Vytautas Sinica, šio teksto autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Liepos mėnesį vienas su Lietuvos lenkų bendruomene susijęs įvykis buvo nepelnytai ignoruojamas, o kitas – dirbtinai paverstas skandalu. Ignoruotasis įvykis buvo liepos 7-13 dienomis su Lenkijos ambasados pagalba organizuotas Armijos Krajovos 1944-ųjų bandymo užimti Vilnių minėjimas. Nors visapusiškai skandalingas, jis niekam nebuvo įdomus. Bet skandalu virto kelių Seimo konservatorių siūlymas 60 procentų mokomųjų dalykų kitakalbių mokyklose mokyti valstybine kalba.

Nors mokymas vien valstybine kalba yra savaime suprantama visų išsivysčiusių Vakarų šalių praktika, šis siūlymas sukėlė pasipiktinimo audrą. Prieš jį sukilo ne tik Lietuvos lenkų rinkimų akcija (šito reikėjo tikėtis), bet ir kaip opozicija jai lenkų bendruomenėje save pozicionuojančio Lenkų diskusijų klubo (LDK) nariai bei VU TSPMI politologai. Būtent Lietuvos visuomenės reakcijos ir jų nebuvimas yra pats įdomiausias įvykis šioje situacijoje, rodantis tragiškai nebrandų ir net valstybei pavojingą požiūrį į kitataučių integraciją.

Kas ignoruojama?

Liepos 7 dieną Vilniaus Rasų kapinėse vyko Lenkijos Armijos Krajovos (AK) prieš 74 metus įvykdytos karinės operacijos „Aušros vartai“ (lenk. Ostra Brama) minėjimas. Jo metu šlovinti operacijos dalyviai. Armija Krajova Lenkijoje buvo iš tiesų didingos kovos prieš sovietinę ir nacistinę okupacijas pavyzdys, antinacinės koalicijos dalyviai. Tačiau Vilniaus apylinkėse veikusios Armijos Krajovos pajėgos, istorinėje literatūroje vadinamoji „vilniškė AK“, buvo ne laisvės kovotojai, bet Vilniaus kraštą reokupuoti siekusios ir civilių lietuvių žudynes vykdžiusios svetimos valstybės pajėgos. Minimas AK žygdarbis, operacija „Ostra Brama“, buvo nesėkmingas bandymas okupuoti Lietuvos sostinę Vilnių, prieš į jį įžengiant artėjančiai Raudonajai Armijai. Trumpai tariant, nepriklausomoje Lietuvoje įvyko jos sostinę okupuoti siekusių karių pagerbimas.

Vilniaus golgota. Mykolo Biržiškos veikalas, pasakojantis, kaip buvo lenkinamas Vilniaus kraštas.

Minėjimas nebuvo vietos radikalų saviveikla. Jame dalyvavo ir iškilmingas kalbas sakė Lenkijos Respublikos Seimo vicemaršalka, Lenkijos ambasadorės Lietuvoje pavaduotojas. Įspūdingiausios jų kalbų tezės leidžia pajausti renginio atmosferą. Vicemaršalka Marija Koc pareiškė, kad „Vilniaus sukilimo metinės, tai nepaprastas laikas, kuomet jaučiame jungtį tarp skirtingų kartų ir Vilniaus žemių neatskiriamumą nuo Lenkijos“. Ambasadorės pavaduotojas Gžegožas Poznanskis pritarė, kad „Istorija pažengė taip toli, kad Vilnius šiandien ne Lenkijoje, ir tai ne karių, kurie tuo metu kovojo už Vilnių, kaltė. Šiandien mes prisimenam, kad mūsų kova dar nesibaigė“. „Šiandien mes vis dar kovojame, mes prašome Dievo ir meldžiame laisvės Rytų „kresams“, – žodžių nevyniojo ir Baltarusijos AK draugijos viena vadovių V. Sbastjanovič.

Visa tai Lietuvai ne tik nepasirodė skandalas, bet net verta paskelbti žinia. Minimas citatas skelbė tik nieko blogo jose nematanti lenkiška žiniasklaida ir pavieniai susirūpinę piliečiai socialiniuose tinkluose. Nei politikų, nei diplomatų reakcijos apskritai nebuvo. Absoliutus minimumas būtų buvęs bent jau išsikviesti į URM ir pareikalauti pasiaiškinti Lenkijos ambasadorę.

O juk šis minėjimas buvo beprecedentiškai atviro revanšizmo protrūkis. Nuo R. Sikorskio laikų esame įpratę girdėti, kad niekada nebuvo Vilniaus okupacijos, bet lietuvišku papratimu sėdėjome suglaudę ausis, nes tai bent jau nebuvo atviros pretenzijos peržiūrėti sienas. Galima tikėtis, kad skeptikai ir visas šias oficialių Lenkijos vadovų frazes sumenkins kaip bereikšmes, kartodami nuvalkiotą argumentą, kad Lenkija yra NATO partnerė ir yra pripažinusi esamas Lietuvos sienas. Tačiau istorija moko, kad sienų pripažinimas nieko negarantuoja. Vokietija 1923-1938 m. taip pat buvo pripažinusi Klaipėdos kraštą Lietuvai, bet – su Hitleriu ar be jo – laukė palankių geopolitinių aplinkybių ir progos jį susigrąžinti. Visi suprantame, kad toks pat šiandien ir Rusijos požiūris į Lietuvą, kurios sienos taip pat pripažintos. Tariamai esminis skirtumas, kad Lenkija yra taiki šalis, mūsų partneris. Tačiau jos veiksmai, nuosekliai vykdoma kresų politika, o dabar ir oficialių atstovų revanšistiniai pasisakymai verčia tuo abejoti. Lenkija taip pat niekaip nepasmerkė savo atstovų kalbų. Stojusi tyla labai patogi, kai norima apsimesti, jog nieko neįvyko, mat priešingu atveju tiesiog neaišku nei kaip tai interpretuoti, nei ką daryti.

Vienintelė vieša organizuota reakcija į šį Lietuvos okupantų pajėgų minėjimą buvo Tautos forumo pareiškimas, kuriame pasmerkti minėjimo organizatorių veiksmai, istorijos perrašinėjimas ir Lietuvoje įsivyravęs skirtingas sovietinių ir kitų okupantų traktavimas. Taip pat iškelti reikalavimai valdžiai: 1) ateityje viešai ir aiškiai pasmerkti istoriją perrašančius ar kitaip tautinę nesantaiką kurstančius panašaus pobūdžio Lietuvos lenkų bendruomenės renginius, o esant akivaizdžiai intencijai pagerbti okupacinius veiksmus prieš Lietuvos valstybę ir jos gyventojus, nebijoti tokių renginių uždrausti pagal galiojančius įstatymus; 2) paaiškinti strateginio partnerio, Lenkijos Respublikos, vadovybei, kad jos vykdoma „kresų“ politika (lojalumo ir dėkingumo Lenkijai ugdymo priemonės) Lietuvos atžvilgiu Lietuvoje yra ir visada bus suprantama kaip priešiškas ir valstybes kiršinantis veiksmas; 3) Neleisti statyti naujų paminklų Lietuvą okupuoti siekusių kitų šalių veikėjų ar organizacijų atminimui, taip pat valstybiniu lygiu įvertinti šalyje jau pastatytų paminklų Lietuvos okupantams poveikį tautos istorinei atminčiai ir priimti atitinkamus sprendimus dėl tolesnio jų likimo; 4) nedelsiant sudaryti komisiją lietuvių ir Lietuvos piliečių tautinių bendrijų santykiams aptarti rajonuose, kur pastarųjų yra žymesnė dalis, ir atlikti reprezentatyvias sociologines apklausas, siekiant aiškiai nustatyti jų tikrąsias problemas ir lūkesčius; 5) užtikrinti šiandien masiškai ignoruojamų Švietimo įstatymo nuostatų dėl mokomųjų dalykų valstybine lietuvių ir tautinių bendrijų kalbomis santykio įgyvendinimą; 6) peržiūrėti švietimo programas tautinių bendrijų mokykloms, atsižvelgiant į Lenkijos Respublikos teigiamai vertinamą Latvijos pavyzdį.

Kas virto skandalu?

Kaip tik su paskutiniuoju Tautos forumo reikalavimu iš pažiūros susijęs pastarųjų dienų politinis skandalas. Liepos pabaigoje Seime užregistruotas siūlymas kitakalbių mokyklose 60 procentų mokomųjų dalykų dėstyti valstybine lietuvių kalba. Tendencija didinti ugdymo valstybine kalba dalį kitakalbių švietimo programose natūrali ir suprantama. Visame regione išsiskiriame ypatingai segregacine kalbos politika. Visos išsivysčiusios Vakarų šalys laikosi švietimo vien valstybine kalba principo, pavienės išimtys patvirtina taisyklę. Masinės imigracijos šalyse kaip, tarkime, Norvegijoje atvykėliams duodamas metų ar poros terminas išmokti valstybinę kalbą. Būtų galima teisinti, kad Vakarų istorinė tradicija yra asimiliacinė, o mūsiškė LDK tradicija verčia pripažinti tautinių bendrijų kalbinę autonomiją. Tačiau ir tai netiesa. Visoje Vidurio Rytų Europoje vyrauja daug griežtesnis nei Lietuvoje švietimas valstybine kalba. Buvusios LDK žemėse, visų pirma pačioje Lenkijoje, ne valstybine kalba galimos tik kelių dalykų pamokos – visiška priešingybė šiandien Lietuvoje galiojančiai segregacinei tvarkai. Taigi siūlymas savaime suprantamas, viso labo rodantis, kad Lietuvoje 30 metų vėluoja integraciniai procesai.

Aušros vartai. Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Siūlymui aršiai pasipriešinta. To ir reikėjo tikėtis iš LLRA atstovų, kurie seniai kartoja, kad a) tai lietuviai turi integruotis Vilniaus krašte; b) lenkai niekada negalės išmokti lietuvių kalbos kaip gimtosios; c) tad ir lietuvių kalbos mokymo programos bei egzaminai jų ir lietuvių mokyklose niekada neturi būti suvienodinti. Šios principinės LLRA nuostatos labai svarbios, norint adekvačiai reaguoti (t.y. neapsigauti), klausantis dažnų pasakų apie būtinybę „duoti laiko pasiruošti“. Niekas nežada ruoštis. Apie būsimą lietuvių kalbos egzamino vienodinimą Lietuvos kitakalbės mokyklos buvo informuotos dar 2002 m., tačiau niekas tam nesiruošė, mokyklos sąmoningai neskyrė daugiau valandų lietuvių kalbos mokymui, o 2009 m. pradėjus įgyvendinti vienodo egzamino principą prasidėjo masiniai protestai ir ašaros, kad suvienodinimui reikia laiko, vargšai lenkų vaikai mokosi mažiau valandų ir pagal kitokią programą. Vaikai tikrai vargšai, bet juos skriaudžia tautybe manipuliuojantys lenkų politikai ir jų klausantys švietimo funkcionieriai, o ne integruoti norinti valstybė.

