Grūto parko eksponatas. Keturi komunarai, už antilietuvišką veiklą sušaudyti Prezidento Antano Smetonos valdymo metu. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
Greit jau bus 100 – metis, kai keturi komunistai, tarybų valdžios Lietuvoje vadintini „komunarais“, buvo sušaudyti. Tai – Rapolas Čarnas, Kazys Giedrys, Juozas (Josif) Greifenbergeris (žydas), Karolis Požėla. Šie komunistai savo politine veikla siekė valdžios pakeitimo, arba valdžios perversmo. O tai būtų Lietuvos nepatikę „fašistinei“ valdžiai, (kaip rašoma sovietinėje spaudoje), nepatiko prezidentui Antanui Smetonai ir jo valdininkams.
——-
Dabar nusigręžkime į praeitį, į politinį veikėją Justą Paleckį bei į jo giminę. Kai 1940 metų vasarą, rusams okupavus valdžią Lietuvoje, jis greitai tapo prezidentu. Bet praėjo ne vienas dešimtmetis, kai jo anūkas Algirdas atsidūrė kalėjime – čia jis sėdės septynerius metus. Kalinys turi geras sąlygas, įsteigęs kažkokią organizciją, moko kalinius anglų kalbos, jo sėbrai važinėja į Baltarusiją, Rusiją, laisvai dalyvauja demokratinės Lietuvos mitinguose, jo narė Švenčionienė žada dalyvauti būsimuose prezidento rinkimuose. Ir Drazdauskaitė, ir Juraitis turi neblogesnių kėslų.
——–
Aš Algirdo tėvą Justą Vincą pažįstu. Apie Algirdo senelį Justą Paleckį knygą „Amžiaus audrų paviliotas“ parašė mano kolega Stasys Lipskis.
Liūdnai pagarsėjęs Algirdas Paleckis. Slaptai.lt nuotr.
Prototipas Justas, kaip knygos autorius rašo, „amžiaus audrų paviliotas“, užeidavo į Rašytojų sąjungą, į rašytojų klubą. Gilinantis į šią Paleckių istoriją, kyla daug klausimų. O pirmas toks: nejaugi Algirdas gali pritarti šiems komunaro Kazio Giedrio priešmirtiniams žodžiams: „Aš kovos kelią už tiesą ir vargšų reikalusužbaigiau...“ Žodžiams „aš kovos kelią už tiesą“ – pritariu ir aš, bet žodžiams „už vargšų reikalus užbaigiau“, negaliu pritarti ir nepalaikau. Nepalaikau dėl to, kad tu, Algirdai, pamiršai, kad tėvas Justas kelerius metus sėdėjo Europos parlamente, pamiršai ir brolį, ir kad Rimantas sėkmingai darbuojasi televizijoje? O kokie jie vargšai? Ir ar reikia už juos kovoti?
———–
O gal Algirdas Paleckis nori išgarsėti, kad jo gatvė būtų pavadinta jo vardu? Ar kokia organizacija, ar kokia politinė srovė? Gal jis dar nežino, kad Lietuva seniai jau yra demokratinė ir laisva šalis? Manau, yra išeitis – leisti Algirdui ir jo sėbrams į Baltarusiją ar Rusiją pagyventi. Kaip ten seksis ir kuo viskas baigsis, pagaliau ir spręsis, kokia laisvė, ir kokie vargšų reikalai?… Juk ne veltui yra sakoma: vieną kartą pamatyti geriau, negu daug kartų skaityti ar politikuoti…
Leidykloje „Mintis“ 1974 m. pasirodė „Filosofijos istorijos chrestomatijos“ knyga; XIX – XX amžių Vakarų Europos ir Amerikos filosofija“. (Daugumą filosofų staipsnių iš anglų kalbos išvertė filosofas Rolandas Pavilionis, gimęs 1944 metais, buvęs Vilniaus universiteto rektorius, gana anksti miręs nuo vėžio, turėdamas vos 61 metus… Jo žmona Aušra Marija – filologė, profesorė, politinė bei visuomenės veikėja, sūnus Žygimantas – diplomatas, Lietuvos Seimo narys, priklauso konservatorių partijai, auginantis keturis sūnus.
—–
Įžanginį straipsnį apie šį filosofą „Viljamo Džeimso (1842-1910) Pragmatizmas“ parašė filosofas Bronislovas Genzelis, gimęs 1934 metais. Aš juo žavėjausi jaunystėje, o su juo bei keliais filosofais 1989 metais plaukiau laivu į Sokholmą, į konferenciją. Kelionę organizavo filosofė ir Stasio Šalkauskio fondo įkūrėja Dalia Stančienė. Su mumis kartu plaukė ir filosofas Romualdas Ozolas, gimęs 1939 metais, tuo metu dirbęs Lietuvos ministrų tarybos primininkės pavaduotoju. Švedijos sostinėje jis skaitė pranešimą. 2015 metais R. Ozolas mirė nuo vėžio… Grupėje buvo ir Kazimiera Prunskienė, buvusi tuomet LTSR ministrų tarybos pirmininke; kaip ir B. Genzelis, ji buvo SSRS Aukščiausios tarybos deputatė, dabar Kazimiera Prunskienė gydosi nuo insulto.
Filosofas Bronislovas Genzelis antrą kartą vedė daug metų už jį jaunesnę moterį. Gal jaunesnė moteris (medikė, ypatingu vardu Mėnulė), įkvėps ir jį naujiems filosofiniams darbams.
V. Džeimsas pradeda studentams paskaitą „Ką reiškia Pragmatizmas?“ „nuotykiu“ apie voveraitę, medį ir savo bičiulių, kurie buvo pasiskirstę dvejopai, – kurie matė aplink medžio viršuje šokinėjančią voveraitę, ir kurie nematė. Sugrįžęs iš miško, filosofas savo aiškinime virtuoziškai savo bičiuliams atliko šį uždavinį, sakydamas: „Ginčo tema buvo voveraitė, paprasta gyva voveraitė. Ją reikėjo vaizduotis vienoje medžio pusėje, o priešingoje – žmogų, kuris nori pamatyti voveraitę, bet kaip vikriai jis besisuktų ratu apie aplink medį, voveraitė tokiu pat greičiu sukasi priešinga kryptimi: medis visą laiką užstoja žmogui voveraitę, jam taip ir nepavyksta jos pamatyti. Pasak filosofo, čia kylanti metafizinė problema esanti tokia: ar žmogus sukasi aplink voveraitę? Taip, žinoma, jis sukasi aplink medį, kuriame tupi voveraitė, bet ar jis sukasi aplink voveraitę?“
Kuri pusė teisi, o kuri ne? – V. Džeismas atsakė: „Abi pusės teisios arba neteisios, priklausomai nuo to, kaip praktiškai suvokia frazę „suktis aplink“…
Pragmatinis metodas yra visų pirma metafizinių ginčų, kurie kitaip niekuomet nesibaigtų, sprendimo metodas…
Voveraitė. Slaptai.lt nuotr.
Pragmatizmas išlaisvina visas mūsų teorijas, daro jas lanksčiomis ir kiekvieną paleidžia į darbą. Iš esmės jis nėra kažkas nauja, ir todėl derinasi su daugeliu senų filosofinių krypčių. Pasiremdamas jauno italų mokslinko Papinio pateiktu pavyzdžiu, filosofas teigia, -„pragmatizmas primena viešbučio koridorių, iš kurio atsiveria daug kambarių, kuriame galima pamatyti žmogų, rašantį ateistinį traktatą, kitame žmogų, klūpantį ant kelių, meldžiantį tikėjimo ir jėgų, trečiame – chemiką, betirianti kūnų savybes, ketvirtame konstruojama kokia nors idealistinės metafizikos sistema, penktame įrodinėjama, kad metafizika yra negalima… Bet koridorius priklauso visiems, visi turi teisę juo naudotis, jei nori turėti patogų būdą patekti į savo kambarį arba išeiti iš jo“…
——-
Savo apžvalginiame straipsnyje R. Genzelis rašo: „Svarbiausias V. Džeismo filosofijos tikslas – išspręsti prieštaravimus tarp mokslo ir religijos. Amerikiečių filosofui atrodė, kad žmogiškasis gyvenimas neįmanomas be religijos, kurios pagrindus vis labiau ir labiau griovė mokslas. Todėl jis ieškojo išeities… Filosofas Džeimsas galvoja, kad „religija reikalinga žmogui tam, kad jis saugiau jaustųsi nepatikimoje, pilnoje atsitiktinumų visatoje, kad įgautų papildomų jėgų kovoje už būvį. Tikėjimas Dievu reikalingas ir tam, kad žmogus, piktindamasis esamu pasaulyje blogiu ir gailėdamasis nuskurdintų ir nelaimingų žmonių, atliktų ir savo pareigą… pačiamsau. Koks bebūtų blogis, aš žinau: jeigu yra dievas, tragedija tik laikina ir turi pabaigą. Religija – gyva hipotezė, galinti tai padaryti teisingą išvadą… Ir jei ta hipotezė pasirodys neteisinga, žmogus, tikėdamas ja, niekuo nerizikuoja. Dėl to tinkintysis savo pasirinkime mažiau rizkuoja, negu netikintysis.
———-
Sudervės kapinės. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Dabar, būdamas senjoru, kai 2011 metais patyriau insultą, ir vis mažiau bekalbu, galiu daug ką prisiminti, skaitau savo dienoraštį ir prisimenu savo tėvą Povilą. Pacituosiu įrašą iš dienoraščio, rašyto 1967 rugsėjo 5 dieną, kai mokiausi Vilniaus universitete: „Praėjusią savaitę buvau tėviškėje. Kasdamas bulves, įdomiai pakalbėjau su tėvuku. Jo šaltas ir ramus tonas apie savo būsimą mirtį paveikė mane: šitaip reiktų žiūrėti į reiškinius! Sakyčiau, tai valstietiškas genialumas, paremtas gyvenimo praktika ir triūsu…
Kartą, kalbantis su vyresniuoju broliu Jonu, patyrusiu ir tėvuko mąstymo įtaką: mirtį, pasak brolio, tėvukas įsivaizdavo simboliškai – visada skaičiuotojas Laikas ištars „vienas, du , trys, keturi, na, dar gal penki“, ir žmogus jau Dievo amžinybėje… Ir mūsų tėvukas Povilas pritartų V. Džeimso minčiai apie religiją: „Paguodos, vilties, tikėjimo mums visiems reikia…“ Juk ne vieną kartą, mūsų tėvukas, likęs sekmadienį vienas be žmonos, besimeldžiančios su vyresnėmis dukterimis bažnyčioje, virtuvės didžiajame kambaryje priešais Kryžių, ir melsdamasis suklaupusiais trimis sūnumis, ir patsai klūpėdamas, prašė ramybės ir taikos sau, mūsų šeimai ir Tėvynei.
——-
Alytaus Angelų sargų kapinėse. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
… Prieš daug amžių randame parašyta Senajame Testamente:
„Tuštybių tuštybė, sako Pamokslininkas;
tuštybių tuštybė, ir viskas tuštybė.
Kokia gi nauda žmogui iš viso jo vargo,
Kurį jis vargsta po saule?
Karta praeina ir karta ateina,
o žemė stovi per amžius.
Saulė teka ir saulė leidžiasi,
Ir skuba į savo vietą, iš kur užtekėjo.
——–
Išvados
…Kol vėžys neišgydytas, kol insultas nenugalėtas, nesutiksiu su ta biblijine tiesa, kad viskas yra „tuštybių tuštybė“ bei „vėjo gaudymas“. Vėjai dabar ne tik tuščiai plazda, bet varo motorą ir kuria elektrą… O kaip byloja toje pačioje Koheleto knygoje žodžius: „Miela yra šviesa ir malonu akims matyti saulę“… Būna dienos, kai akis spigina saulė, ir juodos naktys, kada neišvengiamai reikia elektros šviesos…
Literatūros kritikas, istorikas bei knygų leidėjas Stasys Lipskis atšventė savo gyvenimo aštuoniasdešimtetį. Vilniaus nacionalinėje Martyno Mažvydo biliotekoje liepos 12 dieną įvyko jo kūrybos vakaras. Buvo pristatoma jo naujoji knyga „Vienatvės ir ir pragaro spąstuose“ apie rašytojo Balio Sruogos pakutiniųjų gyvenimo metų dramą. Kalbama buvo ir apie tai, ką nuveikė Stasys Lipskis per visus 80 metus. Aš irgi turėjau ką pasakyti, nes su juo susipažinau, studijuodamas universitete…
1972 metais susitikęs su universito kolega Stasiu Lipskiu sostinės „Astorijos“ valgykloje, išvydau pirmają jo knygą, pavadintą „Dialogas su herojumi“. Prieš beveik 50 metų. Nuo to laiko vos ne kasmet Stasys Lipskis parašė aibę knygų – apie Joną Šimkų, Kostą Korsaką, Paulių Širvį, apie aktorių Laimoną Noreiką, mokslininką Vytautą Kubilių, apie prezidentą Algirdą Brazauską, apie kunigą Kazimierą Vasiliauską, apie tėviškę Kuršėnus. O kur dar kino bei tele scenarijai apie Eduardą Mieželaitį, apie Justiną Marcinevičių, Joną Avyžių, su Henriku Šablevičiumi meniniam filmui „Mažos mūsų nuodėmės“ (1979).
O šį mėnesį (2021 08 13) laikraštyje „XXI amžius“ išspausdino įdomų straipsnį apie Stasį Lipskį žurnalistas Vytautas Žeimantas, pažįstantis jubiliatą nuo tada, kai jis redagavo žurnalą „Naujos knygos“, vėliau pavadintą „Knygnešiu“. Esu dėkingas, kad jis skelbė mano rašinius. Bendrystė sustiprėjo Lietuvos žunalistų sąjungoje, kurios veikloje Stasys aktyviai iki šiol dalyvauja. Atrodo, kad žinojau apie Stasį viską. Bet kai nutariau apie parašyti į „XXI amžiui“, supratau, kad klydau. Todėl ir paklausiau jo, ką jis mano apie religiją, tikėjimą, koks jo santykis su dvasininkais?“
———
Ir aš esu apie jubiliatą rašęs knygoje – albume „Dienų ir metų tėkmėje“, (2011 m). paties Stasio Lipskio leidykloje „Žuvėdra“, kai buvo minimas kolegos 50 metų šventiniame toste „Gyvenimo nuėjęs pusę kelio“. Aš tada dar nežinojau, o perskaitęs apybraižą „Kad seneliai su anūkais neprasilenktų“, sužinojau apie tragišką senelių Lipskių lemtį. Nežinojau, kad Stasys užaugo be senelių meilės ir švelnumo. Jo straipsnyje „Kad seneliai ir anūkai neprasilenktų“ buvo rašoma: „Taip ir užaugau be senelių globos bei šilumos. Gal todėl vienintelė dabar paguoda – mano anūkai – Aidas – Vilnius ir Joris. Ko negavau savo gyvenime, senelių šilumą noriu atiduoti tiems, kurie mane vadina seneliu… Todėl ir šiam rašiniui parinkau paprasčiausią tiesą – „Kad seneliai su anūkais neprasilenktų. Rašinys apie senelių tragediją, buvo išspaudintas savaitraštyje „Šiaurės Atėnai“.
Nežinojau ir dramatiško fakto apie Stasio Lipskio tėvą. „Kai man buvo 13 metų, nusižudė tėvas… Reikėjo laidoti, mama nuėjo pas kleboną ir prašė, kad kunigas sutiktų laidoti. Tačiau sulaukė griežto atsisakymo. Bet maždaug po dviejų savaičių savaitės nusižudė turtingas miestelio žmogus. „Ir ką Jūs manote? Tas pats klebonas ne tik lydėjo į kapines, bet ir pasakė gražiausią pamokslą. Šis poelgis mane ilgam išmušė iš vėžių. Bet po kurio laiko, supratau, jog čia klydo kunigas, o ne religija kalta. Todėl, kai vėliau rengiau Kuršėnų enciklopediją, surinkau visą medžiagą apie tą kunigą ir aprašiau jį gražiausiais žodžiais. Krikščioniško atlaidumo mane išmokė tikėjimas ir religija“…
Stasys Lipskis Vytauto Žeimanto straipsnyje pasakojo: „Esu laimingas, kad gyvenime teko bendrauti ne su vienu iškiliu dvasininku. Gražiausius prisiminimus paliko akimirkos, praleistos su monsinjoru Kazimieru Vasiliausku. Esu parašęs apie šį ir išleidęs knygą dvasininką „Širdies ir altorių šviesoj“. Didelį pasisekimą turėjo mano sudarytas ir išleistas albumas apie popiežių Joną Paulių II. Šią taurią asmenybę aš iš tiesų mylėjau ir gerbiau. Ir dabar tarp svarbiausių relikvijų kasdien nešiuoju jo autografuotą atviruką su jo parašu, kurį gavau per Popiežiaus viešnagę Vilniuje… Dabar kiekvieną rytą pradedu, o vakarą baigiu su malda – sukalbu poterius, persižegnoju ir suvokiu, jog Dievas yra mano pasaulyje. Tas kelias į Dievą supratimą nebuvo lengvas“.
Alfredas Guščius. Literatūros kritikas
Stasio Lipskio pirmoji knyga atkreipė dėmesį vyskupo emerito Jono Kaunecko. Vyskupas laiške jam rašė: „Didžiai gerbiamas Rašytojau Stasy Lipski. Dėkojate už pamokslus. Tai – iš manęs. Visų pirma iš Dievo – malda. Žinoma, mano pamokslavimo stilių suformavo filologija, tiek vokiečių kalbos studijos, tiek lituanistika… Bet aš dabar nustebinsiu Jus: Jūs esate kaltas taip pat dėl tokių mano pamokslų. 1972 m. jūsų pirmoji knyga „Dialogai su herojumi“ atgulė į mano lentynas. Nustebau: tai – ir mano stilius. Iš karto pajutau prarijau visą knygutę, žinoma, pasižymėjęs daugybę vietų… Kaip tik tais metais aš, melioratorius, neakivaizdininkas filologas, buvau priimtas į seminariją. Gerai prisimenu, viename pratybiname pamoksle pasinaudojau Jūsų mintimis iš p. 108. „Kaipgi galima dvasininkui, net ir būsimam dvasininkui, nepabrėžti Einšteino ir Openheimario minčių, jog žmonijos likimą lemia ne techninė pažanga, o moralinės žmogaus savybės?“ Pirmaisiais kunigystės metais (nuo 1977 ) Jūsų knygutė „Dialogas su herojumi“ tapo man tiesiog mano parankine medžiaga. Jūs cituojate daugybę autorių. Tie autoriai vis plaukė ir plaukė į mano pamokslus. Tuo labiau, kad man teko tada dvasiškai globoti pogrindinę jaunimo organizaciją „Eucharitijos bičiuliai“.
Daug kam patinka Jono Kaunecko vyskupo emerito pamokslai. Ir čia nemažas nuopelnas literatūros kritiko Stasio Lipskio nuopelnas. Ir mums, jo knygų skaitytojams, ir jo asmenybės gerbėjams.
Alfredas Guščius laiko Vytauto Mačernio knygą. Slaptai.lt nuotr.
(Vytauto Mačernio gimimo šimtosioms metinėms)
Kai su literatūros kritikų kurso Maskvoje klausytojais 1972 metais rudenį teko nuvykti į Jasnaja Poliana (Tulos sritis), ir pamatyti didžiojo rusų klasiko Levo Tolstojaus gimtinę (joje jis ir palaidotas – ąžuolų parke šalia vieno iš daugelio takelių netikėtai išvydau nedidelį žemės kauburėlį… Ir kai pamačiau vos – ne – vos už parko taką aukštesnį žemės kauburėlį, akimirksniu patyriau sielos sukrėtimą, tai kepurė savaime nukrito nuo galvos…
Didelis, ryškus menininko talentas nesubręsta bevaisėje „niekieno“ žemėje ir geografine, ir dvasine prasme. Tą mintį paliudija, kai 1994 metais išvydau žymaus lietuvių poeto Vytauto Mačernio kapą, atėjo į galvą būtent Kūrėjo – Gamtos analogija: ir Levas Tolstojus buvo suaugęs su Jasnaja Poliana, ir Vytautą Mačernį, gimusį 1921 metais, birželio 5 dieną, siejo toksai pat ryšys su Šarnele. (Beje, šis žemaičių poetas, labai palankiai vertino didžiuosius rusų rašytojus Levą Tolstojų ir Fiodorą Dostojevskį, jiedu paskatino išmokti rusų kalbą, rašė apie juos straipsnį, kuris yra įdėtas į knygą „Po ūkanotu nežinios ūku“). Šių kūrėjų pasaulėjauta ir pasaulėžiūra susiurbė savo krašto, savo tautos gyvybinguosius syvus. Jaunojo Vytauto Mačernio dvasinio brendimo greitis – fenomenalus. V. Mačernis per nepilnus 24 metus savo gyvenimo metus paliko talentingų kūrinių; o juk, galima įsivaizduoti, kiek jisai dar būtų sukūręs, jeigu būtų gyvenęs, kaip Vincas Mykolaitis – Putinas, kaip Bernardas Brazdžionis, kaip Justinas Marcinkevičius?
1994 metais pasirodė Tomo Sakalausko esė knyga „Regėjimo naktis“ (Vytauto Mačernio gyvenimo ir kūrybos vizijos). Autorius savo veikale rašo: „V. Mačernis gyveno 23 metus ir 133 dienas. Šarnelėj užgimė V. Mačernio poezija: 209 mums žinomų jo eilėraščių – apie 200 sukurta Šarnelėj. Čia jis sustojo, čia ieškojo atsakymų, kuriuos jam kėlė neramusis pasaulis. Atsakė eilėraščiais. Nusigrežęs nuo aistrų, nuo kūno vilionių ir pagundų… Kaip paukštis atsiskiria nuo būrio, išmeta juodas plunksnas ir pasukęs atgal skrenda vienas. Horizontalioji laiko ašis bematant nulūš. Jis skuba. Sparčiai keliauja į save. Jis keičiasi su kiekviena diena. Rodos, į jo vieno pragyventą valandą kito sutilptų dvi trys, o gal ir dar daugiau. Gal dėl to jis nepritampa prie bendraamžių, nesuranda jų tarpe artimų sielų. Jo amžininkams, sulaukusiems 15, 16, 17 metų, tokie klausimai ne galvoj: tik prasideda įsisukt jų gyvenimo ratas, jis dar tik rieda į pavasarį. Jie mano, kad gyvens kartu su saule ir dievais“.
Žmonės tą poeto išskirtumą pastebėjo. Kaip liudija mokslininkas Vytautas Kubilius, kalbėjęsis su poeto motina Elžbieta 1971 metais, ir su Vytauto broliais Aloyzu, Jonu, Juozu Šarnelėje, kai jų broliui buvo 60 metų gimimo dienos minėjimas 1981 m.:
„Kartais Vytautą Mačernį pagaudavo haliucinacijos, keisti sapnai vidury dienos… Haliucinacijos, matyt, būdavo pakanakamai stiprios, jei nuo šitokių vizijų prasidėjo ir kūrybinis gyvenimas“. Kiekvienas naujas eilėraštis – nauja pakopa. Atrodo, lyg paskutinis, rašomas žodis, atsisveikinant. Tame žodyje – „tobulajame rutuly“ – jis surado stiprybę, atramą ir išsigelbėjimą. Savo egzistenzijos pateisinimą. Iššauktais žodžiais galėjo džiaugtis, galėjo šypsotis. Švytėti. Turėjo tiek maža – ir tiek daug. Kaip mena poeto bičiulis Paulius Jurkus, tais 1938 metais įvyko jo gyvenimo lūžis, kuris padarė iš linksmo berniokėlio paniurėlį. Jis smarkiai susirgo: „Liga jam davė pasinerti į didelę retrospekciją. Viena po kitos griūva ant jo negandos: artimųjų ankstyvos mirtys, išsiskyrimai, ir – sklindanti, besiplečianti Nežinia. Kas lieka trapiai, greitai pažeidžiamai sielai, nakties tamsybėse reginčiai savo baigtį, persekiojmai kraupių sapnų ir nuojautų?“
Tomas Sakalauskas knygos gale rašo: „Vytautas paskutinę dieną rašė „Songs of Myself“ XV giesmę. Ji viską pasako: poetas susitaikė. Jis galutinai įsitikino, kad skirtas tai žemei. Jo lemtis – čia likti, čia būti. Jis žino, kaip atsakyti į klausimą: būti ar rūpintis, kaip apginti gyvenimą? Eiti ir išsaugoti kūną ar likti ir išgelbėti dvasią? Jis apsisprendė, kas turi pergalėti: žmogus – poetą ar poetas žmogų? Jis rašo Viziją apie save. Švelnūs XV giesmės balsai gieda pabaigą, kuri nepražūva. Kuri nėra prapultis. Tai – žodžiai iš „aukštųjų poezijos akimirkų“.
Vytautas Mačernius. Poetas
Tomas Sakalauskas aprašo visas septynias vizijas, iki poeto tragiškos mirties nuo patrankos sviedinio skeveldros. Jis žuvo 1944 metų spalį. Plati knygos istorija, daug iškiliausių vardų. Nuo Naujojo Testamento šventųjų, nuo tarptautinių klasikų iki lietuvių rašytojų ir filosofų.
—————————-
Vytautas buvo poetas, bet jį domino filosofija. Skaitė vokiečių filosofą F. Nyčę, S. Kjirkegerą, kitus egzistencialistus, o filosofas V. Sezemanas tikėjosi iš jo rimto filosofo ateities. Kai 1946 metais išleista poeto Alfonso Nykos – Niliūno poezijos knyga „Praradimo simfonijos“, tai jo knygos eilėraštis „Marche Funebre“ buvo skirtas V. Mačerniui. (Nyka – Niliūnas buvo pasitraukęs į Vakarus, ir per laiškus sužinojo, kad žuvo Vytautas Mačernis). To eilėraščio pabaigoje Nykas – Niliūnas rašė:
Tik Tu liepsnosi tamsoje šalia galingų šviesos fontanų:
Artur Rimbaud, Lautreament, John Keats,
Kol sups Tave ironiškos būties lopšinėmis gimtoji žemė,
Neramiai amžių valandai paguldžiusi akis“.
Ar gyvenamasis laikas buvo lengvesnis Vytautui Mačerniui? 1940 metais okupuojama Nepriklausoma Lietuva, 1941 metų birželio 14 dieną – pirmieji lietuvių trėmimai į Sibirą, birželio 22 –ji vokiečių – rusų karo pradžia. Kokie baisūs dalykai prasidėjo. O nepamirškim ir asmeninių šeimos negandų. Pagal prigimtį Mačernis – vienas liūdniausių Lietuvos poetų, tačiau pagal sąmonigumą – vienas tvirčiausių.
Pavargimas
Mokėkime gyventi ir dūžtančiose formose
Aš taip skubėjau jau visada kažkur,
Bet kartą … pavargau.
Atrodė, lyg laimėjimui pasaulin
būsiu aš atėjęs.
Dar saulėn akys žvelgs ne kartą,
Tačiau ir ten jos ras dėmių…
Todėl norėtųsi visai
Be pėdsako išnykt, pražūt.
Aš nežinau, kodėl šiandien toks pavargimas
Sukaustė protą ir jausmus.
Ak, būki dar, nors dūžtančiose formose,
Pasauli, man prasmingas ir gražus.
Eilėraštis „Pavargimas“ parašytas 1942 metais liepos 6 dieną. Kas padėjo Vytautui Mačerniui atlaikyti karo metu likimo išbandymus, nuvyti šalin pesimizmo šmėklą? Tikėjimas, krikščioniškasis humanizmas, savaiminga žemaičių natūrfilosofija. Didžiausiuose Mačernio kūrinių vizijose, taip moteriai bei meilei skirtuose eilėraščiuose, šios savybės tiesiog dvelkte dvelkia kiekviename posme, įvaizdyje, pačiame kalbėjimo būde. Pamenate Kristaus žodžius apie tai, jog tiktai iš tokio kviečio grūdo prasikals nauja gyvybė, kuris patsai numirs (apmirs), o po to duos vaisių? Ši evangelinė mintis tampa leitmotyvu daugeliui eilėraščių mirties tema. Kaip ir „Pavasario sonetų“ trečiasis eilėraštis, kuris nėra apie mirtį ar kito gedulingo ciklo. Šitaip poetas išgyvena gamtos prisikėlimą – kaip amžinojo ir „praeinančio pasaulio“ žavų, bet kaip pranykstančią viziją.
3
Praeinančiame pasaulyje praeisiu,
Kasdien suduždamas, bet išdidus:
Mylėdamas skurdžiosios žemės vaisių
Ir moteris, ir saulę, ir sapnus.
Kaip svečias, pakviestas į šventę šviesią,
Aš paragausiu, vynas ar svaigus,
Aš tik gėlių spalvom pasigėrėsiu,
Savin giliai įkvėpsiu jų kvapus;
Ir mylimos nerūpestingą veidą
Lengvai palietęs pirštais virpančiais,
Triukšmingai muzikai aplinkui aidint
Ir atsiveikinęs mostu tik su svečiais,
Palikęs žiburius toliau jų šventei degti,
Išeisiu vienišas į amžinąją naktį.
V. Mačernio talento didumas gali būti matuojamas ir jo požiūrio į mirtį, į amžinybę, į Dievą drąsa bei nuoširdumu. Savo simpatijai Bronei Vildžiūnaitei laiške Vytautas Mačernis rašė: „Jeigu kas nors vertinga yra tiek šiapus, tiek anapus, – tai aukštosios akimirkos, kurių metu žmogus išsiskleidžia visatos pilnatvėje. Tu klausi, kas yra gyvenimas, ir aš atsakau: aukštosios akimirkos. Jos vienos padaro žmogaus gyvenimą tikrai vertingą“.
Vakaras poetui Vaidotui Dauniui atminti. Vytauto Visocko nuotr.
Dar norėčiau pasiremti jauno poeto, publicisto, redaktoriaus Vaidoto Daunio straipsniu „Vytautas Mačernis ir jaunoji poezija“, kuris yra knygoje, išleistoje jau po poeto mirties 2003m „Pastoviųjų vertybių versmė“. (Pats autorius netikėtai žuvo 1995 m. liepos 29 dieną Vilniaus Vingio parko estradoje, nespėjęs laiku paleisti pakilusio oro balionio krepšelio. Mačiusių tą tragišką vaizdą savo akimis – „poetas nusileido lyg iš dangaus“; jam tada buvo trisdešimt septyneri metai). Gilios yra V. Daunio mintys apie šį žemaičių poetą: „Vytautas Mačernis, Nykos – Nilūno apibūdinimu, yra greičiau konservatorius revoliucionierius, grįžęs link Mykolaičio – Putino, link tradicijos, iš kurios jis lukštenasi. Paradoksalu, kad pokario metais būtent Putino poezija liko savotiška Mačernio tradicijos tęsėja… Man rūpi pasakyti, kad dabartinis jaunas žmogus, jeigu ir pajėgia nujausti komplikuotą V. Mačernio regėjimų erdvę, tai kartu su poetu pasakyti tokius itin paprastus žodžius (kuriuos tuojau pacituosiu) jam yra beveik neįmanoma. Tuo tarpu kaip tik šie žodžiai yra liudininkai, jog Mačernis – tai Didžiosios krizės poetas; Didžiosios – todėl, kad ji yra pajėgi išskalauti štai tokius poezijos grynuolius:
Paniekinę džiaugsmus ir potroškius žemus,
Negrįžkime daugiau į nupuolimo vietą.
Staiga sulaikančia ranka palietus,
Tesaugo Viešpaties malonė mus,
Kai nuodėmių taurė pilna
Jau tapo žemėn išlieta…
Palaukim, kol šviesos ir meilės vandenais
Jis Pats malšinti troškulio ateis.
„Malonė“
Laiškai merginoms Danguolei Jackevičiūtei, kuriai rašė eiliuotus laiškus (ji po ligos, būdama 16 metų ir šešių mėnesių, mirė), Bronei Vildžiūnaitei pilni meilės, skausmo, gailestingumo. Rašytoja Aldona Ruseckaitė, remdamasi Vytauto Mačernio laiškais šioms merginoms bei kita medžiaga, 2017 metais įdomų parašė romaną „Dūžtančios formos“. Knygos užsklandoje autorė rašo, kad Bronei Vildžiūnaitei 2016 gruodžio 1 d. sukako 96 metai. Rašytoja paaiškina, kodėl romane vardas ir pavardė pakeisti: vietoje Bronės Vildžiūnaitės – į Sofiją Visvaldaitę. (Skaitytojai yra įvairūs; man būtų geriau, jeigu tos romano „vardų bei pavardinės operacijos“ nebūtų).
