LRT Tarybai antradienį nepritarus, kad visuomeninio transliuotojo generalinio direktoriaus rinkimai vyktų atviru balsavimu, Tarybos pirmininkas Eugenijus Valatka tikina, kad tiek jis, tiek visa LRT Taryba prisiims atsakomybę, jei rudenį vėl nebus išrinktas LRT generalinis direktorius, skelbia portalas lrt.lt.
„Be abejonės. Daug kartų nuskambėjo žodis „atsakomybė“. Patikėkite, atsakingai“, – po posėdžio paklaustas apie atsakomybę portalui teigė E. Valatka.
„Tai, kad tarybos narių nuomonė išsiskiria balsuojant už vieną ar kitą kandidatą, čia yra tokia situacija. Bet vėlgi, neskubinkime įvykių“, – pridūrė jis.
Pasak tarybos pirmininko, atviro balsavimo galimybė buvo svarstoma po to, kai toks pasiūlymas nuskambėjo visuomenėje.
Birželį, Seimo Kultūros komiteto posėdyje E. Valatka teigė, kad atviras balsavimas renkant LRT generalinį direktorių būtų galimas, tačiau antradienį pats balsavo prieš tokį siūlymą.
Antradienį posėdžiavusi LRT Taryba nepritarė siūlymui visuomeninio transliuotojo generalinį direktorių rinkti atviru Tarybos narių balsavimu. Penki nariai pasisakė už šį siūlymą, 7 – prieš viešą balsavimą.
Kito LRT generalinio direktoriaus konkurso data – šių metų spalio 3 diena.
LRT Taryba birželį vėl nepavyko išrinkti naujo visuomeninio transliuotojo generalinio direktoriaus. Konkurse dalyvavę kandidatai Monika Garbačiauskaitė-Budrienė bei Aistis Zabarauskas sulaukė vienodo palaikymo – už kiekvieną jų balsavo po 6 LRT Tarybos narius.
Kovo mėnesį įvykusiuose LRT generalinio direktoriaus rinkimuose iš šešių kandidatų, dėl nepakankamai surinkto balsų kiekio, taip pat nebuvo išrinktas nei vienas. Įvykdžius du balsavimo turus nei vienas iš kandidatų pirmame ture nesurinko daugiau nei 7 balsų. Antrajame ture kandidatai surinko po vienodą balsų skaičių.
LRT generalinį direktorių konkurso būdu skiria 12 narių LRT Taryba.
Kol bus išrinktas nuolatinis LRT generalinis direktorius, transliuotojui vadovauja penkerių metų kadenciją baigusi M. Garbačiauskaitė-Budrienė.
Buvęs LRT tarybos vadovas Liudvikas Gadeikis tvirtina, kad jeigu norima išeiti iš aklavietės dėl naujojo nacionalinio transliuotojo vadovo išrinkimo, reikėtų rinkimus rengti atviru balsavimu. Pasak jo, tuomet, jeigu rezultatas vėl būtų lygus, viską lemtų pirmininko balsas.
„Turėjau peržiūrėti mūsų prieš porą metų priimtus įvairius dokumentus, reglamentą ir pan., nes įstatymas buvo atnaujintas, ir radau, kad yra paprasta išeitis – jeigu taryba nori iš tos aklavietės išeiti, ji tiesiog turi peržiūrėti savo reglamente numatytą generalinio direktoriaus rinkimų tvarką“, – trečiadienį LRT televizijai teigė L. Gadeikis.
„(…) Jei rinkimai vyktų atviru balsavimu, tokiu atveju, jeigu yra po šešis balsus, reglamente numatyta puiki išimtis – lemia pirmininko balsas“, – akcentavo jis.
Kultūros ministras idėjai pritaria, bet pokyčių norėtų didesnių
Kultūros ministras Simonas Kairys taip pat aiškino, kad idėja rengti atvirą balsavimą yra gera, nes ji leistų tarybos pirmininkui pasinaudoti pridėtine galia. Tačiau jis pažymėjo, kad pokyčių reikėtų ir didesnių.
„Be abejo, atviras balsavimas bent jau leistų tarybos pirmininkui pasinaudoti ir savo tokia pridėtine galia. Tik mes turim labai aiškiai atskirti tam tikrus principus. Iš esmės tarybos pareiga duoti direktorių. Kad ir koks būtų procesas, kad ir kaip jie ten viduje ginčytųsi ir panašiai, jų pareiga yra jį paskirti“, – sakė S. Kairys.
„(…) Manau, kad įstatymų pakeitimų reikėtų ir tai signalas, jau antrą kartą renkant generalinį direktorių. (…) Niekada nesupratau, kai balsuojama tiesiog už vieną asmenį arba už kitą, pvz., pakeliant ranką ar kažkur ten taryba tokių maišelių padalija visiems, jie sumeta kokį vardą, už ką balsuoja. Man tai truputį toks archajiškas būdas. Taigi jeigu jau kandidatai rašo programas, yra dalis raštu, yra dalis žodžiu, tarybos nariai irgi turėtų balsuoti ne tiesiog myliu ar nemyliu principu, man patinka ar nepatinka“, – akcentavo jis.
ELTA primena, kad antradienį posėdžiavusi LRT taryba vėl neišrinko naujo visuomeninio transliuotojo generalinio direktoriaus. Konkurse dalyvavę kandidatai Monika Garbačiauskaitė-Budrienė bei Aistis Zabarauskas sulaukė vienodo palaikymo – už kiekvieną jų balsavo po 6 LRT tarybos narius.
Kovo mėnesį įvykusiuose LRT generalinio direktoriaus rinkimuose iš šešių kandidatų, dėl nepakankamai surinkto balsų kiekio, taip pat nebuvo išrinktas nei vienas. Įvykdžius du balsavimo turus nei vienas iš kandidatų pirmame ture nesurinko daugiau nei 7 balsų. Antrajame ture kandidatai surinko po vienodą balsų skaičių.
LRT generalinį direktorių konkurso būdu skiria 12 narių LRT taryba. Tarybai šiuo metu vadovauja Kauno technologijos universiteto (KTU) rektorius E. Valatka.
Antradienį, uždaro posėdžio metu, LRT taryba išrinks naująjį LRT generalinį direktorių. Dėl šio posto rungiasi du kandidatai – dabartinė nacionalinio transliuotojo laikinoji vadovė Monika Garbačiauskaitė-Budrienė ir komunikacijos specialistas Aistis Zabarauskas. Jie posėdžio metu LRT tarybai pristatys savo kandidatūras.
Gegužės 24 dieną buvo viešai paskelbtos abiejų kandidatų į generalinio direktoriaus pareigas programų santraukas.
M. Garbačiauskaitė-Budrienė savo parengtos programos ištraukomis dalinosi mėnesį iki rinkimų savo „Facebook“ paskyroje. Anot jos, pagrindinis iššūkis, su kuriuo šiuo metu susiduria LRT – besikeičiantys auditorijos įpročiai.
Laikinoji nacionalinio transliuotojo vadovė teigė, kad jos atsakas į šį iššūkį būtų skaitmeninių produktų patogumo tobulinimas, LRT turinio planavimo logikos keitimas, LRT padalinių struktūros keitimas ir turinio sklaidos strategijos suformavimas.
Kandidatas A. Zabarauskas, dalyvavęs „15min“ rengtoje debatų laidoje, teigė manantis, kad dabartinėje LRT organizacijoje trūksta nuomonių įvairovės.
Pasak A. Zabarausko, tapęs LRT vadovu jis įneštų daugiau skaidrumo bei dėmesio santykiui su skirtingomis auditorijomis. Taip pat, vienas jo prioritetinių darbų būtų nacionalinio transliuotojo perkėlimas į naujas patalpas.
M. Garbačiauskaitė-Budrienė atsisakė dalyvauti kitų medijų organizuojamuose debatuose. Tokį savo sprendimą ji grindė tuo, kad, anot jos, komercinės žiniasklaidos atstovai nėra suinteresuoti tiesioginio konkurento LRT sėkme. Todėl, teigė ji, būtų sunku tikėtis objektyvių debatų.
ELTA primena, kad kovo mėnesį įvykusiuose LRT generalinio direktoriaus rinkimuose iš šešių kandidatų, dėl nepakankamai surinkto balsų kiekio, nebuvo išrinktas nei vienas.
Įvykdžius du balsavimo turus nei vienas iš kandidatų pirmame ture nesurinko daugiau nei 7 balsų. Antrajame ture kandidatai surinko po vienodą balsų skaičių.
Gegužės mėnesį surengtas pakartotinis konkursas.
LRT generalinį direktorių konkurso būdu skiria 12 narių LRT taryba. Tarybai šiuo metu vadovauja Kauno technologijos universiteto (KTU) rektorius Eugenijus Valatka.
Trečiadienį skelbiamas LRT generalinio direktoriaus konkursas, praneša LRT.
Kaip dalijamasi pranešime žiniasklaidai, su konkurso skelbimu ir aprašu bus galima susipažinti portale lrt.lt. Pasak LRT, konkurso skelbimą planuojama paviešinti trečiadienį, iki 10 val.
Pažymima, kad naujame konkurso apraše bus pasikeitimų: po dokumentų patikrinimo kandidatų pavardės bus skelbiamos viešai, taip pat bus viešinamos kandidatų veiklos programų santraukos.
ELTA primena, kad kovo mėnesį įvykusiuose LRT generalinio direktoriaus rinkimuose, iš šešių kandidatų, dėl nepakankamai surinkto balsų kiekio, nebuvo išrinktas nei vienas.Įvykdžius du balsavimo turus nei vienas iš kandidatų pirmame ture nesurinko daugiau nei 7 balsų. Antrajame ture kandidatai surinko po vienodą balsų skaičių. Portalo Lrytas.lt pateiktais duomenimis, šie kandidatai, tai – dabartinė LRT generalinė direktorė M. Garbačiauskaitė-Budrienė ir Aistis Zabarauskas.
Dabartinė LRT vadovė M. Garbačiauskaitė-Budrienė penkerių metų kadenciją pradėjo 2018-aisiais.
LRT generalinį direktorių konkurso būdu skiria 12 narių LRT taryba. Tarybai šiuo metu vadovauja Kauno technologijos universiteto (KTU) rektorius Eugenijus Valatka.
LRT generalinio direktoriaus kadencijų skaičius ir toliau nebus ribojamas.
Ketvirtadienį Seimas po pateikimo nepritarė ir atmetė Seimo „valstiečių“ inicijuotas Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo pataisas, numatančias, kad „LRT generalinis direktorius pareigas eiti gali ne daugiau kaip dvi kadencijas iš eilės“.
Už projektą po pateikimo balsavo 34 Seimo nariai, prieš buvo 22, susilaikė 24 tautos atstovai.
Įstatymo pataisas pateikusi Seimo Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) frakcijos narė Asta Kubilienė mano, kad „nepakeičiamų vadovų saugojimo praktika yra atgyvenusi“.
Seimo narys Domas Griškevičius siūlė nekalbėti apie personalijas, bet kalbėti apie principus. Jo nuomone, tokios svarbios institucijos vadovui 10 metų yra pakankamas laiko tarpas įgyvendinti užsibrėžtus pokyčius.
Galiojantis Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymas numato, kad LRT generalinį direktorių viešo konkurso būdu 5 metams į pareigas skiria ir iš pareigų atleidžia Taryba. Nesurinkus reikiamo balsų skaičiaus, rengiamas naujas konkursas.
Šiuo metu įstatyme LRT generalinio direktoriaus kadencijų skaičius nėra ribojamas.
Antradienį įvyko LRT generalinio direktoriaus rinkimai. Iš šešių kandidatų, dėl nepakankamai surinkto balsų kiekio, nebuvo išrinktas nei vienas.
„Būtent šiandien vyko diskusijos ir kandidatų programų pristatymas. Po diskusijų ir susitikimų su kandidatais taryba posėdžiavo. Buvo apsikeista nuomonėmis. Ir šiandieną yra situacija, kai nei vienas iš kandidatų negavo reikiamo garsų skaičiaus“, – antradienį, po LRT tarybos posėdžio teigė LRT tarybos pirmininkas Eugenijus Valatka.
Pasak LRT tarybos pirmininko, įvykdžius du balsavimo turus nei vienas iš kandidatų pirmame ture nesurinko daugiau nei 7 balsų. Antrajame ture kandidatai surinko po vienodą balsų skaičių. Portalo Lrytas.lt pateiktais duomenimis, šie kandidatai, tai – dabartinė LRT generalinė direktorė M. Garbačiauskaitė-Budrienė ir Aistis Zabarauskas.
„Yra dvylika tarybos narių ir tam, kad patvirtinti generalinio direktoriaus kandidatūrą reikia 7 balsus. Nei vienas nesurinko, tad kitame posėdyje bus skelbiamas kitas konkursas“, – aiškino jis.
„Buvo ir antras turas ir kandidatai gavo po vienodą balsų skaičių“, – pridūrė jis.
Taip pat, pasak jo, kitame LRT tarybos posėdyje bus paskelbtas naujas generalinio direktoriaus konkursas. Tarybos pirmininko teigimu, kitas posėdis nusimato balandžio mėnesį.
„Kitame LRT tarybos posėdyje bus skelbiamas naujas konkursas“, – informavo E. Valatka.
ELTA primena, kad LRT generalinio direktoriaus rinkimuose buvo svarstomi 6 konkurso kandidatai. Iš jų,viešai apie savo kandidatūrą į LRT vadovo postą buvo paskelbę komunikacijos agentūros „Adverum“ vykdomasis direktorius Aistis Zabarauskas bei Vilniaus universiteto (VU) dėstytojas Mantas Martišius.
LRT generalinį direktorių konkurso būdu skiria 12 narių LRT taryba. Tarybai šiuo metu vadovauja Kauno technologijos universiteto (KTU) rektorius Eugenijus Valatka.
Po keturis tarybos narius skiria prezidentas ir Seimas, po vieną narį deleguoja Lietuvos mokslo taryba, Lietuvos švietimo taryba, Lietuvos meno kūrėjų asociacija ir Lietuvos vyskupų konferencija.
Dabartinė LRT vadovė M.Garbačiauskaitė-Budrienė penkerių metų kadenciją pradėjo 2018-aisiais.
Penktadienį baigėsi paraiškų teikimo etapas viešajame konkurse į LRT generalinio direktoriaus pareigas – sulaukta 6 kandidatūrų. Tai Eltai patvirtino LRT atstovė ryšiams su visuomene Miglė Savickaitė.
„Kitą savaitę, pirmadienį, LRT taryba renkasi į posėdį gautiems dokumentams įvertinti“, – Eltą informavo LRT tarybos pirmininkas Eugenijus Valatka.
Kaip skelbiama viešojo konkurso apraše, teikdamas dokumentus dalyvauti viešajame konkurse, pretendentas raštu patvirtina, kad nėra jokių aplinkybių, dėl kurių gali kilti abejonių dėl jo reputacijos.
Kandidatų užimti šias pareigas prašoma pateikti 5 metų veiklos programą ir atsakymus į LRT tarybos narių klausimus. Pristatyti programą ir atsakyti į LRT tarybos narių klausimus kviečiami tik nurodytus reikalavimus atitinkantys ir laiku dokumentus pateikę pretendentai. Informacija apie pokalbio laiką ir vietą su nustatytus reikalavimus atitikusiais pretendentais išsiunčiama elektroniniu paštu, nurodytu kiekvieno pretendento prašyme dalyvauti viešajame konkurse.
Šiuo metu LRT generalinio direktoriaus pareigas eina Monika Garbačiauskaitė-Budrienė. Ji į šias pareigas paskirta 2018 m. balandžio 4 d.
LRT vadovauja ir jam atstovauja LRT generalinis direktorius. Generalinis direktorius atsako už LRT veiklą, LRT parengtas ir transliuojamas programas, taip pat už Tarybos nutarimų įgyvendinimą.
LRT generalinį direktorių viešo konkurso būdu 5 metams į pareigas skiria ir iš pareigų atleidžia Taryba. Nesurinkus reikiamo balsų skaičiaus, rengiamas naujas konkursas. Generaliniu direktoriumi gali būti skiriamas tik nepriekaištingos reputacijos Lietuvos Respublikos pilietis, įgijęs aukštąjį universitetinį arba jam prilygintą išsilavinimą, turintis magistro kvalifikacinį laipsnį arba jam prilygintą aukštojo mokslo kvalifikaciją ir 5 metų vadovaujamojo darbo patirtį. Kriterijai, kada asmuo negali būti laikomas nepriekaištingos reputacijos, yra apibrėžti Valstybės tarnybos įstatyme.
Jeigu asmuo, išrinktas LRT generaliniu direktoriumi, yra politinės partijos ar politinės organizacijos narys, jis privalo sustabdyti savo narystę šioje organizacijoje darbo generaliniu direktoriumi laikotarpiui. Be to, generaliniu direktoriumi negali būti renkami Seimo, Vyriausybės, Lietuvos radijo ir televizijos komisijos nariai, politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojai.
Grupė opozicinėms Lietuvos regionų, Lietuvos valstiečių iš žaliųjų sąjungos, „Vardan Lietuvos“ ir Darbo partijos frakcijoms priklausančių Seimo narių registravo Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo pakeitimo projektą, kuriuo siūlo riboti LRT generalinio direktoriaus kadencijų skaičių, skelbiama Seimo narės Agnės Širinskienės pranešime žiniasklaidai.
„LRT įstatymas riboja LRT Tarybos, Tarybos pirmininko, LRT etikos kontrolieriaus, LRT vidaus audito tarnybos vadovo kadencijų skaičių. Įstatymas aiškiai nurodo, kad šie aukštas pareigas užimantys asmenys gali būti skiriami tik dvi kadencijas iš eilės. Tuo tarpu LRT generalinio direktoriaus kadencijų skaičius nėra ribotas. To įstatymo leidėjas, priimdamas naujos redakcijos LRT įstatymą, nepaaiškino. Taigi, gali susiklostyti situacija, kai vienas ir tas pats asmuo LRT vadovauja dešimtmečiais. Tokia praktika yra ydinga, paveldėta iš sovietmečio. Kone dešimtmetis, kaip ją palaipsniui siekiama panaikinti valstybės ir savivaldybių įmonėse, viešosiose įstaigose, kurių steigėjas yra valstybė. LRT, viešoji įstaiga, priklausanti valstybei, neturėtų būti išimtis. Dėl to ir siūlome nustatyti, kad vienas ir tas pats asmuo negalėtų užimti LRT generalinio direktoriaus pareigų ilgiau, nei dvi kadencijas iš eilės“, – sako A. Širinskienė.
Pranešama, kad LRT įstatymo pataisas taip pat pasirašė Seimo narė Asta Kubilienė. Jos teigimu, kadencijų skaičiaus ribojimu siekiama užtikrinti LRT valdysenos skaidrumą ir lankstumą.
„Kiekvienas žinome vadovų, kurie praeityje įstaigoms yra vadovavę 15 ar 20 metų, bet praktika rodo, kad tokių įstaigų valdysena ilgainiui sustabarėja, nemotyvuoja vadovo stengtis įgyvendinti naujovių. Dešimtmečiais trunkantis vienasmenis vadovavimas sukuria prielaidas ir neskaidriems santykiams užsimegzti. Dėl to vakarų šalyse ir siekiama riboti kadencijas, kurti sąlygas vadovaujančio personalo kaitai ir atsinaujinimui. Tad įstatymo pakeitimus parengėme linkėdami LRT tapti modernia vakarietiška žiniasklaidos priemone“, – teigia Seimo narė A. Kubilienė.
Seimo nario Luko Savicko teigimu, pati LRT įstatymo reguliavimo visuma, LRT misijos ir paskirties visuomenėje išskirtinumas ragina kalbėti apie LRT direktoriaus kadencijų skaičiaus ribojimą.
„LRT yra išskirtinę misiją visuomenėje turinti žiniasklaidos priemonė, jai turi būti taikomi modernūs, didesnį skaidrumą užtikrinantys valdysenos standartai. Netrukus bus vykdoma atanka ir į pareigas skiriamas naujas LRT generalinis direktorius. Tad mūsų pasiūlymas keisti reguliavimą įvedant kadencijų skaičiaus ribojimą – pačiu laiku. Siekiant nepažeisti teisėtų lūkesčių principo, projektas numato, kad kadencijų skaičiaus ribojimas būtų taikomas asmenims, po šių pataisų priėmimo paskirtiems į LRT generalinio direktoriaus pareigas“, – pažymi parlamentaras.
Pataisas teikia Seimo nariai Agnė Širinskienė, Asta Kubilienė, Algirdas Stončaitis, Domas Griškevičius, Laima Nagienė, Lukas Savickas, Ieva Kačinskaitė-Urbonienė.
LRT etikos kontrolierė Daina Elena Andrikienė, atsižvelgdama į E. Mildažytės pateiktų klausimų pašnekovei Beatai Tiškevič turinį LRT mediatekos laidoje „Svečiuose pas Editą“, nusprendė, kad E. Mildažytė pažeidė LRT žurnalistų etikos kodekso nuostatus.
Etikos kontrolierės sprendime nurodyti du pažeisti Kodekso straipsniai. Pirmasis yra 7 straipsnis, kuriame apibrėžiama, kad žurnalistas bendraudamas su valstybės ir visuomenės institucijomis, įstaigomis ir asmeninis privalo veikti pagarbiai, korektiškai ir dalykiškai, laikydamasis nustatytų elgesio standartų ir reikalavimų bei gerdamas kitų asmenų teises. Bei Kodekso 45 straipsnį, pagal kurį žurnalistams draudžiama žeminti LRT vardą ir (ar) dalykinę reputaciją.
„Pripažįstu, kad šis mano darytas interviu nebuvo stiprus. Apgailestauju, jei pašnekovė jautėsi nesmagiai, tačiau noriu atsakingai pasakyti, kad jokios tyčios ar piktybiškumo iš laidos kūrybinės grupės pašnekovei nebuvo. Kita vertus, laida sukėlė daug prieštaringų nuomonių ir vertinimų, paskatino diskusiją visuomenėje ir žurnalistų bendruomenėje apie privatumo ribas bei labai skirtingus visuomenės požiūrius kai kuriais klausimais. Apie tai savo išvadas pasidariau“, – sakė laidos kūrėja E. Mildažytė.
„LRT sau taiko aukštus žurnalistikos reikalavimus, vadovaujasi LRT Etikos kodeksu, kuris yra įsipareigojimas sau ir visuomenei. Ir nors žurnalistai užduoda aštrius klausimus, tai turi daryti neįžeisdami asmens garbės ir orumo, o nuomonę reikšti etiškai.