Skamba vienas kitam prieštaraujantys leitmotyvai, kad, viena vertus, lenkai ir taip puikiai moka lietuvių kalbą, kita vertus, kad jie niekada negalės jos išmokti kaip gimtosios, todėl ir mokyti gamtos mokslus ar matematiką lietuviškai esą yra diskriminacinė idėja, mat dėl to nukentės dalykinės žinios. Pirmoji tezė („ir taip moka“) yra faktiškai klaidinga, antroji („niekada neišmoks“) – klaidinga iš principo. Visame pasaulyje, o ypač kitakalbių mokyklų nepripažįstančiuose Vakaruose, tautinių bendrijų vaikai sėkmingai išmoksta valstybinės kalbos kaip gimtosios ir visavertiškai dalyvauja šalies gyvenime kalbėdami be akcento ir rašydami be klaidų (ar bent be daugiau klaidų nei įprasta visuomenėje). Tai jokia diskriminacija, priešingai, kitakalbių privilegija ir privalumas. Tačiau Lietuvoje LLRA ir jos bendraminčiai skelbia, kad tai neįmanoma. Neįmanoma, nes nepriimtina iš principo. Lietuvos lenkai nemano, kad turėtų integruotis Lietuvoje, o savo gausiai gyvenamas savivaldybes kažkodėl laiko „lenkiška teritorija“, kuriai metai iš metų įvairiausiais įstatymų projektais reikalauja viena už kitą radikalesnių kalbinių privilegijų.

Platesnis kitakalbių ugdymas valstybine kalba jokia prasme nepablogintų padėties, o ilgalaikėje perspektyvoje ir santykių su šalies lenkakalbiais. Kaip vien tik mokomojo dalyko valstybinės kalbos jie tikrai neišmoks(ta) kaip gimtosios, kas turėtų būti švietimo politikos siekiamybė. Tačiau dar svarbiau už mokymą lietuvių kalba yra mokymas, kuris ugdytų Lietuvos, o ne Lenkijos lenką. Tad svarbu ne tiek mokomoji kalba. Tam reikalingas ne Lenkijos, o Lietuvos lenkų literatūros kursas, ne Lenkijos, o Lietuvos istorijos pasakojimas. Lietuvos lenkų ugdymo tikslas turėtų būti lenkai, kurie nuoširdžiai smerkia ir bjaurisi POW sąmokslu, Bocianskio ir Jalbžykovskio siautėjimu Vilniuje, antivalstybiniais autonomijos projektais, tiek Pilsudskio, tiek ir AK prieš Lietuvą vykdyta agresija, nes tai buvo agresija visų pirma prieš jų pačių tėvynę Lietuvą. Istoriškai jie turi tapatintis su okupacijų aukomis, o ne su okupantais. Lenkija jiems nėra ir nebuvo tėvynė. Tai užsienio valstybė, kurioje gyvena artima kalba kalbantys, bet, tiesą sakant, net ir skirtingos kultūros žmonės. Trumpai tariant, mokykla Lietuvoje turi ugdyti mykolus riomerius – ne genialaus proto, o visiško apsisprendimo Lietuvai prasme. Tai nėra taip jau sunku. Ir tam reikalingi ne tik dėstomosios kalbos, bet ypač mokymo programų pokyčiai.

Pastarieji, beje, šiandieninėje situacijoje greičiausiai liktų tik popieriuje. LLRA valdomuose Pietryčių Lietuvos rajonuose egzistuoja unikali simbiozė tarp mokyklų direktorių, švietimo skyrių ir savivaldybių administracijų. Nepatinkančios švietimo programų nuostatos čia tiesiog nėra vykdomos, tad istorija daug kur mokoma pagal lenkišką pasakojimą, taip pat ir lenkų kalba (nors jau dabar įpareigota istorijos mokyti lietuviškai). Jeigu Švietimo ministerija užsuka ir randa pažeidimus, apgina rajono švietimo skyrius. Jeigu pažeidimams kartojantis spaudimo nebeatlaiko ir švietimo skyrius, jį gina rajono savivaldybė. Taip ir sukasi užburtas autonomiško švietimo ratas, niekais paverčiantis švietimo sistemą ir jos auklėtinius integruoti turinčias įstatymų leidėjų iniciatyvas. Paraleliai su mokymo lietuvių kalba plėtimu Seimas ir Vyriausybė privalo rasti būdus užtikrinti šio ar bet kurių kitų Pietryčių Lietuvai aktualių švietimo pokyčių įgyvendinimą prieš LLRA ir jai lojalių veikėjų valią.

Separatizmas kūdikio veidu? Istorinė perspektyva

Teksto pradžioje minėta, kad reikšmingiausias faktas šioje Lietuvos lenkų istorijoje yra viešumoje (ne)kilusi reakcija. Ypač įdomu tai, kaip reagavo dvi siauros ekspertinės grupės: opoziciją LLRA lenkų bendruomenėje vaizduojantis Lenkų diskusijų klubas (LDK) ir šalies politologai. Ir vieni, ir kiti greitai pasmerkė pataisas kaip asimiliacines ir tylėjo kaip burnas prisisėmę Armijos Krajovos pašlovinimų akivaizdoje.

Tapę tradicija, kad į LDK žurnalistai kreipiasi kaskart, kai reikia pakomentuoti su Lietuvos lenkais susijusias iniciatyvas. Tai – šios grupės pergalė ir įvertinimas. Nuo pat atsiradimo ji prisistatė kaip atsvara LLRA, nesiekianti politinės valdžios, o kviečianti dialogui ir supratimui tarp lenkų ir lietuvių. Ne taip seniai su pasididžiavimu sakyta, kad jeigu būtų išpildyti LDK siūlymai, Tomaševskio partija Lietuvoje tiesiog nebeturėtų prasmės. Tai tiesa, tačiau ne ta prasme, jog lenkai būtų sėkmingai integruoti. Tiesiog LDK siūlymai iš esmės yra LLRA siūlymų aidas. Lenkų diskusijų klubas yra pateikęs stiprių Lietuvos lenkų situacijos analizių, tačiau savo siūlymais lenkų bendruomenės tema iš esmės kartoja LLRA reikalavimus. Tomaševskiui šis klubas tėra sisteminė opozicija, kaip Žirinovskis Putinui.

Vienintelis akivaizdus jų pažiūrų skirtumas yra geopolitinė orientacija. LLRA išsiskiria atvira parama Kremliaus agresijai, Georgijaus juostelėmis ir net raginimais NATO bombarduoti Kijevą. Lenkų diskusijų klubas yra nuoseklus euroatlantinės integracijos šalininkas. Tačiau kai kalba pasisuka apie Lietuvos lenkų problemas, diskusijų klubo receptas lyg nurašytas iš LLRA programų. Jie pritaria ir vietovardžių užrašams lenkų kalba, ir paso įrašams lenkų kalba vietoje valstybinės, ir lenkų pozityviai diskriminacijai (nuolaidoms) švietimo sistemoje. Nesmerkia jie ir Lenkijos vykdomos kresų politikos bei okupacijas neigiančio istorijos pasakojimo. Galiausiai pritarta ir radikaliems socdemų siūlymams Pietryčių Lietuvoje įteisinti faktinę dvikalbystę (viešąsias paslaugas tautinių bendrijų kalbomis).

Abu ryškiausi Lenkų diskusijų klubo veidai – VU TSPMI doktorantas Marijušas Antonovičius ir Vyriausybės teisės grupės vyriausiasis patarėjas Aleksandras Radčenko – griežtai pasmerkė iniciatyvą plėsti kitakalbių mokymą valstybine kalba. Pastarojo teigimu, konservatorių projektas neatsitiktinai užregistruotas prieš savivaldos rinkimus ir labiausiai pasitarnaus LLRA mobilizuojant savo rinkėjus – lenkakalbių moksleivių tėvus. Daug kategoriškiau iš esmės tą patį aiškino ir VU TSPMI dėstantis M. Antonovičius. Socialiniuose tinkluose šią iniciatyvą jis lygino su carinės okupacijos politika, platesnį mokymą lietuvių kalba atmesdamas ne tik kaip taktiškai naudingą LLRA, bet ir ydingą iš principo. Kaip ir LLRA. Paradoksalu, jog pats idėjos kritikas yra baigęs lietuvišką mokyklą.

Dar įdomiau siūlymą pasmerkė jo kolega VU TSPMI dėstytojas Justinas Dementavičius, parašęs, kad siūlymas siekia lietuvinti lenkus ir, versdamas vietos bendruomenes mokytis nemėgstama valstybine kalba, prieštarauja krikdemiškajai ideologijai ir jai esminiam subsidiarumo principui. Tai tobulas pavyzdys, kaip teorija aklai taikoma visiškai netinkamam atvejui. Autorius neva pamiršta, kad Lietuvos lenkų bendruomenė jokia prasme nėra laisva savivaldi bendruomenė, o jos narių „pasirinkimai“ yra prievarta formuojami per LLRA sukurtą institucinės kontrolės tinklą. Jeigu žiniasklaidoje nebūtų plačiai aprašyta, o visiems krašto gyventojams puikiai žinoma, kaip seniūnijos prievartauja gyventojus leisti vaikus į lenkakalbes mokyklas ir apskritai formuoja vieningą apgultos tvirtovės atmosferą lenkų bendruomenėje, būtų galima patikėti, kad J. Dementavičius minėtą tekstą parašė „iš nežinojimo“. Tačiau visos institucinio teroro priemonės socialiai pažeidžiamiems krašto gyventojams (grasinimai atimti į lietuvišką mokyklą leidžiamus vaikus, jų tėvų darbą savivaldybės įstaigose, paramą maistu, malkomis ir t.t.) jam turėtų būti gerai žinomos arba rodo dalykinę nekompetenciją. Rimtai kalbėti apie „lenkų bendruomenės“ savivaldžius sprendimus nėra įmanoma.

Neįsileiskime lenkiškų raidžių. Slaptai.lt nuotr.

AK operacijos „Ostra Brama“ minėjimas ir siūlymai plėsti mokymą lietuvių kalba yra esmingai susiję. Būtent XX a. istorijos ignoravimas ar net sąmoningas ištrynimas iš savo ir visuomenės atminties leidžia naujajam šalies elitui šiandien vadinti „liberalia“ ir „gerbiančia mažumų teises“ politiką, kuri paprasčiausiai aidu kartoja autonomininkų reikalavimus ir sovietinius „tautų klausimo“ sprendimo principus.

Tokio požiūrio į tautinių bendrijų integraciją esmę nusako formulė „valstybė turi įtikti savo kitataučiams“ ir vadintina „lojalumo su sąlygomis“ koncepcija. Jeigu jiems nepatinka (arba politiškai vaizduojama, kad jiems nepatinka), sprendimai esą blogi. Faktinė Lietuvos politika kitakalbių atžvilgiu šiandien grindžiama sovietmečio nuostata, kad nacionalinis klausimas SSRS (dabar – Lietuvoje) išspręstas kartą ir visiems laikams, o jį dirbtinai kursto tik pavieniai (buržuaziniai) nacionalistai. Lietuvoje ši nuostata reiškiasi kaip faktais paneigta prielaida, esą tautinės bendrijos yra besąlygiškai lojalios Lietuvos valstybei. Bet juk apklausų rezultatai rodo masinę jų paramą Putinui ir Rusijos vykdomai politikai, rusų ir lenkų dienos faktiškai virsta gausiomis ir atviromis lojalumo Rusijai ir Lenkijai manifestacijomis, su šių šalių valstybiniais (ne tautiniais!) simboliais. Tačiau, užuot atvirai įvardijus nelojalumo ir susvetimėjimo Lietuvos valstybei problemą, ji paverčiama Lietuvos saviplakos tema: atseit valstybė nededa pakankamai pastangų, kad kitataučiai Lietuvoje jaustųsi gerai. Tarp eilučių vis lieka nuostata, kad gerai jie galėtų jaustis tik nebe nacionalinėje, o oficialiai multikultūrinėje Lietuvoje, kuri nebebūtų lietuvių tautos apsisprendimo vaisius ir jos kultūros bei kalbos pagrįstai dominuojama erdvė. Tai giliausia prasme yra Valdemaro Tomaševskio svajonių scenarijus – Lietuva, kurioje lenkai gali pasakyti, kad Vilnija yra lenkiška, Klaipėda – rusiška ir t.t.

