Novaja gazeta
Maskva, liepos 28 d. (AFP-ELTA). Rusijos ryšių reguliavimo tarnyba pareikalavo, kad iš svarbiausio nepriklausomo laikraščio „Novaja gazeta“ tinklalapio būtų atimta licencija, ketvirtadienį pranešė žiniasklaida.
„Novaja gazeta“, kurios vyriausiasis redaktorius pernai pelnė Nobelio taikos premiją, kovo pabaigoje sustabdė leidybą iki Maskvos karinės intervencijos į Ukrainą pabaigos. Tai buvo paskelbta, kai laikraštis gavo du valstybinės ryšių priežiūros tarnybos „Roskomnadzor“ įspėjimus dėl tariamų pažeidimų. Laikinu sustabdymu buvo siekiama apsaugoti leidinį nuo uždarymo taikant drakoniškus įstatymus, kurie iš esmės uždraudė bet kokią Rusijos puolimo Ukrainoje kritiką. Vyriausiasis redaktorius Dmitrijus Muratovas tada sakė, kad oficialūs įspėjimai buvo atsakas į „Novaja gazeta“ publikacijas apie puolimą ir pastangas įvertinti tiek Rusijos, tiek Ukrainos „nuostolius ir sunaikinimą“.
Ketvirtadienį „Novaja gazeta“ pranešė, kad „Roskomnadzor“ kreipėsi į teismą, reikalaudama panaikinti laikraščio svetainės licenciją.
Laikraštis teigė nežinantis, kodėl toks prašymas pateiktas dabar. „Ar tai politika? O kas dabar nėra politika?”, sakoma jo pranešime. Panašus ieškinys dėl spausdintinės „Novaja gazeta“ versijos jau užregistruotas Maskvos teisme, priduriama jame. Leidinys pareiškė, kad už savo teises kovos teisme. „Mes neatsisveikiname“, – teigia jis.
Kai kurie ištremti „Novaja gazeta“ žurnalistai gegužę pradėjo leisti naują laikraštį, kuris vadinasi „Novaja gazeta. Europe“. Šį mėnesį „Novaja gazeta“ taip pat išleido žurnalą, tačiau netrukus Rusijos valdžia užblokavo jo svetainę. Visos pagrindinės nepriklausomos žiniasklaidos priemonės, įskaitant radijo stotį „Echo Moskvy“ ir kanalą „Dožd TV“, Rusijoje buvo uždarytos arba sustabdė savo veiklą šalyje.
„Novaja gazeta“ sumokėjo didelę kainą už nepriklausomą savo poziciją ir tiriamuosius straipsnius. Nuo 2000 m. šeši laikraščio žurnalistai ir bendradarbiai buvo nužudyti dėl jų žurnalistinio darbo, įskaitant žymiausią tyrimų žurnalistę Aną Politkovskają.
Novaja gazeta
Maskva, liepos 24 d. (AFP-ELTA). Rusija sekmadienį užblokavo naujo nepriklausomo laikraščio „Novaja gazeta“ redakcinio projekto interneto svetainę.
Kovo mėnesį redakcija buvo priversta nutraukti laikraščio publikavimą, baimindamasi represijų prieš kritikus dėl puolimo Ukrainoje. Liepos 15 d. jos darbuotojai pradėjo leisti popierinį žurnalą, kurį galima matyti internete naujoje svetainėje, ji vadinasi „Novaja Rasskaz-Gazeta“. Šiame pirmajame numeryje analizuojama Vladimiro Putino ideologija ir autoritarizmas. Tačiau po savaitės, kai leidinys pasirodė, Rusijos telekomunikacijų priežiūros institucija prokuratūros prašymu užblokavo naująją svetainę. Sekmadienį Rusijoje ji buvo nepasiekiama nenaudojant virtualaus privataus tinklo (VPN), pranešė AFP žurnalistai.
„Mūsų svetainė nužudyta vos gimusi. Mes ją išlaikėme septynias dienas ir devynias valandas”, – sakoma leidinio pranešime. Jame teigiama, kad Rusijos prokuratūra apkaltino leidinį Rusijos ginkluotųjų pajėgų „diskreditavimu“, bet jokių detalių nepateikė. Tai – naujas nusikaltimas, plačiai pasitelkiamas nuo kovo mėnesio, siekiant užgniaužti kritiką dėl karinės intervencijos į Ukrainą.
„Šiuo metu skundų prieš mūsų popierinį žurnalą nėra. Taigi mes ir toliau rengiame antrąjį jo numerį”, – teigiama pranešime, kuriame skaitytojai raginami „nenusiminti”. Dmitrijaus Muratovo Nobelio medalis parduotas už daugiau kaip 100 mln. dolerių. EPA-ELTA nuotr.
Rusijos tiriamasis laikraštis „Novaja gazeta“, garsėjęs straipsniais apie elito korupciją ir šiurkščius žmogaus teisių pažeidimus, kovo pabaigoje buvo priverstas sustabdyti internetinį ir spausdintinį leidimą. Rusijos valdžia pagrasino jį uždrausti dėl prieštaringai vertinamo „užsienio agentų“ įstatymo pažeidimo, tada dalis darbuotojų emigravo ir pradėjo leisti naują leidinį iš Vakarų Europos.
„Novaja gazeta“ vyriausiasis redaktorius Dmitrijus Muratovas 2021 m. buvo apdovanotas Nobelio taikos premija.
Dmitrijaus Muratovo Nobelio medalis parduotas už daugiau kaip 100 mln. dolerių. EPA-ELTA nuotr.
Niujorkas, birželio 21 d. (ELTA). Nobelio medalis, kurį Rusijos nepriklausomo laikraščio „Novaja Gazeta“ vyriausiasis redaktorius Dmitrijus Muratovas išstatė aukcione, kad surinktų pinigų Ukrainos vaikams pabėgėliams, parduotas už 103,5 mln. dolerių, praneša „Politico“.
„Heritage Auctions“ atstovas neįvardijo pirkėjo, bet leido suprasti, kad jis yra iš užsienio.
Aukcionas buvo surengtas birželio 20-ąją, Pasaulinę pabėgėlių dieną.
D. Muratovas 2021 metų Nobelio taikos premiją pelnė kartu su Filipinų žurnaliste Maria Ressa, o Nobelio komitetas juos pagerbė „už pastangas apsaugoti žodžio laisvę“.
D. Muratovas kartu su grupe žurnalistų 1993 metais įkūrė laikraštį „Novaja Gazeta“. Kovo mėnesį jo vadovaujamas leidinys sustabdė savo veiklą Rusijoje, kai Maskva priėmė teisės aktus, numatančius griežtas laisvės atėmimo bausmes asmenims, kritikuojantiems kruviną Kremliaus karinę kampaniją Ukrainoje.
Žurnalistas griežtai kritikavo 2014 metais Rusijos įvykdytą Krymo aneksiją ir šių metų vasario mėnesį jos sukeltą karą prieš Ukrainą.
„Politico“ žiniomis, D. Muratovas praėjusį ketvirtadienį išskrido iš Rusijos į Vakarų Europą, o iš ten – į Niujorką.
Novaja gazeta
Maskva, gruodžio 27 d. (dpa-ELTA). Tarp žurnalistų ir Rusijos bei tarptautinės žiniasklaidos atstovų, šiemet dalyvavusių metinėje prezidento Vladimiro Putino spaudos konferencijoje, vienas akivaizdžiai nedalyvavo – tai „Novaja Gazeta“, kurio žurnalistas Dmitrijus Muratovas laimėjo 2021 metų Nobelio taikos premiją.
Kremlius pamiršo paskambinti „Novaja Gazeta“ prieš gruodžio 23 dienos spaudos renginį, sakė atstovas žiniasklaidai Dmitrijus Peskovas, sekmadienį per valstybinę televiziją komentavęs tai kaip žmogišką klaidą.
„Novaja Gazeta“ yra viena iš vos kelių likusių nepriklausomų žiniasklaidos priemonių Rusijoje, o D. Muratovas buvo jos vyriausiasis redaktorius nuo pat jos įkūrimo 1993 metais.
Kitos žiniasklaidos priemonės aktyviai susisiekė su Kremliumi ir išreiškė norą dalyvauti, sakė D. Peskovas. Likus dviem dienoms iki V. Putino spaudos konferencijos, darbuotojai prisiminė „Novaja Gazetą“. Bet buvo jau per vėlu.
Iki to laiko daugiau nei 500 akredituotų žurnalistų buvo pateikę tris neigiamus PGR testus, kad galėtų patekti į konferencijos vietą, sakė D. Peskovas. Rusijos sveikatos institucijos pasiūlė tokią procedūrą dėl pandemijos, pridūrė jis.
D. Muratovas kartu su Filipinų žurnaliste Maria Ressa laimėjo Nobelio taikos premiją už „pastangas apsaugoti žodžio laisvę, kuri yra būtina demokratijos ir ilgalaikės taikos sąlyga“.
Nepaisant to, kad prezidento spaudos konferencijoje nedalyvavo, jis sugebėjo užduoti klausimą, kurį perskaitė radijo stoties „Echo Moskvy“ žurnalistas.
Jis paklausė, ar V. Putinas žino žurnalistės Anos Politkovskajos ir Kremliaus kritiko Boriso Nemcovo nužudymo kaltininkų vardus.
Vladimiras Putinas – dziudistas. EPA – ELTA nuotr.
Maskva, spalio 13 d. (AFP-ELTA). Prezidentas Vladimiras Putinas trečiadienį pareiškė, kad Nobelio taikos premija, skirta Rusijos laikraščio redaktoriui Dmitrijui Muratovui, „neapsaugos“ jo nuo paskelbimo „užsienio agentu“, jei jis pažeis įstatymus.
Svarbiausio nepriklausomo Rusijos laikraščio „Novaja gazeta“ vyriausiasis redaktorius D. Muratovas praėjusią savaitę kartu su tyrėja žurnaliste Maria Ressa iš Filipinų pelnė prestižinį apdovanojimą už savo darbą ginant saviraiškos laisvę. D. Muratovas sulaukė šio pripažinimo tuo metu, kai dešimtys Rusijos žurnalistų ir kelios pirmaujančios nepriklausomos žiniasklaidos priemonės šiais metais buvo paskelbtos „užsienio agentais“. Šis terminas, turintis sovietmečio potekstę, verčia asmenis ar organizacijas atskleisti finansavimo šaltinius ir šia etikete pažymėti visas savo publikacijas, įskaitant įrašus socialinėje žiniasklaidoje, kitaip gresia baudos.
„Jei jis nepažeis Rusijos įstatymų ir nesuteiks priežasties būti paskelbtas užsienio agentu, tada ir nebus“, – sakė V. Putinas per forumą Maskvoje. Tačiau jis perspėjo žurnalistą nesistengti slėptis už Nobelio premijos ir „naudoti ją kaip skydą“ Rusijos įstatymams pažeisti ir „pritraukti į save dėmesį“.
V. Putinas nutraukė tylą dėl prestižinės premijos, nors anksčiau Kremlius D. Muratovą pasveikino. Pats D. Muratovas vėliau sakė, kad atsiims apdovanojimą, nepaisydamas Kremliaus lyderio pastabų.
„Valstybė gali daryti, ką nori, bet mes priimsime premiją, neatsisakysime jos“,- naujienų agentūrai „Interfax“ sakė 59 metų redaktorius ir vienas iš „Novaja gazeta“ įkūrėjų.
D. Muratovas sakė, kad apdovanojimą skirs šešiems savo laikraščio žurnalistams, kurie buvo nužudyti per daugelį metų. Žurnalistas teigė esąs užtikrintas, kad piniginis prizas nėra priežastis jį paskelbti „užsienio agentu“.
Penktadienį gavęs apdovanojimą D. Muratovas sakė nesąs tikras, kaip tai paveiks „cenzūrą“. Tą pačią dieną Teisingumo ministerija į užsienio agentų sąrašą įtraukė dar devynis žmones.
Laikraštis „Novaja gazeta“ yra vienas iš vos kelių likusių nepriklausomų balsų griežtai kontroliuojamoje žiniasklaidos aplinkoje. Kremliaus kritikai sako, kad valdžia vykdo kampaniją prieš nepriklausomą ir kritišką žiniasklaidą, daug jos buvo paskelbta užsienio agentais, kiti priversti nutilti.
Rusijoje nužudyta Vladimiro Putino kritikė žurnalistė Ana Politkovskaja
Maskva, spalio 7 d. (AFP-ELTA). Ketvirtadienį, per prezidento Vladimiro Putino gimtadienį, rusai mini prieš 15 metų įvykdytą žurnalistės Anos Politkovskajos nužudymą. Laikraštis, kuriame ji dirbo, perspėjo, kad praėjo laikas, kai buvo galima įvardyti žmogžudystės užsakovą.
A. Politkovskaja, arši V. Putino ir žiaurių Kremliaus karų Čečėnijoje kritikė, buvo nušauta 2006 metų spalio 7 dieną savo gyvenamojo namo Maskvoje laiptinėje. Jai buvo 48 metai.
Žinia apie nužudytą žymią tiriamosios žurnalistikos atstovę, kuri dirbo didžiausiame Rusijos nepriklausomame laikraštyje „Novaja Gazeta“ ir bendradarbiavo su Vakarų leidiniais, įskaitant „The Guardian“, nuvilnijo per visą pasaulį.
„Praėjus penkiolikai metų po mūsų žurnalistės nužudymo, suėjo nusikaltimo senaties terminas. Pagal įstatymą jį pratęsti gali tik teismas, – metinių išvakarėse rašė „Novaja Gazeta“. – Kitu atveju kaltininkai liks nenubausti“.
2014 metais teismas už A. Politkovskajos nužudymą nuteisė kalėti iki gyvos galvos du vyrus, o dar trims su tuo susijusiems asmenims skyrė ilgas laisvės atėmimo bausmes.
Čečėnas Lom-Ali Gaitukajevas, pripažintas kaltu dėl nužudymo organizavimo, mirė 2017 metais įkalinimo įstaigoje, kur atliko bausmę iki gyvos galvos.
Tačiau net ir po 15 metų tyrėjai vis dar neatskleidė, kas užsakė šią žmogžudystę, o „Novaja Gazeta“ teigia, kad valdžios institucijos nėra suinteresuotos tęsti tyrimą dėl politinių priežasčių.
2018 metais Europos Žmogaus Teisių Teismas pasmerkė Rusiją už tai, kad ši nesiėmė tinkamų priemonių surasti A. Politkovskajos nužudymo užsakovus.
Teisėjai padarė išvadą, kad Rusijos tyrėjai turėjo ištirti galimybes, jog nusikaltimą užsakė „Rusijos saugumo tarnybos FSB arba Čečėnijos Respublikos administracijos agentai“.
A. Politkovskajos darbo vieta „Novaja Gazeta“ redakcijoje buvo išsaugota jos atminimui pagerbti.
A. Politkovskaja už savo reportažus ir knygas pelnė daugybę apdovanojimų, taip pat ir jos vardu pavadinti keli apdovanojimai.
Jevgenijus Prigožinas – pirmas iš kairės. Nuotrauka: ap/Misha Japaridze
Nė vienoje šalyje nepriimta patarnautojų sodinti prie vieno stalo su karinių žinybų vadovais. Rusijoje irgi. Išskyrus vieną restoranų savininką.
Rusų virėjas derasi su Libijos maršalu
Lapričio 9 d.„Novaja gazeta“ paskelbė Libijos karinių pajėgų vyriausiosios vadovybės informacijos biuro vaizdo įrašą apie prieš dvi dienas Maskvoje įvykusį Rusijos gynybos ministro susitikimą su Libijos maršalu. Tarp Rusijos generolų, sėdinčių prie derybų stalo, matyti… Jevgenijus Prigožinas. Vadinasi, ir jis svarstė padėtį Artimuosiuose Rytuose bei Šiaurės Afrikoje ir kovos su terorizmu reikalus? „Novaja“ priminė, kad Kremlius energingai palaiko šį maršalą, kurio vadovaujamos pajėgos užimė didelę dalį Libijos rytinių rajonų. Ten pastebėti ir Rusijos karo specialistai. Ar tik Prigožino dalyvavimas derybose nebus susijęs su Libijoje pasirodžiusiomis privačiomis karinėmis kompanijomis, kurias jis, kaip tvirtinama, kontroliuoja?
Po kelių valandų valstybinė naujienų agentūra „Novosti“ paaiškino, koks Prigožino vaidmuo šiose derybose: „surengė oficialius pietus ir dalyvavo svarstant Libijos delegacijos vizito kultūrinę programą“; tai leidinys sužinojęs iš „karinio-diplomatinio šaltinio“. Apie tai pranešė kitos Rusijos naujienos tarnybos, o vėlai vakare tai patvirtino ir valstybinė naujienų tarnyba TASS („Источник: Пригожин организовал официальный обед на встрече Шойгу и Хафтара“). TV kanalas „Cargrad“ nepraleido progos neįgėlęs „liberaliajai žiniasklaidai“, spėjusiai iškelti daugybę sąmokslo teorijų, pavyzdžiui, apie Libijoje planuojamą „kruviną valymą“ dalyvaujant „Rusijos samdiniams“. O tiesa pasirodė esanti daug paprastesnė ir logiškesnė, negu liberalių žurnalistų pramanai.
