Kitokios baigties ir negalėjo būti. Tarpinė atomazga logiška. Scenaristų ir atlikėjų triumfas, audringi gerbėjų plojimai, peraugantys į žiniasklaidines ovacijas. Pedofilijos nebuvo ir negalėjo būti. Ar galima įsivaizduoti kitokią baigtį?
Tiek lavonų, tokia įspūdinga pasaulį nustebinusi karinė mergaitės „ėmimo“ operacija, tiek prokurorų ir teismų, aukščiausių valstybės pareigūnų ir jų patarėjų darbo – ir viskas perniek? Ir viską pradėti iš naujo, kurpti naują scenarijų? Tik ne Lietuvoje. Įgyvendintas vienas esminių tikslų – viešai rodant lavonais paženklintus „žygdarbius“, valstybine prievartos mašina „patvarkyti“ visus drįstančius tokiu vaizdu vienaip ar kitaip piktintis.
Pedofilijos bylos operatoriai tą mašiną atsuko prieš pačius nukentėjusius ir liudininkus, taip pat visus išdrįsusius ką nors matyti ar įtarti. Seneliai nori sužinoti, kaip jų anūkė jaučiasi tokios karinės apsaugos apsuptyje – tai jau baisus nusikaltimas. Aukščiausiu valstybiniu prokuroriniu lygiu svarstoma, kaip pradėti ikiteisminį tyrimą. Patirties su kaupu: treniruotasi su Egle Kusaite, Gatajevų vaikais. Mat anūkėlės gyvenimas jau pati didžiausia valstybinė paslaptis. Didesnės atgautos nepriklausomybės metais nebuvo.
Tad kur vieta norintiems sužinoti paslaptį? Aišku, teisiamųjų suole. Baisioji paslaptis saugoma taip griežtai, kad net teisme neleista jai pasirodyti. O ir kam rodyti, juk viešai patvirtinama, kad mergaitės „atmintis ištrinta“. Po tokio prisipažinimo vakarietiškos demokratijos šalyje lėktų galvos, rikiuotųsi atsistatydinančių eilutė, o parlamentas imtųsi specialaus tyrimo. Lietuvoje kitaip – politinio ir valdininkiško elito džiūgavimas, sveikinimai su dideliu laimėjimu. Kam mergaitei slogi atmintis – prisiminimai tik trukdą vaikui džiaugtis nauju, didžios valstybinės paslapties gyvenimu.
Sukurs naują atmintį – šviesesnę, gražesnę. Pagal tų pačių scenaristų vaizduotę. Neblogai padirbėjo mūsų specialių poreikių valdininkiją aptarnaujantys vaikų teisių ir vaikų psichologijos specialistai. Vyčio kryžiai jau laukia jų mundurų ir kostiumų. Juk dalyvauta išplėstinėje karinėje operacijoje, darbuotasi slaptinant didžiausią valstybės gėdą.
Klausantis nuosprendžio neapleidžia mintis – juk panašų buvo galima priimti prieš kelerius metus, kai gyvi buvo pagrindiniai veikėjai. Tereikėjo tik atlikti tyrimą ir patraukti Deimantės tėvą atsakomybėn už šmeižtą. Kas sutrukdė pasinaudoti tokiu scenarijum – juk visi tyrėjai ir ekspertai po ranka? Matyt, nebuvo įmanoma pasinaudoti tokia galimybe: pernelyg daug gyvųjų, nežinia kaip pasielgsiančių. O ir mergaitės su motina dar nebuvo galima teisėtai įkalinti „valstybinės apsaugos” gniaužtuose. Lengviau tvarkytis su „ištrintaisiais“.
Pedofilijos tragedija rutuliojosi visuomenės akivaizdoje, viešumoje. Veikėjai – ne tik pavieniai žmonės, bet ir aukščiausios valstybinės institucijos, koviniai daliniai, specialiosios pajėgos. Kad ir ką galvotum apie to skandalo pradžią, negali apeiti įspūdingos krūvos lavonų. Jie visuomenei pateikiami su didele patyčios doze – vienas pėdsakų nepalikdamas nusileido iš dangaus pakrantėn ir užspringo, kitas – prigėrė balutėj. Yra ir su profesionalų skylutėmis bei kilpomis.
Scenarijus rašomas veiksmui vykstant, o kur jau jokie galai nesueina – ekspertai ir teisininkai juos suriša. Sakot, kad taip negali būti, bet ekspertai patvirtina, kad gali. Kaip ir a.a. Vytauto Pociūno nužudymo byloje. Iš pradžių norint palinksminti publiką – šlykštus bendradarbių šmeižtas, o vėliau – oficialių instancijų patyčios skelbiamomis „versijomis“. Tas pats braižas.
