Šalies politinės partijos pastaruoju metu kunkuliuoja. Lietuvos socialdemokratų partija ir dalis jau buvusių partijos narių pasitraukė iš valdančiosios daugumos ir pradėjo kalbėti apie naują politinę organizaciją. Liberalai, krečiami korupcijos skandalo, taip pat kalba apie partijos „restartą“.

Savotiškame intrigų sūkuryje atsidūrė Vilniaus miesto meras ir buvęs Liberalų sąjūdžio pirmininkas Remigijus Šimašius. Jo neva darytas spaudimas ir rašytos žinutės Vilniaus administracijos direktorei gali atsidurti etikos sargų akiratyje. Dar prieš tai Vilniaus miesto Taryboje įvyko transformacijos, kai liberalai iš valdžios pašalino konservatorius ir iš vicemero posto atleido Valdą Benkunską. Jį pakeitė Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos (LLRA-KŠS) atstovė Edita Tamošiūnaitė. Galiausiai šią savaitę prie naujai pasirašytos Vilniaus miesto savivaldybės koalicijos prisijungė ir pati LLRA.

Taigi šiame intensyvių politinių permainų etape nedidelė ir ganėtinai uždara Lietuvos lenkų rinkimų akcija, neeikvodama daug energijos vidiniams vaidams, panašu, naudojasi esama padėtimi. Įdomu tai, kad dar prieš metus LLRA-KŠS buvo apskritai atitverta nuo galimybės prieiti prie valdžios centro, o ką jau kalbėti apie galimybę pretenduoti į postus.

Tuomet Premjeras Saulius Skvernelis sudarydamas Vyriausybę labai aiškiai pabrėžė, kad LLRA-KŠS lyderio Valdemaro Tomaševskio „neaiškių“ pozicijų po Krymo okupacijos demonstravimas kelia daug klausimų. Tai, anot Premjero, yra tikras kliuvinys galimam bendradarbiavimui formuojant Vyriausybę. Todėl, tvirtino S. Skvernelis, kol nebus atsakyti visi klausimai, kalbėti apie LLRA-KŠS dalyvavimą valdžioje apskritai nėra prasmės.

Panašu, kad Premjeras gavo atsakymus į rūpimus klausimus, nes dabar S. Skvernelis kalba apie sąlyčio taškus, siejančius valdančiąją daugumą ir LLRA-KŠS. Premjero toną palaiko ir Seimo Pirmininkas Viktoras Pranckietis, neslepiantis, kad esant reikalui į koaliciją bus kviečiama Lietuvos lenkų rinkimų akcija.

Ką rodo tokia aukščiausius valstybės postus užimančių asmenų nuomonių kaita? Ar tai tik retorika, ar reikia tikėtis, kad LLRA-KŠS oficialiai taps valdančiosios daugumos dalimi? Ar gali būti, kad laisva ūkio ministro kėdė, dėl kurios kol kas galvų nesuka mažumoje likusios valdžios vedliai, yra laikoma Lietuvos lenkų rinkimų akcijai? Bet galbūt tiek „valstiečiams“, tiek LLRA-KŠS formalizuoti koalicijos santykius nėra paranku, daug patogiau išlaikyti status quo? Galbūt koalicinė sutartis tik sukeltų daugiau neramumų nei įneštų tvarkos? Tačiau tokiu atveju kokią naudą iš to gauna postų neturintys ir de jure opozicijoje esantys Lenkų rinkimų akcijos politikai?

Mykolo Romerio universiteto (MRU) docentas Virgis Valentinavičius mano, kad didelių permainų LLRA-KŠS ir valstiečių santykiuose neturėtų būti. Kaip svarbiausias to priežastis MRU docentas išskyrė Lietuvos lenkų rinkimų akcijos ir „valstiečių“ ideologinį panašumą, kompetentingų LLRA kadrų, galinčių užimti ministerijų postus, stoką bei lenkų partijos siekį oponuoti Tėvynės sąjungai.

V. Valentinavičius nesistebėjo Premjero ir Seimo Pirmininko kalbomis apie LLRA-KŠS ir „valstiečių“ ateities bendrystę. Tai, anot MRU docento, yra susiję su tuo, kad abi politinės partijos ideologiškai yra artimos.

„Šiose partijose derinami ultrakairuoliški lozungai ir ultrakonservatyvios vertybės. Taigi ideologiškai nuo pat pradžių „valstiečiai“ ir lenkai buvo artimi. Lenkų rinkimų akcija pritarė absoliučiai daugumai Vyriausybės sprendimų ir neformaliai jie priklauso valdantiems kaip ir partijos Tvarka ir teisingumas likučiai Seime. Jie visada palaikė dabartinę daugumą, ypač konservatyviais socialiniais ir kultūriniais klausimais, kaip šeimos politika“, – sakė MRU docentas.

V. Valentinavičių stebina tik tai, kad ideologiškai konservatyvi jėga palaiko labai liberalią S. Skvernelio Vyriausybės programą, priimtą Darbo kodeksą, Nacionalinį susitarimą, nuoseklų stambiojo verslo protegavimą. Pritariant šiems sprendimams, anot MRU docento, ne tik LLRA-KŠS, bet ir „valstiečiai“, kaip Tomas Tomilinas, turėtų turėti problemų. Tačiau nei vieni, nei kiti jų neturi. „Galbūt jie nesupranta, kokią politiką vykdo S. Skvernelis?“, – retoriškai klausė V. Valentinavičius.

Kita, politologo nuomone, ne mažiau svarbi, priežastis, kodėl Lenkų rinkimų akcijos ir valstiečių santykiai Seime nesiformalizuos, yra ribota partijos politinė patirtis ir kompetencijos.

„LLRA-KŠS turi blogą tiesioginio dalyvavimo koalicijoje patirtį. Kai ankstesnėje Vyriausybėje jie turėjo Energetikos ministeriją, iš viso šito nelabai kas išėjo. Ribota politinė patirtis neleido jiems visavertiškai dalyvauti valdančiojoje koalicijoje. Lenkų rinkimų akcija tiesiog neturi pakankamai kompetentingų ir profesionalių žmonių, kad galėtų užimti bent kiek rimtesnius postus“, – aiškino V. Valentinavičius.

Anot politikos eksperto, dėl to ši partija nėra ambicinga politinė jėga. Tad tikėtis, kad Lietuvos lenkų rinkimų akcija sąmoningai pretenduotų į aukštus politinius postus, nėra labai tikėtina.

„Nėra paprasčiausiai žmonių, kurie šioje partijoje tai galėtų padaryti. Lenkų rinkimų akcija tiesiog bijo svarbesnių postų“, – samprotavo V. Valentinavičius.

