Temperamentingas šokis Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.
Vienos iš didžiausių Didžiojoje Britanijoje telekomunikacijų kompanijos „BT Group“ komanda penktadienį atvyko į Vilnių. Didžiosios Britanijos specialistai Londono metro savaitei iškeitė į Vilniaus dviračius, sparčią didmiesčio gyvenimo tėkmę į jaukų sostinės senamiesčio šurmulį, praneša turizmo ir verslo plėtros agentūra „Go Vilnius“. Dirbdami Vilniuje jie užtikrins, kad bendrovės informacija ir toliau kasdien pasiektų klientus visame pasaulyje.
Velomaratonas. Vilnius. 2014. Vytauto Visocko nuotr.
„BT Group“ 10 žmonių komanda savaitei darbo vietą iškėlė iš Londono biuro į modernią bendradarbystės erdvę „Monday Office“ verslo centre „Green Hall 2“ Vilniuje. Verslo atstovai Vilniuje dirbs bei pramogaus, jiems tapus vienais iš trijų turizmo ir verslo plėtros agentūros „Go Vilnius“ surengtos „Workation Vilnius“ programos dalyvių. Tai, kad savaitė Vilniuje bus įspūdinga, svečiai suprato dar oro uoste – juos pasitiko specialiai šiems svečiams parengtas režisierės Dalios Ibelhauptaitės kūrybinės komandos performansas.
„Konkuruojant dėl investicijų su kitais miestais svarbu demonstruoti Vilnių efektyviausiais būdais. Todėl pavasarį pakvietėme užsienio bendroves įsitikinti, kaip čia gera dirbti, gyventi ir leisti laisvalaikį. Pažinti Lietuvos sostinę ir jame padirbėti pareiškė norą beveik 100 bendrovių iš viso pasaulio, kurios jau susidomėjo Vilniumi. Nuosekliai apgalvojome kiekvieną trijų Vilniuje viešėsiančių bendrovių viešnagės detalę, mat siekiame, kad jie savaitę viešėdami Vilniuje puikių įspūdžių sukauptų tiek, tarsi gyventų čia daug metų“, – teigia „Go Vilnius“ direktorė Inga Romanovskienė.
Lengvasis lėktuvas Vilniaus centre. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kasdienis „BT Group“ Vilniuje atstovaujančios komandos darbas – rūpintis, kad kompanijos interneto svetainė ir programėlė veiktų sklandžiai ir būtų patogios naudoti. Todėl pasisemti patirties ir pasidalinti sėkmės istorijomis „BT Group“ komanda susitiks su „Telia“ atstovais.
Gedimino prospektas Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.
„Workation” Vilniuje bus fantastiška galimybė daugiau sužinoti apie Lietuvą bei padirbėti naujoje aplinkoje. Mes labai laukiame susitikimo su vietine telekomunikacijų lydere, norime pasidalinti geriausia praktika bei išmokti iš bendrų verslo iššūkių dirbant skaitmeninių paslaugų sektoriuje“, – sako „BT Group“ klientų aptarnavimo skaitmeniniais kanalais departamento vadovė Francesca Lee.
Pasak jos, svarbu, kad tai bus puiki galimybė komandai suartėti ir pasidalinti įspūdingomis patirtimis Lietuvoje – ši komanda nėra vykusi į užsienį dirbti ir pramogauti, tad F. Lee yra tikra, kad visi darbuotojai labai laukia pirmojo jiems skrydžio oro balionu ir Vilniaus vaizdo iš aukštai. Jos nuomone, numatyta darbotvarkė – puiki galimybė padirbėti naujame technologijų centre Vilniuje bei pasisemti daugiau žinių apie Lietuvos kultūrą.
Baikeriai Vilniuje, pagerbiant Birželio sukilimo dalyvių atminimą. Slaptai.lt nuotr.
„Aukštųjų technologijų įmonėms kaštai seniai nebėra pagrindinis veiksnys renkantis lokaciją naujam padaliniui. Kur kas svarbiau yra atrasti miestą, kuriame burtųsi įmonei reikalingi specialistai, o pats miestas būtų modernus, saugus ir galintis pasiūlyti aukštą gyvenimo kokybę. „Workation“ programa leis net trims Vakarų įmonėms pažinti Vilnių iš arčiau, susipažinti su vietos talentais ir įsitikinti kuo moderni, žalia ir dinamiška Lietuvos sostinė yra pranašesnė už pergrūstus didmiesčius susisiekimo, darbo ir laisvalaikio prasme“, – mano VšĮ „Investuok Lietuvoje“ vadovas Mantas Katinas.
Senoviškas automobilis Vilniuje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Po intensyvių darbų „BT Group“ komanda atsikvėps artimiau susipažindama su Vilniumi. Skrydis oro balionu, baidarės, teminės ekskursijos po Vilnių atskleis gražiausius Vilniaus kampelius ir gyvenimo Lietuvos sostinėje privalumus, teigiama „Go Vilnius“ pranešime.
„BT Group“ – viena iš trijų programos „Workation Vilnius“ nugalėtojų. Netrukus išbandyti darbo Vilniuje atvyks kelionių planavimo platformą valdanti „Expedia“ iš Didžiosios Britanijos bei startuolis „Order YOYO“ iš Danijos.
Oro balionai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
„Workation Vilnius“ – programa, kurios metu trys užsienio kompanijos derins darbą ir atostogas bei deleguos komandas iki 10 žmonių. Kiekviena jų Vilniuje įsikurs vienai savaitei. Vis daugiau verslo organizacijų iš viso pasaulio pastebi panašių programų naudą darbuotojų motyvacijai bei darbo našumui. Kompanijų vadovai tokiu būdu ne tik išbando naujas galimybes, bet ir įvertina kitų šalių potencialą verslo plėtrai.
Algimantas Matulevičius, buvęs Seimo NSGK pirmininkas. Slaptai.lt nuotr.
Lietuvoje žmonėms suformuota klaidinga nuomonė, kad Prezidentas yra tik atstovaujantis asmuo, atsakingas už užsienio politiką.
Apie mūsų galimybes jau užsiminiau pirmoje šio straipsnio dalyje (https://slaptai.lt/algimantas-matulevicius-lietuva-dar-turi-galimybe-1/).
Taip, šį tą nuveikti mes galime ir užsienio politikoje – pateikti savo siūlymus, parengti kai kurias iniciatyvas ir pan. Tačiau ir jos privalo būti padiktuotos mūsų valstybės, jos piliečių gerovės interesų – juos tenkinti, o ne paminti ar ignoruoti.
Mano jau aptartos Skaidrumo sistemos praktinis įgyvendinimas Lietuvoje galėtų tapti gražiu užkrečiančiu pavyzdžiu ir visai ES bei kitoms pasaulio valstybėms.
Kas trukdo, atlikus konkrečius namų darbus, Lietuvoje priėmus Skaidrumo sistemos kodeksą ir praktiškai „įsukus“ jo mechanizmą, pasiūlyti iniciatyvą Briuseliui – „Lietuva – už skaidrią Europos Sąjungą“?
Nematau objektyvių kliūčių, kad to nebūtų įmanoma padaryti.
Teiginys, kad Prezidentas neturi galių, yra pačių prezidentų ir jų aplinkos pagimdytas mitas. Atsiverskime mūsų Konstituciją ir pamatysime, kokios didžiulės galios ir įtaka tenka Prezidentui vien skiriant visų teisėsaugos institucijų vadovus, jų pavaduotojus. O teisėjų korpusą formuoja praktiškai vien valstybės vadovas.
Nereikia būti išminčiumi norint suprasti, kad jeigu tu jau suteiki žmogui pareigas, tai gali iš jų ir atleisti ar bent tai inicijuoti – kaip ir pareikalauti teigiamų veiklos rezultatų. Tačiau per nepriklausomybės metus praktiškai nė vienas aukštas teisėsaugos pareigūnas nebuvo atleistas ar kitaip nubaustas už prastus darbo rezultatus, ir tai parodo, kaip neefektyviai veikia mūsų prezidentai su savo patarėjų komandomis.
Tarp kitko, nė karto metiniuose prezidentų pranešimuose LR Seime neteko nei iš vieno šalies vadovo išgirsti nuoširdų savikritišką prisipažinimą, kad su teisėsaugos problemomis nesiseka susitvarkyti. O juk tai – visų kitų darbų pagrindų pagrindas, ir jokie „laisvės piknikai“ to neatstos.
Rūpintis tik savo įvaizdžiu bei reitingais ir šokti su vaikučiais aplink eglutę valstybės vadovui ar vadovei nepakanka – mūsų šaliai tai per brangiai kainuoja tiesiogine ir perkeltine šio žodžio prasme. Nes kai šitaip elgiasi pirmas valstybės asmuo, jo pavyzdžiu seka kiti.
Lietuvos prezidentūra. Kas taps naujuoju šių rūmų šeimininku? Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Taip susiformuoja klaidingas įsitikinimas, kad šioje valstybėje net nebūtina aukotis ir stengtis, nes ir be to įmanoma turėti gerus reitingus. O jie bus, jeigu turėsi gerus ryšius su žiniasklaida.
Tokia padėtis ir gimdo „tulpės“ laiškus ir tarpininkus masiulius bei pasidygėjimą keliantį pirmojo valstybės asmens nusižeminimą prieš oligarchus.
Taip parduodamas valstybės prestižas, o pati valstybė, jos aukščiausiosios institucijos tampa oligarchų įkaitu ir jų nuolankiu tarnu.
Suprantu, kad mane už šį sakinį kars, bet negaliu nepaklausti: o kuo mes tuomet skiriamės nuo Rusijos ir nuo jos vadovo?
Manau tuo, kad V. Putino oligarchai bent prisibijo, o pas mus Prezidentės – ne. Bet juk tokia padėtis – tai visiškas mūsų aukščiausio lygio vadovų krachas. Ir nieko – tyla… Ar tiesiog – nerišlūs pasamprotavimai.
O juk reikėjo išeiti prieš Lietuvą ir atvirai pripažinti padarius didžiulę klaidą. Ir – nuoširdžiai atsiprašyti visų žmonių, viešai pasmerkti tokias praktikas ir nuo jų atsiriboti.
Suprantama, pirmiausia tai nereikia pakliūti į tokią padėtį, kuri daro gėdą valstybei ir neša didžiulę žalą jos institucijoms. Kai net aukščiausias valstybės pareigūnas susisaistęs kompromituojančiais ryšiais, naivu tikėtis, kad jis bus principingas ir reikalaus atsakomybės iš jam atskaitingų institucijų vadovų. Ar juo labiau – iš teisėjų, į kurių veiklą apskritai niekas nedrįsta kištis.
Tam surastas puikus pasiteisinimas – atseit, teismai yra savarankiški, ir niekas neturi teisės jiems nurodinėti.
Tačiau Lietuvos piliečiai Prezidentą renka ne tam, kad jis nebyliai stebėtų, kaip teismuose, dangstantis nepriklausomumu, klesti korupcija ir selektyvinis teisingumas.
Lietuvos piliečiai Prezidentą renka tikėdamiesi, kad jis bus jų konstitucinių teisių garantas ir užtikrins jų visų lygybę prieš įstatymą – nepriklausomai nuo to, ar tu esi eilinis žmogus, ar turčius, žarstantis milijonus.
Kitaip sakant, žmonės pagrįstai tikisi, kad jeigu jiems, neduok Dieve, kažkas nutiks, tai jie turės visas Konstitucija garantuojamas galimybes savo pažeistas teises apginti teisme.
Manau, tuo vadovaudamasis Prezidentas ir turi veikti: prioritetas ir šventas dalykas jam turi būti ne teisėjų nepriklausomumas, kuris mūsų sąlygomis neretai virsta savivale, o žmonių teisės ir visų piliečių lygybė prieš įstatymą.
Deja, tokiu rakursu į teisingumo būklę mūsų valstybėje dar niekas nepažvelgė. Visą laiką tik ir tebuvo šnekama apie šventą teismų nepriklausomumo principą ir ribotas Prezidento galias (tai išgirsta visi, kurie kreipiasi į Daukanto aikštę pagalbos), o kad tuo metu teismuose Respublikos vardu buvo trypiamas teisingumas, visiem buvo nė motais.
Šitaip toliau nebegali būti: arba teisėjai, pasinaudodami išgirtąja savivalda, savo arklides išsimėžia patys, arba tai turi padaryti naujai išrinktas Prezidentas – gal net paleisdamas visą teisėjų korpusą ir atgal priimdamas tik tuos, paskui kuriuos nesivelka tamsus šleifas.
Dar vienas tikslingai kuriamas mitas – kad už vidaus politiką atsako tik šalies Vyriausybė. Ne ir dar kartą ne! Jeigu LR Konstitucijoje įvardyta, kad šalies vadovas yra LR Prezidentas, tai jis ir atsako už viską, įskaitant Vyriausybės veiklą – kartu su LR Seimu. Juk jis aktyviai dalyvauja formuojant tą Vyriausybę, todėl ir pareikalauti iš jos ne tik gali, bet net ir privalo. Be to, niekas nedraudžia Prezidentui pačiam imtis daugiau iniciatyvos sukuriant tokią sistemą, kuri leistų Lietuvoje įsiteisinti šalia teisinio ir socialiniam teisingumui. Tai būtų fundemantalios svarbos uždavinys, bet kol kas tik pasyviai fiksuojama, kaip oligarchai skurdina dirbančiuosius, mokėdami neadekvačius atlyginimus, ir kaip apvaginėja pensininkus, mokytojus, medikus, kultūros darbuotojus, piktybiškai nemokėdami mokesčių valstybei.
Lietuva, norėdama sukurti modernią šiuolaikišką ekonomiką, turi ryžtingai atsisakyti vartotojiškos ekonomikos, reikalaujančios daug resursų, ir pereiti prie konkrečios bendruomenės ir atskiro jos nario gyvenimo kokybės gerinimo.
Valstybės esminiu rūpesčiu turi tapti visos valstybės žmonių gyvenimo kokybė. Tai pasireiškia aktyvia kiekvieno veikla – darbu, geru atlyginimu, geresnėmis gyvenimo sąlygomis, geresniu maistu, sveikesne gyvensena, galimybe auginti vaikus ir juos lavinti, ugdant atsakingas bei neordinarias asmenybes ir gerus specialistus. Tai pasiekiama vystant šalies ūkį aukštųjų technologijų, mokslo pasiekimų pagrindu visose veiklos srityse.
Čia šalies vadovas turi veikti kartu su Vyriausybe ir siekti, kad būtų susitarta su visais socialiniais sluoksniais, kaip sutvarkyti šalies ūkį – kad jis per kuo trumpesnį laiką, investuojant tiek valstybės, tiek gyventojų ir privačių bendrovių lėšas, pasiektų užsibrėžtą teigiamą rezultatą.
Šalies poreikių tenkinimas savos gamybos produktais turėtų tapti valstybės prioritetu. Didieji miestai nebeplečiami, jie išlieka mokslo ir kultūros centrais, o gamyba perkeliama į regionus. Pakeičiamas požiūris į urbanistiką, t.y. gyvenamą aplinką.
Sukuriama tokia sistema, kai gyvenamoji aplinka kiek įmanoma labiau priartinama prie Gyvosios Gamtos, išnaudojant jos bei šiuolaikinių technologijų teikiamus privalumus ir taip iš esmės pagerinant gyvenimo kokybę. Valstybė investuoja į šiuolaikines technologijas, pirmiausia – švarios energetikos, švaraus transporto, sveikos gyvensenos ir, svarbiausia, į naujoviško švietimo ir mokslo sritis.
Būtina atsisakyti klaidingo požiūrio, kad tik versle sukuriama pridėtinė vertė. Pridėtinę vertę kuria ir mokslo, švietimo, sveikatos, kultūros įstaigos, net pramogų industrija. Verslą būtina vertinti kaip ir kiekvieną naudingą žmogaus veiklos sritį, bet negalima jam priskirti dangiškų galių.
Verslas atlieka labai reikalingą funkciją valstybės gyvenime, bet ir kitos veiklos sritys valstybės bendruomenei ne mažiau reikalingos ir svarbios.
Valstybei būtinos investicijos, bet vėl gi nereikėtų pamiršti, kad investuotojas deda pinigus ne iš altruizmo, o dėl to, kad tikisi gauti naudą. Valstybė turi atsakingai vertinti investicijų naudą ir numatyti, kokios bus pasekmės. Svarbiausia pasverti, ar tai bus naudinga Lietuvos žmonėms visais įmanomais aspektais.
