JAV Baltimorės mieste nušvilpta šalies pirmoji ponia Melania Trump – tai itin neįprastas poelgis.
 
Prezidento žmona kalbėjo jaunimui skirtame renginyje prieš narkotikų vartojimą. Kai M. Trump žengė į sceną ir ėmė agituoti už „sveiką gyvenimą be narkotikų“, susirinkę moksleiviai akivaizdžiai pademonstravo savo nepasitenkinimą.
 
Paprastai pirmosios ponios Jungtinėse Valstijose nesiejamos su iš dalies aršiais politiniais debatais. Iki šiol tai galiojo ir Melanijai Trump.
 
Tai, kad ji šį kartą buvo nušvilpta, gali būti susiję su jos vyro pasisakymais: JAV prezidentas liepą smarkiai iškoneveikė Baltimorę. Jis daugiausiai juodaodžių gyvenamą miestą, be kita ko, išvadino „šlykščia, žiurkių ir graužikų apnikta skyle“. Tada jau ne tik politiniai priešininkai apkaltino jį rasizmu.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.11.28; 06:27

Rusijos vyriausybė pirmadienį patyrė beprecedentį pasipriešinimą dėl tiriamosios žurnalistikos reporterio, kaltinamo su narkotikais susijusia veikla, suėmimo. Ir liberalūs, ir Kremlių remiantys asmenys reikalavo jį paleisti.
 
Trys svarbiausi Rusijos dienraščiai pirmame puslapyje išreiškė solidarumą ir gynė sulaikytąjį Ivaną Golunovą, kuris sakė taip esąs baudžiamas už tiriamąją veiklą.
 
„Aš esu/mes esame Ivanas Golunovas“, didelėmis raidėmis buvo rašoma trijų laikraščių – „Kommersant“, „Vedomosti“ and RBK – pirmuose puslapiuose.
 
I. Golunovas, 36 metų tiriamosios žurnalistikos atstovas, dirbantis nepriklausomoje rusakalbėje žiniasklaidos platformoje „Meduza“ buvo sulaikytas praėjusią savaitę, pareiškus įtarimus dėl narkotikų gamybos ir platinimo.
 
Jei būtų nuteistas, jam grėstų daugiau kaip 20 metų kalėjimo. I. Golunovo advokatai tvirtina, kad pareikšti kaltinimai yra melagingi.
 
I. Golunovo suėmimas sukėlė žurnalistų ir kitų rėmėjų pasipiktinimą ir paskatino savo susirūpinimą išreikšti Europos Sąjungą, Jungtines Tautas, Europos Tarybą ir kitas organizacijas.
 
I. Golunovas buvo paleistas iš ikiteisminio kalinimo savaitgalį, kai šimtai palaikančiųjų susirinko prie Maskvos teismo rūmų. Jam paskirtas namų areštas.
 
Trijų laikraščių pirmuose puslapiuose spausdintas tas pats teiginys, pabrėžiantis, kad I. Golunovo persekiojimas yra Rusijos visuomenės įbauginimo aktas. Laikraščiai reikalavo atlikti tyrimą dėl žurnalisto sulaikymo aplinkybių.
 
Laikraščiuose teigiama, kad švelnesnės ikiteisminio laikymo sąlygos yra sveikintinos, bet jie nesutinka su tuo, kad įrodymai, pateikti tyrėjų, yra įtikinantys.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.06.11; 03:00

Istorikas, ekonomistas, visuomenininkas plk. ltn. Kęstutis Eidukonis. Slaptai.lt nuotr.

Daugeliui vakariečių iš tikrųjų sunku suvokti, kaip KGB pulkininko Vladimiro Putino protas veikia, bet mes privalome tai padaryti, jeigu norime suprasti, kas vyksta Jungtinėse Amerikos Valstijose sėkmingai Rusijos sėjamo ir šalį skaldančio chaoso akivaizdoje. Turime tai žinoti, kad galėtume nuspėti, kas mūsų laukia toliau.

Kalbant apie 2016-uosius, žinome tiesą apie tai, kad visas pasaulis su menkomis išimtimis buvo visiškai įtikėjęs, jog Hillary Clinton triuškinančiai laimės prezidento rinkimus! Tuo buvo įsitikinęs ir Putinas, ir visa Rusijos valdžia.

Šis faktas ir buvo priežastis kištis į rinkimus. Jie netikėjo, kad rinkimus laimės Donaldas Trumpas. Jei būtų tikėję, būtų parodę gerokai daugiau įžvalgos, nei mūsų pagrindinė žiniasklaida; bet jie to nepadarė. Kiekvienas tyrinėjantysis rusų dezinformaciją gerai žino, kad jų tikslas buvo diskredituoti visą Amerikos demokratiją, sukelti suirutę ir pridaryti nuostolių „išrinktajam prezidentui“ – Hillary, idant ji veiktų kaip silpnoji pusė. Kadangi Maskva to negalėjo daryti atvirai, jiems reikėjo Hillary sąskaita iškelti varžovą Donaldą Trumpą. Tai buvo visai nesunku! Skandalų apsupta Hillary palengvino šį darbą, o medijos, ieškančios tinkamo jauko, labai apsidžiaugė, gavusios Trumpą už dyką, nes pagal jų beribę išmintį Trumpas buvo kandidatas, kurį Hillary galėjo lengviausiai įveikti.

Kol visa tai vyko, Putiną labai džiugino mintis, kad prezidente taps Hillary. Ji buvo jo „mergina“[1]. Ji leido jam kontroliuoti „Uranium One“.[2] (Negi kas nors tiki, kad šis sandėris buvo sudarytas be Baracko Obamos žinios?) Ji leido rusų kompanijoms dalintis JAV technologijos paslaptimis, o Putinas per tarpininkus pervedinėjo pinigus į Clintono Fondą. Šiame fonde jai pavyko sutelkti savo štabo žmones dar iki rinkimų kampanijos tam, kad jie būtų prieinami per rinkimus. Jos vyras Maskvoje sakė kalbas už šimtus tūkstančių dolerių. Jis turi jos „trūkstamus“ elektroninius laiškus. Vadinamieji Stylo dosjė[3] „kompromatai“ tikriausiai yra apie Billą Clintoną. Gerai žinoma, kad Billas negali atsispirti pasimatymams su kitomis moterimis, nei Hillary. O kalbos Maskvoje – tikriausiai dar viena kompromituojanti medžiaga.

Putinas neturėjo jokio pagrindo manyti, kad Hillary netęs Obamos politikos. Trumpo išrinkimas Putinui buvo milžiniškas žingsnis atgal; juk Hillary buvo jo „mergina“, o Trumpas viską sugriovė.

Hilary Klinton

Hillary pradeda šaukti: „Rusija, Rusija, Rusija!“ Putinas iš pradžių smogia atgal, mėgina turėti reikalų su Trumpu, tikėdamasis jį nugalėti. Kadangi tai neveikia, būtina jį sunaikinti, nes jis yra žymiai pavojingesnis, negu Hillary. Įkandin seka „naudingi idiotai“, Obamos šalininkai valdžioje: Johnas Brennanas, Jamesas Clapperis, Robertas Muelleris, Adamas Schiffas, Rodas J. Rosensteinas, Jamesas Comey, Lisa Page… Putinas visiškai patenkintas, nes jis arba turi keletą reikalui vadovaujančių savo agentų „giliojoje valstybėje“,[4]arba tą patį savaime darančių „naudingų kvailių“. „Naudingi kvailiai“, savo veiksmais atliekantys Putino darbą ar šnipai – kas gali žinoti?

Nerasta jokio Rusijos Trumpo–Putino sąmokslo, tik daugybė veikiančių „naudingų kvailių“ arba agentų, ir rezultatas – visa šalis suskaldyta. Obama įkėlęs koją į Baltuosius Rūmus, nes tebeturi skaitlingą lojalių jam žmonių minią, iš kurios jis gali pasirinkti būsimo štabo narius. Ar jie apkerėti jo žavesio, jo nekenčiamos JAV ideologijos, ar jie yra šnipai? Prisiminkime Obamos vadovus, mokytojus ir ganytojus, tūlą Louis’ą Farrakhaną, ką jau kalbėti apie Billą Ayersą ir kitus kairiuosius, anarchistus arba net atvirus komunistus.

Obama buvo pagautas į mikrofoną sakantis Dmitrijui Medvedevui: „Pirma palaukime, kol mane perrinks, tada turėsiu daugiau galimybių padaryti, kad kas nors įvyktų. Visais šiais klausimais, bet ypač dėl raketų gynybos, tai, tai gali būti išspręsta, bet svarbu, kad jis man paliktų daugiau erdvės.“ Medvedevas: „Taaaip, suprantu. Suprantu jūsų žinutę apie erdvę. Daugiau erdvės jums…“ Obama: „Tai mano paskutiniai rinkimai. Po jų būsiu lankstesnis.“ Medvedevas: „Supratau. Informaciją perduosiu Vladimirui, ir aš esu jūsų pusėje.“

Vladimiras Putinas ir Donaldas Trampas. EPA – ELTA nuotr.

Apie kokius klausimus buvo kalbama? Su kokiais dar dalykais buvo sutinkama? Hillary ir Obama, kaip ir Putinas, manė, kad būtina dirbti kartu. Obama rėmė Hillary, kartu su ja vedė rinkiminę kampaniją, ją rekomendavo. Nemanau, kad ji būtų ėjusi prieš savo rėmėją. Bet koks ryškesnis dėmesys į į rinkimus įsipainiojusius „rusų rinkimus“ buvo menkinamas, kol nebuvo išrinktas Trumpas, ir kaip tik tada buvo užkurtas pragaras. Obama nedarė nieko tol, kol tikėjo, kad Hillary nuskins pergalę! Nebuvo reikalo drumsti vandenį.

Trumpą dažnai kaltina tuo, kad jis yra Putino įrankis, tačiau palyginkime Trumpą ir Obamą ne jų žodžiais, o darbais. Argi Trumpas ką nors renčia prieš Rusiją, ir argi Putinas daro užuominų, jog prieš jį ką nors turi? Trumpas stiprina kariuomenę, duoda Ukrainai mirtinus ginklus, sumažina naftos kainą ir tokiu būdu pakelia JAV ekonomiką, pasirašo sankcijas Rusijai, Venesuelai, nutraukia santykius su Kuba, priverčia NATO pakratyti kišenę ir skirti daugiau pinigų gynybai, uždeda tarifus Kinijai, mėgina plėsti NATO finansavimą bei narystę. Galiausiai panaikina sutartis su Rusija, kuri šių nesilaiko. Ar kurie nors iš šių veiksmų padeda Putinui?

Palyginkime visa tai su Obamos darbeliais, kurio dėka raketos ir radarai išvežti iš Lenkijos, leista okupuoti Krymą, netrukdyta Putinui apžioti kitas Ukrainos žemes. Obama sumažina kariuomenę, duoda pinigų Rusijos šalininkui Iranui ir atnaujina santykius su Kuba – kitu Rusijos sąjungininku. Išveda JAV pajėgas iš Europos, įskaitant tankus. Irake nusiplauna rankas ir pabėga, paskelbia pasitraukimą iš Afganistano. Įstumia JAV į dar didesnes skolas, sulėtina šalies ekonomiką, išleidžia visų rūšių pinigus savo politikos šalininkams remti. Prasižengusius bankus ir verslą priverčia finansuoti demokratus ir socialistus palaikančias organizacijas (joms „aukoti“), vietoj to, kad jiems būtų iškeltos bylos. JAV pajamų tarnybą, Federalinį tyrimų biurą ir žvalgybos organizacijas paverčia politinės represijos įrankiu, šnipinėja Trumpą kampanijos metu, panaudodamas žvalgybos agentūras.

Turime prisiminti, kas tuomet sudarė „giliosios valstybės“ narius – jei ne Obama, tai kas kitas būtų iškėlęs Johną Brennaną ir Jamesą Clapperį į tokias aukštas pozicijas? Brennanas[5] balsavo už komunistų kandidatą. Gusas Hallas išsikėlė nuo JAV komunistų partijos (CPUSA), finansuojamos Rusijos. Ir kaip jis galėjo praeiti bet kurį biografijos patikrinimą? Clapperis pasirodė kaip abejotinas lyderis, kai pats sulaužė priesaiką! Per Obamos kadenciją biografijos faktų patikros varžtai buvo taip atpalaiduoti, kad daug kas buvo paleista pavėjui. Aplaidžiai tikrinant duomenis, galimai prasmuko kai kurie aklai Obama tikintys žmonės, o gal jie net dirbo Rusijos naudai. Kaip kitaip paaiškinti greitą rusų šnipų deportaciją ir paleidimą, kad ir Annos Chapman? Ji buvo deportuota net išsamiai neapklausus.

Barakas Obama

Kas, jei kai kurie iš tų žmonių tebėra ten ir klauso įsakymų iš Rusijos? Ar tai įmanoma? Galbūt liko nedaug, vienas kitas organizatorius. Susiduriama su per daug nutekinimų, per daug nelojalumo, dalykų, iškeltų į viešumą, kurie jau būtų sunaikinę bet ką kitą, nei Trumpas.

Kodėl tokiems žmonėms, kaip Paulas Manifortas ar Michaelas Cohenas, buvo leista dirbti Trumpui, išvengiant FTB informacijos perdavimo Trumpui Dianos Feinstein ir jos kiniečio vairuotojo stiliumi? FTB išsiaiškino, kad Feinstein vairuotojas kinas buvo šnipas. Tada jį patyliukais atleido.

Kaip Obama išsisuko – su tokiais dalykais, kaip Irano sandėris,[6]operacija „Greiti ir įsiutę“[7]? Kas galvojo, kad duoti milijardus dolerių teroristų rėmėjams yra gera mintis, kas leido okupuoti Krymą, taip pat įleido rusus į Siriją? O kaip dėl paleistų į laisvę rusų agentų, ISIS ir Al Qaeda‘os teroristų, ištuštintos Gvantanamo karinės jūrų bazės, teroristų teisimo teismuose ir taip toliau, ir panašiai?[8]

capman
Ana Čapman. Rusijos šnipė – nelegalė Vakaruose. Ją demaskavus grįžo į Rusiją, kur veda televizijos laidas apie politiką, slaptas istorijas ir žvalgybas

Vienintelis klausimas prezidentui Trumpui būtų: „Ar nors vienas tokios galimos išdavystės ir sąmokslo atvejis buvo tiriamas?“ Jeigu nebuvo, galbūt mums reikia kontržvalgybai pavesti šį klausimą ištirti kuo greičiau. O gal ir žvalgybininkai buvo sukompromituoti „giliosios valstybės“?

Ar „naudingi kvailiai“, ar KGB/GRU agentai, bet stambūs žaidimai vyksta Rusijoje. Sulaukęs šešiasdešimt trejų miršta GRU vadovas,[9] Majamio spauda atkapsto Epsteino bylą.[10]Laivų krizė Ukrainoje, teisines „bombas“ mėtantis Muelleris[11] tuo metu, kai Trumpas išvykęs už vandenyno – tik sutapimas? Įdomu, ką atnaujinta Epsteino byla dar atskleis, nebent, kad Hillary ir Billas jau nebėra naudingi. Be Holivudo žvaigždžių pagalbos jie nepritraukia net dešimt nuošimčių dėmesio, kurį pelno Trumpas.

Antradienį (lapkričio 27 d.) ši pora Toronto teatre surengė kalbų turą, bet 20 000 vietų salėje buvo parduota tik apie 3000 atpigintų bilietų. Ko gero, Putinas numes ir ant jų po „bombą“. Turbūt Putinas išsiaiškino, kad jų niekada nebeprireiks. Gyvename iš tiesų įdomiu laiku.

Iš anglų kalbos vertė Daiva Tamošaitytė

2018 gruodžio 2 d.

[1]Amer. šnek. gal, iš girl – „mergina“, „tarnaitė“.  (vert. past.)

[2]„Uranium One“ – urano kasimu JAV užsiimanti Kanados kompanija, kurios kontrolinis paketas buvo parduotas „Rosatom“ui.  (vert. past.)

[3]Christopher Steele – buvęs MI6 pareigūnas, perdavęs FTB dosjė apie tariamus D. Trumpo finansinius ir asmeninius ryšius su Rusija. (vert. past.)

[4]Angl. Deep State – pažodžiui „gilioji valstybė“, arba „valstybė viduje“, „vidinė valstybė“; sąvoka, apibrėžianti slaptą klaną valstybėje, kuris susideda iš valdžios, biurokratijos, finansų, karinių ir žvalgybos tarnybų įtakingų atstovų, ir kuris manomai per išorines institucijas kontroliuoja valstybės politiką; kitais žodžiais, „šešėlinė valdžia“. Manoma, kad sąvoka kilo iš turkų k. („derin devlet“).  (vert. past.)

[5]Buvęs Centrinės Žvalgybos Valdybos vadovas Johnas Brennanas, davęs priesaiką sakyti teisybę, melavo Kongresui. Už tokį patį priesaikos sulaužymą dabar teisiamas Michaelas Cohenas. Šiuo metu J. Brennanas dirba CNN.

[6]Iranui davė milijardą grynųjų, jais finansuojami teroristai, rusų perkami radarai ir priešlėktuvinės raketos.

[7]Kalbama apie Obamos inicijuotą ATF (Alkoholio, tabako, ginklų ir sprogmenų biuro) operaciją prieš JAV teritorijoje veikiančius narkotikų prekeivius. Vietoj to 2000 ginklų gavo nusikaltėliai, prie pietinės sienos nužudę šimtus meksikiečių ir mažiausiai vieną JAV pasienietį. 2010 metais prasidėjusi istorija vis iškyla aikštėn, aiškėja, kad ginklai keliavo įvairiomis kryptimis ir dingdavo, tačiau prezidentui Obamai pareikalavus išskirtinės teisės neleisti Kongresui tirti operacijos veiklos, visi galai buvo užrišti. „Su operacija „Greiti ir įsiutę“ JAV valdžia de facto tapo prekiautoja ginklais su Meksikos narkotikų karteliais ir islamistų nusikaltėliais“, – daro išvadą 2016 sausio 22 d. straipsnio autorius Ianas Tuttle‘as („National Review“ info).

[8]Gvantanamo kaliniai turi įdomų statusą. Jie laikomi ne karo belaisviais, o teroristais, nelegaliais kovotojais. Karo belaisviai paleidžiami pasibaigus karui. Karo nusikaltėliai, kriminaliniai kaliniai turi būti teisiami. Kol kas JAV nenusprendžia, ar karo lauko, ar civiliniame teisme. O daugelis paleistųjų iš Gvantanamo grįžo kovoti prieš Vakarus.

[9]Generolas pulkininkas Igoris Korobovas. (vert. past.)

[10]Prieš 10 metų finansininkui Jeffry Epsteinui buvo iškelta seksualinio priekabiavimo byla, iš kurios jis lengvai išsisuko. Šiuo metu byla demonstratyviai siejama su Billu Clintonu ir princu Charlesu.

[11]Specialusis teisėjas Robertas Muelleris, po Padėkos dienos sugrįžęs į viešąją erdvę ir tiriantis galimus „Trumpo Bokšto“ statybų Maskvoje bei Rusijos įtakos JAV prezidento rinkimų kampanijai ryšius, per trumpą laiką paskelbė tiek naujų dokumentų, kad ši savaitė žurnalistų buvo praminta „bombų“ savaite (angl. k. bombshell – žodžių žaismas, reiškiantis ir „stulbinančias naujienas“). (vert. past.)

Dainius Sinkevičius ir jo knyga „Pravieniškių mafija“. Andriaus Ufarto (delfi) nuotr.

Netelpa į jokius sveiko proto rėmus. Taip žurnalistas Dainius Sinkevičius, kurio knyga „Pravieniškių mafija. Nerašyti zonos įstatymai“ jau kitą savaitę pasirodys knygynuose, apibūdina nuo sovietmečio Lietuvos kalėjimuose nesiliaujančius baisumus.

„Norėjosi kuo autentiškiau atskleisti realybę, kuri daugelį metų buvo slepiama nuo visų – ir nuo nuteistiesiems artimų žmonių, ir nuo niekaip nesusijusių su nusikalstamu pasauliu“, – interviu naujienų agentūrai ELTA sakė pataisos namų užkulisius atskleidęs ir taip visą Lietuvos kalėjimų sistemą sudrebinęs naujienų portalo Delfi.lt specialusis korespondentas.

