacijos šaltinis – www.eurasiadiary.ru portalas.

2017.01.09; 14:49

Rusija ir Kinija gavo priėjimą prie Edvardo Snoudeno pagrobtų grifu „visiškai slaptai“ paženklintų dokumentų. Aukštų Dauningstrito, Didžiosios Britanijos VRM ir saugumo tarnybų atstovų duomenimis, tai privertė MI 6 išvesti savo agentus iš einamųjų operacijų priešiškose šalyse, perduoda The Sunday Times.

Leidinys primena, kad 2013 metų liepos mėnesio elektroniniame laiške jam simpatizuojančiam Amerikos senatoriui Snoudenas pareiškė, kad „nė viena žvalgybos tarnyba negalės gauti priėjimo prie paslapčių, kurias aš tebesaugau“, pažymėjęs, kad jis valdo technikas, kurios leis „užkardyti tokios informacijos išslaptinimą net jei kils didžiausias pavojus iš kontržvalgybos (t. y. Kinijoje)“.

Continue reading „Britanijos žvalgai, išduoti rusams ir kinams“

Ingalf  – serija Didžiosios Britanijos žvalgybos operacijų, surengtų šeštajame – septintajame praėjusio šimtmečio dešimtmečiuose, siekiant įsiskverbti į Egipto ir Prancūzijos slaptąsias ryšių sistemas, įrašinėjant elektroninius triukšmus, kuriuos skleidžia dirbančios šifravimo mašinos (ypač sukurtos Boriso Hagelino suprojektuotų mašinų pagrindu).

Anglams pavyko įtaisyti pasiklausymo įrenginius Egipto ambasadoje Londone 1956 metais (kaip tik kai paaštrėjo Didžiosios Britanijos ir Egipto santykiai dėl Sueco, vėliau virtę Sueco karine kampanija). Didžiosios Britanijos saugumo tarnybos (MI 5) bendradarbiai įsigavo į šifravimo kambarį, apsimetę telefono linijų montuotojais (prieš tai Paštų ministerija specialiai sutrikdė telefono ryšį ambasadoje).

Continue reading „Žvalgybos enciklopedija: operacija „Ingalf““

Seks – šnipinėjimas – tai terminas, kurį sugalvojo britų žurnalistas Davidas Luisas (David Lewis). Mat 1976-aisiais metais išėjo tokio pavadinimo (Sex-Spionage) jo knyga. Išstudijavęs iki mūsų dienų išlikusius senovės rašytinius šaltinius, D.Luisas priėjo išvados, jog seniausiu seksualinio šnipinėjimo aktu reikia laikyti biblinę istoriją iš dešimtojo amžiaus iki mūsų eros, kai gražuolė Dalida sugundė Samsoną, kad išgautų jo jėgos paslaptį.

Tačiau knygos autoriai nesutinka su tokia hipoteze. Čia kažin ar verta kalbėti apie šnipinėjimą. Samsonas buvo priešas, ir Dalida (padedama suokalbio bendrininko kirpėjo) paprasčiausiai jį „nuginklavo“, panaudojusi karinę gudrybę.

Continue reading „Žvalgybos enciklopedija: seks-šnipinėjimo privalumai ir trūkumai“

„Naujas MI 5 vadovas niekada nepagirtų demaskuotojų. Tad savo pirmojoje kalboje Endrius Parkeris (Andrew Parker) kalbėjo apie milžinišką žalą, padarytą demaskavus Vyriausybinio ryšio centro (GCHQ) priėjimo zonos apimtį ir apribojimus bei metodiką“, – rašo publicistas Devidas Aaronovičius laikraštyje The Times.

„E.Parkeris kalbėjo kitą dieną po BBC radijo laidos „Analizė“, kaip tik skirtos valstybės paslapties paviešinimui dideliais mastais“, – pažymi žurnalistas. „Pastaruoju metu stipriausius ginčus sukelia valstybės institucijų priėjimas prie to, kas vadinama „metaduomenimis“ – to paprasto fakto, kad mes paliekame kažkokį elektroninį pranešimą“, – sakoma straipsnyje.

