Detektyvas. Kada nušausite Kaukazo blondiną. Autorius – Gintaras Visockas
Šiandien iš spaustuvės parsivežiau naują knygutę – „Kada nušausite Kaukazo blondiną“.
Tai – grožinio pobūdžio tekstas, kuriame viskas išgalvota nuo pradžių iki pabaigos, nuo viršaus – iki apačios. Aprašomi įvykiai bei veikėjai tėra autoriaus išmonė. Jei skaitytojams kils įtarimų, jog mato panašumų su realiais įvykiais, nutikusiais apie 1994 – 2022 metus, – jie bus neteisūs. Tai – ne autobiografinio pobūdžio knyga. Tai – trumputis detektyvas. O nuotykiniame detektyve žvalgybiniais klausimais – gausu išmonės, fantazijos, skolinių iš enciklopedinių knygų apie žvalgybas bei filmų apie džeimsus bondus.
Tai – bandymas sukurti detektyvą, kuriame žurnalistika persipynusi su slaptųjų tarnybų temomis. Pasitelkęs fantaziją, aprašiau keletą iš piršto laužtų nuotykių, kuriuos patyrė išgalvotas vaikinas, pramintas Kaukazo blondinu. Tik tiek.
Knyga turi 120 puslapių. Iliustruota spalvotomis fotografijomis. Kieti viršeliai. Tiražas – 150 egzempliorių. Spausdino spaustuvė „Standart impressa“.
Namų bibliotekėlėje ypatingai pagarbiai saugau rašytojo Petro Dirgėlos knygutę „Tranų pasaulyje“. Tai – 1989 metų lapkričio mėnesį užbaigta esė apie „vaikišką meilę namams ir kapams“. Ji išleista 1990-aisiais, kai dar nežinojome, ar pajėgsime įgyvendinti Kovo 11-osios Aktą. Apie šį filosofinį tekstą esu jau sykį užsiminęs „Drauge“. Tiesa, tai buvo labai seniai.
Tranų pasaulyje. Petras Dirgėla
Kodėl vėl prisiminiau „Tranų pasaulyje“? Šiame esė analizuojama itin svarbi tema – kaip Lietuva privalės elgtis, iškovojusi Nepriklausomybę? Ogi – visur ir visada ieškoti tiesos ir teisingumo. Taip žingsniuodama lietuvių tauta turi daug šansų išsaugoti savo Laisvę. Bet jei lietuviai mėgins mėgdžioti didžiąsias valstybes, dažnai ieškančias ne vien tiesos ir teisingumo, – prapulsime. Nes tik teisingai besielgiančios tautos turi moralinę teisę reikalauti, kad ir su jomis būtų elgiamasi teisingai.
Jei vietoj tiesos sieksime dar ir pragmatiškumo, naudos, gudrausime pagal vadinamosios „real politic“ taisykles, – prapulsime. Didieji pasaulio politikos veikėjai tiesiog mus praris, paaukos arba ištirpins asimiliacijos jūrose. Rašytojo P. Dirgėlos puoselėjama mintis aikivaizdi: jei mums priimtinas žaidimas „naudinga – nenaudinga“, tai ir JAV, Vokietija, Didžioji Britanija, Prancūzija, Kinija turės teisę svarstyti, ar naudinga joms ginti, vaizdžiai tariant, Rusijos užpultą mažytę Lietuvą. Šitaip keliant klausimą galvoje kirba akivaizdus atsakymas – nenaudinga. Jei svarstysime, ar teisinga, sąžininga, pagirtina ginti Rusijos terorizuojamą mažytę Lietuvą, turėsime lietuviams palankų atsakymą: teisinga, sąžininga, pagirtina.
Taigi Lietuva privalo ginti teisybę net tuomet, jei taip elgtis jai galbūt dabar finansiškai ar politiškai nenaudinga. Jokių dvigubų standartų. Tiesą privalu rėžti tiesiai į akis visiems – priešams, draugams, partneriams. Tiesą sakyti reikia visuomet, visada.
Šiandien apžvelgsiu du suneraminusius pavyzdžius. Lietuva privalo reikalauti, jog Vakarai, ypač JAV, siųstų į Ukrainą kuo daugiau rimtos ginkluotės, ypač legendinius Himars, kurie daužo į šipulius Ukrainą puolančią Rusijos armiją.
Namas aukštyn galva. Slaptai.lt foto
Bet prisijungti prie vakariečių, kurie neva nuoširdžiai pergyvena, ar Ukrainoje nėra korupcijos „prekiaujant ginklais“, – nederėtų. Nes ši tema, man regis, išpūsta, dirbtina. Taip, ukrainiečių kilmės JAV politikė Viktorija Spartc šį klausimą kėlė Amerikos Senate ir Kongrese. Taip, Ukraina, raginama Vašingtono, sukūrė savo specialiąją komisiją Aukščiausioje Radoje. Taip, šią temą eskalavo Amerikoje senokai gyvenantis ir Amerikai senokai talkinantis buvęs KGB karininkas Jurijus Švecas, turintis specialųjį kanalą Youtube.com erdvėje.
Tačiau šių eilučių autoriui tokia problema atrodo dirbtinai sukurta. Pirma, stambiosios ginkluotės, sakykim, Himarsų, neįmanoma parduoti nei į kairę, nei į dešinę. Visuose moderniuose vakarietiškuose tankuose, haubicose, naikintuvuose įmontuota speciali įranga, kurios nepajėgūs apgauti net ir rimčiausi Rusijos ir Ukrainos sukčiai. Jei bent vienas tankas ar haubica patektų „ne į tas rankas“, jų gamitojai iškart tai pamatytų savo kompiuterių ekranuose.
O pasakojimai, esą ukrainiečiai juodojoje ginklų rinkoje prekiauja smulkiaisiais ginklais (automatais, rankinėmis granatos ar snaiperiniais šautuvais), – vėl neįtikina. 1994-1995-aisiais metais teko truputį matyti karo baisumų Čečėnijoje. Jei anuomet būčiau spaudoje iškėlęs klausimą, ar čečėnų verslininkai slapta pardavinėja ginklus Rusijos kariškiams bei tarptautiniams ginklų prekeiviams, – būčiau išvadintas idiotu arba provokatoriumi. Jei kas tuomet ir prekiavo ginklais Šiaurės Kaukaze, tai tik – gražiais tikslais. Ką turiu omenyje? Pasitaikė daug atvejų, kai čečėnai perpirkdavo ginklų iš rusų kariškių arba iš tarptautinių nusikalstamų sindikatų. Bet kad Rusijos užpulti čečėnai tuomet už honorus dalintų ginklus rusų generolams bei tarptautiniams nusikaltėliams, – neteko girdėti. Juk čečėnams patiems buvo reikalingi ginklai. Tai buvo gyvybės arba mirties klausimas.
Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis. EPA-ELTA nuotr.
Todėl netikiu, jog Ukrainoje šiuo metu ukrainiečiai masiškai verstųsi ginklų prekyba. Žinoma, visiškai išvengti tokių atvejų įsiplieskus dideliam karui – neįmanoma. Tikriausiai Rusijos slaptosios tarnybos net rengia specialias provokacijas, kad pademonstruotų, kaip neva korumpuoti ukrainiečiai turguje prekiauja ginklais lyg močiutės turguje – kiaušiniais, mėsa ir bulvėmis.
