Jau treji metai, kai išėjo į Amžinybę politologas publicistas antikomunistas ir antiglobalistas šviesaus atminimo Vilius Bražėnas. Liko jo Žodis, mintys ir šviesioji gyvenimo banga tiems, kurie jį pažinojo, su juo bendravo. Gyvenęs nuo 1949 metų JAV ir buvęs aktyvus politikoje nuo 1951 metų, jis kelis dešimtmečius gilinosi ir rašė antikomunizmo ir antiglobalizmo temomis, žinojo šiuos klausimus, geriau už bet ką pasaulyje. 2002 metais grįžo į Lietuvą tam, kad padėtų savo Tautai susiorientuoti geopolitikoje ir jai gresiančiuose pavojuose.

Patyręs politologas sugrįžęs į Lietuvą skelbė savo straipsnius keliuose laikraščiuose; kalbėjo, kad savo straipsnius atiduotų ir į komunistų spaudą, jeigu tik ši jį publikuotų. Jis matė, kad Lietuva, atgavusi Nepriklausomybę, neilgai ja besidžiaugs sparčiai globalėjančiame pasaulyje, juolab, kai ta globalizacija eina kreivai ir šleivai, jos lyderiams apsvaigus nuo pergalių, žmonėms nesidomint ir nesiorientuojant geopolitikoje, o politikus valdžioje papirkinėjant dosniomis finansinėmis pakišomis, kad jie tylėtų ir vestų savo tautas į globalizmo ateitį, tautoms ir žmonėms pražūtingą.

Continue reading „Lietuvos prezidento rinkimai dviejų globalizmų – Rytų ir Vakarų – kryžkelėje“

Punios piliakalnio ąžuola
Subartonys. Vinco Krėvės-Mickevičiaus tėviškė.
Rygiškiai. Jono Jablonskio tėviškė
Didžiausia trispalvė
Ūta. Prie paminklo pasieniečiui Aleksandrui Barauskui
Gediminas
Vaikai Lietuvos Nepriklausomybės 20-mečio šventėje
Didžiausias Žalgirio mūšio paveikslas Radvilų rūmuose
2010-ji. Liepos šeštoji
2010-ji. Liepos šeštoji
Šalčininkų Lietuvos tūkstantmečio gimnazijos moksleivės su istorijos mokytoju A.Andriušaičiu
 Intelektualai Ipolitas Ledas, Antanas Rybelis, Jonas Balčius
Lukšių seniūnas skulptorius Vidas Cikana
Romualdas Ozolas ir Vilius Bražėnas. Paskutinė V.Bražėno nuotrauka
 Antakalnio kapinėse laidojamas poetas Justinas Marcinkevičius
Poetas Justinas Marcinkevičius ąžuoliuko sodinimo šventėje. 2010-ji
Poetui Justinui Marcinkevičiui - 80
Vasaros dangus
Dusia
Ramybė
Iš paukščio skrydžio
Iš paukščio skrydžio
2011-ųjų kovas
 Neris pajudėjo
Punios piliakalnio ąžuola  Subartonys. Vinco Krėvės-Mickevičiaus tėviškė.  Rygiškiai. Jono Jablonskio tėviškė  Didžiausia trispalvė  Ūta. Prie paminklo pasieniečiui Aleksandrui Barauskui  Gediminas  Vaikai Lietuvos Nepriklausomybės 20-mečio šventėje  Didžiausias Žalgirio mūšio paveikslas Radvilų rūmuose  2010-ji. Liepos šeštoji  2010-ji. Liepos šeštoji  Šalčininkų Lietuvos tūkstantmečio gimnazijos moksleivės su istorijos mokytoju A.Andriušaičiu   Intelektualai Ipolitas Ledas, Antanas Rybelis, Jonas Balčius  Lukšių seniūnas skulptorius Vidas Cikana  Romualdas Ozolas ir Vilius Bražėnas. Paskutinė V.Bražėno nuotrauka   Antakalnio kapinėse laidojamas poetas Justinas Marcinkevičius Poetas Justinas Marcinkevičius ąžuoliuko sodinimo šventėje. 2010-ji Poetui Justinui Marcinkevičiui - 80 Vasaros dangus Dusia Ramybė Iš paukščio skrydžio Iš paukščio skrydžio 2011-ųjų kovas  Neris pajudėjo
Punios piliakalnio ąžuola

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2013.05.05

« 1 2 »

Minint Viliaus Bražėno 100-ąsias gimimo metines

Grįžęs iš Viliaus Bražėno 100-ųių gimimo metinių minėjimo Vilniaus karininkų ramovėje, iškart  ėmiau vartyti  jo jubiliejui  išleistą knygą „Kova dar nebaigta…“ (sud. prof. Ona Voverienė). Politikos apžvalgininko tarptautininko , antikomunisto, antiglobalisto vienminčiai į šį rinkinį sudėjo jo straipsnius,  neįėjusius  į ankstenes knygas; beveik visus  juos atrinko dar pats autorius. Knygoje analizuojamos trys  pagrindinės temos: globaliniu mastu – antikomunizmas ir antiglobalizmas, Lietuvos mastu – patyrusio politiko argumentuoti patarimai, kaip išvengti Tautai ir Lietuvos valstybei nepagaidaujamų globalizmo pasekmių.

