Nepriklausomybės Akto signataras Algirdas Endriukaitis, ginantis Eglę Kusaitę jai inkriminuojamoje „terorizmo“ byloje, yra surinkęs daug medžiagos, įrodančios bylos neteisėtumą.
Merginai gresia įkalinimas iki gyvos galvos, nors ji nepadarė jokio nusikaltimo prieš Lietuvos ar kitų kraštų žmones. Vilniaus apygardos teismas, nagrinėjantis terorizmu kaltinamos E. Kusaitės bylą, lapkričio 30-ąją turėjo išklausyti baigiamąsias kalbas, tačiau susirgus teisėjų kolegijai pirmininkaujančiai teisėjai V. Švedienei posėdžiai atidėti iki nenustatyto laiko.
Signataras paskelbė ilgą analitinį straipsnį „Plieninis apsupties žiedas“, parodantį, kaip vyko E. Kusaitės tariamų nusikaltimų „įkalčių“ rinkimas. Glaustai pateikiame kai kurias šios „terorizmo“ bylos kūrimo aplinkybes, kaip jas nagrinėja A. Endriukaitis.
Rašinio pradžioje signataras sarkastiškai nurodo: „Pasak Lietuvos teisėsaugos, mūsų šalis dar niekada neturėjo tokios tarptautinio masto teroristės kaip Eglė Kusaitė, kurios strateginis objektas buvo ne bet kas, o Rusijos karinės bazės“. A. Endriukaitis pastebi, kad E. Kusaitės byloje „prokurorai Justas Laucius ir Mindaugas Dūda, vykdydami VSD (Valstybės saugumo departamento – red.) sumanymą, tvirtino, kad kaltinamoji yra ypač sukta, išradinga, nuolat meluoja ir kuria nebūtas istorijas. (…) E. Kusaitei tenka grumtis ir su kita institucija – Lietuvos VSD, kuri, visuomenės nuomone, apskritai neverta pasitikėjimo ir tarnauja Lietuvos prokuratūrai bei Rusijos FSB (Federaliniam saugumo biurui – red.).
VSD vaizduoja, kad E. Kusaitės nusikalstami veiksmai buvo tiriami tik nuo 2009 m. birželio iki 2009 m. spalio 24 d., nors apie ją, kaip patvirtina patys, žinojo nuo 2003 metų“. Įvertinant kaltinamosios amžių, yra sunku patikėti, kad ji pati viena be kieno nors konkrečios įtakos ir pagalbos, Klaipėdoje savo jėgomis sukūrė tarptautinę teroristinę organizaciją.
Net 217 dienų trukusio pirmojo arešto laikotarpiu, būdama visiškai izoliuota ir patirdama spaudimą, daug ką naiviai pasaulyje suprantanti E. Kusaitė nebūtų galėjusi kurti labai sudėtingų ir nuoseklių legendų. Tai patvirtina ir teismo psichiatrijos, teismo psichologijos 2009 m. gruodžio 15 d. ekspertizės aktas: „E. Kusaitės psichologinio tyrimo metu polinkis fantazuoti neišryškėjo. (…) iš atskirų tiriamosios pasisakymų bei užuominų susidaro įspūdis, kad ji niekuomet neturėjusi jokių ketinimų susisprogdinti, jog tai buvusi tik deklaracija (tiriamosios teigimu, „mano pozicija – palaikyti kovotojus, bet jokių aktyvių veiksmų nesiruošiau daryti“.
E. Kusaitės byla yra labai supainiota ir apgaubta įvairiomis intrigomis, iš kurių akivaizdu, kokiomis klastingomis priemonėmis, nepaisydamas jokių moralės normų, dirba Lietuvos VSD su dideliu būriu agentų ir provokatorių. Apmaudu, kad kai kur jų veikimo metodai netgi pranoksta represijomis pasižymėjusio sovietinio KGB pareigūnų klastas.