„Novaja gazeta“ atsikirto: nė vienoje šalyje nepriimta aptarnaujančio personalo sodinti prie vieno stalo su karinių žinybų vadovais. Kitas dalykas, kad Rusijos ir Libijos generolų derybos prasidėjo Maskvoje apie 14 val. ir Libijos delegacija išvyko dar esant šviesai, tad nebuvo nė laiko pietums. „Novaja“ pasiuntė paklausimą Gynybos ministerijai su prašymu paaiškinti, kam šiose derybose atstovavo verslininkas Jevgenijus Prigožinas.
Kaip prisimename, vasario 8 d. JAV vadovaujamos koalicijos pajėgos smarkiai aptalžė Sirijos režimo pusėje kariaujančius Rusijos samdinius, puolusius Deirez Zoro miesto apylinkėse. „The Washington Post” kiek vėliau parašė amerikiečių žvalgybą sužinojus, kad vienas Rusijos oligarchas prieš puolimą ir po jo daug bendravo su aukštais Kremliaus valdininkais (tarp jų – prezidento administracijos vadovu Antonu Vainu bei jo pavaduotoju) ir Damasko pareigūnais. Tas oligarchas – tai Jevgenijus Prigožinas. Amerikiečiai yra „beveik tikri“ (almost certainly) jį kontroliuojant Rusijos samdinius, kariaujančius prezidento Bašaro Asado pajėgose; juos siunčia kompanija „Vagner“. O Sankt Peterburgo „Fontanka“ išnarpliojo, kad Rusijos bendrovė „Euro Polis“ įsipareigojo išlaisvinti Asado priešininkų užgrobtas naftos bei dujų radimvietes mainais į vieną ketvirtadalį išgaunamų išteklių. Ir kompaniją valdančios bendrovės telefono numeriai tokie patys, kaip ir dar dviejų dešimčių bendrovių, siejamų su oligarchu Jevgenijumi Prigožinu.
2018 metų vasarą Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas prieš vykdamas su vizitu į Austriją atsakė į austrų televizijos ir radijo kompanijos ORF klausimus; Arminas Volfas klausinėjo ir apie Prigožiną, siejamą su visokiais tamsiais reikalais. „Paprašyčiau Jus skirti Rusijos vyriausybę, Rusijos valstybę ir Rusijos piliečius ar kokius nors galbūt juridinius asmenis, – pasakė prezidentas. – Jūs dabar pasakėte, kad poną Prigožiną vadina Putino virėju. Jis iš tikrųjų verčiasi restoranų verslu, tai jo ekonominė bazė, jis restoranų savininkas Peterburge.“ Žurnalistas neatstoja: jis ne tik restoranų veikla verčiasi, turi daug firmų, sudariusių kontraktą su Gynybos ministerija, ir kita. Kam jam viso to reikia? Putinas: „Klauskite jo paties. Rusijos vyriausybė su tuo neturi nieko bendra.“
Prisiminimai apie Sodomą ir Gomorą
Maša Hari. „Novaja gazeta” nuotrauka
Lapkričio 15 d. „Federalinė naujienų tarnyba“ įdėjo interviu su buvusia „Novaja gazeta“ stažuotoja (2012-1013). Ši, vėl radusi apie ją parašyta „Novaja“ puslapiuose, nusprendė daugiau neslėpti tiesos ir sąžiningai papasakoti, kas dedasi „teisingiausių“ žurnalistų kolektyve. „Federalinė naujienų tarnyba“ prirašė savo pastabą: pokalbio su Marija Kupraševič įrašas ir įkalčiai, tam tikra dalimi įrodantys jos žodžius, yra redakcijos žinioje. „Po kruopštaus faktų patikrinimo mes neradome priežasčių abejoti merginos pasakojimu“ (beje, „merginai“ – 34 metai, ji pati sako, kad yra mama ir dabar laukiasi).
Apie „leidinyje vyraujančius papročius“ galima spręsti iš antraštės: kvaišalai, ujimas, kankinimai, korupcija („От наркоты и травли до пыток и коррупции: экс-сотрудница «Новой газеты» рассказала о нравах, царящих в издании“). To, kas dėjosi kolektyve, pasakotojos žodžiais, kitaip kaip orgijomis nepavadinsi. Būdavo, užeini į ofisą, o ten vėmalai, prezervatyvai, atsiprašant, š*** voliojosi. Šlykštu. Vyriausiasis redaktorius vedasi į savo kabinetą tai berniukus, tai mergaites – aiškiai ne tam, kad pasikalbėtų. Ką jie ten darydavo – neturiu supratimo, su žvake, suprantate, niekas nestovėjo, tačiau sklido kalbos apie priekabiavimą tiesiog darbo vietose. Pasakotoja išėjo iš redakcijos dar ir todėl, kad nesutiko mokėti redaktoriams „procentų“ (откаты). „Ten apskritai visi pamišę dėl pinigų. Gobši mūsų opozicinė spauda.“ Ji žinanti ne tiek jau daug, tačiau redakcijoje sklido kalbos, kad vadovybė prievartauja iš politikų ir verslininkų pinigus. Jeigu kas atsisako – „Novaja“ išeina straipsnis, kuriame tas žmogus drabstomas purvais. „Todėl jie, tarp kitko, nekenčia Prigožino – tas atsisakė mokėti 2011 metais. Ir susirėmė su jais. Laikraščiui tai buvo akibrokštas.“
Tą patį vakarą interviu atpasakojo… „Gosnovosti“! Seniai žinoma, kad „Novaja gazeta“ – LGBT-iečių, rusofobų, iškrypėlių ir narkomanų priebėga. Buvusią darbuotoją redakcija tiesiog užujo ir persekioja iki šiol. Todėl moteris nutarė papasakoti visą tiesą interviu „Federalinei naujienų tarnybai“. Ten dirbti buvo neįmanoma. Moteris krūpčiodama prisimena tuos laikus. Ypač kentėjo nauji darbuotojai – juos tiesiog ujo. Be to, „senukai“ mėgo malšinti stresą alkoholiu ir net narkotikais, kartais iškeldavo tikras orgijas. Ten dirbančios merginos gyveno nuolatinėje baimėje dėl redakcijos senbuvių priekabiavimo – joms praėjimo neduodavo, o tos tylėjo, bijodamos būti atleistos… Paleistuvavimas ir anarchija. Tikras gyvačių lizdas. Sodoma ir Gomora („Новая газета“ — это Содом и Гоморра“: затравленная Купрашевич больше не может молчать“).
„Federalinei naujienų tarnybai“ moteris pasakė Deniso Korotkovo nepažįstanti, tačiau žurnalistų pasaulis nedidelis ir ji iš kolegų sužinojusi kadaise jį dirbus organuose, kur karjera jam nesusiklostė. Beje, „Novaja gazeta“ jis parašė tik tris straipsnius – visus nukreiptus prieš Jevgenijų Prigožiną. Visi straipsniai aiškiai užsakomieji. Ar gali toks žmogus vadintis žurnalistu? Jo parašytas tikrumas yra labai abejotinas. „Gosnovosti“ pridėjo: „nepažįstanti skandalingojo žurnalisto Deniso Korotkovo, „pagarsėjusio“ Sirijoje kariaujančių savanorių asmeninių duomenų atskleidimu, tačiau žino, kas tai per žmogus.“ Ir dėl Peterburgo verslininko Jevgenijaus Prigožino: jis atsisakė mokėti dar 2011 metais. „Niekas nesitikėjo, kad verslininkas kaip reikiant atsikirs“ (даст настоящий отпор).
„Federalinės naujienų tarnybos“ žurnalisto klausiama, kodėl Andrejus Michailovas ją paminėjęs pastarojoje „Novaja gazeta“ publikacijoje, Marija atsakė, kad jie seni pažįstami. Jis dirbo savo būsimos žmonos vadovaujamame „Laikraštyje apie laikraščius“. Teisybę sakant, tai ne itin malonus žmogus, ji nenorėjusi su juo bendrauti. Dėl pinigų jis gali paminti visus principus. Pažįstami sakė, kad jis prikiaulinęs žmonai: paėmęs jo vardu keletą kreditų, įsiskolino ir antstoliai atėmė iš jos butą. Michailovas yra nevykęs verslininkas – prarado visus savo pinigus. „Gosnovosti“ papildė: „Kaip žinoma, Andrejus Michailovas pokalbyje su Korotkovu paminėjo Kupraševič. Marija mano, kad jo interviu „Novaja“ – ne atsitiktinumas, juk dėl pinigų jis gali paminti visus principus.“
Apie Mata Hari sukurta ypač daug filmų, parašyta daug knygų
Žodžiu, baisesnių žurnalistų, nei „Novaja gazeta“, pasaulyje nerasi. Ko gero, dar ir nuorūkas ant grindų mėtė… Kaip jie ir kojas bepavelka iki šiol? Ir Korotkovas su Michailovu, kaip lietuviai pasakytų, abudu tokie per tvorą permetus – vienas antro neatsvertų. Galima suprasti: gujama moteris negalėjo daugiau tylėti. Tik abu leidiniai klaidina, ypač „Gosnovosti“ su savo „kaip žinoma“: Korotkovas su Michailovu apie Mariją nekalbėjo. „Novaja“ įdėjo nuorodą į leidinyje dar 2013-ųjų vasarą skelbtą tyrimą („Маша Хари. Кто шпионит в российских СМИ. Раскрываем технологию слежки“). „Maša Hari“ – tai “Federalinės naujienų agentūros“ pašnekovės pravardė, prilipusi jai po, sakykime, incidento „Novaja gazeta“ redakcijoje – pagal Mata Hari, garsiąją prancūzų šnipę.
Ar ne teisingiau būtų lyginti su Ana Čapman?
2012 metais į skelbimą, kad „Novaja gazeta“ reklamos skyriui reikalinga vadybininkė, atsiliepė tokia Marija – ji sutinkanti iš pradžių dirbti be atlygio, nes jai esą „labai patinkantis“ šis leidinys ir ji pritarianti jo krypčiai. „Novaja“ žurnalistai tą vasarą kaip tik studijavo į redakciją pakliuvusius kompanijos „Konkord“ dokumentus – aiškinosi, kaip „Prigožino struktūros“ prisidėjo prie NTV vasario mėnesį parodyto dokumentinio filmo „Protesto anatomija“, kaltinančio opozicijos veikėjus žmonių papirkinėjimu. Tarp jų buvo ir „Novaja“ skelbimo kopija. Redakcija ėmėsi aiškinti, ar tik nebus sulaukusi kokio „šnipo“. Iš kitų dokumentų paaiškėjus, kad Marija – „Konkordo“ PR skyriaus darbuotoja, ją imta stebėti.
(Beje, ši reklamos skyriaus stažuotoja, studijavusi aktorystės meną ir žurnalistiką, visiškai neatrodė „ujama“. Nevengdavo taurelės švenčiant gimimo dienas, koketavo su „berniukais“ ir šnibždėjosi su „mergaitėmis“. Tarp kita ko, kaip pastebėta, vyrus ji mėgo nepalyginti labiau. Kuo ne 2010 metais JAV suimta rusų šnipė Ana Čapman, tiek priartėjusi prie vieno prezidento Barako Obamos administracijos nario, kad Federalinio tyrimų biuro kontržvalgybininkai „negalėjo ilgiau laukti“.)
Ana Čapman. Rusijos šnipė – nelegalė Vakaruose. Ją demaskavus grįžo į Rusiją, kur veda televizijos laidas apie politiką, slaptas istorijas ir žvalgybas
„Šnipei“ netrukdė kopijuoti kas jau netekę svarbos ir gabenti tai diskeliuose iš redakcijos. Po kurio laiko ji pasiūlė sudaryti sutartį dėl „Laikraščio apie laikraščius“ reklamos, kartu ir galimybės skaitytojams dalyvauti „labiausiai parsidavusių žurnalistų rinkimuose“ (daugiau nei pusė kandidatų – iš „Novaja gazeta“). Galiausiai po įvykusio „konfidencialaus pokalbio“ išaiškėjo, kad vienas jos „kuratorių“ – Andrejus Michailovas. Dar vėliau ji prisipažino, kad į „Novaja gazeta“ ją palydėjo pats Jevgenijus Prigožinas. Per mėnesį buto nuomai apmokėti ir kitoms išlaidoms ji gaudavusi iš „Konkord“ buhalterijos apie 130 tūkstančių rublių… Atsisveikinant susitarta, kad ji daugiau su tokiais dalykais neprasidės. Tačiau netrukus Marija įsidarbino „Moskovskij komsomolec“ Peterburgo redakcijoje ir vėl „sudegė“. Taigi ji sulaužė duotą žodį ir todėl „Novaja“ atskleidžianti jos žygius Maskvoje. Tai buvo paskelbta 2013 m. birželio 28 d.
Pastaroji Marijos „išpažintis“ – ne pirmoji. 2013 m. birželio 28 d. ji savo skiltyje „V Kontakte“ papasakojo apie tai, kaip bendradarbiavo leidiniuose „Novaja gazeta“ Maskvoje ir „MK“ redakcijoje Peterburge. ilgai kentė, bet vis dėlto nusprendė atskleisti, kaip yra. Blogiau, girdi, jau nebus. Maskvos leidinį ji pasirinkusi todėl, kad studijavo žurnalistiką ir „NG“ daugeliui buvo „idealas“. „Novaja“ pradėjo bendradarbiauti su „Laikraščiu apie laikraščius“, tačiau tai tęsėsi neilgai. Viršininkas (direktoriaus pavaduotojas toks ir toks) dėl nutrūkusio bendradarbiavimo apkaltino ją ir paprašė tapti „dviguba agente“. Kai jai nepavyko tuo tikslu įsidarbinti „Konkorde“, ji turėjo įkalbėti iš anksto parengtą tekstą apie šią kompaniją, Prigožiną ir „Laikraščio apie laikraščius“ vyriausiąją redaktorę. Nenorėjui to daryti, bet prieš pat filmavimą direktoriaus pavaduotojas jai pasiūlęs vandens – greičiausiai į tą vandenį buvo kažin kas „įberta“, nes „valia tarsi pradingo, buvau pati nesava“.
Savo „išpažintį“ Marija baigė karingai: „Kur ji, jūsų žurnalistinė tiesa? Net juokinga girdėti po to, kai pas jus pabuvau.“ Tada, prieš penkerius metus, žurnalistai padarė išvadą, kad šis įrašas buvo mėginimas paaiškinti, kaip „Novaja gazeta“ ir „Fontanka“ išgavo kompaniją „Konkord“ kompromituojančius duomenis. Iš anksto parašytas tekstas, kažin kas įberta… Panašu, kad „Prigožino struktūros“ kitus vis tepa, kuo patys kvepia.
„Atsitiktinis praeivis“ Peterburge…
2014 metų gegužės pabaigoje interneto įsilaužėliai („Анонимный интернационал“) paskelbė„Internetinių tyrimų tarnybos“ vadovybės susirašinėjimą. Ta proga žurnalistinių tyrimų leidinys „The Insider“ priminė, kad ši kompanija priklauso „Putino virėjui“, holdingo „Konkord“ įkūrėjui Jevgenijui Prigožinui (asmeniškai pažįstančiam prezidentą), o tiesiogiai kompanijai vadovauja Marija Kupraševič (žinoma tuo, kad įsidarbindavo liberaliuose leidiniuose šnipinėti)“. Dar 2013-ųjų vasaros pabaigoje „trolių gūžtoje“ (taip imta vadinti tos „agentūros“ darbuotojus) lankėsi „Novaja gazeta“ Sankt Peterburgo skyriaus žurnalistė su drauge – „susiviliojusios“ skelbime žadamu geru uždarbiu ir „nemokamu maitinimu!!!“ Vėliau ji parašė skaičiusi iškabintą įsakymą, draudžiantį, be kita ko, „glaudžius asmeniškus kontaktus verslo komplekso teritorijoje“. O kitą dieną, joms jau sėdint naujose darbo vietose, į kabinetą įžengusi aukšta blondinė, „kaip du vandens lašai panaši į „Mašą Hari“… „Anoniminio internacionalo“ paskelbtame garso įraše girdėti, kaip jai dėl nežinia kur pradangintų 10 milijonų rublių priekaištauja „agentūros“ vykdomasis direktorius Michailas Burčikas (šių metų pradžioje JAV Kolumbijos federalinės apygardos didysis žiuri apkaltino jį ir dar 12 Rusijos piliečių su Jevgenijumi Prigožinu priešakyje kišimusi į šalies prezidento rinkimus).
Neilgai trukus, „Anoniminis internacionalas“ paskelbė nemažai įdomybių iš kompanijos „Konkord“ saugumo tarnybos elektroninio pašto. 2013 metų pradžioje Prigožino saugumiečiams pavyko įdarbinti TV kanale „Dožd“ PR vadybininką ir šis pateikė šio kanalo darbuotojų sąrašą; toliau jis turėjo aiškintis organizacijos struktūrą, padalinių sąveikavimą ir santykius kolektyvo viduje. Pranešamą apie „IT specialistą“, parengtą įdarbinti leidinyje „Novaja gazeta“ . Iš ten mūsų pažįstama „Maša Hari“ siunčia visokius duomenis: kas dirba ir kiek uždirba, kaip jie gyvena, kokie gandai plinta…
„Novaja“ redakcijoje vienas pagrindinių žurnalistų vertėsi labai sunkiai ir jį atakuoti manyta pagal tris scenarijus: sukompromituoti, pakišus verslininką su užsakomuoju straipsniu ir nufilmavus pinigų perdavimą; tariamam rėmėjui pasiūlyti žurnalistui paprašyti straipsnių, pereinant nuo neutralių prie demaskuojančių opozicijos lyderius ir žurnalistus; pasiūlyti vesti TV laidą, kurioje jis išliks „nesutaikomas kovotojas už teisybę“: anksčiau kritikavo blogą valdžią, tačiau įsitikino, kad opozicija dar blogesnė. Šis žurnalistas leidiniui „The Insider“ vėliau patvirtino gavęs pasiūlymą įkurti naują laikraštį, kur jis uždirbsiąs $10 000 per mėnesį. Jo manymu, dideliais pinigais norėta į naują laikraštį pervilioti ir kitus pagrindinių leidinių žurnalistus, įtraukti juos į PR tamsybes ir sukompromituoti.
