Leidykla „Briedis“ pristato Billo Browderio knygą „Kruvini pinigai. Tikra istorija apie korupciją, pinigų plovimą ir žmogžudystes Putino Rusijoje“
Leidykla „Briedis“ pristato Billo Browderio knygą „Kruvini pinigai. Tikra istorija apie korupciją, pinigų plovimą ir žmogžudystes Putino Rusijoje“, kurioje gausu sensacingų ir skandalingų faktų. Šis kūrinys, kaip ir pirmoji B. Browderio knyga ta pačia tema „Red Notice“, pelnytai atsidūrė „The New York Times“ bestselerių sąraše.
Autorius, Rusijoje dirbęs ilgametis finansininkas, britų investicijų fondo „Hermitage Capital Management“ įkūrėjas, ir jo teisininkas Sergejus Magnickis atskleidė aferą – 5,4 milijardų rublių (230 mln. JAV dolerių) nutekėjimą iš Rusijos biudžeto į V. Putino ir su juo susijusių oligarchų kišenes.
Už tai S. Magnickis sumokėjo gyvybe – buvo apkaltintas mokesčių slėpimu ir 2009 m. nuo sumušimų mirė kalėjime. Po kolegos žūties B. Browderis visą savo laiką skyrė purvinų Kremliaus sistemos aferų demaskavimui. Jo pastangomis 2012 m. JAV priimtas Magnickio aktas, numatantis asmenines sankcijas ir turto areštus žmogaus teisių pažeidėjams bei finansinių machinacijų dalyviams. Vėliau Magnickio aktui analogiški įstatymai įteisinti daugelyje Vakarų valstybių, taip pat ir Lietuvoje.
Tačiau pirmieji B. Browderio ir S. Magnickio paskelbti skaičiai tebuvo ledkalnio viršūnė. V. Putino valdymo laikotarpiu per užsienio šalių įmones, fondus, ypač lengvatinio apmokestinimo įmones (vadinamuosius ofšorus), išplautas trilijonas, o gal ir daugiau dolerių. Tačiau plovimas vyko ne tik besivystančio pasaulio šalyse (2016 m. nuskambėjo garsusis „Panama Papers“ skandalas), bet ir Vakarų valstybėse, pasinaudojant solidžiais bankais. Deja, Vakarų teisinė bei finansinė sistema ištisus dešimtmečius neturėjo imuniteto pasipelnymui ir padėjo Kremliaus oligarchams perpumpuoti iš Rusijos milžiniškas lėšas.
Savo knygoje B. Browderis rašo: „[…] po aukščiausio lygio susitikimo, įvykusio 2018 m. rugsėjį Helsinkyje, „Danske Bank“ pagaliau paskelbė savo audito rezultatus. Auditoriai nustatė tikrą nešvarių pinigų kiekį, kuriuos išplovė Rusija ir kitos buvusios Sovietų Sąjungos respublikos per minėtą Estijos filialą per 10 metų. Suma siekė 234 milijardus JAV dolerių! […] Labai gaila, bet buvęs „Danske Bank“ Estijos filialo vadovas Aivaras Rehe nusižudė savo namuose Taline, kol dėl jo veiksmų buvo atliekamas ikiteisminis tyrimas. […] Per kitus mėnesius tiriamosios žurnalistikos atstovai išaiškino dar du skandinaviškus bankus, susijusius su pinigų iš Rusijos plovimu.“ Turimi omenyje ir Lietuvoje veikiantys SEB bei „Swedbank“.
Pasak autoriaus, asmeninis V. Putino turtas galėtų būti vertinamas 200 milijardais dolerių. Tiesa, šios sumos nerasime jokiose deklaracijose, nes absoliuti dalis turto oficialiai ir neoficialiai valdoma Rusijos prezidentui artimų oligarchinių klanų, pažadėjusių visišką lojalumą ir pasidalijimą kapitalu už ramybę. Rusijos oligarchus gerokai išgąsdino V. Putino ilgus metus kalinto ir didžiulio turto netekusio Michailo Chodorkovskio pavyzdys.
Vladimiras Putinas. Grobonies dantys. EPA – ELTA foto
Po Magnickio akto priėmimo Rusijos oligarchų turtas ir įtaka atsidūrė pavojuje, o B. Browderis tapo asmeniniu V. Putino priešu. Jį keliskart kėsintasi nužudyti, o vienas tokių atvejų įtartas 2020 m. sausį Davose (Šveicarijoje) surengtame Pasaulio ekonomikos forume. Netikėtos ir neišaiškintos su aferomis susijusių žmonių mirtys rodė, kad tolesnės nešvarių pinigų paieškos tapo mirtinai pavojingos.
Interviu Vakarų žiniasklaidai B. Browderis tvirtina, kad tikrųjų Rusijos išorinės agresijos bei įsiveržimo į Ukrainą priežasčių reikia ieškoti visai ne ten, kur įprasta. Kalbėdamas apie išorės grėsmes, „grėsmingą“ NATO plėtrą, „didžios šalies istorinį pažeminimą“, vieną po kito keldamas karus, V. Putinas tiesiog siekia nukreipti savo piliečių dėmesį nuo tikrosios blogybės: visiško šalies apiplėšimo, nuskurdinimo jo paties rankomis.
Prasidėjus karui Ukrainoje, civilizuoto pasaulio valstybėms įvedus sankcijas, didelės dalies Rusijos oligarchų Vakaruose esantis turtas (netiesiogiai priklausantis ir V. Putinui) buvo įšaldytas ir galbūt keliaus nuo agresijos nukentėjusiai Ukrainai atstatyti. Tačiau dar anksti sakyti, kad V. Putinas liks be skatiko ir greitai bus nepajėgus kariauti. Karas vyks iki tol, kol Vakarai pagaliau ryšis nukirpti paskutines režimo finansavimo gyslas.
Putinas senatvėje. Foto montažas
Kremliaus kritikas ir buvęs oligarchas Michailas Chodorkovskis ragina Vakarus taikyti tikslines sankcijas tam tikriems Rusijos piliečiams.
Vakarų šalys turi veikti, o ne kalbėti, pareiškė M. Chodorkovskis pirmadienį Londone agentūrai „Reuters“. Tik taip esą jos padarys spaudimą vadovybei Maskvoje po Kremliaus kritiko Aleksejaus Navalno suėmimo. Sankcijos esą turi būti skelbiamos rusams, susijusiems su Rusijos korupcinių tinklų plėtra visame pasaulyje. Tai, anot M. Chodorkovskio, yra prasmingiau nei taikytis į „Nord Stream 2“ dujotiekį, kuriuo rusiškos dujos turėtų tekėti į Vokietiją ir kitas šalis.
A. Navalnas pirmadienį, praėjus dienai po grįžimo į Maskvą, Rusijos teismo buvo nuteistas 30 parų arešto bausme. Jis kaltinamas pažeidę lygtinio paleidimo reikalavimus.
Tai komentuodamas M. Chodorkovskis sakė: „A. Navalno suėmimas reiškia, jog V. Putino režimas, jo banditų režimas, naudoja totalitarinius metodus, kad darytų spaudimą visuomenei“. Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną M. Chodorkovskis pavadino „senstančiu autokratu“. Michailas Chodorkovskis
„V. Putinas jaučia, jog turi parodyti, kad jis yra svarbiausias bandoje, – kalbėjo jis. – Arba šitie žmonės manys, kad jis nebėra stipriausias“.
Dabar 57-erių M. Chodorkovskis kadais buvo turtingiausias Rusijos žmogus. Jis buvo tarp oligarchų, kurie per chaosą po Sovietų Sąjungos žlugimo susikrovė milžiniškus turtus. Vėliau jis susivaidijo su prezidentu V. Putinu ir 2003 metais buvo suimtas dėl mokesčių slėpimo. Jis pateko į koloniją, iš kurios buvo paleistas 2013-aisiais. M. Chodorkovskio koncernas „Jukos“ buvo sužlugdytas.
Iš kairės į dešinę: Kirilas Radčenko, Aleksandras Rastorgujevas ir Orchanas Džemalis. Tai Afrikoje nužudyti trys Rusijos žurnalistai. TV kanalas Dožd
Max Seddon, Thom Wilson / Financial Times
Vis dar aiškinamasi, kas Centrinėje Afrikos Respublikoje nužudė tris rusų žurnalistus, pažymi Financial Times žurnalistai Maksas Sedonas ir Tomas Vilsonas. Jie tęsia: „Bet tas dalykas nušviečia augantį Rusijos buvimą Centrinėje Afrikos Respublikoje (CAR) – šalyje, kuri tapo „pasišokėjimo punktu“ naujausiam Maskvos geopolitiniam siekiui – forsuotam šuoliui į Afriką. Jis taip pat iškėlė klausimų apie Rusijos kišimosi pobūdį: leidinys, kuris pasiuntė žurnalistus į komandiruotę, pareiškė, kad jie tyrinėjo ginčytino rusų verslininko, turinčio ryšių su Kremliumi, veiklą Centrinės Afrikos Respublikoje“.
Leidinio nuomone, Rusijos siekis užimti pozicijas CAR ir dar keliose Afrikos šalyse – ženklas, kad atnaujintas ryžtas atkurti savo buvimą Afrikoje ir kompensuoti laiką, praleistą po SSSR žlugimo.
Leidinys praneša: „Rusija pradėjo dalyvauti įvykiuose CAR gruody, kai į Bangį atvyko karinių instruktorių komanda ir 170 „civilių patarėjų“, kad apmokytų šalies armiją ir prezidento gvardiją. Nuo to laiko į CAR buvo nugabenta 9 partijos ginklų“.