Nemažas skyrius – jo bendražygių tekstai žiniasklaidoje apie V. Bražėno publicistiką, visuomeninę veiklą.  Įdomu tai, kad knygos leidybą parėmė įvairios visuomeninės organizacijos, kurias, kaip supratau, žymiai dosniau  testamentu parėmė pats V.Bražėnas (pasak sudarytojos O.Voverienės, trylika organizacijų gavo po trylika tūkstančių litų).

Su iškiliuoju politologu esu daug važinėjęs po Lietuvą, ne kartą lankęsis jo namuose, padaręs, kaip netrukus paaiškėjo, paskutinę jo nuotrauką (sūnus Gintaras filmavo jo, sugrįžusio iš ligoninės po pirmo vos ne mirtino likimo smūgio, gelbstint sraigę,  pokalbį su Nepriklausomybės akto signataru Romualdu Ozolu); dalyvavau  ir paskutinėje jo žemiškojoje kelionėje… Šiam tekstui iliustruoti atrinkau kelias dešimtis įvairių susitikimų nuotraukų, o štai laidotuvių nuotraukos dingo kaip į vandenį. Peržiūrėjau didžiąją dalį kompiuterinių diskų, sugaišau daug laiko  – nėra. Ir tada prisiminiau prof. O.Voverienės minėjime pasakytus žodžius: jeigu žmogus peržengia savo šimtmetį ir jis dar  neužmirštas, minimas – toks žmogus gyvens ilgai. Maždaug taip ji pasakė.

Ir iš tiesų – kam reikalingos tos laidotuvių nuotraukos?  Mums, artimiau jį pažinojusiems, sunku įsivaizduoti, kad šio žavaus žmogaus, iki paskutinių gyvenimo dienų labai šviesaus, išmintingo, jaunatviškai energingo, jau nebėra, juo labiau, kad  šimtmečio minėjime jis mus mokė suprasti kiekvieną Vinco Kudirkos „Tautinės giesmės“ žodį (ekrane matėme Albino Kentros nufilmuotą V.Bražėno gimtadienį 2008-ųjų balandžio 6-ąją). Parašiau žodį išmintingas ir prisiminiau jo susitikimą su Marijampolės visuomene. Po įsimintinos kalbos marijampoliečiai garbingam svečiui linkėjo sveikatos, ilgų gyvenimo metų. Visiems netikėtai  jis  įsiterpė: Linkėkite ne tik sveikatos, bet ir išminties, nes sveikas durnius gali daug bėdos pridaryti.  O dėl ilgų gyvenimo metų ne kartą yra tarsi atsiprašinėjęs: Aš ir taip Dievui jau esu labai skolingas...

Iš tiesų, juk gyvenimas matuojamas ne metais. Ir ne pinigais, ne turtais.  Savo litus ar dolerius jis išdalino tiems, kurie tęsia jo darbus. Kova dar nebaigta, – byloja jubiliejinė V.Bražėno monografija. Nepalyginamai didesnį savo turtą, išmintį jis išdalino paskaitų, knygų pavidalu. Pats V.Bražėnas tądien iš ekrano pasakė, kad jo knygų galima rasti M.Mažvydo, Vilniaus Universiteto, Mokslų akademijos, Adomo Mickevičiaus bibliotekose, bet prof. O. Voverienė, kalbėdama apie išmintingąjį šimtametį, reikšmingai įspėjo: minėtose bibliotekose jo knygų dar yra. Ir iš tiesų: jeigu būsime abejingi savo Tėvynei, nekovosime dėl jos likimo, globalistai, kosmopolitai gali tas knygas  jeigu ne sudeginti, tai bent uždaryti į specfondus. Juk V.Bražėnas, bendraudamas su jaunimu, yra ne kartą drumstęs moksleivių protus. Jis sakydavo: Visus Lietuvos (ir ne tik) kosmopolitus reikia susodinti į kosminį laivą ir išsiųsti į kosmosą! Jūs tik pagalvokit, koks įžūlumas!

Arba štai:

Šėtonas turėtų stebėtis žmonių sukurta pragariška sistema – komunizmu. Jis galėtų sakyti: „Net aš pats negalėčiau sugalvoti nieko geresnio“. Teroras, masiniai kapai, Sibire išbarstyti kankinių kaulai, jų kančios, našlių ir našlaičių ašarų jūra yra tik dalis komunizmo apraiškų. Komunizmas gali didžiuotis savo brutalia jėga, galėjimu naikinti žmogaus dvasią, savigarbą, garbės jausmą, žmogaus-žvėries paleidimu nuo moralinės grandinės.

Globalizmas yra milžiniško masto utopija. Nėra nieko baisesnio už utopiją su ginklu. Ši utopija yra neregėtas siaubas, nes apginkluotas baisiausiais ginklais. Globalizmas – tai tautų „gripo“ ideologija, skleidžianti visuotinį kosmopolitizmą: ji žudo tautas, kurios pasaulio gobšiems susimokėliams bando pastoti kelią siekiant pasaulinės politinės valdžios.

