JAV karo laivas, praplaukęs netoli nuo Kinijos dirbtinai suformuotos salos. EPA – ELTA nuotr.
Penktadienį JAV karinis laivynas oficialiai pažymėjo anksčiau panaikinto Šaltojo karų laikų padalinio atkūrimą. Šio padalinio 2011 m., nurimus įtampai santykiuose su Rusija, buvo atsisakyta, o santykiams paaštrėjus jis vėl pradės vykdyti operacijas.
Gegužę JAV karinis laivynas paskelbė apie planus atkurti 2-ąją flotilę, kuri Šaltojo karo laikotarpiu vykdydama operacijas Šiaurės Atlante ir remdama JAV karines jūrų pajėgas Viduržemio jūroje suvaidino svarbų vaidmenį.
1950 m. įkurtą flotilę nuspręsta panaikinti lėšų taupymo tikslais ir pagerėjus santykiams su Maskva.
1962 m. kilus Kubos raketų krizei, šis laivyno padalinys atliko svarbų vaidmenį. Per blokadą padalinio laivai neleido Sovietų laivams pasiekti Kubos.
Flotilė nuo šiol bus atsakinga už JAV karines jūrų pajėgas, esančias JAV Rytų pakrantėje ir Atlanto vandenyno šiaurinėje dalyje.
„Tai yra Jungtinių Amerikos Valstijų ir JAV karinio laivyno dinamiškas atsakas į dinamišką saugumo aplinką“, – ceremonijos metu lėktuvnešyje „USS George H.W. Bush“ kalbėjo karinių jūrų pajėgų operacijų vadas admirolas Johnas Richardsonas.
Prieš kelias dienas viename iš propagandinių Rusijos valstybinės televizijos kanalų pasirodė laida, kurios pagrindiniu diskusijos leitmotyvu tapo tema, kokiais vardais pavadinti tris naujuosius, viršgarsinius Rusijos superginklus. Apie juos dar savo rinkimų išvakarėse išdidžiai pasauliui tėškė V. Putinas : „Nenorėjote mūsų klausyti, tai paklausykite dabar…“.
Ir parodė „žavinguosius“ filmukus: raketos skrenda, aplenkdamos kalnus ir klonius, ir krenta Floridos pakrantėje…
Ekstazijos apimti Rusijos Federacijos Tarybos nariai, kuriems buvo perskaitytas prezidento kreipimasis (poslanije), plojo atsistoję: platūs veidai, plačios savimi patenkintos dvasingųjų rusų šypsenos…
Putinas pasiūlė piliečiams patiems sugalvoti bei pasiūlyti naujiesiems ginklams gražius pavadinimus, kurie bus paskelbti Rusijos gynybos ministerijos interneto svetainėje.
Balsavime, anot Rusijos propagandistų, dalyvavo per penkis milijonus piliečių. Kokių tik vardų nepasiūlyta savo „mieliems naujagimiams“ – nuo nekaltų gėlelių pavadinimų iki graikų mitologijos jūrų gelmių dievo Poseidono. Mat vienas iš tų „naujagimių“ po vandeniu nardo taip, kad jo niekaip neįmanoma susekti.
Laidoje buvo parodytas reportažas iš naujausio povandenio laivo, dislokuoto Sevastopolyje. Jauna rusų žurnalistė su tokiu džiaugsmu ir entuziazmu, tarsi išvydusi savąjį princą ant balto žirgo, pasakojo apie tą povandeninį stebuklą, kuris gali serijomis leisti atomines galvutes, o jos gali pasiekti bet kurią pakrantę, miestą, sunaikinti bet ką, – kad net kai kurie studijoje dalyvavę prelegentai atrodė gerokai sutrikę: kaip gi tokia jauna, daili mergaitė taip įkvėptai kalba apie pasaulį gąsdinančius, mirtį sėjančius ginklus…
JAV prezidentas jau sureagavo į beveik atvirus Rusijos grasinimus, teigdamas, jog Amerika padarys viską, kad užkardytų konvencinio karo eskalavimą. „Mes skirsime lėšų tiek, kiek reikės“, – sakė D. Trampas.
O tai reiškia, jog prasideda naujos ginklavimosi varžybos nuo Šaltojo karo laikų.
Oficialioji Maskva ginasi, esą ji prieš ginklavimosi varžybas, ji tik norinti sustabdyti vienapolį JAV dominavimą pasaulyje; esą prieš JAV Kongreso šiems metams gynybai skirtą 700 milijardų dolerių finansavimą ji gali priešpastatyti (Rusija – 46 mlrd.) tik pačias pažangiausias technologijas.
Ar Rusijos ekonomika, veržiama vis didėjančių Vakarų sankcijų, atlaikys šias varžybas, – klausimas daugiau retorinis.
Analizuojant pastarojo meto Rusijos elgesį, susidaro įspūdis, jog Kremlius, tarsi sužeista žiurkė, jaučiasi įvarytas į kampą, todėl griebėsi paskutinio šiaudo – šantažuoti ir gąsdinti tarptautinę bendruomenę.
Nuo 2014-ųjų Rusija pažeidė daugybę tarptautinių susitarimų, konvencijų, priimtų po Antrojo pasaulinio karo. Okupavo Krymą, taip perbrėždama pasaulio žemėlapį; įsiveržė į Rytų Ukrainą ir ten sukėlė karą; remia Bašaro al-Asado nusikalstamą režimą Sirijoje.
Paskutinis Vakarų pasaulio kantrybės lašas taurėje – teroristinis išpuolis Didžiojoje Britanijoje, uždraustu cheminiu ginklu nužudant du Rusijos piliečius.
Pasaulis ragina Rusiją laikytis savo tarptautinių įsipareigojimų, kuriuos ji yra priėmusi kaip Europos Tarybos ir ESBO narė. Tačiau akivaizdu, jog į šiuos raginimus Rusija paprasčiausiai nusispjauna.
Be to, vien praėjusiais metais ji 109 kartus daugiau nei bet kuri kita šalis pažeidė Europos žmogaus teisių konvenciją. Ji taip pat atsisako save laikyti Tarptautinio Baudžiamojo Teismo Romos statuto šalimi.
Tačiau frustracijos pojūtis rusams neišvengiamai ateis.
Vakarai kaip niekad nuo šaltojo karo laikų telkiasi prieš naujai iškilusias grėsmes, ir bet koks Kremliaus gyrimasis nesugaunamais poseidonais bei viršgarsinėmis raketomis, nepadės Rusijai tapti supervalstybe supergalybe.
