Liepos 5 d. Seime, Konstitucijos salėje, įvyko konferencija „Informacinis karas prieš Lietuvą“. Konferencijos metu savo įžvalgomis apie prieš Lietuvą vykdomą slaptą informacinį karą pasidalino gynybos apžvalgininkas Aleksandras Matonis („Informacinio karo prieš Lietuvą raida ir tikslai“), Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto docentas Mantas Martišius („Matomas ir nematomas informacinis karas“), portalo „Delfi.lt“ vyr. redaktorė Monika Garbačiauskaitė-Budrienė („Skaitytojų komentarai kaip juodosios valstybės menkinimo technologijos“), portalo „Lrytas.lt“ aktualijų skyriaus redaktorius Dovydas Pancerovas („Informacinės grėsmės per Lietuvos pirmininkavimą ES“), Seimo narys Mantas Adomėnas ir Demokratinės politikos instituto ekspertas Petras Katinas („Radikalizuojantys tinklai – nauja politinės subversijos forma?“), Europos humanitarinio universiteto prorektorius Bernardas Gailius („Ezoterika kaip atskira informacinė erdvė“), Ronaldo Reigano (Ronald Reagan) namų direktorius Justas Šireika („Strateginiai energetikos projektai informacinio karo lauke“).
Man, 20 metų dirbusiam Seimo informaciniame padalinyje, analizavusiame pasaulio žinias, kėlusias pavojų Lietuvos saugumui arba atvirkščiai, fiksavusias jos saugumo didėjimo ženklus, atrinkinėjusiam dezinformacines žinias, konferencija, kurią pavadinčiau labai svarbiu Seimo kuruojamu viešu įvadu į problemą, paliko gerą įspūdį.
Kaip informacinio karo dalyviui, pradėjusiam kariauti kai dar nebuvo interneto, man teigiamas nostalgines emocijas sukėlė prelegentų išdėstyti aštresni informacinio karo istoriniai įvykiai, susiję su lemtingais Lietuvos sprendimais, vykusiais ir nevykusiais.
Žemiau – tai, kas labiausiai įstrigo mano atmintyje po 3,5 valandos trukusios konferencijos, kurios metu porą kartų teko palikti Konstitucijos salę.
Gynybos apžvalgininkas Aleksandras Matonis įdomiai papasakojo apie priešiškų Lietuvai jėgų gudrybes pratinant jaunąją kartą prie tokių simbolių, kaip raudona penkiakampė žvaigždė, iki šiol besipuikuojanti ant Kremliaus bokšto, tankų, lėktuvų, laivų. Tai tikrai ne smulkmena informacinio karo kontekste. Simboliai vaidina svarbų vaidmenį karo metu, atskiriant savus nuo svetimų ne tik mūšio lauke, kariaujančioms pusėms jie suteikia stiprų emocinį krūvį. Invazijos atveju raudona žvaigdė jaunimui, dar nepažinusiam tokių simbolių prasmės, atrodytų beveik sava, priimtina – toks būtų tarsi nekalto žaidimo tikslas.
Tai tikrai ne paranoja, juokavo A. Matonis. Pasak jo, apskritai, nuo pat šalies Nepriklausomybės atkūrimo prieaušrio nuolat vyksta informacinės atakos prieš Lietuvos tapatumą: bandoma sumenkinti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės paveldo lietuviams reikšmę, priversti suabejoti pokario laisvės kovų prasme. Kita vertus, negalima nepastebėti bandymų talpinti Lietuvos gyventojus Rytų kultūros ir sporto erdvėje, Maskvos kontroliuojamuose TV kanaluose. Tai vyksta ir Rytuose ir pačioje Lietuvoje.
Prisiminė prelegentas jau primirštus informacinius mūšius, susijusius su Lietuvos nepriklausomybės de facto ir de jure atkūrimu, su JAV naftos perdirbimo kompanijos Williams International atėjimu į Lietuvą („Mažeikių nafta“, JAV kompanijos diskreditacija), su raudona žvaigžde pažymėto Rusijos karinių oro pajėgų lėktuvo Su-27 sudužimu NATO narės Lietuvos teritorijoje 2005 metų rugsėjo 15 dieną (informacinis mūšis dėl katastrofos ištyrimo). Kaip ryškius šiuolaikinius informacinius mūšius A. Matonis pademonstravo agitacinių kampanijų ruošiantis patariamajam referendumui už ar prieš Visagino atominės elektrinės statybą pavyzdžiu, vaizdus su iš čiaupo bėgančiu degančiu vandeniu, agituojant uždrausti skalūnų dujų gavybą ir net žvalgybą Lietuvoje.
Priešiška Lietuvai informacinė, o tiksliau – dezinformacinė kampanija prieš sąjungininkės JAV naftos ir dujų gavybos kompanijos „Chevron“ atėjimą į Lietuvą labai primena „Williams International“ atėjimo informacines peripetijas, sakė A. Matonis.
