Latvijos ir Lietuvos vėliavos. Slaptai.lt nuotr.
Ryga, gegužės 15 d. (ELTA). Latvijos kalbos ekspertų komisija rekomendavo vartoti latvių kalboje tradicinį baltišką arba istorinį vokišką Rusijos Kaliningrado miesto pavadinimą, praneša portalas „eurointegration“.
„Latvijos kalbos ekspertų komisija prie Valstybinio kalbos centro pataria vartoti latvių kalboje tradicinį baltišką pavadinimą Karaliaučis (Karaļauči) arba istorinį vokišką pavadinimą Kionigsbergas vietoje rusiško pavadinimo „Kaliningradas“ atitinkamam Rusijos eksklavui apibrėžti“, – sakoma komisijos pranešime.
Latvijos užsienio reikalų ministras Edgaras Rinkevičius jau pakomentavo komisijos sprendimą trumpa fraze: „Taigi, Karaliaučis“.
Lenkijoje praėjusią savaitę Geografinių pavadinimų už Lenkijos ribų standartizavimo komisija paskelbė, kad nuo gegužės 9 d. įsigaliojo jos rekomendacija nevartoti pavadinimų „Kaliningradas“ ir „Kaliningrado sritis“. Šis Rusijos miestas turėtų būti vadinamas Karaliaučiumi (Królewiec), o regionas – Karaliaučiaus sritimi. Kaliningrado srities (buvusi Mažoji Lietuva) žemėlapis
„Įvykiai, susiję su Rusijos agresija prieš Ukrainą, vadinamojo rusų pasaulio primetimas, Rusijos informacinis karas skatina kitaip pažvelgti į pavadinimus, kuriems Lenkijoje nepritariama“, – pabrėžė komisija.
Penktadienį Lietuvos Seimo nariai Vilius Semeška ir Paulė Kuzmickienė kreipėsi į Valstybinę lietuvių kalbos komisiją dėl Kaliningrado srities ir Kaliningrado miesto pavadinimo nevartojimo, keičiant jį Karaliaučiaus pavadinimu.
Leidykla „Briedis“ išleido istorijos mokslų daktaro, Vidurio Europos istorijos tyrinėtojo Andreaso Kosserto knygą, kurioje – išsami tūkstantmetė Rytų Prūsijos istorija, papasakota be politinių iškraipymų, kurie visąlaik trukdė suvokti Rytprūsius kaip unikalų, atvirą, daugiatautį kraštą.
Kieno Rytprūsiai yra dabar – vokiečių, lenkų, lietuvių ar rusų žemė? Mes sakome Mažoji Lietuva, lenkai – Warmia i Mazury, rusai – Калининградская область, vokiečiai – Ostpreußen, bet visi kalbame apie tą patį: nuostabią vietą, esančią tarp Vyslos ir Nemuno žemupių, kuri atgyja bendroje šio krašto istorijoje.
Vokiečių istoriko A. Kosserto žvilgsnis dažnai krypsta į Europos pasienio kraštų istoriją, etnines ir religines mažumas, Europą ne kartą krėtusią priverstinę žmonių migraciją. Šįkart autorius kviečia į kelionę po Prūsiją ir kaip itin patyręs gidas išsamiai, be stereotipinių istorinių vertinimų, be paklodės tampymo į vienos ar kitos šias žemes besisavinančios tautos pusę pasakoja, kas yra Prūsija, kas tie prūsai, kaip ši šalis iš provincijos 1525 m. tapo kunigaikštyste, 1701 m. – karalyste, iš kur ir kada šiai žemei imtas kabinti Rytprūsių pavadinimas, kaip keitė šį kraštą ir jo žmones įvairūs istorijos vingiai bei tekę itin skaudūs kirčiai. Kokie mitai nuo pat ankstyvųjų laikų lydi Rytprūsių kraštą ir ar visi jie pagrįsti bei teisingi?
Prūsija svarbi ir pasaulio bei Europos istorijai, ne tik aplinkinėms po gabalą Rytprūsių atsiriekusioms šalims. Pavyzdžiui, Prūsija – pirmoji protestantiška šalis visame pasaulyje. Argi nepažangi, atsilikusi valstybė sugebėtų pasiskelbti esanti kitokia nei aplinkinės teritorijos?
Šiek tiek vėliau didysis Karaliaučiaus mąstytojas Immanuelis Kantas (1724–1804) pasakė, kas yra svarbiausia: savo traktate „Į amžinąją taiką“ jis ragino sukurti pasaulio piliečių teisę, pagal kurią „bet kurioje žemės vietoje niekas neturėtų daugiau teisių nei kitas“.
Rytprūsiuose žmonės kalbėjo vokiškai, lenkiškai, lietuviškai ir prūsiškai. Čia visąlaik draugiškai sugyveno daugiakalbystė, buvo svarbus švietimas, universitetai, šis kraštas, ir ypač Karaliaučius, tapo svarbiu knygų leidybos centru. Pirmoji lietuviška knyga irgi pasirodė būtent Karaliaučiuje. „Catechismusa prasty szadei“ – taip ją pavadino Prūsijos kunigaikščio Albrechto Brandenburgiečio kvietimu ir lėšomis 1546–1548 m. Karaliaučiaus universitete teologiją studijavęs Martynas Mažvydas.
Įsigalėjęs mitas, kad prūsų kalba išnyko dėl to, kad ilgai neturėjo savo rašto. Šioje knygoje yra malda „Tėve mūsų“ – 1561 m. kunigo Abelio Vilio išversta į prūsų kalbą ir esanti viena iš nedaugelio išlikusių prūsų kalbos paminklų.
Rytprūsius niokojo karai, maras, jie išgyveno germanizaciją, polonizaciją, rusifikaciją – jau vien šio krašto vietovardžiai parodo, kiek šeimininkų per juos perėjo. Pavyzdžiui, prieš Rytprūsių gyvavimo pabaigą čia įsitvirtinę nacionalsocialistai visus vietovardžius perdažė vien vokiškais dažais. 1933–1937 m. pervadinant gyvenvietes dar buvo klausiama vietinių nuomonės, o vėliau vietovardžiai buvo keičiami pagal Rytprūsių prezidento ir gauleiterio generalinio štabo parengtą Rytprūsių vietovių etninio valymo planą.
Suteikus vietovėms naujus vardus turėjo būti sudarytas apgaulingas vaizdas, jog tai nuo seno vokiečių gyventos teritorijos. Seni lenkiški Mozūrų krašto gyvenviečių pavadinimai užleido vietą vokiškiems, dingo išskirtinis lietuviškai kalbančios Rytprūsių dalies vietovardžių skambesys: Būdviečiai tapo Altenkirch, Gavaičiai pavirto Herzogsrode, Girėnai pakeisti į Guldengrund, Kraupiškis – į Breitenstern. 1938 m. šis darbas buvo baigtas ir brutaliai nušluota viskas, kas buvo, bei sukurta germanizuota bereikšmių pavadinimų dykuma. Vienu ypu buvo ištrinta pusantro tūkstančio vietovardžių.
Nepraėjus nė dešimtmečiui istorija pasikartojo: po Antrojo pasaulinio karo SSRS atitekusi Rytprūsių dalis vėl išgyveno dramatiškus pokyčius. 1946 m. liepą Karaliaučius buvo pavadintas Kaliningradu, o į Rytprūsius įsisuko nauja vietovių perkrikštijimo karštinė: vos per metus visos gyvenvietės gavo naujus pavadinimus. Kilo toks chaosas, kad norint susigaudyti iš pradžių visur reikėjo pateikti abu pavadinimus: naująjį ir tą, kuris buvo iki 1938 metų. Karaliaučiuje paštininkais galėjo dirbti tik vietiniai vokiečiai, nes tik jie vieni sugebėjo susigaudyti šioje naujų gatvių ir kvartalų raizgalynėje.
Antrasis pasaulinis karas iš visų Vokietijos provincijų daugiausiai gyvybių pareikalavo būtent Rytprūsiuose: kraštas, prieš karą turėjęs beveik 2 mln. 490 tūkst. gyventojų, neteko 511 tūkst., iš jų – 311 tūkst. civilių, kurie žuvo kovose, bėgdami, tremtyje, kalėjimuose ar nuo šalčio ir bado. Karas, visoje Europoje pasėjęs terorą ir nusikaltimus, Rytprūsius visiškai pražudė. Septyni šimtai metų vokiečių istorijos Rytprūsiuose buvo palaidoti po Trečiojo reicho griuvėsiais.
Rytprūsiai nustojo egzistuoti sulig Antrojo pasaulinio karo pabaiga, o jos gyventojai už nacistinės Vokietijos pradėtą karą sumokėjo brangiausią kainą – liko be tėvynės. Ši A. Kosserto knyga – tai raginimas neleisti nugrimzti Rytprūsiams į nebūtį ir toliau rašyti bendrą šio krašto istoriją, vykusią bei vykstančią po 1945 metų.
Autorius Rytprūsių istorijai siūlo rasti naują vietą ir išlaisvinti ją iš grynai vokiškos istorijos rėmų. Prūsijos ištakos ten, kur dabar gyvena rusai, lietuviai ir lenkai, ten atsirado valstybė, kuri daugelį šimtmečių buvo itin artimai susijusi su šiomis tautomis. Tokio bendrabūvio anuomet neskatino jokia Europos Sąjungos programa iš Briuselio, Rytprūsiuose iki XIX amžiaus tai buvo nieko nestebinanti gyva kasdienybė, kurios pagrindas – ne tautiniu principu sukurta valstybė.
Lietuvos statistikos departamentas (LSD) pradėjo Gyventojų tautybės, gimtosios kalbos ir išpažįstamo tikėjimo statistinį tyrimą. Jo metu gyventojų klausiama, kokia jų tautybė, gimtoji kalba, kokių kalbų moka, kokį tikėjimą išpažįsta.
Dienraščio „Vakarų ekspresas” žurnalistas Denisas Nikitenka atkreipė dėmesį, kad apklausoje galima pasirinktinai nurodyti, jog esi kuršis, prūsas ar lyvis, tačiau kitų senovinių bei išnykusiomis laikomų etninių, dabartinės Lietuvos teritorijoje gyvenusių grupių – jotvingių, lamatų, sėlių, skalvių, žiemgalių ir kt. – nėra.
LSD Gyventojų statistikos skyriaus vedėja Vanda Vaitekūnienė dienraščiui paaiškino, jog buvo remiamasi 2011 m. vykdytos apklausos rezultatais. „Kuršiais save įvardijo daugiau nei 5 žmonės, todėl nusprendėme šiemet įtraukti šią etninę grupę. Matyt, sėliais ar skalviais savęs neidentifikavo apklaustieji arba jų buvo labai mažai. Bendroje statistikoje tie, kurie save įvardys kaip kuršių, žemaičių, aukštaičių ir kitų etninių grupių atstovais, vis viena bus pažymėti kaip lietuviai”, – „Vakarų ekspresui” sakė statistikė.
Paskutinio gyventojų ir būstų surašymo, kuris vyko 2011 metais, duomenimis, Lietuvoje gyveno 154 tautybių žmonės. Gyventojai priklausė 59-ioms skirtingoms religinėms bendruomenėms.
LSD informuoja, kad internetinė apklausa vyks nuo sausio 15 iki vasario 17 d. Siekiant užtikrinti statistinio tyrimo rezultatų kokybę ir reprezentatyvumą, pasibaigus internetinei apklausai, iš gyventojų registro planuojama atrinkti apie 40 tūkst. nedalyvavusių internetinėje apklausoje gyventojų. Juos apklaus klausėjai.
Gyventojų tautybės, gimtosios kalbos ir išpažįstamo tikėjimo duomenys bus pateikti kartu su 2021 m. gyventojų ir būstų surašymo rezultatais.
Karo korespondento išpažintis. Pirmoji komandiruotė
Dabar tokių traukinių nebeišvysite. Prieš tris dešimtmečius dundėję keleiviniai vagonai kaip sausra ir liūtis nepanašūs į šiandieninius – elegantiškus, lengvus, džiugiomis spalvomis papuoštus. 1987-aisiais, kai ryžausi trenktis į Kaliningradą, Vilniaus geležinkelio stotyje riogsojo purvini, niūrūs, gremėzdiški, dar ir nemaloniu specifiniu kvapu persisunkę. Koks kvapas galįs būti atgrasus, slegiantis, supratau tuomet, kai, įsiropštęs vidun, į plaučius truktelėjau pirmuosius oro gurkšnius.
Remiantis grafiku, buvusią prūsų sostinę pasieksiu ankstų rytą. Kelionė truks kiaurą naktį, o užmigti – nepavyks. Tik nemanykite, jog esu išrankus patogumams. Nosį riečiantys traukinio kvapai ir kieti gultai – mažiausiai kalti. Didžiausia niekadėja, trukdysianti atsipalaiduoti, – įtampa. Jau dabar, komandiruotei nė neprasidėjus, jaučiausi sudirgęs. Tai – mano pirmasis žygis. Patirties – nė žiupsnelio. Nei žurnalistinės, nei gyvenimiškos.
O sumanymas – tikriausiai pavojingas. Nė nenujaučiau, ar išvengsiu vietinių saugumiečių dėmesio. Juk Kultūros fondo, redakcijos, muziejaus, mokyklų vadovų įkyriai teirausiuosi, kodėl srityje nėra nė vieno lietuviško darželio, nė vienos lietuviškos mokyklos. Kaliningradiečius apklausti mėginsiu mandagiai, atsargiai. Tačiau toks smalsumas jiems vargu ar patiksiąs. Jei tik norės, maniškius pasiteiravimus lengva perkvalifikuoti į nacionalizmo kurstymą. Bet gal kaliningradiečiai nebus pikti? Gal numos ranka, palaikę nesusitupėjusiu žurnalistėliu, iš paiko buvimo fotografuojančiu kiaulių fermomis paverstas prūsų pilis, lietuviškas bažnyčias?
Kad tik nesuklustų… Taip būtų geriausia. Tegul nežlugdo mano savaitę truksiančios išvykos. Beveik spontaniškai sumanyta kelionė į Mažąją Lietuvą šias eilutes raitančiam autoriui velnioniškai svarbi. Gyvybės ir mirties klausimas. Sumanymas įsitvirtinti „Literatūros ir meno“ redakcijoje priklausąs būtent nuo šios komandiruotės. Parsivešiu kvapą gniaužiančių faktų, sugebėsiu juos vaizdingai išguldyti popieriuje, – tapsiu publicistikos skyriaus korespondentu. Grįšiu tuščiomis, etatinio žurnalisto pažymėjimą įteiks kitam.
Norinčiųjų užimti publicistikos skyriaus kabinetą – nors į didžiausią autobusą grūsk. O aš – ne pats kiečiausias. Tiesa, guodžiausi turįs keletą mažyčių nuopelnų. Jaučiau, kad gamybiniuose pasitarimuose redakcija norėtų matyti mane, sykį jau įteikusį jiems susidomėjimo inteligentų gretose sulaukusį straipsnioką. Jie matė, jog manęs niekaip nepriskirsi tinginiauti linkusiems studentams. Jiems buvo aišku ir dėl to, jog neišsisukinėsiu nuo sudėtingų užduočių. Bet svarbiausia, jie perprato, jog arsiu be pasipūtimų ir didelių pretenzijų. Ne taip, kaip anas Rašytojų sąjungos proteguojamas pasipūtėlis, išleidęs pirmąją apsakymų rinktinę ir būtent todėl manąs, jog jam viskas leidžiama bei atleidžiama.
Tiesa, jo apsakymai man labai patiko. Nuoširdžiai tai sakau. Aš ir pats būčiau norėjęs tokius rašyti. Mane siutino jo charakteris, bendravimo manieros. Kai išleisi, sakykim, dešimtąjį novelių rikinį, tada gal ir galėsi dėtis žymiu lietuviškosios literatūros klasiku. O ko dabar pūtiesi kaip gaidys ant mėšlyno krūvos?
Man užteko nuovokos, jog pasipūtimus ir ambicijas geriausia mest per tvorą. Vienui vieno teksto, kad ir visuomenėje triukšmelį sukėlusio, – mažoka, jei ketinu į šalį nustumti konkurentus. „Litmenis“ – ne dienraštis, kuriam užtektų taisyklingai, be gramatinių klaidų štampuoti informacijas. O aš – tik fuksas. Kas dabar ryžtųsi kategoriškai rėžti, turiu ar neturiu literatūrinės uoslės. Net ir pats nenutuokiau, ko esu vertas. Gal po kelių kursų net išspirs iš universiteto nespėjus susirinkti visų įskaitų ir egzaminų.
Boso ilgokai trunkantį svarstymą, ar iš patikimo molio mane drėbė, lengva pateisinti. Rašytojų sąjungos vadovybė tikrai griebtųsi už galvų, jei jos akylai prižiūrima redakcija bakstelėtų pirštu į neapsiplunksnavusį studenčioką iš Vilniaus universiteto, o pirmąja apsakymų knyga besidžiaugiantį literatą paprašytų duris, vaizdžiai tariant, uždaryti iš kitos pusės.
Vyriausiasis todėl ir reikalavo – po dešimties dienų ant stalo guldau jaudinančią ataskaitą apie keliones po rusinamos Mažosios Lietuvos miestus ir miestelius. Jei ir antrasis tekstas būsiąs toks pat lietuviškai aktualus, – gamybinio metu erdvioje pasitarimų salėje man iškilmingai įteiks pažymėjimą. Jei paaiškėtų, jog turiu per mažai smarvės, – niekas graudžiai neraudos, ašarų upeliais nelies.
XXX
Kol traukinys džeržgėdamas dar netrūktelėjo priekin, puiki proga paaiškinti, kodėl susiruošiau į Kaliningradą. Temos niekas neprimetė. Pats ją pasirinkau. Pirmoji publikacija, kurią redakcija palankiai įvertino, be kita ko, taip pat mėgino nupųsti dulkes nuo Mažosios Lietuvos bėdų. Tik aname tekste porinau apie sugriautus arba sandėliais, parduotuvėmis, kolūkių kontoromis išniekintus prūsų ir mažlietuvių architektūros, istorijos paminklus, o antrąjame tekste svajojau išguldyti bent keletą už širdies griebiančių pagalbos šauksmų, kaip šio krašto lietuviai negalį savo vaikų rytais palydėti į lietuviškas klases, nes tokių ten nė su žiburiu nerasi. Viskas ruskai, tik ruskai.
Štai kodėl, redaktoriui paprašius dar bent vieno įsimintino rašinio, nė nesusimąstydamas išpyškinau pasirinkęs blaškymąsi po Kaliningrado srities miestus ir miestelius. Redaktorius nepriekaištavo. Jei trokštu, galiu trenktis kad ir į Vladivostoką. Bet jis nuoširdžiai nesuprato, kodėl man taip rūpi pašliaužioti Kaliningrado gatvėmis. Gal aš kilęs iš ten? Ne. Gal ten gyvenanti širdies dama, kurios glamonių pasiilgau? Ne. Tada – iš kur, po perkūnais, toji jėga, traukianti į kaliningradietišką galerą?
Jei norite žinoti, – papasakosiu. Tai – keista istorija. Kartą poilsiavau pas močiutę Šiauliuose. Buvau paauglys, kuriam, kaip mėgdavo ji sakyti, dar pienas nuo lūpų nenudžiuvęs. Neturėdamas kuo užsiimti, įjungiau juodai – baltą televizorių. O ten – lietuviško meninio filmo „Herkus Mantas“ vaizdai. Galva nebuvo užgriosta pašalinėmis mintimis: nei kontroliniais darbais, nei pirmosiomis meilėmis. Todėl lengvai įsijaučiau. O įsijautus net oda šiurpo. Tarsi pats mosuočiau kalaviju kartu su prūsų kariais, narsiai, bet nesėkmingai puolančiais kryžiuočių pilį. Tarsi pats saugočiau paskutinėn mirtinon dvikovon besiruošiantį Herkų Mantą. Ausyse net spengė nuo prūsiškų priekaištų: lietuviai į pagalbą neskuba, jiems svarbiau rietis dėl valdžios…
Kadras iš filmo „Herkus Mantas”. Režisierius – Marijonas Giedrys
Filmas supurtė, sukrėtė. Jaučiausi asmeniškai išdavęs prūsus. Formavosi painus, sunkiai nusakomas įsitikinimas: privalu keršyti už pražudytą prūsų tautą. „Jei būtume suskubę į pagalbą Velnio apsėstam Montei, kaip didįjį prūsų vadą pakrikštijo kryžiuočių komtūras, gal ir Lietuva dabar būtų ne tokia susitraukusi, ne tokia mažytė?!“, – galvoje vėlėsi keisčiausios nuojautos.
Kaip turėtų atrodyti kerštas, – neįsivaizdavau. Buvau tik berniokas, kuriam dar augti ir augti. Tačiau reguliariai žirglioti į Mokslų Akademijos biblioteką man niekas nedraudė. Atvirkščiai – net skatino, pagirdavo. Sunkias biblotekos duris, tarsi būčiau solidus akiniuotas profesorius, ėmiau varstyti vos ne kasdien. Ten, įspraustas į telefono būdelėn panašią kabiną, palinkęs prie spiginančios stalinės lempos, iš storiausių dulkėtų enciklopedijų po kruopelytę rankiojau menkiausias istorikų užuominas, atsargiausius archeologų spėjimus. Žvelgdamos į mane bibliotekininkės kraipė galvas – toks jaunutis, o nuo ryto iki vakaro kremta pačias nepopuliariausias bibliotekos knygas.
Gilintis į Mažosios Lietuvos istoriją man patiko. Jaučiausi esąs tikras lietuvis, kuris gyvena gražiai, tauriai ir prasmingai. Buvau įsitikinęs, jog imuosi darbų, kuriais privalo užsiimti kiekvienas doras tautietis.
Neprabėgo nė keleri metai, ir ėmiau justi, kiek daug vis tik sužinojau. Bloknote surašiau viską, ką pavyko surinkti, perskaityti, suprasti. Galėjote vidurį nakties išversti iš lovos, o aš nepasimesčiau. Išpyškinčiau kaip atmintinai išmoktą eilėraštį: Kaliningradas anksčiau vadintas Karaliaučiumi, Čistyje Prudy – Tolminkiemiu, Sovietskas – Tilže, Nemanas – Gumbine…
Nežinia kodėl ir nežinia kam pasinėriau į tragišką Mažosios Lietuvos istoriją. Štai koks buvo mano kerštas. Tik kur jį dėti?
Tokia galimybė pasitaikė 1986-ųjų vasarą, kai įstojau į Vilniaus universitetą krimsti žurnalistikos mokslų. Nespėjau pasidžiaugti pirmosiomis studentiškomis pažintimis, įsiminti visų atokiausiai centriniuose rūmuose įrengtų auditorijų, kai tėvas įkyriai kartojo:
– Metas dairytis redakcijos, kuriai nebūtų gėda nuoširdžiai tarnauti.
„Kitaip pavėluosi. Penkeri studijų metai prabėgs kaip viena diena. Nė nepajusi, kaip gyvenimas priskirs nevykėliams…” Tokio štai būta tėviško patarimo.
Ar Lietuvai neskauda. Slaptai.lt nuotr.
Žinoma, žvilgsnis krypo „Literatūros ir meno“ pusėn. Tuomet šį laikraštį laikiau lietuviškiausiu. O kas, jei jiems įteikčiau graudų pasakojimą apie Kaliningrade su žeme sulygintas senųjų krašto gyventojų pilis? Vieną savaitgalį ryžausi ilgam išsidrėbti prie rašomojo stalo. Tvirtai užsibėžiau nepakelti užpakalio, kol nepriartėsiu prie skilties „pabaiga“.
Įteikęs redakcijai tekstą apie Mažosios Lietuvos praradimus, sulaukiau palaikymo. Mielai, sakyčiau, net skubiai publikavo. Lyg atsitiktinai, lyg tarp kitko sukluso, ar nenorėčiau dar ko nors panašaus brūkštelėti. Jų redakcijoje – viena laisva kėdė. Bet šventoji vieta ilgai laisva neliks. Jei trokštu publicistikos krėsle įsikurti kaip šeimininkas, turėčiau suktis kaip voverėlė amžinai besisukančiame rate.
Mano kursiokams po egzaminų rūpėjo triukšmingai pašėlti. Ir aš troškau diskotekų, merginų, vyno. Tačiau šios studentiškos privilegijos atsisakiau. Nutariau, jog savo pirmąsias studentiškas atostogas verčiau sutiksiu tarp svetimų. Pašėlioti suspėsiu. Panelės niekur nepaspruks…
XXX
Dabar jau žinote, kodėl tvankų 1987-ųjų birželio vakarą įšokau į traukinį „Maskva – Kaliningradas“.
Ką dar derėtų papasakoti skaitytojui? Tikriausiai tai, kad kelionės pradžią prisimenu kaip bjauriai įtemtą. Labiausiai nerimavau ne dėl, kaip įsivaizdavau, mane medžiosiančių KGB vyrų. Įtemtai laužiau galvą, kur vis tik tektų prisiglausti? Vilniaus geležinkelio stotyje dar nenutuokiau, ar rasiu Kaliningrade kur ištiesti pavargusias kojas. Laisvų „numerių“ vieninteliame miesto viešbutyje nėra ir nebus. Lipdamas į traukinį apie tai žinojau. Juk prieš keletą dienų mėginau rezervuoti kambarį įkyriai skambindamas iš Vilniaus. Kur tau! Patarė kreiptis po mėnesio, ne anksčiau…
Mėnesio laukti negalėjau. Todėl pirmoji komandiruotės naktis taip ir praslinko buriant iš kavos tirščių: „atsiras – neatsiras“. Vyliausi, jog esu laimės kūdikis, ir bent vienas mažytis palankus atsitiktinumas nuvesiantis didelės sėkmės link. Svarbiausia – nenukabinti nosies.
Panašiai ir nutiko. Išgelbėjo laimingas atsitiktinumas, nors gal tai – kažkas kita. Protingi žmonės greičiausiai tai vadintų palankiai susiklosčiusiomis aplinkybėmis, nuoširdžiai religingas žmogus – likimu.
Jau stoviniuodamas daugiaaukščio kaliningradietiško viešbučio laukiamąjame pastebėjau, kaip nesėkmingai įsimaišiau į ilgoką keisčiausių žmogystų virtinę prie administratorės, kuri švarko atlape įsisegusi ženklelį su rusiška pavarde. O ant kiek tolėliau prie stalo elegantiškai įsitaisiusios administratorės atlapo kabėjo kortelė, kurioje net švytėte švytėjo lietuviška pavardė ir lietuviškas vardas. Sumečiau, jog lietuviui protingiausia rokuotis su lietuve. Žvaliai, energingai persigrupavau, suprasdamas, jog peršokti atgal prie rusiškosios administratorės nepastebėtam jau nepavyks. Nutįsusiose kilometrinėse eilėse lūkuriuojantys išvargę miesto svečiai būtinai palydėtų piktais keiksmais. Gal net apstumdytų.
Prislinkęs prie lietuvės moters – susikaupiau. Apsimečiau esąs gyvenimo audrų vėtytas ir mėtytas šelmis. Sportininkai tai vadintų atsivėrusiu antruoju kvėpavimu. Maldavau bent mažyčio kampelio be elementariausių patogumų pačiame atokiausiame koridoriuje. Įrodinėjau, jog man verkiant reikia parašyti straipsnį, o čia, viešbučio vestibiulyje, – nė menkiausios kūrybinės atmosferos. Triukšmas, prirukyta, ankšta nuo svečių gausos. Kaulinau stogo virš galvos pabrėždamas ryškų lietuvišką akcentą. Elgiausi santūriai, bet vis tik taip, kad būtų aišku: nesitrauksiu šalin, kol mano delnas nepajus prie sunkaus bumbulo prisukto rakto. Tiesa, dar keletą sykių demonstratyviai kyštelėjau lietuvišką žurnalisto pažymėjimą.
