KGB archyvų paslaptys
Seimas rudens sesijoje vėl svarstys su liustracijos procesu susijusias naujas įstatymų pakeitimų iniciatyvas. Seimo Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) frakcijos narys Stasys Tumėnas įstatyme siūlo numatyti, kad informacija apie slaptą bendradarbiavimą su KGB būtų išslaptinama ir viešai paskelbiama, kai asmuo eina valstybės tarnautojo pareigas arba į jas kandidatuoja.
Įstatymo pataisas įregistravęs S. Tumėnas taip pat siūlo įteisinti, kad asmenys, pripažinti slapta bendradarbiavę su buvusios SSRS specialiosiomis tarnybomis, negalėtų eiti savivaldybės institucijos ar įstaigos vadovo, jo pavaduotojo pareigų, negalėtų dirbti valstybės tarnyboje.
S. Tumėnas Eltai sakė, kad įstatymo projektu siekiama, kad valstybės tarnyboje – valstybės ir savivaldybių institucijose ir įstaigose – dirbtų tik Lietuvos Respublikai lojalūs, patikimi, nepriekaištingos reputacijos asmenys, dėl kurių nekyla jokių abejonių.
Įstatymo pataisa, jo nuomone, ypač aktuali šių dienų geopolitinės situacijos kontekste, tai vidinio nacionalinio saugumo klausimas.
„Beje, apie tai prieš kelias dienas priminė ir Prezidentas Gitanas Nausėda, sakęs, kad svarbu ne tik išorinis valstybės nacionalinis saugumas, bet ir vidinis. Lietuvos valstybė turi pagrindo abejoti asmenimis, kurie slapta bendradarbiavo su buvusios SSRS specialiosiomis tarnybomis ir kurie iki iki šiol neįrodė lojalumo Lietuvos Respublikai, jos konstitucinei santvarkai, konstitucinėms vertybėms. Dar 1998 m. Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad „valstybės institucijose gali dirbti tik lojalūs tai valstybei asmenys, kurių ištikimybė jai ir patikimumas nekelia jokių abejonių“,– Eltai sakė S. Tumėnas. KGB archyvų paslaptys
Įstatymo pakeitimo projekte kalbama ir apie nuslėpusių bendradarbiavimą su KGB valstybės tarnautojų veiklos apribojimą.
Jeigu valstybės tarnautojas neprisipažintų Lietuvos valstybei slapta bendradarbiavus su buvusios SSRS specialiosiomis tarnybomis, pateiktų žinomai melagingas žinias apie save, kitus asmenis ir specialiųjų tarnybų veiklą ar tokią informaciją nuslėptų, jo įgaliojimai, kaip siūloma projekte, būtų pripažįstami nutrūkusiais. Viešojo valdymo agentūra tokį sprendimą priimtų per 14 dienų nuo paskelbimo Teisės aktų registre duomenų apie asmenį, slapta bendradarbiavusį su buvusios SSRS specialiosiomis tarnybomis.
„Atsirastų teisinis pagrindas asmenį, pripažintą slapta bendradarbiavus su buvusios SSRS specialiosiomis tarnybomis, taip pat deklaracijoje nuslėpusį ar pateikusį tikrovės neatitinkančius duomenis, nepriimti į valstybės tarnautojo pareigas arba iš jų atleisti“, – sako S. Tumėnas.
Jei Seimas pritartų įstatymo pataisoms, pretendentai į valstybės tarnybą, pildydami Atitikties nepriekaištingos reputacijos reikalavimams deklaraciją, sulauktų klausimo dėl slapto bendradarbiavimo su buvusios SSRS specialiosiomis tarnybomis.
„Pavyzdžiui, asmuo, pretenduojantis į politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojo pareigas, Vyriausybės nutarimu patvirtintoje Atitikties nepriekaištingos reputacijos reikalavimams deklaracijoje turės nurodyti, ar jis slapta bendradarbiavo su buvusios SSRS specialiosiomis tarnybomis“, – Eltai sakė S. Tumėnas.
Jo nuomone, asmenims, slapta bendradarbiavusiems su buvusios SSRS specialiosiomis tarnybomis ir pretenduojantiems į pareigas valstybės tarnyboje, valstybės ir savivaldybių institucijose, įstaigose, turi būti būtų taikomas lojalumo Lietuvos Respublikai reikalavimas.
„Priėmus įstatymo projektą valstybės tarnyboje dirbtų lojalumą, patikimumą, pilietiškumą Lietuvos Respublikai įrodę valstybės tarnautojai. (…) Lietuvos valstybė turi pagrindo abejoti asmenimis, kurie slapta bendradarbiavo su buvusios SSRS specialiosiomis tarnybomis ir kurie iki šiol neįrodė lojalumo Lietuvos Respublikai, jos konstitucinei santvarkai, konstitucinėms vertybėms“, – sako S. Tumėnas.
KGB. Yra tokia profesija – žudyti žmones
Jis pastebi, kad mūsų istorikai, mokslininkai patvirtina, kad galimų nelojalių asmenų Lietuvoje ir dabar yra daug. „Pvz. istorikė dr. Kristina Burinskaitė monografijoje „Slaptieji KGB bendrininkai: agentų veikla šeštajame–devintajame dešimtmečiais“ (2022) teigia, kad „Nepriklausomoje Lietuvoje dar galėjo būti apie 25 000 asmenų, sovietų valdymo laikotarpiu bendradarbiavusių su KGB. Iš jų 2000 m. atėjo prisipažinti 1589 asmenys“, –sako S. Tumėnas.
Parlamentaro teigimu, projektu siekiama eliminuoti galimą grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui, Lietuvos valstybės konstitucinei sąrangai ir konstitucinėms vertybėms.
Priėmus įstatymo pataisas, jo teigimu, neliktų potencialios galimybės valstybės tarnyboje dirbantiems asmenims, praeityje slapta bendradarbiavusiems su KGB, patirti Lietuvai nedraugiškų valstybių galimai vykdomą šantažą, verbavimą ar bandymą įtraukti į neteisėtą veiklą.
Siūloma, kad įstatymo pataisos įsigaliotų nuo 2024 metų. „Naujas teisinis reguliavimas galios tik asmenims, kurie pretenduos į pareigas valstybės tarnyboje nuo kitų metų sausio 1 d., t.y. nuo numatytos įstatymo įsigaliojimo datos“, – sako S. Tumėnas.
Dabar galiojančiame įstatyme numatyta, kad informacija apie slapta bendradarbiavusius asmenis išslaptinama ir viešai paskelbiama, kai asmuo eina Respublikos Prezidento, Seimo ar savivaldybės tarybos nario, Vyriausybės nario, teisėjo arba prokuroro pareigas arba į jas kandidatuoja.
Agentai slaptieji. Slaptai.lt foto
Ketvirtadienį Lietuvos lenkų rinkimų akcijai-Krikščioniškų šeimų sąjungai (LLRA-KŠS) atstovaujantis Seimo narys Česlav Olševski ketina pateikti parlamentui įstatymo pataisas, siūlančias nuo 2024 metų sausio 1 d. išslaptinti užregistruotų, prisipažinusių ir įrašytų į įskaitą asmenų pateiktą informaciją ir duomenis apie jų buvusį bendradarbiavimą su KGB.
Seimas turės spręsti dėl pasiūlytų liustracijos proceso pakeitimų, nes Seimo Teisės departamentas, Teisės ir teisėtvarkos komitetas įžvelgia galimą prieštaravimą Konstitucijai.
„Įstatymo projekto nuostata, numatanti, kad užregistruotų, prisipažinusių ir įrašytų į įskaitą asmenų pateikta informacija ir duomenys apie juos yra išslaptinami nuo 2024 m. sausio 1 d., prieštarauja Konstitucijos preambulėje įtvirtintam teisinės valstybės principui“, – tokią preliminarių išvadą padarė šį klausimą svarstęs Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetas.
Šią komiteto išvadą, už kurią balsavo 5 komiteto nariai, prieš – 4, ketvirtadienį Seimui pateiks šio komiteto pirmininkė Irena Haase.