Ribota lenkų partijos politinė kompetencija iš esmės lemia tai, kad LLRA-KŠS pasitenkina nedidelėmis paslaugomis, kurias gali suteikti valdantieji. Tad neformalaus „pritarėjo“ vaidmuo labai tinkamas šiai partijai. Tokia situacija, pabrėžė V. Valentinavičius, buvo tiek ankstesnėje, tiek yra šioje Vyriausybėje.

Galiausiai politikos ekspertas pabrėžė, kad LLRA-KŠS pasižymi tuo, jog ypač nemėgsta Tėvynės sąjungos, kurioje figūruoja V. Landsbergio pavardė.

„Praktiškai vien to užtenka, kad jie palaikytų socialdemokratus, kaip ankstesnėje Vyriausybėje, ar šiuo metu „valstiečius“, – apibendrino V. Valentinavičius.

Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Politologijos katedros vedėjas Andžejus Pukšto taip pat samprotavo, kad formalios koalicijos neturėtų būti, o mažumos Vyriausybė turėtų ir toliau išlikti. Vis dėlto, politikos eksperto nuomone, nepaisant kai kurių trinčių, „valstiečiai“ gali tikėtis iš Lenkų rinkimų akcijos paramos.

„Valstiečiai“ ir žalieji turi labai stiprų tautinį flangą, kuriam atstovauja profesorius Eugenijus Jovaiša. Dėl to, ko gero, susitarimo dėl pavardžių ir vardų rašymo niekada neturėtų būti. Susitarimai įmanomi daugiausiai dėl socialinių, šeimos reikalų ar, pavyzdžiui, susitarimai dėl alkoholio ribojimo“, – kalbėjo A. Pukšto.

Nors nemažai „valstiečių“ ir Lenkų rinkimų akcijos keliamų klausimų gali sutapti, VDU docento nuomone, į koaliciją einama tik tada, kai 100 proc. matai, kad galimybė dirbti bent jau trejus metus yra. Be to, aiškino A. Pukšto, Lenkų rinkimų akcijai labiau apsimoka būti už Vyriausybės ribų ir atskirai tartis dėl konkrečių dalykų.

„Taigi, – apibendrino A. Pukšto, – Lenkų rinkimų akcija neis į koaliciją, neprašys postų, bet labai artimai bendradarbiaus daugeliu klausimų su „valstiečiais“.

MRU docentas Vytautas Dumbliauskas ideologinį veiksnį taip pat laiko svarbiu aiškinant, kodėl Premjeras ir Seimo Pirmininkas pradėjo kalbėti apie politinių tikslų bendrumą su LLRA-KŠS. Tačiau politologas pabrėžė, kad lenkų partijos ideologinis neapibrėžtumas, o ne konkrečių vertybių bendrumas yra svarbus, kodėl su ja „valstiečiams“ nesunku surasti bendrą kalbą.

„Lenkų rinkimų akcija ideologiškai yra „jokia“. Jie nei kairieji, nei dešinieji. Jie yra tautiniu pagrindu sukurta partija. Todėl su jais kalbėtis arba juos pakviesti į platesnes koalicijas nėra nieko keisto. Dėl to nei liberalai, nei konservatoriai, nei socialdemokratai dėl tokio sprendimo nebus smerkiami ir, atvirai kalbant, nieko nenustebins. Tai visai normalu ir, beje, Lietuvoje įvykę ne vieną kartą.“

Komentuodamas ankstesnius Premjero ir Seimo Pirmininko pareiškimus, kad dėl LLRA-KŠS lyderio V. Tomaševskio užimamų pozicijų Lenkų rinkimų akcijai neatsiras vietos valdžioje, MRU docentas priminė Vinstono Čerčilio (Winston Churchill) žodžius, jog politikoje nebūna nei amžinų draugų, nei amžinų priešų – tik amžini interesai.

„Todėl nieko keisto, kad dėl tokios „tamsios asmenybės“ kaip Valdemaras Tomaševskis tradicinių partijų nuostatos gali būti keičiamos. Priklausomai nuo susiklosčiusių politinių aplinkybių. Taigi tiek V. Pranckiečio, tiek S. Skvernelio kalbos manęs visai nestebina. Kol nereikėjo jiems Lenkų rinkimų akcijos balsų, tol jie buvo „nelabai geri“, o kai dabar reikia – situacija keičiasi. Tai yra tiesiog tipinis politinės konjunktūros pavyzdys“, – kalbėjo MRU dėstytojas.

V. Dumbliausko teigimu, nors V. Tomaševskio pėdsakai, ko gero, veda iki Kremliaus, tai nereiškia, kad didžioji dalis partijos narių su tuo yra susiję.

„Partija šiandien tiesiog turi „auksinės partijos“ statusą. Politikos realybėje labai dažnai susikuria situacijos, kai mažų partijų dalyvavimo labai reikia. Šis poreikis neproporcingai padidina tokių politinių jėgų reikšmę“, – Eltai sakė politologas.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.11.06; 00:05

Mykolo Romerio universiteto dėstytojas Benas Brunalas. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Lietuvoje dar kartą prikeltas klausimas dėl dvigubos pilietybės kelias dienas buvo plačiai aptarinėjamas politikų ir politologų. Nepaisant kalbų apie egzistencinę šio klausimo svarbą, šiandien vėl gyvename įprastu politinių diskusijų režimu: korupcija, apkaltos, partiniai vaidai ir politinės veidmainystės.

Greitas grįžimas į tokią politinę rutiną kelia dvejonių, ar valstybės piliečiams svarbus dvigubos pilietybės klausimas netaps neigiamo politinio fono inkliuzu. Ar nuomones, ideologijas ir pažadus keičiantys politikai turės moralinės ir politinės tvirtybės prisiimti atsakomybę ir išspręsti dešimtmečio klausimą?

Įtarimų, ar tai bus sėkminga politinė iniciatyva, kelia ir tai, kad dalis politikų kaltę bandė permesti Lietuvos Konstitucijai ar Konstitucinio Teisimo teisėjams, kurie neva yra užsispyrę ir senamadiški. Taigi dvigubos pilietybės klausimo startas nebuvo itin švarus.

Prezidentė Dalia Grybauskaitė įtartinus žaidimus pastebėjo dar pavasarį. Vertindama politikų siekį pilietybės klausimą išspręsti nekeičiant 12 straipsnio, organizuojamą procedūrą įvardijo kaip „pasivažinėjimą buldozeriu“ per Konstituciją.