Besikviečiant užsienio investuotojus, Lietuvoje pamirštama, kad yra daug neišnaudotų vidinių galimybių: dideliems, bendravalstybinę reikšmę turintiems ir skaidriems verslo projektams visų pirma turėtų būti panaudojamos valstybės ir Lietuvos gyventojų bei verslo laisvos lėšos. Šalies bankuose ir kitose finansinėse institucijose laikoma apie 20 milijardų eurų gyventojų ir įmonių piniginių lėšų – ir dažniausiai laikoma be palūkanų.
Tai – didžiulis kapitalas, kurį valstybė, sukūrusi perspektyvius projektus energetikos, transporto, infrastruktūros, IT srityse, galėtų efektyviai panaudoti. Tam tereikia kūrybingumo ir noro.
Labai svarbi valstybės vadovo priedermė – ne vaikytis pigaus populiarumo ir tenkinti vadovo ego, o ginti bendrąjį visuomenės interesą. XXI amžiuje nebegalime leisti vienam asmeniui ar grupei beatodairiškai siekti naudos bet kokia kaina, paminant bendruosius valstybės interesus.
Visų pirma, būtina įvertinti, kokią naudą ta veikla atneša bendruomenei, valstybei ir kokios jos socialinės pasekmės. Jeigu šiandien Lietuva pirmauja ES pagal skurstančiųjų skaičių ir mažiausius atlyginimus, tai dėl to kalti ir buvę bei esantys valstybės vadovai – be išimties ir visų rangų – kad leido susidaryti tokiai apgailėtinai bei gėdingai padėčiai.
Būtent šalies vadovas gali ir privalo sutelkti visą šalies bendruomenę didiesiems strateginiams valstybės tikslams pasiekti.
O koks didingesnis tikslas dar gali būti, nei atkurti mūsų Tėvynę Lietuvą?
Korupcijos pančiai Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Tai skamba gražiai, bet ir su didele doze pesimizmo. Ar išvis tai įmanoma? Ar mes jau nepasiekėme to kritinio taško, kai padėtis tampa nebepataisoma? Pagaliau, ar užteks jėgų, kai jau prarasta kone milijonas piliečių?..
Vis dėlto manau, kad padėtį dar įmanoma pataisyti, tačiau su viena esmine sąlyga – jeigu dauguma iš mūsų supras, kad tik nuo kiekvieno atsakingos pozicijos ir apsisprendimo ta galimybė priklauso. Ir nesvarbu, kur mes begyventume – čia, Tėvynėje, ar tremtyje (dažniausiai priverstinėje).
Jei iš tikrųjų norime, kad ir po 100 metų čia būtų Lietuva, turime apsispręsti. O jei nusisuksime, tai žinokime, kad dalyvaujame Lietuvos kaip valstybės laidotuvėse.
Pokalbis su istoriku, ekonomistu, visuomenininku pulk. lt. Kęstučiu Eidukoniu
Istorikas, ekonomistas, visuomenininkas plk. lt. Kęstutis Eidukonis. Slaptai.lt nuotr.
Kalbame daugiausia apie mokesčius. Akivaizdu, kad tai – Achilo kulnas?
Iš kur atsirado vadinamasis šešėlis? Dėl per didelių mokesčių. Sąžiningai dirbantis ir šeimą norintis išlaikyti žmogus to negali. Ypatingai pradžioj, jei atidarai verslą, pinigų trūksta, apyvartinių lėšų trūksta. Ateina valdžia ir atima pinigus, kurių reikia, kad galėtum išgyventi. Tada tu turi pasirinkti: arba sąžiningai sumokėti mokesčius ir po mėnesio uždaryti verslą, arba pasaykti sau: „Šį kartą truputį nusuksiu“.
Arba išvažiuoti, emigruoti?
Teisingai. Pasirinkimų daug nėra. Yra Vilnius ir Kaunas, kur situacija kiek geresnė, bet kaimuose žmonės skursta, darbų nėra. Kas neišvažiuoja, tas griebiasi alkoholio. 40 nuošimčių žmonių tarybiniais laikais dirbdavo ūkiuose. Su mechanizacija atėjo laikai, kai užtektų 2 nuošimčių dirbančių žemės ūkyje – išlaikyti Lietuvą ir dar eksportuoti. Amerikoje taip pat buvo šis reiškinys, tik ūkininkai eidavo į fabrikus, anglių kasyklas, transporto sistemą. Atsirasdavo naujų darbų. Kur lietuviai eis be aukštesnio, kompiuterinio išsilavinimo?
Kas per reiškinys yra „Globali Lietuva“? Koks jo tikslas ir kur jis eina? Ir ką manote apie vadinamąją dvigubą pilietybę?
Mano atsakymas bus asmeninė nuomonė. Jeigu Lietuva susitvarkys, dviguba pilietybė bus nesvarbi, žmonės neišvažiuos. Antra, jie pradės grįžti. Iš viso dviguba pilietybė Europos Sąjungai – nerealus klausimas. Europiečiams, ar tu važiuoji dirbti į Vokietiją, ar į Lietuvą, tos dvigubos pilietybės nereikia. Bet jei važiuoji į Ameriką, Kanadą, Australiją, Pietų Ameriką, tai tau gal jos reikės. Per LRT forumą daviau gerą pavyzdį, kai kunigas buvo paskirtas į parapiją Amerikoj, nes jis kalba lietuviškai. Į lietuvišką parapiją pradėjo plūsti filipiniečiai, ir vyskupas kunigui pasakė: turi darbo vizą, bet turi išmokti ispaniškai kalbėt ir priimti JAV pilietybę. Jis taip ir padarė. Kai grįžo į Lietuvą, jo pasą konfiskavo. O jis gimęs Sibire, tremtinių vaikas. Gražiausia, kad jis čia užsibuvo vieną dieną ilgiau, nei leidžiama (90 dienų), ir atsidūrė areštinėj.
O jūsų pavyzdys?
Turiu dvi pilietybes: JAV ir Lietuvos. Galėčiau turėti trečią – Vokietijos. Tai kaip motina ir tėvas: katras man meilesnis? Tai tas pats, kaip pasirinkti tarp keturių anūkų. Galiu mylėt abi šalis, ar ne tiesa?
Lietuva įsipareigojusi remti išeivius. Regis, labai kilnus tikslas būtų galingai, pasiturinčiai valstybei?
Tai bandymas iš ko nors blogo padaryti ką nors gera. „Global Lithuanian Leaders“, „Globalios Lietuvos“ programa yra geras dalykas, nes žmonės išvažiuoja, įgauna patirties, kurios čia negautų, išeina mokslus, pamato kitonišką pasaulį. Būtų labai gerai, kad jie grįžtų. Bet jei tokios prastos sąlygos Lietuvoje bus ir toliau, mes juos prarasim.
Bet šiuo metu per įvairias ministerijas, savivaldybes stengiamasi sugrąžinti žmones, sudarinėjami konkretūs planai įvairiomis kryptimis.
Mes turime reikalą su simptomais. Nežiūrima į priežastis. Gal kariškai žiūriu į šį klausimą, bet jį keliu taip: „Kas yra mūsų problema? Mūsų problema yra emigracija.“ Kas ją skatina? Tvarkykim emigracijos priežastis. O dabar ant skaudamos vietos tarsi uždedamas „bandažas“. Dalis žmonių vis tiek emigruos, nes svetur viskas gražiau žaliuos. Tačiau ne tokiu dideliu mastu. Kurkime palankią aplinką. Geopolitinė, strateginė Lietuvos padėtis – puiki. Anksčiau ar vėliau reikės plčiau prekiauti su Rusija, kai ten viskas susitvarkys, ir geresnės padėties, kaip Lietuvos, nėra pasaulyje. Žemė derlinga, žmonės darbštūs. Galima Lietuvoj sukurti idealią vietą verslui. „Brexit“ vykstant daugeliui reikės apsispręsti, kur „nutūpti“, kad neišeitum iš eurozonos. Lietuva – geras pasirinkimas: visi kalba angliškai ir kitom kalbom, o sukūrus tinkamas sąlygas, visi čia ir suvažiuotų.
Apie 50 000 lietuvių dėl „Brexit“o atsidūrė keblioj padėty. Regis, jūs turėjote idėją, kaip jiems padėti?
Yra proga Lietuvai tuos darbus, kuriuos Anglija per „Brexit“ą praras, atkraustyti čionai. Kodėl tie žmonės neieškomi, nekviečiami?
Kitu atveju žmonės čia ne tik neatvyks, bet atsisakys Lietuvos pilietybės? Nuo ko pradėti?
Būtinai daryti mokesčių reformas ir mažinti valstybės išlaidas. Vienas būdas – atsisakyti prestižinių pastatų Senamiesty. Privatizuoti, kurti viešbučius, gyvenamus namus. Tie pastatai yra didelės vertės, kuri neišnaudojama.
Bet yra ir kita medalio pusė: Senamiesty yra privatizuotų namų ir sklypų, kurie laikomi griuvėsių pavidalu daugelį metų.
Tai irgi iš dalies sukuriama valdžios, kai iškeliamos sąlygos dėl istorinės vertės, kurias sunku įgyvendinti. Bet, aišku, valdžia turi ir prižiūrėti, kad savininkas nejudamą turtą sutvarkytų. Reikėtų pradėti nuo nulinio balanso.
Paimkime Indijos pavyzdį. Geriausi kompiuterių specialistai pasauly yra indai. Bet ten nuėjus į banką, jei nori išgryninti čekį ar pakeisti valiutą, tave pasitinka šimtai išdidžių raštininkų su milžiniškais sąskaitybos foliantais, ir iškilmingai, kone valandą kažką ranka įrašinėja į knygą, surašinėja net kiekvieno banknoto numerius. Juk galėtų viską kompiuterizuoti ir vietoj šimto pasodinti vieną žmogų, taip pat sutaupyti brangų kliento laiką. Turbūt taip mėginama milijonus žmonių apsaugoti nuo bedarbystės?
Tai vadinamieji „employers of last resort“. Valstybė pagal oficialią darbo užtikrinimo programą samdo žmogų kad ir nenorimam, bet darbui – „paskutinei priebėgai“. Taip išvengiama nedarbo augimo.
Tai ir pas mus gal neretai sukuriami etatai dėl tos pačios priežasties?
Tai likę nuo sovietinių laikų. Tada nerūpėjo, padarai pelną ar ne. Trys šimtai žmonių fabrike gamina kažkokius varžtus, nes jiems reikia darbo. Panamoj tą irgi mačiau: darbininkai pjauna žolę su mačetėmis. O juk galėtų paimti žoliapjovę.
Taigi ši problema skausminga ir egzistuoja visam pasauly. Tačiau progeso nesustabdysi?
Niekas nenori vietoj buldozerių vėl imtis šiupelių. Socialistinis modelis sudaro kliūtis ir neleidžia valstybei augt normaliai. Valstybė auga nepaisant valstybinių kliūčių, o ne dėl jų. Reikia naikinti tas kliūtis.
Sudaryti sąlygas žmonėms atrasti naujus pragyvenimo būdus, kiek įmanoma daugiau savarankiškus, bet pakankamai saugius, kad žmogus nesijaustų nereikalingas valstybei.
Nereikalingų žmonių valstybei nebūna. Yra toks posakis: „Nėra nevykusių žmonių. Blogiausiu atveju jie gali būti nevykėlio pavyzdžiu“.
Mums kaip tik trūksta darbo rankų, o darbo – vis daugėja.
Airija pasiekė ekonominį šuolį dėl to, kad sumažino mokesčius: jie mažiausi ES. Todėl visi pradėjo ten važiuoti ir kelti pragyvenimo lygį.Prieš dvejus metus Lietuvoje buvo sukurta Emigracijos komisija, kurioje nėra nė vieno emigranto. Ar ji gali sutvarkyti mokesčius, pakeisti požiūrį į darbuotoją? Kol kas per vienerius metus pasiekta tiek, kad susiorganizuota.
Kas turėtų pirmas tai pasakyti? Koks finansų ministerijos vaidmuo? O bankų?
Mūsų bankai yra skandinavų bankai. Jie mums paskolų neduoda, o visą pelną išsiveža į Skandinaviją. Jie gyvena iš mokesčių už paslaugas.
Jei banko tarnautojas padaro pavedimą, turi sumokėti 5 eurus…
Lietuva turi turėti savo banką, valstybinį ar komercinį, antraip šalis nekontroliuoja savo ateities.
Šiais metais bent pradėta kalbėti apie mokesčių reformą. Tai teikia vilties. Bet reikia numatyti reformų padarinius, to neatlikus reformos gali veikti priešinga linkme. Reikia veikti labai atsargiai, pamažu, nes Lietuvos ekonominis modelis labai skiriasi nuo Vokietijos, Airijos ar Skandinavijos. Reikia sukurti savo modelį, kuris būtų visos valstybės strateginis planas. Jis turi veikti keičiantis administracijoms bent 10 metų į priekį. O pradėtų veikti po dvejų metų. Kol kas kiekviena nauja valdžia viską daro iš naujo, kaitalioja įstatymus.
Emigracijos strategijoje viskas gražiai, detaliai surašyta. O plano, kas darytina, kada ir kas darys – nėra. Kas atsakys – nenumatyta.
Ar jums neatrodo, kad ne geografinė, bet geopolitinė Lietuvos padėtis yra sudėtinga: tokios kaimynės, kaip Baltarusija su mažiau išvystyta ekonomika, arba Rusijos tranzitas per teritoriją į Kaliningradą, statoma Astravo elektrinė „sodina“ ir varžo galimybes?
Geras klausimas. Kontrabanda (cigaretės, alkoholis) iš kaimyninių šalių turi būti ne skatinama, kaip dabar. Jeigu šių produktų kainos būtų sulygintos su kaimyninių šalių, nebūtų išleidžiama tiek lėšų gaudant kontrabandininkus. Be to, kovoti reikia ne su alkoholiu, o su alkoholizmo priežastimis. Duokime žmonėms viltį, ir jis sumažės. Vėl kovojama ne su priežastimis, o su padariniais. O priežastys – per didelės kainos ir neviltis.
Sukurta struktūra nepasiduoda išjudinimui. Be to, partiečiai atsakingi partijai, o ne Lietuvai. Čia tai bent „dviguba pilietybė“: kam esi lojalus, partijai ar šaliai? Ar ES? Jei Lietuvai bus geriau, bus geriau ir Europai, o ne atvirkščiai. Esu ne globalistas, o Lietuvos patriotas. Dideli mokesčiai Europai yra normalu, ten bedarbystė siekia 10 procentų. JAV šiuo metu mokesčiai sumažinti, panaikinti varžantys įstatymai, ir bedarbystė siekia vos 3,8 procento. Pernai mokesčių surinkta daugiausiai per ilgą laiką.
Paprastai per didelė reglamentacija, noras visiems suteikti lygias teises siejamas su socialistais. Norai geri, bet ekonomika ima stagnuoti. Tačiau nuolat tai vienur, tai kitur lipama ant to paties grėblio.
Geriausias pavyzdys – tai, kas dabar darosi Venesueloje, Kuboje. Venesueloje viskas dingo nuo lentynų, žmonės badauja. Gera ekonomika šalies, kuri turi pakankamai naftos, buvo sugriauta. Paimkime Kiniją. Valdžia padarė su žmonėmis sutartį: turėsite laisvą ekonomiką, bet ne laisvą politiką. Ir tas susitarimas veikia. Jums verslas, mums politika. Kinai bijo chaoso. Bet ir tai ilgai neišsilaikys, nes yra daug valstybinių prasiskolinusių įmonių. Gaminama daug neparduodamos produkcijos, bet gamyba nesustoja. Auga tušti miestai su automobiliais ir kita technika, nes jų nėra kur dėti. Užtat žmonės turi darbą (apie tai kalbėjome anksčiau). Pasaulis keičiasi, ir mes nežinome, kas bus ateity. Ar galėjom prieš dvidešimt metų pasakyti, kad kompiuterį, IPhone‘ą nešiosimės kišenėje?
Bet techninis progresas ekologine prasme gali būti pražūtingas…
Pavyzdžiui, diegiami elektriniai automobiliai. O bateriją pagaminti labai brangu, ir ji sukelia baisią taršą. Baterijų utilizavimas trunka 40 metų. Kasyklos, kuriose išgaunamos medžiagos joms pagaminti irgi labai teršia aplinką.
Taigi reformos turi būti daromos matant jų tarpusavio sąsajas. Skatinčiau vyriausybę galvoti, kokios bus pasekmės. Jei viena dalis neveiks, neveiks ir visas „aparatas“. Reikia mokėti viską apskaičiuoti. Juk pinigai visą laiką cirkuliuoja. Kuo didesnė apyvarta, tuo daugiau mokesčių surenkama.
Koks modelis buvo Lietuvoje tarpukariu?
