Monografijos „Prezidentinė Lietuva (1919 04 05 – 1920 06 15, 1926 12 17–1940 06 15)“ santrauka
Tačiau tokių, kuriems lyg trukdo nepriklausomas valstybingumas, lietuvių Tauta ir jos kultūra, gerovė, buvo visais laikais. Tai ir tas valdantysis luomas – bajorija, dvarininkija, Katalikų Bažnyčios feodalai, kurie rūpindamiesi tik savais interesais, savo dvarais ir titulais, pralėbavo LDK, paversdami ją pavydulingosios Lenkijos provincija, nustumdami lietuvių tautą prie pražūties ribos.
Panašiai atsitiko ir mažlietuviams, kurie, užuot kovoję ir kūrę savo valstybingumą, pasidavė germanų įtakai, susitaikė su „bernų“ padėtimi, kol pamažu suvokietėjo, prarado savarankiško valstybingumo ar bent ėjimo kartu su Lietuvos valstybe siekį.
SSRS okupacijos metais valdantysis „luomas“ – bolševikų partija vėl kūrė „vieningą tarybinę liaudį“, kovojo už internacionalizmą, diegė rusiškąją toleranciją. Bet lietuvių tautai bet kuri „tolerancija“, „sąjunga“ – ar tai su lenkais, rusais, vokiečiais ar su žydais beveik visada galutiniame rezultate baigdavosi pralaimėjimu.
Praeityje tai lėmė, kad lietuvių tauta, viena pirmųjų sukūrusių galingą Lietuvos imperiją, buvo priversta beveik visas savo kūrybines jėgas panaudoti tos imperijos išlaikymui ir gynimui, o ne savo, kaip Tautos stiprinimui, kad ta valstybė taptų lietuviška.
LR Seimo narių Nepriklausomybės svarbos nesuvokimą rodo ir tai, kad, pavyzdžiui, 2012 m. vasario 3 d. Lietuvos Respublikos Seime jo nariai – konservatorius Emanuelis Zingeris, liberalas Petras Auštrevičius ir kai kurie kiti, dalyvaujant Europos Parlamento nariui Andru Dučiui (Andrew Dutti), įsteigė Europos federalistų sąjungą, kuri pagal įstatus yra „nevyriausybinė organizacija, siekianti viršnacionalinės federalinės ir demokratiškais pagrindais grįstos Europos. EFS vienija skirtingų politinių pažiūrų ir profesijų Lietuvos piliečius, kuriuos jungia bendras pasiryžimas siekti politiškai ir ekonomiškai suvienytos Europos, kuri turėtų bendrą konstituciją, viršvalstybinę institucinę struktūrą …“
Paprastai sakant, siekia sukurti vokišką ar žydišką Europos imperiją, JAV provinciją. Teisiniu požiūriu EFS siekiai yra tolygūs antivalstybinės organizacijos siekiams. 1992 m. spalio 25 d. visos Lietuvos žmonių referendume patvirtintoje Lietuvos Respublikos Konstitucijos 1 str. pabrėžta, kad „Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė Respublika“, o 2 str.: „…Suverenitetas priklauso Tautai“. Tuo tarpu „Tautos išrinktieji “ – Seimo nariai lyg siekia dalyvauti organizacijos veikloje, kurios tikslas panaikinti Lietuvos nepriklausomybę ir paversti ją ne visai aišku kokios federacijos nare.
Beje, tik apie federacinės Lenkijos (su LDK) atkūrimą kalbėjo ir Rytų Lietuvos okupantas ir lietuvybės naikintojas – Lenkijos viršininkas J. Pilsudskis. Tuo tarpu taip sakyti nedrįso net Stalinas. 1940 m. vasarą jis okupuodamas Baltijos valstybes sakė, kad jas įjungia ne į Rusijos federaciją, o tik į „tarybinių tautų šeimą“, į sąjungą.
Senovėje ėmė susidaryti „federacijos“ pirmiausia iš miestų – valstybių, pavyzdžiui, graikai, kad būtų sujungti tos pačios tautos žmones. Graikų patirtį buvo perėmę romėnai, kurie buvo sudarę federaciją iš 30 savų miestų–valstybių, kurios vėliau išaugo į imperialistinę Romos imperiją.