„Prigožino struktūros“, kaip paaiškėjo, ne tik siuntė „agentus“ į redakcijas, sekė žurnalistus ir vykdė provokacijas – privatiems saugumiečiams kažin kas leido šniukštinėti po policijos elektroninius išteklius ir rankioti kompromituojančius duomenis. Pasamdė kelias teisininkų grupes (сразу несколько бригад юристов) „Novaja gazeta“ paskelbtuose tekstuose „ką nors neteisėta“ (что-то противозаконное) aptikti ir šie surinko į vieną vietą „Novaja“ autorių teiginius, prie kurių galima prikibti teisiniais pagrindais (tarp jų – ir publicistės Julijos Latytinos; jos tekstus sekė itin akylai ir visuose leidiniuose). Pateikė skundusį Rusijos ryšių ministerijos padalinį, kurį galima vadinti cenzūros tarnyba (Роскомнадзор) ir teisėsaugos organus.
Žurnalistė Julija Latynina
Ir dar ar apie vieną seną, išmėgintą kompromitavimo būdą. 2012 metų pabaigoje turėjo įvykti „Novaja gazeta“ korporatyvinė naujametė šventė ir ta proga „Konkord“ saugumiečiai atliko tokius parengiamuosius darbus: „darbuotojų įtaisymas į aptarnaujantį personalą ir medicininių priemonių panaudojimas“ (использование медикаментозных средств). Laiške-ataskaitoje pranešama, kad vakarėlio metu kelis kartus kilusios peštynės, pastebėta hetero ir galbūt homoseksualinių ryšių. O vienas redakcijos bendradarbis vakarėliui pasibaigus primušė „atsitiktinį praeivį“… Ne vienam šios ataskaitos skaitytojui kilo įtarimas, kad tas ne kartą kabutėmis įrėmintas „praeivis“ galėjo ir nebūti „atsitiktinis“. Apkultasis padavė pareiškimą baudžiamajai bylai iškelti. Tiesa, neturima vaizdo įrašo ir todėl neįmanoma to su visu akivaizdumu panaudoti „NG diskredituoti“. „Laikome tikslinga šiems įvykiams nušviesti pasamdyti nedidelę, mažai žinomą televizijos kompaniją, kuri neturi ryšių su centriniais kanalais, tačiau vėliau gali perduoti nufilmuotą siužetą tiražavimui.“
… ir rinkimai Ukrainoje
Tada, 2014-aisiais, žurnalistai suskaičiavo, kad „trolių fermos“ (vadino ir taip) išlaikymas Prigožinui gali kainuoti iki $10 milijonų per metus. O dar „Nevskije novosti“ (3 milijonai rublių per mėnesį) „Charkovo naujienų tarnyba“ (daugiau kaip 1 milijonas) ir kiti projektai. Minėtosios naujienų tarnybos filialas Simferopolyje, kaip paaiškėjo iš paskelbto susirašinėjimo, jau 2013 metų lapkritį, tai yra iki „Euromaidano“ ir kitų įvykių, buvo parengusi veiksmų Rusijos įtakai Ukrainoje stiprinti projektą (Проект по организации деятельности, направленной на усиление влияния Российской Федерации на территории Автономной Республики Крым, Юго-Востоке Украины (Новороссии), а также Украине в целом). Šie veiksmai turėjo padėti: laimėti Rusijos statytiniams rinkimus į vietos tarybas bent jau Kryme ir Pietryčių Ukrainoje; padaryti veiksmingą įtaką prezidento rinkimuose; suburti šalies parlamente didelę frakciją; paskirti reikalingus žmones į svarbiausius valstybės postus.
Arkadijus Babčenka, kurį siekė nužudyti Rusijos specialiosios tarnybos. EPA – ELTA nuotr.
Ne per seniausiai, žiniasklaidoje vėl ėmus linksniuoti Jevgenijaus Prigožino pavardę, prabilo ir žurnalistas Arkadijus Babčenka. Kaip žinoma, gegužės 29 d. Kijeve Ukrainos specialiosios tarnybos inscenizavo šio žurnalisto nužudymą – tam, kad nustatytų iš tikrųjų rengiamo pasikėsinimo į jį užsakovą. Buvo sulaikytas vienas šio pasikėsinimo rengimu įtariamų asmenų. Jis susitarime su Ukrainos generaliniu prokuroru pripažino padaręs nusikaltimą (teroristinio akto nužudant visuomenės veikėją rengimas) ir rugpjūčio pabaigoje buvo nuteistas 4,5 metų kalėti. Dabar žurnalistas Facebook‘e parašė, kad baigėsi šio susitarimo sąlygų neatskleidimo terminas ir jis galįs papasakoti, kas buvo išaiškinta tyrimo eigoje.
Babčenka tvirtina, kad Rusija beveik metus rengėsi masiniams teroro aktams Ukrainoje. Mėgino, kaip paaiškėjo iš Ukrainos saugumiečių įrašyto bendrininkų pokalbio, sutrikdyti padėtį šalyje artėjant prezidento rinkimams ir diskredituoti veikiančią valdžią. Žurnalistas paaiškina, kodėl manąs šių teroristinių aktų užsakovu esant „Putino virėją“ Jevgenijų Prigožiną: jam pavaldžios „struktūros“ glaudžiai sąveikauja su Rusijos specialiosiomis tarnybomis. Greičiausiai iš ten viskas ir koordinuojama. „Tai duoda pagrindo kalbėti apie valstybinį terorizmą. “Kijeve įvyksiančių Europos futbolo lygos rungtynių išvakarėse greičiausiai planuota nužudyti ne jį. Tačiau balandžio 23 d. Babčenka parašė „trolių fabriko“ šeimininką Prigožiną turint vieno Peterburgo viešbučio rūsyje „kankinimų kamerą“ prasikaltusiems pavaldiniams ir tada „užsakė“ jį.
Tomis pačiomis dienomis planuota dar vieną žmogų, žinomą Rusijos opozicijos veikėją, nužudyti Vilniuje, kur šis politinį prieglobstį Didžiojoje Britanijoje gavęs žmogus turėjo atvykti. Tai turėjo padaryti Ukrainoje pasamdytas žudikas („tai jiems svarbu – kad pėdsakai vestų į Ukrainą“). Ir ne konkretus asmuo jiems, anot žurnalisto svarbiausia, o tai, kad būtų žinomas veikėjas ir jo mirtis sukeltų sumaištį. „Niekas dar nesibaigė, – rašo Babčenka. – Jie tęs pradėta.“ (Dėl Ukrainos: žinoma, kad po Boriso Nemcovo nužudymo 2015 metų vasaryje „troliai“ turėjo skleisti tokią „pagrindinę idėją“: prie Rusijos opozicijos veikėjo mirties gali būti prisidėję Ukrainos veikėjai, tai – akivaizdi provokacija, kuria siekiama paskatinti opozicijos veikėjus organizuoti šalyje mitingus bei eisenas valdžiai nuversti.)
Borisas Nemcovas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Šalinkitės nepažįstamų vyrų su puokšte rankose!
Dėl Vilniaus, tai čia buvo įsikišusios ir britų MI5, ir Lietuvos atitinkamos tarnybos. O tai, ką apie Prigožiną rašo Babčenka, – toks „baletas“, kad sunku ir patikėti vieną žmogų tiek visur pripėdavus…
Pastariesiems Prigožino kritikų ir jo gynėjų mūšiams kaistant, interneto leidinys „Republic“ (gyvuoja prenumeratorių pinigais ir tai, anot šios redaktorių ir autorių bendrijos, „leidžia išsaugoti geidžiamą nepriklausomybę – nuo valstybės, reklamos teikėjų ar rėmėjų“) paskelbė žurnalisto, publicisto, rašytojo Olego Kašino apmąstymus. Iš rašoma žiniasklaidoje apie Prigožiną gali kilti įspūdis, rašo šis ne vienos politinės publicistikos knygos autorius, kad kažin koks artimas Putinui žmogus gali būti apdovanotas teise daryti ką panorėjęs ir kur panorėjęs – Peterburgo tarpuvartėse, Sirijos dykumose ar Afrikos džiunglėse. Iš tikrųjų jis veikia išimtinai aukščiausiosios valdžios interesais, prisiimdamas atsakomybę, kurios valdžia dėl daugelio priežasčių vengia. Kaip nafta valstybėje priklauso tam, dvasingumas – kitam, valstybės užsakymai – tretiems, lygiai taip mirtis yra viena valstybinių interesų sferos šakų ir visų pripažintas mirties reikalų ministras – Jevgenijus Prigožinas.
Apskritai, net neturi reikšmės, kiek jis iš tikrųjų susijęs su visais tais siužetais – nuo mėginimo nunuodyti antropologą iki žurnalistų sušaudymo Afrikoje. Kada nors Putino epocha bus prisimenama pirmiausia kaip „Prigožino laikai“, nes šis personažas priklauso išimtinai nūdienai – savo Prigožino nebuvo nei 10-ajame dešimtmetyje, nei prie caro, nei prie Stalino, iš viso – niekada. Jis atsirado būtent dabar kaip tarpininkas tarp valdžios ir mirties – pirmiausia dėl to, kad būtent dabartinė valdžia tapo pirmąja, kuriai prireikė tokio tarpininko. Jis reikalingas tam, kad visuomenėje nekiltų šoko pamačius tiesioginį ryšį tarp valdžios ir mirties…
Patį šio teksto autorių, kai buvo jaunesnis, kūlė ir valstybiniai sargybiniai, ir neaiškūs tipai. 2010-ųjų rudenį žiauriai sumušė prie namo tykoję nepažįstamieji. Vienas iš jų rankoje laikė gėlių puokštę su viduje paslėptu geležiniu strypu. Beje, ir pastarajame tekste minimas antropologas (Prigožino kompanijų sandorius tyrusios Kovos su korupcija fondo teisininkės sutuoktinis), žingsniuodamas prie daugiabučio laiptinės durų, praėjo pro žmogų su puokšte rankose – joje buvo paslėptas švirkštas su kažin kokiais nuodais. Pastarieji žurnalisto Deniso Korotkovo pašnekovai nepasakė, kur buvo paslėptas virbas, kuriuo sulaužė ranką tinklarašiui Sočyje…
Jevgenijus Prigožinas (dešinėje) ir Vladimiras Putinas (centre). vitalidrobishev.livejournal.com
Spektaklis po spetaklio. Dėmesio: scenoje pasirodo tarakonai.
Atsiradęs pradingėlis niekuo nesiskundė
Naktį į spalio 25-ąją Sankt Peterburgo internetinis leidinys „Fontanka“ pranešė: „kaip tapo žinoma“ leidiniui, išvakarėse į miesto 64-tą policijos skyrių atėjo ieškomasis Valerijus Amelčenka. Ten jis, dalyvaujant jo advokatui, pareiškė, kad „nusikaltimo jo atžvilgiu nebuvo padaryta“. „Fontanka“ priminė, kad dėl informatoriaus dingimo į policiją kreipėsi žurnalistas Denisas Korotkovas. Ir trumpai papasakojo apie jį bei išpuolius prieš jį. Žurnalisto darbo ėmėsi 2011 metais, dar neseniai dirbo „Fontankoje“. Anksčiau tarnavo teisėsaugos organuose, didelės kompanijos saugumo tarnyboje. „Informacinė ataka“ prieš jį prasidėjo dar gerokai prieš Amelčenkos dingimą, o itin sustiprėjo jo tyrimo paskelbimo „Novaja gazeta“ išvakarėse. Dešimtys internetinių šaltinių jį apšaukė „tėvynės išdaviku“. Iš tikrųjų jam dirbant „Fontankoje“ leidinys neatskleidė nei vieno Sirijoje žuvusio Gynybos ministerijai pavaldaus asmens duomenų – išskyrus tuos, kuriuos ši žinyba pati paskelbė.
Iš ryto žurnalistai ėmė skambinti į Vidaus reikalų ministerijos ir Tyrimų komiteto miesto padalinius: ar tikrai atsirado? Ten nuo komentarų atsisakė. Dar tą pačią naktį internete „išniro“ (kaip parašė vienas leidinys) Amelčenkos „pareiškimas policijos skyriaus viršininkui“ dėl jo paieškos nutraukimo – aštuoni su puse puslapio, prirašyti palyginti smulkiomis raidėmis. Jame pasakojama, kaip pareiškėjas susipažino su žurnalistu, kaip šis jam duodavo tekstus, kuriuos jis turėdavęs išmokti ir paskui atpasakoti (žurnalistas greičiausiai tai įrašinėjo), kiek šimtų tūkstančių rublių už tai gavęs ir kiek buvo pažadėta ateityje.
Štai kas, anot pareiškėjo, įvyko paskutinio jo susitikimo su žurnalistu metu ir vėliau. Korotkovas jam esą pasakęs: tau reikia išvažiuoti iš miesto kelioms savaitėms, daugiausia mėnesiui. Grįžęs papasakota patvirtinsi vaizdo įraše, atlygis – 20 000 eurų. Jis sutikęs. Tada žurnalistas pasakęs: prie tavo gyvenamo namo lauks du mano žmonės, kurie nuveš tave į saugią vietą; palik namie telefonus, kad pagal juos tavęs negalėtų rasti. Pareiškėjui atsiradus prie namo, prisistatę du vyrukai: mes nuo Korotkovo, eik namo reikalingų daiktų ir dokumentų, būtinai paimk antrą porą avalynės ir išnešk telefonus. Jam tai padarius, vyrukai paprašę paskambinti Korotkovui ir sunerimusiu balsu pranešti, kad jį seka. Po to pareiškėjas atidavęs jiems telefonus ir persiavęs. Korotkovo žmonės išvežė jį už miesto (automobilio spalva ir markė).
Pirmą naktį pareiškėjas praleido miške, palapinėje, kurią vairuotojas ištraukė iš automobilio bagažinės. Kai pasiskundė rytą atvažiavusiam Korotkovo žmogui sušalęs, vakarop apgyvendino name artimiausioje gyvenvietėje. Ten jam kartą per dvi dienas atveždavo vandens, maisto, cigarečių. Spalio 23 d. atvažiavo dviese (tie patys, kurie buvo prie jo daugiabučio Peterburge) ir paklojo ant stalo laikraštį „Novaja gazeta“: viskas, Korotkovui tu daugiau nereikalingas, gali daryti ką nori. Ir išvažiavo. Atvertęs laikraštį rado 200 tūkstančių rublių. Pamatė Korotkovo straipsnį ir viską suprato. Praleido naktį toje pačioje vietoje, o rytą nusprendė grįžti namo. Pasitaikė taksistas ir parvežė į miestą. Namie sužinojo, kad paskelbta jo paieška ir kad policijai apie dingimą pranešęs pats Korotkovas. Paskambino pažįstamam teisininkui ir pasikonsultavo… „Prašau nutraukti paiešką, jeigu informacija apie tai atitinka tikrovę.“
Atsargiai – melas
Vyriausybinis docentas: karas!
Jevgenijui Prigožinui priklausančio „medijų fabriko“ leidiniai puolė ant „Novaja gazeta“ ir žurnalisto Deniso Korotkovo it nuo grandinės nutrūkę (ar kieno siundomi?). „Ekonomika segodnia“ lapkričio 26 d. parašė informatorių papasakojus žurnalistams „apie darbą kažin kokiose struktūrose, kur jam pavesdavo užduotis, susijusias su žalos padarymu užsakovui nepatinkantiems žmonėms“. Šis leidinys pavartojo ir „jeigu“, tai yra pripažino pareiškėjo žodžius dar nesant įrodytus. „Kol tyrimas nebaigtas, viską tamsioje istorijoje su „Novaja gazeta“ ir jos informatoriumi reikia svarstyti su žodeliu „jeigu“, – pasakė leidiniui politologas, Finansų universiteto prie Rusijos vyriausybės docentas Leonidas Krutakovas. „Jeigu žurnalistas tikrai mokėjo už paties išgalvotus parodymus ir kruopščiai planavo žmogaus „pagrobimą“ atgarsiui visuomenėje sukelti, – tęsė docentas, – tai šio įvykio kitaip, nei ideologine provokacija, nepavadinsi. Tai suplanuota akcija paveikti Rusijos gyventojus ir visuomenės nuomonę.“
Toliau docentas pamiršta nekaltumo prezumpciją ir rėžia iš peties. Su tokiais dalykais, girdi, jau teko susidurti. Prieš kelerius metus Vokietijoje sukūrė filmą su kažin kokiu Donbase kariavusiu separatistu, kuris pasirodė esąs aktorius iš Kaliningrado. Arba „baltieji šalmai“ Sirijoje. Incidentas su „Novaja gazeta“ parodė, kad tokie inscenizavimai jau daromi Rusijoje. Panaudojami klasikiniai propagandinio karo metodai. Tačiau vienas dalykas, kai tai daro užsienio žiniasklaida – BBC ar „Laisvės radijas“. Šiuo atveju taip daro Rusijoje įregistruotas leidinys – tai iš tikrųjų netelpa galvoje, tai tiesiog ideologinė diversija. „Aš pats ilgai dirbau žurnalistu ir mačiau visko, tačiau ši istorija tokia pasibaisėtina (настолько чудовищна), kad net negali ja tikėti, – piktinasi docentas. – Kad taip įžūliai, atvirai rengtum provokaciją – reikia būti arba idiotu, arba gauti už tokią operaciją labai didelius pinigus (слишком большие деньги). Operacijos rengėjai, suprantama, turėjo ne šimtus tūkstančių rublių, kuriuos pamėtėjo „informatoriui“, o nepalyginti didesnes sumas. O pinigų „Novaja gazeta“ gauna iš įvairių šaltinių nemažai.“
Dar ne viskas. „Nenustebsiu, – varė toliau šis docentas, – jeigu žurnalistas, kuris vykdė ideologines diversijas Rusijoje, dabar dar ir bus ginamas Vakarų bendrijoje Olego Sencovo pavyzdžiu.“ Esą iš šio nuteistojo už terorizmą Vakarai lipdo kovotoją dėl žmogaus teisių, o iš provokacijas rengiančio žurnalisto padarys kovotoją už teisybę. Rusijos viduje jau vyksta propagandinis karas, tai reikia pripažinti ir atitinkamai atsikirsti. Dar kartą „jeigu“: net jeigu žurnalistas apgavo „Novaja gazeta“ vadovybę, tai leidinys vis viena turi atsakyti. Redakcija privalo tikrinti ir pertikrinti informaciją. Šis leidinys jau ne kartą buvo įtartas šališkumu. Kad ir kaip būtų, laikraščio reputacija suglamžyta ir išmesta į išvietę (практически спущена в нужник). Tai – galas, net neįmanoma įsivaizduoti atsitinkant dar blogiau. Tai reiškia visiems skaitytojams pasakyti: galite užmiršti, kad leidiniu galima bent kiek pasitikėti. „Istorija pasibaisėtina ir ciniška iki kraštutinumo“ (История чудовищна и цинична до крайности).
