Lietuvos advokatūra
Advokatų garbės teismui antradienį nagrinėjant advokatui Ignui Vėgėlei iškeltą drausmės bylą, nuo jos nusišalino teismo narys Andrius Iškauskas. Pasak I. Vėgėlės, teismo nariui nusišalinti teko paaiškėjus, kad jis anksčiau teisiniame ginče yra atstovavęs viešajai įstaigai „Laisvės TV“. Temidė. Teisingumas. Slaptai.lt nuotr.
Kaip Eltą informavo Advokatų garbės teismo pirmininkė Dalia Foigt-Norvaišienė, teismo narys A. Iškauskas pats nusišalino nuo bylos nagrinėjimo. Tiesa, nusišalinimo priežasčių teismo pirmininkė neįvardijo.
Nuo I. Vėgėlės bylos nagrinėjimo nusišalinus A. Iškauskui, bylą toliau nagrinės trys iš penkių teismo narių – pirmininkė D. Foigt-Norvaišienė, advokatė Laura Altun ir advokatė Džiolana Tarvainytė. I. Vėgėlė taip pat yra Advokatų garbės teismo narys, tačiau sprendimų savo byloje nepriima.
Pats A. Iškauskas pažymėjo, kad Advokatų garbės teismo posėdžiai yra uždari ir komentuoti apie juose priimamus sprendimus jis negali.
„Posėdžiai yra uždari ir joks dalyvis neturėtų skelbti informacijos, kuri buvo sužinota posėdyje“, – Eltai teigė A. Iškauskas ir pridūrė, kad komentuoti teismo posėdžius gali tik teismo pirmininkė.
Eltos kalbintas advokatas I. Vėgėlė, kurio atžvilgiu iškelta drausmės byla, teigė, kad antradienio Advokatų garbės teismo posėdis buvo „skandalingas“. Teisininkas tvirtino, jog garbės teismo narys A. Iškauskas nuo bylos nagrinėjo nusišalino, jam pateikus informaciją apie tai, kad jis prieš kelis metus teisiniame ginče atstovavo „Laisvės TV“ interesams.
I. Vėgėlei drausmės byla iškelta po „Laisvės TV“ įkūrėjo Andriaus Tapino kreipimosi į teisingumo ministrę Eweliną Dobrowolską.
„Posėdžio metu paaiškėjo, kad Advokatų garbės teismo narys A. Iškauskas, kuris yra ir pranešėjas mano byloje (…), prieš keliolika metų vedė seminarą „Laisvės TV“. Man paklausus, ar tai yra vienintelis santykis su „Laisvės TV“ ir ponu A. Tapinu, atsakymas buvo „taip, vienintelis“.
Advokatas Ignas Vėgėlė. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.
Bet pavyko gauti kelių metų senumo dokumentą, kuriame ponas A. Iškauskas teikė paslaugas „Laisvės TV“. Stipriai apgailestauju dėl Garbės teismui tenkančio gėdingo poelgio, kuomet advokatas nutyli faktus, kad teikė pareiškėjui teisines paslaugas. Teisinės paslaugos buvo teikiamos dėl „Facebook“ paskelbto įrašo, įrašas vadinasi „Ar Tapinas tapo konservatorių įrankiu?“. Ten buvo teiginys, kurį advokatas A. Iškauskas prašė paskelbti kaip tikrovės neatitinkančią informaciją, advokatas atstovavo „Laisvės TV“, – pasakojo I. Vėgėlė.
I. Vėgėlė neslėpė esantis nustebęs, kad A. Iškauskas esą nutylėjo apie anksčiau su „Laisvės TV“ turėtas sąsajas.
„Tai garbės teisme yra absoliučiai neįsivaizduojamas atvejis. Mes nusišaliname reikšmingai smulkesniais atvejais. (…) Tai yra šokiruojantys faktai“, – komentavo advokatas.
Galiausiai, pasak I. Vėgėlės, jis, remdamasis informacija apie tai, kad A. Iškauskas anksčiau atstovavo „Laisvės TV“ interesams, pateikė Advokatų garbės teismui prašymą dėl A. Iškausko nušalinimo nuo bylos nagrinėjimo. Anot I. Vėgėlės, vėliau buvo pranešta, kad pats A. Iškauskas nusišalino nuo drausmės bylos nagrinėjimo.
Kaip anksčiau Eltai sakė Lietuvos advokatūros atstovė ryšiams su visuomene Ieva Paliliūnienė, toliau I. Vėgėlės drausmės byla bus nagrinėjama rugsėjo 19 dieną. Detalesnė informacija apie bylos eigą neteikiama.
I. Vėgėlei iškelta drausmės byla Advokatų garbės teisme pradėta nagrinėti vasario 28 d.
ELTA primena, kad buvusiam Advokatų tarybos pirmininkui, advokatui I. Vėgėlei drausmės byla teisingumo ministrės E. Dobrowolskos iniciatyva iškelta dėl jo viešų pasisakymų pernai rugsėjį apie asmenis, kurie organizavo paramą COVID-19 pandemijos ir karo Ukrainoje metu. Kaip tąkart pranešė ministrė, advokatui byla iškelta, nes jis savo pasisakymais portale DELFI ir įrašuose socialiniame tinkle „Facebook“ galėjo suklaidint, sudarydamas prielaidas nepagrįstai abejoti minėtų asmenų veiklos sąžiningumu ir skaidrumu, t. y., kad asmenys tinkamai ir laiku neįvykdė pareigos atsiskaityti už paramą arba paramą panaudojo ne tiems tikslams, kuriems ji buvo renkama.
Andrius Tapinas. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Viešai DELFI paskelbtame I. Vėgėlės komentare jis abejojo paramos medikams per COVID-19 pandemiją ir nuo Rusijos besiginantiems ukrainiečiams rinkimo skaidrumu, svarstė, ar tokią paramą renkantys subjektai yra tinkamai tikrinami.
„Atskleidžiu paslaptį – nė vienas subjektas, teikęs paramą ar labdarą per pandemiją, šios pareigos laiku (iki gegužės 1 dienos) neatliko. Gal nebuvo jokios paramos? Tas pats ir su pagalba Ukrainai? Atviras ir viešas klausimas: ar VMI nubaudė kokią įstaigą ar įmonę, gal girdėjome apie patikrinimus? Ne, baikit, kam? Gavai labdaros ir – į užsienį pokerio žaisti. Žiūrėk ir išloši labdaringus pinigus…“ – portale DELFI publikuotame komentare dėstė I. Vėgėlė.
Dėl šių pasisakymų į teisingumo ministrę E. Dobrowolską kreipėsi „Laisvės TV“ įkūrėjas A. Tapinas. Jis mano, kad I. Vėgėlė savo komentare kalbėjo apie pinigų rinkimų akciją dėl kovinio drono „Bayraktar“ pirkimo Ukrainos kariuomenei. A. Tapinas, kuri po pinigų rinkimų akcijos buvo išvykęs žaisti pokerio į JAV, įsitikinęs, kad advokatas I. Vėgėlė manipuliuoja informacija, siekdamas sudaryti įspūdį, kad parama buvo renkama neskaidriai, neva pažeidžiant įstatymus, nepateikiant ataskaitų Valstybinei mokesčių inspekcijai.
Teisėjos Neringos Venckienės tema – svarbi. Tai – byla vaiduoklė, bet kada galinti pasirodyti pačiais netikėčiausiais pavidalais. Kad ir kaip būtų sunku, ją reikia išnarplioti. Kad nebeliktų nė menkiausių abejonių. Bet ar Garliavos paslaptį, kur daug keistų mirčių bei įtartinų veikėjų, įmanoma nepriekaištingai išnagrinėti Lietuvoje?
Objektyvus šios bylos tyrimas Lietuvoje seniai nebeįmanomas. Taip sakau ne todėl, kad kategoriškai nepasitikėčiau lietuviškąja Temide ar N.Venckienę laikyčiau absoliučiai nepriekaištinga (esu ėmęs iš jos interviu, bendravau su jos aplinkos žmonėmis).
