Prezidentė Dalia Grybauskaitė susitinka su „Misija Sibiras’18“ komanda. Roberto Dačkaus (Prezidento kanceliarija) nuotr.
Rusijos Federacijos ambasadai Lietuvoje atsisakius ekspedicijos „Misija Sibiras’18” komandai išduoti vizas, projekto organizatoriai pakeitė ekspedicijos planą ir ketvirtadienį abi komandos atlikti savo misijos tikslų vyks į politinių kalinių laidojimo vietas Kazachstane.
„Sibiras yra kur kas platesnė nei vien geografinė sąvoka, o tremties vietos egzistuoja ir už Rusijos Federacijos ribų. Tremtį ir kalinimus mūsų tautiečiai patyrė ir dabartinėse Kazachstano, Tadžikistano, Gruzijos teritorijose. Šiemet buvo nuspręsta vykti į Kazachstaną, kur dalis mūsų tautiečių kalėjo lageriuose ir priverstinai dirbo darbo stovyklose“, – teigia projekto vadovė Raminta Kėželytė.
Kazachstano teritorija yra antra pagal lietuvių kilmės asmenų tremties, įkalinimo ir palaidojimo mastą – ją lenkia tik Rusijos Federacija. Skaičiuojama, kad į šias vietas buvo perkelta beveik 50000 lietuvių. „Misija Sibiras’18” dviejų ekspedicijos komandų darbai čia planuojami Karagandos, Džezkazgano ir Balchašo apylinkėse. Buvusioje Kazachijos SSR veikė kelios dešimtys lagerių, kuriuose buvo kalinami apie 20 tūkstančių politinių kalinių iš Lietuvos.
Pasak ekspedicijos organizatorių, netikėta žinia dėl vizų sukėlė daugybę papildomų rūpesčių ir problemų. Naujasis maršrutas reikalauja ne tik nenumatytų išlaidų, bet ir dar daugiau visuomenės pagalbos surandant kuo daugiau žmonių, patyrusių kalinimus šiame krašte, ar jų artimųjų, ir galinčių pasidalinti istorijomis.
„Misija Sibiras“ ekspedicija Kazachstane paskutinį kartą lankėsi 2009 metais. Šio krašto gamtinės sąlygos smarkiai skiriasi nuo Sibiro, koks yra Rusijoje. Kazachstano pietuose temperatūra vasarą gali pakilti net iki 45 laipsnių karščio, o stepėse galima sutikti nuodingų skorpionų ar vorų.
„Sibiro ir Kazachstano sąlygos skiriasi, tačiau pagrindinis ekspedicijos tikslas – ne. Kazachstane sunkiau rasti pavienių lietuvių kapų, kadangi politiniai kaliniai čia buvo laidojami masinėse kapavietėse, tačiau čia numatoma dar daugiau iššūkių: ieškant Kazachstane tebegyvenančių lietuvių bei tvarkant paminklinius atminimo ženklus“, – sako vienas iš ekspedicijų vadovų Arnoldas Fokas.
Pasak prezidentės Dalios Grybauskaitės, trečiadienį priėmusios „Misija Sibiras“ dalyvius, jokios dirbtinės kliūtys negali sukliudyti pilietinei jaunimo iniciatyvai pagerbti stalinizmo aukų, kaip neįmanoma nuneigti istorinės tiesos apie mūsų tautos patirtą genocidą. Ši atmintis visada bus gyva, ir tai patvirtina jaunimo patriotinis pasiryžimas atlikti šių metų žygius, nepaisant trikdžių. Šiemetinė misija yra išskirtinė dar ir tuo, kad ji taip pat įprasmina Lietuvos valstybingumo atkūrimo šimtmetį. Valstybės susigrąžinimas buvo didžiausia mūsų tremtinių ir politinių kalinių svajonė bei viltis.
Šalies vadovė dar per pirmąją kadenciją, 2011 m. spalį, lankydamasi Kazachstane, nuvyko į vieno iš lagerių vietą – ALŽIR (Akmolinskij lager žon izmenikov rodiny – Akmolinsko Tėvynės išdavikų žmonų lageris), kur buvo ištremtos lietuvės moterys. Prezidentė ten atidengė atminimo akmenį.
Misija Sibiras – 2016. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Likus mažiau nei trims savaitėms iki pirmojo atrankos į „Misija Sibiras’18” ekspediciją etapo pabaigos organizatoriai skelbia, kad į Sibirą šiemet išvyks ne viena, o dvi ekspedicijos. Pastaraisiais metais į Sibirą pavykdavo iškeliauti tik vienai 16 žmonių ekspedicijos komandai, kuri dvi savaites lankydavo lietuvių tremties vietas ir tvarkydavo kapines.
Abiejų komandų išvykimas tradiciškai planuojamas liepos 17-ąją, Pasaulio lietuvių vienybės dieną. Komandos išvyks kartu, tačiau lankys bei tvarkys kapines skirtingais maršrutais, kad darbai vyktų dar efektyviau ir greičiau. Kiekvieną komandą planuojama formuoti iš 12 žmonių, taigi šiemet į ekspedicijas pavyks išvykti iš viso 24 žmonėms.
Misija Sibiras – 2017 dalyvius Maskvoje pasitiko Lietuvos ambasadorius Remigijus Motuzas. Lietuvos URM nuotr.
„Per 12 projekto gyvavimo metų ekspedicijos sutvarkė pagrindines didžiausias lietuvių kapines Sibire, tačiau tebėra labai daug mažesnių kapinaičių, kurios sparčiai nyksta. Kartais pakanka vieno miškų gaisro ar didesnės audros, kad kapinės taptų nebeatrandamomis. Mažesnėse kapinaitėse daug efektyviau darbuotis nedidelėmis grupėmis, nes darbai vyksta labiau koncentruotai, mažesnė komanda yra mobilesnė. Turėdami 2 skirtingas ekspedicijas, galėsime nuveikti dvigubai daugiau“, – teigia ilgametis „Misija Sibiras“ ekspedicijų vadovas Arnoldas Fokas.
Nors ekspedicijų dalyvių skaičius jau patvirtintas, ekspedicijos maršrutas dar yra planuojamas, jis priklauso nuo daugelio dedamųjų: informacijos, kurią pavyksta rasti archyvuose, kontaktų, kuriuos pavyksta užmegzti Sibire, ir nuo visuomenės paramos, kuri leidžia nuvykti toliau ir nuveikti daugiau.
Prezidentūroje – susitikimas su projekto „Misija Sibiras” dalyviais. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.
„Didelis visuomenės, o ypač jaunimo, susidomėjimas projektu yra reikšmingas indikatorius, rodantis, kad turime atrasti būdą, kaip leisti prie istorijos prisiliesti dar didesniam skaičiui žmonių. Suformuoti dvi „Misija Sibiras‘18“ ekspedicijas yra drąsos ir pasiruošimo reikalaujantis žingsnis, bet tik tokiu būdu išsaugosime mažesnes, bet sparčiai nykstančias lietuvių tremties vietas. Ekspedicijų eiga priklauso ir nuo visuomenės pagalbos – tiek finansinės, tiek moralinės. Šiuo metu trumpaisiais numeriais 1891 ir 1892 renkame aukas, kurios leis įsigyti kokybiškesnius įrankius, pasiekti sunkiai įžengiamas kapines. Lygiai taip pat svarbus ir moralinis palaikymas, nes tik su buvusių tremtinių ar jų giminaičių pagalba pavyks atrasti neužfiksuotas kapines ar Sibire tebegyvenančius tautiečius“, – sako projekto vadovė R. Kėželytė.
Prezidentė Dalia Grybauskaitė – filmo „Tarp pilkų debesų“ pristatyme. Roberto Dačkaus (LR Prezidento kanceliarija) nuotr.
Oficialaus vizito Jungtinėse Amerikos Valstijose metu Prezidentė Dalia Grybauskaitė Kapitolijuje dalyvavo filmo „Tarp pilkų debesų“ pristatyme.
Kino juosta, kuri kino teatrus pasieks šių metų spalį, sukurta pagal Rūtos Šepetys knygą „Tarp pilkų debesų“. Knyga ir filmas pasakoja istoriją apie į Sibirą ištremtą paauglę, kuri už poliarinio rato įkurtoje darbo stovykloje kovoja dėl išlikimo ir žmogiškumo.
Prezidentės teigimu, šis filmas – tai tikra istorija apie mūsų šalies likimą, tremtis, kančias ir besąlygišką kovą už laisvę. Jis bus rodomas ir Vakaruose, o tai reiškia, kad mes visame pasaulyje liudysime savo tiesą apie tai, kaip net ir ypatingai naikinama tauta sugebėjo pasipriešinti ir išlikti.
