Seimo narys Kęstutis Masiulis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Pasiūliau keisti Lietuvos kelio ženklų dizainą, kuris yra beveik nepakitęs nuo sovietmečio, ir iškart sulaukiau kai kurių žmonių pasipiktinimo, argi galima? Tikrai, argi galima laisvoje Lietuvoje kalbėti apie viską? O gal visgi būtina!? Rodos, vis dar nebaigėme diskusijos kaip vertinti mūsų valstybę Sovietų Sąjungos sudėtyje? Kada pagaliau atsakysime į garsųjį klausimą „Tai ir tada dirbome Lietuvai?“

Sovietų Sąjunga – blogio imperija

Vokietija yra aiškiai atsakiusi sau, kad visiškai atsiriboja nuo nacistinės savo praeities ir viskas, kas su tuo susiję, yra bjauru. Todėl bet kokie paaiškinimai apie tų laikų gerus kelius ar automobilių pramonės laimėjimus bendro negatyvaus režimo vertinimo nekeičia, nes blogio šalyje bet kokia kūryba ir bet kokia veikla galų galiausiai buvo nukreipta blogiui. Ar pastatyta gera autostrada bent kiek gali keisti požiūrį į diktatūrą, jei jos statybai buvo pasitelkiamas prievartinis darbas, o piliečiai kankinami kalėjimuose ir kartu statomos koncentracijos stovyklos? Vokietija supranta savo istoriją, tačiau jos neišsižada ir nepamiršta.

O kaip yra Lietuvoje? Vis dar atsiranda aiškinančių, kad sovietmečiu buvo visai neblogai gyventi, kad visi buvo lygūs, o architektūra ir menas pasiekė aukštumas.. Kaip į tokias kalbas reaguoti bendrapiliečiui, kuris buvo daužomas KGB rūsyje, išvežtas gyvulių vagone į tremtį, iš kurio atimtas visas turtas, kuris už savo pažiūras buvo uždarytas psichiatrinėje ligoninėje, kuriam buvo uždrausta siekti išsilavinimo, neleidžiama skaityti norimos literatūros, klausyti geidžiamos muzikos, keliauti?

Sovietinių karių skulptūra, kadaise stovėjusi ant Žaliojo tilto. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Ant Žaliojo tilto stovėjo ideologizuotos skulptūros. Kai pradėjau reikalauti jų pašalinimo, tuoj atsirado gynėjai, aiškinantys apie aukštą meninį lygį. Sutinku, kad Juozas Mikėnas buvo talentingas menininkas, bet jo ideologizuotos skulptūros negali būti atsietos nuo Sistemos. Štai jo sukurta skulptūrinė kompozicija „Besimokantis jaunimas“ idealizuoja tų laikų jaunimą ir mokslą, o juk jaunuoliai buvo verčiami tapti spaliukais ir komjaunuoliais, mokytis dainų apie Staliną, mokytis beprasmių komunizmo tiesų, cituoti Leniną, Marksą, daug kas negalėjo apskritai stoti į universitetą, nes tėvai buvo nelojalūs režimui, buožės ir t.t. Tai ko verta ta melagingą turinį spinduliuojanti skulptūra „Besimokantis jaunimas“?

O kokia taip pat neadekvačiai kultūros paveldu pripažintų Sporto rūmų architektūrinė vertė? Ar padoru žavėtis vantiniu stogu, kai šie rūmai pastatyti ant žydų kaulų, ant vieno iš iškiliausių visų laikų – Vilniaus Gaono kaulų?

Pasauliui prisistatome simboliais

Kol Lietuva vis dar sunkiai susitaria su savo praeitimi, tol sunkiai sekasi laisvai diskutuoti apie dabartį. Mano pasiūlymas dėl kelio ženklų keitimo kyla iš įsitikinimo, kad laisvoje šalyje nėra temų, kuriomis nebūtų galima laisva diskusija. Visi simboliai – tiek akivaizdesnio turinio meno kūrinai, monumentaliosios skulptūros, tiek abstraktūs simboliai, pasireiškiantys tik dizaino ir spalvinių sąskambių skirtumais – turi didelį poveikį visuomenei, jos kultūrai ir nacionaliniam identitetui. Visai neatsitiktinai britai taip griežtai saugo net keistus, atrodo, anachronistinius simbolinius savo identiteto pasireiškimus, pradedant buityje naudojamais matavimo vienetais ir baigiant dviem čiaupais virš kriauklės. Vienas iš svarių argumentų britams palikti ES, buvo pasipiktinimas Briuselio bandymu kištis į jų nacionalinį identitetą išlaikančių simbolių prasmę.

