Maskvoje nužudytas Vladimiro Putino kritikas politikas Borisas Nemcovas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Redakcija / Ouest-France
Politiniai pabėgėliai išvažiuoja iš Rusijos į Baltijos šalis. Juos ten pasirengusi priimti ne tik rusakalbė bendruomenė, bet ir valstybė. Lietuvai tai būdas palaikyti rusų pilietinę bendruomenę Kremliaus akyse, sakoma Ouest-France redakciniame straipsnyje.
41-rių Jevgenijus Titovas yra vienas iš vis skaitlingesnių Rusijos piliečių, kurie stengiasi gauti politinį prieglobstį Lietuvoje, kuri anksčiau įėjo į Sovietų Sąjungos sudėtį, o vėliau tapo ryžtinga ir provakarietiška ES ir NATO narė, atvirai kritiškai nusiteikusi Krymo atžvilgiu, rašo straipsnio autoriai.
„Kai aš atlikau žurnalistinį tyrimą apie (Rusijos pastatytą) Krymo tiltą, mano draugai gavo laiškelį, kad aš nužudytas“, – pasakoja Jevgenijus Titovas Vilniuje.
Garis Kasparovas. Slaptai.lt nuotr.
Gavęs draugo patarimą, jis 2016 metais atvažiavo į Lietuvą po to, kai sulaukė daugiau grasinimų mirtimi už savo straipsnius apie korupciją, susijusią su to tilto, jungiančio Krymą su Rusija, statyba. Liepos mėnesį „Novaja gazeta“ žurnalistas gavo ten politinio pabėgėlio statusą, sakoma straipsnyje.
32-jų metų Vsevolodas Černozubas vienas iš pirmųjų atvyko į Lietuvą 2013 metų gruody, rašo redakcija. Opozicinės partijos „Solidarnost“ vadovybės narys nusprendė išvažiuoti dėl šiurkščių represijų, prasidėjusių po masinių protestų prieš Vladimiro Putino iškėlimą trečiam prezidento mandatui 2012 metų gegužės mėnesį.
Lietuva atvirai remia rusų opoziciją ir priima disidentus. „Vienas iš principų mūsų santykiuose su Rusija – remti pilietinę visuomenę“, – pareiškė užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius.
Nuo 2013 metų Lietuvos užsienio reikalų ministerija kiekvieną pavasarį rengia forumą Rusijos opozicijai. Buvęs pasaulio šachmatų čempionas Garis Kasparovas, laikomas vienu iš aršiausių Kremliaus kritikų, irgi ten organizuoja forumą žmogaus teisių tema, rašo redakcija.
Boriso Nemcovo pagerbimo akcija prie Rusijos ambasados Vilniuje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Sulaukus Lietuvos parlamento paramos, disidentams pavyko skverą priešais Rusijos ambasadą Vilniuje pervardyti 2015 metų vasario 27 dieną nužudyto rusų opozicijos lyderio vardu, – dabar skveras vadinasi „Boriso Nemcovo aikštė“, praneša redakcija.
Boriso Nemcovo pagerbimo akcija Vilniuje prie Rusijos diplomatinės atstovybės Vilniuje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Šiandien Jevgenijus Titovas dirba labai populiaraus trijose Baltijos šalyse naujienų portalo Delfi rusiškoje tarnyboje. Vsevolodas Černozubas kartu su draugais įkūrė saitą Russia tomorrow („Rusija rytoj“), ironizuodamas Rusijos valstybinį kanalą RT, anksčiau žinomą kaip Russia Today („Rusija šiandien“), sakoma straipsnyje.
Disidentai bendradarbiauja ir su rusakalbe bendruomene, kuri kartais gina Kremliaus poziciją. Ši bendruomenė sudaro 6% tos mažos Baltijos valstybės su 2,9 mln. gyventojų, pažymi straipsnio autoriai. „Keista, bet tie žmonės, čia gyvenantys dar nuo sovietinių laikų, kartais didesni Putino šalininkai, nei patys Rusijos piliečiai“, – apgailestaudamas sako Vsevolodas Černozubas.
Krymo aneksija iš Ukrainos pažadino trijų Baltijos valstybių, nutraukusių ryšius su Sovietų Sąjunga 1991 metais, gyventojų nuogąstavimus dėl galimos naujos agresijos, pažymi Ouest-France. Ir „lietuvių baimės visiškai pagrįstos“, primygtinai tvirtina Vsevolodas Černozubas.
