Gyvatė (snake) puola
Vašingtonas, gegužės 9 d. (AFP-ELTA). JAV teisingumo departamentas antradienį pranešė, kad sutraukė „sudėtingą“ kenkėjiškų programų tinklą, kuriuo Rusijos saugumo tarnyba FSB du dešimtmečius naudojosi šnipinėdama 50-yje šalių, įskaitant NATO sąjungininkę.
Pasak JAV pareigūnų, FSB sėkmingai įdiegė kenkėjišką programinę įrangą „Snake“ arba „Uroburos“ į kompiuterių sistemas visame pasaulyje, daugiausia dėmesio skirdama vyriausybiniams tinklams, mokslinių tyrimų įstaigoms, žurnalistams ir kitiems taikiniams.
Jų teigimu, sistemos kompiuteriai taip pat tarnavo kaip retransliacijos mazgai, siekiant užmaskuoti duomenų srautą į taikinių kompiuterių sistemose įterptą kenkėjišką programą „Snake“ ir iš jos.
Per kelerius metus trukusią operaciją FTB pavyko nugalėti „Snake“, įterpus į ją jos pačios kompiuterinio kodo fragmentą, kuris duodavo komandas, verčiančias kenkėjišką programą perrašyti pačią save, teigė Teisingumo departamentas.
„Atlikusi aukšto technologinio lygio operaciją, per kurią rusiška kenkėjiška programa buvo nukreipta prieš ją pačią, JAV teisėsauga neutralizavo vieną sudėtingiausių Rusijos kibernetinio šnipinėjimo priemonių, kuri dvi dešimtis metų buvo naudojama Rusijos autoritariniams tikslams įgyvendinti“, – sakė generalinio prokuroro pavaduotoja Lisa Monaco.
Ši kenkėjiška programa kompiuterių saugumo ekspertams žinoma jau mažiausiai dešimtmetį, o JAV kibernetinės gynybos agentūra CISA teigė, kad FSB ją pradėjo kurti 2003 metais.
Gyvatė
CISA pavadino „Snake“ „sudėtingiausia kibernetinio šnipinėjimo priemone FSB arsenale“, pažymėdama, kad ji buvo itin slapta, ypač sunkiai aptinkama kompiuterių sistemose ir tinklo sraute. Gyvatė. Angliškai – snake
Be to, ji buvo sukurta taip, kad ją būtų galima lengvai atnaujinti ir modifikuoti, ir joje buvo „stebėtinai mažai klaidų, atsižvelgiant į jos sudėtingumą“, teigė CISA.
Šie aspektai leido FSB daugelį metų nepastebimai veikti per išplėtotus kompiuterių tinklus ir patekti į kompiuterius su jautriais dokumentais.
Mažiausiai vienu atveju „Snake“ buvo įdiegta neįvardytos NATO šalies sistemose, todėl Rusijos žvalgyba galėjo pasiekti ir pavogti jautrius tarptautinių santykių dokumentus ir diplomatinius susirašinėjimus, sakė CISA.
„Šio tipo kibernetinio šnipinėjimo implanto veiksmingumas visiškai priklauso nuo jo gebėjimo ilgai slėptis“, – sakė agentūra.
Rusijos generalinis konsulatas Klaipėdoje. Slaptai.lt nuotr.
Klaipėdos apygardos teismui perduota nagrinėti baudžiamoji byla, kurioje du Lietuvos piliečiai kaltinami šnipinėję Rusijai.
Prokuratūra skelbia, kad nors kaltinamieji vienas su kitu nėra pažįstami ir jų vykdyta veikla skiriasi, ikiteisminio tyrimo duomenys leidžia įtarti, kad į nusikalstamas veikas prieš Lietuvos valstybę juos įtraukė tas pats asmuo – Rusijos Federacijos Federalinės saugumo tarnybos Kaliningrado srities pasienio valdybos pareigūnas, kaltinamiesiems prisistatinėjęs išgalvota tapatybe ir puikiai kalbantis lietuviškai.
Ikiteisminis tyrimas dėl galimo šnipinėjimo buvo pradėtas iš Valstybės saugumo departamento gavus Žvalgybos įstatyme numatytomis priemonėmis surinktą medžiagą.
Ikiteisminio tyrimo metu buvo nustatyta, kad vienas Klaipėdos krašto gyventojas į Rusijos žvalgybos pareigūno akiratį pateko dar 2014 m. Pažintis, prasidėjusi tarsi „atsitiktiniu“ jųdviejų kontaktu kertant Lietuvos–Rusijos pasienio punktą, ir tarsi nereikšmingais Petru prisistačiusio vyro prašymais, tokiais kaip nupirkti Lietuvoje ant sienos kabinamą kalendorių ar butelį vyno, ilgainiui virto prieš Lietuvą nukreiptų pavedimų vykdymu.
Pranešama, kad vykdydamas užsienio valstybės žvalgybos organizacijos užduotis, kaltinamasis turėjo fotografuoti konkrečius objektus, rinkti informaciją apie jam nurodytus asmenis, dalyvauti tam tikruose renginiuose, įsigyti ir perduoti prašomus leidinius, viešai publikuoti tam tikrą informaciją bei atlikti kitus pavedimus. Už perduotus duomenis kaltinamajam buvo atlyginama pinigais, pateikiant tai kaip „paramą sveikatai“ ar „kompensavimą“ už mokesčius vizoms. Rusijos žvalgybos ženklas. Slaptai.lt nuotr.
Tyrimo metu kaltinamasis pripažino vykdęs nurodymus, nors po kurio laiko ir ėmęs suprasti, kad jie gali būti neteisėti. Jausdamasis nesaugiai, tačiau bijodamas šantažo dėl jau įvykdytų užduočių, kaltinamasis teigia turėjęs minčių kreiptis į Lietuvos teisėsaugą, tačiau neišdrįsęs.
Pranešime pažymima, kad kitas kaltinamasis su tuo pačiu Rusijos Federacijos žvalgybos atstovu susipažino 2016 m. viename iš socialinių tinklų. Kaltinamasis tuo metu veikė kaip vienos visuomeninės organizacijos vadovas, tad jo nenustebino privačiai gauta žinutė, kurioje buvo domimasi organizacijos veikla. Susirašinėjimas žinutėmis truko keletą mėnesių, vėliau kaltinamasis su Piotru pristačiusiu asmeniu susitiko Sovetske.
Ikiteisminio tyrimo duomenys leidžia pagrįstai manyti, jog kaltinamasis susitarė su Piotru, kad pastarasis pilnai ar dalinai finansuos kaltinamojo organizuojamus renginius. Kaltinamasis taip pat įsipareigojo fotografuoti bei filmuoti šiuos renginius, juose dalyvaujančius ar tik juos stebinčius asmenis ir šią vaizdo medžiagą perduoti Piotrui, taip pat įsipareigojo rinkti su šiais renginiais susijusią informaciją, rengti ir publikuoti tekstus nurodytose žiniasklaidos priemonėse. Atsargiai – jus fotografuoja. Slaptai.lt nuotr.
Bendravimą su Piotru kaltinamasis tęsė ir po Lietuvos saugumo pareigūnų įspėjimo apie tai, kad šis asmuo yra Rusijos Federacijos federalinės saugumo tarnybos pareigūnas, vykdantis užduotį rinkti šios šalies žvalgybą dominančią informaciją Lietuvoje ir daryti įtaką Lietuvoje vykstantiems visuomeniniams ir politiniams procesams. Visgi kaltinamasis pasirinko tęsti šį neteisėtą bendradarbiavimą.
