Europos Parlamento narė, Kovo 11-osios Akto signatarė Rasa Juknevičienė. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Europos Parlamento narė Rasa Juknevičienė mano, kad Astravo atominės elektrinės (AE) klausimas yra keliamas tik šalies vidaus politikoje. Politikė teigia nematanti Vyriausybės bei premjero Sauliaus Skvernelio pastangų dėl Astravo AE keliamos grėsmės kalbėtis su galingiausiomis Europos Sąjungos valstybėmis. Visgi Europos Parlamento narė pripažįsta, kad, jos nuomone, vienintelė Lietuvos galimybė sustabdyti Astravo AE buvo pastatyti nuosavą, saugią Visagino AE.
„Girdžiu tik Lietuvos vidaus politikoje šiuos klausimus keliamus. (…) Aš nematau, kad premjeras važiuotų kur nors į Vokietiją, nematau, kad premjeras važiuotų į Prancūziją ar kitas galingiausias Europos Sąjungos valstybes. Taip, aš matau susitarimą su Lenkija, kas yra labai gerai, matau stringančius susitarimus su kitomis Baltijos valstybėmis, bet Europos Sąjungoje niekur nesu mačius nei laiško kokio nors mūsų valdžios, nei nieko. Tik kiek mes keliame (Europos Parlamente – ELTA) per komitetus, per įvairiausius raštus kaip Europos parlamentarai kartas nuo karto, bet tai viskas“, – LRT radijui teigė R. Juknevičienė.
Europos Parlamento narė įsitikinusi, kad šioje stadijoje, kai Astravo AE jau beveik pastatyta, Lietuvai vienintelis būdas yra bent jau siekti, kad atominė elektrinė Baltarusijai ekonomiškai neapsimokėtų. R. Juknevičienė įsitikinusi, kad Lietuva galėjo sustabdyti Astravo AE tik pasistačiusi Visagino AE.
„Vienintelė ir pagrindinė galimybė sustabdyti Astravą buvo pastatyti Visagino atominę. Žmonės gal nelabai tai supranta, bet 2012 metais, kada vyko pritariamasis referendumas tiesiog buvo informacinė Kremliaus, sakyčiau, ataka prieš Lietuvą ir žmonės išsigando trijų tuomet, atrodo, statomų elektrinių ir balsavo prieš, tuo labiau, kad įsijungė ir dabartiniai valdantieji „valstiečiai“ ir socialdemokratai tuometiniai, politinės jėgos tiesiog kovodamos vidaus politines kovas“, – teigė R. Juknevičienė.
Europos Parlamento narė teigia, kad, jei Lietuva būtų pradėjusi statyti Visagino atominę elektrinę, pasak jos, antros elektrinės pastatyti nebūtų įmanoma.
„Tiesiog tie laidai, kuriais mes esame sujungti per Baltarusiją su Rusija, Estija ir Latvija, tas vadinamas BRELL žiedas, nes atominė elektrinė nėra tik kaip namas pastatytas, kuris gali veikti autonomiškai. Atominei elektrinei reikia laidų pralaidumo, tam tikri fizikiniai dėsniai veikia atominėje elektrinėje ir antros elektrinės su tokiu dideliu galingumu tiesiog fiziškai būtų neįmanoma pastatyti“, – sakė R. Juknevičienė. Ne – Astravo atominei elektrinei. Slaptai.lt nuotr.
„Mes būtume užėmę šitą erdvę su Visagino atomine elektrine, saugia, su japonišku reaktoriumi, be rusiškų įtakų ir tokiu būdu mes galėjome sustabdyti“, – pridūrė ji.
Baltarusija 2 400 MW galios atominę elektrinę stato netoli Astravo miesto, nuo Vilniaus nutolusio vos per 50 km. Jėgainę sudarys du 1 200 MW galios blokai.
Astravo AE. Slaptai.lt nuotr.
ELTA primena, kad prezidentas Gitanas Nausėda, savo metinėje kalboje komentuodamas Astravo AE statybas, teigė, kad Lietuvos iniciatyva Europos Vadovų Taryba įtvirtino reikalavimą ES kaimynystėje plėtojamiems trečiųjų šalių projektams užtikrinti aukščiausius tarptautinius aplinkosaugos ir saugumo standartus. Vis dėlto šalies vadovas pridūrė, kad vietinės reikšmės memorandumai šioje situacijoje nebepadės.
Savo ruožtu energetikos ministras Žygimantas Vaičiūnas informuoja, jog šiuo metu yra deramasi su Baltijos šalimis dėl bendro plano, kaip išvengti Baltarusijoje pagamintos elektros energijos patekimo į rinką. Toks susitarimas, pasak ministro, leidžia įgyvendinti „antiastravinį“ įstatymą.
Arvydas Valionis, šio teksto autorius. Slaptai.lt nuotr.
Pavasarį gamta praneša apie prasidedantį perkūnijų sezoną. Politinio gyvenimo kasdienybėje perkūnijos trankosi visais metų laikais. Įprastai jų pagausėja rinkiminių kampanijų metu. Tuomet žiniasklaida į pirmą planą dažnai iškelia trivialiąją politiką, keliančią pagiežos taurę į konkurento sveikatą.
Įstrigo atminty kaimyno užsieniečio Gūtenmorgeno pasiūlytas pasižvalgymo po valstybę eksperimentas – kaip pirstelėjus institucijai, partijai ar valdžiažmogiui galima daryti perkūnijas, po kurių dažniausiai prasideda panaši į Alzheimerį tyla. Medikai primena apie bent penkis galimus pirstelėjimus per parą, tai esą natūralus fiziologinis veiksmas. Bet kai viešumoje pagadinamas oras – fui…
O‘key. Ar po kiekvieno pirstelėjimo galima išgirsti perkūniją? Ypač dabar, kai atsirado virtinė kandidatų, lūkuruojančių prie Prezidentūros durų. Medijų lokatoriai operatyviai fiksuoja kiekvieną joms įtartiną garsą, liežuvio tonaciją, kai kurių būsimų prezidentų intelekto koeficientą. Iššifravus politinio konteksto triukšmą, į viešąją erdvę tuojau siunčiama dramatiška žinia – žiūrėkite, klausykite, ką šneka „būsimasis“ valstybės vadovas, iš kur jis toks išlindęs…
O tų slėpiningai keistų dalykų nors vežimu vežki, nes ne visi kasdienybės įvykiai gali būti pavaldūs mūsų įsivaizduotos tvarkos modeliui. Būtų velniškai nuobodu gyventi idealioje eterio aplinkoje, tad televizijos pokalbių šou atgaivina atminty primirštą prieš keliolika metų ištartą V. Šustausko tezę: „Kartais susimąstau: kodėl Kirkilas gali būti ministras, o aš – ne?“
Rašytojas A. Nyka-Niliūnas rėžė ypač skausmingai: „Žiniasklaida nužudys pasaulį.“ Šių dienų aplinkybėmis, sakyčiau, ji pasaulio nesunaikins, bet santykius, pavyzdžiui, su artimiausiais kaimynais gali lengvabūdiškai paaštrinti, kad būtų peno televizijoms, radijui, laikraščiams, internetui. Kam kreipti dėmesį, ar tos žinios turinys yra tikras, svarbu, kad tai yra kai kam politiškai labai „aktualu“.
Turime šių dienų pavyzdį. Nacionalinis transliuotojas į ministro pirmininko S. Skvernelio lūpas įdeda citatą, pasakytą per rinkiminę agitaciją Lazdijuose: „latviai mums ne broliai, o konkurentai“. Ši žinia tuojau didelėmis antraštėmis buvo ištransliuota Latvijos laikraščiuose, interneto portaluose palydėta nepagarbiais komentarais Lietuvos ir jos vyriausybės vadovo adresu. Beje, šią citatą TV ekranuose pakiliai atkartojo ir Lietuvos Respublikos Prezidentė.