Išvardinsiu tik keletą priežasčių, kodėl Amerika neturėtų skubėt JAV teritorijoje besislapstančios N.Venckienės deportuoti į Lietuvą, o mes, lietuviai, jei norime žinoti viską, privalome nesipriešinti bylos nagrinėjimui Amerikoje.
Lietuvos teisėsauga turi Achilo kulną. Lietuvos teisėjai vis dar pluša be pagalbininkų – prisiekusiųjų ir tarėjų. Vien dėl šios aplinkybės mūsų šalyje keblu išnagrinėti sudėtingas bylas. Nes ten, kur nėra žvilgsnio iš šalies, įmanomi sąmoningi tendencingumai. Net jei teisėjas ypač sąžiningas, principingas ir puikiai išmano savo profesiją, jis nėra apsaugotas nuo klaidų, padarytų ne dėl „blogos valios“, o dėl „žmogiškojo faktoriaus“. Todėl esu įsitikinęs: jei teisėjams Lietuvoje talkintų tarėjai arba prisiekusieji, tuomet egzistuotų daugiau galimybių rezonansines baudžiamąsias bylas, ypač paženklintas mirties ženklu, gvildenti taip, kaip ir privalu jas tirti teisinėje valstybėje. Lietuvos teismais pasitikėti bus galima tik tuomet, kai teisėjus apsups kiekvieną jų krustelėjimą teismo salėje stebinčios balso ar veto teisę turinčios institucijos. O kol nėra nei prisiekusiųjų, nei tarėjų, būtų kvaila iš visuomenės reikalauti aklo pasitikėjimo lietuviškąja Temide bei įrodinėti Vakarams, kad Lietuvoje – idealu.
N.Venckienės bylos išnagrinėti Lietuvoje objektyviai neįmanoma ir dėl tuometinio Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo Gintaro Kryževičiaus viešo pareiškimo apie „pūlinį“. Prisiminkime: teisėja N.Venckienė dar nenuteista, jos kaltė neįrodyta, o Aukščiausiojo Teismo pirmininkas G.Kryževičius savo kolegę viešai palygina su pūliniu. Argi tai – ne akivaizdus spaudimas bylą nagrinėsiantiems teisėjams? Jei taip teismų išvakarėse lepteltų politikas, žurnalistas arba Prezidentė, – menka bėda. Savo nuomonę apie bylas skelbiančių politikų neapkaltinsi darant spaudimą teismams. Teisėjai visuomet turi galimybę pasiteisinti: politikai – diletantai, todėl klysta, taigi į jų nuomonę – nusispjauti. Tačiau kai savo išankstinę nuomonę viešai išguldo patį aukščiausią rangą Lietuvoje turintis teisėjas, tada pakliūname į pato situaciją. Kiek Apylinkės, Apygardos, Apeliacinio teismo teisėjų išdrįs prieštarauti AT pirmininko nuomonei? Ar įmanoma situacija: G.Kryževičius laiko N.Venckienę „pūliniu“, o jos bylą nagrinėjantis teisėjas N.Venckienę išteisina? Juk tai būtų akivaizdus spjūvis AT pirmininkui į veidą. Todėl jau senų seniausiai manau, kad pats geriausias variantas – tai N.Venckienės likimą patikėti JAV teisėsaugai. O jei amerikiečiai šios bylos nenori arba negali imtis, atiduokime ją nagrinėti Lenkijos, Čekijos, Vokietijos arba kurios nors kitos Europos Sąjungos šalies teisėsaugai. Tik ne Lietuvos teismams.
Esama ir trečiosios priežasties, kodėl N.Venckienės ekstradicija į Lietuvą – pavojinga. Vadinamoji Garliavos byla jau pasiglemžė keturias gyvybes. Todėl tvirtinimai, jog N.Venckienė bus saugi Lietuvoje, – neįtikinami. Nepamirškime – ji ilgai dirbo aukšto rango teisėja. Ji greičiausiai turi subtilios informacijos ne tik apie teisėjus, bet ir politikus, verslininkus. Įspausta į kampą ji gali prabilti. Tad ar verta atmesti versijas: „neva girta iškrenta pro viešbučio langą“, „nusišauna sandėliuke“, „paskęsta baloje“, „paspringsta žolės lapu“, iškeliauja Anapilin dėl „netikėtai sustreikavusios širdies sporto salėje“. Jūs klausiate, kokiais įrodymais remiuosi sakydamas, jog Lietuvoje jai nėra saugu? O ar teisėjas Jonas Furmanavičius turėjo įrodymų, kad jį rengiamasi nušauti?
Be to, mes visi seniai nujaučiame, kad vadinamosios „bylos – žudikės“, audrinančios visuomenę, dažniausiai lydimos nematomų palydovų – slaptųjų tarnybų. Kalbu ne apie Lietuvos, bet apie priešiškų užsienio šalių žvalgybas. Rusijai tikrai patiktų, jei Lietuvoje kiltų dar viena visuomenę skaldanti ir priešinanti tema. Rusijai reikia įtampos ypač dabar, kai nenumaldomai artėja 2019-ieji, Lietuvos prezidento rinkimų metai. Kremliui iki gyvo kaulo nusibodo griežta provakarietiška dabartinės Prezidentės Dalios Grybauskaitės pozicija, Kremlius norėtų matyti žymiai sukalbamesnių, draugiškesnių Lietuvos prezidentų.
Jei tik Rusijai bus reikalinga, ji tikrai N.Venckienės ekstradicijos klausimą išnaudos savoms užduotims įgyvendinti. Rusijai pravers ši tema, nes dėl N.Venckienės bylos tarp JAV ir Lietuvos gali prabėgti … juodoji katė. Visuomet prognozuokime blogiausią variantą: Amerikos temidė deportuoja N.Venckienę namo, nesuteikdama jai politinio prieglobsčio, o buvusi teisėja, atgabenta į Lietuvą, – netikėtai nužudoma. Pavyzdžiui – nunuodijama. Kas tada gali nutikti? Mūsų šalyje sustiprės antiamerikietiškos nuotaikos. Prie JAV ambasados Vilniuje galime sulaukti priešiškų protesto akcijų. Kaip Lietuvos policijos departamentui sektųsi numalšinti prie JAV ambasados dirbtinai sukeltas muštynes, o Lietuvos žvalgybai – nustatyti dirbtinai JAV ir Lietuvą kiršinančius provokatorius?
Taip pat skaičiuokime: kiek Ameriką ir tuo pačiu Lietuvą burnojančių publikacijų pasirodytų lietuviškoje spaudoje, Rusijoje ir prorusiškai nusiteikusiose ES šalyse? Rusija pajuokai pasitelktų net JAV žvalgybos tvirtinimus dėl Kremliaus kišimosi į Amerikos prezidento rinkimus 2016-aisiais: jei amerikiečiai nesugebėjo nuspėti buvusios teisėjos N.Venckienės likimo, tai ko verti Vašingtono tvirtinimai dėl rusiškų intrigų įtakojant amerikiečių nuomonę balsuojant JAV prezidento rinkimuose! Rusija manipuliuotų ir į Vakarus pabėgusių rusų žvalgybininkų Aleksandro Litvinenkos bei Sergejaus Skripalio nuodijimo temomis. Įpykęs Kremlius pasitelktų savo liguistą vaizduotę, ir mes išgirstume pačių fantastiškiausių pasakojimų apie „blogąją Ameriką“.
Štai kodėl į N.Venckienės istoriją privalome žiūrėti ne vien kaip į kriminalinę bylą. Joje matau galimų geopolitikos bei tarptautinės politikos niuansų. Tad džiaukimės, kai JAV Atstovų rūmų narys K.Smitas (respublikonas) pateikia svarstymui įstatymo „Leisti teisėjai Venckienei apsiginti teisme“ projektą. Dėkokime ir kongresmenui R.Hultgrenui (respublikonas), parengusiam analogišką K.Smitui įstatymą. Tegul šią bylą tiria JAV teisėsauga. Patikėkite, taip bus saugiau visiems, ypač Lietuvai.