Tačiau reikia pasakyti, kad šioje situacijoje matome ir LRT atsakomybę. Visos netiesioginio eterio laidos yra peržiūrimos, kad atitiktų ne tik etikos, bet ir turinio kokybės reikalavimus, tačiau šįkart LRT mechanizmas nesuveikė, ir tai, kad laida pasiekė eterį, laikome klaida. Su komanda jau aptarėme, kaip ateityje išvengti tokių apmaudžių klaidų“, – sakė LRT generalinės direktorės pavaduotojas Gytis Oganauskas.
Nepaisant kontroversijos, LRT administracija nusprendė laidos iš LRT mediatekos nepašalinti.
„LRT turinį iš portalo šalina tik itin kritiniais atvejais, t.y. kai patenka klaidinanti ir neteisinga informacija. Taip pat įvertinome faktą, kad dėl šios „Svečiuose pas Editą“ laidos kilo diskusijos visuomenei svarbiomis temomis, o tai teigiamas šios istorijos poveikis. Bet reikia pripažinti, kad ši situacija sukėlė minčių padiskutuoti dėl šių principų taikymo ateityje“, – sakė G. Oganauskas.
„Svečiuose pas Editą“ laida parodė, kad feminizmo, požiūrio į jį temos yra labai aktualios visuomenėje, todėl LRT ketina sugrįžti prie diskusijų apie tai.
Šį sezoną LRT mediatekos žiūrovai jau išvydo 27 laidos „Svečiuose pas Editą“ epizodus. Artimiausiu metu bus parodytos dar 9 iš anksto nufilmuotos laidos. Taip pat šiuo metu vyksta naujas LRT programų pirkimo konkursas, kurio metu bus vertinami ir atrenkami projektai naujam sezonui.
LRT Etikos kodeksas priimtas 2019 m., tais pačiais metais pradėjo dirbti LRT Etikos komisija. Nuo 2021 m. sausio 1 d. įsigaliojus naujai priimtam LRT įstatymui, LRT veikia etikos kontrolierius, kurio funkcija – užtikrinti etikos normų ir etinės atsakomybės, susijusios su LRT žurnalistų profesine veikla, taikymą. Paskelbus viešą atranką, LRT taryba pernai 5 metų kadencijai etikos kontroliere patvirtino Dainą Eleną Andrikienę.
Etikos kontrolierės sprendime nurodyti du pažeisti Kodekso straipsniai. Pirmasis yra 7 straipsnis, kuriame apibrėžiama, kad žurnalistas bendraudamas su valstybės ir visuomenės institucijomis, įstaigomis ir asmeninis privalo veikti pagarbiai, korektiškai ir dalykiškai, laikydamasis nustatytų elgesio standartų ir reikalavimų bei gerdamas kitų asmenų teises. Bei Kodekso 45 straipsnį, pagal kurį žurnalistams draudžiama žeminti LRT vardą ir (ar) dalykinę reputaciją.
Anksčiau cituota žurnalistė sveiko proto sąvoką tapatina su mokslo sąvoka arba bent laikosi tokio požiūrio, kad sveikas protas yra mokslo dabartine to žodžio reikšme platforma. Vis tik, kaip atrodo bent man, diletantui, net ir moksliniai tyrimai neretai peržengia sveiko proto ribas, tarkime, klasikinė Niutono fizika tarsi ir dera su sveiko proto refleksais, tačiau Einšteino reliatyvumo teorija jau yra užribinis sveikam protui dalykas.
Kita vertus, sveikas protas galimai iš tiesų yra patogi platforma LRT vadinamajam tyrimų skyriui, su minėta žurnaliste priešakyje pagreitintu tempu gaminančiam falsifikacijas ir šmeižtus https://www.pozicija.org/nida-vasiliauskaite-atviras-laiskas-lrt-tyrimu-skyriui-paskleidete-melaginga-smeizikiska-informacija/. Tikriausiai čia sveiku protu vadinamas gundytojas ima ir pakužda žurnalistams, kad žmonės paprastai nekreipia dėmesio į detales ir negirdi protingų argumentų, taigi, siekiant įpiršti kokią nors tendencingą nuomonę, užtenka po žurnalistinio tyrimo skraiste viską efektingai supainioti. Taip sveiko proto formate yra išplėtojamas ciniškasis protas, kitaip nepasakysi. Todėl nesunku įsivaizduoti ir tai, kad vadinamojo sveiko proto adeptu ir vėliavnešiu gali tapti net ir visiškas beprotis.
Kas be ko, su niekam neprilygstančiu pietetu užkeikimą „sveikas protas“ kartoja Rimvydas Valatka, neretai tokia žodžių kombinacija bandydamas pridengti būtent liberalus ištikusias negandas. Nenuostabu, nes sveiką protą R.Valatka daugmaž apibrėžia kaip liberalizmo pagrindų pagrindą, paprastai nerasdamas laiko atsakyti į klausimą – kas vadinamąjį sveiką protą įgalina tokiu reikšmingu pagrindu tapti?
Tarkime, minėtasis R.Valatka sveiką protą visų pirma supranta kaip veiksmingiausią užkardą socialistinių įpročių bagažui, tačiau išties užknisa viešojoje erdvėje įsivyravęs masinis papūgavimas, kai toks „sveiko proto“ užkeikimas vartojamas jau visiškai be proto, kaip atrodo, pasiduodant žodžio „sveikas“ žadinamų lūkesčių magijai arba R. Valatkos kalbėjimo sugestijai mechaninio pamėgdžiojimo būdu.
Pirmiausiai reikia atkreipti dėmesį, kad lietuvių kalboje įvardijimas „sveikas protas“ yra klaikus barbarizmas, atsirandantis sukryžminus lotynišką terminą „sensus communis“ ar anglišką ištarmę „commonsense“ (liet. bendrasis protas“) su rusišku užkeikimu „sdravy smysl“ (liet. sveika prasmė), dėl ko iškart atsiranda neįtikėtinas prasmės sudarkymas.
Taigi „sveikas protas“, suprantant jį kaip bendrąjį protą, nurodo į standartinių išvadų ar mąstymo nuodėvų be kūrybinio potencialo, be mažiausios refleksijos sankaupą. Toks protas be visa ko kito yra filosofinės refleksijos negatyvus reljefas, išryškėjantis filosofijai bandant įveikti masinį sąmonės nususimą, taigi vartojant užkeikimą „sveikas protas“ nevalingai galima įpiršti nuomonę, kad štai filosofija yra ne kas kita kaip nesveikas protas.
Tačiau, tarkime, jau politikoje sveikas protas įgyja labiau gerbtiną statusą, yra traktuotinas kaip pozityvi vertybė, jeigu drauge pripažįstame faktą, kad politikų bendravimas visų pirma yra banalybių kalbėjimo menas. Dar daugiau, – sveikas ar bendrasis protas gali būti suprantamas kaip kompromisų galimybės būtinoji sąlyga, kaip mūsų politinio bendrumo pagrindų pagrindas, tačiau reikalas tas, kad dabar mūsų politinę sistemą ištikusios krizės sąlygomis sveiko proto konceptas yra forsuojamas kaip tik siekiant priešpastatyti lietuviško kirpimo pseudo-elitą žmonių masėms, pataikaujant stambiesiems verslininkams ir niekinant sunkiai besiverčiantį tautietį.
Jeigu neklystu, pirmasis į politinį žargoną žodį „sveikas“ mūsų aplinkoje stipriai angažuota deformacijos būdu reikšme įvedė andai tuomečio „Rubicono“ vadovas, kaip girdisi iš slapta padarytų, bet prasisunkusių į viešąją erdvę įrašų, skelbęs, kad Seime šalia beviltiškų ligonių taip pat yra ir sveikai mąstančių žmonių.
Kaip atrodo, jau tada keli garsūs liberalų veikėjai buvos priskirti prie tų sveikųjų nebūtinai vien dėl to, kad daro rytinę mankštą ir sveikai maitinasi.
Labiausiai toleruotinu atveju sveikas protas gali būti suprastas kaip per šviesmečius nuo tiesos nutolęs protingasis egoizmas, kuris taip pat neturi nieko bendro su moraline žmogaus refleksija. Laisvė taip pat nėra lengvai atrajojama duotybė užbrėžtose ribose, laisvės gyvybingumas neretai yra patikrinamas žmogaus sugebėjimu peržengti sveiko proto ribas, tokiu būdu įgyjant Tėvynės idėja apvaisintą protą.
Šį sykį štai dėl ko rašau – baugu. Nerimauju ne dėl to, kad Kinijos komunistų partijos kontroliuojamas bulvarinis laikraštis „Global Times“ tvirtina, esą Kinija turėtų veikti išvien su Rusija ir Baltarusija‚ skaudžiai pamokydama Lietuvą; nors jei viena iš galingiausių Pasaulio valstyių svarsto galimybę suduoti stiprų smūgį Lietuvai – tai jau nėra juokai.
Įsiminė Lietuvos Prezidento Gitano Nausėdos interviu, duotas „The Financial Times“. Tame interviu mūsų vadovas teigia, kad Lietuva nenusileis ginčuose su Baltarusija ar Kinija, kad pasiryžusi ginti demokratijos vertybes visur ir visada. Neneigiu – teisinga laikysena. Demokratija – vertybė. Ją verta puoselėti. Šiandieninė žmonija kol kas nieko geresnio už demokratiją nesugalvojusi. Juolab mums nedera krūpčioti, nes esame ne vieni. Mus budriai saugo tiek NATO, tiek Europos Sąjunga. Tačiau atkreipiau dėmesį, jog mūsų prezidentas (ir ne vien jis) kažkodėl vengia vartoti žodžius „tiesa“ ir „teisingumas“. Vengia neatsitiktinai. Vakarų pasaulis, įskaitant ir Lietuvą, ne visuomet elgiasi teisingai.
Žvelkime į Kiniją ne vien per demokratijos, bet ir per teisingumo žiūronus. Ar teisinga Lietuvai kištis į Kinijos vidaus reikalus nurodinėjant Pekinui, kokią santvarką jis privaląs pasirinkti? Ar Lietuva turinti moralinę teisę pamiršti, jog, apart pagarbos demokratijai dar galioja ir pagarba šalies teritorinio vientisumo taisyklėms? Nejaugi nėra skirtumo tarp totalitarinių šalių, kurios viduje bjauriai elgiasi ne tik su savais, bet ir tautinėmis mažumomis, tačiau bent šiuo metu nepuldinėja savų kaimynų, ir totalitarinių valstybių, kurios terioja ir saviškius, ir tautines bendrijas, ir dar siunčia tankus aplinkiniams okupuoti? Šiuos skirtumus derėtų bent omenyje turėti.
Nepamirškime ir dar vienos aksiomos – ne visuomet teisinga kištis į kitos valstybės vidaus reikalus turint net pačius gražiausius ketinimus. Pavyzdžiai – tarsi ant delno. Ar padaugėjo demokratijos, padorumo, sąžiningumo Libijoje, Irake, Afganistane, Sirijoje nuo tos akimirkos, kai Vakarų pasaulis puolė Tripoliui, Bagdadui, Kabului ir Damaskui griežtai, įskaitant karines priemones, nurodinėti, kaip jie privalą tvarkytis? Jei demokratija – tokia gera ir pažangi, tinkanti visiems ir visur, kodėl šiandien amerikiečiai pabrukę uodegą gėdingai sprunka iš Afganistano, atiduodami valdžios svertus Talibanui?
Mane baugina keliaklupsčiavimas prieš Jos didenybę Demokratiją. Ji turinti rimtų trūkumų. Imkime didžiausią demokratijos šalininkę Ameriką. Prisiminkime, kiek JAV sukišo milijardų į Prezidento rinkimų kampaniją, į valdžią atvedusią Donaldą Trampą? Kiek triukšmingų mitingų, debatų televizijose, straipsnių žiniasklaidoje? Bet vos tik D.Trampas atėjo į valdžią, iškart pradėta abejoti, ar teisingai suskaičiuoti balsavimo biuleteniai, tuoj pat pradėta tirti, ar Kremlius kišosi į laisvus demokratiškus amerikiečių rinkimus, ar tik naujasis prezidentas nėra Kremliaus agentas? Aiškių atsakymų į šiuos klausimus iki šiol nėra.
Dabar amerikiečiai išsirinko naują prezidentą. Juo tapo Džo Baidenas. Mano supratimu, šis pasirinkimas nedaro garbės Amerikai. Dž. Baidenas – labai garbaus amžiaus žmogus. Nejaugi laisva, demokratiška, padori ir galinga JAV nerado bent kiek jaunesnio patyrusio politiko? Juk prezidentavimas – labai sunkus darbas.
Bet senatvė – ne pats didžiausias priekaištas naująjam JAV prezidentui. Dž.Baidenas pripažino, atsakydamas į žurnalistų klausimus, jog Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas laikytinas nusikaltėliu. Bet tuoj pat suskubo su juo ieškoti draugysčių. Tarsi nežinotų patarlės: „Pasakyk, kas tavo draugai, ir aš pasakysiu, kas esi tu“. O štai su į Vakarus besiveržiančios, nuo Rusijos agresijos jau beveik dešimtmetį narsiai besiginančios Ukrainos prezidentu Volodymiru Zelenskiu ponas Dž.Baidenas iki šiol nesusitiko (pokalbis Vašingtone numatytas tik rugpjūčio 30-ąją). Ar taip turįs elgtis tikrai demokratiškos valstybės tikrai demokratiškas prezidentas? Amerikoje gyvenantis Rusijos ekonomistas Andrejus Ilarionovas, kurio komentarus youtube.com kanale vertinu už gilumą, objektyvumą ir konkretumą, brėžia išvadą, jog Dž.Baidenas, Ženevoje pasišnekėjęs su V.Putinu, išdavė Ukrainą. Išdavė greičiausiai tik todėl, kad jo sūnelis, sukęs verslus Ukrainoje, pateko į šios šalies teisėsaugos akiratį, o Kijevas iškeltų bylų, kuriose minima ir Dž.Baideno sūnaus pavardė, neuždaro. Būtent tokią prielaidą brėžia pesimistiškai nusiteikęs A.Ilarionovas, baiminantis, jog po Dž.Baideno išdavysčių Ženevoje Rusijos prezidentui V.Putinui atrištos rankos šį rudenį pradėt plačius išpuolius prieš Ukrainą. Jei tai – tiesa, tada turime šokiruojantį politinės korupcijos atvejį. Vardan asmeninių interesų JAV prezidentas aukoja valstybinius interesus!
Tiesa, Ukrainos prezidento kanceliarijos Strateginių komunikacijų vadovas, karinis ekspertas Aleksejus Arestovičius, beje, duodamas išsamius videokomentarus ne tik ukrainiečių, bet ir azerbaidžaniečių žurnalistams, politologams, istorikams, mano, jog Ukrainos padėtis, atėjus į valdžią D.Baidenui, nėra tokia bloga, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Nes JAV Kongrese ir Senate esama daug politikų, kurie linkę ginti Ukrainą nuo Rusijos agresijos nepaisant Dž.Baideno laikysenos.
Tačiau savuosiuose komentaruose A.Arestovičius pripažįsta, jog Ukraina, siekdama draugystės su NATO ir Europos Sąjunga, neturinti aklai paklusti kiekvienai Vašingtono ir Briuselio užgaidai. Vaizdingai tariant, Ukraina turėtų rūpintis ne vien demokratijos, bet ir teisingumo reikalais. Dažnai pabrėždamas, jog dėsto tik savo asmeninę nuomonę, A.Arestovičius ragina Ukrainą atkreipti dėmesį į šiandieninės Turkijos ir Azerbaidžano laikyseną. 2020-ųjų pabaigoje Azerbaidžanas, padedamas Turkijos, sugebėjo susigrąžinti Kalnų Karabachą, kuris jam priklauso vadovaujantis tarptautinėmis teritorinio vientisumo taisyklėmis. Azerbaidžanas ir Turkija pasielgė teisingai, kariniu būdu susigrąžinę savas žemes. O štai Europos Sąjunga, visus pastaruosius tris dešimtmečius siekusi, jog Kalnų Karabachas liktų Armėnijos jurisdikcijoje, pamynė teisingumo principus. Pasak A.Arestovičiaus, Turkija ir Azerbaidžanas ne visuomet paklūsta Europos rekomendacijoms: savus specifinius interesus gina sumaniai, išradingai. Ir tai – labai teisinga laikysena. Nes tik teisingumo ieškančios, tik teisingai besielgiančios valstybės turi ateitį.
Kalnų Karabachas – tik vienas iš pavyzdžių, kada Europa elgėsi neteisingai, savo neteisingumą pridengdama neva rūpesčiu dėl demokratijos likimo. O Lietuva, deja, pūtė į tą pačią dūdą kaip ir Europa, užuot drąsiai prabilusi, jog Armėnijos, kol ji nepasitrauks iš svetimų žemių, negalima remti nei politiškai, nei finansiškai. Deja, Lietuva drauge su visa Europa rėmė okupantą – Armėniją, mažąją Rusijos kopiją.
Tad jei turėčiau galimybę, Lietuvos prezidentui G.Nausėdai patarčiau dažniau prisiminti žodį „teisingumas“. Nenorėčiau, jog Lietuva būtų priskirta teisingumą pamynusių šalių grupei. Juolab kad demokratija kartais šlubuoja net ir mūsų šalyje. Prie Seimo neseniai surengtas daugiatūkstantinis mitingas, pavirtęs riaušėmis, byloja, kad mūsų valdžia nelinkusi atvirai, nuoširdžiai kalbėtis su tauta. Taip, Lietuvoje – daug kvailių, žioplių, primityvų, piktybiškai nusiteikusių antivalstybininkų. Jų būta ir demonstracijoje. Tačiau argi nėra teisus filosofas Alvydas Jokubaitis, apgailestaujantis, jog užsispyrusi Lietuvos valdžia nesišneka su tauta? O jei ir bando šnekėtis, tai – nenuoširdžiai, paviršutiniškai, tik savireklamos sumetimais. Tokia valdžios laikysena – antidemokratiška. Visuomeninėje LRT televizijoje senų seniausiai turėjo būti surengta gausybė rimtų diskusijų, kai ginčytis pakviečiami visi be išimčių, o ne tik tie, kurie linkę kalbėti kuo švelniau ir atsargiau. Besirūpindami demokratijos plėtra Kinijoje nepamirškime savų bėdų.
Jau nūnai nebenoriu aklai pasitikėti ir Vašingtono saugumo garantijomis. Iš galvos niekaip neišdyla pasityčiojimą primenantis Amerikos pažadas saugoti Ukrainos teritorinį vientisumą.
Informacijos šaltinis – JAV leidžiamas Amerikos lietuvių laikraštis Draugas.org
Vertinti politinius įvykius – painus užsiėmimas vien dėl to, kad nežinai, kur prašausi pro šalį, kur tave apgaus, suklaidins. Kartais atrodo, jog viskas aišku kaip ant delno, o kai giliau, atidžiau pažvelgi, žiūrėk, – visai ne taip, kaip dar prieš keletą dienų buvai įsitikinęs. Beje, nesuklupti – sudėtinga, juk tie, kurie turi skaitlingus tiražus, nebūtinai šventą tiesą skelbia.
Apie pagiežos atrakcionus
Štai – „Didysis šeimų gynimo maršas“. Dauguma stambiųjų Lietuvos žiniasklaidos priemonių ieškojo vien blogų ir labai blogų niuansų. Ir, žinoma, tarp susirinkusiųjų rado gausų būrį vadinamųjų blogiukų, kurie minimi net VSD ataskaitose. O kad tame marše būta daug garbingų žmonių – nutylėjo.
Pavyzdžiui, nepastebėjo kunigo Roberto Grigo kalbos. Kunigo R.Grigo ir jo bendraminčių argumentai buvo atkakliai nutylimi, pajuokiami. Žodžiu, beveik kaip gūdžiu sovietmečiu, kai sovietinė spauda plūdo Atgimimo, Sąjūdžio mitingus. Įsidėmėtina, kad didžioji žiniasklaida kartu su visuomeniniu transliuotoju puldinėjo net tuos, kurie ieškojo dialogo su maršo dalyviais, siekė išgirsti jų pastabas, neatstumti jų kaip raupsuotųjų. Omenyje turiu Prezidentą Gitaną Nausėdą. Didžiosios žiniasklaidos įsitikinimu, Prezidentas kažkodėl privalėjo kuo garsiau ir bjauriau pasmerkti maršą. Ar tikrai vienintelė išeitis – iškeikti, sumalti į miltus, sulyginti su žeme?
Be reikalo Romas Sadauskas-Kvietkevičius virkauja, esą „Didžiojo šeimos gynimo maršo“ tęsiniu tapo ne ką prastesni vietiniai pagiežos atrakcionai, pavadinti „Didžiojo šeimo gynimo maršo“ tęsiniu“ (delfi.lt). Maršo kritikai – ne mažiau pagiežingi. Be to, vertėtų išsiaiškinti, kas pirmieji pradėjo svaidytis pagiežomis?
Ar Džo Baidenas vertas prezidentinės apkaltos
Štai JAV prezidento Joe Bideno (Džo Baidenas) ir Rusijos prezidento Vladimiro Putino susitikimas Ženevoje. Ar skaitant lietuviškąją žiniasklaidą, stebint Lietuvos televiziją, klausantis mūsų politikų buvo įmanoma susidaryti kiek išsamesnį vaizdą, kas kurį pergudravo?
Žinoma, delfi.lt, 15min.lt, BNS paskelbė Edvardo Lukaso straipsnį „Vakarai išvengė blogiausio, bet kas toliau?“. Šio britų žurnalisto, Europos politikos analizės centro (CEPA) viceprezidento komentarus visuomet perskaitau, net jei jo nuomonė ne visuomet aiški (tame tekste įsiminė pastaba, jog Dž. Baidenas kartoja Barako Obamos klaidas).
Įsiminė ir Emilijos Pundziūtės – Gallois (VD Universiteto mokslo darbuotoja, CERI, Sciences Po Paryžiuje asocijuota daktarė) komentaras LRT portale, esą dialogo su Rusija apskritai neturėtų būti, esą jei kalbiesi – rodai pripažinimą, esą raginimai draugauti su agresoriumi nė kiek ne mažiau pavojingi nei nedraugiškos šalies naikintuvai virš mūsų galvų. Tačiau autorė pripažįsta: kartais parodyti gerą valią pravartu; taip patikrinama, gal priešininkas jau linkęs nusileisti.
Ir vis tik išsamus, konkretus Ženevos intrigų vaizdas prieš akis iškilo tik tuomet, kai atidžiai išklausiau keliolikos Jurijaus Šveco ir Andrėjaus Ilarionovo komentarų, skelbtų youtube.com kanaluose. Jurijus Švecas – buvęs KGB aukšto rango darbuotojas, prieš kelis dešimtmečius pabėgęs į JAV. Amerikoje šis buvęs KGB darbuotojas verčiasi verslo analizėmis. Andrėjus Ilarionovas – buvęs Rusijos prezidento patarėjas ekonomikos klausimais, taip pat pasitraukęs į Ameriką prieš keletą dešimtmečių, ilgokai dirbęs Katono institute vyresniuoju moksliniu bendradarbiu nuo 2006 iki 2021 metų. Tiek vienas, tiek kitas buvo akivaizdūs oficialiosios Kremliaus politikos kritikai. Taigi – ir Vladimiro Putino kritikai.