D. Sinkevičius knygoje aprašo tikrovę, kurios daugelis nenorėtų matyti: ne tik pateikia necenzūruotų kalėjimo „bachūrų“, „dūchų“ ir „gaidžių“ liudijimų apie kruviną kovą dėl autoriteto, kalinių luošinimus, prekybą narkotikais, draugystę su pareigūnais, santykius su pramogų pasaulio atstovėmis, bet ir atskleidžia nuo visuomenės nuslėptus nusikaltimus.

„Realybė, kurią pamačiau, buvo tokia baisi, kad net nereikėjo tirštinti jos spalvų. Labai atsakingai sakau – visus tuos metus nuo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo mūsų valdžia nepadarė nieko, kad bent kiek pasikeistų ne tik nuteistieji, bet ir juos prižiūrėti turintys pareigūnai“, – Eltai sakė greit pasirodysiančios knygos autorius.

– Nerašyti zonos įstatymai – kokie jie?

– Pravieniškių pataisos namuose nuteistieji laikėsi subkultūros, žalojo ir prievartavo turtą iš nuteistųjų, susijusių su organizuotomis nusikalstamomis grupuotėmis.

Įsivaizduokite, dėl nesunkaus nusikaltimo pirmą kartą į pataisos namus patenka nuteistasis – jis neturi jokio pasirinkimo ir privalo paklusti ne administracijai, o kaliniams. Nepaklusi, būsi suluošintas, pažemintas iki žemiausių kastų ir vadinamiesiems „bachūrams“ turėsi gaminti valgyti, tvarkyti lovas, atlikti kitus darbus.

Visi turėjo vadovautis aukščiausios kastos nuteistųjų nerašytomis taisyklėmis – net pareigūnai. O tai – dar baisiau: vietoj to, kad sutramdytų siautėjančius nuteistuosius, jie toleruodavo čia egzistuojančią tvarką.

Situacija buvo tokia apgailėtina, kad net karantino patalpose, į kurias atvežti į įkalinimo įstaigą pirmiausiai yra uždaromi nuteistieji, ant sienos buvo pakabintas direktoriaus įsakymas, kuriame smulkiai išdėstyta, kas yra kalėjimo subkultūra ir kaip reikia elgtis zonoje.

– Ką pasakytum apie nuteistuosius, kurie su Tavimi kalbėjo?

– Susitikau su daugybe jų – ir buvusių, ir esamų nuteistųjų. Daugelis iki šiol yra psichologiškai sugniuždyti. Nors jau ne vienerius metus laisvėje, kone kasdien prisimena tai, ką patyrė pataisos namuose.

Atvirai sakant, kiekvieno nuteistojo istorija yra verta atskiros knygos – ne tik dėl to, kodėl jie atsidūrė pataisos namuose, bet ir kaip juose kovojo dėl išlikimo, išėję į laisvę bandė pamiršti tai, ką patyrė. Bet kaip pamiršti, kai tavo atmintyje tik slogūs prisiminimai?

Neseniai susitikau su vienu nuteistuoju iš nedidelio Lietuvos miestelio – pataisos namuose jis ne tik buvo žalojamas, bet ir seksualiai prievartaujamas, o kai pasiskundė pareigūnams, šie jį privertė parašyti pareiškimą, kad niekam neturi pretenzijų, pats lenda prie kalinių ir siūlo seksualines paslaugas.

– Čia viena realybės nelaisvėje pusėje, o kita?

– Lietuvos įkalinimo įstaigose yra nuteistųjų, kuriems kalėjimas lyg namai, kuriuose gyvena daug bičiulių. Jie net nejaučia diskomforto, kad patenka į zoną. Ir tai yra baisiausia – kalėjimų sistemos darbuotojai teigia dedą visas pastangas, kad nuteistieji įkalinimo įstaigoje įvertintų savo klaidas ir iš jų pasimokytų, tačiau tai tėra popieriuje parašyti žodžiai.

– Ko reikėtų, kad situacija keistųsi?

– Netvarka tęsis, kol visi be išimties nuteistieji nebus uždaryti į kamerinio režimo patalpas po du tris, taip užkertant galimybę bendrauti su kitais kaliniais.

Reikia pakeisti ir pareigūnus – daugelis jų dirba po keliolika ar net keliasdešimt metų, su nuteistaisiais yra susigyvenę, bendrauja subkultūros žargonu.

Taip neturi būti – kaip nuteistasis gerbs prižiūrėtoją, jeigu iš jo lūpų sklinda keiksmažodžiai, kalinių žargonas? Nesakau, kad visi pareigūnai blogi – tikrai yra pasišventusių darbui, bandančių keisti sistemą, bet ne veltui sakoma, kad vienas lauke – ne karys.

Kita vertus, reikia suprasti ir pareigūnus – juk dalis nuteistųjų yra neprognozuojami, pripažįstantys tik savo nerašytas taisykles, ir net neketinantys paklusti prižiūrėtojams. Šiems tikrai nelengva – sulaukia ir grasinimų, yra užpuolami, sužalojami.

Nuteistieji net nebijo pasakyti, kad turi draugų laisvėje, kurie bet kuriuo metu gali susidoroti su pareigūno šeima. Jiems baisu, juk pareigūnai irgi yra žmonės.

– Kur, Tavo nuomone, slypi problema ir kokia Teisingumo ministerijos atsakomybė už tai?

– Naujasis teisingumo ministras Elvinas Jankevičius, kuris yra atsakingas už kalėjimų sistemą, bando keisti situaciją įkalinimo įstaigose. Tikiu, kad norai nuoširdūs, tačiau jį supa ilgamečiai sistemos darbuotojai, kurie vis dar nenori naujovių. Todėl ir ministras neišvengia klaidų.

Manau, E. Jankevičiui reikėtų labiau pasitikėti savimi, nebijoti priimti drąsių sprendimų, prieš tai pasitarus su nuteistuosius atstovaujančiomis organizacijomis.

Pavyzdžiui, nuteistieji dabar paskelbę bado akcijas. Kalėjimų departamentas ir Teisingumo ministerija neketina kaliniams nusileisti ir laikysis naujosios tvarkos. Neslėpsiu, mane šiek tiek nustebino mūsų valdžios sprendimas priimti naująsias taisykles, pagal kurias iš nuteistųjų dienos metu atimami čiužiniai, pakeista vaisių ir daržovių įsigijimo tvarka.

Kodėl visi kaliniai turi kentėti dėl to, kad pareigūnai nesusitvarko su toleruojančiais subkultūrą, ir tik dėl akių bado akcijoje dalyvaujančiais nuteistaisiais?

Juk ne visi pataisos namuose gali nueiti apsipirkti parduotuvėje. Didelei daliai kalėjimo valgyklos maistas – vienintelis maitinimosi šaltinis.

– Kas atsakingas už įkalinimo įstaigų realybę, kurią savo knygoje be pagražinimų aprašei?

– Dėl to, kas vyko ir tebevyksta visuose Lietuvos pataisos namuose, kalta mūsų valdžia – ji nieko nedarė, akivaizdžiai siekdama savanaudiškų tikslų.

Kalėjimų pertvarka tikrai nepelnysi daugiau rinkėjų balsų, bet sistemą vis tiek reikės sutvarkyti – Lietuva kasmet nuteistiesiems dėl blogų kalinimo sąlygų ir kitų pažeidimų nelaisvėje sumoka šimtus tūkstančių eurų. Jeigu visi šie pinigai būtų skirti naujiems kalėjimas statyti, neabejoju, Lietuvoje būtų įrengti geriausi pasaulyje pataisos namai.

Aišku, kalėjimas – ne sanatorija, nuteistieji turi suprasti, kodėl pateko už grotų, tačiau jiems turi būti taikomos įvairios resocializacijos programos, padedama atsitiesti, su jais turi būti elgiamasi ne kaip su gyvuliais. Tada ir kaliniai su pareigūnais kitaip elgsis.

– Kam skiri šitą knygą?

– Aprašytos istorijos – viena už kitą baisesnės. Tai tikrai tik stiprių nervų žmonėms. Bet tikiu, kad knygą perskaitę nuteistųjų artimieji taip pat suras atsakymų į klausimus, kurie juos kamuodavo. Tačiau tai nebus malonūs atsakymai.

*** 

360 puslapių D. Sinkevičiaus knygoje „Pravieniškių mafija. Nerašyti zonos įstatymai“ pateikiamos iki šiol niekur neskelbtos garsių kalinių išpažintys – šie prabilo ne tik apie tai, kaip jų gyvenimą paveikė „Pravieniškių mafijos“ skandalas, bet ir atskleidė, kodėl įvykdė baisius nusikaltimus, dėl kurių yra įkalinti.

Apie tai, ką patiria prižiūrėdami pavojingus nusikaltėlius, pasakojo ir pataisos namų darbuotojai, kurie dėl to sulaukė nemalonumų.

Knygoje taip pat – istorijos apie pramogų pasaulio atstoves ir jų mylimuosius, kurie dėl valdžios zonoje net buvo pasiryžę įvykdyti pačius sunkiausius nusikaltimus, o pataisos namų vadovybė pavojingų nusikaltėlių daromus nusikaltimus dangstė – tuo metu, kai buvo terorizuojami ir net žudomi nuteistieji, netvarka įkalinimo įstaigoje buvo slepiama prisidengiant vienu itin garsiu televizijos dainų projektu.

Pravieniškių mafija – daugiau kaip šešerius metus pataisos namuose veikęs itin pavojingas nusikalstamas susivienijimas, kurį sudarė teisėsaugai gerai žinomi organizuotoms nusikalstamoms grupuotėms priklausantys asmenys.

Pagal kriminalinio pasaulio subkultūros elgesio taisykles gyvenantys grupuotės nariai zonoje perėmė valdžią – jiems pakluso ne tik kiti kaliniai, bet ir pataisos namų darbuotojai.

Pasakodamas šiurpą keliančius įvykius pataisos namuose, autorius nevengia kritikos teisėsaugos pareigūnams, kurie metų metus nesugebėjo sutramdyti zonai vadovavusių nusikaltėlių, ir atskleidžia, kokį pragarą turi ištverti pirmą kartą už grotų patekę nuteistieji, ką jie išgyvena išėję į laisvę.

Informacijos šaltinis – ELTA (Ieva Urbonaitė – Vainienė)

2018.11.24; 06:19

Saulius Kizelavičius

Nacionalinė Ispanijos policija Marbelio mieste (Malagos provincija, Andalūzija) sulaikė tris Armėnijos ir Gruzijos piliečius, įtariamus ryšiais su organizuotomis nusikaltėlių gaujomis. Tai – Armėnijos pilietis A.S., gyvenęs Lietuvoje, o taip pat du Gruzijos piliečiai – L.B. ir I.P. Šią informaciją pateikė RIA Novosti agentūra.

Šių asmenų sulaikymas – tai tos pačios operacijos, kada šių metų birželio pabaigoje Ispanijos teisėsauga sučiupo 129 asmenis iš armėnų mafija tituluojamos grupuotės, tęsinys. Priminsime, 2018 metų birželio 26-ąją Ispanijos teisėsauga sudavė skaudų smūgį armėnų mafija vadinamai grupuotei, vienijusiai armėnų tautybės asmenis (be 129 narių suimti ir septyni „įteisinti vagys“). Tąsyk atliktos 74 kratos šiuose Ispanijos miestuose – Madride, Barselonoje, Valensijoje, Granadoje, Alikantėje. Kratų metu paimta 100 tūkst. eurų grynaisiais, 9 šaunamieji ginklai, neperšaunamos liemenės bei įrenginys, skirtas perlydyti brangiuosius metalus.

Detalių apie rugpjūčio 5-osios suėmimą nėra daug. Tačiau žinoma, kad trys vyrai sučiupti viename iš Marbelio miesto restoranų, kur jie susirinko, įtariama, aptarti smulkmenų, kaip nužudyti atstovus iš konkuruojančios nusikalstamos grupuotės, ir tuo pačiu pademonstruoti savo jėgą bei įtaką Europoje.

Visi trys suimtieji kaltinami pasikėsinimu nužudyti, dokumentų padirbinėjimu ir dalyvavimu nusikalstamo susivienijimo veikloje. Pas juos aptikti padirbti ukrainietiški ir lenkiški dokumentai (pasai), išduoti jų vardu.

Intensyvus tyrimas dėl armėnų mafijos (Armenian Power) pradėtas šių metų birželio mėnesį, kai Ispanijos teisėsauga nustatė, jog Marbelio mieste gyvena keletas asmenų, palaikančių ryšius su vienu iš įtakingiausių „įteisintų vagių“ Europoje. Pasirodo, tas ypač įtakingas „įteisintas vagis“ yra gyvenęs Lietuvoje – būtent iš Lietuvos vadovavo gaujai, kurią Ispanijos teisėsauga sučiupo šių metų birželio mėnesį. 

Ispanijos policijos duomenimis, mafijos atstovas A. S. po to, kai buvo surengtas pasikėsinimas į vieno jo kontroliuojamos organizacijos nario gyvybę Valensijoje, įsakė Ispanijoje veikiantiems armėnų mafijos nariams susirinkti Lietuvoje – čia aptarti nesutarimus tarp gaujų.

Belieka dar pridurti, kad 2017-aisiais metais Ispanijos teisėsauga sudavė skaudų smūgį gruzinų mafijai, kada šalyje sučiupo 30 gruzinų, kaltinamų priklausius gruzinų mafijai.

2018.08.05; 18:10

Mažosios Armėnijos emblema

Sunku įsivaizduoti kada nors kriminalinėje kronikoje galint būti parašyta: Ispanijoje sulaikyta 100 organizuotos nusikalstamos grupuotės narių, iš kurių vienas yra lietuvis, o likusiųjų tautybės policija nenurodo tos tautos vardu vadinamos valstybės pasiuntinybės prašymu. Tačiau ir tokį tekstą perskaitęs skaitytojas tik šyptelėtų…

Ararato kalnas – armėnų, o mafija – ne?

Armėnų leidinys „ArmInfo“ angliškai pranešė tą patį („142 arrested in operation against Armenian mafia in Spain“), ką ir ispanų „Catalan News“ („142 arrested in operation against Armenian mafia in Spain“). Rusų leidinys Ispanijoje „Costa Blanco Club“ nepridėjo nieko nauja: „Армянская мафия: по Испании прокатилась волна арестов“. Kaip ir daug apie Armėniją rašantis Rusijos leidinys „Regnum“: „В Испании арестованы 100 членов армянской мафии“. Tai – apie Ispanijos šiaurės rytuose Katalonijos policijos (Los Mossos d’Esquadra) ir Nacionalinės policijos (Policía Nacional) įvykdytą operaciją prieš organizuotą nusikalstamumą. 

Praėjus kelioms dienoms, Armėnijos pasiuntinybė Ispanijoje pareiškė susirūpinusi dėl to, kad Ispanijos vidaus reikalų ministerija savo spaudos pranešime apie šią operaciją pavartojo žodžių junginį „armėnų mafija“, o jį pasigavo ir ispanų žiniasklaida. Toks pabrėžimas daro didelę žalą dešimčių tūkstančių įstatymą gerbiančių ir pavyzdingų armėnų, gyvenančių Ispanijoje, reputacijai. Mat ne visi sulaikytieji yra armėnai, juo labiau kad neįrodyta jų narystė nusikalstamoje organizacijoje ir nėra teismo sprendimo. „Visiškai pasitikėdami Ispanijos viešosios tvarkos ir saugumo organų profesionalumu, -rašoma pareiškime, – mes manome, kad kovoje su nusikalstamomis organizacijomis netikslinga pabrėžti jų narių etninę kilmę, nes tai neprisideda prie daugiatautės Ispanijos visuomenės kūrimo ir pakantumo…“

Katalonijos policija (Los Mossos d’Esquadra) pranešė, kad „vykdo operaciją kartu su Nacionaline policija (Policía Nacional) prieš armėnų kilmės nusikalstamą grupuotę, susijusią su narkotikų gabenimu, prekyba ginklais, tabako kontrabanda, pinigų plovimu, korupcija lažybose ir kitais turtiniais nusikaltimais visoje Europoje“. Organizuotą nusikalstamą grupuotę „mafija“ vadina žiniasklaida ir ją sekantys žmonės. Neretai jo prireikia ir su žurnalistais kalbantiems prokurorams. Antai 2010-ųjų rudenų JAV federalinių tyrimų biuras pranešė atskleidęs „didžiausią istorijoje sukčiavimo schemą Federalinėje medicininės pagalbos pagyvenusiems žmonėms programoje“, kurią surezgė „Mirzojano-Terdžaniano organizacija“. Federalinis prokuroras Pritas Bharara palygino šią organizaciją su „klasikine „Coza Nostra“, pridūręs, kad „tradicinė mafija“ gali tik pavydėti šiai „armėnų-amerikiečių grupuotei“ neteisėtų pajamų masto, veiklos užmojo ir ambicijų; daugumą šioje grupuotėje sudarė armėnai.  

Amerikoje tada suėmė 78 asmenis, susijusius su „Mirzojano-Terdžaniano organizacija“, taigi net gerokai mažiau negu dabar Ispanijoje, o palygino su „La Coza Nostra“ – Sicilijos mafija, veikusia ir Jungtinėse Valstijose (beje, 2017-iems baigiantis Parmos ligoninės nuteistųjų skyriuje mirė 87 metų Toto Rina – pastaruosius 24 metus praleidęs už grotų; už šimtus nužudymų teismas buvusiam „Coza Nostra“ vadeivai skyrė… 26 kalėjimo iki gyvos galvos terminus). Kaip ir tada Amerikoje, daugumą šios operacijos eigoje sulaikytųjų yra „armėnų tautybės“. Įkliuvo ir du Gruzijos piliečiai. Ši „armėnų kilmės nusikalstamoje grupuotė“ įtariama, kaip sakyta, ir korupcija sporto lažybose. Antai tenisininkus papirkinėjęs Alikantės pakrantėje gyvenantis armėnų kilmės Rusijos pilietis įtraukė į savo tinklus Andalūzijoje apsistojusių išeivių iš Rusijos sūnų. Šį irgi sulaikė įtariamuoju – tačiau dėl to negi sakysi, kad tai buvo „rusų mafijos“ atstovas?

Prieš gerą ketvirtį amžiaus Los Andželo apygardoje susitelkę nusikaltėliai ne tik kad neslėpė savo etninės kilmės, tačiau ir visiems ją rodė – ir rodo – jau pačių grupės pavadinimu: „Armenian Power“ – „Armėnų jėga“. Europoje veikiančių gaujų nariai tuo nesipuikuoja, o kai išvien veikia įvairių tautybių nusikaltėliai, etninis vardas joms duodamas priklausomai nuo to, kam paklūsta. Ispanų leidinys „El Pais“, išklausęs ekspertų, padarė išvadą: Ispanijoje „rusų mafiją“ keičia kitos etninės grupuotės. Pastarosios operacijos metu pavyko sugniuždyti „didžiausią ir pavojingiausią iš Europoje veikiančių nusikaltėlių grupių“.

Armėnijos mafijos ženklai

Leidinys „Columna Cero“ paskelbė (Mazazo a la mafia armenia: entre los 129 detenidos hay 7 ‘Ladrones de Ley’), kad operacijos eigoje suimta ir septyni buvusios Sovietų Sąjungos respublikose aukščiausiai nusikaltėlių kastai priklausantys asmenys – „tikrieji vagys“ (вор в законе). Anot šio leidinio, pirmasis šios operacijos etapas įvykdytas praėjusių metų rudenį –  prieš „gruzinų mafiją“. Daugybė policijos operacijų išblaškė „gruzinų organizacijas“ Europoje ir jų vietoje, pirmiausia Ispanijoje, įsitaisė armėnų kilmės „tikrieji vagys“. Prieš juos ir buvo nukreipta pastaroji ataka. Vienas iš suimtųjų — Erikas D., gimęs Armėnijos mieste Stepanavane. Kitame ispanų leidinyje kovai su organizuotu nusikalstamumu vadovaujantis komisaras paaiškino, kad anksčiau armėnai veikė kartu, o gal net ir priklausė gruzinų mafijai. 2012 metais nutarė veikti savarankiškai ir užimti dalį teritorijos, kurią anksčiau kontroliavo gruzinai. Organizacijoje buvo trijų pakopų hierarchija. Korupcija: prie armėnų prisidėjo kai kas iš valdininkų ir netgi teisėjų.