Prokuratūra skelbia, kad abu asmenys buvo sulaikyti šių metų kovo pradžioje. Šiuo metu jiems taikomos su laisvės atėmimu nesusijusios kardomosios priemonės.
Simptomiška, kad balandžio 4-ąją į Lietuvą atvykę Nyderlandų gynybos ministrė Jeanine Hennis-Plasschaert ir kariuomenės vadas generolas Tomas Middendorpas nemažą dalį susitikimo su krašto apsaugos ministru Raimundu Karobliu ir Lietuvos kariuomenės vadu Jonu Vytautu Žuku skyrė dezinformacijos klausimui.
Ar įmanoma susigaudyti, kas šiandien dedasi internete? Slaptai.lt nuotr.
Nyderlandų gynybos ministrė itin domėjosi, kaip Lietuva pasirengusi atremti informacines atakas. Krašto apsaugos ministras pristatė svečiams suklastotų naujienų atvejus, kurie buvo nukreipti prieš Lietuvoje dislokuotą NATO batalioną. Anot ministro, ypač aktyvi propagandos skleidėja Lietuvoje yra Rusija, tačiau visuomenės atsparumas informacinėms atakoms auga, be to, į jų dekonstravimą įsitraukia žiniasklaida.
Išeitų, Lietuvoje oficialios struktūrose tikimasi, jog kibernetinio saugumo, „melagingų žinių” (fakenews) problemos išsispręs daugiausia sąmoningos visuomenės ir žiniasklaidos pastangomis, valsybei dalyvaujant „pagal galimybes“.
Bet jei tikslus pernai fiksuotas 5 kartus padidėjęs kibernetinio šnipinėjimo prieš Lietuvą aktyvumas ir kad tuo pat metu maždaug trečdalis įstaigų vadovų nemato reikalo susipažinti su kibernetinio saugumo reikalavimais, apie ką kovo pabaigoje pirmą kartą pristatant kibernetinio saugumo ataskaitą užsiminė Krašto apsaugos viceministras Edvinas Kerza, – tai gana lengvabūdiškas lūkestis.
21 amžiaus geopolitikoje šis reiškinys išvešėjęs tiek, kad kone geometrine progresija gausėja valstybių, formuojančių kibernetinį saugumą turinčias užtikrinti specialias struktūras. Grėsmės keliasi į virtualią erdvę, žinios apie mėginimus laužtis į kitų šalių kompiuterines sistemas ir prieiti prie slaptų dokumentų tapo įprasta rutina. Tų pačių Nyderlandų Žvalgybos ir saugumo valdybos direktorius Robas Bertholee kovo 2-ąją informavo, kad Rusijos, Kinijos ir Irano interneto įsilaužėliai per paskutinius 6 mėnesius surengė šimtus kibernetinių atakų prieš vyriausybės interneto puslapį. Interviu Nyderlandų televizijai žvalgybos vadas pareiškę vertinąs atakas kaip grėsmę jo demokratijai.
Žvalgyba taip pat nurodė, kad kibernetinių atakų taikiniais buvo ne tik Nyderlandų valdžia, bet ir valstybinės šios šalies kompanijos.
Tiesą sakant, ar kas naujo? Tą pačią dieną Jungtinės Karalystės (JK) gynybos ministras Michaelis Fallonas kalbėdamas seniausiame Škotijos St. Andrews universitete apkaltino rusų interneto įsilaužėlius atakomis prieš demokratiją Jungtinėse Valstijose bei Europoje, nuo 2015-ųjų balandžio veikiant pagal nusistovėjusį, reguliariai taikomą dezinformacijos bei reguliaraus melo algoritmą. Pasak pareigūno, Maskva vykdo tikslinę Vakarų destabilizavimo programą ir griauna visuotinai priimtinomis taisyklėmis grįstą tarptautinę tvarką. Todėl už melagingas žinias reikia siekti patraukti atsakomybėn tokias rusų žiniasklaidos priemones kaip „Rusia Today“ ir „Sputnik“.
M.Fallonas neabejoja, kad rusai mėgins kištis į rugsėjį vyksiančius Vokietijos bundestago rinkimus, nes tinkamai „parepetavo“ per parlamento rinkimus Juodkalnijoje 2016 metų spalį ir per Nyderlandų referendumą dėl Ukrainos asocijuotos narystės ES tų pačių metų balandį.
Kad Kremlius interneto įsilaužėlių ir dezinformacijos priemonėmis mėgins masyviai paveikti rinkimus Vokietijoje, neabejoja ir Čekijoje veikiančio analizės centro „Europietiškos vertybės“ direktoriaus pavaduotojas, rusų propagandos Europoje ekspertas Jakubas Janda. Interviu vokiečių „Bild“ (12 09) jis pareiškė, jog prezidentas Vladimiras Putinas mėgins sutrukdyti Angelai Merkel būti perrinktai Vokietijos kanclere. Iš rusų dera laukti 2 rūšių puolimo – įprastų kibernetinių atakų, kurių tikslas sėti tarp vokiečių nuotaikas, esą vyriausybė nepajėgi jų apginti, taip pat tikslinių atakų prieš žmones, pasisakančius prieš Kremliaus agresyvumą. Todėl tikėtini mėginimai laužtis į dabartinės Vokietijos kanclerės vadovaujamos „Krikščionių demokratų sąjungos“ narių bei jų artimųjų asmeninius interneto adresus, tuo pat metu skleidžiant melagingas žinias apie juos. Svarbiausias tikslas – pristatyti A.Merkel kaip karo kurstytoją ir Amerikos, o ne Vokietijos interesams atstovaujančią politikę.
Kad Vokietijoje visuomenės nuomonė bent pradiniame etape gali būti ypač jautri dezinformacijai, 2015 metais parodė „mergaitės Lizos byla“: žinia apie tariamą pabėgėlių įvykdytą išprievartavimą iš pradžių sukėlė neramumus, ypač Berlyno rusakalbių bendruomenėje. Turėjo praeiti kažkiek laiko, kad melas būtų demaskuotas.
Nekeista, kad tokių grėsmių akivaizdoje Vokietijos gynybos ministrė Ursula von der Leyen balandžio pradžioje Bonoje prezentavo pirmą Vokietijoje 260 specializuotą informatikos ekspertų sukarintą padalinį, papildysiantį jau esamas kibernetinio saugumo pajėgas. Bundesverui jau tenka kasdien atremti gausybę kibernetinių atakų, pasak gynybos ministerijos valstybės sekretorės Katrin Suder, per pirmus 2 šių metų mėnesius jų būta 284 tūkstančiai. Taigi kibernetiniai karai – jokia mokslinė fantastika, o „karšta“ geopolitinė realija. Vienas jos skiriamųjų bruožų yra „hibridinis“ pobūdis – atakuojančiuosius dažniausiai sudėtinga identifikuoti, įtarimų Rusijai netrūksta, bet nepavyksta pateikti akivaizdžių įrodymų. Kažkas panašaus į Krymo aneksiją – visam pasauliui aišku, kas tą padarė, o Maskva ciniškai kartoja, pateikit neginčijamus įrodymus.