Atsisakoma pripažinti, kad LLRA yra tiesioginė autonomininkų įpėdinė (beje, ir organizacijos bei veikiančių asmenybių prasme), kelianti tuos pačius reikalavimus. Ardomoji LLRA veikla faktiškai traktuojama kaip pavieniai išpuoliai ar „perlenkimai” ginant šiaip neva teisingą ir pagrįstą segragacijos politiką. Politikų, žurnalistų ir politologų nuosekliai nutylima, kad visi antivalstybinai ir segregaciniai „perlenkimai“ yra sistemingi, tiesiogiai kartoja 1988-1991 m. autonomininkų reikalavimus ir yra daugiau ar mažiau remiami Lenkijos valstybės, kuri šiandien – tai būtina skatinti ir plėtoti – visgi rodo ženklus išsivaduoti iš LLRA kaip tariamų Lietuvos lenkų atstovų monopolio. LLRA reikalavimai, 2016 m. Seimo rinkimų programoje išaugę iki atviro autonomijos siekio Suomijos švedų pavyzdžiu, yra absoliutus platforminių autonomininkų tikslų atkartojimas. Tada, dar egzistuojant SSRS, lenkų įžūlumas neturėjo ribų. Komunistų partijos veikėjai skelbė autonomijas net ne Lietuvos, o SSRS sudėtyje net ir 1991 m., po bergždžių Lietuvos valdžios bandymų nupirkti lenkų lojalumą Lietuvai ir šiandien taip trokštamų lenkakalbių pasų ir lentelių įrašų įteisinimu. Net tariamai nuosaikūs lenkų politikai, kaip Česlavas Okinčicas, tada atvirai siūlė įteisinti antrąją oficialiąją lenkų kalbą. Nuolaidžiavimas ir „lojalumo su sąlygomis“ koncepcija jokios integracijos nepaskatino.

Tada Sąjūdžio bangos pagauta Lietuva piktinosi ir baisėjosi tokiais reikalavimais. Šiandien, po europietiškumo, liberalumo ir žmogaus teisių lozungais paslėpti tie patys reikalavimai įgauna respektabilumo kaukę. Nei politikai, nei politologai nebegeba, kaip prieš 30 metų, pavadinti jų radikaliais ir nesuderinamais su lojalumu valstybei. Priešingai, ardomąja penktosios kolonos veikla VU TSPMI dėstytojas drįsta įvardyti integracinius projektus, nors niekada taip neįvardija segregacinių reikalavimų. Autonomininkų retorika ir siekiai šiandien jau net nebe jų pačių rankomis yra iškelti į aukščiausią galimą respektabilumo pakopą, juos gina sistemą aptarnaujantys politologai, jų projektai teikiami jau kitų partijų rankomis.

Protesto prieš šiandieninę Vilniaus polonizaciją plakatai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt nuotr.

Lietuvoje atkakliai ginama sovietinė tvarka, kai kitataučiams nereikėjo mokytis lietuvių kalbos ir mokėti jos kaip gimtosios. Taip iškyla jau trečioji – po platformininkų ir LLRA – autonomininkų kolona, kurią sudaro arba jai sąmoningai ar ne pasitarnauja Lenkų diskusijų klubo nariai, VU TSPMI ir kitų įstaigų politologai ir šalį ne visada formaliai valdantis elitas. Stebint geopolitinę situaciją, nelieka abejonių, kad tai pavojinga.

Informacijos šaltinis – www.propatria.lt

2018.08.07; 12:07

Štai pluoštelis po Punsko-Seinų krašto laukus išbarstytų vietovardžių, kurie rodo, kaip toji žemė, kuri mus penėjo, buvo mums artima ir kaip ją labai mylėjome. Kalneliai, pievos, balos ar miškeliai buvo tartum mūsų šeimos nariai, po visų sunkių dienos darbų drauge susėsdavę už bendro stalo. Jie negalėjo neturėti vardų, nes tie laukai buvo mūsų sudvasinti artimi bičiuliai. 

Punskas. Lietuvių kultūros namai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Akinė – bala Kreivėnų kaime, Punsko valsčiuje. Vardą gavusi nuo kelių vandens atavarų, vadinamų akimis.

Akinės kalnas – kalva Kreivėnų kaime, Punsko valsčiuje. Jo papėdėje esanti Akinės bala, nuo kurios ir šalimais iškilusi kalva gavo vardą.

Alksnikalnis – kitados alksniais apaugęs kalnas Klevų kaime, Seinų valsčiuje.

Apskritabalė (dz. Apskricabalэ) – bala Vilkapėdžių kaime. Vardas rodo jos apskritą formą.

Apšabalė – bala Kreivėnų kaime, Punsko valsčiuje, (žr.) Apšakalnio papėdėje. Vardą bus gavusi nuo šalia stūksančio iškilaus kalno.

Apšakalnis – kalnas Kreivėnų kaime, Punsko valsčiuje. Apie jį pasakojama legenda, kad šį kalną Vytauto kareiviai supylę kepurėmis. O taip iš tikrųjų jotvingiai epušę vadinę apse, kuri sulietuvintai ėmė skambėti apšė. Todėl kalno vardas rodytų čia kitados augus epušes, arba dzūkiškai tariant drebules.

Augytinio Bala – bala Žvikelių kaime, Punsko valsčiuje. Ši bala buvo suteikta augytiniam.

Aukštabalė – bala Navininkų kaime. Vardą gavusi nuo pakilesnės vietos.

Aukštatrakė – kalnas Valinčių kaime, Punsko valsčiuje, 173,6 m v.j.p.

Aukštojis – kalnas Valinčių kaime, Punsko valsčiuje, 167,4 m v.j.p.

Aukštuobalė – bala Valinčių kaime, Punsko valsčiuje.

Barsukakalnis (Barsukalnis) – kalnas Giluišgiryje. Vardas rodo, kad čia veisęsi barsukai “opšrai”. Tame kalne augęs medis, kuriame įkelta buvo stebuklingoji Švč. Mergelės Marijos koplytėlė.

Batvyniškė – bala Vilkapėdžių kaime, Punsko valsčiuje. Vardas rodo balą priklausius Batvinskui.

Bendrovė – bala Žvieklių kaime, Punsko valsčiuje, kurioje kitados buvusios bendros kaimo ganyklos.

Berkiškė – laukas Paliūnų kaime, Punsko valsčiuje.

Beržabalė – bala Kampuočių kaime, Punsko valsčiuje.

Beržynabalė – bala Žvikelių kaime, Punsko valsčiuje. Vardą gav o nuo čia augusių beržų.

Beržynėlis – lapuočių miškelis Užvidugirių Būdos kaime, Punsko valsčiuje.Burdino laukai – laukas Užvidugirių Būdos kaime, Punsko valsčiuje. Laukai kiotados priklausė Burdinui.

Bieluškė – pieva, bala Paliūnų kaime.

Blažakalnis – iškilesnė kalva Kreivėnų kaime, Punsko valsčiuje. Vardas greičiausiai asmenvardinės kilmės, taip galėjęs būti pavadintas nuo savininko Blažio.

Algis Uzdila

Bobkalnis – žr. Sesko aukštumos.

Bokštakalnis – kalnas Valinčių kaime, Punsko valsčiuje.

Brokakalnis – kalnas Vilkapėdžių kaime, Punsko valsčiuje. Vardo kilmė nėra aiški.

Bruneikiškė – bala Vidugirių kaime, Punsko valsčiuje. Vardas rodo gbyvenus čia Bruneikai.

Budzeikų Balukė – bala Valinčių kaime, Punsko valsčiuje. Varde užfiksuota buvusi nuosavybė.

Buivis – ežerėlis Kampuočių kaime, Punsko valsčiuje. Vardo kilmė nėra aiški.

Čirlioniškė – laukas Klevų kaime, Seinų valsčiuje, kitados priklausęs Čirlioniui.

Daržai – laukas Klevų kaime, Seinų valsčiuje.

Degusėlis – balaitė Valinčių kaime, Punsko valsčiuje.

Degusys – bala Valinčių kaime, Punsko valsčiuje.

Didbalė – bala Kreivėnų kaime, Punsko valsčiuje. Ši bala, lyginant su kitomis aplinkinėmis buvo gerokai didesnė, iš čia ir jos vardas.

Didijas (dz. Dzidzijas) – bala Navininkų kaime.

Didysis – kalnasŽvikelių kaime, išsiskiriantis savo aukštumu.

Dvijokėliai – dvi nedidelės balos viena šalia kitos, sujungtos trumpu grioviu. Ši dviguba bala ir gavo Dvijokėlių vardą.

Dzalkai – bala Kampuočių kaime, miškas Trakiškių ir durpynas Valinčių kaime, Punsko valsčiuje. Matyt, ši žemė buvo suskirstyta sklypais ir išdalinta kaimui. Vardas nėra senas.

Dziedališkė – miškelis Kampuočių kaime, Punsko valsčiuje. Kitados priklausęs Dziedaliko pavardę gyvenusiajm žmogui.

Egliaraistis (dz. Aglaraiscis) – bala Navininkų kaime. Prieš melioracijas buvo čia eglėmis apaugęs raistas.

Eglynbalė – bala Navininkų kaime, Punsko valsčiuje. Tai bala, kurioje augęs eglynėlis.

Ežerėlis užaugęs ežerėlis Taurusiškių kaime, Punsko valsčiuje.

Galutinė – laukas Kampuočių kaime, Punsko valsčiuje.

Geležinė – basla Paliūnų kaime. Po lietaus vanduo apsitraukia ruda plėvele.

Giluišgiris – kitados buvusi giria, šiandien jau tik miškas Giluišių kaime, Punsko valsčiuje, esaantis kaimynystėje su Kreivėnų kaimu. Vardą gavęs nuo Giluišio ežero, o gal ir nuo Giluišių kaimo, kadangi dar kartais pasakoma Giluišių giria, ar jau naujau net ir Kreivėngiris.

Gyvatbalė (dz. Gyvacbalė) – bala Valinčių kaime, Punsko valsčiuje. Balą taip pavadinta, nes čia seniau veisėsi ir plaukiojo gyvatės.

Gyvatkalnis (dz. Gyvackalnis) – kalnas Valinčių kaime, Punsko valsčiuje. Vardą gavo nuo papėdėje esančios Gyvatbalės.

Gojus – miškelis Vaitakiemio ir Vidugirių kaime, Punsko valsčiuje.

Grumodiškė – laukas Budzisko kaime, Šipliškių valsčiuje.

Guros – giria Užukalnių kaime, Būdviečio apylinkėje, Lietuvoje.

Ilgūnė (Ilgojis) – balų durpynas Valinčių kaime, Punsko valsčiuje.