Šiame straipsnyje norėtume aptarti naujus vėjus, pučiančius link Advokatūros ir pranašaujančius toli gražu ne malonias naujienas.
Aiškumo dėlei pradėsime nuo to, kad visiškai nesenai priimtas naujas Lietuvos advokatų etikos kodeksas, patvirtintas Lietuvos advokatūros 2016 m. balandžio 15 d. Visuotinio advokatų susirinkimo sprendimu įsigaliojo 2016 m. rugsėjo 1 d.
Tuo metu Lietuvos Advokatų tarybos pirmininkas prof. dr. Ignas Vėgėlė džiaugėsi priimtuoju Kodeksu ir sakė: “Galime didžiuotis, kad diktuojame kokybės standartus ne tik Lietuvos teisinėje sistemoje, bet esame sektinas pavyzdys ir tarptautinėje advokatų bendruomenėje. Kiekvieną kartą, kai iškils klausimas, ką privalome daryti, kad išliktume lojalūs savo klientui, apsaugotume jo interesus, kad garbingai atliktume savo profesinę pareigą, tebūna etikos kodeksas patikimu atsakymu, įkvėpimo ir pasitikėjimo šaltiniu bei kelrodžiu”.
Šaltiniai, standartai ir kelrodžiai neturi būti keičiami kasmet arba pasikeitus Lietuvos Respublikos Seimui, Vyriausybės ministrams ir politiniamas vėjo gūsiams. Jie turi būti atsparūs ir tvarūs daugelį metų. Esant tokiai padėčiai, glaustai apžvelkime Lietuvos Advokatų etikos kodeksą. Ar jį ir Advokatūros įstatymą jau reikia keisti ir kažin kodėl, valdininkijos ar dar kieno nors pageidavimu, griežtinti?
1 straipsnis. Kodekso paskirtis
Lietuvos advokatų etikos kodeksas (toliau – kodeksas) nustato pagrindines Lietuvos Respublikos advokatų profesinės etikos taisykles bei principus ir reglamentuoja advokato elgesį vykdant profesinę advokato veiklą bei elgesį, susijusį su profesine veikla ir advokato profesijos vardu.
3 straipsnis. Europos advokatų profesinės etikos kodekso taikymas
Europos advokatų profesinės etikos kodeksas tiesiogiai taikomas Lietuvos Respublikos advokatų tarptautinei veiklai Europos Sąjungoje arba Europos ekonominėje erdvėje.
4 straipsnis. Tradicijų ir papročių taikymas
Kai advokato veiksmų ar poelgių nereglamentuoja šis kodeksas, Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymas ir kiti teisės aktai, arba kai advokatas nėra tikras dėl profesinės etikos reikalavimų, advokatas privalo laikytis advokatų praktikoje susiformavusių tradicijų ir papročių, kurių turinys atitinka profesinės etikos ir dorovės principus.
5 straipsnis. Veiklos laisvė ir nepriklausomumas
1.Lietuvos advokatai yra nepriklausoma Lietuvos teisinės sistemos dalis, todėl advokato veiklos laisvė ir nepriklausomumas yra Lietuvos Respublikos Konstitucijoje nurodyto advokato vaidmens, dalyvavimo vykdant teisingumą ir tinkamo advokato funkcijų įgyvendinimo būtinoji (pamatinė) sąlyga (conditio sine qua non).
2.Atlikdamas profesines pareigas, advokatas turi būti nepriklausomas.
3.Advokatas privalo vengti bet kokios neteisėtos pašalinės įtakos, kuri gali paveikti profesinių funkcijų atlikimą, netoleruoti neteisėto kišimosi į profesinę veiklą bei imtis priemonių tokiems veiksmams nutraukti ir pašalinti.
4.Advokatui draudžiama imtis veiklos, kuri trukdys tinkamai atlikti advokato profesines pareigas ar suvaržys profesinės veiklos laisvę ir nepriklausomumą kitaip, nei tai nustato Lietuvos advokatūra ar teisės aktai, ar kuri žemins advokato profesijos vardą.
6 straipsnis. Sąžiningumas ir nepriekaištingas elgesys
1.Advokato profesinė garbė ir sąžiningumas yra tradicinės vertybės, kurių laikymasis yra advokato profesinė pareiga ir būtinoji sąlyga priklausyti advokatų korporacijai.
2. Advokatas visada privalo:
a) saugoti profesinę garbę ir orumą, nediskredituoti advokato vardo, duotos priesaikos ir teisingumo idėjos;
b) būti nepriekaištingos reputacijos ir ją saugoti;
c) elgtis sąžiningai, mandagiai ir garbingai;
d) teismo posėdžių metu dėvėti mantiją (ši sąlyga netaikoma advokato padėjėjui);
e) nevartoti alkoholio ir psichotropinių medžiagų, kai atlieka advokato profesines pareigas, taip pat nepiktnaudžiauti alkoholiu ir psichotropinėmis medžiagomis, nevartoti narkotinių ir toksinių medžiagų ne medicinos tikslais.
3. Advokatas neturi piktnaudžiauti savo profesiniu vardu.
4. Advokato ženklas ir mantija turi būti naudojami išimtinai advokato profesinėje veikloje.
Advokatui draudžiami veiksmai ar elgesys, kurie nesuderinami su sąžiningumu, kitomis visuotinai priimtomis moralės ir dorovės normomis ir (ar) menkina visuomenės pasitikėjimą advokatais, pažeidžia Lietuvos advokatūros reputaciją ar žemina advokato profesijos vardą.
9 straipsnis. Kompetencija ir pareigingumas
Advokatas visada privalo veikti profesionaliai, pareigingai ir dalykiškai, savo profesines pareigas vykdyti nepriekaištingai, laiku, kvalifikuotai, stropiai ir protingai.
10 straipsnis. Lojalumas klientui
Lojalumo klientui principas įpareigoja advokatą užtikrinti advokato ir kliento tarpusavio santykių sąžiningumą, teisėtumą bei etiškumą. Advokato ir kliento santykiai turi būti grindžiami abipuse pagarba, tolerancija ir pasitikėjimu.
Advokatas, kuris yra ar buvo byloje vienos šalies atstovas arba gynėjas, negali būti šioje byloje kitos šalies atstovu ar gynėju. Teisiniame santykyje, kuris nesusijęs su byla, kurioje advokatas yra ar buvo byloje vienos šalies atstovas arba gynėjas, advokatas gali konsultuoti, atstovauti ar veikti prieš buvusį savo klientą, kuriam advokatas teikė klientui teisines paslaugas, kai tenkinamos abi šios sąlygos:
1) visi tokie klientai, būdami tinkamai informuoti, aiškiai sutinka dėl tokio teisinių paslaugų teikimo (įskaitant iš anksto gaunamą sutikimą);
2) nebus pažeistas nė vieno tokio kliento informacijos konfidencialumas.
Interesų konflikto vengimas
Interesų konflikto vengimo principo tinkamas įgyvendinimas lemia ypač svarbią advokato pareigą santykiuose su klientu ir kitais asmenimis veikti taip, kad būtų išvengta advokato klientų arba kliento ir advokato interesų priešpriešos.
12 straipsnis. Advokatų tarpusavio santykių demokratiškumas, kolegiškumas ir sąžininga konkurencija
Advokatų, kaip vieningos ir garbios profesinės korporacijos narių, tarpusavio santykiai turi būti grindžiami demokratiškumo, kolegiškumo ir sąžiningos konkurencijos principais.
13 straipsnis. Advokatų ir Lietuvos advokatūros organų santykių geranoriškumas
1.Advokato ir Lietuvos advokatūros organų tarpusavio santykiai grindžiami abipuse pagarba ir geranorišku bendradarbiavimu.