Nepadės net nuolatiniai kliedesiai propagandinio karo frontuose.
NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas (Jens Stoltenberg). EPA – ELTA nuotr.
Antradienį NATO Jensą Stoltenbergą (Jens Stoltenberg) dar kartą paskyrė organizacijos generaliniu sekretoriumi – šias pareigas jam patikėta eiti iki 2020 metų. Apie tai paskelbta Aljansui, siekiančiam pasipriešinti Rusijos grėsmei, vykdant didžiausio masto reformas nuo Šaltojo karo laikų.
Aljansas ambicingai reformuoja savo valdymo struktūras, siekdamas pasirengti XXI a. karybos iššūkiams – ypač kibernetinių atakų ir hibridinio karo keliamoms grėsmėms.
Šiaurės Atlanto taryba – pagrindinis NATO sprendimų priėmimo organas – informavo, kad 29 Aljanso narės sutiko pratęsti J. Stoltenbergo vadovavimą organizacijai iki 2020 metų rugsėjo 30 dienos.
„Sąjungininkai sveikina generalinį sekretorių ir yra įsitikinę, kad jis sugebės toliau su atsidavimu tęsti darbus, siekiant parengti NATO XXI a. saugumo iššūkiams“, – rašoma tarybos pranešime.
58-erių buvęs Norvegijos premjeras, Aljanso vadovu tapęs 2014-ųjų spalį, tviteryje rašė esąs pagerbtas ir dėkingas, kad jo mandatas buvo pratęstas.
„Nekantrauju ir toliau bendradarbiauti, siekiant sustiprinti Aljansą ir užtikrinti mūsų piliečių saugumą“, – pridūrė jis.
Rusų žiniasklaida parašė, kad Vilniuje ketinama statyti metropoliteną – kaip slėptuvę nuo bombų. Pačioje Rusijoje po žeme statomi ištisi miestai. Ir ne tik Rusijoje. Branduolinio karo ar kitos pasaulinės katastrofos atvejui.
Publicistas Leonas Jurša, šio teksto autorius. Slaptai.lt nuotr.
Slaptasis Maskvos metropolitenas
Mes seniai su niekuo nekariaujame, – pasakė žurnalistams vienas Maskvos vadovų, aiškindamas, kodėl naujose metropoliteno linijose atsisakyta civilinės gynybos objektų statybos. Išlukštenus didelio valdininko tiradą, lieka toks branduolys: nuo šiuolaikinių, juo labiau ateities ginklų metro neapsaugos – tai kam eikvoti laiką ir pinigus?
Apie naują civilinės saugos doktriną Rusijos žmonės išgirdo 2014-aisiais. Dabar, imta aiškinti, neįmanoma net įsivaizduoti, kaip galima būtų visuotinai evakuoti tokius miestus kaip Maskva ir Peterburgas (SSRS laikais kritiškiausiu atveju Maskvos gyventojus manyta evakuoti į 11 šalies regionų, kur juos turėjo priimti vietos gyventojai). O statyti bunkerius apsaugai nuo masinio naikinimo ginklo neliko reikalo dėl to, kad dabar kariniai konfliktai vyksta nedidelėse teritorijose ir naudojami naujoviški, itin tiksliai mušantys (высокоточные) ginklai. Telieka apsaugoti taikius gyventojus nuo šių ginklų antrinio poveikio – sviedinių skeveldrų ir pastatų nuolaužų.
Pasak leidinio „Komsomolskaja pravda“, pakeitimus civilinės gynybos įstatyme padiktavo lokaliniai konfliktai Ukrainoje ir kitose buvusios SSRS respublikose. Donecko ir Donbaso miestuose gyventojai slepiasi nuo apšaudymų vadinamuosiuose dvejopos paskirties požeminiuose statiniuose: automobilių aikštelėse, sandėliuose, gyvenamųjų namų rūsiuose. Suprantama, pasitarnaus ir seniau pastatyti metropoliteno tuneliai. Antai Maskvoje, rašoma, būtent metropolitenas šiuo metu yra didžiausia slėptuvė Maskvoje. Kiekvienos stoties vestibiulyje ir netgi tuneliuose gali pasislėpti nuo 5 iki 25 tūkst. žmonių, iš viso – apie 2 milijonai. Tik atrodo, ne į visus požemius paprastus maskviečius įleis.
Apie Maskvos metropoliteno paslaptis viešai prabilta 1992 metais. Viena maskvietė savaitraščiui „Argumenty i fakty“ parašė, kad jos pažįstama dirbo valytoja Valstybės saugumo komiteto (KGB) rūmuose ir ją į specialiuosius objektus vežiojo nežinomomis metro linijomis. Milžinišku tiražu išeinančiam leidiniui tai buvo dingstis iškelti dienos švieson dar vieną iki tol draudžiama buvusią temą. Girdi, iš tiesų esama paslapties, antai 1991 metais JAV gynybos ministerijos paskelbtoje ataskaitoje keletas puslapių skirta slaptajam vyriausybiniam metropolitenui. Esą SSRS vadovybė giliai po žeme Maskvoje ir pamaskvėje įtaisė karines vadavietes ir šiuos bunkerius bei kitus strateginius objektus sujungė slaptomis metro linijomis; šie požeminiai keliai būtų leidę greitai ir saugiai evakuoti Kremliaus valdovus į atsarginius kabinetus, kilus branduolinio karo grėsmei.
Spaudoje pasipylė tekstai apie „Metro-2“, kaip imta vadinti šiuos slaptus tunelius (dokumentuose – D-6). Tačiau žiniasklaida, ūmai suklegusi, kitais metais lygiai taip staiga ir užtilo (tarytum kas užčiaupė žurnalistus).
1993 metų rudenį, kai Rusijos parlamentas pasipriešino prezidentui Borisui Jelcinui, Aukščiausiosios Tarybos rūmus imta apšaudyti iš tankų ir ketinta šturmuoti. Pasakojama, ten buvę žmonės nusileido į rūmų požemius ir gelbėjosi tuneliais. Požeminiais takais esą iškeliavo Rusijos parlamento vadovo Ruslano Chasbulatovo archyvas ir į pastatą pateko jam ištikimi Osetijos ypatingosios paskirties milicijos būrio kovotojai… Beje, ir 1991 metų pabaigoje, Rusijos prezidentui uždraudus komunistų partiją, iš šios partijos centro komiteto pastato dokumentus išgabeno požemiais; kadaise po šiuo didžiuliu pastatu 40 metrų gylyje buvo išraustas bunkeris, iš kurio neabejotinai ėjo požeminiai evakuacijos keliai.
