Šeimų sąjūdžio ilgalaikė akcija prie Seimo rūmų. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Spalio pabaigoje Vilniaus Katedros aikštėje Lietuvos Šeimų sąjūdis rengia naują mitingą. Protesto organizatoriai ir jo rėmėjai žada protestuoti bei ginti Lietuvos Konstituciją. Vilniaus miesto savivaldybė portalą „Delfi“ informavo, jog leidimas jau yra išduotas – proteste galės dalyvauti iki 15 tūkst. žmonių.
Apie mitingą ketvirtadienį pranešta socialiniuose tinkluose. Lietuvos Šeimų sąjūdis išplatino kvietimą, kuriama visuomenė raginama „priešintis bet kam, kas prievarta kėsinasi į Lietuvos valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą ir konstitucinę santvarką“.
„Ta diena atėjo. Karo Ukrainoje pretekstu šalyje faktiškai įvesta ir kasdien stiprinama diktatūra, cenzūruojama spauda, ribojamos ir laužomos piliečių konstitucinės teisės ir laisvės. Nepaisant didžiosios visuomenės daugumos valios Seime planuojama priimti Konstitucijai prieštaraujantį civilinės sąjungos įstatymą. Iš neteisės negali kilti teisė, todėl įstatymai, pažeidžiantys Konstituciją, negali būti teisėti“, – nurodoma kvietime.
Anot mitingo organizatorių, prasidėjusios ekonominės ir politinės krizės sąlygomis akivaizdžiai išryškėjo „valdžios dangstomos ir skatinamos piliečių apiplėšinėjimo schemos“.
Kontroversiškai vertinamas Šeimų sąjūdis praėjusių metų gegužę surengė protestą, į kurį susirinko apie 10 tūkst. žmonių. Nors Lietuvos Šeimų sąjūdžio lyderiai per pastaruosius metus inicijavo naujas protesto akcijas bei viešojoje erdvėje žarstėsi skambiais pranešimais, judėjimas ilgainiui išsikvėpė. Nepaisant keltų ambicijų, gegužės viduryje ši organizacija šeimos dieną paminėjo negausiai susirinkusi privačioje kaimo turizmo sodyboje.
Robertas Grigas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kunigas Robertas Grigas
Garbė Dievo meilei, garbė Kristui!
Mieli lietuviai, Lietuvą mylintys piliečiai!
Prieš 30 metų, 1989-aisiais, vykstant šimtatūkstantiniams Sąjūdžio mitingams, buvau čia, kai mes, susitelkusi tauta, siekėme Nepriklausomybės, savo priklausomos valstybės tautos valios vykdymo, ir pasiekėme. Ratas apsisuko ir, deja, po tų dešimtmečių tenka stovėti čia ir ginti jau ne teisę į savo valstybę, į tautos laisvę, bet į viso to svarbiausią pagrindą – prigimtinę šeimą, vyro ir moters tapatybę, į mūsų teisę pratęsti tautos ir valstybės gyvenimą. Tada gynėme nuo svetimų okupantų, dabar, deja, tenka ginti nuo formaliai savos, formaliai demokratiškai rinktos valdžios neleistinų eksperimentų. Ar gali taip būti, kad sava valdžia veiktų prieš gyvybinius tautos interesus? Mums sakoma, kad negali būti, kad jeigu pasisakome prieš valdžią, prieš administraciją, biurokratiją, tai pasisakome prieš savo valstybę, prieš Tėvynę. Deja, tai netiesa.
Tėvynė, tauta, valstybė nėra tapati valdžiai ir administracijai. Kas bent kiek domitės ir mokėtės istorijos, o aš labai nuosekliai ir stropiai mokiausi, žinome, kad labai dažnai valdžia, administracija net ir savoje nepriklausomoje valstybėje nutolsta nuo tautos, ima veikti prieš savo tautą. Šiandien, važiuojant nuo Kauno iki Vilniaus turbūt daugelis vyresniųjų turėjote tą patį įspūdį, kaip ir aš su bičiuliais – ta nepertraukiama automobilių vilkstinė, šita jūsų vėliavų, Lietuvos tautinių, regionų vėliavų jūra, tie žmonės pakelėse, niekieno neįpareigoti, niekieno nesuvaryti, mojantys, laiminantys, mus sugrąžino į tą Sąjūdžio laikų visuotinio tautos pakilimo įspūdį. Deja, vargu, ar mes visa tai pamatysime per mūsų tarsi laisvos šalies žiniasklaidos priemones. Ar išgirsime tą tikrovę ir tiesą, kurią matome čia savo akimis. Ir tai yra tragiška, kai sava valdžia, mūsų išrinkti, turintys būti tautos atstovais, taip nutolsta nuo savo tautos ir ima atstovauti kažkam – ar sau patiems, ar siauroms interesų grupėms, bet tikrai ne valiai jūsų, tų, kurie čia esate, kaip matau, užpildantys visą laisvą erdvę, kaip ir 1989 metais, iki pat miško pakraščių.
Mums sako: „Kuo jūs nepatenkinti? Kas puola tą jūsų šeimą, nuo ko reikia ją ginti?“ Dabar yra madinga dekonstruoti mitus. Esate turbūt girdėję tą terminą – „sugriauti mitus“. Taigi norėčiau atremti keletą tų neteisingai mums, tautos valią, daugumos valią reiškiantiems, tradicinę šeimą ginantiems žmonėms daromus priekaištus. Vienas iš tų priekaištų yra, kad jūs nekenčiate tų kitos seksualinės orientacijos žmonių, norite žeminti jų orumą, norite tarsi atimti kažką, kas jiems maždaug priklauso. Girdime iš mūsų politikų, iš europarlamentarų: „Jūs nepripažįstate jų teisių būti tokiais, kokie jie yra, nepripažįstate jų orumo“. Norėčiau taip ironiškai pasakyti – čia rinkotės iš visos Lietuvos, ir gyvename visi dvidešimt, trisdešimt ar daugiau, kaip aš, metų Lietuvoje; turbūt matėte važiuodami čia gatvėse besivoliojančius, sumuštus tos skirtingos orientacijos žmones, turbūt matėte gatvėse juos nuolat užkabinėjamus, įžeidinėjamus piktais žodžiais. Aš per 60 gyvenimo metų Lietuvoje to niekada nemačiau. Lietuviai tikrai yra pakankamai kantrūs ir tolerantiški.
Turbūt visi esate išgyvenę tai. Sutinkam tų įvairių žmonių mūsų tarpe, ir aš esu sutikęs. Ir dažniausiai ta reakcija būna, na, žmonės patrauko pečiais, na, toks jis jau yra, ką jau dabar padarysi. Bet nei jokio priešiškumo, nei jokio žeminimo niekada nepatyriau. Sakyčiau, irgi taip pat ironiškai, yra blogiau negu mūsų kaltintojai sako – jie mums nelabai rūpi su jų lovos, su jų intymumo reikalais, su jų kitokia orientacija. Tokie, žinot, labai jautrūs, aš tai pavadinčiau – tokios sentimentalios, perdėtai jausmingos krikščionybės atstovai pasakytų: „Na tai čia ir yra blogai, kaip jūs galit būti abejimgi? Abejingumas yra didžiausia nemeilė“. Manyčiau, kad tas priekaištas yra neteisingas. Kaip krikščionis, kaip žmogus ir, turbūt, kiekvienas iš jūsų, neklausdami, kokios kas yra orientacijos, jeigu žmogus būtų alkanas, paduotume duonos, jeigu stokotų drabužių, sušelptume, jeigu kažkas būtų neteisingai skriaudžiamas, užgauliojamas, užstotume. Tai ir yra ta tikroji artimo meilė, žmogaus meilė. Bet niekas neturi teisės versti kitus žavėtis, gėrėtis, priimti kaip kažkokį ypatingą privalumą tą skirtingumą.
Aš trisdešimt metų gyvenau, deja, sovietų okupacijoje, trisdešimt metų – atkurtoje Lietuvos valstybėje. Ir turiu tą patirtį, ką reiškia, kai tave verčia kažkokia savybe, ar ypatybe, ar specialia žmonių grupe žavėtis, privalomai gėrėtis, kai neturi teisės pasakyti jokio kritiško žodžio – tai ir yra laisvės nebuvimas, tai yra prievarta, prieš kurią mes visada kovojome. Kadangi tikiu, kad pasiekia mūsų sąmonę, mūsų širdis tiktai nuoširdus žodis, pasakysiu dar aiškiau, nors žinote, mūsų gimtoji Katalikų bažnyčia iš savo dvasininkų reikalauja nevedimo, šeimos nekūrimo, bet visada mano širdis pradžiunga, kai pamatau kur gatvėje jaunuolį ir merginą, susikibusius už rankų, meiliai žvelgiančius vienas į kitą, besibučiuojančius. Ir manau, kad tas jausmas yra geras jausmas, nes iš to kyla gyvybė, iš to atsinaujina mūsų tauta ir ateities viltis, ir taip pat neslėpsiu, ir dauguma sveikos prigimties žmonių turbūt tą pasakys, kad pajunti tam tikrą nejaukumą, nekelia pasigėrėjimo ar tam tikros atjautos, kai pamatai ir vyrą su vyru ar moterį su moterimi, kažkaip seksualiai besiglamonėjančius. Tai atstumia mūsų prigimtis.
Dabar kokie nors mano kritikai, gal ir iš brolių tikinčiųjų, gal pasakys – va, čia ir yra toji neapykantos kalba, jūs neturit teisės šitaip jausti. Manau, kad turime teisę taip jausti ir tai yra demokratijos minimumas, kad niekas neturi teisės mus versti kažką girti ar peikti, žavėtis, gėrėtis arba nepriimti. Jeigu mes nieko neniekiname, neužgauliojame, nemušame, bet pagal savo sveiką protą, prigimtį ir patirtį atskiriame, kas yra pasigėrėtina, kas gražu, o kas mums nepriimtina, tai yra mūsų teisė, ir jokie valdžios priimami įsakymai negali mums to uždrausti, jeigu esame laisva šalis ir laisva tauta. Mes turime teisę jausti taip, kaip sako sveika mūsų prigimtis – be valstybinės prievartos, be nuorodų, be pasekmių mūsų viešai reputacijai ar darbo santykiams, kaip neseniai nutiko Lietuvoje, be blogų pasekmių politinei karjerai. Kitaip yra sukuriamos privilegijuotos grupės, atsiranda, pagal tą Orvelo „Gyvulių ūkį“, lygūs ir lygesni, žmonės bijo išsižioti, kad nepasakytų ko nepolitkorektiško ir nepatirtų represinių pasekmų. Nei demokratija, nei laisva visuomene čia nekvepia.