Už išdalytą žemę ūkininkams, atimtą iš bajorų, šiems buvo atlyginta vertybiniais popieriais, už juos galima buvo statyti fabrikus. Žmonės nieko neprarado. O už valstybės remiamą mokslą, baigus universitetą ir gavus darbą, reikėdavo atidirbti, kad kiti žmonės tą mokslą gautų. Tarp valstybės ir žmonių buvo solidarumas.
Apibendrinkite pokalbį vienu sakiniu.
Lietuva turi rasti savo nišą pasaulyje, kurioje galės pirmauti.
Istorikas, ekonomistas, visuomenininkas pulk. lt. Kęstutis Eidukonis. Slaptai.lt nuotr.Dr. Daiva Tamošaitytė. Slaptai.lt nuotr.
Pokalbis su istoriku, ekonomistu, visuomenininku pulk. lt. KęstučiuEidukoniu
Mane sudomino jūsų gyvenimo etapas, kai Panamoje padėjote atstatyti ekonomiką. Lietuvoje jūs daugelį metų esate PLB ir Seimo komisijos narys, patarinėjate ekonomikos ir kitais klausimais. Kodėl Panamoje jūsų darbas davė greitų rezultatų, o čia – niekas nejuda iš mirties taško?
Labai geras klausimas. Penkerius metus praleidau Panamoje kaip atsargos karininkas „Southern Command“ gretose, tyrinėjau šalį. Per invaziją buvau atšauktas. O vėliau šalį atstatėme per metus. Pirmas dalykas, Panamoje aš buvau ne vienas, ten dirbo visa komanda. Paramą gaudavau iš Amerikos: iš atsargos karininkų, policininkų, ispanakalbių advokatų, finansininkų, ekonomistų, kai reikėjo atkurti pašto sistemą, ligoninių darbuotojų ir kita. Panamos prezidentas Guillermo Endara neturėjo didelio patyrimo, bet Amerika labai padėjo. Amerikiečių inžinieriai statydavo tiltus, mokyklas, ligonines. Džiunglėse žmonės dažnai nebuvo matę gydytojo. O pradėjo gauti geriausius dantis tiesiai iš Bostono!
Lietuva serga tokia liga, kurią galima įvardinti: „Aš pats viską žinau“. O čia, matote, ateina amerikonas ir aiškina, ką daryti. Dar keisčiau, kad labiau pasitikima lietuviškai nekalbančiais atvykėliais reformatoriais, o savais, lietuviškai kalbančiais ir sergančiais už Lietuvą nepasitikima. Pasitvirtina patarlė: „Savam krašte pranašu nebūsi“. Man susidarė įspūdis, kad Seime yra žmonių, nenorinčių ekonomikos pagerėjimo. Anksčiau, kai teikdavome pasiūlymus, buvo sudarinėjamos spragos. Jeigu po diskusijų visi būdavo „už“, vienas visada būdavo „prieš“. Liberum veto galiojo, nes sprendimai turėjo būti priimti vienbalsiai. Tada pradėjome priiminėti sprendimus tokiems balsuotojams išėjus į kitus posėdžius.
Kaip vertinate ekonominę situaciją šiandien?
Dėl emigracijos Lietuva yra priėjusi liepto galą. Reikia skubiai spręsti ekonomikos klausimus ir keisti požiūrį į tai, kokia Lietuva pasauly turi būt. Mano nuomone, mes nustumti į Rytų Europos pakraštį; bet negalime gretintis su Bulgarija ir panašiomis šalimis. Mes turime būti Europos centru. Negalime dirbti už pusę duonos bakano – dirbkime už visą.
Kaip verslo konsultantas eidavau į firmas. Pirmas dalykas, kurį liepdavome suformuluoti, buvo „mission state“, tai yra, apibrėžti firmos tikslą. Tai savininkams, jų žodžiais, būdavo sunkiausias dalykas gyvenime. Negali pasitelkti profesionalą, kuris surašys gražius žodžius. Pirmiausia tavo darbininkai turi tikėti tavimi, tu pats ir tavo klientai. Jei sakai, kad kursi geriausią kokybę, o darbininkams liepi „prastumti“ broką, prarandamas tikėjimas. Jei nori sukurti firmą arba padėti valstybei, negali dirbti be kilnaus tikslo. Turi būti aišku, už kokius nuopelnus norite būti žinomi.
Neseniai jūs pateikėte Seime pasiūlymus dėl Lietuvos ekonomikos ir ateities vizijos, kuriuos integruoti į darbotvarkę panoro kai kurie politikai. Vadinasi, kažkas jau pajudėjo?
Taip, ir ne tik jie, bet ir daug kitų žmonių. Kasdien gaunu daug laiškų. Daug klausimų ir raginimų. Žinoma, yra ir negatyvių atsiliepimų.
Žinome Airijoje arba Ispanijoje įvykusius didžiulius ekonomikos „stebuklus“. Ar matote tarp tų šalių kokius nors bendrumus be to, kad jų inteligentija atėjus momentui suvokė reikalą ir sutelkė jėgas kilniam tikslui ir pajungė tam visus resursus? O gal tai susiję su perversmais, ideologijų kaita?
Skirtumas tarp Lietuvos ir minėtų šalių yra tas, kad čia dar likę daug sovietiško mentaliteto. Visi keikia verslą. O kas sukurs tuos darbus? Valdžia? Ji nekuria, ji tik sudaro sąlygas, kad verslas augtų. Turime dirbti kartu su verslu. Amerikoje smulkusis verslas sukuria daugiausia darbo vietų. Amerikoje verslą galiu užregistruoti per internetą už 10 dolerių. Iškart galiu atidaryti banke sąskaitą. Jei moku iš pradžių minimalią algą darbuotojams, jie mato perspektyvą. Tokiu būdu kompanijos gali išaugti, užtikrinti algų augimą ir socialinį draudimą. Pavyzdžiui, Vakarinėje pakrantėje (Silicon Valley) daug sekretorių iš pradžių gaudavo nedidelius atlyginimus, bet galėjo įsigyti kompanijų akcijų. Dabar jos yra milijonierės. Lietuvoje pradėjus verslą veikla iškart yra užsmaugiama per mokesčius.
Tai yra, Amerikoje verslininkai mato perspektyvą, galimybes pradėdami ką nors nuo nulio ir nėra iškart užblokuojami?
Taip, o kita vertus, visi žino, kad yra didelė rizika, juk visko reikia išmokti, konkuruoti, galima viską prarasti, bankrutuoti. Tai kasdienė praktika. Kartais tenka verslą atidaryti tris, keturis ir daugiau kartų, kol pasiseks. O Lietuvoje kartą pabandę ir nusvilę žmonės išsigąsta, viską meta.
Geriau eiti į Darbo biržą, nedirbti ir gauti pašalpėlę… Gyvenimas nuo to juk nepasidaro nei saugesnis, nei sotesnis, nei pagaliau žmogus gali įgyvendinti savo svajones, pasijusti dirbančiu ir vertingu.
Arba eina dirbti taksi vairuotojais ir panašiai, nieko nauja nebando. Taksisto darbas taip pat sunkus. Bet jau pastebiu, kad ir jie nori pradėti savo verslą. Kartais klausinėja, kaip ir ką daryt. Kaip sakoma, nukritus nuo arklio, reikia vėl ant jo užlipt.
Vadinasi, lietuviai išvažiuoja todėl, kad čia nėra sąlygų nuosavam verslui. Žmonės visam pasauly vienodi, visi nori gyventi gerai ir sukurti kažką savo. Nebent manytume, kad lietuviai visiškai kitokie, nei likusi žmonijos dalis.
Sąlygos pradėti verslą Lietuvoj yra labai apsunkintos. Tai rodo ekonomikos nesupratimą. Paimkime Singapūrą. Ar ten yra deimantų, aukso? Ką jie turi? Labai mažą plotą žemės ir labai darbščius žmones. Ką mes Lietuvoje turim? Didelį plotą žemės ir darbščius žmones. Turėtume geriau gyventi, nei singapūriečiai. O jų vidutinis metinis uždarbis yra 40 000 eurų per metus.
Gal prie sovietinio mąstymo prisideda tam tikros grupės žmonių, turinčios galios svertus, bet nenori, kad kas nors keistųsi, ypač mokesčių sistema?
Manau, yra manoma, kad valstybė turi tiek ir tiek paimti, paskui ką nors išlaikyti. Paradoksas, bet kuo mažesni mokesčiai, tuo daugiau jų surenkama.
Bet juk tai – ekonomikos abėcėlė.
Daugelis valdžioj to nežino, man aiškina, kad sumažinus PVM maisto produktams, biudžete atsiras skylė. Sakau, palaukite, koks deficitas? Kiek per metus mes išleidžiame Lenkijoje? Jei neklystu, apie 300 000 000.
Tai gal mūsų ekonomikos patarėjai „dirba“ Lenkijai? Tiksliau, geri patarėjų patarimai ignoruojami?
Jie negirdi arba nesupranta. Išeina, kad dirbama valstybės nenaudai. Teksase gyvenau, kai buvo sausas įstatymas. Iš ten žmonės šnapso važiuodavo pirkti į gretimas valstijas. Tie, kurie garsiausiai kalbėdavo apie šnapsą, papirkdavo baptistus, kad jie balsuotų prieš alkoholio vartojimą. O kas tuos pinigus parūpindavo? Turintys tąsias šnapsines anose valstijose. Kuo čia dėta blaivybė? Tas pats ir čia. Jeigu norime konkuruoti su Lenkija, iš viso nuimkime PVM. Tada lenkai pas mus važiuos pirkti maisto. Jie ir padengs pajamų mokestį. Tai apsimokės, nes firmos Lietuvoje gaus daugiau pinigų.
Akivaizdu, kad ilgai tokia status quo neišsilaikys: valstybė skursta, didėja infliacija ir valstybės skola, dirbančių gyventojų mažėja. Žmonės fiziškai nebegalės sumokėti tų mokesčių (apie jų vegetaciją ir asmenybės nuskurdimą net nekalbėkime).
Amerikos investuotojai pirmiausiai žiūri, ar jų nejudamas turtas čia bus saugus. Negaliu jiems to garantuoti, nes yra pilna pavyzdžių, kai valdžia pastatus liepia nugriauti arba atima. Kas už to stovi, neaišku. Negali sužinoti, kas kėsinasi į tavo turtą. Pradėdamas verslą sudarai sąžiningą planą, kiek kas tau kainuos – nuo patalpų nuomos iki energijos išteklių. O tau gali pasakyti: keisk planą, nes gali mokesčiai pakilti. Tada galvoji: reikia palaukti, kol viskas susitvarkys. Kadangi situacija nesikeičia, verslo niekada neatsidarysi.
Sukuriamas neapibrėžtumo, neaiškumo fonas, kai imama manyti: gal neverta pradėti? Žmonės nusivilia?
Pažįstu labai daug investuoti bandžiusių žmonių, ir pats jų nemažai pakviečiau grįžti į Lietuvą, tarp jų – Mažeikių naftos pirkėją ir daug kitų. Jie atvažiuoja, apsižiūri ir sako: „Dar ne laikas, nėra sąlygų, pirma Lietuva turi susitvarkyt. Jeigu kas nors neaišku, kam rizikuot?“ Ir išvažiuoja.
Rizikinga terpė palaikoma. Ir dar vienas fenomenas stiprėja, į kurį dėmesį atkreipia drąsesni žurnalistai – tai didėjantis slaptumas. Viskas tampa valstybės ar biznio paslaptimi, ir visuomenė negali sužinoti skaičių, kurie privalo būti skelbiami viešai. Kiek kas kainuoja, kiek kas kam sumokėjo, kokie yra tarpusavio ryšiai. Piliečiai nežino, kiek, kur ir kas supirkinėja žemę, kas kur investavo.
Skaidrumo nėra. O kompiuteryje kiekvienas turėtų matyti registrų centro informaciją, ji turi būti lengvai randama. Tas pats tinka ir UAB. Jei sukuriama UAB, mes turime teisę žinoti narių sudėtį. Dabar to nėra. Trečdalis žmonių Lietuvoj dirba valdiškuose darbuose. Vadinasi, du trečdaliai turi valstybės tarnautojus išlaikyti. Valstybės išlaidos yra per didelės. Valdiški pinigai iššvaistomi. Kiek sukišta į Ignalinos atominės elektrinės uždarymą?
Mano nuomone, didžiausia klaida buvo ją uždaryti. Bet viską sudėjus matyti, kad „klaidos“ kartojasi pagal tam tikrą schemą.
Jeigu norėčiau sužlugdyti ekonomiką, būtent taip viską ir daryčiau (juokiasi).
Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) pirmininkas Vytautas Bakas dalinasi pasiūlymais, kuriuos, jo nuomone, reikėtų nedelsiant įgyvendinti, kad ateityje pavyktų apsaugoti visuomenę nuo niekam neatskaitingų neteisėtą įtaką darančių galios centrų.
Pirmadienį V. Bakas feisbuke išskyrė kelis, jo nuomone, svarbiausius siūlymus, kuriuos reikėtų įgyvendinti po atlikto NSGK parlamentinio tyrimo.
Tarp politiko išskirtų iniciatyvų yra civilinio turto konfiskavimo įstatymas, užuominos apie licencijų žiniasklaidai griežtinimą bei visuomenės informavimo priemonių koncentracijos mažinimą.
V. Bakas feisbuko įraše taip pat pažymi būtinybę atlyginti valstybei žalą, kurią padarė neteisėtą įtaką naudojusios įmonės. Taip pat pabrėžia, kad reikia atsisakyti tokių įmonių paslaugų valstybei strategiškai svarbiuose objektuose.
„Keletas pasiūlymų nedelsiant:
parengti ir priimti Civilinio turto konfiskavimo įstatymą (Assets recovery);
įvertinti dėl neteisėtos įtakos padarytą žalą valstybei, imtis priemonių ją atlyginti;
atsisakyti nacionalinio saugumo požiūriu nepatikimų įmonių paslaugų strateginiuose objektuose;
parengti teisės aktus, kurie sukurtų sąlygas ir paskatas remti iniciatyvas, skatinančias tiriamąją žurnalistiką, stiprintų regionines visuomenės informavimo priemones, jų savireguliaciją, socialinę atsakomybę ir informacijos prieinamumą, mažintų visuomenės informavimo priemonių koncentraciją;
parengti ir pateikti Seimui Visuomenės informavimo įstatymo pataisas, numatančias, kad transliavimo licencijos ir (ar) retransliuojamo turinio licencijos išduodamos tik tiems asmenims, kurių savininkai ir licencijuojamų visuomenės informavimo priemonių vadovai atitinka nepriekaištingos reputacijos reikalavimus ir nacionalinio saugumo interesus“, – pirmadienį feisbuke rašė V. Bakas.
Seimas antradienį balsuos dėl Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) išvadų.
Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetui (NSGK) paskelbus politinės korupcijos tyrimo išvadas, kur minimos didžiausios šalies bendrovės, užsienio investuotojus vienijančio Investuotojų forumo vykdomoji direktorė tikina, kad tai – smūgis verslo reputacijai.
„Tai yra smūgis verslui visam, nes reputacine prasme tai yra didelis smūgis“, – „Žinių radijui“ pirmadienį sakė R. Skyrienė.
Tačiau, R. Skyrienės teigimu, po pastarųjų skandalų visas šalies verslas turėtų peržiūrėti savo veiklą ir procedūras, kad įvertintų korupcijos riziką.
„Manau, kad daug iš verslų pergalvos, kaip sudėliotos jų procedūros, kaip sudėliotos jų strategijos ir ką reikėtų daryti, kad neatsitiktų ir man tokių situacijų. Nes labai dažnai tai gali būti ir ne savininko noras taip padaryti, tai gali būti kokio darbuotojo iniciatyva“, – sakė R. Skyrienė.
Jos teigimu, siekiant išvengti situacijų, kai verslininkų ir politikų susitikimai laikomi neskaidriais, bendrovės turėtų stoti į asociacijas ir per jas tiekti savo siūlymus. Kita vertus, anot jos, verslas į politikus kreipiasi, prašydamas spręsti problemas.
„Nebijokime ir įmonės, – jeigu ji ateina su skauduliu, vadinasi, jo kažkas neišsprendė – ar ministerija, ar tarnyba. Tuomet jie ateina pas politiką. (…) Tegul susitinka, bet tai turi būti skaidriai“, – sakė R. Skyrienė.
Kaip teigė Investuotojų forumo atstovė, NSGK istorija daro neigiamą įvaizdį užsienio investuotojams, tačiau pabrėžė, kad Lietuvoje linkstama į saviplaką.