Greičiau, greičiau į teismą!
Daugelis žurnalistą užsipuolusių leidinių (ne tik „patriotinio medijų fabriko“) nė neprasižiojo apie tai, ką tas parašė, – suprask, informatoriaus „pareiškimas“ liudija žurnalistą viską paėmus iš lubų. „Federalinei naujienų tarnybai“ vienas apžvalgininkas pasakė, jog „Novaja gazeta“ turi žinoti ribas – leidinio po viso šito negalima palikti nenubausto, tačiau uždaryti jo neverta. Esą išsaugokime jį kaip „goblinų draustinį“ (goblinais anglų pasakų kūrėjas Džordžas Makdonaldas pavadino daugelį amžių po žemėmis lindėjusių žmonių bendruomenę). Antai žmonės vaikšto į serpentariumus nuodingųjų gyvačių pažiūrėti. „Žmonės turi matyti, kokia būna liberalioji spauda, kaip jai viskas leidžiama.“ Geriausia agitacija prieš liberalus esą pačių liberalų veiksmai, kai jiems leidžiama laisvai veikti. Denisas Korotkovas tikrai bus patrauktas atsakomybėn už sukčiavimą ir šmeižtą.
Tas apžvalgininkas yra tinklarašys Romanas Nosikovas, kuriam, kaip jį apibūdina bendražygiai, „artima rusiškojo nacionalizmo idėja“, išgarsėjo kadaise įskundęs prokuratūrai „rusofobą“ Borisą Stomachiną – šį vėliau nuteisė už ekstremizmą; rašinėja į internetinį leidinį „PolitRussia“, kuris, kaip jį apibūdina šalininkai, „linksta į patriotinį toną ir tematiką“. Spalio 31 d. kaip tik „PolitRussia“ kreipėsi į Sankt Peterburgo prokuratūrą: tokie visuomeninio-politinio leidinio „Novaja gazeta“ žurnalisto Deniso Korotkovo veiksmai užtraukia baudžiamąją atsakomybę pagal Rusijos baudžiamojo kodekso straipsnį „Žinomai melagingas pranešimas“ (bausmė priklauso nuo nusikaltimo sunkumo laipsnio, didžiausia – iki 6 metų nelaisvės). Apie tai pranešusi naujienų tarnyba „Rex“ pridūrė: „Leidinio „PolitRussia“ įkūrėjas Ruslanas Ostaška įrašytame video smarkiai pakedeno Korotkovą, „kuriam pinigai svarbiau už asmeninę garbę ir orumą“. 40-ties dar nesulaukęs Ostaška – iš tų, kurie Rusijos TV propagandinėse laidose „Rusijos nacionalinių interesų idėją“ gina ir kumščiais.
Melagingos žinios (fake news)
Randame ir dar pikčiau pasakyta. Trokšdamas šlovės ir, gali būti, dar vienos premijos iš Vakarų, „žurnalistas“ sufabrikavo ne tik tyrimą, bet inscenizavo ir pagrobimą. Ši detektyvinė istorija geriausiai atskleidžia būdus, kuriais veikia Denisas Korotkovas. Po to, kas išaiškėjo paskelbus Amelčenkos pareiškimą, galima drąsiai manyti, kad gedulo vainiką prie „Novaja gazeta“ redakcijos Korotkovas atnešė pats arba jo pasamdyti kokie išsigimėliai (отморозки). Šiam leidiniui, ir šiaip žvaigždžių neraškančiam, reikėtų atidžiau pasidomėti savo „tyrėjais“. Juk jeigu Korotkovas įstengė sufabrikuoti tokią istoriją ir išdrįso pranešti policijai apie dingimą, tai kas gali būti tikras, kad kitą kartą jis dėl pagarsėjimo nesurengs dar kruvinesnės, negu avino galva, provokacijos?
Tai parašė internetinis leidinys „Gosnovosti“ („Журналист – расследователь Денис Коротков придумал расследование, подкупил информатора и обманул «Новую газету»). Šis leidinys, kaip jis pats prisistato, „tai Rusijos ir kitų šalių valstybinės naujienos, svarbiausia apie Rusiją ir apie viską, kas reikšminga mūsų Tėvynei, tai svarbiausios regioninių ir federalinių valdžios organų naujienos“. Šis leidinys nepainiotinas su kita panašiai pavadinta svetaine (госновости.рф), kuri skelbia oficialias Rusijos federacijos valstybės organų, valstybinių įstaigų, žinybų, korporacijų, kompanijų ir projektų naujienas ir publikacijas. Šis yra Specialiųjų tyrimų centro informacinė tarnyba, įkurta informacijai tarp Rusijos valstybinės valdžios visų šakų organų ir žiniasklaidos keistis. Kiekvienoje Rusijos federalinėje apygardoje valdininkas atsiverčia savo regiono naujienas ir (negali būti kitaip) pasidomi, kuo gyvas prezidentas, ir iš viso, kokios svarbiausios šalies ir pasaulio naujienos – o čia ir „Novaja gazeta“, Korotkovas, provokacija.
Spalio 29 d. nežinomi asmenys prie pastato, kur įsikūrusi „Novaja gazeta“ redakcija, paliko tris narvus su trimis avimis kiekviename. Ant avių buvo užmautos liemenės su užrašais „Press“ ir „Novaja gazeta“… Iš tikrųjų – tai, kas parašyta Amelčenkos „pareiškime“, perša išvadą, kad jį kalbinęs žurnalistas yra „kvailas, kaip avies galva“. Tikras „idiotas“ (kas juo dabar pasitikės) arba „už labai didelius pinigus“, kaip pasakė politologas, Finansų universiteto prie Rusijos vyriausybės docentas. Tikra gėda žmogui, kuris sakosi „didesnę savo sąmoningo gyvenimo dalį išdirbęs kriminalinėje paieškoje“. O „pareiškime“ atsakoma į visus galinčius kilti klausimus: skambutis apie sekimą, pamesti telefonai ir batas… Viską darė savo valia… Tiesą sakant, pareiškėjas apie tai, kad yra ieškomas, galėjo sužinoti iš laikraščio, kurį jam paliko žurnalisto parankiniai, tačiau ką mes žinome – gal nebuvo pasiėmęs akinių. Dar įdomiau: kodėl rašo, kad „tuo metu aš nustojau bendravęs su Michailovu, todėl nežinau ar jis bendradarbiavo su Korotkovu, ar ne“?
Peterburgo tarakonai Samarai
Lapkričio 8 d. Denisas Korotkovas vėl iššovė – leidinyje „Novaja gazeta“ pasirodė jo pokalbis su Andrejumi Michailovu. Su tuo pačiu, apie kurį savo „Pareiškime“ pasakoja Valerijus Amelčenka ir kuris 2012–2013 metais vykdė kompanijos „Konkord“ saugumo tarnybos užduotis. Jo paslaugų atsisakė kilus užsakovų ir vykdytojų piniginiams nesutarimams. 2017 metų pavasarį „trolių fabriko“ kūrėjas kreipėsi į policiją su pareiškimu, kad kažin kokie vyrai nuvežę jį į mišką, sumušę ir privertę pasirašyti 3 milijonų rublių skolos raštelį bei atsisakymą nuo akcijų. Pagrobėjams vadovavęs žmogus, kurį jis „Prigožino struktūrose“ pažinojo kaip teisininką. Pokalbio pabaigoje jis paaiškina, kodėl sutiko papasakoti apie „Konkord“ saugumo tarnybos vykdytas provokacijas ir kita: jo skriaudikai neturi likti nenubausti. Michailovas nenori spėlioti, ko dabar imsis Prigožinas, tačiau patirtis rodanti: „tyliai sėdėti po kelmu – blogiausias gynybos būdas“.
Daugelis Michailovo papasakotų dalykų nėra naujiena, tačiau dar plačiau praskleidžia „Prigožino struktūrų“ veiklos užkulisius. Pavyzdžiui, daugiau sužinome apie tai, kaip buvo dorojamasi su „Konkord“ konkurentais. 2012 metų vasaros pradžioje kai kuriuose Perterburgo lediniuose pasirdodė pranešimų apie tai, kad mieste vykusios verslininkų konferencijos metu šeši asmenys apsinuodijo maistu, o jį patiekė tokia ir tokia kompanija. Dabar sužinome, kad visa tai nuo pradžios iki pabaigos buvo „Konkord“ saugumiečių sumanytas spektaklis. Šiuo būdu „Prigožino struktūros“ pakišo koją kompanijai, kuri irgi pretendavo būti netrukus įvyksiančio Tarptautinio ekonomikos forumo dalyvių maitintoja…
Kitą kartą reikėjo, kad kontraktas ligoniams maitinti tektų „Prigožino struktūroms“, ir iš Peterburgo į Samaros miestą vežė… tarakonus – pasamdyti mitinguotojai piktinosi blogu maitinimu ir nešvara miesto ligoninėse. Rašė plakatus apie badaujančius ligonius, rinko tokia netvarka pasipiktinusių piliečių parašus, prie miesto administracijos pastato atgabeno ligonių likimą simbolizuojantį karstą… Visa tai filmavo ir nešė Prigožinui, o šis rodė kam reikia. (Kaip žinoma, „Konkord“ iki 2012 metų tiekė maistą Rusijos kariuomenei kartu su kita kompanija, priklausančia Samaros verslininkui. 2013-aisiais Peterburgo kompanija nustūmė konkurentus ir tapo, galima sakyti, monopoliste šioje rinkoje.)
Dar. Esą viena ponia priešinosi Prigožino sumanymui dėl restorano ar dėl kažin kokio panašaus dalyko. Netrukus po jos automobiliu pateko pėsčiasis ir moteris turėjo nemalonumų. Avarija buvo irgi „Konkord“ saugumo tarnybos inscenizacija: surado žmogų, kuris sutiko tapti nukentėjusiuoju, sekė verslininkės automobilį… Filmavo ataskaitai – vaizdo įrašė matyti ir skubantis „partrenktajam“ padėti Valerijus Amelčenka…
Milijonas iš Jevgenijaus Viktorovičiaus seifo
Michailovas papasakojo žurnalistui, jog su su pačiu Prigožinu buvo susitikęs „tris ar keturis kartus, gali būti, penkis“. Pirmą kartą jį nuvedė „pas mūsų vadovą Jevgenijų Viktorovičių“ tam, kad pristatytų „Laikraščio apie laikraščius“ projektą. „Reikėjo, kad leidiniai spausdintų iš piršto laužtus pranešimus ir paimtų už tai grynaisiais.“ Prigožinui projektas labai patiko ir jis „tuoj pat davė iš seifo pinigus keturiems numeriams – apie pusantro milijono rublių“. Vėliau kelis kartus teikė premijas ir kalbėjo apie naujas užduotis. „Nestandartinių akcijų“ scenarijai būdavo nešami Prigožinui ir šis pats duodavo reikiamus pinigus arba dėdavo ant sąmatos spaudą “Suderinta“ ir pinigus išduodavo buhalterija. Michailovo tvirtinimu, „trolių fabrikas“ – paties Prigožino sumanymas, jis ir pastatą pats parinko – pakeliui į savo apartamentus „Šiaurės Venecijos“ rajone.
Kiek sveria milijonas JAV dolerių?
Michailovas siuntė savo parankinius su išgalvotas pranešimais (išvedė naują šunų veislę ir panašiai) ir į valstybinę naujienų tarnybą „Novosti“ – jam tada susidarė įspūdis Prigožiną norint parodyti, kad didžiausia naujienų tarnyba netikrina gaunamų žinių ir skelbia jas už pinigus. Tai liudijančius slapta darytus vaizdo įrašus saugumo tarnybos viršininkas nešdavo Prigožinui. Ką šis darydavo su jais, nežinia, tačiau atsistatydino 2013-ųjų pabaigoje „Novosti“ vyriausioji redaktorė Svetlana Mironiuk vėliau neteko pareigų, ko ir siekė, Michailovo galva, Prigožinas… (Putino įsaku vietoj likviduotos naujienų tarnybos „Novosti“ buvo įkurta „Rosija segodnia“. Jos generaliniu direktoriumi tapo dabar gerai žinomas Dmitrijus Kiseliovas, savo ruožtu vyriausiąja redaktore paskyręs Margaritą Simonian – irgi pagarsėjusią Kremliaus propagandistę. Pirmo susitikimo su žurnalistais metu Kiseliovas pasakė žiniasklaidą negalint likti nuošalyje nuo valstybės interesų: „Rusijai reikia meilės, o ne objektyvumo“.)
Michailovas pokalbyje su žurnalistu patvirtino atvedęs į „Konkord“ saugumo tarnybą Valerijų Amelčenką. „Reikalas tas, kad Jevgenijų Viktorovičių nuolat supykdydavo kokie nors žmonės ir su šiais žmonėmis buvo pavedama kaip nors išsiaiškinti. O Valera – tai žmogus, kuris pirmo susitikimo metu pasakė: aš pasirengęs viskam, tik mokėkite man pinigus.“ Amelčenka su bendrininku vyko į Sočį, kur per nagus gavo (tiesiogine prasme – geležiniu strypu) vietinis tiklarašys, itin skaudžiai įgėlęs prezidentui Putinui (jau buvo sekami internete neigiami atsiliepimai). Šį „klientą“ nurodęs pats Prigožinas ir buvo prisakyta griežtai su juo pasikalbėti – kad daugiau to nedarytų. Ir vyrukas iš tikrųjų liovėsi rašinėjęs.
Amelčenka tikrai buvojo Ukrainoje 2013 metų pabaigoje. Vienas iš Michailovui žinomų jo darbų ten – išmokėti pinigus prieš „Euromaidaną“ einančių mitingų organizatoriams ir kalbėtojams. Tada Ukrainoje buvo įsteigta tuzinas nekomercinių organizacijų, tačiau ką jos veikė – Michailovui nežinoma. (Pats Amelčenka žurnalistui sakė, kad jų buvojimo Ukrainoje metu Luhanske, devynaukščio namo laiptinėje, buvo nušautas „svarbus veikėjas“. Žurnalistas spėjo: gal tai „respublikos vadovo“ Plotnickio padėjėjas, kurio kūną su šautinėmis žaizdomis rado būtent laiptinėje 2016 metų pavasarį.)
Aferistas su dokumentais
Lapkričio 9 d. pasirodė atsiliepimai į naują Deniso Korotkovo publikaciją „Novaja gazeta“. Vėl „Gosnovosti“(«Стань соучастником лжи»: «Новая газета» раздает деньги читателей мошенникам и маргиналам) – tiesa, su nuoroda į keturiomis valandomis anksčiau parašyta Rusijos naujienų agentūros „Novyj den“(„Новая Газета“ штампует материалы, приглашая мошенников и фриков“). Spalio mėnesį Denisas Korotkovas už 300 tūkstančius rublių redakcijos pinigų papirko „informatorių“ Valerijų Amelčenką, tačiau šis pensininkas išsigando pasekmių ir vėliau kreipėsi į policiją. Dabar skandalingajam žurnalistui redakcija skyrė 2 milijonus iš rėmėjų ir skaitytojų suaukotų pinigų, kurie galiausiai atiteko Peterburge žinomam aferistui Amdrejui Michailovui. „Keistu“ sutapimu Michailovas rimtiems žmonėms buvo skolingas kaip tik du milijonus rublių. Apie tai papasakojo buvęs aferisto pažįstamas, pridūręs, kad tvirti vyrukai jau ne kartą lankėsi jo namuose.
