Leidykla „Briedis“ pristato Vokietijoje gyvenančio rusų istoriko Aleksandro Goguno knygą „Klaida, 1941 metai“. Joje pasakojama apie Stalino ketinimus užkariauti Europą ir nušviečiamos kitos mažiau žinomos istorijos temos, pateikiami pastarųjų dviejų dešimtmečių straipsniai ir interviu su Antrojo pasaulinio karo ekspertais, Sovietų Sąjungos totalitarizmo žinovais.
Paskutiniame knygos skyriuje publikuojami anksčiau neskelbti Vokietijos, Rusijos, Ukrainos, Moldovos archyvų dokumentai apie 1941 m. įvykius, Kremliaus šeimininko sumanymus ir siekius. Be to, pateikiama Rumunijos specialiųjų tarnybų ir NKVD pranešimų, Raudonosios armijos ir laivyno žvalgybos bei operatyvinio planavimo dokumentų, Trečiojo reicho diplomatų pranešimų, karo dalyvių atsiminimų, kitų anksčiau nežinomų tos epochos liudijimų, pavyzdžiui, Stalino nurodymas dėl Lenkijos SSR sukūrimo jau 1939 metais.
Garsus istorikas ir knygos „Ledlaužis“ autorius Viktoras Suvorovas apie šią knygą rašo: „1941 m. birželio 22 d. Vokietijos kariuomenė užgriuvo Sovietų Sąjungą triuškinamuoju smūgiu. Praėjo 80 metų, bet ginčai nerimsta. Atrodytų, dėl ko ginčytis? Dar pirmoje klasėje mokytoja Marjivana kiekvienam iš mūsų aiškiai išdėstė, liepė išmokti atmintinai ir raiškiai padeklamuoti: „Vasaros naktį, auštant, Hitleris davė įsakymą savo kariuomenei ir pasiuntė vokiečių kareivius prieš visus sovietinius žmones. Tai reiškia – prieš mus.“ Viskas galutinai aišku ir paprasta. Ėmė Hitleris ir įsakė. Tačiau atidžiai įsižiūrėjus, regis, buvęs aiškus vaizdas darosi neryškus. Kuo labiau domimės, tuo daugiau klausimų kyla. Ir reikia turėti nemažai drąsos tuos klausimus pateikti bent jau sau. Ryžtingas tyrinėtojas Aleksandras Gogunas narsiai stoja į durtynes su Kremliaus oficialia propaganda. Jis kelia klausimus, į kuriuos joks Kremliaus ideologas neturi atsakymų. Gogunas parašė knygą, kuri bus smerkiama, jam ant galvos pasipils įžeidinėjimų ir prakeiksmų lavina, bet niekam nepavyks paneigti jo išvadų, sumenkinti jo atradimų reikšmės.“
1980 m. Leningrade (dab. Sankt Peterburgas) gimęs A. Gogunas studijavo istoriją ir filosofiją. Pagrindinės jo temos yra Antrasis pasaulinis karas, ginkluotas antisovietinis pogrindis, Stalino baudžiamosios operacijos, ypač Vakarų Ukrainoje. Autorius žinomas kaip Putino režimo kritikas, griežtai smerkiantis Rusijos agresiją Ukrainoje. Gimtojoje šalyje jo knygos paskelbtos „juodinančiomis“ ir išimamos iš prekybos. 2016 m. lietuviškai jau buvo išleista A. Goguno knyga „Stalino komandosai“.
Knygą „Klaida, 1941 metai“ iš rusų kalbos vertė Vytautas Leščinskas.
Pažįstamas bičiulis pasiūlė perskaityti Sam Yossman‘o knygą „Šaltojo karo samdinys“ (Mažoji leidykla, 2016). O kas jis toks? Apie ką knyga?