Būkime budrūs. Kurie iki užkimimo keikia korupciją, tokiems nebūtinai rūpi pažaboti kyšininkus, finansinius sukčius, mokesčių vengėjus. Vakarietiškos ginkluotės bijančiam Kremliui svarbu sukelt Vakaruose abejones, ar Ukrainai tiekiami ginklai tikrai atiduodami tiems, kuriems buvo skirti. Tokioms abejonėms įpūsti tinka visi: naivuoliai, nuoširdžiai korupcijos neapkenčiantys teisuoliai, įtakos agentai.
Kita tema – JAV buvo bandoma sukelti abejonių pačiu Ukrainos prezidentu Volodymiru Zelenskiu. Tiksliau tariant, ne prezidentu, kiek jo aplinka. Esą jis iš visų pusių apsuptas nepatikimais asmenimis. J. Švecas, paskutiniuoju metu viešojoje youtube erdvėje itin eskalavęs ukrainietiškos korupcijos istorijas, atvirai priekaištavo Ukrainai ir dėl Andrėjaus Jermako, dešiniosios V. Zelenskio rankos. Girdi, V. Zelenkis praras Vakarų pasitikėjimą, jei neatsikratys asmenimis, į kuriuos bedamas rodomasis pirštas.
Taip, būtų kvaila manyti, jog Ukrainos prezidentūroje, Radoje, užsienio reikalų ministerijoje ar gynybos štabe nebūtų nė vieno Rusijai talkinančio šnipo. Jų tikriausiai net daugiau, nei įsivaizduojame pačiame slogiausiame sapne. Bet kaltinti Ukrainą, kad ši savo gretose neieško vadinamųjų Rusijos „bildukų“, – taip pat neteisinga. Ieško, gaudo, teisia. Ukrainos žvalgyba ir kontržvalgyba pluša nenuleisdama rankų.
Jurijus Švecas. Oficialus internetinis kanalas
Beje, ankstesnėse J. Šveco laidose buvo pasakojama, kiek Amerikoje esama skeptiškai į Ukrainą žvelgiančių kongresmenų, senatorių, žurnalistų, apžvalgininkų, patarėjų. Tik J. Švecas neragino į juos žvelgti rimtai, mat visiems senų seniausiai aišku, kas jie – Kremliui simpatizuojantys įtakos agentai.
Kai lyginu J. Šveco laidas apie Rusijos įtakos agentus Amerikoje ir rusų šnipus Ukrainoje, matau keistą neatitikimą. Remiantis J. Šveco komentarais, rusų šnipų Amerikoje net kur kas daugiau nei rusų šnipų – Ukrainoje. Maždaug tokį įspūdį galima susidaryti lyginant jo laidas apie vidaus problemas JAV ir Ukrainoje. Tačiau J. Švecas nepuola kaltinti JAV prezidento Joe Bideno, kodėl šis jais neatsikrato. J. Švecas priekaištauja tik V. Zelenskiui, kodėl šis nemėto įtartinųjų iš savo aplinkos.
Draugas.org – JAV lietuvių laikraštis
Žodžiu, viešojoje erdvėje gausu tų, kurie nėra visiems vienodai reiklūs ir priekabūs. Jie tarsi perša nepilnavertiškumo kompleksą: tik Ukrainoje siautėja korupcija, tik Ukrainoje knibžda Rusijos slaptųjų tarnybų agentų, tik ukrainiečiai nemoka valdyti valstybės…
Informacijos šaltinis – JAV leidžiamas lietuvių laikraštis Draugas.org
Gintaro Visocko knyga „Didžioji Karabacho paslaptis” – publicistinio pobūdžio straipsnių rinkinys, papildantis ir tęsiantis autoriaus jau prieš 10 metų pasirinktą temą apie tragišką Karabacho istoriją, prieštaringus Armėnijos ir Azerbaidžano santykius, lietuvių visuomenės laikyseną šių dviejų kaimyninių šalių atžvilgiu.
Deja, iki šiol Lietuvoje vadovaujamasi tik armėniška įvykių versija, todėl žurnalisto G. Visocko tekstai, omenyje turiu „Juodojo sodo bylą”, „Ilga kelionė į Hankendį” bei naująją knygą „Didžioji Karabacho paslaptis”, padeda išsivaduoti iš prigijusių stereotipų, atkreipia dėmesį į aplinkybes ir faktus, kurios nesutampa su mūsų visuomenėje politikų bei visuomenės veikėju pateikiamais vetinimais.
Knygą „Didžioji Karabacho paslaptis” yra lyg ir ankstesnės autoriaus knygos „Ilga kelionė į Hankendį” tęsinys. Abiejose knygose daug intriguojančių biografinio pobūdžio pasakojimų bei nutikimų iš autoriaus kelionių po Azerbaidžaną. Abi knygas galima vertinti kaip grožinės literatūros kūrinius, nors autorius pirmiausiai save laiko žurnalistu, todėl knygose esama tiriamosios žurnalistikos stiliumi parašytų apsakymų. Įdomūs ir įvairiapusiški pasakojimai nepalieka skaitytojo abejingu, skatina domėtis neiškraipyta Azerbaidžano istorija. Knygoje „Didžioji Karabacho paslaptis” greta pasakojimų apie autoriaus keliones po Azerbaidžaną pateikiama daug istorinių faktų apie žiaurias kovas dėl Karabacho, Armėnijos teroristinių organizacijų susikūrimą ir veiklą, nutylėtus istorikų komentarus dėl 1915 m. tragedijos Turkijoje, klastingus armėnų teroristų išpuolius prieš turkų diplomatus Europoje, armėniškas istorijos falsifikacijas.
Knyga skirstoma į keletą didesnių temų: klausimai dėl 1915 m. įvykių Turkijoje ir vadinamojo armėnų genocido; armėniškojo terorizmo atsiradimas ir jo veiklos istorija, slaptųjų tarnybų veikla ir provokacijos, armėnų ir azerbaidžaniečių tautų santykiai, Lietuvos politinio ir visuomenės elito laikysena Armėnijos ir Azerbaidžano atžvilgiu.
Didžioji Karabacho paslaptis. Slaptai.lt fotografija
Mane kaip istoriką šioje knygoje labiausiai sudomino autoriaus pateiktas faktas, kad Armėnija į savo archyvus neįleidžia kitų šalių piliečių, nors Azerbaidžano ir Turkijos archyvuose užsieniečiams susipažinti su archyviniais dokumentais galima. Daugelis mūsų tautiečių iš žiniasklaidos ir politikų yra girdėję, kad 1915 m. Turkijoje vyko armėnų tautos genocidas, ne vienos šalies, tarp jų – ir Lietuvos parlamentas, yra pripažinęs šį faktą. G. Visockas knygoje pateikia žymių istorikų armėno Filipo Ekozjanco, austro Ericho Faiglo, olando Jano Boekestižno, brito Gvino Daierio, prancūzo Fernano Brodelio bei kitų Vakarų šalių istorikų, kurie yra tyrinėjo 1915 m. įvykius Turkijoje ir kurie mano, kad tuo metu šioje šalyje vyko pilietinis karas ir mažiau ar daugiau nukentėjo visos tautos, o genocido nebuvo. Deja, šie faktai Lietuvos skaitytojui nėra žinomi, G. Visockas pasidomėjo, ar lietuviškų knygynų lentynose yra istorikų, kurie pateikia alternatyvią nuomonę dėl 1915 m. įvykių Turkijoje veikalų. Ne, nėra. Užtat esama rašytojo Franco Verfelio į lietuvių kalbą išleistas romanas „Keturiasdešimt Musa Dagos dienų”, kuriame išdėstyta armėniška šių įvykių versija.