3.Advokatas privalo vykdyti Lietuvos advokatūros, jos organų sprendimus ir nutarimus, kviečiamas laiku atvykti ir bendradarbiauti. Apie tai, kad negali įvykdyti Lietuvos advokatūros organų sprendimų ar nutarimų arba atvykti, advokatas privalo nedelsdamas informuoti Lietuvos advokatūrą ir paaiškinti nevykdymo ar neatvykimo priežastis.
4.Jeigu Lietuvos advokatūra, jos organas, komitetas, komisija ar jų narys pagal kompetenciją kreipiasi į advokatą kokiu nors klausimu ar prašo paaiškinti aplinkybes, susijusias su advokatu ar advokato profesine veikla, ir (ar) pateikti tam tikrus duomenis, advokatas privalo per kreipimesi nurodytą terminą pateikti Lietuvos advokatūrai paaiškinimą ir reikiamus duomenis.
14 straipsnis. Pagarba valstybei ir visuomenei
Bendraudamas su valstybės ir visuomenės institucijomis, įstaigomis ir asmenimis ar atlikdamas profesines pareigas teisme, kitose institucijose ir įstaigose advokatas privalo veikti pagarbiai, korektiškai ir dalykiškai, laikydamasis nustatytų elgesio standartų ir reikalavimų bei gerbdamas kitų asmenų teises.
Advokatas, atstovaujantis klientui (ginantis klientą) teisme, privalo nedelsdamas pranešti teismui apie atstovavimo (gynybos) santykių pabaigą ar pasikeitimą.
Ši trumpa ažvalga leidžia padaryti išvadą, kad Lietuvos advokatams iškelti reikalavimai – aukšti ir atitinka Europos Sąjungos advokatų profesinės etikos reikalavimus, bei yra aukštesni nei Lietuvos valstybės pareigūnams taikomi reikalavimai. Juolab, kai viešai ne kartą buvo paskelbti aukštų ir reikšmingų valstybės pareigūnų pareiškimai, kad: “Etika ir moralė yra ne šio Pasaulio dimensijos”. Kokia buvo reakcija į tokius valstybės pareigūnų žodžius institucijų ar jų vadovų, juos privalančių kontroliuoti ir vadovauti? Jokios. Jie pasinaudojo vienos mums draugiškos valstybės Prezidento patarimu ir nepraleido progos patylėti.
Teisingumo ministerija parengė Advokatūros įstatymo pataisas, sugriežtinančias nepriekaištingos reputacijos reikalavimus advokatams. Taip pat bus numatyta galimybė laikinai išbraukti advokatą iš Lietuvos praktikuojančių advokatų sąrašo, kol bus nagrinėjama jo byla Advokatų garbės teisme.
Tokioms pataisoms 2017.05.31. pritarta Vyriausybės posėdyje. „Advokatai įgyvendina labai svarbią asmenų konstitucinę teisę į teisinę gynybą, todėl tiek jų elgesiui, tiek profesinei etikai turi būti keliami patys griežčiausi reikalavimai“, – sako teisingumo ministrė Milda Vainiutė.
Nepriekaištingos reputacijos kriterijai dabar numato, kad asmuo nelaikomas nepriekaištingos reputacijos ir negali tapti advokatu, jeigu jis buvo pripažintas kaltu dėl tyčinio nusikaltimo padarymo, tačiau buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, pavyzdžiui, pagal laidavimą. Toks asmuo galėtų tapti advokatu tik praėjus trejiems metams po nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.
Ši nuostata galiotų ir praktikuojantiems advokatams – jie nebegalėtų verstis profesine veikla.
Teismo verdiktas
Projekte taip pat siūloma nustatyti galimybę Lietuvos advokatūrai Advokatų garbės teismo siūlymu laikinai išbraukti iš praktikuojančių advokatų sąrašo asmenį, kurio bylą nagrinėja Advokatų garbės teismas. Tokia praktika būtų taikoma tik tuomet, kai galimai buvo padarytas sunkus Advokatūros įstatymo ar Advokatų etikos kodekso bei advokato veiklos pažeidimas, už kurį gali būti paskirta griežčiausia drausminė nuobauda – sprendimo pripažinti asmenį advokatu panaikinimas.
Taip pat įstatymo projekte siūloma atsisakyti šiuo metu galiojančio 5 metų termino, per kurį advokatais pripažinti asmenys turi pateikti prašymą įrašyti į praktikuojančių advokatų sąrašą.
Šias Teisingumo ministerijos parengtas pataisas turės svarstyti Seimas.
Keisti argumentai – sugriežtinti ir taip jau griežtus nepriekaištingos reputacijos reikalavimus advokatams. Tokie argumentai neįtikina. Šiuo klausimu socialiniame tinkle “Facebook” pareiškė savo pamąstymus kai kurie Lietuvos advokatai ir žemiau mes trumpai pateiksime jų nuomones. Ar galima daryti skubotus sprendimus, kurių pasekmėmis nesi visiškai tikras? Ar nereikėtų pirma pasverti rizikas, padiskutuoti su advokatų bendruomene ir įsitikinti, kad einama teisinga kryptimi?
“Antraštė skamba absoliučiai ir nepriekaištingai teisingai, tačiau ar daugelis įsigilina ką slepia šio 2017.05.31, Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos pranešimo visuomenei turinys ir ką bendro bent šalutinai turi su aukštesnių etikos reikalvimų kėlimu advokatams?
Viliuosi, kad šio projekto autoriai, tikėkimės, turintys aukštąjį teisinį išsilavinimą, negali nežinoti, kad jų nurodytoji priežastis: advokato/-ės atžvilgiu pradėtas Advokatų Garbės teismo procesas, nėra ir negali būti pakankamu faktiniu pagrindu siūlomam teisinio sprendimo variantui.
Išbraukti asmenį, kurio atžvilgiu nagrinėjama drausmės byla, iš praktikuojančiųjų advokatų sąrašo pagal analogiją prilygsta asmens atleidimui iš valstybės tarnybos arba darbo sutarties nutraukimui. Tačiau valstybė nemoka advokatui atlyginimo, neperima (ir net negali) advokatų įsipareigojimų klientams, bei neprisiima atsakomybės advokatų klientams už jų gynybos ar atstovavimo vykdymą ir jo kokybę.
Teisėjo mantija
Išbrauktas iš praktikuojančių asmenų sąrašo asmuo netenka teisės verstis profesine advokato veikla, todėl, turiu pagrindo pagrįstai prielaidai, bet kuris/i iš beveik 95-97% Lietuvos advokatų/-čių siūlomo įteisinti sprendimo atveju ko gero prarastų vienintelį pragyvenimo šaltinį, tokio advokato klientai ir net šalies teisinės, teisingumo sistemos institucijos tiesiogiai patirtų aibę sunkiai prognozuojamų, tačiau esmingai reikšmingų nuostolių.
Tokiu projektu siūlomo klausimo sprendimui, nes asmens išbraukimas iš praktikuojančių advokatų sąrašo yra ne kažin kokia „laikinoji apsaugos priemonė”, o viena iš advokatams galimų taikyti drausminių nuobaudų rūšių.
Drausminė nuobauda, kaip yra visuotinai žinoma, gali būti taikoma tik esant pagrįstai ir neabejotinai nustatytam faktiniam nusižengimo ir tokios nuobaudos adekvatumo teisiams pagrindams, patvirtintiems įsiteisėjusiu sprendimu. Dėl to, net teoriškai negali būti taikoma nenustačius pažeidimo fakto, jo profesinio-socialinio pavojingumo laipsnio bei adekvatumo siūlomai taikyti drausminės prievartos priemonei.