Žydas, Semas Josmanas, gimęs ir augęs Vilniuje, už tave jaunesnis, bet kuo tik ir kur tik jis nėra buvęs! Tarnavo Izraelio armijoje, kaip ir tu – buvęs radijo žurnalistas, bet ne bet kur – BBC. Prie mikrofono ir prie taurelės bendravęs su žymiais įvairių šalių muzikantais (kuriais tu beveik nesidomėjai), įtakingais politikais. O lietuvius jis vadina žydšaudžiais? Ne, jis ne iš tų, nors šitą temą vienoje kitoje vietoje paliečia. Neagresyviai, objektyviai.
Įkalbėjo. Visada smalsu pabendrauti su daug pasaulio mačiusiu žmogumi, kažkada vaikščiojusiu tomis pačiomis gatvėmis kaip ir tu. Kaip ir tu – mėgusiu „Neringos“ kavinę, kaip ir tu – „tvirtinančiu, kad tokių gražių vietų, tokios įstabios gamtos kaip Lietuvoje, ypač Ignalinoje, Molėtuose, Trakuose, nedaug kur pasaulyje rasi“. Ir taip sako žmogus, „apvažiavęs visą pasaulį“. Tas žmogus dar nepaminėjo mano gimtosios Dzūkijos, kalvotosios Žemaitijos. Turbūt ten nėra buvęs.
Knygos „Šaltojo karo samdinys” viršelis
Imdamas į rankas šią knygą, norėjau palyginti, kaip pasaulį, kuriame abu gyvenome, matė ir vertino, mato ir vertina Lietuvos žydas, už kurį esu vyresnis maždaug šešeriais metais.
Gimęs Lietuvoj, bet svajojo iš jos ištrūkti, nes jo tėvynė – Izraelis. Pirmiausia, man regis, jis bėgo ne iš Lietuvos, o nuo komunistinės diktatūros į laisvąjį pasaulį, kaip jį įsivaizdavo. „Gyventi Izraelyje negalėčiau, nors ir myliu tą valstybę“, – jau ištrūkęs iš blogio imperijos svarsto šaltojo karo samdinys. Izraelis jam – tik ta valstybė, nors ir mylima. O kas jam buvo ir tebėra Lietuva? Lietuvių kultūra jis nesidomėjo, iškart, vaikystėje, tapo rusų kultūros žmogumi: „lietuviškai supratau, bet nelabai galėjau kalbėti“. Kodėl?
O štai rusų kunigaikštienė Nisan, gyvenusi fantastiškame bute šalia Triumfo arkos, „puikiausia lietuvių kalba pradėjo deklamuoti Maironio eilėraščius. Maniau, sapnuoju. Pasirodo, po revoliucijos, kai ji dar buvo vaikas, jos šeima pabėgo į Lietuvą ir atsidūrė Panevėžyje, kur gyveno iki 1930-ųjų pabaigos. Lankė lietuvišką gimnaziją“. Šiuo pavyzdžiu knygos autorius pats save sugėdina. Tiesa, Salomėjos Nėries eilėraštį ir jis mokėjo mintinai.
Vyresnėse klasėse mano rusų kalbos mokytoja buvo žydė, graži jauna moteris, ištekėjusi už Alytuje tarnavusio rusų leitenanto ar kapitono. Vyresnieji moksleiviai ją rijo akimis, ji žavingai šypsodavosi, mokiniams buvo šilta, atlaidi. O mano klasės draugas Ž. jos demonstratyviai nemėgo vien už tai, kad, jo manymu, mokytoja slėpė savo tautybę, yra žydė, bet dedasi ruse. Beje, man ir kitiems moksleiviams jos tautybė nerūpėjo.
Kartą po paskutinės pamokos ji pasikvietė mane į mokytojų kambarį ir verkdama prašė paveikti Ž. Aš augau Maskvoje, rusiškoje aplinkoje, baigiau rusišką universitetą – na kokia aš žydė!
Netrukus ji išvažiavo į Maskvą. Jau būdamas studentas jos ieškojau, bet nesėkmingai.
