Lenkijos vėliava ir herbas. Slaptai.lt foto
Kyjivas, lapkričio 16 d. (AFP-dpa-ELTA). Po nepatvirtintų pranešimų, kad Rusijos raketa nukrito NATO narės Lenkijos teritorijoje, Ukraina antradienį pareiškė, jog tvirtinimas, kad tai buvo viena Ukrainos raketų yra „sąmokslo teorija“.
„Dabar Rusija propaguoja sąmokslo teoriją, kad tariamai tai buvo Ukrainos oro gynybos raketa, kuri nukrito į Lenkijos teritoriją. Tai netiesa. Niekas neturėtų tikėti Rusijos propaganda ar skleisti jos pranešimų”, – tviteryje parašė Ukrainos užsienio reikalų ministras Dmytro Kuleba.
Lenkijos žiniasklaidoje sklinda nepatvirtinti pranešimai, kad sprogimą ūkyje netoli Ukrainos sienos, per kurį žuvo du žmonės, sukėlė dvi atsitiktinės Rusijos raketos, iš Ukrainos įskridusios į Lenkiją.
Jei tai pasitvirtins, tai būtų pirmas toks incidentas per beveik devynis mėnesius trunkantį Rusijos karą su Ukraina ir žymėtų dramatišką Maskvos konfrontacijos su Vakarais eskalaciją.
Lenkijos vyriausybė sušaukė nepaprastąjį Nacionalinio saugumo tarybos posėdį, bet savo įvykių versijos kol kas nepateikė. Nei Varšuva, nei Vašingtonas, nei NATO būstinė Briuselyje nepatvirtino pranešimų, kad sprogimas susijęs su Rusijos raketomis, antradienį smogusiomis miestams ir energetikos infrastruktūrai visoje Ukrainoje. Kyjivo teigimu, antradienį Rusijos kariuomenė paleido į Ukrainą daugiau nei 90 raketų ir sparnuotųjų raketų.
Lenkija yra Europos Sąjungos ir Vakarų gynybos aljanso NATO narė.
Lenkijos vyriausybės atstovas spaudai Piotras Mülleris perspėjo neskleisti nepatikrintos informacijos ir sakė, kad vėliau visuomenei bus pateikta daugiau informacijos, pranešė PAP.
Apie Smolenske nutikusią katastrofą daug rodyta įvairiose televizijos laidose
Lenkijoje ir kitose šalyse pažymimos Smolensko tragedijos aštuntosios metinės.
2010-ųjų balandžio 10-ąją prie Smolensko sudužo lėktuvas su visu 96 asmenų Lenkijos valstybiniu elitu. Tos tragedijos šleifas tęsiasi iki šių dienų – su savo paslaptimis, „sąmokslo teorijomis“, aršiomis Maskvos ir Varšuvos diskusijomis, kurios vienaip ar kitaip nuodija tarpvalstybinius santykius.
Balandžio 11 d. speciali Lenkijos pakomisė, tyrusi katastrofos priežastis, paskelbs dar vieną, tiesa, negalutinę savo ataskaitą. Siūlome keletą žurnalisto Česlovo IŠKAUSKO parengtų pastabų šia tema.
Lenkijoje speciali pakomisė tikina, kad 2010 m. lėktuvas Tu-154, kuriuo skrido šalies prezidentas Lechas Kaczynskis, nukrito ne dėl susidūrimo su medžiais. Pasak tyrėjų, kairysis lėktuvo sparnas sunaikintas dėl orlaivio viduje įvykusio sprogimo. Tai viena iš esminių išvadų Smolensko tragedijos tyrimo pakomisės ataskaitoje, skelbia RMF24. Šią informaciją paskelbė Pakartotinio lėktuvo katastrofos tyrimo pakomisės atstovė spaudai Marta Palonek.