Ši šalies vadovės D. Grybauskaitės metafora yra labai iškalbinga, rodanti tiek politikų atitrūkimą nuo realybės, tiek nuo normalios problemų sprendimų praktikos. Juk ir arkliui turėjo būti aišku, kad į Seimo narių užklausą Konstitucinis Teismas atsakys neigiamai. Tad sprendimas sėsti į niekur nevežantį „buldozerį“ buvo tik laiką deginantis, nelogiškas ir mažai susijęs su realia problema. Kaip madinga dabar sakyti, – tai veikiau primena viešųjų ryšių akciją, kai viešai rodomi veiksmai atlieka tik simbolines, bet ne problemos sprendimo funkcijas.

Tai, kad dvigubos pilietybės klausimas gali virsti realia viešųjų ryšių akcija, sufleruoja ir tai, kad dėl dvigubos pilietybės susizgribta labai vėlai. Iš esmės tik paaiškėjus, kad britai apsisprendė palikti ES, praėjus daugiau nei dešimt metų po Lietuvos Euroatlantinės narystės. Tačiau praktiniu ir moraliniu atžvilgiais dvigubos pilietybės poreikis per pastarąjį dešimtmetį piliečiams keitėsi nežymiai. Kitaip tariant, didelei daliai piliečių dviguba pilietybė buvo ne mažiau aktuli ir iki „Brexito“. Todėl, panašu, kad užsidegimas išspręsti dvigubos pilietybės klausimą yra labiausiai susijęs su siekiu „pridengti“ sunkiai suvaldomą emigraciją, kurios statistiką tik dar labiau „pagražins“ kartu su Didžiąja Britanija pasitraukiantys ir Lietuvos pilietybės atsisakantys piliečiai. Taigi kalba apie tai, kad reikia tiesiog priimti dvigubos pilietybės įstatymą, neina.

Mūsų miesteliai. Žagarė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Stebint viešąją politikų komunikaciją – tai neatrodo neįtikėtina. Apžvelkim kelias pastarąsias savaites, kuriuos pateikia platų ekvilibristikos politine morale asortimentą.

Tarp valstiečių, liberalų ir socdemų pasimetusi Dovilė Šakalienė dar kartą parodė savo ideologinį analfabetizmą. Tuo tarpu „atsinaujinantys“ socialdemokratai išskėstomis rankomis priėmė šią ideologinių spalvų neskiriančią parlamentarę. Tarsi kalbos apie LSDP atsinaujinimo politiką gražinant vertybes nieko nebereikštų. Taigi naują vertybinę epochą atsinaujinantys socialdemokratai gal ir pradėjo, tačiau kol kas tik labai trumpose distancijose.

Trumpą atmintį ir vėtrungišką poziciją demonstruoja ir aukščiausi Lietuvos asmenys. Seimo Pirmininkas Viktoras Pranckietis neseniai pradėjo kalbėti apie galimybę į koaliciją kviestis Lietuvos lenkų rinkimų akciją, o Premjeras Saulius Skvernelis staiga išvydo daug bendrumų tarp Voldemaro Tomaševskio vadovaujamos partijos ir valstiečių. Nesvarbu, kad „Georgijaus juosteles“ nešiojęs lyderis dar koalicijos formavimo pradžioje buvo įvardijamas ne tik kaip persona non grata, bet ir grėsmingai į Rytus žvelgiančiu politiku. Ar kažkas pasikeitė? Kur įvyko atsivertimas? V. Tomaševskio ar S. Skvernelio atžvilgiu?

Puikus trumpos atminties politiko pavyzdys yra ir Valentinas Mazuronis, kuris neseniai garsiai pareiškė, kad „užkniso tai, kas šiandien vyksta Lietuvoje“. Gal ir tiesą sako V. Mazuronis, tačiau ką šie žodžiai reiškia ištarti politiko, ilgalaikio Seimo nario, pastarąjį dešimtmetį dalyvavusio dviejų korupcija įtariamų partijų veikloje.

Visa ši ne itin akiai miela, nuo principų ir vertybių išvalyta politinė Lietuvos rutina verčia dvejoti ir dvigubos pilietybės įstatymo nuoširdumu. Tad kyla nemažai įtarimų, ar Žygimanto Pavilionio minima Seimo mobilizacija organizuojant referendumą, netaps tiesiog komunikaciniu aktu, kuriuo bus bandoma „pridengti“ tokias problemas kaip emigracija ir demografija. Ar referendumas nebus išnaudojamas kaip priemonė atitraukti dėmesį nuo dešimtmetį „užbuksavusių“ socialinės atskirties, švietimo ir sveikatos sistemos klausimų? Ar parašus dėl dvigubos pilietybės padėjusios partijos nepersigalvos ir, vien tik dėl galimybės susilaukti dėmesio iš nusivylusių namų šeimininkų ir šeimininkių, nepereis į kitą barikadų pusę?

Stebint Lietuvos politinę rutiną – „naujai susikūrusių“, „naujai atgimusių“ ir „atskilusių“ partijų pirmuosius žingsnius, deja, bet kyla nemažai įtarimų, jog netrukus gausti pradėsiantys dvigubos pilietybės varpai skambės ne piliečiams, bet savaip politinius interesus suprantantiems politikams.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.11.01; 04:36

Vilniaus meras Remigijus Šimašius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tėvynės Sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcija Vilniaus miesto savivaldybėje, protestuodama prieš antrame iš eilės tarybos posėdyje mero Remigijaus Šimašiaus esą kuriamą farsą priimant mokyklų reorganizacijos sprendimus ir bendrus koalicijos tikslus diskredituojančius veiksmus, tikslingai nedalyvaus trečiadienį vyksiančiame miesto tarybos posėdyje.

Liepos 26-ąją iš Vilniaus savivaldybės tarybos posėdžio išėjo TS-LKD ir dviejų kitų frakcijų nariai – sugriuvus kvorumui liko nesvarstyti siūlymai suteikti ilgosios gimnazijos statusą trims Valdemaro Tomaševskio proteguojamoms mokykloms. Praėjusiame posėdyje nepavykus įgyvendinti R. Šimašiaus ir V. Tomaševskio sandorio, šiandien skubos tvarka yra šaukiamas dar vienas tarybos posėdis, kurio darbotvarkėje – tie patys V. Tomaševskio frakcijai aktualūs klausimai.

Vilniaus konservatoriams nesuprantami kardinalūs pasikeitimai R. Šimašiaus ir Liberalų sąjūdžio frakcijos retorikoje ir veiksmuose. 2015 m. pradedant dirbti bendroje koalicijoje buvo rastas chaotiškai veikiantis mokyklų tinklas bei nebaigta jo reforma, tad bendrai tarp visų koalicijos partnerių buvo sutarta išspręsti su tuo susijusias problemas ir kartu baigti dar 2004 m. pradėtą mokyklų tinklo optimizaciją.

