nusikaltimai žmoniškumui

Trumposios naujienos

Lenkijos prezidentas Andžejus Duda. EPA – ELTA nuotr.

Lenkijos prezidentas Andrzejus Duda antradienį pareiškė nusprendęs pasirašyti Tautos atminties instituto įstatymą. Jis taip pat pranešė perduosiąs jį Konstituciniam tribunolui, kad šis nustatytų, ar įstatymas neprieštarauja konstitucijai.

Prezidentas pažymėjo, kad Lenkijos parlamento aprobuotos Tautos atminties instituto įstatymo pataisos pastaruoju metu sukėlė audringas diskusijas ne tik šalyje, bet ir tarptautinėje arenoje. A. Duda atkreipė dėmesį į tai, kad ši tema aktuali ne tik Lenkijos ir Izraelio, lenkų ir žydų, bet ir Lenkijos ir JAV santykiams.

Lenkijos ir Izraelio nesutarimus sukėlusias Lenkijos Tautos atminties instituto įstatymo pataisas Seimas priėmė sausio 26 d., o Senatas – naktį į vasario 1 d.

Pagal įstatymo pataisas, kiekvienas, kuris viešai ir nepaisydamas faktų priskiria lenkų tautai arba Lenkijos valstybei atsakomybę arba bendrą atsakomybę už Trečiojo reicho įvykdytus nusikaltimus arba kitus nusikaltimus žmoniškumui ir taikai, taip pat karinius nusikaltimus, bus baudžiamas pinigine bauda arba laisvės atėmimu iki trejų metų. Tokia pat bausmė grės ir asmenims, mažinantiems tikrųjų šių nusikaltimų vykdytojų atsakomybę.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.02.07; 03:30

Aktualijos

Anąkart šešiamečio anūko klausiu: ar žinai, kas yra Sausio 13-oji?

Žinau, – išpūtė tas akis. – Darželyje aiškino. Tada rusai užpuolė lietuvius…

Va taip. Kad tai buvo ne „rusai“, o Kremliaus statytiniai, ištikimi jau vos ne karste gulinčios SSRS šunys, kad jie vykdė agresiją ne tik prieš lietuvius, bet prieš visą laisvą Lietuvą, ir ne tik prieš ją, – aiškinti tokiam vaikui per anksti.

Bet ką jis nusineš į savo ateitį? Kad rusai – „blogiečiai“, kad lietuviai nuolat kovoja už savo laisvę, ir šito naratyvo jam ilgai neišmuši… Paklauskime: kas dėl to kaltas? Ar ne tie patys agresoriai, ilgus šimtmečius skerdę ir pjudę lietuvių tautą, naikinę jos kalbinius, etninius, socialinius daigus?.. Ar ne tie jų palikuonys, dabar reanimuojantys seniai pašvinkusią SSRS ir siekiantys atstatyti jos sienas Ukrainoje, Kaukaze, Baltijos šalyse, visoje Rytų Europoje? Ar ne jų imperinė politika lietuvių ir kitų tautų genuose palieka vergo, o kartu ir gilios neapykantos „rusams“ virusą?

Už padarytus nusikaltimus būtina atsakyti. Toks teisingumo principas. Lygiai prieš metus straipsnyje „Ar išjudinsime iš mirties taško Sausio 13–osios bylą?“ džiaugiausi, kad, nuo tragiškų įvykių praėjus 25-riems metams, sausio 27-ąją, jau buvo numatytas  Vilniaus apygardos teismo posėdis, kuriame pagaliau pradėta nagrinėti ši sudėtinga, istorinė, ilgai vilkinta byla. Nukentėjusių joje – beveik 500, liudytojų – dar apie tūkstantį, bylą sudaro apie 700 tomų dokumentų, daugiau kaip 60 tūkst. puslapių, iš kurių vien kaltinamasis aktas – 13 tomų. Byloje yra 65 kaltinamieji, posėdyje turėjo dalyvauti tik du – anksčiau sulaikyti Genadijus Ivanovas ir Jurijus Melis, kiti teisiami už akių. Jiems atstovauja apie 40 advokatų.

Tokia statistika. O už jos – nedrąsūs laiškai į Rusijos, Baltarusijos, Ukrainos teisėsaugos institucijas su draugiškais prašymais išduoti įtariamus nusikaltimais žmonijai. 1999 m. pavyko nuteisti šešis antivalstybinių organizacijų kūrėjus, iš jų Stanislavas Mickievičius (buvęs perversmininkų „Tarybų Lietuvos radijo“ vadovo pavaduotojas) išvengė bausmės, pabėgdamas į Baltarusiją ir Rusiją; beje, 2000–aisiais jis sutiko atvykti į teismo procesą Lietuvoje, jei bus užtikrintas jo saugumas. Koks buvo prokurorų atsakymas, informacijos neaptikau.

Už tos statistikos – kaimyninių šalių prokuratūrų atsikalbinėjimai arba tyla: Maskva ir Minskas neatsakinėjo į Vilniaus „teisinės pagalbos prašymus“. Tokie pasiteisinimai lėmė, kad, kaip prieš šešerius metus „Ūkininko patarėjui“ sakė istorikas Liudas Truska, buvo nuteisti tik 6 nereikšmingi kaltinamieji, keturi mirę (J. Kuolelis Anapilin išėjo praėjusį rugsėjį), o net 23 agresijos vadai jaučiasi nebaudžiami ir tik šaiposi iš mūsų teisėsaugos ir Sausio 13–osios aukų. Dabar ir šie skaičiai yra pasikeitę Lietuvos nenaudai.

Prieš metus pastebėjau, kad netgi Ukraina, kurios Maidano dalyvius taip gynė ir rėmė Lietuva, ilgai nebuvo numačiusi penkių čia apsistojusių įtariamųjų ekstradicijos galimybės. „Vadovaujantis Ukrainos Konstitucijos 25 straipsniu ir kitais Ukrainoje galiojančiais teisės aktais, Ukrainos pilietis negali būti išduotas ar perduotas kitai valstybei“, – remdamasi Kijevo atsakymu skėsčiojo rankomis Lietuvos generalinė prokuratūra. Į ekonominį ir politinį chaosą įklimpusi Ukraina vargu ar skubės greitai pakeisti savo įstatymus.

Lapkričio pradžioje Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarai Zigmas Vaišvila ir Eimantas Grakauskas kreipėsi į teismą, kaltindami teisėsaugos organus vilkinimu, abejingu požiūriu į bylą, taikomu „pasirinktiniu teisingumu“. Reakcijos stoka buvo prikišama ir šalies Prezidentei. Šiame procese teismui buvo perduotos kelios bylos. Antai, liepą Vilniaus apygardos teismui perduota nagrinėti dar viena Sausio 13-osios įvykių byla, kurioje įtarimai dėl nusikaltimų žmoniškumui ir karo nusikaltimų pareikšti dviem Rusijos piliečiams. Kaltinamųjų pavardės nebuvo viešinamos, tik patikslinama, kad tai „buvę desantininkai, dalyvavę veiksmuose prie Televizijos bokšto“.

Spalį išskirta dar viena byla dviems sovietų karininkams Vladimirui Kotliarovui ir Sergejui Kostecui. Šis tyrimas nuo didžiausios apimties Sausio 13-osios bylos atskirtas 2014 metais. Atskirtoje byloje iš viso buvo devyni įtariamieji. Likusių septynių asmenų veikla tirta dar kartą atskirtame tyrime, tačiau jis sustabdytas, „išnaudojus visas galimybes tiksliai nustatyti nusikaltimą padariusius asmenis“.

Po to visuomenė  nebuvo maitinama jokia informacija apie šios bylos tyrimo eigą ir teismo posėdžius. Generalinės prokuratūros tinklapyje apie ją užsiminta tik… 2014 m. sausį. Vilniaus apygardos teismo portale rasime ne ką šviežesnes naujienas – 2016 m. balandžio… Tad leiskite paklausti: ar 14 žuvusiųjų atminimas, jų artimųjų skausmas, šimtų nukentėjusių per tragišką Sausį neužsitarnavo deramos pagarbos – bent pranešti apie prasidėjusį teisingumo procesą? O gal tik Sausio 13-osios išvakarėse valdžios atstovai surengia paminėjimus prie Seimo, prie Aukų kalnelių, pasako oficialias kalbas ir – vėl viskas nugrimzta į gilią užmarštį?

Tad prieš metus klausiau: kažin, ar Sausio 13–osios byla neužsitęs dar tiek pat, ketvirtį amžiaus, nes antai jau pačioje pradžioje bylą nagrinėsianti teisėja sudejavo: tokio liudytojų ir nukentėjusių skaičiaus teismo patalpos sutalpinti negalės…

Todėl pasiūliau: šį teismo procesą surenkite „Siemens“ arenoje! Tegul nusikaltėlius teisia Tautos susirinkimas!

2017.01.05; 06:04

Trumposios naujienos

Hagos teisme skaitant nuosprendį buvusiam Bosnijos serbų armijos vadui Ratko Mladičiui byloje dėl nusikaltimų praėjusio amžiaus dešimtajame dešimtmetyje vykusiame Bosnijos kare, teisėjai išvarė R. Mladičių iš teismo salės, nes jis šaukė ant teisėjų, informuoja BBC.

Remiantis naujienų agentūros dpa pranešimais, Jungtinių Tautų karo nusikaltimų tribunolo teisėjai nesutiko su R. Mladičiaus advokato prašymu atidėti posėdį dėl priežasčių, susijusių su kaltinamojo sveikata. Tada R. Mladičius pašoko ir pradėjo rėkti, ir teisėjai nurodė išvesti jį. Nuosprendžio skaitymas buvo pratęstas, o R. Mladičius posėdį stebėjo iš kito kambario.

R. Mladičiui, žinomam kaip „Bosnijos mėsininkas“, keliama 11 kaltinimų, tarp jų dėl genocido ir nusikaltimų žmoniškumui.

74 metų amžiaus R. Mladičius neigia kaltinimus.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.11.23; 02:30

Trumposios naujienos

Generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorai pranešė apie baigtą ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje dėl nusikaltimų žmoniškumui ir karo nusikaltimų pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 100 str., 101 str.,103 str. 1 d.,111 str. 1 d. ir 112 str. dėl neteisėtų TSRS kariškių ir kitų asmenų veiksmų 1991 m. sausio mėnesį.