Įsivaizduokite: einate pavakary tuščia gatve ir staiga pamatote, kaip prieky trejetas „daktarinių“ spardo žmogėną. Ką daryti? Pasilenkti užsirišti batraiščio ir prisiminus neatidėliotiną reikalą pasukti atgal? O gal pereiti į kitą gatvės pusę? Gali būti, jog sukaupęs orumą imsite ir pražygiuosite pro tą grupę. Ir tai nemenka drąsa. Visuomenėje esama visų šių „grupių“.
O jei imate ir puolate gelbėti žmogaus, klausdami, kas čia vyksta, ir didžiai nustebęs sulaukiate ramaus atsakymo: pagavome čiuvą, mašiną norėjo apkraustyti. Koks palengvėjimas. Išsaugojote orumą, pasirodėte esąs drąsus, žodžiu, išlaikėte žmogiškąjį pavidalą. Ir spūdinate tolyn. Sveikas. Nudžiugęs. Pakylėtas. Nors gal kur tolimoje sąžinės kertelėje ir kirba abejonė, ar tikrai taip ir buvo. Juk tikėtina, ir labai, kad tas trejetas iš kokio bėdžiaus atėmė mašiną ir dar pareikalavo priemokos.
Betgi kuo tolesnis aiškinimas būt pasibaigęs, jums visiškai aišku. Žmogus negali ilgai pakelti neteisybės ir patyčių reginio, juolab kai tas vyksta viešumoje, visų žiniasklaidos tiesų nušviestas. Juk stebėjimas yra dalyvavimas. Stipresniojo pusėj. Žmogus linkęs gelbėti tokion bėdon patekusį. O jei nenori, bijo ar negali? Ieško ir suranda to įvykio paaiškinimą, kuris veikia kaip pasiteisinimas. Negalime gyventi kaip menkystos, tad – arba auka pati kalta, arba mums atsiranda daug svarbesnių, net valstybinių reikalų.
Valdžia tą psichologiją žino ir ja naudojasi. Ypač tada, kai savo valstybine prievartos galia ima auka tapusi žmogų „trinti į dulkes“ visos visuomenės akivaizdoje. Suprantame, kad šitaip valdžia „tvarko“ ir mus, visuomenę. Nors daugelis susitaikome su tuo vaizdu, tačiau vis dėlto nenorime jaustis „gaidžiais“, tad surandame tam įvairių pateisinimų. Apsižvalgykime, kiek daug žmonių kalbą apie Deimantę Kedytę pasuka jos globėjos pusėn: ana ir tokia, ir anokia.
O juk tuos gandus gandelius gamina ir skleidžia profesionalai kartu su patikimais ekspertiniais psichologais bei kitokiais lietuvio sielos žinovais. Nors prieš akis ir mergaitės tėvo lavonas, ir senelių skausmas, ir globėjos vargai, ir valstybinės teisminės patyčios…. Labiausiai paplitęs kalbantįjį sutaurinantis humanistinis „įsitikinimas“ – „vaikas turi būti su motina“.
Šiaip jau vaikui geriau augti su tėvais. Tačiau gyvenimas įvairiai susiklosto. Daugybė atvejų, kai vaikui geriau senelių ar vaikų namuose. Kai mirtinai pavojinga būt motinos ar tėvo auginamam. Prieš kelias dienas Kauno klinikose užgeso pusantrų metukų mergaitė. Kankinta, daužyta ir uždaužyta. Už kokias tautos nuodėmes šiai mažai sielai teko atkentėti realų lietuvišką pragarą, ką ji atpirko? Mamytės globojama. Niekas negirdėjo. Nei mūsų karinės, nei specialiosios vaikų teisių pajėgos.
O juk kaip rodė savo galią iš senelių namų imdamos klykiančią, niekaip pasipriešinti negalinčią kitą mergaitę. Mat vykdė scenaristų surašytą teismo nutartį. Kitus klykiančius vaikus mūsų pajėgos apeina – gal ten su jais žaidžia įtakingi, specialiuosius poreikius tenkinantys dėdės? Ir visuomenė, kaip tie Pavlovo šuneliai, mokoma apeiti: kiši nosį – susilauksi bėdos ar ikiteisminio tyrimo.
Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: filosofas Vytautas Rubavičius, šio straipsnio autorius.
Šaltinis – Tiesos.lt
2012.12.04