Žurnalistas Arūnas Spraunius, šio straipsnio autorius. Slaptai.lt nuotr.
Nacionalinės žvalgybos vadas Jamesas Clapperis kalbėdamas JAV senato komitete dar sausio 10-ąją perspėjo, kad Maskva mėgino veikti rinkimų rezultatus dviejose dešimtyse valstybių. „Financial Times“ (01 09) skelbia, jog pernai Europos Komisijos serveriai atakuoti 110 kartų, tai yra 20 proc. dažniau negu 2015 metais. Interneto socialiniai tinklai yra labai įtakingas šiuolaikinio pasaulio gyvenimo faktorius, pasak „PewResearch“, prieš 4-eris metus pagrindiniu žinių šaltiniu jie buvo 49 proc. amerikiečių, dabar šis rodiklis siekia 62 proc.
Kažkada vis tiek bus įrodyta, kad rusų interneto įsilaužėliai „tikrino“ Amerikos prezidento rinkimų sistemą, kai Maskva nusprendė, jog su Donaldu Trumpu (mat verslininkas) bus lengvaiu turėti reikalų. Tiesa, dabar, JAV prezidentui tolstant nuo rusų politinės klasės taip geistos laikysenos Maskvos atžvilgiu, internete jau klajoja atvira pašaipa Kremliaus atžvilgiu: esą Maskvoje perskaičiavo Amerikos prezidento rinkimų balsus, patikslintais duomenimis, rinkimus laimėjo Hillary Clinton.
Tokia yra pastarųjų metų ir realija, ir tendencija, būtų keista, jei ypač agresyvių valstybių žvalgybos tą ignoruotų. Interneto įsilaužimai tapo tokia įprasta praktika, kad jau kalbama apie įvairių šalių interneto įsilaužėlių „stiliaus“ skirtumus. Pasak žurnalisto, knygos „Kova už internetą“ autoriaus Andrejaus Soldatovo, kinai specializuojasi pramoniniame šnipinėjime, čia jų veikla ypač energinga ir regima, kita vertus, gana nupėjamas yra jų taikinių sąrašas ir tikslai – kokios informacijos ieškoma ir kaip ruošiamasi ją panaudoti.
Kas kita – Kremliaus politinėms ambicijos subordinuoti rusų interneto įsilaužėliai, angažuoti visuomenės nuomonės „performatavimui“. Nuo 2004 metų „dirbanti“ grupė „Fancy Bear, žinoma dar „Sednit“, APT28, „Tsar Team“, „Sofacy“ ir„Pawn Storm“ pavadinimais, yra atakavusi pusantros dešimties valstybių diplomatines atstovybes, Turkijos, Ukrainos, Pietų Korėjos, Vokietijos gynybos ministerijų interneto puslapius ar internetinę korespondenciją, jų atakų objektais buvo NATO pareigūnai, rytų Europos žurnalistai, Prancūzijos televizijos kanalas TV5.
Vertinant iš dabartinės perspektyvos, viskas prasidėjo gana romantiškai. Pirmi interneto politinio „hakingo“ atvejai fiksuoti apie 1999 metus, kai rusų spec. tarnybos niekaip neįstengė susidoroti su čečėnų interneto puslapiais per 2-ą Čečėnijos karą. Rusijos užsienio reikalų ministerija be jokių pasekmių siuntinėjo notas valstybėms, kur buvo čečėnų puslapių serveriai. Bet atsirado grupė Tomsko universitete studijavusių „idealistų“, pasiryžusių „laužti“ tuos puslapius visuomeniniais pagrindais. Rusų FSB taip apsidžiaugė, kad iškart paskelbė specialų palaikymo pareiškimą, jog „laužėjams“ negresia joks teisinis persekiojimas.
Į ką „iniciatyva“ išvirto – regime. Jau rengiamos studijos, kas geriausiai pasirengęs kibernetiniam karui, kompanijos „Zecurion Analytics“ kibernetinių armijų išlaidų reitinge pirmos yra JAV, Kinija, JK, Pietų Korėja, Rusija. Amerika šiam reikalui skiria 7 milijardus dolerių, užtat kinų kiberkariuomenė įspūdingiausia – 20 tūkstančių žmonių (palyginimui, Prancūzijoje tik 800).
Štai ir sulaukėme naujos VSD ataskaitos apie Lietuvai kilusias grėsmes praėjusiais metais bei galimus pavojus šiemet.
Norėčiau pabrėžti – ir ankstesnės VSD ataskaitos buvo vertos dėmesio. Šioji taip pat nusipelnė pagyrimų. Būdama užtektinai atvira ir konkreti ji leidžia susidaryti platų panoraminį vaizdą apie mūsų silpnąsias puses bei mūsų oponentų darbo metodus. Būtent to mūsų visuomenei ir reikia.
Taigi Rusija agresyviai siekia dominuoti regione, kuriam priklauso Lietuva. Rusijos nuožmumas nevengiant nė atviros agresijos – akivaizdi grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui. Kitas Lietuvai iškilęs pavojus – sisteminis mūsų kaimynės Baltarusijos priklausomumas nuo Rusijos užgaidų. Todėl nenuostabu, kad agresyvią priešišką veiklą prieš Lietuvą tęsė tiek Rusijos, tiek ir Baltarusijos slaptosios tarnybos – ir kartu, ir atskirai. Didžiausias pavojus mūsų energetiniam saugumui – Astravo atominės elektrinės statyba Baltarusijoje bei bandymai atgaivinti Baltijskaja AE Kaliningrado srityje projektą.
Žurnalistas Gintaras Visockas. Slaptai.lt nuotr.
Įsidėmėtina, kad Rusija siekia daryti neigiamą įtaką Lietuvos ir užsienio auditorijai dėl NATO pajėgų dislokavimo Lietuvoje, kaltina Lietuvą falsifikuojant istoriją, kuria neigiamus mitus apie, pavyzdžiui, 1991-ųjų sausio 13-osios tragediją Vilniuje.
Ne veltui trys Rusijos energetikos kompanijos – „Gazprom”, „Lukoil” ir „Inter RAO UES” – 2016 m. oficialiai deklaravo išleidžiančios lobizmui Briuselyje 2 mln. eurų, ir tai tik nedidelė, neslepiama Rusijos lobizmo dalis. Rusija turi pakankamai pajėgumų (kibernetinės atakos, informacinė politika, Kremliaus lobistai, žvalgybos ir saugumo tarnybų operacijos) veikti ES šalių vidaus procesus sau palankia linkme.
Tačiau problemoms, apie kurias mes jau žinome iš ankstesniųjų VSD ataskaitų, skelbtų 2016 ar 2015-aisiais metais, nenorėčiau skirti daug dėmesio.
Svarbiau pažvelgti į dalykus, kurių ankstesnėse VSD nebuvo arba jie nebuvo akcentuojami.