Simboliška, kad filmo pristatymas įvyko Amerikoje – šalyje, kuri niekada nepripažino Lietuvos okupacijos. Pasak valstybės vadovės, ši kino juosta padės JAV žmonėms geriau suprasti Baltijos šalis ir leis suvokti, kodėl mums laisvė ir nepriklausomybė yra tokia svarbi. Kartu tai bus geriausias įrodymas, kad palaikydama Lietuvą Amerika niekada neklydo.
Filmo pristatyme D. Grybauskaitė susitiko su knygos „Tarp pilkų debesų“ autore ir filmo vykdomąja prodiusere R. Šepetys, juostos režisieriumi, JAV gyvenančiu lietuviu Mariumi A. Markevičiumi. Kino juostos pristatyme taip pat dalyvavo JAV Atstovų Rūmų Baltijos grupės vadovas Johnas Shimkus, diplomatinio korpuso nariai.
Knyga „Tarp pilkų debesų“ išversta į 27 pasaulio kalbas, JAV ji tapo „New York Times“ bestseleriu ir yra įtraukta į šios šalies mokyklinės literatūros sąrašą.
Gruodžio 14 d. filmas apie tremtį Sibire „Ekskursantė“ parodytas Lietuvos Respublikos ambasadoje Maskvoje.
Ambasadorius Remigijus Motuzas, kreipdamasis į filmo peržiūrą susirinkusius lietuvių bendruomenės narius, lietuvišku kinu bei istorinės atminties įamžinimu Rusijoje besidominčius svečius, pasidalino ir savo giminių, ištemtų į Sibirą, istorija. Ambasadorius pabrėžė, kad trėmimai palietė beveik kiekvieną Lietuvos šeimą.
Į filmo pristatymą atvykęs filmo režisierius Audrius Juzėnas teigė sulaukęs teigiamų atsiliepimų apie filmą iš Rusijos žiūrovų, nes filmo tematika artima Rusijos auditorijai, jame vaidina daug garsių rusų aktorių. Filmas yra gavęs prestižinį Rusijos kino akademijos apdovanojimą NIKA. Peržiūroje dalyvavęs istorinę atmintį puoselėjančios Rusijos nevyriausybinės organizacijos „Memorial“ atstovas Janas Račinskis pažymėjo, kaip svarbu kalbėti apie trėmimus, puoselėti represijų aukų atmintį, nes tik tada galima tikėtis, kad panašios tragedijos daugiau nepasikartos. Prie to prisideda ir šis filmas.
Daugelį Lietuvos, Rusijos ir kitų šalių apdovanojimų pelniusi „Ekskursantė“ – filmas, sukurtas pagal tikrą 11-metės mergaitės iš Lietuvos istoriją. Kino juosta „Ekskursantė“ gruodžio 17 d. bus uždaromas Rusijos Tomsko mieste pirmą kartą vykstantis Europos Sąjungos šalių kino festivalis.
Tiek inkštimo, kiek girdžiu iš dabartinio žmogaus, nesu girdėjęs net iš Sibirą ištvėrusių senelių.
Vytautas Visockas, šių dviejų komentarų autorius. Slaptai.lt nuotr.
Sėdėdamas ant Mažvydo bobliotekos laiptų, taip pasakė dainininkas, „Lietuvos Ryto“ žurnalistas, aktorius, telvizijos laidų vedėjas Marijonas Mikutavičius. Jį, kaip Lietuvos įžymybę, rugpjūčio 26 d. kalbino Gintarė Urnikienė (Delfi „Veidai“ redaktorė. Sakinys labai sureikšmintas: iškeltas net antraštėje).
Interviu kaip interviu. Nekvailas vaikinas, nes neketina dalyvauti Prezidento rinkimuose, milijonierius, dainos „Trys milijonai“ autorius. Gali atsitikti, kad jau niekas nežinos, kas yra šios dainos autorius, o ji bus dainuojama. Gera daina. To nepasakyčiau apie „Aš labai myliu Lietuvą“ – primityvi, nenuoširdi.
Bet aš ne apie tai, o apie žodį „inkščia“. Kai inkščia sužeistas, kankinamas šuo, daugeliui „dabartinių žmonių“ jo gaila, gyvūno kankintojai net baudžiami, tie gyvūnai atiduodami jautresniems žmonėms. Kankinamų, badu marinamų gyvūnų (ir ne tik!) mūsuose dar labai daug, tik vienas kitas patenka televizijų akiratin ir būna išgelbėtas.
O Lietuvos įžymybę Mikutavičių Lietuvos žmonių “inkštimas“, atrodo, erzina, jam jų, atrodo, negaila.
Mikutavičiaus seneliai anūkėliui galėjo paaiškinti, kodėl tada jie, ištvėrę Sibirą, „neinkštė“, o dainavo: gera gyventi mūsų kolūkiečiams – žydi jiems laukų gėlelės ir saulutė šviečia.
Panašių dainų buvo daug: tada nežinojome kitos tokios šalies, „gde tak volno dyšit čelovek“, tada mes labai mylėjom Tarybų Lietuvą, kaip dabar Mikutavičius myli „inkščiančią“ Lietuvą. Galėčiau paaiškinti, kodėl jo seneliai taip dainavo, kodėl „neinkštė“, bet kažkaip nepatogu. To betrūko, kad imčiau mokyti Lietuvos įžymybę!
O neįžymybėms norėčiau priminti, kad žmonės vaitoja, dejuoja, rauda, kenčia, bet neinkščia. Net lietuviai. Nebent vaitojančiojo, dejuojančiojo labai nekenti kaip šuns, tada jis gali ir inkšti.
XXX
Reklama, kaip visada, apgavo
Nusivyliau „Emilija iš Laisvės alėjos“, vakar parodytos per lrt televiziją. Iki filmo pabaigos net neištvėriau.
Ir aš, kaip Emilija, tą dieną buvau Laisvės alėjoje. Grįždamas iš žurnalistinės komandiruotės Jonavoje, užsukau pas žmonos dėdę Julių Petkevičių, tada žinomą futbolininką (apie jį yra išleista Leono Karaliūno knyga „Odinio kamuolio pavilioti“). Iš jo ir sužinojau, kas tą dieną atsitiko Kaune. Einam, sako man Julius, pasižiūrėti, kas ten dabar dedasi. Buvo pavakarys. Kulminacija jau įvykusi, bet Laisvės alėjoje ties teatru dar daug susijaudinusių kauniečių, o kiek atokiau – daug kareivių dengtuose automobiliuose, pilna milicininkų. Štai du pareigūnai už parankių veda jaunuolį. Staiga jis pasimuisto, išsilaisvina ir dingsta minioje. Žmonės pareigūnams tarsi netyčia trukdo persekioti nusikaltėlį.
Emilija iš Laisvės alėjos. Filmo reklaminis plakatas
Buvau sužavėtas ta scenele be žodžių, iki šiol ją gerai prisimenu. Visi vėl tylūs vaikštinėja, kaip niekur nieko. Galėjo būti ir taip, kad tiedu milicininkai net apsidžiaugė tokia incidento baigtimi, juk jie, tikriausiai, buvo kauniečiai.
Tais laikais dažnai užsukdavau į Kauną įkvėpti lietuviško oro – Vilniuje jo pasigesdavau. Gatvėse, autobusuose – lietuvių kalba. Rusai čia nebuvo tokie įžūlūs kaip Vilniuje.
Dar norėčiau pasakyti, kad tada buvau pažįstamas su skulptoriumi Robertu Antiniu, esu ne kartą jį kalbinęs kaip radijo žurnalistas, bet iki šiol piktinuosi jo paminklu Romui Kalantai. Yra paminklas, ir paminklo nėra. Įtariu, tokiu kūriniu siekiama, kad jis nebūtų pastebėtas. Teatro sodelyje turbūt nemalonu matyti tragišką įvykį, sukrėtusį ne tik Lietuvą.
Degančiom rankom jums dalinu/ Kiekvienam po žariją./ Nebijokite ištiesti delnų -/ Tegul žaizda neužgyja. (poetas Kazys Bradūnas).
„Emilija“ man priminė tuos jau tolimus laikus, ir už tai aš jai esu dėkingas. Tik tiek. Gausių jos gerbėjų prašau man atleisti, kad esu toks neišmanėlis. Matau daug jos trūkumų. O juk tikėjausi, laukiau įvykio, verto Valstybės šimtmečio. Bet reklama, kaip visada, apgavo. Pasakysiu tik tiek, kad, nors, ačiū Dievui, turiu geras ausis, dažnai nesuprasdavau, ką aktoriai pusbalsiu nusisukę kalba, galėjai tik spėlioti iš vieno kito žodžio. Gal čia tik televizijos varianto trūkumas?