„Gosnovosti“ rašo: ar verta tikėti tokio „informatoriaus“ žodžiais – retorinis klausimas. Kiaurai prasiskolinęs Michailovas lengva ranka galėjo sutikti dalyvauti Korotkovo aferoje, kaip anksčiau padarė kitas lengvų pinigų mėgėjas, Amelčenka. Tuo tarpu „Novaja“ visiškai nesibjaurėdama bruka masėms kliedesį mieste žinomų neadekvačių žmonių, kuriems vieta beprotnamyje“ („Новая“ нисколько не брезгует продвижением в массы бредаизвестных в городе неадекватов, место которым в психушке“)…
Šį kartą – „kaip pasakė vienas pažįstamas“… O apie tai, kad Michailovas turi skolų, jau kadaise parašė jo provokacijas tyrę žurnalistai. Jiems seniai žinoma, kas tai per paukštis. 2013-ųjų vasaros pradžioje NTV laidoje dalyvavęs Andrejus Michailovas prisipažino išsiuntinėjęs keturioms dešimtims leidinių suklastotą pasakojimą apie verslininką tam, kad įrodytų „žiniasklaidos parsidavėliškumą“. Kai vėliau „Laikraščio apie laikraščius“ sukviestoje konferencijoje „Fontanka“ korespondentas Denisas Korotkovas paklausė jo apie Prigožiną, „Rusijos pilietis“ (taip jis prisistatė žurnalistams) atsakė: „Pavardę, kuria jūs pasakėte – Jevgenijus Prigožinas – girdžiu tik dabar iš jūsų“. O pinigus leidiniams apmokėti jis ėmęs iš kreditų. („Laikraštis apie laikraščius tebegyvuoja internete ir toliau skelbia leidinių „nepasitikėjimo reitingą“.)
Novaja gazeta
Tą pačią dieną su Denisas Korotkovas radijo stoties „Echo Moskvy“ žurnalistei pasakė Michailovą stovėjus prie pačių „trolių fabriko“ ištakų. Jau tada žurnalistai išsiaiškino, kad provokacijos prieš leidinius „Novaja gazeta“, „Fontanka“, „Argumenty i fakty“ ir kitus, tą pačią „Echo Moskvy“ buvo vykdomos jam dalyvaujant, o gal – ir vadovaujant. „Jis yra žmogus, kuris turi dokumentus, – pasakė Korotkovas. – Tai ne tik raštai su spaudais – tai ir nuotraukos, vaizdo įrašai, iš kurių aiškiai matyti, kaip jis visa tai darė.“ Pasak žurnalisto, Valerijaus Amelčenkos atveju ne visa jo papasakota galima tiesiogiai patvirtinti, o dėl Andrejaus Michailovo abejonių nekyla. Žmogaus pasakojimu galima netikėti, o dokumentinių liudijimų – nepaneigsi.
Tą pačią dieną „Novaja gazeta“ paskelbė Libijos karinių pajėgų vyriausiosios vadovybės informacijos biuro vaizdo įrašą apie prieš dvi dienas Maskvoje įvykusį Rusijos gynybos ministro susitikimą su Libijos maršalu. Tarp Rusijos generolų, sėdinčių prie derybų stalo, matyti… Jevgenijus Prigožinas. Vadinasi, ir jis svartė padėtį Artimuosiuose Rytuose bei Šiaurės Afrikoje ir kovos su terorizmu reikalus?
Jevgenijus Prigožinas (dešinėje) ir Vladimiras Putinas. vitalidrobishev.livejournal.com
Nors imk ir statyk ne vienos serijos TV detektyvą. Ko, rodosi, bijoti šiam pažiūrėti visais atžvilgiais maloniam ponui, kurį nuotraukoje matome patarnaujantį Rusijos prezidentui prie vaišių stalo?
Dingo be žinios po susitikimo su žurnalistu
Spalio 2-osios vakarą šis Sankt Peterburgo gyventojas vienoje miesto kavinių susitiko su laikraščio „Novaja gazeta“ žurnalistu, o po to patraukė namo. Praėjus gerai valandai, paskambino žurnalistui: tai tavo žmonės mane seka, dviese… Ir nutilo. Dar po valandos jo telefonu atsiliepė nepažįstamas vyras ir pasakė žurnalistui netoli daugiabučio, kur gyvena, radęs du telefonus ir matęs pamestą batą. Kitą rytą žurnalistas kreipėsi į policiją. Vėliau Rusijos naujienų tarnyba „Interfax“ pranešė, kad Rusijos tyrimų komiteto Peterburgo valdyba atlieka patikrinimą dėl 61-erių Valerijaus Amelčenkos dingimo be žinios.
Šiuo paslaptingu dingimu labai susidomėjo vietinis leidinio „Nevskije novosti“ reporteriai. Policijoje jie sužinojo pareigūnus apžiūrėjus tą vietą, apklausus aplinkinių namų gyventojus: ne vienas tą vakarą kieme girdėję šūvį. „Nevskije novosti“ redakcijoje perskaitę žurnalisto Deniso Korotkovo, kuris ir pranešė policijai apie savo pašnekovo dingimą, pastarąsias publikacijas. Jis rašė leidiniams „Fontanka“ ir „Novaja gazeta“ apie privačias karines bendroves, „kai kada darydamas labai drąsias prielaidas ir skelbdamas įvairių žmonių asmens duomenis“. Po kai kurių publikacijų jis pranešdavo esąs sekamas. Neatmestina dingusį Amelčenką buvus jo informatoriumi kaip tik šiuo reikalu. „Nevskije novosti“ paskambinę Korotkovui, tačiau jis atsisakęs kalbėti apie paslaptingą savo informatoriaus dingimą. „Visus ką nors žinančius apie šį incidentą prašome paskambinti į redakciją.“
Spalio 14 d. tas „Nevskije novosti“ pranešė sulaukę neprisistačiusio vyro skambučio. Jis papasakojo kalbėjęs su dingusiojo giminaičiais, pažįstamais ir tie sakė Korotkovą jiems be perstojo grasinant. Jie nežino, kur Amelčenka, ir spėja žmogaus jau nesant gyvo. „Manau, kad į tai tiesiogiai įsivėlęs Korotkovas.“ Leidinys priminė, kad „Novaja gazeta“ žurnalistas pranešė apie dingusį informatorių spalio 3 d. – „jau tada būta įtarimo, kad, galimas dalykas, įvyko žmogžudystė ir į šią situaciją kažin kaip įsivėlęs pats žurnalistas.“
„Federalinė naujienų tarnyba“ po kelių priminė apie anonimo skambutį ir žurnalisto grasinimus informatoriaus šeimai („tai išsiaiškins pareigūnai“). Tačiau „dabar įdomiausia štai kas“: kodėl žurnalistas dirba, kaip nurodoma, konkrečiame laikraštyje, tačiau nieko nerašo? Nepaskelbė nei vienos žinelės. Kam federalinis leidinys (turima galvoje „Novaja gazeta“ redakciją, į kurią Korotkovas atėjo rugsėjo mėnesį iš Sankt Peterburgo internetinio leidinio „Fontanka“ – red.) laiko darbuotoją su abejotina reputacija? Štai neseniai vienas Donbaso savanorių sąjungos narys pokalbyje su „Federalinės naujienų tarnybos“ žurnalistu pavadino jį „Rusijos išdaviku“, nes jis savo tyrimuose paskelbė Sirijoje dirbančių Rusijos karių asmens duomenis. Ir kodėl jis, kaip kalbama, tik laikomas dirbančiu redakcijoje, o iš tikrųjų rašo užsienio leidiniams, tarp jų BBC, ir bendradarbiauja su kai kuriais buvusiais Rusijoje teisto oligarcho Michailo Chodorkovskio darbuotojais?
„Federalinė naujienų tarnyba“ pati ir atsako į šį dar ir teksto antraštėje iškeltą klausimą („Журналист, который не пишет: почему «изменник Родины» Денис Коротков на новом месте не написал ни одной статьи“): greičiausiai žurnalistas, darantis konkrečią žalą Rusijai (asmens duomenų paskelbimas), ir užsienio leidiniai, suteikiantys žodį daugeliui opozicijos veikėjų, susivienijo abipusiai naudingo finansinio bendradarbiavimo pagrindu. Esama ir versijos Korotkovą ketinant išvažiuoti į užsienį ir iš ten toliau veikti prieš Rusijos interesus. Bet kuriuo atveju toks žurnalisto blaškymasis, miglota istorija apie galimą jo informatoriaus nužudymą verčia sekti jo veiklą.
Gedulo vainikas prie redakcijos durų
Spalio 17 d. prie pastato, kur įsikūrusi „Novaja gazeta“ redakcija, nežinomi asmenys paliko gedulo vainiką su baltame lape parašyta: „Denisas Korotkovas – Tėvynės išdavikas“. O rytojaus dieną žurnalistai rado pintinę su nupjauta avino galvą (Главному редактору „Новой газеты“ с приветом Вам и Короткову).
„Novaja gazeta“ paskelbė pareiškimą dėl šmeižto kampanijos, sukurstytos prieš leidinį ir jo žurnalistus socialiniuose tinkluose. Internete skelbiami grasinimai fiziškai susidoroti su žurnalistais, o prie redakcijos paliktos „dovanos“ pranašauja mirtį konkretiems asmenims. „Mes netylėsime, – rašo žurnalistai, – juo labiau kad kuo tikriausiai numanome, iš kur grasinama. Mes turime tik du ginklus: tai viešumas – todėl tęsiame savo darbą; ir įstatymas.“ Žurnalistai pareikalavo ištirti grasinimo faktus ir nubausti kaltuosius.
Gedulo vainikas ir pintinė su nupjauta avino galva – ‘dovanos” liberalaus laikraščio redakcijai
„Novaja“ paskelbė vainiko ir pintinės su avino galva nuotraukas ir priminė, kas yra Denisas Korotkovas, kurio pavardė ten aiškiai matyti. Tai – žinomas Piterio žurnalistas, daug metų dirbęs leidinyje „Fontanka“. Kriminalinių tyrimų autorius. Daug laiko skyrė „Kremliaus virėjo“ Jevgenijaus Prigožino verslo imperijos ir Rusijos privačių karinių kompanijų veiklai tirti. Korotkovą puolė Prigožino „trolių fabrikas“, jam ne kartą grasinta fiziniu susidorojimu. Dėl to jis buvo priverstas išvažiuoti iš Rusijos. Grasinta ir „Fontanka“ vadovybei.
Kai kito liberaliu laikomo leidinio, „Meduza“, atstovai paklausė „Novaja gazeta“ leidėjo Dmitrijaus Muratovo, kas užpjudė žurnalistus, tas atsakė gerai numanąs: „Mums atsiuntė galvą, o viename restoranų – ir aš žinau, kas jo savininkas, – suvalgys kas liko…“
Jo žodžiais, pjudė vyrukai iš „Federalinės naujienų tarnybos“ aplinkos, artimos „trolių fabrikui“. Naujas laikraščio korespondentas Denisas Korotkovas dar nepaskelbė „Novaja“ nė vieno teksto, tačiau jie nori sukompromituoti autorių dar iki pasirodant jo pirmam rašiniui. „Manau, jie nujaučia – laikraštis kažką rengia.“
Radijui „Echo Moskvy“ Muratovas pasakė visa tai prasidėjus ne prieš dvi dienas, o daug anksčiau. Kadaise, kai leidinys tyrė rusų nacionalistinės organizacijos siautėjimą, gaudavo kiaulių galvas. Jau šiais metais jiems buvo atsiuntę žiurkę, papjautą didžiuliu durklu su svastikos ženklu… Leidėjas „Echo Moskvy“ žurnalistei sakė tą patį: gal Prigožino aplinka ar jo parankiniai „Federalinėje naujienų tarnyboje“ nugirdo „Novaja gazeta“ ketinant paskelbti kažin ką, kas gali pakenkti jų darbdavio interesams. Denisas daug žino, pavyzdžiui, istoriją, kaip Prigožino kompanija („Euro Polis“) susitarė su Sirijos vyriausybe dėl dalies naftos gavyboje mainais į privačios karinės kompanijos būrį kovai su teroristais. Todėl iš anksto kompromituoja autorių ir leidinį. „Tai pati tikriausia išankstinė cenzūra, spaudimas žurnalistams, visuomeninei nuomonei, kliudymas žurnalistams vykdyti savo pareigą.“
Apie kai kurias „Prigožino struktūras“
2012 metų gegužę įvykusioje Rusijos prezidento Vladimiro Putino inauguracijoje vaišių stalą padengė kompanija „Konkord“, priklausanti Sankt Peterburgo verslininkui Jevgenijui Prigožinui. Šiam restoranų savininkui priskiriamų neaiškių „struktūrų“ veikimu žurnalistai susidomėjo po to, kai netrukus po rinkimų Kremliui paklusni televizijos kompanija NTV parodė opoziciją šmeižiantį filmą („Анатoмия протeста“). Jo autoriai tikino, jog opozicijos veikėjai provokacijomis siekia diskredituoti vėl išrinktą prezidentą Putiną palaikančius mitingus, o į jų pačių rengiamas protesto žmonės ateina tik todėl, kad jiems sumokama.
Netrukus „Novaja gazeta“ parašė opozicijos akcijose veikus Prigožino „agentus“, kurie, be kita ko, inscenizavo kai kuriuos „Protesto anatomijoje“ parodytus kadrus. Leidinys pateikė provokacijų vadovo ataskaitas Prigožinui. „Pasiūliau nemokamas maisto tiekimo paslaugas. Jie laimingi. Apskritai, pakliūti į organizacinį komitetą pasirodė labai lengva, jie ir dabar per socialinius tinklus renka aukas ir bus patenkinti bet kokia pagalba.“ Iš kitos ataskaitos: „Man pavyko duoti pinigų Aleksejui…“ Sužinota, kad Prigožinas skaitė „Protesto anatomijos“ scenarijų. Leidinio šaltinių teigimu, šio filmo kūrėjams nurodinėjo „restoranų savininkui artimas Rusijos vyriausybės valdininkas“.
Visame pasaulyje dabar pagarsėjęs „trolių fabrikas“ savo veikimą iš Sankt Peterburgo pradėjo „Internetinių tyrimų tarnybos“ pavadinimu. Žurnalistai šios „struktūros“ duris aptiko ir pravėrė apie 2013-ųjų vidurį. Ten keli šimtai žmonių ištisą parą sėdėjo prie kompiuterių ir pagal „technines užduotis“ rašė į socialinius tinklus Kremliaus politiką giriančius ir Rusijos priešus užsienyje bei šalies viduje pliekančius komentarus. „Novaja gazeta“ 2014 metų pradžioje paskelbė turinti įrodymų, kad „Internetinių tyrimų tarnybai“ pinigai pervedami per „struktūras“, įeinančias į kompanijų grupę „Konkord“.
Ilgainiui po „trolių fabriko“ stogu ėmė rastis oficialiai įregistruoti leidiniai. Žurnalas RBK 2017 metų pavasarį paskelbė tyrimą, rodantį, kaip „trolių fabrikas“ išvirto į „medijų fabriką“ su 36 milijonų skaitytojų auditorija. RBK priskaičiavo į „patriotinį holdingą“ įeinant bent 16 leidinių, tarp jų ir čia jau paminėtą leidinį „Nevskije novosti“. Irgi paminėtoji „Federalinė naujienų tarnyba“ pradėjo veiklą tame pačiame pastate, kaip ir „trolių fabrikas“ – tai įvyko audringąjį 2014-ųjų pavasarį.
O apie 2012-ųjų vidurį Peterburge pradėta nemokamai dalyti „laikraštį apie laikraščius“ (Газетa о газетах), šaukiantį į kovą su „nesąžiningais leidiniais ir žurnalistais“. „Novaja“ paskelbė dokumentą, kuriame „Laikraščio apie laikraščius“ didžiausiu nuopelnu laikomas įrodymas leidinį „Argumenty i fakty“ spausdinant apmokamus tekstus. Šioje ataskaitoje žadama „iki 01/01/13 išleisti dar dvi provokacines publikacijas, demaskuojančias žurnalistus“. Nurodomas užmojis ne tik apšmeižti tam tikrus žurnalistus – jų demaskavimas gali tapti dingstimi reikalauti įstatymo dėl žiniasklaidos sugriežtinimo. Kam atsiskaitoma – nenurodyta.
Papasakojo ne viską
Spalio 22 d. „Novaja gazeta“ paskelbė, ką Denisas Korotkovas sužinojęs iš savo informatoriaus iki šiam paslaptingai dingstant („Повар любит поострее“). Amelčenka žadėjęs autoriui atskleisti dar kai kurias kompanijos „Konkord“ saugumo tarnybos, kurios užduotis vykdė 2012–2017 metais, padarytas piktadarystes – po to, kai atsidurs saugoje vietoje. Susitarta: jį ištikus kokiam fors major, „Novaja“ galės paskelbti jo pateiktus duomenis po spalio 20-osios. Iki tos dienos apie Amelčenkos dingimą nieko nepaaiškėjo, ir leidinys papasakojo, „kodėl Jevgenijaus Prigožino priešams ir oponentams nutinka nelaimės“ (Почему с врагами и оппонентами Евгения Пригожина случаются несчастья. История нескольких провокаций).
Gali būti, spėjo autorius, Amelčenka nusprendė suvaidinti esąs pagrobtas – pats vienas pasislėpti ir nuo buvusių bendrininkų keršto už pasakyta, ir nuo žurnalistų persekiojimo. Tačiau lygiai tikėtina jį susitikus su „kuratoriais“ ir dabar rengiantis paneigti savo žodžius. Korotkovas atkreipė dėmesį „Nevskije novosti“ iš Prigožino leidinių holdingo jau parašius, kad „pats žurnalistas galėjo susidoroti su savo informatoriumi“.