Ką turiu omenyje? Šių metų rugsėjo mėnesį Kremlius prie pat Lietuvos planuoja plataus masto strateginių Rusijos ir Baltarusijos ginkluotųjų pajėgų pratybas „Zapad 2017“. Įprastai prieš tokio lygmens mokymus Rusijos ginkluotosiose pajėgose surengiamas plataus masto vadinamasis netikėtas kovinės parengties patikrinimas. Prieš pat „Zapad 2017“ tikėtinas toks patikrinimas ir Vakarų karinėje apygardoje. Oficialiais Rusijos ir Baltarusijos duomenimis, „Zapad 2017“ lygmens mokymuose dalyvauja apie 13 000 karių. Bet oficialia Rusijos statistika tikėti neverta. Greičiausiai tikrasis mokymų dalyvių skaičius bus didesnis, o mokymų scenarijuje – vien ginkluotas konfliktas su NATO. Be to, rusų ir baltarusių kariai mokysis pulti NATO aljansą visiškai greta Lietuvos Respublikos valstybės sienos.
Todėl VSD vadovas Darius Jauniškis atsakaitoje ir perspėja dėl tyčinių arba atsitiktinių incidentų tikimybės. Tyčiniai arba atsitiktiniai incidentai – rimtas pavojus, nes juos galima iš anksto suplanuoti. Kas nutiks, jei keli rusų ar baltarusių tankai „atsitiktinai“ įvažiuos į Lietuvos teritoriją? Ar pagalvojome, kaip elgsimės, jei kelios dešimtys iki dantų ginkluotų rusų kariškių „atsitiktinai“ pasiklys mūsų miškuose – pradės šaudyti, paims įkaitais grybautojų, uogautojų? Ką daryti privalės mūsų ginkluotosios pajėgos, jeigu kelios galingos raketos „atsitiktinai“ nukryps nuo kurso – sprogs Lietuvos teritorijoje?
Labai svarbi ir kita VSD pastaba: Rusija jau šiuo metu sugebėtų per 24–48 val. pradėti kovos veiksmus prieš Baltijos valstybes. Tai reiškia, kad Rusija pasiruošusi staigiam, netikėtam puolimui, į kurį NATO pajėgoms šiandien tikriausiai būtų sunku operatyviai duoti atkirtį, nors Baltijos šalyse jau yra vokiečių, britų, amerikiečių karių. Vadovaujantis sveiku protu sunku patikėti, kad Rusija tikrai nori išbandyti kaip veikia 5-asis NATO straipsnis (vienas – už visus, visi – už vieną). Greičiausiai Kremliui rūpi iš Vakarų išgauti kuo daugiau nuolaidų savo geopolitiniams apetitams patenkinti. Taigi iki tikro karinio konflikto, – vos keletas žingsnių.
Negalima pamiršti ir aplinkybės, kad Rusijai išlieka svarbus „Maskvos namų“ Vilniuje projektas. Šio projekto perspektyvos turi palyginti didelę simbolinę ir praktinę reikšmę Rusijai kaip potencialus jos įtakos, tėvynainių politikos ir viešosios diplomatijos instrumentas. Iki šiol Rusijai nepavyko Lietuvoje įkurti jokios panašaus statusą turinčios institucijos (pvz., Rusijos užsienio reikalų ministerijai pavaldžios federalinės agentūros „Rossotrudničestvo“), todėl Rusijos užsienio reikalų ministerija ir Rusijos ambasada Vilniuje aktyviai rūpinasi „Maskvos namų“ projekto eiga.
Laimė, 2016 m. gruodį Vilniaus miesto apylinkės teismas panaikino „Maskvos namų“ statybų leidimą ir nustatė 3 metų terminą statyboms įsiteisinti. 2017 m. Rusija greičiausiai imsis įvairių propagandinių ir neoficialių spaudimo priemonių, siekdama priversti Lietuvą užtikrinti, kad būtų leista įgyvendinti šį Rusijos įtakos sklaidai naudingą projektą. Kokia turėtų būti Lietuvos reakcija? Jokių Maskvos namų nei Vilniuje, nei Kaune, nei Klaipėdoje. Jei Vilniuje bus pastatyti Maskvos namai, Lietuvai iškils naujų papildomų pavojų.
O dabar – apie tai, ko ankstesnėse VSD ataskaitose nėra. Pirmą kartą VSD vadovybė savo viešame dokumente prabilo apie Lietuvos tautines bendrijas ir tautines mažumas. Rusija gali bandyt jas išnaudoti savo reikmėms. Štai viena citata iš VSD dokumento: “Rusijos įtaką Lietuvos visuomeniniams procesams padės išlaikyti neigiamas Rusijos propagandos poveikis Lietuvos tautinėms bendruomenėms“. Ir dar vienas sakinys: „2016 metais Rusija siekė silpninti Lietuvos socialinį integralumą, eskaluodama etninę priešpriešą“. Šimtą kartų teisios mūsų žvalgybos, kai teigia: „suteikus išskirtines teises lenkų bendruomenei, būtų sudarytos prielaidos Rusijai ir jos įtakos grupėms reikalauti tų pačių teisių ir galiausiai išskirtinio statuso rusų bendruomenėms visose Baltijos valstybėse“.
Beje, VSD nepasakė nieko naujo ir sensacingo. Tik neišmanėliai gali tikėtis, kad Kremliaus ideologai nesvarsto galimybės, kaip pasinaudoti Varšuvos reikalavimais dėl lenkiškų užrašų arba įkyriu holokausto temos eskalavimu, lietuvius vadinant vos ne didžiausiais žydšaudžiais. Šie pavojai egzistavo ir dar ilgai egzistuos. Egzistuos tol, kol Lenkija nesiliaus kištis į Lietuvos vidaus reikalus, kol meluos apie čia skriaudžiamus lenkus, o holokausto temos eskaluotojai nesuvoks, kad negalima „perlenkti lazdos“.
Mano supratimu, ši VSD ataskaitoje atsiradusi tema labai svarbi. Tačiau koks triukšmas kilo lietuviškoje spaudoje? Ypač pasižymėjo VU TSPMI docentas Kęstutis Girnius, portale delfi.lt parašęs straipsnį „Policinė valstybė Lietuva“.
Viena vertus, sutinku su K.Girniaus pastabomis, kad „ribojimai gali sukelti atvirkštinę reakciją“, kad „geriau pasitikėti nei įtarinėti“. Galima būtų sutikti ir su šia K.Girniaus mintimi: „Svarbiausias skirtumas yra tai, kad Rytų Europos šalyse nepasitikima mažumomis, jos laikomos potencialia „penktąja kolona“, kuri labiau ištikima ne savo šaliai, bet kaimynei, ne Lietuvai, bet Rusijai. Etniniai santykiai vertinami „nulinės sumos“ žaidimo perspektyva, kas naudinga mažumai esą kenkia daugumai“ (delfi.lt, BNS).
Kita vertus, aklai pasitikėti – taip pat pavojinga. Tokioms tautinėms bendrijoms, kurios iš tiesų nėra tautinės mažumos, nes prie pat mūsų – milžiniškos jų valstybės, oficialusis Vilnius turi teisę kelti pasitikėjimo testus. Jei žvelgsime ypač priekabiai, tai per pastaruosius kelerius metus Lietuvoje gyvenantys rusai nesurengė nė vienos protesto akcijos prie Rusijos ambasados Vilniuje, reikalaudami nešdintis iš Krymo ir Rytų Ukrainos. Ar ponas K.Girnius žino, kodėl?
