Nuotraukoje, kurią išspausdino VFR ambasada Maskvoje rugsėjo 20-ąją, greta ambasadoriaus Riudigerio fon Fričo matoma jauna rusė. Tai Aleksandra Konkina – 2017 metų gruodį ji vadovavo leidiniui Sputnik Deutschland, kuris greta RT Deutsch yra Kremliaus propagandos ruporas Vokietijoje, rašo nuolatinis Bild autorius Julianas Repke.
Leidinys paklausė Vokietijos URM, kodėl RF valstybės tarnautoja pozuoja nuotraukoje šalia VFR ambasadoriaus. „Fotografuota buvo per buvusių Bundestago programos „Tarptautinė parlamentinė stipendija“ (IPS) dalyvių ir Rusijos partnerinių organizacijų susitikimą“, – pareiškė užsienio politikos žinyba. Ir toliau pakomentavo, kad palaikyti kontaktus su buvusiais programos stipendininkais yra VFR diplomatinių atstovybių 42-ose šalyse, dalyvaujančiose IPS, uždavinys. „Ponia Konkina savo laiku buvo IPS stipendininkė“, – pažymėjo leidinio pašnekovas.
„Ar ambasadoriaus rezidencijoje rusė apsilankė tik kaip privatus asmuo ir buvusi stipendininkė?“ – svarsto klausimą Repke. Žurnalistas mano, kad „nelabai tikėtina“.
Išsyk po vizito VFR ambasadoje Konkina išspausdino savo Twitter‘yje keletą laiškučių iš ambasadoriaus rezidencijos. Po viena nuotrauka ji parašė: „Šiandien mes kalbamės su VFR ambasadoriumi ponu Riudigeriu fon Friču ir Bundestago deputatu Štefenu Kotre (AfD, – Alternatyva Vokietijai – red. past.) apie tarptautinius jaunimo mainus su Rusija“.
Po keturių dienų Sputnik Deutschland paskelbė interviu su deputatu, kurį Konkina paėmė per jo vizitą Maskvoje, sakoma straipsnyje. Jame Kotre apgailestavo, pažymi autorius, kad Angela Merkel skleidžia „melą dideliais kiekiais“ ir ryšium su tuo Vokietija „pasuko į diktatūrą“. Interviu politikas pasisakė ir už sankcijų Rusijai panaikinimą nedelsiant, perduoda Bild.
Leidinys dar pasidomėjo Vokietijos URM‘os, ar tuo metu, kai vyko renginys ambasadoje, ponia Konkina vadovavo vieno valstybinio žiniasklaidos leidinio redakcijai? Ministerija atsakė, kad „Vokietijos ambasada Maskvoje palaiko reguliarius darbo kontaktus tiek su valstybine, tiek ir su nevalstybine žiniasklaida“.
Konkrečiau pasisakė pati Aleksandra Konkina, rašo Repke. Į jo klausimą Twitter‘yje, ar buvo planuota nusifotografuoti šalia ambasadoriaus ir AfD deputato, ji atsakė teigiamai.
Amerikiečių ekspertė informacinių karų technologijų srityje Moli Makju kalbėdama su Bild sako, kad „ponia Konkina yra dalis Kremliaus propagandos mašinos, kurios taikinys yra Vokietija. Tokie žmonės negauna panašių pareigų be ryšių ir rekomendacijų, ypač kai kalbama apie tokius svarbius taikinius, kaip Vokietija“.
Kaip rodo patirtis, Rusija realizuoja savo įtaką kitose šalyse per tokius „agentus“ kaip „studentai, verslininkai, žurnalistai ar kultūros atstovai“. Konkinos istorija demonstruoja panašumą su Marija Butina, dar viena rusų „studente“, kuri buvo sulaikyta JAV, įtarus šnipinėjimu, pabrėžia ekspertė.
„Sputnik – tai Kremliaus karo prieš Vakarus instrumentas, ir kiekvieną, kas tame dalyvauja, reikia vertinti kaip pačios sistemos dalį“, – įsitikinusi Makju.
Teroristinio akto Ispanijoje fone sunku lyginti baisumus, matant nekaltus žuvusius ar sužeistuosius žmones. Tačiau gyvenimas tęsiasi ir reikalauja šių įvykių analizės bei prevencinių veiksmų. Protingi žmonės sako, kad vieno artimo netektis yra tragedija, o kelių ar daugiau – statistika.
Ačiū likimui ar kitai antgamtinei jėgai, kad Lietuvoje nieko panašaus dar nėra. Deja, kitokio pobūdžio įvykių – apstu. Teroro aktai yra veiksminga visuomenės bauginimo ir valdžios bejėgiškumą atskleidžianti priemonė.
Desperatiški įvairių šalių veiksmai apsaugoti piliečius nuo teroro aktų yra mažai veiksmingi, o noras bendradarbiauti keičiantis informacija apie teroristų ketinimus nieko gero neduoda. Teroro aktai kaip koks „virusas“ transformuojasi ir vystosi mažai nuspėjama kryptimi.
Lietuvoje taip pat vyksta blaiviu protu nesuvokiami dalykai. Darosi vis sunkiau įvardinti, kas atsakingi už mūsų moksleivių ekskursijas ir stovyklas, organizuojamas didžiosios kaimynės teritorijoje, kur vaikams suteikiama „visokeriopa parama“, tuo palengvinant mūsų valdininkų sunkią egzistencinę dalią.
Toliau – dar gražiau. Žurnalistas Gintaras Visockas jau rašė, kad Lietuvoje politikai priima net delegacijas iš tarptautinės bendrijos nepripažintų apsišaukėlių respublikų. Aš asmeniškai tik dabar sužinojau apie armėniškas pastangas azerbaidžanietišką Kalnų Karabachą užsieniui, taip pat ir Lietuvai, demonstruoti kaip savą teritoriją. O kai kurie Lietuvos valdžios atstovai apsimeta, kad nežino, jog Kalnų Karabachas – Azerbaidžano žemė.
Kas tai – mūsų politinis trumparegiškumas, politinis „vištakumas“ ar „kaimyno“ gerai suplanuoto hibridinio karo apraiškos? Būtų puiku, jei tai – tik mūsų politikų trumparegiškumas. Ir vis dėlto šie reikalai kur kas sudėtingesni. Gerbdamas armėnų tautą noriu pažymėti savo asmeninį požiūrį į šios šalies politinį gyvenimą, orientuotą būtent į Rusijos globą. Tai – viena iš nedaugelio NVS respublikų, labai glaudžiai susijusių su Kremliaus vykdoma politika. Grįžtant į praeitį pamenu, kai studijuojant Nyderlandų gynybos bei Romos (Italija) NATO gynybos koledžuose teko garbė pažinti karius iš Armėnijos, kurie labai uoliai studijavo ir stengėsi, kaip ir mes, greičiau integruotis į NATO ir ES.
Tačiau istorija sudėliojo įvykius kitaip. Mes galime didžiuotis, kad jau daugiau kaip trylika metų esame NATO ir ES nariai. Tuo tarpu Armėnijos politikai pasuko kitu keliu arba buvo „įtakoti“ taip pasielgti.
Rusija, kaip Sovietų sąjungos paveldėtoja, vadovaujasi ir tais pačiais valstybės valdymo principais. Kas ne su mumis, tas prieš mus. Vykstant hibridiniam karui, aiškėja, kad Lietuvoje dalis valstybinių institucijų vis dar naudojasi Rusijoje sukurtomis kompiuterinėmis programomis, kurios galimai kontroliuojamos Rusijos specialiųjų tarnybų ir galėtų kenkti Lietuvos nacionaliniam saugumui.
Rusijos imperinio vystymosi strategija orientuota į neapsisprendusiųjų piliečių sąmonės „zombinimą“. Tinkamiausia tam tikslui „žaliava“ yra jaunimas, kurio pasaulėžiūra tik pradeda formuotis, todėl „tinkamai“ suorientuoti juos yra paprasčiau ir pigiau nei „perauklėti“ piliečius, turinčius tvirtą ideologinį pagrindą.