Aldonos Ruseckaitės biografinį romaną „dūžtančios formos“ skaitė ir Audrius Sabūnas, Japonijoje, Kioto universitete, studijuojantis jaunuolis. Knygą jam dovanojo mama. Su šeima nuvyko į jo gimtinę, į nedidelį Šarnelės kaimą Žemaitijoje, buvo aplankytas poeto kapas. V. Mačernis mokėjo aštuonias kalbas, nemažai vertė, rašė kursinį darbą apie Kristų ir Nyčę, žadėjo tęsti studijas Sorbonos univesitete. Bet viską sumaišė netikėta jo žūtis.
Audrius Sabūnas turi gražią kultūrinę misiją: sumanymą per „You Tube“ televiziją perskaityti keliolika į įvairias užsienio kalbas išverstų V. Mačernio eilėraščių; jau paskelbė šešis eilėraščius. Jie perskaityti anglų, japonų, rusų, baltarusių, ispanų, korėjiečių kalbomis. Į laikraščio „XXI amžiaus“ (Nr. 15) žurnalistės Daivos Červokienės klausimą – „kuo kalba egzotiškesnė, tuo ieškojote trumpesnio eilėraščio“, studentas atsako: „Pasakyčiau, taip. Kuo prastesnės mano kalbos žinios, tuo trumpesnio vertimui ieškau. Korėjietiškai moku silpnai, išverčiau trioletą“. Juk japonai pirmieji susidomiejo M, K. Čiurlioniu, tai kodėl jie kodėl negalėtų ir V. Mačerniu susidomėti. Tarkime, Japonijoje susidomėjusių Lietuva yra pakankamai nemažai. Žinau, kad viena japonė, atrodo, visiškai neraginta, išvertė Salomėjos Nėries poezijos rinkinį „Anksti rytą“.
Esu išvertęs į japonų kalbą Mačernio eilėraštį „Atradau karalių tavyje“. Poetas kelia universalius klausimus ir peržengia tautines ribas, nors labai akivaizdus ir lietuviškumas, žemaitiškumas. Kita vertus, šiaurės krašto protėvius įsivaizduoti skaitydami gali ir islandai, arba žmogaus karališkumą gali pastebėti ir japonas. Ryškiausi V. Mačernio kūrybos motyvai – pasaulio svetimumas ir jam atsvarą teikiantys namai, ryšys su protėviais, gimtoji žemė, atsakymų į būties klausimus ieškojimas, ir „dūžtančių formų“ pasaulio pastebėtas grožis, bei kiti motyvai – Audriui Sabūnui artimi.
———————
Vytautas Mačernis pažadėjo žmonėms paskelbti gerą naujieną:„Aš atnešiu jums saulės patekėjimą“. Tomas Sakalauskas knygoje „Regėjimo naktis“ įdėjo tą alegorinę Viziją iš žurnalo „Ateitis“, išleistoje 1937/38. Nr. 3. To vaizdo centrinė – Viešpaties – figūra. Į pasakotojo klausimą: „Viešpatie, kodėl teikeisi aplankyt mane?“, Vytautas sulaukė atsakymo: „Jis tik pažiūrėjo į mane ir tyliu patraukliu balsu pratarė: – Tu laukei saulės, jos laukimą pakeitei miegu. Ir jūs visi taip darote. Šviesos laukiate miegodami. „Tegul ji ateina“, – sakote jūs. Bet budint Aš jūsų nemačiau, nors jūs skundžiatės ir verkiate, nesulaukę saulės. Bet saulė dažnai pro jus praeina, tik jūs nepastebite jos, nes niekada nebudite sargyboje. Jūs saugote gyvybę, bet šviesos nesaugote. Jūs bijote tamsos, bet šviesos nelaukiate. – Staiga Jis nutilo, žiūrėdamas į tekančią saulę“.
V. Mačernis savo nakties regėjimą baigia tokiais žodžiais:
„Ar ir su tavim taip pat neatsitiko, mano mielas drauge? Bet štai mes pamažėle pamiršome tą gražų atsitikimą ir galbūt tik retkarčiais jį beprisimename. Pradėkime budėt, saulės laukdami, ir tas malonus saulės užtekėjimas vėl ateis pas mus. Žinoma, tai bus sunku, nes tavyje pabudusi šviesa bus šlapiais skudurais gesinama, bet tu gali nepasiduoti ir palikti žmogumi, kuris niekada neišleidžia saulės iš akių ir iš širdies“.
Vizijos – tai poeto dvasios energija, prisilietimai prie amžinybės.Vytautas Mačernis sprendžia amžinybės ir laikinumo lygtį: būti ar imti? Štai į tokį klausimą turi atsakyti jo žodžiai. Jie privalės išganyti, išvaduoti žemumų gyventojus iš nelaimių ir paklydimų.
1937 m. jaunas poetas rašo „Laišką Kristui“, tam, kuris praėjo pragarus, pasiekė dvasios kalną ir mirė už “pakalnių žmonių nuodėmes“. Kristus tikisi žodžiais atpirkti žmonių kančią. Tai šauksmas iš gilumos į pasaulį. Jis turi pasakyti žodį, kad kiti išgirstų. Pakilti virš kitų.
Laiškas Kristui
Mes parašysim, Kristau, Tau šį menką laišką,
Žodžius gražiausius iš pačios širdies.
Gal nesuprantamas, gal bus kitiems neaiškus
Ir žmogui mirusiam širdy lyg varpas neskambės.
Šiandieną mylime Tave mes, Kristau,
Nes su Tavim gyvent lengviau.
Aukojam Tau save, jaunystę,
Gražias dienas aukojau Tau.
Tavy viltis, kai saulė teka rytą,
Kai žvaigždės blėsta vakare.
Nebus Mesijo mums, ir Pranašo nebus mums kito,
Ir niekas niekad nepakeis Tavęs.
Jau mintyse žali žolynai želia –
O auga meilė Tau tokia stipri.
Ir lenkias prieš Tave balti laukų berželiai,
Ir žiba žvaigždės naktimis.
———————–
…1942 metais V. Mačernis jau buvo baigęs savo Vizijų ciklą. Vilniuje, universiteto filologijos fakulteto auditoriuje, išklausęs Vytauto Mačernio vizijas, profesorius Vincas Mykolaitis – Putinas pasakė: „Va, tikra poezija, ir tikras poetas“. Prisimindamas tą įvykį, 1969 metais apie Vytautą Mačernio poeziją, rašė poetas Kazys Bradūnas: „Tai buvo, man rodos, ta pati kūrybinė kaitra, kuria, nujausdamas savo likimą, kadaise degė ir Čiurlionis, tapydamas paveikslą po paveikslo, per daug nesirūpindamas nei dažų, nei popieriaus kokybe“… Priminsiu jums Henriko Nagio pokalbį su Vytautu Mačerniu, įvykusį pirmojo sovietmečio rudenį Vilniuje: „Klausiausi jo, kalbančio apie vizijas. Jis tuo metu rašė apie pirmąsias vizijas ir planavo kitas. Niekaip negalėjau suprasti, kaip jis įstengia tokiu beviltišku metu, kai atrodė, kas buvo brangu, amžiams nužudyta brutalios ir ir nesuprantamos poltinės mašinos, sumindyta miestan barbarų, dar kurti ir planuoti, tarytumei nieko nebūtų atsitikę. Aš pats buvau bežadis. Buvau miręs. Taip tada pasakiau. Jis pažiūrėjo į mane stebėdamasis ir pasakė, kad visa tai esą nesvarbu, visa tai praeinama, laikina. Tai, ką rašome, tėra svarbu, nes tuo gyvename tikrai. Ir vėl kalbėjo apie Yeats, Byroną, Poe, apie naują žodį, kurį turim atrasti ir mes… Tą vakarą temačiau jo dideles ramias akis, ir žinojau, kad atradau dar vieną žmogų, kuris mokėtų mirti už savo savo žodį“.
Henrikas Nagys 1951 – aisiais metais sukuria eilėraštį „Epitafija ant poeto kapo. Vytautui Mačerniui“. („AIDAI“, 1952 m. nr.1). Jos paskutinį posmą pacituosiu:
Tavo antkapio raidėmis teka pavasario vandenys.
Vaiko akys mato, pro tirpstančias ledo gėles, už stiklų.
Tavo upės pabunda, atmerkia akis ežerai, ir į dangų
kelias debesys paukščių iš klegančių tavo miškų“.
———————
…Pradėjau šį rašinį nuo Levo Tolstojaus palyginimo su Vytautu Mačerniu. Nesupraskite, kad norėjau šiuos du kūrėjus sulyginti, tiksliau sakant, mūsiškį talentą pakylėti ant koturnų. Levą Tolstojų lyginti su Vytautu Mačerniu man tuo neleistų labiau dar ir tautiniai, ir žanriniai, ir veikalų mastai, ir amžius, ir daug kitų dalykų.
…Pacituosiu paties Vytauto Mačernio mintis iš jo straipsnio „Mūsų gyvybės upė“, parašyto, kai autorius turėjo tik 20 metų (straipsnis yra įdėtas į knygą „Po ūkanotu nežinios dangumi‘, 1990 m.). „Nesu specialiai nagrinėjęs, kas mūsų rašytojų yra vitalistas, kas ne, kuo tas vitalizmas reiškiasi. Man rūpi labiau ne tai, kas jau yra, bet kas bus. Visa tai, ką čia minėsiu, bus daugiau skirta ateičiai nušviesti, remiantis praeitimi, o ne praeities nagrinėjamas. Pagaliau ir paties žodžio vitalizmas aš nevartosiu biologine prasme. Vitalistiška man reikš visa tai, kas gyvybinga, aukščiausia gyvybės apraiška. Gyvybė yra jėga, išsireiškianti įvairiausiais atributais: paprastu gyvenimu, sudėtingesniu, galių susikaupimu, kūryba. Todėl man didelis rašytojas yra ryškus vitalizmo reiškinys“.
V. Mačernis pabaigoje straipsnio rašo: „Nors Europa yra pavargusi ir lyg išsisėmusi, tačiau gyvybė ir yra tuo nuostabi, kad ji prasiveržia ir vis gyvena. Mes dar neparodėme tikro savo gyvybingumo. Jis dar ateities dalykas. Taigi geiskime likimo palankumo, Apvaizdos laiminimo, kad po šito karo mes galėtume toliau gyventi laisvi, o patys stenkimės tapti tautos gyvybingumo viršūnėmis, pačiu vainiku“.
————————–
Ukrainos gynybos pozicijos. EPA-ELTA nuotr.
… Ir šiandien, kai dėl Rusijos gresia karas Ukrainai (kaip ir 2008 metais karas Sakaratvelui), ir Lietuva negali dėl karingosiosios kaimynės nurimti. Suprantama, kiekvienas iš mūsų visų pirma atsakome už savo individualias dienas. Betgi dienų grandinėje esame tvirtai sukabinti vieni su kitais. Vadinasi, velkame tą pačią grandinę ir nešame tą pačią Būtį. Vardan šio šviesaus, iškilaus Poeto prisiimkime didesnę atsakomybę ir už savo dienas, ir už Lietuvos, ir už viso pasaulio likimą. Prieš šimtą metų gyveno Vytautas Mačernis, bet iš kūrybinio palikimo mes galime pasisemti kūrybinės išminties, laisvos egzistencijos ir drąsos, reikalingos ir gyvenime bei kūryboje.
————————
1994 m. birželio 4 d. dalyvavau Vytauto Mačernio 73 – ojo gimtadienio minėjime Žemaičių Kalvarijoje. Aš esu taip pat žemaitis, kilęs iš Mardosų kaimo, netoli nuo Plungės. Buvau to gimtadienio minėjimo, skirto Vytautui Mačerniui garbei, giliai sujaudintas… O iš patirtų jausmų atsirado ir šis eilėraštis.
Alfredas Guščius, literatūros kritikas, šio teksto autorius. Slaptai.lt nuotr.
Neseniai išspausdinau straipsnį „Emigracijos ligos“ padariniai“, paremtą pagal Antano Smetonos knygą (A. SMETONA, Rinktiniai raštai, leidykla „Menta“, 1990 m.).
Dabar noriu kita tema parašyti, apie kurią labai daug toje pačioje knygoje samprotavo Antanas Smetona. Visame rinktinių raštų rinkinyje yra didelis skyrius „Lietuvių santykiai su lenkais“. Antanas Smetona gyveno Vilniuje, redagavo laikraštį „Viltis“. Kaip ir „Emigracijos liga“, taip ir šistautinių santykių klausimas buvo labai gerai jam pažįstamas. O jį pažinojęs vilnietis, žurnalistas ir rašytojas, Rapolas Mackonis redagavo „Vilniaus balsą“. 2001 metais pasirodė jo dukters (rašytojos) Birutės Mackonytės sudaryta darbų rinktinė „Amžiaus liudininko užrašai“, kurią išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla.
Vilniaus golgota. Mykolo Biržiškos veikalas, pasakojantis, kaip buvo lenkinamas Vilniaus kraštas.
Ir dar norisi paminėti žurnalistę Jūrą Mariją Baužytę, išleidusią knygą „Šviesa iš toli“ (l-kla „Voruta“, 2000 ) apie senelius/knygnešius/ Karolio ir Karolinos Baužius bei jų palikuonių gyvenimo gyvenimo istorijas. Joje tarp kitų personažų aprašyti ir dviejų Baužių kunigų sūnų likimai: Danieliui, dirbusiam Dieveniškių, Kapčiamiesčio bažnyčiose, ir Zenonui, dirbusiam kunigu Kernavėje ir mirusiamam Magadane. Apie abu kunigus įdomus atsiminimus paskelbė pažįstami, giminės, tarp jų ir Baužių vaikaitė, Vilniaus universiteto profesorė Galina Baužytė – Čepinskienė. Danielius ir brolis Zenonas Baužiai gyveno Vilniaus krašte, ir abu kovojo prieš „lenkomanus“ bažnyčioje, spaudoje…
Ironiškame straipsnyje „Dievobaimingai šmeižia kun. Tumą“ autorius rūsčiai nuvainkuoja lenkų kunigą Černiauskį, kad jis ieškojo „Vilties“ laikraštyje „modernizmo“ atskalos. „Nepasisekė vargšams! Kad būtų suradę kokį kabliuką, tai, žinoma, būtų pasiskubinę juo užkabinti kun. Tumą ir jį paskelbti netikusiu kataliku… Nudžiugo pagaliau radę mietą, kuriuo tikrai nukausią priešininką. Atseit kun. Tumas neklausąs dvasinės vyresnybės , esą „bez czci ir bez wiary“, niekinąs savo dvasinę valdžią, plėšiąs jos „garbę savo liežuviu, pilnu nuodų“, dėvįs „kunigo rūbais, mūsų pagerbtais… Turįs, girdi, kun. Tumas, pasiteisinti labiausiai dėl to, kad „Viltį“ skaitą lenkai kunigai. Norėtų jie, vadinas, uždėti cenzūrą lietuvių raštams? Patiko, mat, cenzūruoti Galicijos ukrainiečiai ir plakti jų vaikai, kad lenkiškai melstųsi. Apsirikote: Lietuva ne Galicija“.
Juozas Tumas – Vaižgantas
Čia Antano Smetonos stilius pasižymi jam nebebūdingu santūrumu, o žaižaruoja ironiškom detalėm; piešdamas lenkų kunigų Černiausko, Šilkevičiaus paveikslus, autorius griebiasi platesnio žurnalistinio konteksto: „Ir didžiausia liežuvininkė, apsisiautusi maldingumo apsiaustu, tikrai nemokėtų geriau už jį išsiplūsti. Lietuvių kalboje pritrūktų žodžių, kuriais galima būtų išsakyti jo keikiamojo leksikono turtingumas“. A.Smetona cituoja Šv. Povilo žodžius: „Saugokitės kalbėti niekingų paskalų, žinodamas, kad jos kelia barnius, o Viešpaties tarnui nereikia bartis“. Šią Šventojo pastabą jis taiko lenkams kunigams. Jos esmė taikoma rašant apie kitus įvykius, temas: apie diduomenės ir bažnyčios ryšius, apie Žalgirio mūšį, apie tautybės, religijos ir ir kultūros santykius, apie valstybę ir politiką…
Rapolas Mackonis, gyvenęs Vilniuje, redagavo „Vilniaus balsą“ ir rašė į kitus leidinius. Jau minėtoje knygoje autorius teigia: „Šalia apgaulingojo šūkio, lenkų spaudoje ir agitacinėse brošiūrose buvo stengiamasi įrodyti, kad Vilniaus kraštas etnografiniu atžvilgiu esą tiktai … lenkiškas. Iš tiesų Vilniaus užėmimas buvo paprasčiausia militarinė okupacija… Tatai po trejų metų patvirtino Lenkijos prezidentas Stanislavas Voijcechovkis Vilniuje, kurio garbei buvo suruoštas banketas. Visi dievobaimingai laukė, kad prezidentas pagirs lenkus už jų patriotizmą. Tuo tarpu Voicechovskis išrėžė: „Lenkų teisės šiame krašte paremtos visų pirma jėga. Ir jeigu esu tarp jūsų, tai tik dėka lenkų kariuomenės jėgos, užgrūdintos kaip plienas“... Lenkai, pasak Rapolo Mackonio, nesuprato lietuvių nedėkingumo už Vilniaus „išvadavimą“, o laikraščio „Slowo“ redaktorius S. Mackevič savo straipsnyje patetiškai šaukė: „Lietuvių tauta tik tada laisvai atsikvėps, kai Lietuvos žemėje atsistos lenko karininko koja“. „Mūsų laimei, peršamoji „lenko karininko koja“ užminti visą Lietuvą pasirodė per trumpa, tačiau dalį Lietuvos ir jos sostinę Vilnių mindžiojo apie 20 metų“.
Anot Rapolo Mackonio, 1919 metais kariškiai Pilsudskis, Želigovskis, slaptoji žandarmerija, vadovaujama mūsų tautos renegato Stefano Kirtiklio, jau pirmomis ėmėsi terorizuoti gyventojus, nelenkus. „Vilniuje buvo nuolat suiminėjami lietuvių inteligentai, uždarinėjami lietuviški laikraščiai, o provincijoje susidarė įvairūs lenkų komitetai, į kurių įsitraukė ir senieji kovotojai prieš lietuviškas pamaldas. Imtasi represijų prieš lietuviškas mokyklas, trukdomas retkarčiais gaunamų iš Vilniaus lietuviškų laikraščių persiuntimas“.
Prezidento Antano Smetonos atminimo lenta jo tėviškėje Ukmergės rajone. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
Štai kur toji demagoginė politikos bazė, iš kurios ir mūsų laikų lenkų tautos atstovai, nepriėmė/susilaikė/ 1990 metais Kovo 11– ąją Lietuvos Nepriklausomybės. Ir šitoji „bazė maitina“ V. Tomaševskį bei jo vadovaujamą partiją šiandien. Rapolo Mackonio vienas teiginys turi reikšmės ir šiandieninei Lietuvos ideologijai: „Galbūt mano nurodyti faktai ir pareikštos numonės yra subjektyvūs, gal vienas kitas galvoja kitaip?… Bet tai nereiškia, jog kaip lietuvis turėčiau jausti dėkingumą už tai, ką tuometiniai Lenkijos valdovai padarė Lietuvai. O padarė tokią žalą, kad jos pėdsakus dar ir šiandien jaučiame. Tų politikų pasiryžimas nušluoti nuo žemės paviršiaus Lietuvą juo labiau nepaaiškinamas, turint galvoje iš tikrųjų didvyrišką pačios lenkų už savo laisvę, žymiųjų lenkų – Kosčiuškos, Pulaskio herojiškus žygius Amerikoje, generolo Bemo (J. Z.Bem) dalyvavimą vengrų tautos kovoje, daugelio lenkų kovas už italų tautos laisvę. Ir po viso to didžiausiu įnirtimu pulti mažą lietuvių tautą, stengiantis ją pavergti, visų pirma išplėšiant iš Lietuvos jos sostinę!“
XXX
Paminklas Žalgirio mūšio didvyriams Lenkijoje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Apie Žalgirio mūšį rašo ir Antanas Smetona, ir Rapolas Mackonis. 1910 metais Žalgirio jubiliejaus proga Krokuvoje atidengtas paminklas. (Projekto autorius, skulptorius Antanas Vivulskis). A. Smetona straipsnyje „Žalgirį atminus“, rašytame laikraštyje „Viltis“ 1910 metais, apie puoselėjamą naują uniją lietuvių su lenkais atsako laikraščio „Kurjer Litewski“ skaitytojams: „Žalgirio šventėje lietuviai nedalyvaus, jų nedalyvavimą atjaus visa Lenkija. Pasiges būtinio, reikalingo pagražinimo, o šeimos nario, kuris tik laikinai nuo mūsų atsiskyręs, bet kurio sugrįžtant, anksčiau ar vėliau, tikimės sulaukti“. Toliau A. Smetona rutuliuoja straipsnio mintį: „Mes, Žalgirio didvyrių palikuonys, vieni su kitais negalėsime šventėn pasipuošę už vieno stalo sutilpti ir minėti laimingą praeitį… Bet taip yra, ir dėl to, Žalgirį mintimis siekiant ir jį suduriant su dabartimi, darosi liūdna. Ar galitie džiaugtis, ant kurių laimės griuvėsių nori kiti savo laimę atstatyti?… Mes neginame, kad tiem dviem tautom, išgyvenusioms kelis šimtus metų artimu politikos gyvenimu, nieko bendra, bet mes nepamirštame, jog tas bendrumas yra nukalėjęs lietuvių dvasią ir didelių istorijos vertybių tarpe yra palikęs įsisenėjusių painiavų, iškasusių tarp jų dviejų neperlipamą pylimą. Lenkija tarpo, didėjo lietuvių-lenkų unijoje, Lietuva yra įdėjusi lenkų kultūros lobin eibę gėrybių, yra atidavusi jiems savo geriausius syvus.
Ir štai kada mes krustelėjome, kada ištarėme žodį, kad juntame, jog esame gyvi, tuomet mums buvo pasakyta, kad pavėlavę, kad mūsų vieta kitų užimta… Šaukėmės demokratizmo principų, o mūsų buvusieji bendrai ištarė, jog istorijos faktas esąs svarbiau už principus….“
… Beje, vienas dalyvis vis dėlto nuvyko į Žalgirio šventę. Minėtame straipsnyje Rapolas Mackonis rašo: „Ilgai derėtasi, ar kviesti lietuvius. Po ilgų derybų nutarta kviesti, bet taip, kad nespėtų atvykti. Vienas tik Tumas – Vaižgantas suskubo ir kaip „Vilties“ korespondentas prisikasė laiku į Krokuvą. Apie iškilmes jis parašė keletą straipsnių, pažymėdamas, kad jose dominavo kontušais ir viduramžiškais kardais pasipuošę ponai, o liaudies kaip ir nebuvo. Lenkų spauda, žinoma, reagavo. Kompaniją prieš Tumą pradėjo endekų dienraštis „Gazeta Narodova“, kurio autorius samprotavo: „Kun. Tumo idealas, kaip jis pradžioje savo straipsnio, yra valstiečių tauta (‚narod chlopsi“). Kun.Tumą, papratusį žiūrėti į pasaulį pro mužikiškus akinius, žeidė minios juodarūbių … Tiesiog visas suvažiavimas Krokuvoje jam per mažai mužikiškas. Nes kas yra litvomanybė, jei paniekinamas istorijos, visos gražios veikimo praeities tam tikslui, kad pradėjus tautos gyvenimą nuo šios dienos ir nuo mužiko“.
Rapolas Mackonis knygoje rašo, kad 1902 metais kunigas A. Dambrauskas išleido programinio pobūdžio knygelę „Lietuvių balsas jaunajai Lietuvos didikų, dvarininkų ir bajorų kartai“ (lenkų kalba). Gyvenęs Vilniuje daktaras Carkovskis lenkų vardu atsakė brošiūra“ „Przenigdy“ („Niekuomet“). Visi lietuvių argumentai lenkų neįtikino, – ištiestą ranką jie atstūmė… Tokie buvo Antano Smetonos, Vaižganto, Rapolo Mackonio bei Marijos Jūros Baužytės aprašytų kunigų Danieliaus ir Zenono Baužių išgyvenimai, susiję su lenkų piliečių tautinėmis, bei politinėmis bei bažnyčios nuostatomis.
XXX
Alfredas Bumblauskas. Vytauto Visocko nuotr.
Apie lietuvių – lenkų tautų tarpusavio santykių įtaką šiuolaikinei istoriografijai mąsto daug istorikų, politikų, kultūros veikėjų. Neseniai (2017 m. gruodyje) Vilniuje buvo organizuota konferencija apie lenką Juzefą Pilsudskį, padėjusį atimti iš Lietuvos Vilniaus kraštą. Ją surengė Lenkų institutas kartu su Lietuvių istorijos institutu. Joje iš lietuvių dalyvavo Alfredas Bumbliauskas, Tomas Venclova, konferenciją moderavo A. Nikžentaitis… Ar Juzefas Pilsudskis, atimdamas iš lietuvių Vilniaus kraštą, – mūsų draugas, ar priešas? Lietuvių – lenkų klausimu turime ne vienodą nuomonę… Baigdamas noriu kai ką priminti iš Antano Smetonos minėto straipsnio „Žalgirį atminus“: „Naujas gyvenimas privalo laikytis naujų formų, liepia peržiūrėti senąsias istorines vertybes. Tik ant naujo pamato atsistojus, tegalima svajoti apie naują lietuvių uniją su lenkais…“
Tomas Venclova. Vytauto Visocko nuotr.
Jeigu kelintoji lietuvių karta į Žalgirio mūšį žvelgia pro lenko istoriko Jano Dlugošo ar rašytojo Henriko Senkevičiaus romanų interpretacijas, tai toli eiti mes negalėsime. Mes, lietuviai, turime savo aiškią nuomonę: pasitraukė, ar ne lietuviai iš Žalgirio mūšio? Lietuvių ir kitų šalių istorikai pasako, — ne. Ar iš mūsų raidyno reikia duoti į lenkišką raidyną tris raides? Tai turėtų būti mūsų istorinės aksiomos… Tarp atsiradusių plyšių tiltus statyti vis tiek teks mums statyti, kalbu apie ateitį, – statyba bus abipusė, o ne dešinė lietuviams, kairė lenkams. Kad, anot A. Smetonos, geriausieji syvai bėgtų iš dviejų iš abiejų tautų… Tiltai per plyšius turės būti pastatyti, o jeigu ne, tai vėl teks klajoti apgraibomis, ieškoti naujų sąjūdininkų ar, deja, naujų okupantų, ar sėbrų…
Matyt, taip bus ir visados, – už iškovotą tautos laisvę bei nepriklausomybę reikės mokėti… Laiko drobulėje daug kas yra nežinioje; kai užslinks ant kalbos, ant Tėvynės migla ar rūkas, netruks vėl pasirodyti saulė, ir vėl Tėvynės padangė nušvis. Žmonių, patriotų, besirūpinančių dėl jos kalbos, dėl istorijos, dėka. Tuo šios knygos man brangios ir ypatingos. Jos man – prasminga introdukcija į Lietuvos valstybės atgavimo šimtmečio jubiliejų. Turiu vilties, kad tos knygos istorijos ar literatūros mokytojai įtrauks į savo specialų „speckursą“…
Jam skiriu šį savo eilėraštį, įteiktą paties Algimanto Zolubo bute. Tai įvyko 2013 metais, rupjūtyje. Priimdamas šią „dovaną“, dar pajuokavo, kad jam skirtasis eilėraštis eina puslapiu anksčiau, negu eilės „Lyg nuostabus vitražas“, skirtos kitam gerai pažįstamam vyrui, aviacijos istorikui Viktorui Ašmenskui. Jo šimtmečio minėjime, įvykusiame 2012 metų vasario mėnesį Vilniaus Rotušės salėje, Algimantas Zolubas kalbėjo, sveikino šį oreivį.
Deja, liga pasirodė per stipri, ir Algimantas Zolubas šimtmečio nesulaukė.
„Mūza, pagarbinki vyrą“
Mūza, prabilki garsiai apie šį vyrą –
Zolubą Algimantą iš Lazdynų –
Sugauski visom savo stygom.
Te gražūs žodžiai iš poetinės kraitelės byra…
Algimantas mums visados vaidenos
Tai Krėvės Lapinu, tai Storosta – Vydūnas…
Jis gali būti rimtas kaip Mąstytoją kurią Rodenas,
Gilus ir išmintingas kaip Sokratas, –
Kurio šmaikštumo, geluonies biurokratija bijo, kratos.
Jis turi panašumo ir į gerai išdegtąją plytą,
Ir į kelmą ąžuolinį, sakykim, drūtgalį…
Jisai ir jo Rožė priims sušalusį, pavargusį ar sulytą, –
Jo pypkės dūmuose ir Rožės kavos kvapuose
Bet kokiu oru sielos atvangą surast gali…
Mes mylim, gerbiam šitą vyrą –
Nebijom pasakyti – Vyrą iš Didžiosios raidės…
„Algimantai, sakyki mums, kaipgi čia yra,
Kad su Tavim taip gera mums ir taip linksma?“
Atsako Algimantas:
„Brolyčiai, Jeigu nutrūko laidas, tai visiškai nereiškia.
Alfredas Guščius, literatūros kritikas, šio teksto autorius. Slaptai.lt nuotr.
Jei iš tamstų niekuomet nebuvo pravardžiuojamasi, pasityčiojama bei pasišaipoma ar dėl vardo, ar dėl pavardės, ar dėl ausų ilgumo, nosies kumpumo, ar dar dėl kokių nors kitokių kalbėsenos, elgsenos ar fizinės išvaizdos netobulumų, tai tamstos nepatyrėte patyčių sukeltų jausmų „saldumo“, kuriuos vieni pažemintieji nuryja kartu su seilėmis, kiti kartu su kitais pasišaipo iš savęs, o dar kiti giliai pergyvena, užsiunta ir savo garbę gina net smurtiniais būdais.
