Gerhardas Šrioderis. EPA – ELTA nuotr.
Maskva, gegužės 20 d. (AFP-ELTA). Buvęs Vokietijos kancleris Gehardas Schroederis paliks Rusijos naftos milžinės „Rosneft“ direktorių tarybą, po visuomenės spaudimo penktadienį pranešė bendrovė.
„Rosneft“ pranešė, kad „G. Schroederis ir „Nord Stream 2“ generalinis direktorius Matthiasas Warnigas informavo bendrovę, jog „neįmanoma tęsti savo įgaliojimų direktorių taryboje“. Tai paskelbta kitą dieną, kai Vokietija dėl ryšių su Rusija atėmė iš G. Schroederio kai kurias oficialias privilegijas.
„Rosneft“ gyrė jų „strateginę viziją“ ir „svarbų indėlį į tarptautinį bendrovės verslą“. „Jų vaidmuo įgyvendinant didelio masto infrastruktūros projektus Rusijoje ir Vokietijoje, siekiant padidinti Vokietijos ekonomikos ir jos pramonės efektyvumą bei piliečių gerovę, yra neįkainojamas“, – pridūrė „Rosneft“.
Ketvirtadienį Berlynas atėmė iš G. Schroederio, 1998–2005 m. buvusio Vokietijos kancleriu, oficialias lengvatas dėl jo ryšių su Rusija. Toks sprendimas priimtas po ilgai trukusių pastangų priversti jį nusigręžti nuo prezidento Vladimiro Putino, sustiprėjusių, kai Rusija pasiuntė kariuomenę į Ukrainą.
Europos Sąjungos įstatymų leidėjai taip pat priėmė neįpareigojančią rezoliuciją, kuria ragina bloką taikyti sankcijas G. Schroederiui ir kitiems europiečiams, nenorintiems atsisakyti pelningų vietų Rusijos bendrovių valdybose.
78 metų G. Schroederis birželį turi tapti dujų milžinės „Gazprom“ stebėtojų tarybos nariu.
Manoma, kad po buvusių Vokietijos ir Austrijos kanclerių dabar dar ir Fransua Fijonas taps turtingos Rusijos naftos kompanijos direktorių tarybos nariu. Šitaip rašo prancūziškasis „Le Figaro“.
Tai būtų pirmasis stambaus kalibro Prancūzijos politikas, kurį Kremliaus šeimininkui pavyko įvilioti į savo tinklus. Fransua Fijonas – buvęs Prancūzijos premjeras, kurį Maskva pakvietė tapti kompanijos „Zarubežneft“ direktorių tarybos nariu. „Zarubežneft“ – naftos kompanija, kuri priklauso Rusijos Federacijai. 100 proc. akcijų priklauso Rusijai. Kad ši žinia – tikra, byloja ir Rusijos premjero Michailo Mišustino parašas. Štai kokias intrigas atskleidžia publikacijos autorė Izabel Lasser.
Austrijos užsienio reikalų ministrė šoka su Vladimiru Putinu. EPA-ELTA nuotr.
Įsimintina, kad V.Putinui pavyko suvilioti būtent vieną iš Prancūzijos buvusių aukšto rano politikų. Iki šiol Kremliaus valdovui pavykdavę surast vadinamųjų „įtakos agentų“ Vokietijoje ir Austrijoje. Omenyje turima, kad V.Putinas priviliodavo į turtingas Rusijos naftos ir dujų kompanijas buvusius Vokietijos ir Austrijos politikus. Pavyzdžiui: Volfgangas Šiuselis, buvęs (2000-2007) kancleris, „Lukoil“ naftos kompanijos vienu iš vadovų tapo 2019-aisiais. Alfredas Guzenbaueris, buvęs kancleris (2007-2008), tapo „Civilizacijų dialogo“ nariu. Priminsime, „Civilizacijų dalogas“ – tai V.Putino bičiulio KGB karininko Vladimiro Jakunino vadovaujama organizacija, kurios tikslas – rusišką įtaką plėsti visoje Europoje.
Galų gale prisiminkime, kaip buvusi užsienio reikalų ministrė (2017-2019) Karina Knaisel pakvietė V.Putiną pašokti valsą jos vestuvėse 2018-aisiais metais. Netrukus ji buvo pakviesta tapti kompanijos „Rosneft“ direktorių tarybos nare.
A. Merkel ir V. Putinas. EPA-ELTA nuotr.
Kodėl V.Putinui taip puikiai sekasi žvejoti Austrijos vandenyse? Austrija nėra NATO narė. Austrija labai pakanti Rusijos išdaigoms. Austrijai užsienio politika ne itin svarbi. Viena pasiruošusi bendradarbiauti su bet kuo, jei tik įžvelgia naudos. Austrija nebijo bičiuliautis nei su Rusija, nei su Kinija. Ypač, jei to paprašytų Vokietija. Austrija užsienio politikoje dažiausiai elgiasi lygiai taip pat, kaip ir Vokietija. Tokios nuomonės yra publikacijoje cituojamas Antonas Šehovcovas, „Center for Democratic Integrity“ organizacijos direktorius ir knygos „Rusija ir kraštutiniai dešinieji. Juodasis tango“ autorius.
Taigi Vokietija ir Austrija – tai šalys, kur V.Putinui sekasi medžioti. Tereikia paminėti buvusio Vokietijos kanclerio Gerhardo Šrioderio pavardę. Šis vokiečių politikas 2005-aisiais tapo svarbia figūra Šiaurės dujotekio valdymo struktūrose, o 2017-aisiais įkėlė koją ir į „Rosneft“ direktorių tarybą kaip pilnateisis narys. V.Putinas taip pat pasirūpino, jog „Nord Stream 2“ vienu iš svarbiausių vadovų taptų buvęs Štazi agentas Drezdeno mieste (kur dirbo ir V.Putinas) Matiasas Varnigas.
Tokiu būdu V.Putinas stiprina rusiškų naftos ir dujų kompanijų įtaką Vakaruose, randa įtakingų lobistų, padeda sušvelninti Vakarų kritiką, adresuojamą Kremliui. Kremlius įsitikinęs, jog kur kas naudingiau papirkinėti įtakingus politikus po vieną, nei ginčytis su Europos Sąjungos vadovybe.
Vokietijos pozicija dėl Rusijos antrojo eksporto dujotiekio per Baltijos jūrą „Nord Stream 2“ nesikeičia, vasario 5 d. pareiškė kanclerė Angela Merkel po pokalbio su Prancūzijos prezidentu Emmanueliu Macronu, nepaisant Kremliaus kritiko Aleksiejaus Navalno baudžiamojo persekiojimo Rusijoje ir keleto ES diplomatų išsiuntimo iš šios šalies. Pasak A. Merkel, ES šalys artimiausiu metu bendradarbiaus, kad „parengtų europietišką energetikos strategiją“ ir išsaugotų strateginius mainus su Rusija (delfi.lt).