Amelčenka žurnalistui papasakojo, kad darbą jam pasiūlė pažįstamas, Michailovas, ir iš pradžių jis buvo pavaldus jam. Apie tai, kad visi jie dirba verslininkui pavarde Prigožinas, „girdėjo iš žmonių“. Apie save Amelčenka nieko nesakė ir apie jo praeitį žinoma nedaug: 1999 metais Peterburge dalyvavo apiplėšime, jį nuteisė kalėti 7 metus ir išleido į laisvę anksčiau laiko. O štai Andrejus Michailovas – žurnalistams gerai žinomas. Jie išaiškino jį dirbus „Prigožino struktūrose“ 2012–2014 metais ir kūrus „Internetinių tyrimų tarnybą“ su paskesniais leidiniais, tarp jų – ir „Laikraštį apie laikraščius“.
Vėliau Amelčenka buvo pavaldus tiesiogiai kompanijos „Konkord“ saugumo tarnybos viršininkui (redakcijos duomenimis, kadaise dirbęs milicijoje). 2014–2016 metais jis su kitais „Konkord“ samdiniais daug laiko praleido Ukrainoje – Donecko ir Luhansko „liaudies respublikose“, taip pat centrinės valdžios kontroliuojamose teritorijose. Svarbiausius dalykus apie tai, ką ten veikė, ir apie nuotykius Sirijoje, kur jie Prigožino saugumo tarnybos nurodymu išvyko 2017 metų pradžioje, pažadėjo papasakoti vėliau, kai bus saugioje vietoje; tepapasakojo, kaip Sirijoje bandė kažin kokius nuodingus preparatus.
Kremliuje irgi perskaitė
Ko gero pats pirmasis atsiliepė Permainų partijos pirmininkas Dmitrijus Gudkovas (tarp šios partijos kūrėjų yra buvusi kandidatė į prezidentus Ksenija Sobčak, tad ir partija turėtų būti panaši): „Labai trumpai ilgo straipsnio „Novaja“ apie Prigožiną esmė: jo pasamdyti žmonės bando nuodus su belaisviais ir sukilėliais. Šie nuodai naudojami opozicionieriams (bent jau – Rusijoje) žudyti. O vykdytojus po to užmuša.“
KGB. Yra tokia profesija – žudyti žmones
Dvi ištraukos iš „Novaja“ skaitytojų tą dieną atsiųstų komentarų. Bet kurioje kitoje šalyje tokia publikacija būtų bomba valdžiai, bet tik ne mūsų. Manote, tuo susidomės teisėsauga? Susidomės… kaip gavo šią informaciją. – Mes vis juokaujame (kad baimė neparalyžiuotų), o mums prieš akis – informacija apie tikriausius ir valstybinius, ir tarptautinius nusikaltėlius, ir apie nusikaltimus prieš asmenį ir visuomenę. Iš straipsnio matyti, kad dauguma vykdytojų ir organizatorių yra išeiviai iš Piterio milicijos aplinkos, kur jie dirbo 10-ajame dešimtmetyje. Būtent tada susidarė glaudus ryšys ir bendradarbiavimas nusikaltėlių su milicija, KGB ir merijos valdininkais. Būtent šis banditinio Peterburgo aštuonkojis yra dabartinės valdžios pagrindas. Liūdniausia, kad jų rankose nelemtai pagarsėjęs raudonasis mygtukas, laukinių rankose.
„Kremliuje matė „Novaja gazeta“ publikaciją apie žmones, neva susijusius su verslininku Jevgenijumi Prigožinu, – pranešė Valstybinė naujienų tarnyba TASS. Laikraštis paskelbė straipsnį, kuriame teigiama, kad asmenys, susiję su verslininko Prigožino struktūromis, esą gali būti prisidėję prie užpuolimų ir kitų nusikaltimų ir Rusijoje, ir užsienyje. Prezidento spaudos sekretorius Dmitrijus Peskovas pasakė, kad tai – vienas iš daugelio žurnalistinių tyrimų. Kremliui tokiuose reikaluose svarbiausia detali atitinkamų teisėsaugos organų informacija. „Mums nežinoma, kad kompetentingi organai būtų patvirtinę paskelbtą informaciją.“
TV kanalas „Cargrad“ (atstovauja Rusijos radikaliesiems dešiniesiems, monarchistams) taip atpasakojo sekretoriaus pasakyta: „Nėra tikrų duomenų, todėl ir komentuoti, iš esmės, nėra ką“. Tačiau pirmiausia atpasakojo Gudkovo parašytą, tai yra „straipsnio esmę“, ir suteikė žodį Afganistano veteranų sąjungos pirmininko pavaduotojui, atsargos pulkininkui. Šis užsipuolė „Novaja gazeta“. Patikėjus tuo, ką jie rašo, mes gyvename policinėje valstybėje – tiek to, dar pusė bėdos. Bet šioje policinėje valstybėje veikia kažin kokie mirties eskadronai, prisidengę kažin kokiomis struktūromis! Mūsų teisės aktuose numatyta baudžiamoji atsakomybė už šmeižtą, kitus kriminalinius nusikaltimus ir pagal juos turėtų atsakyti šis laikraštėlis.“
Paaiškėjus naujoms aplinkybėms
Tą pačia dieną Rusijos opozicijos veikėjas, Kovos su korupcija fondo vadovas Aleksejus Navalnas savo internetinėje svetainėje leidinio „Novaja gazeta“ paskelbtą tyrimą apie „Putino virėjo“ veiklą pavadino „sensacingu“. Navalnas priminė, kad 2016 metų rudenį nenustatytas asmuo užpuolė šio fondo teisininkės Liubovės Sobol sutuoktinį. Ir tada jis iš karto sakęs, kad Prigožino prisidėjimo prie to versija turi būti tiriama pirmiausia, nes ši teisininkė iškėlė aikštėn jo kartelinius sandorius. O dabar „Novaja gazeta“ nustatė, kad tas užpuolikas tarnavo Prigožinui ir vėliau mirė mįslingomis aplinkybėmis. Visa tai „Novaja“ pranešė informatorius, pats netrukus paslaptingai dingęs. Kovos su korupcija fondas dar kartą kreipiasi į Federalinę saugumo tarnybą ir Tyrimų komitetą, reikalaudamas nedelsiant imtis veiksmų. Viskas rodo, kad „Putino virėjas“ yra ne šiaip korupcijos veikėjas, o žudikas ir teroristas. Jis turi sėdėti teisiamųjų suole.
Aleksejus Navalnas. EPA-ELTA nuotr.
Iš tikrųjų – tada tebuvo praėjusios kelios dienos nuo šio užpuolimo, kai Navalnas kreipėsi į Tyrimų komitetą, Vidaus reikalų ministeriją ir prezidentą Vladimirą Putiną su prašymu iškelti baudžiamąją bylą dėl pasikėsinimo į gyvybę ir sveikatą. Jis nurodė tai galint būti susiję su verslininko Jevgenijaus Prigožino kontroliuojamų kompanijų veiklos tyrimu, kurį vykdė ir užpultojo sutuoktinė. Ji kreipėsi į atitinkamas valstybines žinybas dėl Prigožino patraukimo atsakomybėn. Navalnas šiuose laiškuose priminė leidinio „Fontanka“ bei BBC rusiškosios redakcijos tyrimų išvadas, kad Prigožinas gali būti susijęs ir su žurnalistų sekimu bei opozicijos veikėjų užpuolimais. (Šių metų vasarą nukentėjusiojo advokatas apskundė vienam Maskvos teismų policijos pareigūną, kuris keletą kartą atsisakė kelti baudžiamąją bylą dėl pasikėsinimo, ir teismas pripažino šį neveikimą neteisėtu. Skundas dėl šio policijos kapitono neteisėtų veiksmų pateiktas Europos žmogaus teisių teismui.)
Ar ne kitą dieną po kalbamo užpuolimo internete parodė vaizdo stebėjimo kameros įrašą, kuriame aiškiai matyti užpuoliko veidas prieš pat jam padarant nusikaltimą. Tada vienas komentatorių parašė: „Taip, apsišvietė. Vykdytoją greičiausiai irgi pašalins…“ Žurnalistams prireikė pusantrų metų užpuoliko asmenybei nustatyti, tačiau įtariamojo jau nebuvo tarp gyvųjų… Neturėjo nė 40-ies. Rado negyvą vonioje, ant grindų stovėjo nugertas butelis alkoholio, nors šiaip velionis nevartojo nei svaigalų, nei kokių kvaišalų. Jo laidotuvėse dalyvavęs Amelčenka, kaip parašė „Novaja“, prisipažino ne kartą vykęs į „operacijas“ kartu su šiuo žmogumi, anksčiau dirbusiu vaistinėje. Jis esą įšvirkštęs teisininkės sutuoktiniui kažin kokią medžiagą ir tuo siekta pagąsdinti būtent ją. Po to, kai kompanijos „Konkord“ saugumo tarnyboje atsirado šis provizorius, „operacijose“ imta dažniau naudoti cheminius preparatus.
Tą pačią spalio 22-ąją Pskovo politikas, partijos „Jabloko“ vietinio skyriaus pirmininkas Levas Šlosbergas irgi kreipėsi į Tyrimų komitetą su prašymu imtis veiksmų – iš „Novaja gazeta “ tyrimo paaiškėjus, kad dėl miesto visuomenės veikėjo Sergejaus Tichonovo mirties gali būti kalti Prigožino parankiniai. Anot Amelčenkos, 2016-ųjų vasarą jam su bendrais „kuratorius“ nurodęs pamokyti Pskove vieną interneto rašinėtoją. Jie patykoję šį 40–45 metų vyrą pakeliui į tarnybą, vienas įšvirkštęs jam kažin kokių nuodų ir „Greitoji pagalba“ niekuo negalėjusi jam padėti – jis mirė ten pat gatvėje, netoliese savo namų. „Kuratorius“ reikalavęs tikrų jo mirties įrodymų ir Amelčenkai tekę suradus nufotografuoti jo kapą. Žurnalistai savo ruožtu patikrino ir įsitikino: velionio artimieji neabejoja medikų išvada jį mirus nuo širdies priepuolio.
Naktį į spalio 25-ąją „Fontanka“ pranešė, kad, „kaip tapo žinoma“ leidiniui, išvakarėse į miesto 64-tą policijos skyrių atėjo ieškomasis Valerijus Amelčenka ir dalyvaujant jo advokatui pareiškė, kad „nusikaltimo jo atžvilgiu nebuvo padaryta“. Tą pačią naktį internete pasirodė jo „pareiškimo policijos skyriaus viršininkui“ kopija.
Rusija propagandai šalies viduje ir užsienyje išleidžia kasmet 1,4 mlrd. dolerių. Kremliaus propagandos tinklas aprėpia 600 milijonų žmonių 130 valstybių, kalbančių 30 kalbų.
Tačiau, pasirodo, vis daugiau pačių Rusijos gyventojų ją laiko nė kapeikos verta.
Juoda-balta visiems įgriso
2016-ųjų lapkritį Rusijos žiniasklaida pranešė, jog Rusijos gyventojai ėmė mažiau pasitikėti televizija ir tradicine žiniasklaida (rbc.ru). „Levados centro“ (Левада-центр) atlikta sociologinė apklausa parodė: televizija kaip informacijos šaltiniu tiki 56% apklaustųjų, kai tuo tarpu dar neseniai, liepos mėnesį, TV pasitikėjo 61%. Nepasitiki 41% apklaustųjų (vasarą buvo 35%). Apskritai, sumažėjo pasitikėjimas visa tradicine žiniasklaida: 47% apklaustųjų kyla įtarimų, jog televizija, radijas ir spauda kažin ko iki galo nepasako, o 35% respondentų mano, jog žiniasklaida dažnai pateikia melagingą informaciją apie įvykius (prieš metus taip manančių buvo mažiau – atitinkamai 42% ir 31%).
Šių metų vasario mėnesį interfax.ru parašė, jog Rusijos gyventojai ėmė mažiau pasitikėti televizijos naujienomis. Fondo „Visuomeninė nuomonė“ (Общественное мнение) atlikta sociologinė apklausa nustatė, jog Rusijos gyventojų pagrindinis informacijos šaltinis tebėra televizija (78%). Pusė šalies piliečių vis dar tiki TV teikiant teisingą informaciją, tačiau 2015-aisiais tokių žmonių buvo 63%. Interneto naujienų svetainėse lankosi 39% apklaustųjų ir ši auditorija nuo 2010 metų padidėjo tris kartus.
Ne per seniausiai iš to paties internetinio leidinio rbc.ru sužinojome Kremliaus sienose svarstant reikalą pakoreguoti Rusijos federalinių kanalų transliuojamą tematiką (повестку). Apie tai leidiniui pranešė skaitytojams nepristatyti Prezidento administracijai artimi žmonės. Pasak jų, TV laidose liūto dalį užima užsienio politika, o apie šalies vidaus gyvenimą kalbama mažai ir neįtaigiai. Girdi, žiūrovams peršama viena: Mes čia geri, o jie ten (užsienyje) blogi. Aplinkui vien priešai. Per pastaruosius metus žmonės pavargo leisti laiką kariniame informaciniame fronte. Daugelis piliečiams rūpimų dalykų aptarinėjami ne televizijoje, o Internete, socialiniuose tinkluose, ir Kremlius norėtų suartinti šiuos du dabar skirtingomis temomis kalbančius pasaulius.
Ar įmanoma apsiginti nuo klaidingų žinių? Slaptai.lt nuotr.
Tokios kalbos Kremliuje prasidėjo po to, kai jo gyventojai sužinojo naujojo Prezidento administracijos vadovo pirmojo pavaduotojo Sergejaus Kirijenkos užsakymu atliktų federalinių TV kanalų transliuoto turinio tyrimo išvadas.
Tyrėjų nuomone, vaizduodama visuomeninę-politinę realybę federalinė televizija svarbiausiu dalyku rodo reikalą ginti Rusijos nacionalinį suverenitetą nuo užsienio priešiškumo ir šia išorine grėsme teisina šalį slegiančius ekonominius ir socialinius sunkumus. Reikia būti patriotais ir pasitikėti valstybe, kurią įkūnija šalies prezidentas Vladimiras Putinas.
Tuo tarpu šalies vidaus gyvenimas (внутриполитическая повестка), visuomeninių organizacijų ir paskirų žmonių interesai ignoruojami. Tyrėjai perspėja, jog pasaulio supriešinimas, jo vaizdavimas vien juoda ir balta spalvomis ir emocinės įtampos kaitinimas prie gero neveda.
Televizija turi tapti veiksmingu komunikacijos instrumentu svarstant šalies vidaus gyvenimo problemas, – tuo rbc.ru šaltinis leido suprasti, jog Kremlius sunerimo dėl 2018-ųjų pavasarį įvyksiančių prezidento rinkimų. Į prezidento administracijos vadovus paskirtas Kirijenka, kiek žinoma, turi garantuoti, kad rinkimų nugalėtojas gautų ne mažiau kaip 70% rinkėjų balsų ir tuo pačiu metu išliktų politinės konkurencijos regimybė. Kirijenkai su ekspertais ir vadinamaisiais politiniais technologais reikia suburti naują daugumą, palaikančią Putiną vien iš pasitikėjimo, nes po Krymo prijungimo susiklostęs konsensusas negalėjo ilgai tverti ir ėmė eižėti. Reikia žmonėms pažadėti kažin ką šviesaus ateityje: šalies modernizavimą, nacionalinę sėkmę, asmeninę gėrovę, socialinę apsaugą ar dar ką. Rasti naujus žodžius ir toną, kurie įtikintų Putiną esant kažin kuo ypatingą ir nusipelniusį vadovauti valstybei ištisus 25 metus.
Fakenews. Slaptai.lt nuotr.
Maskvos valstybinio tarptautinių santykių universiteto (МГИМО) profesoriaus Valerijaus Solovėjaus nuomone, 2014-2015 metais, kai propagandos strategija buvo grindžiama konfrontacija, priešo įvaizdžio kūrimas ir įtampos palaikymas mobilizavo visuomenę. Tačiau nelikus aiškiai suvokiamo priešo tokia būsena negali ilgai trukti. Tuo tarpu Ukrainos tema išblėso, Sirija pernelyg toli, JAV nustojo buvusi didžiausiu priešu. Žmonės ėmė pavargti nuo televizijos kanalų agresyvios retorikos, – teigia profesorius. – Dabar, artėjant rinkimams, žmones reikia įtikinėti, jog prezidento pastangomis problemos išspręstos, mes įveikėme rifus ir išplaukėme į plačius, ramius vandenis. Žodžiu, iškilo būtinybė nukreipti šalį naujos ideologijos bėgiais.
Pilietinio karo nuojauta
Toli gražu ne visi sutinka, kad Rusija įveikė rifus, netgi priešingai – tvirtina didžiausius pavojus dar tykant. 2014 metais po Krymo konsensuso susiklostęs pasaulio paveikslas tebėra tvarus, tačiau jo pakraščius po truputį ardo ekonominė krizė, į aklavietę užėjusi užsienio politika, – teigia Rusijos politinių technologijų centro prezidentas Igoris Buninas. – Ši erozija vyksta lėtai, ir reikia daug laiko, kad ji pasiektų šerdį – Vladimiro Putino reitingus. Pasak šio istoriko, politologo ir politinio technologo, plika akimi dar nematyti, kad Rusijos visuomenė smarkiai susiskaldžiusi, tačiau anksčiau ar vėliau už valdžią balsuojanti tylinčioji dauguma pradės irti ir tada bet koks kraštutinumas atneš milžinišką žalą. Kai kas šiuose žodžiuose įžvelgia pilietinio karo pranašystę.