Išdagai – kalnas Budzisko kaime, Šipliškių valsčiuje.

Jievaras – kalnas Trakiškių kaime, Punsko valsčiuje.

Jiezdabalė – bala Trakiškių kaime, Punsko valsčiuje.

Kamšos – bala Žvikelių kaime, Punsko valsčiuje.

Kapinynėlis – laukas Vaitakiemio kaime, Punsko valsčiuje. Kaimo atminty išlikę, kad buvusios čia kapinės.

Kapitonbalė – bala Valinčių kaime, Punsko valsčiuje.

Karčemnas Daržas – laukas, kur kitados buvo įkurta karčema.

Kartuviakalnis – kalnas Kampuočių kaime, Punsko valsčiuje. Dėl vardo žr. Kartuvių Kalnas.

Kartuvių Kalnas – kalnas Raistinių, Valinčių ir Žvikelių kaime, Punsko valsčiuje. Apie jį vietos gyventojai pasakoja, kad ten buvo kariami 1863 metų sukilėliai.

Kavelskas Daržas – laukas Kampuočių kaime, Punsko valsčiuje, kitados priklausęs Kavelskui.

Klevaitis – (žr.) ežeras Klevų kaime, Seinų valsčiuje.

Krankliabalė – didelė ir ilga bala Valinčių kaime, Punsko valsčiuje. Čia, kažkodėl, kiekvieną rudenį rinkdavosi į būrius krankliai. Kai bala buvo numelioruota ir sukultūrinta, ir tie krankliai iš čia dingo. Tik vardas išliko, primenantis čia besibūriavusius paukščius.

Krankliabalukė – bala Kreivėnų kaime, Krankliabalės įlanka, bet ežios atskirta ir priklausanti kitam ūkininkui.

Krūsniakalnis – kalnas Vilkapėdžių kaime, Punsko valsčiuje. Vardas rodo buvus čia akmeningą vietą.

Kubilynas – bala Navininkų kaime, Punsko valsčiuje. Vardo kilmė nėra aiški.

Kulniabalė – bala Navininkų kaime, Punsko valsčiuje.

Kumiabalė – bala Valinčių kaime, Punsko valsčiuje. Vardo kilmė neaiški.

Kupstinė – kupstų priaugusi bala Žvikelių kaime.

Kvajynėlis – mažas pušynėlis Žvikelių kaime.

Lankos – pievos prie upės Žvikelių kaime.

Laužas – balos ir kalnelio vardas Žvikelių kaime.

Lieptaplynė – bala Valinčių kaime, Punsko valsčiuje.

Mergabalė – bala Vilkapėdžių kaime.

Milončiškė – laukas Užvidugirių Būdos kaime, Punsko valsčiuje. Vardas rodo buvus Milončio nuosavybę.

Nevuliakalnis – kalnas Burokų kaime, Punsko valsčiuje. Vardas rodo jo neseną priklausomybę.

Nuotaka – bala Vidugirių kaime, Punsko valsčiuje. Vardas rodo, kad nuo jos vanduo nutekėdavęs į kitas balas.

Nuotaka – bala Valinčių kaime, Punsko valsčiuje. Vardas rodo, kad nuo jos vanduo nutekėdavęs į kitas balas.

Nuotakutė – kalnelis Kampuočių kaime, Punsko valsčiuje. 

Okulioriai – dvi balos Kampuočių kaime, Punsko valsčiuje. Savo išvaizda primena akinius, todėl ir tokį vardą gavo.

Olakalnis – kalnas Kampuočių kaime, Punsko valsčiuje.

Papūtimai (dz. Papūcimai) – bala Žvikelių kaime, Punsko valsčiuje. Vardas sietinas su veiksmažodžiu papūsti. Tačiau kodėl bala taip pavadinta, nėra aišku.

Pasalė – bala Žvikelių kaime, Punsko valsčiuje. Vardas rodo esant ją arti salos.

Pas Olas – bala Žvikelių kaime, Punsko valsčiuje.

Piesčiakalnis – smėlėtas kalnas Kampuočių kaime, Punsko valsčiuje.

Piliakalnis – miškelis Vidugirių kaime, Punsko valsčiuje.

Plentauka – bala Kreivėnų ir Žvikelių kaime, Punsko valsčiuje. Vardas siejamas su tarmėje vartojamu veiksmažodžiu plentavoti “rauti krūmus, iškirsti medžius”. Matyt, čia anksčiau buvo krūmais užėjusi bala, kurią išvalius atgauta lygią lanką.

Plikė – bala Kreivėnų kaime, Punsko valsčiuje. Kai šalia yra Plentauka, kurioje reikėję rauti krūmus, matyt, ši bala buvo gryna, plika, kad tokį vardą gavo.

Ploska – bala Žvikelių kaime, Punskio valsčiuje. Toks vardas atsiradęs naujais laikais, kada dzūkų tarmė įgavo svetimybių.

Polos – bala Navininkų kaime, Punsko valsčiuje.

Po Vilko – kalnas Paliūnų kaime, Punsko valsčiuje. Vardas rodo kalną priklausius Vilkui.

Ragelis – kalnelis Kampuočių kaime, Punsko valsčiuje.

Raisūnė – pieva Paliūnų kaime.

Raizginė – bala Kampuočių kaime, Punsko valsčiuje. Vardas rodo augus čia krūmokšnius.

Ravai – bala Kreivėnų kaime, Punsko valsčiuje. Ši bala pasižymi tuo, kad pavasariais, kuomet tirpsta sniegai, atsiranda sravi tėkmė ir krantus raunantis sraumuo. Šios balos vardas sudarytas panašiai, kaip ir Vižainio valsčiuje esantis –el– priesagos vedinys (žr.) Ravelių kaimas.

Ravelis – griovys Žvikelių kaime.

Ravelių Kvajynukas – pušynėlis prie griovio Žvikelių kaime, Punsko valsčiuje.

Romintos giria (lk. Puszcza Romincka, vok. Rominter Heide, rus. Роминтенская пуща) – miško kompleksas, esantis Lietuvos ežeryno teritorijioje, padalintas tarp Lenkijoe ir Karaliaučiaus krašto, kuris istoriškai priklausė senajai Prūsijai. Paviršius apima apie 35,5 tūkst. ha, Lenkijos pusėje likę 15,5 tūkst. ha. Per girią teka dvi upės (žr.) Blindė ir Bliūdė. Aukščiausias girios taškas siekia 295,4 m v.j.l., žemiausias – 150 m.

Klimatas gana rūstus, vidutinė sausio temperatūra svyruoja ties 5°C, liepos mėnesį siekia 16-17°C. Sniego danga laikosi apie 100 dienų, vegetacinis laikotarpis skaičiuojamas 190 dienų, o krituliai pasiekia 700 mm, nors atskirais metais tie duomenys gan ryškiai skiriasi.

Romintos giria pasižymi unikalia flora ir fauna, kažkiek net taigą primindama. Auga dažniausiai pušys ir eglės, šiek tiek įsimaišę ąžuolų, liepų, beržų, skroblų, o slėsnesnėse vietose ir alksnių. Dėl sunkiai prieinamų plotų laikosi čia įvairiausi Lenkijos teritorijoje sutinkami medžiojami žvėrys, išskyrus gal tik stumbrus, būtent briedžiai, elniai, stirnos, šernai, vilkai, lapės, lūšys, opšriai, usūriniai šumes, ūdros, miško ir akmeninės kiaunės, šermuonėlės, baltieji kiškiai, kirstukai, sicistos, ūdros, o taip pat bebrai. Iš paukščių verta papžymėti gerves, juodus ir baltus gandrus, garnius, baltuosius erelius, mažuosius erelius rėksnius, tetervinus, žuvininkus, suopius, pelėdas, namines pelėdas, retas genių rūšis ir daugelį kitų. Aptinkami čia niekur kitur Lenkijos žemumose neaptinkamos retos gegužraibės rūšys – kvapūs kviečiai.

Girios vardas galėjęs kilti nuo čia buvusių prūsų kulto vietų – ramovių arba nuo Ramintos upės, kurią dabar lenkai vadina Błędzianka. Prūsų kultūra buvo kryžiuočių palaužta  XIII anžiuje. XVI amžiuje ėmė čia kurtis lietuviai, o iš pietų XVII amžiuje pradėjo skverbtis Mazovijos lenkai. XVIII amžiuje įsikūrė čia 20.000 Zalzburgo protestantų. XIX amžiuje ir XX amžiaus pradžioje girioje medžiodavo vokiečių kaizeriai, kurie turėjo čia savo rezidenciją. Po 1945 metų Wilhelmo II medinį medžiotojų namelį perkelta į Karaliaučiaus centrinį parką. Tarpukario metais vokiečiai nutiesė galežinkelį Galdapė-Tolminkiemis, garsėjantį (žr.) Stančikų tiltais.

Į Antrojo pasaulinio karo pabaigą vyko čia aaršios grumtynės tarp Raudonosios armijos 3 baltarusių fronto ir Trečiojo Reicho armijos. Daugelį vokiškų kaimų ir gyvenviečių Raudonoji armija programiškai naikino. Po karo šioje girioje slėpėsi lenkų ir lietuvių partizanai.

Samanynas – bala Trakiškių kaime, Punsko valsčiuje.

Samanynėlis – durpinės Valinčių kaime, Punsko valsčiuje.

Samanynukas – nedidelis miškelis Navininkų kaime, Punsko valsčiuje.

Samanis – giria žvikelių kaime.

Sambarių slėnis (lk. Dolina Samborowo) – veikiausiai vertinys iš. Toks baltliškas vardas, matyt, išlikęs iš prūsų laikų. Gal jame vykdavę sambarių (derliaus nuėmimo) šventės.

Lenkų Vikipedija teigia: Dolina Samborowo – tai poledyninis plokščiadugnis slėnys, esantys Lenkijos Trimiesčio (Gdansko, Sopoto ir Gdynės) kraštovaizdžio parke Oliwos miškų komplekse, kuri yra tarytum natūralus Gdansk-Wrzeszcz gatvės Antoniego Abrahama patęsimas. Miško keliai jungia slėnį Niedzwiedniku, Huzarų tarpeklio rezerwatu, Džiaugsmo slėniu ir Matemblevo šventąja vieta. Apylinkių miškuose dar matomi vokiečių priešlėktuvinės artilerijos postai ir buvusios slidininkų tramplyno pėdsakai. Per slėnį eina žalias žymėtas turistinis kelias.

Slėnio vardas pagal šią Vikipediją kildinamas iš Gdansko kunigaikščio Sambario I (lk. Sambor I). Jeigu ir taip būtų buvę, tuomet baltiškas kunigaikščio (g. apie 1150, mir. prieš 1205, Gdansko Pajūrio vietininkas, viešpatavęs 1177-1205 metais) vardas verčia kunigaikštį laikyti prūsų kilmės, ir slėnio vardo kilmę vis vien reiktų sieti su prūsų istorija.

Sesko aukštumos (Bobkalnis)  (lk. Wzgórza Szeskie, Szeski Garb, vok.: Seesker Höhen) – šalia Galdapės miesto esantis kalnas, kurio aukštis siekia 842.85 m. Auktštumų paviršius apima 401 km2, nusidriekia į pietus per 30 km tarp Olecko ir Galdapės. Kalnagubrio aukščiausia vieta ir yra Sesko kalnas, lietuviškai kalbančių vietos gyventojų atminty išlikęs dar Bobkalnio vardu..