Globalizmas – pasaulinės timokratijos sudarymas  – būtų Lenino, Stalino, Hitlerio svajonių įgyvendinimas, tik su kitais šūkiais ir kitomis priedangomis. Tokiame pasaulyje gerai jaustųsi tik KGB ir gestapo tipo kosmopolitai…

Ir taip toliau, ir taip toliau… Labai pavojinga knyga „Kova dar nebaigta…“, kurioje knibždėte knibžda tokios maištingos mintys.

V.Bražėnas ne kartą man skundėsi, kad niekaip negali patekti į televiziją. Amerikoje galėdavo (pats mačiau nufilmuotus jo pokalbius tūkstantinėse auditorijose), o Lietuvoje – labai atsiprašom, mums užtenka  etatinių  specialistų, patikimų, valdomų, nė neketinančių skristi į kosmosą.

Didžiuokitės, Sesės ir Broliai, savimi. Tačiau ypač didžiuokitės savo tauta, savo Tėvyne Lietuva. Lietuvos žemės syvai tūkstantmečiais išlaikė kovingais Lietuvos dvasios ir kardo karius. Didžiuokitės savo tauta, nepaniekindami  kitų. Visais istoriniais momentais tie kariai – Didvyriai ir Didmoterės – atsiliepė į patriotinio šauklio trimito garsus ir atsistojo ton vieton, kurią Tėvynės Pirštas nurodė. Tokiose istorinėse akimirkose nebuvo, ir šiandien neturėtų būti, kalbų apie “žmogaus teises”. Mūsų istorijoje pirmavo, ir toliau turėtų pirmauti, “PAREIGA TĖVYNEI”…Mūsų širdis ir dvasias mato kovose žuvusių lietuvių vėlės. Mūsų žodžius su mūsų darbais lygina mus stebintis jaunimas.

Pateikiau kelis sakinius iš V.Bražėno knygos “Priminimai bendražygiams”, padovanotos Kėdainių Šviesiajai gimnazijai (“Gimnasium Iliustre”), kurios moksleiviai labai susidomėję, šiltai sutiko garbųjį svečią, mielai su juo fotografavosi.  Bet ar galima šiais laikais prie jaunimo prileisti žmogų, kuris ragina didžiuotis savo tauta, savo Tėvyne ir pirmenybę teikia  ne žmogaus teisėms, o pareigai Tėvynei?!  Ar tik ne V.Bražėnas kaltas, kad į gatves išeina  vis daugiau jaunimo su Vinco Kudirkos, Jono Basanavičiaus, Maironio, Valančiaus, Vytauto Didžiojo  atvaizdais, skanduodami Justino Marcinkevičiaus išmokytą žodį  Lie-tu-va?

Reikia užbarikaduoti Gedimino prospektą ir išimti iš bibliotekų  V.Bražėno knygas. Tačiau bėda ta, kad nemažai jo knygų išdalinta privatiems asmenims, mokyklų mokytojams, daug straipsnių paskelbta internete. Prof. O.Voverienė  papasakojo, kad V.Bražėno šimtmetį labai gražiai paminėjo būtent Tautinio jaunimo sąjunga. Dar vienas minėjimas įvyko Mokslų Akademijos bibliotekoje.

Tai ką vis dėlto V.Bražėnas kalbėjo Kėdainių Šviesiosios gimnazistams? Jis papasakojo, kaip 1974 m. Chicago Tribune, didžiulis laikraštis, paskelbė Stalino receptą, kaip galima sunaikinti tautą. Stalinas komunistams yra sakęs: norint sukurti pasaulinę valdžią, reikia naikinti patriotizmą, pasididžiavimą savo tauta. Jeigu mums pavyks sunaikinti bent vienos generacijos pasididžiavimą savo tauta, mes ją būsime nužudę. Paprastas receptas. Bet kardas dviašmenis. Pažvelkime į Stalino receptą iš kitos pusės – ir mes jau žinome, kaip galima išgelbėti tautą. Kelkime patriotizmą, pasididžiavimą savo tauta!. Galime būti pavyzdys kitoms Europos tautoms, Europa, savo ruožtu, gali būti pavyzdžiu kitų kontinentų tautoms. Mes turime misiją įkvėpti kitas tautas kovoti su tautų naikintojais. Kodėl mes? Todėl, kad nėra kitos tautos, kuri būtų buvusi taip trypiama, naikinama, kaip lietuvių tauta. Bet ji išliko! Nes turėjo giliai įleistas kario ir valstybės kūrėjo šaknis. Jūs esate deimantiniai vaikai, nes daimantai susidaro milžiniškoms jėgoms slegiant anglį, – Šviesiosios salėje-vidiniame kiemelyje kalbėjo V.Bražėnas.

Pateikiau ištraukėlę iš savo rašinio. Sunkiai vaikštantis senukas negailėjo nei laiko, nei jėgų – važinėjo po Lietuvos mokyklas ir demaskavo sveikų durnių pastangas naikinti patriotizmą, pasididžiavimą savo tauta, moksleivius vadino deimantiniais vaikais, nes puikiai matė, kokią įtaką jiems daro bulvarinė žiniasklaida, pagal Stalino receptą sukurpti istorijos ir literatūros vadovėliai.