„Mūsų plakimas savęs ne tik šiame fone, bet ir kitų įvykių fonų sudaro nekokį įvaizdį apie šalį. Keletas ambasadorių pasakojo, kad, kaip jūs apie save pasakojate, taip ir žiūri“, – tikino ji.
Praėjusią savaitę patvirtintų NSGK tyrimo išvadų prieduose nurodoma, kad įtaką politikams ir institucijoms siekė daryti ne tik „MG Baltic“. Minimos ir „Vilniaus prekyba“, „Arvi“, „Nukem Technologies“, „Dujotekana“, „Lietuvos rytas“, „Vikonda“, „Icor“, „Avia Baltica“.
Prasisunkusi į viešąją erdvę žvalgybininkų informacija apie stambiojo verslo agresyvią veiklą, siekiant nusavinti valstybę savo poreikių tenkinimui, pranoksta vaizduotės ribas, tačiau tai nereiškia, kad vien dėl to tokia šokiruojanti informacija anksčiau ar vėliau pasimirš savaime, kaip, tarkime, nevirškinamas maistas nepatenka į kraują, o yra atvemiamas atgal.
Taigi klysta tie, kurie galbūt mano, kad neva žmonės patriukšmaus, nelabai suprasdami dėl ko čia pliekiamasi, ir nustos. Kaip atrodo, šis skandalas yra toks begėdiškas, kad užkišti žmonėms gerklių nepavyktų net ir labai stengiantis. Tai iškart reikėtų pripažinti kaip nekvestionuojamą dalyką, niekam nepuoselėjant tuščių iliuzijų, kad laikas savaime kažkaip išspręs problemą.
Dėl paviešintų Valstybės saugumo departamento (VSD) pažymoje faktų diskusijos tik prasideda, tačiau jau dabar galima spėti, kad be visa ko kito bus siekiama nurodytus faktus paskandinti interpretacijose, kaip yra sakoma, užkalbėti dantis. Todėl visų pirma pabandykime abstrahuotis nuo atskirų niuansų, sutelkiant dėmesį ties svarbiausiomis nuorodomis, pasitarnaujančiomis esmės atodangai ir drauge bylojančiomis apie įsisenėjusios patologijos atvejį.
Kaip atrodo bent šių eilučių autoriui, labiausiai prasikišantis dalykas yra tai, kad koncerno „MG Baltic“ tarpininkai su koncerno vienaip ar kitaip (kažkaip) įtakojamais valstybės tarnautojais, net ministrais ir teisėjais, ne viešo diskurso plėtotėje kalbasi, duoda komandas tokiu tonu tarsi čia ponas bendrautų su visiškai beteisiais baudžiauninkais. Žinoma, galima retoriškai perklausti – ar būtų geriau, kad jeigu koncerno atstovai su vienaip ar kitaip rekrūtizuotais koncerno interesų tenkinimui valstybės pareigūnais kalbėtų labiau pagarbiu tonu, tokiu melagingu mandagumu pridengiant tikrą dalykų padėtį? Nesakykite, tonas čia taip pat daug ką mums pasako, byloja apie tai, kad koncernas save laiko tokiu tvirtu nelegalios padėties šeimininku, kad nemato reikalo net kažkaip pridengti savo nešvankią nuogybę, nesismulkina dėl savo patologijos vualizacijos.
Kaip jau visi galėjome pastebėti, Darius Mockus nė iš tolo nesiruošia atgailauti ar atsitraukti nors per žingsnį, viešai išplatintame pranešime griežtai pareikšdamas, kad neva į „MG Baltic“ taikosi tie, kurie nori valdyti išnykusių istorijoje santvarkų metodais, drauge čia pažerdamas visą eilę nedviprasmiškų grasinimų su oponentais atsiteisti jau netolimoje ateityje https://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/mockus-i-mg-baltic-taikosi-tie-kurie-nori-valdyti-isnykusiu-santvarku-metodais.d?id=77925803. Ką gi, nesu tikras dėl to, kad kažkokie istorijos dėsniai D.Mockui lemia pralaimėjimą, jeigu net išryškėjusią koliziją suprasime kaip „MG Baltic“ savininko ir valstybės dvikovą. Galimas daiktas, koncerno prezidentas labai nuoširdžiai yra įsitikinęs, kad mūsų santvarkos modernumą liudija tai, kad čia viskas yra perkama ir parduodama, taigi net politikai gali būti superkami didmeniniu būdu, o neva neracionalūs yra tie principai, kurie teisės ar moralinės pasaulio tvarkos pagrindu ribotų verslo plėtotėje įgytus ir nugludintus įpročius.
Kita vertus, D. Mockus turi didelį šansą laimėti arba bent užglaistyti istoriją ne tik dėl to, kad, kaip jau buvo primintą praeitą kartą https://slaptai.lt/edvardas-ciulde-o-kas-patrauks-r-karbauski-ir-jo-dresuota-juru-kiaulyte/ paprastai laimi ta kiaulė, kuri užsiaugina daugiau šunų. D. Mockų išryškėjusioje priešpriešoje su valstybe daro stipriu žaidėju su labai tikėtina sėkmės galimybe tai, kad mūsų herojaus veiklos pagrindas yra žemesnioji žmogaus dalis – gobšumas, bailumas, prisitaikėliškumas, kai savo ruožtu valstybės tikrąja to žodžio reikšme idėjos daigas prasikala tik ten ir tada, kur ir kada subujoja geresnioji žmogaus prigimtis, įgalinanti individą veikti, peržengiant savo partikuliarumą ir savanaudiškumą.
Kita vertus, tarsi ir prieštaraudamas pats sau dar pastebėsiu, kad, žiūrint iš kitos pusės, būtų klaida substancionalizuoti abstrakčią valstybės idėją, sureikšminant valstybės turinį žmogaus sąskaitą, tačiau tai, kokia žmogaus pusė laimės – geroji ar blogoji – niekas dėl to negali būti be išlygų tikras.
Kad ir kaip kam pasirodys iš pirmo žvilgsnio, čia tikrai niekas nesiruošia demonizuoti žmogaus, parodžiusio didelę uoslę verslo srityje ir neeilinį išradingumą, tačiau kartu nepraleisiu progos pastebėti, kad mums visiems siaubą kelianti, Vilniaus pašonėje jau gerokai pradygusi Astravo atominė elektrinė gali būti siejama su garsiojo verslininko vardu arba net vadinama D.Mockaus garbės vardo Astravo AE. Būtent šio verslininko kariaunos veiksmai, Lietuvos ar net pasaulio istorijoje nematyta savo nuožmumu propagandinė kampanija lėmė tai, kad visų laikų ambicingiausias LEO.LT projektas buvo užblokuotas, Lietuva perleido strateginę iniciatyvą, likdama prie suskilusios geldos su įkišta granata užpakalyje. Trijų tulžingųjų žurnalistų su pseudoteisuolio povyzomis, sublizgėjusių karo prieš Lietuvos energetinę svajonę baruose, pavardžių čia neminėsiu, drauge pastebėdamas tik tai, kad jų aršumo, pagiežos, teisuoliškumo energetinė bazė buvo nelygstama ištikimybė šeimininkui.
Taigi trečio kelio čia nėra: yra tik arba, arba… Arba laimės valstybė ir pralaimės koncernas, arba laimės D. Mockus valstybės orumo sąskaita, galimai po kilimu pabandęs susitarti dėl kontribucijų atskiriems asmenims, kurie nepraleistų progos pasipelnyti ar kitaip apturėti savo naudą. Kita vertus, niekas tokioje nesmagioje situacijoje nepuoselėja piktdžiugos, nesigviešia pastumti žinomą verslininką po giljotina. Kaip atrodo, labiausiai civilizuotas kelias, sprendžiant šią koliziją, būtų valstybės keliamas ieškinys D. Mockaus verslo imperijai, už patirtą moralinę ir materialinę žalą valstybei siekiant prisiteisti baudą visų mokesčių mokėtojų naudai (kiek išneša mano vaizduotė – tai turėtų būti daugmaž 1 milijardas eurų).
Velniai. Slaptai.lt nuotr.
Kaip sakyta, trečiojo kelio tarsi čia ir nėra, tačiau yra didesnio ar mažesnio tikėtinumo galimybė spręsti išryškėjusią koliziją sugrįžtant į pirmapradę visuomeninio sąmoningumo padėtį, kuri yra aptariama Visuomenės sutarties teorijoje, numatant civilizuoto žmonių bendravimo taisykles tarp sutarties dalyvių. Kas be ko, tokia visuomenės sutartis čia yra numatoma kaip transcendentalinis įvykis, nenurodant jokių faktinių tokios sutarties pasirašymo aplinkybių, o tik atkreipiant dėmesį į tą principinę nuostatą, jog valstybės užgimimui yra reikalingas žmogaus sugebėjimas peržengti savo empirinį „aš“ vardan bendrų taisyklių įtvirtinimo galimybės.
Tačiau, galimas daiktas, mūsų atveju būtų galima tokią transcendentalinę galimybę pabandyti iš naujo aktualizuoti empiriniu pavidalui, pasirašant vienaip ar kitaip dokumentuotą verslo ir visuomenės kontraktą dėl civilizuotų žaidimo taisyklių, siekiant bendrojo gėrio.
Lietuvos padangėje – Lietuvos trispalvė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Aš matau Lietuvą kaip BALTIJOS GELEŽINĮ VILKĄ, matau šalį, kurioje gyvena daugiau kaip 4 milijonai lietuvių. Aš matau Lietuvą, kur lengva rasti patinkantį, gerai apmokamą darbą visiems, norintiems dirbti. Aš matau šalį, kurioje žmonės tinkamai gali panaudoti įsigytą išsilavinimą savo darbe. Aš matau Lietuvą, kurioje vyriausybė yra skaidri ir sąžininga.
Aš matau šalį, kurioje valstybė sukuria tinkamas sąlygas visiems tinkamai gyventi. Aš matau vietą, kurioje ūkininkai augina natūralius ekologiškus produktus, kurie ne tik yra vartojami vietoje, bet ir turi didelę paklausą visame pasaulyje. Aš matau šalį, kurioje darbdaviai, įskaitant vyriausybę, vertina ir gerbia savo darbuotojus. Aš matau ir švietimo sistemą, kurioje mokytojai gerbiami ir gerai apmokami. Aš matau nuostabią šalį, su sveikatos priežiūros sistema, kuriai nėra lygių, kur gydytojai ir slaugytojai neprivalo imti kyšių, kad išgyventų.
Aš matau gražią šalį, kurioje pensininkai yra gerbiami ir gali gyventi savo sidabrinius metus be būtinybės raustis šiukšlėse ar rinkti butelius. Aš matau tvirtą gynybą turinčią šalį, kurioje kariuomenei reiškiama didelė pagarba ir su kuria kitomis šalimis geriau nesipykti. Aš matau šalį, kurioje politinės partijos dirba šalies gerovei ir nevalkioja viena kitos po purvą.
Lietuvos vėliava – motociklininkų rankose. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Aš matau šalį, kurioje žmonės yra patriotai, gerbia vienas kitą, kur toleruojamos skirtingos nuomonės, kurioje žmonės gyvena moralia ir patriotine dvasia. Paprastai tariant, aš matau šalį, už kurią kovojo ir žuvo partizanai, kentėjo Sibiro tremtiniai ir politiniai kaliniai. Jei sutinkate – tada mes visi turime vienytis ir atlikti eilę būtinų darbų.
Lietuvos ekonominis planas
Būtini esminiai pokyčiai gyventojų emigracijos sustabdymui iš Lietuvos ir jų sugrįžimo skatinimui. Tam reikalinga Vyriausybės vienybė ir tvirta politinė valia. Šio straipsnio rekomendacijos apima tik ekonomiką. Kiti dalykai, tokie kaip informaciniai karai, teisingumo sistema ir požiūris į darbuotojus, taip pat moralinės, patriotinės ir dvasinės vertybės, bus atskiro straipsnio tema. Lietuvos seimo nariai TURI sutelkti dėmesį į kursą, skirtą valstybės laivui. Tvirtai stabdyti visus smulkmeniškus skandalus, įžeidinėjimus ir kačių kovas. Laikas Veiksmui yra čia ir dabar. Kiekvienais metais iš Lietuvos emigruoja šimtas „Boeing 747” lėktuvų, toks išvykstančiųjų mastas. Ar ne laikas labai susirūpinti? Toliau pateiktas dalykų sąrašas nėra baigtinis, tačiau tai strateginio plano pagrindas.
Išlaidų mažinimas
Lietuvos vėliavos spavos. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Siekiant skatinti verslą ir turizmą – reikėtų parduoti daugumą ar visus senus ir gražius vyriausybės pastatus, esančius senamiestyje, ir perkelti šias įstaigas į naujus modernius. Padaryti tai, konsultuojantis su Vilniaus miesto žinovais – tai pagrindinis planas turizmui. Gražus, istorinis senamiestis turi atlaisvinti šį nekilnojamąjį turtą įmonėms – mokesčių mokėtojams. Tai sumažintų eismo srautą, kurį senamiestyje sukelia vyriausybės darbuotojai, vairuojantys automobilius. Senamiestis be automobilių galėtų būti atlygis.
Pilnai privatizuoti „Lietuvos Geležinkelių” ir „Mažeikių Naftos” įmones.
Sumažinti Seimo narių skaičių. Tai būtų geras pasiaukojimo pavyzdys, kaip ir simbolinis darbo užmokesčio sumažinimas. Kelionių ir biuro išlaidų sumažinimas pakeltų visuomenės pasitikėjimą.
Peržiūrėkite visas Vyriausybės įstaigas iš nulinės biudžeto sudarymo pozicijos. Tegul jos pateisina savo egzistavimą ir išlaidas. Pašalinkite besidubliuojančius ir nereikalingus skyrius bei personalą. Suteikite pagrįstą darbo užmokesčio padidinimą ir premijas likusiems žmonėms už jų nuopelnus, skirdami tam iš anksto nustatytą taupymo procentą. Vyriausybės poreikis turi būti sumažintas 25% ar daugiau, tuo pačiu didinamas likusių valstybės tarnautojų darbo užmokestis.
Aš skatinu vyriausybę toliau stiprinti mokyklas ir universitetus – sumažinti administracines išlaidas. Padidinti mokytojų atlyginimus procentine dalimi iš sutaupytų lėšų.
Atlikti mokestinę amnestiją, siekiant sumažinti šešėlinę ekonomiką, paskelbti ribotą laikotarpį įmonėms ir asmenims išeiti iš šešėlių. Nustatyti atgalinių mokesčių terminus iki metų ar dvejų. Mokėjimo terminai ir sąlygos turi būti išbandomi, probacija turi būti šio proceso dalis.
Persvarstykite ir derėkitės dėl Lietuvos Vyriausybės skolos, kad gautumėte gauti geresnes sąlygas.
Vilnius, Katedros aikštė. Švenčiama Kovo 11-oji. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Su šiomis santaupomis Lietuvos Vyriausybė galėtų puikiai prisidėti prie Lietuvos fiskalinio skatinimo. Kaip žino bet koks geras ne sovietinis ekonomistas – privataus sektoriaus pinigai yra didesni nei vyriausybės stimulai, taigi jie grįžta į ekonomiką. Paradoksalu tai, kad taip pat padidėja mokesčių pajamos. Tai paskatina mūsų kitą žingsnį.
Mokesčių lengvatos
Pašalinkite visus PVM mokesčius maisto produktams ir sumažinkite šilumos mokesčius.
Pajamų mokesčio atostogos visiems lietuviams, verslo savininkams, kurių pajamos nesiekia Europos Sąjungos nustatyto minimalaus darbo užmokesčio. Siūlykite dvejų ar daugiau metų pajamų mokesčio atostogas!
Mokesčių atidėjimas į ateitį, siekiant sukurti darbo vietas didelėse įmonėse. Bendrovės turi galimybę panaudoti banko kreditų dalį naujų darbuotojų samdymo išlaidoms.
Sumažinti socialinio draudimo mokesčius iki Europos standartų. JAV šis skaičius yra 127 200 USD.
Mokesčių sumažinimas turi papildomos naudos iš faktiškai didėjančių mokestinių pajamų, nes atlaisvintos lėšos sukuria naujų darbo vietų ir plečia ekonomiką. Tai buvo išbandyta ir tai veikia. Taip padarė J. F. Kenedis, taip pat Ronaldas Reiganas. Deja, pasireiškė viena iš Merfio taisyklių „Vyriausybės pajamų padidėjimas paskatino vienodą ir dar didesnį išlaidų augimą toje pačioje vyriausybėje”. Reikia vengti šio neigiamo elemento.