Seimo Teisės departamento nuomone, išslaptinus šiuo metu valstybės paslaptimi pripažintą informaciją apie asmenų slaptą bendradarbiavimą su buvusios SSRS specialiosiomis tarnybomis, „būtų paneigti asmenų, paklususių įstatymo reikalavimui ir savanoriškai suteikusių valstybei atitinkamą informaciją apie save, teisėti lūkesčiai ir pažeisti jų teisėti interesai“.
„Tokio įstatymo priėmimas reikštų, kad valstybė nesilaiko prisiimtų įsipareigojimų, juo būtų pakirstas asmenų pasitikėjimas valstybe ir teise. Taigi, būtų pažeisti konstituciniai teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principai, kurie yra neatsiejami konstitucinio teisinės valstybės principo elementai“, – sakoma Teisės departamento išvadoje.
Joje teigiama, kad siūloma nuostata, numatanti, kad užregistruotų, prisipažinusių ir įrašytų į įskaitą asmenų pateikta informacija ir duomenys apie juos yra išslaptinami nuo 2024 m. sausio 1 d., vertintina „kaip prieštaraujanti Konstitucijos preambulėje įtvirtintam teisinės valstybės principui“.
Seimo narys Česlav Olševski Teisės ir teisėtvarkos komiteto posėdyje tvirtino, kad dėl liustracijos užbaigimo turi būti noras ir politinis sprendimas. Jis nesutiko su Seimo Teisės departamento pozicija dėl galimo įstatymo pataisų prieštaravimo Konstitucijai. Slaptasis agentas. Slaptai.lt nuotr.
„Iš tikrųjų valstybė pažadėjo, kad prisipažinęs dėl bendradarbiavimo su KGB asmuo nepatirs teisinių persekiojimų, bet ne apie tai eina kalba. Projekte siūloma tik paviešinti pavardes tų, kurie bendradarbiavo su KGB ir tiek“, – komiteto posėdyje yra sakęs parlamentaras.
Mišrios Seimo narių grupės seniūno pavaduotoja Rita Tamašunienė tvirtino, kad ši tema liks gyva tol, ko bandysime paslėpti su KGB bendradarbiavusių pavardes.
„Turime vieną kartą padėti šioje istorijoje tašką. Kaip tik dabar yra tas momentas mums pasakyti, kad tą sąrašą reikia paskelbti. Visiško slaptumo ir dabar nėra, nes kandidatuojant į svarbius postus reikia nurodyti buvusio bendradarbiavimo faktą“, – Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto posėdyje sakė viena iš projekto iniciatorių R. Tamašunienė.
2015 m. birželio 30 d. Seimas priėmė Asmenų, slapta bendradarbiavusių su buvusios SSRS specialiosiomis tarnybomis, registracijos, prisipažinimo, įskaitos ir prisipažinusiųjų apsaugos įstatymo pakeitimo projektą, kuriuo įsipareigojo įslaptinti 75 metams ir saugoti tokių asmenų pateiktą informaciją ir duomenis apie juos.
Informacija apie slapta bendradarbiavusius asmenis išslaptinama ir viešai paskelbiama, kai asmuo eina Respublikos Prezidento, Seimo ar savivaldybės tarybos nario, Vyriausybės nario, teisėjo arba prokuroro pareigas arba į jas kandidatuoja.
Slaptas agentų gyvenimas. Slaptai.lt nuotr.
Ketvirtadienį į opozicinę Seimo darbotvarkę nepateko Lietuvos lenkų rinkimų akcijai–Krikščioniškų šeimų sąjungai (LLRA-KŠS) atstovaujančių Seimo narių siūlymas užbaigti liustracijos procesą ir nuo 2021 m. gruodžio 31 d. išslaptinti užregistruotų, prisipažinusių ir įrašytų į įskaitą asmenų pateiktą informaciją ir duomenis apie juos.
Tai numatantis įstatymo projektas nebuvo pateiktas dėl neigiamos Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto išvados. Šiai išvadai pritarė 70 parlamentarų.
„Siūlomas teisinis reguliavimas, pagal kurį 2021 m. gruodžio 31 d. būtų išslaptinama informacija apie asmenų slaptą bendradarbiavimą su buvusios SSRS specialiosiomis tarnybomis, dėl kurio jie yra savanoriškai prisipažinę Lietuvos valstybei, galimai prieštarauja Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui“, – konstatavo Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetas.
Jo išvadoje pažymima, kad tokio įstatymo priėmimas reikštų, kad valstybė nesilaiko prisiimtų įsipareigojimų asmeniui, juo būtų pakirstas asmens pasitikėjimas valstybe ir teise, taigi „būtų pažeisti konstituciniai teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principai, kurie yra neatsiejami konstitucinio teisinės valstybės principo elementai.“ Šnipas, kuris mane išdūrė. Slaptai.lt nuotr.
„Siūlomu priimti įstatymu, pagal kurį turėtų būti išslaptinta šiuo metu valstybės paslaptimi pripažinta informacija apie asmenų slaptą bendradarbiavimą su buvusios SSRS specialiosiomis tarnybomis, kuri pagal 2015 m. įsigaliojusį įstatymą yra įslaptinta 75 metams, būtų paneigti asmenų, paklususių įstatymo reikalavimui ir savanoriškai suteikusių valstybei atitinkamą informaciją apie save, teisėti lūkesčiai ir pažeisti jų teisėti interesai“, – mano Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetas.
ELTA primena, kad šių metų vasario mėnesį trys Lietuvos lenkų rinkimų akcijai–Krikščioniškų šeimų sąjungai (LLRA-KŠS) atstovaujantys Seimo nariai Česlavas Olševskis, Rita Tamašunienė ir Beata Petkevič įregistravo Asmenų, slapta bendradarbiavusių su buvusios SSRS specialiosiomis tarnybomis, registracijos, prisipažinimo, įskaitos ir prisipažinusiųjų apsaugos įstatymo pakeitimo projektą. Šiuo projektu jie pasiūlė nuo 2021 m. gruodžio 31 d. išslaptinti užregistruotų, prisipažinusių ir įrašytų į įskaitą asmenų pateiktą informaciją ir duomenis apie juos.
Pasak jų, priėmus įstatymo pataisas būtų paskelbti visi (ir prisipažinę, ir neprisipažinę) asmenys, slapta bendradarbiavę su SSSR specialiomis tarnybomis ir „visiems laikams būtų užversta gėdinga KGB knyga ir galimos manipuliacijos, ir spekuliacijos šia tema, ypač – prieš rinkimus“.
Šiuo metu užregistruotų, prisipažinusių ir įrašytų į įskaitą asmenų pateikta informacija ir duomenys apie juos yra įslaptinti 75 metams ir saugomi įstatymų nustatyta tvarka.
Ištrauka iš Daliaus Stanciko knygos „Kūju per Lietuvos istoriją”
Genocido tyrimo centrui paskelbus pažymą, [susijusią su kun. J. Borevičiaus liudijimu apie Jono Noreikos-Generolo Vėtros pogrindine antinacine veikla ir žydų gelbėjimu], Istorijos instituto direktorius Alvydas Nikžentaitis šią pažymą paskelbė… niekine.
Anot A. Nikžentaičio, „pažymos pagrindą sudaro kunigo Jono Borevičiaus paliudijimas JAV teisme, duotas 1986 m., t.y. praėjus daugiau nei 40 metų nuo tų įvykių, apie kuriuos buvo pasakojama.
Tokiais šaltiniais remtis yra labai pavojinga, nes žmogus tikrai negali atsiminti visų detalių, vykusių prieš tiek metų, o jo atsiminimuose neretai įsiterpia kita informacija, kurią jis gavo iš kitų šaltinių. Nebuvo įvertintos ir aplinkybės, kokiomis buvo duoti šie parodymai. Jie šiuo atveju yra svarbūs. XX a. 8–9 dešimtmetyje, atnaujinus ekstradicijos bylas prieš lietuvius JAV, Didžiojoje Britanijoje jų tautiečiai stengdavosi duoti tik naudingus kaltinamajam parodymus. Nebuvo išimtis ir J.Borevičius“.