G. Visockas savo knygoje pateikia faktus apie Lietuvoje beveik nežinomą armėniškąjį terorizmą ir jo veiklos istoriją nuo 1885 iki 1988 metų, Turkijos ambasadų sprogdinimus ir šios šalies diplomatų žudymus. Knygos „Didžioji Karabacho paslaptis” skyriuje, pavadintame „Šiurpi Turkijos diplomatų medžioklė”, aprašytos 29 armėnų teroristinių organizacijų atakos prieš turkų diplomatus įvairiose pasaulio šalyse nuo Australijos iki Kanados, nuo Portugalijos iki Serbijos. Šių kruvinų atakų metu, vykusių beveik kasmet nuo 1973 iki 1987 metų, žuvo 15 turkų diplomatų ir 4 buvo sunkiai sužeisti, sprogimų metų žuvo nemažas būrys ir kitų šalių, kuriose buvo puolamos Turkijos diplomatinės atstovybės, piliečių. Daugeliu atveju šių kraštutinių priemonių buvo imamasi dėl keršto arba reikalaujant įvairių politinių nuolaidų. Po 1983 m. birželio 27 d. incindento Lisabonoje, kai armėnai teroristai pabandė šturmuoti Turkijos ambasadą, įkaitais pagrobė diplomatinės misijos pavaduotojo žmonaą, du vaikus ir nužūdė ambasadą saugojusį policininką, JAV prezidentas Ronaldas Reiganas pareiškė, kad armėnų teroristų išpuoliai prieš turkų diplomatus – žiaurūs, nepamatuoti bei niekaip nepateisinami, ir nurodė šalies specialiosioms tarnyboms imtis visų įmanomų priemonių prieš teroristus.
Ilga kelionė į Hankendį. Slaptai.lt nuotraukoje: knygos viršelis
Armėniškasis terorizmas, viena iš kertinių G. Visocko knygos temų, plėtojama ne viename pasakojime. Pradedant bandymu nužudyti žurnaliste Tatjaną Čeladzę Rygoje 1988 m., baigiant kruvinomis skerdynėmis Armėnijos parlamente 1999 m., kai buvo iššaudyti beveik visi Armėnijos vyriausybės nariai. Gaila, kad autorius neparyškino azerbaidžaniečių požiūrio į terorą, įdomu, ar autoriaus išgirta tauta nesiėmė teroro veiksmų prieš armėnus, kai jie Rusijos kariškių remiami nuo Azerbaidžano atplėšė Karabachą ir dar 6 pasienio rajonus bei išvarė iš namų ten nuo seniausių laikų gyvenusius azerbaidžaniečius.
Kita autoriui bene aktualiausia tema – slaptųjų tarnybų veikla. G. Visocko knygoje ji atspindima rašant apie pagrindinio knygo herojaus žurnalisto Mikio (G. Visocko) nutikimus ir mintys pakliuvus į įvairias netikėtas situacijas. Skrendant į Baku dėl audros lėktuvui pakeitus kursą ir nusileidus Teherane knygos herojus Mikis nuogastauja, kad bus ap[klausiamas Irano slaptųjų tarnybų, o ši šalis Azerbaidžane garsėja tuo, kad masiškai verbuoja slaptaisiais agentais vietinius azerbaidžaniečius ir užsieniečius, kurie vyksta iš Irano pasisvečiuoti į Azerbaidžaną. Mikis bijo, kad netikėtas nusileidimas Irane sugriaus sunkiai pelnytą azerbaidžaniečių pasitikėjimą žurnalistu iš Lietuvos, jis neteks galimybės pakeliauti po šalį ir aplankyti atokius pasienio rajonus, kur dar neseniai vyko kariniai veiksmai.
Kitas įtemptas nuotykis Mikiui nutinka Baku oro uoste, kai jis ruošiasi skristi į namus, bet patikros poste yra sustabdomas muitininkų įtariant Mikį vežant neleistinus daiktus. Pirma, dėl šio atsitikimo kylusi mintis Mikiui – armėnų slaptosios tarnybos jam nežinant į jo bagažą įkišo narkotikų ir juos aptikus Mikio reputacija ir pasitikėjimas juo azerbaidžaniečių akyse bus sugriauti. Bet, pasirodo, kad tai buvo tik dovana – Kaspijos eršketo ikrų dvi dėžutės, o galima vežtis buvo tik vieną. Šios knygos herojaus mintys daug ką pasako ir apie patį autorių, kuriam pasitikėjimas yra svarbiausia, bet lengvai prarandama tarpusavio santykių vertybė. Kodėl knygos herojus, patekęs į netikėtas situacijas, pirmiausiai įžvelgia slaptųjų tarnybų pėdsaką, nėra tik fantazijos dalykai. Knygos apsakymuose, pavadintuose „akistata su FSB karininku” ir „zagonščikas” Mikis tiesiogiai susidūria su slaptųjų Rusijos bei Armėnijos tarnybų atstovais ir provokacijomis. Apsakymuose išsamiai aprašoma, kaip Mikį buvo bandoma užverbuoti ir sukompromituoti
Dar viena aktuali knygos „Didžioji Karabacho paslaptis ” tema – armėnų ir azerbaidžaniečių tautų charakterio bruožų palyginimas. G. Visockas savo knygoje armėnus vaizduoja juodomis o azerbaidžaniečius – šviesiomis spalvomis. Tai išryškinama rašant apie armėniškąjį terorizmą, grobikišką karą prieš Azerbaidžaną ir nacionalinį azerbaidžaniečių kultūrinį paveldą: Karabacho kilimą, muzikines azerbaidžaniečių operetes ir Karabacho veislės žirgus. Pasirodo, visas šias vertybes armėnai plačiai reklamavo kaip savo tautos paveldą. G. Visockas trijuose šios knygos pasakojimuose parodo, kad tikrieji šių vertybių kūrėjai ir saugotojai yra iš Karabacho kilę azerbaidžaniečiai.
G. Visockas bene vienintelis iš žinomų Lietuvos žurnalistų ir publicistų palaiko Azerbaidžano poziciją dėl Karabacho, bet daugelis pamiršta, kad ši pozicija teisinga ir tarptautinės teisės požiūriu, pripažįstant šį kraštą Azerbaidžanui, nors daug šalių, taip pat ir Lietuva, neoficialiai yra armėnų pusėje. Bet autoriui vertėtų ir armėnų tautoje paieškoti daugiau teigiamų savybių ir asmenybių, ne tik istoriko Filipo Ekozjanco, nes būtų įtikinamiau autoriui siekiant pagrindinio tikslo papasakoti neiškraipytą Azerbaidžano istoriją.
Juodojo Sodo byla. Knygos viršelis. Slaptai.lt foto
Knygoje yra pateikiama nemažai faktų, kai mūsų šalies politikai, žinomi visuomenės veikėjai atvirai proteguoja Armėniją ir vengia pasisakyti Azerbaidžano naudai. Daugelis nebando gilintis į šių kaimyninių šalių santykių istoriją, bet masto labai stereotipiškai; armėnai krikščionys ir jie yra nukentėję nuo musulmonų. Bet armėnai, o ne azerbaidžaniečiai buvo užgrobę svetimas žemes ir 30 metų jų negrąžino, kol sustiprėjęs Azerbaidžanas susigrąžino savo žemes tik karo veiksmų dėka. Iki šiol Armėnija yra ne Vakarų šalių, bet Rusijos sąjungininkė. Toks armėnų apsisprendimas kyla iš istorinės praeities ir šios tautos prigimties, to pačio kaip rusų pravoslavų tikėjimo.