Tačiau visos tokios federacinės valstybės buvo pražūtingos mažoms, ne tokioms agresyvioms tautoms.
Dar Antikos mąstytojai pastebėjo (Aristotelis, Platonas ir kiti), kad tik gyvendama savarankiškai ir turėdama savo nepriklausomą valstybę, tauta gali išlikti, stiprėti, atskleisti savo kūrybinį genijų. Didžiosios valstybės ir jų tautos, kad ir besiskelbiančios demokratinėmis, neišvengiamai asimiliuoja mažąsias.Tikru tautų tirpdymo katilu yra tapusi anglų-saksų valdomoji JAV. Tame jos katile dar po keleto dešimtmečių bus iššutinta nauja „amerikiečių“ tauta ir iš tų daugiau kaip milijono joje gyvenančių lietuvių ir kvapo neliks. Kaip neliks Anglijoje ir kitose valstybėse.
Kiekviena didelė buvusi ar esanti federacinė valstybė, kaip sakyta, ir šiais laikais dažniausiai tebeturi imperialistinių bruožų. Lietuvių tauta tiek amžių kentėjusi, vėl pakilusi Laisvėn, nenori jau dabar amžiams ištirpti naujoje „federacijoje“. Koks skirtumas avinėliui – suės jį meška, vilkas, ar sudraskys grobuonys ereliai.
„Budėk, Lietuvi!“ – neprarado aktualumo Nepriklausomybės karų (1919–1920 m.) šūkis. Tuo labiau jis aktualus, nes ir Kovo 11 – osios nepriklausomos Lietuvos daugelis valdančiųjų lyg nesijaučia esą Nepriklausomos valstybės atstovai, o lyg kokio Vokietijos, Prancūzijos, Anglijos valsčiaus klerkai – vengia net vartoti tokius terminus, kaip „Nepriklausoma Lietuva“, „Lietuvių Tauta“, „tautiškumas“ ir pan. O ir atrenkant į valstybės tarnybą imama reikalauti ne valstybinės kalbų – lietuvių, o anglų, vokiečių ir tariamai kitų „pagrindinių ES kalbų“ žinojimo.
Kas padarys Lietuvą lietuvišką?Grįžkime į Gruodžio 17-osios Lietuvą. Daug kas rėmė Prezidento Antano Smetonos sugrįžimą, vildamiesi, kad tik jis padarys Lietuvą lietuvišką, mat 1926 m. net Kaune dar tebevyravo žydiškos, lenkiškos, rusiškos iškabos ir, nors lietuvių kalba nuo Nepriklausomybės metų buvo paskelbta valstybine, daug kur įstaigose tebevartotos rusų, lenkų, vokiečių kalbos.
O seimuose, kaip rašyta, sprendimus nulemdavo tai, kaip iniciatoriams pavykdavo pritraukti į „daugumą“ balsavimui svetimkalbius. Visa tai irgi trukdė kurti tautinę lietuvių valstybę, neleido lietuviams pasijusti savo valstybės šeimininkais.
Sunkiai kelią skynėsi lietuvių kalba ir bažnyčiose, kuriose kunigai buvo lenkai arba sulenkėjusieji.
Daug kur katalikų bažnyčios buvo lenkinimo, lenkų nacionalizmo skleidimo židiniais. Ir šiandieną daug kur tokiomis tebėra. Lenkų ar sulenkėję kunigai ir giesmininkai ypač Rytų Lietuvoje ir maldose dažniausiai temini tik „lenkų tauta“, „Lenkija“, tik „lenkų Dievo motina“, „Lenkijos Karalienė“, „lenkų globėja“, „tik lenkų tauta tegalėjo išauginti tokį didį žmogų“, „lenkai – katalikybės gynėjai“ ir t. t.
Beje, ir kai J. Pilsudskis dar pirmą kartą 1919 m. okupavo Vilnių, jau tada vos ne visi šventieji, o pirmiausia Dievo Motina buvo paskelbta lenkų ir Lenkijos globėjais, o daugelis senųjų lotyniškų įrašų Katedroje ir kitose bažnyčiose buvo keičiami lenkiškais. Lietuvių tautai apgynus savo Nepriklausomybę, lenkų ar sulenkėję kunigai, vienuoliai net ir „Kauno Lietuvoje“ tebelaikė bažnyčias savo lenkinimo židiniais. Ypač plačią agitaciją prieš lietuvių tautą ir jos kalbą Kaune ir kitose vietose varė benediktinų vienuoliai. Jie rašė skundus Popiežiui, prašė jį gelbėti nuo „litvomanų“, nuo bažnyčiose įvedamos lietuvių kalbos ir pan.