Rusijos šachmatų didmeistris ir Kremliaus kritikas Garis Kasparovas paragino užsienio politikus nedalyvauti šių metų vasarą Rusijoje rengiamame pasaulio futbolo čempionate.
G. Kasparovas teigė pritariantis „politiniam režimo Maskvoje boikotui“ ir pridūrė prieštaraujantis priešiškiems Maskvos veiksmams.
Buvusio dvigubo Rusijos agento Sergejaus Skripalio ir jo dukros Julijos apnuodijimas nervais paralyžiuojančia medžiaga yra vienas iš veiksmų, kuriuos G. Kasparovas laiko priešiškais.
G. Kasparovas taip pat sukritikavo Vokietijos kanclerę Angelą Merkel dėl to, kad ši pasveikino Vladimirą Putiną su pergale Rusijos prezidento rinkimuose. Jis pavadino tai farsu. Šachmatų čempiono G. Kasparovo teigimu, šnekučiavimasis su V. Putinu Maskvos futbolo stadione gali būti dar net blogesnis dalykas.
Pasaulio futbolo čempionatas prasidės birželio 14-ąją dieną.
Blogai, kad Jungtinė Karalystė nusprendė trauktis iš Europos Sąjungos. Blogai pirmiausia Lietuvai.
Drįstu manyti, kad patys svarbiausi – net ne ekonominiai argumentai. Kur kas pavojingesnis – karinis aspektas. ES koridoriuose mes prarandame galingą, principingą, įtakingą sąjungininkę, niekad netikėjusią agresyviojo Kremliaus taikingumu, ir nuolat rėmusią tuos, kurie norėjo Baltijos regione dislokuoti kuo daugiau NATO kariuomenės.
Po birželio 24-osios, deja, griežtų Vladimiro Putino kritikų Europos kabinetuose liks mažiau. Tikėtina, kad ir Paryžiaus, Romos, Berlyno balsas, esą kaimynines šalis puldinėjančios Rusijos nereikia ilgai bausti ekonominėmis sankcijomis, – taps skardesis, šaižesnis.
Žurnalistas Gintaras Visockas, slaptai.lt redaktorius.
Belieka viltis, kad išeidami britai „visiškai neišeis“, be to, išsaugos blaivų žvilgsnį į V.Putino valdomą Rusiją – neatsisakys karinių įsipareigojimų Baltijos valstybėms (nors įsipareigojimą saugoti Ukrainos teritorinį vientisumą, jei ši šalis atsisakys atominių ginklų, jau sulaužė). Noriu tikėti, kad nutiks būtent taip, kaip prognozuoja Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė: „Trumpuoju laikotarpiu ES pajus „Brexit“ pasekmes, tačiau vėliau Bendrija ir JK ras bendrą sugyvenimo modelį“.
Tad džiaugtis tuo, kas nutiko birželio 24-ąją valstybėje, kuri pagal ekonominį svorį – antroji ES erdvėje ir penktoji pasaulyje, – negalima. Daug nežinomybės. Be kita ko, Kremliaus agresoriai, kaip tegia kai kurie mūsų politologai, tikrai patenkinti „gurkšnoja šampaną“ ir kurpia planus, kaip deramai išnaudoti susidariusią palankią situaciją dar didesniam Europos skaldymui.
Tačiau nepulkime smerkti britų, kurie palaikė JK pasitraukimą iš Bendrijos. Kaltų dėl to, kas nutiko birželio 24-ąją, – daug. Ar britai kalčiausi? Nežinau. Kalti mes visi. Toks turbūt teisingiausias atsakymas.
O jei kalti mes visi, tai pirmiausia ir ieškokime savųjų nuodėmių. Argi šiandieninė Europos Sąjunga neserga? Ir vis dėlto apie negalavimų priežastis neretai nedrįstame net garsiai prabilti.
XXX
Pirmiausia pažvelkime į Briuselio klaidas iš Vilniaus aukštumų. Ar įmanoma įsivaizduoti, kad būtent taip konstruojama Europos valstybių sąjunga galėtų atlaikyti sunkesnes negandas ir dar klestėtų, plėstųsi? Šiandieninė ES su savo painiomis sutartimis, dirbtinomis žmogaus teisėmis, niveliuojančiais požiūriais, teoriniais įsivaizdavimais, keistais tikslais, tingumu bei lepumu, – be ateities. Naivu, kvaila tikėtis, kad tiek daug skirtingas tradicijas, patirtį ir tikslus turinčių valstybių savanoriškai sutiktų vienytis į vieną europietišką tapatybę.