Prasidėjus šurmuliui, paaiškėja, kad tekstas turėjo skambėti kitaip: “Latviai, estai, atrodo, visiškai būtų mūsų broliai, bet taip nėra. Jeigu kalbėti apie tą pačią Latviją, tai yra vienas iš mūsų didžiausių ekonomikos plotmėj konkurentų.“ Keli išrankioti ir ne taip sudėlioti žodžiai – ir štai jums po eilinio provokacinio pirstelėjimo nugriaudėjo didžiausia perkūnija nuo Nemuno iki Dauguvos. Lietuvos valstybė patyrė tarptautinę gėdą.
Šio incidento vertinimas, manding, nieko rimto nežada. Tvyro ramiai abejingas požiūris, tad vargu, ar šį Visuomenės informavimo įstatymo pažeidimą dėl Nacionalinio transliuotojo cenzūruotos citatos rimtai išnagrinės Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba ir taip pat tokia raiškia antrašte pagarsins išvadą, operatyviai atsiprašys kaimynų, o ne po mėnesio.
Girdint Nacionalinio transliuotojo deklaruojamą teisingumą kovoje su pažeidimais, susidarė įspūdis, kad ir šiai žiniasklaidos priemonei kartais galioja dvigubi standartai – šįkart ji apsimetė tarsi būtų nekalta, sakyčiau, pasimėgaudama (be budinčio vidinio cenzoriaus) įžeidė kamynus. Juk taip mums patinka nuo ryto iki vakaro ką nors įžeidinėti, ypač politiniame kontekste.
Šių dienų žiniasklaidai pravartu prisiminti poeto Just. Marcinkevičiaus ištarmę: „Žodi, ištiesink mūsų gyvenimą!“ Bet nevalia mėgautis luošinant pavienius likimus, dviprasmiškomis tuščiakalbėmis niekinti politinius konkurentus, neieškoti priežasčių esmės, o knaisiotis purvinose pasekmėse ir t.t.
Kiek politinių pirstelėjimų pastaraisiais metais nukreipta link Astravo atominės elektrinės. Europos Sąjunga, reikšdama tariamą solidarumą su Lietuva dėl Astravo AE, galimai leis pastatyti šį branduolinį monstrą Lietuvos ir Europos Sąjungos pasienyje, bet pamiršo, kaip ji imperatyviai įsakė uždaryti Ignalinos AE.
Šiurpulį kelia pirmo nepriklausomos Baltarusijos valstybės vadovo S. Šuškevičius žodžiai: „Atominė elektrinė Astrave yra skirta, reikalui esant, nušluoti Lietuvą nuo žemės paviršiaus.“ Ne vien jis nori „nušluoti Lietuvą“, padaryti mūsų valstybę priešakine galimo būsimo fronto linija.
Kai pirsčiojama, išsiskiria dujos. Ar ne todėl gimė „saliamoniškas“ ministro pirmininko S. Skvernelio pasiūlymas baltarusiams vietoj atominės vystyti dujinę jėgainę…
O kodėl mūsų visuomenė negalėtų vieningai pirstelėti politiniam elitui – kokios partijos, kurie valdžiažmogiai nudaigojo Visagino atominės elektrinės idėją, leidusią iškilti Astravui? Prisiminkime viešą informaciją: 2011 m. birželį valstybė jau buvo pasirinkusi strateginį Visagino atominės elektrinės investuotoją – Japonijos kompaniją „Hitachi“. Paviešinta, kad tai bus didžiausia tiesioginė užsienio investicija su 6 000 darbo vietų, 27-35 milijardais litų padidins bendrąjį vidaus produktą…. Patyliukais buvo pamirštas šis branduolinės energetikos objektas, nors Nacionalinėje energetikos strategijoje buvo tvirtinta – iki 2015 metų pastatyti Visagino atominę elektrinę.
Tokie vieši pirsčiojimai (kai nėra konstruktyvios diplomatinės veiklos ir rezultatų) suerzino Baltarusiją. Ji vis daugiau krovinių ėmė siųsti per Latviją, aplenkdama Klaipėdos uostą. Pernai krovinių srautas link Latvijos padidėjo 10 proc.; nemažėja ir šių metų Baltarusijos eksporto apimtys.
STT per medijas pirsčioja apie tariamai sugautus įtariamuosius, galimai padariusius korupcinius nusikaltimus, bet beveik negirdime perkūnijų teismuose. Kai kurios bylos per ilgą laiką dingsta iš prisiminimų, o kai kurios nagrinėjamos metų metus. Kaip kad „garsioji“ bylelė apie Europos krepšinio čempionato organizavimo Lietuvoje tariamus nesklandumus. Praėjo du Europos krepšinio čempionatai, o byla, pasirodo, vis dar be paskutinio taško.
Kiek pirsčiojimo perkūnijų lydėjo dešimt metų trūkusią Darbo partijos bylą. Kokia bausmę skyrė teismas, žinome. Bet nutylima jos ilgamečio nagrinėjimo kaina. Viešojoje erdvėje šmėkštelėjo vieno asmens paskaičiavimas, kad ši byla valstybės biudžetui galėjusi kainuoti apie 10 milijonų eurų!!! Brr…
Pirsčiojama dėl Seimo narių skaičiaus sumažinimo. Ko gero, nepriklausomybės metais neturėjome taip neatsakingai dirbančio Seimo. Ką veikia tautos išrinktieji, jeigu plenariniuose posėdžiuose nagrinėjami ir priimami teisės aktai nedalyvaujant net pusei seimūnų. Už masišką nedalyvavimą posėdžiuose – šiukštu, sako Konstitucinis Teismas, sumažinti Seimo nario atlyginimą. Net pirmą pavasario sesijos posėdžio dieną po pietų darbą tęsė vos 63 parlamentarai… Kurioje valstybės institucijoje galima nedirbti tiesioginio darbo dieną, dienų dienas ir gauti atlyginimą, bet valstybę reprezentuojančioje institucijoje tai kasdienybė?
Apmaudu, kad šie reikalai Seimo valdybai dzin… Gal pribrendo reikalas piliečiams skelbti apkaltą Seimui, kurio nariai viešai laužo konstitucinę Seimo nario priesaiką? Apklausos rodo, kad 68 proc. piliečių nepatenkinti Seimu dėl tokio požiūrio į darbą ir teisės aktų priėmimo praktiką. Seimas, kaip institucija, praradusi piliečių pasitikėjimą, velkasi apklausų sąrašo gale.
Tokie pirstelėjimai verčia ieškoti išeities: norint atsakingai iškuopti tokią kompromituojančią valstybės valdymo aplinką, reikia gero nepartinio šūdvežio.
Kokią įtaką Rusijos verslo ir politinės struktūros darė Lietuvos verslui ir politikai, siekdamos apeiti Rusijai taikomas ekonomines sankcijas, siūlo ištirti Seimo opozicinės Liberalų sąjūdžio frakcijos seniūnas Eugenijus Gentvilas.
Šiuo klausimu jis siūlo pasidomėti galimą neteisėtą įtaką ir poveikį Lietuvos politikams tiriančiai Seimo laikinajai komisijai.
Šiai komisijai liberalas E. Gentvilas taip pat siūlo išanalizuoti, kaip Rusijos verslo ir politinės struktūros veikė Lietuvos politines partijas bei politikus inicijuojant 2012 m. referendumą dėl Visagino AE statybos.
„Būtina išplėsti nutarimo projekte numatyto tyrimo apimtį įtraukiant ir iš užsienio šalių (visų pirma Rusijos) kylančių grėsmių tyrimą. Rusija yra strateginė grėsmė Lietuvos geopolitiniam saugumui, todėl negalima apsiriboti vien vidaus grėsmių tyrimo analize, o būtina į tyrimo objektą įtraukti ir realias iš užsienio šalių kylančias įtakas esmingiausiems Lietuvos politikos procesams“, – sako pasiūlymą dėl tyrimo praplėtimo įregistravęs Seimo narys E. Gentvilas.
Pasak jo, užsienio šalių įtaka Lietuvos politinei sistemai yra grėsmingas reiškinys, galintis pakeisti šalies geopolitinę kryptį, todėl siūloma praplėsti komisijai suformuluotus uždavinius.