Kiti žingsniai ekonomikos tobulinimui
Kovo 11-oji – Vytauto Visocko (Slaptai.lt) fotografijose
Plėtoti Lietuvos produktų ir paslaugų pardavimo rinkodaros planus užsieniui, rengti Lietuvos diplomatus ir išeivius, kad jie mokėtų parduoti lietuviškus produktus. Šiam tikslui reikia nusipirkti dalį TV, laikraščių, žurnalų rinkos Lietuvos įvaizdžiui formuoti. Užsienio reikalų ministerija turi koordinuoti ir padėti privačiam sektoriui. Surenkite konkursą geriausiai rinkodaros įmonei nustatyti, kuri sukurtų stiprų prekės ženklų planą Lietuvai. Investuokime į tai, kad Lietuvoje būtų atliekami reikalingi darbai šioje srityje. Tam reikia gauti lėšų – žiūrėkite, kokią nuolatinę pridėtinę vertę CNN ir BBC sukuria Makedonijai, Singapūrui, „Emiratams”, bet niekada ten nesimato Lietuvos prekių ženklų ir jos nuostabių produktų bei žmonių.
Ekologiniai žemės ūkio produktai – sūris, sviestas, grūdai, grybai, mėsa, dešrelės ir t.t. Reikia, kad šiems produktams būtų suteiktos vyriausybės garantijos dėl kokybės ir grynumo.
Parduokite Lietuvos švietimo paslaugas, medicinos, aviacijos – kaip ES centro.
Turizmas.
Paslaugų ekonomika – verslumo galimybės.
Administraciniai centrai.
Užbaikite sėkmingų verslininkų niekinimą. Jie yra darbo kūrėjai, todėl turėtume jais didžiuotis, o ne pavydėti ir juos naikinti. Juokinga ir liūdna, kaip mes mylime užsieniečius – Bransoną, Geitsą ir kitus, bet nematome savopačių. Pakanka kalbėti apie Spekuliantus ir pajamų nelygybę. Jūs nepagerinsite šalies ekonomikos ir gerovės, paimdami pinigus iš tų, kurie juos turi, ir atiduodami tiems, kurie jų Vasario 16-osios spalvos. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
neturi. Pinigai plaukia į svetingą šalį, kurioje sukurtos sąlygos jų augimui. Ir pinigai išeina, jei nėra pasitikėjimo šalimi ir jos vyriausybe.
Vietoj to, kad keiktumėte tuos, kurie išvyksta, sudarykime tinkamas sąlygas, kad jie pasiliktų ir savo pinigus investuotų.
Istorikas, visuomenės veikėjas, karininkas Kęstutis Eidukonis. Kęstučio Kazlausko nuotr.
Atlikite visus išpuolius prieš rinkodarą finansinėms ir kitoms paslaugoms bei apdirbamojoje pramonėje, kad jos įtrauktume į ES per Lietuvą. BREXIT yra puiki galimybė Lietuvai. Kiti jau yra ten, ir mes turime juos įveikti.
Skatinti verslininkus įsteigti Lietuvos aviakompaniją – privačią ne vyriausybinę – apsvarstykite ilgesnes mokesčių atostogas.
Apsvarstykite privataus laivo registro planą. Tai iš tikrųjų yra partnerystė tarp vyriausybės ir privačios įmonės.
Nedrauskite alaus ir vyno pardavimų nuo šaligatvio – prarastumėte daug turistų ir pajamų. Alkoholikai ten paprastai negeria. Daugelis Seimo narių man teigė, kad nėra plano uždrausti alkoholio pardavimo šaligatvių kavinėms, tačiau žiniasklaida skelbia kažką kita. Dėl besaikio alkoholio vartojimo turime imtis kitokių teigiamų žingsnių: gydymo, vilties į ateitį sukūrimo, švietimona, o jei reikia, tai ir priverstinio įsikišimo, sudarant sąlygas žmonėms gydytis.
Sustabdyti kalbas apie naujus mokesčius – visuomet, kai Lietuvos vyriausybės pareigūnas atneša naują mokestį. JAV investuotojai arba pabėga, arba atsisako investuoti į Lietuvą. Lietuvai pavyko sukurti tam tikrą JAV administracijai atitinkantį padalinį, tačiau to neužtenka, kad visa bendrovė deklaruotų, jog ji yra kaip namuose Lietuvoje. Pažvelkime į Airiją. Airija visoms įmonėms sudaro tokias sąlygas, kad jos deklaruoja savo namus tenai, ne tik kai kurias jų dalis. Tai iš tikrųjų atneša pajamas.
Paprastai tariant, mums visiems reikia imtis darbų, kad būtų sukurtas BALTIJOS GELEŽINIS VILKAS .
Teksto autorius yra Pasaulio Lietuvių Bendruomenės komisijos ilgametis narys, istorikas, visuomenės veikėjas, karininkas, plk. lt. Kęstutis Eidukonis.
Istorikas, visuomenės veikėjas, karininkas Kęstutis Eidukonis. Kęstučio Kazlausko nuotr.
Siūlome pranešimą, kurį šių metų balandžio 24 dieną Lietuvos Respublikos Seimo ir Pasaulio Lietuvių Bendruomenės komisijos posėdyje perskaitė šios komisijos ilgametis narys, istorikas, visuomenės veikėjas, karininkas, plk. lt. Kęstutis Eidukonis.
Gerbiami Kolegos, pirmiausia noriu padėkoti komisijos nariams už progą sąžiningai ir atvirai išsakyti savo nuomonę, nepaisant to, kad labai dažnai mano nuomonė būna nepopuliari. Mano tikslas nėra kritikuoti, nei ką nors užgauti. Mūsų Tautos priešai ir jiems tarnaujanti žiniasklaida šio tikslo siekia kas dieną. Deja, kaip ir gerai parengtoje dezinformacijoje, šių dienų žiniasklaidoje tarp melo būna įterpta ir gana daug teisingų pastabų ir skundų. Aš tai suprantu, manau, kad ir jūs mokate atskirti melagingus žodžius nuo tiesos.
Mano pranešimo tikslas – padėti mums visiems atpažinti emigracijos priežastis ir bandyti bendromis jėgomis jas spręsti. Kaip mes visi žinome, mūsų komisija turi tik patariamąją galią. Seimas ir Vyriausybė turi teisę ir pareigą priimti ir vykdyti įstatymus, kurie galėtų pakeisti emigracijos kryptį.
Tris kartus perskaičiau LR Strategiją dėl Emigracijos. Joje radau nemažai geros statistikos ir emigracijos priežasčių analizės. Nors plane labai teisingai įvardytos daugelis emigracijos priežasčių, deja, jam trūksta konkrečių pasiūlymų, kaip tas problemas išspręsti. Planas negali būti vykdomas, nes jame trūksta: KAS atsako, iki KADA bus padaryta ir KAIP MATUOSIME PASISEKIMĄ. Atminkime, kad emigracija, kaip ir savižudybė, alkoholizmas, smurtas, yra tik SIMPTOMAS. Šis planas nepaviešina pačios svarbiausios priežasties, to, ką aš vadinčiau – VILTIES PRARADIMU.
Dokumentas parašytas gražiai, vartojant gražius žodžius. Deja, negalime sakyti, kad tai – „STRATEGINIS PLANAS“, negalime jo pradėti vykdyti, nes jame trūksta pagrindinių elementų. Tai planas be rezultatų pamatavimo, be įpareigojimų, be atsakomybės. Dokumente pateikta daug principų, nurodyta daug valstybės įsikišimo atvejų, daug marksizmo elementų, nurodant, kad valstybė sugebės visą šį reikalą išspręsti, pavyzdžiui, parūpinti būstus, užtikrinti šeimos gerovę ir t. t. Valstybės pareiga nėra emigracijos stabdymas. Valstybės pareiga yra tokias sąlygas Lietuvoje sukurti, kad žmonės ne tik kad nenorėtų emigruoti, bet norėtų sugrįžti iš emigracijos. Kitaip tariant, dokumente yra klaidų, jis nėra užbaigtas, o kai kurios jame daromos išvados netgi klaidingos.
Kritikuoti lengva. Kaip vienas Generolas man kažkada yra pasakęs: „Niekada neateik pas mane su problema be pasiūlymų, kaip tą problemą išspręsti.“ Pagrindinė problema yra ta, kad žmonės, kurie emigravo, prarado geresnės ateities VILTĮ, o tai reiškia, kad jie prarado pasitikėjimą Savo Valstybe ir tautos išrinkta valdžia. Nors mums nemalonu tai pripažinti, turime suprasti, kad jei dabartinė padėtis nepasikeis, problemų sprendimas bus sunkesnis arba išvis neįmanomas. Prašau nepriimti to asmeniškai ir neužsigauti, tačiau toks įspūdis susidaro iš žiniasklaidos ir pokalbių ne tik su emigrantais, bet ir su vietiniais gyventojais. Dėl to jokiu būdu nekaltinu nei Seimo, nei dabartinės, nei buvusios valdžios. Dalyvavęs valstybių ir verslo bendrovių restruktūrizacijoje, seniai žinau, kad didžiausia organizacijas slėgusi našta buvo arba žmonės, arba organizacijos struktūra. Arba misijos siekimas, neturint arba autoriteto, arba lėšų, arba teisės, ką nors pakeisti.
Lietuvos medikų sąjūdžio kvietimas į mitingą. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Didžiausia priežastis – tai mūsų pačių ginčai ir pešimasis tarpusavy. Visa tai, ką mes vadiname tik politika, ir normalūs „ginčai“ yra skleidžiami kaip pavyzdys, kad toks chaosas egzistuoja kaip žmonės priima „demokratiją“ ir kad tada problemos tampa neišsprendžiamomis. Tai labai gražiai tarnauja „DEZINFORMACIJOS“ šaltiniams. Taip griaunami mūsų valstybės pamatai, ir, deja, mes visi prie to prisidedame. Būdamas karininku ir verslo konsultantu, labai dažnai gaudavau uždavinį „Ką nors sutvarkyti“.
Pirmas dalykas, ką turime padaryti, tai sukurti Lietuvos VIZIJĄ – kokią savo šalį norime matyti. Labai svarbu, kad tauta matytų, kur mes einame, žinotų, kokia yra mūsų misija, dėl ko jie dirbs ir aukosis. Neturint kilnaus ir aukštesnio tikslo Lietuvos Valstybei, emigracijos tendencijos nepasikeis.
Prieš daugelį metų, būdamas 12 metų, įstojau į Lietuvių Jūrų skautus, duodamas priesaiką tarnauti Dievui, Tėvynei ir Artimui. Šitas šūkis, manau, veda ne tik mane, bet ir visus mūsų šios komisijos narius.
Manau, kad Seimo nariai tikrai galėtų ramiau gyventi be amžinos kritikos, asmeninių puolimų, šmeižto ir neapykantos. O PLB nariai tikrai galėtų rasti malonesnį būdą ir vietą leisti savo laiką ir pinigus. Tad net neabejoju visų mūsų noru vesti tauta į geresnę ateitį.
VILTĮ ir PASITIKĖJIMĄ mums reikia atgauti kartu ir sutarti drauge, kaip tai padaryti. O norint tai padaryti, svarbu turėti tikrai įgyvendinamą planą. Toliau noriu išvardyti problemas ir pasiūlyti, kaip tai atlikti. Aišku, tai nebus pilnas planas – kas ką turėtų daryti ir kada, gali pasakyti tik Seimas ir Vyriausybė. Žinoma, būtų naudinga, jeigu ir išeivija galėtų prisidėti prie šio plano. Seniai esu išmokęs pamoką, kad jei prie plano prisideda tie, su kuriais tas planas yra susijęs, plano sėkmė būna garantuota.
Tad pradėkime nuo svarbiausių problemų, kaip tautiečiams sugrąžinti VILTĮ ir atgauti pasitikėjimą Valdžia.
Begaliniai mokesčiai
Neseniai teko girdėti Izraelio premjero Benjamin Netenyahu pasisakymą dėl ekonomikos. Jo paklausė: Izraeliui taip gerai sekasi, kur jis mokėsi ekonomikos? Izraelio premjeras atsakė, kad ekonomikos pagrindų jis išmoko pačią pirmą dieną būdamas desantininku: „Mus išrikiavo po du ir liepė užsimesti savo kaimyną ant pečių ir su juo nubėgti 100 metrų pirmyn ir 100 metrų atgal. Pasižiūrėjau į savo kaimyną – milžinas. Pabėgau metrą ir sugriuvom abu. Kitoje poroje nešikas šiek tiek didesnis, bet jo partneris už jį gerokai didesnis ir sunkesnis. Jie nubėgo kiek toliau, bet irgi sugriuvo. Trečioje poroje nešikas buvo didelis vyras, o jo partneris – mažas. Ta pora ne tik kad nubėgo tuos 100 metrų, bet ir apsisukusi parbėgo atgal.“ Premjero paklausė, ką jo pavyzdys turi bendro su ekonomika? Benjamin Netenyahu atsakė: „Na, nešikas – tai tautos verslas, o tas, kurį jis turi nešti, yra valdžia.“ Pažiūrėkime į Lietuvos atvejį.
Dėl per didelio valstybės tarnautojų kiekio mūsų šalis kenčia nuo pernelyg didelių mokesčių. 21% pridėtinės vertės mokestis, pelno mokestis įmonėms ir pajamų mokestis asmenims, kapitalo prieaugio mokestis, „Sodra“ ir kiti užslėpti mokesčiai bei vyriausybinės subsidijos smarkiai kelia prekių bei paslaugų kainas. Priešingai nei dauguma mano, visi mokesčiai ateina iš vartotojo kišenės, NES FIRMOS MOKESČIŲ NEMOKA, O TIK SURENKA MOKESČIUS VALSTYBEI. Remiantis apytiksliais skaičiavimais, apie 60–70% bet kokio produkto ar paslaugos kainos valstybei sumoka vartotojas. Šis veiksnys slopina kapitalo formavimąsi, darbų kūrimą ir alina valstybę, o tai Lietuvą daro nekonkurencinga pasaulyje. Mūsų siekiamybė yra turėti rinkos ekonomiką, deja, šiuo metu turime kapitalizmo ir socializmo mišinį. Todėl būtina užtikrinti laisvę rinkos ekonomikai. Valstybinė ekonomikos kontrolė yra naudinga tik iki tam tikro taško, kurį peržengus gaunamas priešingas efektas – žmonės stumiami į šešėlinę ekonomiką bei emigraciją.
Užburtas melo ratas
Dideli mokesčiai verčia mažesnes įmones bei individus sukčiauti bei meluoti, ypač mokant mokesčius bei atsiskaitant už paslaugas. Mano skaičiavimais, nuo 50 iki 60% Lietuvos ekonomikos sudaro šešėlinė ekonomika. Tai ne tik neišvengiamai padaro didžiąją dalį gyventojų sukčiais, bet kartu ir naikina pagarbą valdžios institucijoms. Yra plačiai paplitęs požiūris, kad sąžininga veikla šias įmones bei individus vestų į pražūtį. Vyriausybė negali areštuoti ar patraukti baudžiamojon atsakomybėn 50–60% savo gyventojų, tad korupcija bei papirkinėjimai tampa priimta norma. Tačiau politikai, siekdami pritraukti kuo daugiau pajamų šio nepasotinamo monstro išlaikymui, lieka tam abejingi.
Prieš šiek tiek daugiau nei metus vienas europarlamentaras siūlė pataisą, kuria visas nekilnojamasis turtas bei automobiliai būtų apmokestinti. Jis teigė, jog „visos kitos EU narės tai jau yra įgyvendinusios, tad ir Lietuvai būtina neatsilikti”. Prancūzai tuo tarpu siūlė „finansinių sandorių mokestį“. Pažiūrėkime, juk šiai dienai jau apmokestintos cigaretės, alkoholis, finansiniai sandoriai, produktai, paslaugos, nekilnojamasis turtas, automobiliai, pajamos bei kapitalo prieaugis. Mano tėvynainiai tyliai tarpusavyje šnibždasi, kad valstybė, jei tik galėtų, apmokestintų ir tuštinimąsi ir kad vienintelė priežastis, kodėl nėra mokesčio už lytinius santykius yra ta, kad valdžiai labiausiai reikia kuo daugiau mokesčių mokėtojų. Tačiau nežadinkime jų apetito!
Ant moralinės bedugnės krašto
Atsidūrėme užburtame rate, kur gyventojai slepia pajamas nuo vyriausybės ir sukčiauja, todėl negali tikėtis, jog ir ši bus švari. „Kaip galima skųstis, kad kažkas vagia pinigus iš biudžeto, jei ir aš elgiuosi ne kitaip?“ Todėl mes esame linkę priimti bei toleruoti korupciją valstybiniu lygmeniu, o tai veda prie visuomenės moralinio nuosmukio bei piliečių demoralizavimo. Negana to, ir toliau einame link begėdiškumo ir amoralumo. „Tai negali būti nedora, jei visi taip elgiasi!“ Tai menkina meilę tėvynei ir pagarbą savo tautiečiams. Kaip galima mylėti sukčių ir apgavikų kraštą? Sąžiningi piliečiai, laikui bėgant, praranda viltį ir ima jaustis bejėgiais. Anksčiau ar vėliau tai sukelia apatiją. Būtent šie žmonės yra labiausiai linkę emigruoti, o tai tik dar labiau sekina šalį.