Leidinio duomenimis, CAR prezidento Fosten-Arkanžo Tuaderos nacionalinio saugumo patarėjas – rusas, rusai sudaro ir dalį prezidento gvardijos“.
Laikraštis grįžta prie nužudytų žurnalistų ir praneša, kad jie „važiavo į CAR rinkti medžiagos leidiniui, kuris užsiima tiriamąja žurnalistika ir kurį finansuoja Michailas Chodorkovskis, buvęs Rusijos oligarchas, tapęs aršiu Kremliaus kritiku. Leidinys pareiškia, kad reporteriai turėjo tikslą apsilankyti sukilėlių kontroliuojamame aukso kasyklų rajone. Jo nuomone, tų kasyklų operatorius buvo kompanija, priklausanti žymiam rusų verslininkui Jevgenijui Prigožinui“.
„Nepriklausoma Rusijos žiniasklaida tvirtina, kad jis taip pat susijęs su privačia karine kompanija Vagner – pagrindine privačia karine kompanija-rangove, dirbančia Rusijos armijai“, – rašo leidinys.
„Mūsų leidinys pranešė, jog Rusijos samdiniai Sirijoje sudarė su Damasku sandėrius, kad gaus vieną procentą nuo pajamų mainais už sukilėlių tebelaikomų naftos telkinių užgrobimą; tai kelia įtarimų, kad CAR gali pasiūlyti ką nors panašaus“, – rašo leidinys.
Luisas Madžis (Human Rights Watch) pareiškė: „CAR visi kalba, kad Vagneris yra ten“.
Leidinys praneša, kad susisiekti su Prigožinu nepasisekė, o su privačia karine kompanija Vagner susisiekti neįstengė, nes kompanija neturi viešųjų atstovų.
Jevgenijus Korendiasovas, anksčiau buvęs ambasadoriumi keliose Afrikos šalyse, interviu laikraščiui sakė, kad Rusija „neteisingai kritikuojama, nes atėjo pavėlavusi, nors Maskvos interesai tokie pat, kaip ir visų kitų“, – perpasakoja laikraštis.
„Prancūzai labai pavydžiai žiūri į mūsų buvimą CAR“, – sakė jis. – Visi nori gauti išteklių Afrikoje“.
Vagnerio grupės samdiniai slepia veidus. Youtube.com nuotr.
Anna Nemcova, Christopher Dickey, Philip Obaji / The Daily Beast
Ar nužudyti Afrikoje rusų žurnalistai – atsitiktinės plėšikų aukos pavojingame kelyje, ar jų nužudymas buvo suplanuotas? Jų kolegos linksta prie antrosios versijos, ir iki šio momento surinkti įrodymai rodo tą kryptį, praneša The Daily Beast.
Straipsnio autoriai Ana Nemcova, Kristoferis Dikis ir Filipas Obadžis rašo, kad Orchaną Džemalį galėjo sekti dar prieš jam išvykstant iš Rusijos. Džemalio draugė ir kolega Nadežda Kevorkova pranešė, kad keletą savaičių prieš tai buvo įsilaužta į jo telefoną Maskvoje.
„Jis buvo slapta sekamas dar prieš kelionę, kol rinko medžiagą filmui“, – pasakojo Kevorkova. Pasak jos, Džemalio mirtis buvo „ne apiplėšimas“, o politinė žmogžudystė“. „Aš įsitikinusi, kad žudikai vykdė nurodymą iš Maskvos likviduoti tris nepriklausomus žurnalistus, kurie kapstė Vladimiro Putino paslaptis. Matyt, buvo patogiau nužudyti juos Afrikoje“, – pareiškė ji.
Pasak Andrejaus Koniachino, Tyrimų valdymo centro vyriausiojo redaktoriaus, filmavimo grupė sugebėjo pririnkti medžiagos apie dešimtis Rusijos samdinių Centrinėje Afrikos Respublikoje – CAR-oje. Jis pranešė: „Kelis paskutinius mėnesius mes vedėme derybas su JTO atstovais apie Rusijos kareivius kontraktininkus CAR-oje, kurie, mūsų nuomone, dirbo pagal sutartis su Vladimiro Putino draugu Jevgenijumi Prigožinu. Kai kurie rusai kontaktuoja su opozicijos jėgomis, kiti užtikrina saugumą CAR aukso ir urano kasyklose, treniruoja vietinius kariškius ir policininkus“.
„Mūsų reporteriai dirbo sparčiai: netrukus jie atvyko į Bangį. Jie patraukė į pirmą paskirties vietą dokumentiniam filmui – į (Berengo) karinę bazę, kur, kaip mes manėme, dirbo Vagner samdiniai“, – pranešė Koniachinas. Bet jiems ten nepasisekė: „Juos gatvėje pasitikęs juodaodis apsaugininkas kalbėjo rusiškai. Jis pasakė, kad jiems uždrausta dirbti be oficialaus CAR Gynybos ministerijos leidimo“.
„Paskutinę savo gyvenimo dieną Džemalis, Rastorgujevas ir Radčenka išvažiavo iš Bangio apie pirmą valandą dienos. Važiuodami vis dar su tuo pačiu vairuotoju mėlyna Toyota Hilux, jie po poros valandų pasiekė Sibuto miestą svarbioje sankryžoje. Jiems sakė, kad rusų instruktoriai ten moko vyriausybinę kariuomenę“, – rašo The Daily Beast žurnalistai.
„Kas atsitiko karinėje bazėje Sibute, neaišku. Jeigu žurnalistai būtų prisistatę prie vartų, apie juos būtų sužinojusios CAR ginkluotosios pajėgos ir visi Rusijos instruktoriai“, – sakoma straipsnyje.
Iš kairės į dešinę: Kirilas Radčenko, Aleksandras Rastorgujevas ir Orchanas Džemalis. TV kanalas Dožd
„Pagal pradinį planą, Džemalio komanda turėjo keliauti į Bambario miestą rytuose. Ten turėjo būti fikseris vardu Martinas, o netoliese veikė didelė aukso kasykla, kur, kaip spėjama, už saugumą atsakingos yra Vagner jėgos. Bet vietoj to žurnalistai nusprendė patraukti į šiaurę Dekoa link, šiek tiek arčiau. Prieš keletą savaičių vyriausybė paskelbė stiprinanti vietinę įgulą, taip pat ir Sibute, o tai galėtų reikšti, jog tikėtina, kad ten bus įkurdinti Rusijos patarėjai“, – rašo autoriai.
Kaip praneša AFP, remdamasi šaltiniu iš JTO taikdarių pajėgų CAR-oje, žurnalistai išvažiavo į Dekoa apie 17:45, nors buvo perspėti, kad naktį keliauti pavojinga. „Jeigu taip buvo, tai po 20 minučių jau sutemo“, – pažymima straipsnyje.
Vietinis leidinys Palmarès Centrafrique tvirtino, kad pabendravo su vairuotoju. Jo versijoje gausu neteisingų detalių, įskaitant tvirtinimą, kad rusų žurnalistai turėjo ginklų. „Pagal tą versiją, grupė pasiekė Sibutą ne anksčiau 18:00, saulei leidžiantis. Vairuotojas interviu Palmarès tvirtino, jog kareiviai sakę žurnalistams nevažiuoti keliu į Dekoa sutemus, bet šie laikėsi savo. Kažkokiu momentu jie sustojo ir pasikalbėjo su kažkuo rusiškai, paskui apsivilko apsauginę ekipuotę, užsidėjo šalmus ir išsitraukė ginklus. (Iš kur jie jų gavo, jeigu turėjo, tai mįslė)“, – rašo straipsnio autoriai.
„Palmarès redaktorius pasiūlė laikraščiui „Novaja gazeta“ nusipirkti visą vairuotojo interviu stenogramą. Kai redaktoriai pareikalavo geriau patikrintos informacijos ir garantuoti kai kuriuos tvirtinimus, jis, anot „Novaja gazeta“, pakeitė apiplėšimo versiją ir jiems pareiškė, kad žurnalistai atvyko į CAR „šnipinėjimo misijai“ ir juos nužudė kiti rusai. Reikia pabrėžti, kad Palmarès Centrafrique savo puslapiuose spausdina straipsnius apie teigiamą Maskvos vaidmenį CAR-oje“, – sakoma straipsnyje.
Atsižvelgiant į nesenus neramumus ir bendrą netvarką CAR-oje, nesunku įsivaizduoti, kad keliauti naktį rizikinga, ir oficialiose versijose tai akcentuojama. Bet tie, kas žino kelią į Dekoa, mano, kad tos kalbos apie pavojus neteisingos. Luisas Madžas, Human Rights Watch Centrinės Afrikos Respublikos reikalų vyresnysis tyrėjas, pastaruosius 10 metų dirbantis CAR-oje, pasakojo: „Kelias nuo Sibuto iki Dekoa saugus. Tame kelyje labai mažai nusikaltimų. Aš neprisimenu nė vieno atvejo per pastaruosius keletą metų… Važiuoti naktį Centrinės Afrikos Respublikoje pavojinga. Bet laikoma, kad dvidešimt keli kilometrai į šiaurę nuo Sibuto vis dar saugūs“.