Pavojingas posūkis į kairę ir dešinę. Slaptai.lt nuotr.

Kelio ženklai irgi yra tokie pat simboliai, tai nėra Dievo duotybė, jų dizainas nėra bereikšmis, jis gali turėti skirtumų. Kaip jie atrodys, tai yra tik tos šalies, taip pat ir mūsų šalies apsisprendimas. Nėra jokio privalomumo laikytis sovietinio dizaino stilistikos. Aš siūlau keisti dizainą, būtent todėl, kad mes nesitapatintume su Blogio imperija, kad ir šių, visur esančių ženklų dizainu būtumėm laisvi, lietuviški, o ne postsovietinai. Kad bet kuris vairuotojas, kirtęs Lietuvos – Baltarusijos sieną galėtų pasakyti, čia kitaip! O iki šiol iš Rytų atvykęs žmogus mato, kad skirtingai ženklai yra Estijoje, Lenkijoje, Vokietijoje, net ne Lietuvoje.

Kelio ženklai irgi gali būti kitokie

Tarptautinės sutartys numato, kad kelio ženklai visame pasaulyje turi būti funkciškai tokie pat, bet dizainą pasirenka kiekviena šalis. Štai Lietuvoje kelio ženkle raudoni apvadai, reiškiantys draudimą, yra plonos skaisčiai raudonos linijos, o Vokietijoje storos, sodriai raudonos. Lietuvoje mėlyna yra sodrios spalvos, Nyderlanduose tamsios, o Jungtinėje Karalystėje šviesios ir t.t.

Perspėjantis kelio ženklas – laiptai žemyn. Slaptai.lt nuotr.

Visa buvusi Sovietų Sąjunga paveldėjo vienodus kelio ženklus. Lietuva kartu su Rusija, Baltarusija, Ukraina, Moldova ženklus išsaugojo beveik identiškus. Daugiausiai šioje srityje pasistūmėjo Estija, kuri be didelių kalbų nemažai kelio ženklų pakeitė iš esmės. O Lietuvoje net diskusija šia tema kelia įtampų. Kodėl? Viešai pasiūlęs padiskutuoti šia tema daugiausiai dėmesio sulaukiau iš Kremliaus valdomų portalų. Tai jei tai tik funkciniai ženklai, kam plyšauti?

Naujo dizaino sukūrimas ir ženklų keitimas nebūtų brangus, kaip teigia kritikai. Ženklai galėtų būti keičiami tik tuomet, kai jie nusidėvi, kai ateina laikas juos atnaujinti, kai vykdoma kelio rekonstrukcija, keičiamas eismo organizavimas. Nebūtina tai daryti vienu ypu. Taip per keletą metų ar dešimtmetį visas kelių simbolių vaizdas pasikeistų iš esmės.

Esame laisvi spręsti dėl savo šalies, todėl esame laisvi apsispręsti ir dėl kelio ženklų. Ar liekame postsovienėje simbolių erdvėje, ar sukaupsime jėgų būti savarankiški?

2020.02.10; 18:00

Seimo nariai Arvydas Anušauskas ir Vytautas Juozapaitis kreipėsi į kultūros ministrę Lianą Ruokytę-Jonsson siūlydami jai imtis asmeninės politinės iniciatyvos ir paskatinti ministerijos darbuotojus vykdyti įstatymą – Žaliojo tilto skulptūrų teisinės apsaugos naikinimo procedūrą užbaigti dar šiemet.

