Romualdas Ozolas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Vytautas Visockas. Slaptai.lt nuotr.
Lietuvos Respublikos Seimas, minėdamas Romualdo Ozolo 80-ąsias gimimo metines, kviečia į konferenciją „Romualdas Ozolas – valstybės kūrėjas“. Konferencijos pradžia – sausio 31 dieną, 11 valandą Seimo Kovo 11-osios salėje (Seimo I rūmai). Organizatoriai – Seimo Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisija. 
 
Konferencijoje pranešimus skaitys Romualdo Ozolo mokslinės ir politinės veiklos bendražygiai – redaktorius ir leidėjas Antanas Rybelis, filosofas prof. Vytautas Radžvilas, rašytojas Romas Gudaitis, istorikas prof. Arūnas Gumuliauskas, politologas Alvydas Medalinskas. Analitinius pranešimus taip pat pristatys istorikė prof. Rasa Čepaitienė, politologai doc. Algimantas Jankauskas ir dokt. Vytautas Sinica. 
 
„Ateis diena, kai bus pasakyta tiesa – Romualdas Ozolas faktiškai yra dabartinės Lietuvos Respublikos atkūrimo tikrasis ideologas. Būtina skaityti jo tekstus. Tai žmogus, kuris matė ateitį 15-20 metų į priekį. Jis turėjo pranašo dovaną. O tai, kad mes jo neįvertiname, yra jau ne paties Ozolo nelaimė, o mūsų tautos tragedija“, – apie Romualdą Ozolą teigia Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys, filosofas, Vilniaus universiteto profesorius Vytautas Radžvilas.
 
Šia proga slaptai.lt skelbia Vytauto Visocko prisiminimus apie Romualdą Ozolą, skelbtus 2017-aisiais metais.
 
XXX

Vytautas Visockas

Su Romualdu Ozolu mano pažintis ilga – nuo 1957-ųjų rugsėjo 1-osios iki paskuginio susitikimo  2014-ųjų gruodžio mėnesį Santariškių ligoninės palatoje, kai aš dar nežinojau, kad daugiau nepasimatysime. Tiesa, 2015-ųjų pradžioje dar kelis kartus kalbėjomės telefonu. Ne apie ligas – apie „Nepriklausomybės sąsiuvinių“ leidybinius reikalus. Dirbo jis turbūt iki paskutinio atodūsio.

„Giriant be saiko ir stiprios prigimties žmogų galima išvesti iš tiesaus kelio. Tikri draugai turi kalbėti tiesą, kad ir kokia karti ji būtų, – skaitau R.Ozolo „Supratimuose“. Tai beveik pati pirmoji mintelė, užrašyta 1956-aisiais, dar vidurinės mokyklos abituriento.

Šiuose mano atsiminimuose pasistengsiu jo negirti be saiko, nors rašysiu apie įvairių pagyrimų vertą tikrai stiprios prigimties Lietuvai daug nusipelniusį žmogų, juo labiau, kad nebuvau jam nei tikras, nei netikras draugas. Sprendžiant iš įrašų man padovanotose knygose, buvome bendraminčiai, bendražygiai, bendradarbiai, bičiuliai…

Vilniaus universitete

Jeigu studijų Vilniaus universitete laikais nebūtumėm gyvenę viename „Tauro“ bendrabučio kambaryje, apie Ozolą kaip studentą, kurso draugą beveik nieko negalėčiau papasakoti. Tiesą sakant, ir dabar ne kažin ką, nes jis nei su kambario, nei su kurso draugais, man regis, artimiau nebendravo.

Atsiminimų knygoje „Lituanistai“, kurią jam įteikiau ligoninės palatoje, Ozolas rašo: „Kurse jaučiuosi laikinas. Įstojau į lituanistiką tik todėl, kad, pavėlavęs su dokumentais, į žurnalistiką būčiau turėjęs laikyti egzaminus, o lituanistų kurse medalininkų vieta dar buvo  (medaliu baigusiems vidurinę stojamųjų egzaminų laikyti tąsyk dar nereikėjo), rektorius Juozas Bulavas, neįtikinęs rinktis teisę, suteikė galimybę užimti laisvą medalininko vietą pas lituanistus. Toks ilgą laiką ir buvau: užėmęs vietą“.

Romualdas Ozolas – studentas

Turbūt dauguma kurso draugų, stodami į Universitetą studijuoti lietuvių kalbą ir literatūrą, rašė eilėraščius ir svajojo būti poetais. Negaliu tvirtinti, bet manau, kad Romas eilėraščių nerašė, buvo prozininkas. Bendrabučio kambaryje ir kurse mes jį draugiškai pravardžiuodavom Skriptorium, Rašytoju. Nepyko. Man skirtoje nuotraukoje (su kefyro buteliu vienoje rankoje, duonos kriaugžliu – kitoje) juokaudamas užrašęs: „O buvo laikai, kai ir rašytojai mito duona ir vandeniu“. Netiesa: beveik visada spintos lentynoje pūpsojo labai storų skanių lašinių bryzas, Romo parsivežtas iš tėviškės. Juo domėjomės beveik visi kambario draugai, ypač paskutinėm dienom iki stipendijos.

„Lituanistuose“ pats prisipažįsta, kad nuo antro kurso buvo beveik pražuvęs Universiteto dainų ir šokių ansamblyje, kuris tada vadinosi Vilniaus valstybinio V.Kapsuko vardo universiteto LTSR nusipelnęs dainų ir šokių liaudies ansamblis. Į bendrabutį pareidavo tik pernakvoti.

Turbūt pirmasis iš kurso draugų išleido knygelę: apie šį ansamblį. Su Liaudies instrumentų sekstetu buvo išvykęs į septintąjį pasaulio jaunimo ir studentų festivalį Vienoje; grįžo su aukso medaliu ir mano studentiška kepuraite, nusagstyta įvairiausiais ženkliukais. Tos kepuraitės jis man, suprantama, negrąžino, suieškojo kitą, ne tokią ypatingą.

Kurso draugų susibūrimuose beveik nedalyvaudavo. Nėra jo tuos pasilinksminimus atspindinčiose mano nuotraukose. Turiu vieną kitą, darytą bendrabučio kambaryje. Pats fotografuodavo daug, beje, visą gyvenimą nesiskyrė su mažyčiu fed‘u. „Fotografavimas – ne tik mechaninė žmogaus akis. Fotomenas todėl yra lygus kitiems“ (iš 1959 m. dienoraščio). Turėjo draugų Dailės institute (dabar – Dailės akademija). Į kambarį bendrabutyje dažnai užeidavo būsimasis dailininkas ir fotomenininkas Rimantas Dichavičius. Tik po daugelio metų, kai 2010-aisiais Signatarų namuose politikai, menininkai, filosofai gyrė jo neseniai pasirodžiusius dienoraščius „Aušros raudonis“, sužinojau, kad Ozolas pats neblogai piešė. Tada filosofas Arvydas Šliogeris stebėjosi gausiais Ozolo talentais, minėdamas jį taip pat ir kaip dailininką, dailės, fotomeno žinovą. Tiesa, atrodo, kad daugiau kaip prieš 20 metų Šliogeris Ozolą vertino santūriau: „Mano žmona […] negali Šliogerio matyti – vaikšto per pažįstamus ir šneka, koks Ozolas kvailas ir nieko nenutuokia filosofijoj. Aš tik šypsaus“, – rašoma 1987-ųjų dienoraštyje.

Turbūt Ansamblis kaltas, kad lituanistikai Ozolas neskyrė didesnio dėmesio, greičiau ne tiek studijavo, kiek mokėsi pažymiui. Labai gabiam jaunuoliui nebuvo sudėtinga gerai išlaikyti egzaminus ir domėtis pašaliniais dalykais, kurie jį ilgainiui padarė tokį, kokį dabar turime – vieną ryškiausių Atgimimo, Kovo 11-osios asmenybių.

Valstybinis lietuvių kalbos egzaminas. Egzaminatorius – kalbininkas Jonas Palionis, tuo metu, berods, filologijos fakulteto dekanas. Aš dar ruošiuosi, Ozolas jau atsakinėja. Man nerūpi, ką ir kaip kurso draugas pasakoja, bet kai egzaminatorius ėmė Ozolą auklėti, norom nenorom suklusau. Dabar, po penkiasdešimt penkerių metų, sunku tiksliai papasakoti, kokių priekaištų jam tada pažėrė dėstytojas, bet esmė tokia: galėtum būti kuklesnis, aš irgi esu buvojęs užsieniuose, daug pasaulio matęs.

Šitą frazę gerai atsimenu. Ir man, tikriausiai ir Ozolui, tie priekaištai tada buvo labai netikėti, nevietoje ir nelaiku. Ar pagrįsti? Manau, kad ne iš piršto laužti. Su Universiteto ansambliečiais, su sekstetu studijų metais Ozolas jau buvo lankęsis Austrijoje, Vengrijoje, Lenkijoje, Čekoslovakijoje, koncertavęs Maskvos Kremliaus teatre, Suvažiavimo rūmuose, Čaikovskio konservatorijoje… Nebuvo jis labai kuklus, dėmesingas – sakau tai todėl, kad „tikri draugai turi kalbėti tiesą“.

„Lituanistuose“ mūsų kurso draugė Bronė Liniauskienė, vėliau – lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja ekspertė, Lietuvos Rašytojų sąjungos narė, Kretingos rajono Garbės pilietė, rašo: „Atgimimo pradžioje stovėjome vieno rajono šventėje, laukėme, kol pakvies kalbėti. Ozolas ilgokai stovėjo šalia manęs, bet nei sveikas, nei sudie. „Romai, ar tu manęs nepažįsti?“ – „Pažįstu, kodėl nepažįstu.“ – „Tai kodėl nepasisveikini?“ – „Aaa…“ – numojo ranka. Taigi, suprask: aš – Ozolas. Pastovėjo šalia valdžios, pakvėpavo tuo oru ir pasijuto pusdieviu“.

Šį gabaliuką Bronė leido iš jos atsiminimų išmesti, bet aš žinau, koks Ozolas negailestingas kai kuriems žmonėms savo dienoraščiuose, todėl palikau. Didelių žmonių ir ydos didelės. Manęs jis taip pat kartą „nepažino“, kai jau buvo Nepriklausomybės akto signataras. 

1962 m. studijos baigtos; ir Ozolui, tarsi kokiam vidutiniokui, tenka provincijos mokytojo dalia. „Baigus Universitetą esu kviečiamas dirbti komjaunimo centro komitete, bet, pasirodo, nesu komjaunuolis. Baudai gaunu paskyrimą į rajono mokyklą, nors jau dirbu Vilniuje“, – skaitome jo biografijos papildymuose („Mano kelias į nepriklausomybę. Kas biografijoje nepažymėta“).  

Apie darbą Valkininkų mokykloje man jis yra pasakojęs. Atsimenu tik tiek, kad tada, vasarą vaikštinėdamas parugėm, gėrėdavęsis nuostabia Lietuvos gamta ir daug mąstydavęs: apie pasaulį, gyvenimo prasmę, lietuvių tautos likimą.

 „Mintyje“

1962-aisiais išsiskirstėme kas sau. Su Ozolu likimas vėl suvedė po aštuoniolikos metų, 1980-aisiais, „Minties“ leidykloje. Aš ten jau kelerius metus dirbau redakcijos vedėju, o jis buvo paskirtas vyriausiojo redaktoriaus pavaduotoju. Vienas iš mano viršininkų – kurso draugas. Kaip manote, mano gyvenimas palengvėjo ar pasunkėjo? Neretai tokiais atvejais pavaldinio gyvenimas palengvėja. Panašių santykių tuo metu leidykloje buvo: vyriausiasis redaktorius bičiuliavosi su vienu redakcijos vedėju, direktorius – su kitu. Mano atžvilgiu Ozolas iškart leido suprasti: nesitikėk jokių nuolaidų. Ir už tai aš jam esu dėkingas. Ne tik man pasisekė, kad teko dirbti su tokios plačios erudicijos intelektualu, pasisekė ir leidyklai. Drįsčiau sakyti – ne tik leidyklai.

Romualdas Ozolas (ketvirtas iš kairės) su kurso draugais
Romualdas Ozolas (ketvirtas iš kairės) su kurso draugais

Knygų leidyboje Ozolo nuopelnai dideli, tačiau aš čia net nebandysiu jų atskleisti. Reikėtų nemažos monografijos, pasakojančios apie devintajame dešimtmetyje ir dešimtojo pradžioje išleistas veringiausias knygas, prie kurių pasirodymo tais gūdžiais laikais (tamsiausia būna prieš aušrą) prisidėjo „Minties“ leidyklos vyrausiojo redaktoriaus pavaduotojas Romualdas Ozolas. Į leidyklą jis įsiveržė kaip gaivus vėjo gūsis, iš esmės pakeitęs dešimtmečiais nusistovėjusį leidybinį klimatą, nustelbęs visus buvusius tos leidyklos leidėjus.

Kas jis toks? Dar vienas nomenklatūrininkas iš rūmų šalia Lenino aikštės. Kai perskaitėme jo „etnologinius užrašus“ apie darbą pas Česnavičių – „Pilkieji rūmai“, – ne visi leidykloje patikėjo, kad tie užrašai nuoširdūs, atsiradę tais laikais. Ką jis išmano apie knygų leidybą? Kai kurie redaktoriai ir redakcijų vedėjai pradžioje galvojo panašiai ir tarpusavyje tyliai apie tai pasikalbėdavo. Kartą po vienos kitos taurelės (leidykloje tais laikais puotaujama buvo dažnai, net labai triukšmingai) Ozolas kelis mus pasikvietė į savo butą Kačialovo gatvėje. Norėjo parodyti ir įrodyti, kad į leidyklą jis atėjo šiam darbui pasirengęs, daug mąstęs, kad dirbti ketina rimtai. Aš juo patikėjau. Jau tuo metu Ozolas turėjo didelę vertingų knygų biblioteką. Kai Universitete kurso draugai buvome susirinkę po 50 metų, jis mus paragino ne tik išleisti atsiminimų knygą, bet ir savo asmeninių bibliotekų lituanistiką padovanoti gimtosiosioms mokykloms. Jis taip jau buvo padaręs.

Ozolui dirbant „Mintyje“, beveik visos leidžiamos knygos atsidūrė didesnėse mažesnėse serijose, cikluose, blokuose. Visos redakcijos turėjo didelius perspektyvinius leidybinius planus. Paminėčiau serijas „Raštijos paminklai“, „Iš filosofijos palikimo“, „Iš Lietuvos istorijos palikimo“, eseistikos knygų ciklą ir kt. Man teko leisti didžiuosius ir mažuosius turistinius žinynus, skirtus miestams, turistinius maršrutus, serijuotas knygas apie rajonus, miestelius, kultūros, istorijos paminklus. Tik maža dalis tų sumanymų buvo įgyvendinti, nes knyga nūnai tapo pirmiausia preke, o prekė turi būti paklausi ir pelninga.

x  x  x

Vyksta partinis susirinkimas, kuriame dalyvauja Spaudos komiteto žmogus. Ozolas susimąstęs, kartais kažką pasižymi užrašų knygelėje, paskui pats taria žodį. Po susirinkimo gamybininkas V. manęs klausia: ar tu supratai, ką Ozolas norėjo pasakyti? Aš nieko nesupratau. Turėjo jis tokį bėdą, kartą viešai yra apie tai kalbėjęs, žadėjo pasitaisyti. Tąkart aš pagalvojau: vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas taip kalba todėl, kad susirinkime dalyvauja  žmogus iš komiteto. Politikai kartais sugeba daug kalbėti ir nieko nepasakyti, kai nori įtikti ir vieniems, ir kitiems arba nuslėpti savo pažiūras, įsitikinimus.