Kita vertus, jei jau nuolat skelbiame Lietuvą esant vakarietiškas vertybes puoselėjančia europietiška, teisine – demokratine valstybe, kurioje teisės principai vienodai taikomi visiems be išimties asmenims, tuomet šiuo projektu advokatų atžvilgiu peršama taikyti nuostata lygiai tuo pat metu privalo būti tokiomis pat sąlygomis bei pagrindais, besąlygiškai taikytina visai eilei socialinių-politinių-profesinių grupių asmenims, kaip antai:
1. Visų rangų šalies politikams, kurių atžvilgiu pradėtas Seimo etikos ir procedūrų, Specialiųjų arba Apkaltos komisijų tyrimai, o juolab apkaltos procedūra Seime;
2. Statutiniams, karjeros ir/ar politinio pasitikėjimo valstybės tarnautojams (valdininkams), pradėjus jų atžvilgiu tarnybinius, drausminius ar politinius tyrimus;
3. Paslaugų teikėjams ir net darbo sutarčių pagrindu dirbantiems asmenims, pradėjus jų atžvilgiu drausminius tyrimus.
Tačiau ar nevertėtų susimąstyti, į kokią padėtį būtų įstumta Valstybė ir visuomenė?
Ar tokios siūlomo projekto nuostatos nėra ir nebūtų tiesiogiai nukreiptos į Valstybės ir atskirų jos strateginių, gyvybiškai svarbių, Konstitucijoje įtvirtintų institucijų, kaip šiuo siūlomu atveju- Lietuvos Advokatūros ir tuo pačiu visos teisinės bei teisingumo sistemų veiklos paralyžavimą? Kieno interesais veikia tokio projekto sumanytojai? Abejoju ar Lietuvos, nors, kaip žinia, net ir kelias į pragaištį gerais norais grindžiamas.
Kas tai – eilinis bandymas „užmauti apynasrį ir pažaboti” Lietuvos advokatus, politinė provokacija, o gal ir, neduok Dieve, kur kas daug rimčiau?
Įvertinus visa tai, manau negali nekilti pakankamai pagrįstų abejonių dėl diskutuojamo projekto sumanytojų išsilavinimo ar pakankamos praktinės patirties, būtinų ne vien savo pareigoms užimti, bet ir lojalumo Lietuvos Respublikos Valstybei faktų.
Nenorėčiau tikėti, kad tokį projektą galėjo inicijuoti Teisingumo ministerijos teisininkai. Ar Vyriausybė prieš jam pritardama, deramai įsigilino ir įvertino visas galimas tokios normos įteisinimo pasekmes ir jų padarinius? “.
Saulius Karlonas: “Tai dabartiniai etikos reikalavimai žemi? Kodėl siūloma kelti ne aukščiausius, o tik aukštesnius etikos reikalavimus? Jeigu advokatas dirbo sąžiningai, tai jis dirbs dar sąžiningiau? “
Antanas Bartusevičius: “Kolega Arūnas Marcinkevičius trumpai ir aiškiai įvardino tokių išskirtinių reikalavimų beprasmybę. Todėl, įstatymų leidėjas, norėdamas tai įteisinti (ir ne tik tai) turėtų prisiminti Publijaus Syro posakį: „Cum imperas, rege te ipsum” – įsakinėdamas valdyk ir pats save. Laisvųjų profesijų nederėtų įsprausti į narvą: „In cavea non canit luscinia” – narve lakštingala nesuokia. Nors, matyt, kai kam tai labai patinka:)”.
Ryšardas Burda: “Laikinas išbraukimas tolygiai įmonės veiklos sustabdymui”.
“Ar mes norime sudaryti situaciją, kurioje kolegos ir klientai bei teismai ir prokurorai skųs Garbės teismui vien tik tam, kad advokatas būtų pašalintas iš proseso? Kokią teisinę santvarką mes kuriame? Pereinama nuo valdomos demokratijos prie valdomo teisingumo? “
Vytautas Sirvydis: “Originalo kalba, nes verčiant sudėtinga išsaugoti prasmės niuansus: Ленин об адвокатах в своем письме Е.Д. Стасовой и Товарищам в Московской тюрьме: „Адвокатов надо брать в ежовые рукавицы и ставить в осадное положение, ибо эта интеллигентская сволочь часто паскудничает”. Džiugu, kai proletariato vado idėjos gyvos ir sulaukia sekėjų net ir daugiau nei po šimto metų”.
Arūnas Marcinkevičius: “Norėčiau turėti Vilties, jog toks projektas ir jo iniciatyvos tėra nesusipratimu …
Malonu matyti nuomonių pliuralizmą šiuo klausimu. Nes iš visų pasisakiusiųjų turime ir vieną abejojantį.
Kažkas norėtų, kad Advokatūra nematytų ar apsimestų nematanti atitinkamų politizuotų ir dažnai vykdančių politinius užsakymus specialiųjų tarnybų bei jų neteisėtos operatyvinės veiklos vykdymo (VSD ir STT primena sovietinio KGB ir buvusios Rytų Vokietijos specialiosios tarnybos (STASI) blogiausias tradicijas, siekiančias žmonių totalaus sekimo, ir ne tik); prokuratūros dominavimo valstybėje, teismų ir advokatūros pavertimo marionetėmis ir pajacais žmonių akyse, žmogaus teisių ir laisvių pažeidimų, vengtų kalbėti arba kritikuotų prisiekusiųjų teismo institutą, įvairių pareigūnų ar renkamų “tautos tarnų” tiesioginių rinkimų principą, politinių partijų diktato ir jų veiklos absurdo kasdienių pasireiškimų. Malonu girdėti, kad lietuviškosios gyvensenos ir nacionalinio valdymo ypatumus, esant pilka ES provincija, vis labiau įvairiaspalvių valdžių politinių partijėlių ridenama į valstybės bankrotą bei totalią emigraciją, pastebi pavieniai teisininkai.
Teisingumo ministerija. Slaptai.lt nuotr.
Antai, teisėjas Gintaras Seikalis: “Žvelgiant į valdančiuosius, kurie save laiko visuomenės elitu, savo blizgučiais, meilužėmis ir medžioklėmis Afrikoje besipuikuojantiems “Gyvenimo būde” atrodo, kad didžiai daliai jų žodžių sąskambis teisinė valstybė yra toks pat įstabus ir nesuprantamas, kaip Mambu-Jambu genčiai skardinė nuo konservų”. (G. Seikalis, Vilniaus m. 2 apylinkės teismo teisėjas. 2008 m spalio 20 d. Nutartis civ. byloje Nr. 2-813-294/2008.).
Iš tikrųjų, tai nėra lengva ir paprasta, nes Lietuva pragaištingame rate sukasi jau beveik trisdešimt metų ir yra mokoma tylėti. Mes nuolat matome ir girdime tuos pačius pranašus, teigiančius, kad išmokyta tylėti ir kentėti Lietuva bus laiminga. Nors totali krizė vyrauja įvairiose srityse, tame tarpe politinėje, social-ekonominėje ir teisinėje, – Lietuvą valdantieji teigia, kad viskas gerai, mes judame teisinga kryptimi. Mūsų tylėjimas tarsi patvirtina jų demagogiją, kartu patenkindamas tariamų „didžiavyrių“ lūkesčius bei džiugindamas jų nekintančių vadų širdis.
Šiuolaikinėje vizijoje Lietuva daroma ir turi tapti nebylia ES provincija, nedrįstanti net prasitarti apie savo nacionalinius interesus, tais atvejais, kai šie interesai kertasi su didžiųjų valstybių planais. Būtent tokią Lietuvą nori matyti tie patys nomenklatūriniai naikinamos valstybės architektai ir griovėjai – kaip paklusnią mankurtų provinciją, neturinčią nei ūkio, nei kultūros ir net savo nuomonės. To siekia iš savo 100-to milijonų litų kainavusio statino įstrižą pasaulį matantys prokurorai. Šiame pastate glūdi uzurpuotas „tiesos ir teisingumo“ monopolis. Teismai – tik priedėlis prie šio keisto statinio. Todėl daugelis jų sprendimų ir nuosprendžių, nutarčių ir nutarimų tokie. Šiukštu, bet jie negali būti kritikuojami. Tai Lietuvos šventosios karvės. Žaviuosi architekto groteskiškai sukurta pastato architektonika! Pastatas idealiai simbolizuoja prokurorų falsifikuojamų ir kurpiamų bylų bei jų iškreipto pasaulio suvokimo simbiozę.