Tačiau labiausiai istoriką A. Nikžentaitį šokiravo ne pats liudijimas, o „iš šio liudijimo daromos išvados“. Pasirodo, pagal A. Nikžentaitį, po 40 metų, kai nebėra jokių liudininkų, privalėjau išsiaiškinti pokalbio laiką, aplinkybes, asmenis, dariusius įtaką kunigui, ir pan. O kadangi tai neįmanoma (prisiminkime Jono Noreikos bendražygio žydų gelbėtojo Domo Jasaičio perspėjimą istorikams: „Slaptumas – didelė pagalba sėkmingai pogrindinei veiklai, bet didžiausias istorijos priešas, nes paprastai nepalieka dokumentuotų duomenų.“), tai to fakto ir nėra.
Jonas Noreika – Generolas Vėtra. Slaptai.lt nuotr.
A. Nikžentaitis: „Su tam tikromis išlygomis faktu galima laikyti įvykusį pokalbį tarp kunigo ir J. Noreikos, kurio metu jis išgirdo J. Noreikos prašymą padėti Šiaulių gete esantiems žydams. Žinoma, galima manyti, kad būtent po šio pokalbio kunigas J. Borevičius ėmėsi pagalbos Šiaulių geto žydams, tačiau galimai jo veiksmams įtakos turėjo ir kiti asmenys ar įvykiai. Tyrėjas šiuo atveju privalėjo pabandyti nustatyti galimą įvykusio pokalbio laiką, sulyginti tą data su J. Borevičiaus pagalbos žydams pradžia, išanalizuoti kitas istorines aplinkybes, galėjusias turėti įtakos kunigo apsisprendimui. (…). Akivaizdu, kad pažymos autorius yra neįsisavinęs net istorinių šaltinių kritikos pradžiamokslio, o dažnai nesugeba ir logiškai samprotauti. Tokių faktų šviesoje ir galutinė daroma išvada, esą J. Noreika aktyviai prisidėjo prie Šiaulių žydų gelbėjimo, yra ne tik mano, bet irdaugelio kitų istorikų nuomone, niekinė.“
Kūju per Lietuvos istoriją. Dalius Stancikas. Slaptai.lt nuotr.
Ir taip samprotauja LDK laikų tyrėjas? Kokiais šaltiniais remiantis jis nustato, ką mūsų valdovai veikė XIV ar XV šimtmetyje? Kiek yra tų šaltinių? Ar savo šaltiniams taiko tokius pačius griežtus reikalavimus – juk tokiu atveju, greičiausiai, išvis neturėtume senosios Lietuvos istorijos? Kaip A. Nikžentaitis vertina Naująjį Testamentą, kuriame įvykiai užrašyti dar seniau nei Borevičiaus liudijimas – jis taip pat kaip niekinis?
Visą šią painią pono A. Nikžentaičio logiką būtų galima nurašyti į asmeniškumus arba į kitokią nuomonę, jei ne vienas momentas, verčiantis rimtai abejoti tyrėjo objektyvumu šia tema.
Prieš penkiolika metų savaitraštyje „Atgimimas“ buvo išspausdintas interviu pavadinimu: „A.Nikžentaitis: Pagal įstatymą būčiau pripažintas agentu.“ Šiame interviu Istorijos instituto direktorius Alvydas Nikžentaitis pasakoja, kaip sovietmečiu jį verbavo sovietų karinė žvalgyba GRU, bet jis neva atsilaikė. Tik kažkodėl pagal įstatymą, anot jo, vis tiek gali būti laikomas agentu.
„Aš pasakysiu atvirai: kai svarsčiau pasakyti „taip” arba „ne”, abiem atsakymams tada daviau po 50 procentų. Maždaug 1986–1987 m. prasidėjo tas vadinamasis „gundymo” laikotarpis. Kas ta karinė žvalgyba, aš neturėjau ypač gero supratimo, bet man buvo įtartina… Tai, kad aš pasakiau „ne”, nulėmė visiškas atsitiktinumas. Mano vieno kolegos pusbrolis buvo vienas iš Vilniaus karinio komisariato vadų. Aš tiesiog jo paprašiau, kad jis pasidomėtų, ką tai reiškia. Atsakymas buvo toks: „Nežinau, bet man atrodo, kad jei jis sutiks, tai įklimps visam gyvenimui…” Man būtent šitas motyvas, ta papildoma informacija ir nulėmė. Manau, kad buvau verbuojamas ne į KGB, o į GRU rezervą. Aš tada pasakiau, kad norėčiau pagalvoti, jog man duotų metus laiko apsispręsti. Ką aš tuo laimėjau? Paprašiau metus laiko pagalvoti ir jau maniau, kad jie mane užmiršo. Pasirodo, neužmiršo…
– Vadinasi, vėliau tie ryšiai tęsėsi. Norime to ar ne, tačiau dabartinis Liustracijos įstatymas numato, kad tokius ryšius turėjote skelbti oficialiai…, – klausia žurnalistas.
– Šis įstatymas yra gana kvailas, nes pagal jį aš taip pat galiu būti pripažintas KGB agentu. Nes įstatyme yra pasakyta, kad jei žmogus turėjo du ar daugiau ryšių su KGB, tada tai yra kaip įtarimo pagrindas… Tiesa, aš su jais susitikinėjau ne KGB rūmuose, o neutralioje aplinkoje. Buvau kviečiamas tris ar keturis kartus į susitikimą su operatyvininku… Dėl to ir sakau, kad reikia tiems žmonėms dar suteikti galimybę papasakoti, galbūt be jokių padarinių. Ši medžiaga būtų įdomi ir tyrinėtojams. (…).
Prof. Alvydas Nikžentaitis. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.
Žinau, kad kelis kartus buvo bandoma apie mane surinkti „kompromatą”. Tiesiog buvo mėginama mane šantažuoti ir net tokiu dalyku: 1988 m. vasario 16 dienos proga partijos komitete buvo sukviesta apie 300 žmonių, sovietinės spaudos atstovai ir t.t. Tos konferencijos tikslas buvo išaiškinti vadinamųjų „buržuazinių” švenčių žalą, taip pat paneigti Ribentropo-Molotovo paktą ir pan. Visos šios 300 pavardžių minimos saugumo komiteto sąrašuose, tarp jų ir mano pavardė. Tačiau buvo vienas niuansas: aš ir dar vienas buvęs V. Adamkaus patarėjas atsisakėme ten dalyvauti. Aš pasakiau, kad man po poros mėnesių reikia gintis disertaciją ir taip gavau oficialų atleidimą. Šituo faktu mane buvo bandoma šantažuoti…
– Disertacijos gynimas, kiek įsivaizduoju, KGB operatyvininkui negalėjo būti joks argumentas nekviesti jūsų į susitikimus. Ar jūsų minėtas šantažas buvo su tuo susijęs? – abejoja žurnalistas.
– Taip, tų susitikimų dar buvo ir po šio minėjimo… Tačiau tam tikra moralumo riba buvo aiški ir tuo metu. Aš jutau didelę baimę dėl tų pokalbių su saugumiečiais, kad vėliau būsiu įtartas bendradarbiavimu…
Turėjau porą draugų, kuriems viską papasakodavau apie tuos susitikimus. Taip apsidraudžiau ateičiai. Ir tokia mano strategija labai padėjo. Kai tik atėjau į instituto direktoriaus vietą ir pakalbėjau žydų tema, buvo bandoma vėl eskaluoti KGB istorijas… Tada tie liudininkai buvo apklausti ir šantažuotojams nusviro rankos – jie suprato, kad tai beviltiška.“
Ponas A. Nikžentaitis tikrai teisus: „ši medžiaga būtų įdomi tyrinėtojams“. Ir todėl, kad A. Nikžentaitis vadovauja svarbiai valstybinei įstaigai, tyrinėjančiai istoriją, ir todėl, kad, kaip pats sako, pagal įstatymą turėtų būti pripažintas KGB agentu, ir todėl, kad, kaip pats tvirtina, jį pradėjo šantažuoti „pakalbėjus žydų tema“. Ir dar todėl, kad šis pasakojimas nenuoširdus, neįtikinantis ir vertintinas kaip niekinis.