Antra vertus, sekso scenos suprantamos ir be žodžių. Vargšę Emiliją kamera užklupo sėdinčią ant klozeto. Filmo statytojai turbūt norėjo pasakyti, kad tais laikais moterys nesinaudojo tualetiniu popieriumi?
Lietuvos ambasadorius Rusijoje Remigijus Motuzas Maskvos „Belaruskij“ geležinkelio stotyje pasitiko traukiniu iš Vilniaus atvykusius ekspedicijos „Misija Sibiras’17“ dalyvius.
Misija Sibiras – 2017 dalyvius Maskvoje pasitiko Lietuvos ambasadorius Remigijus Motuzas. Lietuvos URM nuotr.
Ambasadorius pasveikino misijos narius ir linkėjo saugiai pasiekti ekspedicijos tikslą – už kelių tūkstančių kilometrų Rusijos gilumoje esančią Irkutsko sritį.
„Džiugu, kad dvyliktus metus iš eilės organizuojama sudėtinga išvyka į Sibirą suburia entuziastingus ir patriotiškus jaunuolius, ne žodžiais, o veiksmais įrodančius, kad be istorinės atminties išsaugojimo neturėsime ir savo tautos ateities. Tremtinių amžinojo poilsio vietos nusipelno pagarbos ir rūpesčio. Mūsų visų pagarbos nusipelnote ir jūs“, – sakė R. Motuzas.
Ekspedicijos „Misija Sibiras’17“ dalyviai į Irkutską iš Maskvos išvyksta trečiadienį.
Šių metų misijos tikslas – sutvarkyti Irkutske, Tulūno ir Nižneudinsko rajonuose esančias kapines ir pabendrauti su Sibire likusiais tremtiniais iš Lietuvos. „Misija Sibiras“ komanda šiemet tikisi sutvarkyti daugiau nei 10 skirtingose vietose esančių kapinių.
Iš Irkutsko grįžę ekspedicijos dalyviai važiuos per Lietuvos vaikų dienos centrus, globos namus ir pasakos apie ekspedicijos patirtis, okupacijos ir trėmimų istoriją ir taip prisidės ugdant pilietiškumą bei patriotiškumą.
Šių metų ekspedicija – jau 16-oji. Per 12 „Misija Sibiras“ gyvavimo metų sutvarkyta per 100 lietuviškų kapinių.
Nuo 2006 m. norą leistis į sudėtingas keliones Lietuvos tremtinių keliais pareiškė daugiau kaip 12 tūkst. jaunų šalies žmonių.
Informacijos šaltinis – ELTA
Lietuvos užsienio reikalų ministerijos nuotraukoje: Lietuvos ambasadorius Rusijoje Remigijus Motuzas Maskvos „Belaruskij“ geležinkelio stotyje pasitiko traukiniu iš Vilniaus atvykusius ekspedicijos „Misija Sibiras’17“ dalyvius
Birželio mėnesį numatomą atidaryti eismą geležinkelio linijoje Baku-Tbilisis-Karsas (BTK). Azerbaidžanui, Gruzijai ir Turkijai atsiveria galimybė be kliūčių prekiauti tarpusavyje ir su kitomis Kaspijos jūros pakrančių valstybėmis. Šis transporto koridorius yra dalis didesnio projekto: Pietų Kaukazą per Turkiją sujungti su Europos geležinkelio linijomis. O toliau…
Gynybinės Baku sienos mena Šlko keliu keliavusius karavanus. Slaptai.lt nuotr.
Rusijai visur vaidenasi priešai
Pietų Kaukaze geležinkelis radosi, kai jo prireikė čia įsigalėjusiai Rusijos imperijai. 1883 metais bėgius iš Tbilisio atvedė iki Baku miesto su jo verslovėmis. XX amžiaus išvakarėse Tbilisį geležinkelis sujungė su Rusijos tuo laiku užimtų Osmanų imperijos rytinių provincijų miestu-tvirtove Karsu – per Giumrį (subyrėjus Rusijos imperijai, teko sovietinei Armėnijai). SSSR imperijos laikais susisiekimas tarp bendros sienos neturinčių Azerbaidžano ir Turkijos (neskaičiuojant siauro ruožo Nachičevanės Autonominėje Respublikoje, neturinčioje bendros sienos su Azerbaidžanu) ėjo per Armėniją ir Iraną. 1993 metais Pietų Kaukazo geležinkelių sistema suiro: Kalnų Karabacho kare Azerbaidžaną palaikanti Turkija uždarė sieną su Armėniją.
Tada ir prabilta apie susisiekimą aplenkiant Armėniją. Tačiau prireikė dar gero dešimtmečio, kol Turkija, Gruzija ir Azerbaidžanas susitarė dėl BTK tiesimo. Teisingiau būtų sakyti: atnaujinimo, rekonstrukcijos, modernizavimo, nes didžioji dalis geležinkelių šioje linijoje jau buvo, tarp jų ir Gruzijoje sovietiniais laikais (1986) paklota atkarpa iki Achalkalakio, nutolusio nuo Turkijos sienos vos per tris dešimtis kilometrų. Naujai reikėjo nutiesti apie 100 km atkarpą iš Achalkalakio iki Karso. Turkijos-Gruzijos pasienyje kalnuose teko gremžti tunelius (2,5 km), turkų pusėje bėgių klojėjai plušėjo 2 000 metrų aukštyje virš jūros lygio. Kaukaziečiai atsisakė sovietinę bėgių vėžę keisti į Turkijoje klojamą siauresnę, europinę, tad Achalkalakyje teko pastatyti ir traukinių ratų perstatymo punktą.
Azerbaidžano transporto ministerijos duomenimis, BTK projektui įgyvendinti išleista, skaičiuojant JAV doleriais, beveik 1,5 milijardo.
Daugelio nuomone, geležinkelio linija Baku-Tbilisis-Karsas yra strateginės reikšmės. Kai kas ją pavadino ilgai lauktąja (darbus pradėjo 2008-aisiais, tačiau jie dėl daug ko strigo, pradedant Rusijos-Gruzijos karu). Šis transporto koridorius bus naudingas ne tik trims juo susisiekiančioms valstybėms – tai ir „Naujojo šilko kelio“ dalis, tiltas tarp Azijos ir Europos, Rytų ir Vakarų.
Tuo tarpu Maskvoje įtariai sutiko šią naujieną. Pravda.Ru tuoj pranešė apie naują karinę sąjungą prie Rusijos sienų (новом военном союзе у границ России). Turima omenyje tikėtinas Turkijos, Azerbaidžano ir Gruzijos karinis bendradarbiavimas. Esą iš Azerbaidžano žiniasklaidos užuominų galima spręsti respublikos teritorijoje netrukus būsiant įkurtą pirmą Turkijos karinė bazę, greičiausiai – Nachičevanės Autonominėje Respublikoje. Nors Baku vyriausybė netarė apie tai nė žodžio, Pravda.Ru nerimsta: nebūna dūmų be ugnies.
Karinė bazė – tai visiškai uždara teritorija, kurią autonomiškai valdo užsienio valstybės karinė vadovybė. Azerbaidžano gynybos doktrinoje ir pastarojo meto Baku užsienio politikos siekiuose nekalbama nei apie dalyvavimą karinėse sąjungose, nei apie galimybę įkurdinti šalyje kitos valstybės kariuomenę. Kita vertus, Azerbaidžano ir Turkijos kariniam bendradarbiavimui nebūta ir tinkamų kelių – tikrąja šių žodžių prasme. Teheranas galėjo neleisti pervežti per savo teritoriją Turkijos kariuomenės ar ginklų į Azerbaidžaną. Štai kodėl, Pravda.Ru eksperto nuomone, Turkija su Azerbaidžanu dėjo tiek pastangų įtikinti Gruziją imtis tranzitinės valstybės vaidmens, skyrė jai didelę paskolą lengvatinėmis sąlygomis.
O kadangi per Gruziją naujuoju geležinkeliu gali eiti ne tik prekiniai traukiniai, bet ir ešelonai su kareiviais bei ginkluote, Turkija su Azerbaidžanu skatina oficialųjį Tbilisį prisidėti ir prie jų gynybinės sąjungos. Jau birželį Turkijoje bus vykdomos 10 dienų truksiančios turkų-azerbaidžaniečių-gruzinų karinės pratybos „Kaukazo erelis“.