Keista ir baugu, kai trumparegiški mūsų politikai ar visuomeniniai veikėjai pradeda veikti prieš oficialiai deklaruojamą valstybinę poziciją. Tai kenkia ne tik Lietuvai, bet ir visai demokratinių tradicijų besilaikančiai pasaulinei bendrijai. Suprantu, jog nėra „namų be dūmų“, bet tam yra aibės kontroliuojančių institucijų bei „ketvirtoji valdžia“, kuri pirmoji turėtų prabilti apie esamus ir galimus pavojus.
Jeigu viso to nėra, tai kyla pavojus valstybės demokratijai, nes „ketvirtoji valdžia“ galimai gyvena „simbiozėje“ su trimis pagrindinėmis valdžiomis (įstatymų leidžiamoji, įstatymų vykdomoji ir teisėsauga).
Žmogaus prigimtis yra tokia: bandyt naudotis gamtos jau sukurtais darnaus egzistavimo modeliais. Viskas čia būtų puiku, jei tai pasitarnautų žmogaus bei visuomenės gerovei.
Gerai suprantant mūsų didžiojo kaimyno politikų mentalitetą, nesunku suvokti jų ketinimus juodinti aplinkinius. Nespėjo amerikiečių žiniasklaida pateikti informaciją apie neva ukrainiečių nutekintą slaptą raketų variklių technologiją Šiaurės Korėjai, kai Rusijos žiniasklaida su „pasigardžiavimu“ iškart apkaltino Ukrainą šia „nuodėme“. O kai kaltinama pati Rusija, tai Kremlius ima „rėkti“, kad nėra jokių įrodymų. Taigi labai panašu į liaudies patarlę „Vagie, kepurė dega“.
Bandant atsakyti į klausimą, kas pavojingiau – teroras ar hibridinis karas, galime teigti, kad abu yra pavojingi. Tik vienas yra žiaurus ir visuotinai matomas, o kitas yra slaptas, sunkiai pastebimas „plika“ akimi, taigi ne mažiau pavojingas, nes būtent nematomas.
Moralas būtų toks – niekad neatsipalaiduokime, visąlaik būkime budrūs ir atidūs.
Džuliano Asandžo publikacijos kurstė prodemokratinius maištus ir pasitarnaudavo įrodymu teismo ieškiniuose ginant žmogaus teises visame pasaulyje. Taip pažymi The New Yorker korespondentas Rafis Chačadurianas, kuris šiemet daug kartų kalbėjosi su Džulijanu Asandžu akis į akį. Pirmasis toks pašnekesys įvyko netrukus po Donaldo Trampo (Donald Trump) inauguracijos.
„Tuo tarpu Asandžo metodai ir motyvacija kelia vis daugiau įtarimų“, – tęsia autorius. 2016 metų rinkimų JAV kampanijos metu Asandžas išspausdino dešimtis tūkstančių Demokratų partijos funkcionierių parašytų ir hakerių įgytų elektroninių laiškų. Donaldas Trumas pareiškė: „Dievinu WikiLeaks‘ą“. Hilari Klinton po rinkimų tikino, kad tos publikacijos suvaidino svarbiausią vaidmenį jos pralaimėjime.
Žurnalistas praneša, kad šnekėdamasis su Asandžu stengėsi „geriau suprasti, kaip jis vadovauja WikiLeaks‘ui, kaip jis gyvena, kaip pasikeitė jo politinės pažiūros ir kokį vaidmenį jo operacijoje suvaidino Rusija“.
„Nors WikiLeaks visada pritraukdavo kritiką tarsi magnetas, reakcija į Asandžo susijusias su rinkimais publikacijas buvo nepaprastai griežta: Vašingtone Asandžas įgijo Rusijos žvalgybos įrankio reputaciją“, – rašo autorius. „Stebėtina, ar ne? – sakė Asandžas. – Tie bjaurybės apsiginklavo retoriniu metodu: „puolęs žmogus“ arba „puolęs angelas“. Kadaise tai buvo klasiška, o dabar – blogai“.
Autorius primena: beveik prieš pat prezidento rinkimus JAV lapkričio 5 dieną Asandžas televizijos interviu pareiškė: „Mes galime pranešti, kad Rusijos vyriausybė nėra elektroninių laiškų, kuriuos išplatino WikiLeaks, šaltinis“. Žurnalistas komentuoja: „Tas paneigimas net ir tarp artimiausių jo šalininkų niekaip neišblaškė įtarimų, kad jis kalba nenuoširdžiai“. „Jis sako, kad tai darė ne rusai, – kalbėjo Chačadurianui vienas iš tų žmonių. – Bet jis negali to žinoti. Gal jo šaltinis buvo rusų pakištas asmuo? Aš manau, kad tiesa svarbi, kad ir kokiu būdų ji įsigyta, bet jei jis žinojo, kad tai padarė rusai, ir apie tai nepaskelbė, tai mane prislėgė“.
Žurnalistas samprotauja: „Galima tvirtinti, kad Asandžo publikacijos, priderintos prie rinkimų, tik pabrėžė, kas jau buvo žinoma apie demokratų kandidatę Klinton. Bet jo neigimai potencialiai užmaskavo informacinio karo tarp dviejų branduolinių valstybių aktą“.
Autorius primena: „Beveik penkerius metus Asandžas puoselėjo neapykantą poniai Klinton, iš dalies asmeninę, iš dalies ideologinę. Jis įtarė, kad Klinton norėjo surengti pasikėsinimą į jį ir suvaidino svarbų vaidmenį aštrinant jo konfliktą su Švedijos valdžia. Maža to, jis laikė ją pagrindiniu elementu politinėje mašinoje, į kurią įmontuotas Volstritas, Valstybės departamentas ir užsienio šalys – JAV klientės, tokios, kaip Saudo Arabija“. Jo nuomone, Klinton – korumpuota politikė, ją veda asmeninės ambicijos, ji – kovotoja už neoliberalųjį intervencionizmą, ir ji ketina įtraukti JAV į karą. 2016 metų vasarį Asandžas parašė straipsnį WikiLeaks‘o portalui, kuriame tvirtino, kad ponia Klinton netinka būti prezidente. Tačiau jis tikėjosi, kad ji laimės prezidento rinkimus.
„Tikriausiai prireiks nemažai metų, kad būtų išsiaiškinta, iki kokio laipsnio WikiLeaks paveikė rinkimų baigtį; Klinton kampanija nukentėjo ne tik nuo elektroninių laiškų nutekėjimo, bet ir nuo strateginių klaidų, savo kandidatės nepopuliarumo ir ilgo jos elektroninio pašto asmeninio serverio tikrinimo istorijos. Bet Asandžui virš galvos pakibo žymiai rimtesnis klausimas: kaip jis iš pat pradžių gavo tą medžiagą? Praėjus keliems mėnesiams po to, kai Amerikos žvalgybos tarnybos padarė išvadą, kad į Demokratų partijos institucijų elektroninį paštą koordinuotomis propagandinėmis pastangomis įsilaužė Rusijos vyriausybė, Asandžas to nepaliko ramybėje. Oficialų atsitikimo vertinimą jis pavertė – o tai, geriausiu atveju, pareiškimas, kad Asandžas panaudotas jam nežinant – Amerikos fiasco, aukštuomenės veidmainystės, demokratų, neomakartizmo ir netikrų naujienų isterijos simboliu, tuo pačiu kurstydamas fanatišką įniršį ir nepateisinamą nepasitikėjimą institucijomis“, – sakoma straipsnyje.
„Kokius artimus ryšius su Rusija užmezgė Asandžas, tai irgi vertinama įvairiai“, – rašo autorius. Jis primena, kad Asandžas per pokalbį su juo kažkaip piktinosi pernykščiu straipsniu The New York Times, pavadintu „Kaip Rusija išpeša naudos, kai Džulianas Asandžas atskleidžia Vakarų paslaptis“. „Asandžas palaikė tą straipsnį neteisingu ir net apgaulingu“, – praneša autorius.