Administratorė į pažymėjimą pažvelgė tik akies krašteliu. Ji atkirto, kaip ir tikėjausi: negi nematote ant stalų išdėliotų lentelių su rusišku užrašu „laisvų numerių nėra“? Tačiau smalsus moteriškės žvilgsnis tarsi kuždėjo į ausį, jog man ji vis tik draugiškesnė nei kitiems. Su viešbutyje apsigyventi norinčiais atvykėliais, dažniausiai rusų kariškiais, administratorė šnekėjo šaltai, biurokratiškai, piktokai, lyg būtų mirtinai pavargusi nuo jų amžinų priekaištų. O su manimi ji elgėsi rūpestingai motiniškai. Mano bėdos jos tarsi neerzino.
Pilaitės rajono gatvių pavadinimai Mažosios Lietuvos tema. Slaptai.lt nuotr.
O ar galėtų būti kitaip? Lietuvis privalo gelbėti lietuvį. Mes – vieno kraujo! Negi ji tautietį išmainys į sovietų armijos pulkininką, kurių čia zujo tarsi skruzdėlių miško tankmėje pūpsinčiame skruzdėlyne? Taip drąsinau save. O ką aš dar galėjau nuveikti?
Administratorė, į kurią dėjau visas savo viltis, liepė prieiti lygiai 12 valandą, viešbučio administracijai pradėjus skaičiuoti naująją parą. Vidudienis itin svarbus, nes gyventojai, kuriems tądien išsenka rezervacija, privalo nedelsiant išsinešdinti lauk su visais savo krepšiais ir lagaminais. Štai tą akimirką ji tikriausiai galėsianti pasiūlyti dar tirštose miglose skendintį variantą. Garantijų neduosianti nė minimalių. Ji – ne stebukladarė, ne geroji fėja. Bet pabandysianti kuo nors padėti vargšui žurnalistui.
Jaudindamasis tarsi prieš pirmąjį egzaminą lygiai pusiaudienį prišokau prie skyrio, kur, atsirėmusi į kėdės atlošą, sėdėjo kaliningradietė lietuviška pavarde. Jos maloni šypsena bylojo, jog ant suoliuko gatvėje miegoti neteks.
– Turime jums kambarį. Šeimininkaukite savaitę, kaip ir prašėte. Sėkmės rašant straipsnius apie mūsų mielą Kaliningradą, – palydėjo šiltu žvilgsniu.
Jaučiausi laimingiausias žmogus. Bet prisimenu ir netrukus apėmusį šoką, kai išvydau, kiek rublių privaląs pakloti už šešias paras. Ar komandiruotės pabaigoje beturėsiu už ką sukrimsti bent vieną bandelę? Tik, suprantama, neišsidaviau, kad kainos kandžiojasi tarsi pasiutęs šuo. Kuo greičiau sukrapščiau pinigus. Tegul tik nepersigalvoja.
Ilgokai ieškojau savosios irštvos, kurioje visą savaitę lindėsiu. Patogumų nesitikėjau. Jie man net nereikalingi. Svarbiausia, kad gyvenimas neprievartaus kurksioti geležinkelio stoties laukiamąjame. Maniau gyvensiąs ankštame, geležinę girgždančią lovą teturinčiame, pelėsiais išmuštame kambarėlyje be tualeto ir dušo. O pravėręs kambario duris žaktelėjau – juk tai „liuksas“. Ir tualetas, ir vonia, ir rankšluostis, ir muilas, ir kilimėlis, ir spalvotas televizorius, ir patogus rašomasis stalas, ir plati lova, kurioje tikrai įmanoma karališkai atsipūsti po dienos vargų, ir telefonas, kuriuo bus galima skambinti neišeinant iš 888 numeriu pažymėto kambario. Argi aš – ne laimės kūdikis?
Bet tada nejučiom prisiminiau frazę iš neseniai perskaityto rašytojo Ramūno Klimo romano, kuriame vienas herojus filosofiškai perspėja kitą herojų: „Niekada nesusigundyk atšvęsti pergalės“. Per ilgai švenčiant pergalę dažniausiai pražiopsomi besiartinantys pavojai.
Taip, šampaną gurkšnoti ankstoka. Apsigyventi viešbutyje, kuriame niekad nerasite laisvų numerių, – puiki pradžia. Ne kiekvienas pramuštų. Bet tai – tik pradžia. Ar sugebėsiu prakalbinti čia gyvenančius tautiečius? Ką atkirs „Kaliningradskaja pravda“ redakcijoje, valstybiniame muziejuje? Ar saugumiečiai neįgrūs į privažiavusį „voronoką“, kai suksiu ratus aplink garsiosios Karaliaučiaus katedros griuvėsius?
XXX
Kad rašytojas buvo teisus, į herojaus lūpas įsprausdamas žodžius „niekad neusigundyk atšvęsti pergalės“, mat likimas permainingas, galbūt tuoj teks raudoti kruvinomis ašaromis, patyriau savo kailiu dar tą pačią dieną. Susitariau maždaug po valandos užsukti į redakciją „Kaliningradskaja pravda“. Žinojau ten triūsiant moteriškę lietuviška pavarde. Tik belsdamasis į jos kabinetą nė neįtariau, jog lietuviškoms sieloms ne visuomet lemta draugauti. Lietuviška kilmė galinti jungti, bet galinti skirti. Kaip giliausia praraja.
Vos tik pravėręs duris pajutau sklindant atvirą, neslepiamą atšiaurumą. Ji susijaudinusi, didžiai pasipiktinusi, net mirtinai įsižeidusi kaip žirnius į sieną bėrė priekaištus: Kaliningrade dėl tautybės – nė menkiausių nesusipratimų! Visi čia gyvenantys draugiškai. Aš be reikalo lieju krokodilo ašaras. Niekas mano godojamų lietuvių neskriaudžia. Ir, beje, būtų įdomu žinoti, kas gi mane taip suklaidino – neva Kaliningrade ujami lietuviai? Paskutinieji žodžiai suskambo lyg būtų juos ištarusi generalinė prokurorė ar net vyriausioji tardytoja.
Perklausiama, ar vis tik Kaliningradas turi bent vieną lietuvišką mokyklą, moteris lietuviška pavarde piktai tebešūkčiojo, jog čia įsikūrusiems lietuviams lietuviškų mokyklų niekad neprireikę. Sočiai rusiškų. Net ir baltarusiai, ukrainiečiai, kurių žymiai gausiau nei lietuvių, išsiverčia be ukrainietiškų ir baltarusiškų mokymo įstaigų. Tad kuo lietuviai ypatingesni? Galų gale, Kaliningradas – Rusija, Kaliningradas neprivalo turėti lietuviškų mokyklų. Štai kaip.
Kai nustebęs tarstelėjau, kodėl Lietuvoje tuomet tiek daug rusiškų darželių ir mokyklų, moteriškė lietuviška pavarde dar labiau išsiliejo iš krantų. Ji beveik rėkte išrėkė: tą savo šlykštų lietuvišką nacionalizmą išmesk į šiukšlyną…
Mažoji Lietuva
Redakcijos duris užvėriau apstulbęs. Tarsi kas purvinu skuduru būtų stipriai tėškęs per veidą. Laužiau galvą, bet nepajėgiau perprasti, ar lietuvė nuoširdžiai taip mananti, ar lietuvišką mokyklą ji koneveikė tik todėl, kad jai taip liepta bendrauti su nekviestu svečiu iš Vilniaus?
Kitą dieną susiradau vaikų darželių ir mokyklų, kurias man buvo nurodžiusi pikčiurna iš „Kaliningradskaja pravda“. Bet visur, kur tik ji rekomendavo, mane priimdavo atžagariai: niekam lietuviškų pamokėlių nereikia, lietuviškos mokyklos Kaliningrade – akivaizdus nesusipratimas, panašus į nevykusį lietuvišką anekdotą.
O kad įsitikinčiau pats, koks esu kvailas, man visuomet atvesdavo keletą lietuvių vaikų, kurie vieningai, lyg susitarę, išpyškindavo nenorį mokytis lietuviškai. Vien todėl, jog lietuviškai Kaliningrade niekur nesusišnekėsi. Galėčiau ir pats susiprotėti…
Vienas paauglys isteriškai kvatojo: rusų kalba jam gražesnė, štai kodėl jis purtosi lietuvių šnektos.
Nė nežinau, kaip aprašyti jausmą, kurį patyriau matydamas įžūliai mulkinamus lietuvių mažylius. Dirbtinas išprievartauto vaiko juokas ilgai nedavė ramybės. Jaučiausi pažemintas. Nejaugi jos mano, kad patikėsiu jų surežisuotais spektakliais? Ir vis tik nusprendžiau nepriešgyniauti – verčiau apsimesiu, jog mokytojomis patikėjau, jog suvokiau, koks esu primityvus. Vyliausi, jog viską, ką apie jas manąs, išdėstysiu straipsnyje.
Atokiai nuo miesto centro įsikūrusioje mokykloje mane supažindino su lietuvių vaikučių tėveliais, mamytėmis ir seneliais, ką tik pasklidusiais koridoriun iš susirinkimo. Mano nuostabai, jie taip pat vieningai, tarsi darnus choras, koneveikė gimtąją kalbą – tikriesiems Kaliningrado patriotams ji nereikalinga. Panašiai – kaip šuniui penkta koja.
Grįžti viešbutin neskubėjau. Kyštelėjau nosį į Kaliningrado kraštotyros muziejų. Čia vėl – tarsi purvina grindų šluoste per fizionomiją. Nė menkiausios užuominos apie prūsus, Mažvydą, Donelaitį, Bretkūną. Visa istorija prasidedanti tuomet, kai Raudonoji armija vijo prakeiktus fašistus. Kas dėjosi iki tol – nė mur mur. Kai prie gremėzdiškos patrankos snaudžiusios gidės pasiteiravau, kur kabo stendai, pasakojantys apie prūsus, ji piktai pasimuistė, tada, prabudusi iš saldaus snaudulio, puolė plūstis – kaliningradiečiams nusipsjauti į vokišką palikimą. Ši žemė pilnavertiškai gyvenanti tik nuo 1945-ųjų. Tai žino kiekvienas išsilavinęs žmogus. Tuomet ji į mane pažvelgė taip, jog iš karto supratau – daugiau „kvailais“ klausimais verčiau nebesisvaidyti. Dar vienas neatsargus žodis, ir ji šauksianti pagalbon milicijos pareigūnus.
Beliko užšokti į centrinę Kaliningrado biblioteką, ir būsiu pirmosios dienos planą įvykdęs. Bibliotekoje apsimečiau naivuoliu – pareiškiau norįs pavartyti lietuviškų laikraščių, žurnalų. Pažvelgė tarsi į pirmykštį žmogų, kuris ką tik išlindo iš akmeninio urvo. Nejaugi jaunas, simpatiškas jaunuolis nežinąs, kad čia – Rusija, kad Rusijos Federacijos skaityklos neprivalo savo saugyklų užgriozdinti lietuviškais leidiniais? Visi padorūs, sąžiningi lietuviai moka rusiškai, jie mielai skaito rusišką literatūrą, niekas iš jų niekada nėra nė užsiminęs apie lietuviškų leidinių prenumeratą.
Apkūni bibliotekos darbuotoja, greičiausiai vyresnioji, į pagalbą pasikvietė dar keletą piktų, agresyvių moteriškių. Jos skalambijo viena kitą perrėkdamos: apie tautų draugystę, leninizmą, internacionalizmą.
Vos neapsivėmiau. Būtų žinojusios, kokios atgrasios man pasirodė… Bet ir vėl apsimečiau durneliu: jų nuoširdūs aiškinimai neva man atvėrę akis. Kodėl taip elgiausi? Taip saugiau. Nereikia be reikalo provokuoti. Svarbiausia – ne kokį riebų palyginimą toms bobšėms leptelsiu, nes jo niekas neišgirs, o tai, ką surašysiu savo straipsnyje, kurį galbūt perskaitys tūkstančiai.
XXX
Grįžęs į viešbutį patogiai išsidrėbiau plačioje lovoje. Džiūgavau, nes jaučiau tikrai turėsiąs, apie ką parašyti, tik nesitikėjau, kad viskas bus taip bjauriai sudėtinga, apleista, įsisenėję, neteisinga, grubu ir barbariška.
Taip pat – ir pavojinga. Laikyčiau didžiausiu stebuklu, jei nė viena iš sutiktų moteriškių nepranešė saugumiečiams apie mieste pasirodžiusį įtartiną lietuvį. Greičiausiai jos visos, tarsi lenktyniaudamos, suskubo informuoti apie į Kaliningradą atsidanginusį provokatorių.
Bailiu, kuris dėl menkiausios smulkmenos drebintų kinkas, savęs nelaikiau. Bet nuolat suklusdavau, ar neskamba telefonas, ar nebaladojama į duris. Ir ką jūs manote – vakarop tikrai sučirškė telefonas. Keletą sekundžių įsitempęs lūkuriavau, tuomet pakėliau ragelį. Administratorė piktai skalambijo, kad jau ištisą pusvalandį apačioje manęs laukia svečias. Ar aš sutinkąs nusileisti, ar jam pakilti į viršų?
Kaliningrado srities (buvusi Mažoji Lietuva) žemėlapis
Galėjau ranką duot nukirst, jog tai – iš specialiųjų tarnybų. Vis tik susidomėjo, atkreipė dėmesį. Tik kaip jie elgsis – pagrasins liautis erzinus Kaliningrado mokytojas ar iš karto deportuos atgal į Lietuvą? Kad sodintų į areštinę – nenorėjau tikėti.
Jei tai tikrai žmonės iš KGB, man saugiau atsidurti, kur – daug akių. Vadinasi, išmintingiausia nusileisti į vadinamąjį nulinį aukštą, kuris visuomet panašus į deficitų sulaukusią parduotuvę, dūstančią nuo pirkėjų, nei laukti, kol vyrai pakilsią į vos vieną kitą praeivį skaičiuojantį aštuntąjį aukštą. Pasiėmiau su savimi dokumentus ir liftu nubildėjau žemyn. Išėjęs į laukiamąjį atpažinau vieno itin aršiai lietuvių kalbos mokytis nenorėjusio berniuko tėvą.
Ko jam prireikė? Dar sykį dievagosis, kad lietuvių kalba vaikui – negraži, svetima, nereikalinga? Dėbtelėjau jo pusėn piktai, leisdamas suprasti, jog nuoširdži šneka jau nebeįmanoma Nusivyliau juo ir tas nusivylimas – didelis. Tegul mato. Tačiau jis nepastebėjo mano skepsio. Nežymiu galvos mostu paprašė sekti paskui jį. Supratau, kad už mane keliomis dešimtimis metų vyresnis vyriškis galbūt nenorįs, jog viešbutyje suprastų mus turint kažin kokių bendrų reikalų.
Per keletą metrų atitolęs nuo jo įkandin gatve kulniavau ilgokai. Priartėjęs prie sankryžos jis pasuko į dešinę, įsmuko apsmurgusion užkandinėn. Paskui jį į arbatinę, kur užklydėliams patiekiamos pigios virtos dešrelės, garstyčios, juodos duonos riekė ir tirpi kava, įžengiau ir aš. Vyriškis jau buvo klestėlėjęs ant taburetės prie staliuko pačiame kampe – kuo atokiau nuo langų, pridengtų purvinomis užuolaidomis.
Lūkuriavau. Nežinojau, kaip elgtis. Man atrodė, jog nepažįstamasis turįs pasakyti kažką svarbaus. Bet kas garantuos, jog tai – ne provokacija? Jei lietuvio berniuko tėvas įtaria, kad mane arba jį seka, tai turėtų suvokti, jog operatyvininkai iš garsiosios kontoros puikiausiai užfiksavo, kaip iš viešbučio it klusnus šunytis nusekiau paskui jį, galiausiai įsmukdamas arbatinėn „Buločka“. O gal jis tiesiog trokšta pasirodyti esąs labai svarbus? Tik pamanyk: vienintelis KGB galvos skausmas – nugirsti, ką iš Lietuvos atklydusiam tautiečiui neoficialiai pasakos nuo lietuvių kalbos viešai atsiribojusio berniuko tėvas!
Vis tik prisėdau prie staliuko, kurį okupavo iš viešbučio išviliojęs vyriškis. Nosine nuo kaktos braukdamas čiurkšlėmis srūvantį prakaitą vaiko tėvas atsiprašė už rusių mokytojų akivaizdoje parodytą priešiškumą. Atsiprašė keletą sykių.
Tada, lengviau atsikvėpęs, dėstė, kaip jie iš tiesų čia gyvenantys. Lietuviai dūsta be lietuviškų mokyklų. Tai – visiems aišku. Didžiausia nelaimė matyti, kaip vaikai tampa rusais. Bet jie, tėvai, bijantys net užsiminti apie savo teises. Lietuviukus pradėtų baksnoti jų bendraamžiai, pravardžiuodami fašistais, mokytojai lietuviukams rašytų prastesnius pažymius, o lietuviukų tėvus prievartautų darbovietėse, vydami iš vadovaujančių postų, mažindami atlyginimus, nebeskirdami premijų. Štai kuo baigtųsi lietuviškas principingumas. Jų rankos ir kojos supančiotos. Didžioji Lietuva turinti tai suprasti.
Didžioji Lietuva privalanti daug ką įsisąmoninti. Pavyzdžiui, kad be jos pagalbos vežimas nepajudės iš vietos. Jei Vilnius netriukšmaus, nesipiktins, netrinksės kumščiu į stalą, Kaliningrado lietuviai tikrai išmirsią. Dar keletas tokių gūdžių dešimtmečių, net jų anūkai jau būsią prarasti Lietuvai.
Deja, išpažintį atlikęs lietuvis maldavo juo nesiremti. Paminėsiu straipsnyje jo pavardę – valdžia parodysianti, kur, naudojant sparnuotą rusišką priežodį, žiemoja vėžiai.
Tuomet baikščiai į šalis besidairantis lietuvis bent keletą sykių perspėjo saugotis KGB. Tiesa, šios kontoros vardo jis neištarė. Ją vadino įstaiga, organizacija. Tik ne – valstybės saugumo komitetu.
Pikčiurną iš „Kaliningradskaja pravda“ jis nuo seno pažįstąs. Jos vyras – kariškis iš kažin kokio slapto karinio dalinio prie Kaliningrado. Ji specialiai savo vaikams trinanti iš atminties viską, kas lietuviška. Ją gal net galima suprasti. Vis tiek surusės. Anksčiau ar vėliau. Tad moteris pasirinkusi paprastesnį kelią – savanoriškai užmiršti lietuvišką kilmę. Nebesispyrioti. Nebesipriešinti. Ji pasidavė be mūšio.
Lietuvio berniuko tėvas prie prekystalio nusipirko du puodelius kavos – vieną sau, kitą man. Gurkšnodamas tirpią kavą pažėrė net patarimų, kaip būtų galima išvengti KGB pinklių. Sakykim, būtų neatsargu pasitikėti iš tremčių bei lagerių čia apsistojusiais lietuviais. Nežinia, kurie iš jų – užverbuoti, kurie – laisvi. Žmonės – iškamuoti, pasiilgę ramybės, todėl „pakabintų“ lietuvių nereikėtų smerkti, bet ir leistis į nuoširdžus pokalbius su jais – neatsargu.
Tuometinio Kaliningrado simbolis – tankas
Kitas perspėjimas – dar sudėtingesnis. Jei kontora suuodė, kas aš per paukštis, Kaliningrado lietuviams, kurie turėtų man ką papasakoti, ji vogčiomis bruks nuomonę, jog esu tik kruopčiai lietuvių nacionalistus registruojantis provokatorius iš KGB, išradingai prisidengęs „Literatūros ir meno“ vardu. Tokia KGB apgaulė reikalinga, kad padorūs lietuviai manęs bijotų, vengtų duoti interviu, nesileistų į kalbas.
Atsisveikindamas tarstelėjo, kad jei pageidaučiau išklausyti ir kitų lietuvių, kuriuos man girdinti vertė keiksnoti lietuvių kalbą, turėčiau rytoj į šią kavinę užsukti maždaug tuo pačiu laiku. Jie manęs lauktų.
Sutartą valandą toje pat arbatinėje kitą pavakarę šlamščiau pigias dešreles užgerdamas pigiu, tirpiu, į kavą panašiu gėrimu. Užkandžiavau beveik valandą. Bet niekas iš lietuvių neatėjo.
Apėmė negera nuojauta. Išėjęs iš kavinės atidžiai dairiausi į visas puses. Bet taip, kad nekristų į akis. Nieko įtartino nepastebėjau. O ar galėjau ką nors pamatyti, jei išties „piktųjų akių“ buvau dabojamas? Tai dabar mes prisiskaitę ir prisižiūrėję apie sukčiausius slaptųjų tarnybų darbo metodus. O tuomet, gūdžiais 1987-aisiais, nieko nežinojau. Tik nujaučiau, kad taip galėtų nutikti…
Grįžus į viešbutį laukė dar viena staigmena. Koridoriuje netoli mano puikiojo liukso durų vaikštinėjo vidutinio amžiaus moteriškė. Jau – nebe jauniklė, bet ir ne per sena. Gražuole jos taip pat nepavadinsi. Vis tik simpatiška, be vulgarumo. Nė kiek nepanaši į Kaliningrado prostitutes, kurios slankiodavo aplink viešbutį ir kurias milicija karts nuo karto vydavo šalin. Tačiau sijonas vis tik buvo per trumpas. Ir marškinėlių būta užtektinai permatomų, su ryškia iškirpte.
Krūptelėjau. Ji ne šiaip sau demonstruoja idealiai nulietas kojas. Kažkas ne taip. Įtarimai dar labiau sustiprėjo, kai rakinau kambario duris, o dama – prisiartino, beveik prisiglaudė.
– Aš pas jus, – maloniai nusišypsojo, – jau senokai jūsų laukiu.
– Svečių tikrai nekviečiau, – piktokai išpyškinau. Mano balsas buvo tvirtas, bet nuaidėjo ir išgąsčio gaidelių. Keikiau save, kad nepavyko atsakyti be susijaudinimo.
Mano grubokas atsakymas gražuolės neįžeidė.
– Jei ne jūs skambinote, vadinasi, nutiko nesusipratimas. Nieko tragiško. Tiesiog aš buvau įsitikinusi, kad būtent čia paskirtas dalykinis susitikimas, – jos balso būta ramaus, švelnaus, draugiško.
Pertraukiau ją, žodžius tardamas jau drąsiau, užtikrinčiau ir, žinoma, mandagiau:
– Atsiprašau, aš labai nuvargęs, man metas ilsėtis. Rytoj laukia sunki diena, o ir ši buvusi ne itin sėkminga.
– Tada aš privalanti atsiprašyti, mielas jaunuoli. Trokštu tik smulkios paslaugėlės – leiskite paskabinti iš jūsų kambario telefono, kad vėl nereikėtų leistis žemyn, – ji kalbėjo maloniai, švelniai, gundančiai.
Nuojauta kuždėjo, jog jei įsileisiu gyvatę užantin, ištiks didžiausia bėda. Visu savo kūnu įtariau: nelaimė – čia pat. Privalėjau bet kokia kaina sutrukdyt moteriškei įkelti koją vidun. Suspėjau užtrenkt duris, nors ji – veržėsi vidun.
Mano paskutinių žodžių būta tokių: „Nepykit, tai – neįmanoma, atleiskite…“.
Trinktelėjęs numerio durimis skubiai užsirakinau, raktą palikdamas spynoje, kad be mano žinios jų niekas negalėtų atkrapštyti iš išorės. Atidžiai apsižiūrėjau, ar kur nors po pagalve, šiukšlinėje ar spintoje neįkišta narkotikų, ginklų, amerikietiškų dolerių. Kruopščiai apšniukšinėjau visus kampus. Visi daiktai – tose pačiose vietose, kaip buvau palikęs. pašalinių – taip pat. Nieko įtartino.
Gal be reikalo įtariau moteriškę turėjus negražių kėslų? Gal ji tikrai supainiojo aukštus? Į mano kambarį ji nebesibeldė. Viešbutyje jos daugiau nė sykio nemačiau.
XXX
Trečiadienį nusprendžiau dar praleisti Kaliningrade, bet kai lietuviai neatėjo į kavinę, o prie kambario nežinia ko vaikštinėjo patraukli moteris, – sumečiau verčiau sprukti iš Kaliningrado, pasižmonėti kituose srities miestuose ir miesteliuose.
Tiksliai nebeprisimenu, kokioje gyvenvietėje tai nutiko. Daržovių sandėliu paverstą bažnyčią netinkamai apšvietė saulė. Geltonas jos diskas plieskė tiesiai į akis. Norėdamas architektūros paminklą vaizdingai nufotografuoti, kad matytusi ir ornamentai, ir užrašas „ovošči“, privalėjau prieiti kuo arčiau. Kitaip kadre būsią pilkų plėmų. Prislinkau iš karto pasiruošęs spausti mygtuką – lai fotografavimas trunka kuo trumpiau. Kad nespėtų susigaudyti, ką čia veikiu. Bet kol cvaktelėjau keletą sykių, pro grotuotą dulkiną langą, matyt, pamatė. Į gatvę išbėgo pardavėjų žiurstais ir kepuraitėmis pasidabinusios moteriškės ir šluota nešinas sargas. Puolė į ataką, draskė akis, kaip drįstu juos fotkinti. Šluotkočiu grūmodamas dėdė įrodinėjo, jog tai – strateginės reikšmės objektas. Net užkimo besiplūsdamas.
Nesivėliau į ginčus. Po truputį traukiausi atgal. Bet senis atkakliai sekė iš paskos. Jis jau reikalavo, kad atiduočiau fotoaparate esančią juostą. Numetęs ant grindinio šluotkotį plėšė iš rankų fotoaparatą. Jį švelniai, atsargiai stumtelėjau atgalios. Žlegtelėjo ant grindinio tarsi po stipraus smūgio. Nežinau: gal tikrai užsigavo, o gal tik apsimetė susižeidęs. Tačiau koliojosi, aimanavo, greitosios pagalbos šaukėsi taip, kad aidėjo visa aikštė. Tada prilėkė tos dvi balsingos kopūstų, bulvių ir runkelių pardavėjos. Triukšmas tapo dar skardesnis.
Kad senis išsidrėbė ant asfalto, – nusispjaut. Nuo tokių stumtelėjimų nemirštama, kaulai nelūžta. Bet jei paskųs milicijai, ar neteks sėsti į daboklę? Įsivaizduokite kaliningradietišką depešą, nusiųstą „Literatūros ir meno“ redakcijai: „jūsų darbuotojas sumušė senyvą žmogų, todėl uždarytas į areštinę penkiolikai parų“.
Milicijos „voronokas“ netrukus privažiavo, nežinia iš kur atsiradęs. Juk tai – centrinė miesto aikštė. Iš automobilio iššoko du jauni milicininkai. Jie pirmiausia išklausė rėksnių moterų, paskui – neva žiauriai nukentėjusio senuko. Ir tik tuomet pasisuko mano pusėn. Aš milicininkams parodžiau Lietuvos žurnalisto pažymėjimą, net neslėpiau, kad fotografuoju daržovių parduotuvę tik tam, kad ji nepagarbiai įrengta buvusioje lietuviškoje bažnyčioje. Regis, labai vykusiai paaiškinau, jog net minties neturėjau ką nors prilupti, tai aš – tikroji auka, nes mane griebė už atlapų, nes iš manęs mėgino atimti brangiai kaštuojantį redakcijos fotoaparatą.
Lietuviški pažymėjimai milicininkams paliko įspūdį.
