Žmogžudystės karinėje Fort Hood bazėje – terorizmas?


Print

Lapkričio 5 d. kariuomenės Ford Hood bazėje žuvo 13 JAV armijos karių, 30 buvo sužeistų. Žuvo ne priešo pakirsti, bet staiga ir netikėtai nušauti gaivališkai “Allahu Akbar” (Dievas yra didis) rėkiančio, toje bazėje tarnaujančio “savo” psichiatro, majoro Nidal Malik Hasan. Tai buvo didelis smūgis ir baisus sukrėtimas kariams ir visiems amerikiečiams. Neįsivaizduojamai netikėtas, kol nebuvo susigriebta, sužinojus, kad 39 metų amžiaus žudikas buvo musulmonas, iš Palestinos į Ameriką emigravusių tėvų sūnus, gimęs, užaugęs ir išsimokslinęs Amerikoje žmogus.

Kas buvo keistoka, tai faktas, kad tuojau po žudynių Amerikos žiniasklaida ne tik pasistengė nutylėti Hasan religinius įsitikinimus, bet ir bandė beprotišką Hasan veiksmą teisinti jo sukrėsta ir pažeista dvasine būkle. Joje, esą, jis, karinis psichiatras, atsidūrė vos ne kasdien klausydamas iš Afganistano ar Irako grįžusių karių žiauriai baisių išgyvenimų. “Jie kentėjo ir pergyveno. Psichiatras jų klausėsi, ir jam galvoje kažkas staiga susipainiojo”.

Ar tai gali būti pateisinimas? Pagalvokime apie visus Walter Reed karo ligoninės daktarus, seseris ir slauges, kurios ne tik turi klausytis tų grįžtančių iš fronto karių pasakojimų, bet ir matyti, ir gydyti tų žiaurumų fizines ir psichines pasekmes. Ar bent vienas iš jų griebėsi už ginklo ir į skausmų surakintus sugrįžusiuosius leido serijas šūvių?

Aiškindama apie šias baisias žudynes padariusio psichiatro įvairius trauminius išgyvenimus, Amerikos spauda, bandydama majorą Hasan kaip nors pateisinti, žmogžudį ne tik gina, bet iš jo daro lyg ir kankinį, kurio reikia gailėtis, nes tariamas jautrus tokioms kančioms ir pergyventoms užgaulėms vargšelis psichiatras buvęs aplinkybių išvestas iš pusiausvyros. Jei ir taip, Hasan vis tiek yra teroristas.

Kai po kiek laiko buvo pradėta įžvalgiau žiūrėti į Hasan praeitį ir jo karinę tarnybą, į viešumą iškilo daugybė mažų ir didesnių epizodų, iš kurių buvo galima jei ne įrodyti, tai bent įtarti kartais keistą Hasan elgesį. Pasigirdo tokios jo buvusių bendradarbių replikos kaip: “Ar jis būsimas teroristas, ar tik šiaip keistuolis?” Jo keisti pasisakymai internete jau buvo atkreipę net FBI dėmesį, kai buvo susekta, jog Hasan turėjo ryšių su Jemen esančiais jihad propagandistais, ypač su iš Jemen kilusiu amerikiečiu, islamo dvasiškiu Anwar al-Awlaki, kuris ragino musulmonus suprasti, jog terorizmas yra pasiaukojantis ir teisingas kelias islamo globaliniams tikslams siekti. “Jihad yra kiekvieno musulmono pareiga surasti būdą tai vykdyti”, – rašė al-Awlaki. Bet prie paties Hasan nebuvo prikibta. Ko stebėtis? Atrodo, kad perdėtos tolerancijos įbauginti kariai nenorėjo būti apkaltinti islamofobija pareiškiant nepalankią nuomonę apie savo bendradarbį, ir dar musulmoną.

Mėgindamas teisinti Hasan, “The New York Times” komentatorius rašė apie vieną kitą iš karo grįžusį karį, kuris nušovė savo žmoną ar vaikus. Bet ką bendro tai turi su Hasan atveju? Jis ne tik nėra buvęs Afganistane ar Irake, bet pats liguistai bijojo būti ten pasiųstas.

Kai reikalas sukasi apie islamą, yra lengva prezidentą Obama apkaltinti turint palinkimą į islamo doktrinas arba jį ginti už jo norą pasirodyti nešališku visoms religijoms. Turėdamas islamišką vardą ir pavardę, iš tėvo pusės kilęs iš senos Afrikos musulmonų šeimos, dalį vaikystės praleidęs musulmoniškoje Indonezijoje, Obama islamą supranta geriau negu bet koks kitas buvęs JAV prezidentas. Tai jam turėtų diuoti progą mažinti nesantaiką tarp Amerikos ir islamo.

11proc. amerikiečių mano, kad giliai savo širdyje Obama yra musulmonas, ką pats Obama griežtai neigia. Obama kilmė neleidžia nutilti priekaištams, kad jis yra per daug abejingas, kai kalbama apie Amerikos priešus plačioje islamo terpėje. Obama turi labai mikliai suktis tarp bandymų sugyventi su islamo kraštais, bet tuo pačiu neišduoti ir Amerikos, nuolaidžiaujant kovoje prieš terorizmą.

Pagyvėjęs karas Afganistane ir su juo ateinantys žmonių nuostoliai Obama darbą daro dar sunkesniu. O čia dabar ir tos nelemtos Fort Hood skerdynės, į kurias Obama jokiu būdu negali nekreipti dėmesio. Pagerbdamas žuvusiuosius lapkričio 10 d. Fort Hood bazėje Obama, neminėdamas nei islamo, nei musulmonų, taip sakė: “Jokia religija negali pateisinti žudymo. Amerikoje mes turime religinės tolerancijos tradiciją, kuri užtikrina teisę pasirinkti mums tinkamą religiją. Užuopt meldęsi, kad Dievas būtų mūsų pusėje, mes turime patys pasistengti būti to Dievo pusėje”.

Obama turi ir toliau pabrėžti skirtumą tarp religinių įsitikinimų, kurie yra suderinami su demokratijos principais, ir tų, kurie su tuo nesutinka. Amerikoje, bendrai paėmus, nėra problemos dėl kurios nors religijos iškrypimo, išskyrus vieną. Todėl Obama turėtų naudotis savo iškalbingumo dovana ir įtikinti nuosaikiuosius islamo tikinčiuosius, kad sutvarkyti ekstremistus yra jų pačių atsakomybė.

Jei paskaitysite Koraną, tai rasite tokį pasakymą “ “Kas kovoja už Alachą, ar jis žus, ar bus pergalingas, jam bus gausiai atlyginta”. Nepaisant to, tuojau po Fort Hood žudynių, spaudoje pasirodė gausūs įvairių musulmonų organizacijų vadovų bei imamų pasisakymai, bandą atsiriboti nuo Hasan atlikto žmogžudiško darbo, tvirtiną, jog toks poelgis esąs visiškai neislamiškas. Todėl čia reikia pripažinti pažangą. Kai prieš aštuonerius metus įvyko didysis rugsėjo 11 d. teroristinis išpuolis, tos pačios musulmonų organizacijos ir visi imamai tylėjo ir į klausimą “Kur yra nuosaikiųjų musulmonų balsai?” neturėjo atsakymo. Šį kartą musulmonai pasisakė prieš terorą. Norėtųsi tikėti, kad jie patys tikrai sąžiningai tiki tuo, ką sako. Bet žodžius turi sekti darbai.

Laikraštis „Draugas“

2010.01.29


Prisijunkite prie diskusijos