Natalija Dvali

Vladimiras Putinas mirtinai bijo Hilari Klinton pergalės, nes supranta: ji su juo neflirtuos ir vargu ar užmirš, kaip Vova knaisiojosi jos „purvinuose elektroniniuose laiškuose“,  – pareiškė interviu leidiniui Gordon buvęs sovietų žvalgas ir RF prezidento Vladimiro Putino bendrakursis Andropovo institute, o dabar Amerikoje finansų analitikas Jurijus Švecas. 

Jurijus Švecas, buvęs Vladimiro Putino bendradarbis KGB struktūrose.
Jurijus Švecas, buvęs Vladimiro Putino bendradarbis KGB struktūrose.

Taigi 2016 metų lapkritį sužinosime naujo JAV prezidento pavardę.

Prieš porą mėnesių iki finalinio balsavimo rinkiminės lenktynės pasiekė apogėjų: internetas ir žiniasklaida perpildyti demaskuojančių straipsnių ir apie Demokratų partijos kandidatę Hilari Klinton, ir apie respublikonų kandidatą Donaldą Trampą. Gana reikšmingą vaidmenį tame netikėtai suvaidino ir Ukraina.

Rugpjūčio 18-ąją Ukrainos Nacionalinis antikorupcijos biuras (NABU) savo oficialiame portale paskelbė Regionų partijos „juodosios buhalterijos“ fragmentus, pagal kuriuos amerikiečių politikos technologas ir Donaldo Trampo rinkimų štabo vadovas Polas Manafortas 2007–2012 metais gavo mažiausiai 12,7 milijono dolerių grynaisiais už lobizmą Viktoro Janukovičiaus naudai.

Kitą dieną po tos medžiagos išspausdinimo Manafortas atsistatydino.

Istorija su juodais slėpiniais Ukrainoje – ne pagrindinė Donaldo Trampo bendražygio Manaforto problema. Kur kas svarbesni yra įtarimai dėl ryšių su Kremliumi ir Rusijos specialiosiomis tarnybomis, pareiškė leidiniui „Gordon“ buvęs KGB žvalgas, o dabar amerikietis finansų analitikas Jurijus Švecas, daugiau kaip 20 metų gyvenantis JAV.

Praėjusio šimtmečio devintajame dešimtmetyje, šaltojo karo įkarštyje, ukrainiečių kilmės SSSR KGB Pirmosios vyriausiosios valdybos karininkas, būsimojo RF prezidento Vladimiro Putino bendrakursis Jurijaus Andropovo Užsienio žvalgybos institute buvo žvalgas Vašingtone, dirbo TASS‘o korespondento priedangoje, rinko ir analizavo informaciją apie galimą staigų Amerikos branduolinį smūgį SSSR. Dešimtajame dešimtmetyje atsistatydino iš tarnybos, po trejų metų emigravo į JAV.

Propagandinis plakatas apie Ukrainos ir Rusijos santykius įskaitant ir Europos Sąjungos bei JAV poziciją
Propagandinis plakatas apie Ukrainos ir Rusijos santykius įskaitant ir Europos Sąjungos bei JAV poziciją.

Pastaruosius 19 metų buvęs žvalgas vadovauja Amerikos firmai, renkančiai informaciją ir vertinančiai komercinę riziką tų kompanijų, kurios planuoja daugiamilijoninį verslą buvusios SSSR teritorijose, o taip pat ir visame pasaulyje, įskaitant Lotynų Ameriką, Afriką ir Aziją.

Išskirtiniame interviu Gordon leidiniui Jurijus Švecas papasakojo, kodėl Putinas mirtinai bijo Klinton, kaip Kremlius bandė korumpuoti Trampą ir jo aplinkinius, o taip pat kodėl Ukrainai visai nesvarbu, kas bus Amerikos lyderis, „kol Kijeve sėdi prisivogęs politinis elitas“.

Pagrindinė Manaforto problema – įtartini ryšiai su Kremliumi ir Rusijos specialiosiomis tarnybomis

– Prieš keletą dienų NABU paviešino Regionų partijos „svirno knygos“ (buhalterinio sąvado) fragmentus, pagal kuriuos Polas Manafortas gavo iš Regionų partijos mažiausiai 12,7 milijono dolerių grynaisiais. Ar iš tikrųjų tas skandalas Ukrainoje buvo Manaforto atsistatydinimo iš Donaldo Trampo rinkimų štabo vadovo posto priežastis?

– Nemanau. Paminėjimas regionalų „svirno knygoje“ – lašas jūroje. Dabar Amerikos žiniasklaidoje pilasi žymiai svaresni kaltinimai Manafortui. Jis atsistatydino, nes suprato: jo ėmėsi rimtai.

– Būtent kas „ėmėsi rimtai“?

– Amerikos teisėsaugos institucijos ir žurnalistai. Plačioje informacijoje, kuri paskelbta apie Manafortą, juodųjų slėpinių istorija Ukrainoje 120-oje vietoje, JAV net dėmesio į tai neakcentuojama. Pagrindinė Manaforto problema – įtartini ryšiai su Kremliumi ir Rusijos specialiosiomis tarnybomis. Vova Putinas virto raupsuotuoju, prie kurio pavojinga net prisiliesti.

– Bet Manaforto šefas ir bendražygis Donaldas Trampas per visą savo rinkiminę kampaniją neslėpė savo žavėjimosi Rusijos prezidentu. Kodėl jo oponentai pabudo dabar, kai iki finalinio balsavimo už naują JAV prezidentą beliko du mėnesiai?

– Manafortą užsipuolė dėl Trampo. JAV pagaliau suprato: Trampas turi rimtų psichinių problemų, jeigu bus išrinktas prezidentu, tai bus pavojinga ir JAV, ir visam pasauliui. Labai panašūs psichiniai sutrikimai kamuoja ir Putiną, bet Rusijoje, kaip mes žinome, tai nieko nejaudina.

Pastaruoju metu Trampas spėjo storžieviškai prisišnekėti ir įžeisti daugelį. Jis kasdien lepteli ką nors tokio, dėl ko nuo jo nusigręžia nauja grupė rinkėjų. Iš Trampo gerbėjų daugiausia beliko kontingentas, kuris čia vadinamas white trash arba „baltos šiukšlės“. Tai tokia socialinė grupė, panaši į Rusijos „vatą“.

– Bet apie Trampo konkurentę – kandidatę į prezidentus Hilari Klinton – irgi nemažai kompromituojančios medžiagos. Amerikos žiniasklaidoje ne kartą spausdinti tyrimai, pagal kuriuos Klinton, būdama JAV valstybės sekretorė, teikė lobistines paslaugas rusų oligarchams, o tie, savo ruožtu, mokėjo jai per labdaros fondą. Kodėl ryšius su Kremliumi Hilari atleidžia, o Trampui – ne?

– Iš dviejų blogybių reikia rinktis mažesnę. Palyginus su Trampu, Hilari – įsikūnijęs angelas. Nuovokūs amerikiečiai supranta, kad Trampas-prezidentas realiai pavojingas fundamentalių klausimų požiūriu: „Būti ar nebūti?“, „Gyventi ar negyventi?“

– Ar jūs nedemonizuojate Trampo? JAV gana stiprūs valstybiniai institutai, veikia tramdymo ir atsvaros sistema, kuri leidžia Amerikai išlikti pasaulio lydere, nepaisant konkrečios Baltųjų rūmų gyventojo pavardės.

– Jūs teisus, yra Kongresas, nepriklausoma žiniasklaida, apkaltos procedūra. Bet tramdymo ir atsvaros sistema veikia daugiausia vidaus politikos srityje. Užsienio politikoje prezidento vaidmuo didžiulis, ir jam sutramdyti gali prireikti laiko, kurio tarptautinių krizių laikotarpiu gali paprasčiausiai nebūti. Yra lemtinga, kai krizė auga kaip sniego kamuolys ir viskas vyksta žaibiškai. Prisiminkite 1961 metų Karibų krizę, kai pasaulis realiai stovėjo ant atominio karo slenksčio. Ir visa tai buvo prie gana pakaltinamo prezidento Kenedžio. O jeigu Baltuosiuose rūmuose atsiras neadekvatus žmogus, tokių krizių jis gali priveisti po keletą kas savaitę.

Vovos-Nuorūkos pastangos padaryti prezidentu Trampą gali privesti prie to, kad laimės Hilari. Ir tada Klinton vargu ar užmirš, kaip Putinas knisosi jos „nešvariuose elektroniuose laiškuose“.

– Jeigu prezidente bus išrinkta Hilari Klinton, ar Ukrainai reikia nuogąstauti, kad JAV politika Rusijos atžvilgiu sušvelnės?

– Žinoma, ne. Hilari – Geležinė ledi, su Putinu nežais. Vova jau nemažai nuveikė, kad naujoji administracija su juo elgtųsi kaip su izgojumi (deklasuotoju). Jis pats savo laimės kalvis. Viskas, ką jis išdarinėja, bumerangu smogia ir jam asmeniškai, ir visai Rusijai.