Visi, bent kiek įsisavinę istorinių šaltinių kritikos pradžiamokslį ir sugebantys logiškai samprotauti, suvokia, kad toks verbavimo atvejis, kokį papasakojo A. Nikžentaitis, būtų unikalus KGB, o tuo labiau vienos slapčiausių pasaulyje organizacijų GRU (užsienyje veikusi sovietų karinė žvalgyba) verbavimo istorijoje. Esmė ta, kad bet kokį verbavimo atvejį sovietų slaptosios tarnybos (ir ne tik sovietų) nurodydavo verbuojamiesiems laikyti griežtoje paslaptyje. O šiuokart, neįtikėtina, A. Nikžentaitis neva tarėsi – užsiverbuoti ar ne – su savo kolega, šis su savo pusbroliu – Vilniaus karinio komisariato vadu(!) ir t.t.
GRU būstinės foje
O toliau dar įdomiau: kaip alibi (prieš ką tas alibi –negi A. Nikžentaitis jau tada numatė SSRS žlugimą?) savo draugams neva pasakojo apie susitikimus su GRU darbuotojais ir – nieko: nei verbuojamam, nei komisariato vadui, nei draugams… Nors, kaip žinome, GRU už paslapčių nesilaikymą baudžia negailestingai: tai patvirtina vien buvusių GRU darbuotojų Aleksandro Litvinenkos ir Sergejaus Skripalio nuodijimai.
Vertinant šią istoriją pagal A. Nikžentaičio pateiktus tyrėjui reikalavimus, ponas A. Nikžentaitis turėtų paaiškinti šiuos loginius prieštaravimus: jei „moralumo riba ir tuo metu buvo aiški“, kodėl atsisakymą šnipinėti sovietams „nulėmė visiškas atsitiktinumas“? Jei jis nebuvo užverbuotas, kaip pateko į sąrašą įtakos agentų, 1988 m. vasario 16 dienos proga sukviestų partijos komitete? Kiek buvo susitikimų su GRU darbuotojais? Ar apie juos pranešė Lietuvos saugumui? Kur buvo ta „neutrali“ susitikimų aplinka? Kodėl bijojo būti įtartas bendradarbiavimu, jei nebendradarbiavo? Kaip nustatė, kad jį verbuoja ne KGB, o GRU? Kaip suprato, kad bus įrašytas „į rezervą“? Kodėl mano, kad jį šantažuoja „pakalbėjus žydų tema“? Jei jo tyrimų objektas yra LDK laikai, kodėl tiek daug reiškiasi tema, po kurios yra šantažuojamas? Ar jis pats, logiškai samprotaujantis, patikėtų tokiu pasakojimu, kurį išdėstė kitiems? Ar su tokia praeitimi, kuria galima šantažuoti, dera kandidatuoti į valstybės įstaigos direktorius?
Ir, galiausiai – kaip po tokio pasakojimo patikėti, jog A. Nikžentaitis – objektyvus istorijos tyrėjas ir sąžiningas žmogus?
Šis tekstas buvo paskelbtas Čikagoje leidžiamame JAV lietuvių laikraštyje „DRAUGAS”
Nenustebino spaudoje pasirodžiusi žinia – Lietuvos visuomenės veikėjai filosofą Arvydą Juozaitį ragina dalyvauti po metų rengiamuose Prezidento rinkimuose. Lietuvai tikrai reikia Atgimimo prezidento. Visvaldas Matijošaitis, Saulius Skvernelis, Vygaudas Ušackas, Gitanas Nausėda, Žygimantas Pavilionis – ne tie kandidatai, už kuriuos balsuočiau ramia sąžine. Išvardintiems vyrams kažko trūksta – gal stipraus humanitarinio, filosofinio pamato, gal nuoširdesnio domėjimosi išskirtinai lietuviškais reikalais?
A.Juozaitis visiškai nepanašus į savo konkurentus (jei tik rudenį, kaip pats tvirtina, apsispręs siekti Prezidento posto). Todėl ir patrauklus, žavus. Filosofas rašo aktualias pažintinio, analitinio, probleminio pobūdžio knygas apie dabartinę Kaliningrado sritį ir Latviją.
Tai – labai svarbu. Mes neturime teisės pamiršti Mažąja Lietuva kadaise vadintų žemių, nes ten, šiandieninėje Kaliningrado srityje, – prūsai, Herkus Mantas, Mažvydas, pirmoji lietuviška knyga, Karaliaučiaus pilis, Bretkūnas, Donelaitis, Tolminkiemis, pasauliniu šedevru tapusi poema „Metai“, Vydūnas…
Mes taip pat privalome giliau nei iki šiol pažinti savo brolius latvius. Nes latviai, kaip ir mes, – vieninteliai baltai šioje Žemėje. O mes juos, latvius, deja, pažįstame per menkai, elgiamės taip, tarsi jie mums būtų labai tolimi giminaičiai.
Negalima užmiršti ir garsiojo A.Juozaičio pranešimo „Politinė kultūra ir Lietuva“, kurį prieš tris dešimtmečius jis perskaitė Vilniuje, Dailininkų sąjungoje. Kaip tvirtina ELTA, tuomet, 1988 m. balandžio 20-ąją, šis tekstas tapo rimtu postūmiu burtis ir siekti politinės nepriklausomybės. Iki Sąjūdžio susikūrimo tada buvo likę vos du mėnesiai. Taigi A. Juozaitis – dar ir drąsus, ryžtingas. Juk ne visi lietuviai išdrįso 1988-aisiais atskleisti savo politines pažiūras. Kai kurie iš mūsų anuomet paniškai bijojo galimų sovietinių represijų. A.Juozaitis nepabūgo atsidurti KGB rūsiuose.
Turiu pripažinti, kad priimtinos dabartinės jo nuostatos dėl, sakykim, globalios Lietuvos, dvigubos pilietybės ar krikščionybės. Vos tris milijonus teskaičiuojanti tauta negali žaisti globalių žaidimų, juolab kad mes labai mažai auginame vaikų ir, atsidūrę svetimoje aplinkoje, linkę sparčiai nutautėti („Globalios Lietuvos nėra“).
Priimtinas ir A.Juozaičio požiūris į dvigubą pilietybę („Išklydusiems iš Tėvynės Lietuvos valstybės piliečiams, atsisakiusiems Lietuvos pilietybės, turi būti suteikiama galimybė ne siekti „dvigubos pilietybės“, o gauti Lietuvio pasą. Lietuvio pasas leistų Lietuvos pilietybę susigrąžinti be išlygų“).
Nieko neprikiši ir pareiškimui, jog didžiausia pasaulio globalizacija seniai įvykusi – tai krikščionybė („nūdienė globalizacija naikina žmogaus veidą ir nualina jo sąžinę. Visaverčio žmogaus reikmė – atsispirti šiai niveliacijai. Tai padaryti galima vadovaujantis ir dešimčia Dievo įsakymų, ir tradicinėmis religijomis, tautos vertybėmis bei papročiais“). Tokie pareiškimai, paskelbti „Respublikoje“, – tarsi atgaiva širdžiai: juk krikščionybė laikoma svarbia šiuolaikinio žmogaus gyvenime. Bet taip ir turi būti. Religija reikalinga visiems, net ateistams.
Kad A.Juozaitis gali tapti kandidatu į Daukanto aikšėje esančius rūmus, byloja ir laikraštyje „Respublika“ (šių metų birželio 16 – 22 d; Nr. 24) paskelbtas sąrašas tų visuomenės, kultūros, politikos veikėjų, kurie remia jo kandidatūrą. Tarp A.Juozaičio rėmėjų – daug solidžių autoritetų. Žinojimas, kad A.Juozaitį remia, sakykim, rašytojas Vytautas Rubavičius, baltistas Alvydas Butkus ar aktorius Gediminas Storpirštis, tik sustiprina nusiteikimą tapti juozaitininku.