Dar viena organizacija – socialinio projektavimo centras “Platforma“ atliko tyrimą „Rusijos televizijos sociologija“. Apie 2016 metų Rusijos televizijos laidas kalbėta su daugiau kaip 50 ekspertų, žurnalistų – Kremliaus politikos šalininkų ir priešininkų, apklausta 1600 žmonių. Pranešimas apie šį tyrimą sukėlė didelį susidomėjimą, socialiniuose tinkluose sumirgėjo nuorodos į šį dokumentą. Tyrimo metų apklaustų žurnalistų vieninga nuomone, dabartinė televizija kompromituoja valdžią. Į klausimą, kokius jausmus dažniausiai patiria žiūrėdami įvairių televizijos kanalų naujienų laidas, žmonės atsakė: baimės, nerimo – 37%, susierzinimo – 24%, pasitikėjimo – 12%, optimizmo, stabilumo, tikrumo – 11%, abejingumo – 7%, nė kokių – 18%.
Tyrėjų nuomone, žmones nuo televizijos atgraso jau vien TV laidose vyraujanti bendravimo maniera, kalbos tonas, ypač politinių diskusijų (политических ток-шоу) – tokio chamiškumo žmonių tarpusavio bendravime nebūna. Argumentai, jeigu jie pateikiami, būna primityvūs (tarytum kitokių žiūrovai nebūtų verti), rėksmingai ir kategoriškai (kaip laužtuvu) brukama viena nuomonė – klišė (valdžios požiūris). Kalbama tas pats per tą patį, pokalbių temos keliauja iš vienos laidos į kitą – kaip ir jų dalyviai, kurie regisi ir nakvoja TV studijose. Žodžiu, nieko dora nepasakoma (žmonės negirdi bent jau tokio lygio diskusijų, kokias jie patys užveda buityje ar darbe), tačiau žiūrovai emociškai įaudrinami ir negali atsiplėšti nuo ekrano (kaip žiūrint pornografiją).
Valstybinė televizijos, kaip politinės informacijos transliuotojo, užduotis yra įtraukti žmones į valstybės reikalus, tačiau po tokių laidų žiūrovai, kaip sakoma „Platformos“ pranešime, dar labiau nuo jų nutolsta. Jie ką tik dalyvavo action, lėmė pasaulio likimą, o čia krizė, kyla kainos, prastėja švietimas ir sveikatos apsauga. Emociškai įkaitinti žmonės tiesiog perkelia savo susierzinimą ant namiškių ir visa to, kas dedasi už lango.
„Platformos“ pranešime nurodoma ir dėl viso šito ateityje galinti kilti didžiausia grėsmė: sistemos, tai yra valdžios konstrukcijos, savaiminė griūtis. Vienus televizija, kaip sakyta, audrina ir traukia, o kitus – atstumia. Nuo TV pasaulio tolsta visuomenės klasė, kuri plačiąja žodžio vadintina valdymo specialistais. Tai – išsilavinę žmonės, sugebantys racionaliais argumentais atskirti teisingą požiūrį arba veiksmą nuo klaidingų. Tuo tarpu sistema, pati to nepastebėdama, praranda ryšį su šiais žmonėmis. Ne visi jie išvažiuoja į kitas šalis ir išsiveža savo patentus, pinigus, technologijas ir sugebėjimus. Tačiau tarp jų daugėja linkusių (arba linkstančių) neturėti reikalų su tuo, ką įkūnija televizija.
Jau 2014-aisiais, praėjus keliems mėnesiams po Krymo aneksijos, politikos technologas Glebas Pavlovskis abejojo, kas ką valdo įsismarkavus visuotinei isterijai: ar Putinas televiziją, ar atvirkščiai. Jo žodžiais, Ukrainos revoliucija buvo tam tikra dovana, leidusi isterijas paversti tikru mobilizuojančiu, ilgai trunkančiu serialu. Tačiau radosi nauja vyriausybė – „Ostankino“ (Rusijos federalines TV programas transliuojančio techninio centro pavadinimas, ten įsikūręs ir įtakingiausiu Rusijoje laikomas „Pirmasis kanalas“), kurios įtaka valstybėje daug didesnė nei tikrosios vyriausybės. Ir subjektas Putinas tapo jos įkaitu, tuo, į kurį galima kėsintis, – personažu.
Rusų politologas ir publicistas Andrejus Piontkovskis prieš kelis mėnesius „Laisvės radijui“ tiesiai pareiškė: Ne Kremlius nustato televizijai temas, o televizija – Kremliui (Не Кремль определяет повестку дня телевидения, а телевидение – повестку дня Кремля). Anot jo, Rusijos prezidento aplinkoje varžosi dvi jėgos, vieną jis pavadino hibridinės kapituliacijos partija (reikėtų kiek nors nusileisti norint sankcijų sušvelninimo), kitą – trečiojo karo partija (reikalingas išorės priešas, su kuriuo kariaujant paprasta paaiškinti ekonomikos griūtį ir kitaip manančių persekiojimą). Karingasis sparnas įgyja vis daugiau įtakos ir gauna vis daugiau laiko Rusijos televizijoje (kas vakarą tvinksta beprotybė visuose federaliniuose kanaluose).
Istorikas Andrejus Piontkovskis
Tiesiog žiūrovų akyse bręsta fenomenas – pirmas autoritarinių režimų istorijoje ne karinis, o televizinis valstybės perversmas. Jau ne Kremlius nurodinėja televizijai, ką reikia daryti, o televizija – Kremliui. Piontkovskio manymu, Putinui liko vienintelė galimybė dar kiek išlaikyti valdžią – pačiam imtis vadovauti šiam perversmui (самому возглавить этот медийный переворот).
Televizija mirė, tegyvuoja internetas!
Rusijos vyriausybei priklausančio Finansų universiteto politinių tyrimų centro direktorius Pavelas Salinas mano, jog pastaruoju metu televizija, o kartu su ja ir valdžia, atsidūrė pavojingoje padėtyje: kaip SSRS gyvavimo pabaigoje, kai laidų tematika neatitiko gyventojų lūkesčių. Šis žinybinis mokslininkas neslepia, kad Rusijoje televizija gerokai griežčiau kontroliuojama negu kitos žiniasklaidos rūšys, todėl kai ateis įsakymas iš viršaus, tematika pasikeis. Tuo tarpu leidinio „Novaja gazeta“ apžvalgininkė Julija Latynina prieš kelias savaites paskelbė: Televizoriui galas (Конец телевизора). Jos įsitikinimu, prasidėjo negrįžtamas procesas, prilygstantis Reformacijai.
Latynina rašo, jog daugelį metų Rusijoje gyvavo zombia dėžės mitas: buvo tikinama labai didelę Rusijos gyventojų dalį, gal 85%, o gal ir visus 90%, gyvenant ir kvėpuojant tuo, ką rodo televizorius, tiksliau – federaliniai TV kanalai. Reformacijos skelbėja su tuo nesutinka ir siūlo spręsti patiems: Rusijoje gyvena daugiau kaip 140 milijonų žmonių, o „Pirmojo kanalo“ naujienų laidą „Vremia“ žiūri tik 6 milijonai Rusijos gyventojų, tai yra mažiau kaip 5%. Tai, tvirtina Latynina, – oficiali statistika, ją lengva patikrinti (gaila, nenurodo šaltinio).
Žurnalistė Julija Latynina
Kitas klausimas: koks laidos „Vremia“ auditorijos vidutinis amžius? Atsakymas: 63 metai. Tai – irgi oficiali statistika. Kitais žodžiais, 5% žmonių, žiūrinčių „Vremia“, – tai anaiptol ne pati aktyviausia gyventojų dalis. Dabar, klausia Latynina, kiek žmonių pažiūrėjo kovo pradžioje Internete pasirodžiusį dokumentinį filmą „Jis jums ne Dimonas“ (Он вам не Димон)? Tik per YouTube – apie 20 milijonų žmonių, o iš viso – bent du kartus daugiau. Kitaip sakant, kas antras Rusijos pilietis, jaunesnis nei 50 metų, matė Kovos su korupcija fondo pristatytą filmą-tyrimą apie valstybės vyriausybės pirmininko Dmitrijaus Medvedevo vadovaujamą korupcijos tinklą.
Prieš penkerius metus įkurto Kovos su korupcija fondo steigėjas ir labiausiai Kremliaus nekenčiamas opozicijos veikėjas Aleksejus Navalnas šį filmą baigia labai liūdna išvada. Buvęs prezidentas, dabartinis premjeras ministras ir valdančiosios partijos „Jedinaja Rosija“ lyderis beveik atvirai surezgė korupcijos tinklą iš organizacijų ir labdaros fondų, per kuriuos ima oligarchų pakišas ir maniakiškai stato sau rūmus bei rezidencijas visoje šalyje. Perka jachtas ir viduramžių pilis užsienyje. Į Medvedevo sumanytąsias schemas įtraukta tūkstančiai žmonių. Slaptus rūmus saugo valstybės specialiosios tarnybos.
Iš tikrųjų šios paslaptys, kalba Navalnas, slepiamos tik nuo Rusijos liaudies, kurios sąskaita viskas ir statoma, o valdžioje apie tai visi ir viską žino. Medvedevas gali sau leisti vogti tiek daug ir labai nesislapstydamas todėl, kad ir Putinas daro tą patį, tik dar didesniu mastu. Visi vyriausybėje šitai daro. Ir teismų, ir prokuratūros, ir specialiųjų tarnybų vadovai daro tą patį – tampa milijonieriais ir milijardieriais pasitelkę korupciją. Sistema supuvo tiek, kad joje visiškai neliko sveikų vietų. Per 17 metų buvimą valdžioje šie žmonės sukūrė sklandžiai veikiantį mechanizmą, kaip Rusijos nacionalinį turtą paversti rūmais ir bankų sąskaitomis sau ir savo vaikams. Ir tai yra pagrindinė priežastis, kodėl tiek turtų turinčioje Rusijoje dauguma žmonių gyvena taip vargingai.
Visi Rusijoje žinojo valdžią vagiant, tačiau šis filmas, rašo Latynina, tarytum iš naujo atvėrė akis žmonėms, kurie anksčiau žinojo tik Krymas mūsų (Крым наш). Pasitikėjimas Medvedevu per mėnesį sumažėjo nuo 52% iki 42%. Kovo 26 d. Rusijos miestuose įvyko korupciją smerkiančios protesto akcijos, kuriose dalyvavo tūkstančiai žmonių (Maskvos policijos duomenimis, sostinėje protestavo 7-8 tūkstančiai žmonių, opozicijos atstovai nurodo 25-30 tūkstančių). Aleksejų Navalną policija sulaikė praėjus 15 minučių nuo jo pasirodymo protestuotojų gretose, suėmė 15 parų ir skyrė baudą – esą nepakluso teisėtiems policijos pareigūno reikalavimams. Internete jį palygino su Hitleriu – neabejojama, jog tai – Kremliaus užsakyto politinio perėjūno diskreditavimo vajaus pradžia.
O Julija Latynina kalba apie Reformacijos pradžią. Roma sukriošo! Tačiau ne visiautoriai skuba laidoti televiziją, nors ir įspėja, jog eksperimentai gali visaip baigtis. Pasak politologo Nikolajaus Mironovo, Rusijos televiziją mėginta pertvarkyti ano amžiaus 9 dešimtmetyje. Baigėsi tuo, kad ji tapo nekontroliuojama (вышло из-под контроля). Bet kuri ideologizuota, propaganda pagrįsta sistema, samprotauja šis autorius, iškreipia tikrovę, ir praraja tarp propagandos ir realybės būna tuo didesnė, kuo sistema labiau atitrūkusi nuo žmonių. Dabar atotrūkis tarp sistemos ir žmonių yra labai didelis. Jeigu valdžia nuspręs lygiuotis į internetinę tematiką, jai teks atsakinėti į klausimus, kurie iš tikrųjų jaudina žmones. Lygiuojantis į Internetą, reikės duoti žodį ir opozicijai. O tada…
O tada iškils klausimas, kas dėl visko kaltas. Pasaulinio banko duomenimis, Rusijoje daugiau kaip 21 milijonas žmonių gyvena žemiau skurdo ribos. Gimstamumas nedidelis, žmonės sensta, vyrų gyvenimo trukmė ne per ilgiausia. Iki 2050 metų gyventojų skaičius šalyje, prognozuojama, gali sumažėti 16%, dirbančiųjų – 25%. „The Washington Post“ parašė, jog Rusija tik dedasi įtakinga ir grėsminga valstybe ir kišimusi į kitų valstybių reikalus slepia savo silpnumą. Putino režimas laikosi ant netvirtų pamatų, kuriuos ardo didelės vidinės problemos.
Jie nori, kad bijotume
Kremliui artimi internetiniai leidiniai neišleidžia iš akių vienos temos. Antai RT rusiškoje svetainėje rašoma apie tai, kaip Vokietija mėgina užslopinti Rusijos žiniasklaidą Baltijos šalyse (как Германия пытается заглушить российские СМИ в Прибалтике). Esą Vokietijos užsienio reikalų ministerija nusprendė padėti Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje sukurti alternatyvią rusišką žiniasklaidą – radiją ir televiziją (Estijoje nuo 2015-ųjų veikia rusiškas kanalas ETV+). Rusijos informacijos agentūra EA Daily praneša: Lietuvos valdžia pasibaisėjusi: 25% gyventojų gerbia Putiną (Власти Литвы в ужасе: 25% населения уважают Путина). Šio pranešimo autorius kartoja, ką parašė mūsiškis Lrytas: apie 73 proc. Lietuvos rusų myli Rusijos prezidentą ir 64% Lietuvos lenkų patinka Vladimiras Putinas. Be to, Lietuvos provincijoje iki 20% etninių lietuvių palaiko Rusijos prezidentą, jo užsienio ir vidaus politiką.
Skaitome toliau: Baltijos šalyse toliau vykdoma Rusijos žiniasklaidos diskriminacija (rubaltic.ru). Kovojant su ja nužygiuota net iki Europos parlamento, kur priėmė rezoliuciją prieš trečiųjų šalių propagandą, tiesiai sakant – prieš Kremliaus. Tačiau Baltijos šalyse susidomėjimas Rusijos žiniasklaida neišblėso: skirtingai nuo politikų, paprasti žmonės suinteresuoti išsaugoti žodžio laisvę. Rusijos naujienų agentūra „Sputnik: Baltijos šalys pastoviai stato kliūtis Rusijos žiniasklaidai. Antai Lietuva pristabdė Rusijos kanalo „RTR Planeta“ retransliavimą, ankstesniais metais išsiuntė iš šalies Rusijos federalinio kanalo filmavimo grupę, atsisakė akredituoti naujienų agentūros „Novosti“ korespondentą, o „Komsomolskaja pravda“ žurnalistą paskelbė persona, keliančia grėsmę valstybės saugumui.
Rusija, anot „Sputniko“, su tuo nesitaiksto. Rusijos užsienio reikalų ministerija pareiškė: žiniasklaidos persekiojimo Baltijos šalyse atvejai akivaizdžiai rodo, ko iš tikrųjų verti demagoginiai Vilniaus, Rygos ir Talino tikinimai sekant demokratijos ir žodžio laisvės principais. Estijoje įtraukus „Pervyj Baltijskij kanal“ į priešiškos žiniasklaidos sąrašą, Pilietinių teisių plėtojimo ir žmogaus teisių tarybos prie Rusijos prezidento narys Aleksandras Brodas parašė Europos Tarybos ir OSCE atstovams: Kova su Rusijos žiniasklaida Baltijos šalyse vykdoma dėl to, kad ji pateikia kritinę informaciją dėl krizinių reiškinių regione ir visoje Europoje. Šis puolimas, pasak nario, yra žodžio laisvės principo pamynimas.
Viename iš čia paminėtų tekstų randame tai, kas jų autoriams labiausiai magėjo parašyti, gal todėl ir parašyta riebiomis raidėmis: Bijo – vadinasi, gerbia. Šių metų pradžioje minėto fondo „Visuomeninė nuomonė“ atliktos apklauso duomenimis, 86% respondentų mano, jog Rusijos pasaulyje bijo ir dauguma (75%) tuo patenkinti.
Publicistas Leonas Jurša. Slaptai.lt nuotr.
Rusijos žurnalistas Aleksejus Kovaliovas, prieš kelerius metus dirbęs valstybinėje naujienų tarnyboje, dabar vadinamas vienišu kovotoju su Kremliaus propagandos imperija (žr. https://noodleremover.news/). Jis atkreipė dėmesį, kas atsitiko, kai Latvijoje praėjusių metų pavasarį uždraudė „Sputnik“ svetainę “, tačiau ji toliau veikė persivardijusi: apsilankymų padaugėjo 2,5 karto. „Sputnik“ priklauso liūdnai pagarsėjusiai propagandos Kremliaus grupei „Rosija segodnia“ (Russia Today), turi svetaines užsienio šalyse 30 kalbų.
Pasak Kovaliovo, RT vyriausioji redaktorė Margarita Simonian stropiai renka straipsnius apie Rusijos propagandos galią, išverčia ir skelbia su iškilmingais komentarais: Žiūrėkite, kaip jie mūsų bijo! Žurnalisto žodžiais, straipsnius apie Rusijos propagandos grėsmę skaito daugiau žmonių negu pačią propagandą. Jis sakosi atidžiai sekąs Kremliaus propagandą ir galįs tvirtinti, jog nuo 2014-ųjų jos intensyvumas ėmė slūgti, tuo tarpu būtent 2016 metais Rusijos propaganda tapo pasauliniu fenomenu, kurio visi bijo.