Madžas abejoja, ar teisinga oficiali versija: „Pasak jų, vairuotojas sakė, kad žudikai buvo didelė nusikaltėlių gauja. Aš tuo labai stebiuosi, nes ne visai suprantu, kaip gauja nusikaltėlių galėjo nusigauti taip toli į pietus nuo tų sričių, kur jie veikia, apiplėšti ir tada išvažiuoti… Nusigauti taip toli į pietus, užpulti mašiną, išlikti nepastebėtiems vietinių gyventojų ir tarsi dingti – taip nedažnai pasitaiko toje zonoje“.
Afrikos žemynas
„Sužinojęs tą naujieną, aš pirmiausia paklausiau: „Kur juos nužudė?“ Kai sužinojau, kad tai atsitiko šiek tiek šiauriau nuo Svibuto, pamaniau, kad tai absurdas, nes ten tokių dalykų paprastai nebūna. Arba mes nežinome visos informacijos, arba tiems vyrukams neįtikėtinai nepasisekė“, – sakė Madžas.
„Kita apiplėšimo versijos problema – klausimas, kas pavogta: tai vaizdo aparatūra ir, kaip atrodo, aukų pasai. Kuprinės ir bakai benzino, vertinga prekė tose vietose, – liko nepaliesti. Jeigu tikėsime vairuotoju, jų ginklus irgi išmetė“, – nurodo straipsnio autoriai.
Žurnalistas Romanas Popkovas interviu leidiniui Independent pabrėžė, kad privatūs Chodorkovskio pasamdyti tyrėjai pridėjo naują posūkį. Galėjo būti dar viena mašina su trimis ginkluotais europietiškos išvaizdos žmonėmis ir dviem vietiniais gyventojais. Ji pravažiavo kontrolės punktą link pasalos šiek tiek prieš pasirodant mašinai su žurnalistais, o maždaug po valandos kontrolės punkte pastebėta, kad pirmoji mašina grįžta atgal.
„Chodorkovskio užsakymu parengtoje vidaus ataskaitoje apiplėšimo galimybė atmetama, bet neatmetama, kad žurnalistus galėjo nužudyti smogikai, susiję su sukilėliais iš Selekos, arba vyriausybinės jėgos. Bet tai vargu ar nuima kaltinimus nuo Rusijos samdinių, kurie dirba abiem pusėms“, – pažymima straipsnyje.
Jevgenijus Prigožinas – pirmas iš kairės. Nuotrauka: ap/Misha Japaridze
Apibendrindami autoriai mini nužudytų žurnalistų „fikserį“. Kai birželį Džemalis su komanda jo ieškojo, jie susisiekė su Kirilu Romanovskiu, kurį jiems rekomendavo pažįstamas iš Sirijos kaip žmogų, turintį ryšių CAR-oje. „Tačiau čia slypėjo didelė problema. Romanovskis dirba naujienų agentūrai FAN, kuri priklauso ne kam kitam, o „Putino virėjui“ Prigožinui”, – pabrėžia autoriai.
Susitikimas su juo birželį prasidėjo nekaip. „Ką jūs sugebate, liberalieji nevykėliai?)? Į karą panorote?“ – paklausė jis. Žurnalistai tiesiog pranešė jam apie savo sumanymą. „Norime sukurti filmą apie tavo šefą“. Stebėtina (arba įtartina), kad Romanovskis pareiškė, jog idėja jam patinka. Ir nedelsdamas pranešė, kad žino tinkamą fikserį vardu Martinas, su kuriuo jis pažįstamas daugiau kaip dešimt metų ir su kuriuo dirbo JTO.
Netrukus po susitikimo filmavimo grupė pradėjo bendradarbiauti su Martinu per atstumą. Bet kai tik jie atsidūrė vietoje, tas, atrodo, visada būdavo ne ten, kur jie. Trijų narsių Rusijos žurnalistų nužudymo tyrimas tęsiamas. Tarp organizacijų, kurios žada sužinoti „tiesą“, yra Prigožino naujienų agentūra FAN“, – baigia The Daily Beast žurnalistai
Kai visi sako, kad Rusijai buvo nenaudinga sprogdinti ar nuodyti, neskubėkime su tuo sutikti. Šitai pataria žmonės, sakantys perpratę „Who is Mister Putin?“
Vėl Maskva? Ar blondinė iš Kijevo?
Rusijos ginkluotųjų pajėgų TV kompanija „Zvezda“ diena dienon kartoja: Sergejus Skripalis ir jo duktė Julija buvo apnuodyti Solsberio mieste. Didžiosios Britanijos valdžia be kokių nors įrodymų kaltina prie to prisidėjus Rusiją. Maskva Londono versiją kategoriškai neigia. Beje, „Zvezda“ suteikė žodį radijo mėgėjui iš Uralo, įsitikinusiam, jog nustatė nuodytoją: tai prekybos centre buvusį Rusijos ginkluotųjų pajėgų generalinio štabo vyriausiosios žvalgybos valdybos (GRU) karininką sekusi blondinė; o svarbiausia tai, kad absoliučiai identiška blondinė dirba Ukrainos gynybos ministerijoje…
Tiesą sakant, Didžiosios Britanijos ministrė pirmininkė Tereza Mei (Teresa May) anaiptol ne iš karto apkaltino Rusiją dėl Sergejaus Skripalio (66 m.) ir jo dukters Julijos (33 m.) apnuodijimo; kaip parašė „Novaja gazeta“ korespondentas Briuselyje Aleksandras Minejevas, palyginti ilgai delsė (достаточно долго воздерживалась от возложения на Россию ответственности). Nors parlamentas primygtinai ragino vyriausybę kirsti kuo greičiau ir kuo stipriau. Kovo 10 d. Didžiosios Britanijos vidaus reikalų ministrė Ember Rad (Amber Rudd) pareiškė esą dar anksti kalbėti apie šios cheminės atakos kaltininką. Įvykio vietoje radosi daugiau kaip 250 darbuotojų, atstovaujančių aštuoniems iš 11 policijos kovos su terorizmu padalinių. Tiriama daugiau kaip 240 galimų daiktinių įkalčių, apklausta apie 200 liudytojų.
Lechas Kačynskis ir Valdas Adamkus. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kovo 12 d. oficialiame premjerės pareiškime jau sakoma policiją ir saugumo tarnybą aptikus pakankamai įrodymų, jog buvęs GRU pulkininkas ir jo duktė buvo apnuodyti nervus paralyžiuojančiais nuodais, pagamintais Rusijoje. Atsižvelgdama į tai, vyriausybė priėjo išvadą: labai tikėtina, kad Rusija yra atsakinga už cheminę ataką Solsberyje. Ministrė pirmininkė ištarė ir rusišką šio žudančio preparato pavadinimą: „Novichok“.
Borisas Nemcovas. Slaptai.lt nuotr.
Laikraštis „Sunday Times” apkaltino vyriausybę sudelsus atsiliepti ir padarius tai nepakankamai griežtai. Leidinys neabejoja, kad prie to bus prisidėjusi Rusija. Tuo tarpu „Financial Times“ ragino nedaryti skubotų politinių išvadų be įtikinamų įrodymų, kad pasikėsinimą surengė rusai ir juo labiau – Rusijos aukščiausioji vadovybė. Tačiau priminė Rusijos specialiosiose tarnybose esant bendrininkaujančių su nusikaltėliais ir jie galėjo panaudoti nuodus be Kremliaus įsakymo ir žinios kokiais nors savo tikslais arba keršydami. Arba norėdami įtikti politinei vadovybei. Antai opozicijos veikėją Borisą Nemcovą nužudė gailesčio nežinančio Putino vasalo Ramzano Kadyrovo samdiniai. Tai padaryta viešoje vietoje (viešesnės nerasti – Kremliaus kaimynystėje!) – šitaip katė palieka sumedžiotą pelę ant šeimininko slenksčio…
Beje, ir Jungtinės Valstijos ne iš karto užsipuolė Rusiją, o kiek padelsusios (после некоторой паузы). Valstybės departamentas pareiškė sutinkantis su Didžiosios Britanijos pozicija, kad Rusija yra prikišusi nagus prie šio nusikaltimo. Valstybės departamento pareiškime sakoma: mes visiškai įsitikinę tyrimu, kurį vykdo Didžioji Britanija, ir išvada, jog Rusija, greičiausiai, yra atsakinga už ataką panaudojant nervus paralyžiuojantį agentą. Rusija yra neatsakinga jėga, kelianti grėsmę stabilumui pasaulyje ir veikianti su neslepiamu kitų valstybių suvereniteto negerbimu.
Reputacija: valstybė nuodytoja
Rusijos naujienų tarnyba “Novosti“ kovo 12 d. parašė, kad Rusijai būtų buvę nenaudinga (было бы невыгодно) apnuodyti buvusį GRU pulkininką Sergejų Skripalį ir jo dukterį, juo labiau šitaip demonstratyviai, ir kad susiklosčiusioje padėtyje regisi nauda Londonui, kuris nori apkaltinti Rusiją kišimusi į vidaus reikalus.
Netrūksta lengviau prieinamų nuodų, greitai suyrančių, be kvapo ir skonio, teigia laikraštyje „Novaja gazeta“ Valerijus Širiajevas, tarsi atsakydamas valstybinei naujienų tarnybai. Pastarųjų metų skandalinguose nunuodijimuose Rusijoje (ar siejamuose su Rusija) buvo panaudoti reti, nenustatomos valstybės gamintojos nuodai, dažniausiai greitai suyrantys aukos kūne. Kai kurie nuodai taip ir liko nežinomi (antai neišėjo nustatyti, kuo apnuodytas mirė Rusijos žurnalistas Jurijus Ščekočichinas). Aleksandrui Litvinenkai nunuodyti žudikai pasirinko greitai suyrantį izotopą ir tik moderniausiais detektoriais pavyko aptikti polonio pėdsakus, be to, paskutinėmis Litvinenkos gyvenimo valandomis – dar kiek sudelsus nebūtų likę menkiausių įkalčių.