Tada Ozolas dar nebuvo politikas tikrąja šio žodžio prasme. O kai buvo, man patikdavo, kad jis kalba taip, tarsi skaitytų pasirašytą tekstą – taisyklingais, užbaigtais sakiniais. Nemalonu, kai prezidentas arba koks kitas aukštas politikas nesugeba atsikratyti įkyrių priežodžių, nevartotinų žodžių, daro daug elementarių literatūrinės kalbos klaidų. Mane žavėjo ir tebežavi Vytauto Landsbergio tekstai ir kalbos.

Dar vienas Ozolo oratorinių sugebėjimų vertinimas. Pažįstamas Užsienio reikalų ministerijos darbuotojas M., mitinge stovėjęs šalia manęs, po Ozolo kalbos šypsodamasis sako: kartais atrodo, kad šį kartą ilgo ir sudėtingo sakinio taisyklingai užbaigti jis nesugebės, turės pasitaisyti, pakeisti linksnį, pradėti iš naujo. Bet taip niekada neatsitinka, visada jis randa išeitį.

Mokėjo Ozolas ir kalbėti, ir rašyti apie sudėtingus dalykus, daug aforizmų galima būtų išrinkti iš jo supratimų, sugyvenimų, kalbėjimų mitinguose ir televizijose.

Kai jis dar buvo „Minties“ vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas, bet leidykloje jau pasirodydavo retai, kartą mes jį pasikvietėm į salę papasakoti, kas girdėti kasdien kintančiame pasaulyje, kuriame Lietuva jau buvo pabudusi ir kėlėsi. Iki šiol atsimenu kai kuriuos vaizdingus jo pasakymus apie Rusiją: byrant imperijai, į kurią pusę ji virs, užgrius mus visu savo svoriu ar neužgrius? Ozolas tada dar nežinojo. Tik dabar galutinai paaiškėjo, kad griūva ant mūsų.

Pradedant 1988-aisiais Ozolas jau nebuvo vien „Minties“ leidyklos darbuotojas. Neperdedant galima sakyti, kad kasdien jis vis labiau panašėjo į vieną talentingiausių redaktorių, taisantį ir redaguojantį visos Lietuvos gyvenimo knygą. Tačiau kuklų atlyginimą už darbą be poilsio dienų, be atostogų, beje, tuo metu dar ir labai pavojingą, kurį laiką kiekvieną mėnesį jis atsiimdavo leidyklos buhalterijoje. Leidyklos direktorius ir vyriausiasis redaktorius – partinės nomenklatūros atstovai – toleravo Lietuvoje prasidėjusį Sąjūdį ir Ozolo aktyvią veiklą jame.

x  x  x

Nusprendėme išleisti turistinį leidinį apie automagistralę Vilnius – Klaipėda. Tuo metu ji buvo ką tik užbaigta. Prikalbinome šio darbo imtis prof. Česlovą Kudabą. Važiuojame pasižvalgyti, ką kur reikėtų aprašyti, fotografuoti. Profesorius įdomiai pasakoja apie Smetonos laikais atliktus dielius kelio statybos darbus, pakelėse vykusias įnirtingas kovas Antrojo pasaulinio karo metais, o  Ozolas man sąsiuvinyje pažymi privalomai fotografuotinas vietas. Jis juk buvo meninės fotografijos vertintojas. Tą pačią vasarą kelininkų sunkvežimis kelis kartus mane vežė iki Klaipėdos, Palangos, Ozolo nurodytose vietose pakeldamas panoraminei nuotraukai. Net iš lėktuvo teko fotografuoti automagistalę. Deja, prof. Kudaba, tapęs Seimo nariu, šio darbo nepadarė. Apgavome kelininkus, kurie mus vežiojo, Palangoje maudė suomiškoje pirtyje, vaišino. Prisimenu,  viešbutyje tada jaudindamiesi stebėjome „Žalgirio“ krepšininkų dvikovą su Maskvos CSK. Lemiamais momentais Ozolas neatlaikydavo įtampos ir pasitraukdavo nuo televizoriaus ekrano. Tada krepšinis mums buvo ne tiek sportas, kiek kova su okupantais.

Romualdas Ozolas mitinge

Turistinei literatūrai reikėjo daug nuotraukų, o fotografų, galinčių kokybiškai iliustruoti rajonus, miestus ir miestelius, surasti būdavo nelengva. Ozolas dažnai atmesdavo pateiktas nuotraukas, reikalaudavo dar ir dar kartą fotografuoti.

CK pareikalavo skubiai pakartotinai rusų kalba išleisti knygelę apie Kauno IX fortą. Ozolui žinomo fotografo nuotrauka viršeliui netinka, reikia panoraminės, geriausia būtų – iš lėktuvo. Kur aš gausiu tą lėktuvą! Čia jau tavo problemos. Ieškojom (ir radom!) lėktuvą.  

Beje, Ozolas man yra sakęs: meninė fotografija gali būti tik juodai balta. Jis labai skeptiškai vertino pasirodžiusius spalvoto vaizdo televizorius, tokio jis niekada nepirksiąs. Peikė ir rašymą kompiuteriu, šia prasme buvo mažai raštingas. Ranka rašytame tekste braukymai, taisymai daug pasako apie autoriaus kūrybinį darbą, minčių vingius, o iškart kompiuteriu rašant viso to nelieka, – teigė jis. Taip, naujovės sukuria ir naujų problemų, tačiau pastaroji – ne pati didžiausia.

 „Minties“ leidykla šiandien jau ryžtasi išleisti knygą, kurios „pamatiniai teiginiai, raudona gija einantys per visą monografiją, negali nestebinti, netgi nestulbinti visai kitokiu istorinės tiesos, jos spalvų aiškinimu.“ Taip profesorius, habilituotas daktaras, Lietuvos mokslų akademijos narys emeritas Romualdas Grigas ką tik pasirodžiusioje knygoje „Nutylėtų tiesų sakymai“ rašo apie „Mintyje“ išleistą  istoriko Henriko Šadžiaus monografiją „Tautos drama (1939-1953)“. Profesorius spėlioja, kas galėų būti tokios knygos, labai palankios V.Putino Rusijai, rėmėjas, „kas autoriui padėjo rašyti?“ Visai atsitiktinai sužinojau kur šuo pakastas. Gerai, kad Romualdas Ozolas jos nesulaukė, būtų jautęsis labai įskaudintas.

x  x  x

Leidome gamtininko, Žuvinto rezervato direktoriaus Vytauto Nedzinsko knygas, todėl ne vieną kartą su direktorium plaukiojom šiame paukščių ir žuvų ežere. Ir Ozolas panoro jį pamatyti iš arti. Spalio mėnesį vežiau jį su sūnumi Džiugu savo automobiliu. Diena trumpa. Pusvalandį paplaukiojom, grįždami Alytuje mano gimtajame name pavalgėme vėlyvus mamos pagamintus pietus ir temstant jau buvome Vilniuje. Ozolo sūnus visą laiką tylėjo, mintyse aš tuo net stebėjausi. Negalėjau suprasti, ar jam ta kelionė buvo bent kiek įdomi.

Antrą kartą Ozolo Džiugą pamačiau karste. Su sūnumi Gintaru atėjome užjausti sielvarto prislėgtus tėvus (Irena Ozolienė taip pat mano kurso draugė). Tai tu dar gyvas? – žiūrėdamas į mano sūnų, netikėtai paklausė Ozolas. Labai keistas klausimas. Ką tai galėtų reikšti? Vėliau jis man paaiškino: kai buvo ieškomas Džiugas, Misiukonis jam sakęs, kad morge ne Džiugo, o Gintaro Visocko kūnas. Mano sūnus tada dirbo „Lietuvos aide“.

Politikoje

Pasibaigus „Minties“ laikotarpiui, Ozolą jau mačiau tik tokį, kokį jį matė visi Lietuvos gyventojai, įdėmiai stebėję, kas dedasi Seime, Vyriausybėje, žiniasklaidoje… Kovo 11-osios akto signataras, buvęs vicepremjeras, buvęs TSKP narys, buvęs LKP CK narys, Centro partijos įkūrėjas, publicistas, politologas, beletristas… Ar viską, ką jis darė ir padarė, galėčiau vertinti tik aukščiausiu pažymiu?

Romualdas Ozolas Kovo 11-osios eitynėse

„Klydom visi. Savaip. Bet kas buvo – buvo. Todėl nebegaliu pakeisti to fakto, kad tada galvojau būtent taip, o ne kitaip, ir nepriklausomai nuo to, kad dabar labai norėtųsi, jog būčiau buvęs protingesnis ar bent įžvalgesnis, tenka sutikti su tuometiniu savo ribotumu, tendencingumu, naivumu ir t.t., ir su apgailestavimu tarti: tada taip galvojau“, – rašoma „Sugyvenimų“ (1990-1992 metų dienoraščių puslapiai) pratarmėje.

Nelengva dabar pasakyti, kur, Ozolo nuomone, jis klydo, buvo nepakankamai protingas, įžvalgus, buvo ribotas… Gal jautėsi šiek tiek kaltas, kad taip greitai valdžia atsidūrė partinės nomenklatūros rankose, kurios ji nepaleidžia iki šiol? Dalis jo klaidų surašyta 1990-1992 m. dienoraščiuose. Kai „Aušros raudoniai“ buvo pristatyti Signatarų namuose, Rašytojų sąjungos leidyklos, išleidusios šią knygą, vadovas Valentinas Sventickas šypsodamasis pasakė: Vytautas Landsbergis čia paminėtas 700 kartų. Daugoka pašaipų, ironijos, net neapykantos Sąjūdžio bendražygio adresu. Tais metais Ozolas ir aš buvome skirtingose barikadų pusėse, tik aš – nežinomas ir nereikšmingas įvykių stebėtojas, o jis – įnirtingas kovotojas prieš „beveik neribotą valdžią įgijusį faktiškąjį valstybės vadovą“, kad jis „netaptų A.Smetonos tipo autokratu ir nesukliudytų Respublikos demokratinei plėtotei“. Netapo, bet Ozolui nuo to ne lengviau: „Jeigu būčiau žinojęs, į ką ta demokratija išvirs!“ 

Mūsų keliai vėl suartėjo, kai abu pamatėm, kad, įstojus į išsvajotoją Europos Sąjungą, lietuvių tautos egzistencijai iškilo pavojus, iki šiol nuolat stiprėjantis. Jis buvo vienas iš nedaugelio ES skeptikų. Dauguma matėme vien privalumus, Ozolas matė tai, ką kai kurie ėjimo entuziastai mato tik dabar, kai netekome trečdalio tautos. Portale Slaptai.lt mes skelbėme jo straipsnius, ėmėme interviu, propagavome jo knygas, ypač „Supratimus“ (Parinktos 1956-2006 metų metafizinio dienoraščio mintys). Savo tekstuose jis įtikinamai ir vaizdžiai atskleidžia kosmopolitizmo, globalizacijos, vadinamosios tolerancijos ir tolerantiškumo, žmogaus teisių deklaracijos (kuri yra ne kas kita, o Komunistų partijos manifesto vertimas), esmę. Jis nebijojo save vadinti nacionalistu, nes, pasak Ozolo, nacionaliozmas, o ne kas kita yra jo jėgų šaltinis.

Kai paskutinį kartą aplankiau jį ligoninėje, net mirties patale jis nesiliovė galvoti apie darbus, kuriuos dar privalėtų atlikti. Norėtų rimtai padiskutuoti su kosmopolitu Tomu Venclova, kuris jį nuolat kritikuojąs, apie pastarųjų dešimtmečių Lietuvos politinį gyvenimą parašyti romaną…

Kadangi su Tomu Venclova jis jau daugiau nesusirems, iš „Supratimų“ (1995) pateikiu bent trumpą ištraukėlę, kur paminėtas šis intelektualas, ideologinis  Ozolo priešininkas:

„Kosmopolitizmas – taip pat tautiškumas, Kosmopolitizmas yra betautis patriotizmas, betautis tautiškumas… Visi kosmopolitai pripažįsta savo tautinę kilmę. Tačiau visi jie nepripažįsta savo įsipareigojimų tautinei kilmei, taigi ir tautai… Kad ir ką kalbėtų apie gėrį gyventi „be tautos“, jis renkasi vieną iš jų – kokią nors emigrantų tautą, kaip T.Venclova JAV, arba bastūnų, kaip V.Žirinovskis pasirinko Rusiją, ir jas šlovina pagal nustatytą „garbės kodeksą“.

Šiandien Ozolo mums labai trūksta. Kaip atsvaros, kaip stabdžio, Lietuvai ritantis į nežinią.

Vytauto Visocko nuotr.

2017-03-15

Vytautas Visockas (1939 – 2018)

Šiemet švęsdami Velykas netekome filologo, spaudos darbuotojo, publicisto, vertėjo Vytauto Visocko.  Mes, Vilniaus universiteto 1957 – 1962 m. lituanistai, jau išeinančios pokario kartos atstovai, Vytauto asmenyje praradome dar vieną studijų laikų  bendrakursį. Atsigręždami atmintimi į seniai prabėgusias dienas matome Vytautą, aukštaūgį, plačiapetį vaikiną iš Dzūkijos, su foto aparatu rankose, fotografuojantį mūsų studentiško gyvenimo momentus, matome dainuojantį,  dalyvaujantį tautosakos rinkimo ekspedicijose, matome tarp aktyvių Universiteto teatrinės studijos dalyvių…

Baigus universitetą Vytautui, kaip ir daugeliui lituanistų, teko paragauti mokytojo duonos ir tik paskui eiti savo pašaukimo keliu. Jis pasirinko spaudos kelią. Keletą metų dirbo daugiatiražinio laikraščio „Gyvenimas – mokykla“ redaktoriaus pavaduotoju, vėliau Lietuvos radijo ir televizijos jaunimo redakcijos vyresnysis redaktorius, kone 25 – erius metus jis atidavė „Minties“ leidyklai (redakcijos vedėjas, vyriausiasis redaktorius, direktorius). Visi, kam teko kartu su Vytautu dirbti, bendrauti, jautė jo asmenybės šviesą, inteligenciją, dvasingumą. Jis niekada neišdavė garbingo, doro žmogaus principų – nemelavo, nepataikavo, nesitaikstė su bukumu, abejingumu… Ir visa savo esybe buvo lituanistas, jam rūpėjo lietuvių kalbos ir kultūros būklė, tautos dvasinis paveldas.