(Tiesą sakant, Gruzijoje apie trišalę gynybinę sąjungą prabilta jau senokai. Prieš penkerius metus Trabzone Turkija, Azerbaidžanas ir Gruzija pasirašė deklaraciją dėl glaudesnio bendradarbiavimo. BTK – pagrindinis baras. Kitos sritys: energetika, turizmas, kultūra. Esama ir kitų įdomių ir svarbių krypčių, – kartą prasitarė vienas užsienio reikalų ministrų, kurie reguliariai renkasi į trišalius pasitarimus. Apie bendradarbiavimą gynybos ir saugumo srityse nekalbėta, tačiau gruzinų ekspertai spėjo, kad toks reikalas – ne už kalnų.)
Pravda.Ru eksperto išvada: Turkijos kariuomenės ir ginkluotės siuntimas į Azerbaidžaną BTK geležinkeliu gali smarkiai pakeisti jėgų išsidėstymą Pietų Kaukaze ir sukurti naują geopolitinę realybę. O svarbiausia visame tekste yra grasinamas perspėjimas: įsileidus NATO narės Turkijos kariuomenę Į Azerbaidžaną, Aljansas priartėtų prie pat pietinių Rusijos sienų ir tai sukeltų Kremliaus nepasitenkinimą. Rusija iki šiol tvirtai sakė pripažįstanti Kalnų Karabachą neatskiriama Azerbaidžano dalimi. Tačiau, Baku žengus arčiau NATO, Maskva galinti ūmai pakeisti savo poziciją dėl armėnų okupuotų teritorijų, prilyginti Kalnų Karabachą Abchazijai ir Pietų Osetijai, kurias oficialiai pripažino nepriklausomomis respublikomis.
Kur kinai pasuks Naująjį šilko kelią?
2013-aisiais 90 metų gyvavimo sukaktį šventusi Turkija iškilmingai pasidovanojo sau įspūdingą, 3,5 milijardo eurų vertės, dovaną: Stambule Azijos ir Europos krantus sujungė Bosforo sąsiaurį kertantis geležinkelio tunelis. Bendras Marmarajaus vardą gavusio tunelio ilgis – 13,5 km, jūros dugnu 60 metrų gylyje jis tęsiasi 1,4 kilometro. Statyba truko 9 metus. Metropoliteno dalimi tapęs tunelis pastebimai palengvino 14 milijonų gyventojų turinčio miesto viešajam transportui tenkančią naštą: juo per dieną galima pervežti 1,5 milijono keleivių. Panašaus projekto Didžioji Britanija, Prancūzija ir JAV norėjo imtis dar 1891metais, tik neįstengė. Tai reiškia ir prieš šimtą metų buvus ne tik vietinės, o ir tarptautinės svarbos reikalą turėti tarpžemyninį tiltą. Dabar šiuo tuneliu važiuoja ir tarptautiniai keleiviniai traukiniai – anksti rytą ir prieš vakarinį vietinių keleivių antplūdį. O naktimis juo dunda krovininiai sąstatai.
Marmarajaus tunelis yra būsimosios visą Turkiją iš vakarų (Edirnės miestas pasienyje su Bulgarija ir Graikija) į rytus (tas pats Karsas prie Gruzijos) kertančios greitojo traukinių eismo magistralės svarbiausioji grandis. Geležinkelis drieksis per Stambulą bei Turkijos sostinę Ankarą ir bus daugiau kaip 1,5 tūkst. km ilgio. Paleisti juo traukinius numatoma 2023 metais; tada visą Turkiją iš rytų į vakarus bus galima pervažiuoti per 8 valandas.
2012 metais šis projektas buvo aptartas Pekine, viešint Kinijos sostinėje Turkijos vyriausybinei delegacijai. Tada kinai pažadėjo prisidėti prie jo 35 milijardais dolerių. Ta proga Turkijos internetiniai leidiniai įdėjo būsimojo geležinkelio schemą, kurioje Karsas – ne paskutinė maršruto stotis rytuose. Linija šauna toliau – į Gruziją, Azerbaidžaną, eina Kaspijos jūra, driekiasi per Turkmėniją, Uzbekiją, Kirgiziją, Kazachstaną ir galiausiai kerta visą Kinijos teritoriją. Taigi ir Baku-Tbilisio-Karso geležinkelis, ir Bosforo tunelis yra sudėtinė Kinijos sumanyto ir skatinamo „Naujojo šilko kelio“ (galima sakyti „greitkelio“) dalis. Europoje jis ves į Ispaniją ir Didžiąją Britaniją.
Nė senovėje nebuvo vieno prekybos kelio iš Azijos į Europą, saugumo ar kitų išskaičiavimų vedini pirkliai karavanus suko naujais takais; nėra to ir mūsų dienomis. Kinai suskato ieškoti naujų „šilko kelių“ prieš penketą metų, kai prekybos apyvarta su Europos Sąjunga pasiekė 1 mlrd. eurų per dieną. Didžioji dalis krovinių iš Kinijos keliauja į Europą vandens keliu – per Indijos vandenyną ir Sueco kanalą. Krovininiai laivai iš kinų Šanchajaus iki olandų Roderdamo plaukia 45-50 dienų. Kinų tai jau nebepatenkina. Jie išbandė gerokai trumpesnį Šiaurės jūrų maršrutą – atplaukti Rusijai priklausančiais Arkties vandenyno pakraščiais į Europos uostus užtrunka apie vieną mėnesį. Rusai perša kinams Sibirą kertantį geležinkelį. Kazachai savo ruožtu ragina rinktis jų šalį, iš kur kinų prekės pasiektų Vakarų Europą Rusijos ir Baltarusijos geležinkeliais. Rusai su kazachais vienu balsu traukia: pas mus viskas seniai padaryta, daugiau nieko statyti nereikia!
Tuo tarpu kinų žvilgsnis nukrypo Kaspijos jūros link ir anapus jos – į Pietų Kaukazą. Nors vandens keliu gabenti krovinius pigiau nei geležinkeliu ar automobilių keliais, tačiau nelygu pervežimų nuotolis bei trukmė. Esamo maršruto iš Korėjos ir Kinijos šiaurės rytinių provincijų per rusų Vladivostoką, Chabarovską, tada Sibiro geležinkeliu ir toliau per Samarą iki baltarusių Bresto ilgis – 10 800 kilometrų; konteineriai su kroviniais juo keliauja apie 20 parų. Galimo alternatyvaus maršruto – per Kazachstaną, Turkmėniją, toliau Kaspijos jūra iki Baku, iš ten per Tbilisį iki Juodosios jūros uosto Počio ir galiausiai iki ukrainiečių Odesos ar bulgarų Varnos – ilgis sudaro 6 900 kilometrų; kelionė truktų 15 parų.
Pasak kitų, keleiviai ir kroviniai iš Londono į Pekiną nukeliaus per 12 dienų. Tačiau kada tai įvyks – nežinia. Ant dar nepaklotų bėgių Vidurinėje Azijoje nutįso grėsmingas Kremliaus šešėlis. Specialistai ilgai svarstė, ar nenutiesus per Kirgiziją ir Uzbekiją siaurosios vėžės geležinkelį – kaip Europoje ir Kinijoje, tačiau taip ir neapsisprendė. Kalbama, prieš piestu stojusi Maskva. Rusų žiniasklaida rašė kinams būsiant labai paranku siauruku atgabenti savo tankus… Ekspertams labai greitai susidarė įspūdis, jog Rusija nė už ką neleisianti buvusiose sovietinėse Vidurinės Azijos respublikose kada nors rastis „šilko keliui“.
Tam teko, tam teko, o Armėnijai…
2010-ųjų rudenį Azerbaidžanas tolėliau nuo Baku pradėjo statyti naują, gal net didžiausią ant Kaspijos krantų tarptautinįkrovinių uostą, į kurio keltų terminalą veda BTK bėgiai. Priešingame jūros Turkmėnija rekonstravo savąjį uostą. Turkija, kaip sakyta, projektuoja visą šalį kertančią magistralę. Šių didelių projektų imtasi su mintimi apie „Naująjį šilko kelią“, sujungsiantį Europos valstybes su Vidurinės Azijos, Kinijos ir Ramiojo vandenyno pakrantės šalimis.
Tuo tarpu ekspertai svarsto, kokią naudą Azerbaidžanui, Gruzijai ir Turkijai BTK atneš jau rytoj. Šis projektas, galima sakyti, bus išsigelbėjimas ir Karsui, ir visam regionui, – pasakė, pranešęs apie artėjantį BTK linijos atidarymą, Turkijos transporto ministras Achmetas Arslanas. Naujuoju geležinkeliu iš Azerbaidžano atkeliaus į Turkijos šiaurės-rytų regionus (Rytų Anatoliją) čia reikalingas kuras ir kiti energetiniai ištekliai; iš Vidurinės Azijos turkai gaus medvilnę, iš Kinijos – šios šalies prekes. Karse statomas didelis logistikos centras (kainuos apie 27 mln. dolerių), per kurį turkų gaminiai kitas pasaulio šalis pasieks greičiau ir su mažesnėmis sąnaudomis. Be Nachičevanės, turkai motųsi tiesti geležinkelio atšakas į Iraną ir Pakistaną.