Disidento mirtis. Aleksandras Litvinenka. Slaptai.lt nuotr.
Tuo tarpu kėsindamasi nunuodyti buvusį GRU pulkininką grupė žiaurių ir išradingų žmonių apgalvotai pasirinko, galima sakyti, barbarišką nuodą, neabejodami, kad jį atpažins buvusios Sovietų Sąjungos cheminio ginklo arsenalą išmanantys ekspertai (giliai kapstytis nelinkusiai visuomenės nuomonei tai aiški nuoroda į Rusiją) ir tai sukels didžiausią politinį efektą. Juk tai, kiek aš žinau, – rašo „Novaja gazeta autorius, – pirmas istorijoje masinio naikinimo ginklo panaudojimas Didžiosios Britanijos – NATO narės teritorijoje.
Mūsų šalies kaip šalies nuodytojos reputacija visiškai pelnyta. Politinių ir kriminalinių-ekonominių nuodijimų istorija naujoje Rusijoje dar sulauks didžių režisierių, kaip sulaukė Bordžijų giminė. Gali būti, kaip tik tokia šalies reputacija paskatino piktadarius panaudoti masinio naikinimo ginklą Anglijoje (iki šiol menančioje Litvinenką), – samprotauja autorius. – Žudikas prisegė prie Skripalio palto brūkšninį kodą „Padaryta Rusijoje“.
Briuselyje žurnalistai veržėsi prie Kremliaus kritiko Michailo Chodorkovskio, dalyvavusio viename forumų Europos parlamente. Daugelis norėjo išgirsti atsakymą į vieną ir tą patį klausimą: Rusijos specialiųjų tarnybų ilgos rankos pričiumpa ir užsienyje pasislėpusius – ar jis nesibaimina galįs tapti kita auka? Dėl pastarojo pasikėsinimo jis nieko nepasakė – neįsigilinęs. Tačiau apgailestavo, kad Vakaruose Kremlius iš anksto rodomas nusikaltėliu – dar nesulaukus tyrimo pabaigos. Ir dėl tokio išankstinio nusistatymo kalta tik pati Rusijos vadovybė. Pirma jūs susikuriate sau reputaciją, o tada jau reputacija byloja už jus.
„Novaja gazeta“ autorius kaip ir nori pasakyti, kad tokia šalies reputacija galėjo prisidengti kas tik panorėjęs. Kita vertus, o kodėl tąja reputacija nepasinaudojus vėlgi tam pačiam Kremliui? Pačioje Rusijoje daugelis žmonių nė kiek neabejoja: tėvynės išdavikams taip ir reikia, kad ir ką dėl to sakytų Amerika ar Anglija (Juk Vladimiras Putinas vieną kartą pasakė, kad išdavikų laukia galas patvoryje, – priminė „Times“ apžvalgininkas; Rusijos pasiuntinybės Londone Twitter‘yje apie Skripalį: Jis iš tikrųjų buvo britų šnipas, veikė MI6 labui). Daugelis neabejoja ir tuo, kad Vakarai jų tėvynei telinki pikta. Štai ir vėl: nieko dorai neišsiaiškinę apkaltino Rusiją!
Politinio efekto iš tikrųjų sulaukta. Buvęs GRU pulkininkas – toli gražu ne pirmas perbėgėlis iš Rusijos, į kurio gyvybę kėsintasi Didžiojoje Britanijoje. Tiesa, pateikti nepaneigiamų įrodymų šitai dedantis su Kremliaus žinia nepavykdavo. Kita vertus, nė karto, netgi mirties atvejais, Londonas nesimojo ant Maskvos taip griežtai kaip dabar. Kovo 14 d. Tereza Mei paskelbė apie Londono sprendimą išsiųsti iš šalies 23 Rusijos diplomatus. Ryžtingų žingsnių ėmėsi Europos Sąjungos valstybės, Kanada, Norvegija, Ukraina ir, žinoma, Jungtinės Valstijos.
Kovo 26 d. JAV valstybės departamento oficialioji atstovė paskelbė pareiškimą, kuriame neliko žodžio galimai ir tiesiai šviesiai sakoma: kovo 4 d. Rusija panaudojo karinės paskirties nervus paralyžiuojančio veikimo nuodingąją medžiagą pasikėsindama nužudyti Didžiosios Britanijos pilietį ir jo dukterį. Pavojuje atsidūrė daugelio nieko dėtų žmonių gyvybė, o trys asmenys, tarp jų policininkas, patyrė kūno sužalojimų. Atsakydama į šį pasibaisėtiną Konvencijos dėl cheminio ginklo uždraudimo sulaužymą, taip pat tarptautinės teisės pažeidimą, Jungtinės Valstijos šiandien išsiunčia 60 Rusijos oficialiuosius asmenis. JAV to imasi, kad parodytų neišardomą solidarumą su Jungtine Karalyste ir priverstų Rusiją pajusti rimtas pasekmes dėl nesiliaujančių tarptautinių normų pažeidimų. Taip pat rengiasi išsiųsti 12 Rusijos nuolatinės atstovybėje Jungtinėse Tautose veikiančių žvalgybos operatyvinių darbuotojų, kurie piktnaudžiavo gyvenimo Jungtinėse Valstijoje privilegijomis.
Tik ar Rusija išsigąs?
Nuo Lenino iki Litvinenkos ir toliau
Kovo 14 d. Didžiosios Britanijos užsienio reikalų ministerijos Twitter’yje pasirodė apie 1 min. trukmės vaizdo pristatymas „Rusijos agresijos schema“. Jame vaizduojama chronologinė linija prasideda 2006 metų lapkritį, kai Londone buvo nunuodytas buvęs FSB darbuotojas Aleksandras Litvinenka. Kitos datos ir veiksmai: 2008, rugpjūtis – Rusija pademonstravo itin įžūlų Gruzijos teritorinio vientisumo negerbimą; 2014, kovas – Rusija aneksavo Krymą; 2015, gegužė – Rusijos kibernetinė ataka prieš Vokietijos parlamentą; 2015 ir 2016– Rusija įsismelkė į Danijos gynybos ir užsienio reikalų ministerijų internetines svetaines; 2017– Rusija įsikišo į rinkimus Juodkalnijoje; 2017– kibernetinio šnipinėjimo Ukrainoje kampanija; 2018– Rusijos pajėgos nesiliauja pažeidinėjusioskitų šalių oro erdvę. Išvada: Rusija siekia sugriauti esama pasaulio tvarką.
Rusijoje nužudyta Vladimiro Putino kritikė žurnalistė Ana Politkovskaja
Pasikėsinimas nužudyti buvusį GRU karininką, radusi prieglobstį Anglijoje, britams vėl priminė Litvinenkos nunuodijimą 2006-aisiais. Kitą dieną po buvusio Rusijos saugumo karininko mirties velionio artimas bičiulis Аleksandras Golfarbas per britų televiziją perskaitė jo pareiškimą, esą parašytą paskutinėmis gyvenimo dienomis, beveik neturint vilties pasveikti (aiškiai girdžiu mirties angelo sparnų plevenimą). Dėl savo dabartinės būklės mirštantysis apkaltino Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną. Pareiškimą baigė negailestingam barbarui skirtais žodžiais: Tegul Dievas atleidžia jums už tai, ką jūs padarėte – ne tik su manimi, bet ir su mano mylima Rusija ir jos liaudimi. Šis pareiškimas buvo perskaitytas ir pradėjus Litvinenkos mirties aplinkybių viešąjį tyrimą Londone praėjus nuo jos vos ne dešimt metų.
Dar tyrimo išvakarėse britų spaudoje pasirodė pranešimai, kad Didžioji Britanija gavo iš JAV nacionalinio saugumo tarybos šios bylos pagrindinių įtariamųjų telefono pokalbių įrašus ir, pasak „The Telegraph“ šaltinio, britų pareigūnai iš šių neskelbtinų pokalbių padarė išvadą, kad tai yra nužudymas valstybės užsakymu. 2016 metų pradžioje Londono aukštasis teismas nustatė Litvinenkos žudikus ir kurstytojus. Teismas pripažino esant didelę tikimybę, kad Litvinenką nužudė pritarus asmeniškai Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui, o nusikaltimą parengė Federalinė saugumo tarnyba, taigi Rusijos valstybė.
Slaptųjų tarnybų istoriko, buvusio Rusijos karinės žvalgybos GRU karininko, knygos „KGB nuodų fabrikas: nuo Lenino iki Litvinenkos“ (Фабрика ядов КГБ: от Ленина до Литвиненко) autoriaus Boriso Volodarskio tvirtinimu, Litvinenka buvo nunuodytas ne grynu polonio izotopu (tai neįmanoma), o specialioje laboratorijoje ypatingai paruoštais nuodais su atitinkama doze Po-210. Dabartinėje Rusijoje, kaip teigia Volodarskis, vienintelė specialioji tarnyba, kuri pranoksta tiek FSB (federalinė saugumo tarnyba), tiek SVR (užsienio žvalgybos tarnyba) ir prieina prie visų rūšių ginklų, tarp jų ir nuodų, – tai prezidento saugumo tarnyba.