Konservatorių teigimu, dar labiau stebina tai, kad birželio mėn. per tarybos posėdį R. Šimašius neigiamai pasisakė apie išskirtinį kelių mokyklų statusą švietimo tinklo optimizacijoje, o jau liepą politinės ambicijos privertė merą pažvelgti į šį klausimą pragmatiškai – t.y. palaikyti V. Tomaševskio partijos iniciatyvą, mainais gaunant pastarųjų balsus taryboje, kai bandomi priimti koalicijos partneriams abejonių dėl skaidrumo keliantys sprendimai. Dėl šių priežasčių TS-LKD frakcija trečiadienio posėdyje nedalyvaus ir atsiribos nuo akivaizdžios politinės prekybos.

„Jau kurį laiką stebina LRLS ir mero Remigijaus Šimašiaus elgesys, kai svarbius ir miestui brangiai kainuojančius sprendimus bandoma ypatingos skubos tvarka priimti su Tomaševskio frakcijos balsais Vilniaus miesto taryboje. Panašu, kad politinės prekybos objektu tapo sostinės švietimo klausimai, liberalams staiga parodant netikėtą malonę pustuščių mokyklų išlaikymui. TS-LKD nesutiko ir nesutiks prisidėti prie tokios prekybos miesto bendrajam gėriui žalingais sprendimais, kurie, be to, prieštarauja ir koalicijos sutarčiai“, – teigė Vilniaus vicemeras, TS-LKD frakcijos seniūnas Valdas Benkunskas.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.08.16; 03:30

Valstybės saugumo departamentas (VSD) balandžio 3 dieną paskelbė 2017 metų Grėsmių nacionaliniam saugumui vertinimą.

Jame apžvelgiamos įvairios karinės, žvalgybinės, informacinės, kibernetinės ir kitokio pobūdžio grėsmės. Kaip ir įprasta, beveik visos jos susijusios su Rusijos veikla ir įtaka Lietuvoje.

Išskirtinio dėmesio šį kartą susilaukė VSD konstatuota grėsmė, kuri kiltų teikiant privilegijas Lietuvos lenkams. Tyrėjų teigimu, Kremlius suinteresuotas išskirtinėmis teisėmis Vilniaus krašto lenkų bendruomenei, nes tai taptų papildomu svertu tokių teisių reikalaujant ir rusams kitose Baltijos šalyse.

Aukšti Rusijos užsienio reikalų ministerijos pareigūnai neatsitiktinai viešai pabrėžia, kad Lietuvoje pažeidžiamos ne tik rusų, bet ir lenkų bendruomenės teisės. Rusija siekia į tėvynainių politikos darbotvarkę integruoti Lietuvoje nuolat keliamus reikalavimus suteikti išskirtines teises Vilniaus krašto lenkų bendruomenei. Suteikus išskirtines teises lenkų bendruomenei, būtų sudarytos prielaidos Rusijai ir jos įtakos grupėms reikalauti tų pačių teisių ir galiausiai išskirtinio statuso rusų bendruomenėms visose Baltijos valstybėse. Šiuos Rusijos siekius patvirtina ir Rusijos ambasados Vilniuje koordinuojamų tėvynainių politinis bendradarbiavimas su Vilniaus krašto lenkų bendruomenei atstovaujančiais asmenimis.

Apie tokią grėsmę ne kartą pasisakė ir pačios Latvijos politikai ir kalbininkai. Latvijos Saeimos narys R. Ražukas dar 2014 metais apie G. Kirkilo, A. Kubiliaus ir LLRA siūlymus LRT teigė, kad „labai jaudina dabar Lietuvoje vykstanti diskusija dėl pavardžių ir gatvių pavadinimų užrašymo kažkokiomis raidėmis. Jeigu Lietuvoje bus priimtas kažkoks panašus įstatymas, tai bus labai skausmingas smūgis Latvijai“. Vėliau perspėjančių signalų iš Latvijos tik daugėjo. Dėl diskusijų Lietuvoje pasisakė ir Latvijos kalbininkai, ir politikai. 

2015 metais viešu kreipimusi į šią grėsmę dėmesį atkreipti mėgino ir įvairių Lietuvos jaunimo organizacijų atstovai. 

„Nėra didesnės klaidos nei bandymai nuolaidas dėl įrašų pasuose kitomis kalbomis vaizduoti kaip naudingus geopolitiškai. Teisės rašyti pasuose nevalstybine kalba laukia pirmiausiai Rusija. Ją įteisinus kaip to reikalauja LLRA ir kai kurie socialdemokratai, Lietuvos rusai galėtų skųstis diskriminacija – dabartinę visų tautybių gyventojų lygybę prieš valstybinę kalbą pakeistų savotiška segregacija, kai privilegijos būtų suteiktos tik lotyniško pagrindo kalboms. Lietuvos rusai rašyti pasuose vis tiek negalėtų, o tai jau leistų Rusijai taikyti savo tautiečių teisių užsienyje gynimo koncepciją. Dar baisesnė išdavystė tai būtų kaimyninėms NATO partnerėms Latvijai ir Estijai, kurios nuolat susiduria su tokiais Rusijos reikalavimais ir yra aiškiai pasakiusios, kad nuolaidos Lietuvoje būtų papildomas ginklas prieš jas Kremliaus rankose. Lietuva šioje situacijoje turi elgtis labai atsakingai ir ieškoti kompromisinio sprendimo bei protingo dialogo su Lenkijos politikais“, – buvo rašoma žiniasklaidos dėmesio nesulaukusiame pranešime.

VSD taip pat teigia, kad grėsminga yra pati strategija melagingai vaizduoti Lietuvą kaip neva pažeidžiančią tautinių bendrijų teises.

„Vienas iš būdų eskaluoti etninę įtampą Baltijos valstybėse yra nuolat ir nepagrįstai kaltinti jas pažeidinėjant tautinių bendruomenių teises. Rusijos finansuojami ir Lietuvoje veikiantys tėvynainių teisių gynėjai dalyvauja tarptautinių organizacijų (JTO, ESBO) žmogaus teisių gynimo forumuose ir kartu su Rusijos diplomatais kaltina Lietuvą pažeidinėjant tautinių bendruomenių teises“, – rašoma VSD ataskaitoje.

Dėl tokio Lietuvos lenkų tariamai pažeidžiamų teisių vertinimo VSD ataskaitą suskubo sukritikuoti liberalūs politologai Kęstutis Girnius ir Andžėjus Pukšto. 