Mums sako: „Tai kuo jūs nepatenkinti? Nuo ko tą šeimą, nuo ko tą vyro ir moters tapatybę reikia ginti?” Ir mes visi žinome atsakymą, nors tai, deja, nutylima mūsų didžiosiose žiniasklaidos priemonėse – mes esame prieš tai, kad vienos siauros grupės ideologija arba interesai padaromi tarsi gyvenimo ir pasaulio centru. Švietime, didžiojoje žiniasklaidoje, politikoje, priimamuose įstatymuose. Pasakysiu taip mediciniškai, buvo atėjęs šiurkštesnis žodis į galvą, bet Dievas įkvėpė, nepasakysiu iš pagarbos mūsų susibūrimui – mes esam prieš tai, kad išangės meilės ideologija daroma pasaulio ir gyvenimo centru.
Antras mitas, kuriuo esame kaltinami ir kuris yra neteisingas – vakarietiškos vertybės. Sako, tai jūs čia prieš vakarietiškas vertybes pasisakote. Kažkodėl, kai ėjome su Sąjūdžiu į laisvą valstybę, tos vertybės buvo visai kitokios. Kodėl staiga vakarietiškos vertybės – ne Antika, ne romėnų teisė, ne krikščioniškos tradicijos, architektūra, dailė, ne klasikinė filosofija, o staiga čia taip per keliolika metų tapo ta pagrindine europietiška vertybe genderinė ideologija. Mes jos nepasirinkome kovodami už laisvą Lietuvą. Kodėl taip nutinka? Aš savęs klausiu ir jūs savęs klausiate – kodėl taip pradeda elgtis valdžia? Ne tik mūsų tautiniu, bet ir europiniu lygmeniu.
Man atrodo, kad tikintieji į Dievą, krikščionys sako, kad žmogaus prigimtis sužeista ir karts nuo karto dideles mases žmonių, to politikos elito, užvaldo tokios manijos. Mano kartos žmonės prisimena klasinę maniją, kai viskas buvo vertinama pagal tai, ar tu esi proletarų klasės, proletarų kilmės, darbininkas, tada visi keliai atverti, viskas su tavim gerai, jei ne, bus didelių problemų. Kita manija buvo to rasinio grynumo – jei priklausai tam tikrai rasei, tam tikrai tautai, tu esi aukštesnis, žmogus, antžmogis, visi kiti nelabai verti gyvenimo. Dabar mes matome vėl įsigalint tokią tarsi maniją, kur atrodo, kad žmonijos protas, sveikas protas, patirtis rieda į kažkokią pragarmę. Kai vėl tarsi išskirtine privilegija tampa tam tikros siauros grupės gyvenimo būdas. Ir tai yra nepriimtina, ir jūsų buvimas čia, tos tautos daugumos, ne tos, kurią rodo, vadinamuosius influencerius ar tuos iš mūsų besityčiojančius žiniasklaidininkus ar politikus, bet tos tikrosios Lietuvos daugumos, rodo, kad akivaizdžiai tam nepritariate.
Didysis šeimo gynimo maršas. Skelbimas Pilaitėje. Slaptai.lt nuotr.
Trečias mitas, kuris man, kaip antisovietinio pogrindžio dalyviui ir turbūt daugumai mūsų, tos kartos žmonių – kardinolui Tamkevičiui, vyskupui Kauneckui, seseriai Nijolei Sadūnaitei, Lietuvos laisvės kovos švyturiams – yra labai skaudu, kai sako: „Tai jei jau jūs ginate tradicinę šeimą, jei jūs už aiškią vyro ir moters tapatybę, santuoką, tai čia jus Rusija įtakoja, jūs – Rusijos agentai, nes ten, kažkur rytuose, jų valdininkai, valdžios ponai irgi sako „už šeimą, prieš homoseksualus ir panašiai“. Norėtųsi taip pajuokaujant pasakyti „galbūt tenai rytuose kai kurie valdininkai valgo su šaukštu ir šakute, kartais prausiasi ar naudojasi klozetu, bent miestuose? Tai mes turbūt to turėtume atsisakyti, kad nebūtume kartu su Rusija.
Yra prigimties dalykų, prigimties vertybių, kurios yra svarbesnės už kažkokius tautinius, politinius, ar valstybinių darinių skirtumus, nuo kurių priklauso valstybių ir tautos išlikimas. Man norėtųsi, ir iš tikrųjų galima tą Rusijos kaltinimą, tą mitą atsukti ir į kitą pusę. Mūsų dabartinė valdančioji dauguma sako – jūs čia renkatės, protestuojat, nepatenkinti savo valdžia, tai keliate nestabilumą, keliate sumaištį, pavojų savo valstybei, tarnaujate Rusijai. Būkime budrūs, gegužės pabaigoje ar birželio pradžioje tikriausiai tai bus siūloma Seime, ir susirinkime protestuoti. Ar dėl narkotikų įteisinimo, ar dėl panašių tautos gyvybę pakertančių dalykų. Jeigu jie siūlo tuos dalykus, nekvaili, turi apklausos rezultatus, žino, kad turbūt 90 proc. Lietuvos žmonių bus prieš, protestuos.
Ar ne jie patys, mūsų valdžia, kelia sumaištį ir nestabilumą valstybėje, siūlydami šituos dalykus? Iš savo valstybės, savo rinktos valdžios mes teisėtai laukiame ir reikalaujame, kad jinai atstovautų ne siaurų egzotiškų grupių reikalams ir interesams, o visai tautai rūpimoms problemoms, kurias matome ir nuolat susiduriame – matome socialinę atskirtį, didžiulę emigraciją, kaimo kultūrinės infrastruktūros nykimą, sveikatos apsaugos sistemos, kitų, pačių svarbiausių – mokytojų, policijos darbuotojų – atlyginimus. Štai kur reikėtų gerai pasukti galvas, suderinti įvairius, sunkiai derinamus interesus, išradingai ieškoti lėšų ir kurti įvairias struktūras, ir už ką padėkotų visa Lietuva. Bet vietoj to, kam valdžia ir yra išrinkta, ji imasi perdirbinėti konstitucinę šeimos sampratą ir rūpintis vadinamomis orientacijomis. Visi suprantame, kad valstybė – Lietuva, tauta – bus tik tada, kai visais įmanomais būdais, ir morališkai pirmiausia, ir įstatymų leidyba, ir finansiškai rems vyro – moters šeimą, vaikų auginimą, tėvų autonomiją vaikų auklėjime. Jeigu šito nebus, jeigu elitas, užsidaręs savo burbule, rūpinsis tiktai siaurais kažkieno interesais, mes neišgyvensime, neiškovosime vietos po saule kaip tauta ir valstybė. Ir to mes turime iš savo išrinktos valdžios visu griežtumu reikalauti.
Mano jaunystės bičiulis, beje, taip pat viešai parėmęs Šeimos gynimo maršą, politinis kalinys, kardinolas Sigitas Tamkevičius, kai mes, aktyvesni tikintieji ar kunigai, susirenkame ir skundžiamės – štai tas, tas ir tas yra negerai, visada su tokiu tikėjimo praktiškumu sako: „O tai ką siūlai?“ Man atrodo, be abejo, dauguma jūsų yra tikintys žmonės, Dievą kaip aukščiausią gėrį, kaip gyvenimo prasmę, Kristų tikintys, taigi, mūsų kova yra dvasinė, dvasiniai ginklai, malda, ir tai yra svarbu. Nes ir tvirtas, geras, teisingas žodis, tikime, turi savo jėgą ir daro poveikį gyvenimo tikrovei. Praktiškas kitas dalykas, kurį siūlyčiau – reiktų, kad mes visi, kaip esam dabar susibūrę – šeimomis, kaimynai, miesteliai, į įvairias pozityvias organizacijas susibūrę žmonės, masiškai rašytume laiškus, reikalavimus mūsų valdžiai, jūsų apygardose išrinktiems Seimo nariams. Daugelis gali pasakyti: „Ai, čia beprasmiška, mes jiems nerūpim“. Bet aš turiu tokią nuojautą, kad politikai ne dėl to, kad jie būtų labai geri, matome, kokie daugelis jų yra, bet todėl, kad jie yra įgiję gerą uoslę, būdami valdžioje, žino, kas jiems naudinga, kas ne. Pajutę, kad dauguma žmonių nepritaria jų eksperimentams su tauta, prieštarauja, gali susimąstyti ir šiek tiek pakeisti savo kursą. Taigi, darykime tai.
Pirmieji vaiko žingsniai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Ir vieną dar dalyką norėčiau pasakyti, aišku, jis toks kontraversiškas, bet pamąstykime. Kaip teisingai buvo pasakyta – mes esame tauta, valstybė yra mūsų. Mes, o ne tie, kažkaip išrinkti ar kažkaip į koaliciją susijungę ir mums nepriimtinus dalykus stumiantys valdininkai yra suverenas, mes esame. Yra vienas toks būdas. Dažnai pagalvoju, kodėl tautos ne visada jį panaudoja – priversti valdžią vykdyti jų valią, o ne savo fantazijas. Taikus būdas, bet, manau, būtų labai paveikus, jeigu mūsų valdžia taip paniekinančiai, arogantiškai nesiklausytų. Tai vadinasi – generalinis streikas. Be abejo, gydytojai, policija, mūsų krašto apsaugos sistema, kariuomenė turi dirbti, išlikti, gyvename neramiame pasaulyje. Tačiau jeigu staiga sustotų visos kitos profesijos, darbai, su aiškiu reikalavimu – palikite ramybėje šeimą, vyro ir moters tapatybę, palikit ramybėje mūsų vaikus. Ko gero, valdžia susimąstytų. Aišku, tai yra rizika, galimybė nesusivienyti, netekti darbų, nukentėti asmeniškai. Bet jeigu nekovosime už savo gyvenimo laisvę, tai jos ir neturėsime. Kadangi esu, kaip dzūkas, dzūko ir suvalkietės sūnus, iš prigimties truputį romantikas, užbaigsiu savo mylimo klasiko, gero brito kataliko Tolkino citata: „Galbūt ateis laikai, kai mes, žmonės, palūšime, kai išduosime savo priesaikas, ateis ne žmonių, o vilkų valanda“.
Tačiau šiandien ne ta valanda. Šiandien mes kaunamės, taikiai, bet kaunamės.
Dieve, mus padėk.
Kunigo Roberto Grigo kalba, pasakyta Vilniuje Vingio parke Didžiojo Šeimo gynimo maršo metu.