Galimą neteisėtą įtaką ir poveikį Lietuvos politikams tiriančios Seimo laikinosios komisijos pirmininkė Agnė Širinskienė siūlo į tyrimą įtraukti galimą neteisėtą pensijų fondų interesų atstovavimą teisėkūros procese ar kreipiantis į Konstitucinį Teismą bei bandymus daryti įtaką Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai (VTEK).
„Valstiečiams“ atstovaujanti komisijos pirmininkė taip pat siūlo dvejais metais praplėsti tyrimo laikotarpį. Jei Seimas pritartų, komisija tirtų ir šią Seimo kadenciją, tai reikštų, kad tyrimas apimtų 2008-2018 metus.
Seimas ketvirtadienį ketina svarstyti siūlymą leisti galimą neteisėtą įtaką ir poveikį Lietuvos politikams tiriančiai Seimo laikinajai komisijai praplėsti savo tyrimo ribas ir laikotarpį.
Šių metų lapkričio 6 d. Seimas, 58 parlamentarams balsavus už, 27 – prieš ir 9 susilaikius, pritarė tai numatančiam nutarimo projektui po pateikimo.
Tyrimo komisija, kurioje dirba 12 įvairioms frakcijoms atstovaujančių Seimo narių, dirbs iki 2019 m. gegužės 1 dienos.
Prof. Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Tėvynės sąjungos- Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) garbės pirmininkas profesorius Vytautas Landsbergis įvertino „valstiečių“ politikos metodus.
Komentuodamas ketvirtadienį „valstiečių“ balsais pašalintą konservatorių Andrių Kubilių iš Artūro Skardžiaus apkaltos komisijos, V. Landsbergis sakė, kad valdantieji veikia Stalino ir kolūkio pirmininko metodais.
„Kas yra bolševikai – tie, kurie turi balsų daugumą ir jaučiasi diktatoriais. Jiems nereikia kalbėtis su kitą nuomonę turinčiais žmonėmis“, – penktadienį „Žinių radijui“ vaizdžiai kalbėjo V. Landsbergis.
Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas pabrėžė, kad šiuo metu galima matyti „daugumiečių“ diktatūrą.
„Žmonės, pasijutę, kad turi kelių balsų persvarą, daro ką nori, ir „vsio zakono“. Balsuoja taip, kaip reikia didžiajam dvarininkui ar kokiam kitam vadui“, – sakė TS – LKD garbės pirmininkas. Pasak jo, tokia sistema neturi nieko bendro su demokratija.
Anot V. Landsbergio, panašiais metodais veikta Stalino laikais. Pasak jo, komunizmo laikais parlamentinės procedūros buvo tik formalumas.
„Ką politbiuras nutarė – pasakyta pakelt rankutes, pabalsuoti, ir viskas važiuoja. Kažkas ilgisi, matyt, valstybinės kolūkio tvarkos. Kolūkiečiai niekada nebalsuodavo prieš kolūkio pirmininką ir neturėjo net minčių, kad gali būti kitaip, negu pirmininkas liepia“, – „Žinių radijui“ kalbėjo V. Landsbergis.
Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas užsiminė ir apie trečiadienį pristatytas Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) pateiktas išvadas.
Pasak jo, ne visus svarbius klausimus NSGK tyrimas palietė. V. Landsbergis klausė, kodėl tyrimo medžiagoje neatsidūrė „valstiečių“ lyderis Ramūnas Karbauskis, kuris 2014 metais agitavo už referendumą, kuriuo siekta neleisti parduoti žemę užsieniečiams.
Šią R. Karbauskio iniciatyvą V. Landsbergis siejo su tarnyste „Rosatom“ ir bandymu priversti Lietuvą pasitraukti iš ES.
„O kur dabartiniai valdytojai, kurie anksčiau dalyvavo tokiuose veiksmuose, kaip, pavyzdžiui, tarnaujant „Rosatomui“ ir žlugdant Visagino elektrinės idėją, skelbiant referendumą dėl išstojimo iš Europos Sąjungos“, – kalbėjo V. Landsbergis.
„Juk mes galėjome būti ankstesni už Didžiąją Britaniją. Būtų ne „brexitas“, o „litšitas“. Lietuvai buvo pasiūlyta balsuoti už tai, kad nutrauktume sutartį su Europos Sąjunga“, – kalbėjo TS – LKD garbės pirmininkas, aiškindamas, kad ši R. Karbauskio iniciatyva prieštaravo Lietuvos sutarties su ES principams.
Ketvirtadienį „valstiečių“ iniciatyva A. Kubilius buvo pašalintas iš parlamentaro Artūro Skardžiaus apkaltos komisijos.
Seimo TS-LKD frakcijos seniūnas Gabrielius Landsbergis po tokio balsavimo pareiškė, kad konservatoriai traukiasi iš visų esamų ir būsimų apkaltos komisijų ir nedalyvaus „valstiečių“ organizuojamuose parlamentiniuose tyrimuose.
Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas (NSGK) trečiadienį pristatė baigto parlamentinio tyrimo dėl verslo ir interesų grupių įtakos politiniams procesams išvadas.
Po NSGK tyrimo surengtoje spaudos konferencijoje komiteto narė konservatorė Rasa Juknevičienė sakė norinti pozityviai žiūrėti į didelį ažiotažą sukėlusią korupcijos istoriją.
Pasak parlamentarės, labai svarbu, kad politinė sistema atsilaikė ir 2016 m. Seimo rinkimų „MG Baltic“ koncernas nelaimėjo. Daugeliu atveju, pabrėžė R. Juknevičienė, politikai iš įvairių partijų atsilaikė tam spaudimui. Šią nuostatą politikė sakė raginusi komiteto narius įdėti ir į NSGK tyrimo išvadas.
R. Juknevičienė sakė tyrimo metu mačiusi didelį spaudimą tyrimui.
„Mačiau, kad bandoma daryti poveikį ir komiteto tyrimui. Aš turiu galvoje publikacijas viename dienraštyje („Lietuvos rytas“, – ELTA), kurio vadovai taip pat yra įtariami korupcija“, – trečiadienio vakarą kalbėjo R. Juknevičienė.
Konservatorė pabrėžė, kad, jos nuomone, akivaizdus buvo „MG Baltic“ ir dienraščio „Lietuvos rytas“ susivienijimas, bandant paveikti komiteto narius.
„Bet nemanau, kad tai jiems pavyko“, – apibendrino R. Juknevičienė.
Politikė apgailestavo, kad į NSGK tyrimo kontekstą nepakliuvo kiti, anot jos, neskaidrūs atvejai – „Gazprom’o“ veikla Lietuvoje ir 2012 m. referendumas dėl Visagino atominės elektrinės.
„Gaila, kad tyrimas neapėmė ir jame nėra platesnio vaizdo, pavyzdžiui, „Gazprom’o“ visos istorijos Lietuvoje, kokia buvo nuo to momento, kada dar Brazausko vyriausybė atidavė praktiškai už labai menką kainą visą Lietuvos infrastruktūrą. Šito nėra, ir šito nėra net kontekste“, – kalbėjo R. Juknevičienė, pabrėždama, kad NSGK tyrimo kontekste galėjo atsirasti ir 2012 m. referendumo dėl Visagino atominės elektrinės istorija, už kurios, kalbėjo politikė, stovėjo „Rosatom’as“.
Trečiadienį pristatytos NSGK tyrimo, kuriame analizuoti neskaidrūs verslo struktūrų ir politikų ryšiai, išvados.
NSGK išvadoms nepritarė tik vienas komiteto narys. Socialdemokratas Juozas Olekas susilaikė.
Kodėl Ramūnas Karbauskis šitaip beatodairiškai trokšta valdžios? Ne, nesakykite, tai nėra toks paprastas klausimas, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Kaip atrodo bent šių eilučių autoriui, R. Karbauskio atkaklaus, jeigu ne maniakiško, veržimosi į valdžią fenomenas netelpa į įprastą stambiojo kapitalo suaugimo su politine įtaka schemą, taigi nepulčiau iškart ginčytis, jeigu kažkas imtų ir pasakytų, kad stambiausias Lietuvoje žemvaldys nėra tipiškas oligarchas, šįkart žodį „oligarchija“ suprantant tradicine reikšme kaip turtingųjų valdžią, orientuotą į turtų padauginimą.