Po pasaulį plinta negera šlovė

Šių metų pavasarį graikų, prancūzų ir gruzinų policijos pajėgos surengė bendrą operaciją „Caucase Normandie“, kurios metu į policininkų rankas pakliuvo ir rudenį išslydę „gruzinų mafijos“ nariai, tarp ir svarbiausias šulas – Laša Šušanašvilis. Žiniasklaidoje jį vadina „europietiškuoju Eskobaru“, o JAV administracija paskelbė  „vienu pavojingiausių nusikaltėlių pasaulyje“. Kadaise jis palaikė „nusikalstamo pasaulio patriarchu“ vadinamą Aslaną Usojaną (nušautas 2013 metais) ir galia prilygo „Senąjį Chasaną“ pakeitusiam Zacharijui Kalašovui („Šakro Molodoj“) kalėjo Ispanijoje, neseniai Rusijoje vėl patupdytas už grotų beveik 10 metų). Sulaikyti ir keturi armėnai. Pasibaigus operacijai „Caucase Normandie“, Gruzijos vidaus reikalų ministerijos atstovė pasigyrė, kad šalies policija prie bendrų veiksmų prisidėjo „liūto dalimi“.

O šit apie armėnų policijos pridėjimą prie pastarosios operacijos nieko neišgirdome (Nacionalinės policijos pranešime nurodoma, kad prisidėjo Interpolas ir Europolas, taip pat Gruzijos kriminalinė policija). 2010-aisiais, kai šešiuose Europos valstybėse policija vykdė operaciją prieš „rusų-gruzinų mafiją“, Ispanijoje suėmė šešis įtariamuosius, iš jų keturis – pavardėmis su priesaga „-ian“, o tarp šių – ir buvusį Armėnijos policijos komisarą… Dar neseniai, iki pasikeičiant valdžiai, Armėnijos policijai vadovavo visaip pagarsėjęs Vladimiras Gasparianas. Visa Europa žinojo, kad „Vova“ daugelį metų „bendradarbiauja“ su „tikraisiais vagiais“ (jūs padėsite mums mūsų reikaluose, o mes užmerksime akis, kai jūs…) – kas su tokio pareigūno vadovaujama žinyba ryžis bendriems žygiams?

Visokiausių dalykėlių pasitaikė iki pasikeičiant Jerevane valdžiai.

Prieš penkerius metus, kai Jungtinėse Valstijose teisė „Mirzojano-Terdžaniano organizaciją“, kaltinamojoje išvadoje buvo kalbama apie „užsienio valstybės vyriausybės atstovus“, kurie padėjo nusikaltėliams klaidinti JAV imigracijos žinybą. Jie patvarkydavo taip, kad „toji vyriausybė“ atsisakydavo priimti iš JAV išsiunčiamus asmenis. Tie „užsienio valstybės vyriausybės atstovai“ – tai Armėnijos konsulato Los Andžele darbuotojai. Armėnų opozicinis laikraštis „Aikakan Žamanak“ (jo vyriausiuoju redaktoriumi tuo metu buvo Nikolas Pašinianas – dabartinis Armėnijos ministras pirmininkas) tada rašė, jog Jerevanas atsisako išduoti kai kuriuos asmenis, galimai susijusius su JAV demaskuota „organizacija“.

Pasirodė, kad „organizaciją“ valdęs „tikrasis vagis“ Armenas Kazarianas („Pzo“) buvo „Senojo Chasano“ įgaliotojas „prievaizdas“ Amerikoje ir dalį iš JAV mokesčių mokėtojų pavogtų pinigų siuntė į „vagių kasą“. Kitą dalį „plovė“ Jerevane, kur buvo perkamas nekilnojamasis turtas ir investuojama į statybas. Žiniasklaida nerimo: „Pzo“ padeda Armėnijos prezidento Seržo Sargsiano broliui Aleksandrui tvarkyti visokius tamsius reikalus saulėtoje Kalifornijoje. Žinantys tikina Armėnijos prezidentą viename restoranėlyje iš savo artimiausios aplinkos reikalavus: padarykite gi ką nors! Suraskite to nelaimingo prokuroro turkiškas šaknis ar verslą Baku!

Ispanijos policija suėmė organizuotos nusikaltėlių gaujos narį

Kai netrukus Jungtines Valstijas prasidėjo naujas didelis teismo procesas – prieš „Armenian Power“, vienas Jerevano politologas parašė (1in): „Armėnijai iškilo itin didelė grėsmė pagarsėti valstybe, importuojančia nusikaltėlius.“

Visose tautose yra nusikaltėlių, tačiau armėnai Jungtinėse Valstijose palaipsniui įgyja „nusikalstamo etnoso šlovę“. Dabar tokia šlovė plinta tarp skaitančiųjų kriminalinę kroniką, tačiau tokiems dalykams tęsiantis ji gali pasiekti ir daug aukštesnius bei svarbesnius sluoksnius. Iki šiol armėnai amerikiečių akyse buvo kūrybingų asmenybių bendrija, pasiekusi daug laimėjimų versle, diplomatijoje ir politikoje, mene, moksle, todėl ir įtakingiausios pasaulyje JAV valstybės politika buvo palanki armėnams. Tačiau dabar ji gali pradėti keistis, o tai visiškai neatitinka Armėnijos valstybės interesų. Armėnijoje dėl to turi sunerimti ir valdžia, ir visuomeninės grupės bei politinės jėgos, kurioms yra svarbi valstybės ateitis. Priešingu atveju, perspėja baigdamas savo įžvalgas analitikas, „tai gali labai apsunkinti armėnų potencialo tarptautinėje politikoje panaudojimą“.

Prieš ketverius metus Armėnijos pasiuntinys Belgijoje „atkreipė Belgijos specialiųjų tarnybų dėmesį“. Suprantama, tuo pačiu atkreipė ir daugelio Europoje dėmesį, nors, kaip paaiškėjo, nieko baisaus nepadarė: Senajame Žemyne diplomatams, įsigijusiems didesnės kaip 300 eurų vertės pirkinį, čia pat grąžinama 21% sumokėtų pinigų. Belgai pasiuntė Armėnijos užsienio reikalų ministerijai ir Nacionalinei saugumo tarnybai paklausimą su prašymu pasiaiškinti, kaip pasiuntinys iš atlyginimo įstengia kasmet nupirkti ir be kliūčių įvežti į Armėniją keletą dešimčių laikrodžių „Rolex“ ir brangakmenių, kainuojančių 30-50 tūkstančių eurų. 2014 metais šis diplomatas, Avetas Adoncas, buvo paskirtas pasiuntiniu Ispanijoje ir vykdo šias pareigas iki šiol.  

Praėjusių metų pabaigoje JAV finansų ministerija paskelbė sankcijas 10 asmenų, priklausančių JAV, Rusijoje, Graikijoje, Ispanijoje ir Ukrainoje veikiančiai organizacijai „Vor v zakone“. Šis kriminalinis sindikatas vykdo neteisėtą veiklą visame pasaulyje ir sankcijomis siekiama sužlugdyti tarptautinių nusikalstamų organizacijų, keliančių grėsmę JAV ir jų sąjungininkams, finansinę infrastruktūrą. Trys asmenys šiame sąraše neturi titulo „vor v zakone“ – juos įtraukė dėl „tikriesiems vagiams“ teikiamos finansinės paramos. Tarp pastarųjų – Rubenas Tatulianas, pravarde „Robsonas“, pristatomas kaip „tikrųjų vagių“ (Usojano, Kalašovo) paskirtas Sočio miesto „prievaizdas“ ir nusikaltėlių pasaulio juridinis konsultantas. Amerikiečiai neparašė, kad šis „mieste gerbiamas verslininkas“ ir „armėnų bendruomenės globėjas“ tuo metu buvo dar ir… Armėnijos užsienio reikalų ministro patarėjas. Tais laikais „Armėnijos garbės konsulo“ titulas, randame parašyta, kainavo 50 tūkstančių dolerių…

Ispanijos policijos emblema

Praėjusį pavasarį, dar iki žlungant Seržo Sargsiano režimui, Armėnijos pasiuntinys Vokietijoje susitiko su Tiūringijos žemės vidaus reikalų ministru ir susitarė bendradarbiauti kovoje su nusikalstamomis grupuotėmis. „Sputnik-Armenija“ parašė: „Armėnų susišaudymai atsibodo vokiečiams: reikalauja iš Armėnijos pasiuntinio pagalbos“. Armėnijos pasiuntinys apgailestavo: jam pačiam labai nesmagu girdėti apie vis naujus tėvynainių nusikaltimus. O šit Armėnijos pasiuntinybė Ispanijoje raukosi. Girdi, daroma didelė žala dešimčių tūkstančių įstatymą gerbiančių ir pavyzdingų armėnų, gyvenančių Ispanijoje, reputacijai. Kai tuo tarpu visame pasaulyje žinoma, kad „armėnų mafija“ tikriausia to žodžio prasme žaloja ne tik svetimtaučius, bet ir savo tautiečius. Po pasaulį pasklidusios armėnų gaujos daugiausia nusikaltimų padaro kaip tik prieš tautiečius!

Armėnijos pasiuntinybė malonėjo pareikšti pasitikėjimą Ispanijos policija – tačiau ar ne teisingiau būtų buvę visokeriopai pritarti šiam Ispanijos bei kitų valstybių žygiui prieš Europoje veikiančias etnines gaujas ir patikinti, kad šiame žygyje jau galima pasitikėti ir Armėnijos puse? Dėl Amerikos, tai amerikiečiai susidoros ir patys. Tačiau, regisi, dar negreitai.

Sėja baimę ir siaubą Kalifornijoje

Praėjusio amžiaus dešimtajame dešimtmetyje „Armenian Power“ daugeliui tebuvo viena iš gaujų, siautėjančių Holivudo rytinėje dalies gatvėse. Tačiau rasime parašyta, kad tai buvo „jaunimo kovinė organizacija“, sukurta „Mažojoje Armėnijoje“ (taip vadinamas ta miesto dalis, kur gyvena daug armėnų –„Little Armenia“) armėnų imigrantams nuo meksikiečių banditų ginti. Kriminalinę kroniką sekantiems amerikiečiams „Armenian Power“ įsiminė tuo, kad į savo konkurentus šaudė iš važiuojančių automobilių. Vėliau ji susitelkė Los Andželo priemiestyje Glendeile (Glendale), kur 40 procentų gyventųjų sudaro armėnai. Federalinis tyrimų biuras ją apibūdina kaip „tarptautinį nusikalstamą sindikatą“.

Ispanijos policija atlieka kratą pas įtariamuosius Armėnijos mafijos atstovus

2011 metų pradžioje apie šimto šio sindikato narių suėmimu baigėsi ne vienerius metus trukęs tyrimas, atskleidęs „Armėnijos jėgos“ vykdytus itin didelio masto finansinius nusikaltimus (10 milijonų dolerių žala) – kaltinamąją išvadą Los Andželo federaliniam teismui pateikę prokurorai procesą pavadino didžiausia tokio pobūdžio byla JAV istorijoje. Be asmens duomenų vogimo ir finansinių  machinacijų, „Armėnijos jėgos“ narius kaltino ir „klasikiniais“ nusikaltimais: turto prievartavimu, žmonių grobimu, prekyba narkotikais… Nusikalstamo sindikato vadeivai Mgerui Darbinianui prokurorai pateikė kaltinimus dėl 57 nusikalstamų veikų, už kurias jam grėsė… 973 metai kalėjimo (teismas jam skyrė 32 metus nelaisvės).

Be kita ko, armėnus apkaltino ir nelegalių azartinių lošimų organizavimu – lošėjai sėdėjo prie pokerio stalų su „Power Poker“ ženklu ir Armėnijos herbu (Armenian crest). Prokurorai nustatė, kad sindikato vadeivos palaikė ryšius su vietinėmis Meksikos organizuotomis grupuotėmis ir „tikraisiais vagiais“ Armėnijoje bei Rusijoje (beje, vieną verslininką nusikaltėliai nustojo terorizavę po to, kai jiems iš Armėnijos paskambino kažin koks asmuo). Paaiškėjo ir tai, jog kai kurie įtariamieji žinojo apie būsimą policijos ir FTB ataką – apie tai jiems pranešė Los Andželo federalinio teismo tarnautoja, armėnė, perskaičiusi ne jai skirtus dokumentus.

 2014-ųjų pavasarį pasibaigus procesui, Rusijos valstybinė radijo kompanijos „Vesti FM“ korespondentė Amerikoje pranešė: „Amerikiečiai sužinojo, kas tai yra armėnų mafija“. Anot jos, „nusikalstama grupuotė, kurią sudarė jauni emigrantai iš Armėnijos, laikė baimėje Los Andželo rytinę dalį pastaruosius 30 metų“. Praėjusiais metais vokiečių „Bild“ parašė, kad 2011 metais patirtas smūgis nesugniuždė „Armėnijos jėgos“ ir ji toliau „sėja baimę ir siaubą Kalifornijoje“.

Dabar galima pridurti ir „mirtį“. Jungtinių Valstijų tragedija laikoma tai, kad amerikiečiai suvartoja 4/5 pasaulyje gaminamų skausmą malšinančių vaistų, nors tesudaro 5 procentus planetos gyventojų; šiame amžiuje JAV nuo opiatų turinčių vaistų perdozavimo mirė daugiau kaip pusė milijono žmonių; 2017 metais, statistikos duomenimis, nuo to kiekvieną dieną mirdavo vidutiniškai po 142 žmones. Praėjusių metų vasarą federalinės kovos su šia epidemija kampanijos įkarštyje suėmė 12 Kalifornijos gyventojų, įtariamų varius itin didelio užmojo neteisėtą prekybą opiatiniais medikamentais. Aštuoni iš jų – armėnai (vienas buvo teisiamas garsiojoje 2010-ųjų metų sukčiavimo byloje). Palyginti su „epidemijos skatinimu“ tiesiog vaikų šėliojimu atrodo pastaraisiais metais vis didesnį mastą Kalifornijoje įgyjantis riešutų ir panašių krovinių grobimas, kuriuo įtariami irgi „Armėnijos jėgos“ nariai.

Juodi debesys viršum Vokietijos. Ar trenks žaibas?

2011 vasarą prancūzų leidinys „France Soir“ išspausdino rašinį „Buvusios SSRS mafija užkariauja Prancūziją“, kuriame daugiausia kalbama apie išeivių iš Gruzijos nusikaltimus. „Tikrieji vagys“ gruzinai persikėlė į Prancūziją po to, kai Gruzijoje kalėjimu imta bausti vien už priklausymą šiai kastai (2005). Neseniai sužinojome, kad pavasarį suimtą gruziną „tikrąjį vagį“ Šušanašvilį Prancūzijoje jau nuteisė 10 metų kalėti. Jo vadovaujama grupuotė visoje Europos teritorijoje vertėsi plėšimu, turto prievartavimu, narkotikų prekyba, sąvadavimu, užsakomosiomis žmogžudystėmis. Ilgiau ar trumpiau už grotų praleis dar trys dešimtys šios nusikalstamos grupuotės narių – išeivių iš Gruzijos.

Armėnai liko gruzinų šešėlyje. 2012 metų pabaigoje Prancūzijoje, Nicoje, prasidėjusį teismo procesą žiniasklaida pranašavo tapsiant didžiausiu Žydrojoje pakrantėje prieš „mafiją iš buvusio sovietinio bloko“, o gal ir visoje Prancūzijoje. Armėnų leidinys News.am parašė, kad prieš teismą stojo „armėnų mafijos klanas“, tuo tarpu vietinė žiniasklaida juos pavadino „tikraisiais vagiais“ – girdi, „vor v zakone“ Rusijoje vartojamas kaip „mafijos nario“ sinonimas. Ši byla nepateisino žiniasklaidos lūkesčių. Teisiamuosius kaltino pinigų padirbinėjimu ir platinimu, sąvadavimu. Prokurorai prašė klano vadovą, išeivį iš Armėnijos, buvusį pasaulio laisvųjų imtynių čempioną, patupdyti už grotų 7 metams, tačiau teismas skyrė 18 mėnesių. Prokurorai „itin aštriai pasisakė“ dėl  buvusio šventiko, kurio vadovaujamoje armėnų bažnyčioje Nicoje nusikaltėliai buvo susisukę gūžtą. Teismas jį išteisino. Žurnalistai kaltino prokurorus gerai nepagrindus tyrimo ir sužlugdžius bylą. Praėjusių metų vasarą „Le Figaro“ pranešė apie 14 asmenų Paryžiuje ir kituose miestuose sulaikymą – visi armėnai. Jie vertėsi sąvadavimu ir kitomis nusikalstamomis veikomis.

„Thüringer Allgemeine“ šių metų kovo 22 d. pateikė pranešimą, kurio antraštė (Grossrazzia von Polizei in Erfurt wegen armenischer Mafija) skaitytojams sakė buvus didelį policijos antpuolį. Iš tikrųjų nieko ypatinga neatsitiko: policija atliko kratas pastatuose, kurie galimai priklauso „armėnų mafijai“. Radijo stotis „MDR Thüringen“ ta proga priminė, jog praėjusių metų rudenį Tiūringijos žemės vidaus reikalų ministerija įsteigė kriminalinės policijos tarnyboje keturis naujus padalinius, tarp jų – šiam reidui Erfurte vadovavusią „Rusijos-Eurazijos nusikalstamumo tyrimo darbo grupę“. Tai sužinoję paprasti piliečiai turėjo pamanyti: ne šiaip sau. O labiau į tuo reikalus įnikusieji neabejoja, kad dar bus audra.

Ispanijos policijos patrulis

Prieš dvejus metus Vokietijos federalinė kriminalinės policijos tarnyba atskleidė, kad armėnų mafija jau senokai bendrininkauja su vietiniais, kontroliuojančiais prekybą kvaišalais ir prostituciją. Policija šį reikalą tyrė ištisus šešerius metus, tačiau vis dar netaria paskutinio žodžio. MDR žurnalistų atliktas  tyrimas parodė, kad „Rusijos-Eurazijos nusikalstami klanai“ išplitę po visą Vokietiją, o jiems vadovaujama iš Erfurto. Vadeiva esąs armėnų kilmės „B.Chovanas“. Iš policijos įrašytų pokalbių paaiškėjo jų ketinimai Monake pirkti viešbutį, priklausantį vienam garsių „Formulės-1“ lenktynininkų, ir „investuoti“ milijonus Kelne. Tačiau „Chovanas“ yra ne pats sau šeimininkas, o dalis didesnės organizacijos, veikiančios Belgijoje, Prancūzijoje, Nyderlanduose ir Čekijoje…

Pranešama policiją įrašius dešimtis tūkstančių pokalbių ir pradėjus daugybę bylų. Praėjusiais metais net Rusijos valstybinė naujienų tarnyba „Novosti“ pranešė, kad „Vokietijoje armėnų boksininkus įtaria ryšiais su mafija“: jie irgi dalyvavo visomis prasmėmis daug triukšmo sukėlusiame  dviejų armėnų gaujų susišaudyme Erfurte…

Taigi gal iš tiesų esama pagrindo laukti audros.

2018.07.27; 09:40

Sesuo Nijolė Sadūnaitė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Prezidentė Dalia Grybauskaitė pasveikino kovotoją už šalies nepriklausomybę Nijolę Sadūnaitę 80-ojo gimtadienio proga.

Pasak šalies vadovės, N. Sadūnaitės vardas Lietuvos kelyje į nepriklausomybę ypatingai svarbus ir ryškus. Jį tardami regime nepalaužiamą kovotoją ir daugybę jau istorija tapusių įvykių, artinusių išsivadavimą iš okupacijos.

Kaip teigiama sveikinime, būtent N. Sadūnaitė yra viena iš garbingos pasipriešinimo istorijos kūrėjų. Tvirtas tikėjimas buvo tas ginklas, kuriuo ji laimėjo dešimtmečius trukusį mūšį už Tėvynės laisvę.

Prezidentė pabrėžė, kad šis gražus kovotojos už laisvę jubiliejus ir Lietuvos valstybingumo atkūrimo šimtmečio minėjimas – iškalbingas sutapimas. Būtent N. Sadūnaitė kartu su savo bendražygiais geriausiai žino, ką reiškia ištikimybė nepriklausomos valstybės idėjai.

Šalies vadovė taip pat padėkojo už meilę Lietuvai, žmonėms ir palinkėjo jubiliatei sveikatos, neblėstančio optimizmo ir stiprybės.