Kaip jau tikriausiai visi esame girdėję dėl pastaruoju metu padidėjusio dėmesio pandemijos tematikai apskritai, maro užkratą andai pradėdavo platinti žiurkių blusos, o po to nuo jų užsikrėtę žmonės pasidalindavo šia baisia liga tarpusavyje, nusinešdavo užkratą į populiacijos gilumą.
Tai priminiau dar ir dėl to, kad, kaip atrodo bent man, žiurkių blusų metafora labiausiai lakonišku būdu leidžia įvardinti kylantį pro-autoritarinio arba autoritetinio (be jokio autoriteto) valdymo pavojų kovos prieš COVID-19 pandemiją metu mūsų padangėje. Žiurkių blusų metafora leidžia atkreipti dėmesį į tai, kad valdžios patologija, pasinaudojant karantinu, prasideda tarsi ir nepastebimai, mikroskopinių, bet principinę reikšmę turinčių pokyčių pavidalu.
Kažkada Friedrichas Nietzsche yra gražiai pastebėjęs, kad didžiosios mintys ateina tyliomis balandžių kojytėmis, tačiau, kaip sakyta, taip pat ir toks negražus dalykas kaip kvazitotalitarizmo užkratas valstybės valdyme gali prasidėti su nepastebimais žiurkių spyruoklinių blusų pašokinėjimais ant valstybės mechanizmo odos.
Saulius Skvernelis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Pavojingas yra jau pats Kinijos pavyzdžio rodymas prikišamai, pabaksnojant pirštu, tarsi dar būtų likęs toks kvailutis, kuris be įrodinėjimų nesuprastų, kad visų valstybės pajėgumų greitos mobilizacijos reikalaujančių išbandymų metu totalitarinė valdžia iš pradžių veikia efektyviau nei procedūrose galinti užklimpti demokratiškai organizuotų visuomenių valdžia (kaip atrodo, toks sugretinimas tinka ne tik aptariant staigiai kilusios pandemijos atvejį, bet ir specialiųjų tarnybų kasdieninės veiklos aplinkybes, įsivaizduojant, kad čia kiekvieną dieną prisieina veikti ekstremaliai). Tačiau tokiu atveju totalitarizmo pasirinkimas gali būti prilygintas žmogaus apsisprendimui įveikti ligą žmogaus žmogiškumo totalinio sunaikinimo būdu, priimant pasiūlymą, kad nuo slogos greičiausiai pagydo maro užkratas. Taigi jeigu pavyzdžiai čia turi kokią nors vertę, mums svarbesni yra demokratiškai valdomų valstybių pavyzdžiai, pasakojantys sėkmės istoriją apie tai, kai su pandemijos iššūkiais anksčiau ar vėliau pavyko susidoroti vakarietiško tipo visuomenei, išnaudojančiai demokratijos teikiamus resursus.
Praeitą kartą įsivaizdinome komišką šūkį, kad dėl karantino revoliucija neįvyks pirmadienį, neva renginys nusikelia neapibrėžtam laikui. Tačiau išties pavojų demokratijai kelia ne priimti suvaržymai, siekiant užkirsti kelią pandemijos plitimui, įstatymo griežtumas ar išaugusios baudos už karantino sąlygų pažeidimą, bet tai, kad, vaizdžiai tariant, pati demokratija Lietuvoje dabar yra patupdoma į karantiną, atimant jos veiksnumą, priverčiant ją saviizoliuotis, užkertant kelią visų mūsų labui panaudoti tuos demokratijos mechanizmus, kurie leistų pandemijos sutramdymo užduotį įgyvendinti dar sėkmingiau. Šiandien visa valdžia iš esmės koncentruojasi Sauliaus Skvernelio rankose, todėl jo atsisakymas, nežiūrint visų nuotolinio bendravimo galimybių, nuo įprastos anksčiau demokratinei šalies praktikai „Vyriausybės valandos“, leidusios Seimo nariams užduoti klausimus ir tikėtis paaiškinimų labiausiai rūpestį keliančiais klausimais, yra didelis žingsnis priešinga demokratijai linkme.
Dar daugiau abejonių kelia Seimo pasileidimas dviguba to žodžio reikšme! Iš tiesų, kas draudžia Seimo posėdžius organizuoti nuotoliniu būdu su pozicijos ir opozicijos priešstatomis, debatais, nesutaikomais ginčais, iliustruojančiais demokratinio politikos vyksmo tęstinumą, – ta proga prisimenant žinomą aplinkybę, kad Lietuvos piliečiai Seime vykstančias batalijas paprastai ir anksčiau stebėdavo nuotoliniu būdu, t. y. su TV transliacijų pagalba. Labai norint, net ir balsuoti būtų galima iš namų, nesunkiai randant kokią nors patobulintą elektroninio parašo versiją.
Lietuvos Respublikos Seimo rūmai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Taigi galima sakyti, kad šiandieninėmis sąlygomis demokratija Lietuvoje pasirinko miego rėžimą. Ar demokratija Lietuvoje jau yra tokia išklerusi, kad pirmai progai pasitaikius ima ir panyra į mirtiną miegą, ar ji – priešingai – yra miegančioji gražuolė, kurią, pagal stebuklinės pasakos siužetą, kada nors turėtų pažadinti princas savo pabučiavimu?
Be jokio apsimetinėjimo ir retorinių gudrybių sakau, kad man labai gaila vengrų tautos, kuri užstojusios pandemijos metu Viktorui Orbanui neribotam laikui suteikė kažką panašus į patvaldystės įgaliojimus. Kaip atrodo, tai nėra tik paprastas tautos apsižioplinimas, neatidumas, o Dievo dovanos atmetimas, didžiosios malonės išsižadėjimas.
Viktoras Orbanas. EPA-ELTA nuotr.
Žinia, vengrai kaip ir lietuviai XX a. be perstojo kovojo už savo laivę, tačiau jėgos buvo nelygios, šioms laisvę mylinčioms tautoms buvo primesta neviltis ir vergovė. Čia laisvės sąmonė visados ruseno, tačiau pati laisvė, neužmirškime to, nukrito iš dangaus kaip Dievo dovana. Kaip įsivaizduoju aš, nusmukęs veteranas turi teisę užstatyti ir pragerti turguje pagyrimo raštus, ordinus ir medalius, vardinį šautuvą ar laikrodį, t. y. visus apdovanojimus, jam įteiktus už kažkada pademonstruotą ryžtą, tačiau net ir toks veteranas neturi teisės užstatyti Dievo dovanos.
Grįžtant prie Lietuvos pavyzdžio, būtų nuodėmė nutylėti paprastą dalyką, kad mūsų šalies išlikimą ir sėkmę gali užtikrinti tik laisvės instinkto palaikymas, laisvės savimonės puoselėjimas visomis metafizinėmis ir fizinėmis priemonėmis. Toks, iš tiesų tarsi ir paprastas edukacinis ir pedagoginis uždavinys nėra taip paprastai, kaip to norėtųsi, įgyvendinamas vartotojiškoje visuomenėje. Kaip kartais nevilties akimirkomis atrodo, užgimstanti Lietuvoje naujoji karta be didesnių sentimentų ir žvalgymosi į pašales žengia išimtinai vartotojiškumo keliu, o toks maršrutas gali pačiu tiesiausiu būdu nuvesti į Rusijos glėbį, kai ten anksčiau ar vėliau bus pasiekti aukštesni vartotojiškumo standartai. Todėl jau vien dėl pedagoginių tikslų mums privalu laisvę atrasti kiekvieną dieną iš naujo, manding, tai yra net svarbesnis dalykas nei administracinio Lietuvos valdymo patobulinimas, valstybės tarnybos reforma ar, tarkime, didesnis ir labiau subalansuotas specialiųjų tarnybų įgalinimas (nors šitai taip pat yra svarbu).
Taigi, jeigu Lietuvos pilietinė visuomenė pralaimėtų, tai net tokiu atveju, kai valstybės tarnybos reforma butų įgyvendina tobuliausiu pavidalu, Lietuva su visu savo gyvu ir negyvu inventoriumi pasiliktų bemindžiukuojanti pakeliui į Rusijos glėbį.
Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Dainius Gaižauskas. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Nesiruošdamas pernelyg detaliai tyrinėti apsidergusio veikėjo išmatų konsistencijos niuansų, dabar, esant progai, pastebėsiu tik tai, kad į spaudą prasisunkus tarnybine paslaptimi laikomai, riboto naudojimo informacijai sąskaitą reikėtų pateikti ne žurnalistams, o pačioms tarnyboms, tarnybinės paslapties subjektams būtent dėl jų nesugebėjimo saugoti savo baisiąsias paslaptis. Kiekvienas turėtų dirbti savo darbą, ne kitaip. Kita vertus, kaip išaiškėja, tokių neva didelės amplitudės tarnybinių paslapčių išviešinimas žiniasklaidoje iš tikrųjų nekelia jokio pavojaus valstybės reikalų tvarkymui, o yra tik atskirus veikėjus diskredituojanti, nepatogi kai kuriems karjeros riteriams informacija.
Kita vertus, kaip atrodo bent man, neslepiančiam savo subjektyvumo, labiausiai reljefiškai totalitarinio žiurkių blusų užkrato tiražavimas šiandien reiškiasi draudimais bent žodelyčių užsiminti apie Lietuvos sveikatos sistemą ištikusias problemas, prisiminti užsisenėjusias pacientų ir gydytojų tarpusavio sąskaitas. Tokie nediskretiški polemizuotojai, išdrįsę suabejoti Lietuvos sveikatos sistemos savipakankamumu, daug greičiau nei kitais kritinio nusiteikimo atvejais yra pavadinami Putino emisarais. Tačiau, kaip atrodo, tokių kritikų kritika, nuožmus diskvalifikavimas turėtų bent mažiausią prasmę tik atskridusių iš kitų planetų būtybių auditorijoje, kai savo ruožtu Lietuvos gyventojai gerai žino tai, apie ką čia kalbame, todėl demonstracinis politinis įkarštis, siekiant įvardyti kenkėjus, yra apgailėjimo vertas dalykas.