Žinia, Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas yra įpareigotas pradėti parlamentinį tyrimą dėl verslo daromos įtakos politikams. Kiek anksčiau dabartinio šaukimo Seime net buvo brandinama mintis, kad esą reikia sukurti laikinąją komisiją, įpareigojant ją atlikti tyrimą dėl asmenų, verslo subjektų ir kitų intereso grupių neteisėto poveikio valstybės institucijoms priimant sprendimus ir neteisėtos įtakos politiniams procesams.
Tarkime, tikintis geriausio, kad taip išsakyti Seimo ketinimai nėra tik tuščios deklaracijos, o kažkas panašaus į ryškėjantį apsisprendimą realiai pasiaiškinti visus atvejus, kai stambusis verslas krūvomis nusipirkdavo politikus ir reikiamus aukščiausiosios valdžios sprendimus. Jeigu tokiam tyrimui išties būtų uždengta žalia šviesa, galimas daiktas, sužinotume kažką daugiau nei jau ištrimituoti skandalai, ilgą laiką sieti su „Rubicon“ vardu, o pastaruoju metu neteisėtos verslo įtakos politikams paradigminiu pavyzdžiu laikant koncerną „MB Baltic“, išgirstume apie dar labiau pikantiškus, vaizduotę dirginančius dalykus…
Na, bent mano vaizduotėje niekaip netelpa faktas, kai Andrius Kubilius iškilmingomis deklaracijomis karštai rėmęs Visagino AE statybą, drauge atrodo padarė viską, kad šis ambicingas ir labai reikalingas Lietuvai projektas sužlugtų, taigi atsitiktų taip, kaip to troško įtakingieji partijos bičiuliai, pradėję kaupti didžiulius turtus iš rusiškos elektros energijos pardavimų Lietuvai tarpininkavimo verslo (užteks dėl šio atvejo prisiminti asmeninius A.Kubiliaus vojažus į Baltarusiją, parvežant mums autentišką liudijimą ir giliai egzistenciškai išgyventą žinią, kad Baltarusija jokios AE statyti nesiruošia, neturi tokių užmačių net blogiausiame mūsų sapne).
Politikas Ramūnas Karbauskis ir filosofas Krescencijus Stoškus. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
Kaip nesunku nuspėti, rusams tuo metu reikėjo politiškai įtakingų tarpininkų, taigi šiuo atveju politinis svoris, o ne kažkokie verslo logikos sprendimai ar vadybiniai sugebėjimai tapo mainomąja verte. Tikrai nemanau, kad A. Kubilius yra prastesnis politikas už kitus ar ypatingas klastūnas, greičiau yra atvirkščiai, o šią istoriją prisiminiau vien dėl iliustracijos arba, dar tiksliau tariant, bandant iki galo išbudinti vaizduotę, jau kažką šnabždančią apie tai, kad neteisėtus verslo ir politikos ryšius įpareigota ištirti Seimo komisija turėtų progą apžvelgti neregimą povandeninį pasaulį, atrasti saugomus nuo pašalinės akies užkaborius. Tik nedauginkite ta proga, prašau, labai pigiai surežisuotų teiginių, kad neva tokius dalykus kaip neteisėti verslo ryšiai su politikais yra įpareigotos ištirti teisėsaugos institucijos, o parlamentinis tyrimas neva beprasmiškai dubliuotų arba net galėtų pradėti trukdyti tokių institucijų veiklai. Iš tiesų, tik labai retas naivuolis galėtų imti ir patikėti, kad teisėsaugos institucijos Lietuvoje yra visiškai nepriklausomos nuo aukščiausiosios politinė valdžios, savo ruožtu visai kitas dalykas yra parlamentinis tyrimas, kai politiškai oponuojančios pusės siekia kuo daugiau papasakoti apie viena kitos nuodėmes.
Žinoma, ypatingo dėmesio, kalbant apie verslo įtaką politikams, yra vertas tas kuriozinis nutikimas, kai stambieji verslininkai patys tampa vedančiaisiais politikais, kaip andai Viktoro Uspaskicho, o dabar Ramūno Karbauskio atveju, kai verslo imperijas sukūrę žmonės drauge yra ir rinkimus laimėjusių partijų vadovai, taigi pagal dovanėlių įpakavimo principą – du viename. Kas ką tokiu atveju įtakoja – verslininkas politiką ar politikas verslininką? Kad ir kaip būtų, vis tik, kaip atrodo, čia lygybės ženklo tarp V. Uspaskicho ir R. Karbauskio nereikėtų dėti. V.Uspaskichas andai tapęs ministru iškart kraupiai pasišiukšlino, bandydamas tiesmukiškai prastumti savo koncerno interesus, dėl ko greitai turėjo palikti postą, savo ruožtu, R. Karbauskis, užkopę į politinį olimpą, norite tikėkite, norite ne, tuo pačiu užtraukia mirtiną pavojų savo užaugintiems trąšų importavimo ir žemės latifundinio apdirbimo verslams, taigi tapęs įtakingu politiku daugiau nei rizikuoja nukentėti finansiškai, jeigu ne visiškai išbarstyti savo sukauptus turtus.
Kodėl R. Karbauskiui reikėjo veržtis į politiką, jeigu anksčiau šitaip sekėsi, apeinat įstatymus ir išnaudojant šešėlių prieblandą, kaupti žemes, o dabar, papuolus į prožektorių šviesą kaip pirmojo ryškumo politikos žvaigždei, visados reikės aiškintis dėl savo ūkinės veiklos teisėtumo?
Tikrai klysta tie, kuriems dar atrodo, kad R. Karbauskiui keliami klausimai dėl neteisėto, nežiūrint išradingų manipuliacijų, 35000 ha žemės sutelkimo iš esmės vienose rankose bėgant laikui užsimirš arba bus kažkaip numuilinti su į įtakingus postus susodintų sėbrų pagalba. Tokio dalyko neįmanoma nuslėpti kaip žarijos perdžiūvusioje šieno kupetoje, taigi, labiausiai tikėtinas variantas, kad visa kupeta netrukus ir užsiliepsnos. Šiandien dažnai linksniuojamo B. Markausko nusižengimai įstatymams ir moralei lyginant su R. Karbauskio įtartino pobūdžio aukštojo pilotažo viražais yra tarsi mažo vaiko nusišlapinimas į vandenį lyginant su gigantiškais kanalizacijos vamzdžiais, išmetančiais savo turinį į tos pačios upės bangas. Tik labai jau nuvertinus savo tautiečius anai pusei būtų galima viltis, kad kažkaip pavyks užčiaupti žmonėms burnas ir niekas nebekels klausimų dėl R.Karbauskio latifundijų atsiradimo teisėtumo.
Seimo narys Andrius Kubilius. Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.
Taigi, – kartoju klausimą, – kodėl R. Karbauskiui reikėjo taip rizikuoti visu savo sukauptu gėriu (?) dėl to, kad įgytų abejotinos vertės sprendimo galią, leidžiančios reguliuoti mūsų gyvenimo eigą arba bent suteikiančios galimybę išjoti į sceną ant balto žirgo, tiksliau tariant, medinio arkliuko? Paprastu tuščiagarbiškumo arba alfa patino refleksų dominavimo faktu to nepaaiškinsi. Taigi iš pirmo žvilgsnio visiškai logiškas atsakymas į keliamą klausimą yra kartas nuo karto pasigirstantys aiškinimai, jog neva R. Karbauskis yra „Kremliaus projektas“, o toliau tos pačios loginės sekos vedini tarsi ir galėtume pasinerti į blevyzgas apie tai, jog esą į politinę sceną R. Karbauskis veržiasi ne savo valia, o vykdydamas aukštesniojo pono užsakymą (tiesą sakant, Kremliaus projektu, kaip atrodo, galima tapti net to nežinant taip pavadinamam asmeniui). Kita vertus, toks elegantiškai logiškas paaiškinimas turi vieną menkutį trūkumą – jis baisiai prasilenkia su tikrove.