Žurnalistas pastebi: „Tačiau kartais Asandžas bendraudavo su abejotinais žmonėmis. 2010 metais jį Elinghem-Hole (dvaras, kuriame Asandžas gyveno pakviestas savo šalininko, – red. past.) aplankė Israelis Šamiras, ginčytinos reputacijos ir ekstremistinių pažiūrų Rusijos pilietis“. „Kai kurie WikiLeaks‘o savanoriai laikė jį ekscentrišku palaižūnu, o kai kas įtarė, kad jis turi ryšių su Rusijos žvalgyba. Per vieną vizitą Asandžas, kuris pradėjo atsainiai žiūrėti į vertingą Valstybės departamento dokumentų archyvą (depešas, kurios atsidūrė WikiLeaks žinioje Čelsi Mening dėka, – red. past.), davė jam daugiau kaip 90 tūkst. necenzūruotų Amerikos diplomatų depešų Rusijos, buvusių sovietinio bloko šalių ir Izraelio temomis. Šamiras dalį medžiagų pardavė žurnalui, kuris buvo draugiškas Kremliui, o kitą dalį įteikė Aleksandrui Lukašenkai, autoritariniam Baltarusijos lyderiui, kuris pasinaudojo dokumentais, kad areštuotų opozicionierius (Šamiras tai neigia, įtikinėdamas, kad tai „pikti mano šmeižikų prasimanymai“)“, – sakoma straipsnyje.
WikiLeaks bendradarbiai apie tai sužinojo tada, kai į juos kreipėsi išsigandę baltarusių aktyvistai. Bendradarbiai ėmė nerimauti, kai kas norėjo atlikti tyrimą. „Džulianas viskam užkirto kelią, – prisimena vienas bendradarbis. – Jo požiūris buvo toks: paprasčiausiai jiems pasakykite, kad visa tai visiškai nepagrįsta, kad jis neturi depešų“.
Džulianas rašo: „Prieš keletą mėnesių Šamiras taip aprašė WikiLeaks, kalbėdamas su mano kolega: „Jeigu informacija teisinga, jeigu ji netaisyta, nesufabrikuota, tegul ją pateikia nors pats Nelabasis“. Nesunku įsivaizduoti, kad Kremlius, stebėdamas Asandžo konfliktą su JAV, matė, kad toks požiūris naudingas“.
„2012 metais, kai Asandžui buvo skirtas namų areštas ir jam labai reikėjo uždarbio, jis pradėjo rengti šnekamuosius šou su partneriais – RT, Rusijos valstybine informacijos transliacijų kompanija, kuri tarnauja Kremliaus propagandos interesams. Neseniai Asandžas man sakė, kad televizijos programa buvo priedanga jo bandymams gauti politinį prieglobstį. „Man tai buvo būdas imti interviu iš valstybių vadovų ir taip toliau, kreiptis į įvairiausias ambasadas“, – sakė jis. Kai aš paklausiau, kaip atsirado laida, jis man sakė, kad sumanymas kilo per pokalbį su draugu, bet jo pavardę paminėti atsisakė. Vėliau sužinojau, kad tai buvo Israelio Šamiro sūnus Johanesas Valstriomas (jis gyvena Švedijoje ir davė parodymus Asandžo naudai, kai buvo tiriamas numanomas išprievartavimas). Viena buvo matyti: RT investavo į laidą, bet, atrodo, nelaikė to sandorio normaliu verslu. Markas Štukė, laidos distributorės – kompanijos Journeyman Pictures – vyriausiasis valdytojas, man sakė, kad RT nesidomėjo savo dalių licencijavimu rinkose, kurių neaprėpia jos transliacijos“, – rašo autorius. „Jie nesigainiojo tų potencialių pajamų šaltinių, – sakė autorius. – Tai labai neįprasta. Bet tų tarpusavio santykių varomoji jėga buvo Džulianas“.
„Asandžas man sakė, kad kai jis vedė derybas dėl kontrakto, jis siekė laisvės redakcinėje politikoje. Jis paklausė RT vyriausiosios redaktorės Margaritos Simonian, ar galįs pakviesti į laidą Rusijos opozicijos lyderį Aleksandrą Navalną“, – praneša autorius. „Ji pasakė „Kremliui tai nepatiks, bet mums tai būtų gerai, nes tai pademonstruotų mūsų nepriklausomybę“, – prisimena jis. Žurnalistas perpasakoja Asandžą: „Paskui jis paklausė, ar galima pakviesti čečėnų teroristą, ir išgirdo kategorišką „ne“. Pasijuokdamas iš to prisiminimo, jis pasakė: „Štai tokia linija: aukštyn tiesiai iki čečėnų terorizmo“. Asandžas iš tiesų pakvietė Navalną, bet tas atsisakė. Navalno atstovas man sakė, kad jam buvo nepriimtini kokie nors kontaktai su RT, pareikšdamas: „Tas kanalas asocijuojasi su melo ir propagandos, taip pat ir apie daugelį opozicijos aktyvistų, sklaida“.
„Asandžui laida RT kanalu buvo palanki galimybė. Ji žadėjo jam tribūną jo pasisakymams ir, o tai gal dar svarbiau, kažką panašaus į teisėtą apsaugą – žurnalisto statusą. O Rusijos gyventojai gavo priėjimą prie tarptautinės įžymybės, kurios pažiūros jiems simpatiškos. Simonian kažkaip yra sakiusi, kad visaip stengiasi parinkti vedančiuosius, kurie „masto taip, kaip mes“, – sakoma straipsnyje.
Žurnalistas pabrėžia: kai 2010 metais jis susipažino su Asandžu, jo politinės pažiūros buvo libertarizmo, idėjų prieš isteblišmentą ir jo asmeninę pasaulėžiūrą, kratinys. „Vėliau jis, atrodo, priartėjo prie nuomonės, kad JAV, priešingai jų humanitarinei retorikai, pirmiausia veikia savo galios stiprinimo pasaulyje labui, panaudodamos ekonomines ir karines prievartos priemones. Čia jis pritaria Noamo Chomskio, kuriuo jis žavisi, pozicijai. Bet, skirtingai nuo Chomskio, kuris pavadino Kremlių „stambiu šių laikų istorijos nusikaltėliu“, jis linkęs laikyti Rusijos atsvara, dėl savo istorijos, geografinės padėties ir sąlyginės galios ji gali atmesti Vašingtono politiką“, – sakoma straipsnyje.
Asandžo laida per RT kanalą užsidarė, bet jis vis dar rodosi tos televizijos kompanijos eteryje, pažymi autorius.
„Šį pavasarį Džordžas Gitosas (australų dailininkas ir kino režisierius, – red. past.) atkreipė dėmesį į kalbą apie pilietinį karą Sirijoje, kurią pasakė Rusijos įgaliotasis atstovas JTO; po to kai amerikiečiai per klaidą subombardavo Sirijos pajėgas, įgaliotasis ambasadorius taręs žodį pavaizdavo klaidą kaip sakmę apie amerikiečių puikybę, apsiskaičiavimus ir neištikimybę. Gitosas man sakė, kad Asandžas buvo sujaudintas“, – sakoma straipsnyje. Autorius praneša: „Asandžas menkino savo reakciją, bet man sakė: „Rusai turi požiūrį į globalinę politiką, ir jie jį išsako nesivaržydami, ir gerai, kad jie jį išsako. Tikriausiai Rusija pagaliau pagalvojo: „Mes nieko negalime pasakyti, todėl mes galime sakyti tiesą. Dabar nėra ko prarasti. Nėra reputacijos, kurią galima sugadinti, nėra santykių, kuriuos galima nutraukti. Taigi, jie iškraipo ką nors, kas susiję su Ukraina ir jų artimiausiomis apylinkėmis, bet kai kalba plačiau, jie gali laisvai sakyti tai, kas, mano nuomone, vis tiktai gana teisinga“.
2015 metais Asandžas paviešino pusę milijono depešų iš Saudo Arabijos URM archyvo, primena autorius. „Ko gero, svarbiau už pačius dokumentus buvo tai, kam buvo priskirtas tas nutekinimas. Regis, tai buvo pirmas atvejis, kai valstybė pasinaudojo WikiLeaks‘u duomenų bazei publikuoti. Atsakomybę už informacijos gavimą prisiėmė organizacija „Jemeno kiberarmija“, o dalį medžiagos išspausdinęs WikiSaudiLeaks portalas tvirtino, kad didžiąją daugumą medžiagos perdavė Asandžui. Kibernetinio saugumo reikalų analitikai mano, kad organizacija ir portalas buvo fiktyvūs. Vyrauja nuomonė, jog juos sukūrė Iranas, kad susilpnintų savo priešininką, bet tokiam požiūriui pritaria ne visi. Vienas su įkalčių analize susipažinęs ekspertas man sakė, kad keletas požymių rodo Rusiją“, – sakoma straipsnyje.