Sovietinių karių skulptūra, kadaise bjaurojusi Žaliąjį tiltą. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Prieš pusantrų metų Kultūros paveldo departamento 1-oji Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba priėmė ilgai lauktą sprendimą ir paskelbė, kad Vilniaus Žaliajam tiltui su skulptūromis teisinė apsauga nereikalinga. Taigi valstybė neturi saugoti nuo Žaliojo tilto nukeltų „balvonų“ ir tam eikvoti lėšų. Juos rekomenduota perduoti kokiam nors muziejui.

Parlamentarai pabrėžia, kad po šio sprendimo Kultūros ministerija turėjo pradėti procedūras dėl skulptūrų, kaip valstybės saugomo objekto, statuso panaikinimo, tačiau tuometis kultūros ministras Šarūnas Birutis, išbraukęs sovietinę simboliką iš kriterijų, pagal kuriuos nustatomas kultūros vertybės reikšmingumas, atsisakė tęsti šią procedūrą.

Pradėtas vykdyti beprasmis Kultūros ministerijos atsirašinėjimas, argumentuojant, kad sovietmečio paveldas „turi būti išsaugotas ateities kartoms moksliniam pažinimui bei visuomeniniam naudojimui“.

„Deja, ir dabartinės Kultūros ministerijos pozicija nesikeičia – Žaliojo tilto „balvonai“ paliekami kaip valstybės saugomas objektas. Toks savotiškas įstatymų interpretavimas ir visuomenės intereso ignoravimas rodo, kad nei ministerijos darbuotojai, nei politinė vadovybė nėra nusiteikę principingai spręsti šį klausimą“, – sakoma kreipimesi į kultūros ministrę.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.08.18; 00:30

Vienas džiugiausių žudančioje sovietmečio pilkumoje prabėgusios vaikystės prisiminimų yra senelio, mažažemio Suvalkijos ūkininko Prano Šlekaičio pasakojimas „Juozai, laikykis!“

Iki šiol menu, su kokiu pasiskonėjimu dėl teisybės triumfo senelis pasakojo, kaip, nuvainikavus „asmens kultą“, viename Lietuvos mieste pagal naujas instrukcijas valdžia mėgino patylom, berods, naktį, pašalinti Stalino paminklą. Atvarė traktorius, užkabino tvirtus lynus, patraukė…

Continue reading „Kaip smurto ideologijos paminklai tampa vertybėmis“

Vasara – atostogų metas. Tačiau ir liepos mėnesį gausu įvykių, kurie svarbūs, aktualūs, reikšmingi.

Slaptai.lt redakcijos svečias – Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos Seime seniūno pirmasis pavaduotojas Jurgis Razma.

Su parlamentaru Jurgiu Razma kalbamės apie vasarinį jų partijos sąskrydį, vadinamąją Andriaus Kubiliaus „naktinę reformą“ šiandieninės Graikijos krizės fone, perspektyvas laimėti ateinančiuose Seimo rinkimuose, socialdemokratų intrigas, aistras dėl sovietinių Žaliojo tilto skulptūrų, lietuviškosios žiniasklaidos objektyvumą bei konservatorių požiūrį į „Metro sąjūdžio“ iniciatyvą sostinėje statyti požemines metro linijas.

Videointerviu trukmė – 19 min. Rekomenduojame įsidiegti VLC video grotuvą, kuris turi visus filmo peržiūrai reikalingus video kodavimo paketus: https://www.videolan.org/vlc/index.lt.html.

Continue reading „Seimo narys Jurgis RAZMA: „Už pinigus visko nenusipirksi““

Šlovė Liberalų Sąjūdžio Vilniaus merui Remigijui Šimašiui, labai diplomatiškai ir teisiškai, net tarptautine prasme, pašalinusiam grėsmes Lietuvos ir užsienio praeiviams ant istorinio Vilniaus Žaliojo tilto.

Išlieka klausimas, kas toliau. Labai teisingas ir miesto atžvilgiu patriotiškas yra mero pareiškimas, kad pinigai skulptūrų restauravimui ankstesnių merų praskolintame Vilniaus biudžete nenumatyti. Ypač, kai jų trūksta vaikų darželiams, mokytojams, medikams, keliams remontuoti ir t.t. ir panašiai.