Istorija kartojasi? 2005 m. Vokietijos kancleris Gerhardas Šrioderis tapo Rusijos koncerno „Gazprom“ Stebėtojų tarybos pirmininku. Toks netikėtas karjeros posūkis labai nustebino tiek Vokietijos, ES, Europos Parlamento narius, tiek ir įvairių valstybių politikus bei žiniasklaidą. Ekskancleris, ilgą laiką derėjęsis dėl dujotiekio Baltijos jūros dugnu „Nord Stream“ tiesimo, gavo aukštą (vadovaujamą) postą Rusijos energetikos sektoriuje: tapo stebėtojų tarybos pirmininku stambioje bendrovėje. Kilus skandalui, tarptautinėje bei Vokietijos, ES narių žiniasklaidoje buvo teigiama, kad V. Putino vadovaujamai Rusijai pavyko įsiūlyti netiesioginį kyšį vienam buvusiam svarbiausių ES šalių vadovų.
„Nord Stream 2“ vamzdis. EPA-ELTA nuotr.
Gal ir baigusiai kancleriauti A. Merkel V. Putinas pasiūlys solidų postą? Toks ekonominis Molotovo-Ribbentropo paktas.
Bet ne viskas taip paprasta. Apie tai rašo „Bloomberg“ (bloomberg.com).
Šis dujotiekis niekada neturėjo būti pastatytas ir jame niekada nebus nieko, išskyrus orą … Sprendimą sustabdyti „Nord Stream-2“ projekto įgyvendinimą naujasis Vokietijos kancleris gali priimti po Angelos Merkel atsistatydinimo šiais metais.
A. Merkel ir V. Putinas. EPA-ELTA nuotr.
„Ir ji žino, kad tam tikru momentu naujoji konservatyvi žaliųjų vyriausybė gali paskelbti akivaizdų dalyką: šis dujotiekis niekada neturėjo būti pastatytas ir jame niekada nebus nieko, išskyrus orą“, – pažymi „Bloomberg“.
Trečdalis kairiųjų centro partijų Vokietijoje nori sustabdyti projekto įgyvendinimą. Kai kurie krikščionys demokratai siekia to paties.
„Merkel žino, kad „Nord Stream 2“ tęsis tik iki federalinių rinkimų rugsėjo mėnesį “, – rašo laikraštis.
Maloni prognozė, ypač Ukrainai, per kurios teritoriją už nemažus pinigus Vladimiras Putinas kol kas priverstas eksportuoti savo dujas į Vakarus.
Gruodžio 24-ąją Sergejus Lavrovas interviu Kipro laikraščiui „Simerini“ pareiškė tikįs, kad Europos Sąjunga (ES) liausis klausytis nuomonės negausios, bet agresyvios grupės „šalių-rusofobių“, esą Amerikos spaudimu ES priimtos sankcijos prieš Rusiją kenkia konstruktyviems dvišaliams ryšiams.
Rusijos užsienio reikalų ministras pagyrė Nikoziją kaip santykių normalizavimo iniciatorę (pasak žiniasklaidos, apie dialogo atstatymą per susitikimą Maskvoje spalį kalbėjosi prezidentas V.Putinas bei jo Kirpo kolega Nicosas Anastasiadesas). Primintina, kad paskutinį kartą ES sankcijas Maskvai dėl agresijos prieš Ukrainą pratęsė gruodžio 14-ąją.
Kaip tyčia, tą pačią dieną dienraštis „The Guardian“ informavo apie JAV Federalinio tyrimų biuro (FTB) lapkritį iš Kipro centrinio banko užprašytos informacijos apie 2017 metais likviduotą Kipro banką FBME (anksčiau – „Federal Bank of the Middle East“) dėl įtarimų pinigų plovimu. Pasak tyrėjų, tarp banko klientų buvo ir turtingi rusai su politiškai „jautriais“ ryšiais, tarkime, kuriems taikomoms ar gresia sankcijos dėl Kremliaus politikos kaimynių (Ukrainos, Gruzijos, Moldovos) atžvilgiu.
Dienraščio dispozicijoje atsidūrė 2014 metais sudaryta Kipro centrinio banko vidaus ataskaita, pasak kurios, maždaug pusę visų klientų sudarė rusai, tarp kurių V.Putino aplinkos atstovas Vladimiras Smirnovas bei partijos „Vieningoji Rusija“ funkcionierius Alkesandras Šiškinas.
Pasak „The Guardian“, FTB užklausimas sietas ir su specialiojo prokuroro Roberto Muellerio atliekamu tyrimu dėl kišimosi į Amerikos prezidento rinkimus 2016-aisiais. Ir JAV finansų ministerija 2014-aisiais įvardijo šį banką kaip svarbią „pinigų plovyklos“ instituciją, apkaltinusi jį tarptautinio nusikalstamumo bei terorizmo finansavimu. Centrinis FBME biuras buvo įsikūręs Tanzanijoje, bet 90 proc. operacijų bankas vykdė per Kipro filialą.
Jau sausio 3 dieną JAV prezidento patarėjas nacionalinio saugumo klausimais generolas Herbertas McMasteris interviu „Amerikos balsui“ pareiškė, jog Maskva kišosi į paskutinius rinkimus Prancūzijoje, referendumą dėl Katalonijos statuso Ispanijoje, mėgino provokuoti neramumus Juodkalnijoje, demonstruoja aktyvumą Meksikoje artėjant gegužę vyksiantiems parlamento rinkimams. Ir apibendrino, kad Kremliaus dievagojimusi neprisidėjus prie šių bei kitų konfliktų niekas nebetiki.
Rusijos valdantis elitas net veikia prieš savo šalies interesus (sankcijos prieš šią šalį vienos griežčiausių pasaulyje), kad tik pakenktų Amerikai bei jos sąjungininkėms Europoje. Sausio 8 dieną naujienų agentūra „Reuters“ citavo Centrinės žvalgybos valdybos (CŽV) vadovą Mikeą Pompeo, televizijos kanalo CBS eteryje pareiškusį, jog Maskva bei kai kurios kitos šalys jau mėgina veikti šį rudenį vyksiančius tarpinius rinkimus į Amerikos kongresą. Ir pridūrė, kad Maskva Vakarų demokratijos destabilizavimo kampaniją pradėjo seniai ir ją tęsia.
Tą, kas išdėstyta, galima laikyti gal ir kiek per išsamia įžanga situacijos, kuri šiaip jau konstatuota senokai. Suprantama, kad tarptautines sutartis laužanti bei kaimynių teritorinį suverenumą ignoruojanti Maskva graibstosi bet kokios galimybės, mėgindama ir destabilizuoti oponentus (jos nuomone) iš Laisvojo pasaulio, ir pralaužti izoliaciją. Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) demokratijos bei žmogaus teisių biuras sausio pradžioje paskelbė tikrai nesiųsiąs stebėtojų į Rusijos aneksuotą Krymą per kovo 18-ąją (pusiasalio aneksijos metines) vyksiančius Rusijos prezidento rinkimus. Pernai ES, ESBO bei Europos tarybos parlamentinė asamblėja ignoravo Kryme surengtus rinkimus į Rusijos dūmą.
Šiaip konfrontacijos linija nesikeičia, pasak prancūzų analitikės Tatjanos Kastuevos-Jean, pagrindinis Kremliaus tikslas santykiuose su buvusiomis sovietinėmis respublikomis (tenka pasikartoti – šiame etape Ukraina, Gruzija, Moldova) išlieka tas pats – neleisti jų į NATO bei ES. Be abejo, primintina, kad tai šalys, dėl Maskvos politikos patyrusios teritorinių nuostolių. Po 2008 metų karo Abchaziją ir Pietų Osetiją Rusija pripažino nepriklausomomis valstybėmis, nors tarptautinė bendruomenė šiuos regionus laiko okupuotomis Gruzijos teritorijomis.