Ir vis dėlto Prezidento rinkimuose 2019-aisiais šių eilučių autoriui bus keblu remti šią kandidatūrą. Iš galvos neišdyla skandalingoji A.Juozaičio publikacija „Istorinė klaida“, kurią jis paskelbė „Lietuvos ryte“, vos tik Lietuvos vadovu (Aukščiausiosios Tarybos pirmininku) buvo išrinktas prof. Vytautas Landsbergis. Iki šiol nesuprantu, kodėl sovietinės nomenklatūros bosas Algirdas Brazauskas ponui A.Juozaičiui pasirodė patikimesnis už tą, kuriam neprikiši ištikimybės tarnavus Lietuvos komunistams. Taip pat lieka neaišku, kodėl lemtinguose rinkimuose A.Juozaitis pasitraukė į šalį – padovanojo pergalę būtent Lietuvos komunistų partijos lyderiui.
Žinoma, situacija anuomet buvo sudėtinga. Lietuva skilo (skilo natūraliai, bet šį procesą mūsų „draugai“ dar skatino, eskalavo, stiprino) į dvi priešiškas stovyklas – brazauskininkus ir V. Landsbergio šalininkus. Taip pat nedrįsčiau tvirtinti, jog A.Brazauskas buvo visiškai nereikalingas Lietuvai. Patinka ar ne, jis vienijo tūkstančius komunistuojančių lietuvių, kurie abejojančiai, kreivai ar net priešiškai žvelgė į visišką Lietuvos nepriklausomybę nuo Rusijos. Jei A.Brazauskas anuomet būtų nustumtas į šoną, jo rėmėjų armija galėjo dar pikčiau žvelgti į Kovo 11-osios Aktą. Todėl A. Brazauskas buvo reikalingas kaip politinis autoritetas, amortizuojantis Kremliaus inspiruojamus, dirbtinai kurstomus priešiškumus viduje.
Prof. Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Tačiau pasirinkdami Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo pirmininku prof. V.Landsbergį mes taip pat neapsirikome. Visus svarbiausius darbus profesorius atliko be priekaištų, virtuoziškai, meistriškai. Jis paskelbė nepriklausomybę, sugebėjo atremti drastišką ponios Kazimiros Prunskienės inicijuotą maisto kainų pakilimą, gudriai išsipainiojo iš Michailo Gorbačiovo primestų moratoriumo pinklių, neišsigando lemtingąją 1991-ųjų sausio 13-ąją, nepabūgo per 1991-ųjų pučą…
Ko dar galima reikalauti iš prof. V.Landsbergio? Primityvieji lietuviai jį kaltina dėl visko – stringančios žemės reformos, kolūkių, bankų griūties, nuvertėjusių indėlių, neįgyvendintos liustracijos. Bet tai – demagogija. Dėl šių bėdų kalti mes visi, ne vien tik profesorius. Kaltas ir A.Juozaičio paremtas A.Brazauskas bei jo vadovaujama skaitlingoji partija, stabdžiusi svarbias reformas.
Tad, prieš paremdamas A.Juozaitį, vis tik norėčiau žinoti – kaip suderinti jo redaguotas „Sąjūdžio žinias“, jo lietuviškumą, jo pasiaukojimą ir tuo pačiu – paramą sovietinės nomenklatūros šului, beje, dar ilgokai Lietuvos trispalvę vadinusiam skuduru? Argi Sąjūdis ir A.Brazauskas – suderinami reiškiniai? Nejaugi A.Juozaitis ir šiandien mano, kad prof. V.Landsbergio išrinkimas į Aukščiausiosios Tarybos pirmininko postą anuomet buvo istorinė klaida?
Jei atsakymas – taip, tada man keblu 2019-ųjų rinkimuose palaikyti A.Juozaičio kandidatūrą. Belieka laikytis tų pačių nuostatų, kurių laikiausi paskelbdamas tuometiniame „Lietuvos aide“ ironišką tekstą „Istorinių klaidų šalis“ – piktą atsaką į A.Juozaičio „Istorinę klaidą“.
Šių metų pradžioje latvių poetas, Baltijos asamblėjos ir daugelio kitų literatūros premijų laureatas Janis Ruokpelnis Latvijos dienraštyje „Neatkarīgā Rīta Avīze“ paskelbė skandalingą išpažintį: „Aš buvau KGB agentas“.
Tai ilgos istorijos finalinis akordas. Šio atviro pasipasakojimo pradmenys veda į bohemiškąjį poeto gyvenimo tarpsnį praeito amžiaus aštuntajame dešimtmetyje, kuomet jį dukart tardė saugumas. Pirmąkart pagal nežinomo asmens skundą. Antrąkart – už siautėjimą viešbučio „Ryga“ bare, kur jis girtut girtutėlis vartė žmones iš kėdžių ir šaukė: „Tu – komunistas?! Tada tave reikia nušauti!“
Poeto neįkalino tik dėl vienintelės priežasties – jo tėvas Fricis Ruokpelnis buvo gerai žinomas rašytojas, Latvijos TSR himno bendraautoris, Kultūros ministerijos Vyriausiosios meno reikalų valdybos viršininkas ir t.t.
Slaptieji agentai
Anot J. Ruokpelnio, jo tikrasis nuopuolis prasidėjo dirbant savaitraštyje „Literatūra un Māksla“. Tenai jis buvo priverstas stoti į komunistų partiją, o po to už CK nuimto vyr. redaktoriaus ryžtingą rėmimą jį apklausinėjantis KGB karininkas pasiūlė bendradarbiauti. Jam šis karininkas pasirodė normalus žmogus, palyginus su tais gelžbetoniniais snukiais, kurie jį dukart tardė saugume. Ir jis pasirašė kortelę pasižadėdamas neišduoti KGB darbo metodų. Tada jam, kaip kūrėjui, toptelėjo mintis: kodėl nepatyrinėjus KGB darbo metodų, kad po to galėtų demaskuojančiai aprašyti.
Su karininku susitikinėdavo konspiraciniame bute. Saugumą domino kolegų literatų planai, mąstysena. Jam buvo pasiūlyta nuvažiuoti pas estų prozininką Arvo Valtoną, nes vietos saugumiečiai negalintys užmegzti su juo kontaktų. J. Ruokpelnis atsisakė.
Pasak poeto, per tą bendradarbiavimo laikotarpį jis nieko neįskundęs, provokatoriumi nedirbęs. „Mano darbas buvo analitinis: padėjau saugumiečiams suprasti inteligentijos nuotaikas, – tvirtina poetas. <….> Aš net nežinau, ar mano kortelė yra tuose maišuose. Aš save demaskuoju todėl, nes mane graužia sąžinė. Aš regiu tokį tarsi gilų išdžiuvusį šulinį, dugne tik pilka žemė, o po ja – lavonas. Jaučiu esąs žmogžudys savyje nešiojantis šį lavoną. Aš nužudžiau savo gyvenimą, save ir savo dorą. Esu nuteistas už savo puikybę ir išdidumą. Aš didžiuojuosi, kad nesusitepiau sovietiniu šūdu.<…> O kodėl aš prisipažįstu? Todėl kad esu senas žmogus. Jeigu mane ištiks infarktas ar insultas, mano sąžinė bus švari. Labiausiai bijau savo skaitytojų: gal jie neatleis ir nebeskaitys manęs? Gal iš mano rankų net šuo neės?“
J. Ruokpelnis latvių literatūrą praturtino dešimčia poezijos rinkinių, dviem romanais, esė knygomis. Jo poezija versta į dvidešimčia kalbų, 2005 metais rinktinę „Lyrika“ (vertė V. Braziūnas) išleista lietuvių kalba.
„Liustracijos laikas pavėluotas, maišus reikėjo atrišti iškart, 1991-aisiais“, – mano poetas.
Būtent tuo metu maišai jau buvo „atrišinėjami“. Į laikraščio „Atmoda Atpūtai“ užėjo vienas karininkas ir pasiūlė pirkti KGB agentų sąrašą, kuriame buvo apie devyniasdešimt žymių žmonių. Laikraštis paskelbė šį sąrašą, uždažęs tikruosius vardus ir pavardes, palikdamas tik slapyvardžius. Praėjus ketvirčiui amžiaus po šios publikacijos, poetas J. Ruokpelnis ištarė: „Aš buvau KGB agentas slapyvardžiu Mikelis“. Tuomet šis jo slapyvardis buvo paviešintas.