Smailakalnis – kalva smaila viršūne Valinčių kaime, Punsko valsčiuje. Tokį vardą gavęs dėl savo formos. Tokio pat vardo kalnas yra ir Kreivėnų kaime, Punsko valsčiuje, tik žymiai mažesnis.

Stulgiškė – miškas Klevų kaime, Seinų valsčiuje.

Sūdakalnis – kalnas Valinčių kaime, Punsko valsčiuje. Vardas stapęs su senuoju sūduvių ar sūdų etnonimu. Žmonės dažnai kalną pravardžiuoja Šūdzakalniu.

Šaukštaraistis – bala ar raistas Kreivėnų kaime, Punsko valsčiuje. Vardą sudaro dvi šaknys: antroji rodo buvus čia raistą, pirmoji primena, kad raisto forma esanti panaši į šaukštą.

Šūdbala – bala Kampuočių kaime, Punsko valsčiuje. Dėl vardo plg. Sūdakalnis.

Taurusabalė – bala Vidugirių kaime, Punsko valsčiuje.

Tičkabalė – prie Tičkakalnio esanti bala Žvikelių kaime.

Tičkakalnis – kalnas Žvikelių kaime, Punsko valsčiuje.

Tiltabalė – Bala Valinčių kaime, Punsko valsčiuje.

Trakakalnis – kalva Kreivėnų kaime, Punsko valsčiuje. Antrojo pasaulinio karo metais ir po karo styrojo čia dar kelios eglės, rodančios, kad kitados toje vietoje spygliuočių medžių buvę daugiau, bet jau buvę nemažai laisvo plotyo, ir ta vieta buvo vadinama Traku. Iš čia ir Trakakalnio vardas.

Trakiškinė – laukas Kampuočių kaime, Punsko valsčiuje. Laukas esantis prie Trakiškių kaimo.

Uždidžiojo Kalnas – kalnas Navininkų kaime, Punsko valsčiuje.

Užutrakio Kalnas – kalnas Valinčių kaime, Punsko valsčius.

Už Tvartelio – bala Žvikelių kaime, Punsko valsčiuje. Tai naujas ir aiškios kilmės vardas.

Vakantai – miškas Klevų kaime, Seinų valsčiuje.

Variklio Kelias – kelias Klevų kaime, Seinų valsčiuje. Vardo klmė nėra aiški.

Varmakalnė – kalnas Užvidugirių Būdos kaime, Punsko valsčiuje. Čia buvę palankios sąlygos varmams laikytis, kurie kirsdavo gyvulius.

Vidasodės Bala – bala Klevų kaime, Seinų valsčiuje. Vardas rodo balos vietą kaime.

Vilkakalnis – kalnas Žvikelių kaime, Punsko valsčiuje.

Vilkaravis – durpynas Valinčių kaime, Punsko valsčiuje. Vardas rodo buvus čia negražiai išgraužtą griovį. O gal čia veisęsi vilkai?

Viržiakalnis – kalnas Kampuočių kaime, Punsko valsčiuje. Vardas rodo vietą, kurioje kitados augę viržiai.

Zarvynos – bala Valinčių kaime, Punsko valsčiuje. Vardas giminingas su (žr.) Zarvynų kaimo vardu.

Zervyna – bala Kampuočių kaime, Punsko valsčiuje. Dėl vardo žr. Zarvynų kaimą.

Zomatai – bala Navininkų kaime, Punsko valsčiuje. Vardo kilmė neaiški.

Zotvaras – bala Kreivėnų, Paliūnų, Valinčių, Vilkapėdžių ir Žvikelių kaime – Punsko valsčiuje. Balos vardas rodo, kad kitados buvo ji aptverta, ir joje ganėsi gyvuliai. Šiame varde pavartota tarmėje žinoma svetimybė – zotvaras „užtvaras”.

Zotvarėlis – bala Navininkų kaime ir laukas Kampuočių kaime, Punsko valsčiuje. Tai mažas (žr.) Zotvaras.

Žagnonės – bala Vilkapėdžių kaime, Punsko valsčiuje. Vardo kilmė neaiški.

2017.06.24; 02:30

Pietryčių Lietuvos raida po Nepriklausomybės atgavimo kelia daug klausimų. Apie Lietuvos etnines žemes ir valstybingumo lopšį diskutuojant neretai tenka išgirsti, neva tai – lenkiškas kraštas. Ar taip yra iš tiesų? Net nesigilinant į mokslinius tyrimus (tarp jų ir ruso V. Toporovo – kad nebūtume apkaltinti šališkumu), kurie nekvestionuoja Pietryčių Lietuvos lietuviškumo, neapleidžia jausmas, kad ne viskas šioje vietoje yra gerai, tiksliau – prolenkiškos krašto interpretacijos yra neteisingos ir kenksmingos Lietuvai. 

Kautynės. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Dar prieš keletą metų, renkant krašto istorijos žinias ir bendraujant su vietiniais Vilniaus rajono žmonėmis, ne vienas vietinis gyventojas, dabar vadinamas „lenku“, atvirai įsikalbėjus, sakė, kad jo seneliai kalbėjo, dainavo lietuviškai. Žmonių pavardės daugiausia čia lietuviškos, kai kurios jų sulenkintos tiek, kiek bažnytinėse knygose lenkų kalba jos būdavo suslavinamos ir kitur. Kad ir šių eilučių autoriaus, kurio šaknys iš Anykščių krašto, metrikose prosenelis Jurgis buvo užrašytas Jurijumi, o pavardė vietoje „Karosas“, buvo rašoma „Karas“. Straipsnio autoriaus senelės bajoraitės namuose, kaip ir tarp kitų to meto kilmingųjų, buvo kalbama lenkiškai. Tačiau, nepriklausomai nuo to, kuri kalba buvo vartojama, tie žmonės visada buvo ne lenkai, o lietuviai. Lietuva, išskyrus Lenkijos okupuotus šalies pietryčius ir Palenkę (vadinamus Suvalkais), buvo restauruota arba atvalstybinta 1918 m. atkūrus nepriklausomybę. Kada restauruosime Pietryčių Lietuvą?

Kalbant apie architektūrą, jei pastatas senas, yra daug perstatymų, pakeitimų, daromi tyrimai ir siekiama nustatyti pirminį jo charakterį, struktūrą, detales. Remiantis tyrimais, dažnai pasirenkamas grįžimas į pirminį, autentišką pastato variantą. Manau, panašiais principais turėtume vadovautis ir integruodami į valstybę savo teisėtas žemes ir piliečius. Tarpukario Lietuva, vykdydama Vasario 16-osios deklaracijos principus, restauravo šalį į lietuvišką valstybę. Pietryčių Lietuva tuo metu buvo okupuota Lenkijos, todėl dėl objektyvių priežasčių tarpukariu atvalstybinimo procesas dalyje Lietuvos nutrūko. Keliolika tarpukario metų Pietryčių Lietuvoje buvo įgyvendinama Lenkijos politika – krašto lenkinimas, gyventojų bauginimas, kryptinga ideologinė sklaida. Tačiau Lenkijos atvykėliai maždaug iki 1947 m. vėl grįžo į savo šalį, kaip matome iš išties gausaus grįžusiųjų skaičiaus, pasilikti Lietuvoje galėjo labai nedaug lenkų. 

Suslavėję Pietryčių Lietuvos vietiniai lietuviai ir gudai iš esmės ir sudaro vadinamąją lenkų populiaciją. Lenkai be etninio pagrindo kaip medis be šaknų – šios tautinės bendrijos pavadinimas, kuris, turint tokią galingą, patriotiškai nusiteikusią ir ambicingą kaimynę Lenkiją, pasiliks mums – kartu su pietryčių Lietuvos vietiniais gyventojais – nereikalinga problema ateičiai ir takoskyra. 

Šiuo metu su Lenkija esame partneriai, tarpatlantinės NATO ir Europos Sąjungos nariai. Gražūs kaimyniniai santykiai – tai didelis pasiekimas, kuris džiugina abiejų šalių gyventojus. Be jokios abejonės, reikėtų siekti bendradarbiauti ir ateityje. Turime ko iš Lenkijos ir pasimokyti, to, ką kiekviena valstybė turėtų sugebėti, – ginti savo esminius interesus. 

Lenkijos valstybė naudoja vadinamąsias minkštąsias galias savo įtakai už Lenkijos ribų siekti. Pietryčių Lietuvoje kaimynei puikiausiai sekasi, palyginti su kitais interesų objektais – Latvija, Baltarusija ir Ukraina. Lietuva, panašu, yra nusiteikusi labai idealistiškai (mano, kad kitos šalys, išskyrus Rusiją, neturi interesų mūsų šalies atžvilgiu), neturi suformavusi valstybingumo stiprinimo politikos ir atitinkamai tokios funkcijos nėra deleguotos jokiai įstaigai jas įgyvendinti. Idealizmas yra puiku, tačiau, kaip rodo istorinė patirtis, kurios ignoruoti nereikėtų, sėkmingos valstybės būna apdairesnės, analizuoja procesus ir, žvelgdamos giliau, nepasiduoda spaudimui. 

Gintaras Karosas, šio komentaro autorius

Norėčiau tik atkreipti dėmesį į kaimyninėje Lenkijoje veikiantį ir kultūrinę įtaką skleidžiantį institutą, kurio kryptingai veiklai vykdyti skiriami didžiuliai valstybės asignavimai. Lietuvos esminis interesas – būti integraliai, nepažeidžiamai, lietuviškai. Mūsų valstybei būtinas, Lenkijos pavyzdžiu, Lietuvos institutas, turintis stuburą bei atitinkamus išteklius ir dirbantis Lietuvos valstybės įtakos stiprinimo kryptimi, ypač Pietryčių Lietuvoje. Čia išties daug darbo, o bendro tikslo šalies pietryčiuose galima siekti keliais veiksmingais būdais: pasitelkus valstybinės spaudos ir radijo transliacijas, leidinius, supažindinančius su šiuo kraštu, jo istorija, skaitant paskaitas, rengiant kitų Lietuvos vietovių kolektyvų pasirodymus, bendrus projektus ir kt.

Teko skaityti lenkų autoriaus straipsnį, kuriame jis atskleidžia, kaip jo šalis daro įtaką Lietuvai. Pasirodo, ką ir mes kiekvienas puikiai galime pastebėti, mūsų šalyje sėkmingai plėtojamas metodas, kai mūsų autoritetingi žmonės, dažniausiai istorikai, savo viešais pasisakymais ar publikacijomis atstovauja Lenkijos vykdomai ekspansionistinei politikai užsienyje. Lietuvos piliečiai, kurie pasitiki autoritetais (labiausiai tinka istorikai, nes jie yra ekspertai ir nekvestionuotini savo srities žinovai), yra veikiami prolenkiškos propagandos, be jokios abejonės, žalingos Lietuvai, kai piliečiai ir valdžios atstovai ja patiki. Apgailėtina ir nekilnu savo šalies atžvilgiu, tokie „autoritetai“ paprastai yra pagerbti įvairiais Lenkijos apdovanojimais už indėlį Lenkijos valstybei. 