Vien tik rusiškai ar lenkiškai su lietuviais stengėsi bendrauti ir žydai. Iš Lietuvos Vyriausybės jie reikalavo tik žydiškų mokyklų. O kai būdavo pasiūloma jiems mokytis ir valstybinės lietuvių kalbos, imdavo klykti, skųstis JAV, Lenkijos ir kitų valstybių vyriausybėms dėl tariamo antisemitizmo, žydų persekiojimo Lietuvoje.
Ir tik po Gruodžio 17-osios daugiausia Prezidento A. Smetonos nurodymais ir valstybės įstaigose ėmė įsigalėti lietuvių kalba, taip pat studijų ir mokslo institucijose imtasi lietuvių kalbos tyrimų. Kauno universitete buvo parengti ir Mokslų akademijos įkūrimo planai, įsteigta daug mokslo tyrimo įstaigų, taip pat išplėtė veiklą Žemės ūkio akademija, įsteigta Konservatorija, Prekybos institutas, Veterinarijos akademija, Lituanistikos tyrimo institutas ir t. t. Prezidentas A. Smetona savo kalbose primindavo: tik aukštos kultūros, tik išsimokslinusi Tauta, bus patvari visokioms žabangoms.
Nepaneigiami darbai. Prezidentas A. Smetona visada daug laiko ir pastangų skyrė Lietuvos švietimo sistemos plėtimui ir stiprinimui. Švietimas, sakė Prezidentas, ne mažiau svarbus kaip kariuomenė. Mokykla turi būti ne tik žinių teikėja, bet ir lietuvio patrioto ugdytoja. Tik lenkų ir rusų viešpatavimo metais lietuvį mokykloje stengėsi sulenkinti, surusinti, paversti jį abejingu Lietuvos praeičiai ir dabarčiai. Lietuvių kalba, lietuviška tautiška mokykla – tai ir mūsų ateities garantas, sakė Prezidentas A. Smetona.
Jau nuo ketvirtojo pradžios mokyklos skyriaus (nuo 1930 m.) berniukai mokyti ir karinių dalykų, kad baigę mokyklas būtų pasirengę ginti Lietuvos nepriklausomybę.
Prezidentas, tvirtinant valstybės biudžetą, domėjosi lėšomis, skiriamomis švietimo, aukštojo mokslo sistemoms. Nuo 1926 m. iki 1940 m. mokyklų skaičius Lietuvoje pagausėjo daugiau kaip trigubai ir SSRS okupacijos išvakarėse jų buvo arti 1500, mokėsi daugiau kaip 35 tūkst. moksleivių ir dirbo daugiau kaip 3,5 tūkst. mokytojų. Krašte naujai pastatyta beveik 350 modernių mokyklų.
Buvo išplėstas ir specialusis mokymas – sodininkystės, miškininkystės, žemės ūkio, prekybos ir kitų šakų. Suaugusiųjų švietimui steigtos skaityklos, bibliotekos, liaudies universitetai.
Nuo seno lietuviai studijuoti vykdavo ir į užsienio šalių universitetus, kitas aukštąsias mokyklas. Stažuodavosi ir Lietuvos aukštųjų mokyklų dėstytojai užsienio studijų ir mokslo centruose. Vien iš VDU tokiose stažuotėse iki SSRS okupacijos išvykusių buvo arti 100.
Nepriklausomoje Lietuvoje, ypač po Gruodžio 17-osios, sukurta gana efektyvi tautinė švietimo, studijų ir mokslo sistemos, išugdžiusios naują patriotišką, veiklų, plačios erudicijos ir kūrybingą lietuvių inteligentų kartą, palikusią ryškius pėdsakus visuose Tautos ir Valstybės dirvonuose.