Anksčiau SSSR kai kada turėjo galimybių šiek tiek paveikti JAV prezidento rinkimų kampanijos eigą, bet niekada to nedarė, jeigu būtų pavojus, kad tai išaiškės ir neišvengiamai prives prie santykių įtampos su naujuoju Baltųjų rūmų gyventoju.

Vladimiras Putinas - KGB karininko uniforma.
Vladimiras Putinas – KGB karininko uniforma.

Putinas tapo pirmuoju kvaišeliu Kremliuje, kuris paprasčiausiai pastatė viską už vieną kandidatą į JAV prezidentus, bet pradėjo nuo pagalbos jam nešvariausiais metodais ir priemonėmis (turiu omenyje įsibrovimus į serverius, medžiagų prieš Hilari publikavimą, Manaforto faktorių). Be to, kaip visada, apsidirbo pagal visą programą, ir viskas išplaukė į paviršių.

Dabar Klinton šalininkai šūkauja apie Manaforto ir Trampo ryšius su Kremliumi, o Hilari reitingas kyla. Žodžiu, visos Vovos-Nuorūkos pastangos padaryti prezidentu Trampą prives prie to, kad laimės Hilari. Ir kai ji taps JAV prezidente, vargu ar užmirš, kaip Vova knisosi jos „purvinuose meiluose“.

– Neskubėkime. Rinkimai vyks lapkričio 8-ąją ir, sprendžiant iš reitingų, rinkėjų simpatijas kol kas Klinton ir Trampas pasidalijo po lygiai.

– Gali būti netikėtumų, bet amerikiečiai šiaip jau racionalūs žmonės. Manau, laimės Hilari.

– Tai kokiu būdu racionalioje Amerikoje vienu iš kandidatų į prezidentus tapo Trampas? Kaip Jūs aiškinate jo neįtikėtiną sėkmę?

– Amerikiečiams įgriso jų pačių politinis elitas, kaip jie vadinami Ukrainoje. Toks įspūdis, kad JAV iš viso dvi šeimos – Bušų ir Klinton, kurios vertos valdyti Ameriką. Politikavimas Vašingtone įgavo neįtikėtinus mastus, respublikonai ir demokratai įklimpo į tarpusavio karą dėl kokios nors priežasties ar be jos. Obamos laikais beprasmė ir bevaisė Baltųjų rūmų ir Kongreso tarpusavio kova taip sustiprėjo, kad jie liovėsi atlikti savo tiesiogines pareigas. Daugeliui amerikiečių tai labai įgriso, ir jie nusprendė remti Trampą, kad išblaivytų isteblišmentą.  

– Aš suprantu, kad Trampo išėjimas į prezidento lenktynių finalą prablaivė Amerikos isteblišmentą, privertė juos susitelkti. Bet nesuprantu, kodėl Jūs toks įsitikinęs kad dauguma JAV piliečių protestuodami vėl nebalsuos už Trampą jau kaip naują prezidentą?

– Todėl, kad Trampas vis labiau atrodo – o siaube! – kaip Kremliaus statytinis. Kvaišelis Kremliuje savo „draugiška pagalba“ faktiškai užkasa Trampą.

Putinas mirtinai bijo Hilari pergalės. Bet jeigu viskas, prie ko prisiliesdavo karalius Midas, virsdavo auksu, tai viskas, prie ko prisiliečia Vova Putinas, virsta… Na, jūs supratote…

– Netramdykite savęs.

– Ką Kremlius dabar daro Trampo atžvilgiu, – tai operacijos „Šrioderis“ tęsinys. Prisiminkite, buvo Vokietijoje toks kancleris, Gerhardas Šrioderis, aktyviai prastūminėjęs Rusijos interesus Vakaruose? 2005 metais, vos pasibaigus jo kadencijai kanclerio poste, jis grakščiai perėjo į gerai apmokamą darbą Gazprom‘e. Po jo sekė visa virtinė Vakarų politikų, kurie perėjo į Kremliaus išlaikymą.

Ir štai dabar operacija „Šrioderis“ nusitaikė į kandidatą į JAV prezidentus. Kremlius stengėsi iš anksto korumpuoti galimą būsimąjį JAV prezidentą Trampą ir jo aplinką. Šiuo momentu operacija sužlugdyta, nes bet kurios specialiosios operacijos pirmoji taisyklė – konspiracija, tai yra – nepalikti pėdsakų. O Kremlius Trampo atveju paliko pėdsakų visur, kur tik galėjo.

Tad Putinas ir jo specialiosios tarnybos, puolusios padėti Trampui, sugaišusios tam daug laiko, padėjusios daug jėgų ir lėšų, galų gale nuves į pergalę Klinton. Bet vietoj dėkingumo Hilari sugnybs minkštą Vovos papilvę geležinėmis replėmis, ir 86 procentai Rusijos piliečių ilgesingai prisimins, kaip gera jiems buvo gyventi prie Obamos.

Po Putino antras baisiausias Ukrainos priešas yra jos pačios vadinamasis politinis elitas

– Ukrainoje įvairios politinės jėgos vis dažniau tvirtina, jog Vakarai privargo nuo Kijevo, girdi, Europos ir Amerikos valdininkai neoficialiuose pokalbiuose reiškia nepasitenkinimą lėtais reformų tempais.

– Sutinku. Po Putino antras baisiausias priešas Ukrainai yra jos pačios vadinamasis politinis elitas. Nei Oranžinė revoliucija, nei Euromaidanas iš principo nepakeitė valdančiosios klasės. 25 metus Ukrainą valdo kleptokratija.

Kleptokratija, kaip vėžinis auglys, giliai įaugusi į valstybės organizmą. Net jeigu Ukrainos politikoje pasireiškia sveikos psichikos ir tvirtos moralės jaunuoliai, korupcijos metastazės dažnai pažeidžia ir juos. Deja.

O dabar įsivaizduokite, kad ne tik Vakarų politikai, bet ir Vakarų miesčionys reguliariai žiūri televiziją, skaito laikraščius, kur kalbama apie korupciją, ofšorus, kontrabandą Ukrainoje. Per pustrečių metų tai įgriso ne tik Amerikos elitui, bet ir Amerikos mokesčių mokėtojams. 

Ukrainos karių paradas Kijeve švenčiant Nepriklausomybės dieną 2016-aisiais metais.
Ukrainos karių paradas Kijeve švenčiant Nepriklausomybės dieną 2016-aisiais metais.

Štai dėdė Džonas ir teta Merė, kurie daug dirba ir tvarkingai moka mokesčius į JAV biudžetą. Jiems sakoma: girdi, dalis jūsų mokesčių eis pagalbai užsienio valstybėms, iš kurių viena – Ukraina. „Okay, – sutinka Džonas ir Merė, – geriems žmonėms reikia padėti“. Praeina metai, kiti, ir ką jie mato? Korupcija Ukrainoje tarpsta, reformų nėra, o jeigu ir esama – tai grynai dėl Vakarų ir Ukrainos pilietinės visuomenės spaudimo. Ir štai dėdė Džonas ir teta Merė klausia savo vyriausybės: „Kodėl mes turime iš savo kišenės mokėti už Ukrainą, jeigu ten tebevaldo korumpuotieji?“

– Kažkaip dėdė Džonas ir teta Merė kaip miesčionys labai jau apsišvietę apie Ukrainos realybę. Gal kas nors tyčia Vakarų žiniasklaidoje vaizduoja mūsų šalį juodomis spalvomis?

– Anaiptol. Amerikos žiniasklaida dvejus metus nerašė neigiamai apie Ukrainą, visi laukė, kada jos „elitas“ apsigalvos. Bet dabar stiprėja supratimas, kad Ukrainai teikiama finansinė pagalba tik padeda esamai kleptokratijai įsitvirtinti viršuje, o ne realiai pakeisti šalį.

Taktiniu požiūriu, kalbant apie artimiausius uždavinius, Ukrainai lyg ir reikia padėti, siekiant sutramdyti Putiną. Bet strateginiu požiūriu, kam kišti į Ukrainą milijardus, jeigu tai dar labiau stiprina kleptokratinį režimą, kurio atstovai negali nieko, o tik sistemiškai vogti ir plepėti per televizorių?

Skirtingai nuo aktyvistų Maidane ir kovotojų ATO, Ukrainos valdantysis elitas neturi orumo. Visiškai. Tai ne tie žmonės, kuriems pakanka to, ką turi. Jiems, kaip ir viešnamio mergaitėms, pagrindinis uždavinys – parsiduoti kuo brangiau.

Valdantysis „elitas“ Kijeve kažkodėl įsitikinęs, kad gali be galo kvailinti JAV prezidentą, ir jis nuolat kiš pinigus į Ukrainą

– Jūs kalbate taip, tarsi tai būtų ukrainiečių mentalinė problema, o ne objektyvios pereinamojo laikotarpio problemos, kai šalis bando ištrukti iš posovietinio oligarchinio valdymo modelio ir sukurti europietišką demokratinę valstybę.