Bijau, kad sveiki durniai , du dešimtmečius žaloję Lietuvą, ypač  jos jaunimą, padarę sunkiai bepataisomos žalos, į V.Bražėną atsigręš tik tada, kai jau bus sunku ką nors pakeisti. Jie labai panašūs į tuos, kurie daugiausia dėl durnumo važiavo parvežti Stalino saulės, o paskui, sugrįžę iš motinos Rusijos, toliau klimpo į savo niekšybes iki pat Atgimimo, iki šiol. Dabar jie rašo memuarus, bandydami  nusiplauti tautos kraują ir ašaras, klastodami istoriją, žalodami vaikų sielas.

Bet viltis miršta paskutinė. V.Bražėnas buvo optimistas. Nepraraskime vilties ir mes. Kova dar nebaigta, dar ne viskas prarasta. Antikomunisto ir antiglobalisto 100-mečio minėjime apie pavojus tautai, apie niekingą Vyriausybės Globalios Lietuvos programą, kuria siekiama, kad mes greičiau ištirptume, kalbėjo prof. Romualdas Grigas. Nė viena tauta nesielgia taip neatsakingai. Mes šiandien gyvename su iškrypusiu stuburu. Nuo Mindaugo laikų, deja, pasigendame reikiamo dėmesio etniniams lietuviams. V.Bražėnas tarsi koks apaštalas sugrįžo į Lietuvą ir bandė atverti mums akis, – kalbėjo R.Grigas, prieš tai įvertinęs jo asmenį ir visą jo raštiją.

Minėjime kalbėjęs pranciškonas kunigas Paulius Vaineikis žavėjosi V.Bražėno asmenybe, jo įžvalgomis apie pasaulį. Reikėtų Viliaus Bražėno gatvės Vilniuje, ir ne bet kokios, reikėtų regėti jį maldose, reikėtų mums, vyresniesiems, daryti didesnę įtaką jaunimui, kuris jau mūsų nepaiso, neklauso, elgiasi  rizikingai ir pavojingai, kaip mokė V.Bražėnas. Būkime su jais, skęstančius gelbėkime. Šioje salėje, deja, jaunų žmonių nėra, mes patys save agituojame. Daug sunkiau agituoti tuos, kurie tau priešiški, kurie tavęs nesupranta, iš tavęs pasišaipo, bet tik šitaip galime išlikti, išsaugoti savo tapatybę.

„Varpo“ redaktorius Algimantas Zolubas V.Bražėną pavadino Kolumbu Lietuvai. Jis parodė mums dvi Amerikas – komunistinę ir demokratinę. Ir dvi mūsų išeivijos puses. Santara -Šviesa buvo veidu atsisukusi į Lietuvą, bet nugarą rodė Lietuvos nepriklausomybei. V.Bražėnas laikėsi kitokių nuostatų. Grįžęs į Lietuvą, jis skatino bendruomenių kūrimą, savivaldą. Vienu pirštu galima tik parodyti, dviem purštais net špygos neišlankstysi, o penki pirštai – jau kumštis. Reikia eiti į rinkimus ir atsivesti bent kelis abejinguosius, pasyviuosius, nes būtent jie, nebalsuojantieji, išrenka mums valdžią, kuri ir skandina Lietuvą. Priimkim V.Bražėno nuostatas ir su jomis eikim į priekį, – sakė A.Zolubas.

Minėjime dar kalbėjo Lietuvos Laisvės Kovotojų sąjungos pirmininkas Jonas Burokas, LPD pirmininkas Juozas Dingelis, Lietuvos moterų lygos vadovė prof. Ona Voverienė. Jos tekstą „Kryptingas žvilgsnis į Lietuvos ateitį“  paskelbsime vėliau.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2013.04.08

Kovo 27 d. Lietuvos Mokslų akademijos salėje įvyko Lietuvos Sąjūdžio Vilniaus skyriaus sąjūdininkų susirinkimas.

Sąjūdis šiemet švenčia 25-metį. Ta proga buvo daug sveikinimų, apdovanojimų padėkos raštais jau mirusiems ir dar tebedirbantiems sąjūdininkams; buvo daug trumpų (pagirtina) kalbų apie nūdienos negeroves, informacinių pranešimų, net giesmių ir dainų, dalyvaujant vaikučiams, jauniesiems skautams.

Sąjūdžio pirmininkas Seimo narys Rytas Kupčinskas perdavė prof. Vytauto Landsbergio sveikinimus, palinkėjimus. Yra kuo pasidžiaugti, sakė parlamentaras, bet dabartinė situacija verčia ir rimtai susirūpinti. Valdžią turime ne tokią, kokios  norėjome, kyla daug abejonių dėl jos nusiteikimo vykdyti Lietuvos Konstituciją.

Kalbėtojas pakvietė į kovo 28 d. Vinco Kudirkos aikštėje įvyksiantį protesto mitingą, kuriame bus reikalaujama neišduoti lietuvių kalbos, atsisakyti koalicijos su Lenkų rinkimų akcija.

Tą pačią dieną šioje salėje įvyksiantis „Vilnijos“ draugijos suvažiavimas bus tarsi šio mitingo tematikos tęsinys. Sąjūdininkai ir šiame rengimyje  turėtų dalyvauti. Po reikalavimu nepataikauti lenkams, laikytis Konstitucijos – valdžiai jau įteikta 20 000 parašų.