„Manau, kad tai yra visiškas nesusipratimas. Tautinių mažumų klausimas yra politikų klausimas, o ne saugumo klausimas. Tik Rytų ir Vidurio Europoje tautinių mažumų klausimas yra sugrėsmintas. Vien dėl to, kad lenkams būtų suteikiamos tam tikros teisės, nereiškia, kad jas reikia suteikti rusams. Jei Maskva spaustų, būtų galima atsisakyti. Tos pastabos apie lenkus netinka saugumui, jos labiau atspindi ksenofobiško vidutinio lygio apžvalgininko pastabas“, – portale DELFI.lt ir kitur cituojamas K.Girnius. 

Politologo Vytauto Sinicos teigimu, tokie komentarai liudija LLRA reikalavimų šalininkų nenuoseklumą.

„Didesnio nenuoseklumo nei tokia kritika VSD ataskaitai negali būti. Kai patiems paranku, visi iš eilės įrašų pasuose nevalstybine kalba šalininkai rėkia apie tai, kaip svarbu ją įteisinti dėl gerų santykių su Lenkija ir koks čia visai ne vidaus politikos, o geopolitikos ir tariamų dvišalių įsipareigojimų klausimas. Kai ta pati geopolitika ir akivaizdus Rusijos interesas per Lietuvos lenkų kortą skaldyti Baltijos valstybes ir čia ginti tėvynainių teises primenamas VSD, pasirodo, kad tai jau viso labo vidaus reikalas. Sunku pasakyti, ar politologai kaip A. Pukšto visiškai nesupranta, kad patys sau prieštarauja, ar tai tiesiog atvira veidmainystė vietoje politologinės analizės nuosekliai ginant patinkantį įstatymo projektą“, – situaciją komentavo Vytautas Sinica. 

Jis taip pat primena, kad tyrimai rodo, jog tik 15 proc. Lietuvos lenkų išvis laiko pavardžių rašymą pasuose arba lenkiškus įrašus vietovardžių lentelėse svarbiu politiniu klausimu. Jo teigimu, tai liudija, jog Lietuvoje dešimtmetį kovojama dėl Valdemaro Tomaševskio ir jo su Kremliumi įvairiais ryšiais susijusios partijos išgalvotos ir Lietuvai bei Lenkijai primestos „problemos“.

Vytauto Sinicos teigimu, pastaruoju metu Seime, ypač valstiečiams, skleidžiama neva iš Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto išnešta melaginga informacija, esą Lenkija negintų Lietuvos, jei Lietuvoje nebus įteisinti įrašai pasuose nevalstybine kalba vietoje valstybinės. Tokių destruktyvių mitų kontekste ši VSD pozicija vertinama kaip itin reikalinga ir savalaikė.

Informacijos šaltinis – Propatria.lt leidinys.

2017.04.06; 06:02

Tai – 4-asis videointerviu su Pogon.lt redaktoriumi Ryšardu Maceikianecu. Slaptai.lt svečias pabrėžia, kad Lietuvos lenkai yra lietuvių kilmės. Jie iš Lenkijos neatkeliavo. Todėl oficialusis Vilnius privalo turėti specifinį požiūrį į Vilniaus ir Šalčininkuose gyvenančius lietuvių kilmės lenkus.

Net užrašas „lenkas“ šių žmonių pasuose nėra teisingas. Ryšardas Maceikianecas mano, kad Lietuvos lenkų pasuose turėtų būti naudojamas tikslesnis apibrėžimas: „Lietuvos lenkas“.

Žinoma, oficialioji Varšuva traktuoti pietryčių Lietuvos lenkus tik kaip lenkus, tarsi jie į Vilniaus ar Šalčininkų kraštą būtų atsikėlę iš Lenkijos. Bet Lietuvai, užuot pasidavus Lenkijos spaudimui, verčiau reikėtų surengti mokslinę konferenciją, kurioje daug dėmesio būtų skiriama Lietuvos lenkų kilmei nušvesti. O išsiaiškinus, kad dauguma šiandieninių Lietuvos lenkų tėra nutautėję lietuviai, būtų lengviau koreguoti ir LLRA vadovo Valdemaro Tomaševskio uzurpuotus švietimo reikalus.

Su Pogon.lt redaktoriumi Ryšardu Maceikianecu kalbasi Slaptai.lt žurnalistas Gintaras Visockas. 

2017.02.18; 08:23

Ką dabar veikia LLRA vadovas? Kaip Vilniaus krašte grąžinama žemė? Kur sklypą įsigijęs Lietuvos premjeras Saulius Skvernelis? Kodėl vienas iš pirmųjų Ministro Pirmininko vizitų – būtent į Šalčininkus? Kas kaltas, kad skriaudžiami būtent Vilniaus krašto lietuviai? Kaip derėtų vertinti Marijušo Antonovičiaus publikaciją „Ar Jaroslavas Kačynskis pašalins Valdemarą Tomaševskį?“ Ar tikrai Vilniaus ir Šalčininkų lenkams reikalinga „W“?

Slaptai.lt portalo svečias – Pogon.lt redaktorius Ryšardas Maceikianecas.

Su Pogon.lt redaktoriumi Ryšardu Maceikianecu kalbasi Slaptai.lt žurnalistas Gintaras Visockas.

(Bus daugiau)

2017.02.10; 06:54

Nors Seimas dreifuoja žiemos atostogų pusnyse, laukdamas kovo 10 d. ir tik tragiškų aplinkybių priverstas susibėgs vasario 14-ąją – šv. Valentino dieną (kraupi sutapimo ironija – neapykanta ir meilė greta), pikantiško skandalo šleifas, kuriuo mėgaujasi mūsų žiniasklaida, nutįsta per dienas, savaites, mėnesius… 

Gordijaus mazgas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

O juk yra svarbesnių dalykų…

Sausio pabaigoj Lietuvos užsienio ministras Linas Linkevičius lankėsi Varšuvoje. Ne, šį kartą jis neatgailavo ir neatsiprašinėjo lenkų už prastus santykius su kaimynine šalimi, kaip jis tai darė 2013 m. vasaryje ar kaip kažkada A.M. Brazauskas virkavo Jeruzalėje. Prieš šį vizitą jis tik kalbėjo, kad „Lietuvai (būtent – Lietuvai – Č.I.) vertėtų „perkrauti“ santykius su Lenkija. Viešnagės metu jo kolega Voicechas Vaščykovskis (Woicech Waszczykowski) priekaištavo, kad Lietuvos lenkų švietimo sistema nepalanki lenkams, siūlė transliuoti Lenkijos TV laidas Rytų Lietuvoje ir t.t.  L. Linkevičiaus sutiko, kad situacija, kai lenkakalbiai negali žiūrėti lenkiškos televizijos nėra normali.