Išvadą, kad kairysis sparnas buvo apgadintas sprogimo metu, padarė tarptautinis lėktuvų katastrofų tyrimų ekspertas Frankas Tayloras. Pasak jo, sprogimų šaltinių būta ne vieno, o esą susidūrimas su beržu ant žemės neturėjo jokios įtakos lėktuvo sparno apgadinimui. Tiesa, pakomisės išvadoje nenurodoma, kokie eksperimentai ir tyrimai atlikti siekiant patvirtinti šiuos teiginius. Ankstesnius tvirtinimus apie sprogimą paneigė Jerzy Millerio komisija, ne kartą ją neigė ir buvęs Lenkijos lėktuvų katastrofos tyrimų komisijos pirmininkas Maciejus Lasekas.
Nauja informacija apie Smolensko katastrofą šiuo metu paviešinta neatsitiktinai. Prieš porą dienų posto netekęs buvęs Lenkijos gynybos ministras Antonis Macierewiczius pranešė, kad pakomisės ataskaita apie įvykusią katastrofą bus paviešinta balandžio 11 dieną, minint aštuntąsias tragedijos metines. Tiesa, pasak jo, tai dar ne galutinė ataskaita, nes nebus dar atlikta visų palaikų ekshumacija.
A.Macierewiczius aršus teorijos apie sprogimą lėktuve Tu-154 šalininkas. Jis ne kartą teigė, kad 96 aukščiausių Lenkijos pareigūnų gyvybę nusinešusi tragedija – rusų išpuolis prieš Lenkijos valstybę. Tuo metu Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas neseniai vykusioje spaudos konferencijoje tokias kalbas dar kartą pavadino pramanais.
Lenkijos prezidentinio lėktuvo katastrofa prie Smolensko Rusijoje prieš aštuonerius metus nuolat jaudina lenkų visuomenę. Bet vis labiau linkstama prie lėktuvo susprogdinimo versijos.
„Mes vienos iš dviejų „juodųjų dėžių“ įrašuose aptikome sprogimo momentą“, – prieš metus pareiškė tuomet dar Lenkijos gynybos ministro pareigas ėjęs A. Macierewiczius, kurį citavo televizijos stotis „TVP Info“.
Šis sprogimas esą galiausiai sunaikino orlaivį. Dabar ši vieta bus toliau analizuojama, kad būtų atmestos visos kitos interpretacijos galimybės, sakė ministras. Lenkijos valdančioji Teisės ir teisingumo partija (PiS) prieš pustrečių metų paskyrė naują komisiją nelaimės aplinkybėms tirti. Tuo tarpu rusų tyrėjai 2011-aisiais atmetė lėktuvo susprogdinimo galimybę. Jų duomenimis, dėl „Tupolew Tu-154“ katastrofos atsakomybė tenka lenkų pilotams, nes jie tupdė lėktuvą nepaisydami blogo oro.
Dar 2012 m. DELFI portale esame rašę, kad gali būti ir daugiau tragedijos versijų. Neatmesta ir tokia, kad, kaip pastebėjo latvių laikraštis „Neatkarigas Rita Avize“, Lenkijos vadovybę specialiosios tarnybos nužudė kažkokios trečios jėgos užsakymu. Jeigu tokia provokacija įtikinama, rašė straipsnio autorius V. Krauklis, tai Maskva pateko į tą pačią aklavietę, kaip J. Stalinas, pasirašęs Molotovo – Rybentropo paktą ir įsivėlęs į karą su A. Hitleriu. Kai kam įtarimą kėlė net tai, su kokiu aktyvumu ir nuoširdumu Rusijos vadovai puolė pagerbti katastrofos aukas: paprastai plieninio veido V. Putinas pravirko apglėbdamas premjerą D. Tuską, o D. Medvedevas ryžosi dalyvauti žuvusiųjų laidotuvėse Krokuvoje, įtarinėjo latvių leidinys.