– Tai ne objektyvi pereinamojo laikotarpio problema. Paimkite Lenkiją, Čekiją, Pabaltijį. Jos gyvena jau kitokios kokybės pasaulyje, o jūs tebesikepurnojate pridvisusioje pelkėje. Ukraina turi tik vieną išeitį: visiškai pakeisti valdantįjį elitą. Labai didelis klausimas, ar išgyvens pati šalis. Dar vienas Maidanas pribaigs Ukrainą. Vadinasi, reikia rinktis politinį kelią – keisti visą politinį elitą.

Aš žvelgiu į Ukrainą per vandenyną, iš JAV, ir matau pas jus vienintelę jėgą, kuri potencialiai gali pakeisti šalį evoliucijos keliu. Aš kalbu apie volontiorus (savanoriautojus), kurie turi susivienyti, įsteigti partiją, eiti į parlamentą, nugalėti ir sudaryti naują vyriausybę iš naujų žmonių. Tai vienintelė išeitis, kitos nematau, priešingu atveju Ukrainos ateitis beviltiška. 

Kas taps 45-uoju JAV prezidentu - Donaldas Trampas ar Hilary Klinton?
Kas taps 45-uoju JAV prezidentu – Donaldas Trampas ar Hilary Klinton?

– Po Euromaidano nemažai volontiorų tapo valdininkais. Vieni save diskreditavo, kiti, pamatę sistemą iš vidaus, atsižadėjo kada nors turėti su ja reikalų.

– Supraskite, valdančioji kleptokratija – tai vėžinis auglys, kuris naikina visas gyvas ląsteles, pasitaikančias jo kelyje. Į ją neįmanoma integruotis ir išlikti sveikam, ir tai visiškai aiškiai parodė paskutinieji 12 metų. Po Oranžinės revoliucijos Vitei ir Julei (Juščenkai ir Timošenko, – red.) tereikėjo dvejų metų, kad Vakarai pavargtų nuo Ukrainos. Dabartiniai vadovai susidorojo dar greičiau. Kijevo valdantysis „elitas“ kažkodėl įsitikinęs, kad gali be galo kvailinti JAV prezidentą, ir jis nuolat kiš pinigus į Ukrainą.

Aš ne kartą girdėjau iš jūsų politikų: girdi, Ukrainos tokia naudinga geografinė padėtis, kad ji žūtbūtinai reikalinga NATO, JAV ir apskritai Vakarams priešpriešoje su Putino Rusija. Perduokite savo politikams, kad užmirštų Ukrainos geopolitinę padėtį! Dabar, nuo to momento, kai priimamas sprendimas smogti bet kuriam taškui žemės rutulyje iki to smūgio įgyvendinimo praeina ne daugiau kaip valanda. Šiuolaikiniame pasaulyje Ukrainos geostrateginė padėtis JAV visiškai nesvarbi. Todėl kleptokratijai Ukrainoje išlaikyti Vašingtonas neleis milijardų geostrateginiais sumetimais.

Be to, JAV administracija, kaip visur, – tai biurokratija. O biurokratijai lengviau vesti derybas su kita biurokratija: kaip susitars, taip ir bus. Šia prasme Amerikos biurokratijai žymiai lengviau psichologiškai susitarti su Rusija, negu su Ukraina.

– Kodėl?

– Todėl, kad Maskva turi savų interesų, o Kijevas – tik degančias akis, kuriose sustingo: „Duok grašių!” Atleiskite, bet su tokiu giliai provincialiu apsivogusiu politiniu „elitu“, kuris yra Ukrainoje, jau nebesvarbu, kas bus JAV prezidentas – Klinton ar Trampas. Išeitis viena: visiškai pakeisti elitą, kitaip Ukrainos politikoje tęsis tai, kas buvo ištisus 25 metus iš eilės – „Vestuvės Malinovkoje“, „Vakarai viensėdyje ties Dikanka“ ir „Soročincų mugė“ viename flakonėlyje.  

Putinizmas – tai du vamzdžiai naftos ir dujų, plius visos šalies debilizacija. Su dujomis ir nafta Rusijoje dabar blogai, užtat su debilizacija susidorota puikiai!

– Rugpjūčio 10 dieną, po FSB pareiškimo, kad užkirstas kelias bandymams įvykdyti „teroro aktus Kryme“, kuriuos neva tai rengė Ukrainos Gynybos ministerijos Vyriausioji žvalgybos valdyba, Putinas pareiškė apie pasitraukimą iš Normandijos formato derybų. Ką tai reiškia?

– Absoliučiai nieko! Aš jumis dėtas apskritai liaučiausi kreipęs dėmesį į pūgą, kurią kelia Putinas. Jis patologiškas melagis, kuris jau susipainiojo savo paties melagystėse. Visiškai beprasmiška analizuoti jo kalbas, vesti su juo derybas.

Jis jau net nebemeluoja, nes meluoti reikia sklandžiai. Jis, atleiskite už žargoną, kvailai išsidirbinėja ir vadovaujasi ne tiek strateginiais apskaičiavimais, kiek instinktais ir emocijomis. Rimtai analizuoti, ką Vova leptelėjo ten ar šen, nėra prasmės.

Užsienio žvalgyboje, kur aš dirbau SSSR laikais, buvo mėnesinis vidinis biuletenis. Jame buvo pateikiamos apžvalgos apie įvairias šalis bei regionus, o gale – maža humoro skiltelė, kur dviejuose trijuose puslapėliuose buvo spausdinamos kai kurių „analitinių“ dokumentų ištraukos.

Ypač įsidėmėjau informacinio pranešimo iš Teherano pasažą, jis skambėjo maždaug taip: „Šachas užsidarė rūmuose ir ilgai atidėliojo savo galą“. Būtent tuo dabar užsiima Putinas: atidėlioja savo galą. Tai dabartinių Kremliaus gyventojų vidaus ir užsienio politikos kvintesencija.

– Jums paprasta, būnant už tūkstančių kilometrų, sakyti „Putinas kvailai išsidirbinėja“. Ukrainoje FSB išmesta žinia apie Krymo diversantus sutikta rimtai ir vėl prabilta apie galimą plataus masto Rusijos kariuomenės puolimą.

– Karo nebus. Viskas, ką Putinas gali sau leisti Ukrainoje, – smulkaus ir vidutinio masto niekšybes: iššoko iš krūmų, pridergė ant kaimyno slenksčio ir atgal į krūmus. Viskas! Stambiai karinei operacijai Rusija neturi nei jėgų, nei lėšų. Jeigu norite, kada nors pasikalbėsime smulkiau apie dabartinę RF ginkluotųjų pajėgų būklę.

2014 metų pavasarį Kremlius nuvedė savo „atostogininkus“ į Donbasą, kur juos sutiko Ukrainos savanoriai ir kariškiai – neapmokyti, neparengti, dešimtmečius nelaikę automatų rankose. Ir koks Putino blizkrieg‘o rezultatas? Du Ukrainos miestai ir keletas kaimų. Tai realios Putino Rusijos galimybių ribos. Už tų galimybių ribų Rusijos laukia nepriimtini nuostoliai, kai „tankai į Kijevą!“ ar „duok Novorosiją!“ baigsis visišku pačios Rusijos suirimu.

– Dar vienas Kremliaus blizkrieg‘o rezultatas – 10 tūkstančių nužudytų Ukrainos piliečių. Tai sudėtinga pavadinti smulkia niekšybe.

– Baisūs skaičiai. Putinas pridarys dar daug šlykštybių ir niekšybių Ukrainai, bet kruvinam plataus masto karui, kuris atsisuks tūkstančiais žuvusių dabar jau Rusijos piliečių, nesiryš dėl psichologinių ypatumų ir objektyvių priežasčių. Rusija rimtai nusilpo per dvejus metus sankcijų.

– Papasakokite tai 86-iems procentams rusų, kurie pritaria Putino politikai.

– Savo laiku Leninas yra pasakęs: „Komunizmas – tai sovietų valdžia plius visos šalies elektrifikacija“. Tad štai, atitinkamai, putinizmas – tai du vamzdžiai, naftos ir dujų, plius visos šalies debilizacija. Su dujomis ir nafta Rusijoje dabar blogai, užtat su debilizacija susidorota puikiai! Ir ji, beje, vyko dviem kryptimis: visuotinė gyventojų ir valstybės aparato debilizacija.

Ką ir sakyti, jei buvęs RF švietimo ir mokslo ministras pareiškė: „Sovietinės švietimo sistemos trūkumas buvo bandymas formuoti žmogų-kūrėją, o dabartinis uždavinys – išugdyti kvalifikuotą vartotoją“? Putino vartotojas – tai žmogus-kirminas, kurio pagrindinė organizmo dalis – tai virškinimo ir žarnyno traktas: pro vieną galą įėjo, pro kitą išėjo, smegenų centrai ilsisi. Kaip tik tie žmonės ir sudaro 86 procentus Putino reitingo. Beje, visiškai galimas dalykas, kad daugelis iš jų nuoširdžiai myli savo „nacionalinį lyderį“, nes jis jiems toks, kaip ir jie patys.

Volontiorai išgelbėjo Ukrainą nuo Rusijos agresijos. Dabar turi išgelbėti šalį nuo Ukrainos kleptokratijos

– Ką jūs turėjote omenyje sakydamas „valstybės aparato debilizacija“?