Jausdamas kovos su tamsa, su abuojumu būtinybę Vytautas, jau tapęs pensininku, neleido sau pavargti, griebėsi publicistikos, atviro, tiesaus pokalbio su laikraščio „Draugas“ skaitytojais. Ypač daug, kelis šimtus straipsnių, ne vieną tūkstantį reportažinių, įvairių renginių, susitikimų nuotraukų, įžymių žmonių portretų jis paskelbė sūnaus Gintaro įkurtame Lietuvos aktualijų portale slaptai.lt. Daug nuveikė Vytautas šiame bare, atkakliai darbavosi lig praėjusio rudenio, ligi tol, kol sunki ir lemtinga liga privertė gultis ligoninėn.

Ąžuolas – lietuviškos stiprybės simbolis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2012 m. vasarą susirinkę paminėti Universiteto baigimo 50 – mečio, pasigedome jau anapilin išėjusių keliolikos bendrakursių. Pritarėme Romualdo Ozolo paraginimui kiekvienam parašyti studijų dienų prisiminimus. Juos sudėti į knygą buvo pavesta Vytautui Visockui. Jis ėmėsi stropiai vykdyti šį įpareigojimą. Tik iš pradžių atrodė, kad bus nesunki šita užduotis. Bet reikėjo kantrybės raginant, primenant, laukiant. Buvo vis žadančių, bet taip ir neištesėjusių pažado. Pagaliau talkinant mūsų garsiems kalbininkams Evaldai ir Aldonui knyga buvo parengta spaudai. Turime unikalų, solidų, primenantį mūsų jaunystę, studijų metus Vytauto gausiai iliustruotą nuotraukomis leidinį „Lituanistai 1957 -1962 m.“

Retėja mūsų gretos. Pastaraisiais metais netekome Lietuvos nepriklausomybės akto signataro Romualdo Ozolo, filosofo, bibliofilo Ipolito Ledo, ryškiausios  lietuvių religinės poezijos kūrėjos Marijos Katiliūtės – Lacrimos, pedagogės, poetės Bronės Liniauskienės.

Netikėta, sukrečianti stipruolio, regis, niekada nepalūžtančio Vytauto Visocko netektis. Net ir tie, kurie žinojome, kokius likimo išbandymus, kančias patyrė Vytautas, tikėjome, kad stipri dvasia padės atgauti jėgas. Deja, Vytauto jau nebėra. Belieka tik guostis, kad buvusio gyvenimo šviesa ir šiluma nedingsta, lieka artimųjų bei draugų atmintyje. Toji atmintis Jį nors trumpam atšauks  iš Anapus, matysime mūsų Vytą, gyvą ir orų, tokį, kokį pažinojome.

Jau nebereikia laikrodžio,

Nebereikia  pavasario…

Kalbėsi kapo gėle, miško siaudesiu,

Akmenėlio atodūsiu, paukščio balsu…

Žiūrėsi į mus, dar pasilikusius,

Iš pačios žydriausios žvaigždės…

Sudie, šaunus ir mielas Vyteli, išeinantis į amžinybės Šviesą.

1957 – 1962 m. Vilniaus universiteto lituanistai

2018.04.05

Alfredas Guščius, literatūros kritikas. Slaptai.lt nuotr.

Prieš 27 metus (1990 , rugsėjį) žurnalas „Politika“ (vyr. redaktorius A. Semaška) išspausdino mano apybraižą. Nunešiau paskaityti į Vyriausybę Romualdui Ozolui, dirbusiam premjero pavaduotoju (o premjere dirbo Kazimiera Prunskienė). Paskaitė ir pasakė: „Neblogai, yra kai kas ironiškai pastebėta…“ 

Sąjūdininkai jūroje ir krante

„Visas tuntas sąjūdininkų… ant vandens ir svetimoje žemėje! Ar bereikia geresnės progos apybraižai, esė, vaizdeliui rašyti? Nuo tos įsimintinos kelionės prabėgo vieneri metai, ir sąjūdininkų veidus norisi lyriškai ir ironiškai nuspalvinti… Štai Bronius GENZELIS. Kodėl į šio rašinio avansceną jį kviečiu pirmąjį? Todėl, kad ne tik pernai 1989 metus,  birželio mėnesį, kai vykome į Švediją, bet ir dar 1988 – uosius jis visur buvo tarp pirmųjų, jo visur buvo pilna. Jau netgi traukinyje „Vilnius – Leningradas“ nuo jo buvo… ankšta. Siauras vagono kupė koridorius dar labiau susiaurėjo – aplink Bronių nuolat telkdavosi būrys smalsuolių, norinčių išgirsti naujų žinių iš TSRS liaudies deputatų suvažiavimo, kuriame profesorius dalyvavo kaip deputatas ir iš kurio savaitei buvo ištrūkęs į laisvę. Jis kalbėjo ir kalbėjo, bėrė ir bėrė įspūdžius, samprotavimus, spėliones. Taip – vakare, taip ir rytą. Iš kur, maniau, šio ne itin tvirtai suręsto vyriškio energija, sveikata?

Tokia pat mizanscena išsidėstė ir plačiame ištaigingo laivo „Iljičius“ salone… Atėjo pirmosios plaukimo dienos vakaras. Grįžtu iš pasilinksminimų salės, kurioje švedai pensininkai deklamavo eilėraščius, dainavo ir šoko „Katiušą“, pasakojo visokius dalyklėlius apie Leningradą ir SSRS. Žiūriu – prie dviejų salono staliukų, atitolusių viens nuo kito per keletą metrų, sėdi būreliai vyrų, moterų. Tik prie vieno – švedai, prie kito – mūsiškiai. Sėdžiu, klausausi; prie mūsiškių stalo vėl viešpatauja profesorius Genzelis. Kalba, aiškina, mostaguoja rankomis. Ir vis girdžiu – apie demokratiją, SSRS, Gorbačiovą, Brazauską, Lietuvą. Kas bus, kaip bus, kada bus? O prie kito stalo sėdi švedai ir … pliekia kortomis. Mano broliai suka galvas, kaip pasiekti nepriklauomybę, demokratiją, o švedams rūpi, kaip išlošti šį „vistą“, „pulką“ ar „vežimą“ . Dvi kaimyninės tautos, bet kokie skirtingi jų likimai.  

Taigi – visur esantis profesorius Genzelis. Toks jis Stokholme – ėjo į Baltų institute surengtą konferenciją, pusiau slapta surinko keletą TSRS deputatų bei Sąjūdžio lyderių, veržėsi į riksdagą, stengėsi susitikti su su Lietuvai palankiais švedų parlamentarais. Tarėsi, derėjosi. Jo klausėsi, juo sekė ir jam pačiam sekėsi… Taip buvo pernai. O šiemet? Šiemet, regis, profesoriaus fortūna nebe tokia laiminga. Po Kovo vienuoliktosios kažkas esmingo atsitiko. Kodėl? Reikėtų daug ką analizuoti, lyginti, vertinti. Tik „atversiu“ tokį klausimą – ar laikas bei aplinkybės taip spėriai pasikeičia, ar patsai žmogus?

Kovo 11-osios Akto signataras, filosofas Romualdas Ozolas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Apie kokį kitą kelionės draugą knieti parašyti daugiau? Galbūt apie Romualdą OZOLĄ, nors mūsų grupėje (kurią subūrė ir kiekvienam individualų iškvietimą parūpino filosofė Dalia Stančienė) važiavo dar ir Algimantas Čekuolis, ir Bronislovas Kuzmickas, ir Jokūbas Minkevičius, ir Vytautas Radžvilas, ir Arvydas Šliogeris, ir Algis Degutis, ir Antanas Rybelis, ir Raimundas Rajeckas, ir Eglė Laumenskaitė)… Ozolą pirmą kartą išvydau gal prieš kokį 20 metų Vilniaus jaunųjų rašytojų sekcijoje, kurioje Ozolas dalyvavo kaip novelistas. Per bendrus renginius šiek tiek susipažinome, jau ir gatvėje pasilabindavome. Pamažu Romualdas suko į filosofiją. Dar po kiek laiko išgirdau, kad jis pradėjo dirbti LTSR ministrų taryboje A. Česnavičiaus referentu. O dar po kelerių metų sutikau K.Giedrio gatvėje; jis man prisipažino jau nebedirbantis referentu, – nusibodę, išsausėję smegenys. „Taip, kad dabar laisva vieta pas Česnavičių“, – atsiduso jis, ir aš slapta pagalvojau – o gal man ten nutaikus? Gyvenu bendrabutyje, be privilegijų; bet nenutaikau…

Įsimintinas mudviejų susitikimas (iki Švedijos) įvyko  1988  m. pavasarį „Literatūros ir meno“ redakcijoje. Jis atėjo pasiteirauti dėl savo straipsnio apie Č. Aitmatovo romaną „Ešafotas“. Įsiminiau jo žodžius: “Rašysiu tik tiesą, eisiu, darysiu viską iki galo, nepabūgsiu nieko, tegul už tai gresia ir kalėjimas“. Džiugu, kad jis šį savo užsispyrimą tesėjo, žinoma, dar džiugiau, kad prieš jį neatsivėrė kalėjimo vartai… 

 … Ir štai vėl Romualdas – šalia, bet kartu ir toli, jaučiu tarp mūsų atsivėrusią kiaurymę.  Ne iš blogos valios, o iš rimto reikalo, – mat, jis jau TSRS liaudies deputatas, vienas Sąjūdžio lyderių. Taigi, – figūra, veikėjas. Jis dabar tarnauja ne ne kokiam vienam viršininkui, o visuomenei, tautai, Lietuvai. Na, tai kas, kad Lietuva susideda iš lietuvaičių, o idėjos, politika aukščiau asmeniškumų. Šitai aš puikiai suprantu, ir todėl stengiuosi kuo rečiau jam lįsti į akis, šypsotis, linksėti.

…Bet jūra yra jūra, ji supa laivą, išjudina vestibuliarinius centrus, todėl mums darosi bloga. Taip pasidarė ir Romualdui, tik nežinia, ar nuo jūros, ar nuo kitų negandų. Kaip paaiškėjo, nuo pastarųjų. Gal Maskvoje, gal Leningrade jį pakirto liga… Vienas per kitą kišam Romui įvairausiausias tabletes, su elektriniu virbalu verdame stiklainyje gėlą vendenį, užplikome arbatą, kavą, nešame jam, po to padedame įsitaisyti antro aukšto gulte, prašome nusiraminti, atsiplaiduoti, o patys išslenkame iš kajutės, paliekame jį viltingoje vienatvėje.

O jau kitą dieną Romualdas buvo žvalus, atsigavęs, ir aš vėl stebėjausi – kokie gajūs tie mūsų lyderiai bematant išsilaižo (kaip šunys ar katės)…  Vos tik atplaukėme į Stokholmą ir apsigyvenome Universiteto bendrabučio viešbutyje, Romualdas suskato ruošti pranešimą konferencijai. Jis rašo, o geroji patarėja Eglė Laumenskaitė redaguoja ir verčia į anglų kalbą. Ir taip jiedu vargo bemaž visą dieną ir dar rytą, prieš einant į Baltų instituto konferenciją, regėjau juos triūsiančius, tobulinančius pranešimą…

To pranešimo negirdėjau, bet girdėjau Romualdą, kalbantį Švedijos lietuvių surengtoje vakaronėje. Tiksliai nebeprisimenu girdėtų žodžių, bet menu, kad jie labai tiko prie vakaronės nuotaikos, prie bendros mūsų misijos Stokholme… Prisimenu Romą ir kitoniškame „paveiksle“ – universiteto viešbučio kambaryje jo rankose atsidūrė margas švediškas buteliukas. Čia mūsų buvo daug, kas ant kėdžių sėdėjo, kas ant lovų. Stikliukas, aišku, ėjo ratu pagal laikrodžio rodyklę. Kai jis sustojo prie gerbiamo profesoriaus Jokūbo Minkevičiaus, Romualdas paklausė: Tai kaip, profesoriau, žiūrite į alkoholį?“ „Kaip žiūriu?“ šiek tiek sutrikęs atsako profesorius: „Aišku, kad blogai“. „Blogai?“ – perklausia Romualdas: „Na, kaip taip galima…“ Ir nueina prie kito…

O dar menu – kitą vakarą tame pačiame Romualdo ir Algimanto Čekuolio kambaryje diskutavome apie nacionalinius santykius Lietuvoje. Aišku, apie santykius su lenkais ir kitomis tautomis. Romualdas įsikarščiavęs pasakė – bus kraujo, negali nebūti, dar nebuvo nė vienos revoliucijos be to… 

Vieną gražų birželio vakarą universiteto viešbučio pasigirdo skardus pažįstamas balsas. Iškart atpažinome Kazimierą PRUNSKIENĘ. Jinai atskrido iš… Kremliaus, iš TSRS liaudies deputatų suvažavimo. Žinojome, kad Kazimiera turėjo rėžti jame ryškią kalbą. Į Stokholmą ji atsivežė ir tos kalbos originalą. Tuoj puolėme ją skaityti, lyginti su „Izvestijose“ paskelbtuoju variantu.  O pati Kazimiera pabėrė aibę įspūdžių, pasakojo apie susitikimą su Gorbačiovu. Sakė jam teigusi, kad Lietuva iš tiesų, o ne vien tik žodžiais patikėjo „perestroika“, todėl už savo savarankiškumą  (pernai – dar tiktai ekonominį) kausis ligi galo…

Kitą dieną aš prislinkau prie Prunskienės su nauju savo eilėraščiu „Regiu nulaužtą šaką“ (kurį po daugelio metų įdėjau į savo naują eilėraščių knygą „Apsvaigęs būtimi“, 2015). Tema jo gimė po vakaronės su Stokholmo lietuviais, taigi apie emigraciją. 6 posmų ilgas rimuotas eilėraštis; tačiau jo mūsų “gintarinė ledi“ kantriai klausėsi, ir tik paskutiniame posme pasiūlė man stilistinę redakciją, – vietoje būdvardžio „paklydėlis“ pakeisti kitu „nuklydėlis“. Tai, sakė ji, aptakesnis, išeivių atžvilgiu švelnesnis, tinkamesnis žodis. (Galutiniame variante, ruošdamas eilėraščių knygą, to premjerės išbrokuoto žodžio visai atsisakiau)…  

Dėkoju naujai netikėtai kritikei, sugebėjusiai politikos vėtrose išsaugoti poetinio žodžio dvelkimą… Štai kokie įdomūs, netikėti lyderių asmenybių bruožai“…

XXX                                                                       

Taip rašiau tuomet. Ko siekiu dabar šia apybraiža? Pasakyti, kad 27 metai Lietuvos istorijoje menkas tarpas, o 100 metų – gana ilgas. Per jį keitėsi santvarkos, kultūra, keitėsi ir tautos veidas. Prieš 27 metus, atplaukusius į Stokholmą, vienijo demokratijos ir laisvos Lietuvos ilgesys. Romualdas Ozolas mirė, turėdamas kitokį Lietuvos Nepriklausomybės įsivaizdavimą. Jis paliko didelį politinį darbų ir filosofinių veikalų kraitį. Kaip ir kelionės į Stokholmą bičiuliai, filosofai Bronius Genzelis, Vytautas Radžvilas, Bronislovas Kuzmickas, Arvydas Šliogeris, matė Lietuvą tautiškai sutelktesnę ir ekonomiškai gyvybingesnę. 