Šis ikiteisminis tyrimas, kuriame įtarimai pareikšti 2 asmenis, 2014 m. rudenį buvo atskirtas iš baudžiamosios bylos, kuri šiuo metu nagrinėjama Vilniaus apygardos teisme. 7 įtariamųjų ir kitų nenustatytų organizuotos grupės narių atžvilgiu ikiteisminis tyrimas yra atskirtas ir bus tęsiamas.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksu, paskelbus apie ikiteisminio tyrimo pabaigą nukentėjusieji informuojami apie teisę susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga. Šiame ikiteisminiame tyrime nukentėjusiais pripažinti beveik 700 asmenų. Šie asmenys yra pripažinti nukentėjusiais ir šiuo metu teisme nagrinėjamoje byloje.

Prokuroro sprendimu, su šio ikiteisminio tyrimo medžiaga bus galima susipažinti iki 2017-06-28. 

Informacijos šaltinis – Lietuvos generalinė prokuratūra.

2017.04.29; 05:32

Politinės intrigos

Tūlas gali nežinoti, jog norint nukakti į Kalnų Karabachą privalu apie tai pranešti Azerbaidžano užsienio reikalų ministerijai. Vienas tris pilietybes turintis „LiveJournal“ autorius nelestinai lankėsi Armėnijos okupuotoje teritorijoje, dėl to Azerbaidžanas įtraukė jį į „juodąjį sąrašą“ – uždraudė jam daugiau ten kelti koją.

Tačiau jis vėl nusigavo į Azerbaidžaną, prieš tai apsiskelbęs, kad keliaus tyčia pažeisdamas šios valstybės sienos įstatymą…

Avantiūristo kelionė į Kalnų Karabachą baigėsi Baku areštinėje

Pastarasis vojažas į Azerbaidžaną ponui Aleksandrui Lapšinui, nuo jo ir pradėjome šį pasakojimą, baigėsi apverktinai. Šį kartą jis prisistatė kaip Ukrainos pilietis, vardu Oleksandras, ir prasmuko pro pasieniečius. Tačiau šį dar dviejų valstybių, Rusijos ir izraelio, pilietį sulaikė praėjusių metų pabaigoje, kai atvyko į Minską. 

Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Pats prezidentas Aleksandras Lukašenka savuoju papratimu išsamiai paporino apie incidentą: „Kai šitas klausimas iškilo, aš matau – štai yra toks žmogus. Pavedu užsienio reikalų ministerijai: klausykite, nereikia skandalo, suderinkite su Izraelio, Rusijos ir Azerbaidžano užsienio reikalų ministrais, kad jis netaptų kokiu nors įkaitu. Jeigu Izraelis, Rusija ir Azerbaidžanas susitars, mes padarysime taip, kaip jie nori. O derėtis niekas nepanoro. Tada aš atsidūriau situacijoje, kada kažin ko nori Rusija, kažin ko nori Izraelis, neaišku ko, bet visiškai aišku, ko nori Azerbaidžanas, o ir pagal įstatymą taip turi būti. Ir aš nutariau veikti pagal įstatymą“.

Azerbaidžanas buvo paskelbęs Lapšino tarptautinę paiešką per Interpolą, o baltarusiai jį sulaikė ir išdavė azerbaidžaniečiams pagal abiejų valstybių susitarimą dėl ieškomųjų ekstradicijos. Rusija ir Izraelis liko nepatenkinti tokiu veikimu „pagal įstatymą“, tačiau didelės audros nekėlė (tiesa, iki Lapšinui atsiduriant šių metų vasario pradžioje Baku, izoliatoriuje, Izraelio užsienio reikalų ministerija priešinosi blogerio išdavimui Azerbaidžanui, o Rusijos nesutikimas nuskambėjo iš užsienio reikalų ministro Sergejaus Lavrovo lūpų). Skaitytojai įklimpusio autoriaus labai negailėjo. Ir teisingai elgėsi – argi pagarbos verti sąmoningai teritorinio vientisumo principus neigiantys žmonės? Šiandien jie tyčiojasi iš Azerbaidžano teritorinio vientisumo principų norom nenorom talkindami armėnų separatistų užgaidoms, rytoj, žiūrėk, jau neigs Lietuvos, Latijos ar Estijos teises.

O šit Armėnijoje kilo tikra isterija. „Ažiotažas“, kaip parašė kitas autorius. Įvairaus plauko veikėjai agitavo žmones boikotuoti Baltarusiją, nevažiuoti į šią šalį, dargi atšaukti iš Minsko savo pasiuntinį ir suimti (?!). „Armėnijos balso“ (Голос Армении) žurnalistas parašė, kad „dabar dauguma Armėnijos piliečių, kuriuos Azerbaidžanas atvirai vadina priešais, saugiai jaustis Baltarusijoje negali“. Partija „Dašnakcutiun“ surengė piketą Jerevane, prie Baltarusijos pasiuntinybės pastato. Respublikos ombudsmenė (tiria skundus dėl žmogaus teisių pažeidimų) netgi užsipuolė Rusiją su Izraeliu: esą šių valstybių protestai dėl Lapšino išdavimo Azerbaidžanui buvę nepakankamai griežti ir reiklūs: „Lapšino istorijoje susiduriame su cinišku savo šalies piliečio žmogaus teisių ir interesų nepaisymu, nes Rusijai ir Izraeliui yra svarbiau šios dienos nauda iš ginklų pardavimo“ (Azerbaidžanui – red.).

Nežinia, kiek būtų trukusi ši isterija Jerevane, tačiau galą jai padarė pats Lapšinas, tiksliau žinia, kad jis parašė Azerbaidžano prezidentui atgailos laišką. 40-mečio sūnaus nesubrendėlio pasigailėti prašė ir jo motina, Izraelio pilietė. Armėnų simpatijas vargšui Aleksandrui tartum karvė su liežuviu nulaižė. Kas dar vakar drąsiai gynė Lapšiną, vadino jį vos ne geriausiu armėnų tautos bičiuliu, štai nuo tos akimirkos pradėjo kaltinti visomis nuodėmėmis, tarp jų armėnų nacionalistų ypač mėgstama segioti – išdavyste. Tik Armėnijos delegacijos PACE narė Naira Zagrabian su didžiu pasipiktinimu reikalavo, kad Europos Taryba pasmerktų Azerbaidžano valdžios vykdomą „neteisėtą persekiojimą“. Tiesa, rūsčią kalbą rašydama narė pražiopsojo jau parą praėjus nuo to, kai Jerevane pasikeitė nuomonė dėl „armėnų tautos draugo“…

Viešas prisipažinimas apie būsimą nusikaltimą

Pats Lapšinas laiške Azerbaidžano prezidentui Ilhamui Alijevui, kiek žinoma, parašė viską atsitikus dėl jo naivumo ir panašiai. Tuo tarpu paskaitykime, ką jis dėstė savojoje „Gyvojo žurnalo“ (kirilicos rašmenimis ЖЖ) skiltyje prieš kelionę į Karabachą. Pirmiausia į akis, suprantama, krinta didžiosios raidės: REIKIA 150 BAKSŲ AZERBAIDŽANO ĮSTATYMAMS PAŽEISTI. Blogeris praneša, kad maždaug po savaitės rengiasi vykti išsinuomotu automobiliu į Jerevaną su reikalais, bet turįs idėją dar kartą nuvažiuoti į Karabachą/Arcachą tam, kad pakiltų Azerbaidžano „juodajame sąraše”, nes dabar esąs 16 vietoje, o norįs būti pirmas. Tik štai kokia bėda: automobilio nuoma kainuoja 50 dolerių per dieną, o kelionė į Karabachą – tai trys papildomos nuomos dienos. „Trūksta 150 baksų tam, kad pažeisčiau Azerbaidžano įstatymus. (…) Padėkite gerieji žmonės, kas kuo gali”.

Iš rimtųjų? Skaitome dar kartą. A-a-a! Pačiame viršuje skliaustuose parašyta: „Ne reklama, o pokštas, pinigų nereikia!” Kitas šitą pastabą gal pirmiausia ir perskaitė, dar tekste šypsosi saulutė, mielas pokštas – aukoti nereikia. Bet važiuoti važiuos – tai ne pokštas. Už savus ar kokių labdarių pinigus. Izraelio užsienio reikalų ministerija prieš Lapšino ekstradiciją protestavo tokiais žodžiais: „Izraelis negali leisti, kad Izraelio pilietis nukentėtų dėl dienoraštyje pareikštos nuomonės“. Iš anksto sumanyto nusikaltimo, tyčios viešas prisipažinimas – irgi nuomonė?! Įdomu, kaip pasielgtų Lietuva, Vokietija, Prancūzija ar kokia kita Europos Sąjungos šalis, net ir tas pats Izraelis, jei ponas Lapšinas atvirai prisipažintų norįs pažeisti jų įstatymus, viešai neigtų jų teritorinio vientisumo principus? Taip pat tvirtintų, esą blogeris Lapšinas turi teisę pažeisti Lietuvos, Vokietijos, Prancūzijos, Izraelio įstatymus, mat įstatymų pažeidimas ir tarptautinių principų nepaisymas tėra nekalta nuomonė?

Dabar paskaitykime, ką Lapšinas parašė grįžęs iš kelionės. Teksto antraštė „Rungtynės čempionų lygoje: Azerbaidžano Respublika prieš Sašą Lapšiną, santykis 1:0 blogerio naudai!” (Игра в лиге чемпионов: Республика Азербайджан против Саши Лапшина, счет 1:0 в пользу блогера!). Sužinome, kad kai 2012 metais Azerbaidžano užsienio reikalų ministerija įtraukė jį į neteisėtai Karabache pabuvojusių asmenų sąrašą ir uždraudė įvažiuoti į šalį, taigi ir į armėnų okupuotas teritorijas, Lapšinas pasakė sau rasiąs būdą vėl atvažiuoti į Baku. Buvo du kartus nuvykęs į Azerbaidžaną jau būdamas įrašytas į „juodąjį sąrašą“. O kaip gi: jis turįs milžinišką kelionių po pasaulį patyrimą, aplankė 150 be trupučio valstybių, daugybė kirstų sienų su pačiais įvairiausiais pasais daug reiškia.