J. Ruokpelnis po išpažinties aiškino: „Jokio pavyzdžio aš nenorėjau parodyti. Iš pradžių galvojau, kad sulauksiu pasekėjų. Kaip girdėjo mano ausys – daugelis žmonių yra sutrikę, kad taip bus diskredituojami didieji Atgimimo darbininkai ir darbininkės, rašytojai ir taip toliau. Ši akcija yra labai pavojinga.“
KGB dokumentai – po devyniais užraktais
Šis J. Ruokpelnio atvirumas labai nustebino jo artimą bičiulį poetą Knutą Skujenieką, patyrusį sovietinio režimo represijas: „Kaip buvome draugai, taip ir liekame draugais. Tačiau tie, kurie lauks iki to laiko, kol juos demaskuos, mano požiūris į juos bus kitoks“.
Dailininkei Džemai Skulmei J. Ruokpelnio išpažintis priminė sunkią praeities nuodėmių naštą. Ji nepritartų atrišti šiuos nuodėmių maišus – su tokia akcija negalima pasitikti valstybės nepriklausomybės šimtmečio.
Latvijos rašytojų sąjungos pirmininkas Arno Jundzė pasisako už išsamų KGB palikimo medžiagos tyrimą. Jo vadovaujama kūrybinė organizacija kviečia Latvijos piliečius, institucijas ir politikus parodyti aiškią, nedviprasmišką laikyseną, kad „metų metais nespręstas ir paliktas skausmingas klausimas būtų sutvarkytas pagal šių dienų visuomenės interesus, kad seni skeletai netrukdytų valstybės vystymuisi ir ateičiai“, būtų rasti civilizuoti sprendimai iki šiolei neatsakytiems klausimams, vengti paviršutiniškos raganų medžioklės, o visuomenė būtų supratinga tiems žmonėms, kurie nusprendžia atvirai prabilti apie savo praeitį.
Rašytojai totalitarizmo palikimo klausimus analizuoja daug rūpestingiau, kvalifikuočiau nei Latvijos bendruomenė.
Išleistos kelios studijos, kuriose įvairiais aspektais skausmingai gvildenamos ideologinės kūrėjų nuostatos. Bėda ta, kad tai kol kas tik privačios iniciatyvos, būtina aktyvesnė valstybės parama.
Saeimos nutarimu 2014 m. buvo sukurta speciali tarpžinybinė komisija KGB dokumentams tirti. Nurodyta, kad prieš skelbiant KGB dokumentus privalu moksliškai ištirti ir įvertinti medžiagą ir moralinę žalą, kurią Latvijai ir jos gyventojams padarė KGB. Tai įpareigojama padaryti iki 2018 metų gegužės 31 d. Šioje komisijoje dirba 50 akademinės bendruomenės narių, tarp jų 15 istorijos mokslų daktarų. Išleisti 4 raštų rinkiniai, dar du paruošti spaudai.
Komisijos vadovas Karlis Kangeris atskleidžia, kad šiame darbe teko patirti ne tik valstybės institucijų nevienareikšmio požiūrio dėl duomenų apsaugos, bet ir bandymų šantažuoti. Be to, totalitarinės valstybės režimas neregistravo pilna apimtimi informacijos apie konkrečios operacijos turinį, KGB agentus, rezidentus, konspiracinių butų savininkus ir patikimus asmenis, todėl visa medžiaga be apribojimų atiduodant visuomenės vertinimui privalo būti patikima, pilna, teisinga. KGB agentų kartoteką reikia viešinti kaip TSRS okupacijos įstaigų dokumentų rinkinį, be išimčių ir komentarų, nes Latvijos Respublika neatsako už eventualią žalą.
KGB. Yra tokia profesija – žudyti žmones
Darbų apimtis labai didelė: 52 tūkstančiai KGB baudžiamųjų bylų. Viename tome iki 500 puslapių, o byloje gali būti net 40 tokių tomų. Laukiama prieigos prie duomenų bazės „Delta“, kur daugiau nei 10 tūkst. agentų pranešimų ir daugiau kaip 40 tūkst. stebimų asmenų įskaitos kortelių. Latvijos valstybės archyve saugoma 152 tūkst. bylų, siejamų su sovietiniu saugumu, milijonas kortelių apie represuotus žmones ir represijų vykdytojus.
Konstitucijos apsaugos biure saugomi ypatingo slaptumo dokumentai – 4 300 agentų kortelių. Iki šiolei viešai prisipažino tik 8 asmenys, bendradarbiavę su KGB.
Po išviešinto J. Ruokpelnio pokalbio komentatorių vertinimai viešojoje erdvėje buvo labai skirtingi:
pagrindinių agentų maišuose nebėra, jie jau „švarūs“; KGB agentų maišus su kortelėmis reikia atiduoti archyvui; kortelės gali tapti manipuliacijos instrumentu, nes čekistai paliko specialiai padirbtų dokumentų, kad nepriklausomybės metais pagal juos būtų galima inicijuoti politinio linčo teismus; dalis KGB dokumentų išvežti iš Latvijos; po 2018 m. gegužės gali paaiškėti, kad ta kartoteka nepilna ir informatorių kortelės negali tarnauti kaip bendradarbiavimo faktas su sovietų laikų represine struktūra; kažkokios jėgos bando kurti mitą apie latvius, kaip išdavikų tautą ir t.t.
Pasigirdo viena kita sąšauka su gana skandalingai baigtu KGB agentų išviešinimu Lietuvoje, kuomet dėmesys buvo sukoncentruotas į žymiausias praeities asmenybes.
Arvydas Valionis, šio teksto autorius. Slaptai.lt nuotr.
Sovietmety saugumiečiams užduotis formulavo komunistų partija, jos „krištoliniai“ komunistai, deja, jų nebus toje kartotekoje, o patys kalčiausi pasirodys vietiniai „stukačiai“ – eiliniai girtuoklėliai… 60 proc. agentų buvo nepartiniai. Jei agentai įstodavo į komunistų partiją ir pradėdavo nomenklatūrininko karjerą, buvo išrinkti Aukščiausiosios Tarybos deputatais, jų įskaitos korteles išimdavo.
Pasak Latvijos Tautos fronto lyderio Dainio Ivano, kol tie maišai slapti, čekistai gyvena ir manipuliuoja žmonėmis, juos būtina paviešinti. Liko neįgyvendinta nepriklausomybės pradžioje iškelta idėja – pradėti tautos apsišvarinimą arba tautos moralinę reabilitaciją pasipasakojant apie bendradarbiavimą su KGB.
Valstybės prezidentas Valdis Zatleras vienoje diskusijoje perspėjo: jei taip paprastai išmesime visuomenei šiuos maišus, kiekvienas prie šio „švediško stalo“ pasiims tik tai, kas jam patiks, kas papildys jo fantazijas. Negalima Latvijos šimtmečio sutikti ginčuose, nes šiame atvirume bus ir negatyvių pasekmių.
Ginčai, nuomonių įvairovė, gal net nauji sprendimai lydės šiuos kol kas slaptus nuodėmių maišus iki vasaros pradžios, kol jie bus atrišti.
Sovietinė patranka – Grūto parko eksponatas. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
Rašinyje „Vyriausiojo policijos komisaro atgaila už miliciją“ (DELFI.lt 2018 m. sausio 15 d.) Ramūnas Bogdanas greta kitų brandžių minčių teigia: Kada nuodėmės kupra nebeleidžia vaikščioti iškėlus galvą, kada saviškių kaltė maudžia lyg sena žaizda, atimdama ramų miegą, kada suvokiama, jog po savęs kiekvienas palieka vienokį ar kitokį pėdsaką – tuštumą, gėdą ar pasididžiavimą, – tada ateina atgailos metas.
Algimantas Zolubas, šio teksto autorius. Slaptai.lt nuotr.