Noriu pagirti dabartinę vyriausybę, kad pradėjo kalbėti apie mokesčių reformą ir amnestiją dėl šešėlinės ekonomikos. Bet kiek esu tų planų matęs spaudoje, manau, jog dar toli iki tobulo plano.
Lietuviškoji emigracija. Slaptai.lt nuotr.
Europos Sąjungos pinigai atkeliavo su tam tikrais reikalavimais, kurie dar labiau nustekeno šalies ekonomiką bei susilpnino tautos moralę. Mes paralyžiavome savo ūkius bei miškus subsidijomis, dirbtine ekonomika, biurokratine raudona juosta ir socialistine politika, kurios yra palankesnės prancūzų bei vokiečių, o ne lietuvių ūkiams. Vokietija su Rusija sudarė mums nepalankų sandorį dėl Baltijos jūros naftotiekio. Negana to, mes uždarėme savo atominę jėgainę neužsitikrinę, jog bus kuo ją pakeisti, o tai užtikrino didelę energetinę priklausomybę nuo Rusijos.
Kaip Lietuvos ekonominio bei politinio renesanso stebėtojas buvau maloniai nustebintas kai kurių žingsnių, kurių vyriausybė ėmėsi, siekdama pagerinti verslo klimatą Lietuvoje. Per pastaruosius 28 metus padarytas nežmoniškas progresas, deja, to negana norint ištraukti Lietuvą iš ekonominio nuosmukio. Su tuo susidūrė ne tik Lietuva, bet ir didelė Europos Sąjungos dalis bei Jungtinės Amerikos Valstijos. Mes turime pastebėti sėkmingus sprendimus, jais pasinaudoti bei pritaikyti savo unikaliai situacijai. Noriu pabrėžti, kad GOOGLE, MICROSOFT, AMAZON, APPLE, FACEBOOK – 3 iš tų penkių firmų buvo sukurtos po Lietuvos Nepriklausomybės atgavimo. Norėčiau, kad visi apie tai pagalvotų.
Verslo valdymo konsultacijų srityje turėjome posakį, kad yra beprotystė daryti vis tą patį ir tikėtis kitokių rezultatų. Ta pati taisyklė galioja ir vyriausybėms bei kitokioms organizacijoms. Lietuva yra unikali valstybė, kuri neišnaudoja viso savo potencialo. To priežasčių yra daug. Gal mes aklai bandome kopijuoti kitų valstybių ekonominę politiką? O gal stengiamės tapti tokiais kaip kiti, ignoruodami šimtus metų, kurie turėjo praeiti kuriant skalsą ir darną? Ar lietuviai tokie patys žmonės kaip norvegai ar švedai? Ar mes galime pasigirti turintys Šiaurės jūros išteklius? Ar kontroliuojame „Saab“ ar „Nokia“? Ar turime sukaupę kapitalo? Ar, kaip vokiečiai, išgyvenome pramonės perversmą? Ar galime klestėti skolindamiesi? Renkamės nebūtinai tarp skandinaviško socialistinio modelio ir kai kurių vadinamo „laukinio kapitalizmo“, nors manau, kad ekonomikos šešėlis gal ir yra to laukinio kapitalizmo modelis.
Kinija yra įdomus pavyzdys: nors kinams kol kas tokia sistema veikia, Lietuvai jos nerekomenduoju. Mano manymu, Lietuvai reikalingas unikalus ekonomikos modelis. Esminis klausimas yra, ar atsiras politinė valia ar frakcija, galėsianti išspręsti tikrąsias ekonomines bei su valiuta susijusias mokesčių problemas, kurios trukdo Lietuvai tapti Baltijos ekonomikos galiūne (tigru).
Jeigu mes iš tikrųjų siekiame tapti Europos Sąjungos, o gal net ir pasaulio ekonomine lydere, turime susitelkti ir išanalizuoti priežastis, neleidžiančias mūsų šaliai ekonomiškai vystytis. Juk tai ir stumia jaunus žmones link emigracijos, kur jie tikisi rasti darbą ir pabėgti nuo „vietinių marazmų“, kurie veikia demotyvuojančiai.
Lietuvos gyventojai yra nepajėgūs išlaikyti didelės vyriausybės bei socialinės apsaugos tinklo, kuris jai per didelis. Būtina reaguoti į faktą, jog maždaug 35% BVP išleidžiama išlaikant vyriausybę. Visi sutinka, kad valstybinių departamentų per daug, tačiau kivirčai kyla, kai reikia nutarti, kurių atsisakyti. Tiesa, jog yra daug atsidavusių valstybės tarnautojų, tačiau tiesa ir tai, kad yra ir nereikalingų departamentų, kuriuose dirba kažkieno giminės, nesugebėję įsidarbinti privačiame sektoriuje. Lietuva gyventojų turi tiek, kiek ir didelis miestas. Ji taip pat turi išlaikyti kariuomenę, vyriausybę, krūvelę mažų miestukų, regioninę valdžią, mokslo institucijas, istorines vietas, greitkelius, socialinę apsaugą, medicinos įstaigas, kultūrinį paveldą, pensininkus ir kita, neturėdama jokių natūralių išteklių, kuriuos turi kitos valstybės. Lietuva bando būti Norvegija be Šiaurės jūros naftos. Visgi Lietuva turi savo išteklių: žmones ir jų darbštumą, bei lietuvišką žemę. Bėda ta, kad mes negebame tinkamai šių išteklių panaudoti. Todėl būtina atrasti būdą sumažinti valstybinio aparato išlaikymą. Žinau, jog tai ne kartą buvo bandyta daryti, tačiau nesėkmingai. Nepaisant nesėkmių, šis sektorius privalo būti sumažintas. Visos politinės partijos turėtų susėsti ir nutarti, kaip tai padaryti veiksmingai.
Glaudžiai su tuo susijusi ir Lietuvos gyventojams tenkanti mokesčių našta. Siekdama pasotinti sistemą, mūsų valdžia su stebėtinu entuziazmu priėmė Europos Sąjungos mokesčių kodus: PVM, pajamų, įplaukų, socialinės apsaugos, kuro, alkoholio bei cigarečių mokesčius. Netrukus apmokestinsime turtą, automobilius, finansinius sandorius ir dar daug kitų šiuo metu tik košmaruose įsivaizduojamų dalykų. Tuo tarpu lyg atgalinė reakcija į visa tai, nepaisydama nei įstatymų, nei vyriausybės, šalyje sparčiai auga šešėlinė ekonomika, kartu su ja auga ir korupcija.
Mokesčių akmuo. Vytauto Visocko nuotr.
Bendras mokesčių kiekis, tenkantis Lietuvos gyventojams, yra neproporcingai didelis. Suprantu, kad palyginus su kitomis ES valstybėmis, Lietuvoje mokesčiai toli gražu nėra patys didžiausi, tačiau verta turėti omeny, kad geriausias ekonominis stimulas yra paskatinti įmones investuoti, o individus pirkti ar taupyti. Valstybinis aparatas suryja beveik 35% šalies BVP, tačiau valdžia vis skundžiasi, kad jai trūksta lėšų. Tuo tarpu nacionalinis biudžeto deficitas didėja, o su juo auga ir skolų grąžinimo kaina. Į aukščiau paminėtus skaičius neįeina mokesčiai už socialinę apsaugą, kuriuos tenka mokėti įmonėms. Jei įtrauktume juos, našta, tenkanti Lietuvos gyventojams, dar labiau išaugtų. Lietuvos korporacijos valstybei sumoka daugiau mokesčių pavidalu nei išdalina algų savo darbuotojams. Kai kurie žmonės nesuvokia, jog korporacijos nemoka mokesčių, o tik juos surenka valstybei.
Visi mokesčiai, įskaitant ir už socialinę apsaugą, tenka vartotojo pečiams – kainos už produktą ar paslaugą pavidalu. Ši mokesčių našta sulėtina pinigų pagreitį ir be jokio reikalo sumažina BVP, taip lėtindama ir ekonominį augimą. Įdomu, kad grupelė menkai informuotų politikų kaip tik ragina mokesčius didinti ir apmokestinti automobilius bei nekilnojamąjį turtą. Tokios kalbos atbaido investuotojus, kurie žiūri į ateitį ir kuriems reikia politinio bei ekonominio stabilumo. Toks politikų noras išspausti dar bent vieną kiaušinį iš „auksinės žąsies“ beveik visada atsisuka prieš juos pačius. Užtenka pažiūrėti į šešėlinę ekonomiką, kuri oficialiais duomenimis siekia 30%, tačiau kai kurių ekspertų nuomone sudaro net 50%. Paradoksalu, kad sumažėjus mokesčiams, valstybinės pajamos staigiai išauga, o mokesčių didinimas sukelia atvirkštinį efektą. Negana to, dideli mokesčiai labai neigiamai veikia žmonių pasitikėjimą vyriausybe.
Prieš keletą metų Lietuvos žmonės bei valdžia patyrė gimimo ir augimo skausmus, tačiau dabar, sulaukus 28-erių metų, jau turėtume būti pajėgūs pamiršti savo homo sovieticus praeitį. Turėtume gebėti susivienyti ir drauge tarnauti Lietuvos valstybei ir jos žmonėms.
Norėčiau pasinaudoti šia proga ir pasidalinti keletu idėjų, kurias įgyvendinus, esu įsitikinęs, Lietuvos ekonomika sparčiai ūgteltų.
Labai ciniška apmokestinti maisto produktus 21% PVM. Manau, visa tauta būtų dėkinga, jei PVM būtų visiškai panaikintas arba sumažintas VISOMS MAISTO PREKĖMS. Tai būtų naudinga ne tik pensininkams, bet ir visoms Lietuvos šeimoms. Sutaupyti pinigai būtų naudojami papildomo maisto arba kitų prekių pirkimui, taip Valstybė nenustotų mokesčių.
Taip pat reikia apkarpyti mokesčius, taikomus kurui, alkoholiui ir cigaretėms, kad šie galėtų konkuruoti su kaimyninių šalių prekėmis. Nesu sutikęs nė vieno rūkančiojo, kuris nepapildytų savo cigarečių išteklių kontrabandinėmis prekėmis. Nemaža dalis žmonių tokiu pat būdu ir kurą gauna. Tai ne tik sumažina valstybės pajamas, bet ir reikalauja papildomų investicijų, norint įstatymų pažeidėjus sugaudyti. Esu girdėjęs posakį, kad 50% kažko yra geriau nei 100% nieko. Manau, kad, priėmus šią pataisą, įstatymų pažeidėjų skaičius smarkiai sumažėtų. Suprantu, kad šie įstatymai mums yra primesti Europos Sąjungos, tačiau tvirtai tikiu, jog Lietuvos parlamentarai gebėtų įtikinti Europos Sąjungą, jog tokia skurdi šalis kaip Lietuva negali sau leisti turėti tokių pat mokesčių kaip Vokietija ar Prancūzija. Šių šalių BVP, tenkantis vienam gyventojui, viršija 120 000 eurų, kai mūsiškis tesiekia 15 000 eurų. Uždirbdamas 120 000 eurų per metus, aš nesielvartaučiau, jei turėčiau susimokėti 70 eurų už pilną baką kuro, tačiau žmogui, kuris gauna 500 eurų per mėnesį ir kasdien važinėja į darbą, tokia suma akivaizdžiai yra per didelė.
Valdžia aiškina negalinti mažinti mokesčių, nes valdžios aparatas didelis ir jo išlaidos didelės. Sumažinus mokesčius, bus „skylė“. Valdžią būtina mažinti, jei norime mažinti mokesčius. Tai sudėtingas darbas, nes visi yra įpratę ką nors iš valdžios gauti. Žinoma, yra daug dalykų, kuriuos valdžia turi daryti, bet, manau, kad sumažinus vyriausybiniame sektoriuje dirbančių darbuotojų skaičių, panaikinus kai kurias nereikalingas funkcijas, pardavus Vilniaus senamiestyje turimus gražius, prabangius pastatus ir t. t., galėtume sumažinti valdžios išlaidas ir net pakelti gerai dirbančiųjų algas. Tačiau tai nedaroma, nes per daug suinteresuotų šalių melžia valdžią. Ir ką padarysime, jei koks nors nevykėlis giminaitis praras darbą? Ėmus kalbėti apie valdžios sumažinimą, tai pasigirsta toks šaukimas ir bliovimas, kokį išgirsti galima tik skerdykloje. Niekas nenori imtis tokios nepopuliarios užduoties.
Vyriausybė turėtų paskatinti žemės ūkio sektorių kooperuotis, kuriant bendrą prekybos strategiją ir plečiant rinką bei pardavinėjant lietuviškus ūkio produktus svetur. Esu įsitikinęs, kad tinkamas indėlis tikrai atsipirktų, ir lietuviška prekė būtų konkurencinga.
Reikia pakeisti mokesčių sistemą, kuri skatintų vidaus ir užsienio investicijas bei būtų palanki besikuriančioms įmonėms.
Reikia rimčiau susitelkti naikinant korupciją vyriausybėje. Suprantu, kad tai yra ilgalaikis procesas, tačiau dabartinių pastangų negana, nes vis dar yra apstu atvejų, kai aukšto rango veikėjai lieka nenubausti. Korupcija yra viena pagrindinių priežasčių, kurią įvardija išeiviją pasirenkantys asmenys. Atsidūrėme užburtame rate, kur gyventojai slepia pajamas nuo vyriausybės ir sukčiauja, todėl negali tikėtis, jog ši bus švari. Kaip galima skųstis, kad kažkas vagia pinigus iš biudžeto, jei aš pats elgiuosi ne kitaip? Todėl mes esame linkę priimti bei toleruoti korupciją valstybiniame lygmenyje, o tai skatina visuomeninį moralinį nuosmukį bei piliečių demoralizavimą. Negana to, keliaujame link begėdiškumo ir tolimesnio amoralumo: „Tai negali būti nedora, jei visi taip elgiasi!“ Savo ruožtu toks požiūris silpnina meilę ir pagarbą tėvynei bei savo tautiečiams. Juk kaip galima mylėti sukčių ir apgavikų kraštą? Sąžiningi piliečiai, laikui bėgant, praranda viltį ir ima jaustis bejėgiais, kas galiausiai sukelia apatiją. Būtent šie žmonės yra labiausiai linkę emigruoti, o tai tik dar labiau sekina šalį.
Galiausiai, reikia pakeisti piliečių bei jaunimo suvokimą apie pilietybę ir patriotizmą. Būtina keisti gyventojų ir jaunimo suvokimą apie tai, kas yra pilietybė, patriotizmas ir moralinės normos. Lietuvai derėtų pasiskelbti tolerantiška judeo-krikščioniška šalimi. Europos Sąjunga tapo pasaulietine institucija be jokios religinės ar moralinės krypties. Kalbu iš patirties, sakydamas, kad laimės paieškos materialiuose dalykuose veda tik tuštybės link. Žiniasklaida bei švietimo sistema turi pabrėžti pagrindines vertybes, tokias kaip Dievas, Šeima ir Tėvynė.
Mano pasiūlymai yra įgyvendinami sąlyginai greitai. Yra ir daug kitų žingsnių, kurių būtina imtis, tačiau tai galima būtų atlikti vėliau. Tolimesnį planą mielai aptarsiu su kiekvienu susidomėjusiu.
Baigdamas noriu pabrėžti: jeigu esame pasiryžę sustabdyti masinę emigraciją, privalome keisti dabartinę ekonominę santvarką. Tikrasis klausimas, ar atsiras gebančių ir norinčių tai padaryti? REIKIA NEDAUG: TIK LYDERIAVIMO ir SUTELKTINIO DARBO, GERBIANT VIENAM KITĄ.
Seimo narys Artūras Skardžius. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.
Specialioji tyrimo komisija, spręsianti, ar yra pagrindas pradėti apkaltos procesą Seimo nariui Artūrui Skardžiui, trečiadienį toliau domėsis parlamentaro veiksmais, kurie susiję su verslu Baltarusijoje.
Komisijos posėdyje planuojama apklausti Romualdą Patalavičių ir Snieguolę Skardžiuvienę. Taip pat laukiama Seimo Etikos ir procedūrų komisijos pirmininkės Ritos Tamašunienės paaiškinimų.
