Viljamas Baklis – Centrinės žvalgybos valdybos atstovas Beirute ir kovos su terorizmu CŽV vedantysis ekspertas.
1984 metų kovo 16 dieną Viljamas Baklis (William Francis Buckley, 1928–1985) buvo pagrobtas Beirute islamistų, daugiau nei metus buvo be paliovos tardomas ir kankinamas ir 1985 metų birželį nužudytas.
Jo pagrobėjai pareiškė, kad Viljamo Baklio mirtis buvo jų kerštas už tai, kad Izraelis užpuolė Palestinos Išsivadavimo Organizacijos (PIO) objektus Beirute.
V.Baklis du kartus tarnavo Amerikos armijoje. Pirmą kartą jis užsirašė 1945 metų birželį, baigiantis antrajam pasauliniam karui, o antrą – 1951 metų birželį. Buvo pakeltas į antruosius leitenantus, kariavo Korėjoje, buvo du kartus sužeistas ir apdovanotas garbės ženklu „Sidabrinė žvaigždė“ už tai, kad vienas užgrobė Šiaurės Korėjos kulkosvaidžių lizdą.
Jo karjera Centrinėje žvalgybos valdyboje prasidėjo 1954 metais, kai jis oficialiai dar nebuvo išėjęs iš armijos. CŽV būstinėje Lenglyje Virdžinijos valstijoje V.Baklis išėjo fizinį ir psichologinį parengimą, privalomą bendradarbiams, kuriems buvo numatyta dalyvauti slaptose operacijose. Jam buvo prisakyta tylėti, kad armija jam tapo priedanga darbui CŽV.
Paskui V.Baklis baigė specialius karinius kursus Brago forte Šiaurės Karolinos valstijoje, išmoko elektroninio pasiklausymo Fort-mide Merilendo valstijoje (tais laikais CŽV naudojo tą elektroninio stebėjimo ir perėmimo centrą armijos rezervistams, ateinantiems tarnauti į valdybą, rengti).
Pagaliau V.Baklis pradėjo oficialiai dirbti CŽV būstinėje Lenglyje. Dalyvavo planuojant Berlyno tunelio statybą (bendra Amerikos ir Didžiosios Britanijos žvalgybų operacija, vis dėlto nedavusi lauktų rezultatų). Greitai V.Bakliui nusibodo dirbti su popieriais, ir jis pasiprašė į tikrą darbą.
Iš pradžių jį pasiuntė į Floridą ruošti Kubos emigrantų, kuriuos planuota panaudoti įsiveržimui į Kubą ir Fidelio Kastro komunistinio režimo nuvertimui (išsilaipinimas Kočinos įlankoje 1961 metais visiškai sužlugo). Paskui V.Baklis kuriam laikui grįžo į Brago fortą ir tapo vienu iš nedaugelio CŽV bendradarbių, išėjusių visą Amerikos specialiosios paskirties – „Žaliųjų berečių“ – parengimo kursą.
Po to V.Baklis buvo perkeltas į Vietnamą, kur kontaktuodamas su Pietų Vietnamo žvalgybos atstovais jis vykdė akcijas prieš Šiaurės Vietnamo partizanus, veikusius centrinėse plokštikalnėse, o taip pat veikė prieš Šiaurės Vietnamo ir Sovietų žvalgybų operacijas Laose. V.Baklis asmeniškai organizavo ir įvykdė dešimtis operacijų Laose ir Šiaurės Vietname ir dirbo Tyrimo ir stebėjimo grupei, kuri specializavosi diversantų išlaipinime priešo užnugaryje.
Tyrimo ir stebėjimo grupės veteranai taip pat tvirtino, kad V.Baklis buvo tiesiogiai susijęs su CŽV operacija „Feniksas“, kuri atskleisdavo ir likviduodavo Šiaurės Vietnamo partizanų vadovus.
1973 metais V.Baklis grįžo į Lenglį. Vėliau buvo pasiųstas į Boną Vakarų Vokietijoje, o paskui į Siriją, kur jis dirbo diplomatinėje priedangoje. Tačiau Sirijos valdžiai pavyko atpažinti jį kaip Amerikos žvalgybos bendradarbį, ir V.Bakliui teko palikti šalį. Vėliau jis trumpai dirbo Egipte ir Pakistane.