Parašai bus renkami iki birželio pabaigos. Reikia įrodyti, kad lietuviai neabejingi savo kalbai, Tėvynei, sakė Seimo narys, Sąjūdžio pirmininkas R.Kupčinskas. Sąjūdis remia prof. V. Landsbergį, pretenduojantį į Tėvynės Sąjungos-Krikščionių Demokratų (TS-KD) partijos pirmininko postą (plojimai).  Andrius Kubilius yra padaręs gerų darbų, bet šiuo laikotarpiu Lietuvai labiau reikalingas V.Landsbergis. Stiprybės, sveikatos, mes laimėsime, drąsino R.Kupčinskas.

Vilniaus Sąjūdžio vadovas Leonas Kerosierius perskaitė padėkas mirusiems sąjūdininkams Viliui Bražėnui, Algimantui Bružui, Algimantui Keinai, Z.Lisauskui, Algimantui Malinioniui, Leonui Pranuliui… Padėjos raštai buvo įteikti jų artimiesiems.

Jaunoji skautė pagarsino prof. Onos Voverienės sveikinimą „suvažiavimo dalyviams, bendražygiams ir bendraminčiams“, kuriame, be kita ko, pasakyta:

Netrukus, balandžio 6-ąją, minėsime politikos apžvalgininko tarptautininko a.a. Viliaus Bražėno 100-ąsias gimimo metines. Vilius Bražėnas, antikomunistas, antiglobalistas ir vienas iš narsiausių Lietuvos tautinės valstybės atgimimo iniciatorių, įrašė patį ryškiausią puslapį į dabartinės Lietuvos politikos mokslo istoriją.

Renginiai, skirti jo 100-jų gimimo metinių paminėjimui, jau prasidėjo: išleista jo ir jo bendražygių knyga „Kova dar nebaigta“ (V, 2013), Lietuvos Mokslų akademijos bibliotekoje veikia paroda „Tėvynę gynęs žodžiu, plunksna ir ginklu“ (ji veiks tik iki balandžio 3 dienos).

Vilius Bražėnas – vienas ryškiausių Lietuvos politikos šviesulių, kaip meteoras praskriejęs tamsia, komunizmo šmėklos sparnais uždengta Lietuvos padange, išeidamas į Amžinybę mums paliko savo asmenybės ir parašytų knygų spindesį ir testamentinį priesaką nepasiduoti, kelti tautą „iš apačios“, nesilankstyti melo stabams; kovingumo ir narsos, ginant savo didžiąsias politines vertybes – atkurtą Lietuvos valstybę ir tautiškumą – mūsų valstybinę kalbą, nesuklastotą istoriją, tvirtą šeimą, tautos kultūrą. Ateitis lemiama tik kovoje!

Beje, balandžio 6 d. Viliaus Bražėno šimtmetis bus minimas Vilniaus Karininkų ramovėje.

Kita skautė perskaitė nužudyto Čečėnijos prezidento Džocharo Dudajevo našlės Alos Dudajevos laišką Lietuvos sąjūdininkams.

Sveiki mielieji Lietuvos sąjūdininkai!

2012 09 30 į valdžią Gruzijoje atėjo nedidele balsų persvara rinkimus laimėjusi prorusiška partija „Golubaja mečta“, vadovaujama Bidzinnos Ivanišvili.

Spalio viduryje buvo uždarytas kanalas „Pik“, kuriame aš dirbau laidų „Kaukaziškas portretas su Ala Dudajeva“ vedėja ir autore. Prasidėjo masiniai vyriausybės narių areštai, spaudimas prezidentui Michailui Saakašvili ir jo šalininkams. Aš turėjau palikti nuostabiąją Gruziją.

Tęsiasi Rusijos imperijos žemių apjungimas, posovietinių valstybių laisvė svyruoja ant Naujosios pasaulio istorijos svarstyklių.

Čečėnų tauta aštuonioliktus metus ginasi nuo šimtapenkiasdešimttūkstantinės Rusijos okupacinės kariuomenės.

Viskas šiame pasaulyje priklauso nuo žmogaus savimonės – būti vergu ar Laisvu Žmogumi.

Niekada nesitraukite, nors ir kaip sunku būtų, neparduokite savo Tėvynės Laisvės!

Visa širdimi linkiu lietuvių tautai klestėjimo ir žydro dangaus virš galvų.

Kalbėjo  A.Kudzys, pristatytas kaip akademikas. Nevadinkit manęs akademiju, aš jau ne akademikas, mane šitoje salėje iš akademikų išmetė, sakė kalbėtojas. Apie skalūnines dujas jis parašęs straipsnį, bet nė viena redakcija nesutikusi jo spausdinti, išspausdino tik „Laisvas laikraštis“.

„Akademikas“ priminė dešimt Dievo įsakymų. Sakoma, kad iš dešimties nuodėmių septynios yra didžiosios. Pasirodo, kad didžiųjų nuodėmių, vis dėlto, irgi yra dešimt. Viena iš jų – pavydas. Nereikia pykti ant silpnapročių. Sąjūdyje buvo protingų žmonių, bet pasitaikė ir silpnapročių. Tokių buvo mažuma. Bet bėda, kad dauguma nusileidžia silpnapročiams. Iš to atsiranda kita nuodėmė – baimė. Mes jau bijom per šventes išeiti su trispalve.