Beje, pasak „The Independent“, praėjusių metų liepą Kremliaus pajėgos Šiaurės Osetijoje vienašališkai perkėlė pasienį žymintį ženklą keliais šimtais metrų į okupuotos Gruzijos teritorijos pusę, ir tai ne pirmas toks precedentas. Šįkart „mini aneksija“ įvyko prieš Donaldo Trumpo ir V.Putino susitikimą Hamburge G-20 suvažiavimo metu. Apie Maskvos įvykdytą Krymo okupaciją bei aneksiją ir tebesitęsiantį kruviną konfliktą Ukrainos rytuose turbūt priminti neverta. Dėl Moldovos primintinas buvusio šios respublikos parlamentaro, Moldovos politologų asociacijos prezidento Oazu Nantojaus liudijimas, jog naudojantis rusų okupuota Padniestre Moldovoje būta tiesioginių bandymų inicijuoti projektus, panašiusį Kremliaus pradėtą (ir Ukrainoje įstrigusį) vadinamosios Novorusijos planą.
Tiesa, ir ES diplomatai pripažįsta, kad aneksuotame Kryme rinkimus kovo 18-ąją vis dėlto stebės kelios dešimtys Kremliui simpatizuojančių ekspertų bei parlamentų deputatų iš tokių ES narių kaip Austrija, Italija, Prancūzija, Čekija, Kipras bei kai kurių kitų. Siekiant bet kuria kaina skaldyti bei destabilizuoti Vakarus, kaip rodo praėjusių metų geopolitinės peripetijos, tinkamas ėjimas yra verbuoti tuose pačiuose Vakaruose sąjungininkus, ypač dėl išaugusių įtampų ir baimių tarp tų pačių vakariečių. Nėra beveik jokio pagrindo abejoti, kad Europos gyvenimą ir šiemet regimai veiks politinis populizmas, kurį maitina pabėgėlių antplūdžio į Senąjį Žemyną baimė, vis dar trapi ekonominė situacija, euroskepticizmas, na, ir banali ksenofobija.
Taigi kas tie herojai, viešojoje erdvėje įvardijami kaip „suprantantys V. Putiną“? Jų reiškinys nenaujas – per pastaruosius 20 metų dešiniosios populistinės partijos augino savo įtaką ir dabar atstovaujamos 20-yje šalių, ES narių, parlamentų. Vienas ryškiausių „supratėjų“ buvęs Vokietijos kancleris Gerhardas Schroederis yra didelis V. Putino draugas, vadovauja rusų valstybinės korporacijos „Rosneft“ direktorių tarybai ir nuosekliai lobuoja Maskvos interesus. Be abejo, turi prognozuojamai neigiamą nuomonę Maskvai taikomų sankcijų dėl Krymo klausimu.
Gruodžio 16-ąją Europos dešinieji populistai surengė savo frakcijos Europos Parlamente (EP) „Nacijų bei laisvių Europa“ (tiesa, mažiausios EP) kongresą Čekijos sostinėje Prahoje, kuriame eilinį kartą pasisakė prieš imigraciją bei, jų vertinimu, neišvengiamą ES projekto žlugimą – kaip pareiškė Prancūzijos „Nacionalinio fronto“ lyderė Marina Le Pen, Briuselis kelia grėsmę nacionalinėms valstybėms.
Nyderlandų Laisvės partijos lyderis Geertas Wildersas pagyrė Čekiją, Vengriją bei Lenkiją už atsisakymą priimti pabėgėlius (EK už tai joms iškėlė ieškinį Europos teisme). Japonų kilmės čekų nacionalistas, partijos „Laisvė bei tiesioginė demokratija“ lyderis pramonininkas Tomio Okamura kalbėjo apie musulmonų Europos kolonizacijos grėsmę. Beje, T. Okamuros „regimumas“ kongrese paaiškina, kodėl jo vieta pasirinkta Čekijos sostinė – po spalį įvykusių rinkimų šio pramonininko partija turi 22 iš 200 vietų parlamente.
Pasak EP užsakytos apklausos, trečdalis čekų neigiamai vertina šalies narystę ES, ir tai prasčiausias rodiklis tarp visų 27 Bendrijos šalių narių. Tiesa, vokiečių populistų flagmanės partijos „Alternatyva Vokietijai“ (AFD) atstovai kongrese nedalyvavo, galbūt dėl organizacinių bėdų – EP frakcijos „Nacijų bei laisvių Europa“ narys Marcusas Pretzellis su žmona Frauke Petry, buvusia viena AFD steigėjų bei lydere, praėjusių metų rugsėjį paliko partiją.
„Nacionalinio fronto“ lyderė gera žinia Europai pavadino faktą, kad Austrijoje valdančiąją koaliciją po praėjusį spalį įvykusių rinkimų suformavo konservatyvi Liaudies partija (OeVP) bei dešinieji populistai iš Laisvės partijos (FPO). Dešiniųjų populistų iškilimas Austrijoje – beveik išskirtinis reiškinys visoje ES. Nors koalicinės vyriausybės priesaikos ceremoniją sostinėje Vienoje lydėjo gatvės protestai, vis dėlto ypatingo rūpesčio dėl koalicijos sudėties austrai neišgyvena, taigi galima sakyti, jog prie kraštutinių nacionalistų jau priprato.
FPO atstovaujama nemažoje dalyje regioninių (žemių) parlamentų, jos atstovai du kartus, 1980 ir 2000 metais, dirbo federalinėje vyriausybėje, dar prieš metus ši partija pirmavo visuomenės nuomonės apklausose. Beje, ES šalys narės 2000-aisiais nesėkmingai mėgino taikyti sankcijas į kraštutinę dešinę kryptelėjusiai Austrijai.
Austrijos vicekancleris bei FPO lyderis Heinzas – Christianas Strachė atvirai deklaruoja savo nacionalizmą, giria Jungtinės Karalystės (JK) pasitraukimą iš ES ir skelbia toliau bendradarbiausiąs su „Nacionaliniu frontu“ EP frakcijoje.
H. Ch. Strachė lankėsi Maskvoje, kai jo vadovaujama partija pasirašė bendradarbiavimo sutartį su V.Putino „Vieningąja Rusija“. Praėjusį rugsėjį būsimasis vicekancleris pareiškė, jog vertinant iš realistinės politikos Krymas yra Rusijos dalis, todėl sankcijos Maskvai galų gale bus atšauktos. Iškart po kraštutinių dešiniųjų sėkmės rinkimuose Austrijoje Rusijos dūmos tarptautinių santykių komiteto pirmininkas Konstantinas Kosačiovas juos įvertino kaip blaivesnio požiūrio į Rusiją pergale.