Apie E. Kusaitę jau nuo 2003 metų nuolat sukosi įspūdingas būrelis asmenų: nežinomi Toita ir Ali Saidulajevai (VSD žmonės), Arnas (saugumietis), Aiša Batašjeva, Bekchanas Batašjevas (provokavimo atvejis), Hafizas (saugumo provokatorius), Aiša (Izabela) Koševaja (agentė), Lina Serrin (saugumietė), Nerijus Daud (saugumietis), Stonys Abdurachman (saugumietis), Algis (agentas).
Tokiai komandai buvo visiškai nesunku reikiama linkme kreipti jaunos, socialiai nebrandžios E. Kusaitės elgesį, ypač prisiimant atsakomybę, kaip patys suformulavo, tarptautiniame lygmenyje ginti Rusijos karinių bazių interesus pagal Rusijos teisę ir doktriną Čečėnijoje.
VSD teigia, kad yra išsigalvoti Eglės minimi Toita ir Ali Saidulajevai. Tai buvę 14 ir 16 metų nepilnamečiai čečėnai, be tėvų ir artimųjų atsiradę Lietuvoje. Artimai bendraudami su E. Kusaite, patys paminėjo, kad gyvenę Grozne ir Argune, Čečėnijoje. Istorijos pabaigoje buvo pasklidęs gandas, kad Toita parduota prostitucijai į Vakarus, o Ali išvykęs kovoti į Čečėniją ir ten žuvęs.
Šie jauni ,,čečėnai“ darė įtaką Eglės supratimui apie Čečėnijos tragediją ir musulmonų tikėjimą, kaip vienintelę prasmingą galimybę išreikšti solidarumą ir užuojautą žiaurų karą su Rusija kenčiančiai Čečėnijai. Pavyzdžiui, paties J. Lauciaus surašytame 2010 m. balandžio 8 d. atliktos apklausos protokole Saidulajevai minimi penkis kartus ir niekur nepateikiama jokių duomenų, paneigiančių jų egzistavimą.
Tačiau kai Generalinė prokuratūra 2010 m. gegužės 24 d. kreipėsi į Klaipėdos apygardos VSD surasti Toitą ir Ali Saidulajevus. Jis tą pačią dieną atsakė, kad tokių asmenų 2002–2003 m. Klaipėdoje nebūta. Ir Rusijos FSB atsiųstame 2010 m. gegužės 26 d. rašte esą nurodoma, kad tokių asmenų ten nenustatyta.
E. Kusaitė yra gavusi iš Ali Saidulajevo atsisveikinimo laišką, įmestą į namų pašto dėžutę. Parašyta pusantro puslapio lietuviškai, negražia rašysena, greičiausiai šratinuku. Eglės motina, lituanistė V. Kusienė, atkreipė dėmesį, kad svetimtautis nesugebėtų tokiu lietuvišku stiliumi parašyti laiško. Galima kelti kelias versijas: tie „čečėnai“ buvo VSD žmonės, o galbūt ir FSB žmonių Lietuvoje „pamėtėti“ VSD nežinant ar rekomenduoti vykdant bendrą operaciją. Juk Eglei nebuvo prasmės juos „kurti“, žinant, kad tai paaiškės, kad šis gelbėjimosi ratas bus iš jos atimtas.
Įtarimus kelia Eglei pamėtėtas Arnas – Arnoldas Baranauskas. Šis 34 metų amžiaus vyriškis Eglei aiškino turįs čečėniško kraujo. Nuo 2003 metų jis globojo Saidulajevus, o 2005–2007 metais E. Kusaitę internetu supažindino su Batašjevais, gyvenusiais Auricho mieste Vokietijoje. Arnas aiškino, kad Batašjeva yra gera musulmonė ir jai tais klausimais patars.
Eglei išvykstant į Vokietiją, liepė sunaikinti visus senus popierius, laiškus ir moksleivio pažymėjimą su spalvota nuotrauka bei Ali Saidulajevo rašytą laišką. Arnas vaizdavo fundamentalų musulmoną ir mušė Ali Saidulajevą už tai, kad šis paragavo alaus. Šis incidentas vyko automobilyje, iš kurio Ali buvo išmestas ir apspardytas. E. Kusaitė vaikiną gynė, todėl Arno draugas jai automobilyje nukirpo plaukų kuokštą. Manytina, kad tai buvo tik vaidyba.
