Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė pasirašė Seimo priimtas Alkoholio kontrolės įstatymo pataisas, kuriose numatytos pasaulinėje praktikoje pasiteisinusios priemonės alkoholio prieinamumui riboti.
Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Įstatymo nuostatose nebeliko perteklinių ir sunkiai įgyvendinamų pasiūlymų bei pseudopriemonių, kurios skaldė visuomenę. Alkoholio reklamos draudimas, prekybos alkoholiu laiko apribojimai ir amžiaus riba, nuo kurios galima įsigyti ir vartoti alkoholį, yra Pasaulio sveikatos organizacijos rekomenduojamos ir kitų šalių patikrintos priemonės.
Tuo tarpu šalies vadovė ragina politikus neteikti naujų kontraversiškų pasiūlymų, kol nebus įsitikinta, kokį poveikį alkoholio vartojimui ir prieinamumo ribojimui turės Seimo jau priimtos pataisos.
Kova su alkoholizmu turi telkti, o ne skaldyti, tapti bendru politikų ir visuomenės rūpesčiu.
Informacijos šaltinis – Prezidentės spaudos tarnyba
Negaliu aklai pritarti draudimams, kuriuos Lietuvai primesti nori valdančioji koalicija. Jei pulsime žiūrėti, koks atstumas privalo skirti vidurinę mokyklą nuo alaus baro, jei imsime liniuotės pagalba skaičiuoti centimetrus tarp rūkančiojo ir troleibusų stovėjimo aikštelės, – prapulsime.
Žurnalistas Gintaras Visockas. Slaptai.lt nuotr.
Žmogus – išradinga būtybė. Jei drausi, ras būdą apeiti. Jei labai griežtai drausi, – drastiškos pastangos viską kontroliuoti nusižengimų nesumažins. Net ir aršiausi ginčai, iki kurios valandos vakaro gali būti parduodama degtinė, ar gražu festivaliuose gurkšnoti alų, – nieko gero neatneš. Pirmiausia derėtų rūpintis mūsų vidine kultūra. Nenoras girtuokliauti, nenoras rūkyti turi būti mūsų mintyse, ir tada nereikės ypatingai griežtų baudžiamųjų bei civilinių kodeksų. Prisimenate garsiąją daktaro Preobraženskio frazę filme „Šuns širdis“, – „bėda ne unitazuose, o galvose“.
Bet lietuvio auklėjimas gyventi be žalingų įpročių – ilgas, sudėtingas procesas. Politikai neturi kada laukti. Jiems reikalingi rezultatai čia ir dabar. Patekę į valdžią jie karštligiškai skuba. Kadencija amžinai netruks. Tad beskubėdami kvailioja, prasmingas ir gražias idėjas savo pačių rankomis skandindami perteklinių priemonių pelkėse. Ypač kvailai atrodo valdiškų įstaigų vadovų vaikščiojimai Vilniaus gatvėmis dalinant praeiviams informacinius lankstinukus, esą negražu medikams į baltų chalatų kišenes brukti „vokelius“. Tarsi Sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga būtų nusileidęs iš Mėnulio – nežinotų, kodėl sergantys lietuviai, omenyje turiu mus, prasčiokus, o ne žymius politikus, aktorius ar teisininkus, važiuodami į ligoninę „dėl šventos ramybės“ dar pasiima ir „vokelį“. Tikrųjų sveikatos apsaugos sistemos trūkumų ministras pašalinti negali jau vien dėl to, kad nei gražiuoju, nei piktuoju nesugrąžinsi į Vakarus pabėgusių mūsų medicinos specialistų, taigi nieko kito jam ir nebelieka, tik apsimesti naivuoliu. Žiūrėk, kovodamas su korupcija medicinos įstaigose dar uždraus Lietuvoje gaminti vokus…
Tačiau neramina ir kitos pusės, keikiančios kiekvieną valdančiosios koalicijos pasiūlymą, laikysena. Stebina surengto prie Seimo koncerto „Laisvė rokenrolui“ dalyvių kategoriškos kalbos. Pasirodo, jau bandoma kurti valdžios iniciatyvoms prieštaraujančią asociaciją „Saikinga Lietuva“. Remiantis oficialiais pranešimais, po „Saikingos Lietuvos“ skėčiu buriasi „organizacijos, kurios netiki, kad alkoholizmas prasideda nuo pirmojo gurkšnio, ir piktnaudžiavimui stato priešpriešiais saikingą vartojimą bei atsakingo alkoholio vartojimo kultūrą“. Jos steigėjais greičiausiai taps Lietuvos festivalių aljansas, Lietuvos barų ir kavinių asociacija, „Vyno dienos“, Lietuvos someljė asociacija…
Lietuva. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kas gi paneigs: saikingumas – puikus bruožas. Saikingumo jausmą privalu ugdyti nuo pat mažens – šeimoje, vaikų darželyje, mokykloje, universitete. Bet ar įmanomas būtent atsakingas, būtent saikingas alkoholio vartojimas? Turiu konkrečių pavyzdžių, kaip tragiškai iš gyvenimo iškeliaudavo mano pažįstami, turėję vilties, jog įmanoma išmokt kultūringai gurkšnoti vyną ar konjaką. Dabar jau drąsiai galiu teigti: nuo mirties juos būtų išgelbėjęs tik kategoriškas alkoholio atsisakymas į draudžiamų produktų sąrašą įrašant net šokoladinius saldainius su likeriu.