Galima būtų suabejoti autoriaus objektyvumu, nes G. Visockas visada palaiko tik Azerbaidžaną, tuo tarpu armėnai šioje knygoje vaizduojami kaip blogiečiai. Tai manes iki galo neįtikina, be to, darant tokia išvadą reikia gerai žinoti šia temą, turėti daug kompetencijos ir sąžiningumo.
Visa tai autorius turi, bet į Azerbaidžaną jis žiūri per daug susižavėjusio šia šalimi žmogaus akimis, o tai gali trukdyti siekiant tiesos ir teisingo padėties nušvietimo. Bet knyga „Didžioji Karabacho paslaptis” – pirmiausiai grožinės literatūros kūrinys, todėl kai kurie netikslumai šio žanro knygoms yra leistini, svarbiausia, kad knyga yra parašyta įdomiai su daug intriguojančių pasakojimų ir daugeliui nežinomų faktų, todėl traukia skaitytoją, tą tvirtinu iš savo asmeninės patirties. Tad, mielas Lietuvos skaitytojau, nepagailėk vieno savo vakaro šiai įdomiai knygai, tikrai nesigailėsi ją perskaitęs.
Andrejus Babišas. EPA-ELTA nuotr.
Praha, birželio 14 d. (dpa-ELTA). Buvusio Čekijos ministro pirmininko Andrejaus Babišo bandymas pašalinti jo pavardę iš šaltojo karo laikų valstybės informatorių Slovakijoje sąrašo antradienį žlugo, Bratislavos teismui atmetus jo argumentus, pranešė naujienų agentūra TASR.
A. Babišas, iki praėjusių metų vadovavęs populistinei vyriausybei ir kilęs iš Slovakijos, kaip informatorius įtrauktas į dokumentus, kuriuos gavo Nacionalinis atminties institutas (UPN) – Slovakijos institucija, sekanti šaltojo karo laikų vyriausybės piktnaudžiavimus.
Pagal dokumentus A. Babišas turėjo kodinį pavadinimą „Bures“. Jis teigia, kad niekada sąmoningai nedirbo Čekoslovakijos slaptosioms tarnyboms (StB). Tačiau sprendimas reiškia, kad UPN negali būti įpareigota ištrinti jo vardo iš StB bendradarbių sąrašo.
Kaip ir kitos Rytų Europos šalys, po Antrojo pasaulinio karo patekusios į Sovietų Sąjungos įtakos zoną, Čekoslovakija rėmėsi informatorių, nuolat pranešdavusių slaptosioms tarnyboms apie bet kokius bandymus agituoti prieš vyriausybę, tinklu. Sovietų Sąjungai subyrėjus ir dokumentams apie slaptųjų tarnybų darbą iškilus į viešumą, daugelis žmonių buvo šokiruoti sužinoję apie draugus ir šeimos narius, šnipinėjusius vienas kitą. Tokios grupės kaip UPN renka šiuos dokumentus.
Teismas nusprendė, kad A. Babišas privalo atlyginti UPN teismo išlaidas. Buvęs ministras pirmininkas dabar grasina iškelti bylą Slovakijos vidaus reikalų ministerijai.
1993 m. Čekoslovakija suskilo į Čekiją ir Slovakiją. A. Babišas išlieka populiarus Čekijoje, kur jis dabar gyvena, ir manoma, kad kitų metų pradžioje kandidatuos į prezidentus. Kol kas jis oficialiai dar apie tai nepaskelbė.
Slaptas agentų gyvenimas. Slaptai.lt nuotr.
Ketvirtadienį į opozicinę Seimo darbotvarkę nepateko Lietuvos lenkų rinkimų akcijai–Krikščioniškų šeimų sąjungai (LLRA-KŠS) atstovaujančių Seimo narių siūlymas užbaigti liustracijos procesą ir nuo 2021 m. gruodžio 31 d. išslaptinti užregistruotų, prisipažinusių ir įrašytų į įskaitą asmenų pateiktą informaciją ir duomenis apie juos.
Tai numatantis įstatymo projektas nebuvo pateiktas dėl neigiamos Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto išvados. Šiai išvadai pritarė 70 parlamentarų.
„Siūlomas teisinis reguliavimas, pagal kurį 2021 m. gruodžio 31 d. būtų išslaptinama informacija apie asmenų slaptą bendradarbiavimą su buvusios SSRS specialiosiomis tarnybomis, dėl kurio jie yra savanoriškai prisipažinę Lietuvos valstybei, galimai prieštarauja Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui“, – konstatavo Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetas.
Jo išvadoje pažymima, kad tokio įstatymo priėmimas reikštų, kad valstybė nesilaiko prisiimtų įsipareigojimų asmeniui, juo būtų pakirstas asmens pasitikėjimas valstybe ir teise, taigi „būtų pažeisti konstituciniai teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principai, kurie yra neatsiejami konstitucinio teisinės valstybės principo elementai.“ Šnipas, kuris mane išdūrė. Slaptai.lt nuotr.
„Siūlomu priimti įstatymu, pagal kurį turėtų būti išslaptinta šiuo metu valstybės paslaptimi pripažinta informacija apie asmenų slaptą bendradarbiavimą su buvusios SSRS specialiosiomis tarnybomis, kuri pagal 2015 m. įsigaliojusį įstatymą yra įslaptinta 75 metams, būtų paneigti asmenų, paklususių įstatymo reikalavimui ir savanoriškai suteikusių valstybei atitinkamą informaciją apie save, teisėti lūkesčiai ir pažeisti jų teisėti interesai“, – mano Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetas.
ELTA primena, kad šių metų vasario mėnesį trys Lietuvos lenkų rinkimų akcijai–Krikščioniškų šeimų sąjungai (LLRA-KŠS) atstovaujantys Seimo nariai Česlavas Olševskis, Rita Tamašunienė ir Beata Petkevič įregistravo Asmenų, slapta bendradarbiavusių su buvusios SSRS specialiosiomis tarnybomis, registracijos, prisipažinimo, įskaitos ir prisipažinusiųjų apsaugos įstatymo pakeitimo projektą. Šiuo projektu jie pasiūlė nuo 2021 m. gruodžio 31 d. išslaptinti užregistruotų, prisipažinusių ir įrašytų į įskaitą asmenų pateiktą informaciją ir duomenis apie juos.
Pasak jų, priėmus įstatymo pataisas būtų paskelbti visi (ir prisipažinę, ir neprisipažinę) asmenys, slapta bendradarbiavę su SSSR specialiomis tarnybomis ir „visiems laikams būtų užversta gėdinga KGB knyga ir galimos manipuliacijos, ir spekuliacijos šia tema, ypač – prieš rinkimus“.
Šiuo metu užregistruotų, prisipažinusių ir įrašytų į įskaitą asmenų pateikta informacija ir duomenys apie juos yra įslaptinti 75 metams ir saugomi įstatymų nustatyta tvarka.
Kaip visiems gerai jau žinoma, sociologiniai tyrimai parodė, kad kovo mėnesio bėgyje pastebimai sumažėjo Laisvės partijos ir Tėvynė sąjungos populiarumas, sumenko valdančiosios koalicijos vedančiųjų politikų reitingai. Populiarumo nuosmukis yra toks ryškus, kad dabar dar dažnai iš inercijos kartojamas posakis apie medaus mėnesio pabaigą jau nepridengia esmės, o kaip tik atkreipia dėmesį į bandymų nuslėpti tiesą pastangų bergždumą.