Pateiksiu tik vieną menkutį pavyzdėlį, kodėl šiandieninė ES, jei ji neatsisakys savų „keistųjų tikslų“, mano supratimu, pasmerkta žlugti. Štai vienas mūsų pilietis parašė į Europos Žmogaus Teisių Teismą skundą, kad jį, kalinį, diskriminuoja laisvės atėmimo įstaigos administracija – neleidžia auginti barzdos.
Vadovaujantis sveiku protu EŽTT išminčiams nederėjo tirti šios „amžiaus bylos“. Ją reikėjo atmesti kaip nereikšmingą. Esama kur kas svarbesnių teisinių konfliktų. Juolab kad Strasbūro teisėjai nuolat skundžiasi galį išnagrinėti tik menkutę dalį skundų.
Tačiau EŽTT teisėjai vis dėlto tyrė lietuvio kalinio skundą. O ištyrę vieningai nusprendė, kad Lietuva pažeidė kalinio teises. Lietuvos valdžia buvo įpareigota leist suimtiesiems šalies kalėjimuose auginti ne vien ūsus, žandenas, bet ir barzdas. Laimė, kad dar Lietuvos valstybei neprimetė finansinės naštos – užmokėti baudą.
Išgirdęs tokią naujieną, – apstulbau. Nuoširdžiai išsprūdo – „išsigimstanti Europa“. Pasaulyje – tiek daug karų, apgaulių, neteisybių, žiaurumų, žmogžudysčių, dvigubų standartų, o EŽTT teisėjai, užuot analizavę rimtus interesų, tradicijų, religijų susidūrimus, randa laiko, lėšų ir noro kurti … vieningas barzdų auginimo taisykles kalėjimuose. Tokiais darbais užsiimanti Europa tikrai neturi ateities.
XXX
Beje, tai – ne vienintelis europietiško pobūdžio nesusipratimas. Europietiškų nesąmonių sąrašas – įspūdingas. Briuselio ir Strasbūro valdantieji linkę primesti ES narėms savo valią net ten, kur, tiesiai sakant, „ne jų reikalas“.
Jei Lenkija nenori įteisinti vienalyčių santuokų, kodėl Varšuvą kritikuoti, barti, keisti jos nuostatas?
Jei Lietuva trokšta oficialiuose tapatybės dokumentuose matyti užrašytą tautybę, – kodėl jai draudžiate? Gal ES žlugs, jei lietuviai savo europietiškos tapatybės dokumentuose matys grafą su užrašu „lietuvis“?
Jei britai daugiau nebenori migrantų, kodėl priekaištaujate? Manote, kad Didžiojoje Britanijoje per mažai kitataučių, siekiate, kad savo salose britai taptų mažuma?
Jei Baltijos šalių ūkininkai išaugina keliais centimetrais ilgesnius agurkus, kodėl nesuvalgius ir tokio dydžio daržovių?
Jei laisvasis darbo judėjimas kenkia Lietuvai, nes iš vos tris milijonus gyventojų teturinčios valstybės baigia išvažiuoti paskutiniai gydytojai ir studentai, kodėl neatsižvelgus į mažųjų valstybių specifiką?
Briuselio ir Strasbūro biurokratams derėtų spręsti tik gyvybiškai aktualias problemas. Bet būtent tokių ir vengiama.
XXX
Prisiminkime Jugoslavijos karą. Ne Berlynas ir ne Paryžius atnešė šiam regionui taiką. Be rimto Amerikos karinių pajėgų įsikišimo Europa pasirodė esant bejėgė. Ar ši aplinkybė leidžia mums, europiečiams, didžiuotis?
Daugiau nei dvidešimt metų Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija trypčioja vietoje bandydama sutaikyti Azerbaidžano ir Armėnijos valstybes. Per du dešimtmečius ESBO nenuveikė nieko reikšmingo. Tik posėdžiavo, mėgavosi didžiuliais honorarais, o konfliktas nesumažėjo nė per plauką. Beveik milijonas azerbaidžaniečių iki šiol negali grįžti į gimtuosius namus Kalnų Karabache.
Nieko naujo nepasakysiu ir apgailestaudamas, kad Europa nežinanti, kaip sutramdyti teroristus. Tų dienų ir net savaičių, kai NATO sostinėje Briuselyje nedirbo valstybinės ir privačios įstaigos, baiminantis naujų mirtininkų išpuolių, nepavadinsi europietiško triumfo akimirkomis.