Trečios didžiosios nuodėmės aš neišgirdau, nes mikrofonai veikė prastai, akustika man skundėsi ir viską filmuojantis, įrašinėjantis Albinas Kentra, taip pat susirinkimo sekretorės, kurios manęs vis klausdavo, ką pasakė koks kalbėtojas arba susirinkimo pirmininkas.

Kai ką pasižymėjau iš Jono Antanavičiaus kalbos: tauta privalo išsivaduoti iš nepilnavertiškumo komplekso. Manau, ši pastaba labai teisinga, reikšminga ir aktuali. Mums labai trūksta savigarbos, mumyse labai daug vergiškumo. J.Antanavičius susirinkusiuosius sveikino Birželio sukilimo sąjungos vardu.

Mes priešinomės rusinimui, lenkinimui. Atkakliai priešinomės. Ir dabar negalima leisti, kad pietryčių Lietuvoje būtų įteisinta lenkų lalba kaip valstybinė. Gatvių pavadinimai turi būti rašomi tik lietuviškai, pavardės – tik lietuviškai, pagal lietuvių kalbos taisykles. Kodėl lenkai Lietuvoje yra ne Lietuvos lenkai, o lenkai Lietuvoje, tarsi kitos valstybės lenkai? Bet kodėl mes taip begėdiškai anglėjame?! Vilniuje beveik neliko lietuviškų užrašų.

Taip kalbėjo Algirdas Šukys. Labai aktualios mintys.

Apie bėdas, Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą, kalbėjo Nepriklausomybės akto sigrataras  Algirdas Endriukaitis. Padėtis katastrofiška. Mūsuose įvyko sąmonės lūžis. Jau kalbama, kad Europos Sąjungos pilietybė turi būti pirmoje vietoje. Ilgainiui liks tik viena pilietybė – Europos Sąjungos. Valstybingumas tyliai išplaunamas, greitai jo mums nereikės. Žemė parduodama užsieniečiams. Liksime be savo žemės. Jau dabar tūkstančiai hektarų – ne mūsų, tyliai parduoti Švedijos firmoms. Jeigu nesugebėsime atlikti staigesnių, tvirtesnių judesių – neturėsime savo valstybės. Manoma, kad pribrendo reikalas šaukti tautos suvažiavimą, nes tautos likimas nė vienos partijos nedomina. Lietuvos nebus, jeigu joje neliks lietuvių.

Apie globalistinių jėgų pergales Europoje kalbėjo Nepriklausomybės akto signataras Kazimieras Uoka. Gyventojų sudėtis keisis lietuvių tautos nenaudai. Nors emigracijos kreivė mažėja, bet darbo jėgos trūksta: kils noras įsivežti imigrantų. Signataras pasidžiaugė, kad daugėja patriotiškai nusiteikusio jaunimo, apie tai byloja Kovo 11-osios eitynės Vilniuje.  

Malonų įspūdį padarė garbaus amžiaus dailininkas Antanas Račius, kuriam Vilniaus Sąjūdžio vadovas įteikė padėkos raštą. Buvau partizanų ryšininkas, sakė jis. Sąjūdis – tai mūsų siela, tautos likimas. Neklauskim, ką man davė nepriklausoma Lietuva, dirbkim jos gerovei. Lietuvos bažnyčiose  kabo šimtai mano paveikslų, Vytautas Didysis – Vilniaus Karininkų ramovėje. Ir šiandien aš dar dirbu, nors metų našta jau slegia pečius.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2013.03.28

Rusai, pašiepdami galiūnų kvailiojimus, sako: sila est, – uma ne nado (jei esi stiprus, proto nereikia). Sovietmečio represinės struktūros, pašaipos posakyje neįžvelgdamos bei savo proto neturėdamos, jį suvokė tiesiogiai ir elgėsi atitinkamai. Po SSRS griūties tų struktūrų elgesys nepasikeitė. Lietuvoje, atgavus nepriklausomybę nuo imperijos, teisėtvarkos ir teisėsaugos struktūrų sudėtis, taigi ir elgesys taip pat nepasikeitė.

Šviesios atminties publicistas ir oratorius Vilius Bražėnas, kurio šimtąjį gimtadienį minėsime balandžio 6 d., kalbėdamas apie linkėjimų turinį sakė: linkint sveikatos ir stiprybės, reikia drauge linkėti šviesaus proto ir išminties, nes sveikas ir tvirtas kvailys gali daug bėdų pridaryti.

Continue reading „Jei esi stiprus, proto nereikia“

bikulcius

Šviesios atminties publicistas Vilius Bražėnas patardavo asmeniui linkint sveikatos ar tvirtybės, nepamiršti palinkėti išminties, nes sveikas ir tvirtas kvailys gali eibių pridaryti.

Panašu, kad per inauguracijas kelioms kadencijoms Vilniaus merui Artūrui Zuokui visuomenė palinkėti išminties pamiršo.

Daugiaaukščiais monstrais sudarkytas Vilniaus veidas, šimtų tūkstančių litų iššvaistymas mero susapnuotiems projektams kurpti ir realizuoti, įsisiautėjusiam, sveikam ir tvirtam merui – geri darbai, miestelėnams – bjaurastis, prilygstanti ne kūrybinei minčiai, o mero susapnuotos minties aborto rezultatui. Tramdyti merą turėtų visuomenė, tačiau visuomenės nuomonės dažniausiai neklausiama arba ji ignoruojama.