Toliau blogeris aiškina, kad Azerbaidžano pasienyje veikia „morališkai pasenusi“ kontrolės sistema, be to, jis turėjo tam tikrą informaciją: kurio paros laiku kertant sieną yra mažiausia tikimybė įkliūti. Visa tai žinant jam pavyko be didelio vargo, ramiai įvažiuoti į šalį (мне несоставило труда спокойно приехать в страну). 2017 metais jis žada vėl atvažiuoti į Azerbaidžaną ir guldo galvą: pasieniečiai jį pražiopsos ir vėliau pakels į aukštesnę vietą „juodajame sąraše“.

„Tik visiškas idiotas gali girtis internete savo kombinacijomis su pasais, negerbti buvimo šalies įstatymų ir manyti išvengsiąs už tai bausmės. Skamba kietaširdiškai: negaila man jo“, – parašė vienas „Gyvojo žurnalo“ komentatorius. „Lapšinas, žinoma, unikalus žmogus. Sąmoningai padaryti nusikaltimą, o po to smulkiai jį aprašyti, pridėti nuotraukų – kiekgi proto turi turėti žmogus?“ – parašė kitas. Lapšinas pats prisistato rašąs į socialinius tinklus „apie gyvenimą ir keliones“, ir idiotu vargu ar laikytinas. Nebent „naudingu idiotu“, kuriuos išnaudojo Rusijos bolševikų vadas Leninas ir kiti klastingesni veikėjai saviems kėslams įgyvendinti.

Rusijos užsienio reikalų ministras pasakė: „Mes esame prieš žurnalistų ar privačių asmenų apsilankymo toje ar kitoje teritorijoje kriminalizavimą“. Melas. Pabandytų Lapšinas pasišaipyti iš Rusijos noro įteisinti Krymo okupaciją, – iškart atsidurtų kalėjime ilgiems dešimtmečiams.

Armėnai (kai dar gynė) ir kiti aiškino, jog Lapšinas nukentėjo „dėl kelionės į Kalnų Karabachą“. Suprask, už nieką. Anaiptol! Lapšinui Baku iškelta baudžiamoji byla dviejų baudžiamojo kodekso straipsnių pagrindu: 318.2 (valstybinės Azerbaidžano sienos kirtimas  be nustatytų dokumentų arba ne per valstybinės sienos kontrolinį praleidimo punktą…) ir 281.2 (vieši raginimai prievarta užgrobti valdžią, pažeisti Azerbaidžano teritorinį vientisumą…). Griežčiausia bausmė – 8 metai nelaisvės.

Ar Karabache medumi patepta, kad širšes taip traukia?

„30 blogerių iš 11 pasaulio šalių apsilankė Arcache (taip armėnai vadina Kanų Karabachą, specialiai stengdamiesi ištrinti iš visuomenės atminties tikrąjį šio regiono pavadinimą). Lapšino precedentas nesuveikė“ – pranešė šių metų kovui baigiantis Armėnijos rusakalbė svetainė (Арм Рус Инфо). Kiti dalyviai neminimi, tik Antonas Nosikas. Jo kišenėje – Rusijos ir Izraelio pasai, todėl į ataskaitą patenka iš karto dvi šalys. Išsamiai atkartojama, ką jis parašė savo ŽŽ dienoraštyje prieš išskrisdamas. Žinąs, jog atvykdamas į Kalnų Karabachą be oficialaus leidimo pažeidžia Azerbaidžano įstatymus, tačiau tai jo netrikdo. „Todėl kad patį Azerbaidžano kaip suverenaus valstybinio darinio gyvavimą aš laikau apmaudžia istorine klaida ir nesusipratimu (досадной исторической ошибкой и недоразумением). Štai kaip nebuvo šios šalies iki 1918 metų, taip ir paskesnėse epochose pasaulio žemėlapyje galėjo be jos apsieiti. Gaila, kad laiminga galimybė nebuvo išnaudota“.

Blogerio Nosiko internetinis slapyvardis dolboeb, lietuviškas atitikmuo – bukagalvis. Dar jis pravardžiuojamas Ketaminyčiumi (Кетаминыч, kaip rusiškas tėvavardis). Tiems, kas nežino: ketaminas yra  medicinoje ir veterinarijoje vartojamas narkozės preparatas, paaugliams ir jaunimui atstoja draudžiamus kvaišalus, veikia silpniau nei LSD ir ekstazis, tačiau „naujas realybes“ atveria. Geriau būtų parašęs savo tekstą nuo ko nors apkvaišęs, negu būdamas sveikos nuovokos – haliucinacijos po kiek laiko išsisklaido… Keliaujantiems  į Izraelį Rusijos piliečiams užsienio reikalų ministerijos atmintinėje patariama: turėkite omenyje tai, kad šios šalies gyventojai labai jautrūs ir pačios Izraelio valstybės, ir paskirų jos gyvenimo pusių kritikai. Tikrai dolboeb‘ui gal geriau nesirodyti Azerbaidžane, kur gyventojai irgi jautrūs, juo labiau, jog blogeris net ne kritikuoja, o tiesiog bjauriai įžeidinėja. Žodžiu, kas šių niuansų nepaiso, vadovaujasi dvigubais standartais: Izraelis gali būti jautrus, iš Azerbaidžano tokią teisę kažkodėl norima atimti.

Iš armėnų žiniasklaidos sužinome, jog Stepanakerte surengto tarptautinio blogerių forumo tema yra konfliktų atspindėjimas socialiniuose tinkluose ir žodžio laisvės garantavimas interneto autoriams bei žurnalistams. Apišaukėlės Kalnų Karabacho respublikos ministro pirmininko spaudos sekretorius pabrėžė blogerių viešnagės iš Azerbaidžano atimtame Kalnų Karabache svarbą. Mat blogeriai turi didelę įtaką savo auditorijoms ir neva objektyvios informacijos apie armėnų interesus skleidimas tarptautinei auditorijai yra labai svarbus. Forumo pažiba – dolboeb‘as – davė interviu Armėnijos naujienų tarnybai („Новости-Армения”). Ar nesibaimina, kad jam gali atsitikti lygiai taip, kaip atsitiko Lapšinui? „Mano pricipinė pozicija – erzinti žąsis.“

Nosikas, pristatomas dar kaip žurnalistas ir visuomenės veikėjas, savo terpėje iš tikro gerai žinomas, o štai paprasti plačiosios šalies žmonės apie šį asmenį galėjo išgirsti praėjusiais metais, kai Maskvos teismas jį nubaudė 300 tūkst. rublių bauda. Parašė tekstą ЖЖ „Nušluoti Siriją nuo žemės paviršiaus“ (Стереть Сирию с лица земли), kuriame ekspertai įžvelgė „priešiškumo sirams kurstymą“. Autorius aiškina, kad jam, kaip ir kiekvienam izraelitui, Sirija visada buvo ir lieka „ne potencialus, o visiškai realus karinis priešininkas“. Teksto svarbiausioji vieta: „Kad ir kas šiandien bombarduotų Siriją, aš šitai karštai sveikinu. O jeigu ją iš viso nušluos nuo Žemės paviršiaus – visai neliūdėsiu, tik ačiū pasakysiu“.

Kai advokatas pasiūlė šitą įrašą (запись) pašalinti kaip veiksmingos atgailos ženklą, autorius nesutiko: „Aš nesigailiu nei veiksmingai, nei neveiksmingai“. Tai šitokio blogerio (blogas autorius) armėnų žurnalistas klausia, ar galima tikėtis jį atvyksiant į Kalnų Karabachą dar kartą. „Žinoma. Aš čia su malonumu atvažiuosiu dar ne vieną kartą“.

Nežinia, kaip ten bus kitą kartą. Labai gali būti Lapšino atvejį tapsiant precedentu. Rašoma, Europos parlamento nariai, viešėję kadaise Kalnų Karabache, dabar į tą pusę nė nežiūri – tų šalių, kurios pasirašiusios su Azerbaidžanu susitarimus dėl ekstradicijos. Gali būti, jog blogeris Nosikas kitą kartą nė nepastebės, kad erzina ne žąsis, o liūtą.

Murmame po nosimi, kai reikia aiškiai ir garsiai pasakyti

Pačioje 2016-ųjų pabaigoje ir Vilniuje, prie Baltarusijos pasiuntinybės, trys vyriškiai ir viena mergina šypsodamiesi reikalavo laisvės  Aleksandrui Lapšinui. Šmėkštelėjo žiniasklaidoje ir BNS pranešimas „Baltarusija išdavė Azerbaidžanui rusų tinklaraštininką“. Skaitome aptakiai parašytą tekstą (http://www.tv3.lt/naujiena/899297/). Kelionė į ginčijamą Kalnų Karabacho regioną, dėl kurio Azerbaidžanas konfliktuoja su Armėnija. Kalnų Karabachas, kuriame gyventojų dabar daugumą sudaro armėnai, oficialiai priklauso Azerbaidžanui. Jerevano remiami etninių armėnų separatistai šio regiono kontrolę perėmė praėjusio amžiaus 10-ojo dešimtmečio pradžioje per karą. Šis karas baigėsi 1994 metais taip ir neišsprendus regiono statuso klausimo. „Kauno diena“ BNS tekstą palydėjo viena nuotrauka su nežinia kokiame mieste ir kokioje vietoje esančiais žmonėmis, kurie laiko plakatus, reikalaujančius Lapšiną paleisti į laisvę. Išeitų, tarytum ir pats leidinys pritaria protestuotojams…

Koks „ginčijamas regionas“, koks „regiono statuso klausimas“? Tautų Generalinės Asamblėjos rezoliucijos (2008, balandžio 25) reikalauja „nedelsiant, visiškai ir be išlygų išvesti visas Armėnijos ginkluotąsias pajėgas iš visų okupuotų Azerbaidžano Respublikos teritorijų“; esama kitų ją įpareigojančių dokumentų. Pasiskelbusios nepriklausoma Kalnų Karabacho respublikos nepripažįsta nė nei valstybė ir tarptautinė organizacija. 2015-ųjų vasarą šeši Azerbaidžano piliečiai laimėjo bylą prieš Armėniją Europos žmogaus teisių teisme Strasbūre.