Didžiausia KGB paslaptimi, neatskleista iki šiol, yra specialiųjų tarnybų požeminės komunikacijos,– pasakė 2001-aisiais perbėgėlis, buvęs SSRS KGB pulkininkas Olegas Gordijevskis tam pačiam „Argumenty i fakty“. – Žinau, kad KGB priklauso milžiniški statiniai po žeme, ištisi miestai, kuriems lygių tiesiog nėra. Vienas iš Maskvos valdininkų žurnalistams prasitarė: Tai – milžiniška sistema (гигантская система). Ją statė 40 metų. Sugrūdo didžiulius pinigus. Iki 1991-ųjų vien užsiminti apie ją reiškė išduoti didžiausią valstybės paslaptį.
2005 metais jaunas maskvietis žurnalistas Dmitrijus Gluchovskis išleido romaną – antiutopiją „Metro 2033“: nuo 2013 metais kilusio branduolinio karo žmonės pasislėpė Maskvos metropoliteno požemiuose ir gyvena ten dvidešimt metų. Knyga greitai išpopuliarėjo, ją išleido 37 užsienio kalbomis didesniu negu 1 mln. egzempliorių tiražu. Vėlesniais metais autorius papasakojo, ką tikra sužinojo apie Maskvos metro (milžiniškos žiurkės požemiuose – pramanas). Ten linijas jungia perėjimai ir esama daugybės tarnybinių patalpų, slepiamų nuo paprastų maskviečių akių. Daugelis stočių 9 metrų skersmens tunelyje padalyta į tris aukštus, iš kurių tik vidurinis skirtas keleiviams. Be „Metro-2“, išrausta apie 200 bunkerių, priklausančių įvairioms žinyboms.
Šiuolaikinis metro – ne tik transporto priemonė?
1996 metais atvėrė duris naujas Rusijos ginkluotųjų pajėgų muziejaus filialas – SSRS kariuomenės vyriausiojo vado atsarginis komandinis punktas Izmailovo rajone. Bunkerį po Stalino rezidencija išrausė prieš Antrąjį pasaulinį karą, iš čia į Kremlių galima buvo nuvažiuoti automobiliu 17 km ilgio tuneliu. Po dešimt metų Maskvos centre atidarytas Šaltojo karo muziejus: tai 60 metrų gylyje įtaisyta buvusi priešlėktuvinės gynybos pajėgų vadavietė, sujungta su Maskvos metropoliteno žiedine linija.
Žinoma, didžiausią smalsumą kelia spėjamai 200-300 metrų gylyje esantys didžiuliai bunkeriai po Kremliumi ir Maskvos valstybinio universiteto rūmais, kur, rašoma, gali tilpti po 10 tūkstančių žmonių. Tačiau oficialaus patvirtinimo esant slaptą vyriausybinį metropoliteną ar kitus požeminius statinius taip ir nesulaukta, tai ir toliau lieka valstybės paslaptimi.
Požeminės tvirtovės skirtos nedaugeliui
Dabar Maskvos metropolitenas – jau ne pats didžiausias pasaulyje, ne pats greičiausias ir ne pats gražiausias, bet vis dėlto, kaip pastebėjo viena žurnalistė, jį ir toliau galima vadinti paslaptingiausiu. Iš pažįstamo karininko ji girdėjusi, esą iš Gynybos ministerijos pastato vidinio kiemo slaptos durys veda į požeminę stotį, kur laukia du traukiniai, parengti tuoj pat išvežti karinės žinybos vadovus ir generalinį štabą į saugią vietą…
Lįsti po žeme ir Kremlius, ir Baltieji rūmai suskato šaltajam karui gresiant virsti branduoliniu. SSRS valdant Nikitai Chruščiovui, pasaulis buvo atsidūręs per žingsnį nuo katastrofos (Karibų krizė). Chruščiovas su dideliu užmoju toliau varė Stalino pradėtus rausti slaptus urvus. Maskvoje specialusis metro sujungė Gynybos, Užsienio reikalų, Ryšių ministerijų ir kitų žinybų požemius, Vnukovo oro uostą ir požeminį miestą, kuris pagal paviršiuje gyvavusį kaimą gavo „Ramenki-2“ vardą (netoli Maskvos valstybinio universiteto rūmų komplekso). Leonido Brežnevo laikais nuo šio požeminio miesto nutįso linija į generalinio štabo akademiją. O svarbiausioji požeminė linija buvo baigta tiesti valdant Michailui Gorbačiovui 1987 metais. Ji eina po žeme 60 km (šis tunelis „Metro-2“ pailgino iki 150 km). Šiuo požeminiu keliu galima nusigauti iš Kremliaus į požeminių statinių kompleksą pamaskvėje (Čechov-2), kur įkurtas Vakarų centrinis kariuomenės valdymo punktas. Balašichos rajone, po Zarios gyvenviete, apie 120 m gylyje esama dar vieno itin slepiamo požeminio miesto, skirto priešlėktuvinės gynybos pajėgų centrinei vadavietei.
Amerikiečių žvalgyba nustatė, kad 1996 metais Rusijos prezidentas Jelcinas išleido tris slaptus įsakus dėl požeminių statybų, tarp jų ir vadavietės, iš kur jis galėtų vadovauti strateginės paskirties pajėgoms kilus branduoliniam karui. SSRS laikais D-6 buvo KGB 15-osios valdybos (kurmiai) žinioje, o dabar visą milžinišką požeminį ūkį, tvirtinama, tvarko Rusijos prezidento vyriausioji specialiųjų programų valdyba (GUSP). Šios žinybos viršininkui, priešingai nei Federalinės saugumo tarnybos (FSB) vadovui, neprivalu viešai atsiskaitinėti, todėl apie GUSP veiklą žinoma labai nedaug.
Apie „Ramenki-2“ sužinota irgi 10 dešimtmečio pradžioje. Požeminis miestas, spėjama, užima kvadratą, kurio kraštinė siekia apie 1 kilometrą. 100-120 metrų gylyje iškastuose bunkeriuose yra visa, ko gali prireikti nepaprastuoju atveju: elektros jėgainė, oro tiekimo agregatai, kanalizacija, maisto atsargų sandėliai. Visiška autonomija – kaip povandeniniame laive. Čia, rašoma, gali pasislėpti apie 15 tūkstančių žmonių. Į šią požeminę tvirtovę ta pačia vyriausybine metro linija galima evakuotinet didžiausios Maskvoje Lenino bibliotekos skaitytojus, o Maskvos valstybinio universiteto žmonės tiesiog atkeliautų tuneliu pėsčiomis (Kremlius nepamiršo mokslininkų). Apskritai, jis sujungtas požemiais su kitais strateginiais objektais ir taip pat gali pasitarnauti kaip vadavietė.