Provokuojantys veiksmai vyko ir toliau. Arnas kelis kartus buvo nusivedęs E. Kusaitę į šaudyklą, kur šaudė pistoletu į taikinius – žmogaus siluetus. Arnas mokė Eglę naudotis peiliu. Jis aktyviai skatino Eglės nusiteikimą prieš motiną, kad galėtų daryti jai didesnę įtaką ir parūpino Eglei rusišką pasą Aset Žulcharnijevos vardu, su kuriuo ji neva galėsianti nukeliauti į Čečėniją. Bet mergina šio „dokumento“ neėmė, išgirdusi mamos priekaištą dėl klastotės. Tai buvo prieš jai išvykstant į Vokietiją pas Batašjevus. Galbūt ketinta ją apkaltinti dokumentų klastojimu.
Aiša (Izabela) ir Bekchan Batašjevai, pas kuriuos į Vokietiją gyventi lyg išsigalvodama juos vyko Eglė, kaip daro išvadą A. Endriukaitis, buvo slaptųjų tarnybų agentai ar provokatoriai. A. Batašjeva buvo iš dalies Vokietijos, o gal bendra (dviguba) su Rusija žvalgybos agentė, su kuria bendravo Arnas.
Tačiau ilgas Eglės susirašinėjimas su A. Batašjeva, brukusia fundamentalistines pažiūras, byloje nefigūruoja, susirašinėjimas galbūt sunaikintas. B. Batašjevas, Eglės nuomone, esą svajojęs grįžti kovoti į Čečėniją. E. Kusaitė gyveno Vokietijos „Caritas“ jai suteiktame bute. Apie A. Batašjevą Eglė pasakojusi daugybę smulkmenų, kurias sunku išsigalvoti, tačiau aišku, kad VSD nagrinėjamas Vokietijos periodas nedomino. Tai leidžia manyti, kad „Batašjevų operacija“ galbūt iš dalies buvo bendra su vokiečiais, bet jie galėjo perprasti primityvų Lietuvos „pritempimo“ žaidimą ir nuo to atsitraukė.
Jeigu B. Batašjevas būtų žinomas pasipriešinimo dalyvis, čečėnai tai komentuotų, o Rusija prašytų išduoti. Įdomu tai, kad prokuroras M. Dūda 2010 m. spalio 27 d. atmetė E. Kusaitės prašymą surasti ir apklausti Arną kaip liudininką, esą iš VSD Klaipėdos valdybos (vėl per vieną dieną) gavęs atsakymą: „(…) atlikus operatyvinius veiksmus „Arno“ asmenybė nenustatyta“. Prokuroro nuomone, šis asmuo (radikalių pažiūrų islamo religijos išpažinėjas) „nėra ikiteisminio tyrimo dalykas ir yra už įrodinėtinų aplinkybių ribų“. Nejaugi toks „teroristų“ tarpininkas ir liudytojas apie terorizmą, prokuroro nuomone, nėra svarbus?
E. Kusaitę 2007–2009 metais, po jos grįžimo iš Vokietijos, „prižiūrėjo“ Andrej (Abdul Hafiz). Jis yra anoniminis liudininkas Nr. 2, VSD provokatorius, apsimetęs musulmonu konvertitu. Hafizas pasakė, kad Eglei, kaip musulmonei, „geriau gyventi pas mus, visą išlaikymą duosime“. 2008 metų vasario–birželio mėnesiais jis Ryšininkų g. 8–114 apgyvendino iš pradžių E. Kusaitę, o po to ir anoniminę liudininkę Nr. 1 – „Serrin“ (ši tariama čečėnė yra VSD kadrinė darbuotoja Lina Serrin).