– Sukurtą vertikalę, kur Vova Putinas, anksčiau žinomas tarp bendradarbių kaip Nuorūka, – pats protingiausias. Jo pavaduotojai – ne tokie protingi, ir taip smunkant žemyn iki pačios valstybės aparato apačios. Jūs niekada nesusimąstėte apie Medvedevo fenomeną? Kodėl kažkokios apšnerkštos aukštosios mokyklos vidutinio docento gabumų žmogus užima antrą postą šalyje?

– Todėl kad šimtu procentų ištikimas ir lojalus Putinui, ketverius metus saugojo jam prezidento sostą ir nemurmėdamas grąžino jį šeimininkui per 2012 metų rinkimus.

– Medvedevas turi lygiai du bruožus, dėl kurių jis Putinui yra nepakeičiamas. Visų pirma, Dima žemesnio už Vovą ūgio…

– Jurijau Borisovičiau…

–  Aš visiškai rimtai! Antra, Medvedevas – apgailėtinas vaikinukas, iš kurio galima nebaudžiamai viešai tyčiotis. Toks žmogus reikalingas šalia Putino, kad jo fone atrodytum aukštas, protingas ir gražus. Ir naujasis RF prezidento administracijos vadovas Antonas Vaina buvo atrinktas būtent pagal tą kriterijų.

Stebėkite Medvedevą. Tai savotiškas lakmuso lapelis Putino galvoje vykstantiems procesams. Medvedevą nušalins pačiu paskutiniu momentu, kai Vova supras, kad katastrofa už durų ir jau piaras neberūpės.

Kažkodėl visi, kas imasi aptarinėti dar vienus paskyrimus Kremliuje, analizuoja juos geopolitiniu požiūriu, išleisdami iš akių kas svarbiausia – Vovos Putino kaukolės turinio būklę. Sovietų laikais aš mokiausi tarptautinės teisės fakultete ir mums buvo specialus teismo medicinos kursas, kurį dėstė nuostabus profesorius, dalyvavęs Kremliaus teritorijoje palaidotų Rusijos carų, įskaitant ir Ivaną Rūstųjį, ekshumacijoje.

– Ir ką gi jis ten aptiko?

– Kad ant Ivano Rūsčiojo stuburo buvo labai daug patologiškų aštrių dyglių – gyvsidabrio antaugų. Caras sirgo sifiliu, o XVI amžiuje visas sunkias ligas gydė gyvsidabrio tepalais. Gyvsidabris kaupdavosi organizme, virsdavo aštriais dygliais ant stuburo slankstelių, kurie bent kiek pajudėjus kėlė baisų skausmą. Profesoriaus nuomone, tai pavertė jaunystėje normalų Ivaną „rūsčiu“ tironu ir žymia dalimi nulėmė jo beprotišką politiką. Beje, dabar Rusijoje ketinama statyti paminklą tam sifilitikui ir marazmatikui carui. Matyt, aptiko istorinių paralelių su dabartine situacija.

– Ir kuo čia dėtas RF prezidentas? Ar jam irgi gyvsidabrio antaugos ant stuburo?

– Neseniai Kremliaus insaideris (savas žmogus), aiškindamas išmintingą Putino sprendimą paskirti administracijos vadovu Antoną Vainą, pasitikinčiai pareiškė: „Žinote, per visą savo karjerą Antonas Eduardovičius nepametė nė vieno popierėlio“. Suprantate, kokie profesionalumo kriterijai Kremliuje? „Nepametė popierėlio“! Jeigu tai vienas iš vertingiausių Rusijos valdininko bruožų, tai čia jau galas.

Tai, kas dabar dedasi Rusijoje – Putino režimo žlugimo finalinis aktas. Pasakysiu šventvagišką dalyką: ukrainiečiams kai kuria prasme pasisekė, kad priešo šaliai vadovauja Vova Putinas. Jeigu jo vietoje būtų maniakiškos idėjos apniktas profesionalas, o ne ta blanki kandis, situacija būtų žymiai blogesnė.

Putinas turi stebėtiną gebėjimą savo paties rankomis įvaryti save į aklavietę, iš kurios nėra išeities. Tai matyti ir iš situacijos Ukrainoje, ir santykiuose su JAV. Kaip sakė velionis Borisas Berezovskis, „Sunku apskaičiuoti idioto logiką“. Putinas žaidžia savo smėlio dėžėje, jam vaidenasi aukštos pilys. Tai visai nesusiję su realybe, visus Putino sprendimus reikia vertinti medicininės ligos požiūriu.

Bet dabar daug kas priklauso nuo pačios Ukrainos. Reikia pagaliau baigti tą balaganą, kurį jūs kažkodėl vadinate politiniu procesu, kai visi tik rėkia ir baksnoja vienas į kitą pirštais: „Gėda! Korupcija!“, bet niekas nesiūlo ir neaptarinėja realių ekonominių programų, valstybės raidos strategijos.

Supraskite, SSSR sugriuvo dėl ekonomikos. Putino Rusija dabar griūva dėl ekonomikos. Ukrainos ekonomika virsta į prarają, šalis laisvo kritimo būsenoje, o „elitai“ nesijaudina Ir kritiškai trūksta profesionalų. Štai jums ir visas siaubas. Na, įsivaizduokite blogiausią variantą: JAV prezidentu tampa Trampas, valstybės sekretoriumi – Manafortas. Ir viskas, jokios užsienio pagalbos ir paramos oficialusis Kijevas neturės. Ir ką jums reiks daryti?

– Dievu pasikliauti ir tepti alyva malkinėje paslėptą kulkosvaidį…

– Jokiu būdu! Dabar pagrindinis ukrainiečio patrioto ginklas – organizuotas darbas, kasdienis, kruopštus, ilgalaikis.

Volontiorai sukūrė organizacinį tinklą, kuris išgelbėjo Ukrainą nuo Rusijos agresijos. Dabar jie privalo paversti tą tinklą partija, kuri išgelbėtų šalį nuo Ukrainos kleptokratijos. Tai gali būti sudėtingesnis uždavinys, negu savo laiku Donecko oro uosto išlaikymas. Bet kitos išeities nėra.

Alternatyva – tai dokumentinis filmas po kokių 50 metų, pavadintas „Ukraina, kurią mes prašvilpėme“.

Informacijos šaltinis: Gordonua.com.

2016.08.31; 07:37

Pasauyje yra šeši „karštieji taškai“, ir kiekviename iš jų sėdi Rusija, bet Vakarai į tai nekreipia rimto dėmesio. Tai 5 kanalo laidoje pareiškė Ukrainos pirmasis prezidentas Leonidas Kravčiukas. 

Leonidas Kravčiukas, pirmasis Ukrainos prezidentas, šaliai vadovavęs 1991 - 1994 metais.
Leonidas Kravčiukas, pirmasis Ukrainos prezidentas, šaliai vadovavęs 1991 – 1994 metais.

Pasak pirmojo Ukrainos prezidento, šiandien Vakarams svarbiau verslas, pajamos, darbo vietos, o ne kraujas, kurį praliejo ukrainiečiai už tai, kad tokios agresijos nebūtų ir kad ji neplistų toliau už Ukrainos ribų.

„Paimkite šešis „karštuosius taškus“, kurie šiandien yra pasaulyje. Kiekviename iš jų „sėdi“ Rusija. Ji negali nekariauti, ji visur kariauja. Vakarai tai mato. Jeigu mes matome, argi vakariečiai nemato?”, – savąją poziciją dėstė Ukrainai 1991 – 1994-aisiais vadovavęs L.Kravčiukas.

Leonidas Kravčiukas įsitikinęs, kad jeigu kam nors iš Rusijos valdžios atstovų ateitų į galvą beprotiška idėja pavergti Ukrainą, tai būtų paskutinė Rusijos gyvavimo diena.

Buvęs Ukrainos prezidentas L.Kravčiukas dar pareiškė 5 kanalui, jog neprisimena nė vienos dienos, kad Rusija nebūtų dariusi jam, prezidentui, spaudimo. Rusija nepratusi su žmonėmis bendrauti, tartis.

„Aš atmenu visus 25 nepriklausomybės metus. Aš galiu čia jums nuoširdžiai pasakyti: neprisimenu nė vienos dienos, kad Rusija nebūtų dariusi man spaudimo. Nuvykstu vizito į Jungtines Amerikos Valstijas, išlipu iš lėktuvo, pribėga žurnalistai – pone prezidente, ar žinote, kad Rusija jums atjungė dujas? Sakau, ne, dabar žinosiu. Taip ir per vizitą Vokietijoje: lipu iš lėktuvo, pribėga žurnalistai – pone prezidente, ar žinote, kad Jelcinas perdavė Juodosios jūros laivyną Rusijos pavaldumui? Sakau, nežinau, dabar žinosiu. Tokių pavyzdžių galiu pateikti dešimtis, šimtus“, – pažymi Kravčiukas.