O juk vienas iš pretekstų teroristiniams išpuoliams buvo labai abejotina nuostata: esą pasmerkę prancūzų laikraščius, besišaipančius iš musulmonams šventų dalykų, nusižengsime spaudos laisvei. Tarsi Europoje nėra atvejų, kada išties svarbu ginti spaudos ir žodžio laisvę. Pavyzdžiui, nuo buvusio Vokietijos kanclerio Gerhardo Šrioderio, kuris teisminiais ieškiniais už neva sutryptą garbę ir orumą persekioja kiekvieną, kuris įtaria jį turint ryšių su Kremliumi.
XXX
Bet liūdniausia, kad Europa nežino, kaip į deramą vietą pastatyti agresyviąją Rusiją. Iš Prancūzijos ir Vokietijos lyderių pastangų – jokios naudos. Europa, nors Kremlius ciniškai nepaiso Minsko susitarimų, dedasi ori, reikli ir teisinga. Europos lyderiai vis dažniau priekaištauja Ukrainai – tarsi ne Kijevas būtų auka, tarsi ne Kijevas būtų silpnoji pusė.
Rusijos opozicionierius Garis Kasparovas taikliai pabrėžė, kad Europa nepajėgia perprasti paprasčiausio Kremliaus žaidimo: „įsiveržti į priekį dviem bjauriais žingsniais, paskui, pasipiktinusiai Europai spaudžiant, vieną metrą žengti atgal“. Taip manipuliuojant sėkmė garantuota: ir grobuoniški tikslai pasiekti (užgrobtas Krymas), ir Europai ima vaidentis, kad V.Putinas tapo sukalbamesnis, padoresnis.
Žodžiu, Prancūzijos ir Vokietijos lyderiai nuolat reikalauja vienybės, tačiau patys vienybės principus pamiršta net tada, kai išties būtina jais vadovautis. Lietuva, Latvija ir Estija paprašė, kad Vokietija netiestų bent jau antrojo rusiškojo dujotiekio Baltijos jūros dugnu. Bet Berlynas į tai nekreipia dėmesio, jo interesai – aukščiau visko, beveik – kaip Adolfo Hitlerio laikais.
Baltijos valstybės prašo dislokuoti kur kas daugiau NATO dalinių rytinėje Europos dalyje, prie pat Rusijos sienų, tačiau Vokietijos užsienio reikalų ministras šūkauja: užteks joms ir tiek, kiek dabar „numetėm“, antraip tik dar labiau suerzinsime Rusijos prezidentą. O kad NATO pajėgos, neturėdamos gausių bazių nei Lietuvoje, nei Latijoje, nei Estijoje, nespės apginti mūsų, Vokietijos užsienio diplomatijos šefui nerūpi. Gal to ir siekiama? Vokiečiai tik vaizduoja, kad jiems rūpi mūsų likimas.
Šiandien Lietuva maldauja Briuselio ir Strasbūro padėt stabdyti Astravo atominės jėgainės statybas netoli sostinės Vilniaus, nes, dėl techninės avarijos ar teroristinės atakos, lietuvių tautai tektų kraustytis svetur arba išmirti nuo radiacijos keliamų ligų.
Bet Europa neskuba mums padėti. Puikiai supranta, kad reikalų turės ne tiek su Baltarusija, kiek su Rusija, kurios ji bijo kaip velnias kryžiaus. Europa užsiėmusi svarbesniais reikalais: tiria, ar neskriaudžiame Gedimino prospektu žygiuojančių gėjų ir lesbiečių, ar leidžiame jiems tuoktis ir auginti vaikus. Tai žymiai svarbiau nei mažai tautai iškilę mirtini pavojai?
Štai mūsų lietuviški priekaištai Briuselio ir Strasbūro biurokratams, kurie, prisimenant „Lietuvos ryto“ apžvalgininko Algimanto Rusteikos pastabas, „imituoja „lygiateisiškumą ir vienybę“ bei trokšta kuo greičiau ir „vėl nieko neveikti“.
XXX
Beje, kaip Brexit rezultatai atrodo atidžiai perželgus lietuviškąją spaudą?