Kaip jau esu pastebėjęs aną kartą, būtent dabar, kai stojame akis į akį su Lietuvos gydytojais, matydami ne vieno iš jų sugebėjimą pasiaukojančiai vykdyti savo pareigą, būtų palankiausias momentas pradėti nesmagų pokalbį apie sistemos moralines bėdas ir įsisenėjusį nususimą; neišnaudoję tokios galimybės dabar, nukėlę pokalbį į geresnius laikus, tokių geresnių laikų Lietuvos sveikatos sistemoje, galimas daiktas, niekados nesulauksime, greičiau viskas riedės ta linkme, kad šioje sferoje laipsniškai užstos dar blogesni laikai. Jau dabar didžiausia problema yra net ta banali ir pigiai nešvanki kyšio problema, atvėpusi gydytojo chalato kišenė, bet labiau rafinuoti žmogaus finansinio prievartavimo užmojai, kurpiami apgavystės spektakliai, prispaudus neišmanųjį ligonį prie sienos. Kaip atrodo, tokios inscenizacijos vyksta Aurelijaus Verygos panosėje, taigi vis sunkiau yra patikėti, kad anas apie tai visiškai nieko nežino.
Andrius Tapinas. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Andai mūsų viešosios erdvės princas Andrius Tapinas (jaučiu nešvarios sąžinės graužatį dėl tokios nelabai skoningos ironijos, pavadinant anąjį princu, nes čia nesusilaikiau neužkabinęs žmogaus, kurį kitais požiūriais laikau neabejotinai labiausiai įdomiu populiacijos atstovu, beveik tobulu lietuviu), viešai susidraskęs marškinius ir demonstruodamas iš pykčio savo tatuiruotą krūtinę pasmerkė bendrapilietį, kuris veidaknygėje negrabiai pareiškė, kad reikėtų padegti kažkokius, jam neva labai nepatikusius valstybinius gimdymo namus. Kaip niekam nekyla jokių abejonių, tai buvo tik kalbos figūra, toli gražu nekviečianti griebtis smurto. Šių eilučių autorius taip pat turi ką papasakoti apie lietuviškos valstybinės medicinos, kuri neretai yra tik tų pačių privačių medicinos kabinetų išvirkščioji pusė, fantasmagorines apraiškas, išbandytas ant savo kailio. Kada nors apie tai papasakosiu plačiau, o dabar prisipažinsiu tik dėl to, kad ir aš, eidamas nusišlapinti į tualetą, visados galvoju tik apie vieną ir tą patį dalyką, kad dabar apmyšiu klozeto dugne ir padegsiu man žinomą medicinos įstaigą, kuri yra ne kažkas daugiau, o tik moralinio kolapso pavyzdys.
Medicinoje inkubaciniu laikotarpiu vadinamas laikas, prabėgęs nuo apsikrėtimo iki pirmųjų ligos požymių išryškėjimo. Toks inkubacinis laikotarpis būdingas taip pat ir autoritarinio valdymo daigelio prasikalimui į paviršių. Taigi pats laikas būtų paklausti ir to – ar mūsų demokratija taip ir neprabus, niekas neprikels užmigusios karantino metu gražuolės savo bučiniu?
Demonomanijos apsėsta Renesanso epocha be savo didžiųjų kūrybinių iškovojimų pateikė taip pat teoriją apie vyriškos lyties demoną inkubą (lot. incubus – gulintis ant viršaus), kuris neva prievartaudavo miegančias moteris, dažniausiai – vienuoles, ir sububą, t. y. moteriškos lyties demoną, kuris stengdavosi palysti po miegančiu vyru. Kaip byloja amžiaus legenda, iš tokios sueities užgimdavo tik luošiai, neišgrynintos formos, pusiau – žvėrys, pusiau – žmonės.
Neabejoju, kad Lietuvos demokratija yra nusipelniusi visiškai kitokio likimo!
Seimo nariai bei JAV ir Kubos disidentai prašo neratifikuoti Lietuvos ir Kubos bendradarbiavimo sutarties. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Seimo Užsienio reikalų komiteto nariai – Audronius Ažubalis, Žygimantas Pavilionis ir Emanuelis Zingeris kartu su JAV ir Kubos žmogaus teisių aktyvistais kreipėsi į Seimo narius ir Vyriausybę, prašydami neratifikuoti Lietuvos ir Kubos politinio dialogo ir bendradarbiavimo sutarties.
A. Ažubalio teigimu, ES šalys nepasimoko, kad nereikia palaikyti diktatūrinių režimų.
„2016 m. ta sutartis buvo pasirašyta, kur, jeigu bus ratifikuota, atvers ES pinigus diktatūrai palaikyti. Tą pripažino ir Europos Parlamentas savo dviejose 2018-2019 m. rezoliucijose. Tačiau tai neveikia – europiečiai nori toliau daryti biznį su velniu“, – pirmadienį Seime surengtoje spaudos konferencijoje sakė A. Ažubalis.
Tuo metu Ž. Pavilionis pastebėjo, kad Lietuva neturi bendradarbiavimo sutarties su Baltarusija. Siekis ratifikuoti politinio dialogo sutartį su Kuba, pasak politiko, gali būti užsienio reikalų ministro Lino Linkevičiaus politinis interesas.
„Tokio susitarimo su Baltarusija mes neturime būtent dėl to, kad Baltarusijoje nėra demokratijos. Nežinoma, kodėl ponas Linkevičius sugalvojo, kad tokį susitarimą reikia būtinai prastumti Seime. Aš įtariu, kad tai – partiniais interesais. Jo partiniai kolegos su Kubos režimu ne vieną kartą bendradarbiavo, aš tą mačiau pats būdamas Amerikoje. (…) Aš manau, kad mūsų valstybės interesai yra pažeidžiami“, – sakė parlamentaras.
Spaudos konferencijoje pasisakė ir JAV bei Kubos disidentai: Žmogaus teisių fondo Kuboje prezidentas Tonis Kosta, fondo tyrimų direktorius Hugo Ača, Kubos gydytoja Ramona Matos ir žmogaus teisių aktyvistė Roza Marija Paja. Jų teigimu, sutarties dėl bendradarbiavimo su ES Kuboje siekia būtent diktatūrinio režimo atstovai.
Maskvoje atidaryta Rusijos prezidentą V. Putiną šlovinanti paroda „Superputin“. EPA-ELTA nuotr.
Baigėsi penktasis Vilniaus Rusijos forumas. Nuo ketvirtadienio vykusiame renginyje dalyvavo garsūs Rusijos prezidento Vladimiro Putino kritikai. Michailas Chodorkovskis, Garis Kasparovas, Michailas Kasjanovas, Vladimiras Kara-Murza, Vladimiras Ošurkovas, Dmitrijus Gudkovas diskutavo apie Rusijos ekonomikos, pilietinės visuomenės ir politikos perspektyvas. Kalbėta apie opozicijos perspektyvas keisti nedemokratinį ir su vakarietiškomis vertybėmis prasilenkiantį režimą.
EPA – ELTA nuotraukoje: Rusijos specialiosios pajėgos išvaiko protesto mitingą
Nors nuomonės dėl to, kaip turėtų elgtis Rusijos valdžios opozicija, išsiskyrė, forume dalyvavę Kremliaus režimo kritikai sutarė, kad Vladimiro Putino sukurta politinė sistema yra kriminalinė, veikianti panašiai kaip savo laiku veikė fašistinis ar nacistinis režimai.
V. Putino kritikai taip pat pripažino, kad Vakarų taikomos sankcijos Rusijai nėra svarbiausia priemonė, kuria pasinaudojus pavyks sustabdyti kriminaline logika veikiantį nedemokratinį režimą.
Rusijos jėgos struktūrtos sulaikė protesto mitingo dalyvį. EPA – ELTA nuotr.
Pasak jų, reikia imtis Kremliaus režimo statusą griaunančių veiksmų. Opozicionieriai skeptiškai įvertino Vokietijos ir Prancūzijos lyderių vizitus Rusijoje. Pasaulio lyderių dėmesys, pažymėjo forume dalyvavę opozicionieriai, tik stiprina įvaizdį, kad režimas sugeba kontroliuoti situaciją.
Forume dalyvavęs G. Kasparovas pabrėžė, kad simbolinę reikšmę turės ir birželį Rusijoje vyksiantis Pasaulio futbolo čempionatas. Anot G. Kasparovo, visi diktatoriai siekia matomumo ir dalykų, kurie rodytų sistemos didingumą. Todėl, kaip ir naciams buvo svarbios Olimpinės žaidynės, taip ir V. Putinui panašią funkciją atliks Pasaulio futbolo čempionatas.
Visgi jis vylėsi, kad Vakarų lyderiai ignoruos Rusijoje vyksiantį čempionatą ir neleis Kremliaus režimui taip stiprinti savo statusą.
G. Kasparovas penktadienį forume V. Putino režimą lygino su fašistine Italija. Anot jo, dabartinėje Rusijos užsienio ir vidaus politikoje galima matyti fašizmo užuominų.
„Kalbėdami apie dabartinę Rusiją turime reikalą su mafija. Tai diktatūra“, – kalbėjo G. Kasparovas.
Garis Kasparovas. Slaptai.lt nuotr.
G. Kasparovas pažymėjo, kad labiausiai Rusijos režimas bijo ne opozicijos dalyvavimo valdžioje, bet masinių protestų. Todėl, pabrėžė G.Kasparovas, labai svarbu sukurti sąlygas, kad žmonės, jausdami, kad gali kažką pakeisti, išeitų masiškai į gatves.
Po diskusijų surengtoje spaudos konferencijoje G. Kasparovas akcentavo, kad Putinui liekant valdžioje Rusijoje niekas nesikeis ir Maskva toliau sieks destabilizuoti Europoje situaciją. Todėl, aiškino V. Putino kritikas, jis puikiai suprantąs Lietuvos ir kitų Baltijos valstybių nerimą. Pasak jo, Baltijos valstybėse V. Putinas ir toliau liks taikiniu, keliant sumaištį visuomenėse.
Užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius, apibendrindamas renginį, sakė neabejojąs, kad Vilniaus Rusijos forumo tradicija išliks.
Michailas Kasjanovas
Ministras spaudos konferencijoje pakartojo savaitės pradžioje, komentuojant Kremliaus reiškiamą nepasitenkinimą šiuo renginiu, išsakytą mintį, kad Vilniuje organizuojamas Rusijos forumas nėra antirusiška akcija. Pasak L. Linkevičiaus – tai prorusiškas renginys.
Ministras pritarė diskusijoje išsakytiems teiginiams, kad tarptautinė bendruomenė, palaikydama glaudžius kontaktus su V. Putinu, prisideda prie nedemokratinio režimo tolesnio egzistavimo. Ministras neslėpė, kad įžvelgia Europos šalių veiksmuose išbandymų Vakarų vienybei.
„Įžvelgiu daugiau Europos vienybės išbandymų teisės viršenybės srityje, matome kai kuriose šalyse po rinkimų ateina nauja vyriausybė su priešrinkimine kampanija ir tam tikrais postulatais, kurie gali būti mūsų vienybės išbandymu. Tai Italija, tai nėra paslaptis“, – Eltai sakė L. Linkevičius.