Gruzijoje buvo girdėti balsų, jog BTK linija naudinga pirmiausia Azerbaidžanui, o gruzinai, leidę ją tiesti per savo teritoriją, patys nė krovinių jai apkrauti neturį. Tbilisis sujudo, kai Maskva atsimojo nuo jo pasiūlymo atnaujinti traukinių eismą tarp Rusijos ir Gruzijos per Abchaziją. Dabar kalbama kaip iš rašto: tiesioginis laisvas susisiekimas su Turkija atvers kelią į Europą ir prie Viduržemio jūros pigesniu ir trumpesniu transporto koridoriumi ir tik padidins Gruzijos geležinkelių, kaip alternatyvaus transporto koridoriaus tarp Europos ir Azijos, svarbą. Tačiau ir toliau iš Azerbaidžano ir Vidurinės Azijos plūs kroviniai į gruzinų Juodosios jūros uostus ir priešinga kryptimi (Anaklijoje randasi naujas gilusis uostas).
Geležinkeliu į Turkiją ir per Turkiją keliaus daugiausia kroviniai, kurie ir anksčiau lenkė tuos uostus (naftos produktai, kita). Pradėjus veikti BTK, Gruzija norėtų darytis ir turistine šalimi. Iš Tbilisio į Stambulą žmones veža autobusai. Geležinkeliu keliauti bus daug patogiau: užmigęs atsibusi žvalus jau Stambule.
Labai svarbu visoms trims valstybėms: randantis BTK, ėmė rastis ir investicijos. Dabar Pietų Kaukaze veikia Kinijos privačios bendrovės, tačiau manoma jas taisant kelią į šį regioną valstybinėms infrastruktūros plėtros kompanijoms. Taip atsitiko Rusijoje, Kazachstane ir Uzbekijoje, kur kinai vykdo didelius projektus, finansuojamus Kinijos valstybinių bankų lengvatinėms sąlygomis. Naujos kinų įmonės pirmiausia ėmė kurtis Azerbaidžane. Čia pradėtas ekonomikos, ilgai gyvavusios iš naftos pramonės pajamų, pertvarkymas yra gera proga Kinijai panaudoti savąjį pramoninių ir statybinių galių perteklių. Azerbaidžanas suteikė kinų didiesiems komerciniams bankams nemažų lengvatų ir tikisi, jog Baku rasis jų filialai, kurie ir toliau palaikys ekonomikos diversifikavimą.
Praėjusių metų rudenį, Kinijai ir Gruzijai pasirašius savitarpio supratimo memorandumą, kinai įsileido į savo rinką gruzinų žemės ūkio produktus, padidino vyno importą. Tuo tarpu Gruzijoje steigiamos laisvosios pramonės ir prekybos zonos, kurių veikloje energingai sukasi kinų privačios bendrovės. Iš straipsnio Eurasia.net apie Kinijos užmojus Pietų Kaukaze („China’s Strategy in the Caucasus”) ne be nusistebėjimo sužinome: Gruzijoje lengviausia iš visų buvusių SSRS respublikų pradėti verslą ir čia vyrauja didžiausias nepakantumas korupcijai. Daug reiškia ir tai, kad Tbilisis yra pasirašęs laisvosios prekybos sutartis su Europos Sąjungos ir Nepriklausomų Valstybių Sandraugos šalimis, Turkija.
2014-ųjų rudenį leidinyje „Nojev kovčeg“ (noev-kovcheg.ru) pats Juodosios ir Kaspijos jūrų regiono politinių ir socialinių tyrimų instituto direktorius tvirtino būsią blogai: Baku-Tbiliso-Karso geležinkelį pasitarnaus Turkijos skatinamam „tiurkų pasaulio“ telkimuisi ir įtakos regione didinimui („Новый транспортный коридор как реализация пантюркистской идеи“). Esą iš pat pradžių šiuo projektu siekta daugiau politinių nei ekonominių tikslų: atskirti Armėniją nuo tarptautinių transporto maršrutų ir nustumti dar labiau į šoną tarptautinėje prekyboje. Izoliuoti ne tik ekonomiškai, bet ir politiškai. Be to, nusilpninti armėnus Džavachetijoje, įkurdinus ten išilgai geležinkelio svetimą tiurkiškąjį elementą. Pasak autoriaus, geležinkelis esą skirtas ir tam, kad transporto srautai eitų lenkdami Rusiją, kas ateityje turėtų būti naudinga Vakarams, kurių remiama Turkija ir tikisi įgyvendinti savo planus. Žodžiu, naujasis transporto koridorius kelia grėsmę ne tik Armėnijai, bet ir Rusijos dominavimui šiame regione.
Dabar šis autorius gal jau kitaip mano apie Turkiją ir naudingą Vakarams politiką, tiurkų ekspansiją į Rusijai priklausantį Šiaurės Kaukazą. Tačiau Armėnija apie taikią kaimynystę ir toliau gali tik svajoti. Suprantama, jog 2005 metais, kai buvo tariamasi dėl BTK tiesimo, azerbaidžaniečiai pripažino: „Mums pavykus įgyvendinti šį projektą, armėnai atsidurs visiškoje izoliacijoje, jų ir be to vargana ateitis bus dar niūresnė“. Neseniai armėnų ekonomistas Artakas Manukianas Gruzijos žurnalistams (jnews.ge) pasakė, jog pradėjus veikti naujajam transporto koridoriui Armėnija gali atsidurti dar didesnėje aklavietėje. Nebent prekyba su Gruzija pagyvės. Tuo tarpu apie armėnų prekių eksportą į Turkiją nė kalbėti neverta (2015 metais tesiekė 1,5 mln. dolerių, o 2016-aisiais – išvis 0,5 milijono); gal kiek padidės importas iš Turkijos (buvo 164 mln. dolerių) ir prekės mažumėlę papigs.
Bet kas dėl to kaltas? Ar ne patys armėnai, su Rusijos karine pagalba okupavę azerbaidžanietiškąjį Kalnų Karabachą ir tokiu būdu mirtinai įžeidę ne tik Azerbaidžaną, bet ir Turkiją? Galų gale prisiminkime, kiek sykių Azerbaidžanas siūlė armėnams gyventi draugiškai – grąžinkite tai, ką neteisėtai pagrobėte, ir mes prekiausime, užuot kariavę. Bet ne – oficialusis Jerevanas iki šiol linkęs konfliktuoti. Todėl vargu ar galima Azerbaidžaną kaltinti tendencingumu, juolab kad dujų ir naftos vamzdžių tiesimas per Armėniją azerbaidžaniečiams būtų ir patogesnis, ir pigesnis, ir trumpesnis. Azerbaidžanas visąlaik siekė ir tebesiekia su visais kaimynais gyventi santarvėje. Oficialiojo Baku politika pragmatiška: jie nenori turėti vargšo ir pikto kaimyno. Tačiau Armėnija elgiasi taip, tarsi jai patiktų būti ir piktai, ir alkanai kaimynei. Armėnija net ignoravo ekonominę naudą, kurią Azerbaidžanas jai siūlė mainais į draugystę. Taigi viena vienintelė tiesa yra ši – dėl politinės ir ekonominės izoliacijos Armėnija pati kalta.
Pirkliai prieš generolus
Šis projektas yra labai naudingas Turkijai, jis suteikia galimybę vystyti silpną Rytų Anatolijos ekonomiką, – tvirtina armėnų ekonomistas Artakas Manukianas. Ir priduria: – Tai sykiu su kitais veiksniais sumažins įtampą šiuose regionuose. Gruzijos ministras pirmininkas Georgijus Kvirikašvilis, klausiamas apie naujus tarptautinės prekybos kelius per Pietų Kaukazą, atsakė: Šilko kelias mums atveria didžiules galimybes, tačiau reikia tam tikrų sąlygų joms iki galo išnaudoti. Būtina infrastruktūra, taip pat stabili padėtis valstybėse, kurios dalyvauja projekte. Pietų Kaukazo geografinė padėtis, nėra abejonių, vilioja užsienio investuotojus. Per šį kraštą driekiasi naftotiekis Baku-Tbilisis-Džeichanas ir dujotiekis Baku-Tbilisis-Erzrumas. Prie šių svarbių arterijų svariai prisideda geležinkelis Baku-Tbilisis-Karsas. Nauji projektai Pietų Kaukaze gali būti naudingi visiems jų dalyviams, tačiau tam, kad jie būtų įgyvendinti ir įkvėptų į šio krašto ekonomiką naują gyvybę, čia reikalinga taika – vargiai rastųsi kas nesutinka su šiais Eurazijos ekonominės sąjungos instituto ekspertės Nadanos Fridrichson žodžiais, neseniai pasakytais leidiniui „Vestnik Kavkaza“.