Ar knygos autorius apie savo tautybę negalėtų pasakyti to paties? Dabar – vargu, dabar žydai neslepia savo tautybės. Sovietų Sąjungoje žydais žydų viešai niekas nevadindavo. Žydų tautybės.
Kai lietuviai išvyksta į Angliją, jų vaikai suanglėja, kai į Ameriką – suamerikonėja. Su labai retomis išimtimis žymių lietuvių emigrantų – rašytojų, filosofų, kultūros veikėjų, politikų – vaikai Lietuvai pradingo be pėdsakų. Ir antroji pilietybė jų nesugrąžins. Žydai – išimtis. Lietuvoje gimę, jie, jeigu naudingiau, gali tapti ir tapdavo rusais, gal ne tiek iš esmės, kiek formaliai, kaip ta mano mokytoja. Ir ne tik žydai. Pavyzdžiui, Lietuvos totoriai sovietmečiu irgi buvo labiau rusai, negu lietuviai. Mes, pokario vaikai, juos, kalbančius rusiškai, laikydavome rusais.
Puikiai suprantu, kodėl taip atsitinka, bet vis tiek liūdna. Žydų neįmanoma integruoti į mažos pagrindinės tautos aplinką. Žydai stengiasi patys integruoti mažą pagrindinę tautą, kitaip sakant, švarką prisiūti prie sagos. Ir čia jų stiprybė ir tragedija. Žydai moka gyventi vienoje ar kitoje tautoje jos beveik nepastebėdami („… pradėjau rašyti eilėraščius rusų kalba“; „lietuviškai supratau, bet nelabaI galėjau kalbėti“). Kodėl negalėjai?
O mes tirpstame kaip žvakė.
Mano lūpomis prabilo pavydas. Reikia keisti plokštelę, juo labiau, kad pasaulį skersai išilgai apkeliavęs Semas Josmanas turi ką papasakoti ir be lietuvių kalbos. Ypač man, pasaulio beveik nemačiusiam. Bet, kaip sakoma, nebūtina belstis į Ameriką vien dėl to, kad galėtum pasakyti, jog ji tikrai egzistuoja. Kartais iš toliau geriau matyti.
Slaptai.lt nuotraukoje: Vytautas Visockas, šio komentaro autorius.
Šioje knygoje mane pirmiausia domino šaltojo karo samdinio plačiai žinomų, bet reikšmingų įvykių, asmenybių vertinimas, detalės, paremtos autoriaus patirtimi. Būtent taip jis pasakoja apie Izraelį, kokį matė atvykęs į šią šalį; karą, kuriame ir jam teko dalyvauti, kai Egipto ir Sirijos kariuomenės perėjo sieną dykumoje ir Golano aukštumose; lietuvius pasaulio teisuolius (880 lietuvių – tai daug ar mažai“?); Karibų krizę, JAV prezidento Dž. Kenedžio nužudymą; Sovietų Sąjungos griūtį ir Europos komunistų prisitaikymą šiandienos pasaulyje; abstrakcionizmą ir KGB; naujus santykius su žydais; emigracijos žalą; A.Solženicyną, kuris, gavęs Nobelio literatūrinę premiją, „pradėjo keikti Vakarus, nors Vakarai jam suteikė garbę, pinigus ir prieglaudą. A.Solženicynas aršiai pasisakė prieš žydus“; Viktorą Suvorovą (Vladimiras Rezunas), Stalino dukrą Svetlaną Alilujevą, Mstislavą Rostropovičių ir Galiną Višnevskają („Mes dar sugrįšime, ir labai greitai“); Borisą Jelciną, Michailą Gorbačiovą ir Vytautą Landsbergį, Šekspyrą ir Ispanijos diktatorių Franką, plačiai ir mažiau žinomus šnipus, disidentus…
Visko nesuminėsi. Neminiu roko, jo žvaigždžių, su kuriomis Josmanas artimai bendravo, buvo vienas iš jų („…rokas padėjo mums gyventi tautų kalėjime.“). Neminiu todėl, kad mažai apie tai išmanau, kad ne rokas man padėjo gyventi okupuotoje Lietuvoje. Bet gerą muziką (įvairių žanrų, ypač operinę) mėgau ir tebemėgstu, per daug nesidomėdamas jos kūrėjais ir atlikėjais.