Beje, netikėkite pranašais, kurie įrodinėja, esą alkoholis vienaip veikia inteligentus, kitaip – aukštojo mokslo neturinčius. Vienodai tragiškai krito ir saikingai gerti alkoholį mokęsi, bet niekaip gerti atsakingai neišmokę rašytojai, poetai, filosofai, su kuriais dirbau savaitraštyje „Literatūra ir menas“, ir alkoholiu piktnaudžiavę kolegos žurnalistai, su kuriais plušėjau „Valstiečių laikraštyje“ ar „Lietuvos aide“. Išliko tik tie, kurie tarė kategorišką „daugiau nė lašo“.
Provincijoje – panaši situacija. Kadaise po Alytaus rajoną pažintinę eksursiją apie alkoholio žalą man surengė vienas labai inteligentiškas, šviesus ūkininkas. Jis pasakojo: štai šiame miestelyje – nei muštynių, nei gaisrų, nei automobilių avarijų. O štai gretimame – ir žmoną papjovė, ir troba suliepsnojo, ir vagystės. Ir tik todėl, kad vienoje gyvenvietėje veikia alkoholinių gėrimų „taškas”, o kitoje tokios parduotuvės nėra.
Štai turėdamas mintyse šiuos pavyzdžius ir abejoju, kad į sambūrį „Saikinga Lietuva“ besiburiantys televizijos, žurnalistikos, inteligentijos atstovai nuoširdžiai tikėtų tuo, ką sakė į koncertą susirinkusiai miniai. Saikingas alkoholio vartojimas – pavojingas užsiėmimas (ypač pavojinga, kai silpnus alkoholinius gėrimus pradeda po truputį gurkšoti jauni žmonės). Kiek tokių lietuvių, kurie moka protingai, gražiai, prasmingai gurkšnoti? Dažniausiai taip: arba nė lašo, arba – iki žemės graibymo. Architektas Algirdas Kaušpėdas ir dainininkas Marijonas Mikutavičius mane tikriausiai kvailu palaikytų, jei raginčiau juos stoti į organizaciją, kuri trokšta saikingai muštis gatvėje, atsakingai vogti, atsakingai meluoti, saikingai darkytis bei klykauti scenoje ar saikingai ir atsakingai ignoruoti eismo taisykles. O štai saikingai vartoti alkoholį – prašau?
Kai krepšininkai užsivelka marškinėlius, reklamuojančius ne mūsų gatvėse įsikūrusias šviežiai spaustų daržovių sulčių parduotuvėles ar sporto kompleksus su baseinais, o aludarius ir degtindarius, – akių nebado? Kai intelektualams skirti žurnalai „Valstybė“ ir „IQ“, besiskelbiantys esantys Lietuvos sąžiningumo, padorumo ir principingumo etalonais, reklamuoja alkoholinius gėrimus, – padoru? Ar trys alkoholinių gėrimų reklamos viename žurnalo numeryje ir nė vienos reklamos apie sulčių parduotuvėlę bei baseiną, – vis dar padoru?
Jei jau norime išmokyti lietuvius saikingai vartoti alkoholį (tas, kuris galėtų mus išmokyti saikingai svaigintis, būtų vertas Nobelio premijos), siūlau mokytis saikingumo ir visur kitur. Pavyzdžiui, delfi.lt portale rašančiam žurnalistui Rimvydui Valatkai, vienam iš tų, kurie šiandien aršiai pliekia valdančiuosius dėl alkoholinių draudimų, derėtų pasiūlyti išmokt saikingiau kritikuoti Prezidentę Dalią Grybauskaitę, surandant jos veikloje ne vien neigiamų, bet ir prasmingų darbų. Štai neseniai Prezidentė buvo nuvykusi į Tailaną ir Indoneziją. Perskaičius Prezidentės oficialiame puslapyje skelbtus kelionių aprašymus akivaizdu, kodėl šie vizitai – Lietuvai labai svarbūs. Bet ar lietuviškoje spaudoje matėte analitinių straipsnių, kurių autoriai džiaugtųsi diplomatine sėkme?
Lietuva galėtų išmokt saikingiau pataikauti Lenkijai. Mūsų žurnalistai, įskaitant Edmundą Jakilaitį, privalėtų saikingiau į savo laidas kviesti vien pataikavimo Varšuvai atstovus. Juk trys lenkiškos raidės, be kurių neva negali išgyventi Vilniaus ir Šalčininkų rajonų lenkai, grasina mūsų abėcėlėje ir visoje lietuvių kalboje sukelti rimtą chaosą. Negi pamiršome posakį: „ir vienas grumstas apverčia vežimą“. Bet visuomeniniame LRT dirbantis šmaikštusis E.Jakilaitis į laidą „Dėmesio centre“ gegužės 9-ąją drįsta pasikviesti tik pataikavimo Lenkijai šalininką Gediminą Kirkilą, ignoruodamas dešimtis žymių kalbininkų bei mokslininkų, kurie įsitikinę: „šio politiko proteguojamas įstatymo projektas – valstybės išdavystė“.