Būtent taip pasielgė Stanislovas Širmulis, gyvenantis Vydo Asto apsakyme „Giminės dėmė“ / recenzijoje kalba eina apie jo knygą „Rytmečio šviesa“*. Leidykla „Versus Aureus“ 2009. / Tiesa, Širmulio iš jo giminės vyrų /senelio, tėvo ir jo paties/ buvo šaipomasi ir iš visų plaučių linksminamasi dėl gerokai rimtesnės priežasties – dėl vagystės, kurią Širmulio senelis padarė, pakliuvęs į ožio-velnio žabangas ir norėdamas už tai velniui atsikeršyti. Tačiau neveltui sakoma „neik su velniu obuoliauti“, o tuo labiau nepradėk velniui keršyti…
Pasakodamas istoriją, kurią įkaušę vyrai smuklėse, turguose porino kaip linksmą nuotykį ar anekdotą, Vydas Astas pasiekia plataus idėjinio apibendrinimo ir svarbiausia – stipraus meninio įspūdžio. Kokiu būdu? Pasakojime paraleliai vesdamas dvi temines linijas – linksmąją, anekdotinę ir liūdnąją, kriminalinę. Mat, senelio dar caro laikais patirtas burtinis nuotykis su ožka-velniu, viešojoje erdvėje /kaip dabar pasakytume/ transformavęsis į trijų žodžių „Kungi Zauri Mee“ patyčinį kodą, prie jo paties, prie jo sūnaus ir prie anūko Stanislovo prisiklijavo ne kaip vantos lapas prie užpakalio pirtyje, bet prilipo prie jų pavardžių, prie jų esybių, apnuodijo jų kasdienybę ir net visą gyvenimą…“ Trečioji mūsų giminės karta tą pravardę tampo kaip skardinį ženklą po kaklu! Iš tėvų ją paveldi vaikai, iš vaikų – anūkai. Ji pasirodė gajesnė, negu buvo galima įsivaizduoti. Nei laikas, nei mūsų pastangos nepajėgė išmušti jos iš žmonių galvų. Degina ji tarsi gėdos įdagas. Gal tik su manimi ją palaidos. Jei ne ta pravardė, aš niekada čia nesėdėčiau ir nebūtų šios bylos…Viskas prasidėjo nuo senelio…Jei manot, kad reikia, pabandysiu nuo pradžios…“
Vydas Astas, rašytojas
Senelio padaryta kaltė /smuklininkės Šnitkienės ožkos vagystė, bandymas ją parduoti turguje/, žmonėse anekdotiškai įvertinta/pasmerkta/ trijų pašiepiamųjų žodžių juodąja magija, jo vaikaičiui atsiėjo daug skaudžiau – Stanislovas Širmulis sėdi teisiamųjų suole, pasakoja tos „giminės dėmės“ istoriją ir už padarytą žmogžudystę laukia teismo nuosprendžio. Ankedotinė dramos užuomazga autoriaus palaipsniui išvystoma į rimtą, gilią tautos būdo analizę, kurioje vyrauja jos kolektyvinio bendrabūvio paveikslas, nušviestas liaudiškojo juoko, linksmybių aspektu… Autorizuotame Širmulio pasakojime, už kurį verta pagirti Vydą Astą dėl subtilaus distancijos su personažu išlaikymo, dėl prasminių akcentų sudėliojimo, dėl apskritai įtaigaus stilistinio intonavimo, išgirstame dalykus, bylojančius apie istorinę tiesą, nekintamą netgi skaudžiais tautai laikais: nepaisant tragedijų, karų, epidemijų, liaudyje neišnykdavo poreikis juoktis, linksmintis. Patyčios, šaipymasis irgi įeina į tą poreikį. Autorius /pasakotojas Stasys Širmulis/ tai suvokia kaip liaudies savigyną, pastangas išlikti. „Tačiau kas būtų buvę, jeigu mūsų žmoneliai būtų visai nustoję juoktis? Ar būtų jie ištvėrę?“ Na, o kas vieniems tik juokas, tik šposai, kitiems – ašaros, skausmas, pyktis, kerštas. Turinio dvigubumas /rimta-nerimta/ ir jo išreiškimas adekvačia pasakojimo forma stato apsakymą „Giminės dėmė“ į vieną geriausių šio rinkinio kūrinių gretą.
Kiti ciklo „Dėmės“ keturi kūrinėliai prie minėto dera tiktai pagal išorinį, paviršinį, požymį: tai – jumoreskos, kurių, manau, su malonumu būtų klausomasi, jeigu jas skaitytų ar J. Zavaliauskas, ar R. Šilanskas. Jos nedidelės ir nepretenzingos, tačiau smagios nusmailintomis ironijos „vilyčiomis“, kuriomis autorius taikosi į laisvos Lietuvos valdžios darbo trūkumus, į šiandieninės civilizacijos paradoksus.
Požiūrio į tikrovę kritiškumas, manau, atsirado iš V. Asto aktyvios pilietinės pozicijos ir jo etinių-filosofinių principų, gana griežtai oponuojančių visam tam, kas fasadiška, dirbtina, apgaulinga. O ypač V. Astą audrina šiandieninė drakoniška civilizacija ir globalizacija. Ekologinės suirutės nuojauta seniai jaudina jį, o tai, ką jis pavaizdavo apsakymuose „Šiukšlės iš dangaus“, „Vanduo“, galima laikyti tos nuojautos viršūne. Pirmajame smagiai hiperbolizuojant, žaviai persikūnijant į „šūdvežį“, pasakojamas groteskiškas nuotykis apie į šiukšlių viesulą pakliuvusį, antrajame – apie be vandens likusį miestą… Hiperbolizuotos detalės, paraboliniai motyvai, ekspresyvi ritmika, staigus kilimas į istorijų kulminaciją, tolydinis tonacinis nusileidimas nuo jos liudija, kad „eschatologinėje“ tematikoje Vydas Astas jaučiasi kaip žuvis vandenyje…
Vydas Astas jau pirmaisiais kūrybos žingsniais atkreipė kritikų dėmesį sugebėjimu tariamoje smulkmenoje, mažmožyje, buities detalėje pamatyti kažką didesnio, svarbesnio, tai, kas vadintina antruoju tikrovės planu, reiškinio potekste ar žmogaus paslaptimi. Rašydama apie V. Asto prozą (autorius dar yra neblogas publicistas), J. Sprindytė šį jo meninio mąstymo bruožą yra įvardijusi kaip „žvelgimą į gelmę“, į esmę. Žvilgsnio skvarbumas, minties aštrumas išugdė jo „piktą socialinį kriticizmą“ ir tuo išskyrė V. Astą iš jaunųjų „tarybinių“ rašytojų plejados.
Tasai socialinis kriticizmas neapleidžia V. Asto ir šiandien – jis aiškiai juntamas dar dviejuose puikiuose rinkinio apsakymuose „Nukryžiavimas Velykų rytą, arba sakmė apie Paraisčių seniūną“ ir „Mažas žmogutis gyvuliniame vagone“. Autoriaus požiūris čia yra papildomas politinio smerkimo patosu – pirmajame daromas nuosprendis Armijos Krajovos piktadarybėms Pietryčių Lietuvoje, antrajame – sovietinių kareivų žiaurumams, tremiant lietuvius į Sibirą. Jeigu, kaip sakyta, apsakymai – geri, vadinasi, autorius sugebėjo sutramdyti demaskavimo aistrą ir išvengti didaktikos. Tiesa, sentimentalinimo, graudinimo gaidelių juose pasitaiko (daugiau pirmajame), bet pabandykite parašyti apie tautiečių žudynes objektyviai. „Nukryžiavimą…“ autorius pavadino sakme ir jos žanrinė specifika teikia tam tikrą kūrybinę laisvę… Antras apsakymas apie šeimos išplėšimą iš namų ir žiauriausią jos trenkimą /trėmimas jau gana nuzulintas terminas / gyvuliniame vagone į nežinią, į pražūtį tiesiog gniaužia širdį ir nejučiomis kelia pasipiktinimą prievartautojų elgesiu.
Gerai suvokdamas temos jautrumą, autorius sugebėjo surasti tokį pasakojimo būdą, kurį galėtume pavadinti iliuzionisto efektu – žiūrovai, regėdami jo triukus sutrinka, jaudinasi, o patsai cirkininkas atrodo ramus, abejingas tam, ką daro.
Taip pat elgiasi ir V. Astas – skaudžiausius tremtinių išgyvenimus, tragiškas jų netektis, žiauriausius kareivių poelgius jis neutralizuoja, dalindamas pasakojimą tarp mažos mergaitės, senos, išmintingos močiutės ir savęs-pasakotojo. Be to, vaizdų žiaurumą ir pasakojimo įtampą šiek tiek „nuima“ retrospektyvinė kompozicija – tremtis iškyla atmintyje moters, mūsų bendraamžės, kuri skaito lankstinuką, kviečiantį ginti …Lietuvos arklius, kad jie nebebūtų antisanitarinėse/antihumaniškose sąlygose gabenami į Italiją. Moteris – tai toji apsakymo mergaitė, mačiusi dar žiauresnį apsiėjimą su žmonėmis…
Rašymo priemonės. Slaptai.lt nuotr.
Kaip ir „Giminės dėmėje“, taip ir šiame apsakyme, autorius laikosi panašios filosofijos – lietuviams sunkmečiais išlikti padėjo vitališkumas: juoko, pasišaipymo, optimizmo išsaugojimas ir, aišku, daina… „Ei, bobos! Ko susiraukusios kaip devynios pėtnyčios? Vyrai tokių nemylės! Ekskursijon veža, o jūs stenat! Nagi, dainą!… Kol dainuosim, tol gyvensim...“- tvankiame gyvuliniame vagone pasigirsta šviesiaplaukės moters kvietimas. Ir jis buvo išgirstas.
Petrą Bražėną žavėjo Vydo Asto sugebėjimas „tiesiog nepastebimai“ pereiti „nuo konkretaus vaizdo prie apibendrinimų“ ir persikūnijimo į savo personažus meistriškumas. Taip jis teigė rašydamas apie pirmąją V. Asto apsakymų knygą „Namų šiluma“, iš kurios tokio pat pavadinimo apsakymas, priskirtinas prie geresniųjų, pateko ir į šitą rinkinį, į skyrių „Kokie mes buvome“. Laiko nuosaka rodo, kad čia – kūriniai, paremti paties autoriaus biografine patirtimi, dvasine autentika. Visa tai gerai pajaučiame apsakyme „Rytmečio šviesa ir geležiniai vartai“, kurio protagonistas – tarybinės kariuomenės kareivis, atliekantis tarnybą Kaukazo republikose. Patyčių, skriaudos, „arkliško“ jumoro tema, V. Astui gerai pažįstama iš mūsų tėvynainių gyvenimo praeities, čia plėtojama jau remiantis savo paties „kazarmiška“ patirtimi… Gelmės jutimas, polinkis į apibendrinimus pagilina apsakymo turinį, nepadaro jo plokščiu sovietinės sistemos „kazarminio“ jaunuolių muštravimo aprašymu. V. Asto meniniame mąstyme dažnai gyvas „papildomumo efektas“, todėl ir čia jį įveda – iš intelektualaus lietuvaičio atminties iškapsto įdomias sąsajas su jo senelio tarnyba carinėje armijoje.
Kūrybinės biografijos eigoje V. Astas yra demonstravęs įvairias balso gaidas, plastines žodžio spalvas, yra parašęs ne vieną lyriškai romantišką apsakymą. Minėtasis „Namų šiluma“, „Žuvėdra rūke“, „Autobusas per rudenį“ yra kaip tik tokie. Juose dar neišnyko, anot P. Bražėno, „pavergiantis lyrinio išgyvenimo tikrumas, jausmo ir žodžio tiesa“, bet bėgantis laikas ir šiandieninės novelistikos kontekstas vis įsakmiau reikalauja lyrinį jausmą, emocionalumą sutvirtinti istoriniu, socialiniu gruntu, ką V. Astas ir daro geriausiuose apsakymuose.
Silpnų apsakymų rinkinyje nedaug. Mano nuomone, reiklesnės kritikos neatlaikytų „Našlės“, „Kaip čia linksma“. /Ant silpnųjų-stipriųjų apsakymų ribos balansuoja „Ko verkė mergaičiukė/…. Keista, atrodo yra juose ir tasai pageidautinas gruntas, ir gana originalūs tipažai, bet apsakymai prasti. Negali sakyti, kad autorius būtų nepakankamai pažinęs ar brandinęs šitų temų, – partinio „bonzos“, kaimiečių moterų ar kolūkio jauno traktorininko charakterį, buitį, kultūros lygį jis tikrai gerai pažįsta. Tačiau apsakymai, kaip architektoniniai meninio žodžio statiniai, nekelia estetinio pasitenkinimo. Jie – kreivi. O jeigu kreivi, vadinasi, kaltas pamatas. O kas tas pamatas literatūros kūrinyje ir būtent apsakyme? Tai grynas meninis skambesys, tolygiai girdimas visuose kūrinio „aukštuose“. P. Bražėnas prastą apsakymą palygino su šeimininke, persūdžiusia druska sriubą. Aš dar palyginčiau su dainininku, falšyvai paėmusiu pirmąją gaidą.
V. Astą meninė meninė klausa retai apgauna, net ir sudėtingesnės struktūros apsakymuose, prie kurių priskirčiau „Mėlynakis lietaus debesėlis“ /parašytas vien dialogo forma/, „Trijų frontų generolas“/pasakojimas apgaubtas žiedine kompozicija, subtiliai išmatuota ir ironija nuspalvinta pasakotojo distancija originalaus personažo atžvilgiu/…
Bokso pirštinės
Patyrę, daug nuveikę prozininkai, šiandien sudarinėja savo apsakymų rinkinius, rinktines. /Rinktinę, kiek papildytą naujais apsakymais, toje pačioje leidykloje, šiemet leidžia Rimantas Šavelis /. Taigi vienaip ar kitaip įvairius žanrus išbandę rašytojai atsigręžia į „smulkiąją prozą“. Toks žanrinis Renesansas labai pageidautinas. „Smulkioji“ nereiškia „mažoji“, „silpnoji“ ar „nereikšmingoji“. Apsakymas yra puikus treniruoklis visų amžių ir kategorijų beletristams… Vytautas A. Jonynas, rašydamas apie Icchoko Mero apsakymų knygą „Apverstas pasaulis“, prisimena kažkieno paleistą šmaikštų, bet, manau, labai vykusį, novelisto ir romanisto palyginimą su boksininku – novelistas partrenkia priešininką nokautu, o romanistas rinkdamas taškus.
Taigi, tik rinkdamas taškus, romanistas, o novelistas, – atsimenate kaip? Tad bijokite novelistų – skaitykite jų knygas!
Alfredas Guščius, literatūros kritikas, šio teksto autorius. Slaptai.lt nuotr.
1940 metais lietuvių tauta tapo ir fiziniu, ir politiniu sovietinių okupantų įkaitu. Įkaitais, beje, tapo ir tie, kurie ir realiai stojo okupantų pusėje, padėjo įkurti bei įtvirtinti jų valdžią. Deja, kolaborantai savo padėties dviprasmiškumo nesuvokė ir tasai jų aklumas pastūmėjo mūsų tautą į brolžudišką tarpusavio karą, užsitęsusį visą pokario dešimtmetį.
Ar galėjo kolaborantai staiga praregėti ir susivienyti su patriotais, rezistentais? Teoriškai – taip, bet praktiškai – ne, kadangi kiekviena opozicinė pusė jautė turinti savo tiesą ir ją atkakliai gynė. Idėjos, tiesos, sąžinės, įsitikinimų ir poelgių dialektika yra labai sudėtinga.
Anot žymaus mūsų mąstytojo Juozo Girniaus, net ir klystantis žmogus tiki savo idėja: “Yra ėję žmonės verčiau mirti, negu pasidaryti išdavikais, vedami visiškai priešingų idėjų, kurios tad negalėjo būti visos lygiai teisingos” (J. Girnius. Raštai, I tomas, Vilnius, “Mintis”, 1991, p. 42, kursyvas – mano).
2006 metų balandžio 3 d. Vilniuje (A. Venclovos name-muziejuje) surengta mokslinė konferencija, skirta Antano Venclovos gimimo 100-čiui. Įdomus, naujomis įžvalgomis pasižymintis, buvo istoriko Česlovo Laurinavičiaus pranešimas. Jis nagrinėjo A. Venclovos biografijos svarbiuosius idėjinius apsisprendimus, posūkius ir nurodė priežastis, nulėmusias šio rašytojo ir visuomenės veikėjo posūkį į „kairę“ gerokai anksčiau prieš 1940 metus. Tarp tokių faktų kalbėtojas priminė net, atrodytų, grynai asmeninį, kai tuoktis be bažnyčios sumanęs, A. Venclova negalėjo to siekio įgyvendinti Kaune, nes čia, kaip ir visoje Lietuvoje, nebuvo civilinės metrikacijos ir jis turėjo vykti į liberalesnę tikėjimo atžvilgiu Klaipėdą. Taigi konfliktas su bažnyčia, nepasitenkinimas A. Smetonos politika Vilniaus, Klaipėdos atžvilgiu, negalėjimas pilnutinai įgyvendinti savo karjeristinių ambicijų „viešojoje erdvėje“, iliuzinis tikėjimas SSRS konstitucijoje egzistavusia nuostata apie sąjunginių respublikų suverenumą, nekritiškai pasverti faktai apie neva sovietinių rašytojų turtingą buitį, didelius honorarus, kelionių laisvę ir panašūs kiti faktoriai, Antaną Venclovą kartu su kitais tūkstančiais SSRS simpatikų 1940 metų biržely išvedė į Kauno aikštes, gatves džiaugsmingai sutikti sovietinių tankų.
Sovietinių karių skulptūra, kadaise stovėjusi ant Žaliojo tilto. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Istorikas Č. Laurinavičius klausė: „Ar suvokė pats Venclova sudėtingas prieškarinės krizės peripetijas? Abejotina. Regis, labiau bus pagrįsta teigti, kad Venclovos, kaip tipiško menininko, politinėms pažiūroms bei politinei pozicijai buvo būdingas idealizmas, jei ne naivumas. Jis sudėtingas politines problemas reflektavo sinkretiškai, be didesnės jų artikuliacijos, ir šiuo požiūriu Venclovos, kaip ir kitų lietuvių kultūrininkų entuziazmas 1940 m. atėjus Raudonajai armijai, regis, ne ką tesiskyrė nuo savo laiku ispanų ar vokiečių kultūrininkų demonstruoto entuziazmo atėjus Napoleono armijai“. Galima sutikti su tuo, kad A. Venclovos pažiūroms buvo būdingas idealizmas, kadangi net religinis katalikų mąstytojas Antanas Maceina, anot Vytauto Kavolio, „apie buržuaziją buvo žymiai blogesnės nuomonės negu apie komunizmą, kurį jis laikė kaip prometėjiškos dvasios išraišką“. (V. Kavolis. Žmogus istorijoje. Vilnius: Vaga, 1994, p. 163). Tačiau, žinodami vėlesniąją A. Venclovos biografiją, regime, jog tas idealizmas kažkodėl gana greitai išgaravo, o jo vietą užėmė pragmatizmas, pasireiškęs siekiu užimti aukštus vyriausybinius postus, gauti privilegijų. Panašią principų, idealų metamorfozę pragmatizmo ir Stalino diktatūros palaikymo link patyrė ir kiti nepriklausomos Lietuvos kairuoliai-idealistai.
—————————————
Taigi vieniems 1940-ųjų metų vasara (birželio, liepos, rugpjūčio mėnesiai) tapo Lietuvos laisvės ir Nepriklausomybės laidotuvėmis, o kitiems – naujų vilčių, svajonių išsipildymo pradžia. Tų metų rudenį Lietuvą išvydau ir aš (gimiau spalio 24 dieną). Likimo įnoriu tapau tarsi simboliniu dviejų politinių – ekonominių sistemų ir dviejų Lietuvų (t.y. tautiečių, pasidalijusių į du priešingus polius) susikirtimo ženklu. Toji Lietuva, kurioje gyveno mano tėvai – brendo, dirbo, svajojo, mylėjo, sukūrė šeimą ir pagimdė mane – griuvo, o toji, kurioje augau aš, mokiausi, taip pat svajojau, mylėjau, irgi sukūriau šeimą, – statėsi, stiprėjo. Tad ant kokio pagrindo formavosi mano pasaulėjauta, pasaulėžiūra, mano charakteris?
Tėvai vaikystėje daug ką gero įskiepijo, tačiau vieno svarbaus imuniteto elemento į tolimesnį kelią neįdavė – auklėdami katalikiškai, tėvai mus, vaikus, silpnai teorientavo politiškai (nei apie Vasario 16-ąją, nei apie kitus svarbius politinius-patriotinius dalykus, nei pagaliau apie savo brolį Joną, dalyvavusį Nepriklausomybės kovose ir netekusį kojos, tėvai mums nepasakojo). Mamai politika dar mažiau terūpėjo, menu tik jos dažnai kartojamą pasakymą: “Vakalele, nabovo teisybės pasaulie ėr nabus”. Tad istorinė-politinė savimonė tebuvo menkai išvystyta, ir šis stygius itin pasireiškė jaunystėje, kai atitrūkau nuo gimtojo lizdo, nuo kaimo, ir atsidūriau vienas didžiuosiuose Lietuvos miestuose, mokiausi, dirbau gamykloje, studijavau, vėliau tarnavau ideologinėse įstaigose – bibliotekoje, redakcijose (nuo tarnystės tarybinėje armijoje išsisukau). Manau, būtent toje žalioje jaunystėje mano asmenybės formavimuisi netiesioginiu būdu (per knygas, kino filmus, spektaklius, agitaciją ir propagandą) konformistinę ranką „ištiesė“ tokių tautiečių-inteligentų, kaip minėtasis Antanas Venclova, autoritetas, prestižas, ir gana ilgą laiką ėjau jų praskintu prisitaikymo keliu.
XXX
Tarsi nujausdamas mano pasaulėžiūros nebrandumą, likimas istorinio-politinio mentaliteto spragoms „lopyti“ atsiuntė avantiūriškų užmojų, bet hipnotiškai įtaigų disidentą Vaclavą Sevriuką. Gana greit (1967 metais) jis įtraukė mane į savo diskusijų klubą, į uždraustos spaudos (“Xronika tekuščich sobytij”) skaitymą. Menu, kaip jis mane politiškai švietė – aiškino apie Če Gevaros revoliucinius žygdarbius, Prahos įvykius, TSKP reakcingą vaidmenį ir t.t. Nebuvau uolus jo mokinys, nes mane vis labiau traukė literatūra, dainavimas, politika tebuvo lyg „desertas“ po pietų. Tačiau tas “desertas” man labai brangiai kainavo: 1970 metų gale saugumas V. Sevriuką suėmė, o 1971 metų sausį – ir mane.
Buvę KGB rūmai. Vilnius. Slaptai.lt nuotr.
Mano laikysena saugume nebuvo tvirta – atsiliepė būtent idėjinio-politinio stuburo silpnumas. O gal labiausiai – baili prigimtis, baimė statyti ant kortos savo šeimą (buvau jau vedęs, turėjau dukrą), literatūrinį darbą. Kaip panašiose situacijose elgdavosi kiti literatai? Nevienodai. Pavyzdžiui, Izidorius Ignatavičius (buvęs enciklopedininkas, pjesių, dokumentinių ir autobiografinių knygų rašytojas) KGB šantažui atsispyrė; iš tiesų, turbūt geriau netekti kojos nei prisiauginti nepageidaujamą “uodegą”. (Žr. kn. I. Ignatavičius, “Šėtono paunksmėje. Pomirtinis krovinys”, Vilnius, Petro ofsetas, 2003, p. 28). Izidorius turėjo tvirtesnę genetinę atramą – jo namų dvasioje būta daugiau patriotizmo, sąmoningumo ir jo gimtasis kaimas šiuo požiūriu buvo pavyzdinis: dauguma sodybų slėpė rezistentus, o ir iš pačių Vareikių kaimo ne vienas vyras išėjo partizanauti. O tokio tvirtumo giminaičio-partizano, kaip knygoje aprašytasis Odisėjas, pavydėtų daugelis. Be to, Izidorius Ignatavičius jau buvo išėjęs Sibiro tremties “universitetą”, suteikusį jam daugiau drąsumo, išminties.
XXX
Seniai jaudina riba tarp žmogiškai pateisinamo lojalumo (“šunuodegiavimo”) okupacinei sistemai ir nusikalstamo kolaboravimo. Apie tai esu daug mąstęs, rašęs, pradedant nuo garsiosios M. Gorbačiovo “perestroikos” laikų – periodinėje spaudoje, publicistikos ir poezijos knygoje “Vienam glėby” (1992). Dabar regiu: kelerius metus dalyvavau žaidime “voras ir musė”. Žaidime su laiminga pabaiga, kadangi “musė” liko nesuvalgyta. Laimei, kad ir saugumiečiai, kaip ir daug kas tarybiniais laikais, neretai užsiimdavo “akių dūmimu”, formaliu “paukščiukų” dėliojimu ataskaitose. Nematydami jokio mano uolumo “sekimo mene”, saugumiečiai susitaikė su mano pasyvumu, ir, matyt, jiems užteko to, kad mane patį izoliavo ir nuo V. Sevriuko, ir nuo pavojingos “disidentų” įtakos. Kai kartą draugų kompanijoje išgirdau, jog KGB neverbuoja TSKP narių, netrukus pareiškiau poetui A. Baltakiui (jisbuvo Rašytojų sąjungos pirminės partinės organizacijos biuro narys) norą stoti į komunistų gretas. Jis pasidyvijo mano naivumu, kadangi nežinojau, jog prieš tai dar turiu tapti kandidatu į šlovingąją partiją. Ir 1975 metais aš jau kandidatas…
XXX
Bet ir prasidėjus M. Gorbačiovo “perestroikai”, kai mano veiksmai, mintys (straipsniuose, diskusijose, akcijose) darėsi aiškiai antikonformistiniai. Juk jau antrąją atkovotos Nepriklausomybės dieną LR Aukščiausioji Taryba jos pirmininko V. Landsbergio vardu pakvietė Lietuvos žmones santaikai. Nuostabūs žodžiai tame kvietime: “Trumparegiški tarpusavio vaidai, pavydas, savųjų skirstymas į “blogus” ir “gerus” pagal anketinius duomenis, partiškumą ar tautybę, pamiršus darbą ir sugebėjimus, gali būti pragaištingi. Net ir smukę, negailestingos sistemos palaužti, suklaidinti, sukiršinti, prasigėrę, mele ir nedorybėse paskendę, šnipinėję, skundę, melagingai kaltinę savo artimą – visi yra tos pačios motinos Lietuvos vaikai: niekam neturi būti užkirsta galimybė prisikelti, išpažinti savo kaltes ir sugrįžti į doros kelią”. (LR svarbiausių dokumentų rinkinys, Vilnius, “Mintis”, 1990,
Naujoje gyvenimo tikrovėje pasitaikė ir klaidų. Jos nebuvo vien ekonominio ar teisinio pobūdžio, bet ir moralinio, psichologinio bei religinio. Simptomiškas buvo jaunojo intelektualo, pasižymėjusio ir politiniu sąžiningumu, ir krikščionišku išmintingumu, Vaidoto Daunio išreikštas nuogąstavimas dėl resovietizacijos recidyvų, trukdančių desovietizuoti naujosios Lietuvos tikrovę. Kas būtent trukdė? Paklausykime jo minčių: “Sovietizacija turi daug požymių, bet vieną dabar norėčiau išskirti. Sovietizacija gilėja tuomet, kai daugėja demonizacijos. Sovietizacija ir demonizacija yra tiesiogiai susijusios. Kai kurie bičiuliai pastaruoju metu mėgino įžvelgti tiesioginį ryšį tarp Virgilijaus Čepaičio viešo pasirodymo spaudos konferencijoje ir suaktyvėjusių Rusijos užmačių. Nors tai įdomu, bet – neteisinga. Nepritariu tiems, kurie demonizuoja Virgilijų Čepaitį. Daugelis demonizuoja iš keršto. Bet vis tiek – demonizuoja, t.y. kviečiasi į pagalbą chimeras. Atkakliai demonizacinį darbą ne per seniausiai dirbo tie, kurie valstybės laikraštyje, kūrė “Voratinklį”. Iki pat šiol lyg ir neatsiprašyta, neatgailauta. Atvirkščiai: senuosiuose vynmaišiuose norima užraugti naują vyną, kuris, atseit, ir padės atsirevanšuoti naujuose rinkimuose”. (“Lietuvos rytas”, 1994 m.sausio 22 d.).
Vakaras poetui Vaidotui Dauniui atminti. Vytauto Visocko nuotr.
V. Daunio manymu, demonizacijos plitimą galėjo sutrukdyti valstybės vadovai, pavyzdžiui, V. Landsbergis ir A. Brazauskas, pareiškę, jog ir V. Čepaitis, ir K. Prunskienė – anokie ten “kagėbistai” ar blogiečiai. Deja, tokio svarbaus moralinio žesto, galėjusio padėti Nepriklausomoje Lietuvoje kurti taikingą politiką, vadovai nepadarė, taigi jų asmenyje nauja valstybė išsižadėjo tų intencijų, kurias viešai pareiškė 1990 metų kovo mėnesį. Stebint daug metų kurstomą socialinę šizofreniją, nemažėjančią nesantarvę, gal verta pritarti nuomonei, jog atgailauti turėtų ne vien tie, kurie vienaip ar kitaip susiję su KGB, bet ir tie, kurie iki šiol “mistifikuoja šią organizaciją, daugina chimeras, t.y. daro tai, ko mokė KGB”? (V. Daunys, ten pat).
Suprantama, nei išvežus KGB, TSKP, VRM bei kitų sovietinių struktūrų archyvus, nei juos sudeginus ar šimtui metų užrakinus, praeitis nedings. Su praeitimi galima “susitvarkyti”, tiktai ją kuo adekvačiau pergyvenus, išjautus, verifikavus, pasimokius. Tai – daugiau individualus procesas, todėl ir didžiausia atsakomybės našta turėtų tekti pačiam individui. Prievartos neturėtų būti (ji taikytina tiktai konkretiems baudžiamiems nusikaltimams), priešingu atveju demokratija pasuktų inkvizitorišku teisybės, įsitikinimų ar tikėjimo “atstatymo” keliu.
XXX
Gi didelė dalis komunistų partijos narių persiorientavo (galima tarti ir pompastiškiau – “atgimė iš aukšto”, t.y. paskatinti ar išjudinti kilnių patriotinių idėjų, suradę savo identiteto gelmėje asmeninės savigarbos, tautinio orumo likučius) ir pasuko su Sąjūdžiu arba bent tapo neutraliais istorinių įvykių stebėtojais. Ne vienas tautietis istorinių M. Gorbačiovo pervartų metu atsidūrė Maskvoje, kai kurie inteligentai iš vėlesnės jų veiklos jau laisvoje Lietuvoje galima spręsti, kad jie buvo “jelcininkai”, palaikė Rusijos demokratines jėgas, rusų tautos išsilaisvinimo iš totalitarizmo pančių siekį… Sąjūdinis laikas buvo gana patikimas “lakmuso popierėlis”, leidęs nustatyti mūsų anuometinės pilietinės ir patriotinės laikysenos laipsnį. Prisiminkime: daug kas iš dar tebebuvusių TSKP narių savo darbovietėse steigė Persitvarkymo Sąjūdžio pirmines grupes, organizavo karštas diskusijas, kai kas po 1990 metų Kovo 11-osios, pradėjus augti įtampai su TSRS ir kylant pavojui mūsų Nepriklausomybei, savo partinius, karinius bilietus, o karštakošiai net tarybinius pasus, “nukryžiuodavo” ant parlamento gynybinės sienos. Tarp panašiai pasielgusių buvau ir aš – subūriau LPS grupę “Literatūros ir meno” redakcijoje, persmeigiau ant barikados savo partinį bilietą, o apie išstojimą iš LKP pareiškiau laikraštyje “Respublikoje”: “Niekaip negaliu suprasti tų LKP narių ir tų nepartinių, kurie pradėjo negarbingą ambicijų, pretenzijų ir, kaip taikliai pastebėjo Kazys Saja, “opozicinio revanšo” vajų. Aš, kaip ir daugelis tautiečių, suprantu, kokį pavojų sukelia mūsų nevienybė ir kas ja tuoj pat pasinaudos. Todėl, suvokdamas, jog partiškumas šiuo metu tarnauja stabdžiu visuomenės vežime ir norėdamas palaikyti sąjūdines konsoliduojančias jėgas, išstoju iš LKP eilių. Mano partija tebūnie Lietuva” (1990 metų kovo 16).
Poetas Justinas Marcinkevičius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Grimzdau į malonų netikėtos laisvės svaigulį, organizuodamas “Literatūroje ir mene” aštrias diskusijas apie “baltąsias” ir “pilkąsias” istorijos dėmes, rašydamas straipsnius nacionalinės savigarbos, lietuvių kalbos valstybingumo, istorinių paminklų atstatymo bei naujų sukūrimo temomis. Pliekiau Raseinių partinę valdžią dėl G. Jokūbonio skulptūros Maironiui išniekinimo, “Respublikoje” kritikavau “laikinojo LKP CK” (nepamirškime – buvo ir toks!), jos narių bei “platformininkų” J. Burokevičiaus, J. Gurecko, J. Jermalavičiaus, J. Kuolelio, V. Švedo ir kitų veiklą, “Gimtajame krašte” (1989 07 12) džiaugiausi, kad aš – dar formaliai TSKP narys – jau galiu nebijodamas eiti į bažnyčią; į “Izvestijas” siunčiau atvirą laišką (“Lietuvos profsąjungos”, 1989, Nr.33) TSKP Centro Komitetui, paskelbusiam Kreipimąsi į Pabaltijo tautų žmones ir gąsdinusiam juos (“Žmonės privalo žinoti, į kokią bedugnę juos stumia nacionalistiniai lyderiai”, – buvo rašoma jame), ir skelbiau daug patriotinių ir religinių eilėraščių ir t.t. Simptomiškais laikyčiau straipsnius “Esu kaltas”, kuriame paveiktas įspūdingųjų 1988-ųjų metų, leidausi į socialpsichologines reminiscencijas, gana atvirai išpažinau savo pasaulėžiūros sovietizacijos ydas ir džiaugiausi atsiradusia istorine galimybe dvasiškai keistis, tobulėti. (“Literatūra ir menas”, 1989 01 11). Paminėtinas ir straipsnis “Musė – voro kolaborantė?”, kuriame aptariau anuomet pasklidusį ažiotažą dėl, neva, Justino Marcinkevičiaus kolaboravimo atvejo rašant apysaką “Pušis, kuri juokėsi”, palaikiau mokslininkės Meilės Lukšienės tolerantiškai išmintingą poziciją, anonimiškai apeliavau į savo paties biografijos “dėmėtąjį faktą”. (“Gimtasis kraštas”, 1992 02 16).