Jis pabrėžė: „Rusijos valdžia nepratusi su žmonėmis normaliai bendrauti, tartis, tik jėga, tik spiriant, tik spaudžiant. Aš viršininkas, tu – kvailys, – veikia tik toks principas. Todėl anksčiau ar vėliau tas principas sustos“.

Informacijos šaltinis: Unian.net portalas.

2016.08.26; 05:09

Laikinas amerikiečių branduolinių taktinių ginklų dislokavimas Ukrainoje būtų kompensacija už klaidingą atsisakymą branduolinių ginklų su Budapešto sutarties garantija, pareiškė politologas Viktoras Neboženka. Atominis ginklas

Ukraina gali priimti išvežtus iš Turkijos Amerikos taktinius branduolinius ginklus, kurie būtų veiksmingas Rusijos agresijos tramdymo instrumentas. Tokią nuomonę išdėstė savo Facebook‘o paskyroje sociologinės tarnybos „Ukrainos barometras“ direktorius politologas Viktoras Neboženka.

„Žiniasklaidoje gausu gandų, kad JAV skubiai pergabena branduolinius ginklus iš nestabilios Turkijos į Rumuniją bei kitas šalis. Kol rumunai mąsto, ar jiems prireiks branduolinių ginklų būsimajam Padniestrės ir Moldavijos konfliktui sutramdyti, Kijevas galėtų leisti sau priimti amerikiečių taktinius branduolinius ginklus“, – rašo jis.

Politologo nuomone, turimas branduolinis ginklas yra žymiai veiksmingesnis tarptautinis mechanizmas Rusijos agresijai tramdyti.

„Žymiai veiksmingesnis už tarptautines sankcijas Rusijai. Tuo labiau, kad Kremlius jau dislokavo laikinai okupuotoje Ukrainos teritorijoje, Kryme, raketas su branduolinėmis galvutėmis“, – pabrėžė jis.

Neboženka pridūrė, kad Ukraina, priimdama amerikiečių branduolinius ginklus, automatiškai išspręstų klausimą dėl būtinybės steigti šalies teritorijoje JAV (ne NATO) karines bazes, atsakant į Rusijos eskaluojamą karą ir agresiją.

„Laikinas amerikiečių branduolinių taktinių ginklų dislokavimas Ukrainoje būtų kompensacija Ukrainai už klaidingą branduolinių ginklų atsisakymą su Budapešto sutarties garantija“, – pabrėžė politologas.

Informacijos šaltinis – gordonua.com.

2016.08.22; 18:15

Mark Franketti / The Times

„Per pastaruosius dvejus metus ji buvo kare, ir pralaimėjo, buvo pagrobta ir slapta išvežta į Rusiją. Ten ji ištisas savaites buvo tardoma, teisiama už nusikaltimus, kurių nepadarė, pripažinta kalta ir nuteista 22-iems metams kalėjimo. Protestuodama ji keletą kartų skelbė bado streiką, kartą ištvėrė 83 dienas, neteko 30 kilogramų ir jai kilo pavojus gyvybei. Namie ji tapo ukrainiečių pasipriešinimo simboliu ir potencialia ateities lydere“. 

Ukrainos karo lakūnė Nadežda Savčenko.
Ukrainos karo lakūnė Nadežda Savčenko.

Po viso šito  dauguma žmonių svajotų apie atostogas saulėtoje pakrantėje, rašo The Times korespondentas Kijeve Markas Franketis, tačiau 35-rių Nadežda Savčenko pasinaudojo tik vienu laisvadieniu.

Į Frankečio klausimą, kodėl jai nepailsėjus, Savčenko atsako: „Aš mirtinai nuvargau, bet negaliu ilsėtis, pernelyg daug turiu nuveikti. Aš turiu dirbti iki pergalingo galo“.

„Aš klausiu, ką jai reiškia pergalė. „Priešas turi išeiti iš mūsų žemės. Ukraina turi buvo laisva ir nepriklausoma, įskaitant Krymą ir Donbasą“, – skelbia ji šiek tiek sudirgusi, kaip žmogus, kuris gyvena vien adrenalinu – ir gal kamuojama potrauminio streso. Ir ji rūko vieną cigaretę po kitos“.

Kai The Times korespondentas išdrįsta suabejoti, kad tokią pergalę sunku įsivaizduoti, nes dabar Rusija vargu ar atiduos Krymą, Savčenko pastebimai susierzina. „Žiūrėk, Putinas gi ne amžinas, tiesa? – griežtai atkerta ji. – Aš vis dar stengiuosi išsiaiškinti, kaip mums susigrąžinti tai, kas mūsų, bet aš nenurimsiu, kol tai neatsitiks. Mano pozicija šiuo klausimu be kompromisų. Hitleris buvo užgrobęs žymiai daugiau žemių, nei Putinas, bet galų gale jas grąžino, tad nėra nieko neįmanomo. Aš nemėgstu žmonių kurie gaišta laiką niurzgėdami: mes turime veikti“.

„Savčenko gimė patriotiškoje šeimoje Kijeve ir svajojo skraidyti nuo tada, kai save pamena, – pasakoja Franketis. – Ji neturėjo ir 16-os, kai nusprendė būti pilote, bet iš pradžių išsimokė dizainere ir žurnaliste. Paskui ji pradėjo tarnauti armijoje radiste, vėliau tapo desantininke. Pagaliau ji tapo pirmąja moterimi – kareiviu, tarnavusi Irake savo šalies taikdarių pajėgose“.

Grįžusi į Kijevą Savčenko padavė peticiją Ukrainos gynybos ministrui ir gavo teisę stoti į prestižinį Oro pajėgų universitetą Charkove, kur anksčiau priimdavo tik vyrus. 2009 metais, būdama 28-rių, ji baigė mokslus, ir pateko į istoriją kaip pirmoji šalyje moteris pilotė kovotoja.

2011 metais Ukrainos gynybos ministerija išleido apie ją 20 minučių dokumentinį filmą, praneša Franketis. „Aš netekėsiu ir negimdysiu vaikų, – pasakoja ji programoje. – Aš manau, kad vieni žmonės sukurti tam, kad suteiktų gyvybę, o kiti – kad nepriklausomai valdytų savąjį. Aš noriu tvarkyti savo gyvenimą taip, kaip man patinka“.

„2013 metų lapkritį antivyriausybiniai demonstrantai išėjo į Maidaną, centrinę Kijevo aikštę, kad išlietų pyktį ant Ukrainos prezidento Viktoro Janukovičiaus“, – rašo Franketis. Savčenko nuo pat pradžių prisidėjo prie protestuotojų. „Aš privalėjau būti ten, nes privargau nuo begėdiškos korupcijos. Aš norėjau padėti sukurti sąžiningesnę valstybę“.

Po to, kai Janukovičius pabėgo į Rusiją, Putinas užgrobė Krymą, o Rytų Ukrainoje prasidėjo karas tarp armijos ir etninių rusų separatistų, kuriuos rėmė Maskva, sakoma The Times publikacijoje. „2014 metų birželį Savčenko įstojo į skandalingo ukrainiečių oligarcho remiamą savanorių batalioną Aidar, kuris kovojo prieš separatistus petys į petį su prastai ekipuotomis ir demoralizuotomis šalies ginkluotosiomis pajėgomis“. Per mūšius su prorusiškais separatistais Savčenko pateko į nelaisvę.

„Kaip karininkė, aš neturėjau sau leisti patekti į nelaisvę. Aš turėjau susisprogdinti, tai jau taip“, – aistringai sako ji. Arba ji šiek tiek sutrikusi, arba ne tai turi omenyje – nors jos žvilgsnis man sako, kad ji rimta“, – sako Franketis.

Po kelių dienų, išbūtų separatistų rankose, jį perduota FSB, kuri nelegaliai išvežė ją į Rusiją. Teismas apkaltino ją neteisėtu įvažiavimu ir dviejų rusų žurnalistų nužudymu. “Visa ta byla farsas. Taip, aš žudžiau, aš ne be nuodėmės, bet aš ne nusikaltėlė“, – sako Savčenko.

„Ji nepasidavė spaudimui ir grasinimams ir nepasirašė suklastoto prisipažinimo, ji erzino savo kalėjimo prižiūrėtojus ir ne kartą pradėjo bado streiką, protestuodama prie įkalinimą. Beveik tris mėnesius ji atsisakinėjo maisto, pasakoja ji, ir dvi savaites gyveno be vandens, o po to skysčius jai lašino per lašelinę. Kad palaužtų jos valią badaujant, sargybiniai skrudino bulves ir svogūnus šalia jos kameros. „Jie negalėjo patikėti, kad aš nepalūšiu, – pasakoja Savčenko. – Aš vėmiau krauju, kankinausi iš skausmo ir po kurio laiko paprasčiausiai užmiršau maisto skonį. Bet aš mėgavausi, matydama jų susirūpinusius veidus. Jie suprato, kad neįstengs palaužti mano dvasios“.

„Petro Porošenka, Janukovičiaus įpėdinis prezidento poste, asmeniškai atskrido į Rusiją, kad pasiimtų Savčenko namo, po to, kai Putinas sutiko iškeisti ją į du rusų kareivius, Kijevo sučiuptus per karą“, – tęsia Markas Franketis.