Noriu reaguoti į Josmano knygos pastraipą, kurioje šaipomasi iš Viktoro Suvorovo (tikroji pavardė – Vladimiras Rezunas), parašiusio knygas „Akvariumas“, „Ledlaužis“ ir kitas, kurias Lietuvos skaitytojas gerai žino. Pastarojoje „jis išdėstė teorijas apie Sovietų Sąjungos karą su A.Hitlerio Vokietija 1941 metais. Pagal V.Suvorovą, karą surengė ne A.Hitleris, bet J.Stalinas, norėjęs pasinaudoti anglų ir vokiečių karu 1940 metais ir vienu smūgiu okupuoti visą Vakarų Europą“.
Knygos autorius, atrodo, tiki tais Vakarų Europos ir JAV istorikais, kurie sako, kad Suvorovas jokių rimtų įrodymų neturi, o aš tikiu mūsų istoriku, mokyklos draugu Sigitu Jegelevičiumi (1938 – 2014), kitais istorikais, kurie nelaiko Suvorovo melagiu ir mano, kad šis bėglys iš blogio imperijos pasakė labai daug tiesos apie Hitlerio ir Stalino karą, rusų vadinamą Didžiuoju tėvynės karu. Ir apie prieškarį, gulagus. Visa oficialioji komunistinės Rusijos istorija – melas, kuriuo mokykloje buvau maitinamas ne tik aš, bet ir Josmanas.
Nepaisant kai kurių abejotinų Suvorovo teiginių, savo knygomis iš esmės jis labai daug nusipenė istorijos tiesai. Man teko su juo bendrauti telefonu, leidžiant romanus „Pasirinkimas“ ir „Kontrolė“, kuriuos išverčiau į lietuvių kalbą, o leidykla „Mintis“ išleido. Prieš kelerius metus pasirodė antroji laida.
Ne veltui Josmanas blaškėsi po pasaulį. Daug pamatė, daug ką suprato ir kitiems papasakojo kaip radijo žurnalistas. Gaila, kad „niekas neprisimins tavo laidų“. Deja, taip, žinau ir aš iš savo patirties. Bet tos laidos turėjo poveikio tada, kai skambėjo po visą pasaulį. O dabar ir ši knyga gerai skamba.
O čia – iškalbinga citata iš Sam Yossman‘o knygos „Šaltojo karo samdinys“, kurią pravartu įsiminti.
„Mano kartos žmonės Vakaruose, tada palaikę komunistinį režimą, šiuo metu atstovauja konservatoriams, socialdemokratams, respulbikonams ar demokratams ir yra šių dienų politinėje valdžioje, sukioja politikos vairą JAV ir Europoje. Pasidomėkite „Youtube“, ką jaunystėje, 1970 metais, kalbėjo vienas jaunųjų Portugalijos komunistų vadų trockininkas Jose Manuelis Borosso, vėliau tapęs Europos Komisijos pirmininku, arba miela italų komunistė panelė Federica Mogherini, dabar tapusi Europos Sąjungos vyriausiąja užsienio reikalų įgaliotine ir Europos Komisijos pirmininko pavaduotoja? Nepamirškime ir buvusio Britanijos komunisto Peterio Mandelsono, nuo 2004-ųjų ketverius metus ėjusio ES prekybos komisaro (koks tinkamas žodis!) pareigas, ar Johno Reido, buvusio Britanijos vidaus reikalų ministro. Išėję iš Parlamento tie darbininkų teisių gynėjai gavo aristokratų titulus ir tapo baronais.