Nebėra tarp gyvųjų ir kai kurių kitų apybraižos personažų: profesorių Raimundo Rajecko, Jokūbo Minkevičiaus. O Kazimiera Prunskienė patyrė stiprų insultą…

Laikas teka, bet neišbraukia to, kas užfiksuota žodyje…

  1. 02. 07; 04:30

Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Šiais metais nesiruošiau rašyti Sausio 13-osios tema. Per daugiau nei du dešimtmečius tikriausiai būsiu išsisėmęs. Juk darbuojantis įvairiuose leidiniuose kaskart tekdavo prisiminti tą didingą naktį – ir rengiant interviu, ir rašant asmeninius prisiminimus, ir ginčijantis su oponentais iš „Jedinstvos“.

Tačiau šiais, 2018-aisiais metais, ir vėl įsitikinau, kad 1991-ųjų sausio 13-osios Lietuvos pergalė – amžina tema. Vienas pažįstamas, tais metais aktyviai dalyvavęs didžiojoje politikoje, kurį, be kai kurių išimčių ir niuansų, laikau bendraminčiu, parašė Sausio 13-osios tema straipsnį. Perskaitęs tekstą – apstulbau. Nejaugi mes – tokie skirtingi!? Juk abu matėme tai, kas dėjosi 1991-aisiais, iš labai arti!?

Nenoriu minėti kolegos pavardės, ir vis dėlto negaliu tylėti, kai vėl ir vėl kvestionuojami, regis, akivaizdžiausi, logiškiausi, ir morale, ir teise pagrįsti sprendimai. Mano įsitikinimu, tuometinis Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas prof. Vytautas Landsbergis turėjo absoliučiai visas teises, įskaitant ir moralines, tą naktį kviesti žmones rinktis prie parlamento ir visų kitų strategiškai svarbių objektų. Jei ko jis negalėjo daryti, tai elgtis kitaip – nekviesti. Susimąstykime: Lietuva – pavojuje, esama įtarimų, kad sovietų armija puls Parlamentą, o profesorius prašo, kad tauta lindėtų namuose? Štai tokio Lietuvos vadovo elgesio nei suprasčiau, nei pateisinčiau. Bet jis pakvietė, ir už tai jam – garbė. Ir už tai jis nusipelnė pirmojo atkurtos Lietuvos Prezidento vardo.

Mano supratimu, V. Landsbergį koneveikti galėtume tik tuomet, jei paraginęs tautą burtis prie tuometinės Aukščiausiosios Tarybos, jis pats būtų sprukęs iš Lietuvos. Bet juk nepabėgo. Nei lėktuvu, nei traukiniu, nei automobiliu, anot aršių oponentinių hipotezių. Jis – iš tų, kurie įtampos kupinomis dienomis ir naktimis nekėlė kojos iš Aukščiausiosios Tarybos rūmų. 

Sausio 13-osios minėjimas 2016-aisiais metais. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

V.Landsbergį galėtume šiandien kritikuoti dar ir tada, jei jis mums būtų primygtinai liepęs rinktis prie Televizijos ir parlamento, o priešingu atveju – grasinęs represijomis: „jei neateisite, tai aš jums vėliau parodysiu…“ Bet juk jis tik prašė…

Ir nereikia kaltinti V.Landsbergio, kad jis, pašaukęs žmones į gatves, jų neperspėjo – bus mirtinai pavojinga. Mes visi, kurie skubėjome savo kūnais saugoti parlamento, supratome, žinojome, įtarėme, nujautėme – galime namo ir nebesugrįžti.

Man taip pat keista, kai Sausio 13-osios išvakarėse mano kolega pacitavo 1999-aisiais metais „Naująjame židinyje“ paskelbtus Kovo 11-osios Akto signataro filosofo Romualdo Ozolo, prof. V. Landsbergio oponento, žodžius:

„Niekada nesutikau ir nesutiksiu, kad moralu buvo kviesti beginklius žmones televizijos bokštą, spaudos rūmus ar telekomą ginti nuo tankais ginkluotų užkariautojų. Mūsų atkurtoji valstybė tada jau turėjo tegul ir nedideles gynybos jėgas, ir jos privalėjo ginti savo tikrai moralius piliečius, kad ir be ginklo einančius pastoti kelio priešui. Pabrėžiu: Lietuva tąsyk turėjo ne kariauti su Rusija, o ginti savo piliečius nuo ginkluotų okupacinės valdžios liekanų. Deja, ginti piliečių neįsakyta. Gynėjai spietėsi parlamente. Piliečiai buvo moralūs, vadovai – ne…

Taip, Romualdas Ozolas – šviesios atminties signataras, itin nusipelnęs Lietuvai. Jo nuveiktų darbų stiprinant lietuvišką dvasią niekas neginčija. Ir neužginčys. Bet būtent šie sakiniai nedaro jam garbės. Jei nenorite kompromituoti R. Ozolo, necituokite šių jo vizijų. Nutylėkite, apeikite, ignoruokite. Nes Lietuva tikrai 1991-aisiais nekariavo su Rusija. Atvirkščiai – prof. V.Landsbergis ne vieną sykį skambino tuometiniam SSRS vadovui Michailui Gorbačiovui. Skambino ne karą skelbti, o prašyti, kad Kremlius liautųsi pulti Lietuvą. Nė viename V.Landsbergio pareiškime nerasite žodžių apie lietuvių norą kariauti. Kalbėta tik apie derybas remiantis tarptautine teise.

Kovo 11-osios Akto signataras, filosofas Romualdas Ozolas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

O tai, kad nuo sovietų kariaunos lietuvių žmonių prie bokšto negynė lietuviškos ginkluotosios pajėgos, – taip pat labai išmintingas žingsnis. Jei jos būtų gynusios, kraujas Vilniuje lietųsi upeliais. Nes Lietuvos nepriklausomybės priešininkams verkiant reikėjo bent vieno šūvio iš Lietuvos pusės. Jie laukė preteksto pradėti rimtą puolimą. Tautų gyvenimuose taip kartais nutinka: tik civiliai pajėgūs apginti valstybę, įsikištų kariškiai – prapultis. Lietuva šią akimirką patyrė 1991-ųjų žiemą. Keista, kad filosofas R. Ozolas nesuprato tokio elementaraus dalyko.

Jei jau išties norima į dienos šviesą išvilkti amoralius to meto momentus, tai jų tikrai neišvengta. Mano supratimu, tomis valandomis buvo amoralu susigūžus iš baimės sėdėti namuose. Taip pat amoralu buvo įtikinėti tuometinę Lietuvos valdžią, kad ši neturi teisės kviesti žmonių prie parlamento.

Ypač niekinga ir šlykštu po tragedijos buvo dar lietuvišką valdžią kaltinti, esą ji galėjo išvengti kraujo praliejimo. Suprask, ėriukas pats kaltas, nes vilkų buvo sudraskytas tik todėl, kad … nemokėjo derėtis, neparinko tinkamų diplomatiškų žodžių, per mažai šypsojosi, parodė per mažai nuolankumo.

Ne visai sąžininga nuolat prieš Sausio 13-osios minėjimus priekaištauti Lietuvos valdžiai, kad ji per mažai ir atmestinai rūpinasi televizijos ar parlamento gynėjais. Taip, galėtų rūpintis nuoširdžiau, rimčiau. Bet taip pat sutikime, kad žmogaus sveikata prastėja ne vien nuo patirtų traumų gūdžią 1991-ųjų žiemą. 27-metai – užtektinai ilga laiko atkarpa žmogaus gyvenime, kad pradėtume jausti įvairiausius negalavimus, nebūtinai susijusius su 1991-ųjų sausio pergyvenimais.

Man taip pat dingojasi, kad neverta pervertinti teigiamo Boriso Jelcino vaidmens. Tiesiog taip sutapo, kad Blogio imperijos saugotojas Gorbis lemtingaisiais 1991-aisiais buvo mirtinas B. Jelcino priešas. Štai B. Jelcinas ir puolė ginti Baltijos šalis. Bet susimąstykime – jei Gorbis nebūtų buvęs B. Jelcino priešas? Ką tada turėtume? Net jei B. Jelcinas mus 1991-aisiais gynė nuoširdžiai, tai šių eilučių autoriaus akyse jis susikompromitavo pradėdamas karą Čečėnijoje. Vienu atveju – taikdarys, gelbėtojas, demokratas, kitu – karo nusikaltėlis? Argi taip būna?

Prof. Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Taip pat liaukimės pergyventi dėl dalykų, dėl kurių tikrai nesame kalti. Kad praradome 1991-aisiais turėtą rusų tautos palaikymą – ne vien mūsų, lietuvių, kaltė. Mūsų kaltė – minimali, vos įžiūrima, tarsi kruopelytė lyginant su pačios Rusijos kaltėmis.

Tiesa, dabar kai kurie rusų verslininkai, politikai, pasitraukę į Vakarus, linkę priekaištauti ne tik Kremliui, bet ir Amerikai, ir Europai. Suprask, po SSRS subyrėjimo Rusija nuoširdžiai trokško bendrauti su Vakarais, bet Vašingtonas ir Briuselis į Rusiją žvelgė per daug atsainiai, paniekinančiai, nepagarbiai. Tad, suprask, vargšei Rusijai nieko kito nebeliko, tik įsižeisti, supykti.

Tokiuose žodžiuose įžvelgiu daug nenuoširdumo. Po Sovietų Sąjungos žlugimo Rusija išties turėjo puikią progą atsiprašyti nuskriaustų tautų, valstybių. Bet Kremlius pasirinko visai kitą kelią – atgaila jam buvo svetima. Jei Kremlius tikrai nuoširdžiai, konkrečiai ir rimtai atgailautų, Vakarai būtų pamatę ir tai įvertinę.

Komentaras buvo paskelbtas JAV leidžiamame lietuvių laikraštyje „DRAUGAS“.

2018.01.20; 06:00

Sausio 13-osios minėjimas Lietuvos Seime 2015-aisiais metais. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Sausio įvykių paminėjimo laikas kaskart priverčia prisiminti, perversti į praeitį besitraukiančios istorijos puslapius. Vis dar skelbiami valstybei lemtinguose įvykiuose dalyvavusiųjų prisiminimai, interpretacijos, praeities šlovingų ir tragiškų įvykių spinduliuose bando pasišildyti dabarties realijų žvaigždės – politikai, valstybės ir visuomenės veikėjai.

Vis dėlto akis labiau užkliūna ne už fejerverkų, kurie nušviečia vakarinį sostinės dangų ir turėtų lyg ir įprasminti 1991-ųjų sausio įvykių reikšmę, bet už publikacijos „Respublikos“ savaitraštyje – tuomet buvusiu dienraščiu ir vienu iš visuomenės informavimo lyderių.

„Arnoldas Barysas, 1991-ųjų sausį praradęs sveikatą prie Radijo ir televizijos pastato, per šiųmetį tragiškos valstybės datos minėjimą bandys pasikalbėti su valstybės vadovais. Jei nepavyks – tada tiesiog pažvelgti jiems į akis. Laisvės gynėjas kasdien kaunasi dėl valdžios dėmesio trupinio saujelei tokių kaip jis – ligotų, neįgalių, skurstančių ir išduotų valstybės. Tos valstybės, dėl kurios jie gulė po tankais ir pakartotų tą patį, jei tik jai iškiltų grėsmė“, – rašo savaitraščio žurnalistė Jūratė Kielė.

Ko gero, spaudos darbininkė pataiko. Valstybė linkusi išsiaukštinti savo valdytojus, stovėjusius prie valdžios vairo tais ir šiais laikais, ir linkusi užmerkti akis prieš įvykių liudininkus, kurie ne pasakojo apie sovietinius tankus, kvietė, sprendė, ruošėsi susidūrimui, tačiau iš tiesų prieš juos atsidūrė ir atliko pareigą Tėvynei – buvo sužeisti arba žuvo.

Draugai ir priešai

Ne vienas toks tūlas A. Barysas yra. Laikas nuo laiko apie tuo metu nuo sovietų nukentėjusius piliečius ir jų vargus persiskaitome spaudos puslapiuose ir netrukus pamirštame. Tačiau norėtųsi užduoti retorinį klausimą – kas tą Lietuvos išsilaisvinimo naktį buvo pareiga, koks buvo tikslas ir kas jį pasiekė? Sąmoningai ar nesąmoningai formuojama nuomonė, kad tikslą pasiekė Lietuva, t.y. visi, vadovaujami šlovingųjų šalies vadovų, tiksliau vieno jų – Atkuriamojo Seimo pirmininko. Tiesos yra, tačiau antrame plane tokiu būdu visada atsiduria tie, kurie ne tik siekė ir ketino, tačiau kovojo taip, kaip šiuo atveju ir galėjo kovoti paprasti piliečiai, kurie bandė rankomis sustabdyti tankus ar pakliuvo į kulkų skridimo trajektorijas. Iš pilkos minios masės kulkos išplėšė tik žuvusiuosius, vyko jų iškilmingos laidotuvės, jų vardais pavadintos gatvės, dedami vainikai ant jų kapų.

Visa tai gerai, dora ir verta pagarbos, tačiau sugretinus su sausio įvykių patyrusiųjų realybe dabarties Lietuvoje, atsiskleidžia ir tam tikra šių įvykių butaforinė reikšmė jų lėmėjų galvose. Labai paprasta yra tik su mirusiaisiais – pagerbti, palaidoti jie tapo simboliais ir istorijos puslapį galima užversti. Likę gyvi – problema, nes jiems reikia valstybės pagalbos, juk už gydymą, vaistus užpuolusioji šalis nemokės, galų gale ir nebeliko tos šalies.

Dabar labai dažnai reikalaudami atlyginti okupacijos žalą iš Rusijos, pamirštamame, kad ir tos sausio 13-osios naktį tolimesnis sovietų siautėjimas buvo sustabdytas ne tik mūsų piliečių aukomis, bet ir Rusijos žmonių reakcija, pirmiausia, jų prezidento Boriso Jelcino. Nekyla abejonių, kad toks nuomonės formavimo elementas, Atkuriamojo Seimo susireikšminimas ir rusų niekinimas, į viešąjį diskursą instaliuojamas sąmoningai, kad didesni ir reikšmingesni sau atrodytume ir turėtume amžiną priešą, kuris pasitarnautų reikalui esant, kai reikia nukreipti dėmesį nuo šalies vidaus problemų.

Tikrovė ir jos scenarijus

Politikos pasaulyje realybė diktavo kitokias taisykles, nei atrodė mums paties dainuojantiems revoliuciją ir šokantiems liaudiškus ratelius prie Radijo ir televizijos pastato jau artėjant tankų kolonai iš Šiaurės miestelio. Persijos įlankos karu užsiėmusiai pasaulio bendruomenei įvykiai Lietuvoje nerūpėjo, tad reikėjo tikro kraujo ir čia pas mus Lietuvoje.