Dar labiau tragikomiškas yra žinomų politologų paaiškinimas, kad valdančiųjų reitingų drastišką sumažėjimą lėmė karantino sugriežtinimai, kaip nesunku nuspėti, jau greitai tie patys politologai tvirtins, kad tolesnį reitingų kritimą užtikrina karantino priemonių atlaisvinimas. Kaip čia yra, kad Skvernelio pastangos suvaldyti karantiną, o po to išeiti į atlaisvinimus suteikė progą reitingų dugne atsidūrusiems žaliesiems valstiečiams pakilti iš pelenų, o Šimonytės pastangos ta pačia kryptimi lemia priešingą rezultatą? Ar Šimonytė yra žioplesnė nei Skvernelis, o pastarosios bandymas susidoroti su koronaviruso iššūkiais yra mažiau sėkmingas nei Skvernelio vyriausybės laikais? Kaip atrodo bent man, ko jau ko, o technologinio problemos išmanymo Šimonytei tikrai netrūksta, savo dalykiškumu ji galimai pranoksta net Skvernelį, tačiau pribloškia ir ne juokais išgąsdinti gali naujosios kadencijos valdančiųjų humanitarinis nususimas, – štai šia kryptimi Šimonytė tikriausiai lenkia taip pat ir Skvernelį, anksčiau ne kartą pavadintą storžieviu policininku.
Ingrida Šimonytė ir Gabrielius Landsbergis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Kovo mėnesio įvykiai labai aiškiai parodė, kad naujojo Seimo šaukimo suformuota valdžia kasdien įgyja stiprėjantį antitautinį pobūdį, tampa pro-okupacinio tipo kvazi-kolonialine valdžia, kai teisėtajam valstybės suverenui parodoma vieta už durų, kažkur tvarto prieangyje. Ar mūsų šaunieji politologai nemato to akis badančio dalyko, siekdami paaiškinti ženklaus reitingų pokyčio priežastis? Žinote, prostitucijos sąvokos klasifikaciniame nusakyme reikėtų skirti dvi užsiangažavimo būti prostitute atmainas, t. y, lytinę ir politinę prostituciją. O kai kurie mūsų politologai tokiu savo užsiangažavimu lenkia net ir politikus.
Pabandykime atlikti minties eksperimentą, įsivaizduodami tai, kaip puikiai Šimašius, Šimonytė, Čmilytė-Nielsen, Armonaitė žiūrėtųsi Tel Avivo savivaldybės fone, o Gedimino kalno fone nesižiūri, nors tu ką, net ir pripažįstant, kad kai kurie iš jų turi kažkokius techninius sugebėjimus.
Kaip atrodo, antirusiškos retoriškos demonstravimas, kurio reikalingumu niekas neabejoja, vis tik negali užpildyti atsivėrusios baisios tautinio nususimo tuštumos. Dievaži, nenoriu pasakyti, kad antisemitinė retorika savo ruožtu padėtų užpildyti tokią tuštumą. Kad man nudžiūtų liežuvis, kad aš prasmegčiau, po šimts kalakutų, suk tave devynios, kad tu nesulauktum, rūta žalioji, kūtvela tu pasipūtęs, birbink tu genį, kapok varškę, eik į peklą autų skalbti, kračiau ant tavęs, uostyk tu Vincą, – apie antisemitizmą, kaip neva paralelinį antirusiškumui reiškinį, nedrįsčiau net pagalvoti.
Net jeigu nedaug kas lieka, antirusiškomis, kaip antiimperialistinio imuniteto dalis, yra pozityvus sąmonės gyvybingumo palaikymo faktorius. Ta proga ne pro šalį bus pastebėti, kad štai Gabrielius Landsbergis Užsienio reikalų ministro poste atrodo nepalyginamai geriau nei vilkdamas partijos pirmininko naštą, ar ne? Kita vertus, Rusija ir Izraelis, žiūrint pro mūsų interesų prizmę, yra nepalyginami dalykai. Putino Rusija yra ideologinis ir geopolitinis mūsų priešininkas, o Izraelis – sąjungininkas. Tačiau ar iš tiesų Izraelis yra mūsų geopolitinis sąjungininkas? Čia kaip niekur kitur tinka posakis, jog teoriškai – arklys, o praktiškai – pastipęs.
Mossad slaptieji agentai
Kad ir kaip ten būtų, yra rimtas pagrindas manyti, kad kai kurie Lietuvoje siautėjantys ir liejantys vandenis ant Putino Rusijos malūnų Zuroffo tipo veikėjai, yra Rusijos specialiųjų tarnybų emisarai. Jūs taip negalvokite, be aš kartais leidžiu sau nuodėmingai pagalvoti, kad apskritai Izraelio slaptosios tarnybos greičiau būtų linkusio informacija pasidalinti su Rusijos, o ne Lietuvos slaptosiomis tarnybomis. O kaip teoriškai ir praktiškai turėtų reaguoti Lietuvos slaptosios tarnybos, susidūrusios su galimai nedraugiška ar net priešiška izraelitetų veikla Lietuvoje?
Tarkime, tas atvejis, kai Izraelio ambasadorius Lietuvoje ant kilimėlio išsikviečia ir rusų burlioko, tapusio komunistų partijos sekretoriumi, stiliumi aprėkia nepriklausomos Lietuvos svarbių įstaigų vadovus, yra ne specialiųjų tarnybų kompetencijos atvejis, tačiau kyla klausimas – ar mūsų žvalgybininkai sureaguotų kitu atveju, jeigu minėtas ambasadorius, be visa ko kito, žinomas kaip talentingas žvalgybininkas, užsimotų pavogti Lietuvos valstybės paslaptis? Kaip atrodo bent man, greičiausiai tylėtų, pridėję į kelnes.
Federalinių Tyrimų biuro (FTB) automobilis. Slaptai.lt nuotr.
JAV federalinis tyrimų biuras (FTB) ketvirtadienį iki 75 tūkst. dolerių padidino atlygį už pagalbą nustatant asmenį, per sausio 6 d. Kapitolijaus šturmą galimai padėjusį dvi vamzdines bombas.
Bombas prie Demokratų ir Respublikonų partijų būstinių, esančių šalia Kapitolijaus, manoma, padėjo asmuo, kuris, kaip užfiksavo stebėjimo kameros, dėvėjo laisvą pilką džemperį, juodas pirštines ir veidą dengiančią medicininę kaukę.
Nors bombos nebuvo detonuotos, jos laikomos galimu įrodymu, kad tuometinio prezidento Donaldo Trumpo šalininkai išpuolį planavo iš anksto.
Kai kurie analitikai, įskaitant buvusį Kapitolijaus policijos vadą, įtaria, kad bombos galėjo būti padėtos siekiant tyčia nukreipti saugumo pajėgų dėmesį, kad užpuolikai galėtų netrukdomi patekti į Kapitolijų.
FTB pranešimas leidžia suprasti, kad institucija galimai neturi naujų įkalčių apie įtariamojo tapatybę.
Anksčiau už papildomą informaciją buvo siūlomas 50 tūkst. dolerių atlygis. Įsiveržusieji į Kapitolijų. EPA-ELTA nuotr.
Institucija buvo sutelkusį dėmesį į kiek neįprastus įtariamojo sportinius batelius, veikiausiai naujo leidimo „Nike Air Max Speed Turf“ modelio.