Socialdemokratai taip pat galėtų saikingiau ginti savo narį Mindaugą Bastį, kuris, VSD teigimu, sistemingai bičiuliavosi su mums nepalankios Rusijos atstovais (ne tais, kurie neseniai buvo atvažiavę į Lietuvą ir kritikavo Kremlių). Bet saiko jausmas čia kaip tik ir prarastas. Gina beveik visi, gina aršiai. Tarsi bičiuliaujantis su Vladimiro Putino atstovais įmanoma išlikti švariam. Tarsi nežinotume, kaip dirba Rusijos slaptosios tarnybos.
Šioje istorijoje labiausiai nustebino Europos Sąjungos struktūrose dirbančio socialdemokrato Vytenio Andriukaičio bandymai šaipytis iš įtarimų „galimai kėlė grėsmę nacionaliniam saugumui“.
Šaipytis taip pat reikia atsakingai, saikingai. Viską daryti reikia saikingai; ir juoktis, ir verkti…
Informacijos šaltinis – JAV leidžiamas lietuvių laikraštis „DRAUGAS“ (www.draugas.org)
Norėčiau pradėti nuo statistikos, rastos žiniasklaidoje.
Vilniaus universiteto mokslininkai, atlikę apklausą, įvardijo, kad kaimuose girtauja daugiau nei 8 proc. žmonių, o apie du trečdalius girtaujančiųjų galėtų pasveikti. Tai reiškia, kad daugiau nei 100 tūkst. gyventojų po gydymo vėl galėtų sugrįžti į darbo rinką.
Konservatoriai skriaudė pensininkus, o valstiečiai bando suremti ietis su alkoholikais. Kas bus nugalėtojas, nustatys laikas. Daugelis šalių nuo neatmenamų laikų bando išspręsti perteklinio svaiginimosi alkoholiu problemą. Gal „valstiečiai“ mano, kad kovodami su alkoholio reklama jie nušaus mažiausiai du zuikius? Pirma, sumažės alkoholio vartojimas. Antra, sumažės korupcija, nes negalima bus nešiotis alkoholio taros, kurioje galėtų būti sudėti pinigai. Kiek kasmet žūva keliuose ir kiek miršta nuo alkoholio, – nėra tiksliai apskaičiuota. Tačiau aišku viena – bendros šių blogybių atsiradimo tendencijas.
Vytautas Čepukas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Pirma, kokios priežastys įtakoja šių reiškinių atsiradimą? Antra, ilgametė tarptautinė praktika rodo, jog vien draudimais ir bausmėmis žalingų įpročių nepašalinsi. Trečia, kyla pavojus, jog gali atsirasti šalutiniai reiškiniai, nepalankūs nei valstybei, nei jos piliečiams.
Pavyzdžiui, mažinant žūstančiųjų keliuose žmonių skaičių bei gamtos taršą, niekas nesiūlo uždrausti transporto priemonių naudojimą ar jų reklamą.
Visi puikiai žino, kad įvairios šalys šią problemą mažina savaip ir įvairiais metodais. Manau, mes dar nepajėgūs pakeisti visuotinio ekonomikos paklausos ir pasiūlos dėsnio. Suprantama ir toleruotina valstiečių ir žaliųjų partijos iniciatyva Lietuvoje mažinti alkoholizmą.
Tačau visuose priimtuose sprendimuose pasigendu prognozių, kokios bus šio įstatymo pasekmės trumpuoju bei ilguoju periodais. Diskusijos Seime, svarstant alkoholio prieinamumo ribojimo įstatymo pakeitimo projektą, pademonstravo politikų bei visuomenės nuomonių skirtumus.
Kaip atsakas atsirado daug įstatymo apėjimo būdų. Norint įeiti į įstaigą, kurioje pardavinėjo degtinę, reikėjo, kad kliento išvaizda atitiktų „reikalavimus“. Už nedidelį mokestį buvo galima gauti baltą apykaklę „nuomai“, kuri leisdavo netrukdomai įeiti. Atsirado praktika pardavinėti gėrimus arbatinukuose kaip arbatą ar grafinuose kaip girą. Labai greitai prekeiviai pradėjo prekiauti spiritu per vaistines. Buvo nurodyta spiritą pardavinėti tik pagal receptus, bet ir tai buvo lengvai apeinama. Aktyviai pasireiškė ir parfumerijos gamintojai. Pasirodė daug specialių odekolono rūšių, kurie buvo skirti daugiausia „vidiniam vartojimui“. Tuo pat metu pradėjo plisti narkotikai. Sausasis įstatymas ir degtinės monopolija Rusijoje išsilaikė iki 1925 m.
1985 m. gegužės 16 d. Aukščiausios Tarybos prezidiumas išleido įstatymą „Dėl kovos su girtuoklyste ir alkoholizmu“, pavadintu „Pusiau sausu įstatymu“. Tada pavyko kažkiek sumažinti girtuokliavimą ir mirtingumą, bet padidėjo praktiškai TSRS laikais neegzistavusi narkomanija, nelegalios naminukės gamyba. Pirmieji alkoholio vartojimo draudimai buvo priimti Šiaurės Amerikos valstijose nuo XIX a. vidurio. Nuo 1846 iki 1855 m. sausasis įstatymas buvo įvestas 13 valstijų, bet paskui jį atšaukdavo ir paskelbdavo antikonstituciniu.