Per šiuos metus būta ir kitokių katastrofos versijų. Kad tragišką skrydį lėmė neblaivūs lenkų lakūnai, kad Smolenską tą ankstyvą pavasarį gaubė rūkas, kad aplaidžiai savo funkcijas atliko uosto dispečeriai, nedraudę leistis pavojingomis sąlygomis (yra geras rusų kalbos žodis tokiam aplaidumui apibūdinti – „chalatnostj“), kad komandą davė pats Lenkijos prezidentas ar vyriausiasis oro pajėgų vadas, galų gale kad kažkas sąmoningai siekė suduoti smūgį Lenkijai, pražudydamas pačią valstybės viršūnėlę su dešiniųjų pažiūrų Lechu Kaczynskiu ir jo žmona priešakyje…
Lenkijos vyriausybinio lėktuvo katastrofa prie Smolensko aerouosto
„Sąmokslo teorijų“ naudai abiejų šalių specialių komisijų atliktos diametraliai priešingos lėktuvo Tu-154 katastrofos priežasčių interpretacijos. Alyvos į ugnį kliūsteldavo, atrodytų, šalutiniai įvykiai. Štai 2011 m. spalį Rusijos užsienio reikalų ministras Sergėjus Lavrovas, atsikirsdamas žinomam TV laidų vedėjui Vladimirui Pozneriui, kuris priekaištavo ministrui ir visai valdžiai, tik dabar ketinančiai reabilituoti Katynės žudynių aukas, pakartojo, jog „aukų reabilitavimo teisinis klausimas turi ribotis Rusijos Federacijos juridine erdve“. Žurnalistas savo laidoje piktinosi, kad tik dabar susiruošta svarstyti lenkų aukų reabilitaciją, nors žudynių kaltininkus jau seniai reikėjo sušaudyti…
Niekas nieko nesušaudė ir nenubaudė. Aštuoneri Smolensko tragedijos metai, kaip ir Katynės tragedija, paskendo tyrimų, „sąmokslo teorijų“ ir prasimanymų liūne, o Rusijos ir Lenkijos santykiai kone blogiausi per visą posovietinę erą. Šiaip ar taip tai dar viena Rusijos agresijos ir nusikalstamų veiksmų užsienyje išraiška.
„Baisu stebėti, kaip blėstančios žvaigždės vardas įsisuka Twitter‘yje. Tas kadaise garsus žmogus, kurį tu praktiškai užmiršai, gali būti negyvas – arba blogiau, iškilmingai pasakoti Pirsui Morganui apie savo gerą draugą Vladimirą Putiną“, – rašo Emi Cimerman leidinyje „The Daily Beast“.
Stivenas Sigalas, davęs interviu iš Rusijos per Skype, žvairomis žvilgčiojo per komiškai mažus akinių stiklus, smerkdamas „obamininkus“ ir Amerikos „vidaus priešus“, ironizuoja žurnalistė.
Kai Pirsas Morganas paklausė, kas gali rimtai žiūrėti į Sigalo patriotizmą, kai jis tiesiogiai kalba per Skype iš Rusijos, 65-rių metų amžiaus aktorius atsakė: „Visos šalys užsiima šnipinėjimu… Tačiau kvaila būtų manyti, kad Vladimiras Putinas turi ką nors bendro su kišimusi į rinkimus ar net kad rusai turi tokių technologijų“.
Suokalbio su Rusija istoriją jis priskyrė propagandai, prieš apibendrindamas, jog „Rusija ir Amerika turi būti puikios sąjungininkės“.
Dabar daug žmonių internete šaiposi iš Stiveno Sigalo, jo „didžiulės dažytos juodos ožio barzdos“ ir „gąsdinančių aštrių praplikimų virš smilkinių“, rašo autorė. „Bet kam išjuokti Sigalo virsmą senstančiu „Bondo priešu“, kai mes galime sumalti į dulkes jo beprotiškas politines pažiūras?“ – klausia ji.