Neseniai į valdžią atėjo buvęs komunistų partijos narys kairiosios krypties Graikijos ministras pirmininkas Alexis Tsipras, atsisakęs prisiekti Graikijos arkivyskupui. Tokių žmonių dabartinėje Vakarų politikoje pilna. Nesunku rasti JAV valstybės sekretoriaus Johno Kerry pasisakymus ir raštu išdėstytas mintis prieš 50 metų, kur jis atvirauja, esą Afrikai ir Azijai labiau tinka komunizmas nei Vakarų imperializmas. Dabar jis antras žmogus Amerikoje!
Gal norite sužinoti, kas yra draugas Steklovas? Pagal Norvegijos televizijos ir laikraščio “Dagbladet“ ir Anglijos „The Observer“ žurnalistų atliktus tyrimus, tai Jensas Stoltenbergas, buvęs Norvegijos ministras pirmininkas, o dabar NATO generalinis sekretorius. Jaunystėje jis su savo seserimi palaikė Norvegijos marksistų-leninistų grupę „Raudonasis jaunimas“, nuo 1985 iki 1989 priklausė Darbininkų jaunimo lygai (Arbeidernes Ungdomsfylking, AUF), jis yra buvęs Jaunųjų komunistų ir socialistų darbininkų aljanso generaliniu sekretoriumi ir iki 1990 metų, kol tapo parlamento nariu, susitikinėdavo su Sovietų ambasados kagėbistais Osle. Lubiankoje jį laikė perspektyviu agentu ir net suteikė slapyvardį – Steklovas. Šią informaciją patvirtino ir Norvegijos saugumas.
JAV profesorius politologas Johnas C.Drew, 1980- aisiais pažinojęs dabartinį JAV prezidentą Baracką Obamą, tvirtina, kad tais laikais jis buvo karštas marksistas-leninistas ir nė kiek neabejojo, kad JAV reikalinga komunistinė revoliucija. Tačiau, pabrėžia J.Drew, apie jaunojo B.Obamos marksistinius įsitikinimus nė žodeliu nebuvo užsiminta vykstant JAV prezidento rinkimų kovai. Šį sąrašą galima tęsti toliau. Su tokiais žmonėmis Italijos „Europa Civilta“ kovojo, nes buvo įsitikinę, kad vakaruose vyksta šliaužiantis komunistinis perversmas“.
"Paleisti ukrainiečių lakūnę Nadeždą Savčenko – blogas sprendimas Vladimirui Putinui, bet kiti dar blogesni ir komplikuoja Rusijos padėtį", pareiškė interviu portalui Gordon žymus rašytojas ir buvęs sovietų žvalgas Viktoras Suvorovas.
Viktoras Suvorovas taip pat pabrėžė: "Savo gestu Savčenko išsakė viską, ką galvoja apie gyvulišką Rusijos teismą ir bjaurų Kremliaus režimą. Šaunuolė, Nadia, valio!"
IŠTRAUKA iš į Vakarus pabėgusio rusų žvalgo VIKTORO SUVOROVO KNYGOS „ŠNIPINĖJIMO PAGRINDAI“
8-asis skyrius. Kaip iškelti uždavinį problemų, kurios dar neiškilo, likvidavimui
Pirmoji dalis
Kine viskas paprasta: iškilo problema, didelis viršininkas (pastaraisiais metais – didelė viršininkė) išsikviečia geriausią slaptojo fronto kovotoją vardu Džeimsas Bondas ir įsako: žmonijos civilizacijai kelia pavojų piktadariai, įsakau išgelbėti žmoniją, sunaikinti piktadarius!
„Karas be pergalės – tai pralaimėjimas. Bet būtent tokius karinius veiksmus Vladimiras Putinas pradėjo Sirijoje. Taigi V.Putinas – kvailys. Jam – galas“.