Ir pagal santykinį išsimokslinimo lygmenį Lietuva SSRS okupacijos išvakarėse nenusileido kitoms Europos valstybėms. Tai buvo milžiniškas pasiekimas prisiminus, kad keletą šimtmečių lietuviai buvo lenkinami, rusinami, kad XIX a., kai visame pasaulyje ypač sparčiai steigtos aukštosios mokyklos, mokslo tyrimo institucijos, lietuviai buvo tremiami, įkalinami už tai, kad skaitė lietuviškas knygas, steigė slaptas lietuviškas mokyklėles.
Ir tik XX a. pradžioje tas lietuviškos spaudos ir lietuviškų mokyklų draudimas buvo panaikintas. Bet lietuviškas žodis ne mažiau persekiotas, naikintas lenkų okupuotame Vilniuje ir jo krašte.
Lietuvių tauta, daugelį šimtmečių engta savų ir svetimųjų ponų, kunigų persekiota ir naikinta, tik nepriklausomoje Lietuvoje, tik po Gruodžio 17-osios pradėjus kurti tautinę, visų lietuvių, o ne vieno kurio jos luomo valstybę, atsigavo ir lyg keleivis po ilgos kelionės dykuma, priėjęs šaltinį, gėrė gaivų žinių ir pažinimo vandenį, kad greičiau įveiktų atsilikimą, taptų istorijos kūrėja.
Prezidentas Antanas Smetona labai domėjosi literatų darbais, knygų leidyba ir pats daug skaitė. Dėl lietuvių tautos valdančiojo luomo ankstesniais amžiais išdavystės, sulenkėjimo lietuviškas žodis jau persekioti dar prieš Lenkijos (su LDK) žlugimą. Ir Vilniaus universitetas (akademija) buvo ne lietuvybės, bet lenkinimo, žydiškos, lenkiškos literatūros leidybos centras.
Po pralaimėto 1863 m. sukilimo visai uždrausta ir lietuvių spauda, o lietuviškose mokyklose sustiprintas rusinimas, lietuvių vertimas pereiti į stačiatikybę.Dalis lietuvių katalikų dvasininkų, ypač Žemaitijoje, suprasdami, kad surusinti žmonės greičiau perims stačiatikybę, ėmė rūpintis lietuviška spauda, pirmiausia maldaknygėmis, kurios spausdintos vokiečių kolonizuotoje Mažojoje Lietuvoje.
Kartu ten leista ir kita lietuviška literatūra ir slapta gabenta bei platinta rusų valdomoje Lietuvoje. Tų iš prūsų lietuviškų knygelių, slaptų lietuviškų mokyklų dėka XIX a. pabaigoje „lietuviškose gubernijose“ santykiškai buvo daugiausiai mokančių skaityti ir rašyti, palyginti su Rusijos imperija.
Per 40 lietuviškos spaudos draudimo metų buvo išleista apie 5 kartus daugiau lietuviškos literatūros negu per visus LDK gyvavimo metus unijoje su Lenkija. Beje, nors lenkų Katalikų bažnyčia skelbėsi katalikybės gynėja Rytuose, tačiau nežinoma nė vieno atvejo, kad lenkai būtų išleidę nors vieną lietuvišką maldaknygę, lietuviškų skaitinių knygelę.
Priešingai, lenkai ir jų dvasininkai lietuviškos spaudos draudimą stengėsi panaudoti saviems interesams – lenkinimui, brukdami lietuviams tik savas, lenkiškas maldaknyges, tik save skelbdami didžiausiais patriotais, o lietuvybę ginančius įvardindavo rusų šnipais, Lenkijos išdavikais.
Beje, nežinoma ir atvejų, kad tais lietuvių smaugimo metais bent vieną lietuvišką knygelę būtų išleidę žydai. Priešingai, jie stengėsi įtikti okupantams, kolonizatoriams, kad tik jie netrukdytų jų „biznio“.