Kaip teigia E. Kusaitė, jai Hafizas duodavo į rankas 500–1000 litų per savaitę, kad sumokėtų už šio trijų kambarių buto ir neva maldos namų, kur susirinkdavo apsimetėliai, komunalines paslaugas. Bute, naudotame tariamai Klaipėdos musulmonų bendruomenės tikslams, vykdavo musulmonų pamaldos, rinkdavosi Klaipėdoje gyvenantys musulmonai. Bute lankydavosi Vytautas Ugnius Stonys Abdurachman, Nerijus Daud-Arūnas Paukštė. Hafizas padovanojo E. Kusaitei du Koranus – arabų ir rusų bei arabų kalbomis.
Hafizas provokavo E. Kusaitę, paprašydamas jos internetu parsisiųsti dvi elektronines knygas apie sprogmenis. Jis tvirtino, kad Čečėnijoje, Vedeno kalnų rajone, esąs jo draugas Aslanas, turintis savo kovotojų būrį. Hafizas per internetą rodydavo ir mėgaudavosi žmonių galvų pjaustymu, kalbindavo vykti į Egiptą ar Azerbaidžaną vykdyti teroristinio akto. Jis sakydavo, kad norėtų susisprogdinti, bet jam trukdanti šeima.
Eglę „globojęs“ Hafizas pasakęs, kad gauti pasą, su kuriuo galima važiuoti bet kur – ne problema. Hafizas sakė, kad saugumas ją seka ir pasas praversiąs. Tai sužinojusi, Eglės mama V. Kusienė skubiai nuvyko pas Klaipėdos apygardos VSD poskyrio viršininką Dainių Noreiką ir, papasakojusi apie keistas ir pavojingas kalbas apie rusišką pasą, prašė išsiaiškinti. Tada tos kalbos baigėsi. Arnas paaiškino, kad Ali Saidulajevas išvyko kariauti į Čečėniją, rodė telefone iš ten gautą jo nužudyto nuotrauką (kaip ją gavo?) ir ragino keršyti už draugo žūtį Čečėnijoje.
2008 metais pas savo tėvą gyvenusiai Eglei atėjo kvietimas atvykti į Klaipėdos apygardos VSD skyrių. Ten rado laukiančią E. Koševają su musulmoniškais apdarais. Paaiškėjo, kad kvietimo tikslas buvo susipažinti ir užregistruoti konvertitus, t. y. asmenis, pakeitusius tikėjimą. E. Koševaja ją su tėvu pavežė iki namų, paskui pasakė, esą reikėtų padėti vargšei našlaitei, vardu Serrin.
Ją pažinojęs „čečėnas“ Hafizas pristatė Serrin, kuri apsigyveno kartu su Egle VSD patalpose Klaipėdoje, Ryšininkų g. 8–114. Vėliau, kai Serrin reikėjo pašalinti, Hafizas pasakė, esą ji daranti blogą įtaką Eglei, todėl turinti apleisti butą. Aiša (Jelena) Baltrušytė-Koševaja, padėjusi apgyvendinti Serrin kartu su Egle, vykdė provokatorės funkciją.
E. Kusaitė sako: „Didžiausia jos svajonė buvo susisprogdinti – dabar prokurorai tai primeta man. Kai prieš mane buvo baigtas operatyvinis tyrimas, ji pareiškė, kad su musulmonais nutraukė visus ryšius“. Aiša gyvenanti Klaipėdoje, Varpų g. 27–38. Lina (Amina) Serrin, tariama našlaitė, Eglei išnuomotame bute kartu gyveno 4–5 mėnesius, vaizduodama nuskriaustą gyvenimo, kartu provokavo Eglę kalbomis. Paskui, matyt, įvykdžiusi savo provokacinę užduotį, paslaptingai dingo. Būdama VSD kadrinė darbuotoja, Eglės byloje ji yra anoniminis liudininkas Nr. 1.