Autorius teiginį, regis, taiko buvusios sovietinės milicijos luomui, konkrečiau – Sauliui Skverneliui. Ir įspėja: Atsargiai suraiteliais, kurie nekreipia dėmesio, ką sutrypė kelyje jie ar jų luomas. Nes kitas sutryptasis galite būti jūs.
Blaivi įžvalga, gerai parašyta, taikliai pritaikyta.
Generalinis policijos komisaras Skvernelis ar jam pavaldūs pareigūnai 2012 metų gegužės 17 dieną pasiuntė į Garliavą 240 sovietinio OMON-o tipo policininkų, kurie pasitelkę dujas, elektrą ir kitas ypatingąsias priemones, tampė ir mušė tiesos reikalaujančius žmones (tai užfiksavo vaizdo kameros), akivaizdžiai smurtavo. Antsiuvuose ant jų rankovių buvo Vytis, todėl jie išniekino valstybės simbolį. Dabar tie tampyti ir mušti, budėję žmonės vėl tampomi po teismus. Ne taikūs budėtojai, o „omonininkai“ ir juos pasiuntę pareigūnai todėl turi būti teisiami. Atgailos čia nepakanka.
O kaip su kitais, KGB, kolaborantų, teisėjų, prokurorų luomais?
KGB dokumentai – po devyniais užraktais
KGB etatiniai darbuotojai be išpažinties ir atgailos buvo atleisti kaip karinio dalinio kareivėliai, dažnas gauna LR ir RF pensijas, kiti dirba verslo ar kitokiose galimai priedangos struktūrose.
Kolaborantai – kgb agentai ir bildukai, kurie atliko VSD „klebonui“ išpažintį, neatlikę nei žodžiu nei raštu atgailos, buvo įslaptinti, kiti, neatlikę išpažinties, dabar viešinami.
Teisėjai, net kėdžių teismuose nepakeitė, tik po smakrais ant grandinės Vytį pasikabino, tarsi lojalumą valstybei pabrėždami, Gedimino stulpais grandinę pasigražino.
Sovietiniai prokurorai be liustracijos, be atsiprašymų, be atgailos, be melo detektorių, pratęsę nenutrūkstamą darbo stažą nepriklausomoje Lietuvoje, taip pat vytį prisisegė.
Todėl iš luomų, kuriems buvo priimtina LSRS NKVD komisaro Lietuvoje Aleksandro Gudaičio-Guzevičiaus Kalvio Ignoto teisybė, laukti tikros tiesos – beviltiška.
Bažnyčiose tikinčiųjų bendruomenė Mišių pradžioje žodžio liturgijos metu kalba labai prasmingo Atgailos akto žodžius: „Prisipažįstu visagaliam Dievui ir jums, broliai seserys, kad labai nusidėjau mintimis, žodžiais, darbais ir apsileidimais“. Nors tarp nusidėjimų apsileidimai minimi ketvirtoje vietoje, tačiau dažnai jie būna trijų pirmųjų priežastimi.
Sesuo Nijolė Sadūnaitė. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.
Kai teisėsaugos institucijos, nesusimąstydamos jog jos nėra valstybė, priima sprendimus valstybės vardu, o visuomenė mato akivaizdų sprendimų nepagrįstumą, ji iš valstybės įsakmiai reikalauja TIESOS.
Sausio 13-ąją apdovanota Laisvės premija, iš Seimo tribūnos prabilusi vienuolė Nijolė Sadūnaitė išreiškė neigiamą nuomonę teisėsaugos atžvilgiu, tepaprašė neslėpti tiesos, neslėpti žmogaus. Ji išreiškė tiesai neabejingos visuomenės lūkestį
Aukšti valstybės vadovai, kuriems privalu žinoti ir skelbti visuomenei tiesą, Prezidentė ištarė „nežinau“, Premjeras pasišaipė, vienuolės žodžius vadindamas melu. Tiesos ir žmogaus slėpimas tik valstybės apsileidimas? Jei tai apsileidimas, jis – nusikalstamas, skleidžiamos netiesos priežastis.
Rugpjūčio 31 d. Ukrainos Aukščiausiojoje Radoje pirmu svarstymu buvo priiminėjama prieštaringa Konstitucijos pataisa dėl savivaldos apskritai ir kai kurių savivaldos ypatumų okupuoto Donbaso teritorijoje. Pataisa buvo priimta, nors prieš ją balsavo bent trys iš penkių valdančiosios koalicijos frakcijų. Pataisa buvo priimta, nes už ją balsavo ne tik prezidento Petro Porošenkos ir premjero Arsenijaus Jaceniuko valdančiosios frakcijos, bet ir buvusių eksprezidento Viktoro Janukovyčiaus šalininkų opozicinė frakcija.
Valdančios koalicijos frakcija „Batkivščina“ („Tėvynė“), kuriai vadovauja ekspremjerė ir buvusi politinė V. Janukovyčiaus kalinė Julija Tymošenko, balsavo prieš. Sociologiniai tyrimai rodo, kad jos politinis reitingas netrukus viršys Prezidento, o Premjero jau seniai viršijo.
Prisimenu tik trijų žmonių viešus prisipažinimus, jog okupacijos metu jie bendradarbiavo su KGB.
Vienas – ant bačkos Katedros aikštėje, kiti du – spaudoje. Įžymus sportininkas, rašytojas, visiems gerai žinomas pasaulio įvykių apžvalgininkas. Ir visi trys šiandien gerbiami Lietuvoje žmonės. Nuo jų plačiąja prasme (ne asmeniškai) nukentėję žmonės atlaidūs. Ir tai yra gerai.
Apie tuos, kurie „liustravosi“, viešai neskelbiama. Saugomas jų privatumas. Bent jau tol, kol jie nesugalvoja balotiruotis rinkimuose.
Lietuvoje kilo triukšmas dėl vienos Vilniaus rusakalbės mokyklos moksleivių išvykos į chuntos valdomą Rusiją. Rusiją, kurioje šiuo metu vyrauja ksenofobija, artima fašizmui ir net nacizmui, neapykanta daugeliui kitataučių ir socialinių mažumų, ir kuri atvirai grąsina carinės Rusijos valdžioje bet kada buvusioms tautoms vėl būti aneksuotoms. Pasiremiant dar ir tuo, kad jose išliko rusakalbiai. Ukrainai jau negrąsinama, o pereita prie veiksmų.
Lietuva, panašiai kaip ir Ukraina, Konstitucijoje skelbiasi esanti politinės tautos valstybė, kuriai pagrindus padėjo lietuvių tauta (Ukrainos atveju – ukrainiečių).
Jei žiniasklaidoje atskleista vienos Vilniaus mokyklos moksleivių dviprasmiška išvyka į savo protėvynę su pašaudymais sukarintoje stovykloje, dėl kurios kilo politinis skandalas, yra visos rusiškai Lietuvoje tarpusavy bendraujančios bendruomenės pozicija, tai rodytų, kad politinė tauta, paskelbta Konstitucijoje, ir praėjus 24 metams tėra siekinys.
Kam taikomi draudimai dirbti valstybinėse pareigose
1. Draudžiama 10 metų dirbti aukščiau nurodytose valstybinėse pareigose asmenims, kurie ne mažiau metus laiko užėmė atitinkamas pareigas V. Janukovyčiaus prezidentavimo laikotarpyje nuo 2010 metų vasario 25 d. iki 2014 metų vasario 22 d. Įskaičiuojant patį V. Janukovyčių Įstatyme išvardinti visi aukščiausias pareigas ir vadovaujančius postus užėmę pareigūnai (per 80 asmenų), tarp jų – ministrai, centrinių žinybų ir tarnybų vadovai, kariuomenės vadai, Generalinis prokuroras ir sričių prokuratūros vadovai, Aukščiausios teisingumo tarybos nariai (išskyrus Aukščiausiojo teismo pirminką, jam padaryta išimtis už nuopelnus), Aukščiausios teisėjų kvalifikacinės komisijos nariai, Teismų administracijos vadovas ir jo pavaduotojai.
2. Draudžiama 10 metų dirbti valstybinėse pareigose pareigūnams ir tarnautojams, užėmusiems ir žemesnes pareigas įvykių nuo 2013 m. lapkričio 21 d. iki 2014 m. vasario 22 d. metu (Euromaidano revoliucijos metu), jei jie nebuvo tuo metu atleisti iš pareigų jų pačių prašymu.