Apie padėtį Lietuvos kaime prieš Pirmąjį pasaulinį karą, A. Smetona rašė:
„[…] Kaimas nors lietuviškas, tačiau bežadis ir beraštis, rusų priespaudos sukaltas […]. Klebonija ir dvaras nutautę ir sulenkėję; lietuvių kalbos tenai beveik nebegirdėti. Tik kur ne kur jaunuolis mokinys ar koks studentas, iš po šiaudų pastogės kilęs, pajusdavo savy kažko nepaprasto, kažkokio nerimo, šviesaus, malonaus senovės ilgesio ir vilties truputį, kad saulė pro debesis sušvis tam kraštui, kuris Lietuva vadinas […]“
Labai gražiai, pagarbiai A. Smetona visuomet atsiliepdavo apie lietuvių tautos dainių Maironį, apie savo bendražygį rašytoją ir kunigą J. Tumą-Vaižgantą ir kitus lietuvių kūrėjus. A. Smetona, vos tik panaikinus lietuviškos spaudos draudimą (1904 05 07), buvo tarp lietuviškos spaudos draugijos įsteigėjų, o dalyvaudamas Lietuvių mokslo draugijos veikloje – komisijos lietuviškiems vadovėliams rengti ir leisti aktyviausių narių, jis taip pat buvo tautinių žurnalų steigėjas, leidėjas, redaktorius, vienas produktyviausių autorių.
A. Smetona, vėl tapęs Respublikos Prezidentu, rūpinosi ir literatų gyvenimo sąlygų pagerinimu. Jo iniciatyva 1935 m. buvo įsteigta Valstybinė literatūros premija. Lietuvių literatų kūriniai pradėti versti į kitų pasaulio šalių kalbas. Tuomet Lietuvoje susiformavo ir atskira mokslo šaka – literatūrologija. Labai plėtojosi ir kritika.
Mažokai lietuvių rašytojų reiškėsi publicistikoje. Nors aiškios tautinės gaidos ir skambėjo V. Krėvės-Mickevičiaus „Dainavos šalies senų žmonių padavimuose“, B. Sruogos dramoje „Kazimieras Sapiega“ ir daugelyje kitų klasikiniais tapusiais kūriniuose.
Bet drąsesnę publicistiką varžė ir cenzūra, ypač slegiamai ji veikė seimų laikais. Taip pat visą laiką veikė ir ypatingieji įstatymai. 1926 m. liepos 6 d. Seimo posėdyje net dideliu demokratu besiskelbiantis premjeras M. Sleževičius pareiškė: „Spauda buvo ir bus varžoma“( „Rytas. 1926 m. liepos 7 d.).
Bet grįžtant prie literatų kūrybos reikia pasakyti, kad daugelis jų visą laiką tikėjo Nepriklausomybės pergale, net sunkiausiais 1919 metais
Tik bolševikai ir lenkai skelbė, kad lietuvių Tautos kova dėl savo nepriklausomos Valstybės – klaida.
Daug lietuvių menininkų gynė savo valstybę, dirbo valdžios įstaigose: poetas J. Mikuckis – Kauno miesto komendantu; L. Gira – organizavo lietuvišką saugumą; K. Binkis – stojo savanoriu į lietuvių savanorių kavalerijos pulką. Tarnaudamas jame parašė „Geležinio Vilko“ maršą; palikę gimnaziją savanoriais stojo į Lietuvos kariuomenę poetai J. Tysliava ir V. Montvila; karininkais tarnavo J. Švaistas, V. Biržiška, o F. Kirša buvo karo mokyklos dėstytoju; A. Vienuolis – rašė reportažus iš karo veiksmų zonų.
Dainininkai ir muzikai K. Petrauskas, J. Šimkus, A. Sodeika, K. Binkis važinėjo po frontą su koncertais. Rašytojai A. Savickis ir B. Šeinius uoliai darbavosi Skandinavijoje dėl Lietuvos diplomatinio pripažinimo ir t. t.
Prezidentas A. Smetona nuolat pabrėždavo lietuviams menininkams būtinumą „Kovoti su svetimomis įtakomis ir stengtis atgaivinti ir tobulinti visa, kas lietuviška […]. Jei menas nori atlikti savo paskyrimą visuomenėje, jis turi reikštis lietuviška forma.“ Tačiau Prezidentas A. Smetona buvo įsitikinęs, kad menas pirmiausia turi tarnauti ir savos nepriklausomos valstybės interesams.
Todėl jis ir pritarė literatūrinių žurnalų, kaip galimai kenksmingų valstybės santvarkai uždraudimui. Tarp tokių buvo „Trečiasis frontas“ (1930–1631), „Literatūra“ (1936). Karo cenzūra buvo uždraudusi spausdinti literatūrinį almanachą „Darbai“ (antrąją knygą, 1933 m.).