Continue reading „Saugokitės: nauja pavojinga demaskuotojų karta“

Vakarų žiniasklaidoje – naujas dėmesio Edvardui Snoudenui plyksnys. Portalas WikiLeaks pranešė, kad Rusijoje Amerikos aktyvistai – CŽV, NSA, FTB ir JAV teisingumo ministerijos demaskuotojai – įteikė E.Snoudenui Semo Adamso premiją, skirtą specialiųjų tarnybų darbuotojams. Į Maskvą nuvyko E.Edvardo tėvas – Lonas Snoudenas. CŽV apgailestauja, kad perspėjimas dėl E.Snoudeno, padarytas 2009 metais, „prašapo“.

Daily Mail antraštė ironizuoja: „O premija už savo šalies išdavystę skirta… Edvardas Snoudenas išėjo iš pogrindžio Maskvoje, kad pasiimtų premiją už „sąžiningumą žvalgybinėje veikloje“. Daugelis laikraščių svarsto, kokią išvadą reikia padaryti iš E.Snoudeno poelgio: ar reikalinga policinė valstybė, ar reikia reformuoti NSA, kaip išvengti naujų demaskavimų…

Continue reading „Už ką Edvardui Snoudenui įteikta premija: reikia „slaptos valstybės“ ar žvalgybinės reformos?“

Aktualijų portalas Slaptai.lt neturėjo galimybės stebėti teismo posėdžių, kuriuose nagrinėta baudžiamoji Michaelio Kembelo byla. Visi teismo posėdžiai buvo uždari. Ši byla nuo pat pradžios buvo apgaubta slaptumo skraiste. Nieko nuostabaus. Pagrindiniai dalyviai čia buvo užsienio ir mūsų slaptųjų tarnybų pareigūnai, siekę kilnių, taurių tikslų – demaskuoti neteisėta ginklų kontrabanda užsiimti panūdusius potencialius teroristus. Bet ar MI 5 ir VSD kontržvalgybininkai nepersistengė, M.Kembelą trakduodami kaip potencialų nusikaltėlį?

Su Michaelio Kembelo (Michael Campbell) advokate Ingrida BOTYRIENE kalbasi Slaptai.lt žurnalistas Gintaras Visockas.

Continue reading „Ar žvalgyba pagrįstai Lietuvoje persekiojo airį Mihaelį Kembelą?“

„Nužudyto rusų šnipo Aleksandro Litvinenkos našlė vėl patyrė nesėkmę, pabandžiusi užginčyti Didžiosios Britanijos vyriausybės sprendimą nerengti atviro jo mirties aplinkybių nagrinėjimo“, – perduoda Financial Times.

„Ketvirtadienį trys teisėjai atmetė Marinos Litvinenko prašymą padengti jos išlaidas advokatams, jeigu ji pralaimės šio sprendimo persvarstymą teisme“, – sakoma straipsnyje.

Našlės atstovas Benas Emmersonas Aukštojo teismo posėdyje pabrėžė, kad A.Litvinenkos nužudymas buvo „smurto aktas, kuris sukėlė riziką daugelio žmonių gyvybei“ ir kuris įvertintas kaip „radioaktyvus teroro aktas Londono gatvėse“.

Continue reading „Aleksandro Litvinenkos našlei – vėl nesėkmės“

Seras Polas Diuksas (1889–1967) – Didžiosios Britanijos žvalgas, veikęs Rusijoje per bolševikų revoliuciją.

Dvasininko sūnus, Polas Diuksas nuo 1915 metų gyveno Sankt Peterburge ir ten mokėsi muzikos, tikėdamasis tapti dirigentu. Tačiau, prasidėjus pirmajam pasauliniam karui, jis pradėjo tarnauti Anglijos–Rusijos komisijoje. Ši organizacija buvo sudaryta abiejų valstybių pastangoms kovoje su bendru priešu – Vokietija – koordinuoti.

Po 1917 metų, kai valdžią Rusijoje užgrobė bolševikai, P.Diuksas būtų grįžęs į tėvynę, bet Didžiosios Britanijos žvalgybos atstovai paprašė jo vykti atgal ir davė užduotį infiltruotis į bolševikų struktūras. Ir P.Diuksas, – jam buvo suteiktas operatyvinis slapyvardis „Agentas ST 25“, perėjęs Suomijos sieną, grįžo į Rusiją.