Autorius grįžta prie įsilaužimo į Amerikos diplomatų susirašinėjimą istorijos. „Manau, tvirtinimai, jog rusai įsilaužė į DNC (Demokratų Nacionalinis komitetas), kad sustiprintų Donaldo Trumpo šansus laimėti, – tai chuliganizmas, – sakė jam Asandžas. – Nes apskritai, jeigu pažvelgsime į chronologiją, tvirtinama, kad pirmą kartą įsilaužta 2015 metais“. Asandžas pridūrė, kad pastebimos institucijos dažnai atakuojamos hakerių: „Į pagrindines partijas likusiame pasaulyje įsilaužia JAV vyriausybė. Tad galima tikėtis, kad kinai, Izraelis, Prancūzija, Rusija, gal Indija įsilaužė į keletą JAV politinių institucijų – nes tai daro visi. Bet tai negalėjo būti kažkoks rusų planas įsilaužti į DNC tam, kad padėtų Trumpo išrinkimui, nes tuo metu Trumpas net nebuvo pastebimas“.
Žurnalistas ketino paklausti, ar negalėjo toks planas susiformuoti palaipsniui, bet Asandžas jį pertraukė: „To jie netvirtina! Tvirtinimas absurdiškas, tiesiog visiškas absurdas!“
Žurnalistas pastebi, kad Asandžas kažkiek teisus: „Į DNC 2015 metais įsilaužė organizacija Cozy Bear, kurią, kaip įtaria kibernetinio saugumo reikalų analitikai, kontroliuoja Rusijos FSB“. Asandžas teisus, kad įsilaužta buvo prieš Trumpo paskelbimą kandidatu. Bet bėda su Asandžo argumentu tokia, kad Vašingtone ir JAV žvalgybos tarnybose niekas ir netvirtina, jog įsibrovimas 2015 metais susijęs su parama Trumpo kandidatūrai, sako autorius.
Žurnalistas tęsia: „Atrodo, kad Rusijos vyriausybė įsibrovė į DNC tinklą ne kartą, antrasis įsilaužimas prasidėjo 2016 metais. Neaišku, kas konkrečiai pastūmėjo į tai, bet tai atsitiko įtampos eskalacijos Rusijos ir Amerikos santykiuose laikotarpiu. Sausį vienas JAV Finansų ministerijos bendradarbis pavadino Vladimirą Putiną „korumpuotu“. Po kelių savaičių žurnalistai, dirbę su „mega nutekėjimais“, pramintais „Panamos dokumentais“ (tai 11 mln. dokumentų, kurie atskleidžia, kaip pasaulio elitas slepia savo pinigus), kreipėsi į Kremlių, norėdami pasiklausti apie dokumentus, kėlusius mintį, kad Putino artimiausios aplinkos žmonės pervedė į ofšorines sąskaitas iki 2 mlrd. dolerių. Kremlius, visai jam netipiškai, padarė pareiškimą iki publikacijos, pareikšdamas, kad į „šleikščius“ reporterių užklausimus neatsakinės ir kad Rusija „Panamos dokumentus“ vertina kaip „informacinę ataką“.
„Kremlius pavaizdavo tą nutekinimą kaip smūgį asmenims ir bandymą sužlugdyti parlamento rinkimus Rusijoje. Andrejus Soldatovas ir Irina Borogan rengiamame spaudai naujame savo knygos „Raudonas voratinklis“ („Red Web“) leidinyje apie rusišką internetą įrodo, kad sprendimas suduoti smūgį prezidento rinkimams JAV informaciniu karu, tikriausiai, atsirado per viršūnių pasitarimą, kurį Putinas surengė kitą dieną“, – rašo autorius. „Tai linija, kurios negalima peržengti, tai linija skiria Putino šeimą ir artimiausius draugus“, – sakė Soldatovas interviu autoriui.
„Organizacijos, kurios, matyt, buvo priedanga Rusijos karinei žvalgybai, po keturių dienų pradėjo registruoti hakerių gaunamos informacijos publikavimui skirtų tinklalapių domenų pavadinimus: iš pradžių Electionleaks, o paskui bendresnio pavadinimo tinklapį su hostingu (palaikymu) Rumunijos kaimelyje. Tuo metu hakerių grupuotė, praminta Fancy Bear (kibernetinio saugumo reikalų analitikų nuomone, ją taip pat kontroliuoja Rusijos karinė žvalgyba), pradėjo sukčiavimo atakas prieš Amerikos politinius veikėjus“, – sakoma straipsnyje.
Autoriai pabrėžia: DCLeaks tinklapis pradėjo dirbti praėjus dviem dienoms po to, kai 2016 metų birželio 6 dieną Klinton tapo numanoma Demokratų partijos kandidate į prezidentus, o Electionleaks taip ir nebuvo panaudotas. DCLeaks laikė save WikiLeaks palikuone ir tvirtino esanti sukurta Amerikos haktivistų.
Žurnalistas tvirtina, kad, prasidėjus Fancy Bear operacijai, DNC pastebėjo hakerių buvimą ir pasamdė kibernetinio saugumo firmą CrowdStrike. „DNC apie įsilaužimą žinojo tik tuzinas žmonių, jie stengėsi tą temą aptarinėti slapstydamiesi, atsijungę, kad hakeriai nesužinotų esą pastebėti“, – sakoma straipsnyje. Birželio 10-ąją specialistai atjungė DNC tinklą nuo interneto, o birželio 12, išvalę iš kompiuterių kenksmingą programinį aprūpinimą, pajungė iš naujo.
„Įsilaužimo faktas vis dar tebebuvo griežta paslaptis CrowdStrike ir partijos štabo būstinėje. Slaptumo niuansas svarbus, nes tą pačią dieną interviu britų spaudai Asandžas leido suprasti žinąs, kad Demokratų partijos veikėjai nebekontroliuoja savo elektroninio pašto. „WikiLeaks laukia labai gausūs metai, – paaiškino jis. – Prie mūsų artėja nutekinimai, susiję su Hilari Klinton, ir tai šaunu“. Atrodo, jis gavo srautą hakerių išgautų medžiagų, kažkokiu momentu tarp gegužės 25 (tai paskutinių WikiLeaks išspausdintų laiškų data) ir birželio 12. Tuo pačiu laikotarpiu buvo paleistas DCLeaks tinklapis, o Donaldas Trumpas-jaunesnysis Trumpo bokšte susitiko su teisininke iš Rusijos, kuri kreipėsi į Trumpo rinkimų štabą, siūlydama kompromituojančios medžiagos apie Klinton“, – rašo autorius.
„Birželio 14 dieną The Washington Post išspausdino straipsnį apie įsilaužimą į DNC, kuriame pažymėta: CrowdStrike padarė išvadą, kad kalta Rusija“, – rašo autorius. Po dienos internete pasirodė figūra, kuri pasivadino Guccifer 2.0 ir tvirtino, kad įsibrovė į DNC viena, o Rusija niekuo dėta. Savo naujai sukurtame tinklaraštyje Guccifer 2.0 parašė: „Pagrindinę dalį popierių, tūkstančius failų ir laiškų, aš perdaviau WikiLeaks‘ui“.
Ir iš tiesų, WikiLeaks adresu atėjo 20 tūkst. elektroninių laiškų, pavogtų iš DNC, ir Asandžas pirmiausia susirūpino patikrinti, ar jie tikri. Liepos 22-ąją jis išspausdino juos WikiLeaks tinklapyje.
Netrukus išaiškėjo, kad Guccifer 2.0 kelia problemų Asandžui. „Birželį kibernetinio saugumo analitikai surinko argumentų, rodančių, kad tai rusų pakištas asmuo, o demokratai garsiai rėkavo apie tas išvadas“, – rašė autorius.
Asandžas sugalvojo, kad reikia kažkokios medžiagos atsvarai. „Jis paragino gauti jam Trumpo mokesčių deklaracijas ir, kaip jis man sakė, ieškojo „tamsiame internete“ patikimos hakerių išgautos medžiagos, liečiančios Trumpą ir Rusiją“, – praneša autorius.