Teismas nustatė: Kalnų Karabachas, Lačino rajonas ir kitos aplinkinės teritorijos yra Azerbaidžano sudėtinės dalys, kurias ginklu okupavo Armėnijos Respublika ir dabar jas kontroliuoja. EŽTT sprendimas yra galutinis. Armėnija įpareigojama nutraukti azerbaidžaniečių žemių okupavimą ir nedelsdama, be išlygų išvesti iš ten visas savo ginkluotąsias pajėgas. Turi būti sudarytos būtinos sąlygos pabėgėliams grįžti į savo namus. Europos žmogaus teisių teismo sprendimai yra privalomi, jų vykdymą  turi kontroliuoti atitinkamos Europos Tarybos institucijos.

Tai kodėl kokią dieną, pavyzdžiui, vasario 26 d., kai 1992-aisiais metais armėnų separatistai, padedami rusų kariuomenės, išžudė Hodžaly kaimo gyventojus ir nušlavė patį kaimą, nesusirinkus protesto akcijoms prie Armėnijos pasiuntinybės ne tik Vilniuje, bet ir kitose šalyse? Vykdykite tarptautinės teisės reikalavimus! Šalin rankas nuo tautiečių, kurie smerkia Kalnų Karabacho okupaciją! Juk pasaulyje gausėja armėnų, kurie trokšta susitaikymo su azerbaidžaniečiais; jie buriasi į praėjusių metų rudenį įsteigtą Armėnijos-Azerbaidžano draugystės platformą.

Tam reikia turėti drąsos. Viena tokių dorų drąsuolių – armėnų rašytoja, visuomenės veikėja Ana Paitian, griežtai pasmerkusi armėnų ir rusų karių siautėjimą Hodžaly 1992-aisiais: „Kas nužudė azerbaidžaniečių vaiką, tas nužudė ir armėnų kūdikį“. Arba armėnų rašytojas Vaganas Karapetianas – Anglijos rašytojų sąjungos narys, Ukrainos žurnalistų sąjungos atstovas, žurnalo „Literaturnaja Kanada“ vyriausiasis redaktorius, 13 knygų autorius. Jis pareiškė, jog „anksčiau ar vėliau Azerbaidžanas susigrąžins Kalnų Karabachą, ir tai bus teisinga“.

Šitai viešai sakyti drįstantys armėnai sulaukia ir atvirų, ir rafinuotų oficialiojo Jerevano priekaištų. Vienus mėginama apšaukti psichiniais ligoniais, kiti bauginami fiziniu susidorojimu, grasinama imtis smurto prieš artimuosius. Antai Vaha Avetianas, viešai užjautęs Azerbaidžaną dėl patirtų aukų Kalnų Karabacho skerdynėse, sulaukė grasinimų internetu: išprievartausime tavo 4-ių metukų dukrytę, o paskui – nužudysime. Armėnijos laikraščiuose sumirgėjo  straipsniai, kurių autoriai beveik atvirai reikalauja šiam žmogui mirties bausmės.

Jeigu mes esame nuoširdūs žmogaus teisių gynėjai, nepripažįstame nei dvigubų standartų, neskirstome tautų į geras ir blogas, tai mums turėtų rūpėti ir čia išvardytų ir kitų dorų armėnų likimai.

2017.04.18; 12:30

 

Fotoreportažai

1992 metais, naktį iš vasario 25 d. į 26 d., Armėnijos ginkluotosios pajėgos su sunkiąja technika ir asmeniniu 366-ju buvusios Sovietų Sąjungos pėstininkų pulku, dislokuotu Chankendi mieste, užėmė Azerbaidžano miestą Chodžaly.

Prieš miesto puolimą, vasario 25 d. vakarą, surengtas masinis Chodžaly apšaudymas iš artilerijos ir sunkiosios karinės ginkluotės. Dėl to kilo gaisras, o 5 valandą ryto jau degė visas miestas. Mieste likę gyventojai, apie 2500 žmonių, buvo priversti palikti savo namus tikėdamiesi pabėgti į Agdamą – artimiausią rajono centrą, daugiausiai apgyvendintą azerbaidžaniečių.

Bet šiems planams nebuvo lemta išsipildyti. Armėnijos ginkluotosios formuotės su karine pėstininkų pulko parama sunaikino Chodžaly miestą ir ypač žiauriai išžudė taikius gyventojus.

Dėl šių veiksmų buvo nužudyta 613 žmonių, iš jų:

63 vaikai,

106 moterys,

70 senyvo amžiaus žmonių,

8 šeimos buvo pilnai išžudytos,

25 vaikai prarado abudu tėvus,

130 vaikų prarado vieną iš tėvų.

487 žmonės buvo sužeisti, tarp jų 76 vaikai,

1275 žmonės buvo paimti įkaitais,

150 žmonių dingo be žinios.

Šie skaičiai apibūdina kruviniausią Kalnų Karabacho konflikto tragediją. Šis konfliktas prasidėjo 1988 metų vasarį, kai Azerbaidžano SSR Kalnų Karabacho autonominėje srityje gyvenantys etniniai armėnai iškėlė neteisėtus reikalavimus prisijungti prie Armėnijos SSR, o išprovokuotas jis buvo atviru palaikymu iš Armėnijos SSR valdančiųjų sluoksnių pusės ir neoficialiu Sovietų Sąjungos valdžios sutikimu bei neveiklumu.

Chodžaly – pagrindinis taikinys

Armėnijos ginkluotųjų formuočių įsiveržimas į Chodžaly buvo iš anksto nulemtas geostrateginiu miesto išdėstymu. Chodžaly miestelis, turintis apie 7000 gyventojų, yra įsikūręs 10 km į pietryčius nuo Chankendy miesto, Karabacho kalno virtinėje. Chodžaly yra išsidėstęs išilgai automagistralės Agdam-Šuša bei Askeran-Chankendy ir turi vienintelį oro uostą Karabache.

Chodžaly yra istorinė gyvenvietė, kurios paminklai byloja apie didingą praeitį. Chodžaly-Kedabek kultūros paminklai, išsidėstę netoli Chodžaly, buvo sukurti XIV-VII a. pr. Kr. Čia buvo rasti ir antkapiniai paminklai – tai akmeninės dėžės, pilkapiai ir kapinynai, menantys vėlyvąjį bronzos amžių ir ankstyvąjį geležies amžių. Taip pat čia galima rasti architektūros paminklų – apvalią kriptą (1356–1357 m.) ir mauzoliejų (XIV a.).

Archeologinių kasinėjimų metu buvo rasta skirtingų tipų papuošalų iš akmens, bronzos, kaulų, taip pat buitinių keramikinių daiktų ir t.t. Be to, būtent Chodžaly regione buvo rastas ir rutuliukas su Asirijos karaliaus Adadnerario (807–788 pr. Kr.) vardu.

Pagrindiniai vietinių žmonių užsiėmimai – vynuogininkystė, gyvulininkystė, bitininkystė ir javų auginimas. Miestelyje veikė tekstilės gamykla, dvi vidurinės mokyklos ir dvi nepilnos vidurinės mokyklos.

Dėl paskutiniųjų metų įvykių šiame mieste glaudėsi 54 turkų-meschetų pabėgėlių šeimos iš Ferganos (Uzbekistanas) ir azerbaidžaniečių pabėgėliai iš Armėnijos. Dėl šios priežasties mieste sparčiai vystėsi stambių Azerbaidžano pramonės įmonių filialų, gyvenviečių ir kitų buitinės paskirties objektų statyba.

Jau vėliau armėnų pusė pripažino, kad vienas pagrindinių Armėnijos ginkluotų formuočių uždavinių buvo Chodžaly placdarmo likvidacija, koridoriaus, jungiančio Askeraną ir Stepanakertą, atidarymas per šį punktą ir vienintelio oro uosto, kontroliuojamo azerbaidžaniečių, atblokavimas.

Atkreipkite dėmesį į išsireiškimą „Chodžaly placdarmo likvidacija“. Šie žodžiai, kurie skamba ir šiandien, atskleidžia masinio moterų ir vaikų išžudymo, o taip pat armėnų įgyvendintų kruvinų skerdinių priežastis.

Tragedijos chronika

Chodžaly patyrė blokadą nuo 1991 m. spalio mėnesio. Spalio 30 d. buvo atkirsti sausumos keliai, ir pasiekti miestą buvo įmanoma tik malūnsparniais. Paskutinis civilinis malūnsparnis atvyko į Chodžaly sausio 28 dieną, o kai civilinis malūnsparnis buvo numuštas virš Šušos miesto ir žuvo 40 žmonių, susisiekimas malūnsparniais taip pat buvo nutrauktas.

Nuo sausio 2 d. mieste nebuvo elektros. Miestas gyvavo tik dėl jo gyventojų drąsos ir gynėjų didvyriškumo. Miesto gynybą organizavo vietinės gynybos pajėgos, milicija ir nacionalinės armijos kovotojai, daugiausia ginkluoti automatiniais ginklais.

Antroje vasario pusėje Chodžaly buvo apsuptas Armėnijos formuočių ir kasdien apšaudomas artilerijos ir sunkiosios karinės technikos, Armėnijos kariuomenė atlikdavo nuolatinius antpuolius.