Kai kurie mūsų istorikai, valstybei nesikišant, eina dar toliau: prieš keletą metų vienas jų ėmė kvestionuoti net Klaipėdos krašto prisijungimą prie Lietuvos 1923 metais. Tai reiškia, istorikas pradėjo revizuoti vieną iš Lietuvos valstybės pamatų – teritorinį vientisumą. Įdomu, ar už mūsų valstybės saugumą atsakingos tarnybos bent bandė aiškintis tokio drąsaus ir radikalaus (!) mąstytojo istorinių interpretacijų motyvus. Demokratijos teikiami privalumai neatleidžia nuo atsakomybės savo šaliai, antraip demokratija virsta betvarke, o valstybės nevalingumu savo įtakos sklaidai pasinaudoja kitos šalys. Visgi, ugdant patriotiškumą ir lojalius piliečius, teisės aktai, manau, turėtų nustatyti ir galimas istorinio diskurso ribas – jos neturėtų kelti abejonės valstybės autoritetu ir kvestionuoti teritorijos vientisumo. Istorijos interpretacijos valstybei turi didžiulę įtaką. 

Svarbiausia sritis, siekiant Pietryčių Lietuvos pažangos, be jokios abejonės, yra švietimo politika. Kartą bendravau su vietine senyva moterimi iš Vilniaus apylinkių, ji apgailestavo, kad nespėjo išmokti gerai lietuviškai, nes lietuviška mokykla jos kaime veikė tik 3 metus nuo 1940-ųjų. Jei ne sovietų okupacija, tarpukario Lietuvos valdžios pasirinkti prioritetai ir pirmieji žingsniai Vilniaus apylinkėse, lietuviškos švietimo sistemos įstaigų tinklo sukūrimas būtų valstybei davęs puikų rezultatą. Jei ne tarpukarinė Pietryčių Lietuvos okupacija, šis kraštas niekuo nesiskirtų nuo likusios Lietuvos. Esu tikras, kad dabar nereikėtų kalbėti apie vėlyvas suslavėjimo apnašas šiuose kraštuose, kur gyventojai tikrai nėra tuo, kuo, atsižvelgiant į kalbos panašumą, yra laikomi ar, dažniausiai iš nežinojimo, save patys laiko. Tai – puikūs žmonės, su kuriais turime kalbėtis.

Manau, atėjo laikas visose Pietryčių Lietuvos valstybinėse mokyklose visus dalykus dėstyti lietuviškai, o pageidaujantys moksleiviai ar jų tėveliai galėtų papildomai rinktis lenkų, gudų ar kitų kalbų būrelius, fakultatyvus. Pietryčių Lietuvos mokyklose galėtų vykti ir pamokos, supažindinančios su vietinių gyventojų vartojamomis „po prostu“ ir „vyčių“ kalbos tarmėmis, kurios nėra lenkų kalba. Tai sudarytų sąlygas vietiniams moksleiviams gerai išmokti valstybinę kalbą ir pažinti savo šaknis, kitaip tariant, turėti puikias karjeros perspektyvas, geresnį ir daugiau apmokamą darbą ir pan. 

Kitas dalykas – nevalstybinės mokyklos, jos galėtų kurtis, bet tai jau turėtų būti jų steigėjų rūpestis – ar tai būtų kuri nors Lenkijos valstybės įstaiga, ar kurios nors tautinės bendrijos, ar šiaip kokio nors entuziasto sumanymas. Nevalstybinėse mokyklose galėtų būti platesnė galimybė mokytis dalykus kuria nors nevalstybine kalba. Taigi, įstatymiškai reglamentavus mokomąją kalbą, tikėtina, neliks dažnai aštrinamos ir įtampą keliančios problemos. Kas nemažiau svarbu – toks žingsnis pakels vietinių gyventojų savigarbą – geras valstybinės kalbos mokėjimas leis gyventojams jaustis tikrais Lietuvos, o ne nežinia kieno piliečiais, ugdys patriotiškumą.

Vienas iš akivaizdžiai neteisingų palyginimų, kuris gajus ir dažnai pasitaiko, yra stengimasis lyginti Lenkijos prisijungtas Lietuvos Palenkės (Suvalkų) ir Pietryčių Lietuvos žemes. Lygybės, kalbant apie vietovardžius ir asmenvardžius, o ir kultūros ar švietimo politiką, negali būti, nes visos minimos teritorijos abipus valstybių sienos istoriškai ir etniškai yra lietuviškos. Ar šalis, atplėšusi ir prisijungusi svetimas žemes, jas administruodama, gali reikalauti tokių pat teisių savo interesams siekti niekaip su Lenkija nesusijusios suverenios Lietuvos teritorijoje? Aišku, apie tai turėtume kalbėti ramiai ir be pykčio, taip, kaip elgiasi savimi pasitinki valstybė.

Kad nebūčiau kažkuo nebūtu apkaltintas, noriu atkreipti dėmesį, kad su lenkų menininkais ir istorikais palaikau kuo geriausius ryšius nuo pat nepriklausomybės atkūrimo. Mano vadovaujamame muziejuje po atviru dangumi Vilniaus rajone yra sukurta net keletas įspūdingų garsiosios lenkų menininkės M. Abakanovič darbų, renginiuose dalyvauja lenkų mokslininkai. Kartais požiūriai sutampa, kartais skiriasi, ypač vertinant istorijos įvykius, tačiau man susidarė įspūdis, kad Lenkijai labiau reikia Lietuvos, nei Lietuvai Lenkijos. Tikriausiai dėl to, kad Lenkija turi savo interesą Lietuvoje, o Lietuva Lenkijoje – ne. Bene dauguma bičiulių iš kaimyninės šalies pripažįsta, kad Lenkijos valstybė dar viduramžiais sustiprėjo įsiliejus Lietuvos didikų intelektualiniam potencialui. Visgi, nors tikriausiai greitai ir nepavyktų išspręsti Palenkės (Suvalkų) žemių klausimo, mūsų etninių žemių interesas valstybiniu lygiu turėtų būti. Bet ar dabar turėtume apie tai su artimiausiais kaimynais net nekalbėti?

Turime bendrauti su kaimynais lenkais, pirmiausia nepamiršdami savo valstybės intereso būti stipriai. Pietryčių Lietuvos kultūrinė restauracija bus kokybiška ir tvari, jei sieksime atkurti, aišku, kiek tai įmanoma, pirminę tautinę kultūrinę krašto struktūrą. Vėlesnių suslavintų sluoksnių atkūrimas tik gilina problemą ir užprogramuoja konflikto tikimybę ateičiai, esant nestabilumui šalyje, nevienalyte Lietuva visad galės pasinaudoti tiek pati Lenkija, tiek Rusija. 

Pietryčių Lietuvoje švietimo ir kultūros srityje reikalingi valstybės stiprinimo kryptimi nukreipti darbai, didesni intelektualiniai ir finansiniai ištekliai, pirmiausia valstybinės kalbos, kuria būtų dėstomi visi be išimties dalykai mokyklose, statuso įtvirtinimas įstatymu.

Restauruokime Pietryčių Lietuvą – valstybės lopšį – ant senųjų istorinių Lietuvos valstybės pamatų. Vietiniai gyventojai, dar šnekantys vietinėmis „po prostu“ ir „vyčių“ tarmėmis, yra mūsų broliai ir seserys, ir mes turėtume tuo tik didžiuotis ir su jais kalbėtis apie stiprią Lietuvą, o vietinės kalbos dialektus tirti ir fiksuoti. Esu įsitikinęs, kad pasitinkant Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo šimtmenį, signatarų apibrėžta tautinės demokratinės valstybės vizija neturėtų būti prabanga. 

Informacijos šaltinis – Propatria.lt portalas.

2017.03.16; 05:53

Negaliu nepasidžiaugti, kad, švenčiant Valstybės dieną, prezidentė Dalia Grybauskaitė apdovanojo aktyvius lietuvybės ir tautinių vertybių puoselėtojus Pietryčių Lietuvoje ir etninėse lietuvių žemėse Kazimierą Garšvą ir Nijolę Balčiūnienę. 

Skaitytojų laiškai. Slaptai.lt nuotr.
Skaitytojų laiškai. Slaptai.lt nuotr.

Ne tiek svarbu šios pavardės, tokių apdovanojimų nusipelnė ne jie vieni, kiek pats faktas: Prezidentė ne su tais, kurie beatodairiškai siekia pataikauti ir pataikauja strateginiams partneriams. Ji žiūri plačiau ir giliau, negu valatkos ir bruveriai, jai nesvetima savigarba. Strateginiai reikalai – viena, o pataikavimas tomaševskininkams – visai kas kita.

Dabar man aišku, kodėl bailiai ir pataikūnai iki šiol neįteisino dvigubų gatvių pavadinimų, dokumentuose pavardžių rašymo ne lietuvių kalba: jie žinojo, kad Prezidentė pasipriešins, vetuos. Prezidentė žino, kad strategine prasme Lenkijai Lietuva ne mažiau svarbi, negu Lietuvai Lenkija. Konflikto atveju ji mus gintų ne dėl to, kad myli, bet kad toks jos strateginis interesas.

Dabartinė Lenkijos valdžia vidaus ir užsienio politikoje kartais neišmintingai elgiasi be mūsų, net be ES, sutikimo ir pritarimo, kodėl mes turėtume jiems pataikauti, kai akivaizdžiai matome, kad Pietryčių Lietuvoje lenkai, Lenkijos skatinami, siekia autonomijos. Jiems negana Punsko ir Seinų.

Minėtas prezidentės Dalios Grybauskaitės apdovanojimas – tai tarsi atsakas į tūlos Kotrynos Šimaitienės užgauliojimus, lietuvių pravardžiavimus jaunesniaisiais broliais, iki šleikštumo įkyrėjusius pamokslavimus, publikuojamus internetinėje lrytas.lt svetainėje.

Lenkai įžūlūs ne tik Pietryčių Lietuvoje, Vilniuje, bet ir Didžiojoje Britanijoje, kur, kaip dabar aiškėja, yra labai nemėgiami. Per juos kliūva ir mūsų tautiečiams, tapatinamiems su lenkais.

Ir dar. Man labai patiko prezidentės Dalios Grybauskaitės elgesys Varšuvoje. „Rossija? Ne ne“. Turbūt nereikia aiškinti,ką reiškė šie lakoniški žodžiai, kurie, be abejo, labai nepatiko ne tik Kremliui, bet ir lrytas.lt politikos apžvalgininkams. Nedavė interviu Rusijos žurnalistams, ir labai protingai, išmintingai pasielgė.

Saulius Kizelavičius

2016.07.16; 09:29

 

Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų sąjungos frakcijos nariai Valentinas Stundys ir Mantas Adomėnas plenarinių posėdžių opozicinei darbotvarkei pateikė rezoliuciją „Dėl Lietuvos švietimo būklės neatidėliotino parlamentinio tyrimo“.

Dokumente atkreipiamas dėmesys, kad pastaruoju metu Lietuvos švietimo politikoje kyla vis daugiau problemų – finansavimas švietimo sistemai mažėja, atsiliekama nuo pasaulinių švietimo tendencijų, taip pat didėja tėvų, mokytojų, ekspertų susirūpinimas esama padėtimi. 

Continue reading „TS-LKD opozicinėje darbotvarkėje – rezoliucija dėl švietimo situacijos Lietuvoje”

Neseniai Seimo pirmininkė Loreta Graužinienė buvo susitikusi su Lenijos ambasadoriumi Lietuvoje Jaroslavu Čubinskiu (Jaroslaw Czubinski). Respublika.lt pranešė, kad susitikimo metu aptartas kultūros viceministro Edvardo Trusevičiaus vadovaujamos darbo grupės parengtas Tautinių mažumų įstatymas ir jo svarstymo eiga.