Laisvės svaigulys buvo toks stiprus, kad net tada, kai Nepriklausomos valstybės atstatyme jau pasireiškė ryškūs ekonominiai, socialiniai nesklandumai, prieštaringumai, aš stengiausi jų nematyti ir nepakančiai žiūrėjau į tuos trūkumus kritikuojančius, vadinau juos apsikrėtusiais sovietinių laikų nostalgija. Už pažiūrų bei veiksmų opurtonizmo demonstravimą karštai polemizavau su A. Juozaičiu, o buvusį “Komjaunimo tiesos” kolegą V. Matulevičių kaltinau už tai, kad jis, atseit, buvęs nomenklatūrinis tarybinis žurnalistas, drįsta savo “Krante” abejoti G. Vagnoriaus tinkamumu būti premjeru, kritikuoti V. Landsbergio bei visos “dešiniųjų” valdžios veiklą.
XXX
Grūto parko eksponatas. Keturi komunarai, už antilietuvišką veiklą sušaudyti Prezidento Antano Smetonos valdymo metu. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
Gal paradoksaliai nuskambės, tačiau manau, jog be tokios skaudžios biografinės patirties aš nebūčiau išsiugdęs šiandieninės, laisvos, demokratinės Lietuvos vertų idėjinių principų, atgaivinęs užžėlusių takų į bažnyčią, sukaupęs potenciją aukštesniems «dvasios skrydžiams». Vertinant Vytauto Kavolio matu, gal ir aš priskirtinas prie tų «egalitarinių konservatorių», manančių, kad į «paprasčiausią žmoniškumą» galima sugrįžti bet kada, remiantis savo paties prigimtimi: «Tačiau kad sugrįžtum į savo tikrąją prigimtį, reikia sukrėtimo, «krizinės situacijos» individo patirtyje». (Vytautas Kavolis. Žmogus istorijoje, Vilnius: Vaga, 1994, p.165). Asmenybės ir charakterio formavimasis tęsiasi visą gyvenimą ir, suprantama, ne vien dėl to, kad įvairios «krizinės situacijos» yra neprognozuojamos. Todėl svarbiausia žmogui tai, kokia yra jo viso gyvenimo kelio kryptis ir ėjimo tuo keliu tikslas.
O geriausias to kelio vektorius yra sąžinė; jeigu ji leidžia tau užmigti (pati būdama neužmigdyta), vadinasi, esi santarvėje su ja ir galutinėje kelio stotelėje neturėsi pagrindo pasmerkti savo traumuoto likimo.
Alfredas Guščius, literatūros kritikas, šios recenzijos autorius. Slaptai.lt nuotr.
Daug kur kalbama apie Vilniaus Lukiškių aikštę planavimą ir paskirtį. Kas bus su dar veikiančiu „pliažu“? Ar šis vasarinis pomėgis bus pratęsiamas? Meras Remigijus Šimašius nenori pasiduoti nei valdančiųjų lyderiui Ramūnui Karbauskiui, nei mums, kitaip manantiems…
Rupjūčio 4 d. per Lietuvos radiją vėl buvo apie tai kalbama. Pritariu rašytojui ir filosfofui Vytautui Rubavičiui, kad mintis apie tokį „pliažą“ – tai esanti didelė nuodėmė.
Lukiškių aikštę pavertė paplūdimiu. Slaptai.lt
———————–
O kodėl toks meras R. Šimašius negalėtų pastatyti pliažo Vilniaus Arkikatedaros aikštėje? Kas jam draustų? Kunigai, pats metrotopolitas bei tikintieji? O radijo diskusijoje dalyvavęs žurnalistas J. Vinokuras galėtų leisti, nes, atseit, ši aikštė nedraustinoje zonoje… Nusikelkime dar toliau nuo Vilniaus, – ar į Kijevą, Rygos, ar kitų sostinių aikštes. Vietoje Laisvės, Nepriklausomybės aikščių pribarstykime smėlio, įsteikime po pliažą, maudykles. Tegul piliečiai vaikštinėja pusnuogiai aikštėse, tegul į juos žiūri dirbantieji, tegul ir stebisi, kreivai šypsosi.
————————–
O man kilo šventvagiška mintis – tokį „pliažą“ tegul įsikuria pats Rusijos lyderis Vladimiras Putinas Maskvos Raudonojoje aikštėje, – juk čia ir Leninas, ir kai kurie jo pakalikai, kaip Stalinas, Chruščiovas, Brežnevas ir dar kai kurie jų pasekėjai galėtų pasidžiaugti ir pamosikuoti per nemirtingus sapnus!
Alfredas Guščius, literatūros kritikas, šios recenzijos autorius. Slaptai.lt nuotr.
(Etiudas apie rašytoją Petrą Dirgėlą)
Opių klausimų ir dėl Lietuvos praeities, ir dėl jos ateities nestokojama. 2016 metais pasirodė knyga „Apie Karalystę: Petrą Dirgėlą kalbina Vilius Bartninkas“. („Naujasis Židinys-Aidai“). Joje aplankytas jau sergantis Petras Dirgėla atsakė į lakoniškai pateiktus antikinę filosofiją studijuojančiojo V. Bartninko klausimus. Klausimai siauri, bet atsakymai platūs, juose ir asmeninė rašytojo patirtis, ir apmąstymai apie istorinį Lietuvos likimą. Knyga buvo aptarta Rašytojų sąjungoje, – susirinko daug rašytojų, skaitytojų.
Apie knygą parašė rašytoją gerai pažinojusi ir jo kūrybą giliai išmananti profesorė Jūratė Sprindytė („Metai“, 2016, Nr.5-6). Autorė savo straipsnį pavadino nedviprasmiškai – „Tvirtas Petro Dirgėlos buvimas“. Ir uždėjo Petro Dirgėlos motto: „Pasmerkimas pasmerktumui yra pašaukimas“.
Ir dabar išleidžiama nemaža istorinės lietuvių literatūros kūrinių. Bet juos aptariant Rašytojų sąjungos klube, kažkodėl vengiama atsiremti į Petro Dirgėlos literatūrinį patyrimą. O jis nėra toks beribis vandenynas. Na, taip, daug apysakų, novelių vaikams ir romanų. Bet yra ir esė bei išpažintinių Petro Dirgėlos knygų („Vėtrungiškoji dalia“, 1986, „Minijos žemė“, 1988, „Tranų pasaulyje“, 1990, „Gyvenimo intriga“, 2001), kuriuose išryškėja ir autoriaus požiūris į save, į savo tėviškę, į lietuvių prozą bei į savo kūrybos triūsą. Daug introspekcijos, bet ir atviro žvilgsnio į ateitį, į mūsų tautos likimą.
XXX
Todėl šis etiudas apie Petrą Dirgėlą tebus žiupsnelis į didelį Istorijos kalną, supiltą Petro Dirgėlos kūriniais. Apie Petrą Dirgėlą kai kuriuos kūrinius esu rašęs ir aš. O jo apsakymai, apysakos, ir ypatingai istorinių romanų ciklas „Karalystė“, bei įtemptas kūrybinis bei pilietinis gyvenimas dar laukia savo kvalifikuoto literatūrologinio įvertinimo, – monografijų, studijų. Pirmas mano etiudo tonas – asmeninis. 1987 metais grupė kultūros darbuotų vykome į Suomiją. Basčiausi po Helsinskio turgų, norėdamas parduoti „skystą daiktą“, kurio suomiai vyrai noriai pageidaudavo. Tame turguje pamačiau ir Petrą Dirgėlą, ir jis už „skystą daiktą“ tikėjosi įsigyti valiutos…
Dar jį menu iš anksčiau: grupelė literatų (A. Masionis, V. Brazauskas, J. Strielkūnas, E. Kubilinskas po kažkokio viešo renginio Rašytojų sąjungoje užsukome į Vilniaus „Palangos“ restoraną. Belaukiant patiekalų, užsimezgė ginčas dėl skirtumo tarp sekso ir erotikos. Menu, Petras uždėjo galutinį akcentą, pasakydamas, kad skirtumą tarp šių dviejų meilės sferų jis gerai žinąs, nes yra daug skaitęs šia tema. Aš, kaip mažiausiai eruduotas, stebėjausi Petro apsiskaitymu, kaip ir tada, kai grįžtant iš Suomijos, jis prisipažino suspėjęs pabuvoti kažkuriame Helsinkio istoriniame muziejuje ar archyve…
XXX
Mačiau Petrą ne kartą ir sakralinėje erdvėje, bažnyčioje, priimantį Švenčiausiąjį sakramentą. Jis buvo praktikuojantis katalikas, ne vienam plunksnos broliui atgiedojęs kapinėse „Viešpaties angelą“… Petras Dirgėla mirė 2015 metais; jam pačiam kapinėse „Viešpaties angelas“ nebuvo atgiedotas. Rašytojas Vytautas Martinkus apžvelgė Petro Dirgėlos kūrybos orbitą, apsistodamas ties jo romanų ciklu „Karalystė“ (1997-2004), kurio pirmojo romano „Benamių knygos“ (1997 ) knygos „Litorina“ herojus Tvirbutas žuvo, bet tapo prisikėlusiuoju, arba neprarandamuoju. V. Martinkus prie Petro kapo metaforiškai sujungė kūrėją ir jo herojų. 1979 m. Petras ir Povilas Dirgėlos išspausdino žurnale „Pergalė“ taip pavadintą romaną „Neprarandamasis“, kuris, išleistas atskira knyga, turėjo kitokį pavadinimą, – „Šermenų vynas“ (1980). Taigi V. Martinkus į vieną dialektinę vienumą suvienijo herojų ir autorių, – Petro Dirgėlos kūrybos savitumo turime ieškoti „dirgėliškame“dvasiniame dualizme. Be Dievo, be sielos ir dvasios dimensijų negalima prieiti prie Petro Dirgėlos kūrybos ir ją suprasti.
Rašytojas Petras Dirgėla
Petras Dirgėla, prisimindamas tokį atšiaurų savo romano sutikimą, 2014 metų vasarą filosofui V. Bartninkui pasakojo, bet pradėjo mintį nuo romano „Kūlgrinda“, (apie romaną rašiau ir aš, ir gana teigiamai), nuo jo sumanymo: „Ji buvo baigta 1980 metais. “Kūlgrinda“ man gimė sąmoningai ir racionaliai. Kai su „Kūlgrinda“ pasirodžiau akyse… Na, pirmiausia Romualdas Granauskas dar anksčiau sumalė į miltus mano su broliu parašytą „Šermenų vyną“. Granauskas galėjo parašyti: „Petras parašė blogą romaną“, tuomet būtume sukirtę rankomis, išgėrę po taurę. Bet jis pradėjo mane triuškinti istorijos lygmeniu, kadangi romane rašiau apie istorinius dalykus. Žodžiu, buvau sudirbtas kaip visiškas neišmanėlis, parašęs istorinį dalyką. Buvo toks Ambrasas Kazys, labai tarybinis žmogus. Jau čia neperdedu, paliudytų kiekvienas. Ir jis parašė: „Sic“, ir „Kūlgrinda“ įstrigo. Tai pilotinis kūrinys, kuris turėjo pramušti tabu liniją ir perkelti veiksmą į XV a. Prūsų sukilimą, bandymą atsiimti Klaipėdą…
Mane paprasčiausiai pristabdė. Visuomet pristabdydavo. „Kūlgrinda“ šiaip jau yra pusiau detektyvas, šiek tiek psichologinis. Bet taip priėjau ir prasiskyniau kelią į „Joldijos jūrą“… Tuomet jie (recenzentai, redaktoriai – A. G.) atleido varžtus ir galėjau kalbėti apie Lietuvą. Tačiau tai ne bet kokia Lietuva, ne šiaip „Lietuva, ašara akyje“. Juk ji buvo valstybė, su visais karaliais, dignitoriais. Tuomet suspėjo numirti Andropovas. „Joldijos jūrą“ parašiau dar sąmoningai eidamas į priekį Lietuvos istorijoje. Man nepasiekiamas tikslas buvo pereiti visą Lietuvos istoriją parašant romanų seriją“.*(„Apie Karalystę“, p. 26;). (Tą tikslą Petras D. pasieks tik po ketvirčio amžiaus užtrukusio intensyvaus darbo).
Apie sinchroną
Sinchronas tarp Dirgėlos romanų ir jų interpretavimo nebuvo greitai pasiekiamas. Žymus mokslininkas, kritikas A. Zalatorius analizavo brolių Dirgėlų stilių, idėjas, temas, ir jo analizę laikas pateisino. Apie romaną „Pogodalis“ (1978) jis rašė, teigdamas, „kad „Pogodalio“ pasaulis – ne mūsų pasaulis. Jame egzistuoja visai kiti dėsniai, iš kurių bene svarbiausi – vienkartiškumas, spontaniškumas ir atsitiktinumas. Sąlygiški ir patys romano žmonės. Jiems neįmanoma taikyti kokių psichologinių ar charakterio raidos sąvokų. Jie elgiasi kitaip, negu įprasta elgtis. Jų poelgius galima būtų sukeisti vietomis, ir nepastebėtume jokio vidinio pažeidimo. Jie greičiau panašūs į legendų ar baladžių personažus negu į gyvus žmones. Jų kančios ir aistros kupinos egzaltacijos ir ekstazės, o veikia jie impulsyviai, negalvodami apie ateitį. Tai savotiški temperamento, gyvenimo ar moralinių savybių simboliai, reikalingi argumentuoti ar kontrargumentuoti tam tikroms idėjoms. Juos turime priimti arba nepriimti – patikrinti jų savo patirtimi negalime. Juos reikia vertinti kitokiais kriterijais – prasmingumo, originalumo, įspūdingumo ir t. t., kurių nesame pratę taikyti personažams. Dirgėlos šiuo požiūriu varo mūsų prozoje, tame pernelyg subuitintame ir supsichologintame lauke, naują vagą, ir už tai juos reikia tik sveikinti“. (A. Zalatorius. „Prozos gyvybė ir negalia“. „Vaga“, 1988, p. 269. Kursyvas ir paryškinta –A. G.).
R. Granauskas savo kritiniame rašinyje kritikuoja „trijų krypčių“ autoriaus žvilgsnio spektrą, dėl kurio žiūrėtojas gali likti žvairiu. Neseniai išleidęs apysaką „Jaučio aukojimas“, turėjo įsiklausyti į žanro spėlionę, išreikštą kritiko A. Zalatoriaus, kad gal tai „legendų ar baladžių“ romanas, arba P. Bražėno, tai gal kūrinys, kurioje tarp fakto/įvykių, tarp įvaizdžių ar simbolių yra kontrastinių meninių prieštarų (P. Bražėnas. „Romano šiokiadieniai ir šventės“, 1983 m. p. 185). Profesorė Elena Bukelienė visada palankiai stebėjo Petro Dirgėlos kūrybą. Apie ciklą „Karalystę“ ji rašė: „Kita vertus, rašytojo siekis aprėpti istorijos visumą pretenduoja į dievišką matymą, o tai ir per sunku net talentingam žemės keleiviui. Petras Dirgėla parašė išmintingas knygas, kurios praverstų ne vien literatūros istorikams…“ („Naujausioji lietuvių lietuvių literatūra“ /1988-2002, p. 134, pabraukta – A. G.).
Beje, greta grožinių kūrinių Petras Dirgėla parašė keletą estetikos, istorinių bei politikos temas gvildenančių knygų. Citatų šiame etiude nemažai, iš kurių galima bus suvokti Petro Dirgėlos jausmų atšakas, nuotaikas, visą minčių judėjimą pasirinktąja istorijos interpretavimo prasme. Jau 1986 metais pasirodė „Vėtrungiškoji dalia“, „esė apie literatūrą ir gyvenimą“, kurioje apmąstomos lietuvių ir užsienio rašytojų eksperimentinės naujovės. Analizuodamas už save penkmečiu jaunesnio Sauliaus Tomo Kondroto kūrinius, rašė apie G. Markeso „magiškąjį realizmą“ ir pripažino, kad su tokiu stilistiniu metodu Kondrotas neturi nieko bendra. Kai 1967 m. pasirodė Gabrieliaus Markeso „Šimtas metų vienatvės“, Kondrotas pradėjo „ręsti“ pirmuosius „magiškuosius“ apsakymus, ir vadinasi, romano neskaitė, nes nemokėjo ispanų kalbos. Analizuodamas Saulių Kondrotą, Dirgėla rašė ir save: savitą pasakojimo būdą, idėjinę meninę programą ir požiūrį į pasaulį, – apie tokį stiliaus sąlygiškumą, kuris leistų įveikti mąstymo inerciją, „aiškiai suprasti ir atskirti, kada kalba tavo AŠ, o kada visi žmonės – tavo gyvenimo fonas. Be savito pasakojimo nėra ne tik gilaus menininko, bet ir apskritai rašytojo“. P. 207.
S. T. Kondrotas, kurdamas romaną „Žalčio žvilgsnis“, anot Petro Dirgėlos teiginio, „dažniausiai užrašo sufantazuotą, objektyviai neįmanomą kieno nors gyvenimo istoriją… Skaitydamas ir atsimindamas, norom pradedi tikėti, kad ta pasakojama sufantazuota istorija, ta autoriaus proto konstrukcija, tas į nieką nepanašus statinys ar raizginys turi kone tavo sielą. Kitaip tariant, pamatai savo sielą klaidžiojančią, beveik beklaidžiojant neįtikėtinai išsidraikiusią, į nieką kaip ir ana autoriaus konstrukcija nebepanašią, tačiau juo labiau geidžiančią tvarkos savyje ir šiame pasaulyje“. (Paryškinta – A. G. P. 216). S. T. Kondroto intelektas esąs apdorotas jo sielos kondicijos, tad kūriniuose atsiskleidžia po kasdieniškiausiais žodžiais… Po G. Markeso „magiškojo realizmo“, po S. T. Kondroto kūrinių analizės dar labiau sustiprėjo tasai Petro Dirgėlos noras eiti savuoju kūrybos keliu, kuriuo, kaip teigė J. Sprindytė minėtoje dialogo knygos „Apie Karalystę“ recenzijoje, „P. Dirgėlos kūrybai yra organiška mitologinė dimensija“.
Menininkas kuria… siela
O dabar mintys iš tų metų, kai Petras Dirgėla įnikęs kedeno istorinę medžiagą, ir rūpinosi romanų ciklo „Karalystės“ rašymu. 2001 m. pasirodžiusioje knygoje „Gyvenimo intriga“ (leidykla „Algimantas“), Petras Dirgėla rašė: „Menininkas dirba Dievo duotu instrumentu – siela. Kol menininkas girdi sielą, tiesa nepranyksta tamsoj, tiesa harmonizuoja dermę tarp žmonių. Dažnai tik todėl kelionė amžinuoju ratu nuo gimimo iki mirties ir prisikėlimo nepavirsta pragaru. „Tiesa yra tavo sieloje, atsakymas yra tavyje“. „ O jeigu ten nieko nėr?“ „Tada nėr apie ką rašyti“. Tačiau Dievo valia žmogus yra laisvas pasirinkti: kalbėti ar nekalbėti, rašyti ar nerašyti. Dievo valia žmogus yra laisvas sakyti tiesą. Arba nesakyti. Arba puošti naudingą melą, nes tiesa bendravime tebėra laikoma įkalčiu ir, savaime suprantama, tabu. Labai daug žmonių pasijunta laisvi tik tada, kai įsiviešpatauja gyvensena kurioje tabu – tariamai iš kiekvieno žmogaus savasties kyląs užsidraudimas nekalbėti ir nedaryti sau nenaudingų dalykų“. (Kursyvas – mano, p. 79- 80).
Rašytojas Petras Dirgėla
Yra dar viena Petro Dirgėlos organiškoji dimensija – Meilė, iš didžiosios raidės, su Dievo vardu. Apie ją Petras rašo minėtos knygos gale. „Ir: ir tik Dievo meilė, tik ji viena, nepaiso jokių mūsų apsisprendimų ir nepriklausomai nuo mūsų valios dalyvauja mūsų greitai praeinančiame gyvenime, padarydama jį amžinu, tai yra pastoviam ir iliuziniam žmogaus nusiteikimui „Dievas yra gerovė“ nuolatos atverdama tikrovę/…/ Kad ir susivienytų Europa ar visas pasaulis, kad ir nebūtų sienų ir visur tiktų tie patys pinigai, žmonės vis tiek norės apsibrėžti savitumų bent simboliais: štai mūsų hercogystė, grafystė, kunigaikštystė, o antai karalystė, carystė, chanatas ar emyratas“… Ir nors kiekvienoj grafystėj bus statoma kitokia šventykla, ir kitaip kalbama, Petro Dirgėlos įsitikinimu mūsų, lietuvių, kelias susijęs su Karalyste: „Ir karališkos mūsų valstybės kilmės mums niekada nederėtų išsižadėti – karalystė atvėrė mūsų tautą istorijai, tegul karalystė ir būna šios tautos savitumų teritorijos simbolis. Istorijos vyksme pradžia turi esminę vertę, o greitai keičiami daiktai vertės neįgyja“.
Nes tiek gražios idėjos, tiek ir šėtoniškos užmačios – visa tai, summa summarum, autoriaus nuomone, kuria istoriją. Lietuva išliko tik dėl tokio istorinio neišsipildymo. Taip galima pasakyti vos ne apie kiekvieną tautą. „Realybę, kurioje gyvena žmonės, kuria neišsipildymas, nes niekas niekada nepadaroma taip, kaip norima“. Raktiniais žodžiais siela, aš, tiesa, meilė ir istorija Petras Dirgėla grindė savo literatūrinę karalystės koncepciją. (P. 155, Paryškinta ir kursyvas –A. G.).
Apie istoriografinę metafikciją
Mokslininkai iš dabartinės literatūros reiškinių ar literatūrologijos naujovių sudaro „klimatines sąlygas“ kūrinių funkcionavimui. Rašytojas ir literatūrologas V. Martinkus Petro Dirgėlos romanų ciklą „Karalystė“ taip apibūdino: „Be abejonės, ir šiame, ir į jį panašiame kūrinyje poetinė fikcija (romano naratyvas) ir istorija (ideologinis naratyvas) yra skirtingi naratyvai, kuriuos (at)skiria tam tikros jų ribos. Tai, ką vadintume istoriografine metafikcija, iš pradžių ribas įsteigia, kad po to jas sujungtų, tik šitaip paliudydami jų abiejų – literatūros ir istorijos – sąsajas. Istorijos lauke vykstantys įvykiai vis dažniau literatūroje tampa dabarties įvykiais, o pastarieji gali būti suvokiami kaip istorijos lauko simboliai, mitiniai ženklai, politikos formos, socialiniai individų ryšiai“. (V. Martinkus. „Apie estetinę literatūros gyvybę“. Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla. 2010 , pabraukta –A. G. p. 281).
Petras Dirgėla susiformavo „klimatines sąlygas“ savajai kūrybai labai anksti. Savo estetinį credo Petras Dirgėla atskleidė 1979 metų pavasarį surengtame LTSR rašytojų sąjungos valdybos plenume, mąstydamas, kad „kol neaprėpsim svarbiausių mūsų gyvenimo reiškinių, kol nepaversime jų savo savo herojais, mūsų romanuose gyvens smulkūs žmogeliai su pusiau išpūstais, pusiau dirbtiniais likimais… Literatūra savo vidiniu dydžiu privalo prilygti gyvenimo dydžiui“. (Kursyvas – A. G.).
Minijos žemė. Šermenų vynas. Vėtrungiškoji dalia. Petro Dirgėlos romanai
Tokius patetiškus žodžius Petras Dirgėla, kaip leitmotyvą, pridėti prie dviejų originalių novelių apysakų vaikams: 1979 m. pasirodė novelių apysaka „Dvylika novelių vaikams apie Teodorą Milkų“ ir 1982 m. novelių apysaka „Mažas vaikelis su senelio lazda“. Tai – Petro Dirgėlos naujoviško prozos meno sampratos karkasas. Pasakojimo būdas iškeltas į tokį sąlyginį aukštį, kai abi apysakos priartėjo ar susigretino su literatūrinės pasakos žanru. Petras Dirgėla tarp savęs, autoriaus, ir personažų herojų nedaro esminio skirtumo, deda lygybės ženklą. Tuo apysakų turiniai įgavo užmojo gilumą ir mistiškumą. Pasirodžius šioms apysakoms, dar kartą įsitikinome Petro Dirgėlos prozos idėjinio bei meninio neišsemiamumu, didelėmis žodžio meno galimybėmis, – sąlygiškumu, fantazija, žmogaus gyvenimo prasme laiko amžinatvėje… Atrodo, kad iki Dirgėlos niekas nebuvo sukūręs tokio estetinio sugestyvumo literatūrinės pasakos apie šiuolaikinį žmogų. Todėl apysakos nuskambėjo ne tik kaip literatūrinės pasakos žanro kūriniai, o ir kaip autorių dominantys filosofiniai klausimai apie kultūrą, asmenybę, tikėjimą.
Novelių siužete retkarčiais pasirodo visai nepasakiškas herojus – patsai apysakos autorius Petras Dirgėla: „Pirmą kartą Heliodoras Pikutis jį pamatė 1979 metų rugpjūčio devynioliktą dieną ant aukšto Minijos kranto. – Na, aš esu Petras Dirgėla, – sumurmėjo jis. – Tikrų tikriausias tavo tėvas.
Buvo graži saulėta diena. Petras Dirgėla mėtė į viršų mažus vaikus. Jis buvo vienmarškinis. Jo rankos buvo neįdegusios ir tokios plonos, kad, rodės, sulūš lyg smilgos, gaudydamos krintantį vaiką. – Tu manęs nepakeltum, – tarė jam Heliodoras Pikutis.
Žinoma, – atsakė Petras Dirgėla. – Tu juk toks storas.
Ir Petras Dirgėla toliau sau mėtė į rankas į viršų pačius mažuosius“. P. 22
Autorius įveda save į autentiškos pasakos atomazgą, kai Heliodoras Pikutis nori atsisakyti senelio lazdos:
– Deja, – papurtė galvą Petras Dirgėla, – Niekuo negaliu tau padėti. Ši lazda – tavo kryžius. Ir niekas iš tavęs jo neatims. Ir niekas tau nepadės jį nešti . P. 134.
Ir kai Heliodoras bando aiškinti gyvenęs tiktai 1979 metais, tai autorius atsako:
– Na, ir kas? – išpūtė akis Petras Dirgėla. Ko tu suki sau galvą dėl tokių niekų? Nebūk kvailas! Dabar tegul tie, kurie skaitys tave, suka galvas, kaip tau pratęsti gyvenimą. Tai jau jų reikalas. Tegul jie tuo pasirūpina.
Taip taręs, Petras Dirgėla nuėjo švilpaudamas.“ P. 134. (Paryškinta – A. G.).
Šis mažas ir didelis žmogus savojo tikrojo be savo „tėvo“ Petro Dirgėlos, turėjo ir kitą tėvą ir motiną: „Heliodoras Pikutis žygiavo po atviru žvaigždėtu dangum. Dangus nei baugino, nei džiugino. Prieš milijardus metų numirus žvaigždė dabar buvo Heliodoro širdelė. Ji švytėjo šviesa, kuri ką tik užgeso danguj. Negyvasis kosmosas prisikėlė gyvose akyse ir gyvybės šiluma sušildė negyvąjį kosmosą. Heliodoro Pikučio siela tapo beribė. Jo tėviškė dabar buvo begalinė erdvė. Jo motina dabar buvo amžinoji materija. Jo tėvas dabar buvo amžinasis laikas…“ (Paryškinta ir pabraukta – A. G. P. 37).
Dirgėlai rūpėjo ne empiriškai susmulkinta buitis, sociumas, bet plačiai, maštabiškai pavaizduotas gyvenimas, iš čiurlioniškos-vizijinės aukštumos pamatytas žmogus, jo žemė, jo tėvynė, jo istorija. Santykis su dažnai jo kūriniuose iškylančia praeitimi, su Lietuvos istorija, nors istoriosofiškai žvelgiant ir voliuntaristiškas, bet visada originalus, pagarbus, neretai susakralintas.
Apie literatūrinį „kerštą“
Petro Dirgėlos romano ALIBI KNYGOS (2004) trečiojoje knygoje „Atsisveikinę žmonės“ (p. 281, 282) yra įsimintinas simbolinis vaizdas. Jame kalbasi Simonas Grygas su Zaviša, kuris, kaip pats sako: „Aš baigiu ketvirtą šimtą metų, negaliu numirti, visi juokiasi, niekas nesako, kad taip nėra… Aš negaliu numirti, nes nuolatos reikia derėtis su rusais… Argi tu, Simonai, laikytum savo giminaičiu protėvį, gimusį prieš keturis šimtus metų, jeigu Dievo valia jis tebegyventų? Sakau tau teisybę: mano palikuonys nebėra mano giminaičiai, tačiau jie visi tebesilaiko mano susitarimo su rusais…
– Kokio susitarimo?
– Karūna – carui. Ne Habsburgams. Carui.
– Jergui. Reikia susitarti, kad Jergui…
– Kokiam Jergui?
– Norėčiau pasikalbėti su jumis akis į akį…
– Na, mano istorija yra paprasta, – pradėjo Grygas. – Laikiau bandą jaučių. Atsikračiau jos. Pasilikau vieną gyvulį. To gyvulio pasiimti ateis Jergus.
– Jergus – to gyvulio? Kodėl to gyvulio?
– Todėl, kad tą gyvulį mes paaukosim.
– Jergui?
– Jergui. Jautis atplauks iš jūros… Aukos pasiimti ateis Jergus…
Zaviša pašėlo juoktis, juokėsi nuoširdžiai, su vaikiška nuostaba.
– Pasiimti aukos!.. Kur jau ne!.. Kaip neateisi pasiimti aukos!.. – staiga liovėsi juoktis ir tarė: – Grygai, velnie, apie ką tu šneki? Kas jau kas, o tu tikrai žinai, kad Jergaus nėra.
– Na, ir kas, kad nėra? Jergaus mes šaukiamės daug metų, ir nors tikrovėj Jergaus nėra, sąmonėj – jau yra.
Manai, kad tikrai?
O kaipgi? Jei yra sąmonėj, atsiranda ir tikrovėje. Pamatysite Jergus ateis pasiimti aukos. Atsistos prieš minią…
Ir visi pamatys, kaip suleidžia dantis į kepamo jaučio kulšį!
Taip, iš tikrųjų, jautį mes neišvirsim, o iškepsim. Jaučio kepimo šventė – štai kaip pavadinsi aukojimą. Į aukojimą žmonių susirinktų ne daugiau kaip į bažnyčią. Į kepimo ir valgymo šventę plūs kaip kaip į turgų.
O! Jei dar kepėjupakviestumeGranauską…
Ne, – papurtė galvą Grygas, – ne. Granausko laikai praėjo. Granausko laikais žmonės mažai valgė, daug gėrė, pašėlusiai mylėjosi, ir alkanų nebuvo. Net ir dusdami nuo persivalgymo, siaubingai nerimauja, ką valgys rytoj. Mes jiems kalbėsim: imk, žmogau, kąsnelį, jis riebus, minkštas, kvepia dūmais, valgyk ir užgerk, o štai Jergus, antras Dievo motinos sūnus, pasveikink jį…“ (Kursyvas ir paryškinta –A. G., p. 281, 283).