Tai, beje, puikiai suprato ir tuometiniai šalies vadovai, tačiau toli gražu ne visuomet suvokė eiliniai piliečiai, juk juos Vytautas Landsbergis kvietė ne žūti, bet „apginti“. Nors juk kiekvienai su tikrove nesusipykusiai galvai buvo aišku, kad objekto, kuris saugomas, jeigu jis bus puolamas, apginti nepavyks, galima tik atlikti pilietinę pareigą – žūti arba būti sužeistam. Iš esmės planas pasirodė teisingas, kai tik žuvo pirmieji žmonės, atsidūrėme pasaulio žinių tarnybų dėmesio centre, pirmoji Lietuvą pripažino Islandija, Nepriklausomybės byla iš mirties taško pajudėjo.

Sausio 13-osios minėjimo akimirka Lietuvos Seime 2017-aisiais metais. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kai Lietuvai ir daugumai kitų šalių, kurios vadavosi iš sovietinės valstybės gniaužtų, viskas bemaž pavyko, galima tik pasidžiaugti istorijos sėkme ir išmintingais šalies valdytojų sprendimais. Tačiau niekada nederėtų pamiršti tų, kurie Lietuvos nepriklausomybę iškovojo ne kabinetuose, bet gatvėse, sąmoningai ar atsitiktinai pakliuvę į tankų ir kulkų trasas. Šiuo atveju, nebetinka pagraudenimas – „jeigu pamiršime“, nes iš tiesų mes jau pamiršome. Tai padarėme jau ne šiandien, o tuomet, kai pamiršome, kad svarbus šaliai – kiekvienas žmogus, koks jis menkas, gyvas ar sužeistas bebūtų.

Piliečiai savo valstybei jaučiasi nebereikalingi, pasiklauso liudininkų, pasižiūri istorijų ir užduoda sau klausimą – jeigu tuomet mes tebuvome tik „patrankų mėsa“, kaip elgtumėmės dabar, jei vėl koks Ramūnas Karbauskis ar Saulius Skvernelis mus tapti „patrankų mėsa“ paprašytų? Klausimas labai paprastas, sąžiningas ir tiesmukas. Atsakymas taip pat. Kaip valstybė elgiasi su savo piliečiais, tapusiais „patrankų mėsa“, kai to reikėjo, taip ir piliečiai elgsis, jei valstybės vadai pašauktų.

Žinoma, tai teorinis pasamprotavimas, nes nei S. Skvernelis, kuris save „pozicionuoja kaip premjerą“, nei R. Karbauskis, kuris savi pozicionuoja kaip „pilkąjį kardinolą“, niekur nešauks, nelaimės atveju, jie taip pat greičiau jau paims pavyzdį iš Lietuvos istorijos, prisimins prezidento Antano Smetonos nuotykius kertant Lietuvos – Vokietijos sieną. Piliečiai irgi elgsis skirtingai – kaip ir 1940 metais įžengus sovietų armijai – neišgirdome nei vieno šūvio, 1944–1956 m. – niekas tautos realiai nebešaukė, nes ir vadų nebebuvo, bet piliečiai ėjo kovojo ir žuvo, 1987–1990 m. – Sąjūdis buvo visuotinis šalies piliečių sukilimas, 1990–1991 m. – kova, kuri ne tik sujungė, bet ir atskyrė, be to, ji jau turėjo scenarijus.

Vyresnės kartos piliečiai puikiai prisimins tuo metu kino teatruose, berods ir per televiziją, nuolat transliuotą filmą apie taikų indų tautos išsivadavimą iš kolonijinės priespaudos – 1982 m. sukurtą režisieriaus Richardo Atenboroungh epinį biografinį filmą apie Mahatma Gandį. Kad Lietuvos projektas pavyktų, jis turėjo atitikti „Gandis“ filmo scenarijų. Atitiko ir pavyko. Įdomu, kad tą patį filmą matė ir tie, kurie sausio 13-ąją gynėsi, ir tie, kurie puolė – filmas buvo populiarus ir Rusijoje.

Nederėtų nuvertint jo reikšmės, juk ir prieš krepšinio varžybas žaidėjams neretai demonstruojami kovinę dvasią pakeliantys filmai. Priemonė – efektyvi. Skirtumas toks, kad po to, kai Nepriklausomybė buvo iškovota, vis vien sunku būtų įsivaizduoti, kaip Mahatmą Gandį audžiantį kuklaus audeklo gabalą kūnui apsisiausti, V. Landsbergį su smuikeliu Gedimino prospekte renkantį pinigėlius pietums. Nieko nepadarysi – L. Landsbergis – ne Gandis, ne tos svorio kategorijos, nes vieno jų idėjos buvo tikros, patikėtos, asmeniniu pavyzdžiu pademonstruotos, kito – nusirašytos ir geriau ar blogiau aktoriaus atlikos.

Taikus piliečių ir karinis valstybės pasipriešinimas

Kovo 11-osios Akto signataras, filosofas Romualdas Ozolas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Ar galėjo būti kitoks Lietuvos išsivadavimo scenarijus? Ko gero, taip. Galima būtų prisiminti su V. Landsbergiu dėl lyderio vaidmens Sąjūdyje konkuravusio Romualdo Ozolo prisiminimus, skelbtus dar 1999 metais žurnale „Naujasis židinys“. R. Ozolo sąžiningumu, skirtingai nuo jo konkurento, sąjūdžio bendražygiai nei karto nesuabejojo (nepainiokime sąžiningumą ir klaidas), tad tvirtinimu galima pasikliauti: „Niekada nesutikau ir nesutiksiu, kad moralu buvo kviesti beginklius žmones televizijos bokštą, spaudos rūmus ar telekomą ginti nuo tankais ginkluotų užkariautojų. Mūsų atkurtoji valstybė tada jau turėjo tegul ir nedideles gynybos jėgas, ir jos privalėjo ginti savo tikrai moralius piliečius, kad ir be ginklo einančius pastoti kelio priešui. Pabrėžiu: Lietuva tąsyk turėjo ne kariauti su Rusija, o ginti savo piliečius nuo ginkluotų okupacinės valdžios liekanų. Deja, ginti piliečių neįsakyta. Gynėjai spietėsi parlamente. Piliečiai buvo moralūs, vadovai – ne. Parlamentas rusų kariuomenės puolimo atveju buvo numatytas susprogdinti padegus benzino bakus, tuo pat metu pro barikadas ir spygliuotas vielas kai kam žinant pabėgimo landas. Nežinia ir kas bei kur būtų bėgęs ženklo skristi laukiančiu lėktuvu, bet būtų. Deja, tą sausio 13-osios naktį buvo jau ir emigravusių – į Lenkiją, Švediją“, – prisiminė šviesios atminties signataras.

riauses_seimas
Riaušės prie Lietuvos Seimo. Jas išprovokavo tuometinio premjero Andriaus Kubiliaus ekonominiai sprendimai. Slaptai.lt nuotr.

Ar reikėjo Lietuvai gintis kaip valstybei ir koks likimas būtų šalį ištikęs? Klausimas nevienareikšmis. Tačiau iš tiesų, tuo metų valstybė galėjo jau ne tik demonstruoti nuoširdų, kad ir beginklį pasipriešinimą, tačiau ir kovoti. Ginklų buvo pakankamai, savanorių – taip pat. Tai, kad tuometinis vidaus reikalų ministras Marijonas Misiukonis nenorėjo gynėjams perduoti 3000 policijos turėtų kovinių ginklų, tebuvo techninis klausimas, kurio rimtai, net svarstyti nederėtų. Ginklų tuo metu jau buvo galima įsigyti ir iš tų pačių sovietinių kariškių, kurie anaiptol nedegė noru už kažką kovoti.

Buvo galima ne tik kovoti, bet ir nugalėti. Kad tai nėra jokia fantazija, puikiai pademonstravo pirmasis Čečėnijos karas, kur saujelė ryžtingų idealistų laimėjo prieš daugiamilijoninę armiją. Nepriklausomai nuo to, į ką jų kova išvirto nužudžius teisėtą čečėnų lyderį Džoharą Dudajevą, tačiau pavyzdys atskleidžia, kad tuo metu Sovietinės šalies milžinės kojos jau buvo molinės.

Pirmoji nepriklausomybė, kurios 100-etį minėsime, buvo iškovota ginklu. Per 22 metus šalis sugebėjo tapti lygiaverte Europos valstybe ir pamatus antrajai nepriklausomybei, kaip parodė istorija, paklojo labai tvirtus. Antroji nepriklausomybė iškovota dainuojančios revoliucijos priemonėmis, su kraujo prieskoniu, kuris laiku ir sėkmingai „ištransliuotas“ į Europą.

Tik aplinkybės taip sutapo ar išties Nepriklausomybė pelnyta? Atsakymas nevienareikšmis, nes jei būtų pelnyta – tai gal nesileistų tie, kurie Nepriklausomybę pelnė, tapti tik skudurais po kojomis tiems, kurie iš Nepriklausomybės tik pasipelnė.

Kiek iškovota, kiek dovanota?

Realūs, skaudūs, subtilūs, kad neįžeistų tų, kurie už Lietuvą jau padėjo galvas (ne tik sausio 13-ąją) klausimai, tačiau jie turi būti apsvarstyti, nes manipuliavimo piliečių jausmais, padorumu, vertybėmis, šioje istorijoje akivaizdžiai esama.

Borisas Nemcovas. Slaptai.lt nuotr.

Turėtume didžiuotis tikrais laimėjimais ir tikrais pasiekimais, atpažinti tikrovę ir tiesą, tuomet ji būtų pamokanti, turėtų vertės ateities Lietuvai, o kai mokomės iš filme „aprašytos“ istorijos, išmokstame kažką, ko realybėje netgi neegzistuoja, t.y. beverčių dalykų – kokia to prasmė? Verta šiuo atveju priminti ir tai, kad Lietuva tikrą Nepriklausomybę pelnė pusmečiu vėliau, kai Maskvoje žlugo 1991-ųjų rugpjūčio pučas, subyrėjo Sovietų sąjunga ir Lietuvos nepriklausomybę pripažino Rusija. Neturėtume užmerkti akių ir aiškiau suvokti, kad Lietuvos byla sprendėsi anaiptol ne tik Nepriklausomybės aikštės Rūmuose Vilniuje. Dėl to mažesni netapsime, tačiau – tai leistų ir šiandien įvardinti bei atpažinti ir tikrus draugus, ir tikrus priešus.

Boriso Nemcovo pagerbimo akcija prie Rusijos ambasados Vilniuje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kaip šioje vietoje nepaminėti jaunojo konservatorių lyderio Gabrieliaus Landsbergiuko iniciatyvos, pervadinti Latvių gatvę Boriso Nemcovo vardu. Iš vienos pusės, idėja lyg ir linksmai – pilietiškai atrodanti – Rusijos ambasada išvengusi Džocharo Dudajevo skvero adreso, pelnytų kitą reikšmingą priminimą, kurį tektų fiksuoti oficialiuose ambasados rekvizituose. Tačiau, kaip ir eilinių Lietuvos žmonių atveju – jie pamirštami, taip ir čia – pamirštamas pats B. Nemcovas, kuris po mirties tampa tik manipuliacijos įrankiu politikų rankose. Su Putino Rusija bendradarbiauti galėtų nebent Saulius Skvernelis tik jam žinomu būdu, galbūt paklausęs prezidentės patarimo, kad įmanoma tik atsiklaupus ant kelių. Gal jis ir pasiryžo lenktis, nors jo kolegos iš įkalinimo įstaigų priežiūros tarnybų to daryti ir nepatartų, nes pas mūsų kaimyną galioja zekiškos taisyklės.

Vis dėlto turime suvokti, kad Rusiją pakeisti galės tik patys rusai. Tad būtų geriau toje šalyje turėti daugiau draugų ir mažiau priešų, ir nesisvaidyti beprasmiškais demaršais tais atvejais, kai reikia dialogo, ypač su ta Rusijos žmonių grupe, kuri tikisi, kad ir jų šalis anksčiau ar vėliau taps demokratine. Todėl ir sausio įvykių kontekste derėtų pažvelgti į istoriją ne per peršamų tautiškai vaivorykštinių, tačiau, kad ir tamsių, tačiau tikrovės neslepiančių akinių stiklus. Deja, Lietuvos politinio elito terpėje įsigalėjo veidrodžių karalystė, kur patys sau labai gražūs, o savo ir svetimų šalių piliečiai – pamirštami.

Pagarba 100-ečio senjorams

Kadangi idėjos Lietuvai vis dar ieškoma, tad galima rimtai pasiūlyti dar vieną nekonformistinę, kuri galima tik kartą per 100 metų – Valstybė galėtų rasti būdą, tarkim, skirti vienkartinę, kad ir nedidelę premiją, ir pasveikinti pirmosios Nepriklausomybės liudininkus, kuriems šiuo metu nuo 78 iki 100 (ar daugiau) metų. Tai būtų prasminga, nes būtų pažvelgta į eilinius šalies piliečius, prisiminta, kad jų būvimas, gyvenimas šioje šalyje yra reikšmingas, suteiktų, kad ir trumpalaikio, bet tikro džiaugsmo visoje šalyje.

Suprantamas toks sprendimas būtų ir jaunesnėms kartoms, o valstybės finansams – tai taip pat yra pakeliama, nes ne tiek jau daug tokių žmonių ir belikę. Tai būtų žymiai prasmingiau, nei paleisti į padangę naują porciją kiniškų fejerverkų, surengti „N“-ąją konferenciją su tais pačiais valdžios žmonių veidais ir pasidabinti šviežia europinių neužmirštuolių kolekcija. Valstybei laikas susirūpinti savo piliečiais, kol jie dar yra, nors tai atsieitų ir truputį brangiau nei šventiniai žaidimai ir linksmybės danguje bei žemėje, nes fejerverkų dūmai išsisklaido, o žmonės išlieka, net ir išėjusieji yra prisimenami.

Šventės pamirštamos – kraujas atmenamas

Tekstas, ne apie šventes, o apie kraują, tad dera atlikti dar vieną santykių tarp valdžios ir piliečių pjūvį, kurį sieja sausio mėnuo. Kraujas Lietuvoje piliečiams susidūrus su jėgos struktūromis pralietas 2 kartus: 1991 m. sausio 13-ąją ir 2009-ųjų sausio 16-ąją. Pirmuoju atveju jėgos struktūros buvo svetimos, antruoju – savos. Tačiau piliečiai ir vienu, ir kitu atvejų buvo tie patys, nors kovoti ar protestuoti rinkosi ir dėl skirtingų priežasčių. Antrajai Lietuvos nepriklausomybei sausio 13-osios įvykiai visada išliks reikšmingi, kol šalis, antroji Nepriklausomybė, gyvuos. Tačiau – tai, kas šiuo metu šalyje vyksta, susiję labiau su 2009-ųjų įvykiais, net ir jų priežastys neišnykę, daugelis šalies gyventojų dar verčiasi iš ekonominės krizės metais sumažintų atlyginimų.

Įvyko sąmonės pokytis. 2009 m. patyrę, kad į protestus šalies valdantysis elitas atsakys brutalia jėga, už elito ribos atsidūrusi gyventojų dalis, nors jų ir dauguma, paniro į apatiją – „nieko pakeisti negalime“. Sunku būtų tikėtis iš šių piliečių patriotiškumo, susirūpinimo savo šalimi, jos ateitimi. Jeigu tokių intencijų ir esama – tai jau prilygsta didvyriškumui – „nepaisant nieko mes Tėvynę mylime“. Toks požiūris gražus, tačiau neteisingas ir nesąžiningas jų pačių atžvilgiu.