Stivenas Sigalas
„Kaip liudija ypatingas tonas, kuriuo Stivenas Sigalas ištarė „Vladimiras Putinas“ per interviu Pirsui Morganui trečiadienį, jie – artimi draugai; iš tikrųjų, Putinas net šokiravo buvusį prezidentą Baraką Obamą 2013 metais, pasiūlęs paskirti aktorių Rusijos garbės atstovu Kalifornijoje ir Arizonoje“, – sakoma straipsnyje. BuzzFeed duomenimis, tas postas būtų jį padaręs „galimu Baltųjų rūmų ir Kremliaus tarpininku“.
Gal Putinas manė, kad „Sigalas, rytų kovų meistras, virtęs primirštu trilerių herojumi, buvo būtent tas žmogus, kuris atitrauks Amerikos ir Rusijos santykius nuo prarajos“.
Aktorių ir diktatorių susiejo bendra meilė kovų menams: Sigalas keletą kartų pademonstravo savo gebėjimus Rusijoje, rašo Cimerman, primindama, kad Putino ir Sigalo „draugystė“ užsimezgė 2011 metais. Aktorius taip pat palaikė Putiną 2014 metais sovietų sporto programos „Pasiruošęs darbui ir gynybai“ atnaujinimo reikaluose.
2014 metais Sigalas gyrė savo sporto salės draugelį Putiną kaip „vieną iš didžiausių pasaulio lyderių, jei ne patį didžiausią iš dabar gyvų esančių“, pridurdamas, kad „jis rūpinasi Rusija labiau, nei kas nors, ką aš pažįstu. Ir jis nebijo paprasčiausiai daryti tai, kas būtina“. Sigalą taip pat „garbino Čečėnijos tironas Ramzanas Kadyrovas“, ir jis pritarė Putino Krymo aneksijai 2014 metais“, priduria autorė.
„Visi tie meilikavimai Putinui atsipirko 2016 metais, kai Kremlius paskelbė, kad suteikia buvusiai žvaigždei pilietybę“, – rašo žurnalistė.
„Po prezidento Džono F. Kenedžio nužudymo 1993 metų lapkritį, atrodė, kad CŽV ryžtingai nori priimti FTB, prezidento asmeninės sargybos ir kitų vyriausybės padalinių pasiūlytą įvykių versiją, – rašo Filipas Šenonas ir Laris Dž. Sabatas leidinyje Politico. – Oficiali istorija tokia, kad pamišėlis atskalūnas ir marksistu apsiskelbęs Li Harvi Osvaldas Dalase nušovė prezidentą iš savo šautuvo, užsisakyto paštu už 21 dolerį, ir čia nebuvo jokių – užsieninio ar tėvyninio – sąmokslo įrodymų.
JAV prezidentas Džonas Kenedis su savo žmona. Reuters/Scanpix nuotr.
Žinoma CŽV vadovybė sakė Voreno komisijai – žmogžudystę tyrusiai nepriklausomai komisijai, – kad nebuvo jokių sąmokslo patvirtinimų, kurie galėtų nukreipti žvalgybą nuo pėdsakų“.
„Tačiau tūkstančiai puslapių nuo seno įslaptintų dokumentų, susijusių su žmogžudyste ir Nacionalinių archyvų paviešintų praeitą savaitę, rodo, kad praėjus keleriems metams po Kenedžio nužudymo kai kurie CŽV bendradarbiai pradėjo abejoti, ar oficiali istorija teisinga. Agentūra niekada nepaviešino to nerimo“, – sakoma straipsnyje. Antai, CŽV karininkams kėlė nerimą tai, kad FTB, prezidento asmeninė apsauga ir Voreno komisija netyrė Osvaldo sąveikos su užsienio agentais, įskaitant ir diplomatus bei šnipus iš Kubos ir SSSR.