Šis leidinys suteikė žodį ir politologui Ibrahimui Ibrahimovui: Kalnų Karabacho klausimo sureguliavimas yra labai svarbus ne tik Azerbaidžanui ir Armėnijai, tačiau ir visam Kaukazo regionui, kuriame glaudžiai susipynė daugybė tautų, kalbų ir kultūrų. Politologas primena, jog Armėnija prieš ketvirtį amžiaus užsibrėžė kurti vienos tautos valstybę su radikalia nacionalistine ideologija, tačiau tokiame regione, kaip Kaukazas, šitai yra nepriimtina. Azerbaidžanas nusitaikė kurti valstybę visoms joje gyvenančioms tautoms bei gyvuojančioms kultūroms reikštis ir bendrauti. Azerbaidžanas to siekia, kaip matyti iš jo įgyvendinamų projektų, ir visame regione. Baku taikos pasiūlymas – sudaryti sąlygas visiems karo pabėgėliams grįžti į gimtąsias vietas labiausiai atitinka Kaukaze susiklosčiusius tautų santykius. Tik visiems regione sutariant įmanomas bendras klestėjimas, – tvirtina Ibrahimovas. – Kuo greičiau tai supras Jerevane, tuo greičiau sulauksime taikos Karabache ir gerovės visame Kaukaze.
Kuriamiesiems žygiams, statybai, prekybai reikia taikos ir santarvės. Kita vertus, toje pačioje prekyboje glūdi taikinimo dvasia ir akstinas taikytis. Plintanti prekyba sukuria, be kita ko, kaip sako protingi žmonės, tam tikrą politinį stabilumą regione. Į Pietų Kaukazą keliaujančius pirklius, statybininkus, bankininkus galima laikyti taikia tarptautine kariauna – jos pasirodymas drausmina valdovus ir teikia krašto žmonėms viltį.
O kaip gi Rusija – juk netylės, matydama „Šilko kelią“ aplenkiant Sibirą? Gerai pasakė BTK atkarpą Gruzijoje klojusios valstybinės kompanijos direktorius Olegas Bičiašvilis: Mūsų kelias trumpesnis ir mes galime konkuruoti su Sibiro magistrale. Tačiau prekybos apyvarta su Kinija tokia milžiniška, o prekių srautas iš Ramiojo vandenyno baseino toks platus, kad užteks ir Rusijai, ir mums. Galima pridurti: kaip, beje, ir Lietuvos vežėjams, geležinkelininkams ir uostininkams, irgi nusitaikiusiems į savo dalį „Šilko kelyje“. Žinoma, nesėdint rankas sukryžiavus.
Jau nuo XVII amžiaus Rusijos valdovai kuria įvairius planus ir schemas, kaip apgyvendinti tuščias rytų bei šiaurės teritorijas ir paskirstyti gyventojus. XIX–XX amžiuose šios iniciatyvos labai suaktyvėjo ir įgavo drastiškas formas, tokias kaip trėmimai ar gulago sistema. Ne išimtis ir Vladimiro Putino administracija: ji turi savo sumanymų, kaip ir kur turėtų gyventi Rusijos žmonės.
Gytis Janišius, šio komentaro autorius.
Tėvynainių grįžimo programa
2006 m. Kremlius, matyt, galutinai atsisakė planų visiškai atkurti Sovietų Sąjungą, todėl atsirado tėvynainių grįžimo programa, kurios tikslas yra padėti rusų kilmės žmonėms iš užsienio atvykti gyventi į Rusiją. Pagal taisykles atsikėlėliai gali neapmokestinamai atsigabenti 5 tonų svorio konteinerį su daiktais ir vieną automobilį. Jiems gali būti kompensuojami traukinio bilietai ir skirta iki 10 tūkst. eurų įsikūrimui, tačiau su sąlyga, kad bus apsigyvenama tam tikrose teritorijose. Valdžios pareigūnai yra išskyrę 59 Rusijos regionus, į kuriuos siekiama nukreipti atsikėlėlius. Tai pačios atokiausios šalies vietos Sibire, Tolimuosiuose Rytuose, pasienio regionuose, tačiau jokiu būdu ne Maskvoje ar Sankt Peterburge.
Šia programa Kremlius siekia spręsti valstybės demografines problemas. Dėl mažo gimstamumo ir trumpos gyvenimo trukmės gyventojų mažėja, todėl norint tai pristabdyti būtini imigrantai. Be to, keičiasi demografinė sudėtis: slavų stačiatikių mažėja labai sparčiai, o musulmonų, ypač Kaukazo regione, imigrantų iš Centrinės Azijos proporcingai daugėja. Gyventojai noriai telkiasi didžiuosiuose miestuose ir švelnaus klimato europinėje šalies dalyje, o iš šiaurinių teritorijų, Sibiro ir pasienio regionų išvažiuoja.
Valdžios atstovai raportuoja, kad programa pasinaudojo per 400 tūkst. žmonių, tačiau žemesnio rango pareigūnai pateikia mažesnius skaičius, o ir kitų šalių duomenys to nepatvirtina.
Programa rusai naudojasi labai nevienodai. Mažo susidomėjimo buvo sulaukta Baltijos šalyse. Štai iš Lietuvos išvyko vos keliasdešimt žmonių, o iš Kazachstano – net keli šimtai tūkstančių. Kazachstano pareigūnai patvirtina, kad vien 2014 m. iš šalies išvyko apie 24 tūkst. rusų, 2015 m. – dar 19 tūkstančių. Tai galima sieti su ekonomikos problemomis Kazachstane, be to, kazachai neslepia, kad šios programos tikslams neprieštarauja.
Migrantai plūstelėjo iš Ukrainos
2014 m. tėvynainių grįžimo programą buvo imtasi plėsti ir pritaikyti plūstantiems pabėgėliams iš Ukrainos. Skirtingų šaltinių duomenimis, tokių pabėgėlių galėjo būti iki 2 mln. žmonių. Buvo kuriami planai suteikti pilietybę, įpareigoti savivaldybes padėti persikėlėliams ir šiuos žmones nukreipti į Sibirą ar kitus didelės valstybės užkampius. Tačiau Rusija nebūtų Rusija, jeigu viskas, ką valdžia planuoja, pavyktų.
Antonas Pogodajevas 2014 m. rugsėjį iš Luhansko pasitraukė į pabėgėlių stovyklą Rostove prie Dono Rusijoje, iš ten buvo nusiųstas į Samaros sritį, bet kadangi darbo nerado, pats išvyko į Sankt Peterburgą. Ten vertėsi nelegaliais uždarbiais, nes kaip užsienio pilietis negalėjo nei registruotis, nei dirbti legaliai. Po metų jį sulaikė policija ir teismo sprendimu jis turi būti deportuotas, tačiau vyras tikina, kad jo namai Luhanske sugriauti, o kišenėje pinigų neužtenka net bilietui. Tai nėra paskira pabėgėlio iš Ukrainos istorija, o labiau bendra atmosfera, į kuria patenka atsikėlėliai iš užsienio. Nevyriausybinės organizacijos ir persikėlime dalyvaujantys tarnautojai pasakoja, kad vietinė rajonų administracija skeptiškai žiūri į atvykėlius, o gyventojai skundžiasi, kad patys vos galą suduria su galu, ir piktinasi bet kokia pagalba svetimšaliams.
Taigi pabėgėliai iš Ukrainos rimtos pagalbos iš valdžios nesulaukia ir turi bandyti įsitvirtinti patys arba yra siunčiami atgal, o jokia integracijos programa neveikia. Rusijos deklaruojamą norą priimti pabėgėlius iš Ukrainos paneigia ir oficiali statistika: vos 325 ukrainiečiams suteiktas pabėgėlio statusas. Didesnę paramą gauna tie Rytų Ukrainos gyventojai, kurie savanoriškai pareiškia norą vykti į Sibirą ar kitas tikslines teritorijas, tačiau ir čia skaičiai nedideli: skelbiama vos apie 29 tūkst. persikėlėlių.
Visi į Tolimuosius Rytus!