Ukrainoje vyksta lemiamas mūšis. Bet ne kare su Rusija Ukrainos laukuose, kaimuose ir miestuose. Ten Ukraina neišvengiamai, anksčiau ar vėliau, laimės. Mūšis vyksta už būsimą teisingumą valstybėje, už tezę JUSTITIA EST FUNDAMENTUM REGNORUM (Teisingumas yra valstybės pagrindas). Taigi ir už pačią valstybę.
Vagių ir banditų valdyta Ukraina, nuo Euromaidano piliečių rūstybės pabėgus į Rusiją jos remtam prezidentui, Vidaus reikalų ministrui ir Generaliniam prokurorui, išgyvena labai atsakingą laikotarpį.
Asmens sekimas, slapta jo gyvenamosios ar darbo vietų apžiūra, pokalbių ar susirašinėjimo korespondencijos kontroliavimas bei liustracija [lot. Lustratio – peržiūrėjimas, peržiūra] yra operatyvinio tyrimo būdais, įsibraunančiais į privačią sferą.
Dėl to šiems veiksmams atlikti privalomas faktinėmis aplinkybėmis ir jas patvirtinančiais duomenimis pagrįstas teismo sprendimas. Todėl ikiteisminio tyrimo metu prokuratūra, o operatyvinio tyrimo atveju – specialiosios tarnybos privalo įrodyti teismui bet kurios iš paminėtų specialiųjų priemonių panaudojimo prieš konkretų asmenį faktinį pagrindą ir neišvengiamą būtinumą.
Praėjusią savaitę tebevirė aistros dėl teisėsaugos veiksmų žinisklaidos atžvilgiu siekiant išaiškinti slaptos VSD pažymos (ji iki šiol nepaviešinta) dalies turinio nutekintoją naujienų agentūrai BNS. Kilus politikų valdžioje pasipiktinimui dėl neadekvačių aiškinimosi metodų teisėsauga spustelėjo stabdžių pedalą.
Dabar lauksime atsakymo į tyrimą pradėjusios prokuratūros, kuri paskelbė jau žinanti, kas ir kaip nutekino informaciją, prašymą Lietuvos Respublikos paslapčių apsaugos koordinavimo komisijai prie VSD pateikti išvadą dėl VSD suteiktos informacijos slaptumo žymos pagrįstumo.
Rinkimų į Seimą išvakarėse viešojoje erdvėje pasirodė pranešimų, esą kai kurie pretendentai į Lietuvos parlamentą bendradarbiavo su KGB.
Visuomenės aktualijų portalas Slaptai.lt skelbia trijų dalių videointerviu su buvusiu Lietuvos kariuomenės karininku Arūnu Stašaičiu. Atsargos majoras Arūnas STAŠAITIS pateikia savo gyvenimo istoriją, požiūrį į KGB ir lietuviškąją liustraciją.
Spalio 1-ąją paskelbėme pirmąją pokalbio apie KGB dalį, pavadintą “Arūnas Stašaitis – apie KGB ir liustraciją”. Spalio 2-ąją savo skaitytojams pateikėme antrąją pokalbio dalį: “apie KGB ir išdavystes”. Šiandien jūsų dėmesiui – paskutinioji, trečioji, pokalbio dalis, pavadinta “KGB ir kariuomenė”.
Rinkimų į Seimą išvakarėse viešojoje erdvėje pasirodė pranešimų, esą kai kurie pretendentai į Lietuvos parlamentą bendradarbiavo su KGB.
Visuomenės aktualijų portalas Slaptai.lt skelbia unikalų, išskirtinį trijų dalių videointerviu su buvusiu Lietuvos kariuomenės karininku Arūnu Stašaičiu. Atsargos majoras Arūnas STAŠAITIS pateikia savo gyvenimo istoriją, požiūrį į KGB ir lietuviškąją liustraciją.
Spalio 1-ąją paskelbėme pirmąją pokalbio apie KGB dalį, pavadintą “Arūnas Stašaitis – apie KGB ir liustraciją”. Šiandien, spalio 2-ąją, savo skaitytojams pateikiame antrąją pokalbio dalį: “apie KGB ir išdavystes”. Spalio 3 dieną bus paskelbta paskutinioji, trečioji, pokalbio dalis, pavadinta “KGB ir kariuomenė”.
Rinkimų į Seimą išvakarėse viešojoje erdvėje pasirodė pranešimų, esą kai kurie pretendentai į Lietuvos parlamentą bendradarbiavo su KGB.
Visuomenės aktualijų portalas Slaptai.lt skelbia trijų dalių videointerviu su buvusiu Lietuvos kariuomenės karininku Arūnu Stašaičiu. Atsargos majoras Arūnas STAŠAITIS pateikia savo gyvenimo istoriją, požiūrį į KGB bei lietuviškąją liustraciją.
Artimiausiu metu bus pateiktos dar dvi šio pokalbio dalys: “apie KGB ir išdavystes” bei “KGB ir kariuomenę”.
Tikriausiai visi girdėjome žinią, jog Estijoje griežta laisvės atėmimo bausme nuteistas aukšto rango slaptųjų tarnybų karininkas.
Omenyje turimas buvęs Estijos Saugumo policijos KaPo bendradarbis Aleksėjus Dresenas. Harju apskrities teismas pripažino šį KaPo darbuotoją kaltu dėl tėvynės išdavimo ir žinybinės informacijos perdavimo Rusijai. Bausmė – reali, griežta. Su Rusijos slaptosiomis tarnybomis neteisėtai susibičiuliavęs Estijos pilietis pasmerktas kalėti 16 metų.
A.Dreseno žmona taip pat pripažinta kalta dėl valstybės išdavimo ir žinybinės informacijos perdavimo Rusijai. Tačiau estiškoji Temidė šnipo žmonai buvo kur kas švelnesnė. Moteris nuteista lygtine šešerių metų laisvės atėmimo bausme, priskaičiuojant penkerių metų bandomąjį laikotarpį.
Viena iš paskutiniųjų Julijos Latyninos laidų “Kod dostupa” buvo ypač įdomi. Kadangi žymi Rusijos politikos apžvalgininkė daug dėmesio skyrė Lietuvai.
Tiek Lietuvos istorijai, tiek ir šių dienų aktualijoms. Visuomenės aktualijų portalas Slaptai.lt skelbia Julijos Latyninos komentaro, skirto Lietuvos aktualijoms, vertimą. Pirmojoje dalyje kalbama apie lietuvių santykius su lenkais, Vilniaus atgavimą ir Antrojo pasaulinio karo pradžią.
O antrojoje dalyje dėmesys sukoncentruotas į šių dienų aktualijas. Pavyzdžiui, cituojamas prof. Vytautas Landsbergis, premjeras Andrius Kubilius, svarstoma, ar Lietuvai reikalinga atominė jėgainė…
Manome, kad šis J.Latyninos komentaras tikrai sudomins mūsų skaitytojus.
Liustracija (lot. lustratio – apsivalymas) – asmenų, einančių atsakingas valstybines pareigas, o taip pat kandidatų į tas pareigas, patikrinimo, ar anksčiau jie nepriklausė nusikalstamomis laikomoms organizacijoms, procedūra. Liustraciją taiko atėję į valdžią revoliuciniai režimai savo politinių priešininkų atžvilgiu – asmenims, priklausiusiems ikirevoliucinėms politinėms partijoms, dirbusiems nuverstos valdžios policijoje ir specialiosiose tarnybose.
Teisiniu požiūriu liustracijos įstatymai yra juridinis kazusas, nes norminiai aktai veikia atgaline data (pripažįstama galimybė patraukti atsakomybėn asmenis už teisės pažeidimus, kurie buvo padaryti iki jų priėmimo) ir numato tikimybę nuteisti už veiksmus, formaliai nelaikytus neteisėtais (slaptą bendradarbiavimą su teisėsaugos institucijomis, už žurnalistinę, visuomeninę bei politinę veiklą ir pan.).