Dėl sausio 6 d. atakos baudžiamoji atsakomybė gali grėsti šimtams žmonių. Per ją D. Trumpo rėmėjai, įaudrinti buvusio prezidento teiginių apie sukčiavimą prezidento rinkimuose, įsiveržė į Kapitolijų, kuriame tuo metu buvo tvirtinama Joe Bideno pergalė.
D. Trumpas kaltinamas pakursčius šią ataką, kuri neužkirto kelio demokrato inauguracijai 46-uoju prezidentu trečiadienį.
Federalinė vyriausybė iki šiol pareiškė kaltinimus 117 asmenų, dalyvavusių šioje mirtinoje atakoje.
Daugumą jų buvo nustatyti padėjo socialinių tinklų naudotojai, pavyzdžiui, per jų paskelbtus vaizdo įrašus iš įvykio ir gavus informacijos iš nepriklausomų tyrėjų, susitelkusių į kraštutinių dešiniųjų ekstremizmą. Tie, kurie įsiveržė į Kapitolijų. EPA-ELTA nuotr.
Organizacijos „Program on Extremism“ duomenimis, į sąrašą žmonių, kuriems buvo pareikšti kaltinimai, šiuo metu patenka 102 vyrai ir 15 moterų, visi jie atkeliavo iš 35 skirtingų valstijų ir Vašingtono.
Daugumai jų pareikšti kaltinimai neteisėtu įsiveržimu į Kapitolijų ir smurtiniu elgesiu, tačiau kai kuriems pareikšti kaltinimai užpuolimu.
Tačiau kai kuriems žmonėms pareikšti kaltinimai buvo dar rimtesni – antradienį trys žmonės buvo apkaltinti sąmokslu.
Trijulė, siejama su smurtine, kraštutinių dešiniųjų pažiūrų grupe „Oath Keepers“, „planavo įtaigiai šturmuoti JAV Kapitolijų“, sakoma kaltinamajame akte.
Bulgarijos Prezidento rūmai
Ketvirtadienį Bulgarijos specialiųjų tarnybų pareigūnai surengė kratas šalies prezidento Rumeno Radevo administracijos kabinetuose.
„Šiandien 9 valandą Bulgarijos prokuratūros, VRM, Liudytojų apsaugos biuro atstovai ir kiti asmenys pateikė Sofijos karo teismo potvarkį ir Specializuotojo baudžiamojo teismo nutartį dėl kratos prezidento administracijos kabinetuose. Prokuratūra privalo informuoti visuomenę apie savo veiksmus“, – sakoma Bulgarijos prezidento spaudos sekretoriato pranešime.
Bulgarijos vyriausiasis prokuroras Ivanas Geševas žurnalistams pareiškė, kad kratos atliekamos tiriant dvi baudžiamąsias bylas. „Kiek man žinoma, apieškomi du objektai ir du kabinetai prezidento administracijoje, kuriais naudojasi prezidento patarėjas ir jo sekretorius“, – sakė I. Geševas.
Valstybinė nacionalinio saugumo agentūra išplatino pranešimą, kad dviem aukšto rango prezidento administracijos darbuotojams buvo atimta teisė dirbti su slapta informacija.
Bulgarijos nacionalinis radijas pranešė, kad kratos vyksta prezidento patarėjo saugumo ir gynybos klausimais Ilijaus Miluševo ir sekretoriaus teisės ir antikorupcijos klausimais Plameno Uzunovo kabinetuose. Jiems ir buvo atimta teisė dirbti su slapta informacija.
Praeitą savaitę Gitanas Nausėda Oskaro Koršunovo teatre susitiko su kultūros bendruomenės atstovais. Įvykį plačiai aprašė spauda, besidomintiems nesunku bus surasti Gitano Nausėdos pasisakymo po susitikimo vaizdo įrašus, kur prezidentas labai dalykiškai sudėliojo taškus ant i dėl mūsų kultūrininkus ištikusių bėdų https://www.lrt.lt/naujienos/kultura/12/1180730/nauseda-susitiko-su-kulturos-atstovais-buvo-liudnai-pajuokauta-kad-statome-sarkofaga-kulturai. Kultūra Lietuvoje visados buvo podukros vietoje, tačiau užstojus pandemijai dėl suprantamų priežasčių kultūros gyvenimas visiškai apmirė, o kultūrininkai papildė labiausiai skurstančiųjų, galo su galu nesuduriančių žmonių gretas.
Kita vertus, šįkart nesiruošiu dar kartą priminti vykusių dalykinio pobūdžio diskusijų bendraminčių rate, o atkreipsiu dėmesį tik į tą formalią aplinkybę, kad, stodamas kultūrininkų pusėje, prezidentas atrado parankiausią savo įvaizdžio formavimui terpę, kur, be visa ko kito, antai jautėsi taip natūraliai ir laisvai kaip žuvis vandenyje. Jeigu norite, prezidentas žiūrėjosi kaip kultūros gynėjas be jokio pritempimo ir perspaudimų, taip užtikrintai, tarsi pagaliau būtų atradęs savo vietą po saule, prezidentas kultūros fone atrodė didelis ir gražus (šįkart be ironijos). Todėl kyla klausimas – kokio velnio prezidentas leidžiasi vedžiojamas už nosies buvusiųjų KGB nomenklatūroje žmonių, tebekliedinčių apie slaptųjų tarnybų teisių praplėtimą, kai visi laimėtų nepalyginamai daugiau tuo atveju, jeigu G.Nausėda leistųsi būti vedamas savosios prigimties?
Prezidento Gitano Nausėdos spaudos konferencija. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Nežiūrint įgyto išsilavinimo ir užtrukusios tarnystės bankuose, G.Nausėda visų pirma yra humanitaras pagal savo natūrą ir pasaulėjautą, nekalbant kol kas apie pasaulėžiūrą. Kad ir kaip ten būtų iš tiesų, G. Nausėda yra neabejotinai didžiausio potencialo humanitaras iš visų Kovo 11-osios Lietuvos prezidentų. Kitas dalykas, kad mūsų technokratiškai nusususioje visuomenėje prezidentui identifikuotis su humanitaro pašaukimu tarsi ir netinka, nenuslėpti, visur prasikišantys humanitariniai refleksai gali teikti pagrindą tokį prezidentą pavadinti silpnu arba labai silpnu.
Ar Humanitaras yra silpnojo pozicija, o humanistika – kapituliacijos pasirinkimas? Kažin kažin…
O gal pats G. Nausėda savo humanitarinės vaizduotės savipakankumą supranta kaip gėdingą kompleksą, kurį neva būtų galima nuslėpti pritariant kažkieno užmačioms stipriai praplėsti slaptųjų tarnybų įgaliojimus, drauge nenumatant jokios tokių tarnybų kontrolės ir priežiūros? Priminsiu kitą atvejį, kai JAV prezidentas Klintonas pavyzdingai gynė valstybės interesus, nežiūrint to, kad mėgo groti saksofonu ir labai nemėgo vyrukų iš ČŽV ar panašių struktūrų. Tarkime, jautri saksofonisto klausa jam leido girdėti tai, kaip po tokia slaptumo skraiste užsiveisia ir krebždėdamos pradeda dygti nešvarų niežulį keliančios grybelio plantacijos.
Šiame prezidento G. Nausėdos susitikime su kultūros bendruomene buvo daug geros valios gestų ir gražaus nusiteikimo pavyzdžių, drauge labai norėtųsi, kad kitą kartą pokalbiai įgytų labiau konceptualų pobūdį.