„Lietuvos žinių“ apžvalgininkė Jūratė Laučiūtė dar prieš paskelbiant referendumo rezultatus yra suabejojusi: „Ar Europos Sąjunga tebėra lygių ir lygiateisių šalių sąjunga, kurioje visi su jos ateitimi ir jos narių saugumu bei gyvenimo kokybe susiję klausimai priimami demokratiškai, atsižvelgiant į kiekvienos ES narės nuomonę?“
Svarbus Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų politologo Lino Kojalos bandymas suregistruoti, kokiais argumentais rėmėsi britų euroskeptikai (portalas delfi.lt). Daug panašumų į lietuviškuosius: reglamentuojamas agurkų ilgis; 60 proc. britiškų teisės aktų sąlygoti nedemokratiškų Briuselio nurodymų; migrantai atima darbo vietas; griauna identitetą…
O štai ELTA paskelbė interviu su VU TSPMI direktoriumi Ramūnu Vilpišausku, kuris pareiškė: „Britų euroskeptikų pergalė referendume siunčia žinutę visų šalių politiniam elitui, kaip svarbu yra ieškoti būdų kalbėtis su savo šalių nepatenkintais piliečiais.“ Taip, dialogas būtinas, bet labai svarbu ir jo turinys. Kalbėk nekalbėjęs, jeigu sieki absurdiškų dalykų, tauta, visuomenė, piliečiai jų vis tiek nesupras.
Įsiminė žymaus britų politikos apžvalgininko, nuoširdaus Lietuvos bičiulio, „The Economist“ redaktoriaus, knygų apie Rusijos šnipų veiklą Europoje autoriaus Edvardo Lukaso naujienų agentūrai BNS duotas paaiškinimas, jog Briuselio biurokratams vis tik derėtų dažniau žvilgčioti ne į oponentus, bet į veidrodį. E.Lukasas primena, kad laisvas žmonių, pinigų, prekių, paslaugų ir idėjų judėjimas po visą ES erdvę – puikus teorinis sumanymas.
Tačiau šis sumanymas turėtų naudą nešti kuo didesniam europiečių skaičiui ne kada nors ateityje, o būtent šiandien, čia ir dabar.
O juk taip nėra. Britų ir prancūzų nesutarimai žinomi nuo pat 1963-iųjų, kai Prancūzijos prezidentas Šarlis de Golis ragino Londono nepriimti į Bendriją. Nuo tada nei britų, nei prancūzų interesai nepasikeitė.
Amžinas filosofinis klausimas: jei britai nemėgsta Briuselio primestos nekontroliuojamos migracijos, jei nekenčia bevardžių, niekam neatskaitingų ES institucijų biurokratų, kam pirmiausia reikėtų keistis – britams ar Briuselio valdininkams? E.Lukasas siūlo protingą patarimą: „referendumas – tai balsavimas dėl pasitikėjimo elito gebėjimais valdyti globalizaciją“.
Taigi britų pasitikėjimas europietiško elito sugebėjimais ženkliai kritęs. Ir tai pirmiausia – Briuselio biurokatų rūpestis. Įrodykite, kad mokate valdyti, ir Didžioji Britanija vėl prašysis priimama, ir vėl išgirs „argumentų už narystės ES naudą“.
Politikos apžvalgininkas Kęstutis Girnius komentare (BNS naujienų agentūra) irgi ieškojo priežasčių, kodėl Anglija suabejojo neabejotinai geru dalyku – europietiška naryste: dėl negerėjančių gyvenimo sąlygų, ekonominės stagnacijos ir politinės valios trūkumo Briuselyje…
Todėl aš nesisvaidyčiau kategoriškomis pastabomis, kokias „Lietuvos ryte“ pažėrė rašytojas Markas Zingeris: „anglai pasityčiojo iš Europos vienybės“.
Dar nežinia, kas iš ko labiausiai tyčiojasi. Dar sunku pasakyti, kurie iš mūsų labiausiai verti priekaištų, kad Kremlius ir vėl laimėjo. Beatodairiškai mokydami britus, kaip jiems derėjo pasielgti birželio 24-ąją, galime būti panašūs į Prancūzijos, Vokietijos, Italijos „išminčius“, kurie 1990-aisiais kaltino lietuvius, kam šie nori išstoti iš Sovietų Sąjungos. Neva nieko neišmanantys lietuvaičiai griauna nusistovėjusią pasaulyje tvarką ir kenkia Michailo Gorbačiovo „perestroikai“.
Slaptai.lt nuotraukoje: komentaro autorius žurnalistas Gintaras Visockas.
Garis Kasparovas: Echo Moskvy – ideali aikštelė valdžiai svarbiausioms idėjoms įdiegti į masinę liberalią sąmonę
Labai susidomėjęs pasižiūrėjau Valerijaus Balajano filmą „Chuizmisterputin“, kuriame smulkiai nušviesti konkretūs Putino praeities Piteryje faktai, kaip sakoma, „slaptažodžiai, susitikimų vietos, vardai“.