Sibiras ir Tolimieji Rytai labiausiai kenčia dėl gyventojų mažėjimo ir kaimų bei miestelių ištuštėjimo. Geriausiais laikais Tolimųjų Rytų regione, kuris sudaro trečdalį šalies ploto, gyventojų skaičius buvo perkopęs 8 mln., o dabar liko vos 6,1 milijono. Tai labai mažai, žinant, kad kaimyninėje Kinijos provincijoje gyventojų 110 milijonų. Rusijos valdžia sugalvojo planą, kaip pritraukti naujų gyventojų į šias nuošalias sritis ir paskatinti vietos ekonomikos plėtrą. Buvo paskelbta, kad kiekvienas rusas, kuris persikels gyventi į tą teritoriją, nemokamai gaus nedidelį žemės sklypą ir bus atleistas nuo pelno mokesčių. Valdžios pareigūnai skelbia, kad susidomėjimas šia programa, kuri pradėjo veikti vos prieš pusmetį, didelis. Nauji investuotojai žada įkurti ekologiškus kaimus, laikyti bites ar statyti viešbučius.
Tačiau ne viskas tikrovėje taip gražu, kaip deklaruojama. Vietos, kur formuojami sklypai, yra pelkėtos, akmenuotos ir sunkiai pritaikomos kokiai nors veiklai. O kaip iki tų sklypų nusigauti, jeigu nėra kelių, o žmonių aplinkui irgi negyvena? Pikti liežuviai kalba, kad geriausios žemės jau išgrobstytos korumpuotų vietos veikėjų, o ir šiaip, be „stogo“ vietos valdžios institucijose jokių projektų įgyvendinti nepavyks. Dar viena problema: nors popieriuose žemė nurodyta kaip laisva, iš tikrųjų ją dirba nelegalūs atvykėliai iš Kinijos, kurie geruoju niekur trauktis neketina.
Kur iškraustyti musulmonus?
Laikraštis „Izvestija“ neseniai paskelbė apie dar vieną valdžios kabinetuose brandinamą žmonių perkėlimo projektą. Šįkart nutarta vienu šūviu nušauti iškart du zuikius: apgyvendinti Sibiro ir Tolimųjų Rytų pasienio regionus, kuriais bet kada gali susidomėti Kinija, ir sumažinti įtampą Rusijos neslaviškose Kaukazo ir pietinėse teritorijose, kur trūksta darbo vietų ir jaučiamas nepasitenkinimas Maskvos politika. Aslambekas Paskačevas, Kremliaus Etninių reikalų komisijos pirmininkas, sako, kad tikslas turėtų būti perkelti nuo 500 tūkst. iki 1 mln. žmonių.
Į tokius pareiškimus iškart sureagavo Krymo totoriai: jie baiminasi, kad tokia programa kuriama ne kam kitam, o jiems deportuoti.
Ekspertai abejoja, ar pavyktų įgyvendinti tokio masto programą. Visų pirma, Kremlius neturi tam išteklių, antra, dar niekam nepavyko geruoju prikalbinti žmonių vykti į atšiauriomis sąlygomis garsėjantį Sibirą, o imtis prievartos valdžia nesiryžtų.
Vladimiras Putinas net XXI amžiuje tęsia carų ir sovietinių diktatorių tradicijas kurpti gigantiškus žmonių perkraustymo projektus. Jau gerą dešimtmetį vykdomos perkėlimo programos kol kas jokių apčiuopiamų rezultatų neduoda, o kainuoja brangiai. Taigi Rusijos vadovams teks arba imtis drastiškesnių metodų, kad apgyvendintų teritorijas už Uralo, arba susitaikyti su vis mažėjančiu gyventojų skaičiumi toje šalies dalyje, į kurią neabejotinai žvilgčioja kol kas draugiška kaimyninė Kinija.
Informacijos šaltinis – www.geopolitika.lt portalas.
Lietuva ir viso pasaulio lietuviai amžinam poilsiui palydėjo vieną žymiausių Lietuvos diplomatų, Lietuvos diplomatijos patriarchą, ateitininką, publicistą, teisės mokslų daktarą Jo Ekscelenciją Vytautą Antaną Dambravą.
Okupacijos metais jis garbingai atstovavo Lietuvą, ją garsino ir gynė jos Laisvę. Lietuvos reikalui paaukotas visas šio kilnaus žmogaus gyvenimas.
Iš Vaižganto raštų. „Tėvynės sarge“ kunigas Juozas Tumas rašo apie jį ir brolį Joną užgriuvusią nelaimę kaip anoniminis korespondentas.
Iš Mosėdžio (Telš. apskr.). Per vieną tik mėnesį mosėdiškiai du kartu buvo sujudinti raudonsiūliais.<…>
Antrąkart 4 d. spalių mėnesio pačioje šv. Pranciškaus dienoje, pėtnyčioje, kad daugybė buvo žmonių susirinkusių į bažnyčią, apniko kleboniją pasienio sargai (pograničnaja straža). Nelaukiami svečiai pirma nemažai išgandino žmones, tariusius ką nors pikta atsitiksią kunigams.
The Guardian pastaruoju metuspausdina straipsnius apie regioninius judėjimus už nepriklausomybę Rusijoje.
Jų autoriai nagrinėja klausimus, kiek jie pavojingi šalies vienybei ir ar jų neišprovokavo pati Rusijos valdžia.
„Nuo Sibiro iki Kaliningrado: Rusijoje plinta gimstantys judėjimai už nepriklausomybę“. Taip pavadintas amerikiečių analitiko ir buvusio JAV prezidento patarėjo užsienio politikos klausimais Polo Goblo straipsnis The Guardian.
Portalas Slaptai.lt jau yra paskelbęs 30-ies nuotraukų fotoreportažą, pasakojantį, kaip rugpjūčio 1-ąją Vilniaus geležinkelio stotyje buvo sutikti „Misija Sibiras – 2014“ ekspedicijos dalyviai. Jį galima rasti skiltyje "FOTOREPORTAŽAI".
Dabar slaptai.lt skelbia šešių minučių trukmės videofilmą, užfiksavusį šios prasmingos kelionės dalyvių emocijas: džiaugsmą, juoką, dainas, ašaras…
Taip, būta ir ašarų. Ekspedicijos į tolimąjį Krasnojarską vadovas net susigraudino, prisiminęs susitikimus su sovietmečiu į Sibirą ištremtais lietuviais bei jų vaikais.
Jaunieji ekspedicijos dalyviai tvirtino norį ir ateityje dalyvauti tokio pobūdžio kelionėse. Susitikimai su Sibire gyvenančiais lietuviais paliko neišdildomą įspūdį. Atmintyje išliks ir apleistos, nykstančios Sibire žuvusių lietuvių tremtinių bei politinių kalinių kapinės.
Vokietijos kanclerė Angel Merkel padovanojo Kinijos lyderiui Si Czinpinui, atvykusiam vizito į Berlyną, senovinį Kinijos žemėlapį. Kodėl ši dovana išjudino dar vieną „skandalą kartografiniu pagrindu“, aiškina Foreign Policy leidinyje Reičel Lu.
Žemėlapis, sudarytas 1735 metais prancūzų kartografo Žan Batisto Burginjono d‘Anvilio, atspindi, kaip tuo metu europiečiai įsivaizdavo Kiniją. Jame į Kiniją neįtrauktas Tibetas, Sinczianas, Mongolija ir Manžurija. Taivanio ir Hainanio salų sienos „parodytos kitokios spalvos“, rašo autorė.
Vasario 6 d. Mokslų akademijos didžiojoje salėje įvyko žinomo rezistento, politiko, Lietuvos laisvės lygos įkūrėjo ir vadovo, nenuilstančio Lietuvos laisvės šauklio Antano Terlecko knygos „Ne pats pasirinkau savo dalią“ (Versmė, 2013) pristatymas.
Kovo 11-osios Lietuva Antanui Terleckui turi būti dėkinga už daug ką. Už tai, kad jis su Lietuvos laisvės lyga į Laisvę tempte tempė Sąjūdį, už tai, kad neįsižeidė nesuprastas, skaudinamas, kad nebuvo politikas tikrąja žodžio prasme, nes visada sakė ką galvoja, nebijojo prisipažinti klydęs…
Įdomų, prasmingą renginį iliustruoja 24-ios Vytauto Visocko nuotraukos, o Antano Terlecko knygą „Ne pats pasirinkau savo dalią“ pristato pats jos autorius.
Vietoj pratarmės
Bene prieš 40 metų kilo mintis užrašyti savo atsiminimus. Visada stengiausi įsiminti žmonių, su kuriais suveda gyvenimas, vardus, pavardes, o svarbius įvykius išlaikyti atmintyje. Vis dėlto, pradėjus raštu pasakoti apie savo gyvenimą, paaiškėjo, jog daug labai svarbių detalių yra išsitrynę iš atminties. Todėl man labai pravertė išlikę dienoraščiai, ypač laiškai Juliui Sasnauskui, tremtyje rašyti iš Kolymos (Magadano sr., Rusija) į Tomsko sritį, kur jis buvo ištremtas. Džiaugiuosi, kad Julius išsaugojo tuos laiškus.