„CŽV dokumentuose tai pat esama įdomių liudijimų apie grandinę įvykių 1963 metų pabaigoje, paaiškinančių Kenedžio nužudymo motyvus, kurie anksčiau nebuvo tvirtai nustatyti, – o būtent, kad jis galėjo supykti, rugsėjy perskaitęs savo miesto – Nju Orleano – laikraštyje detalų straipsnį, jog Kenedžio administracija numačiusi nužudyti jo herojų Kastro. Pagal tą teoriją, Osvaldas, apmokytas šaudyti iš šautuvo jūrų pėstininkų korpuse, pabandė atkeršyti už Kastro – nužudyti Kenedį anksčiau, negu Amerikos prezidentas nužudys Kubos lyderį“, – sakoma straipsnyje.
„Jeigu tai pasitvirtintų, iškiltų baisus klausimas CŽV: ar įmanoma, kad Kenedžio nužudymas buvo tiesioginis ar netiesioginis tos specialiosios tarnybos sąmokslo dėl Kastro nužudymo padarinys? Galų gale, būtų pripažinta, kad CŽV (kartais susimokiusi su mafija) per visą Kenedžio prezidentavimą ne kartą bandė nužudyti Kastro. CŽV sukurtų ginklų Kastro nužudymo arsenale – grybeliu užkrėstas povandeninio plaukiojimo kostiumas, rašiklyje paslėpta apnuodyta adata poodinėms injekcijoms ir net sprogstantis cigaras. Voreno komisija, kuriai niekada nebūdavo pranešama apie CŽV sąmokslus, dažniausiai apeidavo klausimus apie Osvaldo motyvus, neskaitant to, jog savo galutinėje ataskaitoje nurodė, kad jis „reiškė neapykantą Amerikos visuomenei“, – sakoma toliau.
„Nė vienas praeitą savaitę paskelbtas failas neginčija Voreno komisijos išvados, kad Osvaldas nušovė Kenedį iš savo priedangos Techaso mokyklos knygų saugyklos šeštojo aukšto Dili-Plazo rajone Dalase – išvados, patvirtintos kriminologų analizės XXI amžiuje, – o taip pat, kad nebuvo patikimų liudijimų apie antrą šaulį, – nurodo autoriai. – Tačiau nauji dokumentai vėl kelia klausimą, kodėl CŽV, taip skeptiškai nusiteikusi kitų komisijos išvadų apie aštuntąjį dešimtmetį atžvilgiu, taip ir neprisipažino vėlesniems vyriausybiniams tyrėjams ar publikai, kad ji abejojanti. Iš dokumentų, publikuotų prieš dešimtmečius, matyti, kad CŽV ir FTB tarnautojai ne kartą klaidino – o kartais atvirai apgaudinėjo – Aukščiausiojo teismo pirmininką Voreną ir jo komisiją, gal tam, kad paslėptų liudijimus, jog tos agentūros nesiėmė Osvaldo stebėjimo iki prezidento nužudymo. Be to, yra ženklų, kad CŽV stengėsi neleisti komisijai aptikti liudijimų, kurie galėtų atskleisti agentūros suokalbius dėl Kastro ir kitų užsienio lyderių nužudymų.
Li Harvis Osvaldas
„Pagal praėjusią savaitę paskelbtus dokumentus, CŽV aštuntajame dešimtmetyje nerimavo, suvokusi, kad niekas prideramai neišnagrinėjo paslaptingiausio Osvaldo gyvenimo laikotarpio aplinkybių – šešių dienų kelionės į Machiko miestą tikriausiai už savo pinigus 1963 metų rugsėjo pabaigoje, prieš porą mėnesių iki žmogžudystės. Tos kelionės tikslas taip ir nebuvo patikimai išaiškintas, nors jis savo žmonai Marinai sakė, kad nori gauti vizą, kuri jam leis perbėgti į Kubą. Prieš tai jis bandė perbėgti į Sovietų Sąjungą“, – sakoma straipsnyje.