1919 m. liepos 1 d. JAV teritorijoje buvo visiškai uždrausta spiritinių gėrimų gamyba, 1920 m. sausio 16 d. įsigaliojus Aštuonioliktajai pataisai. Antialkoholinės priemonės buvo labai nepopuliarios, be to, jos iš esmės pablogino nacionalinę ekonomiką ir padidino organizuotą nusikalstamumą, kūrėsi naujos priešiškos kriminalinės grupuotės ir mafijos šeimos. Gangsterių grupės (butlegeriai) pelnėsi iš kontrabandos ir pogrindinės prekybos, kuri nebuvo apmokestinta, nelegalus alkoholis liejosi abejotinos reputacijos užeigose, korumpuota teisėsauga buvo bejėgė. Spaudžiant visuomenei, 1933 m. gruodžio mėnesį buvo priimta Dvidešimt pirmoji Konstitucijos pataisa, panaikinusi visuotinį „sausąjį įstatymą“. Atskirose valstijose apribojimai buvo palikti. Oklahomos, Kanzaso ir Misisipės valstijos liko sausosiomis valstijomis iki 1948 m. Misisipės valstija panaikino apribojimus paskutinė (1966 m.). Iki šiol atskirose JAV teritorijose egzistuoja sausosios apygardos.
XX a. pirmoje pusėje sausasis įstatymas įvestas kai kuriose šalyse:
Ar galima gyventi be alkoholio mūsų laikais? Galima. Yra šalys, kuriose negeriama. 44 pasaulio šalys gyvena sauso įstatymo sąlygomis. Tai musulmoniškos ir Artimųjų Rytų šalys. Gyvena jie gerai. Pavyzdžiui, važiuojant į Iraną, deklaracijoje yra klausimas: Ar vežatės alkoholio ir kitų narkotikų? Alkoholis ten prilygintas narkotikams. Egipte veikia sausasis įstatymas. Už alkoholio vartojimą – 60 smūgių lazda. Tačiau kurortuose, kur norima pritraukti užsieniečius, – sausas įstatymas neveikia“. Citatos pabaiga.
Švedijos alkoholio politika
Švedijoje valstybinis alkoholio monopolis egzistuoja jau daugiau kaip 200 metų.
Šiuo metu veikianti sistema ir valstybinis mažmeninės prekybos tinklas „Systembolaget“ Švedijoje buvo įkurtas prieš 60 metų. Šiuo metu Švedijoje tėra 410 tinklo parduotuvių, taip pat veikia dar per 550 partnerių parduotuvių ar punktų, kur galima įsigyti ar atsiimti iš „Systembolaget“ įsigyto alkoholio. Švedijai įstojus į Europos Sąjungą 1995 metais, buvo priimtas įstatymas, atšaukiantis alkoholio gamybos, importo ir eksporto monopolį, tačiau pardavimo monopolis išliko.
Alkoholio monopolio sistemos atmainos taip pat veikia Suomijoje, Islandijoje, Norvegijoje, tačiau visur jos pradėtos kurti itin seniai, kone prieš šimtmetį. Šiose valstybėse įvairūs alkoholio gamybos ir prekybos ribojimai turi gilias šaknis, todėl gali būti sunkiai rodomi kaip pavyzdys Lietuvai, kuriai staigiai reikėtų pereiti nuo alkoholio rinkos ekonomikos iki monopolio.
Tai tik trumpa prohibicijos įstatymo istorinė apžvalga. Manau, jog ir tose valstybėse, kuriose buvo įvestas šis įstatymas, taip pat buvo įtakotas kilnių tikslų. Suprantu, jog su alkoholizmu reikia kovoti, tačiau metodai ir priemonės tam tikslui pasiekti turi būti gerai apgalvoti ir paremti moksliniais tyrimų rezultatais. Kuo daugiau interesų apima priimamas įstatymas, tuo sudėtingesnis yra jo priėmimo procesas. Diskusijos Seime, priimant šį įstatymo projektą, parodė, jog Lietuvoje vis dar gajus yra „buldozerio“ principas, t. y. besąlyginis paklusnumas valdančiųjų nuomonei. Gal reikėtų panaudoti antialkoholinius plakatus ar etiketes, panašias ant cigarečių pakelių.
Manau, jog priimamas sausasis įstatymas drausti prekiauti alkoholiu rugsėjo pirmąją dieną pasiteisino tik „per pusę“. Sutinku su kritikais, kurie mano, jog ruošiant šį įstatymą nebuvo atsižvelgtą į etnografijos ypatumus, etninius papročius ir kitą etnokultūrinį paveldą. Nebūdamas toksikologijos ekspertu, norėčiau dėstyti ne tik savo mintis, bet ir pacituoti kitų išsakytas nuomones.
Psichiatras Leonas Kačinskas, kalbėdamas apie šiuo metu valdžios propaguojamus alkoholio draudimus, pabrėžė: parengti alkoholio prieinamumo ribojimai reikalingi, bet jie nukreipti į visus žmones, o ne į tuos, kurie geria „bambalinį“ alų jau anksti ryte. Jis mano: nepasidomėjus, kodėl žmonės apskritai geria, nieko gero padaryti neįmanoma. Žmogų reikia auklėti mokykloje, šeimose.