2017 m. Laisvės premijos laureatė N. Sadūnaitė gimė 1938 m. liepos 22 d. Kaune, Jono Sadūno ir Veronikos Sadūnienės (Rimkutės) šeimoje. Mokėsi Anykščių Jono Biliūno vidurinėje mokykloje. Mokslus baigė 1955 m. Po metų įstojo į Šv. Nekaltai Pradėtosios Mergelės Marijos tarnaičių kongregaciją Panevėžyje. Amžinuosius įžadus davė 1963 m. Persikėlusi į Vilnių, mokėsi medicinos seserų kursuose, dirbo Vilniaus kūdikių namuose sekretore mašininke, skalbėja, gaisrininke, slaugė Vilniaus našlaičių namų globotinius.

Į sovietinio saugumo akiratį N. Sadūnaitė pateko 1970 metais, kai ėmėsi ginti valdžios persekiojamus kunigus. 1971 m. ji slapčia nugabeno į Maskvą ir perdavė užsienio šalių diplomatams Lietuvos žmonių memorandumą dėl sąžinės laisvės suvaržymų sovietinėje Lietuvoje. Jos dėka šis dokumentas pasirašytas daugiau nei 17 tūkst. tikinčiųjų, tapo žinomas visame pasaulyje.

Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos leidybos pradžiai – 40. Vytauto Visocko nuotr.

Nuo 1974 m. N. Sadūnaitė pradėjo dauginti ir platinti Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką – žymiausią sovietmečiu leistą pogrindinį žurnalą, fiksavusį sovietų valdžios pažeidimus tikinčiųjų teisių ir laisvių srityje. Už tai 1974 m. suimta ir nuteista laisvės atėmimu trejiems metams sunkiųjų darbų kalėjime ir trejiems metams tremties. Šešerius metus kalėjo Mordovijoje ir kitose vietose Sibire.

1980 m. grįžusi į Lietuvą ir toliau dalyvavo leidžiant Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką. Nuo 1982 m. ji Lietuvoje gyveno nelegaliai, slapta susitikdavo su disidentais Maskvoje. 1987-1988 m. buvo saugumo suimta ir tardoma, kankinama, nuodijama narkotikais ir radiacija, tačiau nepalūžo. N. Sadūnaitė aktyviai dalyvavo Lietuvos Atgimimo įvykiuose. 1987 m. rugpjūčio 23 d. Vilniuje prie Adomo Mickevičiaus paminklo ji kalbėjo pirmajame viešame protesto prieš sovietinę santvarką mitinge. Po to vėl buvo KGB tardoma bei persekiojama. Lietuvos ypatingajame archyve išlikusi N. Sadūnaitės baudžiamoji byla liudija laisvės gynėjos ištvermę, išmonę ir drąsą.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.07.22; 08:27

Armenian Power emblema

Armėnai turi į akis krentantį bruožą – visada ir visur girtis. Jie – patys geriausi, gražiausi, teisingiausi, draugiškiausi. Daug kas iš mūsų girdėjome pasakojimų, kad muzikos instrumentas dudukas – tai armėniškas išradimas, kad konjakas „Ararat“ – skaniausias pasaulyje, kad lavašu vadinama duona – armėnų kulinarų išradimas, kad armėniškuose restoranuose – pats šauniausias aptarnavimas… Todėl klausimas, ar egzistuoja dalykai, kuriais armėnai nelinkę viešai didžiuotis, – daugiau retorinis.

Ir vis dėlto esama reiškinių, kuriais ši tauta nelinkusi garsiai girtis. Tai – teroristinės organizacijos, sakykim, Dašnakcutiun, Krunk ir ASALA, kurios ne vieną dešimtmetį persekiojo musulmonus, neleidusius Turkijos ir Azerbaidžano teritorijose įkurti „didžiosios Armėnijos nuo jūrų iki jūrų“, ir mafijai priskiriamomis nusikaltėlių organizacijomis, pavyzdžiui, Armėniškoji jėga (Armenian Power).

Ispanijoje – kratos

Šiandien – keletas pastabų apie JAV teritorijoje veikiančias organizuotas armėnų nusikaltėlių gaujas… Šios temos imtis paskatino Ispanijos teisėsaugos speciali operacija, atlikta šių metų birželio mėnesį. Ispanijos slaptųjų tarnybų teigimu, visoje šalyje atliktos masinės kratos bei suėmimai, nukreipti prieš Armėnijos mafiją.

Šią Ispanijos teisėsaugos paskelbtą žinią pakartojo ir lietuviškoji ELTA. Remiantis ELTA žiniomis, Armėnijos mafija, kurią sudaro gerai organizuoti išeiviai iš Armėnijos, Ispanijoje vertėsi prekyba narkotikais, nelegaliais ginklais, tabako kontrabanda, prostitucija bei korupcija sporto sferose. Paskutinieji duomenys tokie: suimti 142 asmenys ir atliktos 73 kratos Madride, Barselonoje, Alikantėje, Valensijoje.

Suimant mafijos atstovus Katalonijos teisėsaugos pareigūnams talkino Ispanijos policija, Ispanijos Nacionalinė gvardija, Europolas (Europos policijos agentūra) ir Interpolas (Tarptautinė policijos agetūra).

Mossos d,Esquadra pareigūnų teigimu, viena iš turtingiausių mafijų Ispanijoje – būtent armėniškoji. Bet įdomiausia, kad, remiantis Ispanijos teisėsaugos pranešimais, sulaikytieji turi ryšių ne tik JAV, Prancūzijoje, Belgijoje, Italijoje, bet ir Lietuvoje. Tiesa, iš viešojoje erdvėje pasirodžiusių pranešimų sunku suprasti, kokie tie mus labiausiai dominantys „lietuviškieji ryšiai“.

Tad verta atidžiau panagrinėti, kaip ši mafija dirba JAV, Prancūzijoje, Vokietijoje, Uzbekistane. Gal tada bus lengviau atsekti lietuviškąjį pėdsaką?

Armenian Power – įtakinga jėga Jungtinėse Valstijose

Vokiečių žurnalas „Bild“ tvirtina, kad viena iš stipriausių JAV teritorijoje veikiančių organizuotų nusikaltėlių grupių – armėniškoji. Ji turi išskirtinį pavadinimą – Armėniškoji jėga (Armenian Power). Jos centras – Kalifornijoje.

Manoma, kad gauja susiformavo apie 1980-uosius metus ir pirmosiomis gyvavimo dienomis turėjo tik apie 200 narių (vėliau išaugo iki 1200 narių grupuotės). Tačiau ji užtektinai greitai ir sėkmingai išplėtė veiklą ir ilgainiui nenusileido Italijos mafijoms. Skyrėsi nuo itališkųjų „Cosa nostra“ tik tuo, kad neturėjo vieno vadovo. Armėniškoji jėga, skirtingai nei „Cosa Nostra“, buvo padalinta į grupes, turinčias vienodomis teisėmis ir pareigomis besivadovaujančius lyderius. Žodžiu, Armenian Power turėjo daug vadų, pasirinkusių skambias pravardes – Kaponė, Storasis Kaklas, Kasperas, Skustagalvis. Dar vienas išskirtinis armėniškosios mafijos ženklas – etininė sudėtis. Šiose gaujose kitataučių nesutiksi. Be to, šios pagal etninį principą sukonstruotos gaujos susipynusios dar ir į sudėtingus šeimyninius klanus.

Remiantis vokišku leidiniu „Bild“, 2011 metais apie 70 aujos narių pakliuvo į Amerikos policijos surengtą pasalą. Operacija turėjo kodinį pavadinimą „Išjungta elektra“ (Operation Power Outage). Huffington Post duomenimis, suimtiesiems pateikti kaltinimai žmonių grobimu, turto prievartavimu, bankų aferomis, prekyba narkotikais, nelegalia azartinių žaidimų kontrole. Svarbi detalė: iš 2011-aisiais areštuotų mafijos atstovų net kelios dešimtys turėjo oficialią Armėnijos pilietybę.

Įsidėmėtina ir tai, kad Amerikos teisėsauga sėkmingai atliko ir specialią operaciją, kurios metu suėmė 50 armėnų mafijos narių, pasipelnusių iš medicinos draudimo aferų (vadinamoji Medicare byla). Amerikiečiai mano, kad šalies biudžetui afera dėl medicinos draudimų klastojimo, nelegalia prekyba psichotropinių savybių turinčiais vaistais kaštavo apie 160 milijonų JAV dolerių. Tarp suimtųjų tąsyk pakliuvo ir grupuotės lyderis 46-erių metų Armenas Kazarianas (Pzo slapyvardis).

Iš medicinos draudimo aferų gautos lėšos buvo „plaunamos“ Armėnijoje. Šie demaskavimai tąsyk išgąsdino tuometinį šalies prezidentą Seržą Sargsianą (pabūgo tarptautinio skandalo). Armenian Power atstovų pėdsakų tuomet buvo aptikta net Armėnijos konsulate Los Andžele.

Į pagalbą pasitelktas FTB

Ši amerikiečių operacija prieš armėnų mafiją garsi tuo, kad areštuojant gaujos narius ir atliekant kratas dalyvavo beveik tūkstantis JAV pareigūnų iš pačių įvairiausių struktūrų, įskaitant ir FTB. Suimtiesiems pateikta per 400 kaltinimų. Vienas iš kaltinimų: jie kartu su afroamerikiečių kilmės Amerikos piliečiais papirkdavo bankų tarnautojus; šie jiems pateikdavo duomenų apie bankuose įspūdingas pinigų sumas laikančius solidaus amžiaus amerikiečius; iš jų pavogta apie 10 milijonų JAV dolerių. „99 Cents Only Stores“ universalinėse parduotuvėse apsiperkantys amerikiečiai dėl Armenian Power veiklos neteko apie dviejų milijonų JAV dolerių.

Federalinis Tyrimų Biuras (FTB)

Žvelgiant į suimtuosius gali susidaryti įspūdis, kad Armenian Power sudaro labai jauni žmonės. Taip, šioje gaujoje – daug jaunimo (nuo 20 iki 40 metų). Bet tai nereiškia, kad visi jos nariai – jaunuoliai. Štai už 2009-aisiais metais žmogaus pagrobimą siekiant gauti išpirką (500 tūkst. dolerių) teistas Paramazas Bilezikčianas buvo 50-ies, o jo sėbras Surenas Torosianas – 38-erių metų amžiaus. Tarp suimtųjų atsidūrė ir 58 metų amžiaus vyrai Žirairas Karajanas bei Vartanas Avedisianas.

2015-aisiais metais policija Los Andžele sulaikė grupę armėnų, kurie augino narkotinių medžiagų turinčius augalus ypatingai dideliais kiekiais. Tais pačiais metais sučiupti Armenian Power atstovai, kurie vertėsi ginklų ir narkotikų prekyba.

Areštų, suėmimų, žmogžudysčių Armenian Power istorijoje – gausu. Pavyzdžiui, įsidėmėtinas 25-erių metų amžiaus Kareno Roberto Kečedžiano įkalinimas 65-eriems mėnesiams. Kalifornijos teisėjas Los Andžele ponas Filipas Gutjeresas pasigailėjo šio nusikaltėlio: galėjo skirti 120-ies mėnesių laisvės atėmimo bausmę, bet parinko per pusę mažesnę. K.R.Kečedžianas į kalėjimą sėdo dėl machinacijų kreditinėmis kortelėmis. Nuosprendis šiam Armenian Power atstovui paskelbtas 2016 metų rugpjūčio 22-ąją. Kaltinimą palaikė Kalifornijos valstijos federalinis prokuroras Ailinas Dekeris. Beje, nusikaltėlis, nepaisant pavogtų duomenų iš 1400 kreditinių kortelių bei jų pagalba įsigytų prekių už 114 tūkst. dolerių, nebuvo stambus vagis.

2016-ųjų įkliuvo jau sykį teistas Armenian Power atstovas Armenas Arutiunanas (anksčiau baustas už prekybą narkotikais). Jo garaže policija aptiko šiltnamį, kuriame auginti marichuanos krūmai, bei nelegalų 40 mm kalibro pistoletą. Kartu su 27-erių metų A.Aratunianu suimtas ir 28-erių metų amžiaus Michailas Petrosianas bei jo 24 metų amžiaus žmona Marina.

2017-aisias metais JAV teisėsauga išsiaiškino, kad riešutų vagystes dideliais kiekiais (milijonai dolerių) Kalifornijoje organizuoja būtent kriminalinė grupuotė, pasivadinusi Armenian Power.

Prekyba vaistais ir narkotikais

2017-ųjų metų rugpjūtį Kalifornijoje suimta 12 asmenų, įtariamų nelegalia prekyba receptiniais vaistais, turinčiais narkotinių savybių. JAV ligų kontrolės centras nustatė, kad, skaičiuojant nuo 1999 metų dėl netinkamo vaistų naudojimo bei jų perdozavimo mirė apie 560 tūkst. žmonių. Vien tik 2015-aisiais dėl perdozavimo mirė 42 tūkst. amerikiečių. Manoma, kad šiuo metu nuo psichotropinių savybių turinčių vaistų (panašiai kaip nuo narkotikų) priklausomi du milijonai amerikiečių. Kas dėl to kaltas?

Kai buvo suimti įtariamieji, tada ir paaiškėjo, kaip JAV piliečiai pratinami prie specialiųjų, tik pagal receptą išduodamų narkotinių vaistų. Pasirodo, armėnų mafijos atstovai įkurdavo netikras medicinines įstaigas, tų įstaigų vadovai išrašydavo tūkstančius padirbtų receptų, pagal kuriuos galima įsigyti narkotinių medžiagų turinčių vaistų. Vėliau tuos vaistus (du milijonai tablečių) parduodavo juodojoje rinkoje.

Šiuo verslu užsiimančiai gaujai vadovavo 36 metų amžiaus vyras Minas Matosianas, pasivadinęs Maiku Mazerati. Remiantis vien tik vieno telefoninio pokalbio pasiklausymo išklotine, sužinome: „papirktas daktaras gauna dešimtis tūkstančių dolerių atlygį už tai, kad neišeidamas iš namų, išrašo fiktyvius receptus išgalvotiems ligoniams“. Tokių nesąžiningų daktarų – šimtai. O jų veikla, inspiruota Armenian Power, sprendžiant iš JAV teisėsaugos pranešimų, programai Medicare padarė maždaug 500 milijonų JAV dolerių žalą.

Žodžiu, Armenian Power skaičiuoja šimtamilijoninius pelnus. O JAV teisėsauga, nors ir suduodama skaudžius smūgius, nepajėgi jos likviduoti. Mafija nuolat atsigauna. 

(Bus daugiau)

2018.07.08; 22:30

Argentinos saugumo ministerija praneša užkirtusi kelią sąmokslui pasinaudoti Rusijos ambasados diplomatine kurjerio tarnyba ir į Europą neteisėtai įvežti kelis šimtus kilogramų kokaino, praneša BBC.

Policija ambasados priestate buvusiame diplomatiniame bagaže rado bemaž 400 kilogramų kokaino ir jį konfiskavo. Apie diplomatinėje atstovybėje rastus narkotikus pareigūnus 2016-ųjų gruodį informavo Rusijos ambasadorius.

Tuomet pareigūnai surengė specialią operaciją, kurios metu narkotikus pakeitė miltais ir prie paketo pritaisė sekimo įtaisų. Tai atvedė prie dviejų įtariamųjų Argentinoje ir trijų Rusijoje. Jie buvo sulaikyti.

Argentinos saugumo ministrė Patricia Bullrich sakė, kad ambasadoje rasto kokaino vertė siekė 50 mln. eurų ir jis buvo itin grynas.

Anot ministrės, šis narkotikas buvo skirtas Rusijos ir, tikėtina, Vokietijos rinkoms.

P. Bullrich pridūrė, kad įtariamas kontrabandos operacijos organizatorius yra Vokietijoje. Tikimasi, kad jį sulaikys šios šalies policija.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.02.24; 03:00

Du Floridos valstijos Orlando miesto gyventojai gavo iš internetinės prekybos bendrovės „Amazon“ 29,5 kilogramo marihuanos. Tai pranešė televizijos kanalas WFTV9.

Vyras ir jo sužadėtinė, kurių vardai dėl saugumo neskelbiami, užsisakė kompanijoje plastikinių dėžių daiktams laikyti. Bet kai užsakymas buvo atgabentas, jie suprato, kad čia kažkas ne taip: dėžių svoris buvo kur kas didesnis nei tuščios taros.

Atidarę siuntą, pirkėjai apstulbo, kai viduje aptiko marihuanos paketus. „Pas mus atvykusi policijos pareigūnė tiesiog negalėjo tuo patikėti“, – pasakojo vyras. Bijodami, kad į jų namus įsiverš narkotikų prekeiviai, ieškantys savo „prekės“, jie su sužadėtine kurį laiką ten nenakvojo.

Policija konfiskavo narkotikus ir pradėjo tyrimą. Kompanijos „Amazon“ atstovai pareiškė bendradarbiaują su teisėsaugos institucijomis, kad būtų išaiškintos incidento aplinkybės.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.10.26; 00:02

Filipinų prezidentas Rodrigas Dutertė (Rodrigo Duterte) pareiškė, jog neprieštaraus, kad būtų nužudytas jo sūnus, jei pasitvirtins jam metami kaltinimai narkotikų prekyba. Griežta savo kovos su narkotikais politika pagarsėjęs prezidentas tokiu atveju pažadėjo šalies policijai nebaudžiamumą, praneša agentūra AFP.

R. Dutertė, prezidentūroje kalbėdamas su vyriausybės darbuotojais, pakartojo per rinkimų kampaniją praėjusiais metais duotą pažadą kovoje su narkotikais griežčiausių veiksmų imtis ir prieš savo vaikus. „Jei aš turiu vaikų, kurie susiję su narkotikais, nužudykite juos, kad žmonės neturėtų ko prikišti“, – kalbėjo prezidentas. Jis teigė savo 42 metų sūnui Paolui Dutertei (Paolo Duterte) pareiškęs: „Mano nurodymas yra tave nužudyti, jei būsi sučiuptas. Ir aš ginsiu policiją, kuri tave nužudys, jei tai bus tiesa“.

Vienas opozicijos politikas apkaltino Paolą Kinijos nusikaltėlių sindikatui padėjus laivu į Filipinus atgabenti didelį kiekį metamfetamino. Paolas Dutertė yra Davao miesto vicemeras.

Nuo 2016 metų vidurio valdžioje esantis prezidentas R. Dutertė per rinkimų kampaniją pareiškė, kad bus nužudyta tūkstančiai su narkotikais susijusių nusikaltėlių. Per praėjusius 14 mėnesių policija jau nukovė per 3 500 žmonių.

Daugelis filipiniečių remia R. Dutertės karą su narkotikais kaip greitą būdą įveikti šią paplitusią nusikalstamumo formą. „Amnesty International“ ir kitos organizacijos tuo tarpu kalba apie didelius žmogaus teisių pažeidinėjimus šalyje.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.09.23; 00:01

Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Net ir patys geriausi dalykai, pačios tauriausios idėjos, jeigu jomis naudojamasi neišmintingai, be takto ir be saiko, gali virsti savo priešingybe ir gausinti blogį.

Pavyzdžiui, pasaulis dar tebekrūpčioja prisiminęs, kaip, pasinaudojęs demokratijos suteiktomis galimybėmis, Vokietijoje į valdžią atėjo Hitleris.

Mūsų dienomis, regis, panašus virsmas ima grėsti ir daugybei žmonių gyvenimo viltį grąžinusiai žmogaus teisių idėjai. Kai iš idėjos ir iš viešojo gyvenimo imta eliminuoti patį pamatą, ant kurios turėtų laikytis teisių idėja – supratimą apie pareigas ir kiekvieno žmogaus (beje, ir žmogaus teisių gynėjo) asmeninę atsakomybę už savo žodžius ir veiksmus, žmogaus teisių pažeidinėjimų atvejų ima netgi daugėti.

Tik dabar piliečių teises ima pažeidinėti ar uždega žalią šviesą tokiems pažeidinėjimams ne tik valstybė, valdžia, o dar ir susireikšminę ir asmeninę atsakomybę ignoruojantys įvairūs teisių gynėjai.

Kodėl informaciniame lauke padaugėjo pranešimų apie augančią moksleivių, paauglių agresiją prieš mokytojus, tėvus, bendramokslius? Tai logiška pasekmė neatsakingų kalbų apie jų teises, nutylint  pareigas. Kita vertus, ir patys kovotojai už visų lygias teises vis dažniau griebiasi teisėjų vaidmens ir net psichologinės agresijos prieš kitokią, nei jų, nuomonę turinčiuosius.