Taip pat ministras atkreipė dėmesį į vieną forume dalyvavusių Kremliaus opozicionierių reiškiamą repliką, kad Vakaruose Rusijos valdžia nėra atskiriama nuo visos Rusijos.
„Rusija visgi yra didelė ir jie (rusai. – ELTA) jautriai reaguoja, kai tarptautinėje retorikoje viskas, kas yra bloga, yra siejama su visa Rusija ir visais rusais“, – kalbėjo L. Linkevičius ir pabrėžė, kad savo laiku rusų visuomenė labai rėmė Lietuvos nepriklausomybę.
Tai spaudos konferencijoje priminė ir kitas žymus opozicionierius Vladimiras Kara-Murza. Jis pagyrė Lietuvą, kad ši gerai suvokia skirtumą tarp Rusijos ir Kremliaus Rusijos.
Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius (dešinėje) ir Open Russian vadovas Vladimiras Kara – Murza. Lietuvos URM nuotr.
Ministras taip pat akcentavo, kad Kremliui rodomas tarptautinės bendruomenės dėmesys yra žalingas.
„Rusijos vienas iš tikslų yra būti dėmesio centre. Rusija siekia parodyti, kad be jos niekas nevyksta. Tie lyderių atvažiavimai ar į Sočį, ar į Peterburgą rodo, kad be mūsų niekas nevyksta. Čia ir kyla diskusijos, ar reikėtų taip daryti“, – apibendrino L. Linkevičius ir klaida pavadino sprendimą Pasaulio futbolo čempionatą organizuoti Rusijoje.
Kasmet vykstančiame forume aptariamos Rusijos vidaus ir užsienio politikos aktualijos, žmogaus teisių padėtis, Rusijos santykiai su Vakarais, šių santykių perspektyvos. Diskusijų metu įvertinamos Rusijos raidos tendencijos, ekonominė padėtis, diskutuojama kovos su Rusijos propaganda tema, kitais aktualiais klausimais.
Vilniaus Rusijos forumą šiais metais organizavo Užsienio reikalų ministerija kartu su Rytų Europos studijų centru ir Andrejaus Sacharovo demokratijos plėtros tyrimo centru prie Vytauto Didžiojo universiteto. Vilniaus Rusijos forumas rengiamas nuo 2013 metų.
Ukrainos prezidentas Petro Porošenka iš oponentu tapusio buvusio savo sąjungininko Michailo Saakašvilio atėmė Ukrainos pilietybę, trečiadienį pranešė vietos žiniasklaida, kuria remiasi „Politico“.
Michailas Saakašvilis. Slaptai.lt nuotr.
M. Saakašvilis į tai sureagavo „Facebook“ žinutėje pareikšdamas, kad jo „Ukrainos pilietybės atėmimas yra dar vienas žingsnis pirmyn šalyje kuriant diktatūrą“.
M. Saakašvilis, du kartus – nuo 2004 iki 2007-ųjų ir nuo 2008 iki 2014-ųjų metų – ėjęs Gruzijos prezidento pareigas, gruodį neteko ir savo gimtosios šalies pilietybės. Gruzijos pareigūnai politiką kaltino viršijus savo įgaliojimus ir netinkamai naudojus valstybės lėšas.
P. Porošenka buvusiam savo sąjungininkui Ukrainos pilietybę suteikė 2015-ųjų gegužę ir paskyrė jį Odesos gubernatoriumi. Tačiau 2016-ųjų lapkritį, apkaltinęs P. Porošenką „asmeniškai remiant“ korupciją, M. Saakašvilis iš posto atsistatydino.
Tuomet politikas įkūrė naują opozicinę partiją – „Naujų jėgų judėjimą“. Ji kritikavo Ukrainos valdžią ir žadėjo į šalies „politikos elitą atvesti naują kartą“.
Ukrainos migracijos tarnyba nepateikė konkrečios M. Saakašvilio pilietybės netekimo priežasties.
„Pagal Ukrainos konstituciją, su pilietybės atėmimu susijusius sprendimus Ukrainos prezidentas priima, atsižvelgdamas į pilietybės komisijos išvadas“, – rašoma migracijos tarnybos išplatintame pranešime.
Finansų krizė, ekologinė katastrofa, net Donaldo Trumpo iškilimas – nė vienas šių įvykių neapsiėjo be neoliberalizmo indėlio. Kodėl politinei kairei nepavyko sugalvoti jokios kitos alternatyvos?
George Monbiot, šios analizės autorius.
Įsivaizduokite, jei žmonės Sovietų Sąjungoje niekada nebūtų girdėję apie komunizmą. Šiandien daugelis negali įvardyti mūsų gyvenimuose dominuojančios ideologijos. Paminėkite ją pokalbio metu ir sulauksite tik gūžčiojimo pečiais, o net jei jūsų pašnekovai ir bus girdėję šį terminą anksčiau, jiems bus sunku jį apibrėžti. Neoliberalizmas: ar žinote, kas tai?
Neoliberalizmo anonimiškumas yra tiek jo galios išdava, tiek jos šaltinis. Jis vaidino reikšmingą vaidmenį sukeliant stebėtiną skaičių krizių: finansinį 2007-2008 m. krachą, užjūrinį turto ir galios telkimą (Panamos dokumentai viso labo paliečia tik šios aferos paviršių), lėtą viešosios sveikatos apsaugos ir švietimo sistemos žlugimą, atsinaujinusį vaikų skurdą, vienatvės epidemiją, ekosistemų irimą, Donaldo Trumpo iškilimą. Mes reaguojame į šias krizes taip, tarytum tai būtų izoliuoti atvejai, nesuvokdami, kad jos buvo sukeltos ar pagilintos vienos ir nuoseklios filosofijos; filosofijos, kuri turi – ar bent jau turėjo – pavadinimą. Ar gali būti didesnė galia, nei gebėjimas veikti neatskleidžiant savo vardo?
Neoliberalizmas yra persmelkęs mūsų gyvenimus taip giliai, kad šiandien retai net suvokiame jį kaip ideologiją. Dažnai atrodo, kad šį utopišką tūkstantmetinį tikėjimą traktuojame kaip neutralią galią, savotišką biologinį dėsnį, visai kaip Darvino evoliucijos teoriją. Tačiau filosofija atsirado kaip sąmoningas mėginimas performuoti žmogaus gyvenimą ir pakeisti galios telkimosi tašką.
Neoliberalizmas konkurenciją laiko žmonių santykius charakterizuojančiu reiškiniu. Jis apibrėžia piliečius kaip vartotojus, kurių demokratinis apsisprendimas yra geriausiai išnaudojamas perkant ir parduodant – procese, apdovanojančiame nuopelnus ir smerkiančiame našumo stoką. Pasak jo, „rinka“ teikia naudą, kokios nebūtų įmanoma pasiekti planavimu.
Bandymai riboti konkurenciją yra laikomi priešiškais laisvei. Mokesčiai ir reguliavimas turėtų būti mažinami, viešosios paslaugos – privatizuojamos. Profsąjungų vykdomas darbo jėgos ir kolektyvinių derybų organizavimas yra pateikiamas kaip rinkos trikdis, stabdantis natūralios laimėtojų ir pralaimėtojų hierarchijos formavimąsi. Nelygybė yra vertinama kaip dorybė: apdovanojimas už naudingumo siekimą ir priemonė generuoti „žemyn varvantį“ turtą, galiausiai praturtinantį visus. Bet kokios pastangos kurti lygesnę visuomenę duoda priešingus, moraliai žalingus rezultatus. Rinka užtikrina, kad visi gautų tai, ko nusipelnė.
Mes perimame ir atkartojame šios ideologijos nuostatas. Turtingieji įtikina save, kad turtą jie įgijo dėka savo nuopelnų, ignoruodami įvairias privilegijas, tokias kaip išsilavinimas, paveldėjimas ir klasė, galimai padėjusias jiems įgyti tą turtą. Neturtingieji ima kaltinti save dėl savo nesėkmių, net jei iš tiesų jie negali pakeisti savo gyvenimo aplinkybių.
Velniop struktūrinį nedarbą: jei neturi darbo, tai todėl, kad esi neverslus. Velniop milžiniškus būsto komunalinius mokesčius: jei pasiekei savo kredito limitą, tai todėl, kad esi neatsakingas švaistūnas. Velniop tai, kad tavo vaikų mokykloje nebėra žaidimų aikštelės: jei jie nutuks, tai dėl tavo kaltės. Nepajėgiantieji varžytis konkurencijos valdomame pasaulyje yra laikomi nevykėliais; daugelis jų nevykėliais ima save laikyti ir patys.
Keletas tokio mąstymo pasekmių, kaip savo knygoje „O kaipgi aš?“ pastebi Paulas Verhaeghe, yra savęs žalojimo epidemija, mitybos sutrikimai, depresija, vienatvė, profesinis nerimas ir socialinė baimė. Turbūt nereikėtų stebėtis, kad Britanija, kurioje neoliberali ideologija buvo taikoma atkakliausiai, šiandien yra Europos vienatvės sostinė. Dabar mes visi esame neoliberalai.
***
Neoliberalizmo terminas buvo sugalvotas 1938 m. susitikimo Paryžiuje metu. Jo dalyvių tarpe buvo du tremtiniai iš Austrijos, kurie ir apibrėžė šią ideologiją – Ludwigas von Misesas ir Friedrichas Hayekas. Socialinę demokratiją, tuo metu įkūnytą Franklino Ruzvelto inicijuotos Naujojo kurso programos ir palaipsniui plėtojamo gerovės valstybės modelio Britanijoje, abu vyrai suvokė kaip kolektyvizmo išraišką, esančią tame pačiame spektre kaip nacizmas ar komunizmas.
1944 m. išleistoje knygoje „Kelias į baudžiavą“, Hayekas teigė, kad individualumą paminantis valstybės planavimas neišvengiamai ves prie totalitarinio valdymo. Kaip ir Miseso knyga „Biurokratija“, „Kelias į baudžiavą“ buvo plačiai skaitoma. Ji patraukė kai kurių labai turtingų žmonių dėmesį, kurie šioje filosofijoje įžvelgė galimybę išlaisvinti save iš mokesčių ir reguliavimo naštos. Kai 1947 m. Hayekas įsteigė Mont Pelerin bendruomenę, pirmąją neoliberalizmo ideologijos skleidimui sukurtą organizaciją, ją finansiškai rėmė įvairūs milijonieriai ir jų fondai.