Continue reading „Susapnuotos minties aborto rezultatas“

katinas_petras

Rug­pjū­čio mėnesį su­ka­ko dve­ji me­tai, kai ne­te­ko­me vie­no ta­len­tin­giau­sių ir są­ži­nin­giau­sių ka­ta­li­kiš­kos spau­dos žur­na­lis­tų, „XXI am­žiaus“ ben­dra­dar­bio, mie­lo plunks­nos bro­lio, nuo­šir­daus bi­čiu­lio Pet­ro Ka­ti­no.

Kiek­vie­no „XXI am­žiaus“ skai­ty­to­jo šir­dy­je Pet­ras Ka­ti­nas pa­li­ko gi­lią bry­dę; sa­vo įti­ki­na­mais straips­niais, pui­kiai ar­gu­men­tuo­ta fak­tų kal­ba, jis for­ma­vo mū­sų pa­sau­lė­jau­tą ir ati­tin­ka­mą žvilgs­nį į ne­leng­vo mū­sų tau­tai lai­ko­tar­pio po­li­ti­ką, vals­ty­bės val­dy­mą, kul­tū­rą, tau­tos eg­zis­ten­ci­jos pa­grin­dus. Pa­ė­mu­si į ran­kas „XXI am­žių“ vi­sa­da pir­miau­sia per­skai­ty­da­vau re­dak­to­riaus ve­da­mą­jį ir Pet­ro Ka­ti­no straips­nius. Ras­da­vau juo­se at­sa­ky­mus į vi­sus rū­pi­mus klau­si­mus. Daž­niau­siai mū­sų nuo­mo­nės su­tap­da­vo, o jei­gu kar­tais ne­su­tap­da­vo, po ku­rio lai­ko įsi­ti­kin­da­vau, kad žur­na­lis­tas bu­vo tei­sus.

Continue reading „Nešunuodegiavęs žurnalistas“

brazenas_dzasperis

Few other human beings were eye witnesses to, and participants in, events of the 20th Century as was Vilius Brazenas. A survivor of wars, revolution, plague, famine, foreign military occupations and forced deportations, he became a tireless champion of freedom and unyielding foe of totalitarianism in all its forms.

Mr. Brazenas passed away at the age of 97, in a hospital in Vilnius, Lithuania, on October 3rd following complications from a recent fall.

Although best known in his native Lithuania, where his books, essays, and newspaper columns were widely read, and where he was a frequent speaker at major political and education events, Mr. Brazenas also had many admirers throughout the world who came to know him through his speaking engagements sponsored by The John Birch Society and his writing and interviews in The New American magazine.

Continue reading „Vilius Brazenas: Lithuanian – American Freedom Fighter Extraordinaire“

laidotuves_1

Kai rugsėjo 10 dieną atsisveikindamas su Vilium Bražėnu spaudžiau jo ranką, nesitikėjau, kad matau jį paskutinį kartą.

To nesitikėjo ir Romualdas Ozolas, su kuriuo Vilius Bražėnas įdomiai ir prasmingai kalbėjo apie Lietuvos problemas nūdienos pasaulyje. Tikriausiai tai buvo paskutinis filmavimo kamera užfiksuotas jo pokalbis.

Išėjo žmogus, atėjęs iš XX amžiaus pradžios, gyvenęs “Po 12 vėliavų: tarp tironijos ir laisvės”, savo gyvenimą atidavęs Tėvynei Lietuvai, visomis išgalėmis siekęs atremti bandymus ją silpninti ir sunaikinti “kosmopolitinėmis girnomis globalizmo maltuvėje”, lietuvius vadinęs didvyriais ir didmoterėmis, deimantinės tautos vaikais, tautos, šitiek amžių atlaikiusios milžinišką spaudimą iš visų pusių!

Continue reading „Vilių Bražėną išlydint…“

nobelis_1

Internetinėje žiniasklaidoje pasirodė pranešimų, kad Mažosios Lietuvos reikalų taryba kreipėsi į Norvegijos ambasadorių Lietuvoje Steinarą Gilą prašydama tarpininkauti pristatant Nobelio premijai Vilių Bražėną.

Keliais sakiniais primenama jo veikla Jungtinėse Amerikos Valstijose.

V. Bražėnas 1951–1971 m. buvo JAV lietuvių bendruomenės Konektikuto apylinkės valdybos narys, pirmininkas, kelias kadencijas Amerikos lietuvių bendruomenės tarybos narys. Nuo 1977 m. dalyvavo steigiant politines amerikiečių patriotų grupes, per kurias buvo garsinama ir Lietuvos laisvės byla („Lithuanian American anticommunist group“, „Lithuanian Freedom Forum“, „Waterbury Americanism Forum“, „Stamford Forum for American Affairs“), taip pat buvo „America’s Future“, „John Birch Society“, „Eagle Forum“, „Larry McDonald Crusade – Stop Finansing Communism“ narys. Apie 1000 kartų kalbėjo amerikietiškoms ir lietuviškoms auditorijoms, keletą kartų apvažiuodamas visas JAV valstijas, išskyrus Havajus.

Continue reading „Intelektualas, bet ne tas“

Vytauto Visocko nuotr.