O ką gero būtų galima pasakyti apie ministrų kabinetą? Jie nemato būtinybės atsižvelgti į Lietuvos valstybės interesus ir net vargiai suvokia, kad tokie apskritai galėtų būti. Net sovietmečiu taip besąlygiškai pritarti viskam nebuvo norma – jau mokėjome tam tikros diplomatijos dėka pasipriešinti ir pasiekti savo tikslo. Reikalavome platesnių teisių valstybės valdyme. Dabar,daugumai vietinių valdininkų, Lietuvos valstybė tėra kažkokia nesuvokiama chimera ir svetimkūnis ES teletabiniame, permanentinės krizės ir terorizmo sindromo krečiamame belyčiame organizme; todėl nestebina įvykių raida ir siekimas užgniaužti prieštaraujančius absurdui politiniame, ekonominiame ir teisiniame gyvenime bei užtvindyti tribūnas tik savo satelitais.
Jie negeba įsisavinti ES skiriamų lėšų, jeigu tai nenaudinga jų klanui ar giminei arba to negali apžioti oligarchas. Jie iki šiol bijo suteikti dvigubą pilietybę per prievartą tapusių emigrantais tautiečių ainiams, bet jie tikrai suteiks pilietybę artimiausiais dešimtmečiais į Lietuvą atvyksiantiems ir greitai sugebėsiantiems multiplikuotis egzotiškiems ateiviams – pakaks tik nebylaus mostelėjimo iš ES pusės. Juk akivaizdu, kad jie neišdrįstų, kaip mūsų protėviai Baltijos valstybių teisininkų asociacijos atstovai (Eugene Kerno, Leonhard Vahter, Jonas Šlepetys, Vaclavas Sidzikauskas, Arvo Reiman, Augusts Rumpeters) kreiptis į Didžiosios Britanijos Ministrą Pirmininką Harold‘ą Wilson‘ą gūdžią 1967 m. gegužės 9 d. dėl Pabaltijo valstybių turto konfiskavimo: “The Contemplated Confiscation of the assets of the Baltic States (Estonia, Latvia and Lithuania) in the United Kingdom of Great Britain and Northern Ireland”. Kreiptis tuo metu, kai “geležinė uždanga” dar demonstravo savo galybę? Mūsų protėviai drįso ir kėlė viešumon viską, ką tik leido, o kartais ir ne, jų kuklios galimybės.
Manyčiau, toks eilinis griežtinimo ir “žiaurių akcijų” vajus įvairiose srityse, tarpe jų ir dėl Lietuvos Advokatūros advokatų reputacijos, kilo todėl, kaip teisingai pastebėjo prof. dr. Vytautas Radžvilas, kad: “Šitas elitas tikrai neturi atsakomybės už Tautą ir Valstybės ateitį. Jis gyvena savo diena, o vyraujanti filosofija yra liūdnai pagarsėjęs Liudviko XV-ojo posakis: “Po manęs nors ir tvanas”.
Teisėjų taryba penktadienį vienbalsiai patarė prezidentei atleisti iš pareigų galbūt neblaivų vairavusį teisėją Valerijų Paškevičių. Teisininkas iš pareigų atleidžiamas ne savo noru, o kaip grubiai pažeminęs teisėjo vardą.
Teisėjo vardą pažeminęs Valerijus Paškevičius.
Už V.Paškevičiaus atleidimą balsavo visi posėdyje dalyvavę lietuviškosios Temidės atstovai. Posėdyje dalyvavo 22 teisininkai.
Belieka priminti, jog šis teisėjas antrą kartą per mėnesį įkliuvo neblaivus vairuodamas automobilį. Prezidentės Dalios Grybauskaitės vertinimui, toks elgesys negali būti niekaip pateisintas.
„V.Paškevičiaus poelgis yra visiškai nesuderinamas su teisėjo pareigomis, menkina visos teismų sistemos reputaciją ir visuomenės pasitikėjimą teisingumu.
Todėl teisėjų savivalda negali ignoruoti nuolat besikartojančio teisėjo vardo žeminimo ir privalo principingai spręsti šį klausimą“, – teigiama Prezidentūros pranešime.
Šio teisėjo įgaliojimai buvo sustabdyti rugsėjo 26 dieną, kai prezidentė pirmą kartą kreipėsi į Teisėjų tarybą patarimo dėl atleidimo.
Tačiau tuomet Teisėjų taryba sprendimą atidėjo, aiškindama, kad jis gali būti vertinamas kaip poveikis administracinę bylą dėl V.Paškevičiaus nagrinėsiančiam teisėjui.
Atsižvelgiant į tai, kad vakar vakare viešoje informacinėje erdvėje buvo pateikti akivaizdžiai tendencingi ir visuomenę klaidinantys teiginiai apie vieno įtariamojo rezonansiniame ikiteisminiame tyrime dėl korupcinių veikų paleidimo iš suėmimo aplinkybes, tuo formuojant nepagrįstą neigiamą nuomonę apie šiam ikiteisminiam tyrimui vadovaujantį prokurorą, prokuratūros ir Teisingumo ministerijai pavaldžios įstaigos – Lukiškų tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (Lukiškių TI-K), veiklą, pateikiame faktinę 2016 m. gegužės 31 d. įvykių chronologiją.
Taip pat pateikiamios aktualios šioje situacijose teisės aktų ištraukos:
Apie 8 val. 40 min. Vilniaus miesto apylinkės teismas baigė skelbti nutartį, kuria buvo atmestas prokuroro prašymas pratęsti įtariamajam suėmimo terminą. Teismas savo nutartyje nenurodė, kad suimtasis turi būti paleistas tuoj pat.
Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso127 straipsnis „Suėmimo taikymo trukmė ir jo termino pratęsimas“: 8. Jei teisėjas priima nutartį nepratęsti suėmimo termino, suimtasis į laisvę paleidžiamas tik pasibaigus anksčiau paskirtam ar pratęstam suėmimo terminui. Teisėjas gali nuspręsti paleisti asmenį tuoj pat, jei nustato, kad suėmimas buvo paskirtas ar pratęstas, nors aiškiai tam nebuvo būtinų sąlygų ar pagrindo.
10 val. 57 min. ikiteisminiam tyrimui vadovaujantis prokuroras J. Laucius faksu išsiunčia Lukiškių tardymo izoliatoriui – kalėjimui šią teismo nutartį vykdyti.
13 val. 45 min. Lukiškių tardymo izoliatoriuje – kalėjime įtariamasis STT tyrėjo pasirašytinai supažindinamas su prokuroro nutarimu dėl papildomų kardomųjų priemonių skyrimo.
Įtariamajam skirtos šios kardomosios priemonės: 25 tūkstančių eurų piniginis užstatas, namų areštas bei rašytinis pasižadėjimas neišvykti, įtariamajam uždraudžiant bendrauti su nurodytais asmenimis. Šių asmenų sąrašas nėra viešintinas.
Gegužės 13 d. teismo nutartimi įtariamajam skirto 20 dienų suėmimo termino, kuris skaičiuojamas nuo jo sulaikymo gegužės 12 d., pabaiga – gegužės 31 d., 24 val. 00 min.
Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 100 straipsnis „Terminų skaičiavimas“: 2. Dienomis skaičiuojamas terminas pasibaigia paskutinės dienos dvidešimt ketvirtą valandą.
Įtariamojo paleidimo į laisvę procedūros Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjime buvo baigtos ir suimtasis į laisvę paleistas apie 16 val. 20 min. – ne tik neviršijant teismo nustatyto suėmimo termino, bet iki jam sueinant, griežtai laikantis Suėmimo vykdymo įstatymo, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso reikalavimų bei užtikrinant visas nustatytas įtariamojo bei suimtojo teises.