Continue reading „Replika į Gražinos Drėmaitės entuziazmą dėl Žaliojo tilto skulptūrų ateities“

Ar pastebėjote, kad Vilnius dabar – daug gražesnis? Lietuvos sostinė atgauna savigarbą, įkvėpia orumo. Ant Žaliojo tilto nebeliko gūdų sovietmetį primenančių skulptūrų.

Išlaisvindami istorinį sostinės tiltą nuo „sovietinių balvonų“ naštos elgiamės teisingai, prasmingai, pilietiškai. Okupantų primestų paminklų negalima nei branginti, nei mylėti. Juolab nedera vadinti jų „istoriniu bei kultūriniu paveldu“. Nors Valstybinės kultūros paveldo komisijos pirmininkė Gražina Drėmaitė ir bando televizijos ekranuose įrodyti, esą „sovietinių balvonų“ išvežimas į istorijos šiukšlyną – barbariškumas. Barbarų paliktų pėdsakų naikinimas – barbariškumas?

Continue reading „Apie prasmingą kolaboravimą“

Paskutinis žvilgsnis į „šedevrus“, taip ilgai saugotus ir koneveiktus. Pirmą kartą juos pamačiau 1955-ųjų pavasarį, kai moksleivių atostogų dienomis ekskursavome po Vilnių. Tada šios skulptūros buvo vienas iš turistinių objektų.

Nors oficialiai nesakoma, kad suremontuotos jos daugiau niekada nebus užkeltos ant tilto, bet sunku įsivaizduoti momentą, kai kranai, griaudžiant dūdų orkestrui, sugrįš į 1952-uosius ir „atstatys teisingumą“. Jeigu taip atsitiktų, tai Lukiškių aikštėje Putino paminklas jau stovėtų.

Beje, Leninas Vilniuje be čebatų į orą pakilo daug ryžtingiau, įspūdingiau ir paprasčiau, nors tada dar nebuvome nei Europos Sąjungoje, nei NATO. Juo toliau nuo Kovo 11-osios, juo bailesni daromės?  Vis mažiau savarankiškumo. Kaip reaguos Maskva, ką pasakys penktoji kolona? Kol kas ji nereaguoja. Yra svarbesnių dalykų.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2015.07.20; 14:25   

Tai kaip: Vokietijos kanclerė Angela Merkel išdavė Ukrainą ar neišdavė? Mūsų prezidentė Dalia Grybauskaitė tikėjosi, kad neišduos.

Apie tą A.Merkel partnerį prancūzą negali būti nė kalbos – jis išdavė. Nes jam rūpi tik nešvarus biznis: kuo nepastebimiau Putinui parduoti tuos nelemtus lėktuvnešius. Jam rūpi, kad Ukraina niekada netaptų nei NATO, nei Europos Sąjungos nare.

Prancūzija jos prezidentų (esamo ir buvusio) asmenyje  – bene viena reakcingiausių ES valstybių, beveik prilygstanti Graikijai ir Vengrijai. O kur dar Le Pen su savo neslepiamom simpatijom Putinui!

Continue reading „Iš tų pelų nebus grūdų“

„Šedevrai“ ant Žaliojo tilto kaip stovėjo, taip ir stovės. Lietuvoje nėra jėgos, kuri galėtų į juos pasikėsinti. Jėga, sauganti „išvaduotojų“ ir kitų komunizmo kūrėjų ramybę, didesnė už visokių ten piketuotojų pastangas juos nukelti ir išvežti į Grūto parką.

Tokio Kultūros paveldo departamento sprendimo buvo galima tikėtis.

Rinkimai į savivaldybes – čia pat. Vilniaus meras Artūras Zuokas nori dar vieną kadenciją tarnauti sostinei. Tad kam jam erzinti rusus ir lenkus, kurie, be jokios abejonės, pasipiktintų „barbarišku“ Kultūros paveldo departamento elgesiu. Departamentas, žinoma, tokias mero ir kitų kandidatų į merus  (visų pirma – Valdemaro Tomaševskio) nuotaikas puikiai žino ir elgiasi atitinkamai.