Tačiau kažkas svarbaus nutiko. J.Švecas liko ištikimas savo pozicijai, o A.Ilarionovas šiandien puola keikti Dž.Baideną. Netikėtai šių dviejų analitikų požiūriai į Ženevos susitikimą tapo labai skirtingi! J.Švecas įsitikinęs, kad JAV prezidentas Šveicarijoje elgėsi solidžiai, teisingai, drąsiai. Neišdavė nei Ukrainos, nei Baltijos šalių, nei NATO. Neišdavė jokių paslapčių. Nepareiškė, kad Ukraina privalanti aklai vadovautis jai gyvybiškai pavojingais Minsko susitarimais. Neliaupsino V.Putino. Nerengė bendros spaudos konferecijos, bendrų pietų.
Nors Ukraina, pasak J.Šveco, turinti silpnų vietų. Pavyzdžiui, Ukrainos prezidento Volodymiro Zelenskio aplinkoje knibždėte knibžda Kremliaus agentų, dabartinis Ukrainos vadovas vos ne asmeniškai pažadėjo tuometiniam JAV prezidentui Donaldui Trampui (Trump) teisiškai savo šalyje persekioti Džo Baideno sūnų dėl neva neaiškių verslo sandorių.
A.Ilarionovas teigia atvirkščiai: Dž. Baideno vizitas į Ženevą vertas prezidentinės apkaltos. Girdi, JAV vadovas išdavė Ukrainą, pakartodamas V.Putino žodžius, esą Kijevas privaląs vadovautis Minsko susitarimais (Paryžiaus ir Berlyno stumti Minsko susitarimai pavojingi Ukrainai, mat verčia ją pirmiausia Donbase ir Luhanske surengti rinkimus, amnestuoti visus speratistus, ir tik tada spręsti, kam priklauso šie regionai; Ukraina tvirtina, jog ji pirmiausia ten privalanti atkurti savo suverenitetą, ir tik po to organizuoti rinkimus bei referendumus). Tas sąrašas objektų, prieš kuriuos Kremlius privaląs liautis rengęs kibernetines atakas, pagarsintas Dž.Baideno, pasak J.Šveco – joks slaptas sąrašas. A. Ilarionovo teigimu, – valstybės paslapties išdavimas.
A.Ilarionovas teigia, kad Ženevoje ponas V.Putinas pamatė asmeniškai, koks senas, silpnas Dž. Baidenas (jam prieš susitinkant su V.Putinu prireikė surengti specialius susitikimus su NATO ir tokiu būdu užsitikrinti viso Aljanso paramą), o J.Švecas tvirtina, kad taip Dž.Baidenas pademonstravo NATO vienybę. J.Švecas atkreipia dėmesį, jog Vašingtonas atvirai kalba apie Gruzijos ir Ukainos galimybes tapti NATO narėmis, A.Ilarionovas tvirtina, kad Ukrainai belieka laukti plataus Rusijos puolimo, nes narystė NATO arba bent jau strateginės JAV partnerės statusas (kaip Australija, Japonija, Pietų Korėja) Ukrainai išlieka labai miglotas.
A.Ilarionovas įrodinėja, kad amerikietiškųjų sankcijų nutraukimas dėl Nord Stream – 2 dujotiekio, – Ukrainos išdavystė, nes dabar visos dujos iš Rusijos į Europą tekės aplenkiant Ukrainą. J.Švecas tvirtina, jog ši tema – ne tokia paprasta, kad būtų galima vienareikšmiškai kaltinti dabartinę Vašingtono administraciją.
Būtent analizuojant šių dviejų rusų viešas politines analizes susidariau asmeninį įspūdį, kas gi vis tik dėjosi Ženevoje. Atvirai kalbant, akivaizdus A.Ilarionovo priešiškumas JAV prezidentui pasirodė įtartinas. Ar tik nenorima sukiršinti Ukrainai gero linkinčią JAV administraciją su Ukrainos prezidentu V.Zelenskiu?
Deja, apie įspūdingą šių dviejų analitikų dvikovą (pabrėžiu – net keliolika komentarų) Lietuvos žiniasklaidoje – nė menkiausios užuominos.
Kodėl nutylėtas Turkijos prezidento viešnagė Šušoje
Neseniai Lietuvos užsienio reikalų ministerija savo oficaliame URM.lt puslapyje paskelbė pareiškimą. Tas pareiškimas – tai sveikinimas dėl praėjusį sekmadienį įvykusių rinkimų į Armėnijos Nacionalinį Susirinkimą (Nikolas Pašinianas švenčia pergalę). Lietuvos URM vadovybė mano, kad rinkimai Armėnijoje buvo demokratiški, teisingi. Sveikinimą paskelbė ir Lietuvos prezidentas G.Nausėda, linkėdamas Armėnijai ir toliau žingsniuoti demokratijos keliu.
Visa tai – teisinga. Tačiau – paviršutiniška. Prieš keletą dienų Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas viešėjo Azerbaidžano per 2020-ųjų rudens karą atkovotoje Šušoje (šis Kalnų Karabacho miestas Azerbaidžanui labai svarbus pirmiausia kaip kultūrinė sostinė), kur susitiko su Azerbaidžano prezidentu Ilhamu Alijevu.
NATO narė Turkija pakartojo paramą Azerbaidžanui tiek ekonominėje, tiek karinėje sveroje. Neatmetama galimybė, jog Azerbaidžane netrukus įsikurs turkų karinė bazė, jog Šušoje ims veikti Turkijos generalinis konsulatas. Tačiau apie šį svarbų NATO narės Turkijos, Lietuvos sąjungininkės kariniame Aljanse, žingsnį Lietuvos URM puslapyje – nė eilutės. O juk NATO narė Turkija pareiškė niekam neleisianti skriausti Azerbaidžano. Azerbaidžano priešai – tai ir Turkijos priešai. Azerbaidžanas atsiduria tarsi po NATO skėčiu (šį terminą pasiskolinau iš laidos „Geopolitinis gambitas su Tatjana Poloskova”).
Argi nekeista: dėmesio Armėnijai, kuri nėra NATO narė, kurioje dislokuota Rusijos karinė bazė, – netrūksta, o Azerbaidžanui, kuris įsileidžia NATO narės Turkijos politinę ir karinę įtaką ir tuo pačiu iš Pietų Kaukazo po truputį išstumia Rusiją, – tyla. Ar tik Lietuva nesupainiojo akcentų?
Keistų tendencingumų ir nutylėjimų lietuviškoje erdvėje – gausu. Tik apie juos – kitą kartą. Visko vienoje publikacijoje juk neišguldysi.
Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos Tarybai (LRT Tarybai), LRT Etikos kontrolieriui, Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos ganeralinei direktorei Monikai Garbačiauskaitei-Budrienei, LRT tyrimų skyriui
Reikalavimas paneigti tikrovės neatitinkančią informaciją ir suteikti atsakymo teisę
Straipsnis įvardinamas kaip „tyrimas“, tačiau jame iš tiesų nėra jokio tyrimo, nes pačių „tyrimo objektų“, tarp kurių įvardijami ir mes – Sakalas Gorodeckis, Naglis Puteikis, Gintaras Songaila bei kiti centristai ir tautininkai, nuomonės iš viso nebuvo klausiama. Dėl publikuojamų faktų ir teiginių apie mus teisingumo su mumis iš viso nebuvo tikslinamasi, kaip ir apskritai dėl Straipsnyje publikuotos informacijos apie įvykius ir renginius, kuriuose, kaip skelbiama Straipsnyje, mes ir mūsų atstovaujamos organizacijos dalyvavo ar netgi juos organizavo (Straipsnyje mes esame pateikti kaip šių, į vieną virtinę sumestų, įvykių ir renginių „Dalyviai/Steigėjai“), tačiau mūsų nieko nebuvo apie juos teiraujamasi.
Vienintelis klausimas, kurį p. J.Čeponytė el. paštu gegužės 14 d. uždavė Sakalui Gorodeckiui, buvo toks:
„Jums rašo Jurgita Čeponytė iš LRT. Analizuodama pastaruosius kelerius metus vykusius protestus įvairiais klausimais, pastebėjau, kad esate prisidėjęs organizuojant arba dalyvavote juose. Kodėl dalyvaujate daugelyje protestų net ir labai skirtingoms temoms skirtų?“. S. Gorodeckis į šį laišką atsakė apie įvairius renginius, kuriuos jis organizavo, tačiau nė vieno įvykio ar renginio, kuris aprašomas Straipsnyje, neminėjo. „Tyrimo“ autorė nei apie vieną Straipsnyje rašomą įvykį ar renginį S. Gorodeckio nieko nepaklausė. Visgi Straipsnyje teigiama, kad esą „LRT stengėsi susisiekti su visais „Didžiojo šeimos gynimo maršo“ bei kitų protestų organizatoriais ir etatiniais dalyviais, tačiau atsakymus į klausimus gavo tik iš kelių.“ Su Lietuvių tautininkų ir respublikonų sąjungos pirmininku Sakalu Gorodeckiu viena iš Straipsnio autorių „susisiekė“, tačiau nieko apie Straipsnyje minimus faktus ir teiginius taip ir nesiteikė paklausti. O su Nagliu Puteikiu bei su Gintaru Songaila nė „susiekti“ nepabandė.
Straipsnyje niekas nėra išskirtas iš jame piešiamo protestuotojų profilio, o atvirkščiai – visi jame paminėti asmenys bei organizacijos yra tyčia suplakti į viena. Todėl Straipsnio pavadinime ir jo tekste pateikiami apibūdinimai („pronacistinės organizacijos“, „antiNATO šleifas“, „ryšiai su VSD ataskaitose minimais asmenimis“ ir kt.) be jokio pagrindo meta šešėlį mūsų atstovaujamų organizacijų reputacijai, žeidžia mus asmeniškai. „Tyrimo“ tekstas sukonstruotas taip, kad vadinamojo tyrimo „rezultatus“ būtų techniškai sunku paneigti, nors jie ir neatitinka tikrovės. Straipsnio gretinimai ir teiginiai, kuriuose ir mūsų atžvilgiu metami melagingi ir šmeižikiški kaltinimai, yra kai kur supinti su įvairiais formaliais apsidraudimais („kone visų“, „galbūt susiję su“, ir kt.), tačiau kiti Straipsnio teiginiai paneigia net ir šias išlygas.
Jokiuose „protestuose prieš NATO“ tautininkų ir centristų partijos niekada nėra dalyvavusios ir šių partijų vėliavų niekada tokiuose renginiuose nėra buvę (atvirkščiai, šios partijos visada buvo vienos aktyviausių Lietuvos dalyvavimo NATO ir pačios NATO rėmėjų). Tačiau Straipsnio autorės (-iai) po pastraipėlės, kurioje pirmuoju sakiniu pasakyta, kad „po 2014 m. Krymo aneksijos Lietuvoje pasipylė protestai prieš NATO“, toliau tęsia „/…/kad šiuose renginiuose matyti tautininkiškų ir patriotinių organizacijų vėliavos bei veikėjai /…/“. Nors pilnas „tautininkiškos organizacijos“ pavadinimas čia nepateiktas, tačiau jis aiškiai numanomas iš tolesnio Straipsnio teksto, taip pat iš Straipsnyje minimų asmenų (S.Gorodeckis yra Lietuvių tautininkų ir respublikonų sąjungos pirmininkas, G. Songaila buvo Tautininkų sąjungos pirmininkas, o N. Puteikis yra Centro partijos – Tautininkų pirmininkas).
Apie esą buvusį patriotinių organizacijų dalyvavimą protestuose prieš NATO mums taip pat nėra žinoma ir jokių tokių duomenų Straipsnyje nėrapateikta (Straipsnyje tie 2016-06-17 data paminėti akcijos Šiauliuose „dalyviai/steigėjai“ negali būti priskiriami nei prie „tautininkiškų“, nei prie „patriotinių“ organizacijų, kaip ir kiti tokių akcijų organizatoriai). Šioje akcijoje dalyvavę asmenys niekaip nėra susiję nei su mumis, nei su mūsų atstovaujamomis politinėmis organizacijomis. Nei mes patys asmeniškai, nei mūsų atstovaujamos organizacijos nėra ir nebuvo niekaip susiję taip pat ir su Straipsnyje minima 2017-09-10 akcija „prieš NATO prie Seimo“, su 2016-06-17 protestu Šiauliuose „prieš JAV, NATO, ES“, kaip ir su kitais tų pačių asmenų organizuotais, tos pačios tematikos protestais 2016 bei 2015 metais.
Nei mes asmeniškai, nei tautininkai, nei centristai nėra niekaip susiję ne tik su šiomis akicijomis-protestais, bet ir su Straipsnyje paminėtais asmenimis, šių akcijų-protestų organizatoriais ar dalyviais. Tarp vienos tokios akcijos dalyvių Straipsnyje minimas Aras Sutkus iš viso nėra niekaip susijęs nei su mumis asmeniškai, nei su tautininkų ir centristų organizacijomis. Skirtingai nei teigia Straipsnyje cituojamas Arnas Sutkus, nei tautininkai, nei centristai nėra dalyvavę ir nedalyvauja taip pat ir Straipsnyje paminėtame vadinamajame „Susitelkime“ (apie tai Straipsnio autoriai būtų nesunkiai sužinoję, jei tik būtų paklausę kitos pusės, apie kurią parašė, tačiau nė nepaklausė). Liaudies partija yra visai kita organizacija ir skelbia skirtingas nuo tautininkų ir centristų idėjas. Šis skirtumas visada buvo ypač ryškus dėl NATO. Jeigu kažkokie asmenys ar organizacijos skelbia apie „vienijimąsi“, tai Straipsnio autoriai į tokius šaltinius privalėjo pažiūrėti kritiškai, patikrinti, kiek jie patikimi. Straipsnyje nurodytame centristų ir tautininkų kreipimęsi dėl vienijimosi tokios organizacijos ar asmenys, kuriuos Straipsnio autoriai įvardija kaip „susijusius su VSD ataskaitomis“ nebuvo kviečiami, su tokiais iš mūsų pusės jokių derybų ar iniciatyvų dėl „vienijimosi“ nebuvo.
Nei mes, nei mūsų atstovaujamos „tautininkiškos organizacijos“ nėra niekaip susijusios ir su kitais šiame Straipsnyje įvardintais protestais prieš NATO ar su kitais tokiais renginiais, kuriuose galėjo būti skleidžiama „Kremliaus dezinformacija“ ar platinama „antivalstybinė propaganda“, kadangi tai prieštarautų mūsų ir mūsų atstovaujamų „tautininkiškų organizacijų“ vertybėms bei programinėms nuostatoms. Tautininkus ir centristus labai žeidžia, kad mūsų organizacijas Straipsnio autoriai be jokio pagrindo gretina ir su Rusijos „visuomenės saugumo koncepcija“. Mūsų programinėse nuostatose niekada nebuvo absurdiškų teiginių, kad mes nuo Vakarų korporacijų išnaudojimo ginsime „gamtinių išteklių gausią Rusijos civilizaciją” ir kad mes kažkaip susiję su šia koncepcija tikinčiais asmenimis, kurie „mano, kad remiantis jos idėjomis galima atkurti Rusijos galybę, nugalėti „destruktyvius“ Vakarus, ir palaiko Rusijos vykdomą agresyvią užsienio politiką“. Atvirkščiai, tiek tautininkai, tiek centristai niekada nepalaikė Rusijos agresyvios politikos, visada rėmė Ukrainos teritorinį vientisumą ir, skirtingai nei kitos partijos bei organizacijos, aktyviais praktiniais veiksmais palaikė jos kovą prieš Rusijos agresiją.
S.Gorodeckis, N.Puteikis, G. Songaila, o taip pat jų atstovaujamos ir atstovautos organizacijos nėra niekaip susiję ir su Straipsnyje paminima Z.Vaišvilos vadovaujama „Visuomenės taryba“, niekaip nesusijusi ir su Straipsnyje minėtų „Birželio 3 grupės“,„Piliečių sąšaukos už dorą ir tautą“ veikla. Nei mūsų asmeniškai, nei mūsų organizacijų atstovų nėra ir nebuvo nei vienoje iš šių struktūrų – nei tarp jų „dalyvių“, nei tarp jų „iniciatorių“, nei tarp jų „organizatorių“, nei tarp jų „steigėjų“. Be to, šios „organizacijos“, mūsų žiniomis, niekur ir niekada nepalaikė ir jokių tautininkų bei centristų protestų ar kitų renginių, o tarp jų ir tų, kurie minimi Straipsnyje. Straipsnyje pateikta nuoroda į tai, kad 2016-01-19 „Birželio 3 grupė“ esą jungėsi su „Liaudies partija ir Respublikonais“ yra tyčia klaidinanti, nes Respublikonų partija susijungė ne su šiomis grupėmis, o su Tautininkų sąjunga. Be to, respublikonų prisijungimas prie tautininkų Straipsnyje datuotas apibendrintai „2016“, tačiau „laiko juostoje“ jis yra chronologiškai pateiktas tyčia anksčiau nei menamas respublikonų jungimasis su „Birželio 3 grupe“ bei „Liaudies partija“, kuris esą vyko metų pradžioje.
Taip Straipsnio autoriai siekia sudaryti klaidinantį įspūdį, kad tautininkai yra susiję su „Liaudies partija“ ir „Birželio 3 grupe“ per nuorodose minimus respublikonus. Juk jei respublikonai prisijungė prie tautininkų, o vėliau dar jungėsi ir su „Birželio 3 grupe“ bei „Liaudies partija“, tai juk būtų „akivaizdi sąsaja“, jei ji liktų nepaneigta. Tačiau tokią Straipsnio autorių sąmoningai įtaigojamą sąsają paneigė pats gyvenimas, nes respublikonai jau po šių nuorodų iš tiesų prisijungė ne prie „Birželio 3 grupės“ ar „Liaudies partijos“, bet prie Tautininkų sąjungos, kuri po prisijungimo papildė pavadinimą. „LRT Tyrimo“ autoriai nė nepasivargino informuoti savo skaitytojų, kad „informacija“ apie respublikonų jungimąsi su „Liaudies partija“ ir „Birželio 3 grupe“ nepasitvirtino. Atvirkščiai, Straipsnyje pateiktoje „laiko juostoje“ jie sąmoningai sukeitė įvykius.
Straipsnio pavadinime („LRT tyrimas.Už Šeimų maršo rengėjų ir rėmėjų – antiNATO mitingų šleifas, pronacistinės organizacijos [paryškinta mūsų] ir ryšiai su VSD ataskaitose minimais asmenimis“) ir Portale yra panaudojama sąvoka „pronacistinės organizacijos“, kuri Straipsnio tekste susieta su prie 2019-2021 m. „kone visų“ rengtų mitingų/protestų organizatoriu pridėtomis ir esą juos remiančiomis „atsišviežinusiomis radikaliomis nacionalistinėmis partijomis“ (žr. „Pandemijos kibirkštys“) bei su „aktyviai išnaudojamomis“ Vasario 16 bei Kovo 11 šventėmis, kurių metu eitynes organizuoja S. Gorodeckis ir kiti tautininkai. Kadangi tarp Straipsnio „laiko juostoje“ minimas tautininkų jungimasis su respublikonais, o po to ir su centristais, taigi, „atsišviežinusiomis radikaliomis nacionalistinėmis partijomis“ yra priskiriami būtent tautininkai, o konkrečiai – Lietuvių tautininkų ir respublikonų sąjungos bei Centro partijos-Tautininkų nariai. Tačiau nėra jokių duomenų, kad šios partijos yra „pronacistinės“, toks kaltinimas yra melagingas ir įžeidžiantis. Toks kaltinimas negali būti metamas ir Straipsnio „laiko juostoje“ įvardintai persitvarkiusiai politinei partijai „Kartų solidarumo sajunga-Santalka Lietuvai“, o taip pat ir „laiko juostoje“ minimomis naujai įsikūrusioms partijoms „Nacionalinis susivienijimas“ bei „Krikščionių sąjunga“. Šios partijos nesusijusios nei su protestų prieš NATO organizavimu, ar dalyvavimu juose, nei jos „turi ryšių“ su VSD ataskaitose minimais asmenimis.
Tarp neteisingų sąsajų ir klaidinančių nuorodų Straipsnyje yra įveltas ir G. Songaila, kuris buvo Tautininkų sąjungos pirmininkas. Jis Straipsnyje įvardintas kaip steigėjais/dalyvis prie 2010-12 m. nuorodos „Garliavos įvykiai. Protestai ir „Drąsos kelio” partijos įsteigimas.“ G.Songaila nedalyvavo nei „Drąsos kelio“ partijos steigime, nei Garliavos įvykiuose, nei protestuose. Tuometinis Seimo narys tik vieną kartą per visą 2010-2012 metų laikotarpį lankėsi Garliavoje. N.Venckienės kvietimu jis nuvyko susipažinti su Deimante Kedyte, su kuria kalbėjosi ir žaidė šachmatais. G. Songaila turi gydytojo psichiatro diplomą. Jis tuomet įsitikino, kad ekspertų išvados dėl to, kad ši mergaitė nelinkusi fantazuoti, nepasiduoda įtaigai ir todėl jos parodymai dėl buvusio tvirkinimo buvo pagrįsti, deja, atitinka tikrovę. G.Songaila nedalyvavo „Garliavos įvykiuose“, nedalyvavo ten vykusiuose protestuose, o tuo labiau partijos „Drąsos kelias“ steigime. Jis niekaip nėra susijęs su asmenimis, su kuriais LRT „tyrimas“ jį mėgina gretinti, ir net nepažįsta jokio Andriaus Lobovo.