Austrijos premjero OeVP lyderio 31-čio Sebasatiano Kurzo laukia nelengvas uždavinys „ganyti“ koalicijos partnerius tokiu būdu, kad jų radikalizmo želmenėliai dar labiau nesuvešėtų. Kol kas pasiekta tiek, kad derybose dėl koalicijoje išsiderėta, jog referendumo dėl Austrijos išstojimo iš ES nebus. Vakarų europiečiams jau dabar nerimą kelia galimybė Vienai pritapti prie Vyšegrado ketvertuko Lenkijos, Čekijos, Slovakijos ir Vengrijos bei kartu lošti nacionalizmo korta. Bet kuriuo atveju viešojoje erdvėje beveik neabejojama, kad Austrija FPO įtakoje glaudins santykius su Maskva.
Arūnas Spraunius, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Panašu, jog reikšmingos dalies ES šalių piliečiai laiko beveik normalia praktika, kai dešinieji nacionalistai bei populistai rinkimuose pelno daugumą kaip kad Lenkijoje ar Vengrijoje, yra atstovaujami nacionaliniuose parlamentuose, arba dirba vyriausybėse (Graikija, Slovakija, Čekija, Belgija, Bulgarija, Suomija). Dešinieji populistai svariai prisidėjo prie JK išstojimo iš ES, Prancūzijoje M. Le Pen sugebėjo prasiveržti į prezidento rinkimų antrą turą, rugsėjį AFD rinkimuose į Bundestagą sugebėjo pelnyti trečią vietą. Šie bei kiti faktai jau veikia ES politiką ir neabejotinai turės pasekmių ES projektui ateityje.
Be abejo, Europos kraštutiniai dešinieji (beje, ne tik) prie Maskvos linksta ne tik dėl ideologinių sumetimų, Rusijos prezidento asmeninės sugestijos, bet ir labai žemiškų argumentų. Apie tą savotišką vertybinį kokteilį – kitame V.Putino „supratėjų“ ciklo tekste.
Buvęs Vokietijos kancleris Gerhardas Šrioderis (Gerhard Schroeder) turi naują širdies draugę, ketvirtadienį pranešė šalies žiniasklaida.
Naujoji keturis kartus vedusio buvusio Socialdemokratų partijos (SPD) lyderio draugė – 48-erių metų Sojon Kim (Soyeon Kim) iš Pietų Korėjos, skelbia dienraštis „Bild“ ir žurnalas „Bunte“.
73-ejų metų G. Šrioderio atstovai naujienų agentūrai dpa šiuos pranešimus komentuoti atsisakė.
Buvusio kanclerio dabartinė žmona Doris Šrioder-Kiopf (Doris Schroeder-Koepf), pernai pradėjusi gyventi atskirai nuo vyro, feisbuke parašė, kad žinia, jog jos sutuoktinis galbūt susirado naują partnerę, reiškia, kad jiedu gali tęsti santuokos nutraukimo procesą.
Pati D. Šrioder-Kiopf šiuo metu susitikinėja su Žemutinės Saksonijos žemės vidaus reikalų ministru, taip pat SPD nariu Borisu Pistorijumi (Boris Pistorius).
Sojon Kim yra sėkminga verslininkė. Ji gyvena Seule, kur konsultuoja Pietų Korėjos bendroves, norinčias atidaryti parduotuves Vokietijoje.
Gerhardas Šrioderis įeis į koncerno „Rosneft“ direktorių tarybą. Kaip sakė interviu leidiniui Der Spiegel rusų opozicionierius Vladimiras Milovas, koncernas tarnauja pirmiausia Kremliaus interesams, o buvęs kancleris turės pagerinti jo įvaizdį.
Gerhardas Šrioderis
„Šrioderis, – sako Milovas, – prityręs politikas. Jis puikiai supranta, ko reikia „Rosneft“ vadovui Igoriui Sečinui. Tasai nori parodyti, kad koncernas, kurio dauguma akcijų yra valstybės rankose, yra ne Kremliaus administracijos naftos biznio reikalams tvarkyti filialas, o kompanija, veikianti pagal tarptautinę teisę ir turinti viską, ko tam reikia: akcininkus ir nepriklausomus direktorius stebėjimo taryboje, vadovybę, kurią sudaro įvairių šalių atstovai. Sečinas nori grąžinti „Rosneft“ kompanijai pripažinimą, kad ji – tarptautinis koncernas, ir tam reikalingas Šrioderis – įvaizdžiui pataisyti“.
Beje, Milovas nemano, kad Sečinas ir Putinas turi iliuzijų dėl šiandieninių Šrioderio galimybių: „Jis nebepriklauso tų, kurie turi plačią politinę įtaką, ratui“. Kalbama apie prarastą pagarbą koncernui. „Naftos giganto reputacija smarkiai nukentėjo, dar ir dėl sankcijų ryšium su Ukrainos konfliktu. Dėl to buvęs VFR kancleris – Kremliui vertinga figūra“.
Skirtingai nuo „normalių“ koncernų, „Rosneft“ direktorių tarybos nariai visi kaip vienas balsuoja „už sprendimus, priimtus politiniame centre, tai yra Kremliuje, už uždarų durų. Jie paklusniai linkčioja. (…). Tai liečia ir minoritarinių akcininkų – BP, Glencore ir Kataro investicinio fondo – akcininkus“, – sakė Milovas.
„Rosneft“ koncerne viską sprendžia Putinas, Sečinas ir jų artimiausia aplinka, – aiškina pašnekovas leidiniui Der Spiegel. – Šrioderis vaidins koncerne antraeilį vaidmenį. (…) Jis bus kažkas panašaus į iškabą: štai, žiūrėkite, mūsų direktorių taryboje posėdžiauja Vakarų politikai, nieko baisaus pas mus negali atsitikti“.
„Jis tampa instrumentu Kremliaus rankose, ir apskritai turi tai suprasti“, – perspėjo opozicionierius.
„Koncernas „Rosneft“ – šiandien yra tai, kuo jis tapo, įstengęs pasisavinti svarbiausias koncerno JUKOS dalis, – pabrėžė Milovas. – Tai pasisekė padaryti, pasakysiu, „dėka manipuliacijų, kurios populiarios tarp saugumo pareigūnų“.
Pasak Milovo, daug kas byloja, jog Sečinas ir ateityje elgsis kaip jam šaus į galvą. „Tos šakos aplinkoje jau seniai kalbama, kad Sečinas norėtų praryti ir privačią savo konkurento kompaniją „Lukoil“.
„Manau, kad Šrioderis puikiai supranta, kaip funkcionuoja sistema Rusijoje – juk jis įtrauktas į veiklą ir „Šiaurės sraute–1“, ir „Šiaurės sraute–2“. Tų projektų kompanijos–operatorės – šimtaprocentinės dukterinės „Gazprom“ kompanijos, kontroliuojamos valstybės. Šrioderis supranta, į ką jis įsivelia“, – sako Milovas.
Komentuodamas būsimą „Rosneft“ biuro atidarymą Berlyne, Milovas nurodo, jog Rusijos valdžia investuos „pinigus ir gigantiškus išteklius, kad paremtų įvairius politikus bei verslininkus, kurie, pavyzdžiui, pasisako už sankcijų koncernui panaikinimą. Rusija nori, kad žmonės pakeistų savo nuomonę apie Putiną, ir nuteikia europiečius ir amerikiečius vienus prieš kitus“.