Ryškiausias pavyzdys – vasarą tų kovotojų sukelta isterija prieš vieną tikybos mokytoją bei jų raginimai „imtis griežtų priemonių“ mokytojai nubausti, nepatikrinus faktų, neišsiaiškinus visų aplinkybių, nepasikalbėjus su pačia mokytoja, remiantis vien situacijoje pasiklydusios paauglės įspūdžiais.

Kitas pavyzdys – puolimas prieš  Seimo narę Rasą Juknevičienę, kuri socialiniuose tinkluose pasidalijo įspūdžiais iš viešnagės JAV. Nei smerkdama, nei pajuokdama, o tik kiek nustebusi ji rašė: „Atsikėliau anksčiau ir už tuos, kurie miega tiesiog gatvėje. Vėl kas nors apkaltins, bet, deja, tik juodi. Atrodo, kad jiems toks gyvenimo būdas visai patinka. Bunda linksmi“.

Centre: Rasa Juknevičienė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Atspėjo. Ir ši Seimo narė užlipo ant to grėblio, kuris jau kartą pokštelėjo per kaktą buvusiai Seimo narei Daliai Teišerskytei, išdrįsusiai nepakankamai pagarbiame kontekste paminėti afroamerikiečius. Tarsi nežinotų, jog Lietuvos žmogaus teisių gynėjai su ypatingu pasiaukojimu gina tik netradicinės seksualinės orientacijos mažumos, musulmonų ir afroamerikiečių teises.

Žmogaus teisių stebėjimo instituto projektų koordinatorei (na, ir pavadinimas!…) Kristinai Normantaitei trumpoje Seimo narės žinutėje buvo pristigę „įsigilinimo į socialinių problemų priežastis ir atsakingo požiūrio į komunikaciją“. O anoniminiai kritikai sriūbavo, jog parlamentarės pastabos esančios neapgalvotos ir nejautrios!

Kuo ilgiau gilinausi į šią, atsiprašant, problemą, tuo tvirtėjo įtarimas, jog vadinamieji „teisių gynėjai“ pučia eilinį muilo burbulą, siekdami pateisinti į juos dedamas visuomenės sveiko proto ir psichologinės sveikatos drumstėjų viltis ir lėšas.

Diržas. Slaptai.lt nuotr.

Romantiškais Perestrojkos laikais, kai mes tik mokėmės demokratijos, buvo aiškinama, jog įvairios žmogaus teisių gynimo organizacijos kuriamos tam, kad apgintų Pilietį nuo Valstybės. Tačiau dabar, atrodo, viskas virsta „ontrep“. Vieni gina vaikus nuo tėvų, kiti – tėvus nuo vaikų… Kai prieš dešimt ar dvyliką metų tėvai kreipėsi į valdžią prašydami, kad mokyklose būtų tikrinama, kurie vaikai vartoja narkotikus, pirmieji į kovą su ta tėvų iniciatyva pakilo žmogaus teisių gynėjai. O ką jie apgynė? Narkotikų platintojus bei vaikų „teisę“ daryti kvailystes, kvaišintis, žalotis, o apkvaitus žaloti ir net žudyti kitus…, o tėvai pasijuto nebeturį teisių rūpintis vaikais.

Valstybės nusižengimų prieš piliečius tos organizacijos nebepastebi, nemato, kaip valdžia ir jai tarnaujantys biurokratai grubiausiai pažeidinėja tiek visos tautos, tiek atskiro žmogaus teises. Skurdžiausiomis pensijomis pažeidžiama pagyvenusių žmonių teisė į orią senatvę; nesubalansuota mokesčių sistema žlugdomos smulkiųjų verslininkų pastangos sąžiningai uždirbti duoną sau ir savo šeimai; toleruojant švogerizmą, kvalifikuotiems specialistams darbo tenka ieškotis svetur, dėl ko Lietuvoje katastrofiškai mažėja lietuvių.

Beje, žmogaus teisių gynėjų politišku nekorektiškumu apkaltinta politikė atsiprašė. O štai dauguma eilinių piliečių, interneto vartotojų, jos ne tik kad nepasmerkė, bet net gynė. Iš internete paskelbtų 52 skaitytojų atsiliepimų žmogaus teisių gynėjų kaltinimams vienareikšmiškai pritarė tik penki. Dar šeši tiesiog pasinaudojo proga dar kartą įgelti R. Juknevičienei, kuri neįtinka jiems, kad ir ką besakytų. O likusieji, net ir tie, kurie prisipažino nemėgstantys politinio  korektiškumo dorybe nelaikančios politikės, tą kartą ją besąlygiškai gynė. Ne todėl, kad jie būtų rasistai, o todėl, kad, jų nuomone, pavojų demokratijai kelia teisių gynėjų mėginimai uždėti apynasrį teisei turėti savo nuomonę ir ją reikšti!

Cituoju vieną tokį pasisakymą: „Nebenoriu gyventi tokiame veidmainių pasaulyje: nebegali sakyti, ką galvoji, ką jauti. Visur suras priežastį, kad mano pasisakymai yra susiję su rasizmu, įžeidimu, dar kažkuo… Kuo toliau, tuo baisiau…. Pasaulis išsigimsta.“

Ne. Išsigimsta ne pasaulis. Išsigimsta kai kurios idėjos, suvešėjusios tuščiose galvose …

2017.09.20; 10:00

Dezinformacija, demagogija, šnipai ir propaganda Lietuvos bei kaimynių rusakalbėje spaudoje

Šaukia į kovą? Nesvarbu, kaip kritikuoji valdžią, bet jei kritikuoji – propagandininkas gali imti ir pasinaudoti tuo. Formulė paprasta: dabar gyvenimas blogas – prisimink, kad sovietmečiu buvo geriau, ir gal jau laikas šiokiai tokiai revoliucijai. Taip nutiko ir vargšui „Vyčio“ skulptūros kūrėjui Viliui Kavaliauskui bei netgi pačiam žiniasklaidos magnatui Vitui Tomkui, kurių žodžiais ir tekstais kūrybingai pasinaudojo „Obzor“. Užsikabino už teiginio, esą, dabartinei valdžiai visuomeninės iniciatyvos visai nerūpi. Dėl to „Vyčio“ skulptūros nestato. Ir ELTOS dėl to valdžia nepirko.

„Obzor“ pabaigai mesteli tokią lozunginę pastraipą: „Kam nors staiga gali šauti ir tokia mintis: ar ne per daug viskas susiję su valstybės struktūromis ir jų vadovais? Gal jau laikas realiais veiksmais palaikyti pilietinę visuomenę?“

Nostalgija. Išsiilgusiems senų gerų sovietinio stiliaus pozityvių tekstų gyvenimą praskaidrina tas pats „Obzor“, publikuojantis nuostabią medžiagą „Geležinkelio į Lietuvą elektrifikacijos užbaigimas – tarp svarbiausių darbo krypčių“. Ir pateikia baltarusių darbo kolektyvų apdovanojimų iškilmingos ceremonijos aprašymą. Ten ir „garbės geležinkeliečio“, ir kitokie apdovanojimai, ir didelis džiaugsmas, kaip klesti Baltarusijos geležinkeliai. Ir apie Lietuvą paskutiniame sakinyje šiek tiek užsimenama, bet tai bendros iškilmingos nuotaikos nepagadina.

Miręs tigras. Tuo metu, kai Baltarusijos geležinkeliečiai segasi į atlapus garbės ženklus, Baltijos šalys su Briuselio palaiminimu toliau krečia geležinkelietiškas nesąmones. Apie tai rašo informacinė agentūra „Regnum“. Esą Europos Komisija išskyrė „Rail Baltica“ projektui 110,5 mln. eurų. Lietuvos, Latvijos ir Estijos politikų klasė džiaugiasi, o analitikai ir ekonomistai – sumišę. Juk „Regnum“ jau ne kartą rašė, kad šiam geležinkeliui nė viena kryptimi nebus pakankamos apkrovos nei keleiviais, nei kroviniais. „Miręs tigras?“ – pavadino savo straipsnį „Regnum“ ir teigia, kad vienintelis pateisinimas tokiam projektui – kad šia geležinkelio linija bus galima iš Vokietijos ir Lenkijos į Baltijos šalis gabenti NATO kariškius ir karinę techniką.

Hm, turbūt ruošiamės okupuoti kurią nors kaimyninę šalį…

Kaulas gerklėje. „RuBaltic“ rašo, o „Obzor“ aprašo to portalo žinią, kad Izraelyje nutarta švęsti pergalės dieną – gegužės 9–ąją: tai esą tapo gaivaus oro gurkšniu Rusijai ir kaulu skersai gerklės Baltijos šalių elitui. Ir kad Baltijos šalys tarsi „nepastebėjo“ šio nutarimo, o jis, be abejo, yra svarbus. Bet Lietuvai aiškiai yra skaudu, nes ji laikosi įžeidžiančios retorikos su Rusija ir Baltarusija, tačiau nedrįsta jos naudoti su Izraeliu.

„Obzor“ didvyriškai cituoja ir Rimvydo Valatkos žodžius dėl šios šventės, kad „net ir čia Putinas negali be melo“. Štai kaip demokratiška.

„Obzor“ straipsnio gale mandagiai padėkoja Vilniaus gyventojui Pinchosui Fridbergui iš Vilniaus už atsiųstą nuorodą į „RuBaltic“ straipsnį. O „Slaptai.lt“ mielai padėkotų skaitytojui, kuris atsiųstų nuotrauką to mūsų elito atstovo su kaulu gerklėje, ir dar paaiškintų, kodėl Baltijos šalys nereaguoja į kitų valstybių vidaus nutarimus švęsti kurias nors šventes. Pvz., kovo 8–ąją Mongolijoje.

Pasaulio gelbėtojas iš Rusijos. Remdamasis šaltiniais internete, „Obzor.lt“ publikuoja naują Vangos pranašystę. Apie trečiąjį pasaulinį karą. Masinį badą. Išmirusią Europą. Daugybę žuvusių. Nieko nauja. Bet… Vanga esą dar pasakė, kad pasaulinis karas prasidės, kai kris Sirija. Ir kad bus panaudotas klimato ginklas. „Ir būtent iš Rusijos ateis vyras, ir mus išgelbės. Visus išgelbės. Rusija – tai šalis–motina!“ – esą baigdama pasakė Vanga. Ruoškimės.

Euras – blogis.  Ir „Sputniknews.lt“, ir „Obzor.lt“ labai patiko Lietuvos premjero pasisakymas radijo eteryje, kad euro įvedimas nuskurdino gyventojus beveik trigubai. Ta proga priminė rusakalbiai interneto leidiniai, kad turtingo ir skurstančio sluoksnių pajamų skirtumas Lietuvoje – didžiausias ES. Kad euras blogai – prikišamai parodo ir lenkai, iki šiolei nė nesvarstantys galimybės atsisakyti zloto. O mes va tapome ES monetarinės politikos įkaitais. Ir net gelbėtoja iš Vokietijos „Lidl“ ėmė ir pakėlė mums savo kainas, kol jos susilygino su maksimomis ir norfomis. Kad maža nepasirodytų.

Tad šekit mums eurokapitalizmas. Turčiai engia darbo liaudį. Bet apačios tuoj nebegalės, o viršūnės nebenorės. Ar atvirkščiai.

Narko–korvalolis. Baltarusijos sveikatos apsaugos ministerija „Obzor“ straipsnyje ramina lietuvius, nuo sovietinių laikų pripratusius prie korvalolio, kad panikuoti nereikia. Šio Baltarusijoje gaminamo vaisto įvežimas į Lietuvą apribotas, nes jame rasta… narkotinių komponentų. Tačiau Baltarusija griežtai kontroliuoja gaminamų vaistų kokybę ir ketina įstoti į farmaceptinių inspekcijų bendradarbiavimo schemą (PIC/S). Tada baltarusiškų vaistų eksportas taps paprastesnis. O mūsų širdelės vėl plaks ramiai. Ir džiaugsmingai.

Lavonai rusofobai. Filosofijos mokslų daktaras Andrius Martinkus, VDU apsigynęs daktarinę „Rusijos idėjos evoliucija „klasikinio“ eurazizmo filosofijoje“ ir, suprantama, puikiai išmanantis šią idėją, pasidalino savo nuomone, mintimis ir įžvalgomis su portalu „Litovskij kurjer“. Straipsnyje „Politinės rusofobijos erškėčiai“.

Lietuvių tauta iš visų ES tautų išmirs greičiausiai – daktaras remiasi „Eurostat“ duomenimis. 2040 m. Lietuvoje gyvens mažiau nei 2 mln. žmonių, 2080 m. liks 1,65 mln. O Lietuvos sovietų socialistinė respublika savo egzistavimą baigė turėdama 3,7 mln.!

Toliau A. Martinkus cituoja baltarusių politologą, manantį, kad Baltijos tautos ir jų valstybės pasmerktos išmirimui. Esą, tai „jų vidinis laisvas pasirinkimas – gęsti ir išmirti“. Ir geriau joms nepadėti, nes tik tapsi priešu. O pats A. Martinkus turi įtarimų, kad tai – pats baltų gyvenimo kodas, nes baltai nuo pat fiksavimo rašytiniuose šaltiniuose tik tą ir daro, kad gęsta.

O toliau A. Martinkus paprotina: laikas mums visiems suprasti, kad demografinė Lietuvos tragedija – tai ne pereinamojo laikotarpio iš vienos visuomeninės santvarkos į kitą padarinys, o rezultatas klaidingo pasirinkimo, liudijančio, kad pasirodėme neverti Dievo mums dovanoto išsilaisvinimo iš komunizmo.

O prie ko čia politinė rusofobija? Pasirodo, tai – dalis nuolat besikeičiančio Lietuvos politinio „elito“ priesaikos globaliam neoliberalizmui. Ar kelia Rusija grėsmę, ar ne – esą, politinės rusofobijos apimtai sąmonei tai antraeilis klausimas. Ai, bet kam išvis apie tai rašyti, juk vis tiek išmirsime su visa savo rusofobija. Ar ne, daktare?

Taip, giliai kerta filosofijos daktaras. Per pat šaknis. Mes skirti išmirti ir vsio. Tokia nuomonė.

JAV – mūsų psichoterapeutas. Baltijos šalių vadovus vėl ramina. Šikart į Taliną atvyko JAV viceprezidentas Maikas Pensas ir eilinį kartą pareiškė, kad Vašingtonas nemes Lietuvos, Latvijos ir Estijos agresyvios Rusijos akivaizdoje. Bet tai – ne tik psichoterapinis vizitas, JAV turi ir pragmatiškesnių interesų, – piktdžiugiškai skelbia „Litovskij kurjer“.

Esą, JAV valdininkų vizitai į Baltijos šalis jau seniai vadinami psichoterapiniais. Atvažiuoja, paplekšnoja per petį – mes apsiraminame. Savaitei kitai, daugiausiai mėnesiui. Dėl to vizitai ir tapę reguliarūs.

Tačiau mes, kvailučiai, nesuprantame svarbiausio: po visa psichoterapija slypi pragmatiški JAV interesai. Kad būtume rakštis ES minkštoje vietoje. Plius amerikietiškos dujos. Ir kiti ekonominiai interesai. Mus išnaudos kaip lėlę, o kas bus paskui – neturėtų kilti klausimų…

Ir „Akropolis“… Negana prosovietinių fetišų žiniasklaidoje, pasirodo, jų galima įsigyti ir turgelyje prie Klaipėdos „Akropolio“. Tai pastebėjo ir savo feisbuko paskyroje aprašė Andrius Tapinas. Ir nufotografavo. Blusturgyje prie uostamiesčio prekybos ir pramogų centro – uždrausti sovietiniai simboliai, sovietinės desantininkų uniformos, net okupantų „koloradkės“.

Prekiauti tai prekiauti. Svarbu BVP kyla. Ateityje būtų galima pasiūlyti ir vertingesnių „suvenyrų“ – kalašnikovų, granatų…

P.S. Mieli skaitytojai,

Prieš mūsų valstybę nukreiptos rusakalbės propagandos srautai internete tokie, kad mes nebespėjame visko susekti. Jei užtiksite kur nors ekskliuzyvinių propagandinių „perlų“ – būtume dėkingi, jei nuorodą (galima ir trumpą aprašymą) atsiųstumėte mūsų portalui el. paštu gilanis.gintaras@gmail.com.

2017.08.08; 06:00

Pirmieji vaiko žingsniai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Didžiausius visuomenės ir valstybės skaudulius atveria vaikų mirtys, jos priverčia susimąstyti, kokioje situacijoje yra visuomenė, šeima, socialinė sistema.

Norėtųsi tikėti, kad tokie visuomenę sukrečiantys, rezonansiniai įvykiai ne tik iššaukia nevalingą ašarą dažno iš mūsų akyse, bet pasiekia ir tuos, nuo kurių priklauso sprendimai, galintys pakeisti padėtį.

Lietuvoje tokie įvykiai nėra dažni, bet jie nutinka ir kaip žemės drebėjimas supurto visuomenę, po supurtymo atsakingos institucijos suūžia kaip apdūmytas širšių lizdas, prasideda kaltų ieškojimas, tarnybiniai patikrinimai, įvyksta vadovaujančių kėdžių turinio rokiruotė, koks nors žemiausio rango tarnautojas tampa atpirkimo ožiu, politikai garsiai šūkauja, o interesų grupes atstovaujantys lobistai pritempia įstatymo projektą, kuris, neva, bus panacėja ir su audringais aplodismentais, apkvaitę, kaip musės rudenį, seimūnai, jį priima.

Prieš dešimtmetį viena socialinių ir psichologinių problemų prispausta moteriškė nužudė du savo sūnus. Prieš pusantrų metų, Kėdainių rajono Saviečių kaime, socialiai degradavusi šeima sumetė savo mažamečius vaikus į šulinį. Prieš pusmetį Lietuvą sukrėtė 4 metukų Mato istorija, kai nuo narkotikų apsvaigę, socialinių įgūdžių stokojantys, vaiko motina ir patėvis jį kankino ir šaltakraujiškai nužudė už tai, kad jis negalėjo taisyklingai ištarti skaičių pavadinimų. Šie įvykiai buvo plačiai nušviesti žiniasklaidoje, visuomenė, apsiginklavusi šlapiomis nuo ašarų nosinaitėmis, baltų gėlių puokštėmis ir pliušiniais meškučiais dalyvaudavo vaikučių pakasynose, politikai priiminėdavo ne padėtį gerinančius, bet kaip tik bloginančius įstatymus, kurie dar ateityje sukels ne vieną tragediją. 

Senelis ir anūkai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

O reali, radikali pagalba šeimoms taip ir dulka abejingų valdininkų stalčiuose, teisinantis pinigų stygiumi biudžete ir „pagalbos didinimu“ socialinės atskirties šeimoms. Tos iki skausmo įgrisusios frazės labai susišaukia su sovietinių laikų veikėjų lozungais apie „greitai ateisiantį šviesaus komunizmo rytojų“ ir „tarybinės liaudies prašymu pakeltas maisto produktų kainas“… O kaip sakė dar senovės arabai „šunys loja, o karavanas juda tolyn…“ 

Ivano Berladino iš Liepojos istorija  – tai vienas skaudžiausių šių metų Latvijos įvykių. Liepos 1-osios dienos rytą, Ivanas, berniukas iš vienos daugiavaikės  Liepojos šeimos išėjo žaisti į lauką. Prabėgus parai jo motina kreipėsi į policiją, kad dingo vaikas. Pradžioje buvo apklausti visi kaimynai, giminaičiai, patikrintos ne toli esančios žaidimų aikštelės, žalieji masyvai, apleistos statybvietės, bet pastangos buvo bevaisės. Tada buvo sukeltos papildomos policijos pajėgos, kariuomenė, savanoriai ir daugybė aktyvių piliečių, vaiko paieškos buvo vykdomos visoje Latvijos teritorijoje, buvo kreiptasi pagalbos ir į Lietuvos institucijas.

Deja, vaikas atsirado tik liepos 11 dieną, po dešimt dienų trukusios paieškų operacijos, miręs. Jo atšalusį kūnelį gelbėtojai rado maždaug 12 km nuo jo namų esančiame Liepojos priemiesčio miške, nors oficialūs medicininės ekspertizės rezultatai dar nepaskelbti, pirminė versija – vaikas mirė iš bado ir išsekimo. Sunku protu suvokti, Europoje XXI amžiuje randamas iš bado miręs vaikas, bet tai yra tiesa.