Arūnas Paukštė-Nerijus (Daud), kaip pagrindinis E. Kusaitės „dorotojas“, prisistatydavęs musulmonu, rinko informaciją apie musulmonus. Atvyko pas Eglę į Vilniaus areštinę kartu su Sigitu Stasyčiu. Jie prisistatė kaip draugai, atėję jos gelbėti, o naivi mergina tuo patikėjo. Iš tiesų jis yra VSD antiteroristinio padalinio vadovas. S. Stasytis esą davė Eglei saldainius „Kinder pingvin“, atvežtus Serrin iš Egipto. Vieną jų suvalgius Eglę pykino, jai svaigo galva, išmušė karštis, skaudėjo pilvą, vėmė krauju.
Eglę supo ir kiti VSD agentai-provokatoriai. Vytautas (Ugnius) Stonys (Abdurachman) – eilinis seklys – skaitė paskaitas per musulmonų maldas apie džihadą, sekė į Lietuvą studijuoti atvykusius jaunus musulmonus. Jį matydavo lankantis Kauno mečetėje. Algis – VSD pagalbininkas, Abdul Hafizo draugas, prisistatydavęs policininku, tarp musulmonų žinomas skustagalvio vardu.
Dainius Noreika, Klaipėdos apygardos VSD poskyrio viršininkas, į kurį nuolat kreipdavosi su pagalbos viltimi E. Kusaitės motina V. Kusienė, jai sakydavo, kad viskas esą gerai, padėtis kontroliuojama, tačiau prasitarė, esą Eglei būtų ne pro šalį pasėdėti kalėjime. Matyt, VSD užmačios buvo E. Kusaitę padaryti musulmone radikale ir įkalinti. Eglės motina naiviai tikėjo VSD padorumu. 2007 metų pabaigoje V. Kusienė kreipėsi į Klaipėdos VSD, prašydama surasti ir apklausti Arną. Pasiūlė paimti iš jos namų kompiuterį, kur buvo dvejus metus trukęs Eglės susirašinėjimas su Arnu ir Batašjeva, kad būtų galima nustatyti jų daromą poveikį ir aplinkybes.
Be to, motina perdavė Arno telefono numerį, bet VSD pareigūno tai „nedomino“, nes buvo paruoštas kitas veiksmų scenarijus. Byloje yra 2007 m. lapkričio 7 d. V. Kusienės pranešimas, kad E. Kusaitė dingo, nes yra įtraukta į teroristų tinklą arba į religinę islamo sektą. 2007 metais D. Noreika siūlė priimti islamą motinai ir tetai, kad dukra nesijaustų vieniša. Kaip tai paaiškinti, jeigu motina atvirai ir noriai bendravo su VSD, viską išsakydavo, prašydavo pagalbos, o pareigūnai toliau provokavo ir skandino E. Kusaitę?
Tokie VSD veiksmai rodo, kad po 20 nepriklausomybės metų šokama ginti Rusijos interesų. Tai faktas, liudijantis apie istorinių, teisinių, politinių ir moralinių pagrindų sunykimą VSD ir Generalinės prokuratūros sąmonėje, ir reiškiantis, kad atsisakoma valstybės veikimo teisinių pagrindų ir suverenios valstybės savimonės.
Penki E. Kusaitės baudžiamosios bylos tomai – Rusijos FSB medžiaga, teisės normos, doktrina ir praktika – priimti kaip solidūs ir legitimūs faktai. Rusijos terorizmo samprata ir požiūris į nacionalinio išsivadavimo judėjimą jau inkorporuoti į Lietuvos teisę. Yra manoma, kad mūsiškių pareigūnų, užsiimančių kova su terorizmu, skaičius nesiekia 100. Jie vykdo sąjungininkus dominančių asmenų, atvykusių į Lietuvą, stebėjimą. Dabar, jeigu sužlugtų E. Kusaitės byla, nukentėtų šios tarnybos autoritetas, ji netektų pasitikėjimo, pinigų ir pinigų plovimo verslo.
Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: Eglė Kusaitė.
Laikraštis “XXI amžius”
2012.12.21