Tai – Vakaruose gyvenančio buvusio SSRS žvalgo Viktoro Suvorovo žodžiai, pasakyti ukrainiečių portalui www.gordonua.com.
Buvęs rusų žvalgybininkas Viktoras Suvorovas – Rezunas teigia, jog neįmanoma numatyti, ką po Sirijos „tas pasiutęs šuo“ (omenyje turimas Rusijos prezidentas) badys užpulti. Aišku tik tai, kad Ukraina privalo būti pasiruošusi atremti rimtą Rusijos kariaunos agresiją.
Rusijos televizijos kanalai parodė siužetą apie prezidento Vladimiro Putino pasitarimą su jėgos žinybų vadovais.
Į kadrą atsitiktinai pateko naujos okeaninės daugelio taikinių sistemos „Status-6“ brėžinys.
Sistema skirta „svarbiems priešo ekonomikos objektams triuškinti pakrantės rajone“.
Buvęs sovietų žvalgas, rašytojas Viktoras Suvorovas specialiai leidiniui Gordon parašė skiltį, kurioje paaiškino, kodėl Rusijos propagandistai nesugeba suregzti bent kiek panašesnės į tiesą informacinės klastotės.
Ukrainietiškame interneto portale www.gordonua.com šiandien paskelbtas įdomus interviu su maždaug prieš 40 metų į Didžiąją Britaniją pabėgusiu Sovietų Sąjungos GRU karininku Viktoru Suvorovu (tikroji pavardė – Vladimiras Rezunas).
Kas nežino, kas yra Vladimiras Rezunas – trumpam priminsime. Jis – buvęs GRU karininkas, prieš keturis dešimtmečius sėkmingai pabėgęs į Vakarus. Rusijoje jam iki šiol paskelbtas mirties nuosprendis. Už tėvynės išdavimą. Bet Viktoras Suvorovas savęs nelaiko išdaviku. Jis mano esąs Rusijos patriotas.
Liūdna, bet, regis, turime dar vieną „ekspertą“, teisinantį nenorinčius tarnauti Lietuvos kariuomenėje. Omenyje turiu sociologą Artūrą Tereškiną, portale delfi.lt neseniai paskelbusį straipsnį šokiruojančiu pavadinimu: „Šauktiniai nekovos už valstybę, kuri iš jų tyčiojasi“.
Kur, kada ir kaip mūsų valstybė tyčiojosi iš šauktinių? Gal ponas sociologas malonėtų pateikti konkrečių netinkamo valstybės bendravimo su šauktiniais pavyzdžių? Lietuvos kariuomenės temomis domiuosi dar nuo 1998-ųjų, kai leidau specializuotą priedą „Vardan Lietuvos“.
Stoltenbergo šeimos nariai, taip pat ir sesuo Kamilė, irgi dirbo KGB
Lenkijos laikraštis Polonia Christiana straipsnyje „Pora prie šturvalo“ („Dwójka ze Sternikiem“) papasakojo apie naują NATO generalinį sekretorių Stoltenbergą ir naują Europos Sąjungos diplomatijos vadovę Mogerini. Laikraštis rašo:
„Ką bendro turi naujasis NATO generalinis sekretorius ir ES diplomatijos vadovė su Vladimiru Putinu? Jaunatviškas žavėjimasis pažangiausiais režimais ir meilė pasaulinio proletariato tėvynei.
Šios „Virš barjerų“ laidos herojės – šnipų žmonos. Beje, laidoje dalyvauja tik viena žmona. Kitos žmonos, kurioms pasiūliau kalbėti radijuje, gal pasidrovėjo, o gal susitaikė su vaidmeniu likti vyro šešėlyje.