Lietuvoje gyvenantys lenkai taip pat nė sykio nesusibūrė protesto mitingui prie Lenkijos ambasados Vilniuje, nepareikalavo, kad Varšuva liautųsi skelbti lietuviams ultimatumus dėl neva pažeidžiamų „lenkų mažumų teisių“. Juk Lietuvoje lenkų niekas neskriaudžia. Lietuvoje lenkai jaučiasi žymiai geriau nei jų tautiečiai, gyvenantys JAV, Baltarusijoje, Didžiojoje Britanijoje, Vokietijoje… Ar neva viską išmanantis apžvalgininkas K.Girnius suvokia, kodėl Vilniaus krašto lenkai neskuba smerkti bjaurių oficialiosios Varšuvos išpuolių prieš Lietuvą?
Dar labiau nei K.Girniaus „įžvalgos“ nustebino Vytauto Didžiojo universiteto docento Andžėjaus Pukšto priekaištai mūsų saugumiečiams, esą samprotavimai apie lenkus – ne saugumiečių profesionalų reikalas, jų teiginiai labiau atspindi ksenofobiško vidutinio lygio apžvalgininko pastabas, VSD peržengė savo kompetencijos ribas (BNS, delfi.lt).
VSD vadovas D.Jauniškis teisingai atkirtęs: perspėjimas dėl išskirtinių teisių lenkams yra perspėjimas dėl galimo separatizmo. Vadovaukimės sveika nuovoka: argi Lietuva apdrausta nuo tokių nemalonumų? O jei apdrausta, gal universiteto atstovas galėtų paaiškinti, kas, kada ir kaip Lietuvą apdraudė nuo šios daugelį pasaulio valstybių kamuojančios ligos?
Keista, kad universiteto žmogui sunku suvokti, koks pavojingas separatizmas neskaitlingoms tautoms, ypač toms, kurios šimtmečiais kentė ir rusifikaciją, ir germanizaciją, ir polonizaciją. Ponas Pukšto akivaizdžiai tendencingas, nenuoširdus. Jam patarčiau atidžiai perskaityti apžvalgininko, komentatoriaus Vytauto Sinicos pareiškimą Facebook erdvėse:
„Net bjauru skaityti, kaip karštai puolė liberalūs politologai VSD ataskaitą už akivaizdaus fakto konstatavimą: privilegijų Lietuvos lenkams suteikimas yra vienas iš Kremliaus tikslų Baltijos šalyse (paskelbtos grėsmių ataskaitos 31 puslapis). Tą n metų kartojo ir latvių kalbininkai, ir latvių politikai, apie tai rašyta Lietuvos žiniasklaidoje, bet niekas nenorėjo girdėti. Mes juk įsiteikinėjame Lenkijai, o latviai mums kas? Pukšto, Girniaus ir turbūt dar ne vieno politologo nuomone to sakyti nebuvo galima, nes čia vidaus politikos klausimas. Didesnio nenuoseklumo negali būti. Kai patiems paranku, visi iš eilės W šalininkai rėkia apie tai, kaip svarbu ją įteisinti dėl gerų santykių su Lenkija ir koks čia visai ne vidaus politikos, o geopolitikos ir įsipareigojimų klausimas. Kai ta pati geopolitika ir akivaizdus Rusijos interesas per lenkų kortą (šįkart metaforiškai) skaldyti Baltijos valstybes primenamas VSD (dvaro politologai tą patogiai pamiršta), pasirodo, jau vidaus reikalas. Aš tik priminsiu dar vieną faktą, kurio irgi niekas girdėti nenori: tyrimai rodo, kad tik 15 proc. Lietuvos lenkų išvis laiko pavardžių rašymą arba lenteles svarbiu klausimu. Kitaip sakant, kovojama dėl Tomaševskio išgalvotos ir visiems primestos problemos. Bet tie, kas garsiausiai rėkia, mielai ir VSD užčiauptų.“
Būtų didžiausia kvailystė, jei imtume cenzūruoti VSD viešus pareiškimus. Rusijos FSB, GRU ir SVR tik apsidžiaugtų. Nesuteikime Rusijos saugumiečiams tokios progos. Lietuva nenori būti nei Lenkijos, nei Rusijos, nei Izraelio provincija. Ir tai – šventa jos teisė.
Informacijos šaltinis – JAV leidžiamas lietuvių laikraštis DRAUGAS (www.draugas.org).
„Echo Moskvy“ vedėjos Julijos Latyninos pareiškimas, kad naujos JAV sankcijos Rusijai – tai Barako Obamos kerštas asmeniškai Vladimirui Putinui, įrodo: sankcijos – labai skausmingas klausimas Kremliui, pareiškė leidiniui Gordon rusų publicistas Andrejus Piontkovskis.
Rusų istorikas ir publicistas Andrejus Piontkovskis.
„Naujojo laikraščio“ („Novaja gazeta“) apžvalgininkė ir per radijo stotį „Echo Moskvy“ transliuojamos autorinės programos „Prieinamumo kodas“ vedėja Julija Latynina, nepaisant savo tariamo opoziciškumo, padeda prastumti Kremliaus poziciją aštriausiais klausimais. Tokią nuomonę komentaruose leidiniui Gordon išsakė rusų publicistas ir politologas Andrejus Piontkovskis.
„Latynina – kagėbistinė kalė, kuri atlieka specialią RF specialiųjų tarnybų funkciją. Jai dažnai leidžiama kalbėti labai aštrius dalykus, taip pat ir apie Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną bei jo sistemą. Bet tai daroma išimtinai tam, kad užkariautų auditorijos pasitikėjimą, o paskui prastumtų Kremliaus poziciją aštriausiais ir reikalingais KGB klausimais“, – pažymėjo Piontkovskis.
Politologas pažymėjo, jog pastarasis Latyninos pareiškimas, kad neva tai naujos JAV sankcijos Rusijai – tai Barako Obamos kerštas asmeniškai Vladimirui Putinui, dar kartą patvirtina: Latynina aktyviai gina skaudžiausius Kremliui klausimus.
„Latynina ne pirmą kartą padaro tokius pareiškimus. Tai dar kartą rodo: JAV sankcijos ir Rusijos diplomatų išsiuntimas – labai svarbus ir skausmingas klausimas Kremliui. Ir tai, kaip Latynina jį pateikė – geras rodiklis: vadinasi, Kremlius į jį žiūri labai rimtai. Senatorius respublikonas Džonas Makeinas pradeda klausymus Kongrese. Ir patikėkite, nuotaikos Amerikos valdančiuosiuose sluoksniuose griežtai antiputiniškos. Bendras JAV Senato vertinimas naujoms Amerikos prezidento Barako Obamos sankcijoms Rusijai – per mažai ir per vėlai“, – apibendrino Pionkovskis.
Žurnalistė Julija Latynina.
Latyninos nuomone, naujos JAV sankcijos Rusijai atrodo kaip prezidento Barako Obamos bandymas suvesti asmenines sąskaitas su RF lyderiu Vladimiru Putinu už demokratų partijos kandidatės Hilari Klinton pralaimėjimą rinkimuose.
Gruodžio 29-ąją JAV Valstybės departamentas paskelbė persona non grata 35 Rusijos diplomatus. Valstybės departamento spikerio Marko Tonerio pareiškime sakoma, kad jų veiksmai „neatitiko diplomatinio arba konsulinio statuso“.
Be to, JAV prezidentas Barakas Obama pasirašė įsaką įvesti sankcijas FSB ir GRU, trims Rusijos kompanijoms, užsiimančioms internetinėmis technologijomis, o taip pat šešiems RF piliečiams dėl tikėtinų jų sąsajų su kibernetinėmis atakomis prieš JAV valstybines ir politines institucijas.