Atsarginis Kremlius Uralo kalnuose
Apie šį slaptą objektą amerikiečių žiniasklaida pranešė 1996 metais: Rusija stato milžinišką požeminį kompleksą Uralo kalnų rajone, ten triūsia tūkstančiai darbininkų („The New York Times“). Vėliau „The Washington Times“ priminė: Rusija toliau stato požeminę strateginių pajėgų vadavietę Urale, netoli Belorecko miesto. Amerikiečiai sunerimo neveltui: SSRS nebėra, ginklais nebežvanginama, Rusijai geranoriškai teikiami dideli kreditai, o Kremlius, pasirodo, tuos pinigus kiša nežinia kur, greičiausiai – į paslaptingą karinę bazę.
2002 metų pavasarį „The Washington Times“ parašė apie JAV prezidento Bušo jaunesniojo pastangas pagerinti Vašingtono ir Kremliaus santykius: šaltojo karo priešininkai turi tapti partneriais. Abi valstybės 2/3 sumažino strateginių puolamųjų ginklų arsenalą, amerikiečiai nusiteikė importuoti rusišką naftą, Maskvą pakvietė dalyvauti NATO veikloje. Tačiau ar Rusija pasikeitė tiek, klausia vienas JAV kongreso narių (Roscoe Bartlett), kad su ja galima būtų nuoširdžiai draugauti? Pasak jo, giliai po Jamantau kalnu, Urale, esančio milžiniško požeminio objekto statyboje pluša apie 20 000 darbininkų. Rusai kiša ten milžiniškas lėšas, užuot grąžinę JAV 200 mln. dolerių už Tarptautinės kosminės stoties tarnybinį modulį arba sumokėję algas savo karininkams. Turbūt jie mano, kad branduolinis karas yra neišvengiamas, tačiau jį galima laimėti, ir jie rengiasi laimėti šį karą.
Praėjusių metų rudenį britų „Daily Express“ savo ruožtu parašė apie ženklus, kurie liudija Kremliaus valdovą rengiantis branduoliniam karui su Vakarais („World War 3? Vladimir Putin builds nuclear bunkers as chance o fall-out war soars“). Maskvoje ir pamaskvėje randasi vis daugiau slėptuvių nuo radiacijos. Rusijoje kuriamas itin galingas branduolinis ginklas „Satana-2“, galintis sunaikinti Prancūzijos dydžio teritoriją. Galiausiai – Uralo kalnuose statomas milžiniškas komandinis punktas, iš kurio Vladimiras Putinas tikisi saugiai vadovauti savo kariuomenei. Dar „Daily Express“ straipsnyje nurodoma Kremlių savo branduoliniame arsenale sukaupus 7 300 kovinių užtaisų ir dalį jų sutelkus vos 50 mylių atstumu nuo Aliaskos. Anot Lenksingtono instituto karinių reikalų žinovo Loreno Tompsono (Loren Thompson), JAV ir Rusijos branduolinio karo tikimybė didėja. Bloga naujiena Baltijos šalims: kaip tik čia pranašaujama įvyksiant pirmuosius susirėmimus („And the place where it is most likely to begin isin a future military confrontation over three small Baltic states – Estonia, Latvia and Lithuania“).
Jamantau kalnas. „Vietų nėra“
Jamantau kalnas – aukščiausias Pietų Uralo kalnyne (1 640 m). Dunkso Baškirijoje (Bashkortostan), uždarojoje administracinėje teritorijoje, gamtos draustinyje. Kalno papėdėje išsidėstęs Mežgorjės miestas (140 km į pietryčius nuo Baškirijos sostinės Ufos). Svarbiausioji įmonė – federalinio valstybinio pavaldumo statybos valdyba (УС-30) – pasak kai kurių šaltinių, viena didžiausių statybos organizacijų pasaulyje, vykdanti didelės apimties požeminius darbus. Be kita ko, šios valdybos specializuoti būriai rausė Čeliabinsko ir Kazanės metropoliteno tunelius.
Oficialaus atsakymo, kokios paskirties statinys pakištas po šiuo staiga pagarsėjusiu kalnu, negirdėti iki šiol. Kai buvęs Baškirijos apskrities komunistų vadovas kadaise pasakė, kad ten statoma slėptuvė valstybės pirmiesiems asmenims, statybų viršininkas paneigė jo žodžius: tai bus valstybinių maisto ir drabužių atsargų saugykla. Taigi paneigė viena, bet patvirtino kita: bunkerių ten iš tikrųjų esama. Vienas šio krašto gyventojas papasakojo apie Uralo kalnuose statomą požeminį miestą išgirdęs 10 dešimtmečio pradžioje, kai dar buvo vaikas, iš savo tėvo. Šio žodžiais, ten turėjo būti valstybės aukso atsargų saugykla. Tuneliai esą tokie platūs, kad juose prasilenkia akmenis išvežantys savivarčiai. Akmenų iš kalno gelmių į paviršiuje pastatytą skaldyklą išgabenta be skaičiaus.
Naujojo tūkstantmečio pradžioje viename Pietų Uralo kalnų kurorte (60 km nuo Magnitogorsko) ėmė dažnai lankytis Vladimiras Putinas. Pavaldiniai aiškino, jog naujajam Rusijos prezidentui patinka čia slidinėti. Tuo tarpu pasklido gandas, jog Putiną labiau domina baigiamieji požeminio miesto statybos Mežgorjėje darbai. Tarp kitko, iš vienos teismo bylos dėl pensijų perskaičiavimo (Mežgorjėje išdirbti vieneri metai skaičiuojami kaip 1,5 metų, o darbo atlygiui taikomas koeficientas 1,7) paaiškėjo, jog paslaptingo objekto statybą prižiūrėjo Rusijos saugumo tarybos sekretorius ir Rusijos prezidento vyriausiosios specialiųjų programų valdybos viršininkas.
