Kokius pastarųjų dienų renginius norėtųsi išskirti kaip prasmingus? Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas Dainius Radzevičius prieš keletą dienų Vilniaus Žurnalistų namuose vadovavo diskusijai, narpliojusiai priežastis, kurios mums trukdo išgirsti oponentų ir net bendraminčių argumentus. Kalbant paprasčiau, – tądien bandyta suvokti, kodėl mes, lietuviai, negirdime savo artimo, kodėl pasišovę vertinti tik tai, ką patys sakome arba darome. Žodžiu, kodėl nelinkę bent simboliškai pasidžiaugti savo bendraminčių ar konkurentų darbais?
Po kelių dienų Seime buvo surengta konferencija „Informacinis karas prieš Lietuvą“. Konferencijos metu savo nuomonę apie prieš Lietuvą vykdomus slaptuosius karus dėstė žymūs žurnalistai, politologai, universitetų dėstytojai. Pranešėjai sutartinai teigė, jog prieš Lietuvą nukreipta Rusijos žvalgybinė bei propagandinė veikla kelia rimtą susirūpinimą.
Konferencija sulaukė rimtesnio nei iki šiol visuomenės dėmesio. Laisvų vietų beveik neliko. O ir jaunų žmonių atėjo šį sykį kaip niekad daug. Nors, prisiminkime, dar ne taip seniai visi, bandę garsiau prabilti apie Rusijos ardomąją veiklą, būdavo laikomi keistuoliais, neišmanėliais arba primityvais.
Netrukus po konferencijos žvalgybine – kontržvalgybine tema portale 15min.lt buvo paskelbtas šio leidinio redaktoriaus Rimvydo Valatkos straipsnis "Vilnius – kaip pereinamasis Rusijos šnipų kiemas". Pagrindinis politikos apžvalgininko R.Valatkos akcentas – Lietuva turinti tris rimtas bėdas. Pirma: Rusijos žvalgybininkai nesulaukia rimtesnio Lietuvos slaptųjų tarnybų atkirčio. Antra: Vakarų žvalgybos nebepasitiki Lietuvos slaptosiomis tarnybomis. Trečia: savo slaptąsias tarnybas sugriovėme patys, savo rankomis.
Štai toji labiausiai įsiminusi R.Valatkos citata: "Vilnius tapo žvalgybų pereinamuoju kiemu, kuriame pirmaisiais smuikais griežia Rusijos šnipai. O Vakarų žvalgybininkai vis mažiau pasitiki Lietuvos kolegomis, nes savo žvalgybą – Valstybės saugumo departamentą – sunaikino didžiausi patriotai konservatoriai, veikdami išvien su „darbiečiais” ir paksininkais bei vis antirusiškesnes kalbas, palyginti su savo valdymo pradžia, rėžianti prezidentė".
O liepos 6-ąją, Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo dieną, teko dalyvautipėsčiųjų žygyje "Dzūkų kovų keliais". Tai būta jau antrojo kasmetinio pėsčiųjų žygio, skirto Lietuvos valstybės dienai paminėti. Politiko Gedimino Jakavonio organizuotas 20-ies ir 40-ies km ilgio pėsčiųjų žygis prasidėjo Senojoje Varėnoje prie Nepriklausomybės paminklo. Maršrutas driekėsi nuo Senosios Varėnos per Dainavos girią. Žodžiu, eita ne bet kokiais miškais. Žygiuota apylinkėmis, kurios mena daug mums svarbių, brangių, įsimintinų vietų, įskaitant ir partizanines kovas.
Renginys paliko gilų įspūdį dar ir dėl to, kad žygiuojančiųjų laukė improvizuotos pasalos: caro, vokiečių, NKVD kareivių uniformomis persirengę vietiniai dzūkai. Būta ir susitikimų su vietiniais gyventojais, dėvinčiais Lietuvos sukilėlių, tarpukario Lietuvos karių ir Lietuvos partizanų uniformas. Būtent tos su ginklais susijusios atrakcijos labiausiai ir viliojo žygeivius. Retas kuris iš sukorusių keliasdešimt kilometrų smėlėtais miško keliukais neturėjo jėgų nusifotografuoti su Rusijos caro, vokiečių, NKVD ar mūsų partizanų uniformas dėvinčiais "kariškiais".