O „Viešuose pareiškimuose Asandžas išbandė keletą variantų. Jis įtikinėjo, kad tik jis žinąs, kas yra šaltinis. Jis darė užuominą, kad DCLeaks ir Guccifer 2.0 greičiausiai yra ne tie, kuo apsimeta, kad tai įmantraus gal hakerių organizuoto pasitarnaujant Ukrainos valstybei dvigubo žaidimo išraiška („Jie labai panašūs į rusus, bet kai kuriais atžvilgiais atrodo dideli, net per dideli diletantai“). Jis taip pat propagavo teoriją, kad Guccifer 2.0 – tai tas, kuo atrodo, yra Rytų Europos hakerių organizacija“, – rašo autorius. O ką galvoja Asandžas apie JAV žvalgybos tarnybų išvadas, kad už Gucifer 2.0 ir DCLeaks slypėjo Rusijos karinė žvalgyba? Autoriui jis sakė: „Visa tai visiškai neįtikėtina“.
Jis taip pat tvirtino, kad visi bandymai susieti WikiLeaks su Guccifer 2.0 – šmeižtas, bandymas sutapimą paversti suokalbiu. „Skirtingai nuo Guccifer 2.0 išspausdintų dokumentų, nė viename WikiLeaks išklotame laiške iš rinkiminio štabo nebuvo „rusų metaduomenų“ pėdsakų, vadinasi, sakė Asandžas, visi ryšiai, kuriuos galima aptikti tarp tos figūros ir Rusijos, jo paties darbo neliečia“, – perpasakoja autorius. WikiLeaks‘o, Berni Sanderso ir Trumpo šalininkai tą argumentą palaikė įtikimu.
Rugsėjo 13 ir rugsėjo 14 Guccifer 2.0 ir DCLeaks atnaujino potencialiai skandalingų dokumentų (DNC informacijos, buvusio valstybės sekretoriaus Kolino Pauelo ir Hilari Klinton padėjėjų elektroninių laiškų) publikavimą.
Tuo tarpu Asandžas rengė publikavimui laiškus, pagrobtus iš Klinton rinkiminio štabo vadovo Džono Podestos elektroninio pašto dėžutės.
Autorius tvirtina: „Asandžo prieštaravimai, kad jo publikacijos visiškai nesusijusios su Rusija, nepagrįsti“.
Antai, liepos pradžioje Guccifer 2.0 vienam žurnalistui sakė, kad WikiLeaks „stengiasi išlošti laiko“. Autorius komentuoja: „Viešų požymių tam nebuvo, bet pažvelgus iš vidaus aiškiai matyti, kad WikiLeaks perkrautas darbo“.
Autorius taip pat tvirtina: 2016 metų birželį Guccifer 2.00 „atrodo, davė erdvės Asandžui, susilaikydamas nuo publikavimo viso to, ką tas turėjo“.
„Podestos elektroniniai laiškai tik sustiprina įspūdį, kad tarp WikiLeaks ir Rusijos buvo ryšys“, – pridūrė jis.
Sausį JAV Nacionalinės žvalgybos direktoriaus kanceliarija išplatino pranešimą apie rusų hakerių atakas ir rinkimus JAV. Autorius primena, kad pranešime sakoma, jog Rusijos karinė žvalgyba pateikė DNC ir Podestos elektroninį paštą WikiLeaks tinklaraščiui per kažkokią „trečią šalį“.
„Tą padarė tarpininkas, ir tai, suprantama, leido Asandžui įtikinamai neigti ryšio faktą“, – pastebėjo interviu autoriui buvęs Nacionalinės žvalgybos direktorius Džeimsas Kleperis.
Kadaise Asandžas, paklaustas, ką darytų, jei sužinotų, kad žvalgybos tarnybos išnaudoja WikiLeaks kaip „informacijos skalbyklą“ informaciniame kare, atsakė: „Jeigu informacija teisinga, mums tas pats iš kur ji gaunama. Tegul žmonės kaunasi tiesos pagalba, o kai lavonus surinks, visur voliosis „kulkos iš tiesos“.
Autoriaus nuomone, tokie tvirtinimai turi priversti visus WikiLeaks šalininkus suklusti: „Viena – priešintis galingoms jėgoms, visai kas kita – talkinti konfliktams tarp galingų jėgų“.
Tuo metu, kai prezidentas Donaldas Trampas (Trumpas) viešai kaip ir anksčiau gina Vladimirą Putiną, Amerikos politikai pagaliau suprato, kad Rusija kišasi į demokratinį procesą JAV, ir investuoja milijonus į kontrpropagandą, nukreiptą į rusiškąją propagandą.
Apie tai rašo Timas Makas straipsnyje „JAV rengiasi informaciniam karui su Rusija“, išspausdintame leidinio The Daily Beast portale. Prezidentas Trumpas ir toliau viešai reiškia simpatiją Vladimirui Putinui. Bet užkulisiuose Jungtinės Valstijos slapta rengiasi informaciniam karui prieš Rusiją.
Per 2016 metų prezidento kampaniją visuomenė sužinojo, kad informacija yra kaip ginklas ir ji neįtikėtinai efektyvi, jei naudojama teisingai. Pasitelkdama į pagalbą WikiLeaks, RT ir Sputnik, Rusijos vyriausybė bandė pasėti nesantaiką tarp amerikiečių, sakoma nesename JAV žvalgybos pranešime. Tai šiek tiek pasisekė, sustiprinus visuomenės skepticizmą Amerikos institucijų bei spaudos atžvilgiu ir sužlugdžius Hilari Klinton kampaniją.
„Rusija stengiasi sukelti chaosą visuomenėje, iškelti klausimus, ką galima laikyti patikimu, ir sužadinti nepasitikėjimą institucijomis“, – sakė Jungtinio Amerikos baltų nacionalinio komiteto direktorius Karlas Altau, kuris pasisako prieš Rusijos dezinformaciją. „Tai nacionalinė grėsmė. Tai turi žinoti atsakingi piliečiai“.
Rusijos kišimasis į demokratinius procesus JAV užgriuvo daugelį Amerikos politikų, kai jie snaudė, sako stebėtojai. Bet žvalgybos išvados iki ir po Trumpo rinkimų juos pažadino. „Tam neskyrėme daug dėmesio, iki atsitikimo su Hilari Klinton (kurios prezidentinė kampanija buvo apversta nuo kojų ant galvos dėl įsilaužimo ir paskelbus laiškus iš jos elektroninio pašto) praeitą vasarą“, – sakė Europos politikos analizės centro, geriausio centro, užsiimančio Rusijos informaciniu karu, vyresnysis mokslinis bendradarbis Donaldas Džensenas. „Jeigu praeitą vasarą jūs būtumėte paklausę senatorių bei įstatymų leidėjų, ar tai problema, jie būtų atsakę „ne“… Žmonės vaikosi vieni kitus (žaidžia „pasivyk“)“.
Be didelio triukšmo, pamažu pradedama vytis. Jungtinių Valstijų vyriausybė leidžia dešimtis milijonų dolerių kovai su Vladimiro Putino ir kitų valstybinių subjektų propaganda. Tokį sprendimą priėmė Kongresas metiniame gynybos politikos įstatymo tūkstančio puslapių projekte.
Visiškai nieko konkretaus ir naujoje kontrapropagandos koncepcijoje, nežinia, kaip ją formuoti valdant Trumpui, ar administracija naudos propagandos priemones protingai ir teisėtais tikslais. Vieša Trumpo simpatija Putinui verčia tuo abejoti. Ir naujovė kelia dar vieną klausimą: ar tai gera idėja duoti prezidentui dar vieną propagandos instrumentą? Kaip taisyklė, Kongreso atsakymas Amerikos priešams įgyja sankcijų formą – spaudimas nutaikytas į priešo ekonominę sveikatą. Pasipriešinimas propagandai ir informaciniam karui abstraktesnis ir sudėtingesnis, ir dažnai slaptas.
Bet dvipartinė iniciatyva, vadovaujant senatoriui respublikonui Robui Portmanui ir senatoriui demokratui Krisui Merfiui, patvirtino kovai su valstybinių žaidėjų propaganda 160 mln. dolerių išmoką per dvejus metus per mažai žinomą tarpžinybinį biurą Valstybės departamente, kuris vadinasi Global Engagement Center (GEC, Globalinis sąveikos centras). Abiejų partijų paremtas Sankcijų Rusijai įstatymas, kurį praeitą mėnesį pateikė senatoriai Benas Kardinomas ir Džonas Makeinas, dar labiau išplės paramą ir paskirs dar 100 mln. dolerių GEC bei kitiems, kad paremtų objektyvią rusų žurnalistiką, pasipriešintų „suklastotoms naujienoms“ ir paremtų informacinio karo padarinių tyrimus.