Tam, kad būtų sutriuškinta Islamo valstybė, nei JAV, nei NATO nereikalinga Rusijos pagalba. Tokia pasaulio šachmatų čempiono, Rusijos opozicionieriaus, Niujorko Žmogaus teisių fondo pirmininko Gario Kasparovo nuomonė.
Rusijos opozicionierius Garis Kasparovas taip pat įsitikinęs, jog Islamo valstybę JAV ir NATO pajėgios sutramdyti be Irano pagalbos. Be to, G.Kasparovas įsitikinęs, jog Vašingtono ir Briuselio sumanymas bendradarbiauti su dabartiniu Kremliumi likviduojant Islamo valstybę – kvailas.
Kas šiandien bado akis? Gražinos Drėmaitės vadovaujamos Kultūros paveldo komisijos siūlymas burti mokslininkų grupę sovietinio paveldo išsaugojimui (apie tai skelbia BNS) bei politikos apžvalgininko Kęstučio Girniaus įžvalgos, esą „Rusijai žengus į Siriją išnyko pavojus Lietuvai“ (portalas delfi.lt).
Pirmiausiai – apie ponios Gražinos Drėmaitės iniciatyvas. Žalinga iniciatyva. Mes nepajėgiame išsaugoti visų lietuviškųjų vertybių, nes esame neturtingi, silpni, ne visuomet elgiamės protingai, patriotiškai, valstybiškai, kartais koją pakiša ir bjauriai susiklosčiusios aplinkybės, o čia garbūs specialistai iš Kultūros paveldo komisijos bando įpiršti nuomonę, girdi, privalu saugoti dar ir okupantų atneštą – primestą pavaldą.
„Buvusio pasaulio bokso čempiono sunkiausio svorio kategorijoje Rojaus Džonso-jaunesniojo sprendimas tapti Rusijos piliečiu, galimas dalykas, susijęs ne tiek su rasiniais santykiais JAV, kiek su dabartine Vladimiro Putino kampanija renkant politinius trofėjus“, – pažymi Laiza Suhej laikraštyje The Christian Science Monitor.
Garis Kasparovas sako, jog Vakaruose visuomet atsiras pakankamai žmonių, pasirengusių už pinigus pažeisti bet kokius draudimus.
Buvusio pasaulio šachmatų čempino rusų opozicinio politiko Gario Kasparovo nuomone, Vakarai labai nenorėjo konflikto su Kremliumi, tačiau situacija pasikeitė, ir pasaulis supranta, kad eiti į tokį konfliktą – tai mažesnė blogybė. Bet kol kas nesudėta ir 50 proc. tų pastangų, kurios gali realiai sutramdyti Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną, – taip mano Kasparovas. Apie tai jis rašė ukrainiečių internetiniame leidinyje „Obozrevatel“ („Apžvalgininkas“).
Ne vienas laisvojo pasaulio komentatorius yra išsakęs nuomonę, kad Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui pasišalinus iš valdžios (arba jį nušalinus) Rusijoje gali valdžią paimti dar baisesnis diktatorius, na, pavyzdžiui, žmogus su rusų ultrašovinistų pasaulėžiūra. Tada jau ne fašistuojanti valdžia Rusijoje būtų, o atvirai nacistinė, su šūkiais „Rusija – rusams“, „Išlaisvinsime rusų pasaulį“ ir „Drang nach Westen“, tvirtina jie.
Ypač kalbant apie Rusiją visokios plonybės nereikalingos; jūs turite Rusijai tiesiai šviesiai pasakyti, ko norite ir tikitės. Pavyzdžiui, kai kažkas paklausė prezidento Reagano, koks yra šaltojo karo strategijos tikslas, jis atsakė: mes laimime, jie pralaimi. Dabar prezidentas Reaganas, turbūt, pasakytų taip: taigi, mes pradedame vėl…
Praeitą mėnesį virš Ukrainos numušus Malaizijos lėktuvą visiems tapo visiškai aišku – žinoma, prezidentui Obamai ir net kai kuriems labiausiai neatsakingiems Vakarų Europos lyderiams – tai, kas buvo akivaizdu jau seniai: Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas sudaro rimtą grėsmę taikai visame pasaulyje.
Pavėluotai, bet dabar jau su dideliu kruopštumu ir išmanymu Prezidentas ir jo europietiškieji kolegos pradėjo taikyti visą spektrą finansinių sankcijų Rusijos energetikos kompanijoms, bankams ir net kai kuriems Rusijos mijardieriams – oligarchams asmeniškai. Tokių sankcijų pritaikymas yra teisinga strategija; tai, ko jie negaus patys, ir yra šių sankcijų tikslas.