Tarp paskelbtų dokumentų – 75 puslapių CŽV memorandumas, kuriame „pateikiama detali įvykių grandinės versija, nuvedusi Osvaldą iki Kenedžio nužudymo, o būtent, pasakojama, kad Osvaldą, gyvenusį gimtajame Nju Orleano mieste didžiąją dalį 1963 metais, galėjo įkvėpti nužudyti prezidentą tokia aplinkybė, – o ji atrodo įmanoma, – kad pirmadienį, rugsėjo 9 dieną, jis perskaitė vietiniame laikraštyje straipsnį, kuriame sakoma, kad Jungtinės Valstijos nusitaikė nužudyti Kastro“, rašo autoriai.
Kovo 11-osios proga tikriausiai nederėtų prisiminti bjaurių momentų. Bet ar įmanoma pamiršti tai, kas temdo šventinę nuotaiką? Kaip atsikratyti blogos nuotaikos, jei kapituliantiškos erzelynės gausu ir aplink Lietuvą, ir pačioje Lietuvoje?
XXX
Nesuvokiu, kodėl per Lietuvą nuvilnijo nepasitenkinimo banga dėl šauktinių kariuomenės atgaivinimo. Girdi, sumanymas atgaivinti šauktinių kariuomenę – niekam tikęs, beprasmis ar biurokratiškas.
Ne Rusija, ne Putinas dabar didžiausias demokratinių valstybių priešas, o jų nevienybė. Europos Sąjungos (ES) nevienybė Rusijos agresijos prieš Vakarų pasaulį akivaizdoje.
Neramu. Donecko aerouostas jau griuvėsių krūva, ukrainiečių kariai parklupdyti ir apspjaudyti. Rusų tankai veržiasi gilyn į Ukrainą, o ES kalba apie galimybę atšaukti ekonomines sankcijas. Ne visa ES, kai kurios jos narės, bet juk kovo 1-ąją reikės šimtaprocentinio vieningumo, jeigu norėsime bent tokiomis priemonėmis spausti Rusiją.
Vienas iš Didžiosios Britanijos specialiosios paskirties karių prisipažino, kad automobilio, kuriuo važiavo ledi Diana, vairuotojas buvo apakintas, rašo Klaudijus Gallas laikraštyje La Stampa.
„Su Velso princesės Dianos mirtimi susijusios istorijos dalyviais tampa SAS komandosas, o tai suteikia naujų bruožų sąmokslo teorijai, susijusiai su 1997 metų rugpjūčio 31-osios naktimi. Neseniai už neteisėtą ginklo laikymą buvo nuteistas vienas seržantas iš SAS. Tame teismo procese buvęs liudytojas neva tai sakęs savo uošviams, kad mirtina avarija, kurioje žuvo ledi Di, buvo sąmoningai išprovokuota žmogaus iš Didžiosios Britanijos specialiųjų padalinių. Skotland Jardas nagrinėja tą informaciją, bet tyrimas kol kas neatnaujintas“, sakoma straipsnyje.
Vos keletą mėnesių iki prezidento Džono F. Kenedžio nužudymo 50-ųjų metinių nauja dokumentinė drama turėtų atnaujinti debatus, kas gi iš tikrųjų įvykdė tą nusikaltimą, rašo Independent.
Naujajame filme dėstoma versija, pagal kurią slaptųjų tarnybų agentas Džordžas Hikis po naktinių išgertuvių su bendradarbiais paleido vieną iš kulkų, kuri nužudė Dž.Kenedį, sakoma straipsnyje.
Pasak filmo autorių, kai Li Harvi Osvaldas iššovė pirmą kartą, Dž.Hikis bandė šauti atsakydamas.
„Kuo daugiau laiko praeina nuo 2010 metų balandžio 10-osios, kai lėktuvo katastrofoje ties Smolensku žuvo tuometis Lenkijos prezidentas Lechas Kačinskis, jo žmona ir dar 94 žmonės, daugeliui lenkų lėktuvo priežastis vis dar neaiški.