Kremliaus spikeris Dmitrijus Peskovas pareiškė, kad Rusijos atsakymas į naujas sankcijas bus pagrįstas savitarpiškumo principu ir sukels esminį diskomfortą JAV.
RF URM pasiūlė atsakant išsiųsti iš Rusijos 35 Amerikos diplomatus, bet RF prezidentas Vladimiras Putinas nepritarė tai iniciatyvai. Jis pareiškė, kad RF „nenusileis iki „virtuvinės“, neatitinkančios diplomatijos lygio“ ir ateityje atkuriant Rusijos ir Amerikos santykius formuos atsižvelgiant į politiką, kurią vykdys išrinktojo JAV prezidento Donaldo Trumpo administracija.
Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos sunkių nusikaltimų tyrimo valdybos 1-ojo skyriaus pareigūnai skelbia ieškantys besislapstančio Vladimiro Sokolovo.
1966-aisiais gimęs Vladimiras Sokolovas įtariamas padaręs sunkų nusikaltimą. Jam inkriminuojama nusikalstama veika, mūsų įstatymuose traktuojama kaip šnipinėjimas veikiant ne vienam asmeniui, bet organizuotoje grupėje. Taigi Vladimiras Sokolovas kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 119 str. 2 d.
Lietuvos teisėsaugos ieškomas Vladimiras Sokolovas.
Policijos pareigūnai prašo visuomenės pagalbos – asmenis, mačiusius ar galinčius suteikti informaciją apie šio vyro buvimo vietą, paskambinti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos sunkių nusikaltimų tyrimo valdybos 1-ojo skyriaus pareigūnams tel. (8 5) 271 6098, bendruoju pagalbos telefonu 112 arba parašyti el. paštu nerijus.didziunas@policija.lt.
Kaip skelbia delfi.lt, ilgametis Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto narys Arvydas Anušauskas mano, jog V. Sokolovo paieška galėjo būti pradėta dar šių metų liepą, kai Generalinė prokuratūra Vilniaus apygardos teismui perdavė baudžiamąją bylą, kurioje šnipinėjimu kaltinamas aukštas Rusijos žvalgybos tarnybos pareigūnas. Kaip jau buvo rašoma mūsų žiniasklaidoje, taip pat ir Slaptai.lt, tas žvalgas su kitais asmenimis siekė užverbuoti Vadovybės apsaugos departamento pareigūnus, kurie galėtų įtaisyti pasiklausymo įrangą prezidentės Dalios Grybauskaitės kabinete ir rezidencijoje. Žinoma, kad Rusijos Federalinės saugumo tarnybos (FST) Karaliaučiaus srities valdybos Žvalgybos skyriaus vyresnysis operatyvinis įgaliotinis ypač svarbiems reikalams Nikolajus Filipčenka turėjo būti teisiamas dėl šnipinėjimo, dokumentų klastojimo, suklastotų dokumentų panaudojimo ir daugkartinių neteisėtų valstybės sienos kirtimų.
Bylos duomenimis, minėtas užsienio valstybės žvalgybos pareigūnas nuo 2011 metų spalio iki 2014 metų pabaigos susitikę keliose užsienio valstybėse kurstė Lietuvos piliečius, verbavo juos šnipinėti – rinkti ir perduoti užsienio valstybės žvalgybos institucijai dominančią informaciją. Susitikimai vykdavo ne tik su kitu Rusijos piliečiu, to paties FST skyriaus viršininku I.G., bet ir su vienu Lietuvos piliečiu, kurio incialai – V.S. sutampa su V. Sokolovo.
Vilniaus aps. VPK nuotraukoje: įtariamasis Vladimiras Sokolovas.
Informacijos šaltinis – Vilniaus apskrities Vyriausiasis policijos komisariatas.
Dabar jau žinome, kaip Kremlius baudžia mus už Lietuvoje sulaikytą ir Lietuvoje teisiamą aukšto rango FSB karininką iš Karaliaučiaus srities (dabartinė Kaliningrado sritis).
Rusijos teisėsauga nieko įmantraus, originalaus nesugalvojo. Tiesiog suskubo savo teritorijoje sučiupti du Lietuvos „šnipus“. Šnipinėjimu Rusijoje šiandien kaltinami Jevgenijus Mataitis ir Aristidas Tamošaitis.
Jiems skirtos labai panašios bausmės. Lietuvos „šnipui“ Jevgenijui Mataičiui atseikėta 13 metų nelaisvės atėmimo bausmė, o dėl tų pačių priežasčių Rusijoje nuteistas lietuvių „šnipas“ Aristidas Tamošaitis pasmerktas kalėti 12 metų.
BNS agentūra informuoja, kad abu Rusijoje įkalinti lietuviai bausmę siekia atlikti Lietuvos įkalinimo įstaigose. Kad abu vyrai norėtų kalėti būtent Lietuvoje, BNS agentūrai patvirtino ir Lietuvos ambasadorius Maskvoje ponas Remigijus Motuzas. Taip, namuose kalėti būtų patogiau bent jau morališkai. O turint galvoje, kad Lietuva labiau paiso žmogaus teisių nei Rusija, – dar ir fiziškai lengviau.
Tačiau šiuo metu sunku pasakyti, ar Rusija patenkins įkaltintųjų lietuvių „šnipų“ prašymus. Greičiausiai nepatenkins.
Arba pareikalaus nelygiaverčių mainų – atiduoti jiems sulaikytąjį kaliningradietį. Juk Lietuvos kontržvalgyba sužlugdė itin svarbią Rusijos žvalgybos operaciją. Prisiminkime: Lietuvoje šiandien sulaikytas Rusijos FSB Karaliaučiaus srities aukšto rango saugumietis, kurio pagrindinis tikslas buvo užverbuoti mūsų Vadovybės apsaugos departamento (VAD) pareigūnus, turinčius galimybę pasiklausymo įrangą sumontuoti Lietuvos Prezidentės Dalios Grybauskaitės darbo ir poilsio kambariuose. Akivaizdu, kad Lietuvoje demaskuotas kaliningradietis žvalgas turėjo ypatingai svarbią užduotį – sekti patį svarbiausią Lietuvos asmenį.
Sutikite, Kremlius savo žvalgams iškėlė ambicingą užduotį – sekti tegul ir nedidelės, bet vis tik NATO ir Europos Sąjungai priklausančios valstybės prezidentę. Turint omenyje visus kritiškus D.Grybauskaitės pareiškimus apie Rusiją, Maskvai labai rūpi sukompromituoti, nutildyti Lietuvos vadovę.
Rusijos užsienio žvalgybos agentams ne taip svarbu žinoti, ką veikia Kremliui palankūs užsienio šalių prezidentai. Rusijos žvalgybai žymiai svarbiau turėti informaciją, ką planuoja V.Putiną kritikuojantys prezidentai. Tai – elementaru.
Tad Rusija sulaukė rimto antausio. Būtent ši žlugusi operacija Kremliui nemaloni dvigubai. Kad jos žvalgyba nepasižymėjo ypatingu profesionalumu, – tik pusė bėdos. Nuo klaidų niekas nepasaugotas. Svarbiausia, Kremlius išsidavė, kaip jis traktuoja Lietuvą. Paaiškėjo, kad Lietuvos prezidentės veiklą jis vertina rimtai. Pasirodo, Rusijai, nepaisant Lietuvos svorio Europos Sąjungoje, skauda, kai mūsų vadovė vadina ją „teroristinių požymių turinčia valstybe“.