Šalyje kuriama sistema, kuri puikiai verstųsi su tais 30 proc. šalies gyventojų, kurie, jei ir nėra elitas, tačiau skurdo kartelę perkopia. Jiems priimtinos šalyje įsivyravę laisvos rinkos padiktuotos „teisingos“ kainos, mokesčiai, prekės, paslaugos ir teisės. Tačiau kur dėti tuos 70 proc.? Atrodo, kad tokios mintys labiausiai ir neduoda ramybės dabartiniam premjerui S. Skverneliui, jo globėjui oligarchui R. Karbauskiui ir tylinčiajai gražuolei Daukanto aikštėje Daliai Grybauskaitei.

Geriau – blogiau

Būtų ir antra idėja Lietuvai. Kadangi senjorų pasveikinti už tai, kad jie yra pirmosios Lietuvos nepriklausomybės liudininkais neapsimoka, premijas jie pravalgys ir vis vien numirs, reikia premijuoti tuos 30 proc. elitinių – tai būtų (dabar labai populiarus šūkis) „investicija į šalies ateitį“. Mažiausia, ką derėtų – tai įvesti Sodros lubas, sumažinti mokesčius daugiau uždirbantiems bei įteisinti viešą eutanaziją. Valdantysis elitas galėtų džiūgauti, kad viskas šalyje gerėja ir būtų iš daleis teisus, nes daliai žmonių iš tiesų viskas pagerėtų, o likusiesiems liktų „žaidimai“ – galėtų stebėti realybės šou laidas „Eutanazija“ per Lietuvos televiziją. Laidos būtų verksmingos, graudžios, pamokančios ir, ko gero, labai tikroviškos. Galbūt taip ir įvyks jei, kaip teigia LRT direktorius Audrius Siaurusevičius, Karbauskio – Skvernelio ir Co grupuotė visuomeninį transliuotoją perims į savo rankas.

Šis sausis – apatiškas, nieko reikšmingo jau nenutiks. Politikai pro Seimo langus gali drąsiai žvalgytis, net ir į veidrodžius žiūrėti laiko turės. Tačiau jei ir nenori pasižvalgyti po mūsų palengva šąlančios Tėvynės apylinkes, vis dėlto į statistiką pažiūrėti jiems nepakenktų. Moralas paprastas – laikas nusiimti rožinius akinius, patiems per juos žvalgytis gal ir gražu, bet juokingai jau net iš šalies žiūrinti tokie akiniuoti ilgaausiai žvairiai atrodo.

2018.01.14; 07:00

Vytautas Visockas

Neseniai Andrius Kubilius angliškai kalbėdamas (nesitikėjau, kad jis taip gerai moka speakinti) tarptautinėje konferencijoje retoriškai klausė: kur mes dabar būtumėm, kas mes dabar būtumėm, jeigu ne Europos Sąjunga? Maždaug taip pasakė.  Aš irgi dažnai apie tai pagalvoju. Kai dar tik norėjome tapti išsvajotosios Sąjungos nariais, su Vilniaus Vytautų klubu važinėjome po mokyklas ir moksleiviams pasakodavome, kaip gerai bus, jeigu įstosime, jeigu būsime priimti. Galėsime laisvai važinėti po visą Sąjungą! Į Paryžių, į Londoną, į Romą, Berlyną… be jokių problemų. Fantastika! Šis argumentas, kiek prisimenu, buvo pagrindinis. Griuvus geležinei uždangai, jis darė įspūdį. Šalčininkų rajono moksleiviai mūsų klausėsi išsižioję.

LRT televizijoje įvairaus išsilavinimo žmonės karts nuo karto atsako į klausimą, kaip jie supranta Laisvę, kas jiems yra Laisvė? Tipiškas atsakymas: Laisvė – tai kai gali važiuoti, kur nori, kalbėti, ką nori, daryti, ką nori. Europos Sąjunga buvo (ir tebėra?) Laisvės simbolis.

Buvau gerai pažįstamas su Romualdu Ozolu. Tada, kai aš agitavau Šalčininkų moksleivius referendume balsuoti už stojimą į ES, jis buvo daugiau negu skeptikas. Ne kartą šiuo klausimu buvome susiginčiję. Aš nemačiau geresnės išeities, o jis 2004-ųjų balandžio 28 d. rašė: “Kad būčiau galėjęs pagalvoti, jog Antroji Respublika išsilaikys tik 14 metų! Niekada! O dabar štai aišku: šių metų gegužės 1 dieną, išsilaikiusi vos vos daugiau kaip keturiolika metų, Respublika baigsis, prasidės nauja sąjunga, šįkart – Europos Sąjunga, o iš tiesų – sąjunga su Vokietija, kaip anais laikais po Tarybų Sąjunga slėpėsi sąjunga su Rusija. Toks staigus mūsų valstybės sunaikinimas kelia klausimų: negi Lietuvai amžinai lemta griuvinėti iš vienos priklausomybės į kitą? Negi išbarsčiusi savo imperiją ji prarado ir savo perspektyvą? Negi jai skirtos tik ilgesnės ar trumpesnės pabaigos konvulsijos?”  Jis manė, kad baisiausias po 1990 metų Nepriklausomybės atkūrimo patirtas pralaimėjimas yra mūsų nesugebėjimas rasti geresnės išeities, nei, vos išsivadavus iš vienos sąjungos, stojimas į kitą. “Tai dar baisesnė priklausomybė, nei buvo ištikusi mus Liublino unijos metu“.

Taigi, kuo ir kur dabar būtumėm, jeigu būtų laimėjęs ne A.Kubilius, o R.Ozolas? Sunku įsivaizduoti, kaip būtų  buvę be ES, bet tada taip pat negalėjome įsivaizduoti, kad  bus taip, kaip dabar yra, kai esame ES. Buvom naivūs kaip kūdikiai. 

Turbūt galima neabejoti, kad, jeigu ne ta laisvė ką noriu daryti, ką noriu kalbėti, kur noriu važiuoti, tie 800 000, o gal net visas 1000 000 šiandien būtų namie. Mažiau turėtumėm milijonierių, mažiau automobilių, viadukų, sporto salių, apžvalgos bokštų… O alkoholikų, narkomanų, žmogžudžių, vaikžudžių, savižudžių, bedarbių, patiltėse gyvenančiųjų? O patyčių mokyklose, o prabangių vilų draustiniuose, pajūryje, paupiuose, paežerėse? O laisvės (ką noriu, tą darau) būtų daugiau ar mažiau? O tautiškumo, patriotiškumo, lietuvių kalbos?

A.Kubilius žino, kaip būtų buvę, aš nežinau. Tikrai šiandien sunku (man atrodo – neįmanoma) pasakyti, kaip gyventumėm Lietuvoj su sostine Vilniuje, o ne Briuselyje. Aš nepamiršau milijardų, kuriuos iš to Briuselio gavome ir dar gauname, bet ar jie gali nusverti praradimus, kuriuos dabar matome, apie kuriuos kas valandą informuoja žiniasklaida? Juk abejojančiųjų lietuvių tautos išlikimu kaskart vis daugiau.

Ir Briuselyje, ir Lietuvoje (Seime, Vyriausybėje) jau matomos, kartais pripažįstamos didžiulės negerovės, bet apie tikrąsias jų priežastis kalbėti vengiama. Mano akimis, didžiausia ES klaida – kad ji pasikėsino į titulines tautas (ypač mažas), į šeimas, į tautines valstybes, paniekino tautiškumą ir suabsoliutino pilietiškumą. Kas naudinga Didžiajai Britanijai, Vokietijai – kartais pražūtinga Lietuvai. Gydytojai iš Vokietijos į Lietuvą nebėga, bedarbiai iš Anglijos darbo Lietuvoje neieško. Mus žudo vienodos kainos, tačiau nevienodi atlyginimai ir pensijos. Bet apie tai net užsiminti vengiama. O tie, kurie užsimena, apšaukiami nacionalistais, antidemokratais. Kosmopolitui Tomui Venclovai, dažnai apsilankančiam Lietuvoje, visada suteikiama galimybė plačiai skleisti savo pažiūras, o tiems, kuriuos jis vadina nefilosofais, – didžiųjų žiniasklaidos priemonių durys uždarytos, nes jie naudingi populistams, o pavojingi – elitui, liberalams, kosmopolitams.

Vis dėlto didžiausia Lietuvos netektis – jaunoji karta (turbūt didelė  jos dalis), išauklėta be meilės savo tautai, savo Tėvynei, savo kalbai. Dabar norima šią netektį sušvelninti, bet patriotų jėgos, ko gero, jau silpnesnės už tų, kurių rankose liberalioji žiniasklaida.

Skiname vaisius, liberalų, kosmopolitų užmegztus tuoj po įstojimo į ES: po Kovo 11-osios gimusios motinos žudo savo vaikus, vaikai, tėvų palikti senelėms, gatvei, žiauriausiais būdais žudo dėl prabangaus automobilio. Psichologinis ir fizinis smurtas, dvasinis ir materialinis skurdas taip išsikerojo, kad apima neviltis. Bet kas dėl to kaltas? Policininkas, laiku neatvažiavęs ginti mušamos žmonos, socialinis darbuotojas, numojęs ranka į darželinuko mėlynes veide? Čia pasekmės, o priežasčių reikėtų ieškoti ne tik Vilniuje, bet ir toli Briuselyje. Ir tautos jų jau ieško. Londone, Paryžiuje, Berlyne,  Amsterdame galvas kelia vadinamieji populistai. Bet kas yra populizmas?  Idėjos, šūkiai, atitinkantys daugumos lūkesčius, nukreipti prieš savanaudišką elitą.

Europos Sąjungos ideologų klaidas jau mato dar nesunaikintos į ją įeinančiųjų valstybių titulinės tautos. Liberalizmas,kosmopolitizmas – bevaisis kaip mulas, – rašė Ozolas. Taigi – anksčiau ar vėliau jam teks numirti, nepalikus nieko pozityvaus. Europa jau keičiasi, sugrįžta į tradicines vertybes. Jau nebijoma pasakyti, kad Anglija, Prancūzija, Vokietija…  – pirmiausia anglams, prancūzams, vokiečiams, o tik paskui tautinėms mažumoms ir emigrantams. Taip, kaip buvo pastaraisiais dešimtmečiais, jau nebus, o kaip bus – jaunoji karta pamatys. Duok Dieve, kad toje ateityje Lietuva, lietuvių tauta dar kartą išliktų. Nes Putino Rusija ne juokais ketina pirmiausia būtent mus, Baltijos valstybes, praryti su visais nacionalistais, liberalais ir kosmopolitais. Labiausiai kalti būtų pastarieji, nes būtent jie mus vertė daryti ne ką reikia, kad išliktumėm, o kas naudinga jiems vieniems.

2017 03 16

Saulius Kizelavičius

Pas mus politikoje, valdžioje yra visko: konservatorių, krikdemų, socialdemokratų, bet visi jie labiau liberalai, kosmopolitai, globalistai. Yra dar lenkų, varančių Lenkijos politiką, daug tūkstančių rusų (ir lietuvių), atvirai ir slaptai siekiančių, kad parsiduotumėm Rusijai. Labai daug kam prie ruso buvo geriau.

Bet, galima sakyti, visai nėra tautininkų, Vakarų terminais – nacionalistų, kaip juos suprato a.a. Romualdas Ozolas. Tautininkų (arba nacionalistų), kurie gerai sugyvena su tautinėm mažumom, bet nebijo pareikalauti, kad Lietuvos lenkai būtų ne Lenkijos lenkai, Lietuvos rusai – ne Rusijos rusai, Lietuvos žydai – ne Izraelio, Afrikos, Amerikos žydai, o pirmiausia Lietuvos.

Nėra tautininkų, kurie Seime, vyriausybėje turėtų bent tokį balsą, kokį turi lenkai. Juk konservatoriai seniai suliberalėję, kalba tik apie globalią Lietuvą, nieko nepadarė ir nedaro, kad neišsivaikščiotume. Apie tariamuosius socialdemokratus nėra nė ką kalbėti.

Nesakau, kad nėra intelektualų, kurie mato tautos nykimą, apie tai kai kada parašo ribotų galimybių žiniasklaidoje, bet tuo ir apsiriboja. Aš jus įspėjau, signalizavau, ir man to užtenka. Tarpusavyje jie nesusikalba, nesugeba peržengti per savo ambicijas. Jeigu sugebėtų – taptų jėga. Paminėčiau Vytautą Radžvilą, Vytautą Rubavičių, Krescencijų Stoškų, Vidmantą Valiušaitį, Marių Kundrotą, Romualdą Grigą, Eugenijų Jovaišą. Štai šitie (ir kai kurie kiti) intelektualai privalėtų susivienyti, rasti bendrą vardiklį ir kurti partiją, judėjimą, turintį tikslą ateiti į didžiąją politiką, į Seimą.

Kaip matome, visuomeninės organizacios, nesiekiančios valdžios, beveik neturi jokios įtakos su tautos mirtimi susitaikiusioms politinėms jėgoms. Reikia realios valdžios, naujos, jaunos, skaitlingos partijos, kuri gintų ne tik Lietuvos piliečių, bet ir lietuvių tautos interesus.

Dabar egzistuojanti Tautininkų partija jokiu būdu šių tikslų negali atlikti. Ji nepopuliari, popierinė, bejėgė, bebalsė. Nemanau, kad lietuviai jau galutinai susitaikė su tautos mirtimi. Matome, kad Europos Sąjungos tautos jau verčia liberalus globalistus. Nejaugi mes liksime nuošaly?

x  x  x

Netiesa, kad valstiečių žaliųjų niekas nepuola, o tik demaskuoja jų griekus, susijusius su automobiliais, butais Ispanijoje, su moterimis. Ir dėl visko kaltas jų vadas Ramūnas Karbauskis. Akivaizdu, kad siekiama jį sunaikinti morališkai, o partiją suskaldyti taip, kad prireiktų pirmalaikių Seimo rinkimų. Reikia žūt būt nusmukdyti labai aukštą partijos populiarumą, nes ji siekia liberalams nepriimtinų tikslų: gina normalią šeimą, ketina bandyti blaivinti Lietuvą, net mažamečius vaikus aprengti tautiniais drabužiais.

Suprasčiau, jeigu konservatoriai atskleistų tikrus R.Karbauskio ryšius su Rusija. Turbūt nieko baisaus, pavojingo nėra, todėl ir knaisiojamasi po antklode. O reikėtų atsiriboti nuo smulkmenų, padėti valdantiesiems įgyvendinti gyvybiškai svarbius įsipareigojimus rinkėjams.

Be abejo, valdančiųjų parlamentarų ketimimai flirtuoti su Rusijos ambasada – grubi klaida, bet, tikėtina, neigiamų pasekmių neturėsianti. Už tai turime būti dėkingi žiniasklaidai, ryžtingai reagavusiai į tokį nepatyrusių politikų akibrokštą. Seimo pirmininkas Rusijos ambasadoriui Lietuvoje privalėjo tiesiai pasakyti: kai išduosite Sausio 13-osios nusikaltėlius, Medininkų žudikus, Lietuvą apvogusius bankininkus (kaip minimum), atšauksite puolamąsias rugsėjo pratybas Lietuvos pasienyje, iš Kaliningrado išvesite iki dantų ginkluotas divizijas, neneigsite 1940-ųjų okupacijos, atsisakysite nežabotos melo ir šmeižto propagandos (maksimum), tada gal ir galėsime bendradarbiauti.