Pasiruošimas Chodžaly puolimui prasidėjo vasario 25 d. vakarą, kai pulko Nr. 366 karinė įranga buvo dislokuota aplink miestą. Miesto puolimas prasidėjo po 2 valandų šaudymo iš tankų ir šarvuotųjų transporto priemonių, buvo naudojamos raketos „Alazan“. Chodžaly buvo atkirstas iš trijų pusių, tad žmonės mėgino pabėgti Askerano kryptimi. Bet netrukus jie suprato, kad tai buvo pražūtingi spąstai. Netoli Nachčivaniko kaimo Armėnijos ginkluotosios pajėgos atidengė ugnį į beginklius žmones. Būtent čia, Askerano-Nachčivaniko dauboje, Armėnijos ginkluotųjų formuočių žiaurumo aukomis tapo daugybė vaikų, moterų ir senyvo amžiaus žmonių, sušalusių ir nusilpusių miškuose bei kalnų perėjų sniege.

Šie įvykiai nutiko tada, kai Irano Islamo Respublikos užsienio reikalų ministras Ali Akbar Vilajati lankėsi regione vykdydamas tarpininko misiją. Vasario 25 d. jis susitiko su Azerbaidžano lyderiais Baku mieste, vasario 27 d. ketino vykti į Karabachą, o tada į Armėniją. Dėl šio vizito abi konflikto pusės buvo sutarusios nutraukti ugnį nuo vasario 27 d. iki kovo 1 d., bet Armėnijos pusė šio susitarimo nepaisė.

Taip jau buvo nutikę vasario 12 d., kai Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos misija atvyko į Karabachą siekdama susipažinti su situacija konflikto zonoje ir analizuoti jos sprendimo galimybes, o tada turėjo vykti į Jerevaną ir Baku. Būtent vasario 12 d. Armėnijos ekstremistai užgrobė Malibeilio ir Guščularo kaimus Šušos rajone ir visiškai juos sugriovė bei sudegino. Vien Malibeilio kaime maždaug 50 žmonių buvo nužudyta, sužeista ir paimta įkaitais.

Tomis dienomis Azerbaidžano pajėgos negalėjo prasiveržti ir padėti Chodžaly gyventojams, nebuvo galimybės ir išvežti žuvusiųjų kūnus. Tuo pačiu metu Armėnijos specialiųjų pajėgų grupės baltais maskuojamaisiais apsiaustais iš malūnsparnių ieškojo žmonių miškuose, rasti žmonės buvo sušaudomi arba imami įkaitais ir kankinami.

Vasario 28 d. vietos žurnalistų grupei pavyko dviem malūnsparniais pasiekti azerbaidžaniečių žudynių vietą. Baisus vaizdas pribloškė visus – laukas buvo nuklotas nužudytųjų kūnais. Nepaisant antrojo malūnsparnio palydos, jiems pavyko išgabenti tik keturis kūnus, nes malūnsparnius apšaudė armėnų kovotojai. Kovo 1 dieną, kai į šią vietą galėjo atvykti grupė užsienio ir vietos žurnalistų, vaizdas, kurį jie išvydo, buvo dar siaubingesnis. Žuvusiųjų kūnai buvo išniekinti. Daugelis jų turėjo šautines žaizdas galvoje, tai rodė, kad sužeistuosius tiesiog pribaigdavo. Medikams apžiūrėjus kūnus, buvo nustatyta, kad jiems buvo nulupta galvos oda, nupjautos ausys ir kitos kūno dalys, išplėštos akys, nukirstos galūnės, aptikta daug žaizdų nuo šaunamųjų ginklų arba aštrių daiktų, daugelis kūnų buvo sutraiškyta sunkiąja technika arba sudeginta.

Štai ką rašė užsienio laikraščiai, aprašydami tuometinių įvykių žiaurumą:

Žurnalas „Crual L’Eveneman“ (Paryžius), 1992 m. kovo 25 d.: „Armėnai užpuolė Chodžaly rajoną. Visas pasaulis išvydo sudarkytus nužudytųjų kūnus. Azerbaidžaniečiai kalba apie tūkstančius nužudytų žmonių.“

Laikraštis „Sunday Times“ (Londonas), 1992 m. kovo 1 d.: „Armėnijos kareiviai sunaikino šimtus šeimų“.

Laikraštis „Financial Times“ (Londonas), 1992 m. kovo 9 d.: „…Armėnai sušaudė pabėgėlių koloną, bėgusią į Agdamą. Azerbaidžaniečiai suskaičiavo maždaug 1200 aukų…

… Fotoreporteris iš Libano patvirtino, kad turtinga dašnakų bendruomenė jų šalyje siunčia ginklus ir žmones į Karabachą.“

Laikraštis „Times“ (Londonas), 1992 m. kovo 4 d.: „…Daug žmonių buvo suluošinta, o nuo vienos mažos mergaitės buvo likusi tik galva.“

Laikraštis „Izvestija“ (Maskva), 1992 m. kovo 4 d.: „…Vaizdo kameros įraše matėsi vaikai su nupjautomis ausimis. Vienai senai moteriai buvo nupjauta pusė veido. Vyrams buvo nulupta galvos oda …“.

„Financial Times“, 1992 m. kovo 14 d.: „Generolas Poliakovas sakė, kad 103 kariškiai armėnai iš pulko Nr. 366 liko Kalnų Karabache.“

Laikraštis „Le Monde“ (Paryžius), 1992 m. kovo 14 d.: „… Užsienio žurnalistai Agdame tarp nužudytų žmonių matė moteris ir tris vaikus nulupta galvos oda ir nuplėštais nagais. Tai ne Azerbaidžano propaganda, tai tikrovė.“

Laikraštis „Izvestija“, 1992 m. kovo 13 d.:

„Majoras Leonidas Kravecas: „Ant kalvos mačiau maždaug šimtą negyvų žmonių. Vienas berniukas buvo be galvos. Visur gulėjo moterų, vaikų ir senyvo amžiaus žmonių kūnai, nužudyti ypač žiauriai.“

Žurnalas „Valer actuel“ (Paryžius), 1992 m. kovo 14 d.: „Šiame autonominiame regione Armėnijos ginkluotosios pajėgos ir žmonės iš Artimųjų Rytų turi moderniausią karinę įrangą, įskaitant malūnsparnius. ASALA (Slaptoji Armėnijos išlaisvinimo armija) turi karines bazes ir amunicijos sandėlius Sirijoje ir Libane. Armėnai naikino Karabacho azerbaidžaniečius ir vykdė kruvinas žudynes daugiau nei 100 musulmoniškų kaimų.“

Britų televizijos kompanijos „Funt man news“ žurnalistas R. Patrick, kuris lankėsi tragedijos vietoje: „Viešoji nuomonė negali pateisinti Chodžaly įvykdyto nusikaltimo“.

Iš žmogaus teisių centro „Memorial“ ataskaitos – apie Chodžaly tragediją:

…Nuo 1991 m. rudens Chodžaly buvo praktiškai užblokuotas Armėnijos ginkluotųjų pajėgų dalinių, o iš Kalnų Karabacho pasitraukus vidaus daliniams, prasidėjo visapusiška Chodžaly blokada. Nuo 1992 m. sausio buvo nutrauktas elektros tiekimas į Chodžaly. Dalis gyventojų paliko miestą, bet nepaisant pakartotinių Chodžaly miesto vykdomosios valdžios vadovo Elmano Mamadovo prašymų, visiška taikių gyventojų evakuacija nebuvo organizuojama.

Vasario 25 d. Armėnijos ginkluoti daliniai pradėjo Chodžaly puolimą.

Puolimo dalyviai

Puolant dalyvavo Arcacho nacionalinės išlaisvinimo armijos daliniai, jie buvo pasitelkę šarvuotą įrangą – šarvuotas pėstininkų transporto priemones, kovines mašinas ir tankus.

Beveik visų pabėgėlių iš Chodžaly teigimu, puolant miestą dalyvavo 366 pulko kariai, be to, dalis jų įeidavo miestą.

Chodžaly apšaudymas iš artilerijos prasidėjo vasario 25 d., maždaug 11 val. vakaro. Visų pirma buvo sunaikintos kareivinės gyvenamuosiuose rajonuose ir saugos postai. Pėstininkų daliniai įžengė į miestą vasario 26 d., nuo 01.00 val. nakties iki 04.00 val. ryto.

Galutinai pasipriešinimas buvo palaužtas 7 val. ryto.

Laisvas išėjimo koridorius gyventojams

60 žmonių, pabėgusių iš Chodžaly miesto puolimo metu, buvo apklausti „Memorial“ stebėtojų Agdame ir Baku. Tik vienas iš visų apklaustų žmonių teigė žinojęs apie „laisvo koridoriaus“ egzistavimą.

Pabėgėliai, bandę pabėgti „laisvuoju koridoriumi“ su Agdamo rajonu Azerbaidžane besiribojančioje teritorijoje, buvo apšaudomi, todėl daug žmonių žuvo.

Žmonių, likusių mieste, likimas

Remiantis iš abiejų pusių gauta informacija, daugiau nei 700 Chodžaly gyventojų, paimtų belaisviais mieste ir pakeliui į Agdamą, buvo perduoti Azerbaidžanui 1992 m. kovo 23 d. Tarp jų daugiausia buvo moterų ir vaikų.

Belaisvių gyventojų ir Chodžaly gynėjų išlaikymo sąlygos

Laikino išlaikymo izoliatoriaus viršininkas Chačiaturianas uždraudė privačiai kalbėtis su kaliniais (nebuvo leidžiami net keletą minučių trunkantys pokalbiai). Tik atsitiktinumo dėka vienas toks pokalbis įvyko.

Chodžaly gyventojų turto likimas

Chodžaly gyventojai, kuriems pavyko pabėgti, negalėjo pasiimti net ir pačių būtiniausių savo daiktų. Gyventojai, paimti į nelaisvę Armėnijos ginkluotų formuočių narių, taip pat neturėjo galimybės pasiimti savo nuosavybės.

Memorialo stebėtojai tapo atviro ir nevaržomo plėšikavimo mieste liudytojais. Chodžaly gyventojų paliktą turtą iš miesto išgabeno Chankendi (Stepanakerto) ir kaimyninių gyvenviečių gyventojai. Ant daugelio namų vartų buvo užrašyti naujųjų savininkų vardai.

Gautų duomenų įvertinimas

Vykdant Chodžaly miesto užpuolimo karinę operaciją, taikieji šio miesto gyventojai buvo masiškai kankinami.