Pritilusioms moteriškėms ir aprimusiam senukui jie paaiškino, tiesa, ne itin piktai, kad Kaliningrado srityje fotografuoti draudžiama karinius objektus. Daržovių sandėliams ši taisyklė negaliojanti. O štai puldinėti turistus iš broliškosios Lietuvos – labai nemandagu. Užuot stumdę fotografus jie verčiau apsišluotų – kur tik pažvelgsi, vien šiukšlės, kalnai šiukšlių.
Pabrukusios uodegas moteriškės pasislepė savo apšnerkštoje parduotuvėje; kiemsargis, būdamas klusnus tarybinis pilietis, gal net komunistas, nuskubėjo vykdyti nurodymų – šluoti gatvių. O aš užsimaniau šmurkštelėti į pirmą pasitaikiusią vyninę, kad vienu kitu pigaus vyno stiklu nuraminčiau įtampą. Vis tik paskutinę akimirką susivaldžiau: priešo teritorijoje privalu turėti šviežut šviežutėlę galvą. Priešo teritorijoje – nė gramo.
Lietuviai miršta tylėdami. Straipsnio kopija. Slaptai.lt nuotr.
Taip ir neįžengus į vyninę prie manęs priėjo tvarkingai apsirengęs vyras, prisistatė esąs lietuvis Pranas. Jis iškart supratęs, kad aš iš anapus Nemuno, kai tik pamatė fotografuojant bažnyčią. Pakvietė į svečius. Žmona jau bus išvirusi barščių. Pasišnekėtume kaip lietuvis su lietuviu.
Tikrai nuoširdžiai pasiguodėme. Nė menkiausios abejonės: lietuviškos klasės, lietuviškos mokyklos – reikalingos. Kadaise, prieš keletą dešimtmečių, jis būtų sutikęs savo sūnų vežti į lietuvišką klasę ir už 50 ar net 100 kilometrų. Kad tik sūnus neužmirštų lietuviškai. Bet nutiko kitaip – savo sūnėlį nuo mažumės privalėjo atiduoti į penkias darbo dienas per savaitę veikusį internatą. Ten Saulius ir gyvenęs, mokęsis. O dabar besuprantąs vos kelis lietuviškus žodžius.
Su Saulium susipažinau, kai jis grįžo pietų. Sėdėjome prie apvalaus stalo keturiese: Pranas, jo žmona Saulė, jų sūnus Saulius ir aš, žurnalistas. Visi – lietuviai. Grynakraujai lietuvaičiai. Bet Saulius jau visiškai nemokėjo lietuviškai. Su tėvais ir manimi jis buvo priverstas kalbėti svetima kalba. Mačiau, kaip Pranui ir Saulei sopa širdis, kai jų vienintelis sūnus prabildavo rusiškai, nevykusiai įbrukdamas vieną kitą lietuvišką žodelį, tariamą su ženkliu rusišku akcentu. Motina net susigraudino, o ir Pranas nusišluostė keletą nevalingai ištryškusių ašarų. Visi supratome, kokia tragedija ištiko šeimą. O juk – tragedija! Kažkuo panaši į tikrą žmogaus mirtį…
Atsisveikindamas su Prano šeimyna jau žinojau, kaip pavadinsiu savo naująjį straipsnį – „Lietuviai miršta tylėdami“.
XXX
Grįžęs į Kaliningradą radau viską, kaip buvau palikęs. Nenutiko nieko įtartino. Tiesa, beldžiantis senu autobusu atgal į Kaliningradą maždaug pusiaukelėje sustabdė milicininkai. Tikrino keleivių dokumentus. Aš vėl svarsčiau patį blogiausią variantą: prisikabins prie maniškių dokumentų. Bet, pasirodo, be reikalo trizniavau – ieškojo iš karinio dalinio pabėgusio kareivio. Štai kodėl kitoje kelio pusėje apart milicijos „žigulių“ stovėjo dar ir kariškas „voronokas“, o aplink jį slampinėjo automatais ginkluoti karininkai.
Patirti jaudulį teko ir pačią paskutinę dieną, kai iki traukinio išvykimo buvo belikusios kelios valandos. Paskutinį sykį išėjęs trumpam pasivaikščioti po Kaliningrado centrą pastebėjau prie gatvės kampo privažiuojant juodą „volgą“ tamsintais langais. Išlipo du vyrai, įžūliai atsirėmė į automobilio šonus ir ėmė lūkuriuoti. „Ar tik ne manęs atvažiavo pasiimti?“, – dingtelėjo paširdin. Sunerimęs atidžiai pažvelgiau jų pusėn, o jie, rupūžės, atsakė tuo pačiu – įsispoksojo į mane. Net pasirodė, kad nežymiai šypsosi: „ateik, ateik, bernužėli, papasakosi, kodėl drumsti vandenį“.
Sumečiau, jog beprasmiška sprukti. Vis tiek pagautų. Tad nebekeičiau krypties. Kaip ėjau, taip ir kulniavau, nespartindamas ir nelėtindamas tempo. Dar keletas metrų, ir būčiau atsirėmęs į išpuoselėtą „volgą“ bei supratęs, ko iš tiesų tyko solidžius kostiumus dėvį vyrai. Guodžiau save, kad tai – tik atsitiktinumas, kad jiems reikia visai ne manęs. Tiesiog persipynė mūsų keliai.
Tačiau kaip tik tą akimirką, kai buvau linkęs džiūgauti ir vėl išnešęs sveiką galvą, kažkas labai tvirtomis rankomis čiupo mane iš už nugaros. Pastvėrė už pečių ir keletą akimirkų laikė, nieko nedarydamas, nė žodžio netardamas. O aš, apstulbęs iš netikėtumo, bijojau atsigręžti. Baiminausi pažvelgti į akis tam, kuris mane areštuoja. Jokių abejonių: iš už nugaros prisėlinęs užpuolikas – tai tų dviejų iš „volgos“ išlipusiųjų sėbras. Jis dabar mane stumsiąs į automobilį. Atsidūriau plieniniuose spąstuose. Pačią paskutinę komandiruotės dieną, kai, regis, per visas kliūtis – persiropšta, peršokta. Labai apmaudu, labai skaudu. Nors verk. Vėl galvoje skambėjo rašytojo įžvalga: „nesusigundyk švęsti pergalių“. Aš, matyt, per anksti patikėjau gimęs po laiminga žvaigžde. Štai todėl likimas baudžia.
Bet stebėtinai stiprias rankas turėjęs vyriškis vis tik elgėsi keistai – manęs niekur nestūmė. Tarsi laukė, kol mėginsiu atspėti jo vardą. Nespėliojau. Atsisukau. Prieš mane – kariška uniforma. Antpečiai – pulkininko. O šypsena – lyg ir pažįstama. Taip, juk tai – majoras Michailovas, tas pats gerasis Michailovas iš karinio dalinio 55210, kuriame du metus vargau eiliniu kareiviu. Bet kodėl jis pulkininko antpečiais pasipuošęs? Paaukštino? Iš kur jis atsirado? Kaip mane pastebėjo?
Kol džiugiai pasisveikinau, kol paaiškėjo, jog vakare kartu sėsime į tą patį „Kaliningradas – Maskva“ traukinį, tik aš išlipsiąs Vilniuje, o jis baladosis toliau, iki pat Maskvos, iš galvos visai prapuolė paslaptingoji „volga“. Žvilgtelėjau jos pusėn – o automobilio ir dviejų kariškai sudėtų žaliūkų nė kvapo. Nejaugi pasivaideno? Mažumėlę aprimau – ne mane medžiojo. O gal juos suglumino draugiškai pasisveikinęs pulkininkas? Vis tik pulkininkas – tai aukšto rango karininkas. Ne koks nors „praporščikas“, su kuriuo galėtum nesiskaityti, net po velnių pasiųsti.
Jaučiu, skaitytojui tikriausiai iki gyvo kaulo nusibodo laukti kulminacijos – kada, po galais, man tikrai užlauš rankas, tikrai užverš antrankius.
Tokia atomazga pasigirti negaliu. Niekas manęs neareštavo. Nei Kaliningrade, nei sugrįžus į Vilnių. Nenoriu nuotykių ištroškusių skaitytojų nuvilti, tačiau mano pirmoji komandiruotė į Kaliningrado sritį, kurioje 1987-aisiais knibždėte knibždėjo sovietinių saugumiečių, proimperiškai nusiteikusių inteligentų, šiaip smulkaus rango „stukačių“, – baigėsi kuo palankiausiai. Parvykau namolio sveikas ir gyvas. Parašiau aštrų straipsnį „Lietuviai miršta tylėdami“, kurį „Literatūra ir menas“ noriai paskelbė. Net pirmąją premiją vienbalsiai paskyrė už geriausią to mėnesio publikaciją.
Be jokios abejonės, dar tą pačią dieną, įteikus rašinį, buvau priimtas į publicistikos skyrių etatiniu darbuotoju.
Po to dar nusiunčiau straipsnį į „Kaliningradskaja pravda“, prisimenate, kur buvau atšiauriai sutiktas? Tik neaikčiokite – paskelbė. Pačius aštriausius sakinius išmetė ir šalia prilipino kategoriškai priešingai įrodinėjančių skaitytojų laiškų. Kad atrodyčiau lyg balta varna. Bet vis tik – publikavo. Priverčiau. Neturėjo kaip išsisukti, neturėjo kur dingti.
Maniškį tekstą apie griaunamus Mažosios Lietuvos architektūros paminklus ir Kaliningrade rusinamus lietuvius publikavo net tuomet labai įtakinga „Literaturnaja gazeta“. Šis po visą Sovietų Sąjungą platinamas savaitraštis ne tik kad neišbraukė nė eilutės, bet šalia maniškio paskelbė ir keliolika rusifikacija pasipiktinusių baškirų, ukrainiečių, latvių, estų, uzbekų visuomeninikų, istorikų, rašytojų laiškų.
Pastebėjau, kad visi Vilniaus universiteto dėstytojai ėmė į mane kur kas palankiau žvelgti nei į kitus žurnalistikos esmę perprasti sumaniusius studentus, nes „Literatūra ir menas“ anuomet buvo viršūnių viršūnė. O ir diskotekos, tėvas buvo teisus, neužsidarė, neprapuolė. Pasilinksminimai grįžus tapo net prasmingesni, sodresni. Kaliningradietiška odisėja jiems suteikė saldumo, džiugumo. Jei ne Kaliningrade patirtos baimės ir įtampos, jaunatviški ūžavimai Vilniaus kavinėse ir baruose būtų likę įprastais, rutininiais, niekuo neišsiskiriančiais.
Jei skaitytojai nusivylė štai tokia „drungna“ pabaiga, vis tik atversiu širdį, jog viena, galbūt pati svarbiausia, kaliningradietiška paslaptis liko neišlukštenta. Net dabar, prabėgus keliems dešimtmečiams, nenutuokiu, kam turėčiau iki žemės nusilenkti už pergale pasibaigusį važinėjimą po priešiškai nusiteikusį Kaliningradą. Gal pagelbėjo jau į visas duris ir langus nedrąsiai besibeldžianti Michailo Gorbačiovo „perestroika“, gal Kaliningrado saugumiečiai tiesiog tingėjo teptis rankas dėl tepradedančio žurnalisto, gal perdavė bylą į Vilnių, o Lietuvoje jų kolegos jau nebedrįso siautėti, nes čia populiarėjo Sąjūdis? Gal rankas kojas turėčiau išbučuoti karininkui iš Maskvos, kurį atsitiktinai sutikau Kaliningrade? Gal be reikalo įtarinėju net tas piktąsias Kaliningado moteris – niekas niekam neskambino, niekas nieko neskundė?
Atsargiai – priešiškos valstybės šnipas. Slaptai.lt nuotr.
Puikiai suprantu, kad šito niekad nebesužinosiu. Niekas man niekad neparodys Kaliningrado KGB archyvų, taigi neišvysiu, ar bent sykį paminėta mano pavardė. Visa tai liks didžiąja mano gyvenimo paslaptimi.
O gal ir gerai, kad – būtent taip. Ką nūnai daryčiau sužinojęs, jog Kaliningrade manęs niekas neprižiūrėjo, jog Kaliningrado slaptosioms tarnyboms aš buvau per daug menkas objektas? Ką rašyčiau savo prisiminimuose, jei staiga sužinočiau, jog toji moteriškė idealiai gražiomis kojomis, kurios išsigandau, paprasčiausiai supainiojo kambarius?
Todėl ir sakau: gal ir neverta keiksnoti likimo, kad esam pasmerkti įvairiausioms abejonėmis bei nežinojimams.
Nesu heraldikos žinovas, nesu istorikas. Mano giminės šaknys – ne Klaipėdoje. Tad lyg ir neturėčiau pergyventi, koks bus pasirinktas Mažosios Lietuvos herbas.
Ir vis dėlto negaliu tylėti. Jaučiu turįs pilietinę pareigą veltis į ginčus, koks herbas labiausiai tiktų Mažosios Lietuvos regionui. Mat studijuodamas žurnalistiką Vilniaus Universiteto istorijos fakultete intensyviai domėjausi Prūsijos, Mažosios Lietuvos istorija. Esu išvažinėjęs visą dabartinę Kaliningrado sritį: Karaliaučius, Tilžė, Stalupėnai, Gumbinė, Ragainė, Tolminkiemis… Esu parašęs dešimtis straipsnių apie šio krašto praeitį tiek „Literatūroje ir mene“, tiek „Kaliningradskaja pravda“, tiek „Literaturnaja gazeta“ leidiniuose. Mano diplominis darbas, sėkmingai apgintas Vilniaus Universitete, vadinosi „Mažoji Lietuva šiandienos akimis“. Taip pat buvau oficialus Mažosios Lietuvos tarybos narys (tą patvirtins tuometinis Mažosios Lietuvos tarybos vadovas Vytautas Šilas). Štai kodėl neabejingas Mažąjai Lietuvai, štai kodėl turiu moralinę teisę tarti savo nuomonę.
O ji – tokia: esu nemaloniai nustebęs, kad į Mažosios Lietuvos herbą taip atkakliai brukamas … briedis arba briedį simbolizuojantys ragai.
Prieš keletą dienų „Vakarų Eksprese“ (ve.lt; „Briedis – geriausias simbolis Mažosios Lietuvos herbui?“) paskelbtas interviu su Lietuvos heraldikos komisijos nariu, seniausiai Lietuvos heraldikos srityje dirbančiu dailininku Arvydu Každailiu. Pabrėždamas, jog, nors ir yra Lietuvos heraldikos komisijos narys, bet tuo pačiu – ir pilietis, A. Každailis teigia pritariantis Klaipėdos visuomenininkams ir Klaipėdos universiteto istorikų prof. dr. Vyganto Vareikio ir doc. dr. Silvos Pocytės (konsultantai doc. dr. Vacys Vaivada, dr. Žydrūnas Vičinskas, dailininkas Kęstutis Mickevičius) parengtos studijos „Dėl Mažosios Lietuvos regiono simbolio“ teiginiams, esą Mažosios Lietuvos heraldikos simboliu turėtų tapti … briedis.
Mažoji Lietuva
Vienas iš pagrindinių argumentų, kodėl pirmenybė atiduodama briedžiui, nurodoma, jog „briedžio atvaizdas yra natūralus toteminis Mažosios Lietuvos gyvūnas“, jog „briedžių populiacija šis regionas garsėjo nuo neatmenamų laikų ir yra reliktiniai šio regiono gyvūnai, sutinkami iki šiol“, jog „prūsai ir jų kriviai briedį laikė šventu žvėrimi“.
Beje, briedis į Mažosios Lietuvos herbą brukamas jau seniai. Dar 2017 metais leidinyje „Klaipėda“ buvo paskelbtas interviu su Klaipėdos universiteto istorijos mokslų daktaru Arūnu Baubliu ir dalininke Jūrate Bizauskiene. Publikacijoje rašyta: „Iš prdžių buvo siūloma rinktis iš dviejų objektų – briedžio ir kurėno. Liepą buvo apsispręsta, kad tinkamesnis atrodo herbas su briedžiu. Remtasi ir dokumentais, kurie nurodė, kad 1939 metais briedžių populiacijos paplitimas Rytų Prūsijos teritorijoje buvo itin didelis, o ir dabar pajūrio savivaldybėse briedis yra dažnas reginys“.
Visa tai – tiesa. Briedis – gražus, stiprus gyvūnas, be kita ko, – ginkluotas ragais. Bet vis tik: kam jūs skiriate šį herbą – gamtininkų žurnalui, zoologijos vadovėliui? Jei šis herbas būtų ruošiamas kadaise ėjusiam žurnalui „Mūsų gamta“, tvirtinčiau, jog briedis puikiausiai reprezentuoja Mažosios Lietuvos gamtą. Bet Mažosios Lietuvos herbas – tai pirmiausia istorija. Kodėl Mažosios Lietuvos herbo projektuose pirmenybė atiduodama „šventam gyvūnui“, o ne praeičiai, ne istorijai?
Briedis gal ir gali būti Mažosios Lietuvos herbe, bet tik – ne centrinėje vietoje. Svarbiausiuoju akcentu turėtų būti istorija. Pavyzdžiui, garsusis Klaipėdos sukilimas, leidęs mums susigrąžinti uostamiestį. Kodėl vengiama pagerbti Klaipėdą išvadavusius sukilėlius? Galima numanyti: tai bus nemalonu Vokietijai. O gal ir prancūzams bus skaudu, nes, išlpėšdami iš okupantų rankų Klaipėdą, mūsų sukilėliai nušovė keletą prancūzų karių. Štai kodėl Mažosios Lietuvos herbe, mano supratimu, nėra nė užuominos į Klaipėdos sukilimą.
Briedis
Beje, vienoje publikacijoje briedžio šalininkai prasitarė: „Pasak A.Baublio, siekta, kad herbas taptų santarvės ženklu tarp regione dabar gyvenančių ir anksčiau gyvenusių žmonių“ (ve.lt; „Mažosios Lietuvos herbe puikuosis briedis“).
Sutinku, dirbtinai kurstyti priešiškumo nedera. Bet taip pat negalima istorijos nei klastoti, nei nutylėti, nei iškraipyti. Jei 1923-aisiais sėkmingai surengėme sukilimą, kuris mums grąžino Klaipėdą, t.y. tapo vienu iš svarbiausių įvykių naujausioje Klaipėdos istorijoje, kodėl jį turime nutylėti? Protingi vokiečiai, protingi prancūzai mus supras. Mes juk nieko neišsigalvojame.
Minimos 97-osios Klaipėdos krašto sukilimo metinės. Egidijaus Jankausko nuotr.
Mums tai – gyvybiškai svarbu.
Be kita ko, jei istorikas A.Baublys nuoširdžiai trokšta, kad „herbas taptų santarvės ženklu“, tai drįstu manyti, jog briedžio atvaizdas – ne itin tinka santarvės puoselėjimui. Briedžio ženklą labai mėgo ir tos vokiškos jėgos, kurios jėga ir ugnimi veržėsi į mūsų teritorijas. Atsiverskite Klaipėdos Universiteto parengtą studiją „Dėl etnografinio Mažosios Lietuvos regiono heraldinio simbolio“ (Klaipėdos universiteto istorikas prof. dr. Vygantas Vareikis ir Klaipėdos universiteto istorikė doc. Dr. Silva Pocytė; Klaipėda, 2019). Toje studijoje užsimenama: „Nacionalsocialistinė vokiečių propaganda taip pat naudojo briedžio simbolį tekstams ir Vokietijoje rengiamoms parodoms apie „atplėštos“ Klaipėdos krašto problemą iliustruoti. Tai galima pamatyti iliustracijoje apie 1934 m. Berlyne surengtos parodos vizualizaciją, kurios pagrindinis leitmotyvas – susirūpinimas vokišku išlikimu prie Nemuno“.
Klaipėdos kraštą išvadavę sukilėliai
Tad nors minėtoje studijoje labai daug dėmesio skiriama briedžiui kaip lietuviškumo simboliui, labiausiai ramybės neduoda vokiški šio simbolio aspektai. Kas dabar supaisys, kas stipresnis – lietuviškas ar vokiškas dėmuo? Gal bandydami įteisinti briedžio simbolį mes tiesiog nejučiom pataikaujame Vokietijai, šiandieninei mūsų sąjungininkei? Gal manome, kad į Klaipėdą plūstantys turtingi vokiečų turistai noriau pirks marškinėlius su briedžio, „vokiško išlikimo prie Nemuno“, simboliu, o suvenyrai su Klaipėdos sukilimo ženklu bus mažiau paklausūs pasiturintiems svečiams iš Berlyno ir Miunheno? Ar nėra taip, kad pasirinkdami briedžio simbolį, mes pagerbiame germanizaciją, kadaise siautėjusią mūsų žemėse? Kodėl, užuot kūrę aiškiai su Lietuva susijusią heraldiką, paliekame vietos vokiškoms interpretacijoms?
Klaipėdos krašto išvaduotojai
Jei tikrieji motyvai – šie, tuomet – liūdna, skaudu, apmaudu.
Galų gale Mažoji Lietuva – tai ne tik Klaipėda. Į Mažąją Lietuvą derėtų žvelgti plačiau, nei vien į Klaipėdą, Neringą, Pagėgius, Šilutę, Tauragę ir Jurbarką. Mažoji Lietuva – tai Lietuvos etnografinis regionas, kuris apibūdinamas kaip istorinė teritorija tarp Priegliaus ir Nemuno žemupių. Drįstu manyti, jog Mažoji Lietuva – tai ir visa dabartinė Kaliningrado sritis, jei žvelgiame lietuviškomis akimis.
Būtent dėl šios priežasties Mažoji Lietuva man pirmiausia asocijuojasi su Didžiuoju prūsų sukilimu, jo vadu Herkumi Mantu, pirmąja lietuviška knyga – Martyno Mažvydo „Katekizmu“, Kristijono Donelaičio poema „Metai“, lietuviškomis spaustuvėmis, filosofu Vilhelmu Storosta – Vydūnu, parašiusiu knygą apie lietuvių – vokiečių tarpusavio santykius per pastaruosius kelis šimtus metų, knygnešiais, į didžiąją Lietuvą slapta gabenusiais lietuvišką spaudą, Klaipdėdą vaduojančiais sukilėliais…
Kai tariamas Mažosios Lietuvos vardas, mano akyse iškyla būtent šie vaizdai. Briedžio aš nematau. Ir, atvirai sakant, nesuprantu, kodėl tokiam istorija ir kultūra turtingam kraštui pagrindiniu simboliu parenkamas būtent gyvūnas?
Prof. dr. Ruth Leiserowitz. Neringos savivaldybės nuotr.
Šeštadienį Juodkrantėje surengtos Martyno Liudviko Rėzos vardo kultūros ir meno premijos įteikimo iškilmės. Premija įteikta minint M. L. Rėzos 244-asias gimimo metines.
Neringos savivaldybės tarybos sprendimu vienuoliktoji premija skirta prof. Ruth`ai Leiserowitz už Kuršių nerijai ir Mažosios Lietuvos kultūros tradicijai reikšmingą veiklą.
Premijos teikimo iškilmės Juodkrantėje vidudienį prasidėjo šventiniu minėjimu prie M. L. Rėzos paminklo.
Iškilmingas M. L. Rėzos vardo kultūros ir meno premijos įteikimas vyko Juodkrantės evangelikų liuteronų bažnyčioje.
M. L. Rėza (1776-1840) – prūsų lietuvių visuomenės veikėjas, lituanistas, teologas, tautosakininkas, Karaliaučiaus universiteto profesorius – yra gimęs Kuršių nerijoje, Karvaičių kaime.
M. L. Rėzos premija teikiama kartą per metus, Juodkrantėje minint M. L. Rėzos gimtadienį.
Ji skiriama už Kuršių nerijai reikšmingą, aktyvią ir kūrybingą veiklą, puoselėjančią etninę kultūrą ir kultūros paveldą, bei šiam kraštui reikšmingus pasiekimus literatūros, liaudies meno, klasikinių bei šiuolaikinių menų sklaidos, mokslinės tiriamosios bei edukacinės veiklos srityse, už iniciatyvas, populiarinančias Kuršių neriją ir prisidedančias prie šio krašto turizmo plėtros.
Senųjų žalvarinių papuošalų, ženklų gamyba ir tradicijos siekia kelis tūkstančius metų. Senosios Indijos, Egipto, Graikijos, Romėnų dailėje – visur sutinkami tie patys simboliai, kurių istorijos siekia tūkstančius metų. Iki šių dienų išlikę archajiškieji meno elementai – pirminę prasmę turėję ženklai (senieji simboliai, perduodami iš kartos į kartą) ir antrinės stilizuotos formos, kurios kūrėsi įvairiais amžiais to meto supratimo, skonio, mados padiktuoti, bet šiandien jau sunku pasakyti, kas svarbiau – prasmė ar forma, nes šie du elementai tarsi „suaugo“, „įleido šaknis“ šimtametėje mūsų protėvių kultūros istorijoje.
Daugiausia stiprybės mums suteikia gamta: joje mes ieškome ramybės, sprendimų, sveikatos. Mūsų protėviai žinojo daugybę gamtos galių, kurias šiuolaikinė visuomenė tiesiog pamiršo. Mes atkuriame senąsias žinias bei tradicijas ir perteikiame jas jums. Lai atneša jos sveikatą ir vidinę ramybę į jūsų kūnus ir sielas. Džiaugiamės galėdami prisiliesti prie mūsų protėvių jėgos bei vertybių ir perduoti tai žmonėms, kurie žino, ką reiškia gamtos galia.
Ženklai pereina materialios tikrovės slenkstį. Valios pastangos daro įtaką dabarties vyksmui bei lemčiai. Senieji žmonės tai suvokė – nuo pat pirmųjų civilizacijų, kai pritrūkdavo energijos ar atsitikdavo nelaimės, jėgų ir išmonės žmogus gaudavo iš natūralaus pasaulio simbolių. Per ištisus Lietuvos priešistorinius laikus: akutė, ratukas, kartais svastika, saulutė, žvaigždutė, greta taškučių ar brūkšnelių eilutė, dominuoja puošiant žalvarinius, sidabrinius papuošalus, todėl mes labai pagarbiai žiūrime į dirbinių su senaisiais ženklais, simboliais, gamybą, naudojame tik tikrą metalą, darbus atliekame tiksliai laikydamiesi baltiškojo amato kultūros ir technikos savitumo – derindami modernumą ir senąsias tradicijas.
Gintaras Visockas, šio straipsnio autorius. Slaptai.lt nuotr.
Birželio 3-iosios popietė. Vilnius. Mokslų Akademijos salė. Iškilmingas minėjimas „Sąjūdžio kova tęsiasi“ baigiamas. Paskutinysis žodį taria filosofas Vytautas Radžvilas. Salė – sausakimša. Salėje – daug žymių žmonių. Visų oratorių kalbos įsidėmėtinos – kalbėta apie mirtiną pavojų keliančius nutautėjimo, asimiliacijos, degradacijos pavojus.
Nė nepajusime, kaip ištirpsime
Filosofo V. Radžvilo žodžiai įsiminė tuo, kad jis pranašavo mums prūsų likimą. O ar ne taip? Emigracijos upė patvinusi tarsi per didžiausią pavasario atodrėkį, į savąją istoriją mus verčia žiūrėti taip, kaip patogiau kitataučiams, Lietuvoje, tarsi būtume okupuoti, skriaudžiama lietuvių kalba, lietuvių studentams demonstratyviai brukama teisė ignoruoti lietuvių kalbą, literatūrą, lietuviai vis mažiau augina vaikų, mūsų valstybė skęsta korupciniuose skandaluose, kuriuose nebeįmanoma susigaudyti net specialiai ir kantriai juos studijuojant… Apibendrinimas negali būti optimistinis: mes verčiami tapti globaliais pasaulio žaidėjais, nors globalizacija vos tris milijonus teturinčiai, į nutautėjimą polinkį turinčiai tautai – mirtinai pavojinga. Nė nepajusime, kaip ištirpsime.