Niekas neabejoja, kad reikia riboti prieinamumą. Tačiau ar iš kaimo parduotuvių pašalinus stiprų alų, žmonės neras, kuo jį pakeisti? Gers langų ar kitokį skystį, nuo kurio dar greičiau apsinuodys. Draudžiant alkoholį reikia iškart daryti ir kitą veiksmą – kas bus tarpininku tarp surogato ir geriančiojo? Atsakymo į tai dar nežinau“, – teigė L. Kačinskas.
Vilniaus universiteto mokslininkų 2016 m. gruodį atliktas tyrimas skelbia, kad daugiausia Lietuvoje alkoholio suvartoja mažas pajamas gaunantys ir kaimuose gyvenantys žmonės. Daugiau nei trečdalis girtaujančių yra bedarbiai ir tie, kuriems trūksta užimtumo. Tyrimai tvirtina, kad tokie žmonės dažniausiai svaiginasi stipruoju (daugiau nei 6 laipsnių) alumi ir spirituotu vynu. Universalaus gydymo metodo nuo priklausomybės alkoholiui nėra. Priklausomybė alkoholiui atsiranda palaipsniui. Alkoholizmas – tai ilgalaikių psichologinių, šeimyninių, darbo bei socialinių problemų sankaupų išdava. Todėl kovos su šią neganda procesas taip pat turi būti kompleksiškas.
Dabartiniu metu ypač rekomenduojamas kompleksinis gydymas: fizinės būklės korekcija, palaikomasis medikamentinis gydymas ir giluminių problemų sprendimas psichoterapijos, psichologinio konsultavimo pagalba. Gydymo planas parenkamas kiekvienam pacientui individualiai: alkoholio vartojimo priežastys ir trukmė, sveikatos būklė, aplinkos poveikis, gydymo patirtis, galimybės lankytis gydymo įstaigoje ir t. t.
Mano šeimos gyvenime buvo įvairių laikotarpių, ir blaivybės, ir girtuoklystės, manau, jog pastaroji tikrai prisidėjo prie dviejų mano šeimos narių netekties. Nepaisant to, lieku prie liberalesnės minties, jog vien draudimais iš šio „liūno“ neišbrisime, tik „baronas Miunhauzenas“ sugebėjo save kartu su arkliu ištraukti iš pelkės. Manau, tai turi būti daugiametis, kompleksinis, kryptingas visuomenės auklėjimas bei socialiai valstybės remiamas procesas. Lietuvos piliečiai nėra eksperimentinės pelės, kuriomis galima daryti bandymus, aiškinantis ar priimti įstatymai yra veiksmingi ir teisingi.
Dar visai neseniai konservatoriai su liberalais darė eksperimentą su Lietuvos senjorais. Ar kas skaičiavo kiek šis eksperimentas „prisidėjo“ prie pirmalaikės jų kelionės anapilin? Žinodamas, jog istorija vystosi spirale, o ne ratu, tai dar turiu vilties, kad viskas bus gerai! Dar vienas, bene svarbiausias, įstatymas dėl personalinės politikų bei valstybės tarnautojų atsakomybės lieka nepriimtas, nors ir seniai svarstomas. Bet politinės valios vis nėra. Manau, nereikia spėlioti – kodėl?
Mūsų portalas Slaptai.lt skelbia antrąjį videointerviu su žymiu Lietuvos istorijos žinovu ir populiarintoju Jonu Juravičiumi.
Šiame 14 min. trukmės videointerviu Jonas Juravičius pastebi, kad Lietuvos žiniasklaida kol kas akivaizdžiai „žaidžia tik į vienus vartus“, svarsto, kodėl paveiki alkoholio reklama, kodėl teisingos ministro Aurelijaus Verygos griežtosios priemonės, ko nepadarė LRT generalinis direktorius Audrius Siaurusevičius, kodėl neįmanoma saikingai gurkšnoti alaus arba vyno, kodėl jis beveik nebežiūrti televizijos…
Šioje dalyje jūs išgirsite ir pasakojimą apie Juravičių kaimą, esantį Baltarusijoje. Jonas Juravičius teigia, kad jo giminė kilusi būtent iš tų kraštų.
Artmiausiu metu skelbsime jo samprotavimus dėl Punsko ir Seinų lietuvių lūkesčių.
Seimo narys Sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga siūlo patikslinti Alkoholio kontrolės įstatymo pataisų nuostatą dėl alkoholio reklamos ribojimo internete.
Jo nuomone, šiuo metu įstatymo projekte numatyta papildoma galimybė kreiptis į tinklo paslaugų teikėją yra perteklinė, nes jis dėl technologinių ypatumų negali uždrausti prieigos prie draudžiamos alkoholio reklamos tinklo paslaugų naudotojams. „Alkoholio reklamos skleidėjas gali per kelias sekundes pakeisti reklamos DNS adresą. (…) Todėl siekiant užtikrinti efektyvų ir technologiškai pagrįstą alkoholio reklamos pateikimo internete ribojimo užtikrinimą siūloma patikslinti formuluotę“, – sako A. Veryga.