Šnekučiuodamasis su pėsčiųjų žygį surengti padėjusiais Varėnos, Pauosupės, Lynažerio, Kriokšlio, Dubičių gyventojais patyriau išskirtinį šio krašto žmonių nuoširdumą. Vietinių draugiškumas neatrodė apsimestinis. Dzūkų žodžiuose, gestuose, žvilgsniuose nepastebėjau nė krislelio dirbtinumo, klastos, dirbtinumo.
Tačiau kaimai, per kuriuos teko pereiti, – išretėję. Vienas kitas senolis, vienas kitas šienpjovys, traktorininkas, keletas dviračiais lakstančių berniūkščių… Štai ir viskas. O kiek apleistų sodybų?
Šio žygio vaizdai galėjo papuošti mūsų valstybines bei komercines televizijas. Šio žygio akimirkas įamžinusios nuotraukos tikrai nebūtų subjaurojusios pagrindinių dienraščių bei savaitraščių pirmųjų puslapių.
Tačiau pėsčiųjų žygis "Dzūkų kovų keliais" netapo itin reikšminga žinia Vilniuje susikoncenravusiai įtakingiausiai žiniasklaidai. Nieko nepadarysi – komercinės televizijos ir leidiniai gyvena pagal savo komercinius dėsnius. Ir ne mums tuos dėsnius pakeisti. Ir vis tik keista, kad šiuo žygiu bent jau Facebooko erdvėje gausiai nepasidžiaugė tautininkiškos, patriotinės, visuomeninės organizacijos.
Mūsų nenoras plačiai pasidžiaugti pėsčiųjų žygiu "Dzūkų kovų keliais" traktuotinas kaip vienas iš nesusikalbėjimo, apie kurį Žurnalistų namuose kalbėjo LŽS pirmininkas D.Radzevičius, pavyzdžių.
Vieni lietuviai rengia buvusio Prezidento Antano Smetonos pagerbtuves, kiti lietuviai rengia baltų stovyklas Dieveniškėse, treti lietuviai rengia pėsčiųjų žygį Dzūkijoje. Visų sumanymai gražūs, sveikintini. Bet mes vieni kitų veiklos nematome. Gal nespėjame pamatyti? O gal nenorime pamatyti? Bet kokiu atveju pasipūtėliška laikysena, esą plušu vardan Lietuvos tik aš, o visi kiti tik imituoja rimtą veiklą, – pražūtinga. Mes privalome atsikratyti nuostatos, jog prasminga ir godotina tik tai, ką "aš padarau". Mums privalu liautis ignoruoti, menkinti tuos darbus, kuriuose neiškalta aukso raidėmis mano paties pavardė ar neįdėta didinga mano paties portretinė nuotrauka.
Klausantis Žurnalistų namuose kalbėjusiųjų įsiminė žurnalisto Vidmanto Valiušaičio pastaba, kodėl mes, pripažindami, jog mums kenkiama ir žvalgybiniuose, ir propagandiniuose baruose, vien verkšlename: apsiribojame plačiais apvergtinos padėties aprašymais ir intensyviai neieškome galimybių priešintis. Pasaulinėje istorijoje apstu atvejų, kai mažesnis ne tik sugebėdavo pasipriešinti didesniam kaimynui, bet ir laimėdavo lemiamą mūšį.
Taip, mus supa daug stipresnių, įtakingesnių interesų. Bet tai nereiškia, kad mes privalome pasiduoti be kovos. Bent jau bandyt puoselėti lietuviškuosius interesus mums neuždrausta.