Praėjus trejiems metams po lėktuvo sudužimo tirštame rūke 52 procentai lenkų abejoja, kad lėktuvo keleiviai ir įgula žuvo iš tikrųjų dėl blogo regimumo ir rimtų pilotų klaidų. Tokią išvadą padarė nepriklausomai viena nuo kitos Rusijos ir Lenkijos tyrimo komisijos.
Internetinis portalas Slaptai.lt skelbia interviu su žymia Rusijos žurnaliste Valerija NOVODVORSKAJA. Minėtas interviu nuskambėjo per RTVi televizijos laidą “Osoboje mnenije”. Pokalbiui su politikos apžvalgininke Valerija NOVODVORSKAJA vadovavo žurnalistas Aleksandras Pliuščevas.
Pokalbio temos: Venesuelos ateitis, Stalino palikimas, Kremliaus intrigos Gruzijoje, sovietinės simbolikos draudimas Baltijos valstybėse, karas Afganistane ir niekam nereikalinga Sočio olimpiada.
A. Pliuščevas: Sveiki, aš Aleksandras Pliuščevas. Čia programa “Ypatingoji nuomonė”. Mūsų viešnia – Valerija Novodvorskaja. Aš susimąsčiau, kad Jūsų kaip nors neįžeisčiau – ar galima Jus pasveikinti su kovo 8-osios švente?
Visuomenės aktualijų portalas Slaptai.lt savo skaitytojams siūlo atkreipti dėmesį, kaip į banko “Snoras” bankrotą žvelgia mums “draugiška” Rusija. Omenyje turime “The Moscow post” pasirodžiusią Nikolajaus Sokolskio publikaciją “Lietuvių – britų sąmokslas”.
Minėtame rašinyje įrodinėjama, esą Lietuvos vyriausybė neturėjo jokių rimtų priežasčių nacionalizuoti banką „Snoras“, taip pat pabrėžiami ir akcentuojami Vladimiro Antonovo nuopelnai stiprinant Lietuvos bankų sistemą. Tuo pačiu įrodinėjama, esą Didžioji Britanija taiko dvigubus standartus išduodant įtariamuosius. Tiksliau tariant, Lietuvai įtariamuosius atiduoda neabejotinai lengviau nei Rusijai.
Būsiu atviras: vis nepalankiau žiūriu į lietuvius, demonstratyviai ir triukšmingai pergyvenančius dėl demokratijos trūkumų svečiose šalyse.
Ypač keista atrodo pozicija tų lietuvių, kurie dėl nepagarbos žmogaus teisėms bei pagrindinėms žmogaus laisvėms kaltina kokią nors Europos Sąjungai priklausančią valstybę.
Na, kai kritikuojame Tadžikistaną ar Uzbekistaną, – pusė bėdos. Azijos šalyse egzistuoja mūsų akiai neįprastų, nesuprantamų reiškinių. Tad čia tikrai galima aršiai pasiginčyti. Bent jau dėl to, ar visuomet europietiško gyvenimo taisykles verta piršti Azijos tautoms. Bet iki šiol nesuprantu, kodėl lietuvaičiai visai neseniai į atlapus kibo Austrijai, demokratinių, nesuklastotų rinkimų būdu pasirinkusiai kraštutinių dešiniųjų partijų atstovus. Juk rinkimai Austrijoje buvo laisvi, nesufabrikuoti. Tikrai nepanašūs į tuos, kuriuos neseniai surengė Vladimiro Putino gerbėjai Rusijoje.
Seime – įsimintina diena. Aplinkos apsaugos komitetas vėl sės prie gana ankšto stalo ir svarstys, svarstys, svarstys. Nuo tų svarstymų seniai skauda skrandį. Bet tikrai gerai, kad jie yra.