Vienu atveju ši manipuliacijų, tyčinio pripainiojimo ir įvėlimo „technika“ buvo panaudota itin rizikingai, žr. Straipsnyje: „Remiantis LRT Tyrimų skyriaus surinkta ir susisteminta informacija, visus šiuos protestus nuo2012 m. [paryškinta mūsų] vienija ne tik tie patys organizatoriai arba dalyviai [paryškinta mūsų], o ir tai, kad arba vieni, arba kiti turi aiškias sąsajas su veikėjais ir jų informaciniais kanalais, minimais VSD ataskaitose [paryškinta mūsų]. VSD juos yra įvardijusi kaip arba finansuojamais, arba esančiais dalimi priešiškų Lietuvai jėgų organizacijų“ [paryškinta mūsų] (toliau – Citata). Nors vėliau Straipsnyje kitoje vietoje yra įvardinti keli asmenys, kurie pasak Straipsnio autorių yra „VSD grėsmių valstybės saugumo ataskaitose“ minimi kaip „platinantys antivalstybinę propagandą, jie arba finansuojami priešiškų Lietuvai jėgų organizacijų, arba yra jų dalis“, tačiau šie paminėti asmenys išvis nėra niekaip susiję nei su mumis asmeniškai, nei su mūsų atstovaujamomis organizacijomis (t.y., jie nėra susiję su Straipsnyje minimais „Centro Partija ir Tautininkais“). Nepaisant to, kad Straipsnio autoriai negalėjo nurodyti jokių tokių „VSD ataskaitose minimų asmenų“, kurie būtų kaip nors susiję su mūsų organizuotais protestais, šioje Citatoje apibendrintai teigiama, kad su kažkokiais asmenimis, kurie minimi VSD ataskaitose, yra susiję „visi šie protestai“, išvardinti Straipsnyje. Tokiu būdu tyčia siekiama sudaryti įspūdį, kad esą ir tie protestai, kuriuos organizavo tautininkai bei centristai yra kažkaip susiję su tokiais Lietuvai priešiškais asmenimis.
Iš esmės, aukščiau pateiktoje Straipsnio Citatoje pasakyta, kad nesvarbu, ar jame įvardinti asmenys buvo „visų šių protestų“ nuo 2012 m. organizatoriai, ar jie buvo tik dalyviai, ir net nesvarbu, ar jie dalyvavo tik kai kuriuose iš Straipsnyje paminėtų renginių/įvykių, tačiau jie esą „turi aiškias sąsajas su veikėjais ir jų informaciniais kanalais, minimais VSD ataskaitose“, ir dar daugiau – „visų“ Straipsnyje išvardintų protestų „arba organizatorius, arba dalyvius“, pasak Straipsnio autorių, VSD yra įvardijusi „arba finansuojamais, arba esančiais dalimi priešiškų Lietuvai jėgų organizacijų“. Straipsnyje taip pat teigiama, kad „visuose“ jame paminėtuose protestuose, o tai reiškia, kad ir tuose iš jų, kuriuos organizavo Sakalas Gorodeckis, Naglis Puteikis, Gintaras Songaila, kaip ir tuose, kuriuose buvo protestuojama prieš NATO, „skambėjo labai panaši retorika, atsikartojo tie patys reikalavimai ir lozungai. Itin dažnai jie sutapo su Kremliaus skleidžiama dezinformacija“.
Mes, S.Gorodeckis, N.Puteikis ir G.Songaila, iš viso neturime, niekad neturėjome ir negalėjome turėti jokių „sąsajų su veikėjais ir jų informaciniais kanalais, minimais VSD ataskaitose“, įskaitant ir tuos, kuriuos VSD įvardija kaip „arba finansuojamais, arba esančiais dalimi priešiškų Lietuvai jėgų organizacijų“. Netiesa, kad mūsų bei mūsų atstovaujamų organizacijų renginiuose „atsikartojo tie patys reikalavimai ir lozungai“ su tokiais protestais. Kadangi tokie „reikalavimai ir lozungai“ neatsikartojo, tai jie tuo pačiu ir negalėjo sutapti „su Kremliaus skleidžiama dezinformacija“. Straipsnyje teigiama, kad visuose protestuose atsikartojantys „reikalavimai ir lozungai“ su Kremliaus skleidžiama dezinformacija sutapo „itin dažnai“. Tačiau tie lozungai ir reikalavimai, kuriebuvo skelbti tautininkų bei centristų organizuojamuose renginiuose, net ir negalėjo „itin dažnai“ sutapti „su Kremliaus skleidžiama dezinformacija“, kadangi nei su tokia dezinformacija, neisu jokia kita dezinformacija tautininkų bei centristų skelbiami šūkiai ir reikalavimai nesutapo niekada. Straipsnyje ir nėra pateikta jokių duomenų, kad tautininkai ar centristai kada nors būtų teikę kokius nors reikalavimus ir šūkius, kurie kada nors būtų sutapę su Kremliaus dezinformacija. Taigi, Straipsnio autorių kaltinimai, tiekkiek jie taikomi mums ir mūsų atstovaujamoms organizacijoms, yra niekuo nepagrįsti.
Nei vienas iš Straipsnyje išvardintų protestų ar (ir) kitų renginių, kuriuos organizavo arba juose dalyvavo S.Gorodeckis, N.Puteikis, G.Songaila, nėra niekaip susiję su kokiais nors „lozungais ir reikalavimais“, kurie būtų galėję sutapti su „Kremliaus skleidžiama dezinformacija“. Antai du Straipsnyje paminėti protestai, iš kurių vieną organizavo ir viename dalyvavo Sakalas Gorodeckis (2019 m. liepos 10 d. prie Vilniaus miesto savivaldybės dėl Kazio Škirpos alėjos pervadinimo ir tų pačių metų rugpjūčio 7 d. prie Mindaugo paminklo „Apginkime Lietuvos didvyrius“), buvo nukreipti kaip tiktai prieš Kremliaus dezinformaciją dėl Lietuvos didvyrių, kovojusių prieš sovietinius okupantus. Šiuose dviejuose protestuose nebuvo jokių lozungų ar reikalavimų, kurie būtų galėję kaip nors sutapti su Kremliaus dezinformacija, ir nebuvo tokių, kurie būtų „atsikartoję“ kituose Straipsnyje išvardintuose protestuose.
Tiesa, Straipsnyje apie šiuos protestus rašoma, kad jie kilo „paraleliai“ (žr.: „paraleliai aštrėjant istorinei tematikai, 2018 m. vienas po kito kilo protestai dėl tarpukario veikėjų Jono Noreikos ir Kazio Škirpos veiklos vertinimo“), tačiau toliau „kone visi“ protestai jau suplakami į viena: „kone visų 2019–2021 m. vykusių mitingų ir protestų [paryškinta mūsų] organizatoriai ir dalyviai persipina, juos palaiko konkretūs politikai ir politinės organizacijos, taip pat ir atsišviežinusios radikalios nacionalistinės partijos [paryškinta mūsų]. Aktyviai išnaudojamos ir Vasario 16-osios bei Kovo 11-osios šventes“ [mūsų pastaba: paminėtas eitynių organizatorius tautininkas Sakalas Gorodeckis]. O sekančioje pastraipoje Straipsnio autoriai jau ir visai susipainioja savo „logikoje“, nes dar papildomai paaiškina, kad „visus šiuos protestus nuo 2012 m. vienija“ [paryškinta mūsų] esą „ne tik tie patys organizatoriai arba dalyviai“, o „ir tai, kad arba vieni, arba kiti turi aiškias sąsajas [paryškinta mūsų] su veikėjais ir jų informaciniais kanalais, minimais VSD ataskaitose“. Šioj vietoj Straipsnio autoriai matyt jau užmiršo pridurti žodelį „kone“, „galimai“, ar panašiai, todėl susidurs su griežtomis teisinėmis pasekmėmis. Išsireiškimas „arba vieni, arba kiti“ nereiškia, kad tiktai „kai kurie“, bet aiškiai sako, kad „visuose šiuose protestuose“ buvo esą juos vienijančių „tų pačių“ arba organizatorių, arba dalyvių, kurie, negana to, dar esą turėjo „aiškias sąsajas“ su kažkokiais Lietuvai priešiškais asmenimis.
Tarp Straipsnyje minimų „visų protestų“ yra įvardinti ir trys Arvydo Juozaičio bei G.Songailos organizuoti renginiai („Piketas prie M.Mažvydo bibliotekos prieš neteisingus debatus” 2019-04-08, bei „Už laisvus rinkimus“ 2019-05-02 ir 2019-05-08). Šiuose protestuose nei tarp jų organizatorių, nei tarp dalyvių mūsų duomenimis nebuvo jokių asmenų, kurie patys arba jų „informaciniai kanalai“ būtų minimi VSD grėsmių ataskaitose. Nei Arvydas Juozaitis, nei Gintaras Songaila tarp tokių asmenų VSD ataskaitose neminimi. Nei 2019-04-08 proteste įvardintas Vitalijus Balkus, nei Martynas Krivaitis taip pat VSD ataskaitose neminimi. Negana to, Vitalijus Balkus net ir nebuvo šio protesto dalyvis, o tik ėmė iš G.Songailos interviu videolaidai „Iš savo varpinės“ ir kaip su šiuo renginiu niekaip nesusijęs žurnalistas jį komentavo laidoje (tiktai dėl vieno iš Straipsnyje minimų „protestų“ autoriai pripažįsta, kad V.Balkus jį filmavo, t.y. dėl 2020-05-22, o čia ir kitur – autoriai tai paminėti pamiršo, antai dėl 2017-03-11 Kovo 11 eitynių; tiesa, jeigu pastaruoju atveju V.Balkus būtų pripažįstamas kaip eitynių dalyvis, reikia pabrėžti, kad šiose eitynėse jokie lozungai arba reikalavimai neskleidė „Kremliaus dezinformacijos“, o informacinio kanalo „Iš savo varpinės“ VSD niekur nėra paminėjęs). Martynas Krivaitis nėra Straipsnyje daugiau minimas jokiuose tarp jame nurodytų „visų protestų“. Vitalijaus Balkaus filmavimas gegužės 5 d. pikete dar neįrodo, kad 2019-04-08 protesto „arba organizatoriai, arba dalyviai“ būtų kaip nors „persipynę“ su Straipsnyje įvardintais „visais protestais nuo 2012 metų“. Taigi, jau turime vieną vieną iš protestų, kuris sugriauna „LRT Tyrimo“ Citatoje pateiktą teiginį apie „visus protestus“. Be to, jei viešuose renginiuose pasitaiko dalyvių, kurie yra dalyvavę ir kituose „LRT Tyrime“ įvardintuose protestuose nuo 2012 metų, tai savaime dar visai nereiškia, kad tokie dalyviai šiuos „visus“ renginius esą kažkaip „vienija“. Paklausėme V. Balkaus, ar jo LRT teiravosi apie protestus, kuriuose jis yra nuo 2012 metų dalyvavęs. Paaiškėjo, kad LRT V.Balkaus nieko neklausė ir nebandė susisiekti. Taip pat paaiškėjo, kad jis iš tiesų dalyvavo viename Straipsnyje minimame 2013 m. proteste „prieš skalūnus“, tačiau jis ten dalyvavo drauge su M.Puidoku kaip oficialus LŽVS atstovas, nes tuomet buvo šios partijos narys, o nei Straipsnyje minimo Vaido Lekstučio, nei Olego Titorenkos jis tuomet nei pažinojo, nei matė, nei yra kada nors turėjęs su jais kokių nors ryšių, nekalbant jau apie kažkokias „aiškias sąsajas“.
Dar daugiau, pikete prie M.Mažvydo bibliotekos irgi nebuvo jokių „lozungų arba reikalavimų“, kurie būtų „atsikartoję“ kituose Straipsnyje minėtuose protestuose. Ši akcija buvo skirta protestui prieš akivaizdų politinės kampanijos dalyvių diskriminavimą, organizuojant rinkimų debatus, kai dalyviai buvo paskirstomi pagal socialinių apklausų reitingus. Piketo reikalavimas rinkimų viešuose debatuose neskirstyti politinės kampanijos dalyvių pagal jų reitingus pasikartojo tiktai vienu atveju: Centro Partijos-Tautininkų pareiškime Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui dėl to, kaip LRT organizavo 2020 metų Seimo rinkimų debatus. Kaip žinia, LVAT pripažino, kad rinkimų debatuose LRT skirstė politinės kampanijos dalyvius pagal jų reitingus, pažeisdama įstatymus. Tiesa, šio centristų ir tautininkų konfilkto su LRT Straipsnio autoriai nepamini. Tačiau jie kartu teigia, kad „tautininkiškų organizacijų rengiamuose mitinguose /…/ skelbiamas visiškas nepasitikėjimas tradicinėmis Lietuvos ir užsienio žiniasklaidos priemonėmis, o tai yra netiesa.
Jei kuriuose nors „mitinguose“tautininkiškos organizacijos pareiškė nepasitikėjimą, tai tik konkrečiaidėl kurios nors „žiniasklaidos priemonės“ ir dėl konkrečių jos tendencingumų. Tokia žiniasklaidos priemonė ir buvo būtent LRT, su kuria turėjome net ir teisinių konfliktų (juose paaiškėjo, kad LRT buvo neteisioji pusė). Kitoms „tradicinėms Lietuvos žiniasklaidos priemonėms“ nepasitikėjimo savo mitinguose nesame skelbę. Nepasitikėjimo nesame skelbę ir „užsienio žiniasklaidos priemonėms“, išskyrus Rusiją, kurioje skelbiama informacija „tautininkiškos organizacijos“ iš tiesų visiškai nepasitiki. Netgi ir LRT atžvilgiu centristai bei tautininkai, o taip pat jų organizacijas atstovaujantys asmenys (t.y., Straipsnyje šiame kontekste paminėti S. Gorodeckis, N. Puteikis, G. Songaila) niekad nesame skelbę „visiško nepasitikėjimo“, nes tikime, jog ir joje tebedirba daug sąžiningų ir profesionalių žurnalistų.
Jei tarp Straipsnyje minimų „tautiniškų organizacijų“ mitingų turimas omenyje ir Straipsnyje paminėtas visuomenininkų 2018-10-22 surengtas mitingas „Protestas prieš LRT, prieš cenzūrą LRT ir už LRT laisvę“, tai jo organizatoriai iš tiesų kėlė reikalavimus taip pat tik LRT. Kaip matyti iš mitinge paskelbtos rezoliucijos, jame nebuvo skelbiamas visiškas nepasitikėjimas „tradicinėmis Lietuvos žiniasklaidos priemonėmis“.
Aukščiau minėtose Arvydo Juozaičio ir Gintaro Songailos 2019-05-02 ir 2019-05-08 rengtose akcijose prie LRT „Už rinkimų laisvę“ nebuvo reiškiamas „visiškas nepasitikėjimas“ LRT, bet tik buvo protestuojama, kaip LRT organizuoja rinkimų debatus. Šiose akcijose buvo kalbama apie Arvydo Juozaičio rinkimų programą, kurios pristatyti LRT debatuose nebuvo demokratinius standartus atitinkančių sąlygų. Šiose akcijose buvo pristatytos kandidato į Prezidentus nuostatos, kurios niekaip „neatsikartoja“ LRT Straipsnyje minėtuose protestuose prieš NATO, ar kituose renginiuose, kuriuos nuo 2012 metų organizavo, arba juose dalyvavo kokie nors VSD ataskaitose paminėti asmenys, galimai iš tiesų skleidę turinį, kuris „itin dažnai“ sutapo su „Kremliaus skelbiama dezinformacija“.
Prie šių akcijų organizatorių Straipsnio autoriai pridėjo du šių akcijų dalyvius (Astrą Genovaitę Astrauskaitę ir Pranciškų Valicką). Šie asmenys neminimi VSD ataskaitose ir neturime duomenų, kad jie turėtų kokias nors „aiškias sąsajas“ su kitais asmenimis, kuriuos VSD savo ataskaitose kada nors būtųpaminėjęs. LRT Straipsnyje minimi arti keturiasdešimties protestų, o Pranciškus Valickas kaip dalyvis paminėtas tik dar vienoje protesto akcijoje (jau minėtas 2018-10-22 „Protestas prieš LRT, prieš cenzūrą LRT ir už LRT laisvę“). Taigi, šis asmuo tikrai negali būti joks kandidatas į veikėjus, kurie esą persipina „visuose protestuose nuo 2012 metų“ ir niekaip negali pretenduoti į kokį nors šių protestų „vienijimą“, kaip teigiama Straipsnio Citatoje. Be to, P.Valickas ir Straipsnyje iš viso nėra niekur įvardintas šalia asmenų, kurie buvo minimi VSD ataskaitose ir kurie organizavo kokius nors protestus, arba juose bent dalyvavo, tad jokių sąsajų su tokiais asmenimis nėra, nekalbant apie kokias nors „aiškias sąsajas“.
A.G. Astrauskaitė Straipsnyje paminėta aštuoniuose protestuose ir renginiuose, tačiau jokiame proteste prieš NATO nėra dalyvavusi, todėl net ir teoriškai negali būti susijusi su Straipsnio Citatoje minimais „visais šiais protestais po 2012 metų“, todėl ji viena pati taip pat niekaip negalėjo „visų šių protestų“kaip nors„perpinti“ arba „vienyti“. Tarp tų aštuonių atvejų A.G. Astrauskaitė paminėta ir prie informacijos apie centristų ir tautininkų vienijimąsi (2020-07-27, šalia S. Gorodeckio ir N. Puteikio, nes tuo metu ji buvo Centro partijos narė), taip pat ji įvardinta aukščiau paminėtuose tautininkų organizuotuose protestuose dėl Kazio Škirpos ir Jono Noreikos šmeižto, kurie irgi nesutapo su „Kremliaus skleidžiama dezinformacija“, o kaip tik buvo nukreipti prieš ją. Drauge su A.G. Astrauskaite įvardinti Seimo nariai Laurynas Kasčiūnas ir Audronis Ažubalis irgi nėra minimi VSD ataskaitose kaip „antivalstybinę propagandą“ platinantys asmenys. Prie Mindaugo paminklo rengtame proteste LRT Straipsnis greta A.G. Astrauskaitės ir kitų organizatorių bei dalyvių (S. Gorodeckio, A. Juozaičio) mini ir ekonomikos mokslų daktarą Eugenijų Palioką. Vien tuo pagrindu, kad šis asmuo dalyvavo šiam proteste jo dar negalima laikyti nei su „tautinėmis organizacijomis“, nei su A.G. Astrauskaite susijusiu asmeniu. Netgi tuo atveju, jei E.Paliokas savo pažiūromis dėl Lietuvos istorinės atminties ir būtų artimas tautininkams, jis pats nėra minimas VSD ataskaitose, todėl negali būti laikomas tokiu susijusiu asmeniu (arba organizatoriumi, arba dalyviu), kuris įvardintas Straipsnio Citatoje.
Be jau aukščiau paminėtų ir Straipsnyje įvardintų protestų bei viešų renginių A.G. Astrauskaitė dalyvavo tik keturiuose protestuosearakcijose, apie kuriuos nei mes, nei mūsų atstovaujamos organizacijos nieko nežinojome. A.G. Astrauskaitė 2020-06-19 išties dalyvavo akcijoje „Eitynės nuo Katedros aikštės iki Seimo. Eitynės už lietuvių gyvybes“, tačiau ši vieša akcija, mūsų žiniomis, nebuvo niekaip susieta su „Kremliaus skelbiama dezinformacija“, o ir patys Straipsnio autoriai nenurodė jokių konkrečių šitos akcijos lozungų ar reikalavimų, tarp jų ir esą „tų pačių“, kurie būtų galėję „atsikartoti“ kituose keturiasdešimtyje renginių ar įvykių, paminėtų Straipsnyje.Šioje akcijoje su A.G. Astrauskaite gretinami asmenys, mūsų žiniomis, taip pat nėra minimi VSD ataskaitose.
Vienas iš tokių renginių, kuriuose dalyvavo A.G. Astrauskaitė – tai „tylus protestas prieš Seimo rinkimus“(2020-10-02). Šiame tyliame proteste nėnebuvo skelbiami „lozungai ar reikalavimai“, galėję „atsikartoti“ kituose protestuose. Šalia A.G. Astrauskaitės minimas kitas akcijos dalyvis A.Sutkus pagal Straipsnio Citatą negali pretenduoti į su A.G. Astrauskaite susijusius asmenis arbaį su „visais protestais“, kurieminimi šioje Citatoje, susijusius asmenis, nes, mūsų duomenimis jis pats irgi niekur nėra paminėtas VSD ataskaitose.
Šis asmuo su A.G. Astrausaite Straipsnyje yra sugretinamas ir kitame proteste-akcijoje(„Proteste prie LRT dėl pasipiktinimo laida apie gėjus tėčius“, 2019-11-09). Drauge su A.G. Astrauskaite ir kitais protesto dalyviais mes taip pat piktinamės šia LRT laida, nes tai buvo LGBT išpažįstamo gyvenimo būdo propaganda per iš mokesčių mokėtojų išlaikomo nacionalinio transliuotojo programą. Ši konkreti laida iš tiesų buvo. Tai nėra kokia netikra žinia („feikas“), todėl pasipiktinimas dėl šios laidos net ir logiškai negali sutapti su „Kremliaus skleidžiama dezinformacija“ apie LGBT propagandą Lietuvoje.
Vienintelis atvejis iš Straipsnyje minimų „visų protestų“, kuriame per kitą asmenį (A.G. Astrauskaitę) mes ir mūsų atstovaujamos tautininkiškos organizacijos galėjo būti netiesiogiai gretinamos su asmeniu, kuris iš tiesų buvo minimas VSD ataskaitose ir kuriam buvo keliamos bylos dėl priešiškų Lietuvai veiksmų, tai 2020-05-22 akcija, kurią organizavo pati A.G. Astrauskaitė („Piketas, kuriame yra siekiama apginti Lietuvos piliečių konstitucines teises“ (dėl karantino). Dainius Petkus nėra niekaip susijęs su VSD ataskaitomis, o Kazimieras Juraitis į šį protestą galėjo atvykti ir atsitiktinai arba savo iniciatyva tyčia. Vienintelis toks atvejis iš maždaug 40-ties, kurie minimi Straipsnyje, kai per kitą asmenį galima atsekti kažkokią sąsają su galimai priešišku Lietuvai veikėju, išties parodo priešingą padėtį, negu teigiama Straipsnyje (esą „visi šie protestai“ yra persipynę su asmenimis, kurie minimi VSD ataskaitose). S. Gorodeckis, N. Puteikis ir G. Songaila bei jų atstovaujamos organizacijos nėra susiję su „visais šiais protestais“, o mūsų organizuoti renginiai nėra susiję su asmenimis, kurie minimi VSD ataskaitose. Situacija, kai kažkokias sąsajas su įtartinais asmenimis galima atsekti tiktai per kitų dviejų asmenų grandinę iki mūsų ar mūsų atstovaujamų organizacijų, neįrodo jokio ir mums primetamo „antiNato mitingų šleifo“ ar „ryšių su VSD ataskaitose minimais asmenimis“, o taip pat ir kitų Straipsnyje pateiktų kaltinimų mūsų bei mūsų atstovaujamų organizacijų atžvilgiu. Nėra jokia paslaptis, kad kiekvienas Lietuvos pilietis per kitus du asmenis gali savo šalyje surasti nebūtinai vien tik antivalstybinį veikėją, bet ir giminaitį. Todėl Straipsnio insinuacijos tokiu pagrindu mūsų atžvilgiu yra itin įžūlios, įžeidžiančios ir melagingos, kaip ir visas Straipsnyje pateikiamas mūsų organizacijų vertybėms priešingas, auditoriją tyčia klaidinantis kontekstas.