Taigi birželio 3-osios popietę jaučiausi esąs tarp bendraminčių: sutinku, kad padėtis – kebli, paini, sutinku, kad ją reikėtų keisti. Bet prisipažįstu, jog su lyg kiekvienu išklausytu pranešimu augo ir nusivylimas tiek organizatoriais, tiek oratoriais. Kokia nauda iš mūsų verkšlenimų? Nejaugi neprisimename, kad labai panašiai kalbėjome ir prieš penkerius metus? Pastebėjimai, kas taisytina mūsų valstybėje, – pradeda erzinti. Tikėjausi, kad filosofas Vytautas Radžvilas bent šį sykį pasakys, ką privalu daryti, kad Europos Sąjungos platybėse neišnyktume taip greitai kaip vaivorykštė po lietaus nušvitus saulei. Bet filosofas ir vėl tevardino, kas yra ne taip, o kaip konkrečiai remontuoti valstybę – neužsiminė nė žodeliu. Patį svarbiausią, patį aktualiausią klausimą „Ką daryti“ jis viešai nurašė „techniniams klausimams“. Suprask – smulkmena.
„Techninis klausimas“
Bet juk tai – ne smulkmena. Dažni ir garsūs bei iškilmingi užkeikimai „Seimas – privalo“, „Vyriausybės pareiga“, „Prezidentūra neturi teisės ignoruoti“ – neverti nė cento, jei mes nežinome, kaip valdžią priverst ginti būtent Lietuvos valstybės, lietuvių tautos interesus. Ką darome, jei Seimas, Vyriausybė ir Prezidentūra elgiasi priešingai, nei mes reikalaujame? Rengsime protesto mitingus, organizuosime referendumus, patys dalyvausime rinkimuose? Ar ir vėl pasitenkinsime šnekomis siaurame bendraminčių būrelyje?
Drįstu manyti, kad nei filosofas V. Radžvilas, nei kiti Tautos Forumo atstovai nežino, ką daryti. Todėl ir vengia „techninių klausimų“, todėl ir kartoja tas pačias mintis, jau ne sykį išguldytas tiek Mokslų Akademijos, tiek Tarptautinių santykių ir politikos mokslų, tiek Vilniaus Karininkų ramovės salėse. Kiek dar kartų susirinksime diskutuoti, ko lietuviškoji valdžia nedaro, ir kada galų gale prabilsime, ko mes patys nenuveikiame, nors turėtume nuveikti?
Vytautas Sinica ir Vytautas Radžvilas. Slaptai.lt nuotr.
Minėjimo organizatoriai išsiųstuose pakvietimuose tvirtino, kad „visapusiškos ir didžiulės Lietuvos vidaus krizės ir augančių geopolitinių grėsmių sąlygomis minėjimas negali tapti grynai memorialiniu renginiu“. Bet juk jis būtent tokiu tapo.
Vilniečiai pavydi kauniečiams
Pateiksiu tik vieną, ne patį svarbiausią, ir vis dėlto į akis labiausiai krentantį pavyzdį. Kiek rengėme protestų, mitingų, kiek rašėme deklaracijų, kiek surinkome parašų, į pagalbą pakvietėme net parlamentarus, o Laisvės kario paminklo Lukiškių aikštėje Vilniuje nepastatėme. Jį be didelio triukšmo sėkmingai stato Kauno meras Visvaldas Matijošaitis, kurį žurnalo „Valstybė” redaktorius ne sykį kritikavo dėl verslo su Rusija reikalų. Todėl ir klausiu: ar mums, vilniečiams, nėra gėda?
Įsidėmėjau, kad organizatorių pakvietimuose buvo brėžiama nuostata: „numatyta įsteigti besikuriančių forumų atstovų arba įgaliotinių sueigą, turinčią paspartinti forumų tinklo atsiradimą visoje šalyje ir paruošti sąlygas steigiamajai nacionaliniam Tautos Forumo suvažiavimui“.
Bet juk suvažiavimui reikalingi veiklūs, protingi, pareigingi žmonės. Kur jie, jei labai daug mūsiškių išvažiavę dirbti svetur, jei jau užaugusi naujoji – pinigų – karta, kuriai į Sąjūdžio idealus – nusispjauti, kuriai neįdomios nei filosofo Vytauto Radžvilo, nei politikos žinovo Vytauto Sinicos įžvalgos, jei net ir tie, kurie tądien sugužėjo į Mokslų Akademijos salę – per daug skirtingi, kad susivienytų?
Atidžiai perskaičiau Tautos Forumo sostinės, Kauno, Klaipėdos padalinių deklaracijas. Graudu, liūdna. Valdžiai pareikšti priekaištai – teisingi. Tik nėra paaiškinimo, kaip jie, forumiečiai, žada tobulintinti susiklosčiusią politinę, visuomeninę, kultūrinę Lietuvos santvarką neturėdami nei valdžios, nei tribūnos, nei resursų?
Kada atsikvošės lietuviška dvasia? Slaptai.lt nuotr.
Beje, tose trijose deklaracijose pastebėjau keistoką tendenciją. Visi priekaištai adresuojami tik Europos Sąjungai. Ji – didžiausia blogybių ir pavojų nešėja. Apie Rusijos tebekeliamus pavojus – beveik neužsiminta. Deklaracijose rašyta, jog pasikliovimas vien Vakarais – neišmintinga politika. Bet kur tvirtinimas, jog ne tik kultūrai, bet ir karinėms reikmėms Lietuva privalo skirti užtektinai daug lėšų – ne mažiau kaip 2 proc. nuo BVP? Ar Lietuvos kariuomenės reikalai forumiečiams neįdomūs?
Žodžiu, birželio 3-osios popietė, praleista tvankioje, sausakimšoje Mokslų Akademijos salėje, sukėlė dvejopus jausmus.
Tekstas buvo paskelbtas JAV lietuvių laikraštyje „Draugas”
Prof. Romualdas Grigas, šio komentaro autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Epiloginės mintys
Tikėtina, labai tikėtina, kad kai kas iš tų, kurių rankose atsidurs šis tekstas (ir jis bus pavartytas), pagalvos: „Visa tai, apie ką rašo šis autorius, seniai supakuota į muziejams priklausančias lentynas… Ten vieta ir knygos tekstui…“ Tokiam oponentui (ir ne tik jam) atsakysiu.
Rašant šią istorinio ir etnosociologinio pobūdžio apybraižą mano sąmonė (ir pasąmonė) nė per aršiną neatitrūkdavo nuo Dabarties. Tai ji, o taip pat Ateitis teikė moralinę paskatą – pareigos savo tautai atlikimą. Ar oponentas patikės manim, ar ne, bet aš pats nematau prasmės atstatyti, kurti praeities vaizdus, jos kontūrus vardan tos pačios praeities. Rašant šį (kaip ir kitų knygų) tekstą mane lydėjo ir tebelydi mintis, kad mūsų tarpe esama nemažai tų, kurie išgyvena esaties dramą. Tą dramą, kurią gimdo supratimas, jog ne tik dabarčiai, bet ypač ateičiai trūksta šaknų! Gilių, bet nepapuvusių ir plačiau išsišakojusių, durpžemį įveikusių ir tvirtesnę uolieną siekiančių šaknų…
Mes, lietuviai, galime pasigirti neišsenkančia gamtos dovana – gėlo vandens atsargomis. Betgi panašias atsargas turime ir istorijoje! Gal tiesiog dėl apmaudžios jų užmaršties (ir slopinimo) šiandien mes garsėjame ne tik savižudybėmis, alkoholizmu, bet ir tuo grėsmingu (atsikartojančiu) skauduliu – masine emigracija. Nepamirškime: piliakalniai, ypač apeiginės paskirties, tankiu tinklu nusėdę Lietuvoje, formuoja ne tik jos fizinį, t. y. gamtos kraštovaizdį. Jie formuoja ir nedovanotinai primirštą, atgaivos laukiantį dvasinės kultūros kraštovaizdį.
Didžiuojamės, kad esame lietuviai, lietuviais norime ir likt. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
piliakalnių klestėjimo laikais šie statiniai, jų funkcija ženkliai sustiprino aisčių-baltų kultūros išskirtinumą ir padėjo formuotis lietuvių tautai. Kaip jau esu minėjęs, jų tankaus tinklo atsiradimą gimdė santykis su „Kitu“, aisčiams-baltams svetimesniu, priešiškesniu pasauliu. Tas santykis su „Kitu“ vaidino ypatingą vaidmenį tautos savasties, gentinės-tautinės savimonės formavimęsi. Konkrečiau kalbant, mūsų protėvių savimonės (identiteto) įsitvirtinimui ypatingą istorinį vaidmenį atliko slavai ir germanai.
Šiandien tas santykis su „Kitu“ tapo labai supainiotu, be ryškesnių kontūrų. Kitais žodžiais išsireiškus, yra tapęs „minkštu“. Šiandien lietuvio tapatybę, vėlgi metaforiškai (ir be niurzgulio) išsireiškus, veikia globalizacija ir „amerikonizacija“, „briuselizacija“ ir jų visų įsiūlomos ne tik naujausios technologijos, jų gausmas… Daugeliui Tėvynė tampa dekoru, puošmena, o ne širdies ir sielos inkaru…
Betgi atsiranda ir naujų palankesnių vėjų. Štai, iš oficialios informacijos sužinojome, kad 2017 metais prestižinės sociologinių tyrimų firmos Europos šalyse atlikti tyrimai parodė, kad tarp eilinių piliečių tik 3% sudaro tų, kurie pirmiausia save identifikuoja kaip europietį. Jiems kur kas svarbesnė sava tautinė (ar nacionalinė) tapatybė. Bet va, Europos tautų politinis elitas pademonstravo visai kitą, patiems tyrimo organizatoriams nelauktą poziciją. Tarp jų net 64% save pirmiausia tapatina su europiečio tapatybe[1].
Minėtas tyrimas sustiprino įspūdį, jog eiliniai Europos Sąjungos valstybių piliečiai ima aiškiau suvokti kartu su globalizacija slenkantį juodą šešėlį – neišvengiamas negeroves. Tarp kurių bene aiškiausiai regimas žmonių dvasinės kultūros (o tarp politikų bei verslininkų ypač moralumo) nunykimas. Ir kad kaip priešnuodį tam „šešėliui“ jie įžvelgia savo tautinės, kultūrinės savasties išsaugojime ir jos plėtotėje (nacionalinės savisaugos nepainiokime su nacionalizmu!). Gal būtent dėl šių priežasčių ženkli dalis europiečių pernelyg jau atsainiai stebi Rusijoje jos prezidento V. Putino pastangos gaivinti rusiškąjį nacionalizmą?
Lietuviais norime ir būti. Slaptai.lt nuotr.
Bet vėl grįžkime prie savų namų slenksčio…
Kažkas gyva, kažkas dar krebžda po storu istorinės užmaršties ir iškentėtų kančių sluoksniu. Krebžda su tikėjimu ateitimi… Tarsi pati širdis siūlytų šį „pabaigos žodį“ užbaigti kito asmens ranka rašytu tekstu. Tai emigranto, žymaus mąstytojo Vytauto Alanto sukurtas (o gal atskirais fragmentėliais iš žmonių gyvosios atminties „sudurstytas“) literatūrinis vaizdelis, pavadintas „Ką atsakė jotvingių rikis“.
„Taigi, taip ir buvo: kartą prūsas perkrikštas atėjo pas vieną jotvingių rikį, kuris gyveno Prūsijos pasienyje, ir ėmė jį įkalbėti krikštytis. Rikis kantriai išklausė ir tarė:
Matai, ten pamiškėje auga šimtametis ąžuolas: išrauk jį, suėmęs į glėbį.
Perkrikštas pažiūrėjo į ąžuolą, paskum pažiūrėjo į rikį ir nieko neatsakė. Tuomet rikis vėl tarė:
Išdžiovink aną upę, kuri ten teka mano palaukėje.
Perkrikštas vėl pažiūrėjo į upę, paskum vėl labai stebėdamasis atsigręžė į rikį ir nieko neatsakė. Tuomet rikis jį klausė:
Pažiūrėk į saulę ir ją užgesink.
Perkrikštas kone su baime žiūrėjo į rikį, manydamas kalbąs su bepročiu, bet rikis jam paaiškino:
Kaip tu gali reikalauti, kad aš pakeisčiau tikėjimą, kuris yra įleidęs šaknis į mano dvasią kaip anas ąžuolas, kuris atiteka kaip ana upė iš neapmatomų tolybių ir kurs yra karštesnis už Motiną Saulę ir niekad neužgęsta?
Po to pokalbio perkrikštas daugiau pas rikį neatėjo.“[2]
Tokia štai mintimi baigė pasakoti Vyt. Alantas mitologizuotą vaizdelį. Giliai, prasmingai susimąstyti verčiantį vaizdelį…
Prūsijos žemėlapis
Nuo savęs pastebėsiu… Jotvingių, kaip išsiskiriančios, labiau organizuotos genties „išsivaikščiojimas“ keistai sutampa su apeiginių piliakalnių nunykimu… Gal juoda, slogia marška ilgą laiką buvę užkloti piliakalniai (ypač apeiginiai) gali mums duoti atsaką ir į kitus klausimus? Kodėl senoji, t. y. piliakalnių epochos kultūra atsidūrė istorijos ir net savų istorikų paraštėse? Gal taip nutiko įsiteikiant tiems, kurie žinomi kaip lietuvių tautos krikštytojai, tuo pačiu mūsų šalyje įgavę ir didesnes teises?..
Mes tiesiog priversti atidžiau įsijausti į istoriją ir pripažinti tą faktą, jog nužudyta, išnykusi ne tik jotvingių, bet ir prūsų tauta, tarsi savita estafete, perdavė lietuviams savo priesakus. Juos įsivaizduoju nusakomus štai tokiais žodžiais: „Stiprinkite savo valstybę, be kurios gyvendami mes ir žuvome! Patys rašykite savo istoriją, kurios mes nerašėme ir nepalikome vaikaičiams! Be istorijos jie ir liko vaikais, nelaimėliais, be protėvių atminties… Nesekite mūsų pėdomis! Niekados nepamirškite ir mūsų bendrų brolių prūsų dramatiško likimo! Argi nematote: juoda anglimi užbrauktas net jų krašto (kaip ir mūsų – jotvingių) pavadinimas… Bet ieškokite dialogo su stipriaisiais, kurio mes neieškojome, o gal – nesuradome!.. Bet nebūkite ir naivūs. Saugokite savąją tapatybę – praradę ją, prarasite ne tik savo vaikus, bet Lietuvos ir savo tautos vietą pasaulyje…“
Ačiū skaitytojui už dėmesį.
2017.10.18; 03:00
XXX
Turinys
Prologas.
Keletas įvadinių akademinių minčių…
Piliakalnių paskirties (reikšmės) aiškinimo paletė.
Iškiliųjų žygeivių pėdomis.
Piliakalniai ir migracinės karštligės tramdymas.
Neišvengto konflikto su krikščionybe kontūrai.
Etnosavastis ir jos kontūrai.
Istorijos vyksmo nulemtas pralaimėjimas.
Herodotas ir lietuviai…
Moterų kolektyvinė savižudybė ir jos genetika.
Šiapus ir anapus apeiginių piliakalnių.
Pilėniečių gyvensenos organizavimasis.
Vienos apeigos pėdomis…
Pilėniškoji demokratija ir jos likimas.
Apie nuskriejusį Mėnulį ir briaunuotą mūsų gyvenimą.
Dar kartą apie mūsiškąją esatį.
Epiloginės mintys.
Priedai:
Kreipimasis: „Dėl Lietuvos piliakalnių įrašymo į UNESCO saugomų objektų sąvadą bei piliakalnių metų paskelbimo (Lietuvos Mokslų akademija, 2014.06.20).
Lietuvos Respublikos Seimas: Nutarimas dėl 2017 metų paskelbimo piliakalnių metais (2015.06.23).
Apskritojo stalo diskusijos: „Neužversta piliakalnių byla – pažinimo vektorių paieškos tąsa“. – Rezoliucija (Lietuvos Mokslų akademija, 2015.09.30).
[1]Šią informaciją nugirdau iš LRT radijo laidų (vasarą gyvendamas kaime).
[2]Romuva. Vilnius: Baltų kultūros leidinys, 2004, Nr. 2, p. 13.
Prof. Romualdas Grigas, šio komentaro autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Pilėniškoji demokratija ir jos likimas
Negaliu susilaikyti nepateikęs skaitytojui savo bendraminčio, rašytojo ir mokslininko Algimanto Bučio „iškapstytos“ informacijos. Jis, atkakliai naršydamas po internetą, aptiko lenkų istoriko ir etnografo Zigmanto Gliogerio (Zygmunt Gloger, 1845–1910) sudaryto veikalo „Senosios Lenkijos iliustruota enciklopedija“ tekstą.
Citata, kurią iš suminėtos knygos drįstu perpasakoti, bus ganėtinai ilga, gal ir nuobodi. Bet, mano supratimu, ji labai informatyvi, iliustratyvi. Ji duoda mums platesnį, gilesnį epochinių pasikeitimų vaizdą. Pasitikėdami minėtos enciklopedijos sudarytoju, o taip pat ir mūsiškuoju iškiliu lietuvių kultūros istoriku dr. Algimantu Bučiu, skaitome:
„Iš visų Lenkijos karalių pats turtingiausias pagal brangenybes buvo Žygimantas Augustas Jogailaitis. Vyskupas Kamerynas pasakoja apie jį, esą labai mėgęs brangenybes. Parodė man rinkinius paslapčia, nes nenorėjo, kad lenkai sužinotų, kiek jų turi. Slaptame kambaryje ant stalo buvo padėta 16 užrakinamų skrynelių, visos pilnos brangenybių. 4 iš jų įvertintos 200 000 skudų, jam atiteko po motinos mirties, 4 nusipirko karalius už 550 000 skudų, tarp jų – skaidriai raudonas rubinas, kažkada priklausęs imperatoriui Karoliui V, už 80 000 skudų. Likusios skrynelės paveldėtos iš protėvių: jose begalė brangenybių, rubinų, smaragdų, deimantų, kurių kaina iki 300 000 auksinių skudų. Tas lobynas viršija savo verte Venecijos ir popiežių lobynus. Sidabro, be indaujos, lobyne iki 30 000 grivinų (150 centnerių), tarp jų – meistriško darbo sidabrinės vonios, fontanai, neregėto dydžio laikrodžiai su statulomis, vargonai, ąsotėliai, padėklai, taurelės, paauksuotos taurės, dovanotos karaliui karūnavimo proga“.[1]
Taigi… Į rankas gavome, sakyčiau, neįtikėtinos vertės faktą. Jį galima aiškinti pačiomis įvairiausiomis kryptimis ar aspektais. Mūsų pasirinktoji šios apybraižos kryptis – apeiginiai piliakalniai. Jos ir laikysimės.
Žygimantas Augustas, paskutinis Gediminaičių-jogailaičių dinastijos atstovas, mirė 1572 m. liepos 28 dieną. Jis nepaliko turėtam sostui įpėdinio. Nepaliko ir savo idėjų tęsėjo. Bet štai – liko neįtikėtini lobiai, lenkę bendrai sudėtus Venecijos (turtingiausios tuometės Europos respublikos) ir Vatikano turtus. Tikėtina, kad Barboros Radvilaitės vyro lobiai pagausėjo jam tapus naujo tipo valstybės – Žečpospolitos (Abiejų Tautų Respublikos) valdovu. Garsusis perlų vėrinys, kurį valdovas padovanojo savo išrinktajai, aukščiau įvardintų lobių fone atrodo tiesiog mažmožiu…[2] Tačiau pateiktasis asmeninių lobių sąvadas mums leidžia formuluoti keletą reikšmingų išvadų ar apibendrinimų.
Pirma. Apeiginių piliakalnių kultūra, kaip visuotinis seniesiems lietuviams būdingas reiškinys, jau buvo užgesusi, išpūkštyta. Antra, valdovų rankose turėti lobiai lemdavo jų mąstyseną ir realiąsias politines galias. O jos, t. y. galios, žvelgiant į anų laikų Lietuvą, buvo gana įspūdingos. Trečia. Lietuvių valstybės (tapusios imperija) valdantieji, vydamiesi krikščioniškosios Vakarų Europos standartus, pagal turtų kaupimą aiškiai buvo užbėgę į priekį… Toks skubėjimas pavirto ir „skubėjimu“ atsiriboti nuo piliakalnių epochai būdingo pilietinio demokratiškumo, paliekant jo rudimentus valdiniams (baudžiauninkams).
Vargu ar dera abejoti tuo, kad tankiau išaustas piliakalnių (ypač tų, kurie čia vadinami apeiginiais) tinklas ženkliai prisidėjo formuojantis anų laikų galingai lietuvių valstybei. Gal būtent su jų pagalba toji valstybė iš karto peraugo lietuviakalbę teritoriją ir tapo didžiule imperija. Tačiau politinė valia vis dėlto priklausė lietuviams. Kodėl? Atsakymą nesunku surasti. Viena iš pamatinių valstybinio konglomerato susiformavimo priežasčių buvo ta, jog lietuviai „surado“ (prisijungė) žemes, kurios nuo senesnių laikų kvėpavo protėvių kultūros dvasia. Slavų įsiveržimas nuo Karpatų pusės etnodvasinės kultūros prasme nebuvo triuškinantis. Tuo nesunku įsitikinti įsijautus ne tik į Kijevo Rusios elgseną, bet ir, ko gero, į dabartinius ukrainiečius (praėjusius LDK „mokyklą“…).
Valdovo karūna. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Suprantama, kad su apeiginių piliakalnių nunykimu spartėjo senųjų papročių bei tradicijų kaita. Juolab, kad savo turėtą vaidmenį prarado žyniai ir vaidilos. O nuo dvasinės kultūros pamatų traukėsi kilmingieji, tuo pačiu įgydami didesnes teises modernizuotis, suartėti su Romos bei bizantiškąja kultūromis. Žodžiu, ir iš vidaus, ir iš išorės kito besiformuojančios lietuvių politinės nacijos socialinė organizacija. Ji tapo atviresne, palankesne kitatautiškumui. Plačiau tapo atverti vartai susiformuoti, pagal etninės kultūros bei religines pažiūras, mišriai valstybei. Tokiai valstybei, kuri savo valdas ir galias ėmė plėsti jos pradininko – lietuvių tautos susitelkimo (integralumo) sąskaita. Valstybė – tai visų pirma politinės nepriklausomybės forma. Deja, LDK, užgimusi kaip daugiatautė, ne per daug paisė lietuvių tautos pamatinių vertybių. Mus giria (ir patys mėgstame pasigirti) už politinę, kultūrinę ir, žinoma, – religinę toleranciją, kuri tų laikų aplinkiniam pasauliui nebuvo būdinga.
Įkyri mintis (pats temos sumanymas) tarsi reikalaute reikalauja pasikartojimų… Ir vis dėlto, kodėl anų laikų lietuviai, skirtingai nuo savo artimiausių kaimynų slavų, taip ir nepasirūpino savastimi? Kodėl nepuoselėjo savo kalbos? Kodėl nesirūpino apdairesniu, išradingesniu prigimtinės kultūros modernizavimu? Ar čia kalta vien vadinamoji tolerancija kitatautiškumui?..
Štai taip kritiškai kalbėdamas pirmiausia mąstau ne apie eilinį sodietį ar papročius skrupulingai saugojusį žynį ar vaidilą. Mąstau apie didžiūnus, apie kunigaikščius, kuriems, pagal Europoje įsigalėjusią tradiciją, labiau parūpo dinastiniai ryšiai (nesvarbu kokio sukirpimo). Parūpo ir nuo jų priklausantys turtai bei realioji politinė ir militaristinė jėga. Metaforiškai išsireiškus, Rėdos Rato sukimasis tapo pristabdytu… O vėliau, kaip žinome, ėmė suktis vos ne priešinga kryptimi… Apeiginiai piliakalniai padėjo įtvirtinti senųjų lietuvių tapatybę. Tačiau praradusi savo feodalinę aukštuomenę, o lygiagrečiai – ir savo dvasininkų luomą, tauta prarado ir labai ženklią, šiandien mums gal net sunkiai nutuokiamą turėtos ir „piliakalnių kultūros“ dėka įtvirtintos tapatybės pobūdį.
Beje, o kodėl nesusimąsčius ir kita, ne visai tradicine kryptimi?
Jei ne ta atskirtis tarp valdančiųjų ir valdomųjų ir jeigu ne lyg ir paspartintas piliakalnių kultūros nunykimas gal kitaip būtų susiklosčiusi ne tik etninių lietuvių istorija. Gal aisčių-baltų gyvensena, jų pasaulėjauta ir pasaulėžiūra galėjo tapti tuo Europos civilizacijos trečiuoju keliu ar bent tarpininku tarp Romos ir Bizantijos krikščioniškųjų galių? O tokio kelio aiškūs simptomai buvo susikūrus Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei. Deja, suaižėjus tautos sąsajingumui, tie simptomai buvo palyginus greitai užvoluoti iš tų pačių rytų ir vakarų slenkančiais volais.
Mano laisvamaniškasis žvilgsnis toliau žvalgosi. Regis, jam neprieštarauja ir manoji širdis…
Pamenu vaikystės, paauglystės metus – iš bažnyčios sakyklos dažnai kartotą teiginį: „Greičiau kupranugaris pralįs pro adatos skylutę, negu turtuolis pateks į dangaus karalystę…“ Ir čia pat, presbiterijoje, – garbingiausioje bažnyčios vietoje[3], matydavau puošniuose suoluose sėdinčius vietinius kilminguosius – didžturčius… Kita vertus, dabartinė, kelionėmis ženkliai praplėsta vizualinė atmintis įsiūlo neįtikėtino grožio ir puošybos, neįtikėtinos architektūros ir tapybos šedevrus: Venecijos, Florencijos, Kelno katedras… Žmoniškojo genijaus kūrinį – šv. Petro baziliką Romoje… Kokie turtai, kokios rinkliavos turėjo būti sukauptos šiems statiniams! Statiniams, kurie stulbintų eilinį žmogų, panašiai kaip Egipto faraonų laikais – piramidės!..
Vyskupai, markizai ir kunigaikščiai, pagal bažnyčios tradiciją, „privalėjo“ prabangiai gyventi. Privalėjo stebinti ir stelbti kitus, rangais žemesnius, savąja puošyba – puošniausiais rūbais, rubinais bei deimantais žėrinčiomis segėmis, žiedais… Martynas Liuteris su savo pasekėjais sukilo prieš šį sukauptus turtus ir puošybą pamėgusį pasaulį – Romos katalikų bažnyčią. Pavėluotai sukilo…
Vilniaus pilių komplekso maketas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Dar kartą prisiminkime Kornelijaus Tacito (Romos istoriko, I a.), Adomo Bremeniečio (prūsų arkivyskupo, XI a.) ir kitų svetimtaučių pagiriamuosius žodžius aisčiams, ypač pabrėžiant jų saikingumą, prabangos vengimą ir pan. Taigi, turime pagrindą teiginiui, jog piliakalnių epochos autochtonams prabangos dalykai, kaupiami turtai (kuriuos vėliau pamėgo savi didžiūnai) buvo svetimas, nepriimtinas pasaulis. Bendruomenės sutarimą, dorovinį sugyvenimą ardantis pasaulis. Būtent demokratiškas visuomenės tvarkymosi būdas ar kultūra piliakalnių epochai buvo gana būdingas bruožas, suformuotas nuo seno susiklosčiusia aisčių-baltų moraline, dvasine gyvensenos sankloda.