Continue reading „Žvalgybos enciklopedija: „Agentas ST 25““

Viljamas Džeimsas Ovenas (William James Owen, 1901–1981) – vienintelis Didžiosios Britanijos parlamento Bendruomenių rūmų narys, šiame šimtmetyje apkaltintas perdavęs slaptą informaciją, kuri gali būti potencialiai naudinga priešui.

1970 metų sausio 23 dieną tam vidutinybei, paprastam leiboristų frakcijos nariui, prie kurio bandė prisikasti Rytų bloko šalių specialiosios tarnybos, buvo pateiktas kaltinimas pažeidus Valstybės paslapties įstatymą.

1954 metais Viljamas Džeimsas Ovenas buvo išrinktas į parlamentą, o 1960 metų vasarį įtrauktas į Gynybos išlaidų komitetą. Jį įkalbėjo įnešti savo indėlį gerinant Didžiosios Britanijos ir Rytų Vokietijos santykius.

Continue reading „Viljamas Džeimsas Ovenas – sovietų agentas, pravarde Li“

Seras Komptonas Makenzis (Compton Mackenzie, 1883–1973) – britų žvalgas ir literatas, teismų persekiotas už Valstybės paslapties įstatymo pažeidimą.

Puikus rašytojas ir jūrų karininkas, K.Makenzis išsitarnavo iki Karališkųjų jūrų pėstininkų kapitono ir vėliau dalyvavo žlugusioje laivyno operacijoje išlaipinant desantą Dardanėluose (1915 metais). Tais pačiais metais K.Makenzis buvo komisuotas iš ginkluotųjų pajėgų, o jau kitais metais tapo slaptuoju agentu Graikijoje. 1917 metais jis buvo atsakingas už britų žvalgybos operacijas Sirijoje.

Continue reading „Žvalgybos enciklopedija: „Graikijos prisiminimų“ autorius“

"The Guardian" redaktoriai pranešė, kaip ir kodėl laikraštis sunaikino kompiuterių kietuosius diskus, kuriuose buvo saugomos kai kurių slaptų medžiagų kopijos, Edvardo Snoudeno „nutekintos“ spaudai. Taip rašo "The Guardian" korespondentas Džulianas Bordžeris (Julian Borger).

„Sprendimas buvo priimtas po to, kai vyriausybė pagrasino iškelti teisminį ieškinį, kuris galėjo užblokuoti JAV ir Didžiosios Britanijos vyriausybinio sekimo mastų nušvietimą (mastų, kuriuos nušviečia dokumentai)“, – sakoma straipsnyje.

Continue reading „Kodėl „The Guardian“ sunaikino kietuosius diskus?“

Malkolmas Mageridžas (Malcolm Muggeridge, 1903–1990) – britų rašytojas ir žvalgas. Didžiąją antrojo pasaulinio karo dalį M.Mageridžas ištarnavo saugumo lauko tarnyboje (karinėje policijoje).

Kartą jam teko atlikti paties Didžiosios Britanijos imperijos ginkluotųjų pajėgų Generalinio štabo viršininko generolo sero Edmundo Aironsaido (Edmund Ironside) operatyvinį patikrinimą.

Continue reading „Iš žvalgybos enciklopedijos: britų rašytojas ir satyrikas Malkolmas Mageridžas“

Didžiosios Britanijos žvalgybos tarnybos, kartu MI 6 ir MI 5, kaip pranešama, uždraudė naudoti kompiuterius, pagamintus Kinijos Lenovo kompanijos, būgštaudamos, kad tos mašinos gana pažeidžiamos įsilaužimams, rašo Independent.

MI 5 ir Didžiosios Britanijos Vyriausybinio ryšio centro atliktas testavimas aptiko Lenovo pagamintų elektroninių kompiuterių schemoje modifikacijas, leidžiančias prieiti prie šių įrenginių be savininkų žinios.

Continue reading „MI 6 ir MI 5 atsisako naudotis Lenovo kompiuteriais“

Aleksandro Litvinenos našlė „beveik visiškai prarado pasitikėjimą“ vyro mirties aplinkybių tyrimu ir atsisakys dalyvauti procese, jeigu tyrimas nebus pakeistas viešu nagrinėjimu, rašo "The Independent".