Pagal jo įregistruotą pasiūlymą Alkoholio kontrolės įstatymo pataisoms, Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentas, Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka atlikęs tyrimą ir nustatęs, kad elektroniniais ryšiais skleidžiama Lietuvos Respublikos rinkai skirta alkoholio reklama, turi teisę duoti privalomus nurodymus informacijos prieglobos paslaugų teikėjui skubiai pašalinti informacijos prieglobos paslaugų teikėjo saugomą informaciją, kuri naudojama skleidžiant alkoholio reklamą, arba panaikinti galimybę alkoholio reklamą pasiekti.
Gegužės mėnesį žurnalas „IQ“ paskelbė Eglės Murauskaitės – Merilendo universiteto vyr. mokslininkės, dirbančios prie ICONS projekto (atsakinga už krizių simuliacijas Europoje) – straipsnį „Sprintą pakeisti maratonu“.
Ji rašo: „Norint išlaikyti visuomenės dėmesį krašto apsaugai, laikas pakreipti diskusiją saugumo linkme, ne vien akcentuoti išorės grėsmes“. Vertas dėmesio straipsnis, nors ko nors labai naujo ir netikėto jame neradau. Mes jau puikiai suprantame, kad vien karinėmis priemonėmis nuo Rusijos neapsiginsime, ši valstybė hibridiniame kare vartoja įvairiausius „ginklus“. Autorė ragina daugiau dėmesio skirti vidaus problemoms. Skurdas, socialinė atskirtis, tautinių mažumų nepasitenkinimas silpnina valstybę, visuomenę daro mažiau atsparią poveikiui iš išorės. Pastebimai gerėjanti gyvenimo kokybė „yra rimta paskata kovoti už jos tęstinumą“ .
Atkreipiau dėmesį į ilgo sakinio pradžią: „Jei vengiame atvirų diskusijų apie vietos lenkus ar totorius…“ Būtų įdomu sužinoti autorės nuomonę apie pastaruoju metu kaip tik paaštrėjusias diskusijas, susijusias su vietos lenkais; totoriai čia, žinoma, ne prie ko, su jais mes neturime jokių problemų. Ar autorė mato, kad problema – ne vietos lenkai, o Lenkija, kuri niekaip nesusitaiko su Vilniaus krašto netekimu ir puoselėja vėl jį iš mūsų ilgainiui atimti bent jau autonomijos pavidalu? Vargu.
Didžioji Lietuvos visuomenės dalis būtent taip mato šią dirbtinai sukeltą trijų raidžių problemą. Tačiau politikai gali nepaisyti ilgalaikių mūsų valstybės interesų. Bėda ta, kad Lenkija visokiais būdai siekia Lietuvos lenkus paversti lenkais Lietuvoje.
XXX
Daug žmonių žūsta keliuose. Daug daroma, kad eismo nelaimių būtų kuo mažiau. Platinami keliai, statomos dviejų lygių sankryžos… Greičio ribojimai. Pabandyk gyvenvietėje lėkti greičiau nei leidžia kelių eismo taisyklės ir ženklai! Didelės baudos, atimamos vairuotojo teisės. Ką jau kalbėti apie vairavimą išgėrus. Žodžiu – žiauri prievarta, įvairiausi draudimai. Dažnai jų nepaisoma, labai dažnai, tačiau niekas viešai nesipiktina tokiais mano laisvės ribojimais, neina prie Seimo ir nešaukia: draudimai tik padidins nelaimių, žūčių keliuose statistiką!
Visai kitaip reaguojama į ketinimus riboti alkoholio vartojimą. Pripažįstama, kad 16 litrų šimtaprocentinio alkoholio kiekvienam Lietuvos gyventojui daugoka, bet draudimai – ne išeitis. Už laisvę rinktis, prisiimti atsakomybę ir spręsti patiems! Skęstančiųjų reikalas – pačių skęstančiųjų reikalas, ir jokių draudimų gaminti alkoholį, jį pardavinėti ir reklamuoti mes neleisime! Jie – festivalių, koncertų organizatoriai – nieko nesiūlo, tik neleidžia riboti, drausti, o juk alkoholizmas nepalyginamai skaudesnis už nelaimes, žūtis keliuose, kur ir ribojama, ir draudžiama, ir baudžiama. Įsivaizduokime, kad gatvėse ir keliuose vairuotojai elgiai kaip kas išmano!
Bijau, kad jie laimės. Gėrė vyrai ir dar gers, kol žemelė apsivers, kai žemelė apsivers, ant griuvėsių vyrai gers. Jie – jėga, ir žaliesiems valstiečiams blogai baigsis, nes vien draudimais išties problemos neišspręsime.
Vis dėlto koncertas prie Seimo – gėdingas faktas mūsų kultūros istorijoje. Laisvės sąvoka buvo suprimityvinta iki žemės graibymo.
XXX
Nesu Eurovizijos gerbėjas ir žiūrovas. Vieną kitą pasirodymą esu matęs. Nepatinka dainos, klyksmai, šviesų triukai. Visko perdaug. Žiūrėjau mūsų dainininkų atrankos į Euroviziją koncertą. Norėjau pamatyti, kokie vėjai pučia mūsų padangėje. Tiesiog nesusipratimas, kad laimėjo dainininkė, kuri triuškinamai pralaimėjo Ukrainoje. Kitaip ir būti negalėjo. Mes niekada nelaimėsime Eurovizijoje, nebent mūsų dainininkas (dar geriau – dainininkė) scenoje nusimautų kelnes, kaip jau beveik atsitiko, kai dainavo Mamontovas ir Mikutavičius. Man iki šiol gėda dėl to trečiojo jų partnerio, nors būtent jis atkreipė sergančios Europos dėmesį.