Kaip atrodo bent šių eilučių autoriui, siekiant rasti rebuso sprendimą, reikia atkreipti dėmesį į tai, kad šuo yra užkastas kitoje vietoje nei paprastai esame linkę manyti, jis yra užkastas mums prieš pat akis arba vaizdingumo dėlei galima būtų pasakyti net taip, kad didžiausio šunybės nematome dėl to, kad ji styro mums prieš akis neužkastu pavidalu. R. Karbauskis paskyrė save į Seimo Kultūros komiteto pirmininko postą visai neatsitiktinai, tikrai ne dėl perdėto kuklumo arba noro pagal jau išbandytą manierą valdyti iš užpakalinės sėdynės, o daugiau ar mažiau įsisąmonintu pavidalu suvokdamas savo kaip kultūrinės revoliucijos vedlio misiją (kaip svarbus jo artimiausiai aplinkai yra estetinis kodas rodo tai, jog brolis yra žinomas rusų režisierius, o tėvas andai, būdamas kolūkio pirmininku, aktyviai dalyvavo kultūriniame tarybinės visuomenės gyvenime, skirdamas kasmetinę kolūkio premiją pasižymėjusiems šalies menininkams).
Kita vertus, skirtingai nuo maoistų pateikto kultūrinės revoliucijos pavyzdžio, kai buvo siekiama sunaikinti bet kokias kultūrines aspiracijas, nepaliekant akmens ant akmens, R. Karbauskis yra nusitaikęs sunaikinti tikrosios kultūros apraiškas, pakeičiant tokias kultūrines pretenzijas pačios pigiausios prabos kiču. Iš dalies sutikčiau, kad naujosios kadencijos valdžia didesniu ar mažesniu laipsniu išjudino šalies ekonominį gyvenimą, tačiau R.Karbauskio fenomenas rodo, kad Lietuvos kultūrai užstojo pačių didžiausių negandų metas, jeigu ne tiesioginis kaput.
R. Karbauskis yra dėvintis spindulinguosius kičo šarvus žmogus, tikras kičo riteris, visa tai, prie ko prisiliečia mūsų herojus tampa kičo fejerverkais. Taip pat ir grynoji politika. Tačiau apie tai išsamiau kitą kartą.
Lietuvoje nenutyla diskusijos apie emigraciją. Bet apie išvažiavusius svetur tautiečius kalbama ir rašoma ne kaip apie turinčius sielą, besiilginčius namų, tėvų, vaikų, skirtingų likimų žmones, o lyg apie negyvus daiktus, statistinius vienetus. Jie skaičiai, kuriais manipuliuojama priklausomai nuo poreikio. Niekas pačių nepaklausia, kodėl išvyko ir ko trūksta, kad grįžtų. Didžiosios žiniasklaidos priemonės, kurių Lietuvą žeminantys reportažai didžiąja dalimi apie nesėkmes, avarijas, katastrofas, nelaimes, girtuoklius ir padugnes, išvykėlių temos nė dienai neapleidžia.
Nieko nestebina kokia nors šlykšti straipsnio antraštė: “Emigrantas – girtas, piktas, treninguotas plikis, į seną BMW pilantis vogtą kurą.” Likusiems namuose kuriamas lietuvis – pabaisa, kurio reikia bijot ir nekęst, o išvažiavusiems Lietuva piešiama tokia, į kurią jokiu būdu neverta grįžt. Tikrovėje, ir “emigrantai”, ir gyvenantys namuose – tie patys žmonės, su tokiomis pat svajonėmis, siekiais, priklausomybėmis, su tais pačiais teigiamais ir neigiamais bruožais, kurie, pakeitus gyvenamą vietą, nepasikeičia. Kur žmogus begyventų, ką bedirbtų, vis tiek turi dvi kojas, dvi rankas, vieną galvą, tas pačias ydas ir bėdas. Nė vienas, bėgdamas į užjūrius, nuo asmeninių problemų nepabėgo, kitokiu netapo. Rūkaliai kaip rūkė, taip rūko, girtuokliai kaip gėrė, taip geria, tinginiai tinginiauja, laidokai laidokauja. O taupus ir doras visur sugeba turėti naudos.
Piktdžiugos išguitus iš namų žmones lygina su tarybinio teroro Sibire išgalabytais lietuviais, tarytum jie būtų mirę ir niekada nebegrįš. O neturintys galimybių išvažiuot pasidairyt po Pasaulį “tautinės” žiniasklaidos apkvailinti, įsivaizduoja, kad kažkur yra stebuklų šalis, kurioje pildosi svajonės, ir, tardami žodį “emigrantas”, mintyse turi amžiams išvytą, namus palikusį, kitur laimę radusį ir Tėvynę užmiršusį lietuvį. Daugeliu atvejų taip nėra. Retas, radęs darbą užsienyje ir apsigyvenęs, tampa tos šalies piliečiu. Pasigilinus į dabartinę plačiai nušviečiamą “emigraciją” paaiškėja, kad iki tikros emigracijos trūksta vieno mažmožio – svetimos šalies paso. Turime labai keistą padėtį. Pas mus klykiama apie pabėgusius ir negrįšiančius lietuvius, bet užsienyje jie traktuojami kaip laikini juodadarbiai.
Apie tai, kas viešojoje erdvėje apibūdinama sausu žodžiu – “emigracija”, parašyta šimtai straipsnių, įvairiausių pakraipų apžvalgininkai aptarinėja šį klausimą, remdamiesi šia problema, visokiausi Lietuvos gelbėtojai pripuola prie lovio. Atsirado nauja tuščiapliurzių rūšis, “emigracijos tyrinėtojai”, “emigracijos specialistai”, prirašę ir pritauziję begales durnysčių. Bet nė vienas politikas, nė vienas apžvalgininkas, nė vienas tyrinėtojas ir specialistas, nė vienas verslo ryklys, net rajoninio lygio klerkas garsiai nepaklausia, kodėl mes svetur, bei nedrįsta įvardinti tikrosios bėgimo iš Lietuvos priežasties. Rodos, taip nedaug trūksta, bet kai reikia ištart šitą žodį, kažkokios jėgos paveikia smegenis, suparalyžiuoja liežuvį, pliauškia bet ką, tik niekaip negali ištarti – pinigai.
Turizmas ar emigracija. Slaptai.lt nuotr.
Užsienyje esu sutikęs daugybę niurgzlių, koliojančių Lietuvą, ją prakeikusių ir prisiekusių niekada nebegrįžt. Keisčiausia, kad pats emocingiausias ir karščiausias nemylėtojas jau namie. Savo geležinius principus jis išdavė už 800 eurų mėnesio algą. Kitas prisiekęs “emigrantas” su žmona ir trimis vaikais grįžo už 1200 eurų atlyginimą Lietuvoje. Kam taip nepasisekė, nesvarbu, ką bekalbėtų, visi iki vieno žino, kiek turėtų uždirbt, kad nebesibastytų po Pasaulį. Kiekvienas tautietis, net keikūnai savo bjauriais žodžiais juodinantys Tėvynę ir tuo bandantys pateisinti savo nesėkmingą egzistavimą užsienyje, turi skaičiais išreiškiamą vertę. Jeigu eurais matuojamos svajonės išsipildytų, apie 80 procentų “emigrantų” per mėnesį susikrautų lagaminus ir grįžtančiųjų masė sutryptų visus nusikliedinčius “emigracijos” specialistus, bijančius žodžio PINIGAI.