Prie lietuvių tautos prisikėlimo ir jos savarankiškos valstybės sukūrimo daug prisidėjo ir teatras. Iš pradžių – kaimų daržinėse, vadinta „klojimų teatrais“. Dar 1909 m. A. Smetona skatino lietuvius visur steigti savo teatro trupes. „Tauta, kurios menas aukštai pakilęs, laiko teatrą rimčiausia kultūros šaka“, – rašė Prezidentas.
Lietuvai išsikovojus Nepriklausomybę Laikinoji vyriausybė Vilniuje rėmė aktoriaus J.Glinskio suorganizuotą Teatro studiją. Vilnių okupavus bolševikų kariuomenei, o vėliau lenkams, ta studija buvo priversta savo veiklą nutraukti. Kaune, į kurį ji persikėlė. Laikinosios vyriausybės ir Valstybės Tarybos pastangomis buvo įsteigtas Tautos teatras, o 1926 m. ir Valstybinis teatras. 1931 m. valstybinis teatras Įkurtas Šiauliuose, po poros metų dar valstybiniai teatrai Panevėžyje, Klaipėdoje.
Savo teatrus turėjo Lietuvos kariuomenė, Šaulių sąjunga ir kt.
Dar LDK laikais Vilniuje statytos ir operos. Prisikelianti lietuvių tauta pirmąją savo operą „Birutę“ pastatė 1906 m. Vilniuje, o vėliau Palangoje ir kitose vietose.
Lietuvių tautai išsikovojus Nepriklausomybę dar Laikinoji vyriausybė Vilniuje buvo paskyrusi lėšų ir operinio meno plėtotei. Bet sumanymas pradėtas įgyvendinti pasibaigus Nepriklausomybės karams: 1920 m. gruodžio 31 d. Kaune įvyko „Taviatos“ operos premjera.
Nuo 1924 m. pradėta organizuoti dainų šventes, rengti gimnazijų chorų varžybas ir t.t. Be Kaune veikusios konservatorijos, Prezidento A.Smetonos rūpesčiu Klaipėdoje įsteigta vidurinė muzikos mokykla. Panaši mokykla įsteigta Panevėžyje. Ir t.t.
Tarsi iš nebūties pakilęs tautinėje Lietuvoje suklestėjo ir dailės menas. Rengtos dailės kūrinių parodos. Jas dažnai lankė ir Prezidentas A. Smetona. Domėjosi jis ir Kauno meno mokyklos darbais. Minint tos mokyklos 10-metį (1930 m.) Prezidentas sakė: „[…] Mūsų Meno mokyklos uždavinys ir yra ugdyti menininkus tautiškai, kad mokėtų jaustis taip, kaip mūsų tauta jaučia, arba dar tautiškiau tariant, kad rodytų kelią tautiškam menui […].“ Beje, pagal Meno mokyklos statutą, jos direktorių skyrė Respublikos Prezidentas.
Prezidentas domėjosi ir atgautoje sostinėje Vilniuje įsteigta Taikomosios dailės mokykla (ji vėliau pertvarkyta į Vilniaus dailės akademiją, o Kauno – į Taikomosios dailės institutą).
Dar „Aušros“ autoriai jaudinosi, kad Lietuvos miestuose viešpatauja atėjūnai žydai, lenkai, rusai. Nors panašiai buvo ir Lenkijos, Vengrijos ir kitų šalių miestuose.
Kad Lietuvoje taip atsitiko, lėmė mūsų didžiųjų kunigaikščių politika. Jie kvietė į miestus amatininkus iš visos Europos, suteikdavo jiems privilegijų, tuo tarpu valstybės tikruosius šeimininkus – lietuvius stengėsi palikti prie žagrės: ir Lietuvos statutuose nurodyta, kad bajorai tegali užsiimti tik žemdirbyste, kaip ir baudžiauninkais paversti lietuviai valstiečiai.
Tuo tarpu pralobusiam žydui ar lenkui būdavo net bajorų titulai suteikiami. Tad iš tikrųjų iki feodalizmo žlugimo Lietuvos miestuose tik atėjūnai iš kitų kraštų ir telkėsi.