Jeigu norite, galima dar ir taip pasakyti: šios rusiškos nepasisekusios šnipinėjimo operacijos organizatoriai pakišo ir tuos rėksnius tiek Lietuvoje, tiek Rusijoje, kurie kiekviena proga kritikuoja „neįtakingą“ Lietuvos prezidentę. Vis dėlto ji įtakingas ir svarbus tarptautinis žaidėjas – pats V.Putinas trokšta žinoti, ką ji kalba prezidentūroje ir Turniškėse.
Taigi mums derėtų būti budriems – Rusija bet kokia kaina sieks iš Lietuvos kalėjimo iškrapštyti šnipą kaliningradietį. Kol kas įtikinamiausia versija, jog Kremlius gali pasiūlyti mainus: jūs mums grąžinate kaliningradietį, mes jums – J.Mataitį ir A.Tamošaitį.
Bet tai būtų nelygiaverčiai mainai. Net jei Rusijoje sulaikyti du lietuviai išties turėjo ryšių su NATO slaptosiomis tarnybomis, net jei tie ryšiai – labai svarbūs, vis tiek sunku įsivaizduoti, kad jie siekė užverbuoti Rusijos prezidento aplinkos žmones, galinčius pasiklausymo įrenginius sumontuoti paties Vladimiro Putino darbo ir poilsio kambariuose.
Tokia misija tikriausiai šiandien neįmanoma niekam – net ir JAV ar Didžiosios Britanijos žvalgyboms. Išeivis iš KGB struktūrų jau ne vienerius metus demonstruoja mokėjimą krėsti didžiausio masto šunybes ir už tai nesulaukti deramos bausmės. V.Putino gebėjimas išsilaikyti aukščiausioje Rusijos valdžioje byloja, koks jis virtuoziškas intrigų meistras, apsitvėręs aukštomis ir storomis saugumo sienomis, per kurias niekaip neperlipsi. Tikėtina, jo užnugaris saugus. Jis drąsiai gali šnekėti ir savo darbo kabinete, ir automobilyje, ir lėktuve, ir poilsio rezidencijose. Ten, kur jis, neabejoju, tikrai nėra amerikiečių ar britų pasiklausymo įrenginių.
Mes kol kas galime tik svajoti, kaip būtų gera žinoti, kokie planai Kremliuje kurpiami prieš Baltijos šalis, kokius politikus NATO ir ES struktūrose ketinama papirkti, kokios šmeižimo ir dezinformacijos akcijos ruošiamos ateityje. Ypač praverstų informacija, kas gi tie svarbiausi Rusijos įtakos agentai, plušantys Briuselyje, Strasbūre, Berlyne ar Paryžiuje.
Deja, ne visoms svajonėms lemta išsipildyti. Lietuvos valioje: pigiai neatiduoti kaliningradiečio agento, jei Kremlius vis tik rimtai užsispirtų. Būtų puiku, jei šnipinėti Lietuvos prezidentę siekęs FSB darbuotojas lengvai neišsisuktų. Tegul bus puiki pamoka būsimiesiems Rusijos šnipams. Lietuva – tai ne ta valstybė, kurioje galima juokauti.
Ir vis dėlto Lietuvai negalima pamiršti į bėdą patekusių savųjų – juos privalome gelbėti visuomet bet kokiomis sąlygomis.
Norvegijos vyriausybinė organizacija „Norvegijos Barenco sekretoriatas“ (NBS), įsteigta Rusijos ir Norvegijos tarpusavio ryšiams plėtoti, RF Federacinės saugumo tarnybos nurodymu atleido jos leidžiamo laikraščio Barents Observer vyriausiąjį redaktorių.
Kaip rašo The Guardian, apie tai šeštadienį pranešė Norvegijos transliacijų korporacija (NPK), remdamasi savo šaltiniais.
2013 m. gegužės 30 d. Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegija (pirmininkaujanti Virginija Švedienė, Jūratė Damanskienė ir Artūras Pažarskis), iš esmės pripažino visus VSD, ikiteisminio tyrimo teisėjų ir tyrėjų, tarp jų – ir Rusijos Federacijos Federalinės saugumo tarnybos, buvusios KGB, tardytojų Lietuvoje, prokurorų slaptų liudininkų liudijimus, surinktus įrodymus ir kaltinimus teisingais, teisėtais, o visus „teroristės“ Eglės Kusaitės advokato Kęstučio Stungio ir jos pačios argumentus „prieš“ praktiškai niekiniais, ypač niekiniais – advokato reikalavimus laikytis pasirašytų tarptautinių konvencijų.
Teismas nuteisė Eglę Kusaitę už neva teroro aktą – Kremliaus karinės bazės Čečėnijoje, tik nežinia, kurios, kada ir kokiomis aplinkybėmis – susprogdinimą, pagal baisiausią Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso (BK) 250 straipsnio „Teroro aktas“ dalį, numatantį bausmę – kalėjimą iki gyvos galvos.
Kokius pastarųjų dienų renginius norėtųsi išskirti kaip prasmingus? Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas Dainius Radzevičius prieš keletą dienų Vilniaus Žurnalistų namuose vadovavo diskusijai, narpliojusiai priežastis, kurios mums trukdo išgirsti oponentų ir net bendraminčių argumentus. Kalbant paprasčiau, – tądien bandyta suvokti, kodėl mes, lietuviai, negirdime savo artimo, kodėl pasišovę vertinti tik tai, ką patys sakome arba darome. Žodžiu, kodėl nelinkę bent simboliškai pasidžiaugti savo bendraminčių ar konkurentų darbais?
Po kelių dienų Seime buvo surengta konferencija „Informacinis karas prieš Lietuvą“. Konferencijos metu savo nuomonę apie prieš Lietuvą vykdomus slaptuosius karus dėstė žymūs žurnalistai, politologai, universitetų dėstytojai. Pranešėjai sutartinai teigė, jog prieš Lietuvą nukreipta Rusijos žvalgybinė bei propagandinė veikla kelia rimtą susirūpinimą.
Slaptai.lt redakcija skaitytojų dėmesiui pateikia keletą mūsų dėmesį atkreipusių žinių apie padėtį Rusijos ginkluotosiose pajėgose bei Rusijos artimiausius planus stiprinant savo armiją.
Žinoma, mes nežinome, kas iš tiesų dedasi Rusijos karinėse, slaptosiose ir specialiosiose struktūrose. Nežinome ir tikrųjų Kremliaus planų. Tikrosios rusiškos paslaptys – kruopščiai slepiamos, jos – po devyniais užraktais.
Tačiau kai kurias išvadas galima daryti ir analizuojant viešojoje erdvėje pasirodžiusius pranešimus apie karines pratybas, ginklų pirkimą, ginklų parodas, net ir įsigyjamas spausdinimo mašinėles…
Manome, kad tokio pobūdžio žinios negali nedominti.