Savčenka išsakė ketinimą tapti prezidente –  ir, kaip mano žurnalistas, nors visiškai neturi politinės patirties, daugelis ukrainiečių gali balsuoti už ją. „Aš kiekvieną dieną mokausi ir esu apsupusi save gera komanda. Aš ne kvaila ir matau, kaip įvairios frakcijos bandys manimi manipuliuoti ar net mane stabdyti. Kelyje bus daug spąstų, bet nelaisvėje aš tapau protingesnė“, – pareiškė ji.

„Po to, kai buvo išlaisvinta, ji daugelį nustebino užuominomis, kad ji gali būti adekvatesnė ir pragmatiškesnė. Ji pasisako už daugumos separatistų amnestiją ir tiki, kad Vakarų sankcijos, įvestos Rusijai dėl Krymo ir karo Ukrainoje, turi būti nutrauktos, nes jos labiausiai kenkia paprastiems žmonėms, – praneša Franketis. – Nors Putiną ji vadina Ukrainos priešu, ji vis dėlto tiki, kad vieną kartą Rusija ir jos šalis vėl bus geros kaimynės“.

Informacijos šaltinis: The Times.

2016.07.20; 06:01

Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė susitiko su dvejus metus Rusijoje neteisėtai kalinta Ukrainos Aukščiausiosios Rados ir Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos nare Nadija Savčenko,  jos seserimi Vira Savčenko ir Lietuvoje besigydančiais Ukrainos kariais.

Ukrainos lakūnė Nadija Savčenko ir Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Lietuvos prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.
Ukrainos lakūnė Nadija Savčenko ir Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė.

Prezidentė pabrėžė, jog Lietuva tvirtai remia Ukrainos žmones. Jų drąsa nepasiduoti ir visomis jėgomis ginti savo valstybę bei jos ateitį – geriausias įrodymas, kad jokia agresija negali užgniaužti ryžto gyventi laisvėje.

Šalies vadovės teigimu, tarptautinės bendruomenės spaudimas ženkliai prisidėjo prie Nadijos Savčenko išlaisvinimo.

Tačiau Rusijoje dėl politinių priežasčių neteisėtai vis dar kalinama daugiau nei 20 ukrainiečių. Tam, kad visi Ukrainos politiniai kaliniai galėtų sugrįžti į tėvynę, būtina išlaikyti tvirtą ir principingą poziciją Rusijos atžvilgiu.

Lietuva nuolatos aktyviai kėlė Nadijos Savčenko ir kitų Rusijoje kalinamų Ukrainos žmonių išlaisvinimo klausimą Jungtinėse Tautose, Europos Sąjungoje ir kitose tarptautinėse organizacijose.

Prezidentė Dalia Grybauskaitė sveikinasi su Vira Savčenko.
Prezidentė Dalia Grybauskaitė sveikinasi su Vira Savčenko.

Prezidentės iniciatyva Nadijos Savčenko sesuo Vira perskaitė nelaisvėje laikytos sesers žinią tarptautinei bendruomenei praėjusiais metais JT Generalinėje Asamblėjoje surengtoje aukšto lygio moterų pasaulio lyderių diskusijoje. Išreikšdama solidarumą su Ukraina, Lietuva taip pat taiko sankcijas asmenims, prisidėjusiems prie neteisėto Ukrainos piliečių įkalinimo.

Mūsų šalis taip pat teikia visokeriopą pagalbą Ukrainai, padeda jos žmonėms įgyvendinti reformas, kurti skaidrias ir atsakingas institucijas.

Nuo Rusijos agresijos pradžios Lietuvos Ukrainai suteikta parama siekia 4 mln. eurų. Į Lietuvą atvyksta mokytis vaikai iš karo nuniokotų Rytų Ukrainos regionų, o sužeistiems Ukrainos kariams teikiamos gydymo ir reabilitacijos paslaugos.

Lietuvos prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotraukos.

Informacijos šaltinis – Prezidentės spaudos tarnyba.

2016.07.11; 13:11

Slaptai.lt nuotraukoje: komentaro autorius Arūnas Spraunius.
Slaptai.lt nuotraukoje: komentaro autorius Arūnas Spraunius.

Arūnas Spraunius

Ypač išraiškingas referendumas Nyderlanduose

Deja, nerimas pasitvirtino. Galutiniai Nyderlandų referdendumo dėl Ukrainos asocijuotos sutarties su ES rezultatai bus paskebti balandžio 12-ąją, vis dėlto vargu ar esmingai keisis jau paviešinti skaičiai, jog prieš ukrainiečių siekį integruotis į Europą pasisakė virš 60 proc. iš maždaug 33 proc. dalyvavusių referendume olandų.

Požiūriai į ukrainiečių viltis gyventi civilizuotai dėliojosi laiko atžvilgiu paraleliniais, bet vertybiniu ir turinio požiūriu absoliučiai skirtingais, nesusisiekiančiais vektoriais.

Metų pradžioje Kremliaus kuruojamas „Trolių fabrikas“ internete paleido siužetą su automatais ginkluotais neva ukrainiečių batalijono „Azov“ kariais, laužyta anglų kalba grasinančiais olandams ir padegantiems Nyderlandų Karalystės vėliavą. Kaip atlaidžiai nurodė ataskaitą tarptautinės žurnalistinių tyrimų grupės „Bellingcat“ narys Arickas Tolleris, gal „troliai“ ir tikėjosi kažką apgauti, nors veikiau negrabiai sukurptas siužetas tebuvo ataskaita kuratoriams. Ką gi, informacinis karas – irgi Europos realija jau kurį laiką.

Gi kaip konstruktyvaus mąstymo pavyzdį galima nurodyti Vokietijos bundestago deputato Karlas-Georgo Wellmano vasario 29-ąją interviu ukrainiečių leidiniui „Segodnia“ primintą faktą, jog Berlynas su ukrainiečiais rengia Ukrainos stabilizavimo bei vystymo strategiją, tokį lyg ir 21 amžiaus „Marshallo planą“, kuris turėtų papildyti Ukrainos sutartį dėl asocijuotos narystės ES ir padėti atkurti šalies ekonomiką, valdymą, teismų sistemą ir t.t.

JAV generolo ir politiko Georgo K. Marshallo pasiūlytas planas apėmė 16 Europos valstybių, Turkiją ir padėjo pakilti po Antrojo pasaulinio karo nualintai Europai. Pasak vokiečių politiko, Europa yra Ukrainos likimas, bet Kijevas turi būti pasirengęs namų darbams tokiu pat būdu, kaip kad jiems buvo pasiruošusi, pavyzdžiui, Lenkija, kuomet daugiau nei prieš 20 metų pasirašė asocijuotos narystės sutartį.

Olandus už balsuoti agitavo šios šalies premjeras Markas Ruttė ir Nyderlandų vyriausybės nariai, pavyzdžiui, užsienio prekybos ministrė Lilianne Ploumen, referendumo išvakarėse priminusi, jog susitarimas naudingas Ukrainai, ES ir Nyderlandams ne tik dėl to, kad visi norime gyventi laisvame pasaulyje, bet ir kaip atveriantis geras galimybes olandų investicijoms Ukrainoje. Balandžio 2-ąją JAV Valstybės deparatamento atstovė Elizabeth Trudeau irgi priminė, jog Asociacijos sutartis atitinka Ukrainos, Nyderlandų ir visos Europos interesus.

Olandus įtikinėjo praktiškai visi Ukrainos politikai – pradedant prezidentu Petro Porošenka ir baigiant užsienio reikalų ministru Pavelu Klimkinu, kuris su oficialiu vizitu viešėdamas Nyderlanduose balandžio 3-ąją Amsterdame su ten besimokančiais ukrainiečių studentais dalyvavo dviračių žygyje, simpoziume „Kova už Europą“, diskusijose, televizijos laidose – visur, kur tik įmanoma mėgindamas informuoti olandus apie savo šalį bei jos tikslus.

Nepadėjo. Galima būtų sarkastiškai pastebėti – užtat suveikė Nyderlandų Karalystės vėliavą sudeginę „Kremliaus troliai“. Be abejo, galų gale suveikė ne jie. Tiesiog, olandai referendume likimine ukrainiečiams tema sprendė savo klausimus. Kaip dar prieš balsavimą pastebėjo Ukrainos užsienio reikalų viceministrė Jelena Zerkal, prastai, kai referendumas iš pat pradžių rengiamas su neigimo ženklu. Ir pridūrė besitikinti, jog olandai supranta, kad galų gale balsuos ne tik dėl Ukrainos, bet ir dėl Europos Sąjungos (ES) kaip tokios ateities.