Prisiminta ir dar vieno perbėgėlio iš Rusijos mirtis, 2012 metais. Vieną lapkričio dieną Londone gyvenančiam buvusiam Rusijos verslininkui Aleksandrui Perepeličnui sportuojant pasidarė bloga ir jis krito vietoje. Britų policija nusprendė, kad mirė savo mirtimi. Tačiau daugelis susipažinusių su šia paslaptinga istorija, taip pat ir Prancūzijos policija nunuodijimo versiją laiko labiau nei tikėtina. Tas pats Borisas Volodarskis irgi nė kiek neabejoja, kad Perepeličnas buvo nužudytas. Jo nuomone, visa pasaulio žiniasklaida klaidino, kad Perepelično organizme buvo aptikta „kinų nuodų“ pėdsakų (garsusis ekstraktas su „Gelsemiumelegans”). Iš tikro nežinoma, ar jį į kapus nuvedė šis augalas, ar kas kita. Netgi nėra pagrindo tikinti, kad buvo nunuodytas. Labai galimas daiktas, kad jį nužudė kitu būdu. Svarbu tai, kad jis buvo visiškai sveikas žmogus, kelios dienos iki mirties jį tyrė gydytojai ir jis po to sudarė ar ne 5 mln. svarų vertės draudimo sutartį. O po kelių dienų 44-erių vyras netikėtai mirė, sustojus širdžiai.
Pasak Volodarskio, visa žiniasklaida vėlgi visiškai klaidingai prieštaringos reputacijos veikėjo mirtį sieja su „Magnitskio byla“ ir kompanija „Hermitage Capital“ (2010 metais Maskvoje, kvotos izoliatoriuje, mirė advokatas Sergejus Magnitskis, kaltinęs aukštus Rusijos valdininkus sukčiavimu susikrovus 200 milijonų eurų). Perepeličnas minėtos kompanijos savininkui milijardieriui Brauderiui (tas pats, kuris teigia buvusį jo draugą Vladimirą Putiną susikrovus $200 milijardų) perdavė dokumentų kopijas (Volodarskiui jas parodė Šveicarijos advokatai), kurios rodė jį galbūt žinant visas schemas, pagal kurias FSB ir kitos Rusijos specialiosios tarnybos perveda pinigus į užsienį. Šitai atskleisti buvo labai pavojinga!
Vladimiras Putinas. EPA – ELTA nuotr.
2017-ųjų viduryje prancūzų leidinys „Le Parisien” parašė, kad Perepeličnas galėjo būti nunuodytas Paryžiuje, kur jis lankėsi kelios dienos prieš savo mirtį, bendravo su moterimi (blondine!). Ši, sužinojusi apie Aleksandro mirtį, labai nenustebo: Tai atsitinka rusams Londone. Jis teikė informaciją šveicarams. Už tokį dalyką gali užmušti. Prancūzams atrodo, kad britai ne per uoliausiai stengiasi išaiškinti Perepelično mirties priežastį, nors ir ėmėsi pakartotinio tyrimo. Mes manome, kad jį užmušė pas mus, – tikino „Le Parisien“ šaltinis, artimas Paryžiaus kriminalistams. „Buzzfeed“ irgi tvirtina, kad tai buvo būtent žmogžudystė, užsakyta Kremliaus.
Gal ateityje sužinosime, kas iš tikrųjų nutiko daug žinojusiam Aleksandrui Perepeličnui Londone ar Paryžiuje. Juk, kaip pasakyta, nėra nieko slapta, kas nepasidarytų žinoma. Štai kovo 27 d. žiniasklaidoje vėl sumirgėjo JAV mirusio buvusio Rusijos prezidento Vladimiro Putino patarėjo, buvusio spaudos ministro, Kremliaus propagandos monstro „Russia Today“ (dabar – RT) įkūrėjo Michailo Lesino pavardė. 2015 m. gruodžio 5 d. jį rado negyvą vieno Vašingtono viešbučių numeryje. Netrukus rusai paaiškino: ištiko širdies priepuolis. Šių metų sausio pabaigoje Rusijos naujienų tarnybos pranešė (atrodo, su palengvėjimu) JAV federalinį tyrimų biurą paskelbus Lesino mirties tyrimo išvadą: jis kambaryje buvo vienas ir mirė ne smurtine mirtimi; tiesiog buvo labai girtas ir atsitrenkė galva į kažin ką kieta…
Ir štai dabar sužinome (BuzzFeed): Lesiną užmušė žmonės, kuriuos pasamdė Kremliaus šeimininkui artimas oligarchas. Tiesa, banditams (rusų saugumo agentams, uždarbiaujantiems ir patarnavimu oligarchui) buvo įsakytą Lesiną tik aptalžyti, tačiau tie persistengė…
Giltinės dalgis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Lenkai iškėlė aikštėn kai kurias iki šiol nežinomas ar slepiamas tragedijos, pavadintos „Antrąja Katyne“, aplinkybes. Kaip prisimename, 2010 metų balandžio 10 d. rytą leisdamasis prie Smolensko sudužo Lenkijos prezidento lėktuvas, skraidinęs šalies delegaciją, turėjusią dalyvauti lenkų karininkų sušaudymo Katynėje 70-mečio minėjime. Žuvo prezidentas Lechas Kačinskis, jo sutuoktinė ir visi juos lydėję asmenys, taip pat įgulos nariai – visi 96 lėktuvu skridę žmonės. Tokios tragedijos šiuolaikinėje istorijoje dar nebuvo – valstybė vienu metu neteko beveik visų savo vadovų. 2011 metais liepos mėnesį katastrofą tyrusi Lenkijos valstybinė komisija nustatė, kad lėktuvas skrido pernelyg žemai, atsitrenkė į medžius ir pradėjo byrėti. Taigi komisija patvirtino tai, kuo iš pat pradžių stengėsi įtikinti Rusijos naujienų tarnybos ir visa Kremliaus maitinama žiniasklaida ir ką nustatė Maskvos komisija: lėktuvas sudužo dėl įgulos, neįstengusios jo suvaldyti sudėtingomis meteorologinėmis sąlygomis, kaltės.
2015 metais į valdžią sugrįžus brolių Lecho ir Jaroslavo įkurtai Teisės ir teisingumo partijai (PiS), gynybos ministras Antonis Macierevičius subūrė naują komisiją Smolensko katastrofai tirti. Prieš dvejus metus lenkai gavo iš amerikiečių palydovines nuotraukas, kurios su labai didele tikimybe, galima sakyti, beveik neabejojant (z ogromnym prawdopodobieństwem, prawie z pewnością) leidžia tvirtinti, jog lėktuvas pradėjo byrėti dar būdamas ore. Nuotraukose matyti aerodromo „Smolensk Severnyj“ prieigos prieš katastrofą ir tuoj po jos.
Pastarosios liudija, kad lėktuvo nuolaužos ėmė kristi žemėn dar gerokai prieš lėktuvo sparnui užkliudant nelemtąjį beržą, kuris 2011 metais buvo pripažintas katastrofos „kaltininku”.
Vadinasi, numušė?
Kaip kalbėti su barbarais?
Tą patį 2010-ųjų pavasarį Georgijus Gordinas internetiniame leidinyje Ruscomment.com (apie įvykius, kokie jie yra iš tikrųjų: be Kremliaus cenzūros) rašė, kad Vakarai taip ir neįstengė iki galo išsiaiškinti „Who is Mister Putin?“. Savo straipsnyje apie Smolensko katastrofą – vieną įžūliausių XXI amžiaus nusikaltimų autorius apibūdina Putino firminį braižą („В убийстве Качинского виден почерк Путина”).
Įsakyti pavaldiniams nužudyti kitos valstybės prezidentą savosios šalies teritorijoje! Kremliuje manoma, kad niekas nepatikės Rusijos prezidentą galėjus tam ryžtis. Jeigu Vakarų šalių politikams ir piliečiams pateiks nepaneigiamus įrodymus, jie vis viena nepatikės! Tuo tarpu Putinas, gavęs valdžią, pastoviai žudė žmones, kuriuos laikė savo priešais. Vykdė operacijas, taip pat ir užsienyje, kurios vakariečių akimis žiūrint yra nenaudingos Maskvai. Kremlius, publicisto nuomone, būtent tuo ir naudojasi – niekas tokiu žiaurumu nepatikės net pateikus visus įkalčius! Antai 1999 metų rudenį sprogdino gyvenamuosius namus Maskvoje ir Volgodonske (apie vieną sprogimą pranešė, dar jam neįvykus). Netgi Adolfas Hitleris neleido sau sprogdinti taikiai miegančių vokiečių ir pasitenkino Reichstago padegimu!
Bet kurio nusikaltėlio elgesyje yra būdingų bruožų, kurių kitas negali pakartoti. Antai 2004-ųjų pradžioje Katare susprogdino Kremliaus nekenčiamą Zelimchaną Jandarbijevą ir jo 13-os metų sūnų. Nusikaltėlius suėmė, nes jie paliko daug įkalčių. Putinas pasiekė, kad jie būtų grąžinti Maskvai, kur šiuos banditus sutiko kaip sutinkami užsienio šalių vadovai. Dabar jie didvyriai! Gordinas paaiškina, kas yra būdinga Putino braižui, ką galima vadinti Putino autografu, lydinčiu tuos nusikaltimus, kurių idėjiniu kurstytoju jis buvo yra dabar ir bus iki Tarptautinio tribunolo kaltinamųjų suolo. Po kiekvieno teroristinio akto Putinas leidžia suprasti: Oficialiai mes niekuo dėti, tačiau visi turi žinoti ir suvokti, kad tai galėjome padaryti tik mes! Ir taip bus visiems, kurie išdrįs stoti prieš mus!