Kaip atrodo bent man, prezidentas pasitarnautų pilietinės visuomenė plėtrai, jeigu paragintų menininkus labiau aktyviai dalyvauti diskusijose dėl viešųjų reikalų, nebijant priešpriešos su politine valdžia. Neretai menininko žodis apie politiką ir politikus būna turiningesnis nei politologų papostringavimai.
Knygos. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Pandemijos metu būtų laikas pagalvoti ir apie tai, kodėl Lietuvoje staigiai sunyko žodžio menas, beveik iki nulio išsikvėpė poezija, pradingo iš horizontų kažkada garsėjęs savo nesibaigiančiais ieškojimais lietuviškasis romanas?
Lietuvoje ne mažiau nei blusų šuns kailyje yra pasaulinio garso teatro režisierių (pradedame juos eksportuoti į užsienio šalis, panašiai kaip Brazilija pasaulį aprūpina savo futbolininkais), šalies vardą pasaulyje garsina muzikantai, dirigentai, dailininkai, o iš tūkstančio poetų kraštu vadintos mūsų šalies ant lauko pliko nieko neliko, pradingus poetinio įkvėpimo ir prozos monumentalumo didybei. Kodėl? Kaip atrodo bent man, taip atsitiko, regis, visų pirma dėl to, kad mūsų žodžio meistrystės virtuozai į pasaulinį lygį pabandė prasiveržti labiausiai nešvankiu konjunktūriniu būdu, šmeiždami savo tautą ir jos didvyrius, bandydami prisiderinti prie Holokausto industrijos madų ir išaugusio poreikio. O prostitucija savaime nėra joks menas, greičiau – tai verslas.
Sunku būtų tuo patikėti dar prieš dešimtmetį, tačiau šiandien labiausiai antilietuviška dvasia klesti tarp jaunųjų, o taip pat ir pasenėjusių lietuviškos dirvos vadinamųjų žodžio menininkų.
Vokietijos slaptosios tarnybos emblema
Vokietijos užsienio žvalgybos tarnyba (BND), rinkdama užsieniečių interneto vartotojų duomenis užsienyje, pažeidė Konstituciją, nutarė Vokietijos Konstitucinis Teismas (KT) ir patenkino užsieniečių žurnalistų ieškinį.
BND žvalgybos praktika pažeidžia „pagrindinę telekomunikacijų privatumo teisę“ ir spaudos laisvę, nutarime teigia KT teisėjai.
Tačiau, atsižvelgiant į užsienio žvalgybos svarbą Vokietijos nacionaliniam saugumui, teismas suteikė BND laiko iki 2021-ųjų pabaigos pakeisti savo žvalgybinę veiklą atsižvelgiant į šį nutarimą.
Tai yra pirmas kartas Vokietijoje, kai KT aiškiai nurodo, kad BND turi gerbti pagrindines žmogaus teises, kurias užtikrina Konstitucija, net ir tada, kai žvalgybos pareigūnai veikia užsienyje.
Vokietijos žvalgybos tarnyboms jau dabar neleidžiama taip laisvai rinkti interneto duomenų šalies viduje.
Byla pradėta žurnalistams ir pilietinės visuomenės grupėms pateikus ieškinį po to, kai 2016 m. priimtu įstatymu BND suteikti įgaliojimai be atskiro pagrindimo imtis „strateginio telekomunikacijų stebėjimo“.
Tai leido BND užsienyje rinkti užsieniečių interneto duomenis, klausytis jų pokalbių ir stebėti jų elektroninius laiškus bei dalytis šia informacija su kitomis saugumo tarnybomis. Branderburgo vartai Vokietijos sostinėje Berlyne
Vienas ieškovų, organizacija „Reporters Without Borders“, tvirtino, kad tai suteikė BND galimybę šnipinėti užsieniečius žurnalistus „beveik be apribojimų“.
„Didžioji pergalė yra ta, kad Vokietijos institucijos negali išvengti savo konstitucinių pareigų išvykdamos į užsienį ir veikdamos ten“, – teigė kito ieškovo „Society for Civil Rights“ (GFF) atstovė Nora Markard.
Konservatorė Rasa Juknevičienė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Ketvirtadienį Seimo vakariniame posėdyje vyko aršios diskusijos dėl Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos (LLRA-KŠS) nario Zbignevas Jedinskio inicijuoto įstatymo projekto dėl asmenų, slapta bendradarbiavusių su buvusiomis SSRS slaptosiomis tarnybomis, viešinimo.
Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcija prieš šio įstatymo pateikimą paprašė pertraukos. Seimo narys konservatorius Andrius Kubilius sakė norintis išgirsti VSD nuomonę šiuo klausimu ir neslėpė, kad, jo nuomone, Z. Jedinskio siūlomas įstatymo projektas yra tiesiog „Kremliaus projektas“.
Konservatorė Rasa Juknevičienė taip pat akcentavo, kad siūlomas įstatymų projektas yra greičiausiai inicijuotas Rusijos ambasados, ir kaltino Z. Jedinskį esant Kremliaus politikos šalininku.
„NSGK buvo ne kartą vykusios diskusijos šiuo klausimu. VSD nuomonė šiuo klausimu buvo vienareikšmiška. Šituo projektu yra suinteresuotos Rusijos slaptosios tarnybos (…). Rusijos Federacija veikia savo hibridinėmis atakomis per žmogų, kuris remia V. Putino politiką mūsų Seime. Tai yra Zbignevas Jedinskis. Rusija per jį daro hibridines atakas prieš Lietuvos valstybę“, – kaltinimus Z. Jedinskiui reiškė R. Juknevičienė.
Pasak įstatymo iniciatoriaus Z. Jedinskio, priėmus įstatymo projektą būtų paskelbti visi – ir prisipažinę, ir neprisipažinę bendradarbiavę su KGB tarnyba.
„Visiems laikams galima būtų užversti gėdingą KGB knygą, kad šia tema daugiau nebūtų manipuliuojama ir spekuliuojama. Ypač – prieš rinkimus. Akivaizdu, kad laiku neišspręstas liustracijos klausimas iki šiol valstybei ir jos piliečiams kelia problemų. Dalis jų taip pat einančių aukštas pareigas valstybės valdymo struktūrose ir teismų sistemoje gali būti šantažuojami ir išnaudojami tų, kurie turėjo priėjimą prie informacijos archyvų“, – teigia parlamentaras.
Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas teigia, kad dėl tūkstančių kompiuterių paveikusio viruso „WannaCry“ atakos yra kaltos JAV žvalgybos tarnybos, rašo leidinys „Financial Times“.
„Microsoft“ pasakė tiesiogiai: pirminis šio viruso šaltinis yra Jungtinių Valstijų saugumo agentūros, ir Rusija čia visiškai niekuo dėta. Žinant tai, būtų keista girdėti kažką kita“, – Pekine kalbėjo Rusijos prezidentas.
Rusija buvo bene labiausiai „WannaCry“ viruso paveikta šalis – kenkėjiškos programos kirto Vidaus reikalų ministerijai, mobiliojo ryšio kompanijai „MegaFon“, kredito įstaigai „Sberbank“ bei kitoms ministerijoms ir valstybinėms įmonėms.
„Mūsų institucijos nepatyrė žymių nuostolių – nei bankai, nei sveikatos apsaugos sistema, nei dar kas nors kitas. Tačiau apskritai tokia situacija nėra labai gera ir kelia didelį nerimą“, – teigė V. Putinas.