Operacija, kurią tarpžinybinis biuras pradės dar šiemet, bus pirmasis centralizuotas atsakomasis smūgis rusams nuo praėjusio šimtmečio dešimtojo dešimtmečio, kai šaltasis karas, atrodė, paliko tokią kontrapropagandą praeityje. GEC atseks užsienio propagandos kampanijas, analizuos taktiką, ir priešinsis joms įvairiomis subsidijomis teikiamomis užsienio žurnalistams, pilietinėms organizacijoms ir privačioms kompanijoms.
„Tiesioginiu pasipriešinimu apgaulingoms istorijoms ir išplėtus vietinės žiniasklaidos ir nekomercinių organizacijų galimybes ginantis nuo išorinių manipuliacijų, tas įstatymas padės paremti mūsų sąjungininkus ir interesus šiame vis nestabilesniame pasaulyje“, – sakė Portmanas leidiniui The Daily Beast. Subsidijos bus atiduotos nepriklausomoms organizacijoms, pavyzdžiui, vebsaitams, tokiems kaip Bellingcat ir StopFake.org, kurie užtikrina priėjimą prie patikimos informacijos ir veikia prieš melagingas Rusijos istorijas apie Ukrainą.
„Mes negalime atsakinėti į valstybinę propagandą dar didesniu kiekiu valstybinės propagandos. Teisingas atsakymas – išnaudoti pagrindinį pranašumą, kurį iki šiol turi Vakarų bendruomenės prieš autoritarinius režimus: iš tikrųjų stiprią, pliuralistinę pilietinę visuomenę“, – aiškino Atlanto tarybos Eurazijos centro direktoriaus pavaduotoja Alina Poliakova, viena iš pirmųjų GEC įstatymo šalininkių. Globalinės sąveikos centras iš pradžių buvo įsteigtas prie Barako Obamos kovai su Islamo valstybės propaganda, bet Portmano–Merfio priemonė išplėtė jo veikimo sferą, kad nukreiptų jį prieš valstybinių subjektų propagandą, pirmiausia prieš Rusiją. Tos priemonės dėka taip pat buvo padidintas finansavimas – 16 kartų. Iš pradžių GEC gavo tik 5 mln. dolerių per metus operacijoms vykdyti, praneša Merfio biuras.
Ir vis dėlto informacinis karas lieka kaip kautynių laukas, kuriame rusai turi žymiai daugiau patirties. Koncepcija – tai 2013 metais deklaracijose pristatytos Rusijos karinės doktrinos formali idėja. Putinas savo žodžius sutvirtina veiksmais: Poliakovos vertinimu, Rusija skiria mažiausiai 400 mln. dolerių per metus informaciniam karui Jungtinėse Valstijose. „Rusija turi gerai apgalvotą, sudėtingą informavimo sistemą, kuri stengiasi paveikti įvykių nušvietimą ir politiką Vakarų šalyse…“, – sakė ji. Skirtingai nei šaltojo karo laikais, dabar Putinui nereikia prastumti komunizmo sovietiniu stiliumi: jis paprasčiausiai turi susprogdinti Amerikos demokratiją. „Rusijai nebereikia parduoti ideologijos, jai paprasčiausiai tereikia išnaudoti susiskaldymą Vakaruose ir Vakarų nepasitikėjimą savo vertybėmis ir tuo, kas tikra, o kas ne“, – sakė Džensenas. „Vakarai per daug pasitiki savimi, turint omeny keliamą pavojų“.
Kita vertus, Jungtinės Valstijos didele dalimi nusišalino nuo antirusiško informacinio karo, uždariusios JAV Informacijos agentūrą 1999 metais. Kontrapropagandai skirti ištekliai pastaraisiais metais buvo nukreipti veiklai prieš džihadistų, o ne rusų propagandą, – ir jų veiksmingumas buvo gana abejotinas. Globalinės sąveikos centras, pagal originalų Obamos administracijos sumanymą, turėjo susitelkti į potencialius ekstremistus ir pranešimų prieš ISIS (Islamo valstybę) platinimą. Bet ir ISIS turėjo pranašumą prieš Vakarų kampaniją: Jungtinės Valstijos ir jų sąjungininkės nesugebėjo susitarti dėl pranešimų prieš ISIS.
Viename iš tokių pranešimų panaudotas teroristų siautėjimo vaizdo įrašas – nukryžiuoti kūnai ir tarp jų nupjautos galvos. Įrašas buvo sukritikuotas kai kurių ekspertų, kurie jį pavadino gėdingu ir gal net naudingu priešininkams. Iniciatyvos atrodė banalios, kad ir kaip stengėsi patys kūrybingiausi Holivudo talentai. Amerikos valdininkai priėjo išvadą, kad ISIS labiau sekasi platinti savo pranešimus, negu JAV kovoti su jais. Neapgalvotos arba blogai organizuotos buvo ir kitos amerikiečių pastangos informaciniame kare, tokios kaip 24 mln. dolerių išlaidos lėktuvui virš Kubos, transliavusiam Amerikos televizijos programas, kurias čia pat užblokavo Kubos vyriausybė.
Ties dešimtmečio riba Jungtinės Valstijos pabandė naudoti prieigą prie Interneto ir socialinius tinklus, kad išplėstų disidentų ir kovotojų už demokratiją galimybes, taip pat ir Rusijoje. Tų pastangų tokiuose socialiniuose tinkluose, kaip Twitter ir Facebook, efektas buvo priešingas, nes Putinas palaikė tuos instrumentus JAV pagalba jam nuversti – ir dabar naudoja tuos pačius tinklus klastotėms ar prorusiškoms naujienoms skleisti. Ir vis dėlto, Rusijos agresyvumas ir efektyvumas tame fronte, derinyje su amerikietišku delsimu, atkreipė JAV žvalgybos dėmesį.
Per vieną iš savo paskutiniųjų klausymų ant Kapitolijaus kalvos išeinantis nacionalinės žvalgybos direktorius Džeimsas Kleperis pasiūlė atkurti JAV Informacijos agentūrą, siekiant priešintis dezinformacijai. Toji idėja privertė sukrusti abiejų partijų įstatymų leidėjus. Senatorius demokratas Krisas Kunsas ir senatorius respublikonas Todas Jangas kalbėjo apie kovą su Rusijos propaganda per klausymus tvirtinant Rekso Tilersono kandidatūrą į valstybės sekretoriaus postą. „Mūsų priešai naudoja užsienio propagandą ir dezinformaciją prieš mus ir mūsų sąjungininkus, o iki šiol JAV vyriausybė poste miegojo. Mes turime delegitimuoti suklastotas naujienas, ateinančias iš Rusijos, Kinijos ir kitų šalių, ir plėsti priėjimą prie faktinės informacijos“, – sakė Portmanas leidiniui The Daily Beast.
„Mes turime pasiekti, kad įstatymai būtų vykdomi, ir sureguliuoti naujojo centro darbą, kad padėtume priešintis plačiai ir destabilizuojančiai užsienio propagandai bei dezinformacijos sklaidos operacijoms, kurias vykdo prieš mus mūsų priešai užsienyje“.
Šiaip ar taip, Trumpas žino, kokios galingos naujos priemonės, tokios kaip socialiniai ryšiai, skleidžiant kontrapranešimus, – pasekmės siekia toli. Kaip pasakytų prezidento draugas ir nelemtai išgarsėjęs sąmokslo teorijų šalininkas Aleksas Džonsas, kariaujama dėl mūsų protų.
Atradimas, kad Rusijos specialiosios tarnybos įsilaužė į Hilari Klinton prezidentinio štabo kompiuterines sistemas bandant susilpninti jos pozicijas rinkimuose Donaldo Trampo naudai, gali pasirodyti konspirologine teorija. Bet neskubėkime į šią žinią žiūrėti skeptiškai.
Taip leidinyje „Politico“ rašo Estijos parlamento narys Eerik Niiles Kross.