2017.02.13; 18:27

Vilniaus Signatarų namuose sausio 31 dieną, 16 valandą rengiamas susitikimas-diskusija „Telkianti ar skaldanti istorinė atmintis?“. Diskusijoje pasisakys istorikai Seimo Švietimo ir mokslo komiteto nariai akademikas Eugenijus Jovaiša bei profesorius Arūnas Gumuliauskas, publicistas Vidmantas Valiušaitis ir politologas Dovilas Petkus. 

Renginio metu taip pat bus paminėtas Romualdo Ozolo gimtadienis, trumpai aptarta jo įsteigto istorijos žurnalo „Nepriklausomybės sąsiuviniai“ veikla, tačiau pirmąkart pagrindiniu renginio akcentu pasirinkta diskusija aktualia politine tema.

„Lietuvos piliečių istorinė atmintis fragmentiška ir susiskaldžiusi, svarbiausi XX amžiaus istorijos momentai vertinami itin skirtingai. Prie Lietuvai nepalankaus savo pačių istorijos vertinimo aktyviai prisideda gausybė vidaus ir išorės veiksnių. Tuo tarpu šalies istorijos politika užstrigusi ieškojimo stadijoje, neturi aiškios krypties ir tikslo. Tokioje netikrumo situacijoje prasminga klausti, kokios – telkiančios ar skaldančios – istorinės atminties siekiame ir ar apskritai drįstame ginti istorinę tiesą apie savo valstybę. Kas skaldo ir kas telkia Lietuvos istoriją bei kurį kelią pasirinksime – šiuos ir kitus klausimus mėginsime atsakyti sausio 31 dienos renginyje“ – rašoma kvietime. 

Susitikimą organizuoja Signatarų klubas ir Romualdo Ozolo paramos fondas.

Informacijos šaltinis – propatria.lt portalas.

2017.01.30; 05:54

Televizijos laida „Atspėk dainą“ jau uždaryta. Ir ačiū išmintingajam A.Siaurusevičiui.

Tačiau visai ne dėl to, apie ką pagalvojote – ačiū. Nekultūringo darkymosi, šūkaliojimo, kvailiojimo eteryje bus šiek tiek mažiau. Galite paprieštarauti: nepatinka – nežiūrėk! Aš ir nežiūriu, akies krašteliu pamatęs antikultūros laidą bėgu į gamtą: į Afriką, kur liūtai ir drambliai, į dykumą, kur nėra smoriginų, baukučių, valinskų, arba visai išjungiu ekraną, iš kurio liejasi banalybės, smurtas… 

Grūto parko eksponatas. Slaptai.lt (Vytauto Visocko) nuotr.

Bet kodėl aš turiu bėgti nuo televizijos, kurią išlaikau? Kodėl ir čia beveik ta pati bjaurastis, kokia viešpatauja komercinėse televizijose? Iš LRT aš tikiuosi, maldauju, reikalauju takto, santūrumo, išminties… Kodėl ir čia mus persekioja ta prakeiktoji reklama? Kad LRT išrinktieji ponai dar sočiau gyventų, o mus maitintų nuvalkiotais, tūkstančius kartų transliuotais filmais?

Tą lemtingą vakarą kaip tik kelioms sekundėms stabtelėjau ties šūkaujančia buvusia Seimo nare (šalia jos sėdėjo žinomas dirigentas) ir, pasibjaurėjęs, perjungiau kanalą. Jeigu būčiau žinojęs, kad dar po kelių sekundžių įvyks didysis sprogimas! Todėl esu labai dėkingas istorikui Tomui Baranauskui, alkas.lt tiksliai, paraidžiui išdėsčiusiam, kokie žodžiai ir gestai sudrebino visą Lietuvą, Rusiją, turbūt ir Ameriką, ir Izraelį…

Tačiau tik T.Baranauskas atkreipė dėmesį į jau po to parašytus Giedriaus Drukteinio žodžius: „Kaip tos laidos dalyvis, į kurį ana moteriškė rodė pirštu rėkdama „Žydas!“, sveikinu LRT sprendimą laidą uždaryti, kai kuriuos personažus – blacklistinti, o likusiems primenu draugiškai: propaguodami nacizmą ir antisemitizmą vis tik NIEKO nelaimėsite, o štai pralaimėti galite VISKĄ!“.

Nemoku angliškai, bet tą baisų žodį šiaip taip išsiverčiau: kai kuriuos personažus reikia įrašyti į juodąjį sąrašą! Ar taip, ponas Giedriau Drukteini, knygos „Izraelis, žydų valstybė“ autoriau?

Istoriko T.Baranausko komentaras: „…jau galima pasijusti tarsi 1984-aisiais. Ne tais realiais, o tais, apie kuriuos rašė Džordžas Orvelas… Didysis brolis stebi jus… Čia jau net ne Orvelo 1984-ieji, o visai realūs 1946-ieji (prisimenu tų metų A.Ždanovo pranešimą apie žurnalus „Zvezda“ ir „Leningrad“), išskyrus gal nebent iš anglų kalbos pasičiuptą „blacklistint“… Giedrius Drukteinis kalba tikro enkavėdisto tonu: „nieko nelaimėsite, o pralaimėti galite viską“.

G.Drukteinis, manau, lankėsi Izraelyje, jis žino, ką ir kaip reikia kalbėti ir rašyti. Asta Baukutė nežinojo, kad žydu jo pravardžiuoti negalima, ir pateko į juodąjį sąrašą. Dabar jau  ne tik į Seimą – į LRT televiziją ji tikrai nepateks. G.Drukteinis, spinduliuojantis „žydiška išmintimi, iškalta akmenyje“, labai įsižeidė, pavadintas žydu. Kodėl? Juk žydai „gali viską“, žydai daug išmintingesni už mus ir žino, ko siekia. Reikėtų didžiuotis. Toks įsižeidimas neskaniai kvepia, gali smogti bumerangu. Tik sovietmečiu viešai žydo žydu nevadindavome, sakydavome – „žydų tautybės“. Turbūt A.Baukutė manė, kad dabar kiti laikai, ne 1946-ieji, net ne 1984-ieji.

Vis dėlto gerai, kad Didysis brolis uždraudė tokią išties banalią, nekultūringą laidą mano pinigais išlaikomoje televizijoje. Tačiau neturėtumėm pamiršti, kad baimė skatina ne vien netikrą pagarbą baugintojams, o ir neapykantą. Tokiais netikrais skandalais gal to ir siekiama?

Lietuvoje, ačiū Dievui, niekas nepropaguoja nei nacizmo, nei antisemitizmo, G.Drukteinis aiškiai persistengė. Kaip ir kai kurie istorikai, Antaną Smetoną pravardžiuojantys beveik fašistu. Ištisus metus buvo garbinamas Prezidentas, kuris per pusmetį prezidentavimo vos vos nepardavė Lietuvos rusams. O A.Smetona, jį pastatęs į vietą, arba peikiamas, arba nutylimas. Nesunku suprasti, kam tai naudinga. Nepriklausomybės Akto signataras Romualdas Ozolas siekė, kad lenkai, rusai, žydai būtų Lietuvos lenkai, Lietuvos rusai, Lietuvos žydai. O lietuviai – ne Lenkijos, ne Rusijos… Nepasiekė.

2017.01.11; 05:00

Bronius Genzelis

Filosofas Bronius Genzelis
Filosofas Bronius Genzelis

[…] Tarmakas buvo vienas iš Estijos Liaudies fonto organizatorių ir vadovų, o būtent ELF paskatino įkurti Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdį, nors jau seniai svarstyta apie panašaus pobūdžio judėjimą (tokias galimybes zondavome ir keliaudami su Ozolu po Lietuvą, ir įvairių konferencijų kuluaruose, ypač diskusijų klube „Istorija ir filosofija“, veikusiame prie Žinijos draugijos.

Plačiai reiškėsi klubas „Talka“, Paminklosaugos judėjimas, Kraštotyros ir gamtosaugos draugija ir kt. Tos draugijos palaikė glaudžius tarpusavio ryšius. Tad bazė Sąjūdžiui jau buvo, būsimų LPS lyderių butai virto tarsi pasirengimo štabais, ypač Ozolo butas miesto centre. Čia vos ne kasdien būriuodavosi opoziciškai nusiteikę asmenys. Taip klojome Sąjūdžio pamatus.

Į Estijos Liaudies Fronto pirmąjį mitingą buvo pakviestas Arvydas Juozaitis. Grįžęs supažindino, kokia situacija klostosi kaimynų šalyje. 1988 m. gegužės viduryje Arvydas Juozaitis, Arvydas Šliogeris ir šių eilučių autorius, susitikę Ozolo bute, tarėmės, kad per diskusiją apie „ekonominį savarankiškumą“, įvyksiančią 1988 m. birželio 2 d. Verkiuose (MA Mokslininkų rūmuose), reikia padėti pamatus, o kitą dieną, tęsiant diskusijas Lietuvos Mokslų Akademijoje, ir įkurti demokratinį judėjimą.

Naktį iš birželio 2 d. į birželio 3 d. Ozolas ant Tauro kalno sukvietęs bičiulius, aptarė, kaip būsimą MA diskusiją paversti naujojo judėjimo steigimu. Numatė preliminarų lyderių sąrašą iš 25 asmenų.

Ryte paskambino man, papasakojo apie tą susitikimą, žinoma, neįvardijo, ką numatęs į vadovybę, bet siūlė apie tai pamąstyti ir man. Po poros valandų pas mane atvyko Gintaras Songaila (labai aktyvus „Talkos“ klubo veikėjas), Petras Vaitiekūnas, Arūnas Penkauskas. Svarstėme, kaip sukviesti kuo daugiau žmonių, aptarėme būsimą judėjimo vadovybę, irgi numatėme 25 jos narius (vėliau, kai sulyginome sąrašus, pasirodė, kad mąstyta beveik apie tas pačias asmenybes), salės iniciatyva skaičius buvo padidintas.

Taip 1988 m. birželio 3 d. įsikūrė Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis. Pirmasis Iniciatyvinės grupės posėdis įvyko MA Mažojoje salėje. Kitiems posėdžiams patalpas parūpindavo Songaila. Vėliau po savo stogu Sąjūdį priėmė Teatro sąjunga. Estijos komunistų partijos CK palaikė Liaudies Fronto įsikūrimą, o LKP CK sutiko Sąjūdį priešiškai, ignoravo net TSKP CK nurodymus megzti kontaktus su naujais judėjimais.

Pavyzdžiui, TSKP CK nutarė 1988 m. birželį sušaukti XIX partinę konferenciją, į kurią reikėjo rinkti atstovus, bet LKP CK juos paskyrė savo nuožiūra. Sąjūdis nusprendė Gedimino (dabar Katedros) aikštėje susitikti su tais parinktais atstovais. Šie nepanoro „eiti į žmones“.

Sąjūdis, nors negavęs leidimo, vis tiek pakvietė vilniečius susitikti su delegatais. Susirinko tūkstančiai žmonių. Keli drąsiausi delegatai vis dėlto atėjo. O tada prie tribūnos pasirodė Terleckas su Trispalve. LKP CK veikėjai susigūžė. Nežinojo, kaip elgtis. Suvokė, jeigu dabar nesureaguos, artimiausiu laiku vėliavos plevėsuos visur.

Kol iškelta Trispalvė, „atstovai“ atsisakė lipti į tribūną. Tada Ozolas nutarė gelbėti padėtį. Po trumpų derybų Terleckas nuleido vėliavą, bet vos delegatai išėjo į tribūną, iškėlė vėl. Aikštėje, aukščiausių marionetinių Lietuvos pareigūnų panosėje, pasirodė ir daugiau trispalvių. Iki tol už vėliavos iškėlimą buvo baudžiama. Dabar niekas nenukentėjo. Žmonės darėsi drąsesni ir labiau pasitikėjo savo jėgomis. Suteiktas impulsas veikė. Tai buvo pirmas ryškesnis laimėjimas[…].

Ištrauka iš Broniaus Genzelio straipsnio „Romualdas Ozolas – tautos sąmonės žadintojas“ („Kultūros barai“ Nr. 4, 2016).

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: filosofas Romualdas Ozolas ir šio teksto autorius filosofas Bronius Genzelis.

2016.06.02; 03:03

Buvo daug Vasario 16-ųjų, bet tik viena Lietuvos Nepriklausomybės šventė iki šiol labai ryški mano atminty – 1988-ųjų. Gal dėl to, kad  ji buvo pati juodžiausia, ir tokia paskutinė okupuotoje Lietuvoje.

Po ilgo gulėjimo ligoninėje dvidešimt dienų stuburo gydymą – plaukiodamas baseine, gulėdamas purvo voniose, mankštindamasis – užbaigiau Birštone.

Continue reading „Lietuva Nepriklausomybės šventę atšventė bažnyčiose. Aikštėse mitingavo suvarytieji ir kitataučiai…“

Kai „Metuose“ perskaičiau informaciją, kad išleistas Romualdo Ozolo romanas „Pradžių knyga“, gerokai nustebau.

Praėjusių metų gruodžio viduryje į ligoninę jam nunešiau mūsų kurso atsiminimų knygą „Lituanistai“, kurioje yra ir jo straipsnis, kurią parengti būtent Romualdas pasiūlė, kai Universiteto baigimo 50-mečio proga buvome susirinkę Donelaičio auditorijoje.

Continue reading „„Niekur iš čia nebėgsiu – net ir į dangų““

Galima ilgai vardyti Romualdo Ozolo nuveiktus darbus ir nuopelnus Lietuvai. Tačiau jis buvo žmogus, kuris pats mokėjo kalbėti ir visada norėjo, kad būtų kalbama iš esmės. Tad norint apie jį pasakyti ką nors iš esmės, dera kalbėti apie Jo – Žmogaus rangą.

Žmogaus rangas nėra gyvenime sukauptas turtas, išsikovota ir turėta visuomeninė padėtis, tai nėra ir vienokios ar kitokios kada nors eitos politinės pareigos. Žmogaus rangas yra jo gyvenime pasiekta dvasios aukštuma. Kiekvieno žmogaus, sąžiningai dirbusio savo darbus, gyvenimas yra vertingas ir svarbus.

Continue reading „Amžinosios Lietuvos sargybinis“

Rugpjūčio 17 d. grupelė Vilniaus universiteto 1957-1962 m.m. laidos lituanistų Vilniaus laidojimo rūmuose Olandų gatvėje su gėlėmis stovėjome prie mūsų kurso draugo Ipolito Ledo karsto. Atsisveikinome su ilgamečiu Vilniaus universiteto dėstytoju, vienu iš geriausių lietuvių humanitarinės literatūros žinovų ir jos kruopsčiausių komplektuotojų, kurso seniūnu, beveik kiekvienam kolegai turėjusiu didelės įtakos.