„Septynerius metus Gerhardas Šrioderis buvo tankiausiai apgyvendintos demokratijos Vakarų Europoje lyderis, – rašo Rikas Noakas amerikiečių laikraštyje „The Washington Post“. – Jis modernizavo šalies socialinio aprūpinimo sistemą, įsiutino Džordžą Bušą – jaunesnįjį, atsisakęs dalyvauti įsiveržiant į Iraką, ir buvo nušalintas pritrūkus tik trupučio balsų, todėl pralaimėjo rinkimuose Angelai Merkel 2005 metais“.
Pasak autoriaus, Šrioderis galėjo lengvai praleisti likusią savo karjeros dalį būdamas nusipelnęs valstybės veikėjas, lankydamasis viršūnių susitikimuose bei rašydamas prisiminimų knygas. Bet vietoj to – jis Vladimiro Putino draugas: jis užstojo Rusijos lyderį kaip „nepriekaištingą demokratą“ – pasirinko karjerą rusiškame biznio pasaulyje, sakoma straipsnyje.
„Didžiąją dalį praėjusio dešimtmečio Šrioderis praleido darbuodamasis Rusijos energetikos pramonei: jis ėjo svarbias pareigas keleto konsorciumų valdybose, kuriose Rusijos vyriausybės kontroliuojama energetikos kompanija „Gazprom“ yra arba mažoritarinė, arba vienintelė akcininkė“, – pažymi žurnalistas.
„Ir vis dėlto, nepaisant jo akivaizdžių ryšių su Rusijos vyriausybe, kuriuos daugelis vokiečių laiko nepatogiais, Šrioderis neseniai vėl išpopuliarėjo tarp vokiečių socialdemokratų, arba VSDP, – sakoma toliau. – Partijos nariai plojo buvusiam kancleriui per retą rinkiminę kalbą partijos suvažiavime birželį“.
„Tai, kas dedasi JAV, reikia atvirai ir griežtai kritikuoti“, – kalbėjo Šrioderis. Nors, kaip perduoda autorius, jis pareiškė, kad nenusistatęs prieš Ameriką, bet vis tik sukritikavo „siaubingą“ JAV politinę įtaką ir paragino vokiečius ignoruoti Donaldo Trumpo reikalavimus išleisti gynybai bent jau 2 proc. nuo BVP.
„Dabar Šrioderio balansavimas tarp Vokietijos politikos kuluarų ir su Kremliumi susijusios prekybos avangardo stebina taip pat, kaip ir kelias, kuriuo jis ėjo, kad iki to prieitų“, – rašo žurnalistas. Būdamas kancleris Šrioderis gynė sandėrį su Rusija dėl dujotiekio „Šiaurės srautas“, pasakoja Noakas. Paskui, praėjus vos kelioms savaitėms po to, kai paliko politiką, Šrioderis pats ėmė vadovauti dujotiekio projekto realizavimui – tąsyk kaip verslininkas Rusijoje ir kaip Nord Stream AG akcininkų komiteto vadovas.
2014 metais, tęsia autorius, „Ukrainos krizės įkarštyje, Šrioderis atšventė savo septyniasdešimtmetį su Putinu, sukeldamas neigiamą tarptautinę reakciją. Pasirinkęs po politikos verslo karjerą Rusijoje, Šrioderis iš esmės nusprendė prisidėti prie Putino administracijos, sakė jo kritikai. Buvusi jo paties partija tuo pasipiktino“.
„Ir vis dėlto po trejų metų vis daugiau žmonių tarp vokiečių kairiųjų vėl žavisi Šrioderiu“, – praneša žurnalistas.
Tuo metu, kai pasaulio pasitikėjimas JAV laisvai krenta dėl Trumpo administracijos politikos, Šrioderiui ir kitiems prorusiškiems balsams Vokietijoje vis lengviau ginti Putiną, pareiškė autoriui tarptautinės politikos profesorius iš Regensburgo universiteto Štefanas Birlingas, – taip pat, kaip ir daugeliui vokiečių, kurie labai lengvai atleidžia ir užmiršta, kai prabylama apie jų buvusį lyderį.
Blogai, kad Jungtinė Karalystė nusprendė trauktis iš Europos Sąjungos. Blogai pirmiausia Lietuvai.
Drįstu manyti, kad patys svarbiausi – net ne ekonominiai argumentai. Kur kas pavojingesnis – karinis aspektas. ES koridoriuose mes prarandame galingą, principingą, įtakingą sąjungininkę, niekad netikėjusią agresyviojo Kremliaus taikingumu, ir nuolat rėmusią tuos, kurie norėjo Baltijos regione dislokuoti kuo daugiau NATO kariuomenės.
Po birželio 24-osios, deja, griežtų Vladimiro Putino kritikų Europos kabinetuose liks mažiau. Tikėtina, kad ir Paryžiaus, Romos, Berlyno balsas, esą kaimynines šalis puldinėjančios Rusijos nereikia ilgai bausti ekonominėmis sankcijomis, – taps skardesis, šaižesnis.
Žurnalistas Gintaras Visockas, slaptai.lt redaktorius.
Belieka viltis, kad išeidami britai „visiškai neišeis“, be to, išsaugos blaivų žvilgsnį į V.Putino valdomą Rusiją – neatsisakys karinių įsipareigojimų Baltijos valstybėms (nors įsipareigojimą saugoti Ukrainos teritorinį vientisumą, jei ši šalis atsisakys atominių ginklų, jau sulaužė). Noriu tikėti, kad nutiks būtent taip, kaip prognozuoja Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė: „Trumpuoju laikotarpiu ES pajus „Brexit“ pasekmes, tačiau vėliau Bendrija ir JK ras bendrą sugyvenimo modelį“.
Tad džiaugtis tuo, kas nutiko birželio 24-ąją valstybėje, kuri pagal ekonominį svorį – antroji ES erdvėje ir penktoji pasaulyje, – negalima. Daug nežinomybės. Be kita ko, Kremliaus agresoriai, kaip tegia kai kurie mūsų politologai, tikrai patenkinti „gurkšnoja šampaną“ ir kurpia planus, kaip deramai išnaudoti susidariusią palankią situaciją dar didesniam Europos skaldymui.
Tačiau nepulkime smerkti britų, kurie palaikė JK pasitraukimą iš Bendrijos. Kaltų dėl to, kas nutiko birželio 24-ąją, – daug. Ar britai kalčiausi? Nežinau. Kalti mes visi. Toks turbūt teisingiausias atsakymas.
O jei kalti mes visi, tai pirmiausia ir ieškokime savųjų nuodėmių. Argi šiandieninė Europos Sąjunga neserga? Ir vis dėlto apie negalavimų priežastis neretai nedrįstame net garsiai prabilti.
XXX
Pirmiausia pažvelkime į Briuselio klaidas iš Vilniaus aukštumų. Ar įmanoma įsivaizduoti, kad būtent taip konstruojama Europos valstybių sąjunga galėtų atlaikyti sunkesnes negandas ir dar klestėtų, plėstųsi? Šiandieninė ES su savo painiomis sutartimis, dirbtinomis žmogaus teisėmis, niveliuojančiais požiūriais, teoriniais įsivaizdavimais, keistais tikslais, tingumu bei lepumu, – be ateities. Naivu, kvaila tikėtis, kad tiek daug skirtingas tradicijas, patirtį ir tikslus turinčių valstybių savanoriškai sutiktų vienytis į vieną europietišką tapatybę.
