Medininkų byloje – naujas posūkis. Netikėtas posūkis. Nagrinėjant šią itin sudėtingą ir svarbią Lietuvai bylą mūsų prokurorai žengė sunkiai suvokiamą žingsnį. Atsakingi už Medininkų bylą Generalinės prokuratūros atstovai šių metų rugsėjo 8-ąją pateikė teismui prašymą – į posėdžius nebekviesti net 58-ių numatytų apklausti liudininkų. Sutikite, toks sprendimas – keistas.
Juk iki pat šio rudens Generalinė prokuratūra nuolat pabrėždavo, esą Medininkų byla tiriama kruopščiai, atsakingai, atidžiai. Kad GP dirba pasiraitojusi rankoves, buvo galima spręsti jau vien iš numatomų apklausti liudininkų gausos. Medininkų bylą atiduodant teismui prokurorai prašė, kad teisėjai apklaustų nei daug, nei mažai, o būtent 224-ius liudininkus. Teismo proceso metu dar du žmonės pateikė prašymus, kad būtų apklausti šioje rezonansinėje byloje kaip liudytojai. Taigi iš viso buvo numatyta apklausti net 226 asmenis, galbūt turinčius vertingų duomenų apie Medininkų posto pareigūnus išžudžiusius asmenis.
Medininkų byla teismui perduota 2009-ųjų balandžio 30-ąją dieną. Būtent tada teigta, esą sąraše išvardinti tik konkrečių žinių pateikti galintys liudininkai. Pateikdami bylą teismui prokurorai nurodė, jog visi 226 asmenys yra būtinai kviestini į teismo posėdžius. Suprask, be jų parodymų nebūtų galima deramai ištirti Medininkų bylos. Prokurorai taip pat teigė, jog visų šių 226 liudininkų visuma leidžia įtarti, esą žudynėse dalyvavo Rygos OMON eilinis Konstantinas Michailovas – Nikulinas, nūnai įkalintas Lukiškių tardymo izoliatoriuje.
Šiandien – 2010-ųjų rugsėjis. Kodėl per maždaug pusantrų metų taip kardinaliai pasikeitė valstybės kaltintojų pozicija ir taktika? Ką galėtų byloti šie pasikeitimai? Juk nenoras apklausti net 58-erius liudininkus – ne smulkmena. Ypač rezonansinėje Medininkų byloje. Kas atsitiko, kad šiandien prokurorams jau nebeatrodo svarbūs daugiau kaip pusė šimto liudininkų?
Čia greičiausiai galima tik viena versija. Matyt, prokurorai baiminasi, kad teismas nespės bylos išnagrinėti iki sueinant, jų pačių įsitikinimu, nustatytam 20-ies metų senaties terminui. Nuo praėjusių metų balandžio mėnesio iki šių metų liepos 1-osios buvo apklausti tik 99-eri liudytojai iš numatyto 226-ių žmonių sąrašo. Tokiu būdu, įskaitant ir rugsėjo 8-ąją apklaustus dar tris liudytojus, teismas per 14-a mėnesių suspėjo išklausyti vos šimtą liudininkų. O tai reiškia, kad mūsų teismo laukia išties titaniškas darbas – apklausti dar 124-is liudininkus.
Skaičiuojant matematiškai, per mėnesį vidutiniškai apklausiami tik septyneri Medininkų bylos liudininkai. Omenyje turint šį vidurkį galima nesunkiai suskaičiuoti, kada realiai galėtų baigtis Medininkų byla. Tik maždaug po 18-os mėnesių. Konkrečiau – tik 2012-ųjų vasario mėnesį. O Lietuvos generalinės prokuratūros nustatytas 20-ies metų senaties terminas sukanka 2011-ųjų liepos 31-ąją. Maždaug pusantrų metų anksčiau, nei galėtų realiai baigtis bylos nagrinėjimas. Taigi greičiausiai dėl šios aplinkybės valstybės kaltintojai oficialiai mėgina atsisakyti net 58-erių liudininkų apklausos.
Gal prokurorai turi tokią teisę? Tačiau Lietuvos visuomenė privalėtų suklusti, ar čia nėra apgaulės ir intrigų. Atiduodami bylą teismui mūsų prokurorai gyrėsi, girdi, šauniai jų padirbėta. Jie taip rimtai ir atidžiai gilinosi į šią bylą, kad nustatė net 226-erius liudytojus, galinčius teismui suteikti vertingos informacijos tiek apie Medininkų bylos žudynes, tiek apie Rygos OMON milicininko K.Michailovo veiklą. O dabar, prabėgus maždaug vieneriems metams, vos ne kardinaliai keičia poziciją. Ar tikrai 58-eri apklausos laukiantys liudininkai nereikalingi? Ar tikrai jie negali mūsų teismui papasakoti nieko svarbaus? Kodėl dar 2009-ųjų ir net 2010-ųjų metų viduryje mūsų prokurorai manė, kad jie – vertingi, o šiandien mano, kad – nevertingi?