Pasirodo vaiko paieškos vyko ne ta linkme ir tik ištyrus daugiau kaip 250 GB video duomenų iš Liepojos autobusų parko pateiktų autobusų kamerų įrašų buvo pastebėta berniuko kepurė, kai jis įlipa į autobusą, netoli nuo savo namų esančioje stotelėje Liepojos centre ir išlipa miškingame, menkai apgyventame priemiestyje. Kyla natūralus klausimas – kokioje visuomenėje gyvename, jei 5 metukų berniukas vienas įlipa į miesto autobusą, važiuoja keliolika stotelių ir vienas išlipa priemiestyje, kur stotelėje jo niekas nepasitinka. Norisi paklausti autobuso vairuotojo ir kartu važiavusių keleivių – iš kur toks abejingumas?

Kitas, ne mažiau svarbus klausimas, kodėl mama apie vaiko dingimą pranešė tik praėjus parai? Vėliau tyrimas parodė, kad Vania (mažybinis vardo Ivanas trumpinys) dažnai vienas keliaudavo autobusu, į darželį jis irgi važiuodavo miesto autobusu keletą stotelių. Ivanas buvo savarankiškas ir bendraujantis vaikas, jis mėgdavo lankytis įvairių labdaros ir religinių organizacijų renginiuose, ten gaudavo saldainių, namie su alkoholio priklausomybės kamuojama motina ir smurtauti bei nusikalsti linkusiu patėviu jis beveik nebūdavo. Remiantis preliminaria informacija, kurią nustatė ekspertai, vaiko gyvybė užgeso liepos 7 dienos vakare, o liepos 5-ą netoli vaiko kūno radimo vietos esančio vienkiemio gyventojai girdėjo miške vaiką šaukiantis mamos, bet nekreipė į tai dėmesio.

Motina su kūdikiu ant kelių. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Latvijos policijos viršininkas Intas Kiuzis tą dieną, kai buvo rastas Ivano kūnelis, surengė spaudos konferenciją ir sunkiai tramdydamas ašaras, šis pusamžis vyras pasakė: „Vania gyveno vienas ir mirė vienas…“ Ir po to pasidalino mintimi, kad situacija tikrai stebinanti, kad užsitęsus paieškoms, kai buvo kreiptasi pagalbos į visuomenę 4000 žmonių, metę savo kasdieninius reikalus prisijungė prie visuotinės paieškų operacijos, o kasdien vieną miesto autobusais važinėjantį keturių metukų (tik prieš porą savaičių iki savo dingimo dienos jis buvo atšventęs savo 5-ąjį gimtadienį)  vaiką neatkreipdavo jokio dėmesio.

Šio įvykio atgarsiai dar netyla Latvijos viešojoje erdvėje, parlamente svarstomi įstatymų pakeitimai dėl vaikų nepriežiūros, Ivano mamai ir patėviui pareikšti įtarimai, tiriama ar policija dirbo efektyviai ir kaip sužadinti Liepojos miesto autobusų vairuotojų socialinę atsakomybę ir pastabumą. Bet tam, kad būtų pasiektas rezultatas neužtenka lozungų ir vienadienių tyrimų, tam reikia radikalių sprendimų, nes mirštantys vaikai tai radikalus iššūkis visuomenei ir valdžiai.

Šio straipsnio autoriui praeito amžiaus dešimtajame dešimtmetyje teko keletą metų savanoriauti visuomeniniuose projektuose, teikiant pagalbą vaikams iš gatvės. Organizuodavome jiems keletą stovyklų per metus, kur jie galėtų žaisti ir pabūti vaikais. Gatvės vaikai, tai vaikai, kurie bijodami girtų tėvų ir patėvių smurto nakvodavo bananų dėžėse, jie būdavo reikalingi tik savo jaunesniems broliukams ir sesutėms, kuriuos dažnai gelbėdavo nuo šalčio ir bado.

Šie vaikai rūkyti pradėdavo 4 metukų, vietoje mamos pasakų ir lopšinių įtakotų sapnų, mėgaudavosi acetoninių gumos klijų sukeltomis haliucinacijomis, jų vaikiškas išradingumas atsiskleisdavo ne dėliojant „puzzle“ dėliones, bet kraustant nuo girtumo „nulūžusio“ benamio kišenes, o sudėtingesnius garsus ištarti jiems padėdavo ne logopediniai pratimai, bet vyresnių draugų parodyti būdai riebiai nusispjauti arba dar riebiau nusikeikti. Tais laikais, mes, moksleiviai ir studentai iš visuomeninių organizacijų, negalėjome įtakoti esminių pokyčių, mes tik suteikdavome gatvės vaikams tam tikras atostogas, kurio būdavo atokvėpis nuo žiaurios kasdienybės, tos minutės, kuriose jie galėdavo pasijausti vaikais, pasvajoti, pabūti tikroje vaikystėje, kurią iš jų atėmė likimas, norisi tikėti, kad tos stovyklos liko jų atmintyje ir suteikė jiems jėgų nežmoniškose sąlygose išlikti žmonėmis.

Tam, kad tokių istorijų būtų kuo mažiau privalo būti vykdomi esminiai pokyčiai šeimos politikoje. Turi augti normalios šeimos autoritetas visuomenėje, pagarba tėvystei ir motinystei. Valstybė turi pasirūpinti, kad žmonės turėtų darbo ir galėtų išlaikyti savo šeimas, reikia ryžtingai nutraukti bet kokią piniginę paramą savo vaikais nesirūpinantiems asocialiems asmenims. O mes, paprasti piliečiai turime nebūti abejingi ir tapti bendruomenės dalimi, domėtis kas darosi aplinkui. Stipriose bendruomenėse nemiršta vaikai, o tai daug didesnis pasiekimas, nei BVP augimas ar MMA augimas…

2017.07.27; 07:14

Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos organizuoto nusikalstamumo tyrimo valdyba (VPK KPONTV) ir Klaipėdos apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyrius baigė ikiteisminį tyrimą dėl 2016 m. vasarą Palangoje įvykdytų rezonansinių nusikaltimų.

Įtariama, kad trys palangiškiai susibūrė į organizuotą grupę, planuodami apiplėšti ir prievartauti turtą iš pažįstamo, sugrįžusio iš Jungtinės Karalystės į Lietuvą. 2016 m. liepos mėn. pabaigoje nukentėjusiajam buvo pasiūlyta važiuoti į Šventąją neva aptarti verslo reikalų.

Sustojus miške jis buvo sumuštas ir pririštas prie medžio. Užpuolikai reikalavo sumokėti 10 tūkst. Eur, pagrobė raktus nuo buto, pinigus bei kitus daiktus. Iš aukos buto pagrobti pinigai, įvairūs daiktai bei alkoholiniai gėrimai. Padaryta daugiau nei 10 tūkst. Eur turtinė žala.

Klaipėdos apskrities VPK KPONTV tyrėjai nustatė, kad nusikaltimus, įtariama, organizavo ir juose dalyvavo gerai jiems žinomas, su organizuotu nusikalstamumu siejamas asmuo. 2015 m. spalio mėn. jis pats buvo pristatytas į medicinos įstaigą su daugybiniais sužalojimais. Įtarimai dėl kūno sužalojimo, neteisėto laisvės atėmimo, plėšimo bei kitų nusikaltimų tąkart buvo pareikšti penkiems asmenims.

Du įtariami Palangoje įvykdytų nusikaltimų bendrininkai išvyko iš Lietuvos, o organizatorius slapstėsi Kretingos r. esančioje sodyboje. Kratos metu joje teisėsaugininkai aptiko nusikaltimų padarymo metu panaudotą automobilį, tuščius pagrobtų alkoholinių gėrimų butelius bei narkotikų. Taip pat buvo sulaikytas anksčiau teistas kaunietis.

Tuo metu nusikaltimų organizatorius jau buvo išvykęs į Vilnių, kur buvo sulaikytas bendradarbiaujant su sostinės KPONTV pareigūnais. Sulaikymo metu įtariamasis turėjo dalį pagrobtų daiktų ir psichotropinių vaistų.

2016 m. rugpjūčio mėn. nukentėjusiuoju baudžiamajame procese pripažintas asmuo buvo sumuštas viename Palangos restorane. Buvo pradėtas dar vienas ikiteisminis tyrimas dėl poveikio nukentėjusiajam.

Du į atskiras bylas išskirti ikiteisminiai tyrimai dėl neteisėto disponavimo narkotikais ir nukentėjusiojo sumušimo užbaigti supaprastinto proceso tvarka.

Vienas besislapstęs įtariamasis sulaikytas Jungtinėje Karalystėje pagal išduotą Europos arešto orderį ir 2017 m. vasario mėn. pargabentas į Lietuvą, kitas iki šiol ieškomas.

Du kaltinamieji dėl organizuotoje grupėje įvykdytos didelės vertės turto vagystės, plėšimo bei turto prievartavimo suimti. Už šiuos nusikaltimus jiems gali būti skirta laisvės atėmimo iki 10 metų bausmė.

Baudžiamoji byla nagrinėjama teisme.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.05.19; 02:06

Internetinio leidinio www.gordonua.com įkūrėjas Dmitrijus Gordonas televizijos kanalui „112 Ukraina“ pareiškė, kad kovo 23 dieną Ukrainos sostinėje Kijeve nužudyto buvusio Rusijos Valstybės Dūmos deputato „Deniso Voronenkovo našlė Marija Maksakova kur kas svarbesnė Ukrainai nei jos velionis vyras“. 

Kijeve nužudytas Denisas Voronenkovas

Kodėl? Marija Maksakova kilusi iš labai garsios Rusijos šeimos. Marijos Maksakovos senelė buvo vedančioji SSRS Didžiojo Teatro solistė. Marijos Maksakovos mama Liudmila Maksakova – SSRS liaudies artistė, dirbusi Maskvos Vachtangovo teatre. O ir pati Marija Maksakova – puiki, garsi, žinoma Rusijos solistė. Pasak D.Gordono, nėra jokios paslapties: Ukrainą labiausiai domino ne iš Rusijos pabėgęs eks-deputatas D.Voronenkovas, o būtent su juo į Ukrainą pasitraukusi M.Maksakova, turėjusi rimtų ryšių aukščiausiame Kremliaus elite. Kremliui didelė negarbė, kad tokie garsūs ir sėkmingi rusai, priskirtini pačiam aukščiausiam kremlius elitui, pasitraukė būtent į Ukrainą, kur neva skriaudžiami rusai.

Tačiau tiesa ir tai, kad ir pats D.Voronenkovas kėlė Vladimirui Putinui rimtą galvos skausmą. Ne vien todėl, kad iki pasitraukimo į Ukrainą bėglys – deputatas turėjo teisę susipažinti su valstybės paslaptį turinčiomis Rusijos žiniomis. D.Voronenkovas dar dirbo oficialiose struktūrose, kurių dėmesio centre – nelegali prekyba narkotikais. Štai prekybos narkotikais kontrolė – tikriausiai pats svarbiausias elementas kovo 23-osios žmogžudystės byloje.

Buvęs KGB karininkas Jurijus Švecas, jau senokai pasitraukęs į Vakarus (šiuo metu gyvena ir dirba Amerikoje), duodamas interviu D.Gordonui, yra viešai pareiškęs: „Rusijos federacijos prezidentas Vladimiras Putinas ir jo grupuotė vertėsi būtent nelegalia prekyba narkotikais“. Tad D.Voronenkovas galėjo žinoti pikantiškų detalių apie Kremliaus vadovo ir prekeivių narkotikais ryšius?

Neatmetama galimybė, kad Kremlių galėjo erzinti D.Voronenkovo sutikimas duoti parodymus dėl liūdnai pagarsėjusio į Rusiją pasprukusio buvusio Ukrainos prezidento Viktoro Janukovičiaus veiklos.

Primename, kad buvęs Rusijos Dūmos deputatas Denisas Voronenkovas buvo nužudytas kovo 23-osios pusiaudienį Kijevo centre. Jį nušovė iš seno modelio TT pistoleto. Asmens sargybinis spėjo paleisti keletą šūvių į užpuoliką. Ukrainos Generalinis prokuroras Jurijus Lucenko spaudos konferencijos metu pranešė, kad konflikto metu samdomui žudikui peršauta galva ir jis mirė atvežtas į ligoninę.

Dėl žmogžudystės oficialusis Kijevas kaltina Rusiją. Versijos, kad Kremlius pašalino daug apie Vladimiro Putino nusikalstamus ryšius žinantį liudininką, laikosi ne tik Ukrainos teisėsauga, Ukrainos Prezidentas Petro Porošenko, bet ir Ukrainos slaptosios tarnybos.

Beje, leidinyje www.gordonua.com paskelbtas išskirtinis interviu su D.Voronenkovu iki lemtingųjų šūvių likus vos kelioms valandoms. Pokalbiui vadovavo Natalija Dvali. Interviu – įsidėmėtinas. Vertas, kad perskaitytume. Kyla įvairiausių minčių. Mat žurnalistė kelė aštrius, nepatogius klausimus. Pavyzdžiui, ar D.Voronenkovo (Rusijos dūmoje atstovavo Komunistų frakciją, į Ukrainą pasitraukė 2016-ųjų spalio mėnesį) pabėgimas į Ukrainą nėra gudriai suplanuota Rusijos slaptųjų tarnybų operacija infiltruojant jį į Ukrainos politiką? Vaizdžiai tariant, D.Voronenkovas atvyksta į Ukrainą ne todėl, kad jam grasina FSB, o todėl, kad FSB jam liepė apsimesti politiniu bėgliu, privalančiu įgyti oficialaus Kijevo pasitikėjimą, kad vėliau, išaušus dienai X, galėtų krėsti prieš Ukrainą nukreiptas niekšybes…

Dokumentas, liudijantis, kad Denisas Voronenkovas buvo gavęs Ukrainos pilietybę

D.Voronenkovui buvo pateiktas ir klausimas, kaip gi jam pavyko pasprukti nuo budrių FSB akių? D.Voronenkovas teigė, jog FSB nėra visagalė, ji irgi daro klaidų, be to, jis šią organizaciją žino „iš vidaus“, nes kadaise mokėsi ir dirbo karinėse struktūrtose. Žinant slaptųjų tarnybų veiklą „iš vidaus“, jo teigimu, nėra itin suku pasitraukti į Vakarus nepastebėtam.

Žurnalistė N.Dvali taip pat teiravosi, kodėl jis Rusijos Dūmoje palaimino Krymo okupaciją („kitaip būčiau tą pačią dieną suimtas“), kur dabar dėti jo 2014-ųjų metų lapkričio 18-osios kalbą, pasakytą iš tribūnos Rusijos Valstybės Dūmoje, kada Ukraina piktai kritikuota („tuomet jis turėjo ne visą informaciją, be to, buvo priverstas laviruoti, nes visi, kurie gindavo Ukrainą, Rusijoje turėdavo mirtinai pavojingų nemalonumų“).

Ir vis dėlto patys įdomiausi pareiškimai, esą, remiantis Konstantino Borovojaus žodžiais, kovotojas prieš rusiškąją korupciją „Aleksejus Navalnas yra … FSB agentas“. Taigi Vakarams nederėtų aklai pasitikėti Aleksėjumi Navalnu. O ir opozicinis leidinys „Novaja gazeta“ maždaug po 2003-aisiais nužudyto Rusijos politiko Jurijaus Ščekočichino karts nuo karto skelbia specialiai FSB pamėtėtas, būtent FSB naudingas medžiagas. Tad skaitant net Rusijos opozicinę spaudą privalu būti atidiems ir kritiškiems.

Žinoma, šie du D.Voronenkovo įtarimai dėl A.Navalno ir „Novaja gazeta“ neparemti konkrečiais įrodymais. Jie grindžiami tik netiesioginiais svarstymais, leidžiančiais analizuoti bei gretinti faktus, bet jokiu būdu jie nesuteikia teisės kategoriškai tvirtinti, kad yra būtent taip, kaip sakoma. Ir vis dėlto labai konkrečių įrodymų nebūna tiriant sudėtingas žvalgybines operacijas. Negi esame tokie naivūs, kad lauktume pateikiant dokumento, kuriame juodu ant balto puikuotųsi paties Vladimiro Putino pasirašytas sąrašas: kas iš viešų, oficialių opozicionierių atlieka sudėtingą FSB užduotį ir kokie opoziciniai leidiniai patys to nesuvokdami (arba suvokdami) skelbia FSB struktūroms naudingą medžiagą.

Informacijos šaltinis – Gordonua.com leidinys.

2017.03.26; 09:55

Šiaulių apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokurorė V. Bartušienė teismui perdavė baudžiamąją bylą, kurioje psichotropinių medžiagų kontrabanda, neteisėtu jų disponavimu turint tikslą jas platinti ir kitomis nusikalstomis veikomis kaltinamas 35-erių metų telšiškis R. L. 

Lietuvos policijos pareigūnų surasta narkotikų siunta

Kaltinamasis buvo sučiuptas pareigūnų, kai praėjusių metų gegužės mėnesį asmeniui, vykusiam į Vokietiją, perdavė siuntinį, kuriame „slėpėsi“ psichotropinės medžiagos.

Telšių apskrities VPK Kriminalinės policijos organizuoto nusikalstamumo tyrimo skyriaus pareigūnams atlikus ikiteisminį tyrimą, nustatyta, kad viename Telšių daugiabučių namų kieme buvo suplanuota perduoti ne tik kelioninį krepšį, bet ir jame tarp darbo pirštinių ir kitų daiktų paslėptas psichotropines medžiagas. Tačiau į Vokietiją uždarbiauti vykstančiam asmeniui nepavyko nuvežti krepšio pažįstamiems į užsienį – tik perdavus krepšį, R. L. buvo sulaikytas policijos pareigūnų.

Krepšyje buvo rastas pusės litro talpos daržovių mišrainės stiklainis, kuriame sandariai plastikiniuose maišeliuose ir folijoje buvo supakuotos kontrabanda gabenti paruoštos psichotropinės medžiagos.

Be to, atlikus kratą kaltinamojo R. L. bute, Telšiuose, rasta psichotropinių medžiagų, kurias, kaip vėliau nustatyta, praėjusių metų pradžioje iš Olandijos parsivežė pats įtariamasis. Pasak jo, dalį už 350 eurų pirktų psichotropinių medžiagų jis jau buvo suvartojęs pats, dalį perdavęs pažįstamiems.

Be kontrabandinių medžiagų, bute rasta narkotinės medžiagos – kanapių, kurios buvo įsigytos Telšiuose.

Telšiškis savo kaltę pripažino.

Pagal Baudžiamąjį kodeksą kaltinamajam gresia laisvės atėmimas iki 10 metų.

Informacijos šaltinis – Lietuvos generalinė prokuratūra (www.prokuraturos.lt).

2017.03.22; 02:02

Kodėl Krymas ir Donbasas gali grįžti Ukrainai būtent dabar, kas galutinai sugriaus Rusiją, ar bus paskelbta apkalta JAV prezidentui Donaldui Trumpui, kas padarė Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną atstumtuoju Vakaruose, kokios bendros psichinės ligos kamuoja Rusijos ir JAV prezidentus, kada KGB agentais tapo Viktoras Janukovičius ir Nikolajus Azarovas ir kaip sužlugdytas 1 mlrd. dolerių vertės sandėris kainavo gyvybę Aleksandrui Litvinenkai? O taip pat apie tai, kas rengia valdžios užgrobimą JAV? 

Jurijus Švecas, buvęs Vladimiro Putino bendradarbis KGB struktūrose. Nūnai – verslo žvalgybos analitikas Amerikoje. Gordonua.com nuotr.

Apie visa tai – Dmitrijaus Gordono autorinėje programoje televizijos kanale „112 Ukraina“ papasakojo Vladimiro Putino bendrakursis, buvęs SSSR KGB žvalgybininkas Jurijus Švecas.

Leidinys „Gordon“ skelbia išskirtinę tekstinę interviu versiją (2017 m kovo 13 d.)

XXX

– Tiems, kas nežino mano pašnekovo (o dėl jo profesijos jį nedaug kas žino), pristatysiu: Jurijus Švecas – buvęs SSSR KGB Pirmosios vyriausiosios valdybos karininkas. Dirbo JAV TASS‘o korespondento priedangoje, buvo KGB šnipas Vašingtono rezidentūroje. Dabar gyvena JAV, verčiasi verslo žvalgyba.