„Svarbu lietuviams įsigalėti miestuose“, – rašė 1913 m. A. Smetona ir toliau ragino lietuvius kurtis miestuose, kurti lietuvišką jų architektūrą, planavimą.
Lietuvos miestų ir gyvenviečių planavimo, statybos tvarkymo klausimams spręsti 1921 m. vasario 4 d. Steigiamasis Seimas įkūrė specialų Atstatymo komisariatą. Prie jo dar sudarė daug komisijų: architektūros, dailės, projektų analizės ir kt. 1925 m. komisariatas pertvarkytas į Statybos inspekciją prie Vidaus reikalų ministerijos.
Pavyzdžiui, kad atlietuvintų Kauną, Vyriausybė išpirko didelius žemės plotus Žaliakalnyje ir kituose laikinosios sostinės rajonuose, pasiūlė lietuviams juose statytis pagal parengtus projektus namus. Nuo 1924 m. mieste pradėti įrengti ir vandentiekio, kanalizacijos tinklai, gatves imta grįsti dažniausiai tašyto akmens grindiniu. Atsakomybė už Lietuvos miestų ir gyvenviečių suplanavimą, statybas pagal Prezidento A. Smetonos iniciatyva patvirtintą 1931 m. Savivaldybių įstatymą buvo skirta joms.
Miestų ir gyvenviečių planavimo specialistams rengti nuo 1934 m. VDU Technikos fakultete įvestas specialus urbanistikos kursas, o vėliau įsteigtas Architektūros skyrius.
Statybos ir urbanistikos planams ir jų vykdymui kontroliuoti 1939 m. įkurta Krašto statybos tarnyba (komitetas).
Rengtos ir ilgametės užstatymo programos. Tarp tokių kompleksinių programų, aprėpiančių ir statybinių medžiagų pramonės plėtotę, buvo 1938 m. „Mūrinės statybos Lietuvoje ugdymo planas“. Pagal jį per porą dešimtmečių buvo numatyta paversti Lietuvą mūrinių, modernių miestų ir gyvenviečių kraštu.
Atgavus sostinę Vilnių, parengtas labai išsamus jo generalinis planas. Jį įgyvendinus Vilnius būtų buvęs vienas moderniausių pasaulio miestų.
Po gruodžio 17 d. sparčiai prasidėjo lietuvių architektų suprojektuotų gyvenamųjų namų, mokyklų, bažnyčių, pramonės įmonių, administracinių įstaigų statyba Kaune, Šiauliuose, Panevėžyje ir kituose miestuose bei gyvenvietėse.
Dėl vykdomos žemės reformos buvo perstatomi ar statomi nauji ūkininkų namai, jų sodybos. Už sodybų projektus Lietuva 1937 m. pelnė aukso medalį Paryžiaus tarptautinėje parodoje.
Po Gruodžio 17 d. Lietuvoje jau ne tik kalbomis, bet ir iš tikrųjų buvo pradėta įgyvendinti ir tautinio ūkio koncepcijos. Beje, koks turėtų būti tas lietuvių tautos ūkis, labai mažai tesvarstė Prisikėlimo žadintojai ir nepriklausomos Lietuvos pamatų dėjėjai. Daugelis jų buvo humanitarai, gydytojai, teisininkai ir apie ūkinius dalykus nelabai tenutuokė.
Pavyzdžiui, J. Basanavičiaus „Aušroje“, V. Kudirkos „Varpo“ žurnaluose terandame bene porą rimtesnių ekonomikos klausimais straipsnių. Juose skelbta, kad ūkis pirmiausia turi tenkinti Tautos ir jos valstybės poreikius, garantuoti jų nepriklausomumą nuo užsienio valstybių.
Atrodo, nė vienas Tautos prisikėlimo žadintojas nesuabsoliutino privatinės nuosavybės. Beveik visi jie teigdavo, kad privatinė nuosavybė tiek toleruotina, kiek ji padeda stiprinti Tautą ir jos Valstybę. Kitaip sakant, privatinė nuosavybė nėra šventoji karvė ir, jei iškyla reikalas ji turi būti panaudojama visuomenės poreikiams.
(Bus daugiau)
2013.05.16