Atrodo nereikšminga detalė, kurią pateiksiu, bet mūsų apžvalgos atveju ji gana išraiškinga, svarbi… Štai, S. Daukantas yra atkreipęs dėmesį į tai, kad kunigaikštis (tik klausimas – kokio lygmens?) galėjo savo dukrą ištekinti už asmens, ypač drąsiai ir išradingai pasirodžiusio karo žygyje… Tuo pavyzdžiu turime ir papildomą įrodymą, jog mišrių pagal tautybę santuokų tradicija įsitvirtino vėliau, palaipsniui nunykstant apeiginių piliakalnių kultūrai, kada buvo imta dinastiniais ryšiais stiprinti autoritarinę valdžią ir – karinės galios įtvirtinimu kaupti turtus.
Tikėtina, kad piliakalnio teritorinės bendruomenės narių (santykinai mūsų vadinamų pilėniečiais) balsas buvo svaresnis nei įsivaizduojamo seniūno (ar vaito), kuris buvo irgi išrenkamas. Kuris, tikėtina, vadovaudavo taip pat išrinktiems bendruomenės atstovams – tarybai ar susiėjimui (mažajam seimeliui). Ta proga prisiminkime kad ir Brunono istorijoje minimą karalių Netimerą. Vis dėlto jisai priėmė krikščionybę. Bet štai nuo savųjų gentainių nesugebėjo apsaugoti paties Brunono ir jo palydos. Susirinkusiųjų (ir, žinoma, jiems atstovavusių išrinktųjų) balsas priimant ateiviams mirties sprendimą buvo lemiamas. O toksai sprendimas buvo priimtas dėl to, kad „įsibrovėlis“ Brunonas ne tik prikištinai bruko svetimą tikėjimą, bet ir nepaisė trijų įspėjimų iškeliauti. Visa ši istorija – neginčijamas įrodymas, jog vietiniai kunigaikščiai nebuvo visavaliai. Jie privalėjo paisyti bendruomenės nuostatų, kurias koregavo kriviai, žyniai, vaidilos ir kiti, atstovavę prigimtinės, tradicinės kultūros tęstinumui bei įtaigumui.
Pilies maketas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kalbėjome apie piliakalnių – apeiginių centrų klestėjimo epochą.
Bet… Pasaulis keitėsi. Ryškėjo atotrūkis tarp Romos krikščioniškojo ir senųjų lietuvių pasaulių. Kartu ryškėjo ir jau nunykusi senųjų lietuvių valstybinė sąranga. Visai natūralu, kad turėjo ryškėti ir pastangos švelninti minėtą atotrūkį. O tai reiškia, kad proporcingai turėjo didėti anksčiau bendruomenės kontroliuoto seniūno ar kunigaikščio pozicijos. Tuo pačiu turėjo silpti tradicijų ir papročių tęstinumo pozicijos. Betgi būtent tokių štai pokyčių reikalavo objektyvios sąlygos: gaunamos informacijos pobūdis, jos suvokimo laipsnis, sprendimų priėmimo operatyvumas ir pan. Suprantama, kad autoritarizmo pilėniečių bendruomenėje įsitvirtinimui įtaką darė tarsi savaime iš aplinkinio pasaulio slenkančios socialinio organizavimosi normos, standartai ir įvaizdžiai. Bet manytina, kad apeiginių piliakalnių praktikai dar neužgesus, pilėniečių balsas tebegaliojo sprendžiant žygių (tarp jų – ir grobiamųjų), bendruomenės gerbūvio, genties savigynos organizavimo ir pan. klausimus.
Lietuvos karalių pilių maketų paroda Lietuvos Seime. 2011-ieji metai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kaip rašo istorikai, jau nuo XII–XIII a. lietuvių gyvenamose žemėse ėmė ryškėti vietinių kunigaikščių (feodalų) ir jiems pavaldžios kariaunos (kai kas juos vadina leičiais), ko gero, būsimų bajorų luomas. Savaime suprantama, pilėniečių kaip bendruomenės balsas dar sparčiau ėmė slopti. Iš istorijos šaltinių taip pat žinome: smulkesnių genčių sąjungos jungėsi į stambesnius teritorinius vienetus, dar labiau nuvertindamos apeiginių piliakalnių pilietinę paskirtį. Tolesnė jų plėtra sustojo. Vietoj šio proceso, t. y. apeiginių piliakalnių plėtros, jau XIII a. telkėsi ir garsėjo tokios smulkesnių genčių sąjungos, kaip: Lietuvos žemė, Nalšia, Deltuva, Upytė, Žemaitija. 1219 metų sutartyje su Voluine jau minimi tų žemių atstovai – vyresnieji kunigaikščiai. Tai rodė aiškią, ne tik stambios teritorinės valstybės formavimąsi, bet ir jos įsitvirtinimą. Šis procesas, kaip žinoma, tapo įformintas Mindaugo karūnavimu ir Lietuvos pripažinimu „normalia“ krikščioniškajai Vakarų Europai būdingos karalystės forma.
Deja, turėtume pripažinti ir tą ne visai mums malonų faktą, kad su Vytauto Didžiojo įsitvirtinimu ir valstybės modernizavimosi kryptimi lygiagrečiai „įsitvirtino“ ir pilėniečių, arba kaimo bendruomenių įbaudžiavinimas. Išskyrus vadinamuosius karališkuosius valstiečius (kurie galbūt buvo vadinamųjų leičių tąsa). Energingasis Vytautas gerai suprato įvykusias permainas: pasikeitęs karybos būdas ir ginkluotė reikalavo esminių (revoliucinių) žingsnių. Imperijos plėtimui ir jos išlaikymui reikėjo turėti pusiau reguliariąją kariuomenę – bajorus. Vytautas išplėtė jų luomą, kurį turėjo aptarnauti ir išlaikyti jam priskirtas žemesniųjų luomas. Tačiau tuo pačiu geso ir pastarojo luomo pilietiškumas, t. y. įvidintas (iš prigimties išplaukiantis) valstybinis patriotizmas, etninis ar tautinis. Valstybiniam patriotizmui lyg ir nebeliko „vietos“…
Štai taip ar panašiai nunyko, ko gero, ilgus amžius klestėjęs pilėniškasis demokratiškumas…
LDK pilių ir tvirtovių maketų konkursas Lietuvos Seime. 2011-ieji metai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Tas mintis, kurias išdėsčiau šiame paragrafe, galima apibendrinti teigimu, jog dar iki krikščionybės Lietuvoje įvedimo, vadinamosios apeiginių piliakalnių bendruomenės išgyveno esminius, revoliuciniams persitvarkymams prilygintinus pokyčius. Metaforiškai išsireiškus, ant apeiginių piliakalnių kurstomą šventąją ugnį ir aplink ją susibūrusią pilėniečių bendruomenę pūkštė ne tik savoje aplinkoje susiformuojantys skersvėjai. Dar ir iki Vytauto reformos stiprėjo vėjo gūsiai, ėję iš rytų bei vakarų… Blizgesiu, puošyba pasipuošusi vadinamoji Vakarų civilizacija tarsi savaime plėtė savo įtaką ir valdas…
Betgi šalia viso to privalu pastebėti: prigimtinė kultūra, arba, kaip mes ją plačiau traktuojame, tautos matrica pasižymi ypatingomis, išskirtinėmis savo galiomis. Tomis galiomis, kurios padeda išsaugoti (ir perduoti ateinančioms kartoms) esminius bruožus. Išsaugoti savąją esatį pasaulyje…
Kartu dera pastebėti ir tą, sakyčiau, elementarią tiesą, kad tautos (ypač apsireiškiančios kaip politinė nacija) matricai reikšminga dalimi priklauso ir valdantieji, t. y. politinis elitas. Jų elgsena, jų polinkiai, kurie „netyčia“ perduodami visos tautos ateičiai. Na, o konkretizuodamas šį teiginį skaitytojo dėmesį atkreipsiu į tą, vos ne akis badantį faktą: kodėl mes, nepriklausomybę seniai atgavusi valstybė, taip ryškiai skiriamės nuo skandinavų…
(Bus daugiau)
Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
2017.10.08
[1] Žr. Algimantas Bučys. Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė (18). Interneto portalas: slaptai.lt. Paskelbta 2017 06 20.
[2] Įdomumo vardan pastebėsiu: minimas vėrinys kažkokiu būdu (greičiausiai neteisėtu, kaip karo grobis) atsidūrė Maskvos carų rankose. Kažkuris iš jų Europoje spėjusį išgarsėti vėrinį padovanojo Anglijos karalienei. Ši susigaudžiusi perlų vėrinio (puošusio Barborą Radvilaitę) nebenešiojo. Tolesnis papuošalo likimas nežinomas…
[3] Presbiterija tai ta bažnyčios priekinė dalis, kurioje įrengtas didysis altorius ir kuri nuo pagrindinės bažnyčios erdvės būna atskirta baliustrada (tvorele). Šiais laikais presbiterija yra praradusi turėtą išskirtinę dvasininkams ir didžiūnams susėsti skirtą paskirtį.
Romualdas Grigas – profesorius, habilituotas daktaras, Lietuvos MA narys emeritas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Pilėniečių gyvensenos organizavimasis
Natūralu, kad mąstant apie „piliakalnių kultūros“ rekonstrukciją, visą laiką lyg piktas šešėlis lydi viena ir ta pati mintis: ar aplamai įmanu, na, tegu ir grubokais potėpiais, nutapyti tą socialinės organizacijos konstrukciją, kurią storai yra nusėdusios ne tik laiko dulkės, bet ir šimtmečiais užsitęsę piktybiški veiksmai bei procesai. Juolab, jeigu ir pati šiuolaikinė visuomenė (tauta) gyvena pridengta įvairiais, tarp jų – ir svetimais siūlais išausta klaidinančia (ar nevisaverte) istorijos žinojimo skraiste.
Kad ir kaip keista, anų laikų kultūros kontūrų rekonstrukcijos (socialinės organizacijos, jos struktūrų) supratimui savotišką impulsą duoda priešo atstovas – pats kryžiuočių kronikininkas Petras Dusburgietis.
Pasilikdamas užkietėjusio „kryžininko“ pozicijose, jis vis dėlto nepagailėjo gražių žodžių vertindamas prūsų ir atskirai minimų sūduvių – t. y. lietuviškajai prigimčiai artimų genčių dvasinę kultūrą. Antai kronikininkas rašo, jog kiekvienas prūsų kaimas turėjęs ne mažiau kaip dvidešimt asmenų, kurių uždavinys buvo sergėti ir tęsti tos ar kitos etnoelgsenos tradiciją. Anot jo, net du asmenys specializavęsi velionio šarvojimo ir laidojimo apeigose. Jisai yra pateikęs net tokių asmenų įvardžius (prūsų kalba): tulisonis, lygasonis…[1]
Kadras iš Lietuvos kino studijos meninio filmo „Herkus Mantas” (režisierius Marijonas Giedrys)
Iš šio kronikininko pastebėjimų galima formuluoti išvadą, jog prūsai turėjo išsiaudę itin plačią ir tvirtą dvasinės kultūros puoselėjimo, jos tęstinumo tinklainę. Ko gero, gal panašią į tą, kurią pas senuosius keltus (buvusius prūsų kaimynus) audė ir palaikė gana skaitlingas dvasinės kultūros puoselėtojų – druidų luomas. Tačiau ne vienas etnokultūrų tyrinėtojas yra pripažinęs, jog senieji lietuviai savo papročiais bei tradicijomis buvo gana artimi prūsams.
Savo apžvalgos nuošalėje paliksime tuos, kurie užsiiminėjo amatais: drožinėjimu, akmens tašymu, statybomis, ginklų, drabužių, avalynės gamyba ir pan. Aišku, būdavo išskirtinių gabumų meistrai, garsėję toli nuo savo gimtinės. Mus, čia dėstomos temos atveju, domina tie, kurie vykdė pareigas, tiesiogiai susijusias su dvasinės kultūros savo bendruomenėje organizavimu. Taigi, žvelgiant į apeiginius piliakalnius supusių ir juos supylusių teritorinių bendruomenių gyvenimą, vis dėlto esama pagrindo drąsiau tapyti vertikaliomis ir horizontaliomis linijomis suręstos konstrukcijos vaizdą.
Atskirai pabrėšiu: savyje koncentruoto ir integruoto centro vaizdą. Vertikalios linijos ar atraminiai stulpai – tai ne tik tie P. Dusburgiečio minimi asmenys, prisiėmę prigimtinės kultūros tęstinumo misiją, kronikininko įvardinti kaip „tulisonis“ ir „lygasonis“. Neabejotina, kad šalia ką tik suminėtų buvo ir raudotojų „specializacija“… Beje, jos aidas galbūt mažai pasikeitusiu tradiciniu pavidalu, bet retsykiais dar atsikartoja kai kuriuose nūdienės Dzūkijos kampeliuose. Jam, tam „raudotojų“ aidui, ko gero, mes galėtume priskirti ir iki paskutiniųjų laikų liaudyje dar praktikuotą savanorišką, t. y. užmokesčio nereikalaujantį susibūrusios grupelės giedojimą šalia pašarvoto mirusiojo. Tiesa, mūsų realybė tokia, kad ši iš senesnių laikų atėjusi graži tradicija šiandien jau yra tapusi netgi profesionalių dainuotojų ir muzikuotojų verslu.
Jeigu jau buvo, kaip žinome, mirusiojo pašarvojimo ir jo palydėtuvių į Dausas „specializacija“, tai be atskiros, visą sudėtingą tradicinių apeigų raizgalynę išmanančiųjų neapsiėjo ir vardo gimusiam kūdikiui parinkimas, vadinamųjų „krikštynų“ ceremonija, jos laikymasis, „kontrolė“. Ir – žinoma – vestuvių ir vestuvininkų organizatoriai. Apie jas, vardan viso šio teksto pagyvinimo, pakalbėsiu truputį plačiau.
Sutuoktuvės buvo išskirtinis (kaip ir laidotuvės) bendras „kaimo reikalas“. Ir apeigoms, linksmoms išmonėms čia buvo didžiulė erdvė. Tą žinome dar iš savo jaunystės laikų, iš sovietiniais metais įtaigiais koncertais garsėjusio ansamblio „Kupiškėnų vestuvės“, po krislą surinkusio tai, kas senovėje buvo praktikuota. Nors to ansamblio artistai buvo ir pagyvenę (tarp jų vaidinę ir jaunuosius), ansambliečių vaidyba ir ypač turinys ne vienam žiūrovui išspausdavo ašaras…
Verbos. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Žinomas XIX a. lenkų kilmės švietėjas E. Gizevijus, mokytojavęs Tilžės apylinkėse, yra vaizdingai aprašęs lietuvininkų vestuves, kurios tęsdavosi net visą savaitę: tris dienas jaunosios ir tris dienas jaunojo sodybose. Visas tas laikas buvo užpildomas pokštais, muzikavimu, šokiais, dainavimu… Anot švietėjo, vestuvės ir joms pasirengimas buvo kupinos apeiginių (ritualinių) elementų…
Aišku, piliakalnių epochos laikais vestuvių apeigos, visas ceremonialas buvo kitoks. Gal net turtingesnis už kupiškėnų surinktą medžiagą. Tikėtina: jisai alsavo didesniu sakralumu (ir iškilumu). Tačiau tikėtina ir tai, kad pagrindiniai vestuvinių apeigų elementai iki pat XX a. pabaigos galėjo būti atkeliavę būtent iš ten, iš istorinės gūdumos. Žinoma, galėjo egzistuoti ir regioniniai (gentiniai) skirtumai. Betgi taip pat manytina, kad vestuvininkai aplankydavo šalia esantį piliakalnį. Sunku tuo nepatikėti, kai buvome (o gal dar ir esame) keistos tradicijos – jaunosios nešimo per tiltą (arba pravažiavimo per kelis tiltus) liudininkais…
Dvasinės kultūros puoselėtojų sluoksniui ar luomui priklausytų ir mums visiems žinomos raganos ir raganiai, anais laikais atlikinėję kitokį vaidmenį, nei tą, kurį mums įskiepijo modernėjanti civilizacija ir polonizuota bažnyčia. Gal jie gretintini su tais, kuriuos šiuolaikine kalba kalbant vadiname aiškiaregiais arba ekstrasensais? Be jokios abejonės, anais laikais uoliai darbavosi vadinamieji virgulininkai, kurie ieškodavo ne tik požeminės vandens gyslos šuliniui. Jie nustatydavo ir tuos žemės lopinėlius, kurie skleisdavo žmonėms juos raminančią, juos gydančią spinduliuotę (energiją)…
Sudžiovintos gėlės. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Atskirą temą sudarytų siekis apibūdinti tuometę liaudies mediciną ir jai atstovavusius „liekarius“ (gydančiuosius). Apsiribosiu vien pastebėdamas, kad nūdienos žmogus labai menkai nutuokia, kokia ji, toji liaudies medicina, buvo turtinga ir „išmintinga“. Lietuvoje buvo ir yra tą mediciną (žinoma, jos fragmentus!) gerai išmanančių ir ją praktikuojančių. Ta proga prisiminkime dar sovietiniais metais išgarsėjusią ir „pagoniškąsias“ tradicijas puoselėjusią žolininkę Eugeniją Šimkūnaitę…
Piliakalnių ir pilėniečių gyvenime svarbi vieta priklausė triūbininkams (dūdoriams), kurie galbūt nuo piliakalnio viršūnės savo instrumento garsais aplinkiniams gyventojams pranešdavo to ar kito turinio svarbią žinią ar susitarimo ženklą. Atskirai suminėtini ir kanklininkai. Pastarieji savo kūryboje kaupdavo ir išdainuodavo išgyventus įvykius, žmogaus gėlą ir džiaugsmus; jo viltis ir pralaimėjimus; aplinkinio pasaulio virpesius ir žinias apie laike nutolusį asmenį… ir pan.
Neabejotina, kad piliakalnio bendruomenė turėjo savo žynius, kurių pagrindinė priedermė buvo tausoti ir perduoti pilėniečiams istorinę, svarbiausius įvykius ir veikėjus menančią atmintį (maksimaliai išsaugant žinių tikslumą). Tuo pačiu jie saugojo „gyvojo žodžio“ (kalbos) svarbą, jos magiją ir žavesį. Kaip rodo prūsų tautos likimas, būtent žyniai užkariautojų kryžiuočių buvo pirmoje eilėje izoliuojami, netgi naikinami fiziškai. Kaip su jais „nutiko“ Lietuvoje platinant krikščionybę, tikslių žinių neturime. Bet kažkas panašaus su jais galėjo irgi atsitikti…
Kaukės. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Dar mūsų laikus pasiekė ne tik vadinamosios raganos, burtininkai-kerėtojai (anais laikais turėję teigiamą konotaciją), žolininkės ir „pribuvėjos“ (moterys, kurios atskubėdavo pagelbėti gimdyvei ir priimti kūdikį). Štai, mano poilsinės sodybos (esančios Trakų r. Panošiškių kaime) kaimynas Andrius Matusevičius, vietinių vadintas „šeptūnu“ (užkalbėtoju), iki pat žilos senatvės buvo atakuojamas lankytojų net iš Vilniaus.
Kitas kaimynas (ano bendraamžis) man tvirtino, kad tokių „šeptūnų“ buvo vos ne kiekviename jam žinomame Dzūkijos kaime. Ir kad būtent tokia „šeptūnuotojų“ tradicija ėjusi „iš šeimos“. Net sovietiniais metais tie asmenys naudojosi pusiau legalizuota „paklausa“, nes jų klientai pastebėdavę neabejotinos teigiamos įtakos. Jeigu toji įtaka buvo, ją nesunkiai galima paaiškinti kaip psichologinės, charizmatinės terapijos efektą.
Skaitytojui pateiksiu dar vieną, irgi konkretų atvejį…
Turiu (ir kaip relikvijas saugau) tris skirtinguose Lietuvos regionuose išaustas kapas, vėliau, kalbininkų „dėka“ gavusias lovatiesės vardą. Viena – nuo Tauragės, antra – nuo Trakų, trečia – nuo Panevėžio. Stebina bendro piešinio (rašto) ir spalvinės gamos sutapimas! Audiniui naudoti juodi ir tamsiai geltoni vilnos siūlai. Tikėtina, kad čia minimos kapos mena būtent dar anuos, ritualinių piliakalnių metus. Tikėtina, kad jos tada turėjo kitą paskirtį: mirusiojo šarvojimą. Manytina, kad po apraudojimo apeigų velionis buvo į šį audinį susupamas ir dedamas ant laužo… Galime pasiginčyti: ar kapa (vėliau tapusi lovatiese) savo vardą gavo nuo kapo, ar atvirkščiai. Bet ne tai čia mums svarbu. Svarbu pabrėžti, kad kapos audimo raštą reikėdavo gauti iš moters, kuri griežtai jį saugodavo ir reikalaudavo iš audėjų jo laikytis. Įvardinkim ją, tą moterį, kaip tautoraščio tęsėją ir saugotoją. Apie pastarosios priedermę esu skaitęs ne tik etnologų tekstuose, bet ir patyręs iš savo mamos (audžiusios kapas) pasakojimo.
Atskirai tyrinėtinas klausimas: koks vaidmuo buvo atitekęs apeiginiams piliakalniams, kai lietuviai pradėjo praktikuoti mirusiojo deginimą. Galima formuluoti atsargų hipotetinį teiginį, jog toks veiksmas (apeiga) galėjo būti atliekamas būtent ant piliakalnio (gal net jo pakraštyje esančios aukštumėlės – alkos?).
Bene pačią svarbiausią vietą dvasiniame ir socialiniame pilėniečių gyvenime užėmė tie, kurių ypatinga priedermė buvo stebėti bėgantį laiką ir burti bendruomenę švęsti ar kitaip atžymėti Gamtos virsmus. Dažnas apeiginis piliakalnis galėjo turėti vadinamuosius „kalendorinius“ stulpus. Rėdos Ratas, kaip jau esame pastebėję, ko gero, vertintinas kaip anos epochos aisčių-baltų pasaulėjautos, pasaulėžiūros (ideologijos) pamatas. Tiesa, čia pat privalu pastebėti, kad to pamato centre buvo Pradžiapatis, Visagaistis, Praamžis, Sotvaras, Viešpats (tai tos pačios Visatą, Gamtą ir žmogaus gyvenimą tvarkančios Dieviškosios Substancijos vardas)… Šie asmenys, stebėję bėgantį laiką ir organizavę kalendorinių švenčių šventimą, mums žinomi vaidilos vardais. Jų aidas, jų gyvas siluetas pasiekė ir mūsų laikus[2].
Taip pat žinome, kad buvo ir kriviai – dvasinę, etnokultūrinę tapatybę puoselėjusiojo asmens rangas. Bet jis atstovavo jau stambesniam socialiniam junginiui: atskirai žemei, kunigaikštijai ir pan. Panašiai kaip krikščioniškajame pasaulyje vyskupas ar arkivyskupas.
Tikėtina, kad ši visa aukščiau įvardinta (ir neįvardinta) tradicinės kultūros sergėtojų ir jos puoselėtojų specializacija daugelyje atvejų buvo gaunama iš tėvų ir senelių. Ji buvo skrupulingai saugoma ir, kaip estafetė, perduodama savo vaikams, vaikaičiams. Išskyrus turbūt paskutiniuosius du atvejus.
Lyg ir apibendrinant tai, kas buvo išguldyta aukščiau, norėtųsi pabrėžti: įvardintų pagal „specializaciją“ asmenų – tradicijos tęsėjų veiksmai ir jų tarpusavio santykiai sudarė stiprią negandas, audras atlaikančią ir pilėniečių bendruomenėje darną skleidžiančią tinklainę. Oponentas man pasakytų: „Na, ir ką jūs čia naujo suradote? Panašų vaizdą rastute ir pas kitas gentis ir tautas…“ Jis būtų teisus. Bet tik iš dalies. Kodėl?
Jau esame užsiminę: mūsų šalis tankiai nusėta čia akcentuojamais apeiginio tipo piliakalniais. Į juos mes savo tekste žvelgiame ne vien kaip į šventyklas (sakralinių apeigų centrus). Pirmiausia juos vertiname būtent kaip teritorinių (atskiro kaimo) bendruomenių pilietinio, etnokultūrinio telkimo centrus. Kaimyninės tautos jau turėjo cerkves, bažnyčias, kirches. Jos taip pat atliko ne tik religinių apeigų, bet ir tautinio, pilietinio telkimo centrų vaidmenį. Tačiau piliakalniai saugojo ir tęsė prigimtinę, o ne iš svetur įsiūlomą dvasinio gyvenimo kultūrą. Jie stiprino galias, dvasią tautos, kuri Europoje nesiblaškydama, išsaugodama prigimtinės kultūros elementus išgyveno ilgus šimtmečius. Kuri buvo suradusi savitą, originalų būdą, kaip sustiprinti savo sąsajas su galiomis ir ritmais, kuriuos skleidžia Gamta, gimtoji žemė…
Gal ir pasikartodamas pastebėsiu, kad apeiginiai piliakalniai buvo, ko gero, sumanyti dar ir kaip savotiška užkardų sistema stabdyti svetimtaučių kultūros, visų pirma slaviškosios, slinkimą. Tuo nesunku įsitikinti pažvelgus į Vakarų Baltarusijoje užsilikusį ypač tankų piliakalnių tinklą.
Ne vienas etnokultūrų tyrinėtojas išskirtinį dėmesį yra parodęs ritualo apeigų problemai. Toks dėmesys pilnai suprantamas. Būtent ritualo (apeigos) dėka būdavo užtikrinamas tos ar kitos etnokultūros (genties, tautos) tęstinumas, išryškinamas jos partikuliarumas (išskirtinumas). Apeiga įtvirtindavo šventumą (sakralumą) – tai, kas sudaro socialinį tos visuomenės narius jungiantį moralinį gėrį. Apeigos centru paprastai būdavo (ir yra, pvz., krikščionybėje) auka, aukojimas. Betgi tokios procedūros negalėjo būti atliekamos atsitiktinių asmenų. Jos buvo išrinktųjų, t. y. dvasinės kultūros puoselėjimo „sertifikatą“ turinčių arba bendruomenės narių pasitikėjimą gavusių asmenų privilegija. Sukilninta priedermė. Senųjų lietuvių kultūroje tokias pareigas, kaip jau minėjome, atlikdavo kriviai, vaidilos, žyniai, o atskirais atvejais ir kiti „apeigų kultūrai“ ypač artimi ir jai pasišventę asmenys.
Tikėtina, kad egzistavo ir savo specifiką turinti apeiginė kalba: šventieji tekstai, tam skirtų žodinių konstrukcijų bei sąvokų rinkinys. Jo, o taip pat ir balso intonacija bei visa elgsena suformuojamas ir perteikiamas emocinis laukas (psichologinis įtaigumas). Šios, nuo kasdienybės pakylėtos senųjų lietuvių kalbos fragmentai labai akivaizdžiai yra užsilikę sakmėse, ypač liaudies dainose. Pastarųjų kodas – prasmė mums lieka jau nebesuprantama. Na, o širdimi pagauti ir išgyventi mums brangaus paveldo psichologinį įtaigumą galime apsilankę sutartinių atlikėjų ir ypač mūsų senosios kultūros puoselėtojų „romuviečių“ koncertuose-apeigose.
Jotvingių gyvenvietė. Kernavė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Anais laikais nebuvo pašalinių stebėtojų, kaip kad šiandien matome. Apeigos, aukojimo metu į dvasinį išgyvenimą, jo pajautą įsitraukdavo visi apeigose dalyvaujantys, jas pripažįstantys asmenys. Galėdavo būti pasiekiama ir bendra transo (lengvinančio atotrūkį nuo realaus pasaulio) būsena. Betgi po to reikėdavo vėl sugrįžti į kasdienybę.
„Iš dangaus“ nusileisti „į žemę“… „Apeigininkai“ tai žinojo ir padėdavo dalyviams.