– Jurijau Borisovičiau, Jūs – Putino bendrakursis iš Andropovo Užsienio žvalgybos instituto. Kaip prisimena Putiną tie, kas su juo mokėsi?

– Atvirai sakant, aš jo neprisimenu. Ta informacija Užsienio žvalgybos tarnybos tinklapyje pasirodė apskritai originaliai. Nežinau, kuo jie vadovavosi, kai įmetė tą informaciją, bet kai perskaičiau, bandžiau jį prisiminti ir neprisiminiau. Tas institutas – labai nedidelė įstaiga, kur visi vienas kitą pažįsta, dėstytojų personalas kompaktiškas. Todėl nedelsdamas paskambinau ir gavau visą reikalingą informaciją.

Reikia pasakyti, kad kai mokėmės (o mes ten gyvendavome faktiškai septynias dienas per savaitę, po dvidešimt keturias valandas), mums buvo dvi užduotys: pirma, reikėjo išmokyti mus šnipinėjimo-žvalgybos amato, o antra, dėstytojai turėjo mus išstudijuoti ir paskui kiekvienam iš mūsų parašyti charakteristiką su išvada, ar galima tą žmogų panaudoti žvalgyboje, ir jei galima – tai kur.

Man teko skaityti kai kurių dėstytojų charakteristikas – tai stulbina: žmonės iš tikrųjų kaip rentgenai peršviesdavo klausytojus! Taigi, taip aš gavau informacijos apie tai, kaip atmena Putiną aplinkiniai. Manau, geriausiai apibūdina jam duotas slapyvardis – ten jį vadindavo Nuorūka (rus. – Okurok).

– Aš girdėjau dar vieną pravardę…

– Blanki Kandis (rus. – Blednaja Mol). Kaip suprantu, ji atsirado vėlesniame jo karjeros etape. O pas mus jis buvo kukliai ir skoningai vadinamas Nuorūka.

– Ar SSSR Valstybės saugumo komitetas iš tikrųjų buvo viena iš stipriausių specialiųjų tarnybų pasaulyje? Ar tai smarkiai perdėta?

– Apskritai visi tie pasakojimai apie vienos ar kitos specialiosios tarnybos galią didžiąja dalimi neatitinka tikrovės. Čia klostosi tokia įdomi situacija: gegutė giria gaidį, nes tasai giria gegutę… Jūs nustebsite, bet jei sakysite, kad KGB – niekam tikusi organizacija, tai CŽV užpyks ant jūsų…

– … su kuo gi tada kovojo, ar ne?

– Na, ir žinoma, atvirkščiai. Aš kalbėsiu apie žvalgybos tarnybą, nes KGB, paprastai sakant, galima padalyti į dvi dalis: viena – užsienio žvalgyba (kaip JAV slaptoji tarnyba CŽV), o kita – tai vidaus struktūra (paprastai sakant, ji atitinka Amerikos FTB). Tad štai, aš dirbau būtent žvalgyboje – toje, kuri panaši į CŽV. Esu giliai įsitikinęs: žvalgyba turi būti kompaktiška, nes agentūros verbavimas, darbas su ja – tai, kaip sako amerikiečiai, one man job, tai yra vieno žmogaus amatas.

– Jūs dirbote JAV. Ar asmeniškai Jūs daug užverbavote amerikiečių?

– (Juokiasi). Man patinka toks klausimas – „daug“. Tuo metu (o tai buvo šaltojo karo įkarštis) – užverbuoti JAV pilietį agentu – tai tas pats, ką „kukuruzniko“ pilotui nuskristi į Mėnulį ir sugrįžti. Tai teoriškai įmanoma, praktiškai – ne. Kartą 1985 metais aš su savo tiesioginiu viršininku nuvažiavome į rezidentūrą, ir mes pamėginome patyrinėti 15 metų laikotarpį prieš tai. Pasirodo, nė vienas operatyvininkas iš trijų rezidentūrų (Vašingtono Niujorko ir San Francisko) neįvykdė užduoties – surasti, apdoroti ir užverbuoti – tiksliai taip, kaip rodoma kine. Nebuvo nė vieno tokio atvejo…

Paskui, kai Sovietų Sąjunga jau sugriuvo, pas mus žvalgyboje buvo stambių agentų, kurie patys atėjo, iš sovietų pusės buvo keletas pabėgėlių, kurie sužlugdė visą amerikiečių agentūrą čia. Apskritai, pasirodo, kad kažkur nuo septintojo dešimtmečio vidurio iki devintojo dešimtmečio pabaigos JAV dirbo apie penkiolika agentų.

– Tiktai?

– Ir jie visi atėjo patys, niekas jų neapdorojo ir neverbavo. Aš pažinojau vieną žmogų, kuris pats atliko savo profesinę pareigą – surado, apdorojo, užverbavo. Tai buvo generolas Olegas Kaluginas, už ką jis paskui ir gavo…

– …kuris dabar JAV…

– …taip. O aš esu antras. Ne todėl, kad aš pats genialiausias, pats protingiausias – kažkiek pasisekė. Žinote, čia kaip grybauti miške… Kartais gali vaikštinėti visą gyvenimą – ir nieko, o kartais vos išėjai – va, štai ir jis.

– Ir kaip grybauti, ir kaip uogauti…

– Taigi, man taip ir nutiko.

– Aš Jūsų nemandagiai paklausiu. Ar tiesa, kad visą sovietų rezidentūrą JAV amerikiečiams išdavė Jevgenijus Primakovas?

– Na, klausimas labai globalus… Nepasakyčiau, kad „visą“… gal dalinai. (Juokiasi).

– Tai dalinai išdavė?

– Aš, Jums leidus, į tą klausimą neatsakysiu, nes… turi praeiti kažkiek laiko…

– Ir vis dėlto, toks klausimas turi teisę egzistuoti?

– Visai gali būti. Aš Jums atsakysiu žinoma fraze: net jei surinksime devynias nėščias moteris, per vieną mėnesį vaikas negims.

– Ne metas?

– Taip… Nes tai globalinė istorija, na, paprasčiausiai globali, kuri turi sukrėsti visą Rusiją, net dabartinę – ji atvers tokias žaizdas ir ydas, kurių Rusija net neįtaria. Ji rodo, kad išdavystė, net pati baisiausia – globali istorinė išdavystė – ji visada pačiame paviršiuje. Tai ne santechnikas Vasia Pupkinas išdavė ir pardavė CŽV rezidentūrai savo veržlėrakčio paslaptis – tai visai kas kita. (Juokiasi).

– Putinas buvo geras žvalgybininkas?

– Jis apskritai nebuvo žvalgybininkas. Pagal jo mokslo rezultatus jis buvo pripažintas netinkamu dirbti žvalgyboje, nedirbo ten nė vienos dienos ir buvo pasiųstas atgal – ten, iš kur atvažiavo.

– Ką gi jis veikė Vokietijoje?

– Buvo tokia programa KGB teritorinių institucijų bendradarbiams – „paguodos“ išvyka, dažniausiai į VDR. Tikslas – pasidairyti po užsienį, nusipirkti servizą „Madona“, Zeiss‘o optikos ir grįžti į savo teritorinę instituciją. Žodžiu mūsų atstovai ten visiškai neužsiiminėjo nei žvalgyba, nei kontržvalgyba. Juk Štazi (vok – Stasi) – tai buvo nepaprastai galinga žvalgybos organizacija, ir ten svarbiausia buvo – netrukdyti. Todėl įsivaizduoti, kad Vova, kuris ten dirbo Draugystės namų direktoriumi: rytą – atrakina duris, vakare – užrakina… Tai iš esmės, ir visas žvalgybinis darbas.

– Rašoma, kad Jūs pririnkote informacijos apie Putino ir jo artimiausio bendražygio Viktoro Ivanovo iš Tambovo ONG (organizuoto nusikalstamumo grupuotė – red.) ryšius, apie jų dalyvavimą narkotikų prekyboje su Kolumbijos mafija. Taip buvo iš tikrųjų? 

Aleksandras Litvinenka ir Vladimiras Putinas

– Taip, ir tai kainavo gyvybę žinomam žmogui – Aleksandrui Litvinenkai.

– Jūs buvote esminis liudytojas jo byloje. Kaip aš suprantu iš savo pokalbių su Borisu Berezovskiu, Litvinenka krito kaip auka politinėje kovoje – nes apie Putiną jis žinojo kažką tokio, ką ketino paviešinti, ir buvo pašalintas.

Jį pašalino Lugovojus, dabar Valstybės dūmos deputatas, taip?

– Taip. Toks bylą svarsčiusio Londono teismo nuosprendis…

– O kaip iš tikrųjų buvo su Litvinenka?

– Iš tikrųjų taip ir buvo.

– Kodėl?

– Matote, Borisas Berezovskis mėgo traukti antklodę ant savęs; jis – politikas, ir viskas, kas sukasi aplink jį, tai – politika. Iš dalies – taip, politika, nes buvo kalbama apie stambų maždaug milijardo dolerių vertės sandėrį, kurį turėjo sudaryti su Rusija labai didelė užsienio kompanija. Rusijoje svarbus asmuo, nuo kurio priklausė sprendimas dėl šio sandėrio, buvo artimiausias Putino padėjėjas Viktoras Ivanovas. Tuo metu jį kartais net vadindavo Kremliaus pilkuoju kardinolu, nes jis buvo neviešas kadrininkas – parinkdavo Putinui žmones į aukščiausias pozicijas.

Ir štai toji Vakarų kompanija paprašė vadinamojo Due Diligence, tai yra surinkti informaciją apie tai, kas per žmonės tie potencialūs partneriai, su kuriais teks turėti reikalų… Aleksandras Litvinenka turėjo ryšių su business-security kompanija Londone, kuri gavo tą prašymą. Ji perdavė jį man, paprašė, kad aš padaryčiau tą darbą. Tai va, aš jį ir padariau. Aš turėjau dokumentinės informacijos, kad Putinas, būdamas Sobčiako padėjėju, Piteryje išplaudavo Kolumbijos narkotikų kartelio, vadinamo Kalio karteliu,  pinigus.

– Tiesiog sukrečia…

– Ten figūravo kompanija SPAG, kuri buvo užregistruota Lichtenšteine, turėjo biurus Vokietijoje ir Peterburge. Vienos iš tos SPAG dukterinių kompanijų prezidentas buvo visiems žinomas Kumarinas…

– …Tambovo ONG lyderis, kuris dabar kalėjime…

– …Taip. Tai Barsukovas. Taigi, ten susieidavo siauras ratas – Putinas (jis buvo SPAG‘o konsultantas), Kumarinas (SPAG‘o „dukters“ prezidentas) ir Viktoras Ivanovas. Beje, juokingiausia, kad tuo metu Ivanovas užsiiminėjo kova su narkotikais FSB Valdybos Leningrado srityje. Na tai jis ir kovojo…

– Tai Jūs sužlugdėte milijardinį sandėrį?

– Taip. Kai toji kompanija perskaitė trijų keturių puslapių mano rašytą pažymą, jie pasakė: „Su tais vyrukais mes reikalų neturėsime“. Ta pažyma sužlugdė milijardinį sandėrį, nuo kurio, suprantama, priklausė „nuomilžis“ (rus. – otkat) – nežinau, kiek, bet net jei kukliai – devyni procentai…

– …ir jau šimtas milijonų dolerių…

–…taip, ir žmonės įsiuto. Kaip ten atsidūrė Lugovojus? Asmeniškai aš toje sferoje pradėjau dirbti dar nuo dešimtojo dešimtmečio pabaigos – su Bobu Levinsonu, labai žinomu ir Ukrainoje, tyrėju. O Litvinenkai tai buvo kažkas naujo, todėl jis tą užduotį pavedė man ir tą pačią užduotį – Lugovojui, kurį pažinojo dar nuo Maskvos laikų…

– …žodžiu, jis buvo jo kolega…

– …Taip, jie susidurdavo tuo metu. Nunešė užsakovui mano pažymą ir Lugovojaus pažymą. Šis perskaitė. „Lugovojaus pažyma, – sako, – keliauja į šiukšliadėžę. O šita – normali, ji tiks“. Tada Saša padaro mirtiną klaidą – jis paima mano pažymą, duoda ją Lugovojui ir sako: „Štai kaip reikia rašyti, taip tinka“, Lugovojus paima tą pažymą ir keliauja į Maskvą, jį su šita pažyma sutinka Vnukovo oro uoste, ir po dviejų savaičių jis grįžta jau su poloniu…

– …Litvinenkai. Kai Jūs mokėtės Andropovo akademijoje, ar Jūs galėjote įsivaizduoti, kad Jūsų bendrakursis Vladimiras Putinas taps Rusijos prezidentu?

– (Šypsosi). Aš klausiau jį pažinojusių žmonių, kurie sudarė jo charakteristiką. Jie sakė: „Jeigu mūsų tada būtų to klausę, tai net būtų buvę nejuokinga“. Rusų ir ukrainiečių kalbos – jos galingos, rusai ir ukrainiečiai stiprūs tuo, kad gali vienu žodžiu nupiešti vaizdą. „Nuorūka“ – štai, tiesą sakant, ir visas požiūris…

– Kodėl Putinas tapo prezidentu? Koks tas mechanizmas, kuris pakelia žmogų nuo tokio lygmens į patį aukščiausią?

– Deja, tos valstybės, kurioje aš gyvenau ir dirbau, nebėra – ir didele dalimi todėl, kad gyvavo sistema, kai į paviršių išplaukdavo visai ne tas, kas turėjo. Žodžiu, vietoj selekcinės atrankos, kaip yra išsivysčiusiose šalyse, išplaukia kažkas…

– Tai dėsninga?

– Tai tos biurokratinės sistemos, kurioje mes buvome, dėsnis. Visa jo karjera – taip pat. Į žvalgybą jis nepakliuvo, VDR jis užsiiminėjo niekais. Paskui jis tampa Sobčiako padėjėju. Kodėl? Todėl, kad Sobčiakas – KGB agentas…

– Sobčiakas – KGB agentas?!

– Suprantama – žinomos aukštosios mokyklos profesorius, ideologinės disciplinos dėstytojas… Mūsų skyriuje, tarkim, buvo artimiausio Jelcino padėjėjo byla, jis vėliau vadovavo garsiosios Dzeržinskio statulos nuvertimui…

– Stankevičiaus (Sergejus Stankevičius – rusų politikas, priklausęs artimiausiai Boriso Jelcino aplinkai, – Gordon)? 

– (Pauzė). Operuokime operatyviniais vardais. Kai jį užverbavo, jam pasakė: „Pats pasirink operatyvinį slapyvardį“. Ir jis pasirinko – Feliksas. Ir kai prasidėjo visi tie debatai, pertvarka, demonstracijos, prieš išeidamas į aikštes ginti demokratijos ryškia, uždegančia kalba („Šalin komunizmą!“, „Duok demokratiją!“), jis susitiko su operatyvininku ir aptarė kiekvieną savo tezę. Galiu įsivaizduoti, ką galvojo kagebistai, kurie sėdėjo pastate Lubiankoje, kai jie pro langus stebėjo… kaip Feliksas vertė Feliksą. Tai fantastika! (Juokiasi). Taigi, Vovą pristatė kaip ryšininką…

– Sobčiakui?

– Taip – kad jis koordinuotų su juo tolimesnį darbą. O tolimesnis darbas buvo – įsisavinti partijos pinigus ir iškaišioti juos po įvairiausius kioskelius. Bet susiklostė įdomi situacija – partija turėjo daug pinigų, bet partija apskritai nieko nemokėjo dirbti, nieko! Jie tegalėjo surengti KPSS suvažiavimą – ir viskas.

– O patvarkyti pinigus – ne.

– Ne. Tam jie turėjo KGB, kuris irgi negalėjo patvarkyti, nes niekada nebizniavo. Ir pasirodė, kad vieninteliai žmonės, kai griuvo Sovietų Sąjunga, kurie galėjo…

– …buvusieji cechininkai (pogrindiniai verslininkai SSSR, – red.), ko gero…

– buvusieji cechininkai ir…

– banditai…

– …ir banditai, taip… Nuo čia ir grandinė, siejanti KGB (vėliau FSB) Leningrado valdybą su Tambovo grupuote. Beje, Tambovo ir Malyševo grupuotės kovojo tarpusavyje, o KGB, sakykim, jas išskirdavo.

– Vienas labai aukšto rango SSSR KGB Jūsų kolega man visiškai tvirtai sakė, kad praktiškai visi lyderiai demokratai, taip pat Rusijos ir Ukrainos nacionalistų lyderiai buvo KGB agentai. Tai tiesa?

– Suprantate, „visi“ – labai plačios apimties žodis…

– Galima sakyti – „dauguma“?

– Užsienyje, kur verbuojant gali čiupti už vienos vietos, ir tada iki gyvenimo pabaigos kirmysi kalėjime, mažai kas taip rizikuotų. O Sovietų Sąjungoje būdavo galima prieiti prie profesoriaus ir sakyti: „Ar jūsų pažiūros sutampa su Komunistų partijos pažiūromis? Beje, jūs ruošiatės vykti į simpoziumą užsienyje, ar ne?“ Tas pats ir su studentais… Taigi, Sovietų Sąjungoje, šalies viduje verbuodavo visus, kas krutėjo. (Juokiasi).

Kartą užsienio žvalgyboje irgi susidarė toks kazusas. Devintajame dešimtmetyje mums pagrindinis uždavinys buvo – kova su pagrindiniu priešininku (Jungtinėmis Amerikos Valstijomis, NATO ir Kinija). Viso kito reikėjo arba nereikėjo, priklausomai nuo to, ar tai padėdavo, ar trukdydavo vykdyti pagrindinį uždavinį. O šalies viduje verbuok, – bet nenoriu. O kiti bandė… Aš jums paaiškinau, kaip sudėtinga būdavo užverbuoti amerikietį, bet apie kažką gi reikia atsiskaityti vadovybei, KPSS CK. Todėl vietoj amerikiečių tuščias vietas, verbavimo properšas užpildydavo palestiniečiai, kurių būdavo linkę užsiverbuoti visos šeimos – kartu su vaikais. (Juokiasi).

– O dabartinęs Palestinos autonomijos lyderis Mahmudas Abasas – KGB agentas?

– Be abejo. Jis kartu su manim universitete mokėsi… Draugai afganai labai mėgdavo užsiverbuoti, kai ten buvo sovietų kariuomenė, nes tikėjosi, kad jeigu kas, tai…

– …draugai padės…

– …taip, draugai padės. Tai buvo žiauri jų klaida, nes kai vis dėlto ten visa tai atsitiko, pamenu, mūsų rezidento pavaduotojas asmeniškai kreipėsi į žvalgybos viršininką paprašytas vieno iš jo agentų – afganų kontržvalgybos aukšto valdininko (tada ten jau visi buvo pabėgę), kad paimtų į Maskvą jį ir jo vaikus. Atsakymas buvo toks: „Mes verbuojam agentus ne tam, kad jie Maskvoje atsigaivintų…“

– Neseniai Jūs sakėte, jog Jums kartais atrodo, kad Putinas – CŽV agentas…

– Ne CŽV, ne ne. Mano mintis tokia: yra žmonių, kurie tiki Pasauline vyriausybe, Bilderbergo klubu…

– …O jos nėra?

– Ji yra, bet, mano požiūriu, ji jokia… Ten tiki kažkokiomis baisiomis jėgomis, kurias visi tampo už virvučių… Aš tuo netikiu, ir galiu paaiškinti kodėl – nes žinau, kaip veikia sistema. Bet jeigu įsivaizduosime, kad pasaulyje yra tokia baisi jėga, Putinas turi būti jos vertingiausias agentas. Ir jeigu toji jėga nori sunaikinti Rusiją, jis – superagentas, nes tai, ką jis daro, nepadarytų jokia CŽV kartu su MI6, Mossadu ir Kinijos valstybės saugumo ministerija.

– Jūsų nuomone, Putinas griauna Rusiją?

– Be abejo, ir griauna metodiškai, subtiliai, audringai plojant aštuoniasdešimt šešiems procentams Rusijos gyventojų. Tai suokalbis prieš Rusiją, ir jam vadovauja Vladimiras Putinas, o jam padeda aštuoniasdešimt šeši procentai aršių jo šalininkų. (Juokiasi).

– Savo laiku JAV Jūs dalyvavote mūsų buvusio ministro pirmininko Pavelo Lazarenkos byloje. Kas toje byloje Jus labiausiai nustebino?