Atkreipiame žiniasklaidos ir visuomenės dėmesį į tai, kad viešai šio sudėtingo rezonansinio ikiteisminio tyrimo vertinimus, įvykių, duomenų, teisės aktų interpretacijas šiuo metu teikia šio tyrimo eiga ir baigtimi suinteresuoti, su proceso dalyviais ar kitais tyrime minimais asmenimis susiję asmenys, tam tikrais atvejais teikiantys žiniasklaidai jų tikslus atitinkančią dalinę informaciją, kuri yra neviešintini ikiteisminio tyrimo duomenys, kaip neatskleidžiami žurnalistų informacijos šaltiniai, todėl jų skelbiami teiginiai turėtų būti vertintini itin atsakingai ir kritiškai.
Prokuratūra suvokia visuomenės susirūpinimą dėl vykstančio ikiteisminio tyrimo bei jo metu siekiamų išaiškinti galimai įvykdytų korupcinių veikų ir jaučia pareigą kuo greičiau pateikti aiškius bei išsamius atsakymus į visus dėl to kylančius klausimus, todėl dar kartą užtikrina, kad padarys tai nedelsiant, kai tik tokios informacijos viešinimas nebekenks prioritetiniam prokuratūros tikslui ir teisėtam visuomenės interesui bei lūkesčiui – nustatyti visas reikšmingas tyrimui aplinkybes bei duomenis, atskleisti galimai įvykdytas nusikalstamas veikas ir užtikrinti teisėtumą.
Informacijos šaltinis – Lietuvos Respublikos prokuratūra.
Ar šių metų Vasario 16-oji nėra panaši į 1988-ųjų Vasario 16-ąją?
Matau du keistus panašumus. Partinė sovietinė nomenklatūra 1988-aisiais dėjo milžiniškas pastangas, kad mes, sovietinės Lietuvos žmonės, padrąsinti JAV prezidento Ronaldo Reigano pareiškimų apie neteisėtą Baltijos šalių okupaciją 1940-aisiais, vis tik nedrįstume net mintyse pagerbti 1918-ųjų Vasario 16-osios Laisvės akto.
Nesigailiu dalyvavęs visą dieną trukusioje regioninėje konferencijoje „Propaganda ir saviraiškos laisvė“, kuri Vilniuje buvo surengta Lietuvos kultūros ministerijos, Lietuvos žurnalistų sąjungos, Lietuvos radijo ir televizijos komisijos Friedrich Ebert Stiftung dėka.
Į ją sugužėjo gausus žinomų žurnalistų, politologų, žiniasklaidos ekspertų būrys. Bet jei reikėtų išsirinkti labiausiai sudominusį pranešimą, būtų nelengva. Kodėl? Konferencija nustebino nuomonių gausa.
Vidinis įsitikinimas ir/arba nuomonė nei Lietuvos Respublikos Civilinio proceso, nei Baudžiamojo proceso kodeksuose, nei Operatyvinę (žvalgybinę ar kontržvalgybinę) veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose niekada nebuvo ir nėra priskiriami faktinių duomenų arba įrodymų kategorijoms ir nėra pripažįstami įrodymais, kurių pagrindu aplamai galėtų būti priimtas koks nors sprendimas.
Dėl šios priežasties neišvengiamai atkreiptinas dėmesys į keletą svarbių momentų. Visi be išimties asmenys, atsakingi už teisingą sprendimų priėmimą savo vidinius įsitikinimus konkrečioje vertinimo situacijoje privalo ir privalėtų susiformuoti tyrimo proceso metu neginčytinai pagrįstai ir teisėtai nustatytų faktų, faktinių aplinkybių, neabejotinai patikimų šaltinių pateiktų pagrįstų duomenų, bei teismo proceso ar kitokio informacijos duomenų tyrimo metu kruopščiai ir visapusiškai patikrintų įrodymų, neabejotinai patvirtinančių arba paneigiančių konkrečias, nagrinėjamo klausimo sprendimui esmingai reikšmingas faktines aplinkybes bei faktus.
„Metų“ anketoje „Požiūriai“ (2014 m. liepos mėnesio numeryje) literatūros tyrėjas ir kritikas Algimantas Bučys atsako į tris anketos klausimus. Atsakydamas į klausimą „Cenzūros formaliai neliko. Bet jos funkciją netiesiogiai atlieka literatūros kontekstas. Ar jaučiate jį ir kaip „apžaidžiate“?“ A.Bučys teigia:
„Paradoksalu, bet šiandien oficialiai panaikintą valstybinę cenzūrą kuo puikiausiai pakeitė vis stiprėjanti daugumos rašančiųjų autocenzūra… Sąjūdžio laikų laisvą žodį ir niekieno nevaržomą teisę viešai pareikšti savo nuomonę netrukus ėmė vis kiečiau varžyti žiniasklaidos redaktoriai. Šiemet įteikiau puikiam literatūros savaitraščiui nekalčiausią straipsnelį apie savo bičiulį Vitą Luckų, ir buvau redaktoriaus mandagiai paprašytas išbraukti vieną vietelę, kad laikraščio „nepaduotų į teismą už šmeižtą“.
Portalo Slaptai.lt redakcija viešėjo Žemaitijoje – prie pat Rietavo esančiame Užpelių kaime. Svečiavomės pas šio kaimo gyventoją Vidmantą Steponavičių. Kodėl būtent pas jį? Tai – labai liūdna istorija. Istorija, kuri tikriausiai jau nebegali turėti laimingos pabaigos. Daugelis lietuviškosios Temidės sprendimų – įsiteisėję.
Ir vis dėlto skaudu, jei nėra teisinių galimybių dar sykį atidžiai pažvelgti į Užpelių kaimo ūkininko Vidmanto skundus „dėl dešimtmečiais neatgaunamos protėvių žemės“. Bent jau smalsumo sumetimais norėtųsi išsiaiškinti, ar tikrai žemėtvarkininkai kadaise padarė absoliučiai viską, ką privalėjo padaryti? Nejaugi tai, ką portalui Slaptai.lt į filmavimo kamerą papasakojo V.Steponavičius, o prieš keletą metų – ir jo sesuo Vanda Makarienė, – vien išsigalojimai? Ten nėra nė kruopelytės tiesos?
Tikriausiai nieko nenustebinsiu primindamas, jog duomenys apie žmogaus sveikatos būklę privalo būti itin akylai saugomi nuo pašalinių akių. Taip pat nesuklysiu akcentuodamas, jog kiekvienas civilizuotos valstybės pilietis turi teisę rinktis sveikatos priežiūros įstaigą, savo sveikatos reikalus patikėdamas tik medikams, kuriais asmeniškai pasitiki.
Jei turime teisę rinktis restoranus, kurortus, kirpėjus, drabužius, draugus ir bičiulius, tai, vadovaujantis sveiku protu, privalome sutikti, jog kiekvienas Lietuvos pilietis privalo turėti teisę rinktis, kokioje ligoninėje ar poliklinikoje jam gydytis, kokiais medikais pasitikėti, o kokiais – ne.
Ir niekas civilizuotoje visuomenėje žmogui negali nurodyti gydytis ar tikrinti sveikatą būtent toje, o ne kitoje sveikatos gydymo įstaigoje. Nei darbdaviai, nei teismai, nei ministrai. Juolab medikas neturi bent jau moralinės teisės apžiūrėti ar gydyti paciento, kuris tvirtina į sveikatos priežiūros įstaigą atvykęs "ne savo valia".
Šiandien puiki proga prisiminti maždaug dvidešimties metų senumo istoriją, kurios liudininku tapau, dirbdamas žurnalistu tuometinėje generolo Džoharo Dudajevo valdomoje Čečėnijoje.