Petro Dirgėlos romanas „Karalystė”
Maniau, kad Viliaus Bartninko knygoje „Apie Karalystę“ rasiu Petro Dirgėlos pastebėjimą ar užuominą apie tai, kas jį įkvėpė pasinaudoti R. Granausko „Jaučio apysaka“. Bet neradau nieko, – gal klausėjas nebuvo skaitęs tos knygos? Nežinau, kaip sureagavo pats R. Granauskas į tokią savo apysakos „interpretaciją“, ir jis spaudoje pratylėjo. Gal su didėjančiu amžiumi ateina išmintis, gal jam užteko prisiminti Petro Dirgėlos įžvalgą esė knygoje „Vėtrungiškoji dalia“ (1986 m.) apie save: „Neabejoju, Romualdo Granausko kūrybos lietuvių literatūros istorija niekada neužmirš. „Duonos valgytojų“ ir šiandieniam skaitytojui užtenka, kad patirtų granauskiškąjį dvasingumą. Niekas negalėtų Granauskui prikišti, jeigu daugiau jis nebeparašytų“, (p. 61). Rinkinys „Duonos valgytojai“ pasirodė spaudoje 1975 metais, jis buvo pradedamas apysaka „Jaučio aukojimas“.
Panaudojus „jaučio“, „jaučių bandą“, „jaučio aukojimas“ žodžius, nejučia prisimename sąšauką su Romualdo Granausko garsios apysakos „Jaučio aukojimas“ pavadinimu… Taip, po maždaug 30 metų, išnaudodamas savo potencionalią/mitinio/ stiliaus jėgą, Petras Dirgėla įrodė žaismingą atpildą arba „literatūrinį kerštą“ savo geram bičiuliui Romualdui Granauskui. Vietoje „keršto“, – šviesus ir džiaugsmingas R. Granausko apysakos pavadinimo ir R. Granausko laiko „dirgėliškas“ panaudojimas.
Simonas Grygas apie lietuviškąjį epą
„Karalystės“ ciklo dalyje „Alibi knygos“ (2004), ketvirtoje knygoje „Balkonas“ Simonas Grygas interpretuoja savojo lietuviškojo epo ištakas:
„Teisybę pasakius, aš nežinau, kas iš tikrųjų įvyko per aukojimą, tačiau po aukojimo aš vėl, kaip jaunystėje, ėmiau laikyti save šviesiaeiviu…„Malonusis skaitytojau, jaunystėje aš džiūgavau, kad esu lietuvis, lietuviai nebuvo susikūrę epo, nebuvo jokių įrodymų, jog epas būtų sukurtas ir dingęs, taigi, maniau aš, lietuviai nesukūrė epo, nesukūrė nieko, ko iš tikrųjų nebuvo. Ir vėliau, kai mitu tapo mano motinos mirtis Melnos kalvose (…), kai pačios Melnos kalvos girėnų vaizduotėse ėmė virsti nesamu, tikresniu už tikrovę, aš išsigandau, šokau aprašinėti nesamus žmones esamose vietovėse, esamus žmones nesamuose įvykiuose, esamus įvykius nesamose mintyse, man atrodė, prieš girėnų akis turėjo iškilti didžiulė beprotybė, kuri ir juos išgąsdintų, sugrąžinti į tikrų tikriausią esmą, tačiau taip neatsitiko, girėnai rodė į beprotybę ir sakė, kad tai jų gyvenimas, kad tai tiesa (…), ir tada aš pradėjau rinkti jaučių bandą, mane užvaldė noras paaukoti tūkstančius jaučių, kad visi mano mielieji gentainiai (…) apsitaškytų nekaltų gyvulių krauju ir suprastų savo kaltę. O nereikėjo kraujo upelių. Užteko vieno jaučio…. Negerai (…), kad aš pradėjau didžiuotis, per anksti, dar nežinia, ar aukojimas iš tiesų baigėsi“… Šiuose šviesiaeivio Simono Grygo žodžiuose atsiskleidžia ir paties Petro Dirgėlos lietuviško epo mitografinės genezės ištakos. (Kursyvas, paryškinta ir pabraukta – A. G. P. 330, 331.)
Man vieni gražiausių visoje Petro Dirgėlos istorinėje prozoje yra romanų dilogija „Joldijos jūra“ (1987, 1988) ir „Litorina, Litorina“, „Giria“, įeinantys į „Karalystės“ ciklą („Benamių knygos“), pasirodžiusios 1997 metais.
Apie „Joldijos jūrą“
Organiškas, suderinantis dirgėlišką realizmą, istorijos žinias ir fantastikos dermę, stilius. Pasakojimą autorius veda per herojų Tvirbuto, žudyto ir prisikėlusio, neprarandamojo, kalbančio pirmuoju asmeniu, giją. Visa tai, ką Petras Dirgėla suprato, skaitydamas G. Markeso, J. Bobrovskio, S. T. Kondroto, R. Granausko, J. Apučio, B. Radzevičiaus, R. Šavelio, S. Gedos, V. Skripkos kūrinius bei kitus lietuvių ir užsienio rašytojus, ką suvokė, studijuodamas Lietuvos bei pasaulio istoriją, – turėjo rastis savaime, natūraliai. Neveltui Petras Dirgėla rašė literatūrines pasakas, kuriuose jis, autorius, kalbėjosi su savo herojumi Heliodoru Pikučiu, gyvenančiu plačioje kosminėje („begalinė erdvė“) tėviškėje, kurio „motina dabar buvo amžinoji materija. Jo tėvas dabar buvo amžinasis laikas“.
Joldijos jūra. Petro Dirgėlos romanas
Šitame laiko bei erdvės kontekste, pripildytame Petro Dirgėlos mitinės fantazijos, ir tegalėjo atsitikti taip, kaip porino Simonas Grygas,- išradingas laiko bei erdvės stilistinis kaitailiojimas, mirtingumo – nemirtingumo sąsajos Tvirbuto bei Zavišos gyvenimuose.
„Nematomi ir negalėdami matyti…“
Ribos tarp tikrovės ir meno nepaisymas yra vienas švenčiausių Dirgėlos meno fenomeno apibrėžimų… Ir tai, kad „faktai – tai nėra tiesa“. 2001 metais „Gyvenimo intrigoje“ P. Dirgėla samprotavo, kad mūsų, lietuvių, nedaug, ir pro iliuzijų miglą /tiulį/ negalėdami pamatyti savęs nei iš arti, nei iš toli, mums atrodo, kad kažkas esąs „tolybėje stebėtojas“ mato mus kitokius. „Nematomi ir ir negalėdami matyti, mes taip sutelkiame į dėmesį į savo atskirumą ir vienišumą, kad imame neapakęsti artimųjų, kurie čia pat trina šonus. Mes dūstam nuo kits kito artumo. Nevertinam kits kito darbų. Landsbergio nepripažįstam. Lubį prakeikiam. Iš Šliogerio šaipomės. Erlicką aukštinam. Ir vis abejojam, ar mes teisūs. Tiesą apie savo žmones mūsų tauta šiaip taip susirankioja praėjus 100 ar 500 metų. Deja, ne visada ir ne visą“. (Kursyvas – A. G., p. 108).
„Gyvenimo intrigos“ pabaigoje, prisiminęs kunigą Kazimierą Vasiliauską, 1995 m gavusį Santarvės premiją, ir remdamasis Naujuoju Testamentu, sukuria dirgėlišką sentenciją apie Naująją evangelizaciją. Pagal ją „kiekvieną žmogų laiko Dievo paveikslu, moko jį mylėti, suprasti, jam atleisti, tačiau – ir tai yra svarbiausia – kelia žmogui dar uždavinį: „Kelkis.“ – Aš jau buvau atsikėlęs‘‘. – Dar kartą kelkis“. – Aš buvau atsikėlęs daug kartų.“ – Kelkis tol, kol prisikelsi“. P. 140.
Petras Dirgėla, kaip rašytojas ir istoriologas, rėmėsi mūsų tautos šviesuolių, prie kurių priskiria ir Tvirbutus, tuos nemirtinguosius. Apie juos knygoje „Apie Karalystę“ aiškina Viliui Bartninkui, o kartu ir mums: „Karalystėje“ Tvirbutai tampa nemirtingi… Tai vienintelė išgalvota linija romanuose. Tvirtuto linija – tai nežinomųjų linija, kurie labai daug padarę, gyvybėmis, krauju, mūšiuose išsaugoję, išlaikę mūsų suverenitetą… Visa Tvirbutų istorija skirta atminti tuos žmones, kritusius mūšiuose, dalyvavusius diplomatijoje ar paprastame valstiečio gyvenime. Visa Tvirbutų šaka yra tarsi mūsų tautos gyvybės medis“. P. 63. O kalbai nukrypus į istorinius asmenis, Petrui Dirgėlai svarbiau „filosofinis požiūris į tautą“: „Kai pasakoji apie visus šiuos dalykus – diplomatus, valdovus, jų narsą ir išmintį, asmeninio gyvenimo dramas , – vis tiek juntamas Tvirbutas, filosofinis tvirbutas“. P. 64 (Paryškinta – A. G.)…
Alfredas Guščius, literatūros kritikas, šios recenzijos autorius. Slaptai.lt nuotr.
Šiandien daug kalbama apie „testamentinę“ knygą, pasirodžiusią po dvidešimt penkių metų nuo rašytojo Juozo Baltušio mirties, pavadintą „Vietoje dienoraščio“ (1970- 1975). Ją išleido 2019 metais Lietuvių rašytojų leidykla; knygos tiražas pakankamai didelis, prie jos bibliotekose, kaip girdėti, kaupiasi skaitytojų eilės. Atsiminimai dar nebaigti leisti, knygą papildys kitos dalys.
Tą dienoraštį aš dar perskaitysiu vėliau, o dabar mane domina Juozo Baltušio kelionių įspūdžiai po JAV „Tėvų ir brolių takais“. Parašyta knyga labai seniai, 1967 metais. Ji labai patiko skaitytojams, o ją komunistinė nomenklatūra „išėmė“ iš apyvartos. Ją dar buvo galima buvo nusipirkti turguje, permokant už ją. Kas tai nomenklatūrai nepatiko?
1995 metais pasirodė mokslininko Vytauto Kubiliaus knyga „XX amžiaus literatūra“, kurioje mes, skaitytojai, ieškojome kvalifikuoto žodžio apie lietuvių rašytojų knygas. Gal ten rasime atsakymą? Atsiverčiu ją ir randu: „Apybraižoje „Tėvų ir brolių takais“ su liaudišku humoru buvo stilizuotas Amerikos lietuvių žargonas“. Tiktai vienas žinomo mokslininko sakinys. Ir jis yra, švelniai tariant, mums, skaitytojams, -nelauktinas.
Visa kelionės įspūdžių knyga „Tėvų ir brolių takais“ man paliko gerą įspūdį. Lėktuvai, su kuriais teko rašytojui daug keliauti po užsienio šalis, užima atsiminuose daug vietos, ir tie vaizdų skrydžiai į JAV poetiškai aprašyti. Štai kelionė oru į JAVmiestą Niujorką: „Staiga po lėktuvo sparnais – properša. Fantastikos nebėr. Apačioje atsiveria vandenynas. Tolimas, rūstus. Ritasi bangos, aukštumu gal trigubai pralenkiančios Šatrijos kalną, paslaptingės už A. Vienuolio Kaukazo legendas. Vien dešimties kilometrų nuotolis švelnina jų grėsmės įspūdį, užglosto šiurpą širdyje“. Žinoma, Juozo Baltušio mintys apie kapitalą, dolerį, apie negrų segregaciją, apie taiką, apie žmonių lygybę, apie JAV imperalizmą, apie „kairę – dešinę“, pastoviai nukreipiant į komunistinę „kairę“, nieko vertos. Bet kodėl visa apybraižų knyga buvo komunistinės nomenklatūros uždrausta?
O įspūdžiai po JAV įvairūs, jie prasidėjo nuo minčių, jausmų apie Niujorką, apie pirmąjį miestą, į kurį atkeliavo devynių tarybinių menininkų grupė iš Tadžikijos, Gruzijos, Kazachstano, Ukrainos, Maskvos. „Į jų tarpą įsispraudžiau ir aš, parašęs vieną vienintelį savo gyvenime kino scenarijų. Maskvai atstovauja plačiai žinoma rusų vaikų rašytoja Agnija Barto. Su ja ir jos vyras, Maskvos universiteto profesorius, reto intelekto ir takto žmogus, vis dėlto liekąs savo garsios žmonos šešėlyje“.
Turistai apsigyveno viešbutyje „Hilton Statler“, ir autorius iš jo paskambino rašytojui niujorkiečiui Rojui Mizarai. Jis atvyksta su automobiliu, kurį vairavo žmona Ieva, svečias su niujorkiečiais pokalbį tęsė kavinėje. Tas pokalbis vėlų vakarą kavinėje apybaižoje neaprašytas.
O apie miestą Niujorką autorius rašo: „Niujorką galima mylėti. Šito niekas nedraudžia. Galima ir neapkęsti. Irgi niekas nedraudžia. Negalima tiktai vieno – ignoruoti. Šito neleidžia pati mūsų žmogiška prigimtis. Galima Niujorką girti, peikti, keikti, liaupsinti, tačiau visai bergdžias dalykas stengtis jį sumenkinti, mažinti jo reikšmę“.
Juozas Baltušis. Lietuvos literatūros ir meno archyvas
Štai autoriaus žvilgsnis į namus, be žalios augmenijos: „Joje – tujos. Ne auga, tiktai smilksta. Tai bene vienintelis žaliasis miesto centro papuošalas. Ir ne prie namų. Anaiptol. O dar rečiau pamatysi tarp dangoraižių žiedais nubirusią aikštelę – ilgą ir siaurą, krūmelių suspaustą iš visų kraštų. Per namų aukštybes gatvės tokios siauros, tarytum nė ne gatvės, o chirurginės prapjovos milijonais langų žiburiuojančio granito uolynuose“.
Niujorke jis kartu su kitais turistais kilo į viršų (į aukščiausią pastatą Emper steit bildingą), kurio miesto vaizdas iš viršaus pasirodė toks: „Žvelgiant Niujorkas atrodo lyg ir ne miestas, vien kažkoks telkinys kristalų smaigaliais į viršų. Toli apačioj, kažkur tarpmūrių gilybėse, juda, kruta, bėga tartum pabaidyti įvairiaspalviai vabaliukai. Labai ne iš karto suvoki, kad tai – automašinos“.
Turistai aplankė Metropoliteno dailės muziejų, kuriame daug lankytojų: „Eina jaunuoliai ir jaunuolės, eina vidutinio amžiaus žmonės, vesdamiesi už rankų vaikus, ir eina gilios senatvės metų naštą nešą žilagalviai, ir moksleiviai, studentai… Ištisos klasės moksleivių, pakilusių nuo suolų. Ir ištisos mokyklos. Su spalvotomis kepurėmis ir uniformomis, skiriančiomis vieną mokyklą nuo kitos. Su mokytoju arba gidu priešakyje“. Sužavėtas impresionisto Klodo Mone tapybos kūriniais, Baltušis rašo: „Oi Klodai, Klodai… Tegu visi velniai tave, Klodai, su visa demoniška talento jėga, viso tavo gyvenimo didybe! Laimingas, kas pastovėjo ties tavo drobėmis, kas išgyveno visą gamą žmogiškų jausmų. Laimingas, kas dar pastovės. Tokių bus tūkstančiai. Tūkstantis tūkstančių. Gyvuok, Klodai!..“
Aplankyta ir Suvienytųjų Nacijų Organzacijos būstinė, prie kurios rašytojui įsimena vaizdas: „Graži būstinė, nieko nepasakysi, pykti ant Amerikos statybininkų negalima. Tiesiog dangoraižis, paplokščiu konusu iškilęs virš daugelio savo kaimynų. Linijos grakščios, lengvos, be galo lakoniškos. Nieko nereikalingo. Jokių puošmenų. Didžiulė aikštė aplink pastatą išdėta skaldytais akmenimis, jos pakraščiais pamėtėta po medelį, po suolą poilsiui. Erdvu, šviesu, laisva. Erdvumo įspūdį dar padidina vandenyno artumas. Bangos skalauja vos ne pačią rūmų papėdę. Ir visas jis, šis pastatas, žvilga tūkstančiais veidrodinių langų, tviska plienu ir nikeliu, viliote vilioja į vidų. Mums lankantis, čia nevyko jokios sesijos, ir jokios asamblėjos. Rūmai, galima sakyti, tušti“.
Pabuvota prie centrinio JAV banko, apsilankyta garsiajame Solomono Gugenheimo moderniojo meno muziejuje, pavažinėta ir Brodvėjaus, ir Volstrito, ir Harlemo apylinkėmis, susitikta ir su Berklio universiteto studentais, matytos Holivudo aktorių repeticijos. Matytos bažnyčios, ir katalikų, ir kitų tikėjimų. Apžiūrėta kapų parduotuvės, pasidairyta į moterų bei vyrų dailias aprangas, kostiumus, šukuosenas, pasidomėta apie amerikiečių gyventojų punktualumą, kai kavinėje, valgykloje tuoj pat priešauis klijentą prisistato padavėjai. Yra epizodai apie butus, baldus, pamatytus paties rašytojo.
Palyginęs su Lietuvoje matytais butais, autorius rašo: „Skirtumas tik tas, kad Amerikoje daug labiau vertinamas grynas oras. Kiekvienas daiktas bute, užimantis vietą, o tuo pačiu atimantis iš žmogaus orą, be mažiausio pasigailėjimo vejamas lauk. Net ir pats mažiausias. Nėra jam vietos ant lovos, nei po lova“. Taip amerikiečiai „padeda išlaikyti butuose pavydėtiną švarą“. Taip Juozas Baltušis iškelia ir amerikietiškus baldus, kurių pas mus „gainiojasi kiekvienas snobas, ir kuriuos, nežinia kodėl, priimta vadinti moderniškais baldais“.
Daug minčių ir apie darbą, apsilankęs pas stalių, išgirdo Juozas Baltušis: „Niekur taip nedirbama, kaip čia, Amerikoje. Ir dirba šitaip visi. Net miljonieriai dirba su didžiausiu įtempimu. Galima sakyti, kad jie dirba daugiau už savo klerką. Amerikoje visi dirba“.
Skyrelyje „Susirinko daug žmonelių“ Juozas Baltušis rašo“: „Būtų labai keista ir klaidinga manyti, kad visi Amerikos lietuviai tokie, apie kokius kalbėta aukščiau. Kaip žinia, pasaulyje nėra nieko monolitinio nei idėjine, nei materialine prasme. Net paprasčiausias laukų akmenėlis susideda iš kelių sudėtinių dalių. Nėra monolitinis reiškinys ir lietuviai Amerikoje“. Autorius jautriai aprašo Čikagos lietuvių patriotinę veiklą, kai „staiga atsiduri lyg tokiam kvartale, tarytum būtum patekęs į Kauną, Prienus ar Panevėžį. Žvelgi iškabas ir nelabai nori tikėti akimis. Saliūnai, valgyklos, parduotuvės, moterų kirpyklos, tai vis: „Neringa“, „Palanga“, „Gintaras“, „Dainava“ ,“Gražina“, „Nida“, „Pajauta“, „Dubysa“. Žengei žingsnį, ir tavo ausis pagavo lietuvišką žodį, akimis vėl susidūrei su giedru tėvynainio žvilgsniu. Visai sulietuvėjo Niujorkas ir Čikaga“.
Juozas Baltušis. Tėvų ir brolių takais
Juozas Baltušis labai palankiai rašo apie žurnalistą Antaną Bimbą, „už jo taurumą, nepalenkiamą tiesumą, mokėjimą suprasti žmonių mintis ir jausmus, gilų intelektą, proto blaivumą“. Apie mirusio poeto Juozo Tysliavos žmoną Valeriją: „Buvo ji giliai prislėgta sielvarto dėl mylimo vyro mirties, atvyko išpildyti paskutinės jo valios: palaidoti Lietuvos žemėje jo pelenų, kuriuos ji ir atvežė urnoje… Jau per pirmuosius susitikimus su ja pajutome, kad tai gana aukštos kultūros, subtilios mąstysenos, didelio takto moteris, jaunystėje palikusi Vilnių“. O Valerija Tysliavienė, pajutusi lietuvių rašytojų dėmesį ir pagarbą, sugrįžusi Amerikon, laikraštyje „Vienybė“ , paveldėtame iš vyro, ir dabar redaguoja kartu su Salomėja Narkeliūnaite, palankiau rašė apie Lietuvą.
Ne sykį suskambėdavo viešbučio telefonas, pasigirsdavo lietuvių balsas, kviečiantis Juozą Baltušį į susitikimą. Įsiminė vienas vyriškis, pakvietęs į savo butą. Jis buvo kritiškai nusiteikęs, smarkiai kritikavo Lietuvos gyvenimą komunistų santvarkoje, kad mums neužtenka maisto, kad prie visų parduotuvių eilės, bet į eiles leidžiami tiktai rusai ir mongolai, kad lietuviai turi mirti badu, kad geriausius butus geriausiose miestų kvartaluose užėmę vėlgi rusai ir mongolai, kad visas tarnybas ir geresnį darbą irgi pasigrobę rusai ir mongolai, lietuviui palikdami tiktai sargo arba šiukšlių vežėjo pareigas.
O kai Juozas Baltušis apžiūri lietuviškas tradicijas primenantį butą, rašo: „Taip, taip, mielas skaitytojau, čiurlena natūralus tikras vanduo, bėgąs srovele tarp miniatiūrinių, pasakyčiau, dekoratyvinių lauko upelio krantų. Ant šitų krantų medžiai. Irgi miniatiūriniai. Ir krūmai. Ir lauko akmenys samanoti. Ir viskas taip tikra: jeigu ne miniatiūriškumas, pasijustum bestovįs Lietuvoje ant vieno iš tūkstančių jos upelių kranto.
Sunki ašara nuriedėjo šeimininko skruostu.
Užaugau čia. Prie šito upelio. Basas bėgiojau…
Ilgai tylime abu.
Sugrįšite, žemai nusileiskite Lietuvos žemei,- paprašė jis.
Geriausiai būtų, jeigu tai padarytumėte jūs pats. Štai ateinančią vasarą imkite ir atvažiuokite. Su žmona, su vaikais, visi. Arba ir vienas. Kaip jums geriau išpuola.
Pėsčias nueičiau!
Kas kliudo?
Atsakymo nėra.
Vadinasi, nepasitikite mumis? – klausiu jį. – Jūs manote, kad Sibiras be jūsų nebegali išsiversti?
Nereikia ironijos…
O ko reikia? Kas kliudo jums aplankyti Lietuvą?
Šito geriau neklauskite.
„Geriau neklauskite“. Tokius žodžius girdėjome ne vienoj vietoj ir ne iš vieno žmogaus“.
Pabuvojo Juozas Baltušis ir į pensijas išėjusių miljonierių viešbutyje „Dreikas“, kur senukai lošia kortomis. Jis rašo: „Dega žvakės, nūnai labai madingos Amerikoje, kartais net labai demonstruojamos. Milijonieriai nedemonstruoja. Jie saugo akis. O akių jiems reikia stiprių. Kad galėtų nemirkčiodami žiūrėti į akis tiems, kas krauna jiems milijonus. Su prastomis akimis nieko gero nesuveiksi. Jas užplūs ašaros. O ašaros juk visuomet iškraipo realybę. Saugo akis ir šitie, „buvusieji“. Vyrai sėdi tyliai. Rūko metrinius cigarus, kokių parduotuvėse nepamatysi net Amerikoje. Specialus užsakymas. Prie atskirų nedidelių staliukų sėdi moterys. Irgi žilos. Ir liesos. Tylėdamos dėlioja kortas ant staliukų“.
————————–
Knyga stora, bet jos neprailgsta skaitant. Ir parašyta gana seniai, septintajame dešimtmetyje, pirmojo lankytojo iš Lietuvos. Aplankęs paskutiniąją kelionės po JAV vietą, Disneileidą, ir įteikęs jaunutei ir dailiai apsirengusiai vadovei Dolores, autorius rašo: „Apdalijo ji mus visus atminimo dovanėlėmis, palinkėjo geros kelionės atgal į tolimą tėvynę. Atsilyginome ir mes jai savais suvenyrais. Prisegiau ir aš nediduką gintarėlį. Ką gi, tegu švyti. Šiaip taip, čia pabuvojo bene pirmasis lankytojas iš Lietuvos. Vėliau, žinoma, lankysis tokių ir daugiau. Daug lankysis. O dabar štai šitaip.
Atvažiuokite būtinai!– vėl kviečia Dolores.
Atvažiuosiu būtinai! – sakau jai. – Štai anūkai pasiūgės, paimsiu juos už rankų ir atsivesiu. Visi ateisim į Disneleidą. O jūs pas mus atvažiuokite. Disneileido dar neturime, bet kai ką turime parodyti.
Seniai svajoju, – pripažįsta Dolores, nusiplieksdama raudone. – Gal kad ir pavyks. Juk svajonės išsipildo kartais, tiesa?
Žinoma! Reikia tik labai karštai svajoti.
Tada tikrai išspildys!
Taip ir paliekame Disneileidą, tuoj pat pasinerdami į nesibaigančių automašinų srovę, užtvindžiusią visą didį plentą nuo Disneileido iki Holivudo centro.“
——————————
Keliavo Juozas Baltušis plačiai – po Aziją, Europą ir po JAV. Pats Juozas Baltušis autobiografijų knygoje, išleistoje 1989 metais, iš visų savo knygų geriausiomis laikė: „Iš visos savo kūrybos paskaitomomis (ne tobulumu, o būtent paskaitomomis) laikau dvi knygas: „Parduotų vasarų“ I tomą ir „Su kuo valgyta druska“ I tomą. Visus kitus kūrinius šiandien rašyčiau kitaip. Deja, šaukštai po pietų“.
Niujorkas. Slaptai.lt nuotr.
Išėmę iš apyvartos knygą „Tėvų ir brolių takais“, komunistinė nomenklatūra padarė klaidą. Aš ją iš naujo perskaičiau knygoje „Kas dainon nesudėta“, pasirodžiusioje 1976 metais, kur šalia įspūdžių po Lietuvą, Kirgiziją, Tadžikiją, buvo ir įdėta ir Juozo Baltušio knyga, sukėlusi daug ginčų. Skaitytojams ji patiko, bet komunistinei valdžiai – ne…
Alfredas Guščius, literatūros kritikas, šios recenzijos autorius. Slaptai.lt nuotr.
Elenos Červinskienės „Silpnųjų jėga“ išleista pavėluotai, nors ant jo pirmojo viršelio uždėtas antspaudas su žodžiais „Tremties archyvas“. („Vaga“, 1995). Kiek tokių atsiminimų skaityta, – juos parašė ir Dalia Grinkevičiūtė, ir Antanina Garmutė, ir Marytė Kontrimaitė, ir Napalys Kitkauskas, ir Izidorius Iganatavičius, ir Vytautas Jakelaitis, ir kiti tremtiniai…
Vokiečių rašytoja Ana Zėgers parašė romaną „Stipriųjų jėga“, išverstą į lietuvių kalbą. Rinkdamasi knygai pavadinimą, turbūt autorė žinojo šį faktą, ir vietoj „stipriųjų“, pasirinko „silpnųjų“, žinojo, ką daro. Nuo 1957 – 1992 ji metų skaitė paskaitas Vilniaus universitete apie rusų literatūros klasikus Levą Tolstojų, Fiodorą Dostojevskį, Antoną Čechovą, Nikolajų Gogolį. Buvo rusų literatūros katedros vedėja (1984 – 1992), už savo mokslinius darbus apie rusų rašytojus apsigynusi disertaciją, pasiekė docentės, profesorės laipsnius. 1964 metais Vilniaus universitete, per studentų įskaitą, dėstytojai sunegalavus, (tada jos buvo pavardė Gaškienė) teko būti jos namuose.
O 2004 metais atskira knyga gražiai išleido leidykla „Margi raštai“ jos knygą apie Fiodorą Dostojevskį.
Kad ji buvo tremtinė, aš, būdamas studentu, nežinojau. Gimusi 1920 metais kultūringų Jurbarko rajone Smukučių kaime valstiečių Magdės ir Petro Tamošaičių šeimoje, turėjusi dvi seseris Salomėją, dviem metais vyresniąją, ir Danutę, aštuoneriais metais jaunesniają, autorė išsamiai aprašo savo vaikystę, – kaip ji mokėsi skaityti, apie tikėjimo pagrindus, fantazijos, bei vizijų reikšmę… „Atsimenu, kaip skaudžiai vaikystėje išgyvenau erdvės ir laiko paslaptis. Žodis „niekados“ ir erdvės beribiškumas kėlė siaubą. Troškau, kad neišnyktų dabar gyvenantys, jei laiko sustabdyti negalima, tai iškeliauti beribėn amžinybėn troškau tik kartu su tėveliais… Vaiko sąmonė, reikalaujanti konkrečių, realių atsakymų į būties paslapčių klausimus, guodėsi pomirtinio gyvenimo idėja. Gerai atsimenu, kai būdama maždaug dešimties metų, taip karštai meldžiausi prieš Dievo Motinos paveikslą namuose, kad aiškiai mačiau, kaip ji ištiesė ranką į mane ir pažvelgė gyvomis, ne paveikslo akimis. Bijojau net kvėpuoti, kad neišnyktų vizija, bet labai greit išnyko ir niekuomet nebepasikartojo“.
Pirmieji atsiminimų puslapiai skirti Lietuvos istorinei praeičiai. Po Lietuvos istorinių negandų, paminėjusi Jono Basanavičiaus, Vinco Kudirkos, Maironio ir kitų laisvės šauklių pavardes, jų darbus, Elena Červinskienė rašo: „Mes gyvenome savo vertės įrodymo metu – laisvės troškimą pakeitė kūrimo energija. Padėjo gilios ir stiprios mūsų šaknys. Mūsų žemę jos vaikai šimtmečius atkakliai gynė“. Tarp tų, kūrybos energiją skleidžiusiųjų buvo ir Elena Červinskienė. Knyga stora, jos skyriai prasideda turinio pavadinimais, susidedančiais iš kelių žodžių, o kartais ir iš vieno. Kai autorei buvo penkiolika metų, ji aprašo paskutinius susitikimus su tėvais, savo atsiminimų laiką Smukučių kaime.
Įsiminė pokalbiai su mamyte: „Pirmą kartą taip atvirai ji papasakojo man apie save, savo gyvenimą, kalbėjosi su manimi kaip su lygia, tarėsi… Su juo susietą asmeninės atsakomybės svorį jutau vėliau, atsidūrusi viena akis į akį su gyvenimu“.
Tremtis. Vytauto Visocko nuotr.
Vyriausioji sesė jau buvo ištekėjusi, o Elena išėjo į Jurbarką, nes „reikėjo mieste apsigyventi, norint derinti mokslą su darbu“. Ji dirbo repetitore, daugiausia su žydų tautybės vaikais… Todėl apmąstydama tą savo jaunystės laiką, Elena Červinskienė atsimena: „Todėl, apmąstydama tą baisųjį mano Tėvynės išbandymų metą, savo širdies atmintimi suvokiau, kiek man davė repetitorės darbas. Ne karas, ne trėmimai, masinės beginklių žmonių žudynės asocijuosi man su Jurbarku“. Autorei iškyla rusų klasikas Dostojevskis, rašęs, kad „žmogus – yra paslaptis“. Būdamas karo akademijos studentu, rašytojas privačiame laiške prisipažino, „kad jam svarbiausias uždavinys „suvokti, kas yra žmogus ir gyvenimas“.
Elena buvo ištremta 21 metų amžiaus. Viena, be vyro Juozo Gaškos. Ypač šiltai aprašyta judviejų pažintis, o paskui ir vedybos su juo, kai Elenai buvo tik 19 metų. Autorė vėl prisimena rusų klasiką Levą Tolstojų ir jo heroję Natašą Rostovą. „Kaip ir jai, vaikystėje puoselėtoja didelės asmenybės idėja realų pavidalą – moteriško žavesio galios jutimą“. Kai Juozas Gaška atėjo ir pasisveikino, ji nuoširdžiai aprašo savo išvaizdą: „Liekna, pilkai melsvu kostiumėliu: švarkelis su uždara apykakle, tiesus lygus sijonėlis žemiau kelių, rankovės iki alkūnių. Apykaklė, rankovės, švarkelio apačia apsiūti sidabrine juostele. Nugaroje ilgas užtrauktukas. Kostiumėlio spalva ryškino akių mėlynę, dengiamą ilgų tamsių blakstienų“. Šitaip autorė pristato kostiumėlio autorę šiaulietę Levitaitienę, kuri „man baigiant gimanziją, gyveno Jurbarke, pasiuvo man kelis drabužėlius, kuri išryškino ypatingą, tik jaunystei būdingą grožį“.