Kiekviename posėdyje sąmokslo teorijos šalininkai išsiskleidžia, kaip didžiausia pasaulio gėlė raflezija, ir bet kokia kaina bando prastumti tegu ir nedidelius, bet privačių miškų savininkams naudingus trupinėlius. Kaip visada, nepailstantis Komiteto pirmininkas J.Šimėnas rankų nenuleidžia.
Net teigdamas, kad jokių pataisų (antigamtosauginių) pats daugiau neteiks, staiga aptinka pats save kabinete prie stalo, tiesiog užversto bendrapartiečių skundais ir siūlymais. Ir ne tik jų. Tai kaip gi nereaguoti, jei “paprastų” žmonių gynėja D.Kuodytė kreipiasi vėl ir vėl? Ir ta pati politikė šūkauja, kad gana mitinguoti, laikas dirbti? Ar tai jums nieko neprimena?
Šiandienos pasaulyje pagrindinę įtaką turi kelios valstybės – JAV, Rusija, Kinija, Indija, Didžioji Britanija, Prancūzija, bei keli tarptautiniai blokai – pirmiausia NATO, Europos Sąjunga ir tampriais ryšiais susijusios vadinamojo „blogio ašies“ šalys – Rusija, Baltarusija, Sirija, Šiaurės Korėja. Tačiau šiandienos pasaulio likimą įtakoja ir galingas korporacijas valdantys milijardieriai bei platus slaptųjų organizacijų tinklas. Šioms slaptoms organizacijoms priklauso ir daug korporacijų savininkų, ir įtakingi politikai, bankininkai, slaptųjų tarnybų pareigūnai. Turėdami tiek didelę finansinę įtaką, tiek valdžios svertus bei disponuodami slapta informacija, slaptųjų organizacijų lyderiai daro didžiulę įtaką pasaulio politinei ir ekonominei raidai, smarkiai įtakoja ir žiniasklaidą.
Kiekviena karta ieško praeities laikotarpių, į kuriuos gali atsiremti. Aš manau, kad tokie laikotarpiai gali būti tie, kuriuose buvo aktualizuota laisvės idėja: tai ir LDK laikai, ir XIX amžiaus sukilimai, savanorių kovos, pokario partizanai ir, be abejo, Sąjūdis bei Sausio 13-oji. Gaila, kad mūsų istorikai nelabai kreipia dėmesio į šį laikotarpį. Tačiau reikia pabandyti suprasti, kas anuomet vyko.
Rusijoje jau ilgą laiką bandoma įtvirtinti sąmokslo teoriją. Detaliausiai ją išdėstė Sergėjus Kara – Murza savo knygoje „Sąmonės manipuliacijos“. Anot jo, Sausio įvykiai – tai tik manipuliavimas. Pasak jo, tuo metu Lietuvoje „Landsbergio režimas“ turėjo žlugti, nes vis daugėjo nepatenkintų žmonių jo politika – tai ne tik rusakalbiai, bet ir kolūkiečiai, kurie nenorėjo, kad žemė būtų privatizuota. Ir kaip tik tokiu metu įvyksta kruvinieji Sausio įvykiai.
Sveiki, BTV televizijos vadovai, BTV televizijos žurnalistai, BTV televizijos žiūrovai. Norėčiau paklausti Jūsų štai kokio dalyko. Man patinka “Sąmokslo teorijos” žurnalisto Arno Klevečkos vedamos laidos. Jas žiūriu dažnai ir įdėmiai. Žiūrėdamas paskutiniąją A.Klevečkos laidą nutariau pareikšti savo nuomonę nurodytu telefonu – 1674. Tačiau negalėjau prisiskambinti. Surinkus numerį, autoatsakovas liepė parinkti dvigubą kažkokio pasirinkto atlikėjo ar dainininko numerį. Supratau paskambinęs visai ne tiems, kuriems norėjau paskambinti.