Pasak vieno šio požeminio miesto statytojų, šaltojo karo metais pradėtoji statyba po kalnu buvo sustabdyta, tačiau 10 dešimtmetyje ją atnaujino ir užbaigė apie 2003-2004 metus. Tada viską užkonservavo. Dalis darbininkų persikėlė į Vidurio Rusijos miestus, kur jiems skyrė butus. Mežgorjės gyventojų skaičius 2003 metais siekė 19 tūkstančių, dabar ten gyvena 16 tūkstančių.
Paprastai šis požeminis objektas vadinamas „Putino bunkeriu“. Esą čia persikels Rusijos vadovybė kilus Trečiajam pasauliniam karui. Kiti patikslina: tai Rusijos Federacijos atsarginė sostinė globalinių kataklizmų atvejui (Žemės ašies poslinkis, visuotinis atšilimas, tvanas, pasaulinis karas ir pan.). Apie planetai gresiančias katastrofas pastoviai rašo žiniasklaida. Antai pranašaujama, kad pasaulinio vandenyno lygis pakils 225 metrus, Uralo kalnuose nusistovės šiltas klimatas. Taigi vieta naujajai sotinei pasirinkta tinkamai – kad ir kas atsitiktų. Manoma, ten esančių 30 m skersmens šachtų bendras ilgis siekia net 500 kilometrų. Požeminiame mieste keletą mėnesių, o gal ir pusę metų gali išgyventi 40-60 tūkstančių žmonių, o labai prispyrus – iki 300 000.
Dar aiškinama objektą priklausant Rusijos strateginės paskirties raketinėms pajėgoms: tai sistemos „Perimetr“ dalis. Ši sistema automatiškai paleidžia balistines raketas iš šachtų, povandeninių laivų ir lėktuvų tuo atveju, kai priešas sunaikino visas vadavietes ir neliko kam įsakyti smogti atsakomąjį branduolinį smūgį. „Perimetr“ visiškai nepriklauso nuo kitų ryšių ir valdymo sistemų, taip pat ir nuo vadinamojo juodojo lagaminėlio.
Maža to! Dar sakoma – tik paklausykite: tai net ne Rusijos vyriausybė ar Putinas pasitaisė atsarginį aerodromą, o kažin koks pasaulinis elitas. Neva esama pasaulinio plano sumažinti Žemės gyventojų skaičių 2 milijardais (Rusijoje – iki 15 milijonų, tai yra10 kartų). Tam pasaulinė vyriausybė sumanė pasinaudoti kataklizmais, kurie gali ištikti žmoniją (pasaulinis tvanas, Žemės susidūrimas su kometa, asteroidu), arba kuriuos galima patiems sukelti (žemės drebėjimai, epidemijos). Žiniasklaida perša mintį apie neišvengiamą žmonijos žūtį ir šitaip slopina žmonių valią. Šiuo atveju Putinas atlikęs tik šio požeminio miesto statybos darbų vykdytojo pareigas, o priėmė objektą Rusijoje lankęsis… pasaulinės vyriausybės narys Henris Kisindžeris (Henry Alfred Kissinger). Beje, šis vadinamojo Bilderbergo klubo narys 2016 metais buvo išrinktas į Rusijos mokslų akademiją.
Amerikiečių ekonomistas, astronomas ir rašytojas Devidas Midas (David Meade) praėjusiais metais išleido knygą „Planet X: The 2017 Arrival“, kurioje pranašauja Žemę netrukus ištiksiant milžinišką katastrofą. Tai rodo padažnėję ir sustiprėję žemės drebėjimai, viesulai bei kiti gamtos ženklai. Vyriausybės apie tai žino, tačiau laiko žmones nežinioje – kad nekiltų visuotinė panika. Knygos autorius nurodo apokaliptinės katastrofos laiką – šių metų spalio mėnesį, kai vadinamoji planeta X (Nibiru) atsitrenks į Žemę. Vis dėlto autorius suteikia vilties: išsigelbėti įstengs giliuose bunkeriuose pasislėpę žmonės, nors išlikusiųjų gyvenimas bus labai nesaldus.
Kiti mokslininkai (taip pat ir NASA) tai atkakliai neigia. Kai kurių įžvalgių stebėtojų nuomone, kaip tik tam buvo skirti Rusijoje 2016 m. spalio 4-7 d. vykę civilinės gynybos mokymai (didžiausia treniruotė nuo šaltojo karo laikų), kurioje dalyvavo daugiau kaip 40 mln. žmonių.
Tuo metu, kai prezidentas Donaldas Trampas (Trumpas) viešai kaip ir anksčiau gina Vladimirą Putiną, Amerikos politikai pagaliau suprato, kad Rusija kišasi į demokratinį procesą JAV, ir investuoja milijonus į kontrpropagandą, nukreiptą į rusiškąją propagandą.
Apie tai rašo Timas Makas straipsnyje „JAV rengiasi informaciniam karui su Rusija“, išspausdintame leidinio The Daily Beast portale. Prezidentas Trumpas ir toliau viešai reiškia simpatiją Vladimirui Putinui. Bet užkulisiuose Jungtinės Valstijos slapta rengiasi informaciniam karui prieš Rusiją.
Per 2016 metų prezidento kampaniją visuomenė sužinojo, kad informacija yra kaip ginklas ir ji neįtikėtinai efektyvi, jei naudojama teisingai. Pasitelkdama į pagalbą WikiLeaks, RT ir Sputnik, Rusijos vyriausybė bandė pasėti nesantaiką tarp amerikiečių, sakoma nesename JAV žvalgybos pranešime. Tai šiek tiek pasisekė, sustiprinus visuomenės skepticizmą Amerikos institucijų bei spaudos atžvilgiu ir sužlugdžius Hilari Klinton kampaniją.
„Rusija stengiasi sukelti chaosą visuomenėje, iškelti klausimus, ką galima laikyti patikimu, ir sužadinti nepasitikėjimą institucijomis“, – sakė Jungtinio Amerikos baltų nacionalinio komiteto direktorius Karlas Altau, kuris pasisako prieš Rusijos dezinformaciją. „Tai nacionalinė grėsmė. Tai turi žinoti atsakingi piliečiai“.
Rusijos kišimasis į demokratinius procesus JAV užgriuvo daugelį Amerikos politikų, kai jie snaudė, sako stebėtojai. Bet žvalgybos išvados iki ir po Trumpo rinkimų juos pažadino. „Tam neskyrėme daug dėmesio, iki atsitikimo su Hilari Klinton (kurios prezidentinė kampanija buvo apversta nuo kojų ant galvos dėl įsilaužimo ir paskelbus laiškus iš jos elektroninio pašto) praeitą vasarą“, – sakė Europos politikos analizės centro, geriausio centro, užsiimančio Rusijos informaciniu karu, vyresnysis mokslinis bendradarbis Donaldas Džensenas. „Jeigu praeitą vasarą jūs būtumėte paklausę senatorių bei įstatymų leidėjų, ar tai problema, jie būtų atsakę „ne“… Žmonės vaikosi vieni kitus (žaidžia „pasivyk“)“.