Bet darbo vietos su padoriais atlyginimais iš dangaus nenukrenta, nuo priešrinkiminių šūkių nepriklauso. Tam reikia konkrečių veiksmų, kurie atvirai sabotuojami arba vyksta labai vangiai. Atkūrus nepriklausomybę, kai dauguma griebėsi kurti verslus, pradėjo uždirbt ir tikėjo, kad dominuos vidurinioji klasė, senoji nomenklatūra šitą viltį greitai užgesino. Tuometinis premjeras Gediminas Vagnorius savo buldozeriniais sprendimais per vienerius metus sugebėjo sunaikinti pusę Lietuvos smulkaus verslo. Keistas sutapimas, bet tuo metu pradėjo kilti Maximos. Žmonės dėjo daug vilčių į užsienio investicijas, naujas darbo vietas, bet pirmieji, ne kokią nors veikiančią gamyklą perkantys, bet norintys statyti du gigantiškus fabrikus, Brazausko ir Šleževičiaus buvo viešai išjuokti ir išvaryti. KIA ir Hyundai gamyklos niekur nedingo, viena atsidūrė Slovakijos, kita Čekijos pakraštyje.
Lietuvos sostinė Vilnius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Ten požiūris į darbo vietų kūrėjus kitoks. Už valstybės pinigus buvo nupirkti ir statyboms paruošti sklypai, investuotojams suteiktos išskirtinės sąlygos, kad ekonomiškai atsilikę dviejų valstybių užkampiai turėtų darbo ir pajamų. Ten kailį išvertę komunistai šaipėsi, “kas gi tas KIA pirks, va kad Mersedesus gamintų, mes pagalvotumėm”. Nomenklatūriniai galvotojai nemanė, kad neužilgo iš Lietuvos išspirtuose fabrikuose dirbs šimtai žmonių ir gamins po 50 tūkstančių automobilių per metus. Kiek Lietuvoje tokių projektų sužugdyta, kiek investuotojų išvaryta, niekas nesužinos. Didžiausias pažeminimas, spjūvis į veidą visiems doriems žmonėms buvo nešvarių informacinių technologijų, juodos bukos propagandos pagalba sužlugdytas Visagino AE statybos projektas ir Astravo monstro statyba Vilniaus pašonėje. Tūkstančiai darbo vietų ir milijoniniai pelnai atimti iš Lietuvos ir atiduoti kaimynams.
Šiandien Slovakijos, Čekijos, Vengrijos, Lenkijos neįmanoma atpažint, ten viskas greitai keičiasi, statosi, plečiasi. Jos pamažu artėja prie vakarinės Europos. Net Lenkijos užkampyje, Suvalkuose, kur tautiečiai važiuoja apsipirkt, pasukus nauju keliu Augustavo link nustebina be sustojimo didėjantis naujas pramoninis rajonas su moderniais fabrikais. Gyvename lyg ir toje pačioje EU, bet nei Lazdijuose, nei Marijampolėj, nei Pasvalyje, nei Molėtuose niekas taip nesistato. Iškyla klausimas – kodėl? Atsakymą viename interviu vietos laikraščiui davė Utenos miesto meras. Prispaustas, kodėl neįleidžiami šiuo miestu dėl geros infrastruktūros besidomintys investuotojai, jis atsakė: “NĖRA POLITINĖS VALIOS”. Nuo mero niekas nepriklauso, jis smulki žuvelė, neturintinti žodžio. Politinė valia ateina iš Vilniaus, iš Seimo, iš Vyriausybės, iš partijų būstinių. Mūsų valdžiai, atstovaujančiai bet ką, tik ne šalies piliečius, pokyčių nereikia. Jiems ir taip gerai. O pažiūrėjus mėšle besikapstančias televizijas, paskaičius purvu Lietuvą ir lietuvius bedrabstančius straipsnius internete, susidaro įspūdis, kad Tėvynė sąmoningai juodinama, sudaromos nepalankus psichologinis klimatas, mokamos menkos algos dėl to, kad kuo daugiau žmonių iš čia pabėgtų. Visa tai kažkuo primena tarybinius laikus.
Lietuva iš paukščio skrydžio. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Tik tuomet liaudies masių valdymas vyko truputį kitaip. “Brandaus socializmo” laikais, kai per prievartą į Sibirą nebevežė, laikraščiai ir abu televizijos kanalai nepaliaujamai liaupsino komjaunuoliškas statybas. Komsomolo sekretoriai sueigose agitavo važiuoti ten, kur susirenka pažangiausias tarybų šalies jaunimas, kur geri uždarbiai, kur galima greitai sulaukti buto, kur turiningas laisvalaikis. Daug kas užkibdavo ant liaudies masių valdytojų kabliuko. Tik nuvykę labai nusivildavo. Į tokias statybas susirinkdavo ne pačios geriausios reputacijos veikėjai, bujojo girtuoklystė, vagystės, venerinės ligos. Daugybė tautiečių ilgesnio rublio tarybinės imperijos platybėse ieškojo ir be agitatorių pagalbos. Yra populiari patarlė, kad žvirblį ir lietuvį sutiksi visur. Ir tai tiesa. Gal turime tokį tautinį, tikrai nesmerktiną bruožą – paieškoti laimės. Bet tada, už tūkstančių kilometrų, ilgiems metams išsibeldusių žmonių niekas emigrantais nevadino, nes visi buvom tos pačios šalies gyventojai.
Pažiūrėjus į nūdieną, atrodo, kad kažkas, sėdintis labai aukštai, ir dabar reguliuoja “emigracijos” srautus. Komunizmo nemačiusiose, toli į priekį pažengusiose šalyse ekonomika vystosi beprotišku tempu, trūksta darbo jėgos. O pas mus ne šiaip sau, (ir, tikriausiai, ne už dyka), pučiamas baisios Lietuvos ir nuostabios Anglijos burbulas. Vakarų šalyse pensininkams sekama graži pasaka apie puikų klimatą, mažas kainas, pigų nekilnojamą turtą Ispanijoje. Juokingai skamba dienas iki užtarnauto poilsio skaičiuojančių išvedžiojimai, kad Vokietijoje, Belgijoje ar Olandijoje neįmanoma išgyventi už pusantro tūkstančio eurų pensiją, keikiamas šaltas oras, lietingas klimatas, nors per visą gyvenimą tik tokį ir tematė. Nebegalintys dirbti seneliukai patraukiami tolyn, į šiltus kraštus, kad jų vietas užimtų jauni darbingi žmonės, kurie sulaukę senatvės, irgi bus kur nors nustumti.
Šeštajame dešimtmetyje, ekonomikos šuolio metu, Vakarų šalys padarė didelė klaidą, visiems atvykusiems juodadarbiams lengviau ar sunkiau dalindamos pilietybes. Dėl to kai kur susidarė problematiška demografinė padėtis. Dabar šios klaidos nebekartoja, pasų nedalina, o naudojasi skurdesnių EU šalių piliečiais, kuriuos, užėjus krizei ar pasikeitus politinei situacijai, nesunku išvyti lauk. Todėl daugelis “emigrantų” su lietuviškais pasais net nenujaučia ant kokio netvirto pagrindo kuria savo ateitį, net nenumano, kad juodadarbių srautai gali būti pasukti kitur arba tapti visai nebereikalingi. Vaizdingiausias pavyzdys – Ispanija. Įleidus į ją rumunus, kurie dirba daug pigiau, iš žemės ūkio buvo išstumti visi lietuviai. Tūkstančiams “emigracija” baigėsi.
Kiekvienoje šalyje skirtingi įstatymai. Daug kur, įgijus nekilnojamo turto, įgyjama ir teisė gyvent. Kažkur gimęs vaikelis tampa šalies piliečiu, bet tai išimtys. Turtingų šalių vyriausybės turi svertus, kaip atėjus laikui atsikratyt nepageidaujamais svečiais. Todėl “emigrantai” privalo deklaruoti gyvenamają vietą Lietuvoje. Naujagimiai, vežami į tėviškę pas senelius, gauna tik į vieną pusę galiojantį kelionės dokumentą ir atgal be lietuviško paso neįleidžiami.
“Emigrantais” vadinami visi, kas tik įlipo į lėktuvą. Iš tiesų po nepriklausomybės atkūrimo, tik apie šešis tūkstančius įgijo svetimus pasus. (Dauguma moterys ištekėję už užsieniečių). Kiti – Lietuvos piliečiai. Tarp jų – pati įvairiausia publika. Nuo turinčių verslus, nekilnojamo turto, pasiėmusių paskolas būstams, mašinoms, svetimoje žemėje rimtai įleidusių šaknis, iki per vasarą išvažiavusių padirbėt studentų ir moksleivių.