Marinos Litvinenko, kurios vyras buvo nunuodytas radioaktyviu poloniu Londone 2006 metais, advokatai pareiškė išankstiniuose klausymuose Aukštajame teisme Londone, kad vyriausybė vykdo kampaniją, siekdama „priversti“ ją atsisakyti bandymų išsiaiškinti, kodėl jis buvo nužudytas.

Jie apkaltino Didžiosios Britanijos vyriausybę bandymu sutrukdyti išsiaiškinti tiesą apie įvykį. 

Continue reading „Pasak našlės, Londonas nenori aiškintis, kodėl nunuodytas jos vyras šnipas“

Vilfredas F. R. Makartnis (Wilfred Macartney) buvęs Didžiosios Britanijos armijos karininkas, vadovavęs sovietų agentūros veiklai. Prieš tai padarė puikią, nors ir trumpą, karinę karjerą.

1915 metais, būdamas 16-os, dėl silpno regėjimo jis nepraėjo armijos medicininės komisijos. Ir vis dėlto jam pavyko įsitaisyti į Karališkąjį armijos medicinos korpusą vairuotoju. Jis buvo pasiųstas į Prancūziją Škotijos pulko žinion ir po kiek laiko pakeltas į karininkus.

Tačiau netrukus regėjimas pablogėjo, ir jam teko atsisakyti tokios garbės. Pasigydęs, jis vėl buvo pristatytas karininko laipsniui, tąsyk Esekso pulke, ir pasiųstas tolesnei tarnybai iš pradžių į Maltą, o paskui į Egiptą.

V.Makartnis pateko Karališkųjų jūros pėstininkų kapitono Komptono Makenzio žinion. Pastarasis buvo atsakingas už Britanijos karinės žvalgybos operacijas Viduržemio jūros rytinėje dalyje. 1917 metų rugsėjį grįžęs į Prancūziją, V.Makartnis netrukus po mūšio ties Kambrė pateko į vokiečių nelaisvę. Beje, jam pavyko pabėgti: jis iššoko iš važiuojančio areštantų traukinio, ir tas, be abejo, drąsus poelgis buvo paženklintas apdovanojimu.

Continue reading „Žvalgybos enciklopedija: sovietų agentūra slėpėsi prekybos misijoje“

2-oji dalis

NAUJIENA: Įprastame išankstiniame apklausos posėdyje Aleksandro Litvinenkos byloje Marinos advokatai pareiškė, kad ji boikotuos klausymus, jeigu vyriausybė atsisakys paskirti specialiąją komisiją, kuri apsvarstytų Rusijos dalyvavimo nužudyme klausimą uždarame posėdyje. Vyriausybė įslaptino dalį įkalčių, ir teisėjas siekia galimybės svarstyti juos nors už uždarų durų. Vyriausybės advokatas pareiškė, kad teisėjo užklausimas apie komisiją svarstomas „aukščiausiu lygiu“.

Litvinenkos byloje yra du slaptumo lygmenys.

Pirmasis liečia kriminalinės bylos medžiagas, kurias surinko Skotland Jardo tyrėjų grupė. 

Continue reading „Žvilgsnis iš Londono. Viskas, ko jūs nežinojote apie „Litvinenkos bylą“ (2)“

1-oji dalis

Šiandien teisėjas seras Robertas Ouenas pasiuntė Didžiosios Britanijos teisingumo ministrui laišką, rekomenduodamas paskirti specialią vyriausybinę komisiją (public inquiry), kuri galėtų išnagrinėti slaptus įkalčius Aleksandro Litvinenkos byloje. Tai leis, teisėjo nuomone, išbristi iš aklavietės, į kurią įklimpo teisminis tyrimas po to, kai buvo įslaptina dalis medžiagų, susijusių su galimu Rusijos valstybės dalyvavimu nužudyme.

Šiuo straipsniu pradedu publikuoti medžiagas apie Londono tyrimą, kuriose bus sistemingai išdėstytos bylos aplinkybės taip, kaip jas mato Aleksandro Litvinenkos našlė Marina Litvinenko, šešerius metus siekianti, kad būtų ištirtos jos vyro žūties aplinkybės.

Continue reading „Žvilgsnis iš Londono. Viskas, ko jūs nežinojote apie „Litvinenkos bylą“ ( 1 )“