Pateiksiu tik vieną menkutį pavyzdėlį, kodėl šiandieninė ES, jei ji neatsisakys savų „keistųjų tikslų“, mano supratimu, pasmerkta žlugti. Štai vienas mūsų pilietis parašė į Europos Žmogaus Teisių Teismą skundą, kad jį, kalinį, diskriminuoja laisvės atėmimo įstaigos administracija – neleidžia auginti barzdos.
Vadovaujantis sveiku protu EŽTT išminčiams nederėjo tirti šios „amžiaus bylos“. Ją reikėjo atmesti kaip nereikšmingą. Esama kur kas svarbesnių teisinių konfliktų. Juolab kad Strasbūro teisėjai nuolat skundžiasi galį išnagrinėti tik menkutę dalį skundų.
Tačiau EŽTT teisėjai vis dėlto tyrė lietuvio kalinio skundą. O ištyrę vieningai nusprendė, kad Lietuva pažeidė kalinio teises. Lietuvos valdžia buvo įpareigota leist suimtiesiems šalies kalėjimuose auginti ne vien ūsus, žandenas, bet ir barzdas. Laimė, kad dar Lietuvos valstybei neprimetė finansinės naštos – užmokėti baudą.
Išgirdęs tokią naujieną, – apstulbau. Nuoširdžiai išsprūdo – „išsigimstanti Europa“. Pasaulyje – tiek daug karų, apgaulių, neteisybių, žiaurumų, žmogžudysčių, dvigubų standartų, o EŽTT teisėjai, užuot analizavę rimtus interesų, tradicijų, religijų susidūrimus, randa laiko, lėšų ir noro kurti … vieningas barzdų auginimo taisykles kalėjimuose. Tokiais darbais užsiimanti Europa tikrai neturi ateities.
XXX
Beje, tai – ne vienintelis europietiško pobūdžio nesusipratimas. Europietiškų nesąmonių sąrašas – įspūdingas. Briuselio ir Strasbūro valdantieji linkę primesti ES narėms savo valią net ten, kur, tiesiai sakant, „ne jų reikalas“.
Jei Lenkija nenori įteisinti vienalyčių santuokų, kodėl Varšuvą kritikuoti, barti, keisti jos nuostatas?
Jei Lietuva trokšta oficialiuose tapatybės dokumentuose matyti užrašytą tautybę, – kodėl jai draudžiate? Gal ES žlugs, jei lietuviai savo europietiškos tapatybės dokumentuose matys grafą su užrašu „lietuvis“?
Jei britai daugiau nebenori migrantų, kodėl priekaištaujate? Manote, kad Didžiojoje Britanijoje per mažai kitataučių, siekiate, kad savo salose britai taptų mažuma?
Jei Baltijos šalių ūkininkai išaugina keliais centimetrais ilgesnius agurkus, kodėl nesuvalgius ir tokio dydžio daržovių?
Jei laisvasis darbo judėjimas kenkia Lietuvai, nes iš vos tris milijonus gyventojų teturinčios valstybės baigia išvažiuoti paskutiniai gydytojai ir studentai, kodėl neatsižvelgus į mažųjų valstybių specifiką?
Briuselio ir Strasbūro biurokratams derėtų spręsti tik gyvybiškai aktualias problemas. Bet būtent tokių ir vengiama.
XXX
Prisiminkime Jugoslavijos karą. Ne Berlynas ir ne Paryžius atnešė šiam regionui taiką. Be rimto Amerikos karinių pajėgų įsikišimo Europa pasirodė esant bejėgė. Ar ši aplinkybė leidžia mums, europiečiams, didžiuotis?
Daugiau nei dvidešimt metų Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija trypčioja vietoje bandydama sutaikyti Azerbaidžano ir Armėnijos valstybes. Per du dešimtmečius ESBO nenuveikė nieko reikšmingo. Tik posėdžiavo, mėgavosi didžiuliais honorarais, o konfliktas nesumažėjo nė per plauką. Beveik milijonas azerbaidžaniečių iki šiol negali grįžti į gimtuosius namus Kalnų Karabache.
Nieko naujo nepasakysiu ir apgailestaudamas, kad Europa nežinanti, kaip sutramdyti teroristus. Tų dienų ir net savaičių, kai NATO sostinėje Briuselyje nedirbo valstybinės ir privačios įstaigos, baiminantis naujų mirtininkų išpuolių, nepavadinsi europietiško triumfo akimirkomis.
O juk vienas iš pretekstų teroristiniams išpuoliams buvo labai abejotina nuostata: esą pasmerkę prancūzų laikraščius, besišaipančius iš musulmonams šventų dalykų, nusižengsime spaudos laisvei. Tarsi Europoje nėra atvejų, kada išties svarbu ginti spaudos ir žodžio laisvę. Pavyzdžiui, nuo buvusio Vokietijos kanclerio Gerhardo Šrioderio, kuris teisminiais ieškiniais už neva sutryptą garbę ir orumą persekioja kiekvieną, kuris įtaria jį turint ryšių su Kremliumi.
XXX
Bet liūdniausia, kad Europa nežino, kaip į deramą vietą pastatyti agresyviąją Rusiją. Iš Prancūzijos ir Vokietijos lyderių pastangų – jokios naudos. Europa, nors Kremlius ciniškai nepaiso Minsko susitarimų, dedasi ori, reikli ir teisinga. Europos lyderiai vis dažniau priekaištauja Ukrainai – tarsi ne Kijevas būtų auka, tarsi ne Kijevas būtų silpnoji pusė.
Rusijos opozicionierius Garis Kasparovas taikliai pabrėžė, kad Europa nepajėgia perprasti paprasčiausio Kremliaus žaidimo: „įsiveržti į priekį dviem bjauriais žingsniais, paskui, pasipiktinusiai Europai spaudžiant, vieną metrą žengti atgal“. Taip manipuliuojant sėkmė garantuota: ir grobuoniški tikslai pasiekti (užgrobtas Krymas), ir Europai ima vaidentis, kad V.Putinas tapo sukalbamesnis, padoresnis.
Žodžiu, Prancūzijos ir Vokietijos lyderiai nuolat reikalauja vienybės, tačiau patys vienybės principus pamiršta net tada, kai išties būtina jais vadovautis. Lietuva, Latvija ir Estija paprašė, kad Vokietija netiestų bent jau antrojo rusiškojo dujotiekio Baltijos jūros dugnu. Bet Berlynas į tai nekreipia dėmesio, jo interesai – aukščiau visko, beveik – kaip Adolfo Hitlerio laikais.
Baltijos valstybės prašo dislokuoti kur kas daugiau NATO dalinių rytinėje Europos dalyje, prie pat Rusijos sienų, tačiau Vokietijos užsienio reikalų ministras šūkauja: užteks joms ir tiek, kiek dabar „numetėm“, antraip tik dar labiau suerzinsime Rusijos prezidentą. O kad NATO pajėgos, neturėdamos gausių bazių nei Lietuvoje, nei Latijoje, nei Estijoje, nespės apginti mūsų, Vokietijos užsienio diplomatijos šefui nerūpi. Gal to ir siekiama? Vokiečiai tik vaizduoja, kad jiems rūpi mūsų likimas.