Taigi 1994-ųjų vasaros pabaigoje beveik nebeliko vilčių, jog Kremlius su nepriklausomybę paskelbusiu Groznu tęs derybas naudodamas taikias priemones. Tačiau ilgėliau pagyvenus nepriklausomybės idėjomis susižavėjusioje Čečėnijos sostinėje buvo akivaizdu, jog rusiškų ultimatumų čečėnai neišsigąs, ir jeigu nebus kitos išeities, tikrai ginsis. Ginsis atkakliai, narsiai, pasiaukojančiai.
Tuomet Grozne tvyrojusios nuotaikos buvo ypatingos: visi suprato, jog karas – neišvengiamas. Bet karo niekas nebijojo. Atrodė, kad čečėnus labiausiai kamavo neapibrėžtumas: karas ar taika? Jie lyg ir nebijojo pačio blogiausio varianto. Juos labiausiai vargino tebesitęsianti nežinomybė, kaip pakryps tai nutrūkstančios, tai vėl atnaujinamos Kremliaus – Grozno derybos.
Europos Sąjungos šalių žvilgsniai prikaustyti prie novacijomis pagarsėjusios ES narės Litlandijos. Joje nagrinėjama naujausiais laikais dar neregėta byla, kurioje neprivataus kaltinimo tvarka bylinėjasi du numirėliai. Vienas, dar būdamas gyvas, apkaltino kitą, tuo metu dar gyvą, pedofilijos nuodėme savo mažametės atžalos atžvilgiu. Tas kitas numirėlis kaltina jį šmeižtu, o pastarasis su savo dar gyva mažamete atžala laiko save ir ją nuo jo nukentėjusiais. Nei vienas, nei kitas gyvi būdami Litlandijos teismų nuteisti ar teisiami nebuvo.
Ar galima Lietuvą traktuoti esant teisine valstybe? Tikriausiai visi sutiksime, jog mūsų šalis turi užtektinai daug demokratinės, civilizuotos valstybės bruožų. Tačiau greičiausiai teisūs ir skeptikai, įsitikinę, jog mūsų šalis vis dar stovi ant itin netvirtų, nuolat klibančių, kartais net skilinėjančių, pleišėjančių demokratijos pastolių.
Internetinis portalas Slaptai.lt šiandien pateikia dar vieną argumentą, leidžiantį abejoti Lietuvos kaip teisinės valstybės statusu. Tas argumentas – oficialūs statistiniai duomenys, bylojantys, jog lietuviškoji Temidė pamėgusi įtariamiesiems ir kaltinamiesiems taikyti tik pačias griežčiausias kardomąsias priemones. Kur reikia ir kur nereikia, kur galima ir kur negalima.
Vasario 21-ąją Seime buvo surengta svarbi ir aktuali apskritojo stalo diskusija "Piktnaudžiavimas, lengvabūdiškumas ar normali praktika: ar tikrai asmenys suimami tik tada, kai būtina?"
Šią diskusiją organizavo Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetas, Lietuvos apeliacinis teismas ir Lietuvos advokatūra.
Diskusijos dalyviai beveik vieningai sutarė, kad Lietuvoje griežčiausios kardomosios priemonės – suėmimo – klausimai reglamentuojami pakankamai gerai, tačiau ydingas pats jų taikymas.
Anot daugelio diskusijoje dalyvavusių asmenų, Lietuvos prokurorai itin dažnai prašo suimti nusikaltimais įtariamus asmenis, o teismai pernelyg lengvai patenkina šiuos prašymus.
Slaptai.lt pateikia interviu su apskritojo stalo diskusijoje dalyvavusiu Mykolo Romerio universiteto Teisės fakulteto Baudžiamosios teisės ir proceso instituto direktoriumi, prof. dr. Raimundu JURKA. Su teisininku Raimundu Jurka kalbasi Slaptai.lt žurnalistas Gintaras Visockas.
Visuomenės aktualijų portalas Slaptai.lt vėl narplioja skandalingosios Medininkų žudynių bylos ypatumus. Šiandien mūsų dėmesio centre – daiktiniu įrodymu tapęs elektroninis laikrodis, kuris neva įrodo, jog mūsų muitinės pareigūnus tą tragišką 1991-ųjų liepos 31-osios naktį nužudė būtent Rygos OMON milicininkai Aleksandras Ryžovas, Andrėjus Laktionovas ir Konstantinas Michailovas – Nikulinas.
Tačiau prieš pradedant analizuoti Vilniaus apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos, nagrinėjusios Medininkų žudynių bylą, išvadas, pirmiausiai siūlau pabandyt įsivaizduoti neutralią, su konkrečiu įvykiu nesusijusią situaciją.
2013 metų vasario 4-ąją buvo pranešta, kad Prezidentė Dalia Grybauskaitė susitiko su atsakingais pareigūnais, su kuriais aptarė teismų reformos eigą ir galimybes spartinti bylų nagrinėjimą.
Šiuo, neabejotinai aktualiu, klausimu pastebėtini keli momentai.
Kiekviena lazda turi du galus, panašiai, kaip kiekviena moneta – dvi puses. Kalbant apie bylų nagrinėjimo spartą, būtina nepamiršti, kad skubotas teisingumo procesas yra pats brangiausias sukeliamomis pasekmėmis. Nuo seno žinoma: "skubėk lėtai", "skubią naudą – kipšas gaudo" arba "paskubėsi, žmones prajuokinsi".
Internetinis portalas Slaptai.lt jau keletą sykių rašė apie Lietuvos medikų profesinės sąjungos pirmininkės Albinos Kavaliauskaitės ir VšĮ “Karoliniškių poliklinika” vadovybės konfliktus. Nūnai skelbiame dar vieną publikaciją. Mat civilinė byla dėl nušalinimo nuo darbo jau baigta nagrinėti pirmosios instancijos teisme. Šių metų sausio 3-ąją Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas Andrius Verikas priėmė sprendimą pagal ieškovės A.Kavaliauskaitės ieškinį atsakovui VšĮ “Karoliniškių poliklinika”.
Taigi dabar jau galimos pirmosios išvados, kokią praktiką bando formuoti lietuviškoji Temidė, gilindamasi į medicinines paslaugas teikiančio darbdavio ir samdomo medicinos darbuotojo tarpusavio nesutarimus. Man regis, šios dvikovos baigtis svarbi visai Lietuvai. Nuo to, kaip baigsis profsąjungos lyderės ir “Karoliniškių poliklinikos” vadovybės kivirčų nagrinėjimas Lietuvos teismuose, priklauso ir tūkstančių kitų panašiose sveikatos įstaigose dirbančių žmonių likimai.
Vilniaus centre sutikau pažįstamą rašytoją. Tiksliau tariant – buvusį rašytoją. Atgimimo išvakarėse ir paties Atgimimo įkarštyje jis buvo aktyvus – kūrė apsakymus, rašė esė, kultūriniuose žurnaluose bei laikraščiuose skelbė originalius, aštrius, įsimenančius publicistinius straipsnius. Tuometiniai Lietuvos Rašytojų sąjungos vadovai jį laikė perspektyviu. Deja, apart pirmųjų apsakymų rinkinių priekin nepasistūmėta. Rašytojas jau senokai neberašo nei novelių, nei filosofinių svarstymų, nei publicistinių straipsnių.
Tiesa, jo publikacijų šiandien apstu viename žinybiniame Lietuvos leidinyje. Rašytojas ten dirba etatiniu žurnalistu, tad priverstas kas savaitę sukurpti bent po vieną straipsnį, pasakojantį, kokia šauni anoji ministerija ir kokie šaunūs anos ministerijos direktoriai. Taigi darbas – nuobodus, mechaniškas. Be kūrybos, be laisvės turėti savąją nuomonę. Juolab – turėti kritišką nuomonę. Užtat – honorarai ir atlyginimai atseikėjami laiku, be vėlavimų, be to, jis turįs ir šiokių tokių socialinių garantijų.