Graži mūsų Lietuva. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Lietuvoje iš to daroma politika. Skaičiuojami visi, net sezoninį darbą dirbantys ir kas metai “emigruojantys”. Niekas neklausia, su kokiais tikslais žmogus išvažiavo, kokie jo planai, bet skelbiami absurdiški skaičiai. Tik kiekvienas iš mūsų žino savo tikrus siekius. Žinau pavyzdį, kai išvykstama šeštą kartą. Kiekvieną sykį su viltimi ir gražiais planais sugrįžę, įsidarbinę, bet supratę, kad už mažą algą padoriai gyvent neįmanoma, su ašaromis palikę namus, vėl priskaičiuojami prie “emigrantų”, nors visos jų svajonės Lietuvoje. Tokių istorijų tūkstančiai. Dergiantys Lietuvą ir dėl “emigracijos” džiūgaujantys veikėjai šiuos žmones turėtų apdovanot už statistikos gerinimą. O pastaraisiais metais atsirado nauja labai gausi kategorija, kurią mano žmona, dirbanti su jaunimu, apibūdina: “tie, kuriuos mama Anglija išspjovė”
“Išspjautieji” dar mokyklos suole patikėjo tėvų, mokytojų ir žiniasklaidos ašaringa pasaka apie baisią Tėvynę ir užsienyje laukiančius stebuklus. Kam mokytis, kai kitur ir be mokslų gali būti laimingas. Nuvažiavus paaiškėjo, kad už dyka niekas pinigų nedalina. Po keleto mėnesių sunkaus fizinio darbo, trumpų nykių išeiginių paaiškėjo, kad namuose labai gera, močiutės cepelinai – skaniausias patiekalas ir ne veltui tėvai bardavo. Pasidaro pavydu toliau besimokinantiems, nerūpestingą jaunystę tęsiantiems draugams ir, “mama Anglija” tampa visai nebemiela. Ir tenka taupyt pinigėlius bilietui namo, o kartais ir skolintis.
Dabartiniai emigracijos tyrinėtojai tyli ir apie dar vieną, bet skaičiais neišreiškiamą valiutą. Tai Tėvynės ilgesys, prieš kurį retas turi vaistų. Dabar, kai Lietuva visuotinai menkinama, tik drąsiausi išdrįsta ištari, kad ilgisi Tėvynės, o kitus, to neviešinančius, bekalbant išduoda akys. Tyrinėtojai taip pat nerašo apie išlietas ašaras išsiskiriant su tėvais ir vaikais, niekam nerūpi namus paliekančių patirtos tragedijos, niekas neskaičiuoja dėl “emigracijos” sugriautų šeimų, paliktų vaikų, niekam nė motais sužlugdyti likimai.
Tylima ir apie svetur gyvenant patiriamą diskomfortą. Gali verstis per galvą, bet su mase juodadarbių atsidūręs užsienyje, tos šalies gyventojų akyse vis tiek būsi pigus atsibastėlis. Kiek dažnai tai išgirsi, priklausys nuo aplinkinių kultūros, bet ir patys kultūringiausi to užmiršt neleis. Tik visus nepatogumus ir ilgesį atsveria neblogas uždarbis ir socialinės garantijos.
Naktinis Vilnius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Vienintelė išeitis iš šios padėties – darbo vietos Lietuvoje, su kuriomis vieningai kovoja valdžia ir oligarchai. Mūsų išrinktųjų požiūrį į svarbiausias problemas, tuo pačiu ir į „emigraciją“ parodė akcija „Idėja Lietuvai“. Smarkai išreklamuota, ryškiausiomis spalvomis nuspalvinta, daug kam suteikusi vilčių, baigėsi visišku absurdu, net už priešrinkiminius skystesniais paistalais, svaičiojimais apie dvigubą pilietybę, kurios nežinia kam reikia, pažadais po daugelio metų mokytojams pakelti algas ir mažinti biurokratiją. Iki pat akcijos pabaigos atrodė, kad, iškilmingai atsivėrus durims, iš prabangaus garažo išriedės naujutėlaitis Lamborghini, bet iš tamsos išniro triratukas, minamas visiems atsdibodusio pliko akiniuočio. Prezidentės palaikymas, žiniasklaidos priemonių džiūgavimas, politikų pritariamas linkčiojimas parodė, kad, visi kas turi įtakos mūsų ateičiai, patenkinti esama padėtimi ir nenori pokyčių. Jiems taip gerai. Pagal save ir pagal rusų caro norus sutvarkė šalies ūkį ir lietuvių gyvenimą. Lietuva turi tapti atsilikusia tamsia agrarine valstybėle su užguitais piliečiais.
Pikčiausia, kad tokius siekius turinčių mažuma. O dauguma nori gyventi Lietuvoje padoriai ir išdidžiai. Kad ūkis vystytųsi kartu su laikmečiu. Kad neplenktų ekonominė plėtra. Kad nereikėtų ilgesnio pinigo ieškoti užsieniuose. Kad, praradus darbą, galėtum surasti kitą. Kad savo darbu keltume savos šalies gerovę. Kad žiniasklaisda nedergtų ir nekeltų įtampos. Kad namai būtų mieli.
Perspėjimas: perskaitę toliau pateiktos pažymos turinį, kuo skubiau šiuos žurnalo puslapius sunaikinkite (geriausia sudeginti arba sukramtyti ir nuryti gausiai užgėrus gaiviaisiais gėrimais) ir užmirškite apie jos egzistavimą, nes tik taip galbūt apsisaugosite nuo didelių nemalonumų.
Tai, kas gali laukti tų, kurie turi ką nors bendro su slaptomis pažymomis, ypač jei jose kalbama apie Rusijos interesus, akivaizdžiai pademonstravo Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) vyrų veiksmai.
Todėl dėl visa ko, atsižvelgdami į mūsų tautos plepumą, pažymą skelbiame apibendrintą, eliminuojame tas vietas, dėl kurių paviešinimo jums grėstų baudžiamoji atsakomybė už bendrininkavimą išduodant paslaptį.
Europos Humanitarinio Universiteto (EHU) Socialinių ir politikos mokslų departamento direktorius Virgis VALENTINAVIČIUS atsako į Slaptai.lt žurnalisto Gintaro Visocko klausimus.
Tikriausiai nesuklysiu pasakęs, jog Lietuva pasidžiaugti ramybe šiuo metu negali. Užtektinai daug politinių grumtynių, nesusipratimų, natūraliai ir dirbtinai eskaluojamų skandalų. Kas atsitiko?
Atsakyti į klausimą, kas dabar dedasi Lietuvoje, – paprasta. Artėja Prezidento rinkimai. Politinis šurmulys tokiais atvejais neišvengiamas. Tik šių prezidentinių rinkimų ypatumas toks, kad rinkimų rezultatai aiškūs jau dabar. Dalia Grybauskaitė turėtų įtikinamai laimėti. Intriga tik dėl vieno niuanso – laimės pirmąjame ar antrąjame ture. D.Grybauskaitės atotrūkis nuo kitų kandidatų per didelis, kad būtų įmanomi netikėtumai.
Visuomenės aktualijų portalas Slaptai.lt jau yra pateikęs savo nuomonę apie Prezidentės Dalios Grybauskaitės ketvirtąjį metinį pranešimą. Taip pat išdėstėme savo poziciją dėl metinės VSD ataskaitos.
Šiandien tęsiame šios svarbios temos analizę. Kad būtų lengviau susigaudyti, kas teisus – Prezidentės kritikai ar Prezidentės gerbėjai, savo skaitytojams pateikiame keletą ištraukų iš rusiškoje spaudoje pasirodžiusių straipsnių. Įdomu tai, jog rusakalbiuose leidiniuose dažniausiai pateikiami neigiami Prezidentės kalbos vertinimai. Esą D.Grybauskaitė – per daug antirusiška ir net per daug antilenkiška. Ir dar, tik pamanyk – koks įžūlumas, nori pastatyti naują atominę elektrinę nepaisydama neigiamų referendumo rezultatų.