Nepasitikiu atsiminimais, parašytais be jokių dokumentų – dienoraščių, laiškų, ypač – jei memuaristai yra 70-80 metų amžiaus. Tokie atsiminimai klaidina skaitytojus. Dar 1964-1969 m. studijuodamas Vilniaus universitete istoriją pastebėjau, kad beveik visi mano profesoriai, dėstytojai neretai painiojo istorines datas.
Gyvenime esu stebėjęsis tik kelių žmonių puikia atmintimi: poeto Antano Miškinio brolio Motiejaus, Uralo lagerių draugo Viktoro Niekipielovo ir mano tėvo – Prano Terlecko. Motiejus Miškinis, didelę senatvės dalį praleidęs tėviškėje, Juknėnuose, savo atsiminimais būtų daug pasitarnavęs mūsų Tautos kultūros ir valstybės istorijai. V.Niekipielovas gi nepakėlė kagėbistų suteiktų jam moralinių kančių. Po lagerio emigravęs į Paryžių, greit mirė nuo smegenų vėžio. O mano tėvukas mokėjo tik savo pavardę ant dokumeto parašyti. Jo atminties nepaveldėjau.
Gaila, kad už mane pusantrų metų jaunesnis brolis Jonelis mirė dar 1985-aisiais. Jis taip pat turėjo neblogą atmintį ir šiandien galėtų papildyti mano atsiminimus. Neliko nė vieno jaunystės draugo. Jau išmirę ir beveik visi 5-10 metų jaunesni už mane.
Išliko mano laiškai, nuo 1948 m. rašyti žmonai Elenai į Kauną. Ir jos atsakymai. Bet tada bijodavom rašyti apie „politiką“. Lietuviai, kurie buvo drąsesni už mane (arba nesuvokė čekistų klastos), už savo laiškus daug metų yra praleidę konclageriuose, daugelio jų kaulai ilsisi Rusijos imperijos platybėse. Gaila Sibire rašyto ir atsivežto į Lietuvą dienoraščio apie areštą per 1957 m. Kūčias ir pirmuosius mėnesius KGB rūsiuose. Tada nė neįtariau, kad čekistai, mums nesant namuose, darys kratas, vogs dokumentus.
Ar suspėsiu parašyti atsiminimus? Tai nuo Dievo priklausys. Reikėjo anksčiau pradėti rašyti. Tačiau daug laiko užėmė įvairiausia politinė, visuomeninė veikla. Dabar pagrindinė mano pareiga – prisiminti visa, ką gyvenimas buvo suteikęs progą pažinti. O tada ir mirti bus lengviau.
Stebuklingi mano išsigelbėjimai iš sunkių ligų, išsaugota gyvybė, vienuolika metų „viešint“ už grotų ir spygliuotų vielų, rodo, jog mane saugo Gerojo Globėjo ranka. Jeigu nėra pomirtinio gyvenimo, taip pat nereikia daryti jokios tragedijos. Pragyvenau tiek, kiek Dievas skyrė. Bet jeigu žmogaus gyvenimas baigiasi čia, žemėje, tai kam išvis reikėjo gimti? Kentėti ir kitus kankinti.
Stebiuosi tik dėl vieno. Kodėl beveik nejaučiu savo senatvės? Gal todėl, kad tokio amžiaus sulaukęs esu ganėtinai sveikas. Tik nešant naštą lipti stačia gatve vis sunkiau…
Ir dar keletas minčių iš 2006 m. spalio 25 d. užrašų.
„Mano gyvenimas neatrodo labai ilgas ir sunkus. Gal todėl, kad iki šiol nesiskundžiau savąja dalia. Gal gyvenimas nepabodo todėl, kad vis labiau suvokiu jo prasmę.
Ir mirties per daug tarsi nebijau. Išleidęs dvi knygas – apie Lietuvos laisvės lygą (tariu ačiū už tai bičiuliui Gintarui Šidlauskui) ir dienoraštį (1964 m.), suvokiau savo gyvenimo prasmę. Todėl ir mirtis neatrodo tokia beprasmė, kaip daugeliui mano bendraamžių. Nors kolaborantai ir bailiai, vadinantys save Lietuvos patriotais, visaip siekė išstumti mane iš Lietuvos istorijos ir iš Lietuvos valstybės kovų už savo laisvę istorijos.“
Atsiminimuose stengiuosi rašyti visą tiesą, kaip ir savo 1964 m. „Rezistento užrašuose“. Manau, kad savo trūkumų, ydų, nemalonių faktų nutylėjimas būtų nepagarba skaitytojui, pačiam sau ir istorinei tiesai. Tiesos, kad ir kokia ji būtų, nutylėjimas ar pagražinimas paverstų atsiminimus beprasmiu kūriniu.
Vienuolika metų Sibiro tremtyje šalčius kentęs tėvukas prisiminimuose "Mūsų šeimos tremtis" apgailestauja (kalba – netaisyta):
"Pradėjo mokėti gerus atlyginimus, po 2000-2500 rubl. į mėnesį, (išskirta – A. D.), norėjosi čia jau dirbti ir gyventi, gaila tik buvo, kad čia jau nebuvo lietuvių. Antra vertus, tėvai kiekviena proga primindavo, kad jie nori į Lietuvą, neišlaikęs spaudimo sutikau ir 1959 metais kovo mėnesį išvažiavom į Lietuvą. Lietuvoje didelių pastangų dėka šiaip ne taip priregistravo kolchoze, kuriame į dieną uždirbdavom darbdadienį, o metams pasibaigus už jį gaudavom 2 kg grūdų. Prasidėjo antras Sibiras"…
Buvusi Seimo pirmininkė Irena Degutienė 2011 metais stebėjosi žmonėmis, paliekančiais savo kraštą dėl gero gyvenimo. Į tai "Delfi" komentatorius atsiliepė paprasta replika: "Degutienei: pagyvenk už 670 litų per mėn. ir suprasi, labai greitai". (A. Maldeikienė, "Melo ekonomika", p. 16).
Jau čia pat spalio 14-oji – lemtinga Lietuvai diena. Nuo mūsų žmonių išmintingumo ir protingo pasirinkimo priklausys visų mūsų tolimesnis kelias – žengsime pirmyn ar murgdysimės vietoje…
Laukia ne tik rinkimai į Seimą, bet ir ne mažiau svarbus referendumas dėl Visagino atominės elektrinės (VAE) statybos.
Kaip tik šie klausimai ir buvo aptariami rugsėjo 22 d., Genocido muziejaus salėje įvykusioje Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių bendrijos (LPKTB) valdybos iniciatyva surengtoje konferencijoje. Programoje buvo aptariami ir kiti klausimai: fotoalbumo „Laisvės šviesa“ pristatymas, bendrijos filialų finansavimas, dviejų kelionių į Sibirą įspūdžiai.
Godonė „Tremtinio“ 1000-ojo numerio išleidimo proga
Dažnai pajuntamos tikros vertybės per jų netektis. Skaudžiausiai išgyvenama netekus Motinos ir Tėvynės, nes jos paženklintos nesunaikinama meile.
Lietuvis, gyvenęs savo Tėvynėje ir laisvėje, tarsi nejautė tų vertybių, bet kai per tremtis jų neteko, jį užvaldė liga, tėvynės ilgesiu arba nostalgija vadinama.
Tą liga labiausiai susirgo tie, kuriuos belaisviais į Sibirą išgabeno, susirgo ir tie, kurie atsidūrė laisvėje užsieniuose, tačiau neteko Tėvynės.
1946-aisiais, pavasarį, pas mus ėmė lankytis Šimonių girios partizanai. Dažniausiai ateidavo Žalgiris ir Nemunėlis. Tai valgyti jiems pagamindavau, tai jų atneštus atsišaukimus turėdavau išplatinti, marškinius išskalbti. Taip ir tapau miško brolių pagalbininke, – pasakoja Elena Valevičiūtė-Uoksienė.
E.Valevičiūtė – judri, energinga, smulkaus sudėjimo moteriškė. Ji sėdi prie partizanų nuotraukomis apkrauto stalo ir noriai, nė kiek nepavargdama porina, ką jai ir jos bendražygiams teko išgyventi. Tik retsykiais nutyla – žūtbūt stengiasi prisiminti visų, tiek išdavikų, tiek garbingai ugnį ir vandenį perėjusių vyrų pavardes, slapyvardžius, suėmimo arba žuvimo datas.