Dėl 2020-05-22 akcijos dar reikia pridėti ir pastabą, kad yra labai daug pagrindo piliečių kritiškam požiūriui į pandeminio karantino priemones. Praėjusių metų rudenį Centro partija-Tautininkai kreipėsi į LVAT dėl „ekstremalių situacijų valstybės operatoriaus“ (ESVO) teisinio statuso bei galimai neteisėtų jo veiksmų, o šių metų gegužės 5 d. LVAT priėmė galutinį ir neskundžiamą sprendimą pagal šį pareiškimą (Admin. byla Nr. I-7-552/2021). Sprendime pripažinta, kad ESVO statusas buvo neteisėtas, kaip visi jo sprendimai, kurie iki š.m. gegužės 5 d. dar buvo nepakeisti, o taip pat ir jo veiksmai karantino metu pašalinant įstatymu privalomai nustatytus sveikatos priežiūros įstaigų vertinimo rodiklius (tokius, kaip sveikatos priežiūros paslaugų suteikimo laikas nuo paciento kreipimosi momento, pagrįstų pacientų skundų skaičius, ir kt.). Tad jeigu kai kurie „tautininkiškų organizacijų“ lozungai ar reikalavimai dėl karantino sąlygų „atsikartoja“ ir kitose protestuose, tai dėl tokių „atsikartojimų“ protestų dalyviai neturėtų būti kaltinami ir jie neturėtų būti automatiškai siejami su „Kremliaus skleidžiama dezinformacija“, nes tuomet tuo pačiu tektų kaltinti ir Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą. Kita vertus, nei mes, nei mūsų atstovaujamos organizacijos neskelbė jokių pasisakymų „prieš testavimą, vakcinas ir vakcinavimą“, mums negali būti priskirtas taip pat ir „pandemijos neigimas“, todėl mūsų įpynimas ir į šį kontekstą Straipsnyje yra visiškai nepagrįstas. Mūsų protestai dėl perteklinio privalomo kaukių naudojimo buvo pagrįsti – visuomenės sveikatos ekspertai tai pripažino ir tokių reikalavimų naujos kadencijos Vyriausybė pandeminio karantino metu atsisakė.
Straipsnyje įvardintas buvusio Seimo nario, Centro partijos „Gerovės Lietuva“ pirmininko Naglio Puteikio dalyvavimas protesto mitinge „Stop nepagrįstam vaikų paėmimui“ (2018-11-25 jo pasakyta kalba šiame mitinge) taip pat negali būti joks pagrindas teigti, kad jis, ar jo atstovaujama organizacija, esą yra kažkaip susiję su asmenimis, kurie minimi VSD ataskaitose, arba kad šioje jo kalboje esą kas nors galėjo sutapti su „Kremliaus skleidžiama dezinformacija“.
Naglis Puteikis, kaip ir kiti mitinge kalbėję politikai, pasisakė ne prieš „griežtesnė vaikų teisių užtikrinimą“, kaip yra klaidingai pateikiama Straipsnyje, o prieš nepagrįstą ir jų gerovei žalingą vaikų paėmimą iš šeimų. N. Puteikis, kaip ir M. Puidokas, ne tik kalbėjo mitinge, bet ir teikė pasiūlymus naujajai Vaiko teisių pagrindų įstatymo redakcijai. Šie pasiūlymai Seime buvo priimti pagrindu kompromisui, todėl Straipsnio autoriai, šmeiždami Naglį Puteikį ir Mindaugą Puidoką, ar siekdami pakenkti jų geram vardui, šiuo atveju netiesiogiai žemina ir Seimo daugumą, priėmusią VTPĮ pataisas. Po VTPĮ pataisų priėmimo masiškasvaikų pagrobimas iš šeimų (per metus nuo 2018m. iki 2019m. vidurio vaikų paėmimo iš šeimų skaičius jau buvo viršijęs 1,5 tūkst.) buvo pagaliau sustabdytas ir labai aštrus konfliktas Lietuvos visuomenėje atslūgo. Naglio Puteikio pateikti faktai apie nepagrįstą vaikų išplėšinėjimą iš šeimų nebuvo nei „Kremliaus“, nei kieno nors kito „dezinformacija“. Antai vaikas iš tikrųjų buvo atimtas iš šeimos, po to kai jo motina buvo apskųsta kepštelėjusi mažamečiui vaikui, kuris veržėsi į intensyvaus eismo gatvę. N.Puteikis, kaip ir M.Puidokas, vykdydami Tautos atstovų pareigas, įsikišo ir sustabdė neteisėtus bei nehumaniškus tarnybų veiksmus.
Neseniaipriimtas galutinis teismo sprendimas, (žr.https://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/galutinis-teismo-verdiktas-sunui-per-sedmenis-sudavusi-krucinskiene-lieka-isteisinta.d?id=84725777), kaip ir VPTĮ pataisų svarstymas Seime, įrodo, kad N. Puteikis ir šiuo, ir kitais atvejais dėl netinkamos padėties šeimos politikoje nieko nedezinformavo, niekam nepakenkė, neturėjo blogų ar neteisėtų intencijų. Kaip paaiškėjo, ne N.Puteikis ar jo veiksmai buvo kaip nors susiję su nepatikimais asmenimis, o visiškai atvirkščiai – tai vaiko apsaugos tarnybos „specialistas“ Teodoras Ismailovas, kuris Kaune jėga plėšė motinai iš rankų jos mažametį sūnų, buvo nuteistas už PVM grobstymą, padarė 300 000 litų žalą valstybei, teismas skyrė jam 20 000 Lt baudą, o jis žalos neatlygino, jam skirtos baudos nesumokėjo, bet buvo probacijos tarnybos nuimtas nuo įskaitos, ar stebėjimo, o jo teistumas turėjo išnykti ar baigtis 2020 metais. Paaiškėjo daug kitų vaikų teisių apsaugos tarnybų piktnaudžiavimo faktų.
Tačiau visos šios konkrečios aplinkybės „LRT tyrimo“nedomino. Šį „tyrimą“ domino vien tik tai, kad šiame dideliame mitinge tarp daugybės jo dalyvių „matėsi“ ir Vytautas Šustauskas, Ugnius Kiguolis, Kazimieras Juraitis. Kadangi mitingą vedė „tyrime“ fiksuotas kai kurių kitų mitingų (kurie labai nepatiko šio „tyrimo“ autoriams) dalyvis Viktoras Jašinskas, o šis, kaip ir K. Juraitis, kažkada buvo Liaudies partijos narys, tai LRT „tyrėjai“ į vieną grandinę pina ir juos, ir vėliau įsisteigusias visuomenines organizacijas – asociaciją „Vardan šeimos“ bei „Kauno forumą“. Tačiau į šią „grandinę“ Vytautas Šustauskas, Ugnius Kiguolis ir Kazimieras Juraitis niekaip neįsipina, nes jie nebuvo nei vienos iš šių visuomeninių organizacijų steigėjai ar iniciatoriai, „tyrimo“ autoriai neturi duomenų, kad šie asmenys būtų kaip nors dalyvavę šių įvardintų visuomeninių organizacijų veikloje. Šių asmenų dalyvavimas mitinge niekaip šio mitingo „nesuvienija“ su „visais kitais protestais nuo 2012 metų“. O tas faktas, kad Viktoras Jašinskas ir Kazimieras Juraitis vienu metu (dar prieš tai, kol paaiškėjo Kazimiero Juraičio „profilis“) buvo tos pačios partijos nariai, niekaip nekompromituoja nei šių visuomeninių organizacijų, nei jų steigėjų, nei š. m. gegužės mėnesį įvykusio Didžiojo šeimos gynimo maršo, kadangi Liaudies partija nėra paskelbta antivalstybine, ji nėra uždrausta ir, mūsų duomenimis,teisėsauga jai nėra iškėlusi bylos dėl antivalstybinės veiklos.
LRT „tyrėjai“ neturi pagrindo stigmatizuoti Viktoro Jašinsko ir dėl Liaudies partijos politinių nuostatų, nes jis jau seniai nėra šios partijos narys ir joje buvo trumpą laiką. LRT šiuo atveju net ir negali atlikti bešališko tyrimo, kadangi V.Jašinskas buvo aktyvus dalyvis būtent tų mitingų, kuriuose ir buvo kritikuojamas LRT šališkumas.Jei po šio mitingo ir susikūrė, kaip teigia Straipsnio autoriai, „Didžiojo šeimų gynimo maršo“ branduolys, tai jo susidarymo nėra kaip susieti su Straipsnyje minimais „visais protestais nuo 2012 metų“. Tokia Straipsnio autorių sąsaja yra akivaizdžiai melaginga, tuo labiau, kad V.Jašinskas taip pat nėra paminėtas VSD ataskaitose, nedalyvavo protestuose prieš NATO, kaip ir visi kiti šių,„maršo branduolį“ sudariusių visuomeninių organizacijų steigėjai.
Iš to, kas čia jau išdėstyta, akivaizdu, kad šis Straipsnis nėra joks „tyrimas“, ir kad jis turi tikslą be pagrindo kompromituoti visus į Straipsnį įtrauktus asmenis, kurie net neturi nieko bendra su daugeliu Straipsnyje išvardintų protestų, su jų organizatoriais ir dalyviais. Straipsnio pagrindinis tikslas – mesti šešėlį Didžiojo šeimos gynimo maršo organizatorių reputacijai, tokiu būdu menkinant ir suniekinant šios piliečių masinės viešosios akcijos tikslus, ir primetant visiems pilietinio protesto dalyviams nebūtas Kremliaus įtakas. Pagal savo metodus šis Straipsnis yra labai panašus į sovietinių laikų publikacijas, skirtas socializmo priešams „demaskuoti“. Tik taip galima paaiškinti faktą, kad Seimo nario Naglio Puteikio vieša kalba visiems Lietuvos piliečiams aktualiame ir teisėtame daugiatūkstantiniame mitingebuvo pagrindas įtraukti ir jį patį, ir kartu jo atstovaujamą politinę partiją į sąrašą protestų, kurių didžioji dalis neturi nieko bendra nei su juo, nei su jo atstovaujamu politiniu judėjimu, nei su pagrindinėmis bendro su tautininkais judėjimo nuostatomis.
Straipsnio autoriai nė neslepia, kad S. Gorodeckis, N. Puteikis, G. Songaila bei jų atstovaujamos politinės partijos (Centro partija ir Tautininkai) buvo įtraukti į šį Straipsnį bei jame išdėstytą protestų bei kitų įvykių grandinę (pateiktą be jokių išlygų dėl Straipsnyje pateiktų apibūdinimų taikymo) pirmiausia dėl to, kad tiek centristai, tiek tautininkai išreiškė viešą paramą„Didžiajam šeimos gynimo maršui“ bei jo tikslams ginti bei stiprinti šeimą ir kitas konstitucines Lietuvos vertybes.
Didysis šeimų gynimo maršas – tai teisėta ir sveikintina, savarankiška piliečių iniciatyva. Mes nesame tarp šios akcijos organizatorių, tačiau tvirtai remiame jos tikslus, kadangi jie, mūsų manymu, Lietuvai labai aktualūs. Pagal sociologines apklausas didžioji Lietuvos piliečių dauguma neremia vadinamopolitikos elitoiniciatyvų dėl Stambulo konvencijos ratifikavimo ir antikonstitucinių Partnerystės bei Tautinių mažumų įstatymų, lietuvių kalbos valstybinio statuso menkinimo, narkotikų legalizavimo. Kai kurių „elito“ politikų atkaklūs mėginimai primesti Lietuvai tokius sprendimus kertasi ne tik su Konstitucija, bet ir su demokratija, su ilgalaike tautos gerove. Tautos ateitis ir Lietuvos konstitucinės vertybės yra žymiai svarbesnis reikalas nei faktas, kad tarp maršo organizatorių pasitaikė vienas asmuo, kuris pateko į VSD grėsmių ataskaitą, ar tas faktas, kad kai kurie tokie asmenys, pasak Straipsnio autorių, „sukinėjosi“ daugiatūkstantiniame marše. Jei „LRT tyrimo“ tikslas būtų iš tiesų prevencinis, tai į jo „rezultatus“ nebūtų be jokios apeliacijos įtraukti niekaip su Rusija ir su VSD ataskaitomis nesusiję asmenys ir maršo dalyviai, kuriems visiems šio „tyrimo“ autoriai be pagrindo ir tyčia užmetinėjasąsąjų su „prokremliniais veikėjais“ bei kitokį „šleifą“.
Pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją šeima yra „visuomenės ir valstybės pagrindas“ (38 str. 1 d.), ir šis straipsnis reiškia, kad mūsų šalyje šeimos ir santuokos instituto stiprinimas yra fundamentalus valstybės uždavinys, kurio negali paneigti jokie asmenys, jokios visuomenės grupės, politinės partijos ar žiniasklaida. Bet kokie siekiai kaip nors silpninti šeimos bei santuokos institucijas kertasi su Konstitucija. Bet Straipsnio autoriaitautininkų ir centristų nuostatas „už stiprią tradicinę šeimą“ pateikia neigiamoje šviesoje – esą kaip vieną iš lozungų, kurie esą „atsikartoja“ ir kituose protestuose, ar net kažkaip sieja šias tautininkiškas organizacijas“ su galimai prokremliniais renginiais bei veikėjais: „Tautininkiškų organizacijų rengiamuose mitinguose taip pat netyla lozungai, pasisakantys už stiprią tradicinę šeimą, prieš LGBT bendruomenę“. Straipsnyje nėra informacijos apie kokius konkrečiai mitingus šiuo atveju yra kalbama, kaip tai konkrečiai yra susiję ar nesusiję su kitais Straipsnyje minimais protestais, todėl toks tautininkų ir centristų, bei jiems atstovaujančių viešųjų asmenų besąlygiškas gretinimas su kitais yra klaidinantis (tuo labiau, kad tautininkai ir centristai pasisako ne „prieš LGBT bendruomenę“, bet prieš jų gyvenimo būdo propagandą). Be to, „stipri tradicinė šeima“ net nėra lozungas, o konstitucinė nuostata.
Tarp „lozungų ir reikalavimų“, kurie užkliuvo Straipsnio autoriams (kaip esą atsikartojantys, ir kurie esą „itin dažnai“ sutampa su Kremliaus skleidžiama dezinformacija), „LRT tyrime“ yra įvardinti taip pat ir šie: „suverenitetas priklauso tautai“ (Konstitucijos nuostata, jos 2 str.), „už Lietuvą be smurto“ (Konstitucijos nuostata, jos 21 str., taip pat daug BK straipsnių), „Lietuvos žemės ir miškų išsaugojimas“ (Konstitucijos nuostata, jos 54 str.).
Straipsnio autoriai nenurodo, kur ir kada šių reikalavimų gynimas yra ar gali būti susijęs su „Kremliaus skleidžiama dezinformacija“, todėl tai yra visiškai niekuo nepagrįstas kaltinimas taip pat ir tautininkams bei centristams, kitoms patriotinėms organizacijoms. Antai, miškų masinis kirtimas Lietuvoje yra reali ir labai skaudi problema. Tai nėra nei Kremliaus, nei kokia kita dezinformacija, nes Lietuvos mokslininkai realų miškų masyvo pokytį per 10 metų yra fiksavę nuotraukomis iš kosmoso (A. Juozaičio, signataro A. Rudžio spaudos konferencija Seime prieš du metus: https://www.youtube.com/watch?v=TukIGZ8bsgk ).
Tarp problemų, kurias pasak Straipsnio autorių, kažkada įvardino visos šios „persipynusios“ organizacijos, asmenys bei protestai, minima „Visagino atominė elektrinė“ (šią problemą išsprendė referendumas), „juvenalinė justicija“ (bent iš dalies ją išsprendė Seime priimtos Vaiko teisių pagrindų įstatymo pataisos), „skalūninės dujos“ (po to kai Lietuva pareikalavo garantijų dėl požeminio vandens apsaugos, potencialus jų eksploatuotojas iš Lietuvos pasitraukė), „skiepai“ (tai šiandien iš tiesų yra visų ES šalių problema). Nei viena iš šių problemų iš tiesų nėra išskirtinis Straipsnyje aprašomų asmenų ir organizacijų atributas, kuris galėtų juos visus kažkaip „suvienyti“ ar „perpinti“.
„Ankstyvojo seksualinio švietimo“ ir jau minėtos „LGBT propagandos“ problemos Lietuvoje yra objektyvios ir yra skubiai spręstinos, nepriklausomai nuo to, kas šias problemas deklaruoja. Šios problemos nėra Kremliaus dezinformacija ir todėl negali su ja „sutapti“. „Gender ideologiją“ objektyviai išreiškia Stambulo konvencija (žr. pvz. teisės profesoriaus straipsnį Delfyje: https://www.delfi.lt/news/ringas/lit/algimantas-urmonas-stambulo-konvencija-kaip-teisinis-placebas-hipotetiniai-pamastymai.d?id=86696353) ir apie tai rašo nemažas būrys kitų teisės ekspertų. Tačiau LRT propaguoja tiktai kitos pusės, Stambulo konvencijos šalininkų nuomones. Kitaip sakant, Stambulo konvencijos kritikos Portale mums nepavyko surasti.
Straipsnio teigiama, kad jame minimiems mitingams ar kitoms viešoms akcijoms buvo būdingas ir šūkis „Informacinis karas – parsidavusiai žiniasklaidai. Dabar mes – IV valdžia“. Straipsnio autoriai su tokiu šūkiu mėgina sieti ir su tautinių organizacijų organizuotus mitingus ar kitus renginius. O tai neatitinka tikrovės. Nei tautininkai, nei centristai nieko panašaus nėra skelbę.
Štai ir išvardinome beveik visas savybes, kurios paminėtos vadinamajame „tyrime“, kaip vienijančios visus negeriečius, tarp jų ir visai be pagrindo įpinant tuos, kurie rengė protestus prieš NATO („tyrimo“ autoriai nenurodė, kuriuose iš šių „antiNato protestų“ iš tiesų buvo bent paliestos aukščiau išdėstytos temos). Liko dar nepaminėta tik vienintelė savybė ar rodiklis, kurisanot Straipsnio autorių, pasiremiant nuoroda į kažkokį mums nepasiekamą (ir turbūt seniai neveikiančią) interneto svetainę www. nepropagandai.net, papildomai subendravardiklina visus „LRT tyrime“ įvardintus asmenis bei organizacijas – tai „visuomeninio transliuotojo“ problema. Kadangi Straipsnyje pateikta nuoroda į kažkokią interneto svetainę neveikia, mes negalime jos turinio nei komentuoti, nei ką nors paneigti ar patvirtinti, kas joje galėjo būti pasakyta dėl šios problemos. Mes net nežinome, ar iš tiesų ten kažkas buvo pasakyta apie LRT. Tačiau Problemą, kuri susijusi su Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos Portalo („LRT tyrimų skyriaus“) Straipsniu, šiurkščiai pažeidžiančiu Visuomenės informavimo įstatymo 3, 16, 17, 19, 20, 31, 32 str., o galimai ir kitus šio įstatymo straipsnius, „tyrime“ įvardinti asmenys (S.Gorodeckis, N.Puteikis, G. Songaila), o taip pat jų atstovaujamos ar atstovautos tautininkų ir centristų organizacijos, spręs teisinėmis priemonėmis.
Nesirengiame reaguoti į Straipsnyje pateiktus LRT vertinimus, nuomones ar itin aptakius teiginius, tačiau į tikrovės neatitinkančius teiginius privalome atsakyti ir įstatymų nustatyta tvarka pareikalauti LRT bei Straipsnio autorių atsakomybės. Atsižvelgiant į tai, kas aukščiau išdėstyta, iš ko yra aišku, kad didelė dalis Straipsnyje pateiktos informacijos neatitinka tikrovės, yra netiksli ir šališka, taip pat žemina S.Gorodeckio, N.Puteikio, G.Songailos garbę ir orumą bei kenkia politinių partijų „Centro partija-Tautininkai“ (k.) bei „Lietuvių tautininkų ir respublikonų sąjungos“ (k) dalykinei reputacijai ir teisėtiems interesams, bei remiantis Visuomenės informavimo įstatymo 15 str. suteikta atsakymo teise, reikalaujame Portale prie Straipsnio paskelbti tokio turinio mūsų visų, žemiau pasirašiusių, atsakymą:
„1. 2021.05.17 06:53 LRT portale publikuoto straipsnio „LRT tyrimas. Už Šeimų maršo rengėjų ir rėmėjų – antiNATO mitingų šleifas, pronacistinės organizacijos ir ryšiai su VSD ataskaitose minimais asmenimis“ (toliau tekste – Straipsnis) antraštės teiginys, kad šis straipsnis yra „tyrimas“ neatitinka tikrovės.
Straipsnio antraštės teiginys, kad „už Šeimų maršo rengėjų ir rėmėjų – antiNATO mitingų šleifas, pronacistinės organizacijos ir ryšiai su VSD ataskaitose minimais asmenimis“ neatitinka tikrovės. Šis teiginys neatitinka tikrovės ir ta dalimi, kuria Straipsnyje su šiuo teiginiu yra siejami piliečiai S.Gorodeckis, N.Puteikis, G.Songaila ir politinės partijos „Centro Partija-Tautininkai“, „Lietuvių tautininkų ir respublikonų sąjunga“.
Straipsnio teiginys, kad „Didysis šeimos gynimo maršas“ sutelkė žmones, kurie ir anksčiau dalyvavo arba organizavo įvairius protestus bei mitingus, o juose skambėjo labai panaši retorika, atsikartojo tie patys reikalavimai ir lozungai. Itin dažnai jie sutapo su Kremliaus skleidžiama dezinformacija“ neatitinka tikrovės. Šis teiginys, tiek kiek Straipsnyje jis yra susiejama su piliečiais S.Gorodeckiu, N.Puteikiu, G.Songaila ir su politinėmis partijomis „Centro Partija-Tautininkai“, „Lietuvių tautininkų ir respublikonų sąjunga“, neatitinka tikrovės. Šio teiginio dalys: „atsikartojo tie patys reikalavimai ir lozungai“ ir „itin dažnai jie sutapo su Kremliaus dezinformacija“, tiek kiek Straipsnyje jos yra susiejamos ir su piliečiais S.Gorodeckiu, N.Puteikiu, G.Songaila bei su politinėmis partijomis „Centro Partija-Tautininkai“, „Lietuvių tautininkų ir respublikonų sąjunga“, neatitinka tikrovės.