Be didelio triukšmo, pamažu pradedama vytis. Jungtinių Valstijų vyriausybė leidžia dešimtis milijonų dolerių kovai su Vladimiro Putino ir kitų valstybinių subjektų propaganda. Tokį sprendimą priėmė Kongresas metiniame gynybos politikos įstatymo tūkstančio puslapių projekte.
Visiškai nieko konkretaus ir naujoje kontrapropagandos koncepcijoje, nežinia, kaip ją formuoti valdant Trumpui, ar administracija naudos propagandos priemones protingai ir teisėtais tikslais. Vieša Trumpo simpatija Putinui verčia tuo abejoti. Ir naujovė kelia dar vieną klausimą: ar tai gera idėja duoti prezidentui dar vieną propagandos instrumentą? Kaip taisyklė, Kongreso atsakymas Amerikos priešams įgyja sankcijų formą – spaudimas nutaikytas į priešo ekonominę sveikatą. Pasipriešinimas propagandai ir informaciniam karui abstraktesnis ir sudėtingesnis, ir dažnai slaptas.
Bet dvipartinė iniciatyva, vadovaujant senatoriui respublikonui Robui Portmanui ir senatoriui demokratui Krisui Merfiui, patvirtino kovai su valstybinių žaidėjų propaganda 160 mln. dolerių išmoką per dvejus metus per mažai žinomą tarpžinybinį biurą Valstybės departamente, kuris vadinasi Global Engagement Center (GEC, Globalinis sąveikos centras). Abiejų partijų paremtas Sankcijų Rusijai įstatymas, kurį praeitą mėnesį pateikė senatoriai Benas Kardinomas ir Džonas Makeinas, dar labiau išplės paramą ir paskirs dar 100 mln. dolerių GEC bei kitiems, kad paremtų objektyvią rusų žurnalistiką, pasipriešintų „suklastotoms naujienoms“ ir paremtų informacinio karo padarinių tyrimus.
Operacija, kurią tarpžinybinis biuras pradės dar šiemet, bus pirmasis centralizuotas atsakomasis smūgis rusams nuo praėjusio šimtmečio dešimtojo dešimtmečio, kai šaltasis karas, atrodė, paliko tokią kontrapropagandą praeityje. GEC atseks užsienio propagandos kampanijas, analizuos taktiką, ir priešinsis joms įvairiomis subsidijomis teikiamomis užsienio žurnalistams, pilietinėms organizacijoms ir privačioms kompanijoms.
„Tiesioginiu pasipriešinimu apgaulingoms istorijoms ir išplėtus vietinės žiniasklaidos ir nekomercinių organizacijų galimybes ginantis nuo išorinių manipuliacijų, tas įstatymas padės paremti mūsų sąjungininkus ir interesus šiame vis nestabilesniame pasaulyje“, – sakė Portmanas leidiniui The Daily Beast. Subsidijos bus atiduotos nepriklausomoms organizacijoms, pavyzdžiui, vebsaitams, tokiems kaip Bellingcat ir StopFake.org, kurie užtikrina priėjimą prie patikimos informacijos ir veikia prieš melagingas Rusijos istorijas apie Ukrainą.
„Mes negalime atsakinėti į valstybinę propagandą dar didesniu kiekiu valstybinės propagandos. Teisingas atsakymas – išnaudoti pagrindinį pranašumą, kurį iki šiol turi Vakarų bendruomenės prieš autoritarinius režimus: iš tikrųjų stiprią, pliuralistinę pilietinę visuomenę“, – aiškino Atlanto tarybos Eurazijos centro direktoriaus pavaduotoja Alina Poliakova, viena iš pirmųjų GEC įstatymo šalininkių. Globalinės sąveikos centras iš pradžių buvo įsteigtas prie Barako Obamos kovai su Islamo valstybės propaganda, bet Portmano–Merfio priemonė išplėtė jo veikimo sferą, kad nukreiptų jį prieš valstybinių subjektų propagandą, pirmiausia prieš Rusiją. Tos priemonės dėka taip pat buvo padidintas finansavimas – 16 kartų. Iš pradžių GEC gavo tik 5 mln. dolerių per metus operacijoms vykdyti, praneša Merfio biuras.
Ir vis dėlto informacinis karas lieka kaip kautynių laukas, kuriame rusai turi žymiai daugiau patirties. Koncepcija – tai 2013 metais deklaracijose pristatytos Rusijos karinės doktrinos formali idėja. Putinas savo žodžius sutvirtina veiksmais: Poliakovos vertinimu, Rusija skiria mažiausiai 400 mln. dolerių per metus informaciniam karui Jungtinėse Valstijose. „Rusija turi gerai apgalvotą, sudėtingą informavimo sistemą, kuri stengiasi paveikti įvykių nušvietimą ir politiką Vakarų šalyse…“, – sakė ji. Skirtingai nei šaltojo karo laikais, dabar Putinui nereikia prastumti komunizmo sovietiniu stiliumi: jis paprasčiausiai turi susprogdinti Amerikos demokratiją. „Rusijai nebereikia parduoti ideologijos, jai paprasčiausiai tereikia išnaudoti susiskaldymą Vakaruose ir Vakarų nepasitikėjimą savo vertybėmis ir tuo, kas tikra, o kas ne“, – sakė Džensenas. „Vakarai per daug pasitiki savimi, turint omeny keliamą pavojų“.
Kita vertus, Jungtinės Valstijos didele dalimi nusišalino nuo antirusiško informacinio karo, uždariusios JAV Informacijos agentūrą 1999 metais. Kontrapropagandai skirti ištekliai pastaraisiais metais buvo nukreipti veiklai prieš džihadistų, o ne rusų propagandą, – ir jų veiksmingumas buvo gana abejotinas. Globalinės sąveikos centras, pagal originalų Obamos administracijos sumanymą, turėjo susitelkti į potencialius ekstremistus ir pranešimų prieš ISIS (Islamo valstybę) platinimą. Bet ir ISIS turėjo pranašumą prieš Vakarų kampaniją: Jungtinės Valstijos ir jų sąjungininkės nesugebėjo susitarti dėl pranešimų prieš ISIS.