Lietuvoje aprimo aistros dėl viešai paskelbtos VSD ataskaitos. Nuslūgo tiek kritiškai, tiek palankiai nusiteikusių vertintojų azartas įrodyti būtent savąją tiesą. Žodžiu, atėjo palankus metas dar sykį atidžiai peržiūrėti visuomenei skirtus viešus svarbiausios mūsų slaptosios tarnybos tekstus. Taip pat puiki proga dar kartą prisiminti tiek VSD kritikų, tiek VSD simpatikų publikacijas.
Kai analizuojamos viešos slaptųjų tarnybų atsakaitos, skubėt užimti kategorišką poziciją, – ne visuomet dėkinga taktika. Pirmieji įspūdžiai – ne visuomet tikslūs ir teisingi. Ypač kai kalbama apie Valstybės saugumo departamento (VSD) ataskaitą, kurioje, be jokios abejonės, nežinomųjų elementų žymiai daugiau nei žinomųjų. Ne veltui iki šiol gyva patarlė apie karštakošius, "kurie labai skubėjo ir todėl prajuokino pasaulį".
Žinoma, visus labiausiai domina toji lietuviškosios ataskaitos dalis, kurioje pirmą kartą viešai ir atvirai kalbama apie Rusijos ir Baltarusijos žvalgybas, agresyviai kenkiančias mūsų interesams tiek pačioje Lietuvoje, tiek užsienyje.
Šiandien teisėjas seras Robertas Ouenas pasiuntė Didžiosios Britanijos teisingumo ministrui laišką, rekomenduodamas paskirti specialią vyriausybinę komisiją (public inquiry), kuri galėtų išnagrinėti slaptus įkalčius Aleksandro Litvinenkos byloje. Tai leis, teisėjo nuomone, išbristi iš aklavietės, į kurią įklimpo teisminis tyrimas po to, kai buvo įslaptina dalis medžiagų, susijusių su galimu Rusijos valstybės dalyvavimu nužudyme.
Šiuo straipsniu pradedu publikuoti medžiagas apie Londono tyrimą, kuriose bus sistemingai išdėstytos bylos aplinkybės taip, kaip jas mato Aleksandro Litvinenkos našlė Marina Litvinenko, šešerius metus siekianti, kad būtų ištirtos jos vyro žūties aplinkybės.
Aleksandro Litvinenkos našlė Marina Litvinenko „beveik visiškai prarado pasitikėjimą“ vyro mirties aplinkybių tyrimu ir atsisakys dalyvauti procese, jeigu tyrimas nebus pakeistas viešu nagrinėjimu, rašo "The Independent".
Marinos Litvinenko, kurios vyras buvo nunuodytas radioaktyviuoju poloniu Londone 2006-aisiais metais, advokatai preliminariuose klausymuose Aukštajame teisme Londone pareiškė, jog Didžiosios Britanijos vyriausybė vykdo kampaniją, kad „priverstų“ našlę atsisakyti bandymų nustatyti, kodėl buvo nužudytas jos vyras.
Pateikiame LR pilietės Eglės Kusaitės gynėjo advokato Arūno BERTULIO baigiamąją kalbą ir pačios Eglės KUSAITĖS baigiamąjį žodį Vilniaus apylinkės teisme, byloje, kurioje E. Kusaitė kaltinama melagingu įskundimu ar pranešimu apie nebūtą nusikaltimą bei už melagingų parodymų davimą.
Ši byla gali būti įdomi mūsų skaitytojams, kaip neturinti precedento Baudžiamojo proceso kodekso ir Baudžiamojo kodekso taikymo praktikoje, kai įtariamasis arba kaltinamasis skundžiasi prievartos prieš jį panaudojimu iš pareigūnų pusės laisvės atėmimo sąlygose siekiant išgauti prisipažinimą, o jo skundas tokiais neprocesiniais pareigūnų veiksmais perkvalifikuojamas į pranešimą apie nebūtus nusikaltimus ir melagingą liudijimą, už kuriuos gręsia bausmė – laisvės atėmimas iki penkerių metų.
Nepriklausomybės Akto signataras Algirdas Endriukaitis, ginantis Eglę Kusaitę jai inkriminuojamoje „terorizmo“ byloje, yra surinkęs daug medžiagos, įrodančios bylos neteisėtumą.
Merginai gresia įkalinimas iki gyvos galvos, nors ji nepadarė jokio nusikaltimo prieš Lietuvos ar kitų kraštų žmones. Vilniaus apygardos teismas, nagrinėjantis terorizmu kaltinamos E. Kusaitės bylą, lapkričio 30-ąją turėjo išklausyti baigiamąsias kalbas, tačiau susirgus teisėjų kolegijai pirmininkaujančiai teisėjai V. Švedienei posėdžiai atidėti iki nenustatyto laiko.
Signataras paskelbė ilgą analitinį straipsnį „Plieninis apsupties žiedas“, parodantį, kaip vyko E. Kusaitės tariamų nusikaltimų „įkalčių“ rinkimas. Glaustai pateikiame kai kurias šios „terorizmo“ bylos kūrimo aplinkybes, kaip jas nagrinėja A. Endriukaitis.
Pasaulio spaudoje gausu pranešimų apie dar labiau augančią Rusijos slaptųjų tarnybų įtaką.
Apie Rusijos opozicionieriaus Leonido Razvozžajevo pagrobimą Ukrainoje portalas slaptai.lt jau rašė.
Nūnai mes pateikiame naujų tekstų apie Rusijos federalinės saugumo tarnybos (FST) operaciją. Tai – Pilar Bonet (“El Pais”) publikacija “Maskva pasiekė, kad Kijevas padėtų jai sulaikyti opozicionierius”, Elen Bari (“The New York Times”) straipsnis “Rusijos opozicionierius sako, kad pagrobėjai grasino jo vaikams” ir Helen Vomek (“The Times”) rašinys „Pagrobimas ir kankinimai” kelia baimę, kad grįžta stalinizmas”.
Žinomas posakis – „Laužtis per atviras duris vietoj to, kad tiesiog įeiti“ – taip šiandien galima apibūdinti didesnės tautos dalies elgesį. Gegužę apklausoje tik 4,6 proc. išreiškė pasitikėjimą partijomis, o Seimu – apie 10 procentų. Keikiame visus beveik pamatuotai, tik kaltės sau neprisiimame. Tų skaičių kūrėjai ir gimdytojai juk esame mes patys. Ar galime savo sukurtus vaisius niekinti? Rašome kalnus skundų, piketuojame, mitinguojame, sveikatą gadiname, pinigus mėtome, gaištame laiką negalėdami dirbti tikrai kūrybinių ir ateičiai prasmingų darbų, šiandien pasodinti medį ar pasižiūrėti į saulėtekį.
Spalio 2 d. įvyko Vilniaus apygardos teismo posėdis, kuriame buvo pradėtas nagrinėti nuteistosios Eglės Kusaitės apeliacinio skundo nagrinėjimas.
Ji 2012 m. vasario 20 d. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo nuosprendžiu buvo pripažinta kalta dėl šių nusikaltimų: grąsinimo nužudyti Generalinės prokuratūros prokurorą Justą Laucių ir jo įžeidimo SMS pasiųsta žinute.
Apeliaciniame skunde tvirtinama, kad teismo nuosprendis naikintinas dėl nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybėms, esminių BPK pažeidimų, netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo. Bet apie tai – vėliau.
O dabar – apie posėdžio pradžią ir Žmogaus teises.