Didesnė Chodžaly žmonių dalis nebuvo informuota apie laisvo koridoriaus egzistavimą.

Masinis taikių žmonių, kurie buvo laisvo koridoriaus zonoje ir gretimoje teritorijoje, išžudymas jokiomis aplinkybėmis negali būti pateisintas.

Chodžaly puolime dalyvavo kariai iš 366-jo pulko, priklausančio Nepriklausomų valstybių sandraugos kariuomenėms.

Žmogaus teisių centras „Memorial“ konstatuoja, kad vykstant Chodžaly miesto puolimui, Kalnų Karabacho Armėnijos ginkluotų formuočių veiksmai taikiųjų Chodžaly gyventojų atžvilgiu buvo neteisėti pagal Ženevos konvenciją, o taip pat pagal šiuos Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos (JT Generalinės Asamblėjos priimtos ir paskelbtos 1948 m. gruodžio 10 d.) straipsnius:

2 straipsnis. Kiekvienas turi teisę naudotis visomis šioje Deklaracijoje paskelbtomis teisėmis ir laisvėmis be jokių skirtumų, pavyzdžiui, dėl rasės, odos spalvos, lyties, kalbos, religijos, politinių ar kitokių įsitikinimų, nacionalinės ar socialinės kilmės, turtinės, gimimo ar kitokios padėties.

3 straipsnis. Kiekvienas turi teisę į gyvybę, laisvę ir asmens saugumą.

4 straipsnis. Niekas negali būti laikomas vergijoje ar nelaisvas; visų formų vergija ir prekyba vergais yra draudžiama.

5 straipsnis. Niekas negali būti kankinamas arba patirti žiaurų, nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas.

9 straipsnis. Niekas negali būti savavališkai suimtas, sulaikytas ar ištremtas.

17 straipsnis 1. Kiekvienas turi teisę tiek vienas, tiek kartu su kitais turėti nuosavybę. 2. Iš nieko nuosavybė negali būti savavališkai atimta.

Ginkluotų formuočių veiksmai griežtai prieštarauja Moterų ir vaikų apsaugos nepaprastosiomis aplinkybėmis ir ginkluotų konfliktų metu deklaracijai (JT Generalinės Asamblėjos priimta ir paskelbta 1974 m. gruodžio 12 d.).

366-asis pulkas

Būtina pabrėžti 366-jo pulko, dislokuoto Chankendi mieste, vaidmenį Chodžaly tragedijoje.

Šis pulkas ne vieną kartą dalyvavo Azerbaidžano kaimų, Šušos ir Chodžaly miestų apšaudyme. Šiuos faktus įrodo šio pulko dezertyrų pasakojimai, kurie leidžia įsivaizduoti pulko karių moralinį nusiteikimą ir tarpusavio asmeninių santykių pobūdį. Tiesioginis 366-jo pulko dalyvavimo Chodžaly įvykiuose įrodymas – staigus šio pulko išvedimas iš Chankendi, kuo buvo siekiama nuslėpti šios tragedijos pėdsakus.

366-jo pulko karių moralinė degradacija pasiekė tokį lygį, kad net motorizuotam pulkui nepavyko išvesti kariuomenės, tariamai dėl vietinių gyventojų įsikišimo. Šiai operacijai įvykdyti buvo įtrauktos desantinės divizijos pajėgos, dislokuotos Giandžos mieste. Tačiau prieš desantininkų atėjimą, 103 žmonės iš pulko, daugiausia armėnų kilmės, tiesiogiai pripažindami savo dalyvavimą piktadarystėje, atsisakė paklusti komandai ir liko Karabache. Pagal pulko vyriausiosios vadovybės nusikalstamąjį susitarimą, o taip pat dėl kitų aukštesniųjų viršininkų, atsakingų už kariuomenių išvedimą, neveikimo, dalis pulko ginkluotės, tuo tarpu ir šarvuota technika, buvo perduota armėnams faktiškai tam, kad būtų daromi tolimesni nusikaltimai bei tęsiami separatistiniai veiksmai prieš Azerbaidžaną. Tai yra faktas, įrodantis tiesioginį dalyvavimą Chodžaly tragedijoje.

Jie yra kaltinami…

Armėnijos ginkluotosios formuotės ir 366-jo pulko kariai, kurie dalyvavo Azerbaidžano gyvenviečių apšaudyme, yra pagrindiniai kaltininkai dėl vandalizmo aktų, padarytų Chodžaly mieste.

Armėnų ir jų bendrininkų, dalyvavusių Chodžaly tragedijoje, veiksmai yra rimtas žmogaus teisių pažeidimas, ciniškas tarptautinių teisės aktų ignoravimas – Ženevos konvencijos, Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos, Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto, Moterų ir vaikų apsaugos nepaprastosiomis aplinkybėmis ir ginkluotų konfliktų metu deklaracijos, Ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių pakto, Vaiko teisių deklaracijos ir kitų tarptautinės teisės aktų.

Istorija nepamirš

Azerbaidžano Milli Medžlisas (Parlamentas) paskelbė vasario 26 dieną „Chodžaly genocido diena“. Kiekvienų metų vasario 26 d., 5 valandą ryto, Azerbaidžano žmonės pagerbia Chodžaly aukų atminimą tylos minute.

Chodžaly gyventojai tapo pabėgėliais ir rado laikiną prieglobstį 48-uose Azerbaidžano rajonuose. Jie laukia Kalnų Karabacho konflikto sprendimo, Armėnijos agresijos prieš Azerbaidžaną pabaigos ir valstybės teritorinio vientisumo atkūrimo. Jie prašo pasaulio žmonių, valstybių ir tarptautinių organizacijų apginti tiesą ir teisingumą, pasmerkti terorizmo veiksmus ir Chodžaly įvykdytą etninį valymą.

Chodžaly tragedijos kaltininkai – organizatoriai ir vykdytojai – turi sulaukti pelnytos bausmės. Joks nusikaltimas negali likti nenubaustas. XX amžiuje yra daug kruvinų puslapių, įėjusių į genocido ir etninio valymo istoriją. Tarp jų Chodžaly yra viena baisiausių tragedijų. Visi šio baisaus nusikaltimo kaltininkai dabar atsako tik pagal savo sąžinę, bet ateis diena, kai jie turės atsakyti už viską istorijos teisme.

Lietuvoje minint Hodžaly tragediją organizuoti prasmingi, įsimintini renginiai: koncertas Vilniaus Rotušėje, speciali paroda Genocido muziejuje, o Vilniaus Nacionaliniame kraujo centre – aukojamas kraujas.

Jūsų dėmesiui – keletas Slaptai.lt nuotraukų.

2017.02.25; 18:50

Trumposios naujienos

Klaipėdos apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorai baigė ikiteisminį tyrimą ir uostamiesčio teismui perdavė bylą, kurioje vyras kaltinamas tuo, kad viešai niekino ir skatino neapykantą žmonių grupėms dėl jų tautiškumo, seksualinės orientacijos, įsitikinimų ir pažiūrų.

Ikiteisminio tyrimo metu nustatyta, kad 2013 m. lapkritį Klaipėdos rajono gyventojas V. L., naudodamasis savo socialinio tinklo Facebook paskyra, paskelbė vieno leidinio santrauką ir paskaitos rusų kalba teksto vertimą, kuriame buvo skleidžiamos melagingos žinios apie žydus, su jais susijusius visuomeninius ir politinius reiškinius. Vėliau po savo įrašu vyras parašė du komentarus, kuriuose viešai tyčiojosi iš žydų, homoseksualų ir Lietuvoje veikiančių politinių partijų narių.

Tačiau tuo vyro neapykanta viešojoje erdvėje nesibaigė. Praėjusių metų spalį V. L., naudodamasis savo socialinio tinklo Facebook paskyra, taip pat įvairiais kitais tinklalapiais, paskelbė tekstą, kuriame dar kartą viešai skatino neapykantą Lietuvos žydams, taip pat pritarė SSSR įvykdytai agresijai prieš Lietuvos Respubliką ir jos gyventojus. Vyras socialinėje erdvėje neigė ir šiurkščiai menkino praėjusiame amžiuje rusų įvykdytus nusikaltimus žmogiškumui.

V. L. savo kaltės dėl padarytos nusikalstamos veikos nepripažino ir teigė, kad tikslo priešinti tautas ir kiršinti visuomenę neturėjo, tiesiog išsakė savo nuomonę.

„Džiaugiuosi, kad bendro darbo su policijos pareigūnais dėka pavyko surinkti pakankamai įrodymų, kad asmuo, kuris viešai skatino neapykantą įvairioms žmonių grupėms bei viešai pritarė SSRS įvykdytai agresijai prieš Lietuvos Respubliką ir jos gyventojus, būtų patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Taip pat norėtųsi priminti, kad derėtų atsakingai reikšti savo mintis viešai, nes žodžio laisvė jokiu būdu nepaneigia įstatymų, draudžiančių užgaulioti, niekinti ar žeminti, normų“, – teigė Klaipėdos apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroras Saulius Galminas, vadovavęs šiam ikiteisminiam tyrimui.

Už kurstymą prieš bet kokios tautos, rasės, etninę, religinę ar kitokią žmonių grupę gresia bauda,  laisvės apribojimas, areštas arba laisvės atėmimas iki dvejų metų. 

Informaciją pateikė Generalinės prokuratūros Komunikacijos skyriaus vyriausioji specialistė Ignė Rotautaitė (Klaipėda).

2016.11.06; 05:33

Politinės intrigos

Algimantas Zolubas

Ministro pirmininko patarėja, LSDP pirmininko Algirdo Butkevičiaus pavaduotoja Auksė Kontrimienė 2016-06-08, prieš po dienos vyksiantį Seimo posėdį, kuriame turėjo būti svarstoma rezoliucija dėl LKP pasmerkimo, išplatino rašinį, pavadintą Lietuvos nekomunistai, vienykimės! (15 min.lt, Čikagos aidas, Kontrimienė.lt, Kauno diena, feisbukas, LSDP Vilnius.lt), kuriame davė aiškų signalą LSDP frakcijai bei buvusiems LKP nariams Seime nebalsuoti už tokią rezoliuciją.