Lietuvoje tebemadinga privataus kaltinimo tvarka kelti baudžiamąsias bylas visiems, parašiusiems bent kiek aštresnį straipsnį ar komentarą.
O kol galioja civilizuotoms valstybėms nepriimtina nuostata viešą žodį analizuoti į pagalbą pasitelkiant būtent baudžiamojo kodekso straipsnius, noriu prisiminti nutikimą, kuris, mano supratimu, byloja, jog vieša kritika ir viešai išguldytos nepalankios versijos, – ne pats skaudžiausias ir ne pats pavojingiausias reiškinys.
Tai nutiko maždaug prieš 15-a metų, kai redagavau karinį priedą „Vardan Lietuvos“. Kadangi karinį priedą finansiškai rėmė tuometinė Lietuvos Krašto apsaugos ministerijos vadovybė, kartais tekdavo važiuoti ne tik į poligonus, bet ir į oficialius priėmimus.
Šachmatai tarptautiniu lygiu – tai daugybė genialių vyrų ir moterų, neišpasakytų savimylų, rašo The New York Times žurnalistas Stivenas Li Majersas (Steven Lee Majors).
Todėl FIDE prezidento rinkimai šiemet, paskirti rugpjūčio 11 dieną, virto įnirtinga kova.
Tai – kova, „kokia tik gali būti kivirčas sudėtingoje, painioje, nenusimanantiems sunkiai suprantamoje tarptautinėje organizacijoje“.
Varžovai – Garis Kasparovas ir veikiantis FIDE prezidentas Kirsanas Iliumžinovas.
Kiek šiandien suskaičiuotume lietuviškų silpnybių? Teisinamės ten, kur nederėtų teisintis. Nepadedame tiems, kurie nuoširdžiai rūpinasi valstybės reikalais. Jei jau ką nors darome, tai darome vėluodami…
Įsiveliame į diskusijas, kurios ne tik kad nereikalingos, bet ir žalą nešančios. Pragmatiškai nusiteikusieji neranda bendros kalbos su romantikais, romantikai – su pragmatikais. Ten, kur turime teisę kalbėti lietuviškai, kalbame angliškai arba rusiškai…
Rugpjūtį įvyks FIDE prezidento rinkimai. Praėjusią savaitę oficialiai užsiregistravo kandidatai – Garis Kasparovas ir dabartinis organizacijos vadovas Kirsanas Iliumžinovas, praneša The Guardian. Tie rinkimai bus „daugiamečio prezidento ir naujo pretendento, Rusijos ir Vakarų, asmeninio patronažo ir korporacinio rėmimo, senų draugų, kurie tapo priešais, epinio masto kautynės“, – rašo žurnalistas Alekas Lui.
Kirsanas Iliumžinovas sakė, kad jo misija – per šachmatus įvesti taiką visame pasaulyje. Tam jis nori pasiekti, kad pasaulyje padaugėtų šachmatininkų iki 1 milijardo. „Milijardas žmonių – tai kritinė masė. Iš tos masės iškils ministrai ir prezidentai, ir prieš duodami įsakymą jie pagalvos, – sakė K.Iliumžinovas. – Tada karai liausis ir pradės įsitvirtinti taika“.
Vilniuje viešėjęs buvęs Pasaulio šachmatų čempionas Garis Kasparovas pažėrė originalių pastebėjimų apie tikruosius Rusijos prezidento Vladimiro Putino tikslus. Susitikęs Vilniaus universitete su Lietuvos studentais, politologais ir žurnalistais opozicionierius G.Kasparovas pateikė savąją versiją, ko V.Putinas siekia, skaldydamas Ukrainą. Svečias taip pat įvardino Vakarų aljanso klaidas tramdant Rusijos agresorių bei apgailestavo, jog Baltijos valstybės, esant tokiai padėčiai, negali jaustis absoliučiai saugios.
Įdomų interviu G.Kasparovas davė ir LRT televizijos laidoje “Pasaulio savaitė“.
Portalas slaptai.lt pateikia keletą labiausiai įsiminusių buvusio Pasaulio šachmatų čempiono G.Kasparovo minčių.