(Bus daugiau)
2017.10.02; 09:37
[1] Dusburgietis, P. Prūsijos žemės kronikos. – Vilnius, VersusAureus, 2005.
[2] Skaitytojui būsiu atviras. 2016 metų balandžio 23 dieną, per Jurgines, o pagal senolių tradiciją – per Jonines, vykstant gražioms apeigoms buvau pagerbtas suteiktu man garbės vaidilos vardu (ir ženklu). Tai įvyko etnografinėje sodyboje, šalia Etnokosmologinio centro (Molėtų raj.).
Iš „romuviečių“ su sielos atjauta priėmiau man suteiktą vaidilos simbolinį ženklą. Bet esu priverstas pastebėti: niekada nebuvau ir nebūsiu senųjų lietuvių praktikuotos religijos pasekėju. Aiškintoju – taip… Istorija nusineša daug ką mums labai brangaus, iš ko mes galime išsaugoti (ir pasidžiaugti) tik atskirus, deimantėliais kibirkščiuojančius krislelius.
Kadras iš Lietuvos kino studijos meninio filmo „Herkus Mantas” (režisierius Marionas Giedrys)
Kas atsitiks, jei Lukiškių aikštėje vis tik nebus pastatytas didingas Lietuvos laisvės kovų simbolis – Vytis? Žvelgiant paviršutiniškai – nieko tragiško.
Beveik penkiasdešimt metų šioje vietoje stypsojo atgrasusis Leninas. Toji baidyklė žeidė mūsų savigarbą, jautėmės išprievartauti, buvo skaudu, apmaudu. Bet gyvenome. Svetimkūnį išgabenus į istorijos šiukšlyną, – beveik tris dešimtmečius aikštė neturėjo jokio paminklo. Ir vis dėlto mes, lietuviai, kaip ir gūdžiu sovietmečiu, taip ir nūnai, – tebegyvename.
Tad gal ir ateityje nepasigesime Lietuvos kario? Ne, pasigendame. Tokio paminklo seniai laukiame. Lukiškių aikštė be rankose kalaviją su skydu tvirtai laikančio realistiško raitelio – tik beprasmė erdvė, kurioje leidžiama pasėdėti ant suoliuko, bet draudžiama pasijusti garbingą istoriją menančios tautos atstovu. Šiai istorinei sostinės aikštei verkiant reikia ne neva gilią mintį simbolizuojančių „vamzdžių“, „stulpų“, o būtent kovas už nepriklausomybę įamžinančio lietuviško akcento. Konkretaus, realistiško akcento. Kad žirgo nesupainiotume su kitu gyvūnu, o kalavijas nebūtų panašus į šluotą arba lazdą. Kiekvienas į Lukiškių aikštę užsukęs turistas privalo be didesnių galvos laužymų suvokti – taip lietuviai pagerbia savo sudėtingą, didingą ir tuo pačiu tragišką istoriją.
Prūsijos žemėlapis
Žinoma, Lukiškių aikštę galėtų įprasminti ne tik Vytis. Įmanomi ir kiti variantai. Bet vis tik tai privalo būti aiškūs, akivaizdūs lietuviški simboliai, bylojantys mūsų pergales.
Kiek lietuvių pasigenda būtent tokio paminklo? „Vilmorus“ atlikta apklausa skelbia, kad – dauguma. Realistiško, didingo paminklo Laisvę gynusiam kariui trokšta ir jaunimas, ir senimas, ir kairieji, ir dešinieji, ir uiversitetinį išsilavinimą turintys, ir vos vidurinę mokyklą tebaigusieji. Žodžiu, dauguma.
Tai kodėl iki šiol Lukiškių aikštė – tuščia? Šiai daugumos svajonei išsipildyti iškilo rimta grėsmė. Atsirado lietuvių, kuriems viskas, kas primena Lietuvos didybę, – atgrasu, vulgaru, primityvu. Jie tarsi remia mums priešiškų valstybių (Rusijos, Lenkijos, Baltarusijos?) užmačias – neleiskime lietuviams didžiuotis savo paeitimi. Nes savo istorija besididžiuojantys lietuviai – nenugalimi, neįveikiami…
Iš kur atsirardo lietuviškumo besigėdijantys lietuviai? Per pastaruosius tris dešimtmečius mūsų mokyklose ir universitetuose moksleiviams bei studentams buvo kryptingai brukamos svetimos idėjos. Todėl šiandien ir turime lietuvių, kuriems nereikia nei lietuviškų paminklų, nei lietuvių kalbos, nei lietuviškų tradicijų. Jų gyvenimo tikslas – kuo greičiau ištirpti kitose tautose.
Kas juos taip išauklėjo, – rimta tema moksliniam tyrimui. Solidi valstybė privalo žinoti jaunąsias kartas šunkeliais nuvedusių „didvyrių“ pavardes. Taip pat nekenktų išsiaiškinti, kodėl tie „mokytojai“ mums piršte piršo nepilnavertiškumo jausmą. Jei dėl žioplumo, nesusigaudymo, – gal galima atleisti, jei sąmoningai, – jau būtų nuodėmė.
Tačiau šiandien tokio pobūdžio tyrimai – ne pats didžiausias rūpestis. Didžiausią galvos skausmą kelia akivaizdi aplinkybė: mūsų tautiečiai, kuriems nesvarbu, kur gyventi, kokia kalba šnekėti, kokius vaikus auginti, – užima aukštas pareigas valstybinėse įstaigose. Jų esama visur – savivaldybėse, ministerijose, Parlamente, Vyriausybėje. Laikydami savo rankose realias valdžios vadeles jie perėjo į puolimą – gviešiasi sustabdyti visuomeninių organizacijų sumanymą Lukiškių aikštėje pastatyti didingą raitelį, primenantį Vytį.
Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Kosmopolitai ir liberalai, kuriems tiktų apibendrinantis mankurtų epitetas, griebiasi įvairiausių klastų – kad tik Lukiškių aikštė netaptų lietuviško tvirtumo simboliu. Pavyzdžiui, demagogiškai tvirtinama, esą skubėjimas statant valstybinės svarbos paminklus nepateisinamas. Esą tie, kurie skuba, dažniausiai tik apsijuokia. Skubėjimo priešininkai sąmoningai pamiršta, kad Lukiškių aikštę įprasminantį Laisvės paminklą jau buvo galima mintyse pradėt braižyt vėlyvą 1990-ųjų kovo 11-osios vakarą, vos tik prof. Vytautas Landsbergis perskaitė nepriklausomybės Aktą. Žodžiu, visus mus – skulptorius, architektus, menininkus, dailininkus, rašytojus, visuomenininkus, valdžios atstovus, žurnalistus – derėtų barti ne dėl skubėjimo, o dėl nusikalstamo neveiklumo, vilkinimo.
Siekdami, kad Lukiškių aikštėje būtų tuščia arba bereikšmė, mūsų oponentai karštligiškai ieško priekabių – tai žirgo uodega ne taip pakreipta, tai kardas ne taip iškeltas, per daug agresyvumo… Kur svyra svarstyklės, kitaip tariant, daugėja ar mažėja lietuviškųjų mankurtų, – štai kas turėtų rūpėti, neraminti.
Prieš keletą dienų svečiavausi pas Valstybinės Jono Basanavičiaus premijos laureatą, Vydūno draugijos garbės pirmininką, humanitarinių mokslų daktarą Vacį Bagdonavičių.
Vacys Bagdonavičius, Valstybinės Jono Basanavičiaus premijos laureatas, Vydūno draugijos garbės pirmininkas, humanitarinių mokslų daktaras. Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Svarstėme, ar lietuvių neištiks prūsų likimas. Mažosios Lietuvos žinovas, populiarintojas, enciklopedinių leidinių apie dabar Kaliningrado sritimi vadinamo krašto praeitį sudarytojas, gausybės straipsnių apie filosofą Vilhelmą Storostą – Vydūną autorius apgailestauja, kad, nepaisant didelių Lietuvos pasiekimų ne tik politikoje, bet ir ekonomikoje, kultūroje, per paskutiniuosius kelis dešimtmečius mūsų žemėje išauginta karta, kuriai vis mažiau bereikia, vaizdžiai tariant, ir Didžiosios, ir Mažosios Lietuvos. Būtent taip išauklėto jaunimo apstu visose valstybinėse įstaigose.
Dr. V. Bagdonavičius papasakojo šokiruojantį atvejį, susidūrus su abejingais Lietuvos Kultūros ministerijos darbuotojais, kuriems nė kiek nerūpėjo, ar Vokietijoje bus įamžintas apie vokiečių – lietuvių satykius įspūdingą traktatą kadaise parašiusio Vydūno atminimas. Reikalas toks: Lietuvoje reziduojantys Vokietijos diplomatai, vos tik išgirdę apie Vydūno asmenybę, nedelsiant puolė tarpininkauti Vokietijoje statant filosofo biustą ir paminklinę lentą. Nors vokiečiams, prisiminkime, Vydūno veikla neparanki – mūsų filosofas kritikavo vokiečius dėl to, kam šie šimtmečiais engė – puldinėjo, išnaudojo, germanizavo – lietuvių tautą. O Lietuvos Kultūros ministerijos klerkams lietuvius nuo germanizacijos gynusio, vokiečius dėl germanizacijos gėdinusio Vydūno atminimas – nerūpi.
Dr. V. Bagdonavičius baiminasi blogiausiojo – kosmopolitiškai pastaraisiais dešimtmečiais išauklėta karta augins dar mažiau lietuviškumu besidominčius vaikus. Dar viena kita tokia karta, ir lietuvius ištiko toks pat tragiškas likimas kaip kadaise – prūsus. Gal tik Lietuvos pavadinimas išliks. Prūsijos – neišliko.
Lukiškių aikštės sutvarkymas taps lakmuso popierėliu, bylojančiu, kokios jėgos Lietuvoje šiandien stipresnės.
Slaptai.lt skelbia videointerviu su Valstybinės Jono Basanavičiaus premijos laureatu, Vydūno draugijos garbės pirmininku, humanitarinių mokslų daktaru Vaciu Bagdonavičiumi. Dr. Vacys BAGDONAVIČIUS svarsto, ar mūsų neištiks prūsų tautos likimas.
Tai – antroji pokalbio „Mankurtai mums nereikalingi“ dalis. Artimiausiu metu bus paskelbtos likusios dalys.
Slaptai.lt skelbia videointerviu su Valstybinės Jono Basanavičiaus premijos laureatu, Vydūno draugijos garbės pirmininku, humanitarinių mokslų daktaru Vaciu Bagdonavičiumi. Dr. Vacys BAGDONAVIČIUS svarsto, ar mūsų neištiks prūsų tautos likimas.
Tai – pirmoji pokalbio „Mankurtai mums nereikalingi” dalis. Artimiausiu metu bus paskelbtos ir visos kitos dalys.
Istoriografija de traditione – Lietuvos „inkorporavimas“
Istorijos rašymas neatsiejamas nuo ankstesnių istorijos rašinių pažinimo, ir kiekvienas būsimasis istorikas jau savo Alma Mater rūmuose privalomai supažindinamas su ankstenių istorikų darbais, kuriuos privalo suminėti savo vėlesniuose rašiniuose vienu ar kitu istorijos klausimu. Istorikų rašiniuose tai vadinama problemos ar temos istoriografija, kurią privalu pateikti kiekvienos knygos ar tyrimo pabaigoje kaip “Literatūros sąrašą”.
Didinga Trakų pilis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kiekvienos problemos ar temos ankstesnė istoriografinė literatūra atspindi tos temos ar problemos tyrimo tradiciją, tačiau kiekvieno naujos generacijos istoriko teisė, o gal ir pareiga atrasti ir išryškinti savo paties santykį su istoriografine tradicja. Čia žinomi iš praktikos tik du keliai: arba
1) istorikas priima tradiciją ir ją visaip kartoja bei plėtoja savo tekstuose, arba
2) istorikas atranda istorinių duomenų bei argumentų, griaunančių ar klibinančių senąją tradiciją, ir savarankiškai atsisako tradicijos teiginių ir dogmų, pasiūlydamas naujus problemos sprendimo ar novatoriškus temos aiškinimo variantus.
1385 m. Krėvos akto istoriografinė literatūra sudarytų didžiulį sąrašą, kurį galima rasti specialioje literatūroje, tad mums nėra reikalo jo čia perrašinėti, kaip tai privalo daryti istorijos mokslo studentai.
Žymiausias XX a. Krėvos akto interpretavimo novatorius lenkų istorikas Jan Adamus nusakė kelis svarbiausius akto interpretavimo etapus Lenkijos istorikų pastangose vienaip ar kitaip aiškinti Krėvos aktą.
Pasak jo, pirmasis, tradiciją pradėjęs etapas, arba, jo žodžiais tarus, „pirmoji fazė siekia nuo XIX a. pirmosios pusės iki to amžiaus pabaigos. Pagrindinis šio laikotarpio bruožas yra perdėm silpnas susidomėjimas klausimu dėl Lietuvos ir Lenkijos visuomeninių-teisinių santykių apskritai, o ypač unijos pradžioje. Vieni autoriai visiškai netyrinėjo šio klausimo, tuo tarpu kiti savo nuomones formuluoja lakoniškai, nepagrįsdami ir dažniausiai gana neaiškiai ir miglotai“[1].
J.Adamus teigimu, tiktai du istorikai sudarė tam tikro laipsnio išimtį: Lelevelis ir Danilovičius (paryškinta J.Adamus/o). „Tiedu parašė trumpai ir be įrodymų; „įjungimas“ (wcielienie). Šiame lakoniškame pasakyme sunku įžiūrėti ar įspėti (trudno się domyslac) personalinę uniją“.
Antrąją fazę, pasak J.Adamus, atvėrė Lewicki, bet ne Koneczny. Kadangi Koneczny rašo senoviškai ir lakoniškai „incorporata“ [lenkiškai vis tas pats „wcielienie“, tai yra „įjungimas“ Lietuvos į Lenkiją – A.B.] ir jo vėlesni darbai nepadarė didesnės įtakos kitiems. Lewicki pirmą kartą plačiau išrutulioja pradinės inkorporacijos teoriją ir pateikia jai sąlyginai gausius motyvavimus […] Lewickio motyvavimai, nors sąlyginai išsamūs, daro keistą įspūdį šiais laikais, kai pripratome dar tiksliau pagrįsti savo tezes; matosi kažkokie likučiai beletristiškai aiškinant istorines problemas. Tokia buvo Lewickio teorija ir kaip tokia, ji ryškiai atsiriboja nuo savo romantiškųjų pranašautojų. Ne iš karto prigijo jo teorija lenkų istorijos moksle; tik po keliolikos metų prisijungė prie jos Prochaska, o dar vėliau po kelių metų – du pirmaeiliai ir didelio pelnyto autoriteto istorikai Balzer ir Kutrzeba, dar vėliau Haleckis. Tokiu būdu po gerų 20 metų, kuomet Lewickio teorija buvo beveik vos žinoma, taigi po 20 metų „inkubacijos“ jinai iš karto pasikeitė beveik į mokslinę dogmą“ (ten pat, p. 274).
Beje, J.Adamus ir Lowmianskio nuomone, dar Lewickio teorijos „inkubaciniu“ periodu buvo jai iškelti kontrargumentai nelenkiškoje literatūroje. Tačiau J.Adamus įsitikinimu, prieš Lewickio teoriją „nevykusiu būdu pasisakė Hruszewskis, o jau po karo [Pirmojo pasaulinio karo – A.B.] Czubatyj ir Pfitzner, nemažiau nevykusiu būdu. Kaip man atrodo, jų pasisakymai neturėtų susilaukti jokio atbalsio ir tolimesnė problemos tyrimo istoriografinė linija niekaip nesietina su tais pasisakymais (mano paties pozicija turi su jais tik tam tikrą išorinį panašumą)“.
Trečioji fazė, J.Adamus teigimu, prasidėjo su Kolankowskio veikalu „Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės istorija Jogailaičių laikais‘ (Dzieje Wielkiego Księstwa Litewskiego za Jagielonow, t. 1, 1930). Nors Kolankowskis, pasak J.Adamus, „neabejotinai stovi ant inkorporacijos teorijos pamato ir net stengiasi praplėsti inkorporaciją tolimesniems 1401-1446 metams, vis dėlto jis iškėlė esminį klausimą ir tuo šį tą pajudino senoje Lewickio teorijoje, tuo pačiu aktualizavo visos teorijos daug esmingenės revizijos iš pamatų reikalą“ (uczynil aktualną spragę gruntownieszej rewiziji calej teorini“ (ten pat).
Taigi, J.Adamus, apžvelgęs anuomet naujausią Krėvos akto literatūrą, atrodo, su nemaža viltimi 1930 m. tikėjo, kad prasidėjo nauja problemos tyrimo era:
„Atsirado būdinga situacija: mūsų problemos [Krėvos akto – A.B.] tyrime jau nebėra dogmų, problema keliauja iš rankų į rankas, nuo vieno varstoto ant kito ir susilaukia palaipsniui vis giliau siekiančio išaiškinimo. Palyginus smulki ir ištisai tęsianti inkorporacijos liniją Kolankowskio revizija suteikia stimulą mano moksliniam straipsniui [Panstwo litewskie w latach 1386-1398; 1932 m.]. Tiesą sakant, bendrais bruožais jis buvo jau užbaigtas prieš pasirodant Kolankowskio veikalui, bet Kolankowskio tyrime mano koncepcija rado rimtą impulsą ir užsikabinimo tašką (punk zaczepienia)“ (ten pat, p. 275).
Deja, kaip pastebėjo pats J.Adamus, šiek tiek nustebęs, o gal įskaudintas ir nusivylęs, po jo mokslinio straipsnio publikacijos „pradžioje nebuvo jokių ženklų, kad jis gali sukelti didesnį susidomėjimą.“ Kelių atsiliepimų autoriai (Zajączkowski, Dąbkowski) pritarė kai kuriems teiginiams, bet esminiais klausimais be jokių argumentų nepritarė, o Vilniuje įvykusiame VI Visuotiniame lenkų istorikų suvažiavime (1935) problemos žinovai (Kutrzeba ir kt.) vengė rimčiau atsiliepti, o minėtas Kolankowskis tiek suvažiavimo pranešime, tiek vėlesnėje jo publikacijoje (Jagielonowie i unia; 1936) iš viso pasistengė… nutylėti J.Adamus publikacijas ir išvadas“ (ten pat, p. 275 ir toliau).
Gal tuo per daug ir nederėtų stebėtis, jei prisiminsime, kad 1935 m. į Vilnių suvažiavo iš Lenkijos bene visos pirmojo ryškumo lenkų istoriografijos žvaigždės, o kas gi tuo metu buvo Adamus?
Ogi mažai kam žinomas Vilniaus miesto archyvo vedėjas ir dėstytojas ką tik atkurtame lenkiškame Vilniaus unversite, kuris turėjo imti skleisti mokslo šviesą šioje naujoje, ką tik inkorporuotoje į Lenkijos valstybę „paribio žemėje“.
Tiesa, pats J.Adamus, manau, solidžiai rengėsi suvažiavimui, kuriame, beje, padarė net du pranešimus, ir, atrodo, net nemanė pasiduoti nei Lenkijos istorikų autoritetams, nei jų panaudotai „nutylėjimo taktikai“.
Kiek galiu spręsti iš mūsų apžvelgiamo straipsnio, kuris, berods, buvo paskutinis Lietuvos istoriografijos klausimais paskelbtas (1938 m.) J.Adamus straipsnis, keturiasdešimt trečius brandos metus pradėjęs autorius buvo kupinas sumanymų plėtoti savo novatoriškas idėjas, tačiau netrukus prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas ne tik išbloškė istoriką iš Vilnius, bet ir įvėlė į karo suirutę[2].
Kaip ten bebūtų, paties J.Adamus novatoriškas įnašas į Krėvos akto tyrimus šiandien jau visų pripažintas.
Pirmiausia pripažinimas liečia vadinamąją „inkorporavimo teoriją“, kurią J.Adamus bene pirmasis taip ryžtingai iškėlė už mokslinio tytimo ribų.
Tačiau tai ne vienintelis J.Adamus pasiekimas Krėvės akto moksliniame tyrime.
Lietuvos „vasaliteto“ Lenkijai hipotezė
Daug mažiau žinoma, kad J.Adamus, argumentuotai atmetęs gana beprasmiškus begalinius vieno žodžio Krėvos akte, o būtent lotyniško žodžio „applicare“ aiškinimus bei vertimus lenkų istorikų darbuose, vienas pirmųjų nuvainikavo ir kitą Krėvės akto interpretacinę teoriją, kurią prieš karą suformulavo Oskaras Haleckis.
Literatūrologas, rašytojas Algimantas Bučys. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
O.Haleckis iškėlė dienos švieson Vengrijos karaliaus Liudviko I laišką, tikslau jo pastraipą, kurioje pranešama, kad … Podolės kunigaikštystės“ (Dukatus Podolie) valdovai Aleksandras ir Borisas prijungia (aplicuerunt) savo kunigaikštystę su vienuolika pilių prie Vengrijos karalystės karūnos ir gauna ją iš minėtos karalystės valdyti feodo teise (aplicuerunt Coronam Regni Ungarie et receperunt in feodum a Corona dicti Regni).
Pats O.Haleckis savo atrastą šaltinį pirmiausia interpretavo kaip galimą analogiją Krėvos aktui, kadangi ir vienu (vengrišku), ir kitu ( lenkišku) atveju „sąvoka applicare coronae buvo tiek apibendrinta , kad joje galėjo tilpti paprasta leno priklausomybė“.
Šiaip ar taip, atradimas, O.Haleckio nuomone, paneigė Lietuvos tiesioginio inkorporavimo į Lenkiją teoriją.
Savo ruožtu tas pats atradimas leido O.Haleckiui padaryti principinę išvadą:
„…tai nepaneigiamai išaiškina, kad applicare coronae regni nereiškia nieko kito, kaip tik atiduoti įvardintą žemę nurodytai karūnai leno teise. Taigi pasirodo, kad nuo pat pradžios, užuot primesti lietuviškoms ir rusiškoms žemėms visišką, betarpišką įjungimą į lenkų valstybę, kas būtų – reikia atvirai pasakyti – ir neteisinga, ir neįmanoma įvykdyti, buvo nuspręsta paremti uniją leno santykiais“[3]
Pačiam J.Adamus naujoji O.Haleckio teorija atrodo neįtikinama, kadangi remiama vien tik Krėvos akto tekstu. Jo nuomone, toks pamatas
„… yra gana nepatikimas, ir tai parodo geriausiai tas faktas, kad Haleckis ir Lowmianskis, panašiai suvokdami „applicare“ reikšmę, priėjo visiškai priešingų išvadų. Pirmasis čia mato įrodymą, kad inkorporacija (aišku, tiesioginė) nebuvo akte numatyta, o antrasis daro priešingą išvadą, kad būtent tokia inkorporacija buvo numatyta.“
Mums šiuo atveju įdomiausias J.Adamus priekaištas O.Haleckiui:
„Haleckio samprotavimui tenka iš esmės priešpastatyti tokį argumentą: iš tikrųjų „applicare“ galėjo reikšti taip pat ir Lietuvos leno priklausomybę Lenkijai, tačiau kaipgi mes galėtume įsivaizduoti tą leno pavaldumą (ową lenną zawislosc)? Reikėtų įrodyti, kad Jogaila 1386-1401 m. nebuvo tikrasis Lietuvos valdovas, kadangi negalėjo būti vienu metu senjoras ir vasalas (pabrėžta J.Adamus). Tam tikras šios neišbaigtos Haleskio koncepcijos liekanas rasime ir pas Lowmianski, o būtent ten, kur jis šneka apie „feodum oblatum“ (p. 56, 141). Iš tikrųjų ryškėja tam tikros analogijos tarp Lietuvos ir Lenkijos santykių pirmaisiais metais ir „feodum oblatum“, tačiau tie analogiški panašumai nėra pilni, kadangi nebuvo „feodum oblatum“ atveju tokio santykio, kad vienas asmuo būtų ir senjoras, ir vasalas“ ( ten pat, p. 300).
Reikia pasakyti, kad J.Adamus, kritiškai vertindamas ir neretai atmesdamas kitų istorikų teorijas bei hipotezes, pats vis dėlto nesiryžo duoti galutinio atsakymo į Krėvos akto teisinę ir politinę mįslę.
Paskutinės klausimo publikacijos žodžiai baigiasi savo teisumo įsitikinimu ir istoriko viltimi:
„Mielai norėtume pripažinti kieno nors atliktą problemos pagilinimą, ir net patys svajojame apie atnaujintą darbą ties šiomis problemomis. Kol kas vis dėlto darome išvadą, kad visos mūsų tezės atlaikė kritikos išbandymus iš skaitlingų ir ne bet kokių mokslininkų pusės, išlaikė egzaminą, ir susilaukė tik pagilnimo ir iš dalies papildymo“ (ten pat, p. 314).
Paradoksalu, bet po keletos dešimtmečių užmaršties ir sugrįžimo prie Lietuvos inkorporavimo į Lenkijos karalystę teorijos lenkų ir Tarybų Sąjungos istorikų oficialiose veikaluose, Krėvos akto problema vėl atgijo Lietuvoje nepriklausomybės atkūrimo išvakarėse ir jau nepriklausomoje Lietuvoje.
Bandymai reanimuoti atmestas koncepcijas
Lietuvos nepriklausomybės išvakarėse žinomas lietuvių istorikas Edvardas Gudavičius populiariame savaitraštyje „Gimtasis kraštas“ paskelbė du susietus straipsnius „Krėvos sutarties teisinė esmė“ (1989, Nr. 2 ) ir „Krėvos sutarties faktinė esmė „ (Nr 9), kurie gana greitai susilaukė Lietuvos teisės istoriko A. Andriulio poleminio straipsnio „Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas – antimonarchas? (žurn. Socialistinė teisė, 1989, Nr. 4, p. 36-42).
Manau, kad mums ne tik verta, bet ir būtina sugrįžti prieš šios retos ir ypatingos diskusinės polemikos, kurioje susikirto Lietuvos teisės specialistas ir būsimasis naujos „Lietuvos istorijos nuo seniausių laikų iki 1569 metų“ (I t., 1999) autorius.
Būtina sugrįžti, mano galva, pirmiausia dėl mums rūpimo Lietuvos karalystės klausimo, o ne tam, kad dar kartą imtume gilintis į tai, kaip pačioje Lietuvoje tuo metu buvo suvokiamas ir interpretuojamas 1385 m. Krėvos aktas.
Akivaizdu, kad tiesioginio Lietuvos inkorporavimo į Lenkijos karalystę teorija jau buvo atmesta ir Lietuvoje.
Tačiau E.Gudavičius minėtuose „Gimtojo krašto“ straipsniuose, ir daug ankstenėje mokslinėje publikacijoje „Krėvos sutarties (1385 m.) tikslai ir jų įgyvendinimo galimybės“ (Lietuvos Mokslų Akademijos darbai. A serija. – 1977, t.1(580, p. 67-74) iškėlė vadinamąją „Lietuvos valstybės išlikimo po Krėvos sutarties ir užsimezgusį jos vasalinį ryšį su Lenkija“ koncepciją.
Tiesa, po kelių metų (1993 m.) polemizuodamas su A.Andrulio 1989 m. straipsniu, istorikas iš pat pradžių pareiškė:
„Visų pirma aš nesu koncepcijos apie Lietuvos valstybės išlikimo po Krėvos sutarties ir užsimezgusį jos vasalinį ryšį su Lenkija autorius. Jos autorius – J.Adamus, ką, beje, aš esu nurodęs [minėta 1977 m. publikacija – A.B.]. Aš tik toliau plėtoju J.Adamaus požiūrį, kuriam pritariu bei ieškau naujų argumentų jam paremti.