Turbūt daug kam netikėtai ambasadorius pasakė, kad toks įstatymas yra tik Lietuvos vidaus politikos reikalas, kad jo nebuvimas didelių problemų Lietuvoje gyvenantiems lenkams nekelia.

"Manome, kad šis klausimas yra Lietuvos Respublikos kompetencija, ne Lenkijos Respublikos. Negalime kištis į kitos šalies reikalus ir spręsti klausimus, kurie nėra Lenkijos kompetencija", – apie Tautinių mažumų įstatymą sakė J.Čubinskis.

Continue reading „Klastingas Tautinių mažumų įstatymo projektas”

Spalio 3 d. Mokslų Akademijos mažojoje salėje įvyko akademiko Zigmo Zinkevičiaus naujos knygos „Lietuviai. Praeities didybė ir sunykimas” sutiktuvės. Labai daug žmonių norėjo įsigyti šį Mokslo ir enciklopedijų leidybos centro leidinį, susitikti su autoriumi, inteligentijai, pedagogams, humanitarams puikiai pažįstamu. Akademikas Z.Zinkevičius yra dėstęs tūkstančiams studentų (taip pat ir šių eilučių autoriui) .

Daugelis iš jų jau seniai išėję į užtarnautą poilsį, augina anūkus, o jų profesorius vis dar dirba, rašo ir leidžia knygas, darbštumu ir darbingumu stebindamas kiekvieną.

Renginiui vadovavo LMA tikrasis narys prof. Eugenijus Jovaiša, apie visuomenei pristatomą knygą ir jos autorių kalbėjo LMA narys prof. Algirdas Sabaliauskas (buvęs Z.Zinkevičiaus studentas), LMA tikrasis narys prof. Bonifacas Stundžia, leidybos centro redakcijos vedėja Irena Stankevičienė, ir visi jie džiaugėsi, kad akademikas parašė tiek daug labai vertingų mokslinių veikalų. Iš paties Z.Zinkevičiaus žinau, kad prie rašomojo stalo jis praleidžia  daug valandų, nes nepavargsta, nes be darbo blogai jaučiasi, o daktarai dirbti nedraudžia.

Knygos aš dar nebaigiau skaityti, bet esu skaitęs beveik visas Z.Zinkevičiaus knygas,  todėl keliais sakiniais drįstu palydėti naujausios akademiko knygos  sutiktuvėse padarytas nuotraukas ir, svarbiausia, paskelbti paskutinį autoriaus teksto puslapį.

Nežinau nė kaip jį pavadinti. Tai mūsų dienų patriarcho testamentas, priesakai lietuvių tautai, raginimai, kaip turėtume gyventi šiandien, ateity, kad neišnyktume. Sunykome, bet dar neišnykome, dar galėtume išlikti, jeigu neatsisakytume tautinės valstybės modelio, jeigu tautos sąvokos nesutapatintume su pilietinės visuomenės sąvoka, jeigu neniekintume lietuvių kultūros, jeigu apdairiai sektume Vakarais, jeigu būsime kritiški jų įtakai, iš jų imsime tik tai, kas mums naudinga, jeigu griežtai atmesime sovietinio kosmopolitizmo apraiškas, jeigu į mokyklų programas grąžinsime Tėvynės meilės ir patriotizo ugdymą, jeigu išsiauginsime Tėvynę mylinčią jaunąją kartą, jeigu išsirinksime valdžios vyrus ir moteris, kurie „zuikio žvilgsniu” nesidairys į kaimynus, neatsiprašinės už nebūtus nusikaltimus, jeigu nesižemins; jeigu neniekinsime Bažnyčios, jeigu „visomis išgalėmis sieksime sustabdyti rytinių lietuvių kalbos ploto pakraščių slavėjimą”, jeigu pagerinsime demografinę padėtį…

Tas paskutinis puslapis be pakeitimų turėtų būti perkeltas į visų Lietuvai, lietuvių tautai tarnaujančių judėjimų, visuomeninių organizacijų, partijų, vyriausybių, prezidentų programas. Ir ne tik perkeltas. „Apmąstydami savo tautos praeitį, turime galvoti apie jos ateitį. Reikia siekti to, kas ją stiprintų, vengti – kas silpnina”, – rašo autorius. Šiomis mintimis, neabejoju, persunkta visa knyga. Todėl ji turėtų būti prieinama visiems visuomenės sluoksniams, ypač moksleiviams, studentams, pedagogams.

Abejoju, kad taip ir atsitiks. Knygą graibstė visi, kurie buvo atėję į jos sutiktuves. Tačiau jie – buvę akademiko studentai, kolegos, vienminčiai. Ne jiems ši knyga reikalingiausia, o tiems, kurie nežino, kas yra Z. Zinkevičius, kokia Lietuva buvo praeityje, kodėl ji sunyko, kodėl šiandien lietuvių tautai iškilę mirtini pavojai. Tokių – beveik  nežinančių Lietuvos istorijos – labai daug, pavojingai daug. O šioje knygoje jie rastų viską, visą Lietuvos, lietuvių tautos istoriją nuo seniausių laikų iki šių dienų. Nedaug tokių knygų turime: nuo baltų vardo ir seniausių žinių apie juos – iki Sąjūdžio, Baltijos kelio, Kovo 11-osios.

Bet ar ji tuos mažai žinančiuosius  pasieks? Ypač todėl, kad pačioje knygos pradžioje parašyta:

Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais internete, išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas – parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn.

Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.

Kodėl tokie drakoniški reikalavimai knygai, kurios leidimą finansavo Gražutės Sirutienės fondas (Santa Monika, Kalifornija, JAV)? Kiekvieno autoriaus svajonė – kad jo knyga būtų skaitoma, cituojama, kopijuojama ištisai ir dalimis, eitų iš rankų į rankas mokyklose, universitetuose, kaimo bibliotekose. Negalima! Esu buvęs knygų leidėjas, šį tą žinau apie autoriaus ir leidėjų teises, ir vis tiek  toks drakoniškas draudimas mane nemaloniai stebina. Pelnas, pelnas, ir dar kartą pelnas! Pelnas bet kokia kaina! Minėtas fondas, man regis, ne to siekė.

Kitą dieną toje pačioje salėje, bet jau kitame renginyje akademiko paklausiau: koks jo knygos tiražas? Jis nežino. Jam pasakyta: knygų bus tiek, kiek reikės. Ar galiu aš internete paskelbti paskutinį knygos puslapį? – klausiu. Skelbkite ką norite, – atsakė knygos autorius. Deja, turėčiau nemalonumų.

Knygų tikrai nebus tiek, kiek reikia. Nes reikėtų jų daug, dešimčių tūkstančių: visoms mokykloms, visoms bibliotekoms, visiems televizijos žurnalisto Juro Jankevičiaus „Klausimėlio” herojams, visiems ministrams ir Seimo nariams, visoms partijoms, ypač Lenkų rinkimų akcijai, visiems istorikams, niekinantiems Margirį ir partizanus, Basanavičių ir Smetoną, klastojantiems Mindaugo laikų dokumentus (apie tai kitą dieną toje pačioje salėje kitame renginyje kalbėjo dr. Algimantas Bučys ir akademikas Z.Zinkevičius, artimiausiu metu paskelbsime).

Labai daug kam reikėtų Z.Zinkevičiaus knygos „Lietuviai. Praeities didybė ir sunykimas”, bet bus daug ir tokių, kurie pasirūpins, kad ji nepasklistų taip plačiai, kaip privalėtų. Todėl, autoriui leidus, skelbiu bent paskutinį autoriaus teksto puslapį, kurį pavadinčiau mūsų dienų patriarcho testamentu, priesaku lietuvių tautai, raginimu niekuomet nepamiršti, kad esame lietuviai – garbingų protėvių palikuonys!

———————————————

Apmąstydami savo tautos praeitį…

Apmąstydami savo tautos praeitį, turime galvoti apie jos ateitį. Reikia siekti to, kas ją stiprintų, vengti – kas silpnina. Nereikia žavėtis tokiomis neva „moderniomis” pažiūromis, kaip tvirtinimas, jog šiandieniniame pasaulyje tautinės valstybės modelis jau esąs pasenęs, kad tautos sąvoką reikią sutapatinti su pilietinės visuomenės sąvoka ir panašiai. Prieš akis turėkime didžiojo lietuvių tautos mąstytojo Vydūno žodžius, kad tautiškumas – tai kelias į žmogiškumą.

Reikia kovoti prieš tendenciją niekinti lietuvių kultūrą, tautinį orumą, savęs nuvertinimą. Lietuva – tai lietuvių tautos valstybė.

Apdairiai sekime Vakarais, būkime kritiški jų įtakai. Imkime iš Vakarų tik tai, kas mums naudinga. Nebeždžioniaukime kaišiodami į savo kalbą angliškus žodžius, ypač venkime jų tuo atveju, jeigu turime toms pačioms sąvokoms reikšti gražių lietuviškų žodžių.

Reikia griežtai atmesti sovietinio kosmopolitizmo apraiškas. Tai – tautos vėžys.

Reformuodami švietimą jokiu būdu nesitenkinkime jo išviršinių formų kaitaliojimu, bet žiūrėkime mokymo turinio. Reikia grąžinti į programas Tėvynės meilės ir patriotizmo ugdymą, tokias sąvokas kaip tautiškumas ir lietuvybė, kurių negali pakeisti pilietinė visuomenė. Lietuvių tautai išnykti pavojus nebegrės tik tuo atveju, jeigu išsiauginsime Tėvynę mylinčią jaunąją kartą. Tėvynės meilės ir patriotizmo diegimas mūsų mokyklose ir per žiniasklaidą yra reikalingas kaip oras.

Lietuvos vadovybei trūksta tvirto tautinio stuburo. Valdžios vyrai turėtų atsisakyti nuolatinio dairymosi zuikio žvilgsniu į kaimynus, baiminimosi, ką jie pasakys. Liaukimės atsiprašinėti už nebūtus nusikaltimus. Gana žemintis!

Sudrauskime Bažnyčios niekintojus. Neužmirškime, kiek daug ši institucija nusipelno bolševikų okupacijos laikais siekdama išlaikyti lietuvybę ir dorą.

Turime visomis išgalėmis siekti sustabdyti rytinių lietuvių kalbos ploto pakraščių slavėjimą. Tai – pirmaeilis uždavinys, nuo kurio daug priklausys mūsų tautos ir valstybės ateitis.

Būtina pagerinti demografinę padėtį, imtis priemonių, skatinančių gimstamumo didėjimą ir emigracijos stabdymą.

Svarbiausia – niekuomet nepamirškime, kad esame lietuviai – garbingų protėvių palikuonys!

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2013.10.06

« 2 2 »

Balandžio 28 dieną Vilniaus Nepriklausomybės aikštėje įvyko Lietuvos piliečių protesto mitingas „Už Mūsų Žemę, Kalbą ir Valstybę”. Skelbiame Vytauto Visocko nuotraukas, pasakojančias apie protesto akciją, bei mitinguotojų entuziastingai priimtą rezoliuciją.