Ne paskutinį vaidmenį šioje dešimtmečius trunkančioje kovoje su „kariais-išvaduotojais“ suvaidino ir paminklas Liudvikui Rėzai Karaliaučiuje. Ne tiek paminklas, kiek grasinantis užrašas, skirtas Daliai («Даля, будь осторожна — не трогай скульптуры на Зеленом мосту!»).

Mūsų prezidentė – ne iš bailiųjų, bet to nepasakysi apie Kultūros paveldo departamentą.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2015.02.10; 13:11

Parlamentinė grupė „Už istorinę atmintį ir teisingumą“ nuosekliai siekusi, kad Žaliojo tilto skulptūros, okupaciniai simboliai būtų išbraukti iš Kultūros vertybių registro, sveikina Kultūros paveldo centro parengtą išvadą.

Dokumente, kuris parengtas Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos prašymu, teigiama: „Žaliasis tiltas su skulptūromis ir kitomis dalimis yra vientisas sovietų okupacijos laikmečio objektas, kuriame vaizduojami kultūros ministro įsakymu apibrėžti ženklai, todėl galimas sprendimas dėl teisinės apsaugos reikalingumo yra vienas – teisinė apsauga nereikalinga“.

Continue reading „Žalieji tilto žmogeliukai neturi sulaukti Kovo 11-osios 25-mečio“

Po to, kai parlamentinė grupė „Už istorinę atmintį ir teisingumą“ prieš savaitę organizavo pasitarimą, kuriame gimė idėja peržiūrėti ir iš naujo įvertinti okupaciją šlovinančių paminklų „vertę“ ir jų įrašymą į kultūros vertybių registrą, Kremliaus išlaikomas interneto portalas „Baltijos naujienos“ pradėjo puolimą.

Parlamentinės grupės pirmininkas Arvydas Anušauskas teigia, kad pastaruoju metu minima, jog du paminklai sovietiniams kariams, žuvusiems vaduojant Lietuvą, „tapo vandalizmo objektais“. Seimo narys mano, kad kalbama apie Trakų rajone stovintį paminklą NKVD kareiviams, kurie buvo nukauti Lietuvos partizanų ir jokio fronto net iš toli nematė.

Continue reading „Kremliaus ruporai gina pozicijas ant Žaliojo tilto“

„Karinio įsikišimo nebus – mes pasisakome už vien taikų šios sunkiausios krizės, šios tragedijos sureguliavimą, – šypsosi Rusijos užsienio reikalų ministras S. Lavrovas. – Viskas, ką darome, nukreipta į tai, kad būtų įgyvendinamas būtent politinis sprendinys.“

Zbignev Jedinskij, į kišenę įsidėjęs V. Tomaševskio padovanotą Georgijaus juostelę, siūlo NATO bombarduoti Kijevą.

Viskas vardan tos taikos. Tokios taikos, kokios nori Rusija.

Continue reading „Hibridinis melas ant Žaliojo tilto“

Poetė

Rašytojo Sauliaus Šaltenio ir režisieriaus Jono Vaitkaus užmojis sukurti meninį filmą apie Salomėją Nėrį „Demonų amžius“ sudomino žiniasklaidą, kuri ėmė negailestingai manipuliuoti tema, įvairiais pastarąjį sumanymą komentavusiais ekspertais ir visuomenės dėmesiu.

Mano nuomone, deja, tenka konstatuoti, jog vienu pačių nekorektiškiausių tekstų šiuo atveju yra 2014 m. kovo 30 d. Delfi.lt paskelbta publikacija „Istorikai skambina pavojaus varpais: rengiama dirva būsimai okupacijai“ (jo autorės dėka ir man pačiam teko patirti, ką reiškia atsidurti žiniasklaidos manipuliacijų lauke).

Dėmesį kol kas tik scenarijaus tobulinimo stadijoje esančiam filmui paskatino ir Sauliaus Šaltenio romano tokiu pat pavadinimu pasirodymas, kurio bene pirmąją recenziją prieš tris savaites „Literatūroje ir mene“ publikavo Emilija Visockaitė (2014, Nr. 19).