Jų padedamas, Hayekas ėmė kurti tai, ką Danielis Stedmanas Jonesas savo knygoje „Visatos valdovai“ apibūdina kaip „tam tikrą neoliberalų internacionalą“: tarpatlantinį akademikų, verslininkų, žurnalistų ir aktyvistų tinklą. Turtingi judėjimo rėmėjai finansavo eilę ekspertų grupių, kurios tikslino šią ideologiją ir rūpinosi jos skleidimu, tokių kaip American Enterprise Institute, Heritage Foundation, Cato Institute, Institute of Economic Affairs, Centre for Policy Studies ir Adam Smith Institute. Jie taip pat finansavo kai kuriuos aukštųjų mokyklų skyrius, ypač Čikagos bei Virdžinijos universitetuose.
Jį plėtojant, neoliberalizmas tapo vis labiau girdimas. Hayeko požiūrį, kad valdžia turėtų reguliuoti konkurenciją, idant negalėtų kurtis monopolijos, pakeitė tikėjimas, kad monopolijų galia galėtų būti laikoma apdovanojimu už našumą; toks mąstymas vyravo „Amerikos apaštalų“, tokių kaip Miltonas Friedmanas, gretose.
Šio pokyčio metu nutiko dar kai kas: judėjimas neteko savo pavadinimo. 1951 m. Friedmanas su džiaugsmu apibūdino save kaip neoliberalą, tačiau netrukus po to terminas pamažu išnyko. Dar keisčiau buvo tai, kad nors ideologija tapo aiškesnė, o jos judėjimas – nuoseklesnis, prarastas pavadinimas nebuvo pakeistas jokia bendrai sutarta alternatyva.
Pradžioje, nepaisant gausaus finansavimo, neoliberalizmas liko politikos paraštėse. Pokerio metu egzistavo kone universalus sutarimas: Johno Maynardo Keyneso ekonominės rekomendacijos buvo plačiai taikomos, nedarbo mažinimas ir parama skurstantiems buvo bendri JAV ir didesnėje Vakarų Europos dalyje vykdomos politikos tikslai, viršutinės mokesčių normos buvo aukštos, o vyriausybės nesigėdydamos siekė visuomeninių rezultatų, kurdamos naujas viešąsias paslaugas ir socialinės apsaugos tinklus.
Tačiau 1970-aisiais, pradėjus reikštis keinsiškosios politikos trūkumams ir abi Atlanto puses ištikus ekonominei krizei, neoliberalios idėjos ėmė skverbtis į vyraujantį viešąjį diskursą. Kaip pastebėjo Friedmanas, „atėjus laikui keistis, […] alternatyva jau buvo paruošta“. Padedant prijaučiantiems žurnalistams ir politikos patarėjams, kai kurie neoliberalizmo elementai, ypač jo rekomendacijos pinigų politikos atžvilgiu, buvo perimtos Jimmy Carterio administracijos JAV ir Jameso Callaghano vyriausybės Britanijoje.
Į valdžią atėjus Ronaldui Reaganui ir Margaret Thatcher netrukus sekė ir likęs reformų paketas: didžiulės mokesčių lengvatos turtingiesiems, profsąjungų trypimas, reguliavimo mažinimas, privatizacija, darbo perkėlimai ir konkurencija viešajame sektoriuje. Pasitelktus TVF, Pasaulio Banką, Mastrichto sutartį ir Pasaulio Prekybos Organizaciją, neoliberalios politikos elementai buvo pritaikyti – dažnai be demokratinio pritarimo – daugelyje pasaulio šalių. Labiausiai stebino tai, kad juos perėmė ir kadaise politinei kairei priklausiusios partijos – pavyzdžiui, Leiboristai ir Demokratai. Kaip pastebi Stedmanas Jonesas, „sunku įvardyti geriau įgyvendintą utopiją“.
***
Gali atrodyti keista, kad pasirinkimą ir laisvę žadanti doktrina buvo reklamuojama šūkiu „kitų alternatyvų nėra“, tačiau kaip pastebėjo Pinočeto Čilę – vieną pirmųjų šalių, kuriose buvo nuosekliai įgyvendinama neoliberali programa – aplankęs Hayekas, „asmeniškai esu linkęs į liberalią diktatūrą, o ne demokratinę valdžią, stokojančią liberalizmo“. Neoliberalizmo siūloma laisvė, kuri, išreikšta bendra terminologija, skamba labai viliojančiai, iš tiesų reiškia laisvę lydekoms, ne smulkioms žuvelėms.
Laisvė nuo profsąjungų ir kolektyvinių derybų reiškia laisvę mažinti atlyginimus. Laisvė nuo reguliavimo reiškia laisvę teršti upes, versti darbininkus dirbti pavojingomis sąlygomis, reikalauti pasibaisėtinai didelių palūkanų ir kurti egzotiškas finansų politikos priemones. Laisvė nuo mokesčių reiškia laisvę nuo turto perskirstymo, ištraukiančio žmones iš skurdo.
Kaip savo knygoje „Šoko doktrina“ teigia Naomi Klein, neoliberalūs teoretikai pasisakė už krizių išnaudojimą įtvirtinant nepopuliarias politines reformas, kol žmonių dėmesys yra patrauktas kitur – pavyzdžiui, Pinočeto perversmo, Irako karo ir uragano Katrina sukeltų pasekmių kontekste, kurį Friedmanas Naująjame Orleane apibūdino kaip „progą radikaliai reformuoti švietimo sistemą“.
Ten, kur neoliberali politika negali būti įgyvendinama vidujai, ji primetama tarptautinėje erdvėje, pasinaudojant prekybos sutartimis, numatančiomis „ginčų tarp investuotojų ir valstybių sprendimą“, kai užjūriniuose tribunoluose korporacijos gali reikalauti socialinės gerovės ar aplinkosaugos reikalavimų panaikinimo. Parlamentams balsuojant už cigarečių prekybos apribojimus, vandens išteklių saugojimą nuo kasybos kompanijų, ar elektros sąskaitų užšaldymo, idant farmacijos įmonės negalėtų nesąžiningai išlaidauti valstybių sąskaita, korporacijos ne kartą iškėlė teisminius ieškinius, dažnai sėkmingai. Demokratija tampa teatru.
Dar vienas neoliberalizmo paradoksas yra tas, kad universali konkurencija reikalauja universalaus sukiekybinimo ir lyginimo. Tai reiškia, kad tiek dirbantieji, tiek ieškantieji darbo, o taip pat bet kokios viešosios paslaugos yra pajungiamos alinančiais pedantiškam vertinimo ir stebėsenos režimui, sukurtam atpažinti nugalėtojus ir bausti nevykėlius. Doktrina, Miseso teigimu turėjusi mus išlaisvinti iš biurokratinio centrinio planavimo košmaro, iš tiesų tik sukūrė naują.
Nors neoliberalizmas nebuvo sukurtas kaip savanaudiško reketo priemonė, jis netruko tokia tapti. Ekonominis augimas neoliberaliosios eros metais (JAV ir Britanijoje – nuo 1980 m.) buvo pastebimai lėtesnis, nei ankstesniais dešimtmečiais; bet tik ne turtingiesiems – dėl išardytų profsąjungų, mokesčių lengvatų, kylančių nuomos kainų, privatizacijos ir mažesnio reguliavimo, paskutinius 60 metų mažėjusi pajamų ir turto nelygybė staiga ėmė sparčiai augti.
Privatizavus ir marketizavus viešąsias paslaugas, tokias kaip elektros energija, vandentiekis, traukiniai, sveikatos apsauga, švietimas, kelių priežiūra ir kalėjimai, korporacijos galėjo apmokestinti ir išnuomoti būtinosios reikmės turtą tiek juo naudotis norintiems piliečiams, tiek vyriausybei. Nuoma yra dar vienas neuždirbtų pajamų pavadinimas. Mokėdami didesnę kainą už traukinio bilietą, tik dalis jūsų sumokėtos sumos kompensuos pinigus, kuriuos traukinio operatoriai išleidžia kurui, riedmenims, atlyginimams ir kitoms išlaidoms. Likusi dalis atspindi faktą, kad jie yra įrėmę mus į kampą.
Investuodami mažai, bet mainais reikalaudami daug, privatizuotų ir pusiau privatizuotų paslaugų savininkai ir tiekėjai Jungtinėje Karalystėje kaupia milžinišką pelną. Rusijoje ir Indijoje oligarchai mažomis kainomis įsigijo daug valstybinio turto. Meksikoje, į Carloso Slimo rankas buvo perleistas beveik visų žemyninio ir mobilaus telefonų ryšio paslaugų administravimas, ir jis greit tapo turtingiausiu pasaulio žmogumi.
Finansializacija, kaip savo knygoje „Kodėl negalime išlaikyti turčių“ teigia Andrew Sayeris, sukėlė panašių padarinių. „Kaip ir nuoma“, dėsto jis, „palūkanos yra […] neuždirbtos pajamos, kaupiamos neskiriant tam jokių pastangų“. Vargšams tampant dar vargingesniais, o turtuoliams lobstant ir toliau, pastarieji ima valdyti vis didesnę dalį dar vieno būtinosios reikmės turto – pinigų. Palūkanų įmokos daugiausiai yra pinigų pervedimas iš vargingiau gyvenančių žmonių kišenės į turtuolių sąskaitas. Dėl turto mokesčių ir mažėjančio valstybinio finansavimo, piliečių pečius ima slėgti vis didesnės skolos (pagalvokite vien apie stipendijų studentams pakeitimą studijų paskolomis), o bankininkai ir jų valdytojai iš to sau susišluoja pelną.
Sayerio manymu, paskutinius keturis dešimtmečius charakterizavo ne tik turto judėjimas iš varguolių pas turčius, bet ir turtingųjų gretose – iš tų, kurie pelną gauna gamindami prekes ar teikdami paslaugas, pas tuos, kurie valdo ir nuomoja egzistuojantį turtą ir pelnosi iš palūkanų rinkimo ar kapitalo prieaugio. Uždirbamas pajamas keičia neuždirbamos pajamos.
Neoliberalią politiką visur kamuoja rinkos žlugimo grėsmė. Šiandien jau ne tik bankai yra laikomi „per dideliais, kad žlugtų“, bet ir korporacijos, atsakingos už viešųjų paslaugų teikimą. Kaip savo knygoje „Nustekenta žemė“ pastebi Tony Judtas, Hayekas pamiršo, kad būtinosioms valstybinėms paslaugoms negalima leisti nutrūkti, o tai reiškia, kad konkurencija nebegali tęstis. Verslas pasiima pelną, valstybė prisiima riziką.