Lietuvos piliečių mitingo „UŽ Mūsų Žemę, Kalbą ir Valstybę!“ REZOLIUCIJA

J. E. LR Prezidentei p. D. Grybauskaitei

LR Seimo pirmininkui p. V. Gedvilui

LR Ministrui pirmininkui p. A. Butkevičiui

Mes, Lietuvos Respublikos piliečiai, 2013 m. balandžio 28 d. 14 val. Vilniaus Nepriklausomybės aikštėje susirinkę į protesto prieš antivalstybinių jėgų ardomąją veiklą Lietuvoje ir valstybę žeminančią vidaus ir užsienio politiką mitingą,

Teigiame:

Šiandien iš Pietryčių Lietuvos regiono savivaldybių administracijos ir viešųjų įstaigų nuosekliai šalinami ir  išstumiami Lietuvos Respublikai, o ne LLRA lojalūs pareigūnai ir darbuotojai;

Naikinamas ikimokyklinio ugdymo įstaigų ir mokyklų su mokomąja valstybine lietuvių kalba tinklas ir sabotuojamas valstybinės kalbos mokymas nelietuviškose mokyklose;

Atvirai ir sistemingai pažeidinėjant Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatą dėl lietuvių valstybinės kalbos statuso ir jos vartojimą viešojoje erdvėje reglamentuojančius teisės aktus vietovardžių ir gatvių pavadinimai Pietryčių Lietuvos regione provokuojamai rašomi nevalstybine kalba.

Pareiškiame:

Šiurkščiai pažeidus Lietuvos Respublikos Seimo Rinkimų įstatymą ir LLRA neteisėtai tapus parlamentine partija bei šalį valdančios partijų koalicijos dalyve, Lietuvos valstybei ir valdžiai keliami vis nauji tautinę ir pilietinę nesantaiką kurstantys provokaciniai reikalavimai. Šiuos reikalavimus remia Lenkijos Respublika, kurios vadovybė, pažeisdama  tarptautinę teisę, daro šiurkštų politinį ir diplomatinį spaudimą Lietuvai ir atvirai kišasi į jos vidaus reikalus.

Patenkinus nepagrįstus LLRA keliamus reikalavimus būtų dar labiau išplėsta ir juridiškai sustiprinta faktiškai jau dabar egzistuojanti Pietryčių Lietuvos autonomija ir sukurtos prielaidos  ateityje įgyvendinti autonomininkų prieš du dešimtmečius nepasiektą tikslą — atskirti nuo Lietuvos jos teritorijos dalį:

Patenkinus LLRA keliamą antikonstitucinį reikalavimą oficialiuose dokumentuose  rašyti asmenvardžius ne tik valstybine, bet ir kitomis kalbomis, būtų paneigtas konstitucinis lietuvių kalbos kaip valstybinės statusas, o Lietuva taptų šalimi, kurioje pradėtų veikti kitų šalių valstybinių kalbų jurisdikcija;

Įgyvendinus LLRA reikalavimą rašyti vietovardžių ir gatvių pavadinimus ne valstybinėmis kalbomis  būtų iš esmės paneigtas Lietuvos valstybės teritorinio vientisumo principas faktiškai pripažįstant, kad Pietryčių Lietuva nėra istorinių Lietuvos etninių žemių dalis;

Nusileidus LLRA reikalavimui neribotam laikui atidėti suvienodinta lietuvių kalbos valstybinį egzaminą visų šalies mokyklų abiturientams valstybinę kalbą gerai mokantys šalies moksleiviai būtų diskriminuojami stodami į aukštesnės pakopos lavinimo įstaigas ir šalies darbo rinkoje.

Reikalaujame:

Netenkinti antikonstitucinių Lietuvos valstybei keliamų LLRA reikalavimų;

2013 m. vykdyti suvienodintą baigiamąjį valstybinį kalbos egzaminą visiems šalies abiturientams;

Teisinėmis priemonėmis užkardyti prieš Lietuvos Respubliką nukreiptą ardomąją LLRA veiklą. Būtina panaikinti jos atstovų neteisėtai įgytus LR Seimo narių įgaliojimus ir LLRA kaip legaliai veikiančios antivalstybinės politinės partijos juridinį statusą;

Vyriausiosios rinkimų komisijos pirmininkas p. Z. Vaigauskas turi prisiimti politinę ir teisinę atsakomybę ir būti atleistas iš pareigų už šiurkščius LR Konstitucijos ir Seimo rinkimų įstatymo pažeidimus;

LR užsienio reikalų ministras p. L. Linkevičius ir Švietimo ir mokslo ministras p. D. Pavalkis turi būti nedelsiant atleisti iš užimamų pareigų už Lietuvos valstybės ir jos piliečių  interesams kenkiančius veiksmus ir tautos bei valstybės garbės ir orumo žeminimą šalyje ir užsienyje.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2013.04.29

zigmas_zinkevicius

Tikėjausi, kad prezidentas Adamkus nepasiduos kosmopolitų spaudimui

Puolimas prieš mane labai sustiprėjo nuo 1998 m. pradžios, galbūt ryšium su politinio aktyvumo padidėjimu renkant naująjį prezidentą. Kaip ir anksčiau, buvau kaltinamas visomis galimomis ir negalimomis “nuodėmėmis”, tik intensyviau ir pikčiau.

Įnirtėjant išpuoliams prieš mane, stichiškai atsirado ir gynyba. Tauta priešinosi kosmopolitizmui. Gavau daugybę laiškų, pritariančių mano siekiams ir raginančių nenuleisti rankų, dar atkakliau dirbti. Rašė nepažįstami žmonės iš įvairių Lietuvos miestų, net iš nedidelių miestelių, taip pat iš užsienio.

Continue reading „Prie Lituanistikos židinio ( 8 )”

zigmas_zinkevicius

Kuolio ir jo grupuotės puolimai prieš mane, sinchronizuoti su lenkų ekstremistų puolimais, gerokai trukdė Pietryčių Lietuvos švietimo tvarkymą, tuo pačiu padėjo lenkų ekstremistams.

Mane stebino tai, kad šmeižikišką akciją prieš Ministeriją iš pat pradžių rėmė Seimo švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininkas Žibartas Jackūnas, mėgęs kalbėti viso Komiteto vardu (plg. Dialoge, 1997 08 29 apžvalginio straipsnio antraštę “Išryškėjo skiringos Seimo komiteto ir ministerijos nuostatos”), nors anaiptol ne visi to Komiteto nariai Jackūną palaikė ir manė būtent taip, kaip jis, pvz., rašytojas Jonas Avyžius, Romualda Hofertienė ir ypač Kultūros pakomitečio pirmininkas Zigmas Pocius, labai blaivaus proto, visuomet mane rėmęs.

Continue reading „Prie Lituanistikos židinio ( 6 )”

zigmas_zinkevicius

Lenkų veikėjai rėmė LDDP atėjimą į valdžią. Šie atsidėkodami paliko Pietryčių Lietuvoje vietinei lenkiškai valdžiai veikimo laisvę.

Nelengvai sekėsi išjudinti Kultūros ministeriją, bet pagaliau ir ji prisidėjo su savo kultūrinėmis programomis, skirtomis Pietryčių Lietuvai. Viename kitame jų renginyje teko dalyvauti.

Taigi lietuviško švietimo srityje Pietryčių Lietuvoje pavyko nemaža nuveikti. Šiame darbų bare įvyko lūžis. Svarbiausia, pasikeitė vietos gyventojų požiūris į lietuvišką švietimą. Įsigijome jų pasitikėjimą. Tėvai nebebijojo leisti vaikų į lietuviškas mokyklas, nes matė, kad Vyriausybė tomis mokyklomis rūpinasi, kad jos nebus uždarytos ir vaikams nereikės grįžti į lenkiškas mokyklas, ko jie labiausiai bijojo, nes tuo atveju juos kiti vaikai badytų pirštais: štai ką “litvinai” jums padarė!

Continue reading „Prie Lituanistikos židinio ( 3 )”

zigmas_zinkevicius

Pakito kitakalbių vietos gyventojų požiūris …

Reikia pasakyti, kad tarp daugybės kaltinimų man vyravo vienas tragikomiškas.

Nuostabą kėlė lenkų visuomenės nesiorientavimas Vilnijos kalbinėje situacijoje.

Rimti žmonės šaipėsi iš manęs dėl to, kad aš tvirtinu, jog didelėje Pietryčių Lietuvos dalyje šnekama ne lenkiškai, bet gudiškai (baltarusiškai), nors iš tikrųjų būtent taip ir yra, tai labai gerai žino lenkų kalbininkai.

Štai kaip buvo iš manęs šaipomasi: “Arba profesorius niekuomet nebuvo Vilniaus krašte, arba su nieku nekalbėjo, arba, pagaliau, neatskiria lenkų kalbos nuo gudų kalbos. Negalima būtų jam daryti tokių priekaištų, jeigu ne faktas, jog Zinkevičius yra lingvistas, be to, turintis didelį autoritetą” (Sztandar Mlodych, 1997 01 06). Kokia dezinformacinė demagogija!

Continue reading „Prie lituanistikos židinio ( 2 )”

zigmas_zinkevicius

Lietuvių kalba tokia sunki, kad lenkai jos nepajėgia išmokti

Neseniai paskelbėme videointerviu “Kai aš buvau ministras” su akademiku Zigmu Zinkevičiumi. Buvo kalbama apie jo pastangas gelbėti lietuvybę Pietryčių Lietuvoje, kuri ten jau “kabėjo ant plauko”. Tuo metu visoje Lietuvoje “švietimas tebebuvo kryžkelėje”. Reikėjo pasiekti, kad mokykla ugdytų gimtojo krašto patriotus. Ministras ėmėsi šio kilnaus darbo, bet iškart pajuto didžiulį pasipriešinimą. Jėgos buvo nelygios, nes pagalius į ratus jam kaišiojo ir savi, ir svetimi.

Akademikas leido skelbti ištraukas iš knygos “Prie lituanistikos židinio”, kur rašoma apie labai sunkų, neilgą, neužbaigtą, bet labai vaisingą jo darbą Švietimo ir mokslo ministerijoje. Skelbiame pirmąją ištrauką. 

Continue reading „Prie lituanistikos židinio ( 1 )”

video_cip

Pradėjome 23-čiuosius nepriklausomybės metus. Kai siekėme išsivadavimo, tikėjomės, kad laisvoje Lietuvoje galėsime laisvai puoselėti tautinę kultūrą, lietuvių kalbą, vaikus auklėsime taip, kad jiems nebūtų svetima tėvynės meilė, patriotizmas.

Negali sakyti, kad nuėjome visai kitu – kosmopolitizmo – keliu, bet tikrai ne tuo, apie kurį svajojome okupacijos dešimtmečiais. Labai daug praradome, pamiršome, išsižadėjome, išbarstėme to, kas buvo sava, artima. Ypač šia prasme nuskriaudėme jaunimą – dėl to jo tiek daug ir netekome. Mano aplinkos žmonės ne kartą yra apgailestavę, kad kultūrai, švietimui vadovavo “ne tie žmonės”. Labai gaila akademiko Zigmo Zinkevičiaus, kurį, vos pradėjusį eiti švietimo ir mokslo ministro pareigas, negailestingai ėmė talžyti ir savi, ir svetimi.

Continue reading „Akademikas Zigmas ZINKEVIČIUS: “Kai aš buvau ministras””