Kodėl svarbi šio Estijos parlamentaro nuomonė? Jis – buvęs Estijos žvalgybos vadovas. Taigi buvęs Estijos slaptųjų tarnybų vadovas mano, kad tikra tiesa yra žymiai pavojingesnė. Rusijos veiksmai – ne slapto suokalbio dalis, bet atvirai paskelbta doktrina, bylojanti apie sovietinio stiliaus politinio karo atgimimą. Šio karo metu specialiosios tarnybos siekia sustiprinti skilimą savo priešų tarpe, susilpninti Vakarų frontą, skatinant nuomonių išsiskyrimą ir kitamintiškumą visur, kur tik yra galimybė.
„Šaltojo karo laikų politinė kova sugrįžo atnaujintu pavidalu, pavojingesniais ir šiuolaikiškesniais instrumentais, įskaitant galingą valstybinę imperiją, kalbančią vakarietiškomis kalbomis, naudojančią chakerius – programišius, slaptuosius seklius, agentus, sumaniai pasinaudojančią naudingais idiotais, tėvynainių grupėmis ir internetinių trolių ordomis“, – tvirtina autorius.
Internetinių įsilaužimų taikiniu buvo ne tik H.Klinton. Maskva nėra itin suinteresuota palaikyti D.Trampą (kokiu mielai naudingu idiotu jis beūtų). Rusai nusitaikė į patį demokratinį amerikietiškos visuomenės audinį ir vakarietiškų liberalių vertybių visumą. Tokia Eerik – Niiles Kross nuomonė.
„Rusija faktiškai išnaudoja mūsų demokratijos ir mūsų sistemos įstatymų viršenybę prieš mus pačius. Šis metodas veikia kaip kompiuterinis virusas, – teigiama straipsnyje. – Jie įmeta melo, šmeižto, padirbinėjimų, neteisėtai gautų asmeninio pokalbio įrašų, tiksliau tariant, bet kokią kompromato formą į mūsų spaudą, rungtyniaujančią dėl reitingų ir reklaminio pelno, o tada mes patys pradedame ardyti ir griauti save – iš vidaus.“
„Šitie didelį efektą turintys bandymai, siekiant išprovokuoti politinius neramumus, – tęsia E.N.Kross, – sujungia dvi bendras gijas. Pirmiausia, jie smogia Vakarų šalims ir lyderiams, siekiant sukurti nesutarimus jų viduje ir tarp jų pačių. Antra, Vakarai delsia apginti šitų destrukcinių veiksmų aukas ir nubausti kaltuosius. Ir už viso to dažniausiai stovi per daug nesislapstydama Rusija“. Tokia buvusio Estijos žvalgybos vadovo nuomonė.
„Po dviejų Rusijos sukeltų karų prieš šalis, kurios tikisi tapti Vakarų dalimi, vakariečiai bando žengti pirmus atsargius žingsnius, siekiant sulaikyti Rusijos agresiją. Bet sulaikymo neužtenka, ir dabar mes matome, kodėl neužtenka: putiniškas karas greitai smogė į amerikietiškos demokratijos centrą. Jungtinėms Valstijoms pasisekė būti labai toli nuo rusiškojo fronto. Tačiau informacinis karas neturi geografinių ribų, taigi Amerika irgi įtraukta į šį karą. Labai rimtai įtraukta.
Todėl galima drąsiai sakyti: „Amerika, sveika, atvykusi į karą“, – reziumuoja E.N.Kross.
Kad šiandieninė Rusijos spauda apie Baltijos valstybes skelbia daug melo, prasimanymų, dezinformacijos, – suvokiame. Kad dabartinė Rusijos žiniasklaida mūsų nemėgsta, kad ji priešiška, – nė neabejojame.
Tačiau ar mums užtenka tik tiek žinoti apie dabartinius Rusijos žiniasklaidos tendencingumus? Ar nėra pavojinga beveik nieko konkrečiai nežinoti, kaip mus traktuoja šiuo metu agresyviai nusiteikusi galinga kaimynė?
Mūsų žinios apie Vladimiro Putino valdomos Rusijos erdvėje formuojamą Lietuvos, Latvijos ir Estijos įvaizdį – vis tik per daug abstrakčios, paviršutiniškos, kad galėtume ramia sąžine pasakyti: „tiek, kiek mes žinome, mums užtenka“. Juk jei mūsų būtų paprašyta papasakoti, kas meluoja, kaip meluoja, kodėl meluojama būtent taip, o ne kitaip, vargu ar sugebėtume pateikti konkrečių pavyzdžių, faktų, skaičių.
Janio Sartso, NATO pažangios patirties strateginių komunikacijų srityje Centro (Ryga) direktoriaus nuomone, potencialus Rusijos įsiveržimas į Latviją yra nelogiškas, pabrėžia The Observer žurnalistas Danielis Bofis.
Ir vis dėlto Sartsas pabrėžia: „Tai anaiptol nėra neįmanoma“.
2014-ųjų liepos 17 dieną virš rytų Ukrainos numušto „Malaysia Airlines“ lėktuvo „Boing-777“ istoriją narpliojančios tarptautinės grupės vadovas olandų prokuroras Fredas Westerberkė kovo pradžioje paskelbė, jog artimiausiu metu tyrėjai paskelbs tikslią vietą, iš kur buvo paleista keleivinį lainerį sunaikinusi raketa, mat papildomos informacijos gauta ir iš Jungtinių Valstijų.
Apie tai prokuroras informavo po susitikimo su 298 žuvusių keleivių artimaisiais. Nyderlandų tyrėjai dar praėjusį spalį pranešė, jog lėktuvas numuštas raketa „žemė-oras“, paleistos dar Sovietų Sąjungos laikais pagaminto zenitinio-raketinio komplekso „Buk“.
Neseniai prie Vinco Kudirkos paminklo susirinko nedidelė grupelė pensininkų. Tarsi visiškai aišku, ko susirinko: nori valdžiai, kuri čia pat, už paminklo, pasakyti, kad skursta, kad reikia ne tik grąžinti, kas iš jų atimta, bet ir padidinti pensijas, nes Seimo nariai ir teisėjai tai juk pasididino savo algas ir t.t.
Nustebau, kad pensininkų atėjo labai nedaug, o filmuotojų – labai daug. Tik kalbina, atkišę mikrofonus, tik fiksuoja ateities kartoms gyvenimo išvargintus vyrus ir moteris. O kai jie ėjo Gedimino prospektu link Seimo, priekyje nešė ilgą užrašą: „Lietuvos pensininkų partija“.
Gera žinia: nuo Naujųjų metų Lietuva turės Nacionalinio kibernetinio saugumo centrą.
Preliminariais duomenimis, ten plušės 25 specialistai, o metinis įstaigos biudžetas užtektinai įspūdingas – apie 3 milijonus litų.
Tik ar ši institucija netaps dar viena biurokratine institucija, gebančia vien išvardinti prieš Lietuvą kariaujamo propagandinio – informacinio karo aspektus?
Atvirai kalbant, nusibodo klausytis teorinių samprotavimų, kaip Rusija prieš Baltijos valstybes kariauja informacinius – propagandinius karus. Rusijos klastas teoriškai galėtume apibūdinti net prikelti vidury nakties.
Lietuvoje tebemadinga privataus kaltinimo tvarka kelti baudžiamąsias bylas visiems, parašiusiems bent kiek aštresnį straipsnį ar komentarą.
O kol galioja civilizuotoms valstybėms nepriimtina nuostata viešą žodį analizuoti į pagalbą pasitelkiant būtent baudžiamojo kodekso straipsnius, noriu prisiminti nutikimą, kuris, mano supratimu, byloja, jog vieša kritika ir viešai išguldytos nepalankios versijos, – ne pats skaudžiausias ir ne pats pavojingiausias reiškinys.
Tai nutiko maždaug prieš 15-a metų, kai redagavau karinį priedą „Vardan Lietuvos“. Kadangi karinį priedą finansiškai rėmė tuometinė Lietuvos Krašto apsaugos ministerijos vadovybė, kartais tekdavo važiuoti ne tik į poligonus, bet ir į oficialius priėmimus.