Aleksandras Perepeličnas
Po to, kai nušovė žurnalistę Aną Politkovskają, Putinas leido sau viešai tyčiotis: jos nužudymas atnešė mums nepalyginti daugiau žalos negu tai, ką jį parašė. Tarp eilučių reikia skaityti ne be pasididžiavimo pasakyta: drebėkite, mes galime ne tik užmušti, tačiau užmušti, nusispjauti ir užmiršti! Tas pats ir dėl Kačinskio lėktuvo. Gordinas rašo: oficialiai, katastrofa, „apgailestaujame ir liūdime kartu su draugiška lenkų tauta dėl žuvusių baisioje lėktuvo katastrofoje“ – tačiau visi turi žinoti ir suprasti, kas ir dėl ko pribaigė Lenkijos prezidentą bei jo bendražygius. Ir kas laukia kitų, jeigu kas. Štai ką reikia žinoti, rašė prieš aštuonerius metus publicistas, Rusijos valdžiai įvykdžius naują piktadarystę. Tai žinantys jau nesakys: „Šito negali būti! Šito padaryti niekas neišdrįstų!“
…Praėjus keturiems mėnesiams po Lenkijos prezidento lėktuvo katastrofos, neaiškiomis aplinkybėmis žuvo GRU viršininko pavaduotojas generolas majoras Jurijus Ivanovas. Tai viena paslaptingiausių Rusijos generolų mirčių. Apskritai, Rusijos generolai pasirodė esą ne tik mirtingi, tačiau ir ūmiai mirtingi. Tarptautinės tyrėjų bendrijos „Inform Napalm“ savanoriai 2016 metų pradžioje paskelbė Rusijos generolų ir admirolų, mirusių ar žuvusių per pastaruosius 25 metus ne visiškai aiškiomis aplinkybėmis, sąrašą. Iš 42 kariuomenės, vidaus reikalų, specialiųjų tarnybų generolų tik trys, tikėtina, mirė savo mirtimi. 14 generolų nusišovė arba buvo nušauti; 10 žuvo eismo įvykiuose, du pasikorė ir dar 13 rasti negyvi nežinia dėl ko.
Linas Linkevičius, Užsienio reikalų ministras. Slaptai.lt nuotr.
Užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius sekmadienį Vilniuje susitikęs su Rusijos opozicijos lyderiu, Atviros Rusijos judėjimo įkūrėju Michailu Chodorkovskiu užtikrino, kad Lietuva Rusijos su Kremliumi netapatina.
Michailas Chodorkovskis
„Lietuvoje Rusija netapatinama su Kremliumi, todėl parama jos pilietinei visuomenei, demokratinėms jėgoms užima svarbią vietą tarp Lietuvos prioritetų“, – akcentavo ministras L. Linkevičius.
M. Chodorkovskis atvyko į Lietuvą dalyvauti Atviros Rusijos judėjimo konferencijoje. Susitikime su užsienio reikalų ministru taip pat pasikeista nuomonėmis apie pilietinės visuomenės padėtį Rusijoje, demokratinių jėgų vienijimosi perspektyvas.
FTB imasi griežtų priemonių prieš „Kremliaus ruporus“ RT America ir Sputnik, o spaudos gynėjai JAV ragina neperlenkti lazdos.
The New York Post nuomone, amerikiečiai „sugeba apsvarstyti ir palyginti tai, ką sako rusai“. Chodorkovskis ginčija idėją, kad „Rusija netinkama demokratijai“. BuzzFeed News pasakoja apie slaptus Putino ketinimus paskatinti Trumpą „perkrovimui“.
XXX
Praktiškai nėra abejonių, kad Kremliaus finansuojama žiniasklaida – RT America ir Sputnik – vaidino klastingą vaidmenį pernykštėje prezidento kampanijoje JAV, rašo Loidas Grovas leidinyje The Daily Beast. Anot JAV žvalgybinės bendruomenės išvados, abu šie žiniasklaidos leidiniai – dalis „Rusijos valstybinės propagandos mašinos“, kuri teikė pirmenybę Donaldui Trumpui, kenkiant Hilari Klinton, bet jie patys primygtinai tvirtina, kad paprasčiausiai vertėsi ir verčiasi tik žurnalistine veikla.
„Toks pareiškimas, nors ir gana ginčytinas, verčia spaudos ir Konstitucijos pirmosios pataisos gynėjus imtis analizuoti save, dabar, kai JAV Teisingumo ministerija ir FTB atakuoja Sputnik ir RT padalinius Vašingtone už numanomus Užsienio agentų registracijos akto, žinomo kaip FARA, pažeidimus“, – perduoda žurnalistas.
„Nepriklausomai nuo to, kokia nuomonė apie Rusiją, Sputnik ar RT, aš manau, kad kelia nerimą visi FTB įsikišimai nustatinėjant, kas yra žurnalistas, o kas ne“, – pareiškė leidiniui Spaudos laisvės fondo vykdantysis direktorius Trevoras Timas, komentuodamas Yahoo!News pranešimus, kad FTB tiria, ar Sputnik yra užsienio vyriausybės agentas, kai tuo tarpu Teisingumo ministerija neseniai pranešė kanalui RT America, kad pagal FARA reikalavimus jis privalo užsiregistruoti“.
Teisininkė Liusi Dalgliš, kuri specializuojasi pirmosios pataisos klausimais, perspėjo, kad vyriausybės veiksmai Sputnik ir RT atžvilgiu – „labai slidus kelias, ir tai verčia mane nervintis“.
„Tokie nuogąstavimai anaiptol nėra paplitę žiniasklaidos gynėjų aplinkoje, – pabrėžia Grouvas. – Stebėtina, kad Amerikos piliečių teisių gynimo sąjunga (garsėjanti savo bekompromisišku tyrumu žodžio laisvės klausimuose) atsisakė painiotis į grumtynes (gal bijodama, kad visa, ką ši organizacija sakytų, gali pakirsti dabar Maskvoje Putino prieglobstyje gyvenančio Edvardo Snoudeno gynybą)“.
Žymus advokatas Floidas Abramsas, kuris specializuojasi pirmosios pataisos klausimuose, pokalbyje leidinio redakcijoje yra pareiškęs: „Aš neabejoju, kad Sputnik renka naujienas, ir jo veiksmai, kaip taisyklė, turi būti ginami pagal pirmąją pataisą. Bet jeigu jo savininkai rusai įsakė jam nušviesti naujienas neobjektyviai, kad paremtų vieną kandidatą į JAV prezidentus, pakenkiant kitam, tai turės patį tiesioginį ryšį su gana reikšmingu tyrimu, kuris atliekamas dabar ir susijęs su Amerikos nacionaliniu saugumu“.
Buvęs Sputnik žurnalistas Endriu Feinbergas, su kuriuo susisiekė FTB po to, kai vadovybė gegužės mėnesį jį atleido, pritarė vyriausybės veiksmams. „Sputnik veikia ne kaip sąžininga naujienų agentūra, – pareiškė Feinbergas. – Man tai panašiau į informacijos rinkimo iš atvirų šaltinių operaciją“, – sakė jis, perspėjęs, kad apie žvalgybos reikalus nenusimano.
XXX
„Facebook pranešė, kad aptiko apie 3 tūkst. politinių skelbimų, kuriuos, panaudoję 470 neautentiškų paskyrų, apmokėjo asmenys, „2015 birželio – 2017 metų gegužės laikotarpiu, galimas dalykas, veikę iš Rusijos“. Tačiau jiems išleistų 100 tūkst. dolerių nebuvo lašas Facebook pajamų iš reklamos, pernai siekusių 27 mlrd. dolerių, jūroje, – rašo Džeikobas Salemas leidinyje The New York Post. – Be to, Rusijos propaganda nesudarė esminės dalies politinių aptarinėjimų Facebook‘e“.
Daugumoje tų skelbimų buvo kalbama ne apie Amerikos prezidento rinkimus, o apie platų spektrą aštrių temų: nuo LGBT iki imigracijos ir teisės turėti ginklą.
„Facebook nusako tuos skelbimus kaip „Rusijos kišimąsi į rinkimų procesą“ ir žada budriai ginti „pilietinio diskurso vientisumą“, – perduoda Salemas, bet pabrėžia: – Pilietinio diskurso vientisumas nepriklauso nuo jame dalyvaujančių žmonių pilietybės tikrinimo. Jis priklauso nuo (mūsų) gebėjimo pasverti tai, ką jie sako, lyginant tai su mūsų vertybėmis ir informacija iš kitų šaltinių. Jeigu rinkėjai negali to daryti, tai, galimas dalykas, demokratija pasmerkta. Bet jeigu taip yra, dėl to rusai nekalti“.
XXX
Laikraščio The New York Times portale išspausdintas Michailo Chodorkovskio straipsnis, kurio angliškasis variantas pavadintas „Žymiai didesnė problema, nei Putinas“. Rusiškas straipsnio „Demokratija – vienintelė teisinga strategija Rusijai“ tekstas patalpintas Chodorkovskio oficialiame tinklapyje.
„Praėjus 25 metams po Sovietų Sąjungos griūties ir bandymo jos vietoje sukurti demokratiją, Rusija vėl tapo autoritarine valstybe“, – rašo Chodorkovskis (visos citatos pateikiamos iš rusiško teksto, – red.).