Aktorius Tomas Vaisieta
Dailininkas Jurgis Šapkus
Gatvės muzikantė
Kurso draugai prie Jono Biliūno namo Niūronyse
Lietuvos Respublikos prezidentė Dalia Grybauskaitė
Lituanistas Ipolitas Ledas
Poetas Jonas Strielkūnas
Poetas Justinas Marcinkevičius ir rašytojas Vytautas Bubnys
Poetas Marcelijus Martinaitis
Poetė Janina Degutytė
Poetė Ramutė Skučaitė
Poilsis
Politologas, publicistas Vilius Bražėnas
Prie Gasčiūnų bažnyčios
Prie Strėvos
Prof. Vytautas Landsbergis
Rašytojas Vytautas Martinkus
Rumšiškėse
Su Pupuliu ant rankų
Tėvas Vaclovas Aliulis
Aktorius Tomas Vaisieta Dailininkas Jurgis Šapkus Gatvės muzikantė Kurso draugai prie Jono Biliūno namo Niūronyse Lietuvos Respublikos prezidentė Dalia Grybauskaitė Lituanistas Ipolitas Ledas Poetas Jonas Strielkūnas Poetas Justinas Marcinkevičius ir rašytojas Vytautas Bubnys Poetas Marcelijus Martinaitis Poetė Janina Degutytė Poetė Ramutė Skučaitė Poilsis Politologas, publicistas Vilius Bražėnas Prie Gasčiūnų bažnyčios Prie Strėvos Prof. Vytautas Landsbergis Rašytojas Vytautas Martinkus Rumšiškėse Su Pupuliu ant rankų Tėvas Vaclovas Aliulis
Aktorius Tomas Vaisieta

2009.09.29

Kauno “Aušros” gimnazija, nuėjusi ilgą ir sudėtingą kelią, artėja prie savo šimtmečio. Šiuo keliu ėjo daug žymių žmonių. Viliuosi, kad šių metų Vasario 16-osios šventė, kurioje teko dalyvauti su Lietuvai pagražinti draugijos žmonėmis, irgi paliks šiokį tokį pėdsaką garbingoje mokyklos istorijoje. Pernai Kauno moksleiviai gražiai paminėjo “Aušros” laikraščio 125-metį, o šiemet jie pradeda “skambinti” Vinco Kudirkos “Varpu”: jam jau – 120. LPD pirmininkas Juozas Dingelis paragino tuo “Varpu” skambinti taip, kad jį vėl išgirstų visa Lietuva. Ypač tai aktualu šįmet, kai švenčiame Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmetį. Nes “Varpe” labai daug to, kas ir šiandien mums nepaprastai aktualu. Charakteringas V.Kudirkos ir “Varpo” bruožas – idealizmas. O idealizmas čia reiškia pasišventimą. Pasišventimą kažkam, kas svarbiau už mano privatų gyvenimą. Šiandien pasigendame pasišventimo ir šio jį įvardinančio žodžio. “Varpe” dažnai vartojamas žodis vienybė. Beviltiškas tas žodis atrodė tais laikais, bet V. Kudirka juo tikėjo.

Iš “Aušros” gimnazijos vykome į didžiausią Kauno “Ąžuolo” mokyklą. Moksleiviai, mokytojai buvo kiti, bet tokie pat gražūs ir viltingi. Tą dieną aktoriui T. Vaisietai ir politologui V.Bražėnui dar plojo kauniečiai, susirinkę į Perkūno namus – Jėzuitų gimnaziją. Prieš karą čia mokėsi ir garbusis V. Bražėnas, gal net toje pačioje salėje, kur dabar kalbėjo Lietuvai aktualiomis temomis.

Vytauto Visocko nuotr.

Ąžuolo mokyklos tribūnoje aktorius T. Vaisieta
Ąžuolo mokyklos direktoriaus pavaduotoja Rita Gecevičienė
Vilius Bražėnas
Tribūnoje - tribūnas Vilius Bražėnas
Nuotraukos iš gimnazijos istorijos
Kaba artistas Tomas Vaisieta
Jie garsina Aušros gimnaziją
Gimnazijos muziejuje
Gera nuotaika
Fotomenininkas Vytautas Ylevičius
Direktoriaus pavaduotoja J. Martinaitienė su LPD pirmininku J. Dingeliu
Dainuoja Aušros katalikiškos vidurinės mokyklos mokleiviai
Buvusio direktoriaus žodžiai
Aušros gimnazijos choras
Atsisveikinant
Ąžuolo mokyklos tribūnoje aktorius T. Vaisieta Ąžuolo mokyklos direktoriaus pavaduotoja Rita Gecevičienė Vilius Bražėnas Tribūnoje - tribūnas Vilius Bražėnas Nuotraukos iš gimnazijos istorijos Kaba artistas Tomas Vaisieta Jie garsina Aušros gimnaziją Gimnazijos muziejuje Gera nuotaika Fotomenininkas Vytautas Ylevičius Direktoriaus pavaduotoja J. Martinaitienė su LPD pirmininku J. Dingeliu Dainuoja Aušros katalikiškos vidurinės mokyklos mokleiviai Buvusio direktoriaus žodžiai Aušros gimnazijos choras Atsisveikinant
Ąžuolo mokyklos tribūnoje aktorius T. Vaisieta

2009.08.08