Straipsnio teiginys, kad „Po 2014 m. Krymo aneksijos Lietuvoje pasipylė protestai prieš NATO /…/. Tai, kad šiuose renginiuose matyti tautininkiškų ir patriotinių organizacijų vėliavos bei veikėjai /…/“ neatitinka tikrovės. Šis teiginys neatitinka tikrovės ir ta dalimi, kuria Straipsnyje jis yra susiejamas ir su piliečiais S.Gorodeckiu, N.Puteikiu, G.Songaila bei su politinėmis partijomis „Centro Partija-Tautininkai“, „Lietuvių tautininkų ir respublikonų sąjunga“.
Straipsnio teiginys, kad „prasidėjus pandemijai, klausimų, prieš kuriuos protestuojama, sąrašą papildė nepasitenkinimas karantino suvaržymais, pandemijos neigimas ir pasisakymai prieš testavimą, vakcinas bei vakcinaciją“ tiek, kiek jis Straipsnyje yra siejamas ir su piliečiais S.Gorodeckiu, N.Puteikiu, G.Songaila bei su politinėmis partijomis „Centro Partija-Tautininkai“, „Lietuvių tautininkų ir respublikonų sąjunga“, neatitinka tikrovės.
Straipsnio teiginys, kad „kone visų 2019–2021 m. vykusių mitingų ir protestų organizatoriai ir dalyviai persipina, juos palaiko konkretūs politikai ir politinės organizacijos, taip pat ir atsišviežinusios radikalios nacionalistinės partijos“ neatitinka tikrovės. Šis teiginys neatitinka tikrovės ir ta dalimi, kuria jis Straipsnyje yra susiejamas ir su piliečiais S.Gorodeckiu, N.Puteikiu, G.Songaila bei su politinėmis partijomis „Centro Partija-Tautininkai“, „Lietuvių tautininkų ir respublikonų sąjunga“. Šio teiginio dalis, kad „2019–2021 m. vykusių mitingų ir protestų organizatoriai ir dalyviai persipina“, tiek kiek ji Straipsnyje yra susiejama ir su piliečiais S.Gorodeckiu, N.Puteikiu, G.Songaila bei su politinėmis partijomis „Centro Partija-Tautininkai“, „Lietuvių tautininkų ir respublikonų sąjunga“, neatitinka tikrovės. Šio teiginio dalis, kad beveik visu šiuos 2019-2021 m. vykusius mitingus ir protestus „palaiko /…/ ir atsišviežinusios radikalios nacionalistinės partijos“ neatitinka tikrovės, o sąvoka „radikalios nacionalistinės partijos“, tiek kiek ji Straipsnyje taikoma ir politinėmis partijomis „Centro Partija-Tautininkai“, „Lietuvių tautininkų ir respublikonų sąjunga“, yra taikoma nepagrįstai ir įžeidžiančiai.
Straipsnio teiginys, kad „visus šiuos protestus nuo 2012 m. vienija ne tik tie patys organizatoriai arba dalyviai, o ir tai, kad arba vieni, arba kiti turi aiškias sąsajas su veikėjais ir jų informaciniais kanalais, minimais VSD ataskaitose. VSD juos yra įvardijusi kaip arba finansuojamais, arba esančiais dalimi priešiškų Lietuvai jėgų organizacijų“ neatitinka tikrovės. Šis teiginys neatitinka tikrovės ir ta dalimi, kuria Straipsnyje jis besąlygiškai susietas ir su piliečiais S.Gorodeckiu, N.Puteikiu, G.Songaila bei su politinėmis partijomis „Centro Partija-Tautininkai“, „Lietuvių tautininkų ir respublikonų sąjunga“. Šis teiginys neatitinka tikrovės ir ta dalimi, kuria prieš NATO organizuoti protestai, sąsajos su VSD ataskaitose minimais asmenimis bei su priešiškomis Lietuvai jėgomis/organizacijomis yra susieti su piliečiais S.Gorodeckiu, N.Puteikiu, G.Songaila bei politinėmis partijomis „Centro Partija-Tautininkai“, „Lietuvių tautininkų ir respublikonų sąjunga“.
Straipsnio nuoroda „laiko juostoje“: „Įvykis. 2016-01-19 Birželio 3 grupė jungiasi su Liaudies partija ir Respublikonų partija“ yra klaidinanti ir neatitinka tikrovės.
Straipsnio nuoroda „laiko juostoje“: „2010-2012Garliavos įvykiai. Protestai ir „Drąsos kelio” partijos įsteigimas. DALYVIAI / STEIGĖJAI Andrius Lobovas, Gintaras Songaila, Milvydas Juškauskas (išreiškia palaikymą)“ yra klaidinanti ir neatitinka tikrovės.
Straipsnyje cituojamas A. Sutkaus teiginys apie Centro partijos ir Tautininkų dalyvavimą „Susitelkime“: „Čia yra ir feisbuko grupė „Neabejingi“, ir Šeimų sąjūdis, ir Centro partija, ir Tautininkai, ir „Lietuva yra čia“, ir Solidarumo partijos atstovai, ir su Lenkų rinkimų akcija turėjome neblogus santykius, tik jie truputį atvėso, bet vėl jie, manau, atsinaujins“ neatitinka tikrovės. Jis neatitinka tikrovės ir ta dalimi, kuria šis teiginys apie dalyvavimą „Susitelkime“ Straipsnis sieja su su piliečiais S.Gorodeckiu, N.Puteikiu, G.Songaila bei politinėmis partijomis „Centro Partija-Tautininkai“, „Lietuvių tautininkų ir respublikonų sąjunga“.
Straipsnio teiginys, kad: „Didžiajame šeimos gynimo marše“ buvo galima išvysti visus iki šiol išvardytus asmenis“ neatitinka tikrovės. Jis neatitinka tikrovės ir ta dalimi, kuria su dalyvavimu šiame marše yra siejamas ir pilietis G. Songaila, kuris yra taip pat šiame Straipsnyje išvardintas asmuo. Mūsų duomenimis, šis teiginys yra neteisingas taip pat ir dėl daugelio kitų Straipsnyje išvardintų asmenų.
Straipsnyje Rusijos „Visuomenės saugumo koncepcija“ bei jos platinimas „prieš JAV bei NATO nukreiptose protesto akcijose“ yra melagingai siejamas ir su piliečiais S.Gorodeckiu, N.Puteikiu, G.Songaila bei politinėmis partijomis „Centro Partija-Tautininkai“, „Lietuvių tautininkų ir respublikonų sąjunga“. Šių piliečių bei organizacijų bet koks, net ir netiesioginis ar numanomas siejimas Straipsnyje su tikslais „atkurti Rusijos galybę“, su VSD teiginiais apie asmenis, kurie „palaiko Rusijos vykdomą agresyvią užsienio politiką“ neatitinka tikrovės.
Reikalaujame aukščiau išdėstytą visą Atsakymą paskelbti Portale prie Straipsnio nedelsiant.
Remiantis Visuomenės informavimo įstatymo 44 str. suteikta neteisingos informacijos, kuri buvo pateikta Straipsnyje, paneigimo teise, reikalaujame paneigti šiuos tikrovės neatitinkančius teiginius:
„Už Šeimų maršo rengėjų ir rėmėjų – antiNATO mitingų šleifas, pronacistinės organizacijos ir ryšiai su VSD ataskaitose minimais asmenimis“
„Didysis šeimos gynimo maršas“ sutelkė žmones, kurie ir anksčiau dalyvavo arba organizavo įvairius protestus bei mitingus, o juose skambėjo labai panaši retorika, atsikartojo tie patys reikalavimai ir lozungai. Itin dažnai jie sutapo su Kremliaus skleidžiama dezinformacija“
„Po 2014 m. Krymo aneksijos Lietuvoje pasipylė protestai prieš NATO /…/. Tai, kad šiuose renginiuose matyti tautininkiškų ir patriotinių organizacijų vėliavos bei veikėjai /…/“
„kone visų 2019–2021 m. vykusių mitingų ir protestų organizatoriai ir dalyviai persipina, juos palaiko konkretūs politikai ir politinės organizacijos, taip pat ir atsišviežinusios radikalios nacionalistinės partijos“
„visus šiuos protestus nuo 2012 m. vienija ne tik tie patys organizatoriai arba dalyviai, o ir tai, kad arba vieni, arba kiti turi aiškias sąsajas su veikėjais ir jų informaciniais kanalais, minimais VSD ataskaitose. VSD juos yra įvardijusi kaip arba finansuojamais, arba esančiais dalimi priešiškų Lietuvai jėgų organizacijų“
„2010-2012 Garliavos įvykiai. Protestai ir „Drąsos kelio” partijos įsteigimas. DALYVIAI / STEIGĖJAI Andrius Lobovas, Gintaras Songaila /…/“.
„Į neformalaus visuomeninių judėjimų sambūrį „Susitelkimas“ buriasi daug organizacijų/…/ čia yra ir feisbuko grupė „Neabejingi“, ir Šeimų sąjūdis, ir Centro partija, ir Tautininkai, ir „Lietuva yra čia“ /…/“
„Didžiajame šeimos gynimo marše“ buvo galima išvysti visus iki šiol išvardytus asmenis“
Centro partija – Tautininkai, pirmininkas N.Puteikis
Lietuvių tautininkų ir respublikonų sąjunga, pirmininkas S.Gorodeckis
Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys, buvęs Seimo narys, G.Songaila
VšĮ Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos (LRT) tarybos pirmininku antradienį antrai kadencijai išrinktas žurnalistas, filologas ir literatas Liudvikas Gadeikis. Pirmą kartą L. Gadeikis Tarybos pirmininku buvo išrinktas 2018 metais. LRT tarybos posėdyje išrinkta ir pirmininko pavaduotoja Irena Vaišvilaitė, pranešė LRT.
L. Gadeikį į LRT tarybos narius 2016-aisiais yra paskyręs Seimas. Taryba yra aukščiausiasis kolegialus organas, vykdantis LRT valdymo ir priežiūros funkcijas bei atstovaujantis visuomenės interesams. Ji prižiūri, kaip yra vykdoma visuomeninio transliuotojo misija, renka generalinį direktorių, tvirtina LRT radijo ir televizijos programų sudėtį, metines pajamų ir išlaidų sąmatas bei jų vykdymo ataskaitas, vykdo kitas funkcijas.
LRT taryboje šiuo metu dirba Seimo deleguoti atstovai – Liudvikas Gadeikis, Dalia Kutraitė-Giedraitienė, Raimondas Savickas, Vytautas Petras Plečkaitis, Prezidento deleguoti atstovai – Giedrė Švedienė, Norbertas Černiauskas, Tomas Balžekas, Mindaugas Jurkynas bei visuomeninių organizacijų deleguoti atstovai – Irena Vaišvilaitė, Jonas Staselis, Darijus Beinoravičius, Eugenijus Valatka.
Prie LRT tarybos veikia Audito ir rizikos valdymo, Pirkimų ir investicijų politikos bei Turinio komitetai, kuriuos steigia LRT taryba bei skiria šių komitetų pirmininkus.
Ketvirtadienį Seimas ketina apsispręsti dėl kino ir televizijos aktoriaus Rimanto Bagdzevičiaus kandidatūros vadovauti Lietuvos radijo ir televizijos komisijai (LRTK).
Parlamentarai taip pat spręs, ar antrą kadenciją patikėti eiti šios komisijos pirmininko pavaduotojo pareigas žurnalistinio darbo patirties turinčiam, įvairių ministerijų ministrų patarėju ryšiams su visuomene dirbusiam Ričardui Slapšiui.
Antradienį Seimo Kultūros komiteto pirmininkas Vytautas Juozapaitis Seimui pristatė R. Bagdzevičiaus ir R. Slapšio kandidatūras eiti Lietuvos radijo ir televizijos komisijos (LRTK) vadovų pareigas.
Kultūros komitetas, vadovaudamasis Visuomenės informavimo įstatymu, vienbalsiai yra pritaręs šioms kandidatūroms.
LRTK pirmininką ir jo pavaduotoją Seimo Kultūros komiteto teikimu iš LRTK narių ketverių metų laikotarpiui skiria ir atleidžia Seimas.
LRTK dalyvauja formuojant valstybės audiovizualinę politiką. Ji yra Seimo ir Vyriausybės ekspertė radijo, televizijos programų transliavimo, retransliavimo, televizijos programų ir atskirų programų platinimo internete bei užsakomųjų audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų klausimais.
LRTK yra kolegialus organas, kurį sudaro 11 narių, iš kurių du skiria prezidentas, po tris narius – Seimas ir Meno kūrėjų asociacija, po vieną narį – Lietuvos katalikų bažnyčios Vyskupų konferencija, Žurnalistų sąjunga ir Žurnalistų draugija.
Aktorių Rimantą Bagdzevičių, žurnalistą Ričardą Slapšį ir japonų kalbos vertėją Aurelijų Zyką Seimas paskyrė Lietuvos radijo ir televizijos komisijos (LRTK) nariais.
Antradienį už tai balsavo 103 Seimo nariai, 2 buvo prieš, 5 parlamentarai susilaikė.
Seimas taip pat atleido Ričardą Slapšį iš Lietuvos radijo ir televizijos komisijos pirmininko pavaduotojo pareigų, pasibaigus jo, kaip komisijos nario, pirmajai kadencijai.
Tokį sprendimą antradienį priėmė Seimas, vadovaudamasis Visuomenės informavimo įstatymu.
Vienas svarbiausių Lietuvos radijo ir televizijos komisijos (LRTK) tikslų, įgyvendinant Visuomenės informavimo įstatymo nuostatas, – efektyvus ir lankstus Lietuvos Respublikos jurisdikcijai priklausančių radijo ir televizijos programų transliuotojų, retransliuotojų, televizijos programų ir atskirų programų platintojų internete bei užsakomųjų audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų teikėjų veiklos reguliavimas ir priežiūra.
LRTK dalyvauja formuojant valstybės audiovizualinę politiką. Ji yra Seimo ir Vyriausybės ekspertė radijo, televizijos programų transliavimo, retransliavimo, televizijos programų ir atskirų programų platinimo internete bei užsakomųjų audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų klausimais.
LRTK, atlikdama savo funkcijas ir priimdama sprendimus jos kompetencijai priklausančiais klausimais, yra nepriklausoma. LRTK įkurta 1996 m. Visuomenės informavimo įstatymu.
LRTK yra kolegialus organas, kurį sudaro 11 narių, iš kurių du skiria prezidentas, po tris narius – Seimas ir Meno kūrėjų asociacija, po vieną narį – Lietuvos katalikų bažnyčios Vyskupų konferencija, Žurnalistų sąjunga ir Žurnalistų draugija. LRTK pirmininką ir pavaduotoją skiria Seimas.
Nė kiek nenustebau, kai LRT.lt nepublikavo maniškio straipsnio „Ko nepasakė prof. Šartūnas Liekis?“ Tai – ne pirmas sykis, kai lietuviškuosiuose portaluose neįmanoma paskelbti Armėniją kompromituojančių faktų.
Šios aplinkybės nesureikšminu. Kiekvienas leidinys turįs teisę į specifinę nuomonę. Nūnai cenzūra beveik neįmanoma. Neįsileidžia? Kurk savo asmeninį portalą, rašyk pranešimus socialiniuose tinkluose, į youtube.com kanalą kelk videofilmus. Jei taviškė medžiaga išties įdomi, svarbi, aktuali, turi galimybių tapti kur kas populiaresniu, nei publikuodamas savo komentarus skaitlingą tiražą turinčiuose privačiuose portaluose. Beje, aš taip ir darau, ir vargo nematau.
Tačiau visuomeninio transliuotojo statusą turintis portalas lrt.lt – sutikite, kiek kitokia byla. Juolab kad ir tema, kurią turiu omenyje, – svarbiai skaudi. Dvi kaimyninės Pietų Kaukazo valstybės nesutaria, kariauja, ginčijasi. Mums, lietuviams, aiškintis, kas teisus, kas – ne, privalu sąžiningai. Be abejo, privatūs leidiniai turį teisę ignoruoti istoriko prof. dr. Algimanto Liekio veikalą „Tautų kraustymai Kaukaze XX amžiuje“. Jei jums svarbiau būti proarmėniškais nei ieškoti tiesos, – taip ir elkitės. Jūsų valia.
Bet ar lygiai taip pat elgtis galįs iš biudžeto solidžias finansines dotacijas gaunantis visuomeninio pobūdžio leidinys? LRT.lt nenoras įsileisti šių eilučių autoriaus, beje, kaip ir istorikas A.Liekis, besidominčio Azerbaidžano istorija ir Kalnų Karabacho tema 2016-aisiais išleidusio knygą „Juodojo Sodo tragedija“, paskatino giliau pažvelgti, kas gi tose internetinėse erdvėse pasakojama apie azerbaidžaniečių ir armėnų priešpriešą.
Profesoriaus Egdūno Račiaus pozicija
Deja, dominuoja būtent tie, kurie tyčia ar dėl nesusigaudymo nutyli tikrąsias kariavimo priežastis. Tarp kelių dešimčių per pastaruosius kelerius mėnesius paskelbtų rašinių radau, regis, tik vieną nuo pradžios iki galo sąžiningą, objektyvų straipsnį. Tai – VDU Regionistikos katedros profesoriaus, islamo tyrinėtojo, religijotyrininko Egdūno Račiaus komentarą. Šis autorius kalba be užuolankų.
Pirma: Pasaulis laiko Kalnų Karabachą neatskiriama Azerbaidžano dalimi, t.y. nepripažįsta armėnų teisės jį administruoti.
Antra: armėnų – azerbaidžaniečių konfliktas nėra religinis karas; tereikia prisiminti, kad musulmoniškasis Iranas remia ne musulmonišką Azerbaidžaną, o krikščioniškąją Armėniją.
Trečia: po XVI-ojo amžiaus Kalnų Karabachas niekad nepriklausė armėnams. Nuo XVI amžiaus šį regioną valdė Persija, Rusija, paskui – Azerbaidžanas. Tad šiandien kvaila pretenduoti į žemes, kurios tau neva priklausė iki XVI-ojo amžiaus (kai kurie istorikai, beje, tvirtina, kad net iki XVI amžiaus nebuvo jokių armėniškų karalysčių).
Ketvirta: E.Račius publikacijoje „Ekspertas apie atsinaujinusį konfliktą Kalnų Karabache: atsiskleidžia JAV bei Rusijos interesai“ tvirtina nemanantis, jog Armėnija siekia suartėti su Vakarais. O štai Azerbaidžanas, jo manymu, norįs bičiuliautis su NATO.
Kanadiečio filmas
Kita į objektyvumą pretendojanti publikacija – interviu su kanadiečių režisieriumi Francois Jacobs, sukūrusiu dokumentinį filmą apie šį konfliktą. Čia nors ir aiškiai nepasakoma, jog kalnų Karabachas – azerbaidžanietiška teritorija, tačiau vis tik esama ir tokių sakinių: „Lygiai taip pat puikiai suprantu Azerbaidžano poziciją, kuri, beje, retai išklausoma, tikriausiai jokia žiniasklaidos priemonė visame pasaulyje neatspindi tos šalies istorijos“.
Šiam kanadiečiui, jei tik galėčiau, pasiūlyčiau susipažinti, ką apie armėnų – azerbaidžaniečių nesutarimus rašęs lietuvių literatūros klasikas Vincas Krėvė – Mickevičius, kadaise gyvenęs ir dirbęs Azerbaidžano sostinėje. Katalikiškos Lietuvos rašytojas V.Krėvė besąlygiškai rėmė musulmonus azerbaidžaniečius. Juos laikė teisiais, padoriais, sąžiningais…
Kokių akcentų pasigendu
Visose kitose publikacijose dažniausiai vengiama aiškiai pasakyti: pasaulis nelaiko Kalnų Karabacho armėniška teritorija. O tai – labai svarbu. Tai – pamatas bet kokiai diskusijai. Šitaip nepabrėžus ginčai praranda bet kokią prasmę – tampa nebeaišku, kas, su kuo ir dėl ko kariauja. Nebežinai, kas auka, kas – agresorius. Šitaip sakydamas nemanau, kad pasaulio opinija – šventa karvė, kurios negalima kritikuoti. Bet analizuojant dviejų valstybių konfliktą privalu žinoti, kokia oficiali pasaulio opinija. Galų gale ar įmanoma objektyviai žvelgti į konfliktą dėl Kalnų Karabacho ir nutylėti, kad šio regiono nepriklausomybės nepripažįsta net oficialusis Jerevanas?! Kalnų Karabachas – niekieno žemė? Nieko panašaus. Tai – Azerbaidžanas
Grįžti prie prof. Š.Liekio minčių kratinio rašiniuose „O gal pripažinkime Kalnų Karabacho-Arcacho nepriklausomybę?“ ir „Lietuva savo apsimestine ramybe remia agresiją Kalnų Karabache-Arcache“ nesiruošiu (kas norės, tegul atsiverčia maniškę publikaciją „Ko nepasakė prof. Šarūnas Liekis?”).
Nuliūdino Edwardas Lucasas
Tačiau tokių, kurie įrodinėja panašiai kaip prof. Š.Liekis, portalas lrt.lt per paskutiniuosius keletą mėnesių prispausdinęs užtektinai. Vienas iš nuliūdinusių, nustebinusių autorių – Europos politikos analizės centro (CEPA) viceprezidentas Edwardas Lucasas. Omenyje turiu jo komentarą „Senasis postkomunistinis erdvės naratyvas neatitinka tikrovės“.
E.Lukasas rašo: „Armėnija paprašė Rusijos pagalbos pagal 1997 metais pasirašytą savitarpio pagalbos sutartį. Rusija siūlė žodžius, bet jokių darbų. Kolektyvinio saugumo sutarties organizacija, Kremliaus vadovaujamas darinys, kuris neva yra NATO atitikmuo, visiškai nesugebėjo apsaugoti ją pasirašiusios Armėnijos nuo Azerbaidžano, kuris tos sutarties nėra pasirašęs“.
Bet kodėl, leiskite nusistebėti, Armėnija nusipelnė apsaugos, pagalbos, užuojautos? Juk šiame konflikte būtent Armėnija – agresorė. Ne Azerbaidžanas iš Armėnijos atėmė Kalnų Karabachą, o Armėnija atplėšė 20 proc. teritorijų iš Azerbaidžano. Armėniją ne saugoti, o bausti dera. Kad ir ekonominėmis sankcijomis. Už tai, kad per pastaruosius tris dešimtmečius nepakluso tarptautinei oponijai, už tai, kad nepasitraukė iš Kalnų Karabacho, už tai, kad šių metų pabaigoje iš sunkiųjų artilerijos pabūklų apšaudė nieko bendro su konfliktu neturinčius azerbaidžaniečių miestus – Bardą, Giandžą ir Terterą. Tris dešimtmečius Azerbaidžanas kantriai laukė, kol Vakarai padės jam taikiai, civilizuotai iškrapštyti armėnų separatistus iš Kalnų Karabacho. Bet Vakarai – nepadėjo. Žaidė savus dvigubus, trigubus, keturgubus žaidimus.