Autorius klausia: „Ar Rusija yra netinkama demokratijai dėl savo dydžio, savos politinės kultūros ir nepasitikėjimo Vakarų pasauliu?“ Ir pats atsako: „Jokiu būdu. Aš atmetu klaidingą mintį, kad rusai kažkodėl negali sukurti demokratinių institutų. Tą patį žmonės kalbėjo ir apie vokiečius. Kokie jie buvo neteisūs. Šalys ir jų piliečiai keičiasi, paprastai atsiliepdami į savo nesėkmes“.
Autorius ragina „vertinti demokratines teises kaip subalansuoto politinio atstovavimo padarinius“, o ne „gero caro“ paskyrimą“. „Ambicingiems politiniams lyderiams jis pataria „ieškoti visuomenės paramos, remiantis ne savo asmenybės galia, o aiškia politine programa“.
Rusijos demokratijai „svarbiausias uždavinys – sukurti teisingumo sistemą, pagrįstą įstatymo valdžia, o ne valdžios savivale“, įsitikinęs Chodorkovskis.
„Kremliui tos idėjos atrodo kaip erezija: jos pakerta šimtmečių įvaizdį, kad Rusija gali veiksmingai valdyti tik iš Maskvos, o deleguota valdžia tik sukels chaosą. Mes turime priimti naują ir radikalią kitokią valdymo formą, jeigu norime, kad Rusijai sektųsi, kad ji būtų gerbiama šalis“, – rašo autorius.
XXX
„Trečią Donaldo Trumpo prezidentavimo mėnesį Vladimiras Putinas nusiuntė vieną savo diplomatą į Valstybės departamentą, kad nugabentų tenai drąsų siūlymą visiškai normalizuoti Amerikos ir Rusijos santykius visose pagrindinėse vykdomosios valdžios šakose“, – tvirtina Buss Feed News, remdamasis dokumentu, kuris pakliuvo leidinio žinion. Jame raginama „visiškai atkurti dviejų šalių diplomatų, kariškių ir žvalgybos tarnautojų tarpusavio bendravimo kanalus, užblokuotus po Rusijos karinio kišimosi Ukrainoje ir Sirijoje“, o „Kremliaus perkrovos planą“ buvo siūloma pradėti vykdyti nedelsiant.
Straipsnio autoriaus nuomone, Maskva manė, kad Trumpas nepritaria amerikiečių pasipiktinimui dėl jos numanomo kišimosi į rinkimus ir gali sutikti sparčiai suartėti.
„Čia paprasčiausia ignoruojama viskas, kas išprovokavo santykių pablogėjimą, sudaromas vaizdas, kad apskritai nebuvo nei kišimosi į rinkimus, nei Ukrainos krizės“, – sakė Andžela Stent, kuri Džordžo V. Bušo administracijoje kuravo Rusijos temą JAV Nacionalinėje žvalgybos taryboje.
Leidinys pabrėžia: iki šiol įvyko tik nedaugelis iš dešimčių susitikimų, išvardytų rusiškame santykių normalizavimo projekte.
„Kai rusai pristatė tą pasiūlymą, jie manė, kad Trumpas padarys tai, ką žadėjo: sudarys su Putinu sandėrį ir normalizuos santykius“, – komentuoja Stent. Ji pabrėžia: „Jei Putinas nori ką nors padaryti, Dūma klauso, Gynybos ministerija klauso. O JAV labai daug kas iš tų priemonių nepriklauso Baltųjų rūmų kompetencijai, net jeigu prezidentas ir linkęs jas įgyvendinti“.
Autoriaus nuomone, Kremlius neprarado vilties normalizuoti santykius su JAV, bet Baltieji rūmai ne itin reikalauja, kad Pentagonas ar Valstybės departamentas sąveikautų su Rusija, „o vengiantis rizikos Amerikos nacionalinio saugumo aparatas vargu ar pajudės į priekį savo iniciatyva“.
Artimiausiuose prezidento rinkimuose kitų metų kovą žmonėms gali nelikti nieko kito, tik į biuletenius patiems rašyti savo palaikomų asmenų pavardes, sakė fondo „Otkrytaja Rossija“ („Atvira Rusija“) įkūrėjas, buvęs „Jukos“ vadovas Michailas Chodorkovskis, dalyvavęs Vilniaus Rusijos forume.
„Aš nesu įsitikinęs, kad Kremlius yra suinteresuotas tuo, jog reali opozicija bendrai dalyvautų 2018 m. rinkimuose, ir aš neatmetu, kad vienintelė galima strategija opozicijai šiuose rinkimuose bus siūlymas žmonėms balsuoti prieš visus kandidatus. Rašyti savo biuleteniuose tai, ką jie mano, kad reikia parašyti, o ne tai, ką jiems pasiūlys parašyti valdžia“, – sakė M. Chodorkovskis, vis dėlto konstatuodamas, kad šių rinkimų atsakymas dar nėra visiškai aiškus.
Nors, pasak jo, būtų daug geriau šaliai, jeigu tuose rinkimuose galėtų dalyvauti visi kandidatai, kurie atitiktų įstatymo reikalavimus, ir žmonės turėtų galimybę balsuoti už tuos, kurie iš tikrųjų atrodo perspektyvūs.
„Aš manau, kad šioje situacijoje didžioji dalis opozicijos rastų galimybę dalyvauti vienu frontu“, – sakė M. Chodorkovskis.
Fondo federalinis koordinatorius Vladimiras Kara-Murza atkreipė dėmesį, kad per prezidento rinkimus 2018 m. kovą pirmą kartą ateis balsuoti žmonės, kurie jau gimė esant valdžioje Vladimirui Putinui, kadangi jis jau yra valdžioje beveik 18 metų.
Jis taip pat oponavo minčiai, kad neva V. Putinui opozicija turėtų pateikti vieną kandidatą.
„Mes nesutinkame su tokia klausimo formuluote. Mes nenorime vieno caro pakeisti kitu. Mes nenorime, kad iš viso koks nors caras būtų. (…) Mes norime pakeisti ne žmogų, o modelį, sistemą, kad Rusijoje, kaip ir praktiškai visose kitose europinėse šalyse, o Rusija yra europinė šalis, būtų tikras subalansuotas konstitucinis modelis“, – sakė V. Kara-Murza, pažymėdamas, kad judėjimas pasisako už tai, jog valdžios sistema po V. Putino būtų labiau subalansuota.
M. Chodorkovskis teigė save laikąs visuomeniniu veikėju ir patikino asmeniškai pats neketinąs niekur kandidatuoti, griežtai kritikuodamas dabartinį V. Putino režimą.
„Per pastaruosius 15 metų valdžia daro viską, kad pilietinė visuomenė Rusijoje būtų maksimaliai silpna. Tai yra labai įdomus fenomenas, nes aš su tuo susidūriau kalėjime – prižiūrėtojai labiausiai bijo, kai kaliniai vienijasi. Tai laikoma pasirengimu dideliems nemalonumams. Mūsų valdžia su mūsų visuomene bendrauja kaip su sulaikytaisiais, kuriems jokiu būdu negalima leisti susijungti prieš valdžią“, – sakė M. Chodorkovskis.
Tačiau jis teigė stebintis, kad, nepaisant to, pilietinė visuomenė jungiasi, kad žmonės galėtų padėti vienas kitam ir kitiems, nors dėl nesaugumo jausmo žmonės stengiasi savo visuomenines veiklas pozicionuoti kaip nepolitines.
Paklaustas apie „Zapad“ pratybas, kurios rengiamos šį rudenį, M. Chodorkovskis teigė neabejojąs, kad jos bus rengiamos kaip prezidentinės kampanijos dalis, tačiau sakė net nenorįs galvoti, jog prezidentas dėl to ryžtųsi realiai karinei avantiūrai.
Artėjant NATO viršūnių susitikimui, V. Kara-Murza teigė, kad santykių su Rusija kontekste pagrindinės temos yra susijusios su tarptautinės teisės klausimais. „Mes suprantame, kad tai yra pono Putino režimo paskutinieji metai, ir suprantame ryšį tarp to, kas vyksta šalies viduje, ir kaip Putinas elgiasi išorėje. Nes (…) kodėl valdžia, kuri negerbia savo piliečių ir įstatymų bei institucijų, turėtų gerbti tarptautinę teisę ir kaimynines valdžias“, – sakė V. Kara-Murza.
Jis teigė, kad tikisi, jog jų partneriai – Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija, kontaktuodami su Rusijos valdžia, kels nepatogius klausimus, susijusius su pilietinėmis laisvėmis, žmogaus teisėmis, prisiimtų reikalavimų laikymųsi.
Gegužės 18–19 dienomis vyks jau ketvirtas Vilniaus Rusijos forumas, kuriame dalyvaus daugiau kaip 100 politikų, pilietinės visuomenės atstovų, žmogaus teisių gynėjų, akademikų, žurnalistų iš Rusijos, Lietuvos, kitų Vakarų šalių.
Kasmet vykstančiame forume aptariamos Rusijos vidaus ir užsienio politikos aktualijos, žmogaus teisių padėtis, Rusijos santykiai su Vakarais, šių santykių perspektyvos. Diskusijų metu įvertinamos Rusijos raidos tendencijos, ekonominė padėtis, diskutuojama kovos su Rusijos propaganda tema, kitais aktualiais klausimais.
Šiais metais pagrindinis dėmesys bus skiriamas Rusijos gyventojų nuotaikoms bei galimiems jų pokyčiams prieš 2018 m. vyksiančius Rusijos prezidento rinkimus, kitiems su šiais rinkimais susijusiems procesams. Be to, bus keičiamasi nuomonėmis dėl to, kaip būtų galima stiprinti ryšius su Rusijos žmonėmis, pasisakančiais už atvirą, demokratišką ir europietišką Rusiją.