– Toje byloje mane labiausiai nustebino tai, kad Ukrainai – didžiausiai Europoje pagal plotą šaliai – vadovauja traktorininkas. Aš suprantu: jeigu jį aprengsime Brioni drabužiais, apipurkšime briolinu… išpūsime žandus… ir į tribūną… tarti skambių frazių – viskas lyg ir normalu. Bet kai jis atsidūria teisme ir jam užduodami elementarūs klausimai, o jis negali dviejų žodžių suregzti – tai šokas. Teisėjas jo klausia: „Pone Lazarenka, jūs kaltinamas, kad pavogėte iš Ukrainos šimtą aštuoniasdešimt (regis, šimtą aštuoniasdešimt) milijonų. Ar prisipažįstate esąs kaltas, ar ne?“ Kiekvienas normalus amerikietis sako „taip“ arba „ne“. Buvusio Ukrainos ministro pirmininko atsakymas: „O Kučma du šimtus aštuoniasdešimt pavogė“. Teisėjas žiūri į jį ir sako, nes nesupranta: „Aš kartoju klausimą – ar jūs pripažįstate, ar ne?“ Ir vėl atsakymas: „O Kučma du šimtus aštuoniasdešimt pavogė“. Ir taip toliau. (Juokiasi).

Per pertrauką Lazarenkos žmona išrikiavo jo advokatus (jų buvo keletas), eina pro juos kaip SS feldfebelis prieš egzekuciją, ir sako: „Aš labai nepatenkinta jūsų darbu. Kas tai apskritai? Jūs girdite, kokias nesąmones mano kvailys tauškia?“ (Juokiasi). Jie sako: „Atleiskite, ponia…“

– …Tai gi jūsų kvailys, ar ne?

– „…jo klausia, jis turi atsakyti, mes gi negalim…“. – „Aš vis tiek nepatenkinta“…

– Jurijau Borisovičiau, Jūs – vienintelis žmogus pasaulyje, turintis absoliučiai visus majoro Melničenkos įrašus.

– Na, sakykim, tai ne majoro Melničenkos įrašai. Jie išgarsėjo kaip įrašai…

– Suprantama, Ir Jūs vienintelis, kuris juos girdėjote visos apimties, ar ne?

– Taip, virtualiai aš praleidau tame kabinete ne mažiau kaip penkis šimtus valandų.

– Jums prieš akis praėjo visa to meto Ukrainos vadovybė. O kas labiausiai Jus nustebino, kai klausėtės penkiasdešimt dviejų milijonų gyventojų šalies vadovų?

– (Atsidūsta). Tai buvo šokas. Aš užaugau Ukrainoje ir pragyvenau ten iki 22 metų. Mano tėvas – karinis gydytojas, tarnavo KOP, mano motina – pirmos kategorijos chirurgė. Jie turėjo draugų, mes susitikinėdavome, mačiau tuos žmones… Bet kai aš klausiausi štai šitų, kurie ten, kabinete, man atrodė, kad tie žmonės iš kitos planetos. Aš anksčiau nebuvau matęs tokių Ukrainoje per visus dvidešimt dvejus metus. Ir aš neatmenu, kad per penkis šimtus valandų tame kabinete būtų svarstytas koks nors rimtas valstybinis klausimas, kokia nors reforma, kad ten būtų priimtas koks nors rimtas valstybinis sprendimas. Viskas atrodė taip: štai sėdi žmogus, kas nors pas jį ateina, paskubomis, per penketą minučių, greitakalbe pasako, kad pas juos viskas normalu, ir paskui pradeda pliaukšti niekus tai apie tą, tai apie kitką…

– Tai apie ką labiausiai?

– Labiausiai apie madam Timošenko – ji figūruodavo kiekviename pokalbyje. Tie epitetai…

– Na, kokie gi?

– (Juokiasi). Kas dar mane apstulbino – tai absoliutus nemokėjimas reikšti savo minčių. Atmenu, man dar tėvas sakė: „Jeigu tu negali teisingai išreikšti savo minčių, vadinasi, tu jų neturi“. Ir štai ten buvo žmonės… Pavyzdžiui, buvęs Ukrainos saugumo tarnybos pirmininkas, – jo apskritai neįmanoma suprasti, jis kalbėdavo kažkokiais jaustukais…

– Gal specialiai?

– Gal. Žinau, kad stalinizmo laikais valdininkai taip vieni su kitais bendraudavo. Jeigu kas sakys: „Tu tą ir tą sakei“, jis iškart: „Kaip? Kur?“

– 2014 metais, kai Ukrainoje baigėsi Maidanas, Rusija aneksavo Krymą. Kodėl Putinas tam ryžosi, kaip Jums atrodo?

– Kai kurie Vakarų vadinamieji analitikai stengiasi į Putino galvą įkrėsti kažkokių strateginių sumanymų, – tai didelė klaida. Vova – toks žmogus, kuriam priimant sprendimą pirmiausia dirba pasąmonė, emocija, ir tik paskui jis pradeda samprotauti. Manau, jis tai padarė, baisiai įsižeidęs, kad Ukraina štai taip jį…

– … du kartus…

– … Į savo statytinį, „dukart neteistą „profesorių“, jis investavo masę pinigų, o jį štai išveja. O dar ir demonstracijos, o dar ir juokiasi, o dar ir daineles visokias traukia… Žodžiu, jis pratrūko – jis negalėjo matyti laisvos tautos šventės…

– Ar Janukovičius ir Azarovas, buvę Ukrainos vadovai, buvo KGB agentai?

– Žinoma, „dukart neteistas“ Janukovičius ten buvo užverbuotas, nes atsėdėjęs netrukus, kaip žinoma, jis išvažiavo į Monaką. Atsėdėjęs, po dviejų pakliuvimų!..

– Buvo didelės automobilių įmonės direktorius ir KPSS narys…

– Po dviejų pabuvimų zonoje ne tik į Monaką – tą kapitalizmo saldaus gyvenimo sūkurį – į Mongoliją buvo neįmanoma išvažiuoti. Azarovas? Taip, ir Azarovas buvo užverbuotas – dar studijų laikais.

– Ką šiandien Ukrainai daryti su Donbasu? Koks Jūsų receptas?

– Tai labai sudėtingas klausimas. Dėl to suka galvas geriausi protai, ir taip iš karto duoti gerą receptą… Situacija tokia, kad dabar jo imti negalima. Tai būtų tas pats, ką imti vėžio auglį ir persisodinti jį sau. Tas vėžio auglys senas, dar nuo dešimtojo dešimtmečio, kai virto tuo, ką amerikiečiai vadino Gangstа’s Paradise. Dar tais laikais tai buvo kriminalinė sritis, o dabar ji visiškai netinkama. Sakyčiau, tai teritorija, kur nėra civilizuotų gyvenimo būdų…

– Tai ką – kol kas atsitverti tvora?

– Įšaldyti. Į tuos reikalus mano požiūris kitoks, labiau apibendrinantis. Aš manau, kad sprendimas žymiai arčiau nei mano daugelis – tai susiję su procesais, kurie vyksta JAV… Na kas gi Sovietų Sąjungoje galėjo pagalvoti, kad kada nors Estija, Latvija ir Lietuva bus laisvos? Niekam ir į galvą tai neatėjo. Jos išsilaisvino per Sovietų Sąjungos griūtį. Manau, kad dabar kaip niekad daug šansų susigrąžinti ir Donbasą ir Krymą – faktiškai sugriuvus Rusijai, virtus visiškai silpna ir priklausoma valstybe.

– Jūs – JAV pilietis, jau seniai ten gyvenate. Ką Jūs pasakysite apie Trumpą?

– Trumpas labai panašus į Vovą Putiną – kaip asmenybė, pasakyčiau. Jį kamuoja psichinė liga – tokia, kaip ir Putiną. Tai piktybinis nevisavertiškumo kompleksas, slopinamas narcizismo. Aš turiu pažįstamą, kurios PhD vaikų psichologijos srityje – ji į jį pažvelgė ir pasakė, kad jis užpyksta kaip dešimtmetis berniukas. O užpyksta jis ant visų, kas jį kritikuoja.

Jo darbo diena prasideda taip: jis atsikelia, atsigeria kavos, įsijungia televizijos kanalus, kurių jis nemėgsta, išgirsta negerų dalykų apie save, atsisėda ir pradeda atsikirtinėti Twitter‘yje. Manau, tas žmogus netinkamas Jungtinių Amerikos Valstijų prezidento funkcijoms.

– Jis gali sulaukti apkaltos?

– Taip. Tik klausimas – kada. Apskritai, iš idėjos porą metų jis turėti prasėdėti, bet jis unikalus ta prasme, kad jis…

– …nesėslus…

– …jis kasdien iškrečia ką nors, kas kitam ir į galvą neateitų… Žodžiu, jis kasdien kasa sau duobę.

– Ar iš tikrųjų Putinas paveikė rinkimus JAV?

– Putinas paveikė, bet taip, kad tie rinkimai jį ir pribaigs. Viename interviu Jūsų leidiniui aš sakiau, kad jeigu būtų rengiama žvalgybinė operacija dėl kišimosi į rinkiminį procesą JAV, tai arba ji turėtų būti šimtu procentų konspiratyvi, arba jos apskritai nereikia. Tai, ką padarė Vova, buvo idiotizmo viršūnė. Ten, kišimesi į tą kompaniją styrojo Rusijos specialiųjų tarnybų „ausys“. Visų pirma, įsilaužė hakeriai, antra, žinomi žmonės, kurie gavo tą informaciją ir perdavė WikiLeaks. WikiLeaks – tai ne šiaip sau ruporas, tai – organizacija, kuri susijusi su Rusijos specialiosiomis tarnybomis operatyviniuose reikaluose, aštriose operatyvinėse operacijose (beje, anot Snoudeno išvadų, Sovietų Sąjungoje ?). Na, o paskui ta pati WikiLeaks-FSB ranka visa tai ir pametėja.

Bet net tame etape galima buvo sustoti ir pasakyti: „Na, suprantate, kažkokie puspročiai, patys savarankiškai… suėmė du pulkininkus… Iš proto išsikraustė ir nusprendė babkių iš šalies užsidirbti, ir patys savarankiškai ir prasuko tą operaciją“. Dar galima buvo taip pasakyti. Bet tuo metu visiškai idiotiški Kremliui pavaldžios Rusijos televizijos veblenimai šlovina Trumpą, garbina prezidentą Trumpą…

– Ar įmanomas Putino ir Trumpo sandėris, konkrečiai dėl Ukrainos? Putinui atiduodama Ukraina ir posovietinė erdvė, Trumpui – Sirija ir taip toliau…

– Manau, kad dabar joks Trumpo sandėris su Rusija jokiu klausimu jau praktiškai nebeįmanomas.

– Ar JAV turi argumentų prieš Rusiją? Stiprių svarių argumentų?

– JAV ar Trumpas?

– JAV.

– Paskutinės rinkimų kampanijos JAV dėka Vova Putinas Amerikoje, o ir apskritai Vakarų pasaulyje, liko ne šiaip atstumtuoju – jis pragaro išpera. Tai kaip seriale apie Džeimsą Bondą – Misteris Universalusis Blogis. Dabar tiesiog nepadoru kelti susitarimų apie ką nors su Putinu klausimą.

– Ar daug politikų rusai yra papirkę Europoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose?

– Apie Europą negaliu pasakyti, o kai dėl Jungtinių Valstijų, nemanau, kad kas nors iš politikų (ir neturiu omeny naujosios plejados, kuri atėjo kartu su Trumpu)… Rusai ten perka lobistų struktūras ir atskirus propagandistus, kurie ten dirba. Kai ką aš pažįstu iš pavardžių, kai kurie iš jų buvo aštuntajame ir devintajame dešimtmetyje nuvesti ten kaip emigrantai, ilgai tūnojo…

– …užšaldyti…

– …Taip, ir štai išmušė valanda. Bet dabar susiformavo tokia aštri reakcija prieš Putiną, kad net jie tyli.

– Ar Henris Kisindžeris buvo KGB agentas?

– Tai atskira istorija, kuri verta didelio meistro plunksnos. Situacija buvo tokia. Henris Kisindžeris, pas mus Amerikos skyriuje žinomas kaip Kisa, susitikinėjo su mūsų operatyvininku Boria Sedovu. Kas apskritai yra agentas? KGB agentas – tai užsienietis, kuris sąmoningai bendradarbiauja su Valstybės saugumo komitetu ir savanoriškai vykdo jo užduotis. Tad štai, Sedovas susitikinėja su profesorium Kisindžeriu, siuntinėja depešas į Maskvą, į centrą, iš kurių ryškėja, kad taip ir gaunasi – jis agentas.

– …užverbavo Kisindžerį…

– (Juokiasi). Taip, tiesiog porą savaičių prieš tai, kai Niksonas tapo prezidentu, o Kisindžeris – padėjėju Nacionaliniam saugumui (JAV Valstybės sekretoriumi jis tapo vėliau), Pirmasis skyrius rašo raportą žvalgybos viršininkui, kuriame išdėsto reikalą, subjektui keliama užduotis…

– Kisa – mūsų žmogus… 

Dmitrijus Gordonas, šio interviu autorius.

– …“Remiantis tuo, kas išdėstyta, prašom įtraukti į KGB agentūros aparatą kaip agentą“. Tai keliauja aukštyn, pasiekia generolą Kirpičenką, pavaduotoją, labai prityrusį meistrą (jis ten visą gyvenimą sėdėjo, viską žinojo ir visus pažinojo)… Jis pasikrapštė pakaušį ir sako: „Draugai, ne, įsivaizduokite, dabar mes tai pasirašysime ir pranešime Brežnevui, o jį paskiria padėjėju, gi Brežnevas paskui skambina ir sako: „Paklausykite, pasakykite savo agentui, kad Amerika baigtų su Kinija flirtuoti. Man tai nepatinka. Duokite jam užduotį!“ Ir ką mes padarysime? Duosime, o jis, žinoma, to nepadarys. Ir tada mes gausime niuksą“. Trumpiau sakant, jo ranka, kuri jau buvo pasiruošusi pasirašyti, stabtelėjo. Ir garbė Dievui, nes po dviejų savaičių Kisa tampa padėjėju. Taip ir nespėjome jo įrašyti į agentūros aparatą.

JAV dabar susiklostė neregėta situacija: grupė Amerikos piliečių sudarė suokalbį su priešiškos valstybės (turima omenyje Rusija) specialiosiomis tarnybomis, kad užgrobtų valdžią Jungtinėse Amerikos Valstijose, o vėliau sunaikintų valstybės pamatus. Ir dabar vien Kongrese atliekami septyni viso to tyrimai, mažiausiai du tyrimai – JAV specialiosiose tarnybose.

– Apskritai, bus įdomu. Paskutinis klausimas: ar daug dabar Ukrainoje, vadovybėje SSSR KGB ir Rusijos FSB agentų?

– (Sutrikęs). Na, Jūs mane taip tiesiai… Reikia pasėdėti, pagalvoti, prisiminti. Bet jų turi būti.

– Jurijau Borisovičiau, ačiū už interviu.

– Malonu buvo pabendrauti.

Informacijos šaltinis – Gordonua.com leidinys.

2017.03.20; 05:39

Panevėžio apygardos teisme apkaltinamąjį nuosprendį išgirdo panevėžiečiai, 48 metų K.G. ir 39 metų T. N. Pastarasis pripažintas kaltu dėl labai didelio kiekio narkotinės medžiagos platinimo organizavimo, o K. G. – šios nusikalstamos veikos vykdymo bendrininkų grupėje.

Ikiteisminį tyrimą šioje byloje atliko Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos organizuoto nusikalstamumo tyrimo valdybos pareigūnai, o jam vadovavo Panevėžio apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokurorai.

2015 metų rugpjūčio 6 dieną netoli Panevėžio policijos pareigūnai sustabdė automobilį, vairuojamą K.G. Automobilyje įrengtoje slėptuvėje jie surado narkotinės medžiagos. Vėliau ekspertai nustatė, kad tai – 150 gramų heroino, iš kurio galima pagaminti apie 400 dozių.

Ikiteisminio tyrimo metu buvo nustatyta, kad tą dieną minėtus narkotikus už 12 tūkst. 750 eurų K. G. iš nenustatyto asmens įsigijo Vilniuje. Pareigūnai išsiaiškino, kad visą šią operaciją suplanavo, narkotikų pardavėją surado bei nurodymus savo bendrininkui telefonu davė T. N. , atliekantis bausmę Marijampolės pataisos namuose. Aštuonis kartus teistas T. N. tuo metu jau atlikinėjo bausmę už labai didelio kiekio narkotinių medžiagų platinimo.

K. G. savo kaltę pripažino iš dalies – jie neigė, kad narkotikus gabeno T. N. nurodymu bei tvirtino, kad 400 dozių heroino įsigijo savo reikmėms, kadangi yra narkomanas. Pinigus, kuriuos sumokėjo už narkotikus, jis teigė užsidirbęs iš prekybos dėvėtais baldais, rūbais ir sendaikčiais, atsivežtais iš užsienio.

T. N. kaltu kategoriškai neprisipažino. Jis tvirtino, kad telefonu nurodymus dėl narkotikų pirkimo perdavė kito nuteistojo prašymu, pats net nesuprasdamas, apie ką eina kalba.

Teisiamųjų parodymus teismas vertino kritiškai,, juos paneigė surinkti ikiteisminio tyrimo duomenys, liudytojų parodymai, užfiksuoti telefoniniai pokalbiai.

Vasario 20 dieną Panevėžio apygardos teismas T. N. pripažino kaltu dėl labai didelio kiekio narkotinių medžiagų platinimo organizavimo ir skyrė jam 13 metų laisvės atėmimo. Subendrinus su anksčiau skirta ir dar neatlikta bausme, T. N. nelaisvėje turės praleisti 18 metų.

K. G. pripažintas kaltu dėl labai didelio narkotinių medžiagų platinimo bendrininkų grupėje ir nuteistas 11 metų laisvės atėmimo.

Valstybinį kaltinimą šioje byloje palaikiusio Panevėžio apygardos prokuratūros ONKTS prokuroro S. Daunoravičiaus teigimu, šį nusikaltimą išaiškinę Panevėžio kriminalistai padarė labai svarbų darbą. „Narkotikų platinimą organizavę ir bendrininkų grupėje vykdę asmenys nuteisti griežtomis laisvės atėmimo bausmėmis, o į gatves ar įkalinimo įstaigas nepakliuvo keturi šimtai heroino dozių“, – sakė prokuroras.

Informaciją pateikė Generalinės prokuratūros Komunikacijos skyriaus vyriausioji specialistė Rasa Stundžienė (Panevėžys).

2017.03.16; 01:15

Lietuvos apeliacinis teismas priėmė nutartį, kuria patenkino Klaipėdos apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos skyriaus prokuroro skundą dėl kardomųjų priemonių sušvelninimo keturiems kaltinamiesiems „agurkinių“ byloje.

Joje po ilgalaikio Generalinės prokuratūros ir Lietuvos kriminalinės policijos biuro tyrimo buvo sulaikyti nusikalstamo susivienijimo atstovai.

Lietuvos apeliacinis teismas panaikino Klaipėdos apygardos teismo teisėjo sprendimą, kuriuo liepos pabaigoje ginkluoto nusikalstamo susivienijimo nariams S. V., N. T., A. P. ir T. P. vietoj suėmimo buvo skirtos švelnesnės kardomosios priemonės – piniginis užstatas po 30 tūkst. eurų, dokumentų paėmimas bei intensyvi priežiūra 6 mėnesiams.

Prokuratūra nesutiko su tokiu Klaipėdos apygardos teismo sprendimu ir kreipėsi į Lietuvos apeliacinį teismą motyvuodama tuo, kad tokia teismo nutartis nepagrįsta ir prieštarauja Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikai tiriant organizuoto nusikalstamumo bylas. Apeliacinis teismas tenkino prokuroro prašymą kaltinamiesiems asmenims skirti kardomąją priemonę – suėmimą.

Nusikalstamos grupuotės nariai kaltinami dėl ginkluoto nusikalstamo susivienijimo organizavimo ir dalyvavimo jo veikloje, kontrabandos ir neteisėto disponavimo labai dideliu kiekiu narkotinių ir psichotropinių medžiagų, ginklais, šaudmenimis, rengimosi nužudyti ir nužudymo.

Informacijos šaltinis – Lietuvos generalinė prokuratūra.

2016.08.06; 01:40