Smagu buvo išgirsti labiausiai skaitomo ir komentuojamo portalo Delfi.lt vyriausiosios redaktorės Monikos Arbačiauskaitės-Budrienės pasakojimą apie juodąsias komentarų po straipsniais technologijas.
Portalas neseniai tapo didžiausios Lietuvoje kibernetinės atakos auka, įspėjimu ne tik privačių, bet ir valstybinių įstaigų, objektų elektroninio valdymo ir duomenų bazių informacinių technologijų specialistams.
Gaila, bet suprantama, kad jau konferencijos pradžioje buvo pažymėta, kad kibernetiniam karui, svarbiam ir informaciniam jo sektoriui, turėtų būti skirtos specializuotos konferencijos, kuriose dalyvautų IT specialistai, todėl tai ne šios konferencijos svarstymų objektas.
Neatskleisdama techninių paslapčių prelegentė pažymėjo, kad vienu metu Delfi.lt redakcija padarė išvadą, jog komentarus reikia stebėti, todėl buvo sukurti atrankiniai filtrai ir pasitelkti žmogiškieji ištekliai analizuojant tuos komentarus.
Pavyko nustatyti, kad šalia pavienių komentatorių egzistuoja tarpusavyje susisiekiančių komentatorių grupės, akivaizdžiai įjungtos į informacinį karą, atrenkančios ypač aktualius ir daugiausiai skaitomus bei komentuojamus straipsnius, prie kurių dideliais kiekiais tiražuoja poveikio skaitančiajam prasme apgalvotus komentarus.
Tokių informacinių karų komentatorių geografija plati, jie veikia atskiruose Lietuvos rajonuose, miestuose ir už Lietuvos ribų.
Buvo galima suprasti, kad prelegentė disponuoja kur kas platesne, dėl suprantamų priežasčių neskelbtina, informacija apie juodąsias komentarų technologijas.
Gana detalią informacinių-energetinių karų prieš Lietuvą istoriją išdėstė “Ronaldo Reigano (Ronald Reagan) namų direktorius Justas Šireika. Pradedant energetine blokada po Nepriklausomybės atkūrimo akto paskelbimo 1990 m. kovo 11 d., „Williams International“ atėjimu, Būtingės terminalo statyba, ES trečiojo energetikos paketo įgyvendinimu, etc., ir baigiant pastarųjų dienų informaciniais mūšiais dėl Lietuvos energetinės nepriklausomybės ir energetinio saugumo.
Mano nuomone, J. Šireika labai įtikinamai atskleidė konkrečias informacines ir dezinformacines schemas, skirtas gyventojų, įvairių verslo grupių, politikų orientavimui į tariamą naudą iš Rytų vietoj energetinio integravimosi ES erdvėje, atominės elektrinės dalyvaujant JAV ir Japonijos kompanijoms statybos, skalūnų dujų gavybos, skystų dujų terminalo statybos ir t.t. Galima buvo pajusti, kad pranešimui atsakingai ruoštasi.
Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto docentas dr. Mantas Martišius, 2010 m. išleidęs solidžią monografiją „[Ne]akivaizdus karas. Nagrinėjant informacinį karą“ savo pranešime aiškinosi ir Rusijos informacinio karo ne tik prieš Lietuvą motyvaciją.
Pasak jo, „Vakaruose informacijos karas atlieka pagalbinį vaidmenį, o Rusijai jis – užsienio politikos tąsa“. Visų pirma per užsienio politiką jos artimajame užsienyje, buvusiose teritorijose (lenkai sakytų – kresuose), kuriose gyvena daug rusakalbių, stengiamasi įtraukti juos į informacinį karą savo pusėje.
Lietuvoje, kaip ir kitose šalyse, žmonių smegenys veikiamos per specialias žiniasklaidos priemones, skirtas užsienyje gyvenantiems rusakalbiams, nuo kurių (tų priemonių) sunku apsiginti, nes jos neretai transliuoja iš ES šalių.
Pasak prelegento, iš trijų Baltijos valstybių Lietuva dėl savo geopolitinės padėties pasirinkta svarbiausiu informacinio karo taikiniu, kurį užvaldžius Estija ir Latvija taptų priedu (panašios taktikos SSRS laikėsi 1991 m. sausio dienomis panaudodama ginkluotą jėgą). Vienas iš informacinio karo prieš Lietuvą elementų – skirtingų įsitikinimų ir požiūrių žmonių supriešinimas, o tokia taktika veiksmingai trukdo pasiekti sutarimą svarbiais klausimais.
M. Martišius pažymėjo, kad informacinių karų sąlygose Rusija, suprasdama socialinių tinklų reikšmę, stengiasi kurti patrauklius nacionalinius socialinius tinklus, taip bandydama atitraukti savo gyventojus nuo, valdžios nuomone, žalingos informacijos iš išorės.
Portalo „Lrytas.lt“ aktualijų skyriaus redaktorius Dovydas Pancerovas pažvelgė į informacines grėsmes Lietuvos pirmininkavimo ES metu per asmeninius pastarojo meto įspūdžius bendraujant su rusakalbiais Lietuvoje, stebint žiniasklaidą rusų kalba, kurioje kalbama apie Lietuvą, kaip apie ES valstybę.