Algimantas Zolubas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Algimantas Zolubas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Komunistinės kilmės LSDP, pasižyminti senąja partine drausme, signalui pakluso, juolab, kad jis sukėlė nostalgiją šūkiui „Visų šalių proletarai, vienykitės!“, pakluso ir kitose frakcijose išsibarstę buvę komunistai bei „bevardžiai“ komunistai. LKP smerkiančią rezoliuciją 2016-06-09 Seimo posėdis balsų dauguma atmetė, taigi ši partija šiame Seime nebuvo pripažinta nusikalstama ir šalies gyventojų genocido vykdytoja.

Už Seimo nario Audroniaus Ažubalio pateiktą projektą buvo 37 Seimo nariai, prieš – 24, susilaikė 33. Už balsavo opozicinės TS-LKD ir LS frakcijos, taip pat keli Seimo narių Mišrios grupės nariai, visi kiti buvo prieš arba susilaikė.

LSDP pirmininko pavaduotoja ir Ministro pirmininko patarėja agitaciniame savo rašinėlyje bei posėdyje pasisakę LSDP frakcijos nariai priekaištavę, kad neva konservatoriai pasiūlė rezoliuciją, siekdami sau palankesnės padėties prieš Seimo rinkimus, sako netiesą gryną. 

Metamorfozė
Komunistinė metamorfozė

Rezoliucija Seimui buvo pateikta iškart po konferencijos „Lietuvos gyventojų sovietinio genocido organizatoriai ir vykdytojai: istorinis, moralinis ir teisinis atsakomybės įvertinimas“, vykusios 2015 m. gegužės 22 d. LR Seimo Kovo 11-osios Akto salėje.

Šioje Konferencijoje dalyvavo ir už rezoliuciją balsavo Seimo Pasipriešinimo okupaciniams režimams dalyvių ir nuo okupacijų nukentėjusių asmenų teisių ir reikalų komisijos nariai, Nevyriausybinių organizacijų, padedančių stiprinti Lietuvos valstybės gynybinius pajėgumus, asociacijos (26 organizacijos) ir Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjungos bei ne privilegijuotųjų kėdėse, o sovietiniuose gulaguose kentėjusiųjų atstovai (315 asm.).

Tai daugiau nei dukart viršijantis Seimo narių skaičių atstovai, vienijantys represijas patyrusiųjų balsus, todėl jinai gyvuos ir be Seimo malonės, o Seimo sprendimas tepasilieka pelnytai užmarščiai.

Gera tai, kad iš tikrųjų įvyko akivaizdus liudijimas, koks gyvastingas išliko komunistinis raugas, koks tas garsinamas LKP atsiskyrimas nuo SSKP tebuvo tik be išpažinties, be atgailos ir be Tautos duoto išrišimo kosmetinis gestas, palikęs buvusiesiems kruvinos kilmės dėmę.

Ją nusiplauti viltis išlieka.

P. S.

2015-05-22 Seimo Kovo 11-osios Akto salėje priimta rezoliucija

Sovietinės okupacijos sąlygomis, 1949 m. vasario 16 d. Lietuvos partizanų aukščiausioji vadovybė pasirašė Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio (LLKS) Deklaraciją, kuria paskelbė, kad LLKS prisiima atsakomybę vadovauti nepriklausomos bei demokratinės Lietuvos valstybės atkūrimui, o „Komunistų partija kaip diktatūrinė ir iš esmės priešinga pagrindiniam Lietuvių tautos siekimui ir kertiniam Konstitucijos nuostatui – Lietuvos nepriklausomumui, – nelaikoma teisine partija“.

1999 m. sausio 12 d. Lietuvos Respublikos Seimas, įvertindamas LLKS Tarybos 1949 m. vasario 16 d. Deklaracijos reikšmę Lietuvos valstybės tęstinumui, priėmė Lietuvos Respublikos įstatymą dėl LLKS Tarybos 1949 m. vasario 16 d. Deklaracijos. Įstatymas nustatė šio dokumento statusą Lietuvos Respublikos teisės sistemoje – pripažino jį kaip Lietuvos valstybės tęstinumui reikšmingą teisės aktą.

Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba (Atkuriamasis Seimas) 1991 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. I-1690 Lietuvos Komunistų partijos (LKP) veiklą Lietuvoje uždraudė, Vyriausybei pavedė pareikalauti iš Sovietų Sąjungos vyriausybės nedelsiant perduoti Lietuvai visą dokumentaciją ir archyvinę medžiagą, susijusią su LKP (SSKP) organizacijos veikla Lietuvos Respublikos teritorijoje, įpareigojo Lietuvos Respublikos generalinį prokurorą spręsti klausimą dėl teisinės atsakomybės asmenų, kurie veikdami LKP (SSKP) struktūrose organizavo ir vykdė veiksmus, nurodytus šiame nutarime.

Tačiau nei SSKP, nei jos padalinys LKP iki šiol neįvardintos ir nepasmerktos kaip lietuvių tautos genocido organizatorės ir vykdytojos teisiškai valstybiniu lygmeniu.

SSKP ir Vokietijos Reicho Nacionalsocialistų partija kartu pasidalino Europą ir pradėjo Antrąjį pasaulinį karą. Abiejų absoliučią valdžią turinčių totalitarinių partijų tikslas buvo pasaulio užkariavimas.

Iki Antrojo pasaulinio karo, jo metu ir po jo SSKP įvykdyti genocido, karo nusikaltimai, nusikaltimai žmoniškumui turi būti įvertinti ir pasmerkti aukščiausiu oficialiu tarptautiniu lygmeniu. SSKP privalo būti nuteista lygiai taip, kaip buvo nuteista Nacionalsocialistų partija.

LKP buvo sudedamoji ir integrali SSKP dalis, SSKP valios paklusni ir iniciatyvi reiškėja bei įgyvendintoja Sovietų Sąjungos okupuotoje Lietuvoje.

Konferencija „Lietuvos gyventojų genocido organizatoriai ir vykdytojai: istorinis, moralinis ir teisinis atsakomybės įvertinimas“, atsižvelgdama į SSKP ir jos padalinio LKP nusikaltimų turinį, pobūdį ir mastą, remdamasi Konferencijos konstatuojama dalimi, nusprendė:

įvardinti ir paskelbti SSKP ir jos padalinį Lietuvoje – LKP – nusikalstama represine organizacija 1940–41 ir 1944–91 metais, Lietuvos gyventojų genocido organizatore ir vykdytoja, tokią nusikalstamą veiklą pasmerkti (pareigybių sąrašas – priede);

pakeisti Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 99, 100, 104, 105, 106, 107,108, 114, 115, 118, 120, 122 straipsnių redakcijas ir nurodyti, kad už juose išvardintus nusikaltimus atsako ne tiktai Lietuvos Respublikos piliečiai, kiti fiziniai asmenys, bet ir juridiniai asmenys;

kreiptis į Lietuvos Respublikos Seimą Konferencijos sprendimą įteisinti Valstybės teisės aktu;

Siūlyti Lietuvos Respublikos Seimui ir Vyriausybei kreiptis į Europos Parlamentą dėl SSKP ir jos padalinio LKP, kaip tautų genocido organizatorių ir vykdytojų nusikalstamos veiklos politinio įvertinimo.

2016.06.10; 05:31

Politinės intrigos

Dėl omonininkų bylos visi akmenys – teismui. Iš emocijos. Nes juk tie niekšus išteisino.

Išjunkim emocijų programėlę. Ir pamatysim, kad iš esamos kaltinimo medžiagos joks teisėjas pasaulyje negalėtų kitokio sprendimo priimti. Už karo nusikaltimus  galima nuteisti tik jei buvo karinė padėtis, ginkluotas konfliktas ar okupacija. Visais kitais atvejais tiksi kriminalinių nusikaltimų senaties laikrodukas.

Continue reading „Niekas jų nebenuteis” →

Aktualijos

Atsimenate lietuviškąjį žaidimą „Surask dešimt skirtumų“? Mums, vaikams, būdavo pateikiami keli panašūs piešinėliai. Žvelgiant į juos tekdavo surasti, pavyzdžiui, dešimt skirtumų.

Žinoma, galvosukį įveikdavome ne iš karto. Reikėdavo laiko ir susikaupimo skirtumams aptikti. Bet juk aptikdavome. Atidžiau įsižiūrėjus į piešinius paaiškėdavo: tai akys žvelgia į skirtingas puses, tai šalikai plaikstosi priešingomis kryptimis…

Kodėl prisiminiau šį vaikystės žaidimą? Lietuvškoji Temidė nūnai prokurorų valia priversta žaisti panašų žaidimą – ieškoti skirtumų ir gaišti laiką nepagrįstai kalinamojo sąskaita. Beje, Lietuvos teisėsaugai nedera imtis jokių žaidimų. Lietuviškoji teisėsauga privalėtų ieškoti tik tiesos ir teisingumo. Niekam iš Temidės tarnų nederėtų veltis į jokius žaidimus: nei į politinius, nei į patriotinius, nei į ekvilibristinius.

Continue reading „Politizuota Medininkų tragedijos teisinių vertinimų kaita” →

Aktualijos

Vilniaus Europos informacijos centre neseniai pristatyta knyga „Kodėl Europai reikia Magnickio įstatymo“. Iš karto atskleisiu portalo Slaptai.lt poziciją – toks įstatymas būtinas Europos Sąjungai. Jis numato personalinę atsakomybę pareigūnams ir valdininkams, grubiai pažeidžiantiems žmogaus teises bei nepaisantiems teisės viršenybės principų. Personalinė atsakomybė – puiki atgrasymo priemonė nuo blogų pagundų.

Bet Magnickio įstatymas pirmiausiai reikalingas ne tam, kad mes, ES atstovai, turėtume priemonių spausti padorumo normų nesilaikančią Rusiją. Šis įstatymas reikalingas mums patiems, kad būtų lengviau apsikuopti savo kieme. Ar mes, lietuviai, visuomet elgiamės sąžiningai, teisingai, padoriai? Ar niekas iš mūsų neturėtų būti įtrauktas į juoduosius Magnickio įstatymo sąrašus?