Tad pradėsime nuo šnipo, o ne nuo jo žmonos. Mano pirmasis pašnekovas – Viktoras Suvorovas. Rusijoje jis žinomas kaip istorikas ir rašytojas, „Ledlaužio“ ir „Akvariumo“ autorius. 1978 metais Suvorovas, GRU karininkas, pasitraukė į Vakarus. Tada jis dirbo Šveicarijoje. Pasitraukė ne vienas, o su šeima. Mūsų pašnekesys prasidėjo nuo klausimo: ar žmona žinojo apie jo planus pasilikti Vakaruose?
RF prezidentas užkūrė branduolinį katilą pačioje Rusijoje: jeigu Putinas išeis iš Donbaso – nuvils milijonų milijonus galvijų, pakilusių su patriotinėmis smalkėmis „Krymas mūsų“ ir „Naujoji Rusija“, pareiškė leidiniui „Gordon“ GRU žvalgas pabėgėlis, žinomas rašytojas Viktoras Suvorovas.
Buvęs SSSR Vyriausiosios žvalgybos valdybos bendradarbis Vladimiras Rezunas išgarsėjo Viktoro Suvorovo literatūriniu slapyvardžiu. Jo knyga „Ledlaužis“ visame pasaulyje pasklido kelių milijonų tiražu. Suvorovas tvirtino, kad pagrindinė Antrojo pasaulinio karo priežastis buvo Stalino politika, jo planas užgrobti Europą 1941 metų vasarą.
2012 metų sausio 19 dieną Džonatanas Pauelas, buvęs Didžiosios Britanijos ekspremjero Tonio Bleiro kanceliarijos vadovas, interviu BBC pripažino „šnipinėjimo akmens“ egzistavimą.
„Tai buvo nemalonu. Mus sučiupo už rankos. Įsitikinęs, jie (FST – Rusijos Federalinė saugumo tarnyba) apie tai sužinojo gerokai iki skandalo, bet politiniais sumetimais kurį laiką informacijos neskelbė“, – pareiškė Dž.Pauelas.
Viktoras Suvorovas gerai žinomas Lietuvoje, nors čia niekada nėra buvęs. Tiesą sakant, ką gali žinoti.
Daugeliui ne paslaptis, kad tikrasis jo vardas – Vladimiras Rezunas, kad jis – 1978 metais į Vakarus pasitraukęs GRU žvalgybininkas, dirbęs Ženevos rezidentūroje; už akių nuteistas mirties bausme, kuri iki šiol nepanaikinta.
Kai dirbau “Minties” leidykloje, man teko su juo kalbėti telefonu, ir jis, ir mes norėjome susitikti Lietuvoje, bet negalėjome užtikrinti šio Rusijos patrioto saugumo. Todėl ir sakau: ką gali žinoti, gal slaptai jis buvo pas mus atvykęs. Latvijoje lankėsi, iš ten kilusi jo žmona.
Viktorui Suvorovui turime būti labai dėkingi. Už tai, kad jis savo knygomis perrašė Sovietų Sąjungos – tos Blogio, Melo imperijos – istoriją. Nuo jos gimimo iki žlugimo, ypač daug dėmesio skirdamas Antrajam pasauliniam karui: jo prielaidoms, eigai ir pasekmėms.
Neprisimenu 1945-ųjų gegužės 9-osios. Nes nebuvo tada mums Pergalės diena. Jau buvome trečią kartą okupuoti. Trečią kartą mano gyvenime.
Per nepilnus šešerius mano gyvenimo metus. Pusę mūsų namo Alytuje tada buvo užėmę rusų karininkai. Pas vokiečių kilmės vaikystės draugus taip pat gyveno rusų karininkai.
Daug jų buvo Alytuje, bet Pergalės dienos neprisimenu, nes mums ji buvo trečiosios okupacijos pradžia. Išvadavo nuo fašistų ir nė neketino išeiti. Antrasis pasaulinis karas baigėsi Rytų Europos okupacija. Vakarų Europa iki šiol nesupranta, gal apsimeta nesuprantanti, kas mums atsitiko. Išdavė mus Vakarai.