„Mes esame tikrai pasiruošę techniškai spręsti tas problemas ir norime bendradarbiavimo iš Lenkijos transliuotojų dėl programų licencijavimo“, – kalbėjo ministras. Kitaip sakant, duota suprasti, kad dabar santykių gerinimo kamuoliukas yra Vilniaus rankose.

Istorikas Tomas Baranauskas, duodamas interviu internetinės TV laidai „Savaitės pjūvis“, pabrėžė, kad čia jokio „ping-pong“ žaidimo nėra, ir atsiprašyti pirmiausia turėtų Lenkija, kuri beveik 20 metų okupavo ir nugyveno Rytų Lietuvą:

Ministro garbei, jis atkreipė Varšuvos dėmesį, kad iš Vilniaus krašte gyvenančių politikų ji gauna iškreiptą informaciją ir apie švietimo padėtį, ir apie „trijų raidžių“ problemos sprendimą. Kas gi tą informaciją jai teikia?

Politologas Laurynas Kasčiūnas iškart po ministro vizito Varšuvoje atviru laišku kreipėsi į Lenkijos valdančiosios „Įstatymo ir teisingumo“ (Prawo i Sprawiedliwość) partijos pirmininką Jaroslavą Kačinskį (Jarosław Kaczyński), teigdamas, jog būtent Lietuvos lenkų rinkiminė akcija (LLRA) daug metų vykdo sistemingą Rusijos režimui naudingą politiką ir kala dirbtinį pleištą tarp Lietuvos ir Lenkijos. Antai jis priminė, kad LLRA atstovas Zbignevas Jedinskis neseniai netgi pareiškė, kad užuot didinusi krašto apsaugos finansavimą, Lietuva turėtų pasirašyti nepuolimo sutartį su Rusija.

Tokie politikai yra Penktoji kolona nepriklausomoje Lietuvoje. „Todėl ilgus metus LLRA dominuojamoje terpėje gyvenantys Lietuvos lenkai yra lengviau paveikiami Kremliaus vykdomos priešiškos Lietuvai propagandos. Šių metų pradžioje atlikto tyrimo duomenimis, net 64 proc. Lietuvos lenkų teigiamai arba labai teigiamai vertina Vladimirą Putiną. Didžioji jų dalis pateisina ir Rusijos įvykdytą Krymo aneksiją“, – atvirame laiške rašė L. Kasčiūnas.

O ir pats šios partijos lyderis Valdemaras Tomaševskis, ne kartą „pasipuošęs“ Rusijos imperializmą simbolizuojančią Georgijaus juostele, bei kiti šios partijos atstovai internete atliktose politikų apklausose teigė, kad sovietmetis Lietuvai davė daugiau naudos nei žalos.

Tad kokia informacija gali tekėti į Varšuvą iš šių veikėjų lūpų? Ja patikėję kai kurie Lenkijos politikai tebetvirtina, kad lenkakalbiai Lietuvoje engiami, diskriminuojami, o ne taip seniai tuometinis Lenkijos užsienio ministras Radoslavas Sikorskis (Radoslaw Sikorski) per televiziją teigė, kad Lenkija tarpukariu nebuvo okupavusi Vilniaus krašto. Gi tada, paskatintas savo ministro kliedesių, Lenkijos laikraštis „Dziennik“ paragino Vilniaus krašto lenkus kreiptis į Europos žmogaus teisių teismą, kad lenkų apgyvendintose vietovėse antroji valstybinė kalba būtų lenkų. Leidinį papiktino tai, kad Mickevičiaus gatvės pavadinimo lentelė buvo pakeista į lietuvišką…

Anuomet Vilnius ši akibrokštą įvertino kaip politiko rinkimų į Europos Parlamentą retoriką ir netrukus visai pamiršo, kol po ketverių metų L. Linkevičius nuvažiavo į Varšuvą ir nuolankiai atsiprašė „brolių lenkų“…

Dabar tokie žodžiai ministrui neišsprūdo, bet sudaryta iliuzija, kad Vilniaus padarė mažiau, jog santykiai su Varšuva pasiektų aukštesnį lygį. Iš esmės taip Lietuvai priekaištauja ir dvi žurnalistikos pažibos Virginijus Savukynas ir Rimvydas Valatka, pastarasis kolegos iniciatyva prieš pusantrų metų išleidę knygą „Jogailos akmuo Lenkija“.  

Tad kieno rankose dabar yra kamuoliukas?

Informacijos šaltinis – www.iskauskas.lt portalas.

2017.02.06; 17:26

(…) Esu už tikslumą, nes man atrodo, kad tik tiesa yra įdomi. O kartu tiesa paprastai būna turtingesnė ir turinti daugiau pusių bei spalvų negu išgalvoti jos perdirbiniai. Juozapas Mackevičius.

Jeigu organizuota asmenų grupė imasi kokio nors reikalo, visada kyla tradicinis klausimas – kokiam tikslui ir kam tai tarnauja, nes neturėdamos minčių žmogiškosios būtybės veiklos paprastai nesiima. Tuo labiau, kad surežisuotas renginys plačiai išreklamuojamas, o scenoje vis pasirodo aktoriai, gerai žinomi iš anksčiau pastatytų spektaklių, garsiai kalbantys apie visuomenės interesus, nors iki šiol demonstravo tik gilų susitelkimą į save ir be skrupulų veikė žiūrėdami vien savo interesų.

Continue reading „Dar viena „lenkiškosios“ tragikomedijos scena“

Naujausios visuomenės nuomonės apklausos parodė, jog daug lietuvių kaimyninę Lenkiją laiko priešiška valstybe. Lenkija nepasitikinčių lietuvių daugėja. Kas kaltas dėl šių tendencijų? Portalo pogon.lt savininkas ir redaktorius Ryšardas MACEIKIANECAS mano, jog Lietuvos kaltės čia tikrai nėra. Dėl sustiprėjusio lietuvių nepasitikėjimo kaimynine Lenkija kalta … pati Lenkija, įkyriai, įžūliai, grubiai besikišanti į Lietuvos vidaus reikalus. O Lietuva savo interesus gina ne taip atkakliai, kaip derėtų elgtis nepriklausomai valstybei.

Pogon.lt redaktorius Ryšardas Maceikianecas įsitikinęs, jog Lietuvos lenkams nereikalinga nei Lenko korta, nei lenkiškos raidės lietuviškuose pasuose. Lietuvos lenkams reikia visai ne to, dėl ko triukšmą kelia liūdnai pagarsėjęs Valdemaras Tomaševskis. Tad ko iš tiesų nori Lietuvos lenkai? 