Tarp renginio dalyvių – Michailas Chodorkovskis, Vladimiras Kara-Murza, Žana Nemcova, Michailas Kasjanovas, Ilja Jašinas ir kiti.
Forumas rengiamas Užsienio reikalų ministerijai bendradarbiaujant su Vilniuje veikiančiais Rytų Europos studijų centru ir Tarptautiniu rinkimų tyrimų centru.
Vilniaus Rusijos forumas rengiamas nuo 2013 m.
Informacijos šaltinis – Lietuvos užsienio reikalų ministerija.
Kadaise buvęs vienas iš galingiausių Rusijos verslininkų Michailas Chodorkovskis, dabar su šeima gyvenantis Šveicarijoje, ketina prašyti politinio prieglobsčio Londone ir vykdyti iš ten politinę veiklą per jam priklausantį fondą „Atviroji Rusija“.
Pats Chodorkovskis sako, kad Londone jaučiasi „visiškai saugus: tvirčiau nei bet kada per praėjusius dešimt metų“. Jo nuomone, paprasčiau būtų buvę jį užmušti kalėjime.
„Rusijos tyrėjai nori apklausti buvusį naftos magnatą Michailą Chodorkovskį dėl 1998 metais Sibire įvykdytos žmogžudystės“, – rašo The Wall Street Journal. „Jie tvirtina, kad aptiko naujų įrodymų, keliančių mintį, kad jis davęs nurodymą nužudyti. Tai pareiškė oficialus valdžios atstovas“, – tęsia žurnalistas Alanas Kulisonas.
Pats Chodorkovskis pareiškė, kad tyrimo pobūdis politinis.
Lietuvai neabejotinai pasisekė. Valstybė turi tvirtą, principingą vadovą. Dalios Grybauskaitės nepavadinsi bloga prezidente. Tai akivaizdu net D.Grybauskaitės kritikams, nors jie ir apsimeta nematą prezidentės nuopelnų.
Pagyrimų verta vien Prezidentės drąsa Rusiją pavadinus teroristinės valstybės požymių turinčia valstybe! Taip atvirai rėžti karčią tiesą į akis mažai kas iš Europos Sąjungos lyderių tedrįsta. Juolab kad Vladimiras Putinas – keršingas. Kremliaus diktatorius medžioja visus savo aršesnius priešininkus. Prisiminkime į Vakarus pabėgusio FSB karininko Aleksandro Litvinenkos arba karą Čečėnijoje kritikavusios žurnalistės Anos Politkovskajos tragiškus likimus. Todėl D.Grybauskaitė – dar ir drąsi prezidentė.
Savaitę pradėjome tradiciniais laužais ir atsiminimais, dokumentiniais kino ir foto kadrais apie tragiškuosius Sausio 13-osios įvykius, kurie jau tolsta į 25-uosius metus. Tais nepamirštamais 1991-aisiais gimę mūsų vaikai jau pačiame žmogaus amžiaus žydėjime. Mačiau jų prie Seimo, kai kuriuos, atminimo laužo apšviestus, pavyko net nufotografuoti. Jaunoji karta ima į savo rankas Lietuvos likimą.
Jiems nebus lengva. Kaip tada, prieš 24-erius metus, ir šiomis dienomis žūsta žmonės, tautoms ir valstybėms iškilę panašūs ir nauji pavojai.
Ne itin maloni pareiga – dirbti nieko pakeisti negalinčiu statistu. Tokia plunksnos brolių dalia? Nieko kito mes ir negalime nuveikti – sekame įvykius, juos analizuojame ir savo vertinimus aprašome. Bet ar daug skaitytojų susidomėjo mūsų samprotavimais, kiek skaitytojų patikėjo mūsų įžvalgomis? Galų gale ar į mūsų pastabas atsižvelgė politikai, ekonomistai, kultūrininkai?
Žodžiu, kokią įtaką mes darome tiems, kurie mus skaito?
Nepaisant pesimistinių prognozių, esą lietuviškojo žodžio pasauliniame informacijos okeane beveik niekas negirdi, neturėtume pamiršti viltingo posakio, jog „lašas po lašo ir akmenį pratašo“. Jei mes, lietuviai, kurių vis dar – apie tris milijonus, sugebėtume susivienyti į kumštį, pajėgtume duoti rimtoką atkirtį bet kokio plauko ir sukirpimo antilietuviškoms propagandoms.
Vokietijos laikraštis Die Zeit tęsia seriją reportažų apie politinius kalinius ir prezidento priešininkus Rusijoje, kuriuos „tos šalies teismų sistema toliau persekioja“ ir kuriuos, skirtingai nuo buvusio oligarcho Michailo Chodorkovskio bei pank grupės Pussy Riot dalyvių, nepalietė nesena amnestija. Jų vardai ne tokie žinomi Vakaruose, bet jų atvejai vis tiek liudija, kad Rusijoje trūksta demokratijos“.
Pirmasis Die Zeit apžvalgos antroje dalyje – ekologinio judėjimo „Visuomeninė sargyba Šiaurės Kaukaze“ narys Jevgenijus Vitiuška, nuteistas trejiems metams kalėjimo už tai, kad 2012 metų birželį kartu su savo kolega paliko užrašus ant tvoros, juosiančios Krasnodaro krašto gubernatoriaus Aleksandro Tkačiovo vilą, pastatytą, ekologų nuomone, gamtosauginėje zonoje.
Semas Leitas laikraštyje The Financial Times aptaria politinės strategijos ir retorikos požiūriu neseną amnestiją Rusijoje, kai į laisvę išėjo, be visų kitų, Michailas Chodorkovskis, Pussy Riot dalyvės ir Greenpeacė aktyvistės. Jo nuomone, „Rusijos akcininkų bendruomenė“, valdoma Vladimiro Putino, sėkmingai susidorojo su Olimpiados išvakarėse jam iškilusia būtinybe „nuraminti eksporto rinkas“.
„Primygtinai ginti savo pozicijas gali kiekvienas kvailys. O sumanesnis strategas žino, kada ir kaip daryti nuolaidas, – jis pralaimi mūšį, kad laimėtų karą. V.Putinui suteikti malonę tiems, kas ginčijo jo valdžios teisėtumą, reiškė faktiškai įtvirtinti tą valdžią. Ženklas buvo toks: kameros raktai mano rankose“, – rašo S.Leitas.
Gyveno du berniukai, geri draugai. Miša ir Volodia. Lankė tą patį darželį, iš inercijos „Sovietija“ vadinamą.
Bet kaip tai neretai nutinka geriems draugams, ėmė ir susipyko. Priežastis banali. Nepasidalino iš mažesnių darželinukų atimtais naftingais žaislais. Be to, Miša prasitarė, kad nori vyresniu už Volodią būti, kažką apie demokratiją pralemeno. Volodia daugiau, negu Miša, draugų turėjo, tai įgrūdo Mišą į tamsų kambarį ir duris uždarė. Ilgam. Pamokai. Turtas kad ir vogtas, bet stipresniam reikia paklusti.
Vakarų leidinių redakciniuose straipsniuose Vladimiro Putino pareiškimas apie malonę Michailui Chodorkovskiui, o taip pat amnestija, daugiausia interpretuojami kaip mėginimas išvengti Sočio olimpiados boikoto.
Tuo tarpu Rusijos visuomenės sveikata, Rusijos ekonomikos augimas priklauso nuo to, ar susiformuos įstatymo viršenybė.
„Rusija: susidvejinęs Putino liežuvis“ – taip pavadintas straipsnis laikraštyje The Guardian. Tai bendra Rusijos prezidento pasisakymų spaudos konferencijoje ir po jos apžvalga.
„Vladimiras Putinas gali su dideliu pasitenkinimu apžvelgti besibaigiančius metus, – rašo Die Presse korespondentas Burkhardas Bishofas. – Juk ko tik tas valdingas politikas nesiėmė, jam viskas pasisekdavo: paskutinę minutę sutrukdė Vakarams surengti oro antskrydį prieš savo Sirijos protežė Asadą; Ukrainą skaudesniu ar nelabai skaudžiu ekonominiu spaudimu išvijo iš Europos lagerio atgal į Rusijos.
O paskui į jo lizdą įplasnojo Edvardas Snoudenas – tas pats amerikietis tiesos ieškotojas, kuris savo demaskavimais… sudavė transatlantiniams santykiams stipresnį smūgį, negu visos Sovietų ir Rusijos specialiųjų tarnybų ir diplomatų operacijos NATO blokui suardyti kartu paėmus… Visi nauji atskleidimai apie NSA veiklą puikiausiai atitraukia dėmesį nuo minčių apie tai, kokia sustingusi spectarnybinė valstybė tapo Rusija paties V.Putino laikais“.
„Rusijos verslininkas turi daugiau šansų atsidurti pataisos kolonijų sistemoje, kadaise vadintoje GULAG-u, nei paprastas plėšikas“, – rašo The New York Times korespondentas Endrius Krameris.
„Iš maždaug trijų milijonų verslininkų ir mažojo bei vidutinio verslo atstovų daugiau kaip 110 tūkstančių žmonių kali už tai, kas Rusijoje vadinama „ekonominiais nusikaltimais“, praneša leidinys. Bet atsižvelgiant į lėtėjančius Rusijos ekonomikos augimo tempus, prezidentas Vladimiras Putinas parengė planą, kaip pagerinti padėtį: paskelbti amnestiją kai kuriems kalinamiems verslininkams, aiškina Endriu Krameris.