Rusijos vadovas prie kibernetinio saugumo stiprinimo paragino jungtis JAV. Pernai Barako Obamos (Barack Obama) administracija atmetė Kremliaus prašymus pasirašyti memorandumą bendram kibernetinio saugumo sistemų tobulinimui.
„Tokios į viešumą iškilusios paslaptys, ypač jei jos yra sukurtos slaptųjų tarnybų, gali pakenkti net jų pačių kūrėjams. Mums reikia neatidėliojant aptarti šią problemą aukštu politiniu lygmeniu ir sukurti sistemą, skirtą gynybai prieš tokius atvejus kaip šis“, – imtis veiksmų ragino V. Putinas.
„Heksogeno kvapas tvyro ore, „Islamo valstybė“ (ISIL) vis arčiau jūsų namų bei autobusų stotelių. Saugokitės, bėdžiai!“ – tokių ar panašių anoniminių komentarų interneto forumuose galima aptikti vis daugiau.
Kalbant koncpeptualiai, kaip visada, esama bent dviejų aspektų. Viena, kai islamiškojo terorizmo tema pasisako Rusijos dūmos tarptautinių reikalų komiteto narys Igoris Morozovas, paskui kitus rusų politikos isteblišmento atstovus skubantis skelbti ostrakizmą Vakarams – piktdžiuga dėl daugiakultriškumo politikos nesėkmių ES yra jau oficiali Maskvos pozicija.
NATO sostinėje tituluojamame Briuselyje viešėjau vieną sykį. Svečiavausi tuomet, kai Lietuva dar nepriklausė Aljansui ir, kalbant atvirai, tada abejojau, kad mes kada nors į šią organizaciją būsime priimti. Atrodė, jog Aljanso vadovybė neišdrįs pyktis su Baltijos šalių narystei aršiai besipriešinančiu Kremliumi.
Tąsyk žurnalisto, rašytojo, politikos apžvalgininko Algimanto Čekuolio vadovaujama grupė karinėmis temomis rašančių lietuvių žurnalistų aplankė ir pačią NATO būstinę, kur priimami politiniai sprendimai, ir netoli Briuselio esantį NATO karinį štabą Monse, kuriam nebaisios atominių bombų atakos. Šių eilučių autoriui NATO tuomet atrodė kaip viena didžiausių ir padoriausių pasaulio galybių.
Sausio 4 dieną YouTube buvo paskelbtas numanomo JAV valstybės sekretoriaus pavaduotojos Viktorijos Nuland ir JAV ambasadoriaus Ukrainoje Džefrio Piato (Geoffrey Pyatt) konfidencialaus telefoninio pokalbio garso įrašas. Kokios mintys klostosi jį išklausius? Amerika nusivylusi Ukrainai padėti nesugebančia Europos Sąjunga? Amerika mananti, jog tik ji gali padėti Ukrainai? O gal vogčiomis perimtas JAV pareigūnės konfidencialus pokalbis perša nuomonę, jog Rusija vis dar šeimininkauja Ukrainos teritorijoje, ženkliai pralenkdama amerikietišką įtaką?
Slaptai.lt pateikia „The Christian Science Monitor“ apžvalgininko Deno Merfiio (Dan Murphly) pastabas.
Dabar jau akivaizdu ir nėra ko slėpti – JAV Nacionalinio saugumo agentūra intensyviai klausėsi buvusio Vokietijos kanclerio Gerhardo Šrioderio (Gerhard Fritz Kurt Schröder) pokalbių. Pagal tyrimo rezultatus, kuriuos atliko Voietijos televizijos kanalas NDR ir laikraštis Süddeutche Zeitung, amerikiečių specialioji tarnyba dar 2002 metais įrašė šį vokiečių politiką į vadinamąjį numanomų šnipinėjimo taikinių sąrašą. Įrašė 388-uoju numeriu.
Kaip tvirtina šaltiniai, artimi Amerikos vyriausybei ir NSA, G.Šrioderis pradėtas sekti dėl jo konfrontacinio kurso rengiantis Amerikos įsiveržimui į Iraką ir dėl galimo NATO skilimo. „Mes turėjome pagrindo manyti, kad G.Šrioderis netalkino būsimai Šiaurės Atlanto aljanso sėkmei“, – pareiškė vienas iš šaltinių, turinčių tiesioginės informacijos apie pasiklausymus.
„Naujas MI 5 vadovas niekada nepagirtų demaskuotojų. Tad savo pirmojoje kalboje Endrius Parkeris (Andrew Parker) kalbėjo apie milžinišką žalą, padarytą demaskavus Vyriausybinio ryšio centro (GCHQ) priėjimo zonos apimtį ir apribojimus bei metodiką“, – rašo publicistas Devidas Aaronovičius laikraštyje The Times.
„E.Parkeris kalbėjo kitą dieną po BBC radijo laidos „Analizė“, kaip tik skirtos valstybės paslapties paviešinimui dideliais mastais“, – pažymi žurnalistas. „Pastaruoju metu stipriausius ginčus sukelia valstybės institucijų priėjimas prie to, kas vadinama „metaduomenimis“ – to paprasto fakto, kad mes paliekame kažkokį elektroninį pranešimą“, – sakoma straipsnyje.
Parapsichologinė žvalgyba – žvalgybinės veiklos rūšis, kai naudojami neįprasti numanymo metodai, tokie kaip vadinamasis ekstrasensorinis suvokimas, ir pasitelkiamos mediumų paslaugos.
Tokie eksperimentai buvo atliekami Amerikoje apie dešimt metų. Turimais duomenimis JAV Gynybos ministerijos Žvalgybos valdyba (Defense Intelligence Agency – DIA) jiems išleido apie 20 mln. dolerių.
Projektas užkoduotas pavadinimu „Stargeit“ („Žvaigždžių vartai“) pradėtas devintajame dešimtmetyje ir buvo vykdomas iki pat 1995 metų, kai programa buvo nutraukta ir oficialūs DIA bei kitų specialiųjų tarnybų atstovai oficialiai pripažino, kad į žvalgybinę veiklą įtraukė mediumus.
Eilinio Bredlio Meningo teisme nebuvo dviejų „bendrininkų, kuriems nepateikti kaltinimai“, laikraštyje The New York Post sarkastiškai tvirtina Ralfas Pitersas (Ralphas Pitersas), buvęs JAV karinės žvalgybos karininkas. „B.Meningo bendrininkai – tai ne Džulianas Asanžas ir jo „Viki-nykštukai“, o JAV armija ir mūsų įprotis viskuo kaltinti Ameriką“, – detalizuoja savo mintį autorius.
B.Meningas buvo pripažintas netinkamu karinei tarnybai praėjus vos 6 savaitėms po „mokymų“, bet jis buvo pasiųstas į žvalgybos mokyklą ir gavo priėjimą prie pačios slapčiausios informacijos. „Armija godžiai trokšta „patrankų mėsos“, net jeigu gabalai pašvinkę“, – piktinasi autorius.
Kai NSA negali įsilaužti į jūsų kompiuterį, tie žmonės įsilaužia į jūsų namus, pareiškia laikraštyje Foreign Policy istorinių knygų apie specialiąsias tarnybas autorius Metju M. Eidas. (Matthew M. Ayd).
„Darbas su „juoduoju krepšiu“ (blac bag job) – CŽV žargonas, reiškiantis neteisėtą ir – pageidautina – nepastebimą kratą.
Autorius aiškina, kad šaltojo karo metais tas posakis reiškė seifų atidarymą, šifro raktų vagystę arba šifravimo mašinų derinimo fotografavimą.