Kuo didesnio masto žlugimas gresia, tuo ekstremalesnė tampa ideologija. Vyriausybės naudoja neoliberalias krizes ir kaip pasiteisinimą, ir kaip progą mažinti mokesčius, privatizuoti likusias viešąsias paslaugas, badyti skyles socialinės apsaugos tinkle, mažinti korporacijų reguliavimą ir didinti piliečių reguliavimą. Savęs neapkenčianti valstybė šiandien leidžia savo dantis į bet kurį viešojo sektoriaus organą.
Bene pavojingiausia neoliberalizmo pasekmė yra ne jo sukeltos ekonominės krizės, bet dėl jo kilusi politinė krizė. Mažėjant valstybės valdoms, mažėja ir mūsų gebėjimas keisti savo gyvenimo kryptį demokratinio balsavimo būdu. Vietoje to, kaip tvirtina neoliberali teorija, žmonės gali išreikšti savo apsisprendimo galią leisdami pinigus. Tačiau kai kurie gali leisti daugiau pinigų, nei kiti; didžiojoje vartotojų ir akcininkų demokratijoje, balsai nėra paskirstyti tolygiai. Dėl šios priežasties, žemesnioji ir vidurinioji klasės netenka daug galios, o tiek dešinės, tiek buvusios kairės politinėms partijoms apsiimant vykdyti panašią neoliberalią politiką, toks galios netekimas ima reikšti balsavimo teisės praradimą. Didelė dalis žmonių šiandien yra tiesiog pašalinti iš politikos.
Chrisas Hedgesas pastebi, kad „fašistiniai judėjimai savo bazę telkia ne iš politiškai aktyvių žmonių gretų, bet priešingai, iš politiškai neaktyvių „nevykėlių“ tarpo, kurie jaučia, ir dažnai teisingai, kad jų balsas ir dalyvavimas politikoje neturi jokios įtakos politinės sistemos kūrimui“. Kai politiniai debatai nebėra nukreipti į mus, žmonės tampa imlesni lozungams, simboliams ir sensacijoms – pavyzdžiui, žmonėms, besižavintiems Donaldu Trumpu, faktai ir argumentai atrodo nereikšmingi.
Judtas paaiškino, kad redukavus tankų valstybės ir piliečių tarpusavio santykių tinklą iki paprasčiausio paklusnumo autoritetui, vienintelė mus laikanti jėga yra valstybės galia. Totalitarizmas, kurio taip bijojo Hayekas, įsigalės dar greičiau, jei vyriausybės, praradusios iš viešųjų paslaugų tiekimo kylantį moralinį autoritetą, bus priverstos piliečių paklusnumo siekti „meilikavimu, garsinimu, o galiausiai ir prievarta“.
***
Visai kaip komunizmas, neoliberalizmas yra dievas, kuris žlugo, tačiau suzombėjusi doktrina šlitiniuoja ir toliau; viena to priežasčių yra jos anonimiškumas, o veikiau – krūva įvairių anonimiškumų.
Nematoma doktrina, prilaikoma nematomos rankos ir finansuojama nematomų rėmėjų. Lėtai, labai lėtai, mums pavyko atskleisti keleto jų vardus. Sužinojome, kad Institute of Economic Affairs, žiniasklaidoje agresyviai agitavęs už stipresnį tabako pramonės reguliavimą, buvo slapčia finansuojamas British American Tabacco nuo pat 1963 m. Atskleidėme, kad Charlesas Kochas ir Davidas Kochas, vieni iš turtingiausių vyrų pasaulyje, įkūrė institutą, padėjusį pamatus JAV Arbatėlės judėjimui (angl. Tea Party). Nustatėme, kad Charlesas Kochas, steigdamas vieną iš savo ekspertų grupių, užsiminė, jog „siekiant išvengti nepageidaujamos kritikos, organizacijos struktūra ir valdymas neturėtų būti viešinami“.
Neoliberalizmo terminologija dažnai nuslepia daugiau, nei paaiškina. „Rinka“ skamba kaip natūrali sistema, kuri mus veikia vienodai, nelygu gravitacija ar atmosferos slėgis, tačiau iš tiesų ji yra persmelkta įvairių galios santykių. Tai, „ko nori rinka“, įprastai reiškia tai, ko nori korporacijos ir jų vadovai. „Investicija“, kaip pastebi Sayeris, reiškia du visiškai skirtingus dalykus: viena yra finansuoti produktyvią ir visuomenei naudingą veiklą, visai kas kita yra pirkti egzistuojantį turtą, o tada iš jo melžti nuomą, palūkanas, dividendus ir kapitalo prieaugį. To paties žodžio naudojimas kalbant apie skirtingas veiklas „maskuoja turto šaltinius“, ir verčia mus painioti turto išnaudojimą su turto kūrimu.
Prieš šimtmetį, naujai praturėję žmonės buvo peikiami tų, kurie savo pinigus buvo paveldėję. Ambicingi verslininkai siekė socialinio pripažinimo, apsimesdami turto nuomotojais. Šiandien, šis santykis tapo atvirkščias: turto nuomotojai ir paveldėtojai laiko save ambicingais verslininkais. Jie tikina, jog užsidirbo savo neuždirbamas pajamas.
Toks anonimiškumas ir neapibrėžtumas gerai dera su moderniu kapitalizmu, stokojančiu tiek vardo, tiek apibrėžtos vietos: frančizių modelis, užtikrinantis, kad darbuotojai nežinotų, kieno labui pluša; nežinia kam priklausančios įmonės, registruotos per užjūrinius paslaptingų režimų tinklus, kurių nepavyksta išnarplioti net policijai; vyriausybes mulkinančios mokestinės sąrangos; niekam nesuprantamos finansinės paslaugos.
Neoliberalizmo anonimiškumas yra aršiai saugomas. Paveiktieji Hayeko, Miseso ir Friedmano mokymo yra linkę atmesti šį terminą, teigdami, bent kažkiek sąžiningai, kad šiandien jis naudojamas tik kaip įžeidžiantis epitetas; tačiau jie nepasiūlo jokio pakaitalo. Kai kurie apibūdina save kaip klasikinius liberalus ar libertarus, tačiau tokios etiketės yra ne tik klaidinančios, bet ir dviprasmiškos, kadangi suponuoja, jog „Kelias į baudžiavą“, „Biurokratija“ ar net klasikinis Friedmano veikalas „Kapitalizmas ir laisvė“ nepasiūlė nieko naujo.
***
Turint visa tai galvoje, reikia pripažinti, kad neoliberalizmo projektas turi kažką, kas verčia juo žavėtis, bent jau ankstyvosiose jo fazėse. Tai buvo išskirtinė, inovatyvi filosofija, propaguota nuoseklaus mąstytojų ir aktyvistų tinklo, turėjusio aiškų veiksmų planą. Tai buvo kantrus ir atkaklus judėjimas. „Kelias yra baudžiavą“ tapo keliu į galią.
Neoliberalizmo triumfas taip pat atspindi politinės kairės nesėkmę. Laissez-faire principu grįstai ekonomikai nuvedus į 1929 m. katastrofą, Keynesas sukūrė išsamią ekonominę teoriją, turėjusią jį pakeisti. Išryškėjus keinsistinio paklausos valdymo trūkumams, alternatyva jau buvo paruošta. Tačiau neoliberalizmui subyrėjus į šipulius 2008 m., nebuvo… nieko. Dėl šios priežasties doktrinos zombis vis dar yra pajėgus šlitiniuoti aplink. Politinė kairė ir centras jau 80 metų nesugeba pateikti jokių naujų ekonominės minties gairių.
Kiekviena „viešpačiui Keynesui“ skirta malda reiškia nesėkmės pripažinimą. Siūlyti keinsistinius sprendimus XXI a. krizėms reiškia ignoruoti tris akivaizdžias problemas. Yra sunku telkti žmones aplink senas idėjas; jų trūkumai, atskleisti 1970-aisiais, niekur nedingo; o, svarbiausia, jie nieko nepasako apie kitą mūsų problemą – aplinkosaugos krizę. Keinsizmas skatina vartotojų paklausą, kad skatintų ekonominį augimą, tačiau vartotojų paklausa ir ekonominis augimas yra ekologinės destrukcijos varikliai.
Tiek keinsizmo, tiek neoliberalizmo istorija atskleidžia, kad neužtenka vien tik priešintis neveikiančiai sistemai. Būtina pateikti rišlią, nuoseklią alternatyvą. Pagrindinė užduotis Demokratams, Leiboristams ir plačiajai kairei turėtų būti ekonominės Apollo programos kūrimas, sąmoningas bandymas suprojektuoti naują sistemą, pritaikytą XXI a. poreikiams.
Literatūros kritikui Alfredui GUŠČIUI – 75-eri. Aktualijų portalas Slaptai.lt sveikina plunksnos meistrą Alfredą Guščių sulaukus garbingo jubiliejaus. Slaptai.lt redaktorius Gintaras Visockas paprašė, kad literatūros kritikas Alfredas Guščius papasakotų, kas jį šiandien džiugina, neramina, skaudina, stebina, o gal – liūdina.
Literatūros kritikas atsiuntė ir interviu, ir keletą savo eilėraščių. Tiesa, jubiliejinis interviu – ne itin optimistinis.
Lietuva turėtų pasidalinti Italijos, Graikijos ir kitų Viduržemio jūros ES valstybių naštą dėl padidėjusio karo pabėgėlių srauto iš Šiaurės Afrikos ir Artimųjų Rytų. Bent jau pirmosios pabėgėlių priėmimo kvotos prasme.
Bet su viena sąlyga. Jei po to ES atsisakys kištis į Islamo pasaulio reikalus ir remti diktatorius bei absoliučius monarchus Islamo valstybėse. Ir įtikins taip pat elgtis mūsų visų sąjungininkę JAV.
„Didžiosios Britanijos vyriausybė išdavė daugiau kai 3 tūkst. licencijų kariniams ir žvalgybos įrenginiams eksportuoti už 12,3 mlrd. svarų sumą į šalis, kurios įrašytos į jos oficialų valstybių – žmogaus teisių pažeidėjų – sąrašą, rašo "The Independent" korespondentas Kimas Sengupta.
Sandėrių mastai ir detalės išaiškėjo po parlamento deputatų komiteto ekspertizės, kai buvo atskleista ir tai, kad strategiškai kontroliuojamos prekės buvo siunčiamos į Iraną, Kiniją, Šri Lanką, Rusiją, Baltarusiją ir Zimbabvę, perduoda laikraštis.