Rugsėjo 8-ąją teismui mūsų prokurorai pateikė dar vieną galvosūkį. Tądien teismui atiduotas oficialus prašymas – iš anksčiau patikslinto 224-ių asmenų sąrašo apklausti tik 30-imt liudytojų. Paskaičiuokime. Iš 124-ių likusių neapklaustų liudytojų atėmus 58 liudininkus, kurių paslaugų nežinia dėl ko norima atsisakyti, gautume skaičių “66”, bet ne “30”. Tad neaišku, kur pradingsta dar 36-eri liudininkai. Neaišku, ar prokurorai tiesiog pamiršo juos paminėti, ar ir jų nebenori apklausti.
Negalima pamiršti ir aplinkybės, kad iš 124-ių ketintų apklausti liudininkų apie dešimt jau mirę, mirę seniai, dar iki užbaigiant bylos tyrimą prokuratūroje ir perduodant ją teismui. Taigi akivaizdu, kad šiandien mūsų prokuratūra nori žūtbūt skubiai baigti liudytojų apklausas. Žodžiu, trokšta kuo greičiau užbaigti teisminius nagrinėjimus. O beskubėdama daro grubias klaidas. Rugsėjo 8-osios teismui pateiktame neva skrupulingai patikslintame 30-ies liudininkų sąraše įsivėlė kelios grubios klaidos. Į teismą liudyti kviečiami mirę asmenys. Beje, mirusiuosius apklausti žadama jau po pakartotino liudytojų sąrašo patikslinimo, tik kažin kaip tai būtų įmanoma teisiškai padaryti?
Šiuos faktus analizuojant taip pat kyla pagrįstas klausimas: kokie gi byloje surinkti duomenys patvirtina Lukiškėse įkalinto K.Michailovo – Nikulino kaltę, jei iki 2010-ųjų rugsėjo 8-osios teisme apklausti liudininkai (iš viso – 102 asmenys) nieko nežino ir nieko negirdėjo apie galimą buvusio Rygos omonininko dalyvavimą Medininkų žudynėse? Kodėl iki šiol K.Michailovui – Nikulinui taikoma griežčiausia kardomoji priemonė suėmimas, jeigu net Lietuvos Apeliacinis teismas 2010-ųjų rugpjūčio 12-ąją nustatė ir galutine neskundžiama nutartimi patvirtino, jog byloje esantys duomenys patvirtina ne K.Michailovo – Nikulino kaltę, o patį Medininkų žudynių faktą?
Belieka iš nuostabos gūžčioti pečiais. Nustatyti Medininkų žudynių faktą po maždaug 20-ies metų neva intensyvaus nagrinėjimo – mažoka. Keista, kad mūsų prokuratūra užsispyrusi tyrė tik vadinamąją Rygos OMON versiją. Juk galimų versijų esama kur kas daugiau. Mūsų Medininkų pareigūnus išžudyti galėjo, žinoma, ir sovietiniai milicininkai iš Latvijos. Bet tai galėjo būti ir Vilniaus OMON smogikų įvykdytas nusikaltimas. Tai galėjo padaryti ir kur kas daugiau sovietinių karinių dalinių.
Pavyzdžiui, smogikai iš SSRS VRM vidaus kariuomenės 42-osios divizijos atskirosios ypatingosios paskirties brigados. Čia galėjo būti smogikų ir iš SSRS KGB ypatingosios paskirties grupės “ALFA” ar “Vympel”, ir smogikų iš SSRS Gynybos ministerijos 107-osios motorizuotosios šaulių divizijos, turėjusios nuosavą žvalgybinį diversinį batalioną, savo reikmėms naudojusį net 104-is specialius prietaisus liepsnos ir garso slopinimui (tokio pobūdžio duslintuvai buvo panaudoti Medininkų skerdynių metu). O gal mūsų vyrus nužudė tos pačios SSRS gynybos ministerijos briliantine vadintos greitojo reagavimo oro desanto 7-osios divizijos žvalgai – diversantai, taip pat turėję ginklus, pritaikytus begarsiam šaudymui? O gal tai padarė 336-osios atskirosios jūrų pėstininkų brigados, dislokuotos Kaliningrado srityje Baltijsko mieste, diversantai – žvalgai? Negalima neprisiminti, kad būtent šios brigados vyrai 1991-aisiais metais po tragiškų sausio įvykių Vilniuje aprūpino Vilniaus OMON karius slepiamosios spalvos uniformomis bei specialiais jūrų pėstininkų pusbačiais. Be to, žinoma, kad būtent šio dalinio smogikai užtektinai aktyviai destabilizavo padėtį 1990 – 1991-aisiais Rygoje.
Pažymėtina, kad nė viena iš šių versijų nebuvo tirta. Nė viena iš jų nebuvo atmesta ir pašalinta iš bylos, kaip to reikalauja Lietuvos įstatymai ir tarptautiniai Žmogaus teisių apsaugos aktai.
Žodžiu, galimų versijų – ne viena ir ne dvi. Tuo tarpu mūsų teisėsauga įsikandusi laikosi tik Rygos OMON versijos, tarsi be Latvijos omonininkų tuometinė SSRS neturėjo jokių kitų puikiai paruoštų kovinių dalinių, dislokuotų pačioje Lietuvoje arba daug arčiau Lietuvos.
Gintaro Visocko nuotraukoje: buvęs Rygos OMON milicininkas Konstantinas Michailovas – Nikulinas.
Šiandien laikraštis „XXI amžius” išleido naują priedo „SLAPTIEJI TAKAI” numerį.
2010.09.15