Vienai, ištremtai į Sibirą, padėjo išgyventi pas tėvus įsisavinta katalikiška moralė, tėvynės prisiminimas. Tremtyje ji nežuvo, dirbo įvairius darbus, gerai atliko kolektyvinio ūkio buhalterės pareigas. Rašant atsiminimus, jai padėjo ir rusų klasikų Levo Tolstojaus, Fiodoro Dostojevskio, Nikojaus Gogolio kūryba. Jos pažiūras demonstruoja tokios ir panašios atsiminuose išreikštos mintys: „ Mes nepatyrėme lagerių bei kalėjimų prievartos siaubo, todėl tremtyje mūsų laisvės iliuzija, prievartos nedeformuota psichika išliko. Įvairių tautybių žmones, skirtingus charakterius jungė bendras bendražmogiškasis pradas, ir mūsų elgesyje žmogiškoji esmė reiškėsi net aiškiau nei normaliomis sąlygomis. Jautėme, kad itin pagarbiai reikia elgtis su žmonėmis – įskaudinta širdis jautresnė. Tarp supančių kitataučių mes atstovavome ne tiek sau, kiek savo tautai. Bet koks šiurkštumas, netaktiškumas čia buvo pavojingesnis nei jų apraiškos laisvėje. „Žalinga“ užkariautojų įtaka užkariautojams turbūt buvo numatyta genocido vykdytojų, bet, kaip visuomet tokiais atvejais būna, veikė nerašytas, natūralus žmonių santykių dėsnis“.
Elena Červinskienė. VLE.lt nuotr.
Autorė buvo ištremta į Altajaus kraštą, matė daug tokių tokių iš natūros paimtų pavyzdžių, ir kruopščiai juos aprašo. „ Aš pakliuvau į patį tolimiausią, netoli Mongolijos sienos Altajaus kalnuose esantį mėsos ir pieno valstybinį ūkį“. Elena Červinskienė sukūrė ir kitų įsimintinų charakerių. Tokių, kaip tremtinių Ankevičienės, Liulevičienės, Baršauskų šeima, Mardosų, Lankauskas, žydų Vulfovičiaus, Šimbergo.
Ypač įstrigo atsiminimų skyrius „Altajaus padangėje“, kuris gali būti laikomas apsakymu. Aprašiusi Altajaus derlingą žemę, baigia liūdna gaida: „Nuostabi žemė, bet svetima“. Nes joje palaidotas jos vienintelis kūdikis, dukrelė.
„Jos dangaus mėlynumo akutėse aš mačiau tik ją – savo dukrytę. Parimusi prie jos patalėlio, rimavau jai eiles. Maniau: užaugs – padovanosiu, kai jai sukaks šešiolika, man bus bus trisdešimt septyneri. Visi ateities planai siejosi su ja. Tačiau buvau neverta šios didžiausios pasaulyje laimės – motinos laimės. Dukrytės lūpelės sustingo neištarusios stebuklingo žodžio: „Mama“… Kokia beprotiška laimė pagaudavo mane, kai akutės atsimerkdavo.
Masiniai trėmimai į Sibirą. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Susupusi ją šiltai, išeidavau prie šaltinėlio (kažkas sakė, kad kokliušu sergančius vaikus reikia laikyti prie vandens) ir negrįždavau trobon, kol saviškiai bemaž jėga neparvesdavo į namus“.
Autorė aprašo dukrytės paskutines gyvenimo valandas, paskui mirusią. „Maniau – kokio skulptoriaus reikia sukurti tokį grožį. Be gyvybės apraiškų, tartum paveiksle, praviros akutės žvelgė į mane, nuo ilgų blakstienų krito švelnus šešėliukas. Šviesūs plaukučiai tartum garbinojosi apie smilkinėlius. Paprašiau moterų duoti man žirkles, nusikirpau sruogelę, įsidėjau į dėžutę nuo laikrodėlio ir niekuomet nesiskyriau su šiuo savo amuletu“. Autorė vaizduoja dukrytę aprengtą paskutiniajai kelionei: „Suknelė buvo paraukta apie kakliuką ir rankutes, du kaspinėliai nuo galvutės nutįso per visą suknelę. Padėjau ant krūtinės tarp kaspinėlių atsivežtą iš namų medinį kryželį, bet kažkas pasakė, kad per sunkus, ir aš nusiėmiau nuo kaklo mažutį sidabrinį. Vaikai pradėjo nešti gėles, – begalybės žiedų… Man teko patirti, kas yra beprotiškas skausmas“.
Autorė rašo, kad „netrukus Ankevičienė palaidojo savo Stasiuką. Manasis kapelis buvo trečias“. Paskui po dukrelės mirties autorė apsirgo. Ji taip rašo apie save: „Nervinis priepuolis truko kelias dienas. Atsikėliau kaip po labai sunkios ligos“.
———————————
Atsiminimų, kaip sakiau, dokumentinio apsakymo, vertę sudaro tai, kad tarp pasakojimo dalių autorė daro perspektyvą, – veiksmas vyksta po penkiasdešimt metų jau Ankevičienės bute Lietuvoje, 1991 metais. Telefonu Eleną su antruoju vyru Eduardu Červinsku mane pakvietė pati Ankevičienė į dukters Dobrovolskienės butą Vilniuje. „Duris atidarė Ankevičienė: išsipuošusi, spindinti nuo kažkokios slaptos džiaugsmingos žinios. Apsikabinusios pravirkom.
Kokia laimė, – šnabždėjo ji.
Stalas išpuoštas gėlėmis, valgiais…
Kokia šiandien šventė? – paklausiau.
Penkiasdešimt metų jubiliejus. Tu neatsimeni anos nakties Altajuje? – atsakė žiūrėdama man į akis.
Aš sutrikau. Tremties, mano dukrelės ir jos pačios sūnelio mirties jubiliejus, bet kodėl ji tokia laiminga? – pamaniau. Pajutusi mano sumišimą, ji atrodė patenkinta iškilmių mįslinga įžanga.
Ir autorė aprašo savo susitikimą su Ankevičiene kapuose, kaip Eleną, nukeliavusią pas mirusią dukrytę, ir panorėjusią ją atkasti, jai padeda ši tremtinė bei ją ramina, kad po maždaug trisdešimt valandų ji nebegali atsigauti. „Gamta nuostabi, bet ir negailestinga.Dukrytė mirė nepradėjusi gyventi. Ji peržengė lemtingą ribą, o mums tai dar prieš akis“. Kaip Ankevičienės sūnelis Staselis sapne prašo mamos paguldyti greta Marytės (taip žmonių buvo pakrikštyta), kaip jis nori būti jos sužieduotiniu, tik neturįs žiedo, bet kai jai sukaks šešiolika, jis ateisiąs pas motiną to žiedo. Paskui vizija pradingo. Ankevičienė išgirdo balsą kapelių pusėje. Ir ji išgirdo Elenos balsą.
Vilniuje Ankevičienė tęsė pusę amžiaus slėptą išpažintį. Papasakojo, kaip ji atkasė karstelį, atidariau, kaip Marytė gulėjo kaip gulėjusi, kaip duobės apačioje iškasiau angą, kad galėčiau tavajį karstelį priglausti prie manojo, kapelio vidury kauburėlį sukasiau, kaip buvo, išpuošiau gėlėmis.
Anūkei Pranutė paklausius, „argi tai stebuklas?”, Ankevičienė atsako, kad taip, kad mes sėdime prie stalo, kad esame, kad tai stebuklas. Ir prisipažįsta, kad ji burdavo Sibire iš žvaigdžių, kalbėdavusi su savimi, su tremtyje esančiu vyru, labai sielojausi dėl sūnelio, gulinčio svetimoje žemėje, norėjo ateiti pas jį, kad skaičiuodavo laiką jos atėjimui pas sūnelį pagal žvaigždes, kad rinkosi savižudybės kelią… O kad Staselis mane sapne prikėlė, kai tu išbėgai naktį dukrytės lavonėlio gaivinti, – ne stebuklas? „Juk galėjai išsinešti į kalnus, slėptis nuo žmonių, kad neatimtų ir vėl neužkastų. Būtų radę du lavonus – negyvą jauną motiną su kūdikiu.“
Elena Červinskienė. Silpnųjų jėga
Ankevičienė kapuose dieną palaimino mūsų mirusius vaikus, pavadino Marytę savo marčia, o Eleną savo seserimi. „Davusi šią priesaiką Altajaus kalnams, aš paklausiau: „Sūneli, girdi mane, ar tu nenori, kad tuoj pat ateičiau pas tave. Jei pritari mano apsisprendimui gyventi, atsakyk. Vos spėjau ištarti žodį „atsakyk“, giedrą dieną staiga sugriaudėjo perkūnija. Stebuklas?“
O kai Elena išbėgo į kapus, Ankevičienė tai girdėjo, palaukusi, nutarė veikti. Pasiėmė vyro aštrų skustuvą, ir eidama, maniau, burti su žvaigžėmis. „Kai supratau, kad karsto duobėje tu, man šmėkštelėjo mintis pakviesti tave nusižudyti kartu su manimi – vaikai neliktų vieni svetimoje žemėje, ir mūsų kančios baigtųsi.
Kokia beprotybė. Jie ten, negyvenę žemėje, todėl čia mes čia už save, ir už juos turime nuveikti. Pakelkime taures“.
——————-
Autorė šį skyrių baigia taip: „Tokios graudžios, lyriškos, silpnos Ankevičienės, kokia ji buvo šį jubiliejinį vakarą, Sibire neteko beveik matyti. Ji buvo labai ryški, savotiška nepaprastai įdomi asmenybė“ .
O skyriuje „Ant Lenos Kranto“ tremtinę Ankevičienę, matome, kaip savotiškai dirbo ji rusų saugumui. Ji išpasakojo Elenai savo darbo specifiką: sutikusi dirbti ir už tai gavusi avanso penkiasdešimt rublių, ji į savo sąsiuvinį užrašydavo sugumiečio klausimus apie karą, politiką, buitį… Paskui pakišdavo tą sąsiuvinį užklaustajam, ir prašydavo pasirašyti, kad už gautus pinigus man reikės atsiskaityti. Sužinojęs saugumietis apie tai iš jos pačios, išvadino kvaile. Jis atleido mane iš pareigų, ir liepė pasirašyti. „Aš nepasirašiau – kokia gali būti paslaptis, jei aš visiems išpasakojau“. Baigdama pasakojimą, ji patikslino:
Netiesa, kad kovoju už teisybę – kokia aš karė… Aš tik einu su teisybe per gyvenimą, ir ji man padeda. Štai ir dabar išgelbėjo nuo Judo nuodėmės.
————————————
Elenos Červinskienės grįžo nelegaliai, vietoje Sibire išduoto kelialapio į Sočio kurortą, ji pasirinko Vilnių, ji galėjo likti ir toli nuo tėvynės, turėdama buhalterio specialybę, būdama jauna ir graži, galėjo mokslo siekti ir Sibire. Tačiau ją traukė tėvynė. Grįžusi į Vilnių, į Kosčiuškos gatvę, ji mena: „Tais metais buvo ankstyvas pavasaris. Prie namelio žydėjo didžiulis alyvų krūmas. Apkabinusi vešliai žydinčią šaką bučiavau, uosčiau, verkiau. Septynerius metus nemačiau alyvų. „Manęs čia nebuvo, alyvos žydėjo“, skambėjo ausyse Salomėjos Nėries eilėraščio ritmas. Buvo gaila manęs nutekėjusio laiko. Kiek man metų? – pamaniau. Dvidešimt aštuoneri. Išvežė birželyje, grįžau gegužyje“.
Jos atsiminimų knygoje yra daug išraiškingų tremiamų žmonių paveikslų bei jų likimų. „Silpnųjų jėgoje“ yra tokių atsiminimų vietų, kuriuos galima palyginti su apsakymais. Ir pasakojimo stiliuje vartojamas kreipinys „mielas skaitytojau“ , ir autorės pamėgta veiksmažodžių įvardžiuotinė forma, ir laikų kaitymas, ir dialogai – visa tai rodo, kad Elena Červinskienė parašė tikrai įdomią ir vertingą knygą.
Joje gerais žodžiais įvertintas dėdė Ignas Gaška, padėjęs grįžti po septynerių metų iš Sibiro autorei, kadangi ji be teisės grįžo į Tėvynę, nes Lietuvos komunistų valdžia tremtinių nelaukė. Gaška ketverius metus buvo tardomas, kalėjo, autorė gyveno jo bute. Vieną naktį atsikėlusi pamatė skundą, kuriame buvo rašoma, kad Gaška kliudąs išvalyti universitetą nuo buožių vaikų ir nacionalistų. „Išvardintos Gaškos ginamųjų pavardės. Prisimenu kaimyno ūkininko Navicko dukters pavardę. Panašius „pasiaiškinimus“ Gaška rašė ne vieną ir ne dvi naktis“.
Vilniaus universitetas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Jis pats nuvežė 1948 metais Eleną Červinskienęį savo Smukučių kaimą, mokyklą, Jurbarką. Pabaiga parašyta pakiliai, su patosu. Važiuojant į tėviškę, jos mintys, kurias reikia ir man užrašyti: „Prieš mane iškilo mintys senojo Vilniaus universiteto rūmai. Filologijos fakulteto sienos, ilgi vingiuoti koridoriai žvelgė garbinga senove. Staiga atsivėrė didelės auditorijos durys, ir pamačiau save kažką pasakojančią studentams, vaidinančią. Kai kurių studentų akyse blizgėjo ašaros. Blizgėjo jos ir mano akyse… Kurdama didžiųjų rašytojų paveikslus, kalbėdama jų veikėjų žodžius, skelbiau didžiąsias, amžinąsias tiesas, jaunose širdyse diegiau meilę savo žemei, kalbai, skelbiau gyvenimo grožį, ramybę, taiką, santarvę tarp visų tautybių ir tikėjimų“.
———————–
… Tokią prisimenu ir aš dėstytoją Eleną Červinskienę, parašiusią knygą „Silpnųjų jėga“. Taip, galima pasakyti, kad silpnieji yra stiprūs.
Alfredas Guščius, literatūros kritikas, šios recenzijos autorius. Slaptai.lt nuotr.
Dažnai klausiu savęs – iš kur dalis mano tėvynainių semiasi dvasinės ramybės, tikėjimo, pastovumo, patriotizmo? Kai 2000 metais ruošiau knygą „Ieškau Konstantos“, tai į skyrių „Guo vadis, Homo?“, apimtas religinių minčių, šalia H. Senkievičiaus romano, ieškojau lietuvių autorių. Ir suradau, – tai buvo Roberto Grigo autobiografinė knyga „Rekrūto atsiminimai“, pasirodžiusi sovietų valdžios metais, buvo platinama nelegaliai, atgavus Lietuvai Nepriklausomybę, pasirodė du jos leidimai. Jaunam, fiziškai menkam krikščioniui, teko patirti daug kančių, nuoskaudų. Už tai, kad jis atsisakė priimti jam svetimą, nehumanišką, sovietinio kario priesaiką. Tai buvo neregėtas, sakyčiau, kalantiškas iššūkis, visai sovietinei imperijos sistemai! Šis čiuplus jaunuolis priešpastatė neįveikiamą ginklą – meilę ir tikėjimą Kristumi…
Aš viename savo knygos religinių straipsnių rašiau: „Tą patį galima pasakyti ir apie Kryžių, ir Nukryžiuotąjį. Kieno namuose šios relikvijos kabėjo „abrozdėliais“, sudžiovintom gėlėm arba verbom apkaišytos, kas vaikystėje prieš jas klaupėsi, kalbėjo poterius, maldas, tasai vėliau, išėjęs už gimtojo kiemo vartų, plačiajame gyvenimo vieškelyje, elgėsi padoriai, drąsiau, tvirčiau… Sovietinė sistema 1940 metais įsibrovusi į Lietuvą, darkė, naikino viską – ir patriarchalinį žemės ūkį, ir į Vakarų Europą besiorientuojančią kultūrą, švietimą, mokyklas ir, be abejo, bažnyčią, kunigus, tikėjimą“.
Sunkiomis sąlygomis Robertas Grigas semdavosi jėgų iš stebuklingosios tikėjimo versmės: „Ar išlaikysiu? Bet juk ne aš laikausi, Tu, Tu, Kristau! Tu negali neišlaikyti! … Taip, Tu, Viešpatie, žinai, ko mums reikia! Kad tik mokėtume Tau atsiduoti!‘‘
Robertas Grigas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Ir dar vienas, manau, labai svarbus Roberto Grigo pokalbis knygoje su karininku – zapolitu, kuriame autorius išdėstė apie savo religines pažiūras: „Kartą zampolitui aiškinant apie religijos žalą, sakau: – Žiūrėkite, marksistai tvirtina, jog tiesos kriterijus yra gyvenimo praktika. O ką rodo toji praktika? Kareiviai, kuriais jūs dažnai skundžiatės, kurie vieni kitus apvaginėja, nedirba, mušasi, geria –100 procentų netikintys. Daugelis – komjaunuoliai. Jie niekuo nesidomi, dėl jų nuolat gresia nemalonumai jums, šitų žmonių interesų centras – degtinė ir ištvirkavimas. O manimi jūs pasitikite, nes žinote, kad neapvogsiu, nepasigersiu, nepadarysiu nusikaltimo. Negiriu savęs, nes tai ne mano nuopelnas, o tikėjimo, kurį išpažįstu. Tad ką rodo gyvenimo praktika? Kristaus tikėjimas daro žmogų geresnį, o jūsų komunistinė ideologija – nedaro. Ir įsivaizduokite – ar reikėtų jums tik keiktis, nervintis, jeigu visi dalinio kareiviai būtų mano pažiūrų?
Nustebęs zampolitas pažiūrėjo į mane.
Tada mūsų, karininkų, nereikėtų, – su nuoširdžiu įsitikinimu atsakė jis.
Tai kuo kenksminga religija? Kodėl stengiatės „perauklėti“ mane?
Tu teisus, aš negaliu tavo argumentų paneigti, – dar didesnei mano nuostabai sutiko karininkas.
… Pirmą kartą kunigą Robertą Grigą išvydau per dramatiškus 1991 sausio 13 dienos įvykius. Sužinojau, kad būtent kunigas Robertas Grigas Parlamante laikė mišias. Mes visi dalyvavusieji prie Seimo prisimename jo uždegančias kalbas, neleidžiančias mums palūžti, pamokiusias melstis. Žinojau, kad šitas vyras ateity toli nužengs. Taip ir buvo, jis buvo kunigas, poetas, „Caritas“ federacijos vadovas… Taigi, vyras, niekad neprarandantis drąsumo, sąjūdietis, 1987 metais slapta įšventintas kunigu.
Kunigas Robertas GRIGAS. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
…Poetė, kaunietė, Aldona Elena Puišytė, laikraštyje „XXI amžius“, 2020, 03, 06, parašė apie Robertą Grigą straipsnį „Širdies riterystė“, kuriame aptaria šio autoriaus poeziją, 2018 metais pasirodžiusį rinkinį „Dangus ir dykuma“. Poetė įžangoje paminėjo ir knygą „Rekrūto atsiminimai“, „kurioje išdrįsta pasipriešinti prievartai ir melui okupacinėje armijoje“. Poetė prisimena ir pirmąją Roberto Grigo eilėraščių rinktinę „Benamės svajos“, dramatiškojo laiko metraštį, pasirodžiusį 2014 metais.
Poetė Aldona Puišytė aptaria kūrybą giliai, prisilaikydama ir pačiai būdingos krikščioniškosios koncepcijos: „Kun. R. Grigo poezija vertinga kaip atsvara drumzlinų žodžių srautui, skandinačiam poezijos tikrumą. Poetas nuolat jaučia gelminį savo pasaulėjautos kitoniškumą, iš jo plaukiančią dvasinę vienatvę: „Esu kaip oro apsiaustas vienatvės“, – atsidūsta viename iš savo eilėraščių. Kas supras, kokią vidinę įtampą tenka atlaikyti, kai toje vienumoje degina neužgesinamas ilgesys“:
Mano širdis
Dega nežinioje
Kaip erškėčių krūme
Ir sudegt negali.
Nei dykuma, nei jūra
Užgesint negali
Jos ilgesio.
Robertas Grigas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt nuotr.
Aldona Elena Puišytė taip baigia savo straipnį: „Tai – poezija, kurioje pro žodžius švyti kitos, slėpiningos Realybės ilgesys, riteriškos širdies lemtis, laisvanoriškai pasirinkta, dangiškųjų Galių palaiminta. Todėl poetas gali su giliu tikėjimu ir pasitikėjimu tarti“:
Alfredas Guščius, literatūros kritikas, šios recenzijos autorius. Slaptai.lt nuotr.
Du kartus perskaičiau apie Petro Venclovo įžanginę novelę „1947 – ieji“ romane „Grumtynės“, išėjusiame šiemet. Tačiau pirmą kartą ją perskaičiau romane „Iš tamsos į tamsą“, pasirodžiusiame 2012 metais. Kūrinio įžanga, (knygoje užrašyta prologas), turėjo ir dar du žodžius „Užmigęs dauboje“.
Prie novelės skirtumo reikia pridėti kalendoriaus datas, – vietoje septyniadešimt metų, turime skaityti šešiasdešimt, mat, dešimtmetis praėjo nuo šitų kūrinių pasirodymo… Jeigu dar po kokio dešimtmečio Petras Venclovas parašytų romaną apie rezistenciją, jis turėtų įžangoje įvardinti aštuoniasdešimt metų!
Autorius pradeda knygos įžangą nuo prancūzų poeto: „Vaizdas beveik toks, kokį 1870 metais savo eilėraštyje „Miegąs klonyje“ aprašė poetas Artūras Rembo“. To eilėraščio nesu skaitęs; gal klonių ir daubų vaizdas paupyje visur vienodas. Koks buvo to jaunuolio, užmigusio klonyje, likimas, nežinau… Nors, kita vertus, Prancūzijos istorija irgi neapsiėjo be kraujo, be mirčių.
1947 metais man buvo septyneri metai, o rašytojui Petrui Venclovui – treji. Mudu gimėme kaime ir kiekvienas atsinešėme savąsias istorijas… Mano šeimos vyriausioji sesuo ištekėjo berno, kuris dirbo samdiniu pas tėvus Smetonos metais ūkyje. Sesuo, baigusi prekybos kursus, gyveno Plungėje. O tas jos bernas (samdinys) irgi gyveno ten, dirbo tardytoju, paskui pradėjo mokytis Charkove kursuose teisėju. Mūsų šeima pradėjo džiovinti duoną, ruošti druską, lašinius. Aš su dviem broliais ir dviem seserimis, pamatę vieškeliu dardant mašiną, bėgome į „pastauninką“, miškelį prie Minijos. Gal dėl to sesers vyro mūsų šeimos neišvežė į Sibirą…
Petras Venclovas. Grumtynės
O vyrai, tai sužinoję apie mūsų šeimą, 1947 žiemos naktį apsilankė pas mus, ir laiku neatsklendusiam durų tėvui išmušė dantį; kitą kartą nušovė kiaulę ir pasikinkę arklį, ją išvežė; išvogė iš spintos skrynių žiedus, karolius, grąsino mamai dėl ne taip išauklėtos dukros, ketino ją nušauti; Prisimenu tą vaizdą, – mama stovi su mūsų jauniausiuoju sūneliu ant rankų, ir ašaroja. (O aš ir dabar girdžiu tą vyro balsą). Mama kurį laiką negyveno namuose, ją priglaudė kaimynai… Mes, kiek ūgtelėję vaikai, iš mūsų tėvų pradėjome girdėti kitokias versijas; mus apiplėšė ir tėvus gąsdino ne miškiniai, o gretimo kaimo vyrai, pažinoję tą jaunuolį, būsimąjį teisėją.
Lietuvos partizanas ir jo motina. LGGRTC nuotr.
Po keliolikos metų gretimo kaimo bernai, mūsų sesers vyro bendraamžiai, (man žinoma jų pavardė) ėmė kreiptis į komunistų partiją (į Plungės kompartijos komitetą) dėl to vyro, netinkamai sutikusio vokiečių valdžios atėjimą, – tas vyras mūsų kaime laikė lietuvišką, tautinę, vėliavą. Jie surado foto nuotraukas, surado liudininkų, ir tą sesers vyrą išmetė iš partijos. To vyriškio karjera buvo sužlugdyta.
Sesers vyras norėjo įtikti ir smetoninei Lietuvai, ir sovietų valdžiai. Smerktinoje padėtyje atsidūrė ir tie jį iš partijos išmetę gretimo kaimo vyrai. Dabar, pradėjus skaičiuoti laiką nuo sovietinių laikų, jau Lietuva vėl laisva, vėl nepriklausoma. (Nuo 1991 metų Kovo 11 dienos pradėjome skaičiuoti 30 metų).
————-
Prabėgus keletui metų, menu ir agitaciją bei prievartinį rašymąsi į kolchozus (mūsų kaime kolchozas įsikūrė 1949 metais; tėvas atkakliai nepasirašė į tą „bendrą ūkį“, išslapstė po malkomis pjaunamąją mašiną, karietą).
Aš, 1951 metais pradėjęs lankyti Plungės gimnaziją, grįždamas iš pamokų, prie rusų mokyklos kieme išvydau pamestą partizaną. Ir dar iš tų metų atsimenu geležinkelio stotį, kurioje traukinio vagonuose buvo daug „išvežamųjų“ į Sibirą…
————–
Abiejų knygų („Iš tamsos į tamsą“, „Grumtynės“) įžangose skaitome: „Koks nelengvas, o dažnai ir lemtingas buvo pasirinkimas su kuo ir prieš ką gimusiųjų praėjusio amžiaus antruoju ir trečiuoju dešimtmečiu…“ Įžangoje prisimenami ir antikiniai laikai: „Juk dar Antikos išminčiai sakė, kad nė vieno žmogaus gyvenimas nepraeina be išbandymų, kryžkelių ir šunkelių, be dvasios suklupimų ir nuopolių“.
Petras Venclovas. Iš tamsos į tamsą
Įžangoje autorius plačiai pavaizdavo vaizduojamą jaunuolio neilgą gyvenimo kelią. Rašytojui užtenka ir istorijos, ir jauno žmogaus psichologijos išmanymo: „Už ką jis kovojo: už sovietų Lietuvą ar už laisvą laisvą, nepriklausomą Lietuvą? Pirmuoju atveju jis būtų „liaudies gynėjas“, paprastai žmonių vadinamas „stribu“, antruoju – miškinis, žaliukas, arba, moksliškiau tariant, partizanas. Įsižiūrėjęs į jo veidą, nuspręstum, kad jam apie devyniolika ar dvidešimt. Būdamas tokių metų, turėjo tarnauti raudonojoje armijoje kur nors Vidurinėje Azijoje ar Kaukaze. Gal jį atleido nuo kariuomenės dėl sveikatos problemų, bet koks nors politrukas, gebantis jaunų žmonių protais ir jausmais, įtikino jį tapti „liaudies gynėju“, žadėdamas šviesią komunistinę ateitį?“
Patrauklios buvo jaunuolio svajonės: „Vesti ir pasakoti vaikams ir anūkams, kaip nelengvai aštuoliktaisiais – dvidešimtaisiais savanoriai, o po trisdešimties metų partizanai dar kartą iškovojo laisvę, atkūrė nepriklausomą valstybę. Jis nė kiek neabejojo, kad po metų kitų Lietuva vėl nusimes okupantų jungą. Į jo ateities planus mirtis neturėjo teisės įžengti. Ji galėjo pasirinkti bet ką, tik ne jį: šviesiaplaukį Lietuvos laukų riterį, kovojantį už teisybę ir laisvę“.
Įžangoje dar minimas ir neapsisprendusiųjų pokario rezistencijos kovoje sluoksnis, kaip ir tas kaimietis, „stribų“ įsakytas turėjęs nuvežti jaunuolio lavoną prie valsčiaus stribynės ir pamesti po langais, ant bruko, jog visiems, kurie kovoja arba nepritaria naujajai valdžiai, būtų aiški pamoka ir rūstus pagąsdinimas. Valstietis neskuba, jam velniškai nesinori dienos akyje užsiimti tokiu šventvagišku darbu, nes kiekvienas sutiktas kelyje palaikys jį okupantų talkininku.
Partizanų palapinė. LGGRTC nuotr.
————–
Įžanginė novelė labai patiko ir literatūros kritikui, teatrologui, Gediminui Jankui, aukštai įvertinusiam ir visą knygą: „Betgi įsimintiniausia ir įspūdingiausia man pasirodė pati pirmoji, įvadinė, novelė – „1947-ieji“. Joje autorius sudėliojo įvairiausias ir skirtingiausias mirusio jaunikaičio žūties versijas – juk jis galėjo būti ir partizanas, ir kovojęs už sovietų Lietuvą. Jaudinantis tekstas, pakylantis iki filosofinių apibendrinimų, galima sakyti, programinis visos knygos raktas“.
Neveltui šalia Gedimino Jankaus recenzijos įdėta jaunų partizanų nuotrauka, ir žinomo partizanų kapelionio Justino Lelešiaus – Grafo (1917 – 1947) patriotinis kreipinys: „Jūs užmiršite mus, bet mes, žūstantieji, jūsų prašome: mylėkite Tėvynę taip, kaip mes mylėjome! Mes į jus, gyvieji, žiūrėsime per amžius iš kapų.”
———–
Šiandien rezistencijos temą reikia suvokti plačiau, – kaip vieną iš tautos istorinės atminties segmentų, nes be tokios atminties nei apie rezistenciją, nei apie kitokį istorinį periodą nebūtų prasmės kalbėti. Istorinė atmintis talentingai gaivinama, pavyzdžiui, Kristinos Sabaliauskaitės romanuose „Silva rerum“, kuriuose autorė kelia iš užmaršties prie skaitytojo septynioliktąjį ir aštuonoliktąjį amžius, Renatos Šerelytės romane „Mėlynbarzdžio vaikai“, kurio veiksmo rėmai jau liečiasi su pokario rezistencija.
Vyčio apygardos Briedžio rinktinės Paukštelio būrio partizanai. LGGRTC nuotr.
Kaip nesėkmę, gaivinant tautos atmintį, įvardinčiau Mariaus Ivaškevičiaus romaną „Žali“, sulaukusį daug kritikos. Jame autorius pernelyg nerūpestingai pasielgia su istorine medžiaga, suteikdamas prioritetą kūrinio formai, o ne turiniui. Žinoma, nebūtina suteikti jam pirmenybę, tačiau tokiu atveju reikėtų išlaikyti bent šių dėmenų lygsvarą, kas, sakykim, pasiekta žaismingame Gintaro Beresnevičiaus romane „Pabėgęs dvaras“…
Rašytojas, literatūrologas Algimantas Bučys. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kūryboje vien talento neužtenka, reikia dar ir asmenybinės brandos, – moralinės atsakomybės, pilietiškumo, tautiškumo, orumo. Juk ko sulaukiama, šaipantis iš žmonių, padėjusių galvas dėl tautos laisvės? Taip nejučia, „estetiškai“, prarandamas tas placdarmas, kurį partizanai/rezistentai buvo išsikovoję nelygioje kovoje. Pasakojamasis laikas/jo datavimas/ nebeturi lemiamos reikšmės, kadangi moralinės-tautinės vertybės istoriniu požiūriu yra belaikės, kitaip sakant, visada aktualios, – į jas pasikėsinęs subjektas objektyviai atsidurs priešininkų/priešų placdarme.
Pavyzdžiui, kad ir garsiųjų Pilėnų gynėjų ir jų kunigaikščio Margirio žygdarbio neigėjai, kuriems aistringą atkirtį davė literatūrologas Algimantas Bučys (ž. „Metai“, Nr. 6, 2011). Istorinei atminčiai nebe labai svarbu, kiek tas ar kitas įvykis yra autentiškas, o kiek legendom apipintas, kadangi jis jau yra užsifiksavęs tautos atmintyje, jos vertybių skalėje. O neigti tautos atmintį negalima kitaip, kaip atsistojant į opozicionierių stovyklą.
Žinoma, dar galima kvestionuoti atskiras tautos personalijas (pavyzdžiui, daug iečių dar ir šiandien sulaužoma dėl Salomėjos Nėries, dėl Petro Cvirkos, dėl Justo Paleckio, dėl Antano Sniečkaus ir kitų), bet negalima kvestionuoti tautos kovų dėl laisvės, nepriklausomybės, kadangi toji kova vyksta ne dėl ko kito, bet dėl mūsų, tautiečių, tapatybės, dėl mūsų išlikimo, dėl mūsų savasties.