Šiandien Lietuva maldauja Briuselio ir Strasbūro padėt stabdyti Astravo atominės jėgainės statybas netoli sostinės Vilniaus, nes, dėl techninės avarijos ar teroristinės atakos, lietuvių tautai tektų kraustytis svetur arba išmirti nuo radiacijos keliamų ligų.
Bet Europa neskuba mums padėti. Puikiai supranta, kad reikalų turės ne tiek su Baltarusija, kiek su Rusija, kurios ji bijo kaip velnias kryžiaus. Europa užsiėmusi svarbesniais reikalais: tiria, ar neskriaudžiame Gedimino prospektu žygiuojančių gėjų ir lesbiečių, ar leidžiame jiems tuoktis ir auginti vaikus. Tai žymiai svarbiau nei mažai tautai iškilę mirtini pavojai?
Štai mūsų lietuviški priekaištai Briuselio ir Strasbūro biurokratams, kurie, prisimenant „Lietuvos ryto“ apžvalgininko Algimanto Rusteikos pastabas, „imituoja „lygiateisiškumą ir vienybę“ bei trokšta kuo greičiau ir „vėl nieko neveikti“.
XXX
Beje, kaip Brexit rezultatai atrodo atidžiai perželgus lietuviškąją spaudą?
„Lietuvos žinių“ apžvalgininkė Jūratė Laučiūtė dar prieš paskelbiant referendumo rezultatus yra suabejojusi: „Ar Europos Sąjunga tebėra lygių ir lygiateisių šalių sąjunga, kurioje visi su jos ateitimi ir jos narių saugumu bei gyvenimo kokybe susiję klausimai priimami demokratiškai, atsižvelgiant į kiekvienos ES narės nuomonę?“
Svarbus Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų politologo Lino Kojalos bandymas suregistruoti, kokiais argumentais rėmėsi britų euroskeptikai (portalas delfi.lt). Daug panašumų į lietuviškuosius: reglamentuojamas agurkų ilgis; 60 proc. britiškų teisės aktų sąlygoti nedemokratiškų Briuselio nurodymų; migrantai atima darbo vietas; griauna identitetą…
O štai ELTA paskelbė interviu su VU TSPMI direktoriumi Ramūnu Vilpišausku, kuris pareiškė: „Britų euroskeptikų pergalė referendume siunčia žinutę visų šalių politiniam elitui, kaip svarbu yra ieškoti būdų kalbėtis su savo šalių nepatenkintais piliečiais.“ Taip, dialogas būtinas, bet labai svarbu ir jo turinys. Kalbėk nekalbėjęs, jeigu sieki absurdiškų dalykų, tauta, visuomenė, piliečiai jų vis tiek nesupras.
Įsiminė žymaus britų politikos apžvalgininko, nuoširdaus Lietuvos bičiulio, „The Economist“ redaktoriaus, knygų apie Rusijos šnipų veiklą Europoje autoriaus Edvardo Lukaso naujienų agentūrai BNS duotas paaiškinimas, jog Briuselio biurokratams vis tik derėtų dažniau žvilgčioti ne į oponentus, bet į veidrodį. E.Lukasas primena, kad laisvas žmonių, pinigų, prekių, paslaugų ir idėjų judėjimas po visą ES erdvę – puikus teorinis sumanymas.
Tačiau šis sumanymas turėtų naudą nešti kuo didesniam europiečių skaičiui ne kada nors ateityje, o būtent šiandien, čia ir dabar.
O juk taip nėra. Britų ir prancūzų nesutarimai žinomi nuo pat 1963-iųjų, kai Prancūzijos prezidentas Šarlis de Golis ragino Londono nepriimti į Bendriją. Nuo tada nei britų, nei prancūzų interesai nepasikeitė.
Amžinas filosofinis klausimas: jei britai nemėgsta Briuselio primestos nekontroliuojamos migracijos, jei nekenčia bevardžių, niekam neatskaitingų ES institucijų biurokratų, kam pirmiausia reikėtų keistis – britams ar Briuselio valdininkams? E.Lukasas siūlo protingą patarimą: „referendumas – tai balsavimas dėl pasitikėjimo elito gebėjimais valdyti globalizaciją“.
Taigi britų pasitikėjimas europietiško elito sugebėjimais ženkliai kritęs. Ir tai pirmiausia – Briuselio biurokatų rūpestis. Įrodykite, kad mokate valdyti, ir Didžioji Britanija vėl prašysis priimama, ir vėl išgirs „argumentų už narystės ES naudą“.
Politikos apžvalgininkas Kęstutis Girnius komentare (BNS naujienų agentūra) irgi ieškojo priežasčių, kodėl Anglija suabejojo neabejotinai geru dalyku – europietiška naryste: dėl negerėjančių gyvenimo sąlygų, ekonominės stagnacijos ir politinės valios trūkumo Briuselyje…
Todėl aš nesisvaidyčiau kategoriškomis pastabomis, kokias „Lietuvos ryte“ pažėrė rašytojas Markas Zingeris: „anglai pasityčiojo iš Europos vienybės“.
Dar nežinia, kas iš ko labiausiai tyčiojasi. Dar sunku pasakyti, kurie iš mūsų labiausiai verti priekaištų, kad Kremlius ir vėl laimėjo. Beatodairiškai mokydami britus, kaip jiems derėjo pasielgti birželio 24-ąją, galime būti panašūs į Prancūzijos, Vokietijos, Italijos „išminčius“, kurie 1990-aisiais kaltino lietuvius, kam šie nori išstoti iš Sovietų Sąjungos. Neva nieko neišmanantys lietuvaičiai griauna nusistovėjusią pasaulyje tvarką ir kenkia Michailo Gorbačiovo „perestroikai“.
Slaptai.lt nuotraukoje: komentaro autorius žurnalistas Gintaras Visockas.
Mūsų Europa suspausta kaip sūris. Lietuvoje jaučiame karštą karo veiksmų Ukrainoje kvėpavimą, bet dar karščiau Viduržemio jūros pakrantėje. Jeigu nebijotume pažiūrėti teisybei į akis, į tai, kas vyksta mūsų pietinėje pakrantėje – taip, turime pietinę pakrantę, ne tik Baltijos jūrą.
Laikas priprasti, bičiuliai, kad visa šiaurinė Viduržemio jūros pakrantė – tai irgi mūsų, Europos Sąjungos, pakrantė. Mes turime teisę ten važiuoti, dirbti – jeigu gausime darbo!, – balsuoti savivaldybių rinkimuose neatsisakydami Lietuvos pilietybės. Jokiu būdu neraginu ten vykti. Tačiau žinoti, kad galima lėktuvu, autobusu, traukiniu, automobiliu, motociklu, dviračiu, pėsčiomis – ir leidimo jokio nereikia prašyti, – tai jau malonus jausmas.
Vokiečiai nesiliauja stebėjęsi Amerikos slaptųjų tarnybų poelgiais. Esą JAV slaptosios tarnybos neturi nei moralinės, nei juridinės teisės klausyti Vokietijos politikų pokalbių, skaityti jų elektroninių laiškų. Esą taip strateginiai partneriai nesielgia, esą tai – nedžentelmeniška, nes Vokietija – patikimas Amerikos sąjungininkas Europoje.