Bet ukrainiečių atveju kalbama apie civilizacinį pasirinkimą. Kaip balandžio 4-ąją pastebėjo Ukrainos pasiuntinys Belgijoje ir ES Nikolajus Točickis, Kijevas daug nuveikė pritaikydamas savo įstatyminę bazę prie europinių taisyklių, ES pasitiki Ukraina ir mano, kad šalis iš esmės sėkmingai įveikia integracinį kelią. Tą lyg ir patvirtino Bendrijos pasiuntinys Ukrainoje Janas Tombińskis, pareiškęs, kad Europos Komisija pasirengusi teikti Europos parlamentui bevizio režimo ukrainiečiams suteikimo reglamento pakeitimus, mat Kijevas įsipareigojimus vykdo. Be to, 27 Bendrijos šalys ratifikavo susitarimą, o referendumas Nyderlanduose pateiks atsakymą šios šalies parlamentui.

Pateikė. Iškart po rezultatų paskelbimo Nyderlandų premjeras pareiškė, kad ministrų kabinetas vėl išsamiai nagrinės Ukrainos asociacijos narystės ES sutartį, kad būtų patenkintos visos pusės – tiek nacionaliniame, tiek europiniame lygmenyje. Nyderlandų užsienio reikalų ministras Bertas Koendersas paparašė ukrainiečius būti kantrius. Ukrainos prezidentas referendumo rezultatą pavadino ataka prieš Europos vienybę bei europietiškų vertybių sklaidą.

Olandai, tiksliau, dalis šios šalies visuomenės, referendumu pirmiausia išreiškė savo požiūrį į ES, o ne Ukrainą. To neslėpė interneto socialiniuose tinkluose įsisteigusi jo iniciatorė grupė „Geen Peil“, kurios atstovas likus savaitei iki referendumo viešai pareiškė, jog jiems nerūpi Ukraina, pridūręs, jog naudojamasi visomis galimybėmis, siekiant kurstyti įtampą tarp Nyderlandų ir ES.

„The Times“ kitą dieną po balsavimo referendumą pavadino tarpiniu įvykiu, kuris tik iš dalies atspindėjo balsuojančiųjų požiūrį į ES plėtrą rytų pusėn. Jis taip pat buvo atspindys dalies Nyderlandų visuomenės nusivylimo po 2005-ųjų, kuomet olandai blokavo ES konstitucijos priėmimą, bet ji vėliau vis tiek priimta „Lisabonos sutarties“ pavadinimu. 2005-aisiais balsavę prieš glaudesnę integraciją tebesijaučia stipriai apgauti ir „atsigriebė“ Ukrainos sąskaita.

Nyderlandai siunčia ženklą ir britų eurospektikams, kurie po pustrečio mėnesio balsuos už Jungtinės Karalystės buvimą ES, o ir pačiuose Nyderlanduose niekas netrukdo tylomis ruoštis šalies pasitraukimui iš Bendrijos. Apskritai aplinkybėms susiklosčius nėra nerealu sulaukti „referendumų parado“ bet kur Europoje – ekonomikai stagnuojant, populistnės partijos stiprėja.

Savimi patenkintiems euroskeptikams Ukraina nerūpi, ir nevarginkite jų faktais, kad, pasak kovo 3-ąją paviešintos Jungtinių Tautų (JT) žmogaus teisių komisaro ataskaitos, nuo 2014 metų kovo iki 2016-ųjų vasario rytų Ukrainoje žuvo 9167 žmonės. Žuvo tik todėl, kad ukrainiečiai nori gyventi Europoje.

Jungtinės Karalystės nepriklausomybės partijos UKIP lyderis Nigelas Farage’as pirmadienį viešėjo Amsterdame, kur atvyko išreikšti palaikymo sutarties su Ukraina priešininkų stovyklai. Geopolitinis angažuotumas akivaizdus – UKIP lyderis bei jo pasekėjai Briuselio nemėgsta tiek, jog yra pasirengę palaikyti Maskvą.

Taigi ponui Vladimirui Putinui balandžio 6-oji buvo gera diena. Jei Ukraina neteks europietiškos raidos perspektyvos, Maskva šį geopolitinį vakuumą užpildys nedelsdama. Nebent, nemadinga moralinė reikalo pusė, apie kurią referendumo išvakarėse užsiminė Nyderlandų parlamento narys filosofas Sibė Shaafas, jog jam gėda dėl savo šalies, kuri savo problemas sprendžia Ukrainos sąskaita.

Argentina 20 amžiaus pradžioje pagal BVP vienam gyventojui beveik prilygo JAV. Vėliau šalis pradėjo užsidaryti taip pat, kaip dabar rusai, ir amžiaus pabaigoje buvo priversta pasiskelbti bankrutavusia. Ką reikia nuveikt, kad taip smuktum? Rusų elgesys su savo ekonomika tą gerai iliustruoja.

Gi Kijeve suprato, kad kitos išeities nėra kaip tik jungtis su pasauliu. Ukrainoje vyksta normalus demokratinis procesas, nepaisant dabartinių „nešiojimų“, šalis anksčiau ar vėliau išmoks tvarkytis civilizuotai, kad ir kaip Kremlius kaišiotų šiai nacijai pagalius į ratus.

Todėl referendumas Nyderlanduose labai išraiškingas – savimi patenkinti euroskeptikai niekada, jokiomis aplinkybėmis nesutiktų visam gyvenimui pasilikti konservatyvių vertybių „bastione“ Rusijoje, tiesa, kai kuriems jų tai netrukdo imti iš Kremliaus pinigus. Tai toks ir skirtumas tarp tikro rūpesčio ir banalios demagogijos.

Slaptai.lt nuotraukoje: komentaro autorius Arūnas Spraunius.

Vidaus reikalų ministras Saulius Skvernelis šią savaitę Kijeve susitikęs su Ukrainos vidaus reikalų ministru Arsenu Avakovu susitarė dėl tolesnio Lietuvos ir Ukrainos teisėsaugos institucijų ryšių stiprinimo ir apsikeitimo patirtimi vykdant Ukrainos teisėsaugos sistemos reformas.

„Lietuva aktyviai remia Ukrainą, jos eurointegracinius siekius ir vykdomas reformas. Vidaus reikalų ministerijos ir visų jai pavaldžių įstaigų ekspertai yra pasirengę padėti kolegoms Ukrainoje. Esame pasiruošę ir toliau dalytis savo patirtimi – tiek policijos, tiek sienų apsaugos pertvarkos klausimais, tiek informacinių technologijų diegimo srityse. Svarbu, kad šių reformų naudą pajustų visi Ukrainos žmonės – ir didžiuosiuose miestuose, ir šalies regionuose,“ – sakė S. Skvernelis.

Continue reading „Ministras Saulius Skvernelis: Lietuvos teisėsaugos institucijos gali padėti Ukrainai žengti reformų keliu”

Ukrainoje nūnai sprendžiamas ir Lietuvos, ir visos Europos likimas.

Bet ar ne per mažas JAV ir ES dėmesys Ukrainai? Gal ukrainiečiai jau nebenori į Europos Sąjungą? Stiprėja ar silpsta Ukrainos karių dvasia? Koks lietuvių indėlis padedant Ukrainai? Kaip Ukrainoje veikia rusų šnipai? Ar ukrainiečiai vis dar pasitiki sava valdžia? Ar Ukrainai pavojinga rusiškoji dezinformacija?

Į aktualijų portalo Slaptai.lt klausimus atsako Lietuvoje gyvenantis žinomas švedų žurnalistas Jonas OHMANAS, šiuo metu daug dėmesio ir jėgų skiriantis Ukrainos temai.

Tai – antroji videointerviu dalis. Jos trukmė – 18 min.

Continue reading „Jonas Ohmanas: „Ukrainoje tikrai daug rusų šnipų…” ( 2 )”

Ukrainoje nūnai sprendžiamas ir Lietuvos, ir visos Europos likimas.

Bet ar ne per mažas JAV ir ES dėmesys Ukrainai? Gal ukrainiečiai jau nebenori į Europos Sąjungą? Stiprėja ar silpsta Ukrainos karių dvasia? Koks lietuvių indėlis padedant Ukrainai? Kaip Ukrainoje veikia rusų šnipai? Ar ukrainiečiai vis dar pasitiki sava valdžia? Ar Ukrainai pavojinga rusiškoji dezinformacija?

Į aktualijų portalo Slaptai.lt klausimus atsako Lietuvoje gyvenantis žinomas švedų žurnalistas Jonas OHMANAS, šiuo metu daug dėmesio ir jėgų skiriantis Ukrainos temai.

Tai – pirmoji videointerviu dalis. Jos trukmė – 22 min. Netrukus bus paskelbta ir antroji dalis, kurios trukmė – 18 min.

Continue reading „Jonas Ohmanas: „Ukrainoje tikrai daug rusų šnipų…” ( 1 )”

Šešėlinis užsienio reikalų ministras Audronius Ažubalis apgailestauja, jog balandžio 6 d. spaudoje pasirodė dar vienas politinis Vygaudo Ušacko komentaras, kuriuo Europos Sąjungos ambasadorius Rusijoje perša Europos Sąjungos (ES) valstybėms narėms nuomonę dėl ginklų tiekimo Ukrainai.

„Noriu tikėti, jog įspėdamas ES šalis susilaikyti nuo ginklų tiekimo besiginančiai Ukrainai, V. Ušackas išsako savo, o ne valstybės, kurioje jis reziduoja, požiūrį. Bet kuriuo atveju, ambasadorius Ušackas jau ne pirmą kartą peržengia ambasadoriaus įgaliojimus, prisidėdamas prie agresoriaus pozicijai giminingų teiginių populiarinimo Europoje“, – teigia A. Ažubalis.