Tarp tų, kas „parašyta moterų“ Lietuvoje, yra parašyta ir Emilijos Liegutės/anksčiau Balionienės. Ir parašyta visai neblogai. Kur galima pastatyti Emilijos kūrybą? Tikriausiai ne „moteriškosios literatūros epistemos“ viršūnėje, o gal arčiau pamatų, laikančių visą literatūrinį panteoną su jo viršūne?…
Čia pasiremsiu literatūros žiniuone Viktorija Daujotyte: „Ar būtinai reikia orientuotis tik į aukštumas? Juk visa, kas kuriuo nors būdu veikia visuomenės ar jos dalies mintis, jausmus, turi būti analizuojama, vertinama… Kur tik kuriuo nors būdu yra reiškęsis moters savitumas, kūrybingumas, ten tekėjo ir požeminės, paviršiuje nepasirodžiusios upės. “Emilijos Liegutės kūrybiška, nerimastinga asmenybė reiškėsi abiem būdais. Per Atgimimo, per Sąjūdžio laikotarpį su Emilija nebendravau, bet buvome artimi dvasiškai, nes stovėjome toje pačioje barikadų pusėje. Per radiją, per spaudą, per kolegų pasakojimus vis sužinodavau apie Emilijos plačią patriotinę veiklą Dzūkijoje, Kabeliuose. Taip, – kūrybiška Asmenybė gali reikštis tautos kultūroje ne tik raštu, net tik grožiniu žodžiu, bet ir savo dvasia, energija, per sociumą, per humanistiką. O aukščiausią Moters kūrybą galima aiškinti kaip kreacinę, t.y. gyvybę teikiančiąją, naują žmogų gimdančiąją…
Šitaip samprotaudamas, pakeliui prisiminiau savo bendrakursio, garsaus poeto Sigito Gedos mintį, – „gyvenimas yra aukščiau už meną“… Taip Sigitas manė jau pasiekęs savo kūryboje daug ko, mokėdamas, kaip tinkamas, valdyti meną savyje. Deja, gyvenimo savyje nesugebėjo suvaldyti, nes jis yra aukščiau…
Grįžtant prie Emilijos, prisipažinsiu – ilgai nesisekė sutapatinti Jos nueito gyvenimo kelio „kilometražo“ su Jos fizine išvaizda, veido apnašu /pavartojau žemaitizmą/, su Jos dvasine jaunyste.
Ir internetine statistika negalima pasikliauti: viename portale radau parašyta, kad Emilija išleidusi 26 knygas. Bet kai pati autorė kruopščiai pasižiūrėjo į savo kūrybinį kraitį, rado 44-ias. Tame skaičiuje – ir knygų perleidimai, ir vertimai į anglų, prancūzų, vokiečių, lenkų, rusų, baltarusių, latvių, azerbaidžaniečių, kalbas. O 26-ios knygos vien tiktai iš vaikų literatūros žanro! Paprašyta pamotyvuoti savo kūrybinio kelio pradžią, Emilija jaunatviškai atsako: „Labai džiaugiuosi, kad ir tarybiniais metais nesėdėjau sudėjusi rankų, o rašiau vaikams, nes apie „tėvelį“ Staliną ar šviesų tarybinį rytojų bei apie kolchozus rašyt nenorėjau. O vaikiškas, pavyzdžiui, pasakas ar ką nors apie gyvūnėlius, prašom, – rašyk!“
Knygos viršelis „Emilija Pliaterytė”
Emilijos pirmoji knyga (apsakymai suaugusiems) „Palaukių vasara“, sudėta, kaip tada buvo juokaujama, į bendrą „grabą“, pasirodė 1967 metais. Neprisimenu jos turinio, tad negaliu pasakyti, ar ten buvo koks apsakymas apie kolchozus. O jeigu ir buvo, tai tematika niekuo dėta, jeigu ji neužgožė gyvų žmonių, neiškraipė jų charakterių, leido skverbtis į gyvenimo gelmę. O jeigu jis buvo toks, kaip Emilijos daug vėliau parašytas apsakymas „Apžavėtoji“, galintis būti užskaitytas už apysaką, tai kalbant ir rašant apie Emiliją Liegutę, reiktų meninės kokybės kartelę pakelti aukštokai. Apsakymas visai ne idiliškas, kaip galėtų pagalvoti jo neskaitę, o priešingai, – rūstokas, dramatiškas. Jo meniškumo kartelę aukštyn kelia realistinio ir sąlyginio laikų pavykęs supynimas, – apie savo fatališką meilę nestandartiniam kolūkio pirmininkui Adomėliui pasakoja pati melžėja Klemetina, ir ji pasakoja jau… mirusi. Taigi, balsas iš Anapus. Sąlyginė forma tarsi savaime pakelia aukštyn autorės akis, pakeičia jos žvilgsnio projekciją į pasakojamą istoriją, padeda išgriebti iš kolchozinės tikrovės nenudailintus, autentiškus gabalus ir naujai nušviesti juos bei interpretuoti…
Tokios projekcijos trūko pokario prozoje, štai kodėl nei Liegutės, nei kitų rašytojų kūryboje negalėjo anksčiau atsirasti tokių rezistentiškai nusiteikusių kolūkio pirmininkų kaip Adomėlis, nei tokių fatališkai juos įsimylėjusių moterų… O gyvenime tokių pasitaikydavo, manau, kad ir Emilija rėmėsi žinomais prototipais… Antroji apsakymo dalis meniškai silpnesnė, – kontrastą nulėmė kitoniško pobūdžio siužetas, dokumentiniai faktai apie Adomėlio rezistencinę veiklą; autorė padarė per staigų siužetinį posūkį, kuris reikalavo kitokios stilistikos. Ankstesnioji nebetiko, nes buvo pritaikyta tiktai prie Klementinos pasaulėjautos, jos dorovinių principų, pagrįstų Gerumu, Žmoniškumu.
Kiti knygos „Apžavėtoji“ apsakymai apie moteris„Ledonešis“, „Mataušų Damukos istorija“, „Stiprybės žemė“, „Besiilginti moteris“, trumpesni, juose nebėra apysakinio užmojo. Žanras verčia autorę pasakoti apibendrintai, remtis sąlygiškesniu stiliumi, kurį galima susieti su padavimų, sakmių tradicija. O, kaip žinoma, ši tradicija turi gerą istorinę atmintį. Liegutė apsčiai naudojasi ja, todėl geba akumuliuoti vaizduojamų moterų paveiksluose agrarinės atminties archetipus, bylojančius apie sunkią moterų dalią, vyrų viršenybę bei neteisybę, gautą turtinės padėties, patriarchinės/diktatorinės laikysenos sąskaita.
Labai stiprus apsakymas „Mataušų Damukos istorija“, – Damukos paveiksle rašytoja meistriškai derina pagrindinę „apžavėtosios“ Klementinos charakterio dominantę – meilę, ir suranda naujų Damukos asmenybės bruožų. Damuka nešasi pavogusi iš morgo mylimą vaikelį („Savo Juozuką lyg duonos kepalą ant pečių užsivertusi“), prausia jį, rengia, šnekina. Paskui ji niūniuoja giesmes apie siratėlę savo vyrui Vaciukui, idant jisai sugrįžtų į šeimos židinį… Šios moters paveikslas įtaigus ir apibendrintas. Meniškai tikslinga ir apsakymo antroji dalis, įvedanti naują personažą, – Damukos anūką Gedą. Jo paveikslas taip pat lakoniškai nutapytas, keliuose epizoduose girdime tokią pačią liūdną, nostaligišką gaidą. Apsakymas byloja apie laikų kaitą, apie archainės sanklodos irimą, negalinčią nepalikti pėdsakų žmonių sielose, likimuose…
„Stiprybės žemė“ dedikuotas tetos Gabrielės atminimui, vadinasi, pasitvirtina faktas, kad Emilija prozoje, beje, kaip ir poezijoje, remiasi autentiška savo ir gentainių patirtimi. Sakmiško pobūdžio kūrinius kurdama, Emilija Liegutė identifikuojasi su agrariškąja tautos pasaulėjauta, o leksikoje, kalbos stilistinėje architektonikoje suranda nemaža susilietimo taškų. Šviesios atminties profesorė Elena Bukelienė rašė: „E. Liegutei iki šiol artimiausias lyrinės prozos stilius, kuriuo ji linkusi reikšti savo atvirą, jausmingą, net šiek tiek egzaltuotą natūrą/…/ Ji daug stipresnė tada, kai kalba apie praeities ar dabarties pasaulį greta savęs, kai „slepia“ emocijas“* (E. Bukelienė. Tarp rašytojo ir skaitytojo. LRS l-kla, 2006, p. 166, 167)…
Alfredas Guščius, literatūros kritikas, šios recenzijos autorius. Slaptai.lt nuotr.
Ir dar profesorė Elena Bukelienė labai vertina Emilijos Liegutės istorinę prozą (apysakas „Pranciškus Skorina“ (2001), „Emilija Pliaterytė“ (2004). „Tokios knygos šiandien labai aktualios. Istorinė sąmonė yra vienas svarbiausių dalykų individui apsiprendžiant dėl savo priklausomybės vienai ar kitai tautai“. (Ten pat, p. 163).
Ne iš studijų, ne iš knygų, bet iš autentiškų atminties kontaktų su tautos socialine istorija bei dvasine kultūra Liegutės knygose atsiranda ir Širdies dosnumas, ir Gerumo etika, – kaip Humanizmo vėliava, aukštai iškelta virš visos jos kūrybos. Neatsitiktinai jinai daugiau kūrinių parašo vaikams, paaugliams, ir, sakyčiau, jos pasaulėjautos romantiškumo, lyriškumo pertekliumi galima aiškinti Emilijos pasukimą į poezijos žanrą, kurių ji parašė dvi knygas. ..
Žengdama dar per vieno savo gyvenimo devintojo dešimtmečio slenkstį, Emilija, manau, yra suradusi tapatybę su savo likimu, nuskaidrinusi sielą bei protą savo paskirties bei misijos žemėje žinojimu.
Alfredas Guščius, literatūros kritikas, šios recenzijos autorius. Slaptai.lt nuotr.
Apie Onos Voverienės naujają knygą
Prof. Ona Voverienė. Trakų bibliotekos nuotr.
Aš lankausi Vilniaus Lazdynų bibliotekoje. Pamenu, užpernai bibliotekininkė Dalia Abromavičienė man parodė knygą, storą, su autorių nuotraukomis, išleistą DIEMEDŽIO leidykloje 2012 metais. (Ant pirmojo viršelio buvo stambiom raidėm įrašas: „Knygos leidybą remia Antano Viluckio leidybos įmonė „ŽEMAITIJA“ Vokietijoje“ . Nuoširdžiai dėkojame.)
Tą knygą „Tautos sargyboje“ ji gavo knygų mugėje. Nežinojau, kad tokia knyga yra ir kad tokią knygą parašė žinoma profesorė Ona Voverienė. D. Abromavičienė man ta proga tarstelėjo: „O šitoj knygoj yra ir apie Jus!“… Ir knygą man padavonojo. Parsinešiau, pažiūrėjau, ar, atsižvelgiant į autoriaus supratimą, teisingai nurodomos teigiamybės ir trūkumai. Knygos trūkumų buvo mažiau. Ką galvoju dabar, praėjus po 12 metų, kai Onos Voverienės straipsnis buvo paskelbtas laikraštyje „Lietuvos aidas“, o paskui ir knygoje „Tautos sargyboje“? Kaip, įvertinęs šiuos savo tėvų biografinius momentus ir asmeninio gyvenimo faktorius, turėčiau pabrėžti, – ar aš turėčiau nusisukti nuo Sąjūdžio, kuriame aktyviai dalyvavau? Ne! Pirmiausia aš įvertinu objektyvią istorinę tiesą. O ji tokia: nei brolžudiškų pjautynių, nei teroro, nei žemų aistrų prasiveržimo nebūtų buvę, jeigu nebūtų buvę Hitlerio – Stalino sandėrio 1939 –aisiais deportacijų ir represijų 1941 ir vėlesniais metais, prievartinės kolektyvizacijos pokary. Argi ne šitos politinės priežastys sukėlė ikikarinę ir pokarinę sumaištį Lietuvoje, konfliktus? Šiandieninės mūsų nesantarvės šaknys tebėra įsikabinusios į anuos šiurpius laikus.
Gavau iš žurnalo „Varpas“ redaktoriaus Algimanto Zolubo elektroninį adresą, parašiau gerbiamai Onai, – nuo tada ir sutvirtėjo mūsų draugystė, prasidėjusi su mano knygos „Ieškau Konstantos“ patekimu į patikimos autorės rankas ir mano gyvenimo analize. Tai buvo pirmoji Onos Voverienės knyga atsiųsta paštu, su trumpučiu autografu. Toliau sekė knygos: „Dalia Grybauskaitė – Tautos prezidentė“, 2016; „Lietuvos aidas“ – Tautos mokykla“, 2017; „Lietuvos Respublikos Šimtmečio Didieji“ (1918-2018), Politinės asmenybės , 2018. Visos šios knygos išleistos Jeronimo Lauciaus leidyklos. Kiekviena knyga palydėta Padėka, užrašant šviesuolių bei prenumeratorių vardus ir pavardes.
Profesorė Ona Voverienė. Slaptai.lt nuotr.
Apie šitas knygas neparašys toksai autorius, neperskaitęs visų knygų, kurias per savo gyvenimą yra perskaičiusi Ona Voverienė, neapmąstęs jų pagal šitos Autorės idėjinį bei dorovinį planą, kuris žinomas tik jai. Šitame Autorės plane – visas jos gyvenimas, visi jos didieji moksliniai darbai… Jos tikslo esmė atsispindi ir žymaus rašytojo Stefano Cveigo citatoje: „Žmogaus didybę žymi ne pjedestalo aukštis, o jo žemiškųjų darbų ir pastangų vertė savo tautai ir savo valstybei.“
O antrojoje knygoje, rašydama apie „Lietuvos aidą“, ji pasirėmė Petro Klimo kantrybe ir pasiaukojimu, pacitavusi šios asmenybės atsiminimus, užbaigia pirmojo „Lietuvos aido“ redaktoriaus ir laikraščio ugdytojo išmintimi, teigdama: „Kaip tik tuose atsiminimuose išmintingo ir daug kančių patyrusio jų autoriaus buvo pasakyta: „Mažai valstybei arba tautai jos istorija atstoja kariuomenę“ .Tad, anot Onos Voverienės, „būkime verti savo Istorijos“. O apie istoriją ir jos nežinojimą ar ignoravimą kartoja įvairūs mokslininkai, politikai. Žmonės, nežinantieji Istorijos, visada palieka vaikais. Jei žmonės – vaikais – tai ir valstybės bei tautos, galima sakyti, – vaikų darželiais. Pacitavusi pratarmėje Vincą Mykolaičio – Putino eiles, Ona Voverienė byloja: „O man pačiai – didžiausia vertybe visą gyvenimą buvo, tebėra ir išliks iki saulėlydžio – lietuvybė, tautiškumas ir žmonės, kuriems ta vertybė yra svarbi. Niekada nerašiau ir nerašysiu apie Lietuvą išdavusius žmones dėl riebios sriubos šaukšto, dėl trupinio aukso, kad ir kaip savo pasirinkimą bemotyvuotų. Man – jie neegzisuoja“.
Onos Voverienės knyga „Dalia Grybauskaitė – Tautos prezidentė”
Įvade aptarusi asmenybės, tautos ir atminties ryšius, pasiremdama A. Maceinos, S. Šalkauskio mokslo žiniomis, istorikais E. Gudavičiaus, N. Kitkausko, filosofo V. Radžvilo įžvalga Ona Voverienė pristato savo būsimos knygos asmenybės koncepciją. „Tos tradicijos laikysiuos ir šioje knygoje „Lietuvos istorijos Respublikos šimtmečio didieji“. Jos tikslas – atgaivinti žymiausių mūsų valstybės politikų, veikusių ir kūrusių nepriklausomą demokratinę valstybę Lietuvą ir kūrybingiausių tautos kultūros asmenybių, nepakenkusių mūsų valstybingumui, atmintį, sugrąžinti juos dabarčiai ir būsimo mūsų klestinčios tautinės demokratijos ir teisinės valstybės Lietuvos ateičiai“.
Sergejus Kovaliovas. Slaptai.lt nuotr.
Pradėjusi nuo Jono Basanavičiaus, Vinco Kudirkos, Maironio, nuo aušrininkų ir varpininkų, toliau ji tęsia knygą pirmuoju Prezidentu Antanu Smetona, paskui antruoju Aleksandru Stulginskiu, paskui premjerais (A. Voldemaru, J. Tūbeliu, prelatu M. Krupavičiumi), aptarusi gen. Povilo Plechavičiaus , prof. Mykolo Pijaus Romerio likimus, Ona Voverienė „atskleidžia“ kitą knygos skyrių „Pavergti, bet nepasidavę“, kuriame pasakoja apie komunistų ir nacių sušaudytuosius ministrus. Paskui autorė pradeda savo „naratyvą“, kuris vadinasi „Žymiausieji Lietuvos ginkluoto pasipriešinimo vadai“, kurių yra net 24. Aptarusi šias asmenybes, Ona Voverienė pereina prie poskyrio „Pasipriešinimas dvasiniam genocidui“. Iš jo man įstrigo disidento Sergiejaus Kovaliovo ir Dalios Grinkevičiūtės mintys. Anot S. Kovaliovo, „valdžia ir kuria šalyje šioms žmogžudystėms palankią padėtį, ir kitokios kurti negali, nes pagrindinis V. Putino tikslas – išsilaikyti, grobstyti pasakiškus pinigus ir maitinti savo satrapus… Negalima KGB pulkininko skirti šalies prezidentu. Tai tas pats, jeigu Vokietijoje kancleriu taptų gestapo arba „Stasi“ karininkas… Kol rusų armija su fašizmu kovojo savo teritorijoje, tol buvo išvaduotoja. Kai ji peržengė savo sienas, ji tapo agresore. Taip rusų armija Europoje tapo prievartautojų ir marodierių orda…“
Visiems žinomas Dalios Grinkevičiūtės atsiminimų knygos „Lietuviai prie Laptevų jūros“, tautiečių ir suomių, nukankintų Sibire, likimas. Neveltui knygos sudarytoja Aldona Žemaitytė jos atsiminimų stilių yra prilygynusi lakoniškoms, apibendrintoms, tarsi iš granito frazėmis iškapotomis istorijomis…
O argi ne šitos „ordos“ ištikimieji, išauginti kraugerio Stalino, kalti dėl tokio likimo. Ona Voverienė parašė apie moterį: „Dalia Grinkevičiūtė iki pat mirties išliko žmogumi, kovojančiu su melu ir niekšybe. Neminėsime tų valdiškų Laukuvos niekšelių ir jų stribo mentaliteto padlaižių pavardžių – jos liko Dalios Grinkevičiūtės atsiminimuose, pavadintuose „Gimtojoj žemėje“ – Laukuvos juodajame metrašyje“…
Profesorė neabejinga literatų, tiek iš istorijos, tiek iš dabarties: Vinco Mykolaičio – Putino, Kęstučio Genio, Justino Marcinkevičiaus, Broniaus Krivicko, Dianos Glemžaitės eilėraščiai vis pasirodo jos knygose. Dėl daug ko likau patenkintas šia knyga; tik reikėjo leidyklai pasakyti sustambinti ar kitu būdu išskirti pavardes, kurių yra labai daug.
Kovo 11-osios Akto signataras, filosofas Romualdas Ozolas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Paskutiniame skyriuje „Žvilgsnis į Lietuvos ateitį“, kuriame aptaria Viliaus Bražėno, pristato po mirties išgarsėjusią Romualdo Ozolo „testamentinę“ knygą „Nacionalizmas – tai tikrasis humanizmas. Lietuviškosios ideologijos metmenys“, Vilnius, 2014). Onos Voverienės nuomone, „Nacionalizmas – tai ateities dominuojanti ideolgija, o tautinės valstybės – jo realizavimo praktika“… O nacionalizmas , pasak R. Ozolo, – tik besiginančioji, neturinti nieko, išskyrus tvirtą ryžtą nugalėti globalizmą“. R. Ozolas apie kosmopolitizmą ir naują liberalizmo srovę išsireiškė: „Išvaikščiojusi“ po pasaulį duoneliaudama, daugumai, paskendusiai tik buityje, tautinis vertybės nė motais, o kalbos griovėjai siautėja laisvai… Priėjome tautos galių ribą“.
Onos Voverienės straipsnyje „Yra ko pasimokyti iš tautinės valstybės Vengrijos“, teigiamai atsiliepiama apie apie šią šalį – nedarbo nebėra, aštuntaisiais naujos vyriausybė metais įvesta vienkartinė Kalėdinė premija visiems pensininkams, taip pagerbiant senolių senatvę. Visa tai pasiekta per politiką, nukreiptą Tautos ir Tėvynės labui… Per „Žinių radiją“ neseniai teko išgirsti, kad Estijoje studentai miesto transportu važinėja nemokamai; o lėšos – vis per tą pačią politiką, nukreiptą žmonėms, jų senolių orumui.
Ir jeigu, anot Onos Voverienės, Tėvynė yra inkaras, kurio poveikį giliai širdyje jaučia kiekvienas, tai Tėvynė – laivas ir inkaras prie jo – svoris, galintis nugramzdinti į jūros ar vandenyno gelmę.
Kad nebūtų taip liūdna, paskaičius šios trumpos recenzijos pabaigą, siūlau jums, skaitytojai, mane suprasti, ir aš esu patyręs įvairiopas įtakas. Bet nenustoju rašyti eilėraščių, vienas iš kurių taip pat apie meilę Tėvynei – „inkarą“ ir nepalaužiamą Ištikimybę…
Alfredas Guščius, literatūros kritikas. Slaptai.lt nuotr.
Prieš 27 metus (1990 , rugsėjį) žurnalas „Politika“ (vyr. redaktorius A. Semaška) išspausdino mano apybraižą. Nunešiau paskaityti į Vyriausybę Romualdui Ozolui, dirbusiam premjero pavaduotoju (o premjere dirbo Kazimiera Prunskienė). Paskaitė ir pasakė: „Neblogai, yra kai kas ironiškai pastebėta…“
Sąjūdininkai jūroje ir krante
„Visas tuntas sąjūdininkų… ant vandens ir svetimoje žemėje! Ar bereikia geresnės progos apybraižai, esė, vaizdeliui rašyti? Nuo tos įsimintinos kelionės prabėgo vieneri metai, ir sąjūdininkų veidus norisi lyriškai ir ironiškai nuspalvinti… Štai Bronius GENZELIS. Kodėl į šio rašinio avansceną jį kviečiu pirmąjį? Todėl, kad ne tik pernai 1989 metus, birželio mėnesį, kai vykome į Švediją, bet ir dar 1988 – uosius jis visur buvo tarp pirmųjų, jo visur buvo pilna. Jau netgi traukinyje „Vilnius – Leningradas“ nuo jo buvo… ankšta. Siauras vagono kupė koridorius dar labiau susiaurėjo – aplink Bronių nuolat telkdavosi būrys smalsuolių, norinčių išgirsti naujų žinių iš TSRS liaudies deputatų suvažiavimo, kuriame profesorius dalyvavo kaip deputatas ir iš kurio savaitei buvo ištrūkęs į laisvę. Jis kalbėjo ir kalbėjo, bėrė ir bėrė įspūdžius, samprotavimus, spėliones. Taip – vakare, taip ir rytą. Iš kur, maniau, šio ne itin tvirtai suręsto vyriškio energija, sveikata?
Tokia pat mizanscena išsidėstė ir plačiame ištaigingo laivo „Iljičius“ salone… Atėjo pirmosios plaukimo dienos vakaras. Grįžtu iš pasilinksminimų salės, kurioje švedai pensininkai deklamavo eilėraščius, dainavo ir šoko „Katiušą“, pasakojo visokius dalyklėlius apie Leningradą ir SSRS. Žiūriu – prie dviejų salono staliukų, atitolusių viens nuo kito per keletą metrų, sėdi būreliai vyrų, moterų. Tik prie vieno – švedai, prie kito – mūsiškiai. Sėdžiu, klausausi; prie mūsiškių stalo vėl viešpatauja profesorius Genzelis. Kalba, aiškina, mostaguoja rankomis. Ir vis girdžiu – apie demokratiją, SSRS, Gorbačiovą, Brazauską, Lietuvą. Kas bus, kaip bus, kada bus? O prie kito stalo sėdi švedai ir … pliekia kortomis. Mano broliai suka galvas, kaip pasiekti nepriklauomybę, demokratiją, o švedams rūpi, kaip išlošti šį „vistą“, „pulką“ ar „vežimą“ . Dvi kaimyninės tautos, bet kokie skirtingi jų likimai.
Taigi – visur esantis profesorius Genzelis. Toks jis Stokholme – ėjo į Baltų institute surengtą konferenciją, pusiau slapta surinko keletą TSRS deputatų bei Sąjūdžio lyderių, veržėsi į riksdagą, stengėsi susitikti su su Lietuvai palankiais švedų parlamentarais. Tarėsi, derėjosi. Jo klausėsi, juo sekė ir jam pačiam sekėsi… Taip buvo pernai. O šiemet? Šiemet, regis, profesoriaus fortūna nebe tokia laiminga. Po Kovo vienuoliktosios kažkas esmingo atsitiko. Kodėl? Reikėtų daug ką analizuoti, lyginti, vertinti. Tik „atversiu“ tokį klausimą – ar laikas bei aplinkybės taip spėriai pasikeičia, ar patsai žmogus?
Kovo 11-osios Akto signataras, filosofas Romualdas Ozolas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Apie kokį kitą kelionės draugą knieti parašyti daugiau? Galbūt apie Romualdą OZOLĄ, nors mūsų grupėje (kurią subūrė ir kiekvienam individualų iškvietimą parūpino filosofė Dalia Stančienė) važiavo dar ir Algimantas Čekuolis, ir Bronislovas Kuzmickas, ir Jokūbas Minkevičius, ir Vytautas Radžvilas, ir Arvydas Šliogeris, ir Algis Degutis, ir Antanas Rybelis, ir Raimundas Rajeckas, ir Eglė Laumenskaitė)… Ozolą pirmą kartą išvydau gal prieš kokį 20 metų Vilniaus jaunųjų rašytojų sekcijoje, kurioje Ozolas dalyvavo kaip novelistas. Per bendrus renginius šiek tiek susipažinome, jau ir gatvėje pasilabindavome. Pamažu Romualdas suko į filosofiją. Dar po kiek laiko išgirdau, kad jis pradėjo dirbti LTSR ministrų taryboje A. Česnavičiaus referentu. O dar po kelerių metų sutikau K.Giedrio gatvėje; jis man prisipažino jau nebedirbantis referentu, – nusibodę, išsausėję smegenys. „Taip, kad dabar laisva vieta pas Česnavičių“, – atsiduso jis, ir aš slapta pagalvojau – o gal man ten nutaikus? Gyvenu bendrabutyje, be privilegijų; bet nenutaikau…
Įsimintinas mudviejų susitikimas (iki Švedijos) įvyko 1988 m. pavasarį „Literatūros ir meno“ redakcijoje. Jis atėjo pasiteirauti dėl savo straipsnio apie Č. Aitmatovo romaną „Ešafotas“. Įsiminiau jo žodžius: “Rašysiu tik tiesą, eisiu, darysiu viską iki galo, nepabūgsiu nieko, tegul už tai gresia ir kalėjimas“. Džiugu, kad jis šį savo užsispyrimą tesėjo, žinoma, dar džiugiau, kad prieš jį neatsivėrė kalėjimo vartai…
… Ir štai vėl Romualdas – šalia, bet kartu ir toli, jaučiu tarp mūsų atsivėrusią kiaurymę. Ne iš blogos valios, o iš rimto reikalo, – mat, jis jau TSRS liaudies deputatas, vienas Sąjūdžio lyderių. Taigi, – figūra, veikėjas. Jis dabar tarnauja ne ne kokiam vienam viršininkui, o visuomenei, tautai, Lietuvai. Na, tai kas, kad Lietuva susideda iš lietuvaičių, o idėjos, politika aukščiau asmeniškumų. Šitai aš puikiai suprantu, ir todėl stengiuosi kuo rečiau jam lįsti į akis, šypsotis, linksėti.
…Bet jūra yra jūra, ji supa laivą, išjudina vestibuliarinius centrus, todėl mums darosi bloga. Taip pasidarė ir Romualdui, tik nežinia, ar nuo jūros, ar nuo kitų negandų. Kaip paaiškėjo, nuo pastarųjų. Gal Maskvoje, gal Leningrade jį pakirto liga… Vienas per kitą kišam Romui įvairausiausias tabletes, su elektriniu virbalu verdame stiklainyje gėlą vendenį, užplikome arbatą, kavą, nešame jam, po to padedame įsitaisyti antro aukšto gulte, prašome nusiraminti, atsiplaiduoti, o patys išslenkame iš kajutės, paliekame jį viltingoje vienatvėje.
O jau kitą dieną Romualdas buvo žvalus, atsigavęs, ir aš vėl stebėjausi – kokie gajūs tie mūsų lyderiai bematant išsilaižo (kaip šunys ar katės)… Vos tik atplaukėme į Stokholmą ir apsigyvenome Universiteto bendrabučio viešbutyje, Romualdas suskato ruošti pranešimą konferencijai. Jis rašo, o geroji patarėja Eglė Laumenskaitė redaguoja ir verčia į anglų kalbą. Ir taip jiedu vargo bemaž visą dieną ir dar rytą, prieš einant į Baltų instituto konferenciją, regėjau juos triūsiančius, tobulinančius pranešimą…
To pranešimo negirdėjau, bet girdėjau Romualdą, kalbantį Švedijos lietuvių surengtoje vakaronėje. Tiksliai nebeprisimenu girdėtų žodžių, bet menu, kad jie labai tiko prie vakaronės nuotaikos, prie bendros mūsų misijos Stokholme… Prisimenu Romą ir kitoniškame „paveiksle“ – universiteto viešbučio kambaryje jo rankose atsidūrė margas švediškas buteliukas. Čia mūsų buvo daug, kas ant kėdžių sėdėjo, kas ant lovų. Stikliukas, aišku, ėjo ratu pagal laikrodžio rodyklę. Kai jis sustojo prie gerbiamo profesoriaus Jokūbo Minkevičiaus, Romualdas paklausė: Tai kaip, profesoriau, žiūrite į alkoholį?“ „Kaip žiūriu?“ šiek tiek sutrikęs atsako profesorius: „Aišku, kad blogai“. „Blogai?“ – perklausia Romualdas: „Na, kaip taip galima…“ Ir nueina prie kito…
O dar menu – kitą vakarą tame pačiame Romualdo ir Algimanto Čekuolio kambaryje diskutavome apie nacionalinius santykius Lietuvoje. Aišku, apie santykius su lenkais ir kitomis tautomis. Romualdas įsikarščiavęs pasakė – bus kraujo, negali nebūti, dar nebuvo nė vienos revoliucijos be to…
Vieną gražų birželio vakarą universiteto viešbučio pasigirdo skardus pažįstamas balsas. Iškart atpažinome Kazimierą PRUNSKIENĘ. Jinai atskrido iš… Kremliaus, iš TSRS liaudies deputatų suvažavimo. Žinojome, kad Kazimiera turėjo rėžti jame ryškią kalbą. Į Stokholmą ji atsivežė ir tos kalbos originalą. Tuoj puolėme ją skaityti, lyginti su „Izvestijose“ paskelbtuoju variantu. O pati Kazimiera pabėrė aibę įspūdžių, pasakojo apie susitikimą su Gorbačiovu. Sakė jam teigusi, kad Lietuva iš tiesų, o ne vien tik žodžiais patikėjo „perestroika“, todėl už savo savarankiškumą (pernai – dar tiktai ekonominį) kausis ligi galo…
Kitą dieną aš prislinkau prie Prunskienės su nauju savo eilėraščiu „Regiu nulaužtą šaką“ (kurį po daugelio metų įdėjau į savo naują eilėraščių knygą „Apsvaigęs būtimi“, 2015). Tema jo gimė po vakaronės su Stokholmo lietuviais, taigi apie emigraciją. 6 posmų ilgas rimuotas eilėraštis; tačiau jo mūsų “gintarinė ledi“ kantriai klausėsi, ir tik paskutiniame posme pasiūlė man stilistinę redakciją, – vietoje būdvardžio „paklydėlis“ pakeisti kitu „nuklydėlis“. Tai, sakė ji, aptakesnis, išeivių atžvilgiu švelnesnis, tinkamesnis žodis. (Galutiniame variante, ruošdamas eilėraščių knygą, to premjerės išbrokuoto žodžio visai atsisakiau)…
Dėkoju naujai netikėtai kritikei, sugebėjusiai politikos vėtrose išsaugoti poetinio žodžio dvelkimą… Štai kokie įdomūs, netikėti lyderių asmenybių bruožai“…
XXX
Taip rašiau tuomet. Ko siekiu dabar šia apybraiža? Pasakyti, kad 27 metai Lietuvos istorijoje menkas tarpas, o 100 metų – gana ilgas. Per jį keitėsi santvarkos, kultūra, keitėsi ir tautos veidas. Prieš 27 metus, atplaukusius į Stokholmą, vienijo demokratijos ir laisvos Lietuvos ilgesys. Romualdas Ozolas mirė, turėdamas kitokį Lietuvos Nepriklausomybės įsivaizdavimą. Jis paliko didelį politinį darbų ir filosofinių veikalų kraitį. Kaip ir kelionės į Stokholmą bičiuliai, filosofai Bronius Genzelis, Vytautas Radžvilas, Bronislovas Kuzmickas, Arvydas Šliogeris, matė Lietuvą tautiškai sutelktesnę ir ekonomiškai gyvybingesnę.