Slaptai.lt į lietuvių kalbą išvertė internetiniame portale ru.krymr.com paskelbtą Olego Panfilovo publikaciją „Apie putinišką sovietišką Rusiją: „Labiausiai skaitanti nacija“ pasirodo esanti didžiausia melagė“. Įdomi, aktuali, aštri. Verta dėmesio..
Beje, mūsų skaitytojams Olego Panfilovo pavardė žinoma. Su Olegu Panfilovu susipažinome 2011-aisiais Vilniuje, tarptautinėje ESBO konferencijoje, kurioje gvildentos žurnalistų saugumo problemos. Rašytojas, mokslininkas, analitikas Olegas Panfilovas anuomet mielai sutiko atsakyti į keletą portalo Slaptai.lt klausimų. Tie, kurie neskaitė mūsų interviu su Olegu Panfilovu “Rusiškų televizijų žiūrėjimas kenkia sveikatai”, jį pridedame. Dar 2011-ųjų vasarą skelbtą publikaciją rasite po šiuo Olego Panfilovo straipsniu.
Lietuviškasis referendumas dėl žemės pardavimo – nepardavimo užsieniečiams patyrė fiasko. Kuo šis pralaimėjimas naudingas Lietuvai? Jis skaudžiai pamokė populistus, troškusius valstybę įvelti į beprasmių, nereikalingų ir net pavojingų referendumų maratoną.
Dabar jau akivaizdu, kad į Lietuvos istorijos puslapius ši daugiausia tautininkų proteguota akcija pateks kaip toji, kuri sulaukė rekordiškai menko piliečių aktyvumo. Balsuoti atėjo vos 14,97 proc. žmonių, nors prie balsadėžių, sėkmės atveju, susirinkti turėjo mažų mažiausiai 50,01 proc. rinkėjų. Tik tada referendumas būtų laikomas įvykusiu.
Ar žiūrėjote per „Lietuvos ryto“ televiziją transliuotą Rūtos Janutienės laidą „Nuoga tiesa“, kurioje ginčytasi, naudingi ar žalingi skiepai?
Ironiška, bet tokių laidų pavadinimuose neturėtų būti žodžio „tiesa“. Daug triukšmo, emocijų, o laidai pasibaigus lieka bejėgiškumo ir beviltiškumo jausmas. Į svarbiausią klausimą, verta ar neverta skiepyti mažylius, – juk įtikinamai neatsakyta.
Sveikatos apsaugos ministras Vytenis Andriukaitis pateikia argumentus, patvirtinančius skiepų naudą, jo oponentai kalba apie vaistininkų finansinius interesus ir injekcijų žalą. Ir vieni, ir kiti savo poziciją grindžia tarsi konkrečiais, nepaneigiamais faktais, tarsi logiškai samprotauja, lygina, pagalbon pasitelkia senelių, tėvų patirtį…
Laikraštis Vedomosti pranešė, kad prezidentas Vladimiras Putinas balandžio mėnesį pasirašė įsaką dėl Rusijos žurnalistų apdovanojimą už „objektyvumą“ nušviečiant įvykius Kryme.
„Tai apdovanojimas žurnalistikos srityje, „kur apie save nutylima“, – ironizuoja Foreign Policy apžvalgininkas Elijas Grolis. Dalykas tas, kad apdovanotųjų žurnalistų pavardės nebuvo paskelbtos. Maža to, Kremlius net atsisakė paskelbti įsaką dėl jų apdovanojimo. „Aš galiu patvirtinti, kad toks įsakas buvo pasirašytas, bet mes jų paprastai nespausdiname. Jeigu jau tą informaciją sužinojo visuomenė, mes neplanuojame atskleisti jokių papildomų detalių“, – pareiškė laikraščiui The Moskow Times Putino spaudos sekretorius Dmitrijus Peskovas.
Vladimiro Putino arsenale yra daugybė instrumentų. Kai kurie iš jų, tokie kaip nereguliariųjų pajėgų panaudojimas, išniro prieš akis Vakarų publikai po staigaus Viktoro Janukovičiaus kritimo. „Tačiau Putino pastangos regione žymiai sistemingesnės ir nuodugniau apgalvotos, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio į neseniai tvyrojusį chaosą Ukrainoje, – pabrėžia žurnalo Time korespondentas Masimas Kalabrezis. – Per pastaruosius dešimt metų Putinas išplėtojo gerai organizuotą, gerai finansuojamą ir dažnai labai subtilią atvirą ir slaptą veiklą plačiuose sluoksniuose kaimyninėse šalyse – nuo Estijos Baltijos pakrantėje iki Azerbaidžano Kaukaze, tvirtina Vakarų valstybių ir regiono šalių pareigūnai“.
Šio laikmečio ypatumas – nuo informacijos gausos plyštanti galva. Neužtenka laiko perskaityti visas dėmesio vertas publikacijas. Nebėra jėgų peržiūrėti visas svarbias televizijos ir radijo laidas. Juolab neužtenka nei laiko, nei jėgų atidžiam intelektualių knygų skaitymui.
Kaip iš informacijos gausos pasirinkti tik tai svarbiausia ir vertingiausia? Portalas slaptai.lt savo skaitytojams šiandien pateikia šūsnį dėmesį atkreipusių citatų. Citatos – iš pačių įvairiausių iformacijos šaltinių.
Jei tik leis galimybės, citatų skyrelis bus atnaujinamas kiekvieną penktadienį. Slaptai.lt gerbėjai mums taip pat gali siųsti juos sudominusias citatas (gilanis.gintaras@gmail.com).
Iš tiesų – laikas ne eilinis. Lietuva dar niekada nebuvo tokiame dvigubame-trigubame pavojuje, kaip dabar. Valstybingumo pagrindas kaip ir pakirstas. Aiškus to įrodymas – Konstitucinio Teismo elgesys, kai piliečiams praktiškai atimama teisė į jų valios išreiškimą referendumais, nors tai prieštarauja pagrindiniam Lietuvos įstatymui – pačiai Konstitucijai.
Su Konstitucija nebesiskaitoma, ja manipuliuojama pagal Seimo valdančiosios daugumos užmačias. Ankstesnės valdžios nesusitupėjusių biurokratų pasirašyta stojimo į Europos Sąjungą sutartis šiandiena žeidžia didelės Lietuvos piliečių dalies tautinį orumą, sukelia rūpestį, ar netapsime nuskurdinti kampininkai savo žemėje.
Lietuvoje netylant kalboms apie informacinius karus ir priešiškų valstybių minkštąsias galias, rečiau kalbama apie tai, kas padaro visuomenę joms atsparią. Viena iš pagrindinių priemonių kuriant tokią visuomenę – istorijos politika. Tačiau bandymai ją kurti Lietuvoje sulaukė nevienareikšmių vertinimų ir net buvo pradėti lyginti su totalitarizmu.
Ypač kritiškai sureagavo dalis istorikų bendruomenės. Nors istorijos politikos tema nemažai diskutuota iš istorikų žiūros taško, ne veltui "istorijos politiką" sudaro ir antrasis – politinis dėmuo. Kviečiame į šį Lietuvoje menkai aptartą klausimą pažvelgti būtent iš politinės perspektyvos.
Vėl lipame ant grėblio, kuris ne sykį mums skaudžiai trinktelėjo, demonstruodamas, jog primityvūs politiniai žaidimai atneša daugiau žalos nei naudos. Tik šitaip derėtų vertinti kilusį triukšmą dėl rusų dainininko Olego Gazmanovo dainos apie Sovietų Sąjungą.
Niekaip nesuprantu, kodėl kilo diskusija, verta ar neverta rusų atlikėją įvardinti nepageidaujamu asmeniu Lietuvoje. Gal galite pasakyti, ką blogo O.Gazmanovas padarė Lietuvai? Tą nostalgišką dainą apie SSRS, kuriai priklausė ir trys Baltijos valstybės, jis atliko Rusijoje.
Be kita ko, kas girdėjo O.Gazmanovo dainą apie SSRS, vargu ar drįs tvirtinti, jog dainos žodžiuose apart nostalgijos dar esama ir agresyvumo, naujų imperinių užmačių. Nėra jokių užuominų, jog SSRS reikia atgaivinti. Dainoje tiesiog liūdnai konstatuojama, jog buvo tokia SSRS, kad jai priklausė ir Lietuva, ir kad daugelis iš mūsų gimėme būtent SSRS laikais…