Viename iš tokių pranešimų panaudotas teroristų siautėjimo vaizdo įrašas – nukryžiuoti kūnai ir tarp jų nupjautos galvos. Įrašas buvo sukritikuotas kai kurių ekspertų, kurie jį pavadino gėdingu ir gal net naudingu priešininkams. Iniciatyvos atrodė banalios, kad ir kaip stengėsi patys kūrybingiausi Holivudo talentai. Amerikos valdininkai priėjo išvadą, kad ISIS labiau sekasi platinti savo pranešimus, negu JAV kovoti su jais. Neapgalvotos arba blogai organizuotos buvo ir kitos amerikiečių pastangos informaciniame kare, tokios kaip 24 mln. dolerių išlaidos lėktuvui virš Kubos, transliavusiam Amerikos televizijos programas, kurias čia pat užblokavo Kubos vyriausybė.
Ties dešimtmečio riba Jungtinės Valstijos pabandė naudoti prieigą prie Interneto ir socialinius tinklus, kad išplėstų disidentų ir kovotojų už demokratiją galimybes, taip pat ir Rusijoje. Tų pastangų tokiuose socialiniuose tinkluose, kaip Twitter ir Facebook, efektas buvo priešingas, nes Putinas palaikė tuos instrumentus JAV pagalba jam nuversti – ir dabar naudoja tuos pačius tinklus klastotėms ar prorusiškoms naujienoms skleisti. Ir vis dėlto, Rusijos agresyvumas ir efektyvumas tame fronte, derinyje su amerikietišku delsimu, atkreipė JAV žvalgybos dėmesį.
Per vieną iš savo paskutiniųjų klausymų ant Kapitolijaus kalvos išeinantis nacionalinės žvalgybos direktorius Džeimsas Kleperis pasiūlė atkurti JAV Informacijos agentūrą, siekiant priešintis dezinformacijai. Toji idėja privertė sukrusti abiejų partijų įstatymų leidėjus. Senatorius demokratas Krisas Kunsas ir senatorius respublikonas Todas Jangas kalbėjo apie kovą su Rusijos propaganda per klausymus tvirtinant Rekso Tilersono kandidatūrą į valstybės sekretoriaus postą. „Mūsų priešai naudoja užsienio propagandą ir dezinformaciją prieš mus ir mūsų sąjungininkus, o iki šiol JAV vyriausybė poste miegojo. Mes turime delegitimuoti suklastotas naujienas, ateinančias iš Rusijos, Kinijos ir kitų šalių, ir plėsti priėjimą prie faktinės informacijos“, – sakė Portmanas leidiniui The Daily Beast.
„Mes turime pasiekti, kad įstatymai būtų vykdomi, ir sureguliuoti naujojo centro darbą, kad padėtume priešintis plačiai ir destabilizuojančiai užsienio propagandai bei dezinformacijos sklaidos operacijoms, kurias vykdo prieš mus mūsų priešai užsienyje“.
Šiaip ar taip, Trumpas žino, kokios galingos naujos priemonės, tokios kaip socialiniai ryšiai, skleidžiant kontrapranešimus, – pasekmės siekia toli. Kaip pasakytų prezidento draugas ir nelemtai išgarsėjęs sąmokslo teorijų šalininkas Aleksas Džonsas, kariaujama dėl mūsų protų.
JAV televizijos naujienų kanalas CNN nutarė nuo gruodžio 31 dienos pasitraukti iš Rusijos. Tai profesionalų televizija, suinteresuota pateikti objektyvią informaciją iš viso pasaulio. Žinoma, ji nėra valstybinė. Valdiškos televizijos JAV apskritai nėra.
Bet Kremlius iš Rusijos ją išrūkė.
Tuo pat metu Maskva kuria naujienų tarnybą „Sputnik“, kuri transliuos užsienio kalbomis per radiją ir internetu. Dabar tai pasaulinis televizijos kanalas. Šiai tarnybai vadovaus Dmitrijus Kiseliovas, kurį Europos Sąjunga įtraukė į juodąjį sąrašą dėl įžūlios ir melagingos propagandos, palaikančios Rusijos karinių pajėgų įsiveržimą į Ukrainą, skleidimo.
Šveicarijos armija daugelį dešimtmečių slėpė, kad pasienio su Vokietija tiltuose esama sprogmenų; paskutinis iš jų – istorinis Holcbriuke tiltas, jungiantis Šveicarijos Štaino miestą su Vokietijos Bad-Zekingenu, ir formaliai priklausantis Vokietijai, – buvo išminuotas tik 2014 metų spalio viduryje, praneša vokiečių žurnalas Der Spiegel, remdamasis Bavarijos laikraščiu Der Sonntag ir televizijos ir radijo kompanija SWR.
Iš viso tilto konstrukcijoje buvo įtaisytos dvi penkių metrų aukščio kameros, kuriose buvo, matyt, šimtai kilogramų trotilo. Užpuolimo atveju tiltus buvo numatyta susprogdinti.
Rusija elgiasi vis agresyviau Europos oro erdvėje“, – rašo Vokietijos laikraščio Die Welt apžvalgininkas Klemensas Verginas. Per pastarąsias keletą dienų, kaip sakoma paskelbtame NATO oficialiame pareiškime, Šiaurės Atlanto aljanso radiolokacinio aptikimo sistemos stebėjo didelio masto Rusijos KOP aktyvumo lygį virš Europos.
Aljansas užtiko tarptautinėje oro erdvėje keturias grupes po keletą Rusijos karinių lėktuvų virš Baltijos, Šiaurės ir Juodosios jūrų. Visais atvejais jiems lydėti buvo pakelti į orą NATO lėktuvai.
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro Tuskulėnų rimties parko memorialinis kompleksas kviečia į Šaltojo karo laikotarpio politinių karikatūrų ir propagandos parodą.
Oficialus parodos pavadinimas – „Kūjis, pjautuvas ir pieštukas“.
Paroda atidaroma 2014-ųjų metų rugpjūčio 21 dieną (ketvirtadienį) 16 valandą. Ji rengiama Memorialinio komplekso Konferencijų salėje (Žirmūnų g. 1F, Vilnius).
Pasikeitimas šnipais – sugauto ir nuteisto agento ar priešiškos specialiosios tarnybos bendradarbio perdavimas priešui mainais į savo sučiuptą agentą ar žvalgą.