Nebėra tarp gyvųjų ir kai kurių kitų apybraižos personažų: profesorių Raimundo Rajecko, Jokūbo Minkevičiaus. O Kazimiera Prunskienė patyrė stiprų insultą…
Laikas teka, bet neišbraukia to, kas užfiksuota žodyje…
Alfredas Guščius, literatūros kritikas. Slaptai.lt nuotr.
Neseniai išspausdinau straipsnį „Emigracijos ligos“ padariniai“, paremtą pagal Antano Smetonos knygą (A. SMETONA, Rinktiniai raštai, leidykla „Menta“, 1990 m.).
Dabar noriu kita tema parašyti, apie kurią labai daug toje pačioje knygoje samprotavo Antanas Smetona. Visame rinktinių raštų rinkinyje yra didelis skyrius „Lietuvių santykiai su lenkais“. Antanas Smetona gyveno Vilniuje, redagavo laikraštį „Viltis“. Kaip ir „Emigracijos liga“, taip ir šis tautinių santykių klausimas buvo labai gerai jam pažįstamas. O jį pažinojęs vilnietis, žurnalistas ir rašytojas, Rapolas Mackonis redagavo „Vilniaus balsą“.
2001 metais pasirodė jo dukters (rašytojos) Birutės Mackonytės sudaryta darbų rinktinė „Amžiaus liudininko užrašai“, kurią išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla; Ir dar norisi paminėti žurnalistę Jūrą Mariją Baužytę, išleidusią knygą „Šviesa iš toli“ (l-kla „Voruta“, 2000 ) apie senelius/knygnešius/ Karolio ir Karolinos Baužius bei jų palikuonių gyvenimo gyvenimo istorijas. Joje tarp kitų personažų aprašyti ir dviejų Baužių kunigų sūnų likimai: Danieliui, dirbusiam Dieveniškių, Kapčiamiesčio bažnyčiose, ir Zenonui, dirbusiam kunigu Kernavėje ir mirusiam Magadane. Apie abu kunigus įdomus atsiminimus paskelbė pažįstami, giminės, tarp jų ir Baužių vaikaitė, Vilniaus universiteto profesorė Galina Baužytė – Čepinskienė. Danielius ir brolis Zenonas Baužiai gyveno Vilniaus krašte, ir abu kovojo prieš „lenkomanus“ bažnyčioje, spaudoje…
Vilniaus golgota. Mykolo Biržiškos veikalas, pasakojantis, kaip buvo lenkinamas Vilniaus kraštas.
Matyt, taip bus ir visados, – iškovotą tautos laisvę bei nepriklausomybę reikės mokėti… Laiko drobulėje daug kas yra nežinioje; kai užslinks ant kalbos, ant Tėvynės migla ar rūkas, netruks vėl pasirodyti saulė, ir vėl Tėvynės padangė nušvis. Žmonių, patriotų, besirūpinančių dėl jos kalbos, dėl istorijos, dėka. Tuo šios knygos man brangios ir ypatingos. Jos man – prasminga introdukcija į Lietuvos valstybės atgavimo šimtmečio jubiliejų. Turiu vilties, kad tos knygos istorijos ar literatūros mokytojai įtrauks į savo specialų „speckursą“…
XXX
Viename Antano Smetonos straipsnyje „Ir vėl atgyja viltis“ rašoma, kaip lietuviai nesiliauja reikalavę teisės savo kalbai Vilniaus vyskupijos bažnyčiose: „Vilniuje ligšiol tik vienoje šv. Mikalojaus bažnyčioje tesakomi lietuviškai pamokslai. Kiek vargo teko padėti, kol ji buvo išgauta!… Atsiminkime, pavyzdžiui, Alovės bylą, kaip pakurstos kėlė triukšmą bažnyčioje, atsiminkime vyskupo Ropo vizitaciją Joniškio bažnyčioje, kur, jam prakalbėjus lietuviškai, šaukta „nie trzeba po litewsku“, kad net vyskupas, pritrūkęs kantrumo, buvo priverstas rūsčiai subausti rėksnius. Taip tad bažnyčia, tie maldos namai, yra buvusi verčiama keršto priemone“.
Lietuvos Prezidentas Antanas Smetona
O ironiškame straipsnyje „Dievobaimingai šmeižia kun. Tumą“ autorius rūsčiai nuvainkuoja lenkų kunigą Černiauskį, kad jis ieškojo „Vilties“ laikraštyje „modernizmo“ atskalos. „Nepasisekė vargšams! Kad būtų suradę kokį kabliuką, tai, žinoma, būtų pasiskubinę juo užkabinti kun. Tumą ir jį paskelbti netikusiu kataliku… Nudžiugo pagaliau radę mietą, kuriuo tikrai nukausią priešininką. Atseit kun. Tumas neklausąs dvasinės vyresnybės, esą „bez czci ir bez wiary“, niekinąs savo dvasinę valdžią, plėšiąs jos „garbę savo liežuviu, pilnu nuodų“, dėvįs „kunigo rūbais, mūsų pagerbtais… Turįs, girdi, kun. Tumas, pasiteisinti labiausiai dėl to, kad „Viltį“ skaitą lenkai kunigai. Norėtų jie, vadinas, uždėti cenzūrą lietuvių raštams? Patiko, mat, cenzūruoti Galicijos ukrainiečiai ir plakti jų vaikai, kad lenkiškai melstųsi. Apsirikote: Lietuva ne Galicija“.
Čia Antano Smetonos stilius pasižymi jam nebebūdingu santūrumu, o žaižaruoja ironiškom detalėm; piešdamas lenkų kunigų Černiausko, Šilkevičiaus paveikslus, autorius griebiasi platesnio žurnalistinio konteksto: „Ir didžiausia liežuvininkė, apsisiautusi maldingumo apsiaustu, tikrai nemokėtų geriau už jį išsiplūsti. Lietuvių kalboje pritrūktų žodžių, kuriais galima būtų išsakyti jo keikiamojo leksikono turtingumas“. A.Smetona cituoja Šv. Povilo žodžius: „Saugokitės kalbėti niekingų paskalų, žinodamas, kad jos kelia barnius, o Viešpaties tarnui nereikia bartis“. Šią Šventojo pastabą jis taiko lenkams kunigams. Jos esmė taikoma rašant apie kitus įvykius, temas: apie diduomenės ir bažnyčios ryšius, apie Žalgirio mūšį, apie tautybės, religijos ir ir kultūros santykius, apie valstybę ir politiką…
XXX
Rapolas Mackonis, gyvenęs Vilniuje, redagavo „Vilniaus balsą“ir rašė į kitus leidinius. Jau minėtoje knygoje autorius teigia: „Šalia apgaulingojo šūkio, lenkų spaudoje ir agitacinėse brošiūrose buvo stengiamasi įrodyti, kad Vilniaus kraštas etnografiniu atžvilgiu esą tiktai … lenkiškas. Iš tiesų Vilniaus užėmimas buvo paprasčiausia militarinė okupacija… Tatai po trejų metų patvirtino Lenkijos prezidentas Stanislavas Voijcechovkis Vilniuje, kurio garbei buvo suruoštas banketas. Visi dievobaimingai laukė, kad prezidentas pagirs lenkus už jų patriotizmą.
Prezidentas Antanas Smetona išeina iš Šv. Antano parapijos bažnyčios po Motinos dienai skirtų pamaldų. Kaunas, 1937 metų gegužės 12-oji diena.
Tuo tarpu Voicechovskis išrėžė: „Lenkų teisės šiame krašte paremtos visų pirma jėga. Ir jeigu esu tarp jūsų, tai tik dėka lenkų kariuomenės jėgos, užgrūdintos kaip plienas“... „Prisiminiau šiuos žodžius, nes jie nedviprasmiškai paliudijo tai, kas lietuvių tautai iš karto buvo žinoma; įvyko eilinė mūsų teritorijos okupacija“. Lenkai, pasak Rapolo Mackonio, nesuprato lietuvių nedėkingumo už Vilniaus „išvadavimą“, o laikraščio „Slowo“ redaktorius S. Mackevičius savo straipsnyje patetiškai šaukė: „Lietuvių tauta tik tada laisvai atsikvėps, kai Lietuvos žemėje atsistos lenko karininko koja“. „Mūsų laimei, peršamoji „lenko karininko koja“ užminti visą Lietuvą pasirodė per trumpa, tačiau dalį Lietuvos ir jos sostinę Vilnių mindžiojo apie 20 metų“.
Anot Rapolo Mackonio, 1919 metais kariškiai Pilsudskis, Želigovskis, slaptoji žandarmerija, vadovaujama mūsų tautos renegato Stefano Kirtiklio, jau pirmomis ėmėsi terorizuoti gyventojus, nelenkus. „Vilniuje buvo nuolat suiminėjami lietuvių inteligentai, uždarinėjami lietuviški laikraščiai, o provincijoje susidarė įvairūs lenkų komitetai, į kuriuos įsitraukė ir senieji kovotojai prieš lietuviškas pamaldas. Imtasi represijų prieš lietuviškas mokyklas, trukdomas retkarčiais gaunamų iš Vilniaus lietuviškų laikraščių persiuntimas“.
XXX
… Štai kur toji demagoginė politikos bazė, iš kurios ir mūsų laikų lenkų tautos atstovai, nepriėmė/susilaikė/ 1990 metais Kovo 11– ąją Lietuvos Nepriklausomybės. Ir šitoji „bazė maitina“ Tomaševskį bei jo vadovaujamą partiją šiandien. Rapolo Mackonio vienas teiginys turi reikšmės ir šiandieninei Lietuvos ideologijai: „Galbūt mano nurodyti faktai ir pareikštos numonės yra subjektyvūs, gal vienas kitas galvoja kitaip?… Bet tai nereiškia, jog kaip lietuvis turėčiau jausti dėkingumą už tai, ką tuometiniai Lenkijos valdovai padarė Lietuvai. O padarė tokią žalą, kad jos pėdsakus dar ir šiandien jaučiame. Tų politikų pasiryžimas nušluoti nuo žemės paviršiaus Lietuvą juo labiau nepaaiškinamas, turint galvoje iš tikrųjų didvyrišką pačios lenkų už savo laisvę, žymiųjų lenkų – Kosčiuškos, Pulaskio herojiškus žygius Amerikoje, generolo Bemo (J. Z.Bem) dalyvavimą vengrų tautos kovoje, daugelio lenkų kovas už italų tautos laisvę. Ir po viso to didžiausiu įnirtimu pulti mažą lietuvių tautą, stengiantis ją pavergti, visų pirma išplėšiant iš Lietuvos jos sostinę!“
XXX
Apie Žalgirio mūšį rašo ir Antanas Smetona, ir Rapolas Mackonis. 1910 metais Žalgirio jubiliejaus proga Krokuvoje atidengtas paminklas. (Projekto autorius, skulptorius Antanas Vivulskis). A. Smetona straipsnyje „Žalgirį atminus“, rašytame laikraštyje „Viltis“ 1910 metais, apie puoselėjamą naują uniją lietuvių su lenkais atsako laikraščio „Kurjer Litewski“ skaitytojams: „Žalgirio šventėje lietuviai nedalyvaus, jų nedalyvavimą atjaus visa Lenkija. Pasiges būtinio, reikalingo pagražinimo, o šeimos nario, kuris tik laikinai nuo mūsų atsiskyręs, bet kurio sugrįžtant, anksčiau ar vėliau, tikimės sulaukti“.
Paminklas Žalgirio mūšio didvyriams Lenkijoje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Toliau A. Smetona rutuliuoja straipsnio mintį: „Mes, Žalgirio didvyrių palikuonys, vieni su su kitais negalėsime šventėn pasipuošę už vieno stalo sutilpti ir minėti laimingą praeitį… Bet taip yra, ir dėl to, Žalgirį mintimis siekiant ir jį suduriant su dabartimi, darosi liūdna. Ar galite džiaugtis, ant kurių laimės griuvėsių nori kiti savo laimę atstatyti?… Mes neginame, kad tiem dviem tautom, išgyvenusioms kelis šimtus metų artimu politikos gyvenimu, nieko bendra, bet mes nepamirštame, jog tas bendrumas yra nukalėjęs lietuvių dvasią ir didelių istorijos vertybių tarpe yra palikęs įsisenėjusių painiavų, iškasusių tarp jų dviejų neperlipamą pylimą. Lenkija tarpo, didėjo lietuvių-lenkų unijoje, Lietuva yra įdėjusi lenkų kultūros lobin eibę gėrybių, yra atidavusi jiems savo geriausius syvus.
Ir štai kada mes krustelėjome, kada ištarėme žodį, kad juntame, jog esame gyvi, tuomet mums buvo pasakyta, kad pavėlavę, kad mūsų vieta kitų užimta… Šaukėmės demokratizmo principų, o mūsų buvusieji bendrai ištarė, jog istorijos faktas esąs svarbiau už principus….“
XXX
… Beje, vienas dalyvis vis dėlto nuvyko į Žalgirio šventę. Minėtame straipsnyje Rapolas Mackonis rašo: „Ilgai derėtasi, ar kviesti lietuvius. Po ilgų derybų nutarta kviesti, bet taip, kad nespėtų atvykti. Vienas tik Tumas – Vaižgantas suskubo ir kaip „Vilties“ korespondentas prisikasė laiku į Krokuvą. Apie iškilmes jis parašė keletą straipsnių, pažymėdamas, kad jose dominavo kontušais ir viduramžiškais kardais pasipuošę ponai, o liaudies kaip ir nebuvo. Lenkų spauda, žinoma, reagavo. Kompaniją prieš Tumą pradėjo endekų dienraštis „Gazeta Narodova“, kurio autorius samprotavo: „Kun. Tumo idealas, kaip jis pradžioje savo straipsnio, yra valstiečių tauta („narod chlopsi“). Kun.Tumą, papratusį žiūrėti į pasaulį pro mužikiškus akinius, žeidė minios juodarūbių… Tiesiog visas suvažiavimas Krokuvoje jam per mažai mužikiškas. Nes kas yra litvomanybė, jei paniekinamas istorijos, visos gražios veikimo praeities tam tikslui, kad pradėjus tautos gyvenimą nuo šios dienos ir nuo mužiko“.
Rapolas Mackonis knygoje rašo, kad 1902 metais kunigas A. Dambrauskas išleido programinio pobūdžio knygelę „Lietuvių balsas jaunajai Lietuvos didikų, dvarininkų ir bajorų kartai“ (lenkų kalba). Gyvenęs Vilniuje daktaras Carkovskis lenkų vardu atsakė brošiūra“ „Przenigdy“ („Niekuomet“). Visi lietuvių argumentai lenkų neįtikino, – ištiestą ranką jie atstūmė… Tokie buvo Antano Smetonos, Vaižganto, Rapolo Mackonio bei Marijos Jūros Baužytės aprašytų kunigų Danieliaus ir Zenono Baužių išgyvenimai, susiję su lenkų piliečių tautinėmis, bei politinėmis bei bažnyčios nuostatomis. Neprošal būtų lenkams pasiskaityti, ką rašė lietuvių „lenkinimo klausimais“ Antanas Smetona, Rapolas Mackonis…
XXX
Apie lietuvių – lenkų tautų tarpusavio santykių įtaką šiuolaikinei istoriografijai mąsto daug istorikų, politikų, kultūros veikėjų. Neseniai (šių metų gruodyje) Vilniuje buvo organizuota konferencija apie lenką Juzefą Pilsudskį, padėjusį atimti iš Lietuvos Vilniaus kraštą. Ją surengė Lenkų kultūros institutas…
Baigdamas noriu kai ką priminti iš Antano Smetonos minėto straipsnio „Žalgirį atminus“: „Naujas gyvenimas privalo laikytis naujų formų, liepia peržiūrėti senąsias istorines vertybes. Tik ant naujo pamato atsistojus, tegalima svajoti apie naują lietuvių uniją su lenkais…“
Jeigu kelintoji lietuvių karta į Žalgirio mūšį žvelgia pro lenko istoriko Dlugošo ar rašytojo Senkevičiaus romano intrepretacijas, tai toli eiti mes, lietuviai, su lenkais negalėsime. Mes, lietuviai, turime savo aiškią nuomonę: pasitraukė ar ne lietuviai iš Žalgirio mūšio? Lietuvių ir kitų šalių istorikai pasako, – ne. Ar Juzefas Pilsudskis, atimdamas iš lietuvių Vilniaus kraštą, – mūsų draugas ar priešas? Priešas!
Tai reiktų pasakyti ir apie mūsų raštą, į kurį lenkai nori įdėti 3 raides. Turime nusileisti ar ne? Tai turėtų būti mūsų istorinės aksiomos…
Tarp atsiradusių plyšių tiltus statyti vis tiek teks mums, kalbu apie ateitį, -statyba bus abipusė, o ne dešinė lietuviams, kairė lenkams. Kad, anot A. Smetonos, geriausieji syvai bėgtų iš dviejų – iš abiejų tautų… Tiltai per plyšius turės būti pastatyti, o jeigu ne, tai vėl teks klajoti apgraibomis, ieškoti naujų sąjūdininkų ar, deja, sėbrų…
Lapkričio 29 d., 17.30 val., publicistas, poetas Česlovas Skaržinskas savo naujausią publicistikos knygą Palėpėje, į kurią atsėlina vakaras pristatys Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešosios bibliotekos Konferencijų salėje (Trakų g. 10). Knygos pristatyme dalyvaus rašytojai Romas Sadauskas ir Jeronimas Laucius, literatūros kritikas Alfredas Guščius, televizijos žurnalistas, dėstytojas Henrikas Vaitiekūnas bei knygos autorius. Vakarą ves Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešosios bibliotekos direktorius Petras Zurlys.
Česlovas Skaržinskas – poezijos Lietus ir muzika, neturinti namų (1999) bei publicistikos – Šiaurės vėjo smėlynai (2007) – autorius. 2017 m. išleido trečiąją – publicistikos knygą Palėpėje, į kurią atsėlina vakaras.
Knygoje autorius rimtai, lyriškai ir per jumoro prizmę pažvelgia į Lietuvos sovietmečio palikimą, Atgimimo laikus bei dabartį. Knygoje pasakojama apie keturių brolių partizanų likimą, Valstiečių laikraščio vyriausiojo redaktoriaus Jono Švobos, poeto ir eseisto Stasio Stacevičiaus, rašytojo Jono Mačiukevičiaus bei kitų žymių Lietuvos kultūros atstovų, menininkų kūrybos ir gyvenimo etapus. Esė žanro tekstai atskleidžia kaimo, kaip tautos šaknų naikinimo laikotarpį, dienraščio Respublika žurnalisto darbą pirmaisiais Lietuvos nepriklausomybės metais Šalčininkų krašte.
Autobiografiniame esė Sekmadienio vargonai autorius rašo: „Prieš keturiasdešimt metų iš arčiau pamačiau Vilnių. O, Viešpatie, koks jis buvo iš pirmo žvilgsnio didingas… Bet koks iš tikrųjų tada buvo ir nūnai yra Vilniaus veidas – neįminiau net ir po daugelio metų. Gal todėl, kad šis senasis miestas turi daug veidų. Gal ir todėl, kad jis pernelyg paslaptingas, prieštaringas, savo istorija mažai turintis sąsajų su praeities miestelėnais.“ Knygos autorius Vilniuje studijavo literatūrą, žurnalistiką, aprašo savo ir kitų pažįstamų studentų buitį, pomėgius; ypatingas Pedagoginio instituto ir Universiteto literatų susitikimas 1979 metais, vakarienė ir nakvynė Universiteto Saulėtekio bendrabutyje.
Poetas, rašytojas, žurnalistas Česlovas Skaržinskas
Praeitis šiame esė koreliuoja su dabartimi – taip pažvelgta ir į vilniečių kalbą, žmones, jų apdarus, išorę – būtent per asmeninę prizmę. Štai kaip aprašoma Vilniaus Katedroje įvykęs vargonų koncertas: „Buvome du tokie, anot kurso draugių, pamišėliai: aš ir būsimasis istorikas Antanas Kukanauskas… Klausydamiesi vargonų iš pradžių nesuprasdavome, kodėl į mus gana dažnai pasižiūri kiti koncerto klausytojai. Pasirodo, juos domino gana neįprasta klausytojų pora: aš buvau užsiauginęs ilgus, garbanotus, ant pečių gulančius plaukus, o mano draugas Antanas ne tik plikai nusikirpęs, bet ir nusiskutęs. Tada nešioti ilgus plaukus ir mūvėti kelnes su platėjančiomis iki žemės klešnėmis buvo itin madinga. Tačiau tuomet buvo keista matyti jauną pliką žmogų…“
Su autoriumi padiskutuoti ir jo knygą su autografu įsigyti bus galima per knygos pristatymą Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešojoje bibliotekoje. Knygą taip pat galima nusipirkti interneto knygyne Patogu pirkti . Maloniai kviečiame į pristatymą!
Kas skaitė Antano SMETONOS „Rinktinius raštus“, išleistus Kauno leidyklos MENTA dar 1990 metais, tas galėjo susidaryti išsamų vaizdą apie šį prezidentą. Antanas Smetona „perkėlė“ Lietuvių tautos politines, socialines, religines realijas į „Vilties“, „Vairo“, „Lietuvos aido“ ir kitus spaudos leidinius. O nuo 1907 metų jis „Vilties“ redaktorius.
Kaip rašo Alfonsas Eidintas monografinėje studijoje „Antanas Smetona“ (leidykla „Mintis“, 1990), tuometinis bibliotekininkas Izidorius Kisinas pono Antano Smetonos 60 – ečio proga išleido stambų veikalą „Antano Smetonos biobliografija ir biobibliografija. 1874-1934“. Išleido Klaipėdoje 1935 m. 2000 egz. tiražu. Izidoriui Kisinui daug pagelbėjo profesorius Vaclovas Biržiška.
Veikalo autoriaus apskaičiavimu, per 34 metus A. Smetona rašė straipsnius, apybraižas, davė intervius ocialinių mokslų, istorijos, tautybių, politikos, filosofijos, kalbos, religijos ir kitomis temomis. I. Kisinas suregistravo viską, kas buvo rašyta apie A. Smetoną ne tik lietuvių, bet ir užsienio aautorių…
—————————
Praėjo daugiau nei šimtas metų nuo straipsnio rašymo, bet vienas ligšiol aktualus klausimas – emigracijos – tebejaudina ir šiandieninę Lietuvą. 1911 metais į laikraštį „Viltis“ būsimasis prezidentas Antanas Smetona parašė straipsnį „EMIGRACIJOS LIGA“. Straipsnis trumpas, kaip ir beveik visi šio autoriaus rašiniai. Trumpas, nuoseklus ir su atitinkamom išvadom. A. Smetona rašo apie žemės ūkį, apie kaimą. “Kaime ima stigti darbininkų nebe vieniems dvarams: jų nebeužtenka ir vidutieniems ūkininkams. Nematyti suaugusių jaunų vyrų: jie visi Amerikon išėję. Miesto žmogui, retkarčiais tesilankančiam kaime, labai žymi jo atmaina. Prieš kokį dvidešimt metų ne taip keista ten atrodytavo. Ateina šventadienis – bažnyčioje matyti lygu mergaičių ir bernaičių. O dabar?“
Tarp „dabarties“ ir „seniau“ A. Smetona įstato atitinkamus vaizdus, – negatyvius ir pozityvius.
„O seniau matydavai pilnus suolus prisėdusių jaunų žmonių, girdėdavai juos dainuojant ir juokuojant. Prievakarė – muzika groja, porų poros šoka, ūžia, vaikesai ripką muša, net visam sodžiuj linksma. Šiandien ir čia viskas pakitę ne gerojon. Susirenka pavakaruoti vienos merginos. Atsimeni, nelyginant, pasakinę amazonių karalystę, kur vienos moters viešpatavusios ir kur vyriškiui lyg koktu būdavę pasirodyti“. („Emigracijos liga“ – savotiškas A. Smetonos beletristinis vaizdelis, – tokių yra dauguma Rinktiniuose raštuose; žodynas, skyryba, sintaksė palikta, kaip ir visoje knygoje).
Lietuviškoji emigracija. Slaptai.lt nuotr.
Nupiešęs tokį kontrastišką kaimo vaizdą, A. Smetona ir užduoda pirmąjį klausimą „Kas gi dirba žemės ūkio darbus?“ Jame atsiranda žemės arimo siužetas, kurių „veikėjas“ arklą traukiąs „dar tik trečią vasarą mintąs kumeliukas“. Toliau autorius siužetan įtraukia ir sodietį, manantį, kad ir keturiolikos metų vaikas dar nepilnavertis artojas. Su sodiečio nuomone pilnai sutampa ir A. Smetonos nuomonė: „Taip taip numano jis, kad keturiolikos metų vaikas yra menkas artojas, menkas šieno piovėjas, bet jo vyriausias sūnus Amerikoje, kito jam pavaduoti neturi… Tas kiemas kur nėra vaikesų, siunčia moteris dirbti vyro darbų. Pamatyti Ukmergės apskrityje ariant keturiolikos metų mergaitę nebe naujiena… Toks nesubrendusių žmonių vartojimas sunkiesiems darbams blogai atsiliepia ir jaunosios mūsų sodiečių kartos sveikatai“.
Tai vaizdelio išvada, bet ne pirmoji. Dėl tokios padėties Lietuvos kaime autorius kaltina emigraciją į Ameriką: „Paaugę vaikesai išskris Amerikon, anot senių, kaip tie apsiplunksnavę paukščiai, iš lizdo išriedėję. Dar maži būdami, jie kalba apie Ameriką, kaip kokią pažadėtąjį šalį. Iš tos šalies vaikai ne visada atmena tėvus, jei anksčiau dar atsiųsdavo pinigų, tai šiandien nebelieka ir laiškelio.
„Giminiškumo ryšiai emigrantų su tėviške vis silpnyn ir silpnyn eina“. „Emigracijos liga“ smarkiai sumažino lietuvių tautą. Dėl to nuliūdę ir tėvai, ir likę tėviškėje broliai, sesės. A. Smetona kartu su jais sielvartauja: „Tėvas nuliūdęs dejuoja, kad sūnūs užmiršo jo senatvę ir kad skatiko iš jų nesulauksiąs. Brolis vėl skundžiaisi, kam jis dirbsiąs visiems. Jie, girdi, jo broliai, pagrįšią iš Amerikos su pinigais, pareikalausią savo dalių, o jis su keliomis dešimtinėmis žemės be nieko, tik su pūslėtomis rankomis“.
Smetona kritikuoja „emigrantų“ charakterį, užmiršimą ūkio darbus, dolerių praleidimą vėjais. „Retas kuris esąs įsiėmęs amerikiečių darbštumo. Iš tiesų: iš dešimties sugrįžusių pamatysime tik vieno kito gražiai pasistatytą pirkią, pagerintą ūkį“.
Taigi, Smetona daro neigiamą išvadą apie apie šį socialinį reiškinį: „Ir vis dėlto emigracija eina ne mažyn, o didyn, ir nematyti galo, kada kitaip virs. Priaugančioji karta neklauso nei tyrusių žmonių, nei liūdnų nusiskundimų, kurių pilni emigrantų laiškai, griaudžiais žodžiais rašyti… Bent pusė emigrantų, palikusių užjūryje, dingsta mūsų kraštui“.
Ir vaizdelio pabaigoje yra unikalus A. Smetonos apibendrinamas, liečiantis šios dienos piliečius, mąstančius apie tautos akivaizdų išnykimą: „Kas per priežastis to mūsų krašto nužmonėjimo, galėtų pasakyti tik rimtesni tyrimai“.
Literatūros kritikas Alfredas Guščios, šio teksto autorius.
Ir vis dėlto A. Smetonos rašinys optimistinis, nes pabaiga remiasi latvių tautos pavyzdžiu: „Stebėtis reikia, kad latviai, kuriems sodžiuje dar ankščiau, nei lietuviams, gyventi, nebėga Amerikon… Ir Latvijos bežemiai, būdami šviesesni už mūsiškius, randa būdą gyventi savo krašte: nuomon ima žemę ar miestan išeina. Mūsiškis ir čia negali su jais rangčiomis eiti; jam stinga mintrumo, jo įrankis kovoje dėl gyvatos yra vieni raumens, kuriais tamposi po Amerikos kasyklas ir fabrikas, užimdamas paskutinio juodadarbio vietą“.
Vaizdelio pabaigoje A. Smetona užsimena, kad netrukus bus visuotinis Rusijos gyventojų surašymas. Prieš keliolika metų statistika yra parodžiusi Lietuvoje lietuvių tik arti dviejų milijonų, o kitais metais pamatysime jų gal dar mažiau. „Amerika bus daugiausiai prarijusi. Baugu pasidarys, žvilgterėjus į mūsų sumažėjusį skaičių! Reiktų rimčiau dairytis vaisto tai mūsų ligai gydyti“.
Atkreipkime dėmesį: taip rašė Antanas Smetona 1911 metais…
***
1992 metais kunigas, poetas Ričardas Mikutavičius išleido eilėraščių knygą „Šviesos spalvos“. Buvom pažįstami, jis šią knygą dedikavo ir man… Jos pabaigoje yra skyrius „Kad Lietuva neišsivaikščiotų (variacijos donelaitiška tema)“. Kai Lietuva, atgavusi Lietuvos Nepriklausmybę, toliau tęsė emigracinį pasivaikščiojimą, daugel kartų vis prisiminiau šio poeto knygos skyriaus pavadinimą. R. Mikutavičius bandė sulaikyti lietuvius po Donelaičio… toga. Poetiškai, dvasiškai, net nežinodamas, kad jis pats žus greitai nuo išsilaisvinusio „iš imperijos“ kauniečio, patekusio į turto, dolerių, pragaištį…
Būtent ta materiali pragaištis laukia ir mūsų Lietuvos. Su pinigais, turtais pražus ir mūsų tauta. Bus taip, kaip kažkada kalbėjo I. Suslovas (TSKP CK biuro narys): „bus Lietuva, bet niekada nebebus lietuvių…“ Kas kaltas? Mes visi, pradedant A. Smetonos aprašytojo vaizdelio tikrove, ir baigiant mūsų žurnalistų viešais skelbimais per radiją, televiziją, laikraščius, kad praėjusiasiais Lietuva neteko Kelmės, Plungės, Kupiškio ir kitų miestų, – tiek ir tiek pavogė „emigracijos liga“.
Tai – akivaizdi tiesa… Mano du vaikaičiai tarnauja savanoriais Lietuvos kariuomenėje. Grįžę per atostogas, sako, kad tarnyba sunki. Galėčiau patarti, kad be reikalo tarnauja, – gal už 5 metų, gal už 10 metų, nebebus ko ginti? Jei taip klostysis emigracijos eiga, nebeliks lietuvių! Tai kam tada milijardinės išlaidos kariuomenei, ginklams? Ar už „Niekieno žemę“ gali būti tiek aukojama?