Continue reading „Žiniasklaidos laikas (mintys tekstų paraštėse)“

2013 m. gruodžio 18 d. visuomeninės organizacijos kreipėsi į Prezidentę, Seimo pirmininkę, Ministrą pirmininką ir Vilniaus merą dėl viešai nedemostruotino, žeidžiančio Laisvės kovotojų jausmus, paveldo žemiau pateiktu raštu.

Omenyje turimos sovietmetį garbinančios Žaliojo tilto skulptūros Vilniaus mieste.

Slaptai.lt skelbia visuomeninių organizacijų raštą be sutrumpinimų.

Continue reading „Viešai nedemonstruotinas paveldas“

Jei tik būtų mano valia, ypatingai daug dėmesio nūnai neskirčiau renginiams, analizuojantiems išties įspūdingą mūsų Atgimimo pradžią – šimtatūkstantinius mitingus Vingio parke, Sąjūdį, Baltijos kelią ar pergalę gūdžią Sausio 13-osios naktį. Tokia pozicija galbūt kai kam pasirodys net šventvagiška. Juk anuomet tikrai buvome drąsūs, vieningi, išmintingi. Šito neatimsi, neišbrauksi, nepaneigsi.

Ir vis dėlto per dažnai mėgautis anų dienų didybe nederėtų. Man regis, kad tie, kurie nesiliauja pasakoję, kaip pasiaukojančiai saugojo tuometinę Aukščiausiąją Tarybą ar tvirtai susikibę rankomis stovėjo Baltijos kelyje, tiesiog bijo galvoti apie niūrią dabartį ir miglotą ateitį.

Žinoma, maloniau mėgautis gražia praeitimi, nei atvirai žvelgti į šiandienines klaidas. Be abejo, lengviau prisiminti, kokie šaunūs buvome Atgimimo, Sąjūdžio dienomis, nei prisipažinti, kad, prabėgus dviems dešimtmečiams, nebežinome, ko griebtis, siekdami sušvelninti globalizacijos, asimiliacijos ir emigracijos pasekmes.

Continue reading „Kai trūksta drąsos ir ryžto imtis didelių darbų“

Tautininkų sąjunga birželio 23-ąją pakvietė susirinkti ant Žaliojo tilto “prie paminklo okupacinei kariuomenei pasmerkti bolševikų mylėtojų iš įvairių valdžios institucijų poziciją saugoti šias komunistinį terorą primenančias baidykles”.

Kvietimą išgirdau ir atėjau. Aš irgi manau, kad šioms surūdijusioms, sulopytoms skulptūroms, vadinamoms “baidyklėmis”, jau seniai ne vieta miesto centre. Daug kartų ėjau šiuo tiltu, nekreipdamas dėmesio į sovietmečio “šedevrus”, nes aplinkui šiuolaikinių “šedevrų” – tik dairykis ir žavėkis. Štai dešiniajame krante – vamzdis: ir meno kūrinys, ir naudingas daiktas srutoms į Nerį nutekėti.

O kokie “šedevrai” po tiltu! (Aš ne apie didžiulius nesurūdijusio metalo žiedus.) Jie irgi – Valstybės saugomi kultūros paveldo objektai? Juk tai šių, nepriklausomybės laikų, kultūros reiškiniai, juos irgi privalu saugoti. Tai kas, kad jų autoriai – chuliganai, darantys didžiulę žalą ne tik Vilniui. Visokių menininkų pasitaiko, visokius reikia gerbti ir mylėti.

Bet man ne visai aišku: visos keturios skulptūros saugomos valstybės ar ne visos? Dar prieš renginį atidžiau apsidairiau ir suglumau. Pavyzdžiui, skulptūrinė grupė “Žemės ūkis” (skulptoriai Bernardas Bučas ir Petras Vaivada) – tikrai saugoma, kaip “sovietinio laikotarpio meno kūriniai”, lietuviškai ir angliškai parašyta (žiūrėkite nuotrauką), o štai “kariai išvaduotojai” – tai juk nesaugomi! Jokia lentelė (žiūr. nuotrauką) jų nesaugo, neparašyta nei lietuviškai, nei angliškai, nežinia net kas juos nulipdė.