Čia minėtas pranešimas „Rusijos televizijos sociologija“ pradedamas anoniminiu epigrafu „Мы, оглядываясь, видим лишь руины” (Atgal pažvelgę, matom tik griuvėsius). Autoriai greičiausiai pamanė Rusijos skaitytojus ir taip žinant, kad tai – eilutė iš Nobelio premijos laureato Josifo Brodskio „Laiškų bičiuliui į Romą“.
Gal iš tikrųjų vertėtų dažniau į viską pažvelgti „Novaja gazeta“ apžvalgininkės Julijos Latyninos akimis? Stebėkime, kaip žlunga trečioji ar kažin kelinta Roma. Juo labiau kad pati Kremliaus televizija tai rodo…
Internetinio leidinio www.gordonua.com įkūrėjas Dmitrijus Gordonas televizijos kanalui „112 Ukraina“ pareiškė, kad kovo 23 dieną Ukrainos sostinėje Kijeve nužudyto buvusio Rusijos Valstybės Dūmos deputato „Deniso Voronenkovo našlė Marija Maksakova kur kas svarbesnė Ukrainai nei jos velionis vyras“.
Kijeve nužudytas Denisas Voronenkovas
Kodėl? Marija Maksakova kilusi iš labai garsios Rusijos šeimos. Marijos Maksakovos senelė buvo vedančioji SSRS Didžiojo Teatro solistė. Marijos Maksakovos mama Liudmila Maksakova – SSRS liaudies artistė, dirbusi Maskvos Vachtangovo teatre. O ir pati Marija Maksakova – puiki, garsi, žinoma Rusijos solistė. Pasak D.Gordono, nėra jokios paslapties: Ukrainą labiausiai domino ne iš Rusijos pabėgęs eks-deputatas D.Voronenkovas, o būtent su juo į Ukrainą pasitraukusi M.Maksakova, turėjusi rimtų ryšių aukščiausiame Kremliaus elite. Kremliui didelė negarbė, kad tokie garsūs ir sėkmingi rusai, priskirtini pačiam aukščiausiam kremlius elitui, pasitraukė būtent į Ukrainą, kur neva skriaudžiami rusai.
Tačiau tiesa ir tai, kad ir pats D.Voronenkovas kėlė Vladimirui Putinui rimtą galvos skausmą. Ne vien todėl, kad iki pasitraukimo į Ukrainą bėglys – deputatas turėjo teisę susipažinti su valstybės paslaptį turinčiomis Rusijos žiniomis. D.Voronenkovas dar dirbo oficialiose struktūrose, kurių dėmesio centre – nelegali prekyba narkotikais. Štai prekybos narkotikais kontrolė – tikriausiai pats svarbiausias elementas kovo 23-osios žmogžudystės byloje.
Buvęs KGB karininkas Jurijus Švecas, jau senokai pasitraukęs į Vakarus (šiuo metu gyvena ir dirba Amerikoje), duodamas interviu D.Gordonui, yra viešai pareiškęs: „Rusijos federacijos prezidentas Vladimiras Putinas ir jo grupuotė vertėsi būtent nelegalia prekyba narkotikais“. Tad D.Voronenkovas galėjo žinoti pikantiškų detalių apie Kremliaus vadovo ir prekeivių narkotikais ryšius?
Neatmetama galimybė, kad Kremlių galėjo erzinti D.Voronenkovo sutikimas duoti parodymus dėl liūdnai pagarsėjusio į Rusiją pasprukusio buvusio Ukrainos prezidento Viktoro Janukovičiaus veiklos.
Primename, kad buvęs Rusijos Dūmos deputatas Denisas Voronenkovas buvo nužudytas kovo 23-osios pusiaudienį Kijevo centre. Jį nušovė iš seno modelio TT pistoleto. Asmens sargybinis spėjo paleisti keletą šūvių į užpuoliką. Ukrainos Generalinis prokuroras Jurijus Lucenko spaudos konferencijos metu pranešė, kad konflikto metu samdomui žudikui peršauta galva ir jis mirė atvežtas į ligoninę.
Dėl žmogžudystės oficialusis Kijevas kaltina Rusiją. Versijos, kad Kremlius pašalino daug apie Vladimiro Putino nusikalstamus ryšius žinantį liudininką, laikosi ne tik Ukrainos teisėsauga, Ukrainos Prezidentas Petro Porošenko, bet ir Ukrainos slaptosios tarnybos.
Beje, leidinyje www.gordonua.com paskelbtas išskirtinis interviu su D.Voronenkovu iki lemtingųjų šūvių likus vos kelioms valandoms. Pokalbiui vadovavo Natalija Dvali. Interviu – įsidėmėtinas. Vertas, kad perskaitytume. Kyla įvairiausių minčių. Mat žurnalistė kelė aštrius, nepatogius klausimus. Pavyzdžiui, ar D.Voronenkovo (Rusijos dūmoje atstovavo Komunistų frakciją, į Ukrainą pasitraukė 2016-ųjų spalio mėnesį) pabėgimas į Ukrainą nėra gudriai suplanuota Rusijos slaptųjų tarnybų operacija infiltruojant jį į Ukrainos politiką? Vaizdžiai tariant, D.Voronenkovas atvyksta į Ukrainą ne todėl, kad jam grasina FSB, o todėl, kad FSB jam liepė apsimesti politiniu bėgliu, privalančiu įgyti oficialaus Kijevo pasitikėjimą, kad vėliau, išaušus dienai X, galėtų krėsti prieš Ukrainą nukreiptas niekšybes…
Dokumentas, liudijantis, kad Denisas Voronenkovas buvo gavęs Ukrainos pilietybę
D.Voronenkovui buvo pateiktas ir klausimas, kaip gi jam pavyko pasprukti nuo budrių FSB akių? D.Voronenkovas teigė, jog FSB nėra visagalė, ji irgi daro klaidų, be to, jis šią organizaciją žino „iš vidaus“, nes kadaise mokėsi ir dirbo karinėse struktūrtose. Žinant slaptųjų tarnybų veiklą „iš vidaus“, jo teigimu, nėra itin suku pasitraukti į Vakarus nepastebėtam.
Žurnalistė N.Dvali taip pat teiravosi, kodėl jis Rusijos Dūmoje palaimino Krymo okupaciją („kitaip būčiau tą pačią dieną suimtas“), kur dabar dėti jo 2014-ųjų metų lapkričio 18-osios kalbą, pasakytą iš tribūnos Rusijos Valstybės Dūmoje, kada Ukraina piktai kritikuota („tuomet jis turėjo ne visą informaciją, be to, buvo priverstas laviruoti, nes visi, kurie gindavo Ukrainą, Rusijoje turėdavo mirtinai pavojingų nemalonumų“).
Ir vis dėlto patys įdomiausi pareiškimai, esą, remiantis Konstantino Borovojaus žodžiais, kovotojas prieš rusiškąją korupciją „Aleksejus Navalnas yra … FSB agentas“. Taigi Vakarams nederėtų aklai pasitikėti Aleksėjumi Navalnu. O ir opozicinis leidinys „Novaja gazeta“ maždaug po 2003-aisiais nužudyto Rusijos politiko Jurijaus Ščekočichino karts nuo karto skelbia specialiai FSB pamėtėtas, būtent FSB naudingas medžiagas. Tad skaitant net Rusijos opozicinę spaudą privalu būti atidiems ir kritiškiems.
Žinoma, šie du D.Voronenkovo įtarimai dėl A.Navalno ir „Novaja gazeta“ neparemti konkrečiais įrodymais. Jie grindžiami tik netiesioginiais svarstymais, leidžiančiais analizuoti bei gretinti faktus, bet jokiu būdu jie nesuteikia teisės kategoriškai tvirtinti, kad yra būtent taip, kaip sakoma. Ir vis dėlto labai konkrečių įrodymų nebūna tiriant sudėtingas žvalgybines operacijas. Negi esame tokie naivūs, kad lauktume pateikiant dokumento, kuriame juodu ant balto puikuotųsi paties Vladimiro Putino pasirašytas sąrašas: kas iš viešų, oficialių opozicionierių atlieka sudėtingą FSB užduotį ir kokie opoziciniai leidiniai patys to nesuvokdami (arba suvokdami) skelbia FSB struktūroms naudingą medžiagą.
Labai daug turiu klausimų ryšium gubernatoriaus Tkačiovo kalba, kurioje jis ragino steigti savanoriškas kazokų draugoves kovai su kitakilmiais.
Ir turiu jums pasakyti, kad mano požiūris į Tkačiovo kalbą labai dvejopas, nes kai kurie momentai kalboje mane apstulbino. Bet ir politiškai korektiško pasipiktinimo škvalas mane irgi pribloškė.
Galiu pasakyti, kad du dalykai Tkačiovo kalboje man neabejotinai patiko. Pirmas, tai blaivus konstatavimas, kad Krasnodaro kraštą mes užkariavome. Nebuvo jokio seilėjimosi, kad tai nuo senovės rusų žemės. Tai adygų žemės, jas užkariavo carinė imperija, padedama kazokų. Tai, sakė Tkačiovas, sveikas, normalus ekspansionizmas. Visa Tkačiovo kalba yra mūsų portale – patariu perskaityti. Joje yra absoliučiai teisingų momentų.
Praėjus 100 dienų po laimėjimo prezidento rinkimuose Vladimiras Putinas stiprina spaudimą opozicijai ir Kremlių erzinantiems žurnalistams.
Taip rašo leidinys Quest–France.
„Novaja gazeta“ (liet. „Naujasis laikraštis“) vyriausiasis redaktorius apkaltino atvirame laiške Rusijos Federacijos (RF) Tardymo komiteto vadovą Bastrykiną grasinimu nužudyti jo (vyriausiojo redaktoriaus) pavaduotoją Sergejų Sokolovą, sakoma redakciniuose komentaruose.
Priežastis – straipsnis, kuriame žurnalistas apkaltino generolą ginus mafijinę grupuotę 12-os žmonių nužudymo byloje. Laiške sakoma, kad Bastrykinas nuvežė žurnalistą į mišką netoli nuo Maskvos ir grasino susidoroti.
Rusijos teisėsauga, nagrinėjanti žymios žurnalistės Anos Politkovskajos nužudymo aplinkybes, žengė keistą žingsnį. Savo dėmesį ji sukoncentravo į Londone gyvenantį Rusijos turtuolį Borisą Berezovskį.
Borisas Berezovskis – garsus Rusijos oligarchas. Oficialioji Maskva kaltina jį finansinėmis machinacijomis. Pats B.Berezovskis tvirtina, jog jis tapo politinių intrigų auka. Tiksliau tariant, nepanoro šokti pagal Vladimiro Putino dūdelę, pakliuvo į Kremliaus nemalobę, štai ir teko bėggti iš šalies, ieškant politinio prieglobsčio svetur. Šiuo metu B.Berezovskis gyvena Londone. Didžioji Britanija jam suteikusi politinį prieglobstį.
Prabėgo penkeri metai po žymios rusų žurnalistės Anos Politkovskajos nužudymo. Ir štai Rusijos Temidė netikėtai pareiškia, jog tyrimas artimiausiu metu bus sėkmingai užbaigtas.
Rusijos tyrėjai pasidžiaugė galėsiantys netrukus pasakyti, kas ir kodėl nužudė principingumu ir drąsa pasižymėjusią žurnalistę, nebijojusią dėl nusikaltimų Čečėnijoje kritikuoti nei tuometinio Rusijos prezidento Vladimiro Putino, nei Čečėnijos Respublikos vadovo Ramzano Kadyrovo.
Taigi šią savaitę buvo sulaikytas buvęs milicijos papulkininkis Dmitrijus Pavliučenkovas. Jam oficialiai pateikti kaltinimai dėl šios žmogžudystės organizavimo. “Financial Times” leidinys rašo, jog D.Pavliučenkovo sulaikymas rusų tyrėjams turėtų padėti išsiaiškinti, kas tikrieji užsakovai. Oficialusis Rusijos Generalinės prokuratūros atstovas Vladimiras Markinas pareiškė, jog Pavliučenkovas savo pavaldiniams liepė sekti žurnalistę A.Politkovskąją likus kelioms dienoms iki lemtingojo šūvio. Ne tik liepė sekti kiekvieną žinomos žurnalistės iš “Novaja Gazeta” žingsnį, bet ir sulaukė honoraro už jos nužudymo organizavimą.
“Novaja gazeta” – tai, berods, vienintelis tikrai nepriklausomas ir tuo pačiu įtakingas leidinys, kuriam pavyko nebankrutuoti ir tuo pačiu išsaugoti nepriklausomybę Vladimiro Putino valdomoje Rusijoje.
Nūnai šis laikraštis gali prarasti savo veidą. Jame gali ženkliai sumažėti iki šiol Kremliaus atžvilgiu egzistavusio kriticizmo. Kai kurie Vakarų ir Rusijos leidiniai tvirtina, jog “Novaja gazeta” laikraštį įsigijo KGB atsargos pulkininkas, buvęs Rusijos Valstybės Dūmos narys, bankininkas ir spaudos magnatas Aleksandras Lebedevas. Tiksliau tariant, šis Rusijos turtuolis viešai pareiškė ieškosiąs lėšų “Novaja gazeta” leidybos stiprinimui.
Rusijos teisėsauga pranešė, jog prieš keletą dienų suimtas Čečėnijos respublikos gyventojas Rustamas Machmudovas. Rustamas Machmudovas sulaikytas naktį savo tėvų namuose Čečėnijoje.
Šis Čečėnijos gyventojas įtariamas tuo, kad 2006-aisiais metais nužudė žymią Rusijos žurnalistę Aną Politkovskają, ilgai ir sėkmingai dirbusią demokratinėmis pažiūromis garsėjančiame leidinyje “Novaja gazeta”.
Būtina pabrėžti, jog savo straipsniuose ir knygose Ana Politkovskaja nuolat kritikavo agresyvią Kremliaus politiką Šiaurės Kaukaze ir ypač Rusijos kariuomenės operacijas Čečėnijoje.
Rusijos teisėsaugos pareigūnai kažkodėl visą dėmesį sukoncentravę būtent į R.Machmudovą. Rusijos teisėsauga taip pat įtaria, jog su žurnalistės A.Politkovskajos nužudymu gal būti susiję ir R.Machmudovo broliai Džabrailas ir Ibrahimas, o taip pat – ir vienas buvęs milicijos pareigūnas.
Kad nuodas yra labai patogi priemonė susidoroti su politiniais ar finansiniais priešininkais, kad nuodus kaip veiksmingą priemonę noriai naudoja kai kurių šalių specialiosios tarnybos net ir šiandien, – niekas neabejoja. Kaip neabejojama, jog tokias žmogžudystes labai sunku demaskuoti.
Bet kokiu atveju lieka tikimybė, jog nunuodytas prezidentas, žurnalistas ar bankininkas vis dėlto mirė dėl tikros ligos ir tikrų negalavimų. Šiame straipsnyje prisimenami kai kurie viešojoje erdvėje pasirodę duomenys apie keistas, įtartinas Stasio Lozoraičio, Viktoro Juščenkos, Yassero Arafato, Jurijaus Ščekočichino ir Anos Politkovskajos negalavimų priežastis.
Nederėtų aklai tikėti kiekvienu žymios Rusijos apžvalgininkės Julijos Latyninos žodžiu, pasakytu RTVi laidose “Kod dostupa”. Juolab kad J.Latyninos pozicija pastaruoju metu (ypač po vienos kelionės į Izraelį, apie kurią ji pati viešai prasitarė) tapo akivaizdžiai priešiška arabams ir žmogaus teisių gynėjams, o Izraeliui – palanki.
Tačiau jos pastabose, nepaisant kai kurių į akis krentančių tendencingumų, regiu dėmesio vertų pastebėjimų, aktualių Lietuvai. Štai kad ir paskutinioji “Kod dostupa” laida, kurioje J.Latynina analizuoja, kaip Rusija sėkmingai kariauja prieš Estiją ir Gruziją įvairiausio pobūdžio informacinius karus. Tame per RTVi televiziją parodytame J.Latyninos monologe įsiminė būtent pasakojimas apie rusiškus informacinius karus, kuriuos šiandieninė Kremliaus valdžia stengiasi laimėti “bet kokia kaina”.
Rusijoje tęsiasi rekordiniai karščiai. Termometro stulpelis kyla net iki 37-38 laipsnių, vyksta daug gaisrų, kuriuose jau žuvo 32 žmonės.
Tačiau šalyje kaista ir politinė padėtis, įsibegėja opozicinių jėgų ir ekologų organizuotos masinės protesto akcijos. Be to, Baškirijoje tęsiasi nesėkmingos vadinamųjų „baškirų partizanų“ paieškos.
Liepos 28 dieną pamaskvio Chimkų miesto administracijos pastatą užpuolė apie 300 žmonių minia. Jie atvyko su plakatais: ,,Bej putinistov, spasaj Rosiju” (mušk putinistus, gelbėk Rusiją), ,,Ostonovim vyrybku lesa“ (sutabdysim miško kirtimą), „Zaščitim naši lesa“ (ginsime mūsų miškus). Daugelis šios akcijos dalyvių buvo su kaukėmis, jie mėtė į pastatą akmenis ir dūmines granatas, šaudė iš mažo kalibro pistoletų.