Šaltojo karo metais nemažai tokių operacijų surengė Volfgangas Fogelis.
Bene labiausiai išgarsėjo Amerikos šnipinėjimo lėktuvo U–2 piloto Frensio Gario Pauerso (Francis Gary Powers) apkeitimas į nuteistą sovietų šnipą Rudolfą Abelį 1962 metų vasario 10 dieną Berlyne.
The Guardian korespondentai Robertas Butas ir Alanas Trevisas įsitikinę, kad tokios karalienės kalbos nenorėtų išgirsti niekas.
Didžiosios Britanijos Nacionalinis archyvas išslaptino šaltojo karo laikotarpio dokumentus, tarp jų ir vyriausybės valdininkų parengto karalienės Elžbietos II kreipimosi į tautą branduolinio karo atveju juodraštį.
Jos Didenybės kalba yra komandinio štabo pratybų Wintex-Cimex-83 scenarijaus dalis. 320 puslapių scenarijų parengė žvalgybos vadovybė, Gynybos ministerija ir VRM. Kalba primena branduolinio Armagedono pavojų, kabojusį virš Didžiosios Britanijos prieš 30 metų, sakoma straipsnyje.
Nuteisti Vokietijoje už ES ir NATO paslapčių perdavimą Maskvai sutuoktiniai Andreas ir Heidrun Anšlagai gali būti apkeisti į FSB pulkininką Valerijų Michailovą, kalinamą Sibiro kolonijoje už slaptų dokumentų pardavimą Vakarų slaptosioms tarnyboms, praneša The Times korespondentas Davidas Charteris.
Toks siūlymas buvo keliamas dar iki nelegalų teismo, bet sandėris žlugo greičiausiai dėl Maskvos noro proceso eigoje sužinoti, kaip būtent buvo atskleisti agentai, sakoma straipsnyje.
Kas keista amerikiečių šnipo, kuris neva tai sugautas su įkalčiais Maskvoje, byloje? „Niekas netiki, kad tai tiesa, ir tik žvalgybinė bendruomenė patikėjo“, – pastebi "The Independent" apžvalgininkas Džonas Volšas (Johnas Wolschas).
Vaizdo įrašą, parodytą per Rusijos televiziją, žurnalistai iš pradžių palaikė inscenizacija. Nevykęs tariamo šnipo Rajeno Kristoferio Foglio perukas, laiškas su žodžiais „Sveiki, gal norite būti mūsų šnipas?“ – visa tai žadina mintį: Rusija vaizduoja reikalus taip, tarsi Amerika šnipinėja Kaukaze, nes nenori, kad pačią Rusiją įtarinėtų sąsajomis su sprogimais Bostone.
Jungtinėse Amerikos Valstijose – dar vienas žvalgybinis skandalas. Federalinių tyrimų biuro (FTB) agentai demaskavo naują Rusijos agentų tinklą.
Tik šis, naujasis, nė kiek nepanašus į garsiosios Anos Čapman grupės šnipų – nelegalų – veiklą. Naujasis tinklas specializavosi vogdamas iš JAV mikroschemas, reikalingas Rusijos pramonei. Mat Rusija tų schemų, kaip dabar aiškėja, pati pasigaminti jau nebesugeba.
Visuomenės aktualijų portalas Slaptai.lt pateikia dvi užsienio spaudoje pasirodžiusių straipsnių apie šį konfliktą santraukas.
JAV viceprezidentas Baidenas tikriausiai labai nustebtų sužinojęs, jog Amerikoje šiuo metu aktyviai veikia tiek daug Rusijos slaptųjų tarnybų agentų, kiek jų veikė ir šaltojo karo metais.
Žodžiu, šaltojo karo laikai tęsiasi. Bent jau taip leidinyje “The Wall Street Journal” teigia Mišelė Van Kliv, vadovavusi amerikietiškąjai kontržvalgybai Džordžo V.Bušo prezidentavimo metais. Tačiau oficialusis Vašingtonas aktyviai imasi tik tų politinių ir organizacinių veiksmų, kurie ženkliai silpnina JAV kontržvalgybos struktūras.
Tarptautinis Stokholmo institutas SIPRI, besigilinantis į globalaus pasaulio problemas, pastebi, jog Kinija vis labiau sprūsta iš Rusijos įtakos. Rusijos įtaka Kinijai tampa minimali, vos pastebima. Apie SIPRI atliktą analizę pastaruoju metu daug rašo viso pasaulio spauda.
Pavyzdžiui, vokiškas leidinys Handeslblatt tvirtina, jog Kinija jau beveik nepriklausoma nuo rusiškų ginklų ir nuo rusiškos naftos bei dujų. Oficialusis Pekinas susirado alernatyvių tiekėjų. Kinijos problematikos ekspertė Linda Jakobson pastebi, jog oficialiosios Maskvos ir oficialiojo Pekino kalbos apie stiprėjančią dviejų šalių strateginę partnerystę tėra “gražūs žodžiai, kuriais bandoma paslėpti vis labiau augantį abipusį nepasitikėjimą”. Kitaip tariant, nesutarimų tarp Kinijos ir Rusijos kur kas daugiau nei bendradarbiavimo aspektų.
Paskutinieji įvykiai Artimuosiuose Rytuose sukūrė mitą, esą diktatoriškus Egipto ir Tuniso režimus pavyko nuversti vien tik socialinių interneto tinklalapių Twitter ir Facebook pagalba.
Girdi, Twitter ir Facebook savo galybę pirmą sykį pademonstravo dar 2009-aisiais, kai socialiniai neramumai vos neišjudino diktatoriškos Irano valdžios.
Vakaruose jau manoma, jog reikiamu momentu internetinės technologijos gali labai nesunkiai atlikti tai, ką iki šiol buvo labai sunku sukurti autoritarinėse šalyse – stiprią opoziciją. Taigi Vakarų ekspertai, įskaitant ir žvalgybų analitikus, jau beveik neabejoja, kad stipri opozicija, galinti paimti valdžią rinkimų arba gatvių protestų pagalba, sukuriama be didesnio vargo. Tereikia pagalbon pasitelkti Twitter ir Facebook. Ir pergalė – garantuota.
Bet ar toks įsitikinimas – pagrįstas? Socialinių tinklaraščių ekspertas Jevgenijus Morozovas savo knygoje “Net Delusion” įrodinėja, jog tokio pobūdžio įsitikinimas, kai visos viltys sudedamos būtent į internetu platinamas žinutes, – mažų mažiausiai ginčytinas.