Su pogon.lt leidėjumi Ryšardu Maceikianecu kalbasi portalo slaptai.lt žurnalistas Gintaras Visockas (pokalbio trukmė – 31 min).

Continue reading „Ryšardas Maceikianecas: „Lietuvos kaltės čia nėra …““

Esu vienas iš tų, kurie norėjo, kad Dalia Grybauskaitė laimėtų pirmajame ture, tačiau, kaip ir daugelis, to nesitikėjau. Esu vienas iš tų, kurie pirmą kartą už Dalią Grybauskaitę nebalsavo. Mažai ką apie ją žinojau, bijojau komunistinės jos praeities. Ne taip bijojau, kaip Zigmas Vaišvila bijo iki šiol, bet vis dėlto…

Džiaugiuosi, kad klydau, ne taip, kaip Zigmas Vaišvila, kuris, manau, labai nesidžiaugia pirmojo turo rezultatais. Esu vienas iš tų, kurie mato ne tik kadenciją baigiančios prezidentės privalumus, bet ir trūkumų.

Continue reading „Nekirsk šakos, ant kurios privalai sėdėti“

Prirašyta kalnai skirtingų argumentų, kodėl Lietuva negali ir neturi leisti Lietuvos piliečių pasuose vardų ir pavardžių rašyti nevalstybine kalba. Tokio leidimo šalininkai nesidrovėdami konstatuoja, kad „lenkų reikalavimai yra visiškai pagrįsti ir normalūs“. Prasmingiau pažvelgti į nelietuviškų asmenvardžių pasuose klausimą iš kitos pusės ir atsakyti į pagrindinius (dažniausiai pasitelkiamus) tokios nuolaidos Varšuvai šalininkų argumentus.

Pirma, teiginys, kad savo šalies piliečių asmenvardžių rašyba pasuose nevalstybine kalba yra įprasta Vakarų šalių praktika, yra melas. JAV, Kanadoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Beniliukso šalyse, Jungtinėje Karalystėje ir daugelyje kitų pavyzdinių demokratinių Vakarų šalių tokia teisė piliečiams nėra suteikta. Beveik visos valstybės turi labai natūralų, pagrįstą ir suprantamą norą, kad jų piliečiai galėtų perskaityti ir ištarti dokumentuose esančias pavardes, todėl pritaiko jas savo kalbos taisyklėms.

Continue reading „Nuolaidų Varšuvai šalininkų argumentai yra melas“

Praėjusių metų gegužės mėn. skyriuje „Biblioteka“ įdėjome Piotro Kovnackio knygelę „Jeigu senelis gyvas būtų…“, išleistą 1940 m.

Tačiau stebėdami nūdienos įvykius priėjome prie išvados, kad prie šios temos reikia grįžti apimant plačiau ir priminti, kad netrukus po to, kai buvo išleista P. Kovnackio knygelė, tais pačiais 1940 metais pasirodė ir kur kas didesnės apimties leidinys, pavadintas „Sąžinės sąskaita. Keli žodžiai apie neseną mūsų praeitį“, kurios autorius buvo Vilniuje nežinomas Boleslavas Niemčikas.

Tačiau tada buvo laikoma, kad „Sąžinės sąskaitos“ autorius taip pat yra P. Kovnackis, Vilniuje leidžiamo laikraščio „Dziennik Wileński“ bendradarbis. Bet vėlesnės publikacijos ir diskusijos parodė, kad antrojo leidinio autorius yra kitas, tai Tadeušas Severinas Pizlo, Vilniaus polonistas.

Continue reading „Apie praeities įtaką dabarčiai“

Pasirodė informacija, kad Vilniaus miesto savivaldybė ketina pastatyti paminklą Lenkijos diktatoriaus, vieno didžiausių Lietuvos priešų, Vilniaus ir pietryčių Lietuvos okupanto ir lietuvių genocido organizatoriaus Juzefo Pilsudskio citatai apie pagoniškos Lietuvos didvyrius, pastačiusius didžią valstybę nuo jūros ligi jūros:

„Bran­gus my­li­mas Vil­niau, ta­ve sos­ti­ne pa­da­rė – rei­kia tai at­vi­rai pa­sa­ky­ti – ne len­kiš­ka ran­ka, bet di­džios pa­stan­gos lie­tu­vių tau­tos, ka­da ji grū­mė­si rūs­čio­je ir di­džio­je ko­vo­je su vi­su ją su­pan­čiu pa­sau­liu, ne­išs­ki­riant nė Len­ki­jos. Ne­pap­ras­ta va­lia pa­go­niš­kos Lie­tu­vos did­vy­rių, ku­rie ta­da sta­tė di­džią vals­ty­bę nuo jū­ros li­gi jū­ros, nuo gar­sių­jų Mask­vos sie­nų li­gi pat drums­tos Vys­los kran­tų – va­lia di­džių­jų kar­žy­gių Kęs­tu­čio ir Al­gir­do, di­din­gų sa­vo jau­di­nan­čia san­do­ra, taip pat di­džių is­to­ri­niuo­se gin­čuo­se Vy­tau­to ir Jo­gai­los – iš­kė­lė šias sie­nas, pa­sta­tė pa­ma­tus mū­sų mies­to, sa­vo sos­ti­nės“.

Continue reading „Visapusiškas pamąstymas apie Juzefą Pilsudskį“

Prieš kurį laiką Lietuvą vizitavęs buvęs Lenkijos prezidentas Aleksandras Kvasnevskis (Aleksandr Kwaśniewski), kalbėdamas apie dviejų valstybių santykius, pareiškė, kad šiuo metu juos temdančios smulkmenos, kurias lengva išspręsti.

Tų „smulkmenų“ garbusis svečias neišvardijo.

Bet tikriausiai tarp jų turėjo galvoje ir atkaklią V. Tomaševskio (W. Tomaszewski) vadovaujamų Lietuvos lenkų politikų, remiamų įtakingų Varšuvos valstybininkų su R. Sikorskiu (R. Sikorski) priešakyje, akciją priversti Lietuvos valdžią, kad Lietuvos Respublikos piliečių pasuose lenkų pavardės ir vardai būtų rašomi tik lenkiškai. Jei sutiktume su garbingojo svečio nuomone, jog šio dalyko sprendimas tėra smulkmena, tai derėtų  paklausti jį, kuriai ginčo pusei – lenkų ar lietuvių – šis klausimas vertas visai menko dėmesio.