Antra, J.Adamaus (ir mano) pagrindinė tema: ar Krėvos sutartis pripažino Lietuvos valstybę“[4]
Šiame patikslinime keistas tik vienas dalykas, kurį gal būt ir kiti mano skaitytojai pastebės, prisiminę ką tik mūsų aptartą teoriją apie Lietuvos vasalinį ryšį su Lenkija pagal leno teisę. Matėme, kad šios teorijos ar koncepcijos autorius buvo anaiptol ne J.Adamus, o, kaip matėme, O.Haleckis. Savo ruožtu J.Adamus tikrai atkakliai ir įtikinamai apgynė koncepciją, kad Krėvos aktas nepanaikino Lietuvos valstybingumo, kaip teigė ne vienas lenkų istorikas.
Tiek to…
Dviejų puikių lietuvių intelektualų polemiką verta ir būtina prisiminti, kadangi joje labai ryškiai buvo iškelta ir diskutuojamas Krėvos aktą sudariusių atstovų, taigi ir Lietuvos bei Lenkijos valstybinio lygiateisiškumo klausimas.
Istorijos teisės specialisto nuostabą, atrodo, sukėlė būtent ta pati skeptiška nuostaba, kurią buvo jau išsakęs, kaip matėmė, ir J. Adamus, neigdamas O.Haleckio teoriją apie Lietuvos leno priklausomybę Lenkijai net keliais argumentais, tarp jų – teisiniu bei loginiu argumentu, kad Jogaila „negalėjo būti vienu metu senjoras ir vasalas“.
Lietuvis teisininkas tik žymiai skeptiškiau teigia tą patį su nemaža doze ironijos:
„Taigi kurie Lietuvos ir Lenkjos,Vytauto ir Jogailos santykių momentai patvirtina E.Gudavičiaus skelbiamą Lietuvos vasalitetą Lenkijai? Vienu ir pagrindiniu argumentu yra tas, kad po Krėvos sutarties „didysis Lietuvos kungaikštis Jogaila tapo Lenkios karaliaus Jogailos nominaliniu vasalu“. Išties, labai painūs turėjo būti LDK ir Lenkijos santykiai, kad būtų galima taip neįprastai juos paaiškinti. Tačiau įdomu, kad tokia išvada pateikiama remiantis ne Krėvos akto nuostatomis, o po jo atsiradusiais teiniais dokumentais. Tokiu būdu sugestiuonuojama mintis, kad ne pats aktas tiesiogiai sukūrė siuzereno ir vasalo valstybių tarpusavio santykius, o tik sudarė prielaidas jiems atsirasti. Todėl čia ir esanti pati bendriausia Krėvos akto teisinė esmė. Manytume, kad tokia Krėvos akto traktuotė labai vienareikšmiai apibūdina tarpvalstybinius santykius ir suteikia šiam dokumentui fatališkos klaidos žymę, po kurios Lietuvai belieka tik apgautos ir pažemintos valstybės vaidmuo. Žinoma, teoriškai galima prielaida, kad Jogaila, tapdamas Lenkijos karaliumi, galėjo susidvejinti, nors tokių dokumentų istoriniai šaltiniai nepateikia. Tačiau, kad toji valdovo savybė taptų tarpvalstybinių santykių pagrindu, kyla rimtų abejonių“[5].
Mums nėra reikalo gilntis į polemikos detales, juolab kad E.Gudavičius savo atsakyme A.Andriuliui nuginčija bene kiekvieną jo teiginį paeiliui, kiekvieną kartą teigdamas, jog oponentas neteisingai suprato ir net iškraipė jo, E.Gudavičiaus, teiginius.
Savo ruožtu ir A.Andriulis papunkčiui sukritikuoja dalinius istoriko teiginius, tarp jų ir atskirų Jogailos brolių bei giminaičių, valdžiusių savo žemes Lietuvoje bei Rusioje, mūsų jau minėtas vėlesnes vasališkos ištikimybės Jogailai, Jadvygai ir/ar Lenkijos karūnai priesaikas, kurių nemaža buvo surašyta jau po Krėvos akto.
Tiesa, E.Gudavičius ir pats pripažįsta, kad „vis dėlto vad. homogaliniai aktai iš tikrųjų yra pati silpniausia J.Adamaus (ir, žinoma, mano) požiūrio vieta“, tačiau… vėl grįžta prie savo bet kokias kritines pastabas atmetančios retorinės metodologijos ir ima įtikinėti, kad silpniausioji „požiūrio vieta“ kaip tik ir yra stipriausia.
Mat, „vad. homogaliniai aktai ryškiai parodo tai, ko negalima pasakyti apie patį Krėvos aktą. Jeigu bus įrodyta, kad valstybė, kurios sudedamosios dalys yra susietos su kita valstybe vasaliniais ryšiais, nėra pastarajai vasalinė, sutiksiu, kad klydau. Tokių įrodymų A.Andriulis nepateikė ir, manau, negalės pateikti“ (ten pat, p. 142).
Įrodinėjimo eiga tiesiog puikiausias kazuistikos pavyzdys: pirmiausia pripažįstama, jog homogalinės priesaikos yra silpniausia požiūrio vieta, po to pareiškiama, kad tie priesaikų aktai ryškiai parodo, ko negalima atrasti Krėvos akte, o tada pergalingai reziumuojama, kad oponentas niekados negalės pateikti įrodymų, „kad aš klydau. Nebent jais jis laiko paskutinį aptariamos jo citatos sakinį“.
Koks tas sakinys, mums nesiteikiama priminti.
O tas A.Andriulio sakinys logiškas ir aiškus: „…būtent šie dokumentai yra silpniausias vasaliteto ryšius teigiantis įrodymas. Jie tėra asmeninės ištikimybės aktai, nesurišti jokiomis garantijomis, kurios liestų tų kunigaikščių valdas […] Niekas tokių priesaikų nevykdydavo, kai tik pasijusdavo galį jų nesilaikyti.“ ( p.37).
Skamba gana ciniškai, kaip kiekvienas realios istorijos faktas, bet ir čia lietuvių teisės specialisto nuomonė susišaukia su teisės istorijos specialisto nuomone, ir ne bet kokio, o to paties J.Adamus. Beje, šį kartą lenkų istorikas pasisako kiečiau už A.Andriulį.
Pasak J.Adamus, „homogalinio akto egzistavimas (panašiai, kaip vėlesni kryžiuočių homogaliniai aktai, arba prūsų ir, pavyzdžiui, mozoviečių, moldavų ir kt. kunigaikščių aktai) turėjo iš esmės tikktai tesinę vertę ir jeigu faktinių santykių situacija (uklad stosunkow faktycznych) leisdavo, ta vertė galėjo būti grynai popierinė (wartosc ta mogla byc czysto papierowa“ (J.Adamus, Najnowsza literatūra., p. 304).
Jeigu jau pykstama ant Andriulio, būtų logiška supykti ir ant gerbiamo Adamus…
Bet ne!
E.Gudavičiaus poleminiame straipsnyje ir toliau visais punktais „malamas į miltus“ tik A.Andriulis ir su tokiu azartu „malamas“, kad prieinama iki akivaizdžios demagogijos, be kita ko absurdiškai pareškiant, kad „V.Andriulis [gal A.Andriulis? – A.B.] nesugeba savo teiginių išsakyti, neprieštaraudamas sau pačiam, nėra pakankamai susipažinęs su klausimo šaltiniais, istoriografija, viduramžių diplomatika ir leno teise, aktus bando analizuoti iš jų vertimo, nemokėdamas originalo kalbos…“
Čia nutrauksiu „nuosprendžių oponentui“ sąrašą, kadangi pastarasis kaltinimas tiesiogiai liečia mums pirmiausiai rūpimą Krėvos akte įvardintą Lietuvos karalystės titulą.
Informacijos šaltinis:Algimantas Bučys. „Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė de jure ir de facto Viduramžių Europoje. Literatūrologinė istorinių šaltinių ir istoriografijos analizė“.
(Bus daugiau)
2017.06.18; 09:00
[1] Adamus, J. Najnowsza literatura o Akcie Krewskim. – In: p.273
[2] Palikus Vilnių, Janui Jozefui Adamus teko tvarkyti įvarius archyvus čia Jeruzalėje, čia Škotijoje, vėliau dėstyti valstybės teoriją bei istoriją Oksfordo universiteto lenkiškame Teisės fakulteto skyriuje. Tiktai 1947 m. grįžo į Lenkiją ir ėmė dirbti Lenkų teisės istorijos katedroje ką tik įkurtame (1945 m.) Lodzės universitete docentu, vėliau (nuo 1954 m.) ypatinguoju profesoriumi (profesor nadzwyczajny). Be kita ko dėstė lenkų – lietuvių santykių istoriją, ir, manau, būtų labai įdomu, jei kada atsirastų galimybė kokiu nors būdu susipažinti su šių J.Adamus paskaitų tekstais ar tik planais, konspektais ir panašiais šaltiniais, jeigu jie išliko kokia nors forma.
Pradedame skelbti Algio Uzdilos veikalą „Žemės aidai. Kur veda lietuvių kalba“, kurį gerai įvertino buvęs jo dėstytojas akademikas Zigmas Zinkevičius (jo rekomendaciją spaudai pridedame).
Algis Uzdila gimė 1937 m. Lenkijoje, Palenkės vaivadijos Seimų apskrityje, Punsko valsčiaus Kreivėmų kaime. Mokytojas, poetas, Lenkijos lietuvių visuomenės veikėjas. Studijavo Vilniaus universitete lietuvių kalbą ir literatūrą. Mokytojavo Seinų ir Punsko licėjuose, kurį laiką buvo Punsko licėjaus direktorius. Paskelbė straipsnių Lenkijos lietuvių dvisavaitiniame žurnale „Aušra“. Sudarė penkis lietuvių kalbos vadovėlius pagrindinei mokyklai.
Slaptai.lt redakcija
XXX
Algio Uzdilos veikalo „Žemės aidai“ aptarimas ir rekomendacija spaudai
Veikale labai kruopščiai surinkti baltiškojo (ar bent tokiu įtariamo) vardyno atšvaitai šiaurės rytų Lenkijoje ir Lietuvos-Lenkijos paribiais, kartais išplitusio dideliuose plotuose. Pateikta daugybė duomenų gyvenviečių istorijai, be to, labai svarbių. Įdomūs samprotavimai apie neabejotinas ar tik galimas lietuvių kalbos liekanas. Jas stengiamasi pagrįsti, nors gal ir ne visai pakankamai. Žavi autoriaus drąsūs spėjimai, drąsios prielaidos, juo labiau drąsios etimologijos.
Veikalas yra labai vertingas, ypač Seinų ir Punsko krašto lietuviams. Jį būtinai reiktų išspausdinti.
Pagarbiai – akad. Emeritas Zigmas Zinkevičius
Vilnius. 2013 11 12.
Skaitytojų dėmesį noriu atkreipti į Autoriaus pateikiamas autentiškas vietovardžių formas, skirtingas, negu dabar Lietuvoje priimta vartoti. Apie jas dar žr. mano straipsnį: „Gimtoji kalba”, 2010, nr. 3, p. 6-10.
Zigmas Zinkevičius
XXX
Algis Uzdila
ŽEMĖS AIDAI
(Kur veda lietuvių kalba)
Punskas, 2009
AUTORIAUS ŽODIS
Gyvenantiems Lietuvoje nekyla klausimų apie kitų kraštų upių, ežerų, miestų, gyvenviečių ar geografinių objektų vardų kilmę. Tai tų valstybių nacionalinės kalbos tyrinėtojų reikalas. Išimtį sudaro Lenkijoje gyvenantys lietuviai, kuriems ilgainiui ima kristi į akis, kodėl Šiaurryčių Lenkijos žemėlapyje šviečia tokie lenkų kalbai netipiški vietų vardai. Ilgainiui su lietuvių kalbos mokslu apsiklausiusi ausis ima įžiūrėti, kad daugumos šito vardyno kilmę galima paaiškinti tik remiantis lietuvių kalbos bei kartais anksčiau čia gyvenusių jotvių ar prūsų kalbų duomenimis, kadangi ir jie, kaip ir lietuviai ar latviai, priklauso tai pačiai baltų kalbų grupei.
Algis Uzdila
Kuomet lenkų kalbininkai ima labai nemoksliškai minėtą vardyną aiškinti ar bent spėlioti, kaip tai galėję tokie pavadinimai susiformuoti, kyla noras jiems padėti ir kartu patiems sau išsiaiškinti, kokio paveldo šitoje žemėje paliko lietuvių ar apskritai baltų kalbos. Norom nenorom tenka šiek tiek žvilgtelėti ir į šiame krašte anksčiau gyvenusių žmonių istoriją.
Smalsūs to krašto lenkakalbiai gyventojai, supratę, kaip susiformavo šiuolaikio Varmijos ir Mozūrų krašto geografinis vardynas, gali įsisąmoninti ne vieną lenkų su lietuviais vardyne išsaugotą kalbinį ryšį ir gali geriau suprasti savo praeitį. Lietuviams vėlgi privalu būtų žinoti, kokio intelektualinio lygio buvo jų protėviai, kurie prieš šimtus ar net ir tūkstančius metų šiame Europos kampelyje gyveno.
Etimologizuojant vietovardžius ne viską buvo galima vienprasmiškai išspręsti. Kartais keliami hipotetiniai klausimai reikalaus ateity gilesnių tyrinėjimų, ir jie gali patraukti kalbininkų, istorikų ar geografų dėmesį.
Autorius sąmoningai nevengė greta kalbinės medžiagos pateikti ir istorinės bei geografinės informacijos, kuri galėtų labai praversti ne tik istorikams leistis į platesnius tyrinėjimus, bet pasitarnautų ir visiems šiaurryčių Lenkijos lankytojams. Šitaip galėtų geriau suvokti ir nūdienės Lietuvos problematiką ir pasididžiavimą savo kraštu. Smalsesni skaitytojai ras didelį pluoštą Lenkijoje išlikusių lietuviškų pavardžių ir tuo pačiu galės plačiau tyrinėti tą lenkų kalbos išsaugotą asmenvardžių lobyną bei įsitikinti, kad daugelis pavardžių ar jų darybos faktų Lietuvoje šiandien jau nėra žinomi. Todėl mokslui tai galėtų turėti neįkainuojamos vertės.
PRATARMĖ
Savo kukliu darbu bandžiau atskleisti įdomią baltų genčių praeitį, kuri glūdi po gilios užmaršties sluoksniu. Šiandien lietuvių kalba drauge su latvių vienintelės gali paliudyti, kaip formavosi dideliame Europos Vidurio plote, ypač šiaurryčių Lenkijoje, geografinis vardynas. Jei išsiaiškinsime patys, kokia informacija slypi daugybėje upių, ežerų ir gyvenviečių vardų, gal vėliau tuo susidomės ir kaimynai. Mūsų protėviai paliko savo buvimo ženklų šioje žemėje, ir jie gebėjo atsispirti ir karams, ir audrų viesulama. Įdėjome svetimiems į lūpas daugybę gražiausių žodžių, be kurių nūdienis pasaulis savęs nepažintų ir net sunkiai egzistuotų. Atskleiskime patys savo dvasines vertybes ir padėkime kitiems jas pastebėti. Paveldėjome kalbą, kuri išsaugojo didžiausią tarp Europos tautų nepažeistą atmintį. Mūsų kalba – ne tik susikalbėjimo įrankis, kaip mokė mus filosofai ar ankstesnieji kalbininkai. Mūsų kalba yra ir atminties laikmena. Joje įamžinti tų laikų faktai, kuomet dar rašto neturėjome. Mes atėjome iš visai kitos civilizacijos – iš kultūros, kuri ne į popierių savo sampratą liejo, o viską į žodžius po širdimi krovė. Ir šiandien pažvelkime į tai, kas liko išsaugota ne raidėse, o garsuose. Įsisąmoniję šią paslaptį sau ir kitiems praturtinsime savo ir kaimynų dvasią.
Negali būti menka tauta, kuri mirdama palieka vertybes. Gali būti tik apimenkę palikuonys, kurie tų vertybių nesupranta, jų prasmės nesuvokia.
Ir dar viena: nusiklausęs vienas pilietis susidomėjo, kokios yra autoriaus intencijos – gal jis rengiasi daryti sienų reviziją, je ne, tai ko tuo siekiama? Iškart turiu perspėti: ne lenkas šito klausė. Lenkai veikiau bando įspėti jų geografiniame vardyne paliktas mįsles, kurių patys nepajėgūs įminti. Šito visai ne piktai klausė Lenkijoje gyvenantis lietuvis. Jam lygiai taip atsakiau: naivu būtų siekti prikelti prieš šimtus metų išmirusius žmones. Jų seniai nėra. Bet pažinti jų mąstyseną ir pagerbti juos už atliktą milžinišką darbą yra gyvųjų pareiga. Norėtųsi pasielgti kitaip, negu pasielgta baltiškame Karaliaučiaus krašte. Tikiu, kad lenkai ir toliau rodys civilizuotą požiūrį į baltišką vardyną ir jį stengsis išsaugoti. Tik šitaip galime pagerbti tuos, kurie šioje žemėje gyveno ir garbingai iš jos išėjo, palikdami ne dykrą, o prasmingais žodžiais paliudintą faktą, kad, kai čia kitados triūsė ir šį Europos kampą gerai pažinojo. Juk tiek daug lietuviškų žodžių ir šiandien šalies gyventojai kasdienėje savo kalboje vartoja, ypač geografijoje ir pavardėse, deja, jau jų prasmės nebesuprasdami. Todėl geranoriškai privalėtų žiūrėti ir į čia svarstomas problemas.
Autorius
KALBOS ATMINTIS
IŠ TO PATIES KAMIENO ESAME
Kad lietuvis su lenku ar rusu nesusikalba, visi žinome. Dar lenkas ar rusas pridurs: “Kokia sunki, laužyta jūsų kalba”. O kad mūsų kalbos labai panašios, net nesusimąsto. Panašios, nes turime tas pačias kalbos dalis, vienos jų linksniuojamos, kitos asmenuojamos, turime linksnių vienaskaitą ir daugiskaitą, turime daiktavardžių ir būdvardžių gimines, būdvardžiai derinami prie daiktavardžių, laipsniuojami. Kartais turime net tas pačias galūnes, kaip anrtai vns. kas? žmona – žona – žena, dgsk. kam? medžiam – drzewom – dierevjam… Turime gan daug tų pačių žodžių, tik nežymiai prie savo konkrečios kalbos priderintų: akis – lk. oko; árti (orė) – lk. orać; ausis – lk. rus. ucho; avis – lk. rus. ovca; aviža – lk. ovies, rus. ovios; baltas – lk. biały, rus. bielyj; dūmai – lk. rus. dym, dusti – lk. dusić się; ežeras – lk. jezioro, rus. oziero; galva – lk. głowa, rus. golova; grėbti – lk. grabić, rus. gresti; karvė – lk. krowa, rus. korova; mama – lk. rus. mama; motė – lk matka, rus. matj; medus – lk. miód, rus. miod; mėnuo (mėnesio) – lk. miesiąc, rus. miesiac; naktis – lk. noc, rus. nočj; nosis – lk. rus. nos; ragas – lk. róg, rus. rog; pirmas – lk. pierwszy, rus. piervyj; sniegas – lk. śnieg, rus. snieg; šeima – rus. siemja; širdis – lk. serce, rus. sierdce; teka – lk. ciecze, rus. tiečiot; tetà – lk. ciocia, rus. tiotia; tėtė – lk. tata; ugnis – lk. ogień, rus. ogonj; ūsai – lk. wąsy, rus. usy; vanduo – lk. woda, rus. voda; žalias – lk. zielony, rus. zielionyj; žemė – lk. ziemia, rus. ziemlia; žolė – lk. zielę; žvaigždė – lk. gwiazda, rus. zviezda; žvėris – lk. zwierzę, rus. zvierj. O su baltarusiais dar daugiau turime panašumų.
SKIRTINGOS TAPATYBĖS
Artimose kalbose yra nemažai tokių pačių arba mažai iškreiptų žodžių, kurie ne visiems tą patį reiškia. Kad tokių žodžių iš viso yra, rodo mūsų giminingumą. O kad jie neretai kiekvienoje kalboje ką kita reiškia, matyt labai iš seno buvę tarp mūsų ir skirtumų. Gal nuo šito ir prasidėjo kalbų eižėjimo reiškinys.
Kad lengviau suprastume, imkime pačios lietuvių kalbos atskiras tarmes. Antai dzūkams drūtas reiškia “stiprų”, kitoms tarmėms “storą” (pvz. medį), dar kitoms “kietą” (tarkime, žemę), o dar kitur “žemą” (pvz. balsą). Aukštaičiams grobas reiškia “šonkaulį”, žemaičiams “žarną”. Dzūkams kulnas tai “kelis”, kitoms tarmėms tai “užpakalinė kojos pėdos dalis”. Dzūkams veidas tai skruostas, kitiems veidas tai “priešakinė žmogaus galvos dalis”, tuo tarpu dzūkams skruostai reiškia “antakius”. Dzūkams blakstienos reiškia “antakius”, kitiems tai “voko plaukai”. Seinų ir Punsko krašte pirtelė reiškia prausimosi kambarį, Lietuvoje supranta ją kaip “atskirą maudymosi namelį (pirtį)”. Dzūkams pirtis reiškia “jaują”, kitoms tarmėms “maudymosi namelį”… Tačiau nieks neabejojame, kad esame tos pačios kalbos ir tos pačios tautos žmonės. Bet šie pavyzdžiai rodo, kaip grupės žmonių viena nuo kitos ėmė tolti, kol ilgainiui tapo vieni kitiems nesuprantami.
Tokių pavyzdžių esama ir tarp atskirų kalbų. Paimkime liet. žodį naga ir lenk. ar rus. noga. Kad tai tas pats žodis, neabejojame. Bet atkreipkime dėmesį, kad tas žodis atskirose kalbose jau ką kitą reiškia. Lenkams ir rusams jis reiškia “koją”, o mums kojos dalį – “raginį porinį porakanopių kojos galo apvalkalą”. Mums gardas reiškia “užtvarą”, lenkams gród rodo “pilį”, rusams gorod tai “miestas”. Mūsų pienas ir lenkų piana ar rusų piena vėlgi tie patys žodžiai, tik mums tai “karvės duodamas baltas gėrimas”, o lenkams bei rusams reškia jie “putą”. Tie patys žodžiai yra ir mūsų žirnis, bei lenkų ziarno ar rusų zierno. Tik slavams tie žodžiai reiškia “grūdus”. Mums žūlyti reiškia “įgristi, įkyrėti” (plg. įžūlus “akiplėšiškas, šiurkštus), lenkams żuł tai dumblas, klampynė (gruntas, kuris įkyri, kai reikia jį klampoti), iš čia ir jų žodis żuławy “upių deltose derlingu dumblu padengta klampi teritorija”.
Pavyzdžių būtų galima dar dauginti. Bet ir šie rodo, kokio reiškinio būta tarp kalbų, ir kokiu pagrindu kalbos ėmė ta nuo tos tolti. Atkreipkime dėmesį į bent vieną kitą tarp lenkų ir rusų kalbų esantį panašų pavyzdį: lenkams stół (taria stul) reiškia “stalas, skobnios”, rusams taip ištartas žodis reiškia “taburetę”. Lenkams familia tai “giminė”, rusams – “pavardė” (atseit tuo pačiu vardu vadinami giminaičiai). Lenkų ochota tai “noras” arba “linksmumas, džiaugsmas”, rusams ochota reiškia “medžioklę”. Lenkų puszka yra “dėžutė” (pvz. konservų), rusų puška tai “patranka” (dėžė, iš kurios šaudo). Lenkams rugys tai “żyto”, rusams tai “rožj” – lyg ir nieko bendro su lenkų rugiu. Tačiau rugiena ir lenkams yra “rżysko”, kur sugrįžta iš užmaršties senas slavų rugio vardas. Tiek senas, kad dar neišdilęs panašumas su liet. “rugiu”. Lenk. żyto yra jau naujadaras, nusakantis kaip gyvybę teikiantis grūdas. Dėl to būtent, nors lenkų ir rusų kalbos esti labai panašios, ne visuomet tų tautybių žmonės tas tą tinkamai supranta.
Iš slavų kalbų bene seniausia yra slovėnų kalba. Įdomu vieną kitą žodį paimti iš jos ir palyginti su mums labiau apsiklausytomis lenkų ir rusų kalbomis. Paimkime slovėnų žodį rok. Lenkams tai “metai”. Rusams – “lemtis, likimas” (nieko bendro su laiku neturintis žodis, gal tai atsitiktinis panašumas). Slovėnams jis reiškia “tarpsnį” (tam tikrą sunkiai apibrėžtą laiko tarpą). Lenkų doba tai “para”. Rusai tokio žodžio iš viso nevartoja. Slovėnams tai “amžius”. Akyliau pasižiūrėjus į lenkišką žodžio vertę galima pastebėti, kad šiuo žodžiu dar nusakoma “epoka, metija”. Tai ir būtų kiek artimesnė prasmė, lyginant su slovėniškuoju doba. Slovėnų chiter suprasime kaip lenk. “chitry” ar rus. “chitryj”, liet. “gudrus”, tuo tarpu slovėnams tai reiškia “greitas” (gudrus kiškis, kuris moka greitai sprukti). Lenkų narta reiškia “slidė”, rusų narta tai “poliarinės rogės”, slovėnams narta tai “pėda”. Kažkiek panašumo yra tarp visų šių sąvokų, bet tik panašumo. Mūsų pirštas lenkų nei rusų kalbose neišsilaikė, čia vartojamas žodis palec, tuo tarpu šį žodį išlaikę slovėnai, jie taria prst. Tiesa, lenkų žodyje pierścionek “žiedas” yra vedinys iš seno mūsų piršto. Slovėnai taip pat vartoja žodį palec, bet jis reiškia jiems tik vieną pirštą – “nykštį”. Tokie pavyzdžiai dar ryškiau parodo, kaip iš tų pačių žodžių įvairiose etninėse teritorijose ėmė formuotis skirtingos sąvokos. Išgirdus vienoje kalboje lyg ir pažįstamą žodį nėra jokio tikrumo, kad jį tinkamai suprantame.
Užmeskime bent trumpam dar žvilgsnį ir į mūsų artimuosius giminaičius – latvius ar prūsus bei jotvius. Latvijoje įlipę į autobusą ar troleibusą skaitome: Izvietojums matem un berniem, ką norėtume suprasti kaip “vieta motinoms su bernais”, tuo tarpu ten yra vieta, skirta “motinoms su vaikais”. Latvių mazulis tai ne visai mūsų “mažiulis”, tai paprasčiausiai “kūdikis”. Jei pavėlavome ką Latvijoje nusipirkti, atėję prie krautuvės durų rasime užrašą “Magazins uzslegts”. Mums užslėgti reiškia “užgulti, užremti, užspausti”, latviams “uždaryti”. Matyt ten būdavo sunkios durys, kad jas uždarant ir reikėdavę pečiu užremti. Mums braukti – “lengvai spaudžiant traukti”, latviams brāukt reiškia “važiuoti”. Mums elnias – “atrajotojas šakotais ragais”, prūsai ir jotviai tuo žodžiu vadindavo kiekvieną žvėrį. Mums prūsų ar jotvių sasins primena veikiau “žąsiną”, tuo tarpu jiems reiškė “kiškį”.