Jeigu būtų mano valia, Eurovizijoje privalomai būtų dainuojama tos ar kitos šalies valstybine kalba. Bloga darosi nuo visuotinio suanglėjimo. Save gerbianti tauta, ypač maža, be jokios prievartos turėtų pasauliui demonstruoti savitumą ir nesigėdyti nei savo kalbos, nei savo kultūros. Mums reikėtų mažiau kliedėti apie pergales, tada gal jos mus ir aplankytų. Tačiau šiuo atveju svarbiau ne pergalė, o tautinė savigarba, kurios mums trūksta kaip oro.
Kas gali būti gražiau už lietuvių liaudies dainas? Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Seimo Sveikatos reikalų komitetas, įtarus, kad Seimo Sveikatos reikalų komiteto biuro darbuotojas Egidijus Jankauskas galimai bandė savavališkai koreguoti Alkoholio kontrolės įstatymo projektą, kreipėsi į Seimo kanclerę Daivą Raudonienę. Jos prašoma pradėti tarnybinio nusižengimo tyrimą patarėjo E. Jankausko atžvilgiu.
Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) frakcija tikisi, kad Seimo kanceliarija atliks išsamų tyrimą ir, jei bus nustatyti dokumentų klastojimo požymiai, kreipsis į atitinkamas teisėsaugos institucijas.
Pasak Sveikatos reikalų komiteto pirmininkės Agnės Širinskienės, iš pradžių, dar prieš įstatymo projektą svarstant komiteto posėdyje, įstatymo tekstas buvo biuro darbuotojo savavališkai pakoreguotas taip, kad nemokamuose renginiuose būtų leista prekiauti silpnesniais negu 7,5 laipsnio alkoholiniais gėrimais, nors komiteto išvados rengėjai buvo nusprendę priešingai – siūlyti komitetui nemokamuose renginiuose iš viso drausti prekybą alkoholiu. A. Širinskienės teigimu, laiku pastebėjus tokiai savavališkai korekcijai buvo užkirstas kelias.
Pasak A. Širinskienės, dokumentą taip pat bandyta keisti pašalinant nuostatas dėl reklamos ribojimo (konkrečiai, nuostatą, jog alkoholio reklama nelaikomas prekių ženklų, įmonių pavadinimų naudojimas), nors tai ir prieštaravo Vyriausybės išvadai, kuriai pritarė komitetas.
„Dėl tokio savavališko projekto taisymo buvo sudarytas klaidingas įspūdis, kad komitetas siekė pritarti ir pritarė draudimui kavinėse, kitose mažmeninės prekybos vietose naudoti ženklintus prekių ženklais, įmonių pavadinimais įvairius atributus (skėčius, pelenines ir pan.). Kai tuo tarpu tokio siekio nei Vyriausybėje, nei komitete niekada nebuvo. Sveikatos reikalų komitetas posėdyje svarstė ir balsavo pritardamas Vyriausybės išvadai, tačiau vėliau, kai suredaguotas dokumentas buvo atneštas man pasirašyti, jame vėl nebuvo išlygų“, – sako A. Širinskienė.
LVŽS frakcija pažymi, kad alkoholio prieinamumo mažinimas bei prevencija yra ir bus vienas iš prioritetinių LVŽS darbų, nepaisant bandymų tam užkirsti kelią. LVŽS frakcija apgailestauja dėl tokios biuro darbuotojo veiklos, sukėlusios nerimą žiniasklaidoje. „Tokie veiksmai diskredituoja Seimo darbą, valstybės tarnybą. Deja, bet būtent dėl šių veiksmų užtruko projekto galutinės redakcijos ir komiteto išvados paskelbimas“,- sako Seimo „valstiečiai“.
Taigi vis dejuojame, kad pasaulis ne toks, kokio norėtumėm, tuo pačiu lyg ir laukiame, kada kažkas iš viršaus mums nuleis teisingumą ir lygybes.
Taip jau anksčiau buvome įpratę, kad kažkas už mus nuspręsdavo, padarydavo, mums į rankas paduodavo, nors ir didžiausią skurdumą, bet paduodavo. Taip gyvenome minimalistinėje visuomenėje, tiek savo laisvėmis, tiek ir pragyvenimo lygiu.
Buvusi sėsli, dora, blaivi, darbšti tauta su sena gražia kalba, galima tarti, – Europos tautų pramotė – skęsta alkoholio jūroje. Kad Lietuvoje per metus vienas žmogus vidutiniškai suvartoja 15,4 litrus alkoholio, rodo Pasaulio sveikatos organizacijos tyrimas.
Tyrimo duomenys apima 194 šalis, priklausančias Pasaulio sveikatos organizacijai. Pirmoje vietoje pagal alkoholio suvartojimą atsidūrė Baltarusija (17,5 l), antroje – Moldova (16,8 l), trečioje – Lietuva.