Beje, į šią temą rimčiau nebandė įsigilinti Žurnalistų namų diskusijoje dalyvavęs buvęs Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas parlamentaras Arvydas Anušauskas.
Įsiminė ir Žurnalistų namuose kalbėjusio advokato Arūno Marcinkevičiaus svarstymai, kodėl Lietuvos visuomenė nenorinti nei matyti, nei girdėti, kas gi dedasi teismo posėdžių salėse nagrinėjant Medininkų žudynių bylą. Šioms advokato pastaboms negalima nepritarti. Eglės Kusaitės, Gatajevų, Vytauto Pociūno žūties bylas analizuoja beveik visa lietuviškoji žiniasklaida. Medininkų žudynių byloje – viskas atvirkščiai.
Žurnalistų namuose diskutavęs filosofas Krescencijus Stoškus įdomiai svarstė, ko verti mūsų televizijose rengiami triukšmingi debatai. Iš pirmo žvilgsnio – objektyvu, sensacinga, prasminga. Juk prie apskritojo stalo dažnusyk sukviečiami skirtingų pažiūrų, skirtingų politinių partijų atstovai. Bet kokia tokių diskusijų vertė, jei kiekvienas apskritojo stalo atstovas kalba vien tik tai, kas jam svarbu bei įdomu, ir absoliučiai negirdi ir net nekėtina įsiklausyti, kokius argumentus pateikia jo priešininkai? Kokia nauda iš tokių diskusijų, jei dažnusyk kalbama ne argumentų, ne palyginimų, ne skaičių, o politinių lozungų ir skanduočių kalba? Vienas – apie batus, kitas – apie ratus.
Taigi mūsų televizijose daug politinio triukšmo. Tačiau po triukšmingų ginčų kažkodėl aiškiau netampa. Nei dėl atominės jėgainės, nei dėl Lietuvos – Lenkijos ar Lietuvos – Rusijos tarpusavio santykių.
Panašių pastabų galima pažerti ir konferencijos "Informacinis karas prieš Lietuvą" organizatoriams. Ši tikrai svarbi konferencija buvo surengta būtent taip, kad ir vėl neliko laiko diskusijoms. Gal organizatoriai sąmoningai siekė išvengti debatų baimindamiesi, kad diskusija nepavirstų kai kurių klausytojų primityviais monologais? Juk "viską išmanantiems" labai keblu įrodyti, jog konferencija skirta tikrai ne jų "asmeniniams pasisakymams".
Žinoma, galimos ir kitos prežastys. Galbūt organizatoriai vengė pagrindinio klausimo: ką privalu atlikti, jei nuoširdžiai siekiame apriboti priešiškų slaptųjų tarnybų siautėjimus Lietuvoje? Juk dauguma pranešėjų, įskaitant ir gynybos apžvalgininką Aleksandrą Matonį, ir Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto docentą Mantą Martišių, ir Seimo narį Mantą Adomėną, ir Ronaldo Reigano (Ronald Reagan) namų direktorių Justą Šireiką, didžiausią dėmesį skyrė susiklosčiusios padėties apibūdinimui. Išsamesnių svarstymų, kaip galėtume pasipriešinti, – neteko išgirsti.
Parlamentaras Egidijus Vareikis konferencijai besibaigiant pateikė vieną klausimą. Nors pats pripažino, kad jo pasiteiravimas neturi jokios prasmės, nes išsivaikščioję patys pranešėjai, kuriems jis norėtų skirti savo pastabas.
Tad diskusijos, kurioje būtų kalbama apie tai, kaip ir kokiomis priemonėmis privalome gintis, – teks palaukti. O tai byloja, kad Lietuvoje veikiantys Rusijos ir kitų priešiškų valstybių šnipai, apie kuriuos pastaruoju metu tiek daug kalbame iš įvairiausių tribūnų, gali jaustis saugūs. Lietuviai dar nesurado priešnuodžių. Pereinamojo Rusijos šnipų kiemo vardas Vilniui, matyt, prigijęs ilgam.
2013.07.15