Praeitame komisijos posėdyje informaciją pateikė Valstybės saugumo departamento (VSD) direktorius Darius Jauniškis. Seimo Antikorupcijos komisijos atlikto tyrimo rezultatus pristatė Seimo Antikorupcijos komisijos pirmininkas Vitalijus Gailius.
Komisijos nariai sulaukė ir paties Seimo nario A. Skardžiaus paaiškinimų.
Tyrimo komisija, spręsianti, ar yra pagrindas pradėti apkaltos procesą Seimo nariui A. Skardžiui, savo veiklą koncentruoja ties tais epizodais, kurie nesusiję su ikiteisminiais tyrimais.
Seimas pavedė komisijai tyrimą atlikti bei išvadą pateikti iki šių metų birželio 1 d.
Vilniaus universiteto profesorius, ekonomistas Romas Lazutka. Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.
Pirmadienį Vyriausybės pristatytos struktūrinės reformos visų pirma pasitarnaus verslui. Taip interviu Eltai teigė Vilniaus universiteto profesorius, ekonomistas Romas Lazutka.
„Labai apibendrintai sakyčiau, kad tai skirta verslui, kaip kad sakė finansų ministras, – šalies konkurencingumui didinti ir darbo jėgos apmokestinimui mažinti. Tai reiškia, kad tikslas – sudaryti geresnes sąlygas verslui ir atpiginti darbo jėgą. Tam didinamas ir neapmokestinamasis pajamų minimumas, ir mažinama įmoka „Sodrai“, – sakė profesorius.
Kaip pabrėžė prof. R. Lazutka, orientacija į konkurencingumo didinimą piginant darbo jėgą nėra gerai, nes mažinant darbo jėgos apmokestinimą mažinamas ir viešojo sektoriaus augimas, kuris yra atsiliekantis.
Kaip pirmadienį pristatydamas reformas sakė Premjeras Saulius Skvernelis, į Vyriausybės inicijuojamas struktūrines reformas bus investuota 600 mln. eurų, dalis jų – ES fondų lėšos.
– Profesoriau, kokie Jūsų įspūdžiai po pristatymo?
– Džiaugiuosi, kad bent jau švietimo, sveikatos, socialinės apsaugos srityse įvardytos problemos, ir Premjeras pripažįsta, kad jų yra. Tai labai gerai, nes rinkimų laikotarpis pasibaigęs ir pati Vyriausybė atsakinga už sprendimus.
Dar gerai, kad, kaip sakė Premjeras, siūlymai bus svarstomi visuomenėje ir specialistų.
Akivaizdu, kad mokesčių ir pensijų srityje užsimota daryti reformas, o dėl turinio reikia šnekėti atskirai.
– Kaip vertinate siūlymus mažinti nepamokestinamąjį pajamų dydį ir, sujungus darbdavio ir darbuotojo mokesčius, 2 proc. mažinti įmokas „Sodrai“ ir kitus?
– Labai apibendrintai sakyčiau, kad tai skirta verslui, kaip kad sakė finansų ministras, – šalies konkurencingumui didinti ir darbo jėgos apmokestinimo mažinimui. Tai reiškia, kad tikslas – sudaryti geresnes sąlygas verslui ir atpiginti darbo jėgą. Tam didinamas ir neapmokestinamasis pajamų minimumas, ir mažinama įmoka „Sodrai“.
– Kodėl tai nėra geras sprendimas?
– Konkurencingumas yra gerai, bet ne pigios darbo jėgos sąskaita todėl, kad mažinant darbo jėgos apmokestinimą mažinamas ir viešojo sektoriaus augimas, kuris ne tik mano požiūriu yra atsiliekantis.
Visos mokesčių sistemos prioritetas turėtų būti surinkti daugiau lėšų, kad būtų galima adekvačiai finansuoti viešąjį sektorių.
Vyriausybės orientacija šiuo požiūriu nėra gera. Mažesni mokesčiai dėl gerokai didinamo neapmokestinamojo pajamų minimo reiškia, kad valstybės biudžetas turės mažiau pajamų ir, tarkim, švietimas, sveikatos apsauga, ir toliau nebus pakankamai finansuojama.
Ir dabar dalį sveikatos priežiūros paslaugų žmonės finansuoja iš privačių lėšų, kas trečiam vaikui samdomi korepetitoriai. Tai – lygiagretė šešėlinė švietimo ekonomika, kaip pavadino Valstybės kontrolė.
Bendra orientacija ne didinti valstybės pajamas ir stiprinti viešąjį sektorių daugiau jį finansuojant, o atpiginti darbo jėgą, kad verslui būtų lengviau – nėra gerai.
Kitas dalykas, kodėl aš sakau, kad Vyriausybės siūlymai orientuoti verslo naudai – antros pakopos pensijų sistemos reforma. Tai yra fondų aprūpinimas klientais, nes yra numatyta, kad kiekvienas automatiškai bus įrašytas į pensijų fondus ir pats turės atsisakyti jų, jei nenorės, netingės, jei supras, pastebės ar ras laiko.
Kita vertus, numatytas grįžimas į „Sodrą“, kas mažai sukaupė antrojoje pakopoje su savo lėšomis. Tai gerai, bet žmonės jau bus sumokėję savo komisinius.
Tarkim, žmogus mokėjo 20-30 metų pensijų fondams – komisinius, jie gauna iš to pelną, o paskui, kai pamato, kad žmogus mažai sukaupė ir jo pensija bus maža, jis grįžta į „Sodrą“ ir tada jam už tuos pinigus didinama „Sodros“ pensija, bet komisiniai tai nuplaukia.
Kalbant apie pensijų kaupimą, naudojamas Lotynų Amerikos-Rytų Europos modelis, nesiorientuojant pereiti į vakarietišką pensijų kaupimo sistemą. Tai irgi minusas.
Taip pat yra su „Sodros“ „lubomis“. Kadangi didžioji įmokos dalis yra darbdavio, įvedant „lubas” laimi darbdavys. Jei tiems, kurių algos viršija „Sodros“ „lubas” įvedamas progresinis pajamų mokesčiui tarifas, vėlgi, atrodo, lėšos paliekamos darbdaviui, o darbuotojui – našta.
„Sodros“ įmokos tarifą mažinant 2 proc., ji praranda pajamas. Dėl „Sodros“ lubų taip pat prarandamos pajamos. Ką dėl to pasakys pensininkai?
Socialinės apsaugos ir darbo ministras priminė, kad 30 proc. pensininkų yra skurde. Turint tai omenyje, „Sodros“ pajamų mažinimas man absoliučiai nesuprantamas. Kaip galima mažinti „Sodros“ įmokas ir apskritai „Sodros“ pajamas, kai tiek pensininkų skursta, o gaunantys kiek didesnes pensijas vis viena gyvena iš labai kuklių pensijų, juolab „Sodros“ ateitis nėra labai šviesi dėl demografinės situacijos šalyje.
– Kokia būtų išeitis?
– Reikėtų išlaikyti lėšas „Sodrai“, net jeigu dabar ekonominė situacija labai gera, auga algos, didėja „Sodros“ įplaukos. Taip ilgą laiką nesitęs, nes tas didėjimas – ir infliacinis todėl, kad infliacija nemaža.
Tai reiškia, kad reikėtų kaupti „Sodrai“ rezervą, kuris pradėtas kaupti. Vietoje įmokų mažinimo, mano supratimu, reikėtų ruoštis sunkesniems laikams, o dalį lėšų skirti „Sodros“ pensijų platesniam didinimui, nes tai yra problema.
– Kaip Vyriausybės pristatyti siūlymai pasitarnaus socialiniam teisingumui, kuris įvardijamas kaip viena aktualiausių problemų?
– Aš nematau kaip. Daug kartų buvo kalbėta ir Vyriausybė imasi žingsnio mažinti darbo vietų apmokestinimą. Bet kai mažinamas darbo jėgos apmokestinimas, reikia turėti omenyje, kad „Sodra“ gauna mažiau lėšų, o žmonės, kurie dirba, iš valstybės biudžeto ir „Sodros“ negaus adekvačių paslaugų.
Dėl neapmokestinamojo minimumo didinimo ir „Sodros“ įmokų tarifo mažinimo biudžetas ir „Sodra“ gaus mažiau pajamų, ir žmonės, kurie į rankas gaus daugiau pinigų, turės daugiau mokėti, išleisti savo lėšų už tai, ką paprastai valstybė apmoka.
Mes žinome, kad kai nepakanka to, ką valstybė moka, žmonės vietoje valstybinės poliklinikos eina į privačią, nes negali ar nenori ilgiau laukti. Arba negali pasikliauti vaikų mokymu ir samdo jiems mokytojus privačiai, po pamokų. Darbo jėgos apmokestinimas mažinamas, bet papildomai lėšų iš šalies tai nenumatoma.
Lietuvoje patys turtingiausi pajamas daugiausia gauna ne iš darbo užmokesčio, o iš kitų pajamų. Apie turtingiausių žmonių pajamų apmokestinimą Vyriausybė visiškai nekalba. Tuo tarpu dirbantys žmonės, kuriems mažėja darbo užmokesčio mokesčių našta, praras galimybes vartoti viešojo sektoriaus paslaugas, kurias reikia plėsti. Šaltinio joms plėsti Vyriausybė nepristatė. Ir tai reiškia, kad tų pačių žmonių sąskaita teks daugiau mokėti iš algos, kuri lieka po mokesčių.
***
Kaip skelbė ELTA, vidutinis atlyginimas per mėnesį dėl mokesčių reformos kitąmet paaugs apie 50 eurų, žada Vyriausybė. Tuo pačiu ji tikina, kad didės mokesčių progresyvumas.
„Kitais metais vidutinis darbo užmokestis turėtų augti apie 50 eurų, tą pokytį turėtų pajusti apie 1 mln. dirbančiųjų“, – Vyriausybės reformų pristatyme pirmadienį sakė Premjeras S. Skvernelis.
Pagal Vyriausybės siūlomą mokesčių reformą, neapmokestinamųjų pajamų dydžio taikymas bus išplėstas iki 2,5 vidutinio darbo užmokesčio, jį nuosekliai didinant. Taip pat ketinama sujungti darbdavio ir darbuotojų mokesčius.
„Bus nuosekliai didinamas NPD, jo taikymas bus išplėstas iki 2,5 vidutinio darbo užmokesčio, papildomai mažės 2 proc. „Sodros“ tarifas“, – teigė finansų ministras Vilius Šapoka.
Dėl mokesčių pertvarkos vidutinis atlyginimas kitąmet turėtų „į rankas“ padidėti 47 eurais, uždirbantieji daugiau – 1,7 VDU – į rankas gaus 55 eurais daugiau.
Taip pat planuojama socialinio draudimo įmokos tarifą sumažinti 2 proc. punktais. Anot Vyriausybės, mokesčių našta per trejus metus vidutinę algą gaunantiems asmenims sumažės 5,1 proc. punkto, uždirbantiems 1,7 VDU – 3,4 proc. punkto. Anot Ministrų kabineto, reformą pajaus 1 mln. dirbančiųjų.
Sujungus darbuotojo ir darbdavio socialinio draudimo įmokas, bus perskaičiuoti darbo jėgos mokesčių tarifai. Po reformos darbuotojo socialinio draudimo ir privalomo sveikatos draudimo tarifas sieks 18,5 proc., darbdavio – 1,24 proc., gyventojo pajamų mokesčio tarifas būtų 21 proc.
Be to, ketinama įvesti progresinius mokesčius uždirbantiems daugiausiai. Jie mokėtų 25 proc. GPM, tačiau šis būtų susietas su „Sodros“ lubomis. Taigi aukštesnį GPM mokėtų tie, kuriems būtų taikomos „Sodros“ įmokų lubos. 2019 metais pagal Vyriausybės siūlymą tai turėtų būti taikoma 120 VDU per metus uždirbantiems darbuotojams (uždirbantiems apie 8,8 tūkst. eurų per mėnesį), 2020 metais – 84 VDU (apie 6,1 tūkst. eurų per mėnesį), o 2021 metais – 60 VDU (apie 4,4 tūkst. eurų per mėnesį).
Taip pat ketinama plėsti gyvenamojo būsto apmokestinimą. Pagal Vyriausybės siūlymą, neapmokestinamas būtų pagrindinis asmens gyvenamasis būstas, sakė V. Šapoka.
Anot Vyriausybės, kitąmet investicijos į mokesčių reformą sieks 173 mln. eurų.
Informacijos šaltinis – ELTA (Ieva Urbonaitė – Vainienė).
Užsienio reikalų ir Ūkio ministerijų pasiūlymus, kaip patobulinti ekonominio atstovavimo sistemą, aptarė ketvirtadienį į posėdį susirinkusi Ekonominės diplomatijos taryba.
Ekonominės diplomatijos tarybos pirmininkas, užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius pabrėžė, kad prieš priimant sprendimus, kaip bus dirbama toliau, svarbu įsiklausyti į verslo bendruomenės nuomonę.
„Socialinių partnerių pasiūlymai mums visada buvo svarbūs, siekiame išlaikyti šią praktiką konsultuotis visais ekonominio bendradarbiavimo klausimais“, – pabrėžė ministras.
Tarybos nariai pažymėjo, kad būtina neatidėliotinai priimti sprendimus, kurie užtikrintų efektyvesnį atstovavimą šalies ekonominiams interesams užsienyje. Verslo asocijuotų struktūrų vadovai akcentavo, kad ekonominiai atstovai užsienyje atstovauja Lietuvai, o ne atskirai institucijai, todėl būtina siekti sutarimo sostinėje dėl ekonominės diplomatijos prioritetų ir užduočių diplomatinėms atstovybėms bei sutelkto komandinio darbo rezidavimo valstybėse jas įgyvendinant.
L.Linkevičius pavedė Ekonominės diplomatijos tarybos darbo grupei pateikti su visomis suinteresuotomis pusėmis suderintą pasiūlymą dėl konkrečių veiksmų, eliminuosiančių esamus ekonominio atstovavimo trūkumus.
Pasak Užsienio reikalų ministerijos pranešimo, posėdžio metu taip pat buvo keliamas klausimas dėl diplomatinių atstovybių vaidmens skatinant tarptautinį bendradarbiavimą mokslo ir technologijų srityje.
„Mokslas gali prisidėti prie užsienio politikos tikslų įgyvendinimo, tarpvalstybinių ryšių plėtros. Kartu diplomatija gali įnešti savo indėlį didindama šalies mokslo ir technologijų pasiekimų žinomumą pasaulyje. Todėl ir šioje srityje bendras koordinuotas darbas yra ypač svarbus“, – akcentavo užsienio reikalų ministras.
Ekonominės diplomatijos taryboje dalyvauja užsienio reikalų, ūkio, žemės ūkio, susisiekimo bei švietimo ir mokslo ministrai, 5 asocijuotų verslo organizacijų – „Investor’s Forum“, Lietuvos pramonininkų konfederacijos, Lietuvos prekybos, pramonės ir amatų rūmų asociacijos, Lietuvos verslo darbdavių konfederacijos, Lietuvos verslo konfederacijos – vadovai ir Ministro Pirmininko patarėjai.
Viešas Vilniaus forumo paklausimas dėl Ministro Pirmininko patvirtintos darbo grupės „Pasiūlymams dėl valstybinių aukštųjų mokyklų tinklo optimizavimo parengti“ sudarymo principų ir jai keliamų tikslų
Vyriausybė, paskelbusi švietimą politikos prioritetu, pirmųjų veiksmų ėmėsi aukštojo mokslo srityje. Ministro Pirmininko 2017 m. kovo 6 d. potvarkiu sudaryta valstybinių aukštųjų mokyklų tinklo optimizavimo darbo grupė iki š. m. balandžio 28 d. turėjo pateikti Vyriausybei siūlymus dėl universitetų jungimo ir stambinimo.
Aukštojo mokslo reforma pradedama tinklo optimizavimo klausimu, kuris yra jau beveik dešimtmetį eskaluojamos idėjos jungti universitetus tąsa. Tačiau šio klausimo sureikšminimas ir pavertimas svarbiausiu bei prioritetiniu skatina abejoti, ar skelbiama nauja universitetų pertvarka iš tiesų nėra tik dar vienas mėginimas stambinti institucijas, nekeliant ir nesprendžiant sisteminių problemų, kurias sukūrė ligšiolinės pastangos aukštojo mokslo srityje beatodairiškai diegti neoliberalizmo ideologija grindžiamus ,,laisvosios rinkos“ principus. Ja remiantis įgyvendinta aukštojo mokslo reforma tik pagilino šios srities krizę.