Įsileisdamas Rusijos karines bazes į Baltarusiją, Lukašenka gauna iš Rusijos indulgenciją valdyti Baltarusiją mažiausiai iki 2020 metų.
Atsiveria galimybės neribotoms spekuliacijoms dviem frontais: Rytuose Lukašenka gaus finansinių ir energetinių preferencijų, o Vakaruose – politinį palankumą arba pasyvų neutralitetą. Yra perspektyvų papurtyti ir Tarptautinį valiutos fondą (TVF).
Paties Aleksandro Lukašenkos nedomina nei suverenitetas, nei Baltarusija. „Jeigu jis bus garantuotas, kad NATO tankai šalia Smolensko užtikrins ilgesnį baltarusių tautos valdymą, tai tie tankai atsiras šalia Smolensko per vieną naktį“, – įsitikinęs Nacionalinio atgimimo Tarybos organizacinio komiteto pirmininkas Vladimiras Borodačius.
Rusijos karinio potencialo didinimą Baltarusijoje ir jo padarinius analizuoja interviu laikraščiui „Belaruskij partizan“ (Baltarusijos partizanas) Vladimiras Borodačius.
Tai reiškia tik viena. Tai, kad žodis „demokratija“ šiuolaikiniame pasaulyje yra dekoratyvi sąvoka, kuri iš tiesų slepia visai kitus valdymo principus. Kalbame apie demokratijas, bet tikrumoje tai yra tironijos, bemaž totalitarinės sistemos, kurios save pridengia žodžiu „demokratija“. Demokratijos vardan pasaulyje sugriaunamos valstybės, miestai, fiziškai sunaikinami tūkstančiai žmonių… Taigi – realiai veikia visai kiti principai. Realiai veikiantys personažai nėra demokratiški personažai.
Iš tiesų ir Latvija per šiuos dvidešimt metų tapo kolonizuota.
Atidavėme tai, ką turėjome. Savo resursus. Nuosavybę už užstatą. Žmonės, negalėdami šio užstato išpirkti, išvyko. Tai ne kas kita, kaip kolonizacija. Bet metodas, politika, kaip tai padaryta, man didžiąja dalimi primena primityvias schemas su stiklo karoliukų dovanojimu Polinezijos salų čiabuviams. Tai buvo valstybės sunaikinimo politika.
Taip dienraštyje „Neatkarīgā Rīta Avīze“ publikuotame interviu sako Latvijos kompozitorius ir rašytojas Imantas Kalninis (Imants Kalniņš).
Vakarų spaudoje šiandien kaip niekad gausu palankių analitinių publikacijų, kurių autoriai daugiau giria negu peikia Lietuvos Prezidentę Dalią Grybauskaitę. Visuomenės aktualijų portalas Slaptai.lt jau yra paskelbęs keletą užsienio spaudoje pasirodžiusių tekstų, kurių autoriai domėjosi tiek politine, tiek ir ekonomine Prezidentės D.Grybauskaitės veikla, taip pat – jos požiūriu į ekonomines krizes, Briuselio "achilo kulną" bei Europos Sąjungos ateitį.
Šiandien Slaptai.lt skelbia keletą naujų publikacijų (santraukų), kurių autoriams įdomus Prezidentės D.Grybauskaitės požiūris į "Rusiją, kurią reikia stabdyti", ir jos politinė veikla, "primenanti autoritarizmą".
Padėti vargšams buvo kardinolo Bergoljo gyvenimo tikslas, bet ar jis įstengs reformuoti bažnyčią? „Mums padarė įspūdį žmogaus, kuris gyvena pagal Evangeliją, absoliutus paprastumas ir didis dvasingumas“, – sako konklavos dalyvis. Seksualinės moralės, abortų ir kontracepcijos klausimais didelių permainų iš Pranciškaus nelaukite, sako ekspertas Vatikano klausimais, pažymėdamas, kad Bergoljo požiūris į homoseksualizmą „apskritai siaubingas“.
Chorchės Marijo Bergoljo (Jorge Mario Bergoglio) išrinkimas buvo toks netikėtumas, kad Italijos vyskupai iš pradžių pasiuntė sveikinimą ne tam kardinolui, praneša "The New York Times". Tad kodėl gi laimėjo Bergoljas? „Viena iš priežasčių ta, kad Vatikano kardinolai, saugantys savo biurokratinį aparatą, atmetė numanomą favoritą – kardinolą Andželą Skolą, kuriam teikė pirmenybę reformatai“, – tvirtina laikraštis.
Europoje vis garsiau skamba kritiški balsai dėl euro ateities. Jų itin gausu vokiškuose portaluose. Suklusti ir susirūpinti verčia tokios antraštės: „Bendrieji pinigai atvedė Europą į krizę“, „Kam naudinga išsaugoti eurą?“, „Ar Vokietija jau bankrutuoja?”, „Kiek ilgai dar vokiečiai turės mokėti už Euro gelbėjimą?”, „Euro gelbėjimas pririša Vokietiją prie lavono” ir pan.
Kompetetingiausiu euro kritiku Vokietijoje laikomas profesorius emeritas Karlas Albrechtas Schachtschneideris. Žinomo valstybės teisės specialisto vardą ypač išpopuliarino jo pastangos kovoti prieš eurą per Vokietijos konstitucinį teismą ir siekti, kad bendrais Europos klausimais vyriausybė atsižvelgtų į piliečių interesus.
Pasak švedų ekonomisto Kjelio Nordstremo, knygos “Funky Business”autoriaus, JAV ateityje išliks pagrindinė jėga ekonomikoje, nes emigrantas, atvykstantis į JAV, gali per keletą metų tapti amerikiečiu, net jeigu jis ne itin idealiai kalba angliškai.
Pavyzdžiu K.Nordstremas pateikė Arnoldą Švarcnegerį. „Amerikos firmų taisyklės tokios, jog nesvarbu, iš kur tu kilęs. Pavyzdžiui, visada yra elgesio kodas, apie kurį galima pasiskaityti, ir paprastai su iliustracijomis.
Žinoma, Švedijoje irgi yra elgesio kodas, bet jis neformalus. Amerikos firmose yra tikslios taisyklės, kaip elgtis, kur ir kada pietauti. Sėkmė taip pat vertinama nepaprastai formaliai. Iškart aišku, ko iš tavęs nori ir ką tu pasiekei. Ir tie mastai vienodi visiems: vyrams, moterims, amerikiečiams, užsieniečiams. Jiems visiškai tas pats, ar tu musulmonas, ar lesbietė: jeigu tu geras darbuotojas, tu su mumis“, – paaiškino K.Nordstremas interviu “Die Presse”.
Štai jau 40 dienų Šiaurės Korėjos lyderio Kim Čen Yno žmona nepasirodo viešai.
Taip rašo Markas del Corona laikraštyje “Corriere della Sera”.
„Jau 40 dienų moteris, kuri kelis mėnesius vykdė KLDR pirmosios ponios vaidmenį, nesirodo viešai.
Li Sol Čžu, buvusi dainininkė, Kim Čen Yno žmona, nebepasirodo nei per oficialias ceremonijas, nei lankant pramogų parkus ar mokyklas, kaip kad būdavo anksčiau“, – rašo leidinys.
Rugsėjo 24-ąją Kauno miesto apylinkės teisme vyko Kauno technologijos universiteto docentės dr. Linos Šulcienės teismas.
Ji buvo kaltinama tuo, kad gegužės 19-ąją dieną, tuoj pat po gegužės 17-ąją policijos įvykdyto “taikaus” Garliavoje gyvenusios mergaitės “perdavimo” motinai, Laisvės alėjoje Kaune organizavo vadinamąjį “flashmobą” – eiseną po aštuonis užklijuotomis burnomis.
Tokią žodžio laisvės raiškos formą ji pasirinko negavusi Kauno miesto savivaldybės leidimo mitingui. Tačiau prie šios eisenos prisijungę gegužės 17-osios įvykiais Garliavoje pasipiktinę žmonės pirminį „flashmobo” sumanymą pakeitė. Nors tokia žmonių reakcija buvo visiškai spontaniška ir natūrali, doc. dr. L.Šulcienė kaltinama dėl visko, kas tądien vyko Laisvės alėjoje.
Valdančiosios partijos (kartu ir vadinamosios opozicinės, nes jos irgi dalyvauja teisės aktų priėmimuose bei „pinigų dalybose“), pasiskyrusios sau kelias dešimtis milijonų litų, o kitoms partijoms nepaskirdamos nė cento, suvaržydamos reklamą televizijoje, internete, spaudoje (pagal „įstatymus“ visos partijos turi mokėti vienodą reklamos mokestį) ir apsimetančios demokratinėmis, vėl bus atvestos į valdžią, kad toliau apkrautų mokesčiais (A. Kubilius tą jau pažadėjo daryti po rinkimų).
O pačios – klestėtų, pasidalinusios milijardais disponuojančias ministerijas. Viskas bus padaryta tų pačių „ištikimųjų“ partijos mylėtojų rankomis, taip užkraunant ant visos Tautos pečių nesąmoningo, netgi plėšikiško, valdymo vaisius. Tad atskirų partijų rinkėjai, balsuojantys už tas penkias – šešias partijas, jau eilę metų sėdinčias Seime, balsuoja už jų finansinę-politinę-teroristinę diktatūrą – taip galima įvardinti „valdymą“, kai sau pasiskiriamos ministerijos bei valstybės lėšos.
Lietuvos ir pasaulio žiniasklaidos dėmesio centre buvo trys merginos iš Rusijos. Menininkės, kovotojos už demokratiją, kurias V.Putino režimo geležinė ranka pasiuntė dvejiems metams už grotų.
Iš esmės už nieką – nekaltą šokį Kristaus išganytojo sobore Maskvoje ir kiek nepadorią dainelę, kuri neva įžeidė Bažnyčią, tikinčiųjų jausmus. Ir dar Rusijos prezidentą V.Putiną.
Mirgėdama necenzūrinėmis antraštėmis (bandau įsivaizduoti pankuojančių ir už žodžio ar kitą laisvę pasisakančių vaikinų grupę Lietuvoje, ir man kyla daug minčių apie tai, kaip politika keičia visiems gerai žinomų žodžių prasmes, bet tai jau atskira tema) pasaulio ir Lietuvos žiniasklaida beveik vienbalsiai siuntė politikų, visuomenės veikėjų ir popžvaigždžių žinią, jog už laisvę kovojančios Rusijos merginos nubaustos neadekvačiai, kad tokia bausmė tik patvirtina, jog Rusija yra represinė valstybė, o V.Putinas – neabejotinas diktatorius.