Juos galima vežti į metalo supirktuvę, į Grūto parką – kur nori. Išeitų, kad Tautininkų sąjunga braunasi pro atviras duris. Imkit ir vežkit, Zuokas jums negali uždrausti. Dabar aš supratau, kodėl prieš kelerius metus eidamas pro “išvaduotojus” pastebėjau, kad jų klynas ištepliotas raudonais dažais. Juk tų “išvaduotojų” niekas nesaugo! Nori – teplioji okupanto klyną, nori – patiltes, pastatų sienų fasadus.

Juokas – juokais, o juk graudu. Okupantams paminklą turime ir budriai saugome, kaip kai kurie paveldosaugininkai ir politikai sako – tik per mano lavoną, o štai Birželio 23-iosios sukilėliams Vilniuje paminklo nesaugome, nes jo nėra. Lukiškių aikštė irgi jau trečią dešimtmetį “dirvonuoja”. Nėra paminklo, pavyzdžiui, Laisvei. Gal dėl to, kad nėra ir laisvės. Anokia čia laisvė, jeigu iki šiol bijome prisiliesti prie surūdijusių, sulopytų sovietmečio simbolių (žiūr. nuotraukas), prie tų, kurie kovojo su Birželio sukilėliais, kurie kankino niekuo nekaltus žmones Rainiuose, šaudė Panevėžy ir Pravieniškėse, trėmė prie Laptevų jūros…

Anokia čia laisvė… Tautininkai tikisi, kad “valdžios institucijos išgirs šį teisėtą mūsų lūkestį ir nereikės kviesti pilietinės talkos šių skaudžių okupacijos padarinių likvidavimui”. O aš nesitikiu. Zuokas, ypač prieš rinkimus, bus labai geras rusams, lenkams, žydams, tik ne lietuvių tautai. Neveš jis okupantų į Grūto parką, nors jie patys to prašo (žiūr. nuotrauką). Jau neturime nei valios, nei ryžtingumo, nei vieningumo. Nedaug mūsų susirinko ant tilto 1941-ųjų birželio sukilimo 71-ųjų metinių dieną.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2012.06.24    

panka_0

Tautininkų sąjunga kviečia 2012 birželio 23-ąją, 11.00 valandą susirinkti Vilniuje ant Žaliojo tilto, prie paminklo okupacinei kariuomenei ir pasmerkti bolševikų mylėtojų iš įvairių valdžios institucijų poziciją saugoti šias komunistinį terorą primenančias baidykles.

1941 metais mūsų Tautos sūnūs sukilo prieš Raudonąjį marą ir nors trumpam, bet atkūrė Lietuvos Respublikos nepriklausomybę, stengėsi išsaugoti kelius, tiltus ir kitą svarbią infrastuktūrą, kurią bandė sunaikinti besitraukiantis okupantas…

Continue reading „Komunistinį terorą primenančios baidyklės“

ziaurumas_ moteris

Esu iš tų, kurie apsidžiaugė Vinco Kudirkos aikštėje Vilniuje prie Vyriausybės rūmų išvydęs viešą fotografijų parodą. Omenyje turiu būtent fotografijų parodą, kuri pasakojo apie 1941-ųjų birželio mėnesį Rainių miškelyje netoli Telšių žiauriai nukankintus lietuvius.

Apie tai, kaip tą birželio naktį sovietiniai okupantai sadistiškai mėsinėjo savo, šių dienų žargonu tariant, politinius oponentus, pirmą kartą sužinojau Atgimimo pradžioje, atsivertęs iš kažkur gautą “Lietuvių archyvą”. Puikiai prisimenu kilusias nuotaikas, kai patyriau, ką nuo vokiečių į Rusiją bėgdami sovietiniai budeliai spėjo padaryti į laisvę neištrūkusiems Telšių politiniams kaliniams. Subjaurotų, išniekintų kūnų nuotraukos ir smulkūs aprašymai, kaip sovietų kariškiai ir jų pakalikai Lietuvos nepriklausomybę vertinusiems ir branginusiems lietuviams žalojo lyties organus ar verdančiu vandeniu degino kojas, – paliko neišdildomą įspūdį.

Continue reading „Toks viešas žiaurumo demonstravimas – prasmingas“