Nevyriausybinės organizacijos perspėja dėl greitųjų kreditų pavojaus. Minėtos organizacijos mano, jog valdžia arba nesupranta šio verslo žalos, arba yra nuo jo priklausoma.
Ką gi teigia LINVO? Gegužės 18 d. Lietuvos intelektualų ir nevyriausybinių organizacijų (LINVO) koalicija teigia esanti susirūpinusi greitųjų kreditų žalingu poveikiu. Ji išplatino viešą laišką, raginantį įsikišti valstybei – ragina Lietuvos Respublikos Seimą ir Vyriausybę nedelsiant priimti Lietuvos Respublikos Vartojimo kredito įstatymo pataisas.
Kadangi Lietuva yra viena iš labiausiai nugirdytų šalių pasaulyje (3 vieta), išleidau papildomu tiražu knygą „BŪKIME BLAIVŪS!“
Pasaulio Sveikatos Organizacija yra nustačiusi, – jei vienam gyventojui tenka 7-8 litrai gryno alkoholio, – prasideda spartus etnoso išnykimo procesas. Lietuvoje ši riba viršyta mažiausiai 3 kartus! Mūsų šalis užima 3-ją vietą pasaulyje pagal alkoholio vartojimą!
Ir jokios adekvačios reakcijos iš mus valdančio elito pusės! Dar gi kai kuriose pozicijose vyksta priešingas vyksmas – tauta toliau negailestingai girdoma.
Alkoholio reklama šiek tiek pristabdoma: bandoma neparduoti jo nepilnamečiams (žinoma, nesėkmingai), sunkiau įsigyti gėrimų naktį ir t.t. Narkotikai pašėlusiu tempu plinta net visai nereklamuojami. Ir vieno, ir kito nuodo draudimas arba ribojimas pastebimesnės naudos neatneša, tačiau bent vaizduojame, kad siekiame blaivaus gyvenimo.
Neleidžiame kavinėms, restoranams, kurių priviso, kaip sakoma, ant kiekvieno kampo, televizijose mokyti pasigaminti pilstuko, iš baldų lako išskirti nuodingą spiritą… Tiesa, saikingai gerti, ką kada gerti, kuo užgerti kartais vynų specialistai pamoko.
Pro mažiausius ir kreiviausius plyšius į viešą erdvę ėmė lįsti informacija, esą Lietuvos žiniasklaida blokuoja didžiąją dalį jai nepalankios informacijos, susijusios su alkoholio reklamos draudimu, įsigaliosiančiu nuo 2012 metų.
Aktyviausi įsigaliosiančio draudimo šalininkai sako turintys kovoti su nesąžiningu, piktybišku ir slaptu galimu žiniasklaidos ir alkoholio pramonės atstovų sutarimu, kuriuo siekiama užtikrinti alkoholio reklamos erdvę žiniasklaidoje bei pajamas už ją.
Apie šią painią padėtį dar gegužės 24 dieną „Marijos radijo“ eteryje buvo transliuojama laida su Jonu Dapšausku ir biomedicinos mokslų daktaru Aurelijumi Veryga. Siūlome skaitytojams tekstinį laidos variantą.
Kas yra alkoholis: gėris ar blogis? Klausimas nėra toks labai paprastas, kaip atrodo. Jei kažkas net nesusimąstęs atsakys, kad alkoholis – akivaizdus blogis, su juo bus labai įdomu pasišnekėti.
Greičiausiai netrukus paaiškės, kad alkoholis tikrai buvo didelis blogis to asmens arba jo aplinkos gyvenime.
Bet yra daugybė žmonių, kurie atsakys, mano manymu, teisingai. Blogis – ne pats alkoholis, o tik piktnaudžiavimas juo. Daugiausia taip galvojančių yra šalyse, kurioms alkoholizmas nekelia didelių problemų.
Lietuva praėjusių metų pabaigoje paskelbė totalų karą svaigalams. Buvo priimtos Alkoholio kontrolės įstatymo pataisos, kurios mūsų valstybę padarė išskirtinę Europoje.
Jau net nežinau, kodėl, bet vis tik sureaguosiu į užvakar gegužės 18 dieną „Žinių radijo” laidoje „Raktas” išdėstytas mintis apie alkoholinių gėrimų reklamos draudimą. Labai tendencinga, kad ir į šią laidą, nebuvo kviečiami kitos nuomonės atstovai, o susirinkusieji pasimėgavo galimybe ne „skleisti įžūlų melą”, bet dėstyti su realybe prasilenkiančius teiginius. Turbūt pajutote lingvistinį reveransą. Šioje laidoje dalyvavę Seimo nariai kaltino mane, ir Nacionalinę tabako ir alkoholio kontrolės koaliciją, nekorektiška kalba, radikalizmu ir t.t. Pabandysiu korektiškai į tai atsakyti.
Prieš pradėdamas analizuoti laidoje išdėstytus teiginius, noriu priminti gerbiamiems Seimo nariams E.Tamašauskui ir K.Masiuliui, kad mes labai ilgai ir kantriai bendravome diplomatiškai, kalbėjome tik mokslo kalba. Jei pastebėjote, savo raštuose nuolat citavome mokslinius tyrimus, vadovavomės Pasaulio sveikatos organizacijos nuomone ir ją perteikdavome jums.