Continue reading „Audronius Ažubalis: ES ambasadorius Rusijoje ponas Vygaudas Ušackas peržengia ribą”

Euromaidaną galima palyginti su Sąjūdžiu pagal anuometinius jo tikslus – narystę Europos Sąjungoje ir NATO. Tuo metu, atrodė, nepasiekiamus. Ir galima pabandyti pažvelgti, kuo skiriasi Euromaidano pagimdytos naujosios Ukrainos valdžios ir tuometinės (Sąjūdžio) Lietuvos valdžios siekių įgyvendinimas.

Sąlygos, aišku, skiriasi. Euromaidanas pataikė į diktatoriaus Putino su vienpartiniu parlamentu Rusijoje periodą ir gavo gintis nuo Rusijos. Euromaidanas ateitį pasitiko formaliai nepriklausomoje valstybėje su savo ekonomika, kariuomene, karine pramone, kokios jos bebūtų, ir vienintele Rusijos karine baze Sevastopolyje.

Continue reading „Sekmadieniniai pamąstymai. Landsbergio Kovo 11. Kur veda ukrainiečių nenuoseklumas”

Ukrainos „draugai“ turi nuspręsti: mes norime, kad Ukraina kovotų už mus, ar mes pasirengę kovoti patys už save?

Kad išvengtų būtinybės priimti tokį sprendimą, jie turi aprūpinti Ukrainą savigynos priemonėmis.

Vladimiro Putino tikslas – sugriauti NATO. Nors Rusijos intervencija į Ukrainą yra neatskiriama tos strategijos dalis, tai tik intermedija, o svarbiausias įvykis – priešaky, rašo Polas Roderikas Gregoris straipsnyje „Kas bus, jei Ukraina nustos kovoti?“, išspausdintame portale Forbes. com.

Continue reading „Forbes: kas nutiks, jei Ukraina nustos kovoti?”

Viena iš svarbiausių šių dienų užsienio politikos mįslių – kodėl JAV ir Didžioji Britanija, vos prieš kelis dešimtmečius viešai, iškilmingai, išdidžiai pažadėjusios sergėti Ukrainos teritorinį vientisumą, šiandien pamiršo savusius įsipareigojimus.

Patikėjusi tarptautinėmis Amerikos ir Didžiosios Britanijos saugumo garantijomis Ukraina sutiko atiduoti turėtus branduolinius ginklus – tapti ženkliai silpnesne valstybe. Dabar, kai Ukraina užpulta vienos iš teritorinį vientisumą garantavusios valstybės – Rusijos, Vašingtonas ir Londonas spruko į krūmus.

Continue reading „Jevgenija Albac: „Ir tai žymiai pavojingiau, negu blogas ar geras Putinas…“”

Vladimiras Putinas sugebėjo įbauginti Vakarus branduoliniu ginklu ir privertė žaisti pagal savas taisykles. Angelos Merkel ir Fransua Olando vizitas į Maskvą privertė prisiminti 1938 metus, kai Prancūzijos ministras pirmininkas Edvardas Daladjė ir Britanijos premjeras, agresoriaus nuraminimo politikos šalininkas Nevilas Čemberlenas iš pradžių palenkė Čekoslovakijos prezidentą Edvardą Benešą priimti kapituliacijos sąlygas, o paskui nuskrido pranešti rezultatų Hitleriui. 

Įvykiai Ukrainoje klostosi maždaug pagal tokį pat scenarijų. Telefoninėse ir raštiškose derybose į Putino reikalavimus dėl konflikto Donbase sureguliavimo Vakarų lyderiai atsižvelgė ir su juo suderino. Olando ir Merkel uždavinys buvo įtikinti Petro Porošenką, kad tai siūlymas, „kurio negalima atsisakyti“.

Continue reading „Andrėjus Piontkovskis: „Frau Merkel kapituliavo””

Tokio seniai nematėme. Keistas karas. Kariškai daug stipresnė pusė pradeda ir nelaimi. Tačiau ir silpnesnei pusei neleidžia nugalėti. Karas dėl karo. Kuris niekam lyg ir nenaudingas, tačiau vyksta.

Senokai nebegirdėjom ir jokių politinių tikslų. Pirminiai gaujos šūkiai tebuvo pretekstas pradėti. Kablys. Kaip per gatvės muštynes prie alubario. Dabar svarbu tik kuo skaudžiau užtvoti priešininkui. Apie pergalę praktiškai niekas jau nekalba. Panašu, kad net ir negalvoja.

Continue reading „Karas, kurio niekas nenori laimėti”

Neseniai JAV prezidentas įvardijo tris pagrindinius artimiausius globalinius iššūkius  žmonijai. Tai grėsmingas ISIL (Islamic State of Iraq and the Levant) žygis Artimuosiuose Rytuose, Rusijos ir Ukrainos konfliktas ir Ebola virusas.

Pastarasis iššūkis, atrodo, jau nueina į antrą planą, nes yra farmaceptinių vilčių su juo susidoroti. Belieka du iššūkiai.

Vakarų žiniasklaidoje pateikiami faktai, kurie rodytų, jog Vakarų dėmesys ISIL pavojui konkuruoja su jų dėmesiu Ukrainos ir Rusijos karui.

Continue reading „Naftos kainos, ISIL ir Ukraina”

Kastytis Stalioraitis

 Kam taikomi draudimai dirbti valstybinėse pareigose

1. Draudžiama 10 metų dirbti aukščiau nurodytose valstybinėse pareigose asmenims, kurie ne mažiau metus laiko užėmė atitinkamas pareigas V. Janukovyčiaus prezidentavimo laikotarpyje nuo 2010 metų vasario 25 d. iki 2014 metų vasario 22 d. Įskaičiuojant patį V. Janukovyčių Įstatyme išvardinti visi aukščiausias pareigas ir vadovaujančius postus užėmę pareigūnai (per 80 asmenų), tarp jų – ministrai, centrinių žinybų ir tarnybų vadovai, kariuomenės vadai, Generalinis prokuroras ir sričių prokuratūros vadovai, Aukščiausios teisingumo tarybos nariai (išskyrus Aukščiausiojo teismo pirminką, jam padaryta išimtis už nuopelnus), Aukščiausios teisėjų kvalifikacinės komisijos nariai, Teismų administracijos vadovas ir jo pavaduotojai. 
 
2. Draudžiama 10 metų dirbti valstybinėse pareigose pareigūnams ir tarnautojams, užėmusiems ir žemesnes pareigas įvykių nuo 2013 m. lapkričio 21 d. iki 2014 m. vasario 22 d. metu (Euromaidano revoliucijos metu), jei jie nebuvo tuo metu atleisti iš pareigų jų pačių prašymu.

Continue reading „Liustracija Ukrainoje (2)”

Kastytis Stalioraitis

Ukrainoje vyksta lemiamas mūšis. Bet ne kare su Rusija Ukrainos laukuose, kaimuose ir miestuose. Ten Ukraina neišvengiamai, anksčiau ar vėliau, laimės.  Mūšis vyksta už būsimą teisingumą valstybėje, už tezę JUSTITIA EST FUNDAMENTUM REGNORUM (Teisingumas yra valstybės pagrindas). Taigi ir už pačią valstybę.
 
Vagių ir banditų valdyta Ukraina, nuo Euromaidano piliečių rūstybės pabėgus į Rusiją jos remtam prezidentui, Vidaus reikalų ministrui ir Generaliniam prokurorui, išgyvena labai atsakingą laikotarpį.

Continue reading „Liustracija Ukrainoje (1)”

Ukraina - Putaniko žūtis

Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas nepasiekė pergalės nei Ukrainoje nei prieš Vakarus. Tai, ką jo aplinka ir kai kurie politologai mano esant Rusijos pergale – Minsko susitarimus dėl paliaubų, neva sukuriančių prielaidas konflikto užšaldymui su Rusija besiribojančiame Ukrainos regione, ir Ukrainos asosiacijos su ES sutarties užšaldymą, iš tiesų tėra griebimasis už šiaudo, bandant pateisinti avantiūrą Ukrainoje, baiminantis „rūmų“ sąmokslo.

Continue reading „Sekmadieniniai pamąstymai. Putinas nepasiekė pergalės nei Ukrainoje, nei prieš Vakarus”

barakas_obama

Ką gi, su Ukraina kaip ir viskas aišku. Nes apsisprendė pagrindinis žaidėjas, nuo kurio priklauso baigtis. JAV.

Tokiais atvejais ne viskas politikoje skelbiama viešai. Tai, dėl ko sutarta ir kas nutarta, parodo įvykių eiga ir paprasta logika.

Pasaulyje subrendo du dideli konfliktai. Vienas – Europoje. Kitas – Artimuosiuose Rytuose. Abiejuose JAV pilna jėga dalyvauti ir visiškai kontroliuoti situaciją negali. Teko rinktis.

Continue reading „Amerika apsisprendė”