Su Ipolitu bendravau beveik iki pat jo mirties, susitikdavome Universitete, mano ir jo namuose;  turiu paskutinę (tikriausiai) jo nuotrauką, kai pernai prie Neries jis kurso draugams Algimantui Bučiui, Vaclovui Mikailioniui ir man pasakojo apie mažai žinomus dalykus iš Universiteto gyvenimo mūsų studijų metais.

Šiandien Ipolitas Ledas savo jubiliejinais metais (1935-2015) amžino poilsio atsigulė Višakio Rūdos kapinėse. O mes, gerai jį pažinojusieji, šviesų jo paveikslą norime dar papildyti pagarbos ir dėkingumo žodžiais bei keliomis nuotraukomis.

Vytautas Visockas

XXX

Jis ruošėsi dideliems darbams…

Šiandien, atrodo, kiekvienas žmogus skelbia savo Aš ir stengiasi būti vis kitoks, bet dažniausiai atrodo toks, kaip ir visi: toks pat banalus, toks pat egocentriškas, toks pat savim pasitikintis ir agresyvus, beveik užprogramuotas reklamos, politikų arba masinės  komunikacijos priemonių.

Ipolitas Ledas, atvirkščiai, stengėsi taip pat, kaip ir daugelis jo bendradarbių, sekti didžiąja Lietuvos kultūros tradicija (literatūra, filosofija, teatru), kurią jis labai gerbė ir puoselėjo,  bet labai išsiskyrė iš jų ir savo principais, ir polinkiais, ir gyvenimo būdu, ir rezultatais. Jis neprastai kruopščiai kaupė literatūrą, ją studijavo, skaitė paskaitas studentams, bet pats beveik nieko nerašė. Kartais atrodė, kad jis ruošėsi dideliems darbams… Tačiau jis taip kritiškai žiūrėdavo į bet kokį savo parašytą tekstą, tiek daug juos taisinėdavo, kad retai kada tepavykdavo juos užbaigti.

Todėl netapo nei kvalifikuotu filologu, nei filosofu. Dažnai jis čia pasijusdavo nelabai patogiai. Kartais konfūzydavosi. Bet labai sirgo dėl lietuvių kultūros, lietuvių kalbos likimo. Pagaliau jis tapo vienu iš geriausių lietuvių humanitarinės literatūros žinovų ir jos kruopščiausių komplektuotojų. Vyresnės kartos žmonės dar puikiai atsimena, kokia literatūra sovietmečiu buvo publikuojama. Ir kaip sunku buvo gauti geriausią literatūrą, atveriančią platesnį ir skaidresnį langą į pasaulį. Ji buvo deficitinė ir labai sunkiai prieinama.

Ipolitas paprastai ją gaudavo. Jis priklausė prie tų žmonių, kurie jau studijų laikais išmoko iššniukštinėti, kaip surasti deficitinę literatūrą ir tapo savi visuose Vilniaus miesto knygynuose, todėl neblogai galėjo žinoti, kur ir kada galėjo pasirodyti tokios knygos arba į ką jas galima išmainyti.  Kur jau kur, o ten jį visada galėdavai susitikti, tai vartantį katalogus, tai skaitinėjantį naujus leidinius, tai su pažįstamais žmonėmis aptarinėjantį knygų medžioklės ypatumus. Išimdamas iš seno ir stipriai apsitrynusio portfelio įsigytas knygas arba jas įsidėdamas, jis visada apčiupinėdavo jų įrišimą, popieriaus kokybę ir šiltai paglostydavo. Gera knyga jam buvo neįkainojamas turtas, o ypač reta – ištisas lobis. Kadangi jis turėjo gerą lituanistinį išsilavinimą, todėl turėjo neblogą nuovoką, kuo turėtų būti papildyta jau seniai didelė jo namų biblioteka.

Tai buvo tikrai ne šių laikų žmogus, pasiryžęs tokiam anais laikais beveik šventam, o dabar labai keistam ir net daug kam visai nesuprantamam darbui ir apsukrumui kaip nepabaigiamas retų, svarbių ir labiausiai istoriškai reikšmingų knygų kaupimas, užtvindęs visus jo kambarius nuo grindų iki pat lubų. O praėjimams buvo palikti tik siauručiai takeliai. Jis rinko knygas ir gyveno tarp knygų, kurios galų gale išvarė jį ir iš namų. Taip, tai buvo žmogus tos jau beveik išnykusios kultūros, kurią dar galėtume vadinti knygine absoliučia šio žodžio prasme.

Krescencijus Stoškus

XXX

Šviesus Ipolito portretas

Ipolitas Ledas pradėjo lituanistikos studijas Vilniaus universitete 1957 m. kartu su Aleksu Girdeniu, Albertu Rosinu, Norbertu Vėliumi, Algimantu Bučiu, Romualdu Ozolu, Evalda Strazdaite-Jakaitiene, Irena Žvigaityte-Bučiene ir visu būriu kitų lituanistų, palikusių matomą pėdsaką mūsų kultūroje. Kurse buvo dvi akademinės grupės – vaikinų ir merginų. Ipolitas ilgus metus buvo vyriškosios grupės seniūnas. Keliais metais vyresnis už daugelį bendramokslių, jis stropiai ėjo savo pareigas, palaikė akademinę rimtį ir susikaupimą. Jis įsiterpdavo į lieratūrinius ginčus su „senesnio žmogaus“ pamokymais ir ironija. Jį domino visa, kuo gyveno kursas. Jis išsaugojo ir perdavė Universiteto bibliotekos rankraštynui vienintelį kurso almanacho „Gaudeamus igitur“ egzempliorų, kuriame gyvai  paliudyta to meto studijų atmosfera.

Nuo pirmųjų studijų metų Ipolitas tapo aistringu bibliofilu, įvairiausiais būdais įsigydamas retų leidinių. Ilgainiui knygų stirtos užgožė didžiąją jo būsto dalį. Atidžiai Ipolitas sekė literatūrinę  savo moksladraugių kūrybą stengdamasis surinkti visa, ką jie yra parašę ir išleidę.

Kita didžiulė Ipolito aistra buvo teatras. Jis kartu su būreliu bendrakursių lankė Juozo Meškausko vadovaujamą teatro studiją, reikliai vertino kolegų kūrybą, vėliau atidžiai sekė Irenos Bučienės teatrinį kelią.

Paskutiniaisiais studijų metais pradėjęs dirbti Filosofijos katedroje Ipolitas tapo ištikimu Eugenijaus Meškausko bendraminčiu ir mokiniu. Čia pradėjo ryškėti jo moksliniai interesai. Iš pradžių jį sudomino vertybių teorija, kurią galvojo aptarti planuojamoje disertacijoje. Vėliau nuo teorijos pasuko į kultūros istoriją – tautinio atgimimo epochą. Buvo sumanęs aprašyti Juozo Andziulaičio- Kalnėno literatūrinę veiklą. Deja, ir šis sumanymas liko neigyvendintas. Ipolitas buvo daugiau linkęs kalbėti nei rašyti. Savo išmintį jis dėstė estetikos kursuose, skaitytuose filologijos fakuleto studentams. Kažin ar yra išlikę šių paskaitų konspektai ir vargu  ar kas imsis jas atkurti. Bet paskleistos mintys tikriausiai išliko paskaitų klausytojų galvose. Kaip ir šviesus  Ipolito portretas – jo bičiulių ir kolegų atmintyje. 

Kęstutis Nastopka

XXX

Visos jėgos – Lietuvos labui

Ipolitas tarp pusšimčio 1957-aisiais susirinkusių į pirmą kursą lituanistų skyrėsi kaip susiformavusi asmenybė. Suvalkietis, baigęs Kudirkos Naumiesčio vidurinę mokyklą, jau tada apsiskaitęs, savarankiškai išsilavinęs, atsinešė šio iškilaus savo kraštiečio, didžiojo varpininko aurą. Kurso draugė Janina, per stojamuosius girdėjusi, jo atsakinėjimą iš Lietuvos istorijos, prisimena puolusi į neviltį, nes mes, tarybinės mokyklos auklėtiniai, tokių žinių nebuvome gavę. Brandesniu protu, svaresniu žodžiu greitai pelnė draugų pagarbą ir ne vienerius metus buvo kurso seniūnas. Jis nepriklausė kurse jokioms grupelėms, tačiau buvo pripažintas autoritetas. Net ir Universiteto dramos būrelyje gaudavo neeilinius vaidmenis, tokius kaip Krokuvos vyskupo Zbignevo Olesnickio „Milžino paunksmėje“, ir profesionaliai juos atlikdavo.

Dėsninga, kad jau studijų metais Ipolito interesai krypo filosofijos link. Jo išlavintas protas rado sau dirvą Filosofijos katedroje, vadovaujamoje prof. Eugenijaus Meškausko. Visus savo darbingiausius metus Ipolitas Ledas dėstė filosofijos, sociologijos, estetikos kursus Vilniaus universiteto studentams, buvo jų įvertintas ir išskirtas.  Pasak Ipolito, profesoriaus Meškausko užuovėjoje, tikroje gaivios minties oazėje, ryžtasi leisti „Problemas“, „žurnalą be scholastinių štampų, ‘mokslingų’ raizgalų, be įprasto tuščiažodžiavimo“. Daugelį metų Ipolitas buvo žurnalo redkolegijos narys, pats rašė, redagavo, vertė.

Visi kurso draugai žinojo apie jo aistrą rinkti lituanistines knygas, apie jo didelę, sunkiai telpančią bute biblioteką. Visi jautė jo dėmesį, geranorišką rūpestį ir nuoširdų norą, kad visi atiduotų jėgas Lietuvos, Tėvynės, labui.        

Toleina Daržinskaitė

XXX

Knygius

Apie kurso draugus norėčiau rašyti, prisimindamas linksmus studentiškus nutikimus. Juos reikėtų rašyti su humoru, bet kai Viešpats dalijo tą sugebėjimą, aš buvau kažkur išėjęs, todėl nepradėsiu, tuo labiau, kad prireiktų geros apysakos. Keletą žodžių apie labiausiai įsirėžusius pasakysiu kaip moku.

Ipolitas Ledas. Be abejonės, jis man padarė didžiausią įtaką. Ne studijų metais. Tiksliau – pradedant studijų metais. Visą gyvenimą jis buvo mano prižiūrėtojas ir auklėtojas. Vyresnis ne kažin kiek, bet paveikus kaip šimtametis išminčius. Na, žinoma, galima būtų atsižvelgti ir į tą aplinkybę, kad aš buvau nepataisomas plevėsa, o to savo rimtumo didybėje Ipolitas, turiu vilties, savyje galėdavo ir pasigesti, tačiau, šiaip ar taip, jjis mane mokė gyventi nuo pirmo kurso, tebemoko ir dabar. Užrašų knygelėj (bene 1958 m.) turiu užsirašęs kurso susirinkimo diskusiją, kurios didžiausią dalį sudaro I.L. kalbos konspektas. Tėviški pabarimai (laikyti liežuvį už dantų, neskriausti Gegužiuko, ateiti nors į vieną kiekvienos disciplinos paskaitą ir pan.), palydimi supratingos šypsenėlės su kokiu jam būdingu rankos gestu – tarsi būtų lietuviškų debesėlių nusagstytas visas skaidrus mūsų bendravimo dangus. Knygius iki plaukų pašaknų, žinantis visas jų naujienas ir senienas, jis anais laikais Maceiną, Šalkauskį ir visa kita pirkdavo ne tik sau, bet ir man, žinodamas suteiksiąs tikro džiaugsmo ir bent kiek proto. Ilgus pasivaikščiojimus Antakalnio gatvelėm ir takais prisimenu kaip kokių antikos peripatetikų vaikštynes. Ipolitas buvo visą kursą balansuojanti asmenybė. Ne veltui buvo seniūnas.

Romualdas Ozolas

(Iš jo atsiminimų „Kursas: žmonės ir žymenys“, paskelbtų knygoje „Lituanistai. 1957-1962 m. Vilniaus universiteto studentų lituanistų atsiminimai“, 2014)

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2015.08.18; 13:30

Šiame rašinyje kalba suksis apie istorijos, praeities temą grožinėje literatūroje, vadinasi, bus operuojama ir istorinio laiko sąvoka, kuri vienaip įsikomponuoja į romantinės, kitaip į realistinės, dar kitaip į modernistinės literatūros menines koncepcijas.

Viena iš laiko formų – praeitis. Filosofas Arvydas Šliogeris praeitį vadina lengviausiai suvokiama visuomeninės sąmonės forma.

Continue reading „AR JAU NORIME BŪTI ISTORIJOJE?“

Protas įgijamas ne krauju, o prakaitu. Romualdas Ozolas. 1988-08-13

Jeigu rašyčiau dienoraštį, jame atsirastų tokios eilutės: dar viena skaudi prarastis. Sulaukę Velykų, netekome Romualdo Ozolo. Į amžinybę išėjo skvarbus, gilus, autentiškas, originalus lietuvių mąstytojas, drąsus ir savo principams iki galo ištikimas politikas, tautos žadintojas, Nepriklausomybės Akto signataras…

Iškili daugiabriaunė asmenybė, kurios mastas, o ypač reikšmė naujausiai Lietuvos istorijai, regis, dar nėra adekvačiai įvertinti ir kažin ar visuomenė pajėgs tai suvokti bent jau artimiausiu metu…

Continue reading „„DIDŽIAUSIAS IR VIENINTELIS MANO TROŠKIMAS – KAD LIETUVIAI PAGALIAU ATRASTŲ LIETUVĄ…““

Kai iš profesoriaus Sauliaus Kanišausko sužinojau, kad visuomenėje privalo būti ir alkoholikų, ir savižudžių, net žmogžudžių, įvairiausių rūšių nukrypimų nuo normos (maždaug 6 proc.), – man pasidarė žymiai lengviau.

Buvo sunku matyti, skaityti, girdėti, kad esame vos ne prasčiausi pasaulyje: daug geriame, žudomės, bėgame iš Lietuvos, parsiduodame Rusijai…

Mokykloje esu mokytas, kad dar sulauksiu laikų, kai kiekvienas  galės visuomenei duoti pagal savo galimybes, o iš jos pasiimti pagal poreikius, t. y. kiek norėsime, tiek imsime iš bendro aruodo. Nebus vagių, nereikės spynų ir tvorų, žmogus žmogui bus bičiulis, brolis…

Continue reading „Neišnaikinami kaip alkoholikai“

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2015.04.09; 19:18

Vargu, ar Lietuvai yra buvę liūdnesnės Velykos. Per savaitę mus paliko du Sąjūdžio milžinai, simboliškai įkūnijantys Kauną ir Vilnių, kareivį ir mąstytoją.

Valstybės vadovai apie juos abu pasakė daug pelnytų gražių žodžių, tarp kurių visada buvo minimos tiesa, principingumas, meilė Lietuvai. Tai teisingi žodžiai, kurie tačiau, vargu ar užčiuopia šių Velykų praradimo mastą.

Mane, turėjusi garbę ir laimę artimai pažinti ir mokytis iš šių žmonių, kamuoja baimė dėl Romualdo Ozolo.

Continue reading „Romualdo Ozolo Lietuva“