Tad ko dabar verkšlenate, esą agresyvusis Vladimiras Putinas sustiprino savas pozicijas Pietų Kaukaze? Sustiprino. Kas dėl to kaltas? Kantrybės netekę azerbaidžaniečiai ar, sakykim, britai? Tai – ne retorinis klausimas. Kol Didžioji Britanija murkdėsi breksitiškuose pelkynuose, Kremlius stiprino savo įtaką Pietų Kaukazo regione. Britai niekaip negebėjo išlukštenti Brexit galvosūkio, vokiečiai tiesė Baltijos šalių interesus pažeidžiančius Nord Stream 2, masiškai kvietė į Vokietiją plūsti migrantus, prancūzai atkakliai paišė šlykščias Pranašo Mahometo karikatūras, amerikiečiams terūpėjo prezidento rinkimai… Niekas nė girdėt nenorėjo oficialiojo Baku prašymų nubaust akiplėšiškai besielgiantį Jerevaną. O kai Kalnų Karacho problema dabar likviduojama be Londono, Berlyno, Paryžaus ir Vašingtono, Vakarai nutaisė įsižeidusiojo miną – kaip gi čia taip, kodėl be mūsų?
Dėl kokių priežasčių Didžioji Britanija puolė Argentiną
Beje, britų apžvalgininkas E.Lucasas nėra nuoširdus analizuodamas Kalnų Karabacho temą. Nes savo rašiniuose, kritiškai vertindamas Azerbaidžano veiksmus, neužsimena, kaip Didžioji Britanija susigrąžino neva jai priklausančias Malvinų (Folkleno) salas. Susigrąžino salų kontrolę panaudodama brutalią karinę jėgą. Oficialusis Londonas nerengė jokių tarptautinių derybų, neorganizavo jokių Minsko grupių, neverkšleno dėl žūsiančių argentiniečių karių. Tiesiog be menkiausio gailesčio skandino Argentinos jūrininkus tol, kol Buenos Airės pasidavė. Britams tąsyk buvo nusispjauti, kas valdo Argentiną – diktatorius ar demokratas (nūnai Lietuvoje poluliari demagogija, esą Armėnija – demokratiška, Nikolas Pašinianas – demokratas).
Tad viešai klausiu pono E.Lucaso: kodėl britams leidžiama brutalia jėga susigrąžinti už tūkstančių mylių nutolusias salas, o Azeraidžanui jėga negalima susigrąžinti čia pat, pašonėje, esančio Kalnų Karabacho?
Kol ponas E.Lukasas neatsakys į šį klausimą, tol jo svarstymai dėl Kalnų Karabacho – beverčiai.
Kas ką nukryžiavo?
Stebina ir apžvalgininko Rimvydo Valatkos komentaras „Dar vienas Armėnijos nukryžiavimas”. Esą vargšė Armėnija bergdžiai apeliavo į tautų apsisprendimo teisę, esą prieš 105 metus Turkijos surengtą genocidą išgyvenusi armėnų tauta patyrė dar vieną skaudų likimo smūgį. Viskas pateikiama aukštyn kojomis, dėliojami visai ne tie akcentai. Apie kokį tautų apsiprendimą užsimenama, jei armėnai jau turį vieną valstybę – Armėniją? Jiems vienos valstybės neužtenka, jie norėtų turėti dvi valstybes? Ar ne per daug? Jei nemokate sugyventi su azerbaidžaniečiais, kelkitės iš jų žemių į Armėniją, Rusiją, Prancūziją, JAV…
Kodėl kėlėtės į svetimas žemes?
LRT.lt erdvėje akys užkliuvo ir už publikacijų „Žmonės jaučiasi palikti veni beprasmiškame kare“ ir „Antrą kartą užklupęs karas ir sirenų gaudesys“. Ten – interviu su Stepanakerte (tikrasis Stepanakerto pavadinimas – Hankendi) gyvenančia armėnų šeima, 2012-aisiais į Kalnų Karabachą atsikėlusia iš Sirijos. Kas ten pasakojama? Mes nenorime karo, karas – beprasmiškas, mes trokštame, kad žurnalistai parodytų, kaip gyvename nuolatinėje baimėje, mums tie septyni su Kalnų Karabachu nesusiję azerbaidžanietiški regionai reikalingi kaip saugumo garantija, armėnai – labai svetingi…
Banalu, primityvu. Tarsi azerbaidžaniečiai ir turkai norėtų kariauti, tarsi azerbaidžaniečiai ir turkai nebūtų svetingi, tarsi azerbaidžaniečiai ir turkai nežinotų, kokia sunki pabėgėlių, išvytųjų dalia. Man rergis, LRT žurnalistei derėjo savo publikacijoje aiškiau pabrėžti: o kodėl, bėgdami iš Sirijos, apsigyvenote ne savo žemėse – ne Armėnijoje, o Kalnų Karabache?
Nenorima aiškiai pasakyti
Stebina ir VU TSPMI direktorė Margarita Šešelgytė, davusi videointerviu nuotoliniu būdu LRT.lt žurnalistei. Tesvarstyta, kas iš paskutiniųjų susirėmimų Kalnų Karabache daugiausia laimėjo politinių dividendų. Pirštu bedama į Rusiją – esą ir vėl V.Putinas tapo nugalėtuoju. Bet kur paaiškinimas, kas suteikė Rusijai tokį šansą? Azerbaidžanas, nusprendęs, kad beprasmiška laukti Vakarų pagalbos, ar bedančiai, ištižę Vakarai, nesiteikę padėti Azerbaidžanui? Galų gale – kur aiškus, ryškus paaiškinimas, kad Kalnų Karabachas – Azerbaidžano teritorija?
Pastaruosius tris dešimtmečius Vakarai žaidė gėdingą žaidimą – labiau pataikavo agresoriaus statuso nusipelnusiai Armėnijai, o auka tapusį Azerbaidžaną visąlaik, reikia ar nereikia, kritikavo. Prieš keletą metų dėl šio konflikto esu kalbinęs tris Lietuvos europarlamentarus. Tie trys videointerviu niekur neišmesti. Visi jie – puiki iliustracija, kai daug ir gražiai kalbama, o naudos iš tokių pliurpalų – nė trupinėlio, nes nedrįstama, nenorima aiškiai pasakyti – Armėnija yra agresorė.
O ir tie Azerbaidžanui metami kaltinimai, esą jis yra ne toks demokratiškas kaip Armėnija, – ne vietoj ir ne laiku.
Pabandykime įsivaizduoti, jei Azerbaidžanas būtų taip aršiai slopinęs „geltonųjų liemenių“ eitynes, kaip tai darė Prancūzijos valdžia? Man regis, oficalusis Baku būtų išvadintas pačiu baisiausiu niekšu. Prancūzijos prezidento Emmanuelio Macrono už „geltonųjų liemenių“ eitynių tramdymus kažkodėl diktatoriumi nevadiname.
Kitas pavyzdys: palyginkime Baltarusijos vadovą Aliaksandrą Lukašenką ir Armėnijos premjerą Nikolą Pašinianą. Drįstu manyti, jog Lukašenka – padoresnis nei Pašinianas. Lukašenka skriaudžia tik savus – baltarusius (Astravo AE grėsmė lietuviams – kol kas teorinė, nors ir labai reali). O kuo po šių metų rudenį azerbaidžanietiškų Bardos, Giandžos, Tertero miestų (mažų mažiausiai žuvo 69 civiliai azerbaidžaniečiai, sužeisti – 322 azerbaidžaniečai) apšaudymų tapo Pašinianas? Demokratu ar karo nusikaltėliu? A.Lukašenkos elgesio žiauriai malšinant protesto mitingus Minske neteisinu, smerkiu A.Lukašenkos brutalumą. Tačiau negaliu nutylėti, kad jis, priešingai nei N.Pašinianas, nėra iš stambiųjų artilerijos pabūklų bombardavęs kaimyninių šalių miestų.
Nustebino ir tai, kad LRT.lt paskelbė kelias dešimtis nuotraukų apie Vilniuje surengtas armėnų eitynes, smerkiančias Azerbaidžano karinę operaciją susigrąžinant Kalnų Karabacho kontrolę. Kad publikavo – teisingai pasielgė. Jei eitynės surengtos, – kaip gi jas nutylėsi? Stebina tie patys gudravimai: aiškiai nepasakyta, kad azerbaidžaniečių kariai kalnų Karabache nedaro nieko smerktino – jie tik susigrąžina savas žemes.
Ką pasakys LRT tarybos pirmininkas?
Štai tokia trumputė LRT.lt publikacijų Kalnų Karabacho tema apžvalga. Manau, kad LRT.lt neskelbs ir šio teksto. Todėl nė nesiunčiu. Šiuo straipsniu kreipiuosi į rašytoją Liudviką Gadeikį, kuris yra LRT tarybos pirmininkas.
Šį tekstą adresuoju jums, pone Liudvikai Gadeiki. Manau, turiu tokią teisę, nes kadaise kartu dirbome dienraštyje „Lietuvos aidas“. Žodžiu, esame truputėlį pažįstami. Gamybiniuose pasitarimuose „Lietuvos aide“ ne sykį diskutavome, kas yra objektyvi, nešališka žurnalistika.
Manau, kad prisimenate tuos pokalbius.
Esu tikras, kad juos prisiminti reikėtų vertinant ir šiandienines LRT.lt publikacijas Pietų Kaukazo tema.
Perskaičiau prof. Šarūno Liekio publikacijas dėl padėties Kalnų Karabache. Jos kelia nuostabą. Jos ne tik tendencingos, nes nutyli daug Armėnijai nepalankių faktų. Jos dar ir pavojingos, mat ragina Lietuvą elgtis neteisingai – pripažinti azerbaidžanietišką regioną esant armėnišku. Omenyje turiu LRT.lt portale paskelbtus du profesoriaus straipsnius „O gal pripažinkime Kalnų Karabacho-Arcacho nepriklausomybę?“ ir „Lietuva savo apsimestine ramybe remia agresiją Kalnų Karabache-Arcache“.
Kai sūnus nutyli tėvo veikalą…
Mano supratimu, visuomeninio leidinio statusą turintis LRT portalas, skirtingai nei privatūs leidiniai, privalo išklausyti ne tik Armėnijai, bet ir Azerbaidžanui, Turkijai svarbius argumentus.
Prof. Š.Liekiui tai padaryti daugiau nei paprasta. Tegul ima ir atsiverčia Mokslotyros instituto 2016-aisiais metais išleistą prof. dr. Algimanto Liekio knygą „Tautų kraustymai Kaukaze XX amžiuje“. Joje rasite atsakymus į visus aštriausius klausimus: kodėl Kalnų Karabachas nėra armėniška teritorija, kaip Rusijos imperija per pastaruosius kelis šimtus metų dirbtinai kėlė tūkstančius armėnų į azerbaidžanietiškas žemes, įskaitant Kalnų Karabachą, kokių nusikaltimų yra padariusios sukarintos teroristinės Dašnakcutiun, Gnčak, ASALA, Krunk organizacijos, kaip jos talkinusios Maskvai puolant Osmanų imperiją, kaip jos 1918-aisiais teriojo nepriklausomybę paskelbusią Azerbaidžano respubliką, kiek tūkstančių azerbaidžaniečių sovietmečiu buvo išvyta vien iš Jerevano, kas tikrasis kaltininkas dėl skerdynių Sumgaito, Hodžaly miestuose…
Istoriko Algimanto Liekio veikalu remiuosi ne todėl, kad jis – daugiau nei 43 monografinio pobūdžio knygų bei daugiau nei 1500 tūkstančio mokslinių straipsnių autorius. Jo veikalą apie sudėtingus armėnų, azerbaidžaniečių, turkų santykius šiandien prisimenu pirmiausia todėl, kad jis – Š.Liekio tėvas.
Turime unikalią situaciją. Algimantas Liekis konfliktą dėl Kalnų Karabacho matė visai kitaip nei šiandien LRT.lt puslapiuose tvirtina jo sūnus Šarūnas Liekis. Be jokios abejonės, tėvų ir vaikų nuomonės neprivalo būti identiškos.
Bet, mano supratimu, dėstydamas savąsias tiesas, pabrėžiu, ne privačiame, o visuomeninį statusą turinčiame leidinyje, prof. Š.Liekis privalėjo bent žodeliu užsiminti, kad jo tėvas, beje, taip pat – profesorius, rėmė Azerbaidžaną ir yra smulkiai savo nuomonę išguldęs minėtoje knygoje. Šitaip pasielgti Š.Liekis galėjo vien iš pagarbos 2019-aisiais metais mirusiam Tėvui A.Liekiui. Taip pasielgti VDU Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto dekaną, Politologijos katedros profesorių įpareigoja elementarus padorumas – bent paminėk, jog egzistuoja kardinaliai priešinga tau labai artimo žmogaus nuomonė.
Jei atvirai, Š.Liekio tekstuose apie konfliktą Pietų Kaukaze neradau nė vienos bent kiek objektyvesnės minties. Neverta nė aušinti burnos ginčijantis. Užsiminsiu tik dėl kelių, labiausiai akis badančių.
Kas atsakys už azerbaidžaniečių civilių aukas?
Štai prof. Š.Liekis savo tekstuose tvirtina, jog šalys, kurioms svarbus moralumas, privalo ginti civilių teisę į gyvenimą. Pirmyn – ginkime! Bet gerbkime visų civilių teisę į gyvenimą. Teisę į gyveimą turį ne tik armėnų civiliai. Kodėl pagarbos reikalaujantis Š.Liekis neužsimena apie civilių azerbaidžaniečių žūtis nieko bendro su Kalnų Karabacho konfliktu neturinčiuose Tertero, Bardos, Giandžos miestuose ir jų apylinkėse? Priminsiu: vien nuo 2020 metų rugsėjo 27-osios iki 2020 metų spalio 28 dienos imtinai Armėnijos pajėgos apšaudė su Kalnų Karabachu nesusijusius Giandžos, Bardos, Tertero, Agdamo miestus ir šių rajonų kaimus. Vien per tą mėnesį Azerbaidžane nuo Armėnijos artilerijos žuvo 69 civiliai azerbaidžaniečiai (322 civiliai azerbaidžaniečiai buvo sužeisti).
Armėnijos pajėgos taip pat šaudė į Baku – Tbilisio – Ceyhano ir Baku-Novorosijsko vamzdynus, taikėsi į Mingačevyro hidroelektrinę (viena iš didžiausių Pietų Kaukaze: ją sunaikinus, būtų nukentėję apie 100 tūkst. cvivilių azerbaidžaniečių; laimė, Azerbaidžano kariuomenė sugebėjo neutralizuoti šias raketas joms nepasiekus tikslo). Užfiksuoti keli atvejai, kai buvo atakuoti Kizio rajono žaliosios naftos ir kondensato eksporto vamzynai. Beje, Kizis nuo dabartinės fronto linijos nutolęs apie 300 km, kiti Armėnijos pajėgų apšaudyti azerbaidžaniečių miestai ir kaimai nuo ginčijamo Kalnų Karabacho nutolę mažiausiai 100 km.
Pabrėžtina ir tai, kad Armėnijos ataka prieš Giandžos miestą (senoji Azerbaidžano sostinė) bus įrašyta į istoriją kaip pirmasis atvejis, kai ESBO veikloje dalyvaujanti valstybė panaudojo balistinę raketą SCUD/“Elbrus“ prieš civilius objektus kitoje ESBO misijose dalyvaujančioje valstybėje. Prieš civilius objektus Azerbaidžane taip pat naudotos kasetinės bombos, kurias tarptautinės konvencijos griežtai draudžia. Taip pat užfiksuotas atvejis, kai Pietų Kaukazo dujotiekį bandyta susprogdinti paleidus „Smerch“ 9M525 raketą su 9 N235 bombomis.
Atkreipkime dėmesį – po šių barbariškų išpuolių Azerbaidžanas elgėsi džentelmeniškai. Nekeršijo. Jerevano ir kitų didžiųjų Armėnijos miestų nebombardavo. Azerbaidžaniečiai kovėsi tik dėl teritorijų, kurios jiems priklauso pagal tarpautinę teisę – kovėsi išimtinai dėl Kalnų Karabacho miestų ir gyvenviečių.
Kai nebežinome, kas yra demokratija
Ir vis tiek N.Pašinianas vadinamas provakarietišku demokratu! Man regis, po Bardos, Tertero ir Giandžos bombardavimų į šio vyro veiklą derėtų pažvelgti karo nusikaltimus tiriančio tarptautinio Hagos tribunolo akimis. Kiekvieną kartą, kai N.Pašinianas vadinamas demokratišku vyru, šių eilučių autorius gūžčioja iš nuostabos pečiais. N.Pašinianas, kaip ir jo pirmtakai, man pirmiausia asocijuojasi su barbarais, kurie nepakluso Jungtinių Tautų reikalavimams išvesti armėniškus karinius dalinius iš Kalnų Karabacho. O gal prof. Š.Liekis nieko nežinąs apie JT rezoliucijas, įpareigojančias armėnų karius palikti ir Šušą, ir Hankendį, ir visus kitus šio regiono miestus bei gyvenvietes? Kaip drįstama rašyti apie Armėnijos – Azerbaidžano nesutarimus nė vieno sakinio neskiriant JT rezoliucijoms, bylojančioms, jog tarptautinė bendruomenė Kalnų Karabachą laiko neatskiriama Azerbaidžano teritorija, jog oficiali Lietuvos užsienio politika – gerbianti Azerbaidžano teritorinį vientisumą su Kalnų Karabachu?
Nejaugi tikrai svetimas teritorijas užgrobusią valstybę galima laikyti demokratiška, o jos vadovus – demokratais? Antra: šokiruoja Š.Liekio išvada, jog „dažnos analogijos ir palyginimai su Donbaso ar Krymo okupacija nėra tinkami vien dėl politinės sistemos skirtumų. Armėnija yra demokratinė respublika, o Azerbaidžanas velkasi visų reitingų pabaigoje“.
Ar Š.Liekis supranta, ką pasakęs? Teisę išsaugoti savas teritorijas turinčios ne visos šalys? Kur mus nuvestų tokia logika? Norime dar didesnio pasaulinio chaoso? Kas nutiktų, jei vieną dieną, neduok Dieve, Lietuvą pradėtų geležiniu kumščiu valdyti pats žiauriausias pasaulyje diktatorius? Tokiu atveju lietuviai jau prarastų teisę į Vilniaus ir Klaipėdos kraštus? Jei, sakykim, Lenkija bus Briuselio apkaltinta antidemokratiškumu, Punsko ir Seinų lietuviai įgaus teisių skelbti nepriklausomybę – bėgti nuo neva antidemokratiškos Varšuvos ir dreifuoti demokratiško Vilniaus pusėn? O jei po keliolikos metų Lenkija vėl taps demokratiška, jai bus leistina susigrąžinti Punską ir Seinus? Bet gal tuomet etniniai Punsko ir Seinų lietuviai jau nebenorės grįžti po Lenkijos sparneliu? Žodžiu, tai, kokias žaidimo taisykles siūlo Š.Liekis, – sunku suvokti vadovaujantis sveiku protu…
Prancūziškas tendencingumas
Š.Liekis apgailestauja, kad Prancūzijos ir JAV pastangos įtakoti įvykius Pietų Kaukaze buvo vangios ir neveiksmingos. Pirma, nemanau, kad jos buvo jau tokios vangios. Ypač aršiai ardėsi Prancūzijos prezidentas Emmanunelis Macronas. Bet oficialusis Paryžius, jei norime būti nešališki, neturėtų kištis į šį konfliktą, nes nėra objektyvus. Vertinti Prancūzijos užsienio politiką ir nė žodeliu neužsiminti apie ten gyvenančią įtakingą armėnų bendruomenę, – vadinasi, sakyti tik pusę tiesos.
Lietuviškas tendencingumas
Tvirtinti, jog Lietuva, stebėdama įvykius Pietų Kaukaze, elgėsi per daug pasyviai, – vėl tik pusė tiesos. Prisiminkime tuometinio Seimo pirmininko Viktoro Pranckiečio vos prieš metus surengtą vojažą į Armėniją (pirmiau – į Armėniją, tik po to – į Azerbaidžaną). Prisiminkime, kaip Prezidento Gitano Nausėdos žmona Diana Nausėdienė visai neseniai buvo priėmusi Vilniuje viešėjusią Armėnijos premjero Nikolos Pašiniano žmoną, sumaniusią mums parodyti kažin kokį taikos planą. Taikos planas – sveikintina iniciatyva. Bet jei esame nešališki, objektyvūs, turėjome klausti Baku ir Ankaros, o kokius taikos planus yra parengusios Azerbaidžano ir Turkijos prezidentų žmonos? Lietuvos prezidentūroje drauge su Armėnijos premjero žmona prie vieno stalo privalėjo sėdėti Turkijos ir Azerbaidžano lyderių antrosios pusės. Tik taip, ir niekaip kitaip. Bet mes išklausėme tik vieną – armėniškąjį – taikos planą. Tiksliau tariant, pasielgėme tendencingai.
Prisiminkime, kaip Lietuvos Mokslų Akademijos vadovybė įsileido Armėnijos ambasadorių Tigraną Mikrčianą, atvykusį su Jerevanui palankiais istorikais, o Turkijos istorikus, kuriuos lydėjo Turkijos ambasadorius Gokhanas Turanas, – pravijo šalin. Ar toks Lietuvos elgesys – demokratiškas, civilizuotas? Kodėl vengiame išgirsti turkiškus argumentus, jei Armėnija tikrai visur ir visada akivaizdžiai teisi? Bijome, kad oficialiojo Jerevano propaganda subliukš kaip pradurtas oro balionas?