Tai, kad planuojant jungti universitetus nekalbama apie naują politinį aukštojo mokslo veiklos kontekstą, nesvarstoma Universiteto misija tautai ir Lietuvos valstybei, leidžia teigti, kad ir ši Vyriausybė nėra pasiryžusi stabdyti valstybės priedanga vykdomo aukštojo mokslo suprekinimo ir jau sustambintų universitetų vertimo akademinio verslo įmonėmis. Tokius užmojus liudija universitetų siūlymų „optimizuoti tinklą“ pobūdis ir darbo grupės sudarymo principai bei pirmieji šios grupės veiklos žingsniai.
Mechaninis universitetų jungimas nėra ir negali būti vienintelis ir svarbiausias būdas aukštojo mokslo problemoms spręsti, ir jis nevyksta vien pačių universitetų gera valia ir iniciatyva. Tai liudija visi ankstesni raginimai ir niekada rimtai nesvarstyti projektai jungti universitetus.
Tokios padėties iš esmės keisti nesiryžtama ir dabar. Vyriausybei išsikėlus tikslą pertvarkyti universitetų tinklą, jo optimizavimo poreikis, kaip ir anksčiau, grindžiamas ne specialistų atliktais mokslo ir studijų programų turinio ir galimybių gerinti jų kokybę vertinimais, o tik apeliuojama į dėl demografinės padėties drastiškai mažėjančius studentų skaičius. Universitetų pateikti „reformos“ siūlymai priminė pageidavimų koncertą, paremtą stipresniojo teise ir sunkiai nuslepiamu naudos sau siekiu.
Vyriausybės sudarytos darbo grupės sudėtis ir jau priimti sprendimai liudija, kad politinės nuostatos lieka iš esmės nepakitusios, o jos veiklos tikslas turėtų būti ne aiškiai apibrėžti sujungtų universitetų įsipareigojimus visuomenei ir valstybei, bet patenkinti naudos iš surinkinto aukštojo mokslo pirmiausia sau siekiančių sluoksnių interesus. Susitarime dėl bendrųjų aukštųjų mokyklų tinklo pertvarkos principų darbo grupė svarbiausiais pertvarkos tikslais įvardijo efektyvumą, išteklius, finansinį pagrįstumą ir pirmiausia grynai utilitariniais kaštų skaičiavimais, bet ne mokslinių tyrimų teoriniu fundamentalumu ir ilgalaikiu aktualumu bei dalykiniu ir ugdomuoju studijų turiniu matuojamą kokybę.
Darbo grupės branduolį sudaro verslo atstovai ir valstybės pareigūnai. Grupėje, turbūt dėl galimų šališkų interesų, nėra universitetų administracijų atstovų. Tačiau joje nėra nė vieno žmogaus iš akademinės srities, meno ar kultūros pasaulio, nėra asmenų, turinčių tokiam darbui reikalingos akademinės patirties, valstybiniu mąstymu grįstą požiūrį ir gebančių atsispirti suinteresuotų grupių spaudimui. Paradoksalu, bet tikėtina, kad tokie asmenys nėra įtraukiami į valdžios organizuojamas grupes vienam ar kitam klausimui spręsti, nes gali būti principingi ir neprisitaikantys. Jei Vyriausybės sudaromomis darbo grupėmis norima pasiekti valstybei bei visuomenei reikšmingų ir naudingų sprendimų, jos turėtų ne kam nors atstovauti, o gerai išmanyti joms patikėtą darbą.
Darbo grupės sudėtis yra nuoroda į politines nuostatas, todėl darytina prielaida, kad Vyriausybės ir ŠMM daromi žingsniai yra gerai pasverti ir strategiškai motyvuoti. Atsižvelgdami į paminėtas aplinkybes ir norėdami aiškiau suprasti tikrąsias politines ir ideologines Vyriausybės ir ŠMM nuostatas aukštojo mokslo klausimais, taip pat įsitikinti artėjančių sprendimų dėl dar vienos universitetų pertvarkos pagrįstumu ir teisingumu, maloniai prašome išsklaidyti visas kylančias abejones dėl darbo grupės sudarymo principų ir jai keliamų tikslų atsakant į šiuos klausimus:
Ar pasirinktas universitetų tinklo pertvarkos kelias ir jų mechaniško stambinimo būdas reiškia tai, kad Lietuvoje bus tęsiama pražūtinga neoliberali aukštojo mokslo politika?
Ar numatoma universiteto tinklo pertvarka yra grindžiama kokia nors nuoseklia ir aiškia paties universiteto paskirties visuomenėje ir valstybėje vizija, ar ji yra tik dar vienas mėginimas lengviausiu ir trumpiausiu keliu „optimizuoti“ ir valstybės biudžetui sumažinti universitetų išlaikymo išlaidas?
Ar Lietuvos aukštojo mokslo strateginiu tikslu laikomas siekis išsaugoti ir plėsti šalies intelektinį ir kūrybinį potencialą bei ugdyti visapusiškai išsilavinusius ir kūrybingus piliečius, ar jo vieninteliu ir svarbiausiu uždaviniu laikomos pastangos vykdyti tik greitą ir vienkartinę naudą turinčius duoti ,,klientų“ užsakomus specialius tik ribotą taikomąją vertę turinčius mokslo projektus ir rengti siauro intelektualinio ir kultūrinio akiračio specialistus darbo rinkai?
Ar suprantama, kad tęsiant neoliberalią universitetų surinkinimo strategiją ir perorientuojant juos tik į „pelningas“ veiklas neišvengiamai bus nuvertintas fundamentinis mokslas ir studijos, kurie yra būtini aukštosios mokyklos ir visuomenės sukaupto intelektinio potencialo plėtojimo ir jo perdavimo naujoms kartoms sąlyga?
Ar verslo atstovų vyravimas darbo grupėje neliudija, kad Vyriausybė ir ŠMM vadovaujasi neoliberalizmo ideologijos nuostata, kad verslo atstovai geriausiai išmano ir atstovauja visuomenės interesams aukštojo mokslo srityje, o radikalus šios srities surinkinimas savaime ir geriausiai išsprendžia aukštojo mokslo problemas?
Ar universitetų jungimas bus vykdomas kompleksiškai nesprendžiant politinių – aukštojo mokslo ir universitetų valdymo, studijų finansavimo ir jų kokybės gerinimo, etc. – problemų?
Kokiomis ir kieno atliktomis universitetų būklės ir perspektyvų analizėmis remsis darbo grupė, įpareigota priimti strateginius, ilgalaikių bei potencialiai negrįžtamų padarinių turėsiančius sprendimus dėl šalies universitetų jungimo?
Ar darbo grupei pateikus universitetų tinklo pertvarkos planą bus surengtos viešos ir demokratiškos diskusijos dėl pateiktų pasiūlymų ir ar bus leista šalies visuomenei ir akademinei bendruomenei išsakyti savo požiūrį bei teikti siūlymus dėl universitetų jungimo principų bei jo įgyvendinimo būdų?
Ar atsiribojus ir užsidarius nuo visuomenės ir akademinės bendruomenės vykdoma universitetų tinklo pertvarka nėra iš anksto pasmerkta tapti dar vienu mėginimu siaurame žmonių būryje perskirstyti dėl įgyvendintos neoliberalios „krepšelinės“ aukštojo mokslo reformos dar labiau sumenkusius universitetų žmonių ir finansinius išteklius, tai yra, ar ji nėra bandymas persidalyti po šios nevykusios reformos dar likusius „studijų krepšelius“ ir „privatizuoti“ vertingą iš uždaromų universitetų perimamą „nebereikalingą“ nekilnojamąjį turtą?
Vidaus reikalų ministras Tomas Žilinskas atvirai diskusijai pakvietė verslo, pramonininkų ir darbdavių konfederacijų vadovus, investuotojų, savivaldybių atstovus, Seimo narius bei už regionų ir migracijos politikos įgyvendinimą atsakinkingus pareigūnus.
Dalyviams pristatyti Vidaus reikalų ministerijos Regioninės politikos departamento koordinuojami bei planuojami projektai, Regioninės plėtros įstatymo pakeitimai, kurie gali būti aktualūs verslui.
Taip pat bus pristatytos vykdomos migracijos politikos priemonės, skirtos pritraukti užsieniečius investuotojus bei užsienio specialistus, kurių trūksta Lietuvos darbo rinkoje.
Diskusiją moderavęs vidaus reikalų ministras Tomas Žilinskas pakvietė dalyvius atvirai sakyti pastabas ir lūkesčius vykdomos regionų politikos atžvilgiu, teikti pasiūlymus, idėjas, kaip pagerinti institucijų bendradarbiavimą, kad regionų politika taptų tikslinga, atnešanti maksimalią naudą šalies gyventojams.
„Ši diskusija svarbi ne tik siekiant pasidalinti nuomone, bet ir atrasti bendrą, vieningą supratimą apie tai, kas yra regioninė politika, kokios jos galimybės ir ką mes galime padaryti dėl bendro tikslo – kurti valstybės gerovę. Svarbu, kad europinės bei nacionalinio biudžeto lėšos būtų naudojamos tikslingai ir efektyviai, kad būtų kuriama reali nauda žmonėms“, – pažymėjo T. Žilinskas.
Vienas iš diskusijos iniciatorių, Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas Robertas Dargis pažymėjo, kad, siekiant užtikrinti regionų plėtrą, reikėtų suteikti daugiau galių savivaldybėms ir užtikrinti bendrą institucijų politiką, išrenkant vieną aiškų lyderį, kuris vadovautų procesui ir koordinuotų veiksmus.
Renginyje aptarta ir 2014-2020 m. ES investicijų veiksmų programa – pagal ją verslo projektams skiriama 964,6 mln. eurų. (432,9 mln. eurų. įmonių moksliniams tyrimams, technologinei ir eksperimentinei plėtrai, 531,6 mln. eurų – mažoms ir vidutinėms įmonėms).
Taip pat diskutuota apie verslo plėtros galimybes regionuose, konkrečių priemonių tikslinėms teritorijos planavimo tikslingumą. Renginio dalyviai diskutavo, kokiais būdais verslas galėtų bendradarbiauti su integruotų teritorinių investicijų (ITI) programas vykdančiomis savivaldybėmis, aptartas galimas verslo asociacijų narių dalyvavimąs priemonėse, susijusiose su bendruomenės inicijuota vietos plėtra.
VRM vadovybė pažymėjo, kad nuo 2014 m. ministerijoms, savivaldybėms ir verslui yra sudarytos sąlygos pasinaudoti ITI modeliu – t. y. integruotomis teritorijų vystymo programomis. Jau patvirtinta 14 programų (4 miestų ir 10 regionų), baigiama derinti ir paskutinė – Šiaulių miesto programa.
Šių programų įgyvendinimui VRM skirs apie 340 mln. Eur (miestų infrastruktūrai, daugiafunkcinėms erdvėms) ir 15 mln. Eur „minkštosioms“ veikloms: jaunimo verslumui skatinti, mentorystei, mokymams, socialinio verslo iniciatyvoms, savanorystei, socialinei integracijai.
Įgyvendinant transporto infrastruktūros, darnaus judumo, neformalaus švietimo ir kt. priemones prisidės ir kitos ministerijos.
Diskusijos metu taip pat buvo aptarta Lietuvos migracijos politika ir praktika pritraukiant užsieniečius investuotojus ir trūkstamų Lietuvos darbo rinkoje profesijų specialistus, apžvelgti Lietuvos migracijos politikos tikslai ir priemonės, skirtos jų įgyvendinimui (susitarimas dėl bendradarbiavimo imigracijos procedūrų klausimais, Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ pataisos ir kt.).
Informacijos šaltinis ir nuotraukų autorius – Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerija.
Finansų ministras Rimantas Šadžius pasirašė įsakymą, kuriuo keičiamos Bilietų naudojimo ir apskaitos taisyklės, sumažinant ūkio subjektams tenkančią perteklinę administracinę naštą. Be to, nustatyti papildomi prekybos bilietais atvejai, kai šios taisyklės nebus taikomos.
Įvyko ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto organizuojamo konkurso „Creative Shock’13” finalas, kuriame varžėsi 5 komandos. Jos visą naktį laužė galvas kurdamos strateginį planą, kaip lietuviškas socialinis verslas „Socialinis taksi“ galėtų pagerinti savo paslaugų tinklą.
Geriausią planą sugalvojo ir konkurso „Danske Bank” įsteigtą pagrindinį prizą – 1500 eurų – laimėjo Stokholmo aukštosios ekonomikos mokyklos Rygoje komanda „Kur Ir Nauda?“ (liet. „Kur pinigai?). Antroji vieta ir daugybė konkurso rėmėjų prizų atiteko komandai „Catolica Consulting“, atvykusiai iš Portugalijos Católica Porto verslo mokyklos. Trečiosios vietos nugalėtoja, Klaipėdos tarptautinio LCC universiteto komanda „YED”, keliaus į susitikimą su tarptautinės Verslo taikos premijos laureatu dr. Vladu Lašu. Iš viso konkurse dalyvavo daugiau nei 300 studentų iš 42 pasaulio universitetų.
Ženevos prokuratūra ėmėsi nagrinėti pareiškimą prieš Dinarą ir Timūrą Kulibajevus, rašo "NeueZürcher Zeitung."
45-rių metų Kulibajeva, Kazachstano prezidento Nursultano Nazarbajevo duktė, nuo 2007 metų oficialiai gyvena Šveicarijoje. 2009 metų pabaigoje ji nusipirko vilą paežerėje Ženevos Anje priemiestyje už 74,7 mln. frankų – ši suma viena iš didžiausių, kada nors sumokėtų už namą Šveicarijoje.
„Laisvosios bangos“ redakcijos etikos kodeksas ne pirmas toks, bet gal pirmas, apie kurį taip viešai paskelbta ir taip drąsiai įsipareigota jo laikytis, perduodant dalį „kontrolieriaus“ vaidmens ir Lietuvos žurnalistų sąjungai. Todėl susitikus su radijo stoties žurnalistų tarybos vadovu, cukrų kavoje bemaišant pirmas klausimas kyla natūraliai…
Kodėl?
Audrys Antainaitis. Todėl, kad iš esmės kuriame naują produktą. „Laisvoji banga“ yra atsinaujinęs, galima sakyti visiškai naujas radijas, nepaisant to, kad turi jau 19-os metų istoriją. Į stotį atėjo didžiulė nauja komanda, kuri susijungė su jau buvusia ir nusprendė kurti naują informacinį-muzikinį radiją su stipriomis žiniomis, stipriomis analitinėmis laidomis. Ėmėme mąstyti, kuo mes būsime kitokie. Šių dienų žurnalistikoje mes būsime kitokie elgdamiesi garbingai, sąžiningai ir etiškai. Pirmiausiai patys sau pasakėme – nepardavinėsime laidų ir nedarysime slaptos reklamos laidose.
Vyriausybėje devynios didžiosios verslą prižiūrinčios institucijos pasirašė deklaraciją “Dėl pirmųjų verslo metų”.
Jų kontrolieriai įsipareigojo verslo naujokus pirmaisiais metais ne bausti, o draugiškai konsultuoti. Siekiama, kad pradėjusio verslą žmogaus negniuždytų baudos.
Tokiam nusiteikimui negalima nepritarti. Atsiras daugiau sau duoną uždirbančių žmonių, sumažės pašalpų gavėjų. Amerikoje pabuvoję verslininkai sako, kad būtent toje šalyje labai palankiai žiūrima į pradedančiuosius verslininkus.
Visi Lietuvos verslininkai yra vagys ir sukčiai, siekiantys tik pasipelnyti ir apgauti darbuotojus. Panašus visuomenės požiūris į verslininkus, žinomo verslo laidų kūrėjo Andriaus Tapino nuomone, yra pagrindinė kliūtis kuriant verslą ir formuojant jo įvaizdį.
LRT laidoje „Įžvalgos“ Andrius Tapinas su Virginijumi Savukynu dalijosi mintimis apie tai, ko lietuvius išmokė praūžusi ekonominė krizė ir kaip tautiečiai priima specifines verslo naujienas mūsų žiniasklaidoje.
Vienas iš diskusijos iniciatorių, Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas Robertas Dargis pažymėjo, kad, siekiant užtikrinti regionų plėtrą, reikėtų suteikti daugiau galių savivaldybėms ir užtikrinti bendrą institucijų politiką, išrenkant vieną aiškų lyderį, kuris vadovautų procesui ir koordinuotų veiksmus.
Šių programų įgyvendinimui VRM skirs apie 340 mln. Eur (miestų infrastruktūrai, daugiafunkcinėms erdvėms) ir 15 mln. Eur „minkštosioms“ veikloms: jaunimo verslumui skatinti, mentorystei, mokymams, socialinio verslo iniciatyvoms, savanorystei, socialinei integracijai.