1979 metais jis buvo CŽV konsultantas ir buvo susijęs su nesėkminga Irane pagrobtų įkaitų amerikiečių išlaisvinimo operacija. Tuo pačiu metu V.Baklis rengė JAV armijoje kovos su terorizmu padalinius ir organizavo CŽV antiteroro tarnybą.
Kurį laiką jis oficialiai buvo dimisijoje, bet paskui vėl buvo pakviestas į CŽV. Tai padarė Viljamas Keisis, kuris buvo pakankamai prisiklausęs apie V.Baklį ir manė, kad jam reikalingas toks žmogus. V.Keisis planavo laikyti V.Baklį darbui štabe, bet V.Baklis buvo kitoks žmogus, ir netrukus V.Keisiui teko jį paleisti nuo savęs.
V.Baklis išvyko į Egiptą, kur ruošė vietinės saugumo tarnybos bendradarbius ir taip pat asmeniškai instruktuodavo prezidento Anvaro Sadato asmens sargybinius. 1981 metų spalio 6 dieną A.Sadatas buvo nužudytas. V.Baklis griežtai kritikavo tai, kaip silpnai jis buvo saugomas, ir po dviejų mėnesių grįžo į Lenglį.
Stokodamas prityrusių Artimųjų Rytų specialistų, V.Keisis asmeniškai paprašė V.Baklį grįžti į Libaną, nors ten jau visi žinojo, kas jis toks. V.Baklis liko Libane iki 1982 metų rugpjūčio, kai PIO (Paleistinos išsivadavimo organizacijos) pajėgos evakavosi iš Beiruto. Paskui V.Keisis davė jam naują pavedimą – parengti prezidento Ronaldo Reigano administracijai dokumentą apie oficialią Amerikos politiką kovoje su terorizmu.
1983 metų kovą teroristas susprogdino bombą JAV ambasados Beirute kieme, žuvo 16 žmonių, tarp jų ir CŽV Artimųjų Rytų skyriaus viršininkas Robertas Eimsas. V.Keisis įsakė V.Bakliui pakeisti R.Eimsą kaip CŽV atstovą Beirute. Jo oficiali (iš tikrųjų grynai simbolinė) priedanga buvo Amerikos valstybės departamento patarėjo politikos klausimais pareigos.
V.Baklis įsuko Beirute aktyvią veiklą, atkakliai stengdamasis infiltruoti savo agentus į teroristines organizacijas. O po bombos susprogdinimo spalio 23 dieną Amerikos jūrų pėstininkų kareivinėse, kai žuvo 241 kariškis, jis ėmėsi veikti dvigubai energingiau.
Bet 1984 metų kovo 16 dieną atsitiko neregėtas dalykas. V.Baklis išvažiavo iš savo buto link Didžiosios Britanijos misijos, kur buvo įsikūrusi Amerikos atstovybė Libane, ir pakeliui buvo pagrobtas. Teroristai privertė jį sustoti, ištempė iš mašinos, įbruko į savąją ir dingo.
V.Keisis įsakė imtis visų priemonių V.Bakliui surasti. Į Beirutą buvo pasiųsti JAV armijos žvalgybos ir FTB bendradarbiai. Pagrobėjų slėptuvei surasti buvo nuspręsta net panaudoti kosminius palydovus, aprūpintus aukšto tikslumo foto aparatūra.
Bet V.Baklio taip ir nesurado. Amerikos specialiųjų tarnybų atstovai mano, kad jis buvo išgabentas iš Beiruto į Beka slėnį, o paskui į Siriją. Po begalinių tardymų ir kankinimų jo sveikata smarkiai pablogėjo, ir pagrobėjai, bijodami, kad amerikietis numirs ant jų rankų, nuvežė jį į Teheraną medicininiam patikrinimui.
Ten 1985 metų birželį jo gyvybė užgeso. Jo palaikai, įkišti į celofaninį maišą, buvo rasti Beiruto oro uosto apylinkėse 1991 metų gruodį, pervežti į Jungtines Amerikos Valstijas ir palaidoti Arlingtono karių kapinėse su visa karine pagarba.
Parengta remiantis ir Normano Polmaro – Tomo B. Aleno knyga “Špionažo enciklopedija”.
2012.12.18