Filipo Ekozjanco pozicija
Š.Liekis savo publikacijose kaip neginčijamą tiesą liudija, esą armėnai šiandien pagrįstai bijo vadinamojo antrojo genocido. O ar būta genocido 1915-aisiais? Tegul Š.Liekis tvirtina, kad buvo (nors turkiškų ir azerbaidžanietiškų archyvų jis nestudijavo). Bet tada tegul bent užsimena, kad dėl 1915-ųjų tragedijos esama ir kitokių nuomonių net tarp pačių armėnų. Kaip galima tvirtinti 1915-uosius buvus genocidu ir nė neprasitarti apie armėnų kilmės istorijos tyrinėtoją Filipą Ekozjancą (neseniai išleistos knygos „Israelis Ori. Pandoros skrynia“ autorių), kuris, duodamas interviu mano portalui, pabrėžė:
„Pirmiausia aš noriu pasakyti, kad kova dėl „genocido“ pripažinimo nėra kova dėl teisingumo pergalės. Tai kova už tai, kad viena sąvoka būtų pakeista kita: visų Osmanų imperijos tautų tragediją pervadinti vienos armėnų tautos genocidu. Protingai mąstančiam žmogui aišku, kad tokiomis sąlygomis, kai Osmanų imperija kovojo keliuose frontuose, kai jos viduje buvo keli pilietinės konfrontacijos židiniai, atsiradę ir religiniu, ir tautiniu pagrindu, tuomet buvo itin sudėtinga vesti šią liūdną statistiką,kuria šiandien manipuliuoja „genocido aukos“ (sakydamas „genocido aukos“ aš turiu omenyje, žinoma, ne tuos, kurie žuvo, amžiną jiems atilsį, o tuos, kurie šiandien bando gauti finansinius ir moralinius „honorarus“ už jų mirtį). Akivaizdu, kad šiandien neįmanoma tiksliai išsiaiškinti, kas būtent vyko kiekviename mieste, kiekviename kaime, kiekvienoje fronto atkarpoje. Argi kuris nors iš mūsų supranta: kas, ką ir dėl ko žudo Irake ir Libijoje? Juk šiandien mes naudojamės palydoviniu ryšiu, internetu, žiniasklaida, vaizdo įrašais, turime tūkstančius profesionalių žurnalistų, dirbančių karštuosiuose taškuose. Ir mes vis tiek negalime neabejodami atsakyti į šiuos klausimus. Ką jau kalbėti apie šimto metų senumo įvykius!“
Ar vien turkai kalti?
Š.Liekio komentaruose daug kliūna šiandieninei Turkijai. Ankara kaltinama bandanti atkurti Osmanų imperiją. Gal ir taip. Bet kodėl nepripažįstama, kad turkai kelis dešimtmečius beldėsi į Europos Sąjungos duris? Kas beliko į ES šeimą nepriimtiems turkams? Rautis plaukus iš nevilties, nusižeminus dar intensyviau klibinti Briuselio ir Strasbūro kabinetų rankenas? ES atstūmė Turkiją, Turkija puolė ieškoti kitų kelių, kitų išeičių, kitų sąjungininkų.
Nematau nieko nusikalstamo, nieko atgamtiško.
Slaptai.lt redakcijos prierašas.
Šį straipsnį esu nusiuntęs LRT.lt redakcijai. Pažiūrėsime, ar publikuos.
Buvo 90-ųjų pradžia. Aš, TVR (dabartinio “ėlertė”) žurnalistas, rengiau laidą apie nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos finansinę padėtį. Jau tada girdėjau, kad tarp VU mokslininkų yra gabus aspirantas, kuris galėtų duoti neblogą TV interviu. Dėl jo iš pradžių reikėjo susitarti. Gitanas Nausėda tuomet gyveno daugiausiai jauniems mokslininkams skirtame Tauro bendrabutyje, kuriame, beje, anksčiau ir aš, žurnalistikos studentas, esu gyvenęs…
Įžengiu į ankštą kambarėlį. Praskiriu džiovinamas palutes. Tuomet “pampersų” dar nebuvo. Kvapas persunktas mažo vaiko kvapais… Mane maloniai sutinka jauna šeima. Kleksi kūdikis, žmona šypsosi, o aspirantas ruošia tirpią indišką kavą…
Žinoma, kitą dieną interviu pavyko.
Prabėgus beveik 30 metų nuo šio epizodo, kurį būsimas prezidentas neseniai prisiminė vienoje LNK laidoje, kitą kavutę, tik jau arabikos pupelių, su kandidatu į prezidentus geriu rinkimų kampanijos įkarštyje. G. Nausėda buvo jos favoritas, nors jam ant kulnų mynė I. Šimonytė. Kalbamės Saulėtekio bibliotekos kavinėje po jo skaitytos paskaitos VU ekonomikos studentams.
Neslėpsiu: siūliausi į pagalbą. Nesikuklinsiu: per 33 metus esu išvaręs tam tikro gylio vagą žurnalistikos dirvonuose, dirbdamas LRT ir kitose televizijose, Lietuvos radijuje ir “Žinių radijuje” politikos apžvalgininku, komentatoriumi, laidų vedėju. Sakau: mano patyrimu galite pasinaudoti susitikimuose su rinkėjais, ypač tose vietovėse, kur, jaučiau, geriausiai būtume suprasti.
Kandidatas, sukirtęs blynelių porciją, atrodė susidomėjęs mano siūlymu, bet teigė savo rinkimų štabo dar nesurinkęs. “Ačiū, aš pagalvosiu”, – pabaigoje pasakė jis.
Vėliau, kai jis savo rinkimų komandą jau buvo suformavęs, supratau: G. Nausėdos atrankos principai buvo kiek kitokie, ir jis pirmenybę teikė jauniems, gabiems, mobiliems įvairių sričių specialistams. Daugelis jų po jo pergalės atsidūrė patarėjų korpuse, kuris paskui ėmė byrėti…
Taigi, nieko asmeniško…
Trečią kartą jau su Prezidentu susitikau lygiai prieš metus vykusioje jo inauguracijoje, teisingiau – šventiniame pokylyje Prezidentūros kieme. Paspaudžiau ranką, padėkojau už kvietimą, priminiau mūsų pirmą susitikimą ir palinkėjau didelės sėkmės. Nesusilaikiau nepridūręs, kad lyg tyčia liepos 12-ąją yra mano gimtadienis… Taip pat padėkojau ir jo Tėveliui už tokį iškilų sūnų.
Prezidentas – tik Žmogus
Praėjo metai. Kaip nepatyrusiam politikui jie buvo nelengvi. Gerai nusimanąs makro ekonomikos, finansų ir socialiniuose reikaluose G. Nausėda nedrąsus užsienio politikoje. Jau pirmasis jo užsienio vizitas į Lenkiją kėlė nemažai abejonių, nes aklos draugystės su Varšuva deklaravimas, pamirštant istorines peripetijas, atsiduoda vasališkumu, atkeliavusiu dar nuo Žečpospolitos laikų. Susitikime su A. Duda neužsiminti apie prieštaringai vertinamą pasiūlymą dėl lenkų pavardžių rašymo originaliais lotyniško pagrindo rašmenimis buvo tiesiog mandagumo imitacija.
Kol su kaimynais lenkais tarptautinėje arenoje Lietuva dirba ranka rankon (tuo labai džiaugėsi Prezidentas per savo spaudos konferenciją), tai su šiauriniais “braliukais” randasi vis daugiau trinties tiek sienos ratifikavimo, tiek Astravo elektros energijos pirkimo klausimais. Vyriausybė čia užėmė “drąsaus zuikio” poziciją, o Prezidentas tebelaukia jos ryžtingo sprendimo. ES reakcija į Astravą taip pat pernelyg atsargi…
Bandomuoju bet kurios institucijos periodu yra laikomos 100 dienų. Bet štai prabėgo beveik keturis kart daugiau. Ne ne, aš toli nuo tos minties, kad reiktų į miltus sumalti šalie svadovą, kaip tai daro pasipūtęs apžvalgininkas R. Valatka, kažkada ir šių eilučių autorių norėjęs nuleisti “Lietuvos ryto” laiptais (o už atvirą įžeidimą Seime buvo a.a. A. Patacko vyriškai pamokytas…).
Jo komentaras per Lietuvos radiją, apipintas jam būdingais spalvingais išsireiškimas, balansuoja ant narciziškumo ir nepagarbos pirmajam valstybės asmeniui ribos.
Nesiimu vertinti jo prezidentavimo visais aspektais. Pats G. Nausėda pripažįsta vienintelę didelę klaidą – J. Narkevičiaus paskyrimą Susisiekimo ministru. Tada buvo nusileista valdančiosios koalicijos spaudimui. Prezidentas iki šiol gailisi, kad nebuvo ryžtingesnis. Tas “trepsėjimas kojele” primena V. Adamkaus antrąją kadenciją, kai šis garbusis šalie svadovas vis reikšdavo “susirūpinimą”, bet neperžengdavo griežtumo rubikono. D. Grybauskaitė – atvirkščiai – demonstravo kategoriškumą ir reiklumą, todėl gerokai apgadino santykius su Vyriausybe ir valdančiaisiais. G. Nausėda pasirinko auksinį viduriuką. Ar tai charakterio bruožas, ar sumanus manevravimas dėl atsargumo – kol kas sunku spręsti.
Kiekvienas žmogus kitoks. Jeigu prakalbome apie charakterį, tai visi naujojo laikmečio prezidentai labia skirtingi. V.Landsbergis buvo gudrus ir bekompromisinis (tada juk buvo įtemptas metas), A.M.Brazausko stilius buvo sovietinio kumščio ir geraširdiškumo derinys (man jis kažkodė lprimena B. Jelciną), V. Adamkaus inteligencija derinosi prie jo kompromisų ir nuolaidumo (nors už tai kai kas jį vadino bestuburiu), D. Grybauskaitė buvo griežto tono šalininkė (jos retorinis “topas” buvo Rusiją pavadinti “teroristine valstybe”), kiti valstybės vadovai išsamesnės analizės nenusipelnė.
Nepatyrusiam G. Nausėdai teko nelengvas išbandymas – koronavirusas. Nors jį įveikti buvo ir ne Prezidento galiose, daugelis valstybės vadovą kaltino pasyvumu, nusišalinimu, vengimu gilintis į problema. Kai galų gale Lietuva sėkmingai išsiropštė iš šios bėdos, G. Nausėdos kritikai ėmė kabinėtis už detalių: neatstatydino A. Verygos, neįveikė Vyriausybės dėl verslo skatinimo tempų, o Seimo – dėl išmokų pensininkams, bedarbiams ir t.t. Tai esą irgi rodė Prezidento neįgalumą.
Viešojoje erdvėje taip pat sklandė turgaus lygio priekaištai Prezidentui, kuriuos savaip modifikavo būrelis LRT “etatinių”apžvalgininkų, tarp kurių bene pirmu smuiku groja tas pats R. Valatka. Skambėjo kritiniai žodžiai, neva G. Nausėda vėlavo pareikšti savo nuomonę dėl R. Šimašiaus paplūdimio Lukiškių aikštėje, kad be reikalo nevyko į Estiją, kur Saremos saloje buvo rengtas Baltijos šalių vadovų susitikimas, kad pernelyg bičiuliaujasi su A. Lukašenka, kad per koncertą Valstybės dieną nuo šalčio tirtančio berniuko neapdengė skėčiu, galų gale kad savo pasisakymuose perdaug akcentuoja ryšį su tėvais, šeima ir pan.
O politologas Ainis Lašas rėžė iš peties: “prezidentas realiai nesupranta politikos esmės”. Jo nuomone, tai galios postas, ir G. Nausėda privalėjo tvoti kumščiu į stalą, kaip koks anuometinis “gensekas”. Susidaro įspūdis, kad Prezidento kritikai, mėsinėdami jo metų veiklą, – atleiskite u žvulgarumą – bando iš š… išspausti vašką. Neturėdami ką iš esmės pasakyti, jie mėgina kontempliuoti arba pasitelkdamibravūriškus palyginimus, arba iškeldami mažareikšmes detales.
Prieš metus Lietuva išsirinko deramą šalies lyderį. Jis ne Dievas, jis tik Žmogus. G. Nausėda vertas tautos simpatijų.
Baigiasi pirmieji Gitano Nausėdos prezidentavimo metai, kupini iššūkių tiek šalies viduje, tiek ir išorėje, nuo gaisro Alytuje iki pandemijos, „pagardintos“ provokacijomis iš įvairių mažumų pusės, pradedant žydais bei Vilniaus meru ir baigiant netradiciniais seksualais.
Kaip sekėsi prezidentui laviruoti tarp politinių, socialinių ir kultūrinių scilių bei charibdžių, ne kartą kalbės ir rašys politologai, politikos apžvalgininkai. O aš, klausydamasi ir skaitydama, kaip sutartinai įvairaus plauko plunksnos karžygiai užsipuldinėja prezidentą, patikėjau, kad pakeisti psichologiją yra dar sunkiau, nei iš kiaušinienės atkurti žalią kiaušinį.
Išgalandus dantis į „Plieninę magnoliją“, matyt, bijoma prarasti pjovimo-kramtymo įgūdžius. Juolab, kad analizė ar įžvalgos „Kam tai gali būti naudinga?“ įkandamos nedaugeliui.
Užkliūva praktiškai viskas, pradedant tuo, kad dabartinis prezidentas yra šeimos žmogus. Tokios šeimos, kokios ligi šiol neturėjo joks ligšiolinis visą kadenciją išdirbęs poste posovietinės Lietuvos prezidentas: turi sutuoktinę, kuri aktyviai ieško savęs Pirmosios ponios vaidmenyje (o ką galime prisiminti apie prezidentų A. Brazausko ar D. Grybauskaitės antrąsias puselės?). Turi vaikų, kuriais negalėjo piliečių smalsumo pakutenti nei prezidentas V. Adamkus, nei vėl ta pati D. Grybauskaitė.
Pagaliau, prezidentas G. Nausėda neslepia, jog yra mylintis sūnus, dar neišgyvenęs viso skausmo dėl beveik prieš šešerius metus mirusios mamos ir itin jautriai besirūpinantis garbaus amžiaus tėveliu.
Pastaruoju metu pasirodė keletas straipsnių, kuriuose apžvelgiama prezidentės Dalios Grybauskaitės epocha, analizuojamas jos palikimas. Nesiimdama panašios analizės, vieną „našlės šapelį“ į laužą, kuris turėtų arba sudeginti, arba sušildyti kadenciją baigusią prezidentę, norėčiau į mesti ir aš: prezidentei su savo „kariauna“ pavyko taip išklibinti tradicinės šeimos sampratą ir pamatus, jog „modernieji“ lietuviai ištikimybę tradicinei šeimai, jos vertybėms bei normalius, natūralius meilės ir pagarbos jausmus tarp šeimos narių laiko kritikuotinu ir net smerktinu dalyku. Tai ypač aiškiai pasimato interneto komentaruose…
Ir ko sulaukėme? Grupelė seksą laikančių svarbiausiu žmogaus užsiėmimu ir vertybe netradicionalų viešai šaiposi iš Prezidento, provokuodama jį žaisti vaikiškus žaidimus (jei myli mane, šok į pro langą ar į šulinį, ar prisisek ženkliuką, liudijantį netradicinę seksualinę orientaciją ir t.t.) didele smėlio dėže paverstoje šalies sostinėje.
Kaip buvo iki to nusirista?
Pradžią davė žurnalistai. Ypač stengėsi „Lietuvos ryto“ klaviatūrų takšnotojai, savo laiku metodiškai užsipuldinėję ir prezidentę D. Grybauskaitę. Lyderis – Vytautas Bruveris, kuris iškart suskato ieškoti diagnozės: prezidentui vėjaraupiai ar blogiau?
V.Bruverį rusų portalas pamylavo ir pagyrė, išvadinęs „blaiviai mąstančiu“ („прав был трезвомыслящий Бруверис“). Saldu, ar ne? Bet jei tave ima girti tavo priešų draugai ar draugų priešai, kas esi tu?
Dabar žurnalistų choras stebisi, kodėl Prezidentas atsisakė vykti į susitikimą su Estijos ir Latvijos prezidentais tartis dėl bendros pozicijos Astravo AE klausimu, nors visi (išskyrus „choro“ žurnalistus?) žinojo, kad tame susitikime bendra pozicija nebus surasta, todėl kelionės tikslas tampa visai miglotas.
Beje, apie tai gana aiškiai pasisakė diplomatijos vingrybėse gerai pasikaustęs profesorius Vytautas Landsbergis. O jei būtų pasivarginta atidžiau pasiklausyti, ką kalba Latvijos prezidentas, būtų paaiškėję, kad net artimiausios mūsų kaimyninės valstybės vadovai neturi vieningos nuomonės, kaip elgtis su Astrave pagaminta elektros energija. Tai su kuo ir apie ką būtų reikėję tartis mūsų Prezidentui?
Žodingais priekaištais prezidentui taškosi ne tik žurnalistai.
Štai EP narys Stasys Jakeliūnas, niekaip negalėdamas pamiršti (ir dovanoti) Prezidentui jo buvusių darbinių santykių su vienu iš didžiausių Lietuvoje veikiančiu skandinavų banku, teiraujasi: „Prezidentas Nausėda – veidmainis?“ Ir tėškia išvadą: „kalbėti apie etikos standartus ir reikalauti jų laikytis iš kitų politikų, /…/mano įsitikinimu, Prezidentas G. Nausėda neturi jokios moralinės teisės“.
Nesiruošiu advokatauti valstybės vadovui, turinčiam daugiau išmanymo ir galių pačiam formuluoti savo nuomonę bei ją apginti, nei aš, bet visgi norėčiau priminti visiems, kuriems užkliūva prezidento G. Nausėdos buvę darbiniai santykiai su bankais, jog jis vienintelis iš iki šiol buvusių prezidentų ne tik neapsimeta negirdįs ir nematąs poreikio turėti Lietuvai valstybinį banką, bet ir nedviprasmiškai palaiko tokio banko steigimą.
Prezidentas, tvirtindamas, kad J. Narkevičius „įdarbino“ mažiausiai 20 savo partiečių ir su jais susijusių žmonių ministerijai pavaldžiose įmonėse, kaip sakoma, „šovė sau į koją“, nes, mesdamas tokį kaltinimą prezidentas G. Nausėda, K. Girniaus nuomone, jau turėjo turėti sąrašą tų dvidešimties partiečių, jų samdymo datas bei pareigybes. Bet neturėjo…
Taigi, jau tuomet ėmė aiškėti sunkiai suprantamas kai kurių Prezidento komandos narių aplaidumas ar nesumanumas, teikiant Prezidentui netikslią informaciją.
O kiek panašių, švelniai tariant, nesusipratimų yra buvę per prabėgusius prezidento kadencijos metus, apie kuriuos žurnalistai dar nesuodė?
Gal būtent todėl, kad „nesuodė“, ir paaiškinama ta aistra, su kuria žurnalistų būrys pastarosiomis dienomis lakstė paskui Prezidentą po Lietuvą, mėgindami išgauti kažkokią ypatingą informaciją, susijusią su pokyčiais Prezidento komandoje.
Kaip žurnalistai, įvairios žiniasklaidos priemonės nušviečia prezidento darbą ir gyvenimą, teko stebėti betarpiškai, kai prezidentas lankėsi nedideliame Darbėnų miestelyje Žemaitijos vakaruose, kur buvo švenčiami Šv. Petro ir Pauliaus atlaidai bei minimas bažnyčios 400 metų jubiliejus.
LRT komanda, vos pora žodžių užsiminusi, kad prezidentas atvyko į atlaidus Darbėnuose ir stambiu planu pademonstravusi mano nugarą, kai aš sveikinausi su svečiais, visą dėmesį skyrė tik interviu su Prezidentu, domėdamasi išimtinai pokyčiais jo komandoje ir Vilniaus mero suręsta ir pliažu pavadinta smėlio dėže sostinės širdyje. Darbėnų šventė, miestelio žmonės, jų mintys apie valstybę ar sostinę, net ir tai, kodėl prezidentas nutarė atlaidus švęsti būtent Darbėnuose, žurnalistų nedomino.
LNK ir TV3 žurnalistai, operatoriai taip pat neatsispyrė pagundai pademonstruoti tautai mano nugarą, bet nebe tokiu stambiu planu, o, svarbiausia, surado formą, kuri leido ir gana nuodugniai išsiteirauti prezidento apie jo komandos pokyčius ir smėlio dėžes Vilniuje, ir įterpti miestelio vaizdus, informaciją apie pačią šventę ir netgi pakalbinti vieną kitą šventės dalyvį.
Kokią išvadą apie žurnalistų darbą galėjo padaryti šventės dalyviai, pažiūrėję keleto TV kanalų pateiktą informaciją? Ko gero, tą pačią, kaip ir aš: gal ne visi Lietuvos TV kanalai dirba tobulai, bet tendencingiausiai informaciją pateikia LRT žinių tarnyba, sukurdama paralelią, į tikrovę nepanašią (ne)realybę…
Pripratusi dirbti, diriguojant D. Grybauskaitei, tam tikra grupė ne tik LRT, bet ir kitų informacijos priemonių žurnalistų, niekaip negali nei priimti, nei objektyviai perteikti informacijos vartotojams svarbiausio skirtumo tarp dabartinio prezidento ir jo pirmtakės: prezidentui G. Nausėdai nuoširdžiai, o ne tik dėl reklamos rūpi visi Lietuvos žmonės, jų gyvenimo vargai ir džiaugsmai.
O prezidentei D. Grybauskaitei Lietuvos žmonės nerūpėjo. Kaip paaiškino filosofas profesorius Alvydas Jokubaitis, D. Grybauskaitė „jautėsi kaip ES susiformavusi, bet Lietuvoje valdanti politikė. Dirbdama Briuselyje į Lietuvos politikus ji žvelgė iš aukšto. Tai nepasikeitė ir sugrįžus į Lietuvą. Tėvynėje ji visą laiką gyveno tarytum užsienyje. Ne todėl, kad Lietuva jai nebūtų buvusi svarbi ar nerūpėtų. Tiesiog meilė tėvynei nesutapo su meile jos žmonėms“. / „Naujasis židinys-aidai“, 2020, 4/.
Belieka tikėtis, kad neobjektyvi žurnalistika ir ja tikinčių žmonių priekaištai neprivers prezidento G. Nausėdos užsidaryti savyje, atitolus nuo regionų ir jų žmonių.
O kol kas galime pasidžiaugti šiais Prezidento įspūdžiais iš viešnagės Darbėnuose: „Visada džiaugiuosi matydamas, kaip įvairūs Lietuvos miesteliai atgimsta, atranda savo šaknis, brandina bendruomenines idėjas. Šiandien įsitikinau, kad vietoje nestovi ir pirmyn juda Darbėnai – vieta, kuri visada liks mano širdyje, ir kur visada liks dalelė mano širdies./…/
Branginu tai, kad kaskart atvykęs į Darbėnus, randu čia iniciatyvių, stiprių, drauge veikti gebančių žmonių. Todėl, kalbėdamas vietinėje bažnyčioje susirinkusiems miestelio šventės, Petrinių, dalyviams, raginau ne tik puoselėti istoriją, džiaugtis 400 metų, prabėgusių nuo pirmosios katalikų bažnyčios Darbėnuose įkūrimo, bet ir niekada nepamiršti, kad visi esame istorijos kūrėjai. Visi kartu galime ir turime prisiimti atsakomybę dėl to, ką mes paliksime savo vaikams, anūkams ar dar vėlesnėms kartoms.
Esu tikras, kad Darbėnai jau eina teisingu keliu. Praėjusiais metais su didžiausiu džiaugsmu patvirtinau miestelio herbą, simbolizuojantį jo klestėjimą tiek praeityje, tiek ir dabartyje. Norėčiau, kad visi Lietuvos miestai ir miesteliai ieškotų ypatingo ryšio su savo praeitimi, kartu atrasdami naujų, gerovę žadančių kelių.“