Pagrindinė pranešimo mintis – Rusija jau pirmininkavimo ES išvakarėse išvystė propagandą Europos Sąjungos rytų partnerystės šalyse, menkindama jose Lietuvos, kaip pirmininkaujančios, įvaizdį.
Tuo siekiama atgrąsinti šias šalis nuo Lietuvos pirmininkavimo metu siekiamo prioriteto priartinti jas prie ES, tuo pačiu atitraukiant nuo Rusijos.
Be to, per pirmininkavimo pusmetį, kai Lietuvoje lankysis daug ES pareigūnų iš įvairiausių ES šalių, Lietuvoje priešiškų jėgų inspiruota daug kultūrinių renginių, kurie gali sudaryti įspūdį, kad Lietuvoje dominuoja Rusijos kultūra, pavyzdžiui, per baletą „Gulbių ežeras“.
Pasak prelegento, dar viena grėsmė – manipuliavimas Lietuvos mažumomis ir socialinėmis grupėmis, kurios per pirmininkavimą dar garsiau prabils apie savo problemas.
Labai įdomus buvo Seimo nario Manto Adomėno pranešimas, kuriame jis aptarė radikalizuojančių tinklų susikūrimo ar jau egzistuojančių suaktyvėjimo aplink rezonansines teismines bylas fenomeną.
Tarp kitų jis akcentavo garsiąją pedofilijos su žmogžudystėmis bylą, kuri pagimdė Neringos Venckienės „Drąsos kelio“ partiją, ir radikalius Eglės Kusaitės šalininkus jos „terorizmo“ byloje, tarp jų ir S. Nijolę Sadūnaitę.
Prelegento įsitikinimu, radikalizuojantys tinklai, jų susikūrimas ir veikla neapsiėjo be vietinių informacinių karų ir priešiškų Lietuvai jėgų informacinio įsikišimo. M. Adomėnas įžvelgė tokių radikalizuojančių tinklų grėsmę tradicinėms populizmo nesivaikančioms politinėms partijoms ir stabilumui valstybėje.
Jis įtikinamai parodė, kad dešinysis politinis Lietuvos sparnas ir ypač Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) partija per pastaruosius rinkimus į Seimą neteko dalies tradicinio elektorato, kurį perėmė „Drąsos kelio“ partija.
Prelegentas tokį fenomeną statistine prasme palygino su Brauno judėjimu, kai panašūs įvykiai, dalelių susidūrimai, vyksta spontaniškai, chaotiškai, iškyla trumpam ir po to greitai išnyksta. Bet jis įspėjo, kad Brauno judėjimas susiklosčius tam tikroms išorinėms aplinkybėms gali išvirsti į griaunamąjį vektorių.
M. Adomėno iškelta radikalistinių judėjimų ištakų ir raidos problema iš tiesų yra labai aktuali, opi. Ir ne tik Lietuvai.
Štai Prancūzijos sostinėje gegužės 21 d. Paryžiaus Dievo Motinos katedroje priešais altorių nusišovė vyriškis, kaip vėliau paaiškėjo radikalių fundamentalistinių pažiūrų krikščionis, 78 metų rašytojas ir eseistas Dominique Venneris. Vyras buvo įsitraukęs į radikalių fundamentalistų kampaniją, prieštaraujančią pažangiam vyriausybės sprendimui dėl homoseksualų santuokos legalizavimo.
Nublanksta prieš jį radikalės S. Nijolės Sadūnaitės veikla, priešinantis pažangiems procesams Lietuvoje, nors ji krikščioniškajame pasaulyje yra žinoma kur kas plačiau, negu radikaliai pasielgęs a.a. Dominique Venneris (galiu nuraminti Lietuvos visuomenę, N. Sadūnaitė ir E.Kusaitė slapta man pažadėjo nesižudyti).
Gegužės 26 d. Paryžiuje įvyko trečia radikalizuojančių tinklų demonstracija protestuojant prieš įstatymą, atveriantį kelią homoseksualių asmenų santuokai ir įsivaikinimui. Oficialiais duomenimis, dalyvių buvo apie 150 tūkstančių, tuo tarpu organizatorių teigimu išreikšti savo protestą susirinko apie milijonas radikaliai nusiteikusių žmonių.
Ar šie radikalizuojančių tinklų iššūkiai pavojingi moderniai Europai, manau, pamatysime artimiausiu metu.
Nudžiugino Europos humanitarinio universiteto prorektoriaus Bernardo Gailiaus pranešimas „Ezoterika kaip atskira informacinė erdvė“.
Tema labai aktuali, nors pranešimo autorius buvo pernelyg kuklus, kalbėdamas apie dalykus, susijusius su pasaulio prezidentų rinkiminėmis kampanijomis, ir minėdamas realias pavardes.
Nuotraukoje: straipsnio autorius Kastytis Stalioraitis, buvęs ilgametis užsienio informacijos analitikas Seime.
2013.07.08