Continue reading „Kodėl lenkų politikai sprendžia lietuvių kalbos problemas?“

Liūdna bus ši Kovo 11-oji. Neturime nė vieno preteksto linksmybėms. Šventines nuotaikas temdo neišgalvotas, nesurežisuotas, neišpūstas nerimas dėl ateities. Jo neįmanoma nei paslėpti, nei užgniaužti.

Mūsų ateitis – miglota, niūri. Nebent galime guostis, esą karas šį kartą aplenkė mūsų namus, esą dar turime galimybę šiek tiek pasidžiaugti laisve bei ramybe. Bet nuojauta, jog po kraujyje paskandintos Čečėnijos, Gruzijos išprievartavimo ir bandymų palaužti narsiąją Ukrainą nenumaldomai ateis mūsų eilė, – tikra. Tokia tikra, kad tikresnių ir negali būti.

Continue reading „Sekmadieniniai pamąstymai. Pralaimėjimo, gėdos ir nerimo skonis“

2014 m. vasario 20 d. Vyriausioji rinkimų komisija (VRK) įregistravo europarlamentarą, Lietuvos lenkų rinkimų akcijos (LLRA) pirmininką Valdemarą Tomaševskį kandidatu į LR Prezidentus.

Mūsų nuomone, VRK neteisėtai pritaikė 5 procentų balsų normą vietoj 7 proc. 2012 m. Seimo rinkimuose, kai į rinkimus ėjo drauge Lietuvos lenkų rinkimų akcija ir Lietuvos rusų sąjunga. Nuolaidžiavimą ar privilegiją LLRA atžvilgiu VRK pakartojo.

Dabar be diskusijų, be teisinio pagrindimo abejotino lojalumo Lietuvos valstybei, ką akivaizdžiai rodo kandidato veikla Europarlamente, kandidatu į Prezidentus V.Tomaševskį įregistravo.

Continue reading „Dėl Valdemaro Tomaševskio įregistravimo kandidatu į LR Prezidentus“

Vasario 3-ąją per 60 žinomų Lietuvos mokslininkų, menininkų, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio kūrėjų ir rezistentų kreipėsi į aukščiausius Lietuvos valstybės pareigūnus, reikalaudami pašalinti Lietuvos lenkų rinkiminę akciją (LLRA) iš valdančiosios koalicijos, o jos atvirai prieš valstybę nukreiptus veiksmus įvertinti Valstybės gynimo taryboje.

Viešame kreipimesi teigiama, jog pastaruoju metu LLRA partijos narių daromi vieši veiksmai bei pasisakymai paniekino už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę 1991 m. sausio mėnesį kovojusiųjų ir žuvusiųjų žmonių atminimą, o Pietryčių Lietuvoje partijos skatinamas teismų sprendimų ir įstatymų ignoravimas pamina ir tarptautiniu mastu diskredituoja Lietuvos, kaip teisinės ir demokratinės valstybės, statusą. 

Continue reading „Išmeskime iš koalicijos prieš valstybę veikiančią LLRA“

Sausio mėnesį įprasta vertinti praėjusiųjų metų darbus. Kritiškas žvilgsnis atgalios dar niekam nepakenkė. Tačiau analizuojant praėjusiųjų metų laimėjimus bei nesėkmes derėtų prisimiti ir darbus, kurie atlikti, tačiau, atidžiau pažvelgus, buvo beprasmiai.

Beprasmiais darbais vadinu veiklą, kurios pagalba mes tik apsimetame, kad plušame tautos ir valstybės labui. Metame daug jėgų, sugaištame brangaus laiko, o naudos – nei valstybei, nei tautai. Nauda – nebent asmeninė: galime nuraminti sąžinę, kad, nepaisant pralaimėjimų, stengiamės, judame, organizuojame.

Tačiau ciniškiausia, kai dirbame vien savireklamos sumetimais: piketus, minėjimus, konferencijas organizuojame tam, kad rinkimų į Lietuvos Seimą ar Europos parlamentą išvakarėse galėtume išdidžiai sušukti – „rinkite mane, štai koks aš didis patriotas“.

Continue reading „Nebent Lietuva pasirinktų prostitutės kelią…“

Nuo Sąjūdžio įsikūrimo ir Lietuvos Respublikos atkūrimo pradžios Pietryčių Lietuvos piliečiai sovietinių ir reakcingų Lenkijos jėgų veikiami pateko į autonomijos kūrėjų pinkles, siekiančias atskirti šį kraštą nuo Lietuvos.

Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose kūrėsi įvairūs lenkų teritorinės autonomijos, apylinkės, komitetai, plevėsavo virš administracinių pastatų Lenkijos valstybės vėliavos, iš darbo buvo atleidžiami lietuvių tautybės pareigūnai, mokytojai ir kitų specialybių žmonės, persekiojami tėvai, kurie leidžia savo vaikus į lietuviškas mokyklas ir darželius, niekinami lietuviški simboliai, ignoruojamos valstybinės šventes.

Todėl šiuose rajonuose buvo įvestas tiesioginis valdymas, antivalstybinės veiklos organizatoriams buvo iškeltos baudžiamosios bylos, kaltininkai nubausti. Atšaukus tiesioginį valdymą antivalstybinė veikla nenutrūko – savivaldybėse ir seniūnijose valdžia išliko nesutramdytų asmenų rankose. Prie to prisidėjo ir mūsų buvusių prezidentų, valstybės pareigūnų nepagrįsti pažadai, nuolaidžiavimas.

Continue reading „Dėl nepateisinamo nuolaidžiavimo Lenkijos siekiams“

Neapsakomai skaudu sausio 13-osios vakarą prisėsti prie kompiuterio ir rašyti apie tokius bjaurius Lenkų rinkiminės akcijos išsišokimus (LLRA). Dar vakar Nepriklausomybės aikštėje kalbėjau, kad Lietuvai taip trūksta idealizmo, o šiandien jau tenka kur kas niūriau kalbėti apie su idealizmu nė kiek nesiderinančias politines akcijas, kurias parodė Lietuvos lenkų rinkimų akcija.

Visų pirma, pakalbėti norėčiau apie šiandienos aplinkybes ir sąmoningą jų ignoravimą. Šįryt Seime vyko iškilmingas Laisvės gynėjų dienos minėjimas, kurio metu Sigitui Tamkevičiui buvo įteikta Laisvės premija. Renginio metu pradėjus kalbą sakyti Vytautui Landsbergiui, LLRA nariai demonstratyviai paliko savo vietas, reikšdami nepasitenkinimą dėl nepriimamo Tautinių mažumų įstatymo.

Continue reading „Isos slėnio dvasios ubagai“