Lietuviai ir bene visi slavai turi išsaugoję bendrą tą patį reiškiantį žodį ranka. Tik slavai neišsaugojo šito žodžio kalbinės aplinkos, todėl jų kalbose šio žodžio (lk. ręka, rus. ruka) negalima etimologizuoti. Jei paklausime, ką jiems tas žodis reiškia, atsakys, parodydamį savo viršutinę galūnę, ir tiek. Tai gal tie žodžiai yra slavų skoliniai iš lietuvių kalbos? Kultūros istorija rodo, kad taip nėra. Tai tiesiog visoms šioms kalboms yra bendras žodis, kaip ir nosis ar avis, kurie rodo mūsų giminystę. Tačiau lietuvių kalba dėlei savo archaiškumo išsaugojo ne tiktai tą atskirą žodį, bet išlaikė ir visą kalbinę terpę. Turime giminingų žodžių: ranka – rinkti, renka, rinko. Todėl mes ir suprantame, kad ranka yra organas, kuris gali atlikti darbą – kokį? Gali rinkti, ji renka, rankioja, todėl ir yra ranka.
Toks mažas pavyzdys rodo, kad mūsų kalba savo laikmenose yra išsaugojusi atmintį dar iš tų laikų, kuomet žmogaus ūkyje nebuvo nei pramonės, nei žemdirbystės, nei gyvulininkystės, nei ganymo, o žmonės vertėsi rinkdami gamtos teikiamas gėrybes. Patys jų pasigaminti negebėjo. Kad mūsų medus ir lenkų miód ar rusų miod yra bendri žodžiai, vėl nieks neabejojame. Net visiems tą patį jis reiškia – “bičių perdirbamą iš nektaro arba lipčiaus maistingą saldų produktą”. O ką reiškia tas žodis slavams? Tą patį, ką ir mums. Tik jie šio žodžio nepajėgia etimologizuoti, nes neišsaugojo kalbinės terpės. Mums medus ir išsaugotas žodis medis rodo, kad tasai produktas yra su medžiu susijęs. Bitės senovėje nebuvo žmonių laikomos aviliuose, jos gyveno medžių drevėse ir ten lipdydavo savo korius, juos pripildydavo saldaus medaus. Tai ir vėl mūsų kalbos atmintis siekia kur kas senesnius laikus, negu slavų kalbos, nekalbant apie germanų ar romanų kalbas.Beje, rusai yra įdomiai pavadinę mešką – medviedj – tai gyvūnas, kuris žino, kur yra medus, nes rus. viedatj – „žinoti“.
Ir dar vienas pavyzdys: mūsų žodį šventė lenkai vadina tuo pačiu žodžiu święto. Tai išlaikytas bendras su baltais žodis. Tačiau jo prasmės jie jau nemoka paaiškinti, nes kalba neišsaugojo žodį supančios terpės. Tuo tarpu rusai tos dienos pavadinimui suformavo naują žodį, atspindintį jų sampratą. Rusams šventė tai prazdnik “tuščiadienis”, suprask – diena, kurią nieko nereikia daryti, galima ją tuščiomis leisti. Tai tiesa, bet taip suprasta diena žmogaus niekuo neįpareigoja ir niekam jo neįkvepia. O ką lietuviams (kartu ir lenkams) reiškia šventė? Apžvelkime mūsų žodžio kalbinę terpę: švenčia : švinta : šviečia santykiauja taip, kaip spengia : spinga : spiegia, lenkia : linksta : lieknas ar žvengia : žvinga : žviegia… Tokie faktai rodo, kad seniesiems indoeuropiečiams, taigi ir baltams, šventė buvo siejama su šviesa, kuri yra gėrio ir taurumo simbolis. Švęsti reiškia “išgyventi šviesą dvasioje”. Lenkų kalba tą vertybę išsaugojo, tačiau ją tik intuityviai gali suvokti. Tą pačią moralinės vertybės sąsają su šviesa patvirtina ir dievo žodis: dievą ir dieną įvardijame ta pačia šaknimi die-, kuri reiškia šviesų paros metą, susijusį su saulės buvimu. Graikų die “skaidrus, perdėm matomas”. Slavai šito žodžio jau neišsaugojo. Slavų bog santykiauja su bogatyj ir yra naujas kalbos faktas.
Rusų didysis kalbininkas Vladimiras Toporovas, kuris monografijoje “Aukštutinės Padneprės hidronimų lingvistinė analizė” su Olegu Trubačiovu patikslino senąsias baltų teritorijos ribas, parašė Prūsų etimologinį žodyną, remdamasis Ipatijaus metraščiu (XIII a.) rekonstravo lietuvių dievų panteoną, teigia, kad slavų kalboms yra 1.500, geriausiu atveju 2.000 metų, tuo tarpu baltų kalbos siekia 15.000 ar net 20.000 metų.
* * *
Šio darbo tikslas yra kalbėti apie senojoje baltų vakaruose gyventoje teritorijoje paliktus vietovardžius – upių, ežerų, kaimų ir miestų bei geografinių objektų vardus, galiausiai rūpėjo apžvelgti mūsų išsilaikiusiamae lietuviškame išlikusias lietuviškas pavardes arba bent lietuviškumo pėdsakus jose, o vėliau dar pasižvalgyti po prieinamas lenkų pavardes, kuriose taip lengvai įžiūrimas baltiškasis reliktas. Apie kalbų bendrumą ir jų krikimą čia tik užsiminta, kad lengviau būtų suprasti patį sudėtingą reiškinį – Šiaurryčių Lenkijoje išlikusį baltišką vardyną. Jis neretai padės mums atskleisti šiandienėje kalboje neišlikusius, bet mūsų turėtus žodžius.
ŠIAURĖS ATLANTIDA
PAKOJŲ LOBIAI
Didysis lietuvių kalbininkas Kazimieras Būga (1879-1924) dar 1922 metais rašė: “Rinkime vietų vardus! Jie mums žinovų rankose galės papasakoti daug įdomių dalykų iš žilosios mūsų senovės. Mat, vietų vardai kalbininkui istorikui yra tikri istorijos dokumentai, iš kurių jis išskaito, tarsi iš hieroglifų, mūsosios tautos gyvenimo nuotykius”. Taigi pasižvalgykime po tą išmintį, išsaugotą patvariausioje medžiagoje – kalbos atminty. Įsiklausykime, kaip kurį žemės lopinėlį ar geografinį objektą pavadino žmonės, kurie su savo kraštu buvo artimai sutapę, gerai jį pažinojo ir labai mylėjo. Išgirdę per laiko ūkus prasiskverbusį žodį imsime suprasti, kaip šį pasaulį matė žmonės, kurie čia gyveno prieš tūkstantį ir daugiau metų. Išgirdę savo senolių kalbą, geriau pažinsime ir šio krašto pirmuosius gyventojus.
Pradėdami klausytis senųjų pasakojimų, bandykime patys suteikti kuriam nors kraštui ar gamtos objektui jo esmę nusakantį vardą ir pamatysime, kad anaiptol nėra lengva tai padaryti. Suraskime kitą vardą Nemunui, Šešupei, Galadusiui, Seinams ar Apšakalniui, suraskime tokius vardus, kad jie galėtų žmonių lūpose prigyti, ir pamatysime, kiek reikia tuos objektus pažinti, pastebėti, kuo jie išsiskiria iš kitų upių, ežerų, miestų ar kalnų, kad tie vardai atitiktų jų esmę. Jeigu šito reikalavimo nepatenkinsime, žmonės tų pačių siūlomų vardų nepriims. Suvoksime, kiek varde yra užkoduota pažinimo ir patirties, jeigu jie žmonėse prigijo ir išsilaikė besikeičiančių kartų atmintyje.
O jeigu vardas prigijo, vadinasi, tą savybę turėjo suvokti visa ta kalba kalbanti bendruomenė. Turime kaimyninėje Karaliaučiaus srity pavyzdį, ką reiškia naujo vardyno įvedimas, kuomet visa šita patirtis buvo išstumta politinių ambicijų. Visi tie nauji vardai yra dirbtiniai, primesti iš viršaus, ir jeigu juos sukeistume vietomis, nieks nuo to nenukentėtų – kaip buvo nieko nesakantys ir pažintinės reikšmės neturintys, taip ir liks tokie. Juk Sovietską galima buvo pavadinti ir Bagrionovsku, o Kaliningradą Sovietsku, ir lapė būtų nesulojusi.
Gali kilti klausimas, kodėl rusai nesujaukė aukštyn kojom savo geografinio vardyno ir išlaikė miestų Maskvos, Smolensko, upių Volgos, Nevos, ežerų Ladogos ar Baikalo, pavardžių Puškino ar Tolstojaus vardus. Bet šitai padarė Mažosios Lietuvos teritorijoje, kuri niekuomet Rusijai nepriklausė. Matyt miela yra savo žemėje gyventi su savomis vėlėmis ir labai nejauku į svetimus namus įsibrovus žiūrėti į buvusių šeimininkų portretus. Pirmiausia, ką padarysime, jeigu čia atvykome niekieno nekviesti, tai tuos portretus nuo sienų nukabinėsime. O juk sąžinė kalbėtų, kad namus reikia grąžinti tikriesiems jų šeimininkams.
Tai pasvarstę gal suprasime, kokį dvasinį lobį turime paveldėję iš praeities. Tai duoklė istorijai. O jeigu išsiaiškinsime vardyno reikšmę, pateiksime peno ne tik protui, bet ir sielai bei joje gyvenantiems jausmams.
Tai imkime ir įsiklausykime, ką kalba amžiai, o tuomet ir save geriau suprasime, ir kaimynus imsime gerbti, pamatę, kad ir jų tūkstantmečiais kurta istorija turi ne menkesnės vertės, kaip ir mūsiškė.
LOPŠY GIRDĖTI ŽODŽIAI
Įdomūs yra Prūsijos ir Jotvos kraštų pavadinimai.
Prūsija Vytauto Mažiulio nuomone, kaip ir kitos baltiškos sritys, vardą gavusi iš hidronimo, giminingo su veiksmažodžiu prausti, nors būta ir kitokių išvedžiojimų. V. Mažiulio nuomonė būtų patikima, tiktai nesurasta atitinkamų hidronimų (Z.Zinkevičius Lietuvių kalbos kilmė I t. 279 p.). Toks šalies pavadinimas rodytų jos geografinę padėtį. Tai žemumų kraštas, turintis daug upių, ežerų, ir galbūt dėl to, kad jos upės neretai išsilieja iš vagos, sukeldamos potvynius ir vis prausdavusios Prūsijos žemę, ir turime tokį vardą.
Prūsiją sudarė dvylika savitų regionų:
Skalva (lenk. Skałowia) veikiausiai hidroniminės kilmės, palygink Skalvys, Skalvė – upė prie Šiaulių (Z. Zinkevičius Lietuvių kalbos istorija I d. 281 p.), gimininga su žodžiu skalauti – „užpilti vandenimis, nuplauti”. Veiksmažodžiai prausti ir skalauti yra sinonimai, taigi, žvelgiant į kalbos gelmes, Prūsijos vardas reikštų tą patį, ką ir Skalvos. Tik Skalva yra viena iš Prūsijos dvylikos žemių.
Nadruva (lenk. Nadrowia) – į rytus nuo Kuršių marių priegliaus aukštupyje. Z.Zinkevičius mano, kad prūsai greičiausiai vartojo formą Nadrava (Lietuvių kalbos istorija – I Lietuvių kalbos kilmė 281 p.) Vardo kilmė nėra išaiškinta, spėjama, kad hidroniminė ir galėtų reikšti kraštą, esantį ant *Dravos (vėlesnės Druojos, tikriausiai Priegliaus intako) krantų. Galbūt šis vardas yra giminingas su prūišku daiktavardžiu drawine „kubilas“, tuomet reikštų, kad čia gyvenę žmones, kurie iš medžių kamienų skobę kubilus. Ir lietuvių kalba išlaikė žodį drevė – „medyje išpuvusi skylė, uoksas, išduba”. Su šiais daiktavardžiais giminingi yra ir lenkų drzewo bei rusų dierevo.
Semba (lenk. Sambia) turi neaiškios kilmės vardą. K. Būga jį kildina iš mūsų laikų nepasiekusio žodžio *sembas „saviškis” (K.Būga RR I t. 306 p.). Tačiau lenkų kalbininkai šį vardą laiko giminingu su baltišku būdvardžiu sambas – mūsiškai „žambas”. Jeigu tai būtų tiesa, matyt tokį vardą lėmusi būtų Sembos pusiasalio žamba forma.
Notangą (lenk. Natangia) bene artimiausiai galima nusakyti kaip patvinusį kraštą. „Notangų genties vardas gali būti hidroniminės kilmės, plg. ežero vardą Notist (Notangoje!), lietuvių uopėvardį Notà; dėl priesagos -ang- plg. lie. Alangà (Z. Zinkevičius Lietuvių kalbos kilmė I d. 280 p.).
Barta (lenk. Barcja) tai barčių – lenkų kalbininkų nuomone tai bitininkų kraštas. Tačiau Bartos vardas, V. Mažiulio nuomone, yra kilęs iš Bartos vardo ir yra giminingas su lietuvių upės Bartuvos vardu. Kad bartų genties vardas greičiausiai hidroniminės kilmės, tos pačios Bártuvos pagrindu teigia ir Z. Zinkevičius.
Varmė (lenk. Warmia) vardą gavusi nuo būdvardžio wormyan – „raudonas”. Matyt, šioje žemėje būta geležies rūdos ir ji buvusi rausva. Lietuvių kalba iki šiandien išlaikė giminingą žodį varmas – „vabzdys, kuris kerta karves ir siurbia jų kraują, taigi ir varmas būna raudonas. Tačiau Z. Zinkevičius priduria, kad šis vardas gali būti dar ir hidroniminės kilmės, plg.lietuvių upėvardžius Varmė (dešinysis Ventos intakas) ir Raudonė (kelios tokios upelės).
Sasna gimininga su sasins – „zuikis”. Liubavo srities vardą ir K. Būga laiko lenkų kilmės. Tačiau sako, kad Liubavo srities žiemiuose 1303 m. (Osterodės aps.) gyvenus prūsų, ką rodo vietos vardas Sassen-pile, („zuikių pilis”), kurį jau 1338 m. vokiečiai yra išsivertę vardu Hasenberg „Zuikių Kalnas”, o lenkai pervadino jį Zajączkowo („Zuikiava”)]. (K.Būga RR III t. 112 p.)
Pagudė (lenk. Pogezania) pavadinta nuo žodžio pagudian (K. Būga – pa ir gudde – „krūmas”) – „krūmynų kraštas” (K.Būga RR III t. 113-4 p).
Pamedė (lk. Pomezania) kilusi nuo prūsų žodžio pamedian, (K. Būga – pa ir median – „giria”) nusakančio pamiškę.) Turime ir mes išlaikę giminingą žodį medis ir dzūkų vartotą medžias – „miškas” (K.Būga RR III t. 113 p.).
Galinda (lk. Galindia) rodo į baltų kraštą, esantį žemių gale. Tas vardas yra atkartotas slaviškame Ukrainos varde (u kraja – „pakrašty”).
Yra dar du kraštai, vadinami žemėmis: Liubavo žemė ir Kulmo Žemė.
Liubavo Žemė (lenk. Ziemia Lubuska), plg. Lubava ar lenk. Lubów, Lubowo. Nors manoma, kad čia iš seno gyvenę lenkai, tai vis tik minėtoji Sasen-pils rodo, kad ir čia, Liubavo srities prūsų turėta žodžiai sasnis „zuikis“ ar „kiškis“ ir pils „pilis“ (Z. Zinkevičius).
Kulmo žemė(lenk. Ziemia Chełmska) – antroji sritis, neturinti savarankiško pavadinimo. K. Būga rašo: „Pats Kulmo (lot. Culmen, Colmen) vardas kilimo yra lenkiškas, nes lenkai šį miestą (vok. die Stadt Kulm) ir sritį (civitas Colmensis > terra Colmensis) vadina Chełmno, kas yra vienos kilmės su miesto vardu Chełm || rus. Холм = sl. хъlmъ < germ. *хulmaz “kalva, Holm” (K. Būga Riktiniai raštai, III t. 112 p.). Ir prof. Z. Zinkevičius spėja, kad aplenkėjusių sričių Liubavo ir Kulmo žemių vardai gali būti slaviški, nors tai daro daug atsargiau (Lietuvių kalbos istorija, d. 1, Lietuvių kalbos kilmė, 282 p.).
Tačiau šio vardo slaviškumu, ypač, kad jame atsispindi slaviškas žodis Холм, sunku patikėti. Kuo toji kalva turėjusi būti įpatinga, kad jos vardu būtų galima pavadinti visą sritį? Juk tokių kalvų pilna visur. Man regis, kad Kulmo Žemė – ypač, kad ji nėra vadinama Kulmu, o Kulmo Žeme, šį vardą galėjusi gauti iš galimo daiktavardžio *kulmas “mūšis”, palygink liet. kulti – „mušti”. Turime ir Lietuvoje panašios logikos vietovardį – Punia, miestelį ant Nemuno kranto. O punyti reiškia “mušti, pešti”. Lietuvių kalbos didysis žodynas ties veiksmažodžiu punyti pateikia dainą: Oi vanage, vanagėli, kam tu peši slanką? – Kaip nepešiu, nepunysiu, kad manęs neklauso. Taigi Kulmo Žemė galėtų būti „Mūšio Žemė” – mūšio laukas. O kadangi mūšiams rinktasi iškilesnes vietas, ar ne nuo kulmo slavai bus perėmę savo холм “kalvą”, jei tai nėra tik atsitiktinumas? Juk nuo Kulmo Žemės kryžiuočiai ir pradėjo prūsus ir visus baltus užkariauti, beje, talkinant ir slavams. Siūlydamas tokią išvadą, nepretenduoju į mokslinį atradimą, tačiau leidžiu sau laisviau pasamprotauti.
Kaimyninė Jotva [plačiąja prasme] turėjo keturis kraštus:
Jotva (siauarąja prasme) vardą gavusi nuo Jotvos upės, šaltiniuose minima buvo kažkur apie Lydą. Yra ir kita panašaus vardo upė Šakių apylinkėse – Jotija. Jų vardai sietini su veiksmažodžiu joti. Matyt narsūs kariai – vyčiai savo žirgus upėse girdę.
Dainava [vardas Z. Zinkevičiaus teigimu greičiausiai hidroniminės kilmės – palygink upę Dainava Varėnos apylinkėse].
Palekė Z. Zinkevičiaus teigimu kildinama nuo upės Leko (Elko) pavadinimo (dabar Podlasie – Palenkės vaivadija).
Sūduva (drėgnų vietų kraštas, panašiai kaip Mazowsze – palygink maz’). Yra lenkuose teorijų, kurios teigia, kad Sūduva vardą gavusi nuo upės Sūduonės ar Sūdonės (šiandienės Šešupės). Šitaip mano ir K. Būga, teikdamas, kad jeigu Jotva ir Dainava vardus gavusios nuo upių, tai kodėl ir Sūduva negalėtų būti praminta nuo upės vardo? Sūduonia teka per Sūduvos žemę. Ji yra Šešupės kairysis intakas ir įteka į ją ties Liudvinavu.
PRŪSŲ IR JOTVIŲ KOVOS SU KRYŽIUOČIAIS
1283 metais kryžiuočiai iš esmės baigė nukariauti jotvių žemes. Dar kartais pasitaikantys vietinių vadų organizuoti maištai padėties nepakeitė. Maksas Tepenas (Max Toeppen) taip komentuoja kryžiuočių nugalėjimą visame ežeryne: Dauguma jo gyventojų žuvo kovose, kiti pasidavė Ordinui ir jo žemėse surado naujas būstines, o likusieji pasitraukė į Lietuvą arba į dykras. Riteriams iškilo nauja užduotis įtvirtinti savo valdas abejuose kraštuose – Galindoje ir Jotvoje ir sukurti naują gyvenimą ir civilizaciją.
Nuo Vislos (Vyslos) žiočių net iki Elko upės rytuose prūsų gentys buvo parklupdytos ir pavergtos, o jų teritorijose susikūrė galingiausia Europoje ordino valstybė, kuri ilgainiui perėmė ir to krašto vardą. Prievartinė krikščionybė išnaikino tradicinius prūsų tikėjimus, nors anaiptol neįvyko tai vienu metu. Dar XV amžiaus viduryje Sembos vyskupas Mykolas griežtomis bausmėmis drausdavo laidoti pagal pagoniškus papročius, rinktis miškuose ir giriose prie kapų, rengti ten puotas, nešti aukas ir šaukti demonus. Matyt turėjo pagrindo tai daryti. Tačiau kurioziška ištiktis įvyko 1520 metais, kuomet Didysis Magistras asmeniškai leido pagoniškai aukoti juodą jautį, kad „atbaidytų” prie Sembos krantų artėjantį Gdansko laivyną. Kaip nudžiugo Sembos kapitula, kada lenkų laivai dėl nežinomų priežasčių iš tikrųjų pasitraukė. Laiko gelmėse išnyko ir prūsų kalba, nors XVI amžiaus viduryje išversta į ją maldaknygę ir Liuterio katekizmą. Kalbos fragmentų išliko taip pat Simono Grunau sudarytame Elbingo žodynėlyje (apie 1400 metus) bei geografiniuose varduose. Atrodo, kad Semboje prūsiškai kalbėta dar XVII amžiuje. Tačiau mitas yra požiūris, kurio visuotinai laikomasi Lenkijoje, kad kryžiuočiai galutinai išnaikino Prūsijos gyventojus. Apkrikštyti prūsai išliko gyvi ir tapo Ordino pavaldiniais, kurie pamaži asimiliavosi su plaukiančiais iš Vokietijos ir Mazovijos naujakuriais. Ilgainiui prūsų gaivalas ištirpo vokiškųjų kurėnų masėje. Profesorė Lucija Okulič-Kozarin (Łucja Okulicz-Kozaryn) savo knygoje Dzieje Prusów (Prūsijos istorija) parašo seniems „Šiaurės Atlantidos” gyventojams tokią epitafiją:
„Šitaip išnyko prūsai iš istorijos lapų. Ne iš karto ir ne tiktai todėl, kad sunaikino juos karai ir tremtys. Jų nykimo vyksmas smilko kartų kartas, kurios, nors dar besigindamos nuo svetimos kultūros ir civilizacijos, pamažu priimdavo užpuolikų kalbą ir papročius. XVII amžiuje buvo dar išlikęs atminimas apie senus papročius ir apeigas, bet jau protėvių kalba buvo pamiršta. Prūsų žemės darėsi tėvyne germanizuotų, polonizuotų ar sulietuvintų žmonių. Komplikuoti pokyčiai suteikė jiems naują tautinės priklausomybės jausmą” (lenkų Vikipedija).
Daug čia pateikta įdomios istorinės medžiagos, tačiau keistai Vikipedijos autorius sulygina baltų germanizavimą ir polonizavimą su jų lietuvėjimu. Lietuvėjimas vyko to paties etninio kamieno telkimo į vieną valstybę ribose. Baltų ainiams ne tiek svarbu, kaip turėjo ar galėjo vadintis visų jų bendras kraštas, kur kas svarbiau, kad jie būtų išlikę tarp savų. Prūsui išlikti lietuviu, ar lietuviui prūsu, o gal jotviu, nebuvo tragedija, nes būrėsi vienų su kitais artėjimo energijos veikiami. Jautėmės vieni kitiems ir kalba, ir papročiais artimi, ir tuo panašumu negalėjome lygintis nė su vienu kitu kaimynu. O tarpusavio skirtumų Vokietijoje būta ne mažaesnių, neg baltų kraštuose. Artėjimo procesai vyko visose tautose, tik kiek anksčiau. Tačiau mums tą natūralios raidos artėjimo vyksmą nutraukė išorinės jėgos, dėl ko ir po tiek šimtmečių jų ainius, matyt, sąžinė persekioja. Beje, pridursiu, sąžinė atsiliepia tik labai doriems žmonėms, nes ji tik Dievo vardu prabyla. Kur Jo nėra, sąžinė tyli.
Kovo 15 d., antradienį, 18.15-20.00 val., Vilniuje (Antakalnio g. 17) vyks antroji paskaita iš ciklo „LIETUVIŲ TAUTOS IŠMINTIS“. Paskaitą skaitys knygos „Užmirštieji prūsai. Archeologija, istorija, padavimai ir turistiniai maršrutai“ autoriaus, archeologas Valdemaras Šimėnas.
Mūsų, Lietuvių tautos praeitis – pamatas mūsų dabarčiai ir ateičiai. Lietuvių kalbos, archeologijos, antropologijos ir kiti tyrimai ne kartą patvirtino, kad protėviai paliko didžiulę išmintį, kurią galime didžiuotis. Ir privalome prisiimti atsakomybę už savo tautos ateitį, už tai, ką paliksime ateities kartoms.
Romualdas Grigas – profesorius, habilituotas daktaras, Lietuvos Mokslų akademijos narys emeritas, šalyje gerai žinomas sociologas, vadybos žinovas, filosofas ir tautotyrininkas. Parašė apie tūkstantį mokslinių ir beveik tiek pat publicistikos straipsnių, taip pat išleido keliolika monografijų bei esė knygų.
Už keturių monografijų ciklą, skirtą lietuvių tautos socialinei organizacijai ir jos pokyčiams atskleisti, 2002 m. profesoriui suteikta Lietuvos mokslo premija. Jis – daugelio kolektyvinių monografijų ir rinkinių sudarytojas bei redaktorius.
„Lietuvių tautos išlikimo drama“– naujausias Romualdo Grigo darbas. Įgudusia mokslininko ir rašytojo ranka parašytoje knygoje gausu ne tik skaitytojo smalsumą žadinančios informacijos. Dėmesį patraukia puikiai valdoma gilios, plačios ir emocionalios minties intriga. Dramatiškos lietuvių tautos istorijos „aštrių kampų“ ir nutylėjimų atskleidimas, pati žinių perteikimo stilistika negali nejaudinti net ir to skaitytojo, kurio širdį jau graužia abejingumo Tėvynės likimui ėduonis.
Naujausias Lietuvos kino padangėje daugiau nei dvejus metus kurtas meninės dokumentikos filmas apie lietuvių etnokultūrą „Semme“ (prūsiškai „žemė”) – atkeliauja į Panevėžį.
Filmo premjerą gegužės 22 d. 17:30 val. kino centre „Garsas“ pristatys režisierius Ernestas Samsonas ir kūrybinė grupė. Žiūrovai galės užduoti klausimus, vyks diskusija. Žiūrovams su gėlėmis įėjimas į kino renginį – nemokamas.
Be abejo, ir šiandien, ir ateityje rašydami Baltijos kraštų pagonybės ir christianizacijos istoriją ar atskirus jos epizodus, kaip kad dabar rašau lietuvių karaliaus Minaugo sūnaus gyvenimo ir tikėjimo etiudą, nuolatos susidursime su paveldėtu iš daugiaamžės tradicijos išankstiniu nusistatymu, esą etiškai nederėtų ir politiškai nevertėtų svarstyti ir nagrinėti po daugelio amžių Romos katalikų Bažnyčios ydingas viduramžių strategijas pagonių ir graikų ortodoksų atžvilgiu vėlyvaisiais viduramžiais.
Ar, atseit, ne geriau ir patogiau nutylėti „praeities paklaidas“ ir toliau, gal kiek minkštesne retorika smerkti „laukinius stabmeldžius pagonis“, „ Kristaus budelius žydus“, „netikėlius schizmatikus krikščionis“ Bizantijoje, Moravijoje, Bulgarijoje, Kijevo Rusioje, Voluinės ir Haličo karalystėje ir Šiaurės Rusioje?
Juk čia turime ilgą triukšmingą tradiciją nuo vokiečių bei lenkų XIII amžiaus metraštininkų iki pat XX šimtmečio germanizacijos Mažojoje Lietuvoje ir katalikiškos polonizacijos Didžiojoje Lietuvoje šauklių ir šlovintojų… Deja, visų ydingų anachronizmų likimas vienodas – jeigu jų nepasiseka įveikti daugiaamžių polemikų kovoje, jie patys ilgainiui savaime atmiršta.