Continue reading „Magnickio įstatymas Lietuvai taip pat praverstų” →

Politinės intrigos

Niekad nemėgau televizijos laidų pretenzingais pavadinimais. Gyvenimiška patirtis kužda, jog ten, kur garsiai giriamasi demokratiškumu ar nepriklausomumu, – tokių savybių kaip tik ir stokojama.

Todėl nesu ir LRT laidos „Teisė žinoti“ gerbėjas. Teko matyti LRT žurnalistės Ritos Miliūtės autorinių laidų, kurių nedrįsčiau vadinti „teise žinoti“. „Teisė nežinoti“ – labiau tiktų. O jei toks vertinimas per griežtas, tai posakiai „teisė žinoti vieną tiesą“, „teisė žinoti tik dalį tiesos“, „teisė žinoti malonią tiesą“, – būtų tarsi pirštu į akį.

Ir vis dėlto „Teisė žinoti“ – verta politika besidominčiųjų dėmesio. Ji dažnusyk leidžia nuspėti lietuviškųjų valdžių nuotaikas, ketinimus, posūkius, kūliaversčius.

Išskirtine laikyčiau ir sausio 13-osios dienos „Teisę žinoti“.

Continue reading „Apie teisę žinoti išankstines nuostatas” →

Aktualijos

Kai Lietuva priėmė įstatymą, numatantį baudžiamąją atsakomybę už nusikaltimus žmoniškumui (karo nusikaltimus), – tikriausiai neatsirado nė vieno lietuvio, kuris būtų tokiam sprendimui priešgyniavęs.

Tiesa, Lietuva šiuo metu gyvena užtektinai ramiai. Pastaruosius du dešimtmečius ją aplenkė kruvini žiaurumai, nukamavę buvusią Jugoslaviją, Čečėniją, nuo Azerbaidžano atplėštą Kalnų Karabachą, Siriją, Tunisą ar Egiptą. Lietuviams per pastaruosius du dešimtmečius pavyko išvengti ir žudynių, kurios sukrėtė turtingąją, stabiliąją Norvegiją. Lietuva nepatyrė ir teroro aktų, nugriaudėjusių Amerikoje, Ispanijoje, Didžiojoje Britanijoje, siaubo. Galų gale mes priklausome galingam kariniam, politiniam aljansui – NATO. Nelaimės atveju tikrai neliktume visiškai vieni.

Continue reading „Apie karo nusikaltimus, teisę ir kerštą” →

Politinės intrigos

Ginčas tarp Lenkijos ir Ukrainos vertinant savo tautų priešpriešą pradedant Tautų pavasariu, o gal ir anksčiau (naudojami ir argumentai, siekiantys Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kūrimosi laikus) tęsiasi.

Ginčas ne tik retorinis-istorinis, bet ir teisinis, nes yra gyvų dokumentuotų palikuonių tų, kurie  dalyvavavo priešpriešoje, kuriems ir šiandien nesvetimas savo protėvių garbės suvokimas.   

Šį kartą dienotvarkėje – vienas II Pasaulinio karo įvykių epizodas. 

Lenkija vertina santykius su ukrainiečiais II Pasaulinio karo metu

Birželio 20 d. Lenkijos Senatas Ukrainos Voluinės tragedijos 70-ųjų metinių proga paskelbė pareiškimą, kuriame 1943 metų įvykiai vadinami „etniniu valymu su genocido požymiais“.

Senatas svarstė pareiškimo projektą porą mėnesių.

Continue reading „Senos žaizdos gyja sunkiai. Ukraina, Lenkija” →

Politinės intrigos

Manęs nenustebino Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) vadovės Teresės Birutės Burauskaitės pasisakymai spaudoje dėl genocido sąvokos. Algimantas Zolubas laikraštyje "XXI amžius"rašo:

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) vadovės Teresės Birutės Burauskaitės vieši pasisakymai spaudoje, kad sovietų nusikaltimai turi genocido požymių, bet pilnai neatitinka genocido sąvokos, nes, jos nuomone, sovietų teroras yra ne genocidas, o nusikaltimas žmoniškumui ir karo nusikaltimai, esą genocidu galima vadinti tik žydų žudynes.

Continue reading „Pūtimas pavėjui” →

Aktualijos

Besidomintiems šia rezonansine byla praėjusiais metais nuobodžiauti neteko. Nepaisant artėjusių šv. Kalėdų ir Naujųjų metų švenčių teismo posėdžiai buvo rengiami be pertraukų. Lietuvos Apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininko Aloyzo Kruopio vadovaujamos teisėjų kolegijos darbštumo stoka tikrai neapkaltinsi.

Tenka pripažinti, kad paskutinieji 2012-ųjų metų teismo posėdžiai buvo itin vertingi informacine,istorine ir teisine prasmėmis. Atvirai kalbant, beprasmių teismo posėdžių tiesiog nebūna. Niekad niekada. Net ir pats nykiausias teismo posėdis tampa naudingu vienai iš besiginčijančių pusių: arba kaltintojams, arba kaltinamiesiems. Tad nė vieno teismo posėdžio nedera vadinti beprasmiu.

Ir vis dėlto gruodžio 6-osios posėdis šių eilučių autoriui pasirodė itin keistas. Omenyje turiu būtent popietę, kurios metu buvo apklausiamas liudytojas Egidijus Bičkauskas.

Continue reading „Medininkų žudynių byla: liudytojo Egidijaus Bičkausko parodymai” →

medininkai_3
Aktualijos

Šių metų rudenį sukaks lygiai penkeri metai, kai Vilniaus Lukiškių tardymo izoliatoriuje kalinamas buvęs Rygos OMON milicininkas Konstantinas Michailovas – Nikulinas.

Tai užtektinai ilgas laikotarpis, kurio, regis, turėjo užtekti lietuviškosios Temidės atstovams pateikiant aiškius atsakymus į svarbiausius rezonansinės Medininkų žudynių bylos klausimus.

Nors kalinimo laikotarpis jau prilygsta rimtai kriminalinei bausmei, deja, net ir dabar klausimų daugiau nei atsakymų. O kai kurių klausimų Lietuva išvis nenori girdėti. Į šią keistą bylą jau bandoma įvelti ir mums draugiškos Latvijos teisėsaugą bei latvių žurnalistus.

Tačiau pirmiausiai priminsiu paskutiniuosius įvykius. Šiandien šią bylą narplioja Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija. Mat Vilniaus apygardos teismo nuosprendį, esą K.Michailovo kaltė neabejotinai įrodyta, ir jis privaląs kalėti iki gyvos galvos, apskundė tiek Lietuvos generalinė prokuratūra (prokurorai Mindaugas Dūda ir Rolandas Stankevičius), tiek buvusio omonininko interesus ginantys advokatai (Arūnas Marcinkevičius, Ingrida Botyrienė ir Oskaras Ruodė), tiek ir pats nuteistasis.

Continue reading „MEDININKŲ ŽUDYNIŲ BYLA: dvigubi standartai, išankstinės nuostatos ir spaudimas Latvijai” →

visockas-gintaras-portretas
Aktualijos

Jeigu būčiau verčiamas nurodyti bent vieną teigiamą poslinkį šiandieninėje Lietuvos politikos arenoje, – neturėčiau ką pateikti.

Kur tie gerieji pavyzdžiai?! Iki rinkimų likus vos kelioms savaitėms pagrindiniu politikų užsiėmimu tapo pažadų dalinimas.

Pažadai dalinami televizijos ekranuose, internetiniuose portaluose, laikraščių puslapiuose. Net ir Facebook erdvė jau užversta lietuviškaisiais pažadais.

Kam kreipti dėmesį į tuos kalbėjimus, jei žinome, kad pažadai vis tiek nebus įgyvendinti? Nepamirškime, politikai pasižymi itin lakia fantazija tik tada, kai reikia ieškoti pasiteisinimų, kodėl per ketverius metus jie nesugebėjo realizuoti vieno ar kito uždavinio. 

Continue reading „Kai prarandamas savisaugos instinktas” →

KGB_dokumenty
Aktualijos

Vilniaus apygardos prokuratūroje atliekamas ikiteisminis tyrimas dėl nusikalstamų veikų, padarytų 1951 – 1952 metais.

Jame pareikšti įtarimai asmeniui, kuris tuo metu buvo Lietuvos SSR MGB Klaipėdos srities Klaipėdos rajono poskyrio operatyvinis įgaliotinis, turėjęs leitenanto laipsnį.

Įtarimai pareikšti pagal Baudžiamojo kodekso 102-ąjį straipsnį. Apie tai sakė ikiteisminiam tyrimui vadovaujanti Vilniaus apygardos prokuratūros skyriaus prokurorė Rita Vaitiekūnienė, nenorėjusi įvardyti įtariamojo asmens tapatybės.

Continue reading „Ar Lietuvoje bus teisiami KGB generolai?” →

Gintaras_originalas
Aktualijos

Lietuva rizikuoja susipykti su Latvija. Oficialia susipykimo priežastimi gali tapti Medininkų žudynių byla. Latvijos Generalinė prokuratūra neleidžia Lietuvai teisti buvusio Rygos omonininko Konstantino Michailovo – Nikulino pagal 100-ąjį straipsnį, numatantį atsakomybę už nusikaltimus žmoniškumui Lietuvos prokurorų pageidaujamoje apimtyje.

Tiksliau tariant, latviai nesutinka, kad prie lietuviškųjų karo nusikaltimų epizodų lietuviai prijungtų dar ir latviškuosius “nusikaltimus žmoniškumui”.

Mat latviškųjų epizodų tiesiog nėra. Latvijos generalinė prokuratūra neturinti jokių žinių, duomenų ir faktų, leidžiančių manyti, jog Latvijoje K.Michailovas būtų dideliu mastu ir sistemingai užpuldinėjęs civilius gyventojus, juos kankinęs, žeminęs ar net žudęs.

Continue reading „Dėl buvusio Rygos omonininko Lietuva rizikuoja susipykti su Latvija” →