Lietuvoje viešėjo buvęs Pasaulio šachmatų čempionas Garis Kasparovas. Vilniaus Universitete jis susitiko su Lietuvos politikais, studentais, žurnalistais. Į didžiąją politiką patraukęs didmeistris išdėstė savo nuomonę apie agresyvią Kremliaus politiką Ukrainos atžvilgiu, vertino Vakarų valstybių reakciją. Taip pat svarstė, kuo ši situacija pavojinga Baltijos valstybėms. O pavojinga tuo, kad niekas nėra apsaugotas nuo Kremliaus provokacijų ir intrigų.
Buvęs pasaulio šachmatų čempionas mano, kad Vakarai galėtų labiau spausti Rusiją, nors spaudimas Rusijai nėra toks menkas. Iš pradžių jis manė, kad Rusijai taikomos ekonominės sankcijos bus švelnesnės.
Jei ne šį sekmadienį, tai vėliausiai po dviejų savaičių Lietuva turės naują prezidentą. Portalas slaptai.lt viliasi, jog lietuviai balsavo ne už tuos kandidatus, kurie televizijų debatuose ir laikraščių puslapiuose iškilmingai žadėjo pagerinti satykius su Rusija bei Lenkija. Tikrai neverta pasitikėti politikais, kurie tvirtina žiną, kaip susidraugauti su Maskva ir Varšuva.
Žinoma, mums būtų naudinga turėti nuoširdesnius santykius su dviem savo didžiaisiais kaimynais. Bet su dabartine Rusijos ir Lenkijos valdžia nuoširdesnė bičiulystė – neįmanoma. Neįmanoma tol, kol Rusija ir Lenkija puoselėja ekspansines užmačias. Tad mūsų politikai, ketinantys parodyti, kaip neva galima suminkštinti Maskvos ir Varšuvos širdis, arba nuoširdžiai nesuvokia tarptautinės politikos ypatumų, arba meluoja rinkėjams.
Barakas Obama smogė Putino artimiausiam ratui, kad „greitai atvėsintų euforiją, sukeltą Krymo užgrobimo“. Europos Sąjunga bijo rimtai nutraukti ryšius su Rusija, bet pasikėsinimo į Ukrainos rytus ir pietus nedovanos, rašo žiniasklaida. Rusijos liberalai, iš esmės „pasibaisėję įsibrovimu į Ukrainą“, būgštauja, kad Kremlius pyktį išlies ant jų.
JAV smogė Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui į pačią širdį, įvesdamos sankcijas dvidešimčiai jo aplinkos žmonių ir bankui, susijusiam su jam artima aplinka, praneša The Financial Times.
Rusija, kaip praneša Austrijos leidinys Der Standard, pirmą kartą pripažino Europos žmogaus teisių teisme (EŽTT) savo kaltę dėl žmogaus teisių pažeidimo per Čečėnijos konfliktą. Straipsnyje nurodoma, jog kalbama apie tai, kaip 2000 metų vasarį Rusijos kariuomenės artilerija netikėtai apšaudė Aslanbek-Šeripovo kaimą Šatojaus rajone Čečėnijoje.
Tada žuvo 30 žmonių ir 25 buvo sužeisti. Pareiškėjai iš Čečėnijos respublikos apkaltino RF valdžią pažeidus savo nužudytų giminaičių teises ir valdžios nesugebėjimu deramai ištirti.
„Tada Rusijos kariuomenės vadai užtikrino, kad artilerija nešaudys, kol kaime nebus ginkluotų kovotojų, – rašo leidinys. – Todėl žmonės, įtikinėję, kad jų kaime nebuvo kovotojų, buvo netikėtai užklupti artilerijos šūvių 2000-ųjų metų vasario 17 dieną“.
Bet koks tiesioginis ir kiekvienas veiksmas tinkluose Sočio Olimpiados metu šalies slaptosioms tarnyboms bus visiškai skaidrus, atskleidė žurnalistinis tyrimas. Už saugumą per žaidynes atsakingas yra FSB kontržvalgybos tarnybos viršininkas Olegas Syromolotovas, tad tiekėjai vaikščioja pasitempę. Vakarų žiniasklaida stebisi „olimpinės korupcijos“ mastais ir tuo, kad niekas iš valdininkų kol kas nenubaustas.
Terorizmo grėsmė ir Kremliaus paranoja skatina Rusijos specialiųjų tarnybų vadovus kurti precedento neturinčią pasiklausymo sistemą, tvirtina straipsnyje The Guardian žurnalistai Andrejus Soldatovas, Irina Borogan ir Šonas Vokeris. A.Soldatovas ir I.Borogan atliko žurnalistinį tyrimą kartu su Citizen Lab ir Privacy International.