Na, žodis „nepasitiki“ – gal išties per daug aštrus. Amerikiečiai tiesiog vadovaujasi taisykle, jog pasitikėti draugais – būtina, bet tuo pačiu privalu tikrinti tuos, kuriuos laikai savo draugais. Ar toks atsargumas – smerktinas? Jokiu būdu. Reikia sveikinti amerikiečių budrumą. Rusai turi puikų posakį, kuris tinka visoms valstybėms ir visoms tautoms: „doveriai – no proveriai“.
Rusijos ministras pirmininkas Dmitrijus Medvedevas prieš tris dienas yra sakęs, kad Rusijos atjungimas nuo pasaulinės bankininkystės elektroninio ryšio SWIFT (Society for Worldwide Interbank Financial Telecommunication) tolygus vos ne karo Rusijai paskelbimui.
Kremliaus politologų įsitikinimu, po tokio atjungimo nedelsiant būtų atšauktas Rusijos Federacijos ambasadorius JAV, o JAV ambasadorius paprašytas palikti Rusijos Federaciją. Tai reikštų mažų mažiausiai „šaltojo karo“ atnaujinimą.
Slaptai.lt skaitytojų dėmesiui – išskirtinis Edvardo Lukaso (Edward Lucas) interviu, duotas mūsų portalui. Sulaukęs prašymo atsakyti į keletą slaptai.lt klausimų žymus britų apžvalgininkas, politikos ekspertas, „The Economist“ redaktorius apgailestavo per parą gaunąs nepaprastai daug laiškų, todėl niekaip nepajėgiantis į juos visus atsakyti.
Ir vis tik portalas slaptai.lt po kelių dienų sulaukė britų žurnalisto Edwardo Lucaso atsakymų. Su žymiu britų žurnalistu, sensacingų knygų apie šnipus autoriumi Edwardu Lucasu kalbasi Slaptai.lt žurnalistas Gintaras Visockas. Dėmesio centre – Rusijos agresija, informaciniai karai ir šnipų intrigos.
Pirmiausia norėčiau padėkoti Jums už knygą „Apgaulė. Šnipai, melas ir kaip Rusija mausto Vakarus“. Paliko gilų įspūdį. Taip pat stengiuosi nepraleisti nė vieno Jūsų straipsnio, pasirodančio lietuviškoje spaudoje. Man patinka Jūsų pozicija. Tačiau skaitant Jūsų analizes apima gilus pesimizmas. Juk Rusija sėkmingai tebemausto Vakarus. Ar Jūs matote prašviesėjimų?
Jei tektų įvardinti svarbiausią pastarųjų dienų žinią, aktualijų portalas Slaptai.lt pasirinktų Lietuvos karinės žvalgybos ataskaitą. Kas šiandien, besiliejant kraujui Ukrainoje, gali būti aktualiau nei KAM Antrojo operatyvinių tarnybų departamento (AOTD) vadovybės prognozės? „Antrukų“ vadovybę būtina pagirti, kad nubrėžė „šiokias tokias gaires“, leidžiančias bent jau orientuotis, kokia nūnai padėtis – „prastoka ar labai bloga“.
Karinės žvalgybos ataskaita
Beje, atidžiai perskaičius ir pačią ataskaitą, ir mūsų spaudoje pasirodžiusius ekspertų komentarus, akivazdu, jog perspektyvos nėra džiugios. Tikimybė, jog Rusija užpuls Lietuvą, „išlieka maža“. Bet vis dėlto tokia tikimybė egzistuoja. O tai, kad agresyvūs Kremliaus veiksmai Ukrainoje turi neigiamą įtaką visam Lietuvos saugumui, – taip pat niekam nekelia abejonių.
Buvęs Vokietijos kancleris Gerhardas Šrioderis, svečiuodamasis Sankt Peterburge, be abejo, neprisiminė Leningrado miesto tarybos deputatės Marinos Salje. O juk prieš 22-jus metus M.Salje atskleidė faktus apie korupciją šio miesto taryboje.
Šią temą leidinyje Tageszeitung gvildena apžvalgininkas Jurgenas Rotas. Taigi: savo dokumentuose demokratinių pažiūrų M.Salje užfiksavo, koks stiprus yra Vladimiras Putinas, prieš 22-jus metus vadovavęs Sankt Peterburgo merijos komitetui, atsakingam už ryšius su užsieniu.
Ar pastebėjote, kad pagrindinis antiukrainietiškos isterijos lozungas, skelbiamas iš Kremliaus ir kartojamas Rusijoje bei „skriaudžiamų“ rusakalbių postsovietinėje erdvėje, šalia „RUSIJA!” („РОССИЯ!“) – „FAŠIZMAS NEPRAEIS!“ („ФАШИЗМ НЕ ПРОЙДЕТ!“)? Jis iš Rusijos atstovų lūpų skamba ir Jungtinėse Tautose bei kitose tarptautinėse organizacijose.
Šis senas lozungas, atsirado po to, kai nutrūko broliškas Vokietijos nacionalsocialistų (nacių) ir Rusijos rusakalbių bolševikų (vėliau – komunistų) bendradarbiavimas sukeliant II Pasaulinį karą, taip nukreipiant dėmesį nuo stalinizmo reiškinio.
Dabar jis yra skirtas Vakarų politikų, kurie labai jautrūs žodžiams „fašizmas“, „nacizmas“, „antisemitizmas“, „islamiškasis fundamentalizmas“, smegenims plauti.
Dabar jau akivaizdu ir nėra ko slėpti – JAV Nacionalinio saugumo agentūra intensyviai klausėsi buvusio Vokietijos kanclerio Gerhardo Šrioderio (Gerhard Fritz Kurt Schröder) pokalbių. Pagal tyrimo rezultatus, kuriuos atliko Voietijos televizijos kanalas NDR ir laikraštis Süddeutche Zeitung, amerikiečių specialioji tarnyba dar 2002 metais įrašė šį vokiečių politiką į vadinamąjį numanomų šnipinėjimo taikinių sąrašą. Įrašė 388-uoju numeriu.
Kaip tvirtina šaltiniai, artimi Amerikos vyriausybei ir NSA, G.Šrioderis pradėtas sekti dėl jo konfrontacinio kurso rengiantis Amerikos įsiveržimui į Iraką ir dėl galimo NATO skilimo. „Mes turėjome pagrindo manyti, kad G.Šrioderis netalkino būsimai Šiaurės Atlanto aljanso sėkmei“, – pareiškė vienas iš šaltinių, turinčių tiesioginės informacijos apie pasiklausymus.
Apklausa, atlikta Jurijaus Levados apklausų centre, parodė, kad 69 proc. rusų šiandien palaiko Vladimirą Putiną, o Dmitrijų Medvedevą šiuo metu remia 66 proc. Rusijos piliečių.
Lenkų leidinio “Polska” žurnalistas Agatonas Kozinskij teiraujasi pasaulio šachmatų čempiono Gario Kasparovo, vieno iš Rusijos opozicijos lyderio, kas, jo manymu, artimiausiu metu taps naujuoju Rusijos prezidentu ir kas užims Rusijos ministro pirmininko postą. Rusijos opozicines jėgas atstovaujantis šachmatų eksčempionas Garis Kasparovas teigia, kad Dmitrijus Medvedevas – niekas. Tuščia vieta. D.Medvedevas visuomet atlieka tas užduotis, kurias jam iškelia Vladimiras Putinas.