Rusų kalba leidžiamuose leidiniuose galima rasti net tokių net tokių apibūdinimų: "tai buvo vienas iš agresyviausių Prezidentės metinių pranešimų per pastaruosius ketverius metus".
Atominės energetikos korporacija „Rosatom“ išplatino pranešimą apie savo sprendimą peržiūrėti Baltijos atominės elektrinės (AE) projektą ir per pusę ar dar daugiau sumažinti elektrinės galingumą.
Jeigu būtų nuspręsta keisti Kaliningrade statomos Baltijos AE reaktorius, tokiu atveju statybų pratęsimui reikėtų naujo projekto, o darbai sustotų bent dvejiems metams, sako Rusijos mokslininkas, fizikas Andrejus Ožarovskis.
„Reaktoriai VVER-640 ir KLT-40S eksperimentiniai, niekur anksčiau nenaudoti ir, gamintojų duomenimis, leidimų gavimo procedūras pereis ne anksčiau kaip po pusantrų metų. Teoriškai įmanoma į apsauginį reaktoriaus VVER-1200 apvalkalą „įpaišyti“ reaktorių VVER-640, bet tam prireiks papildomų tyrimų ir naujo projekto“, – cituojamas A. Ožarovskis.
Energetikos ministro Jaroslavo Neverovičiaus vadovaujama Nacionalinės energetikos strategijos rengimo darbo grupė siūlo statyti Visagino atominę elektrinę (VAE), jei bus įgyvendintos trys būtinos sąlygos.
Darbo grupė teigia, kad VAE projektą galima plėtoti, jei Lietuvos politinės partijos pasieks susitarimą dėl energetikos strategijos, regioniniai partneriai patvirtins dalyvavimą projekte ir investuos į jo vystymo bendrovę iki galutinio apsisprendimo dėl investicijų ir jei bus pasiektos geresnės VAE finansavimo sąlygos iš tarptautinių kredito institucijų.
Darbo grupė Vyriausybei rekomenduoja siūlyti parlamentinėms politinėms partijoms pasirašyti platų nacionalinį susitarimą dėl energetikos, taip maksimaliai depolitizuojant šį sektorių ir užtikrinant ilgalaikių strateginių tikslų energetikoje įgyvendinimą, ir Vyriausybei apsispręsti, ar reikia tikslinti Nacionalinę energetinės nepriklausomybės strategiją.
Kodėl į Seimą šį kartą pateko tiek mažai naujų politinių darinių? Kodėl nesėkmę patyrė tautininkai? Kur slypi LLRA stiprybė? Kokio įvaizdžio konservatoriams būtų sunku atsikratyti, net jeigu jie to norėtų? Kokią klaidą televiziniuose debatuose padarė Neringa Venckienė?
Kodėl lietuviai dabar nepritaria AE statyboms? Ar tikrai mus įbaugino Fukušimos tragedija? Ar „juodosios buhalterijos” byla suteikia Darbo partijai populiarumo? Kodėl smuktelėjo Prezidentės Dalios Grybauskaitės reitingai?
Į šiuos klausimus atsako Visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centro „Vilmorus” direktorius VladasGAIDYS. Su “VILMORUS” vadovu Vladu GAIDŽIU kalbasi Slaptai.lt žurnalistas Gintaras VISOCKAS.
Lietuvos piliečiai referendume pasisakė prieš atominės elektrinės statybą, bet dėl to jie dar netampa ekologijos aktyvistais. Ir vis dėlto tai šis tas naujo Rytų Europoje, rašo Vokietijos laikraštis “Frankfurter Allgemeine Zeitung”.
„Ne“ AE statybai Visagine – tai naujas reiškinys Europos rytuose. Iki šiol politiškai reikšmingas judėjimas prieš atominę energetiką egzistavo tiktai „senosios Europos“ šalyse. Dabar, praėjus šiek tiek daugiau nei metams po Fukušimos, matyt, prie jo pirmą kartą prisidėjo valstybė iš buvusios sovietų įtakos sferos.
Štai ir aiškėja, kokios politinės jėgos artimiausius ketverius metus dirbs Lietuvos parlamente. Jokių pažangesnių permainų tikėtis būtų naivu.
Šie Seimo rinkimai nepateikė didelių sensacijų. Naująjame parlamente rimtą įtaką turės tos pačios jėgos, kurios politinius svertus buvo įgijusios dar prieš ketverius metus. Įtakingiausi politinių intrigų žaidėjai lieka konservatoriai, darbiečiai ir socialdemokratai. Kitaip tariant, – sisteminės, jau ne vieną kadenciją Seime dirbančios politinės partijos.
O prie ko glausis “Drąsos kelio” partija, Eligijaus Masiulio liberalai, tvarkiečiai ar Lenkų rinkimų akcijos atstovai, – ne tiek svarbu. Nepamirškime, jog valdžią iškovojusi opozicija dažnai elgiasi labai panašiai, kaip iki tol elgdavosi jų aršiai ar švelniai kritikuota valdančioji dauguma.
Praėjusią savaitę su Lietuvos premjeru Andriumi Kubiliumi Vilniuje susitikę Latvijos ir Estijos premjerai Valdis Dombrovskis ir Andrusas Ansipas pareiškė, kad jiems įnešė abejonių politikų iniciatyva dėl jėgainės statybos surengti konsultacinį referendumą.
Tačiau ir latviai, ir estai, kaip sakė A. Kubilius, yra „labai intensyvaus bendro darbo partneriai, toliau derantis ir su „Hitachi“ kompanija, ir derantis dėl papildomų garantijų, kurių jie nori iš Lietuvos pusės, dėl savo investicijų apsaugos“. Kaip žinoma, Seimo sprendimu, konsultacinis referendumas dėl atominės elektrinės statybos rengiamas kartu su parlamento rinkimais spalio 14 dieną.
Į Lietuvą atvykusiems aštuoniems Europos Parlamento (EP) Biudžeto kontrolės komiteto nariams Lietuvos pareigūnai stengėsi įrodyti, kad Ignalinos atominės elektrinės (IAE) uždarymui skirti Europos Sąjungos pinigai nėra iššvaistyti ar išgrobstyti.
IAE uždarymo projektams yra iškilusi grėsmė: vėluojama, beveik ketvirtadalis milijardo litų iš anksčiau skirtų pinigų nepanaudota. Susipažinę su padėtimi elektrinėje, europarlamentarai vizitą baigė ultimatumu: Lietuva iki liepos 17-osios turėjo išspręsti ginčus su Rusijos kapitalo įmone “Nukem”, kitaip Ignalinos atominės elektrinės uždarymo finansavimas bus stabdomas.
Seimas galutinai nusprendė, kad Lietuvoje bus organizuojamas referendumas dėl Visagino atominės elektrinės.
Už referendumą balsavo 62 Seimo nariai, prieš – 39, susilaikė – 18. Už referendumą balsavo 22 socialdemokratai, 9 Darbo partijos frakcijos nariai, 6 Krikščionių partijos frakcijos atstovai, 12 mišrios darbo grupės narių (po vieną susilaikė ir balsavo prieš), 12 “Tvarkos ir teisingumo” partijos frakcijos narių (Julius Veselka pasisakė prieš). Po septynis Liberalų ir centro sąjungos bei Liberalų sąjūdžio atstovus susilaikė. Prieš balsavo 37 Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų (TS – LKD) partijos nariai (už balsavo Jonas Šimėnas, o Paulius Saudargas susilaikė).
Baltarusijos institucijose dirbantis neįvardintas asmuo informavo naujienų agentūrą „Interfaks“, kad buvo atidėtas RF ir Baltarusijos generalinio kontrakto dėl Astravo atominės elektrinės (AE) statybų pasirašymas.
Neįvardintas asmuo pažymėjo, kad reikalingi dokumentai dar nėra paruošti, o derybų metu atsiradę projekto pakeitimai yra iš naujo tvirtinami atsakingose Rusijos Federacijos ir Baltarusijos institucijose. Šiek tiek anksčiau žiniasklaidoje buvo teigiama, kad jau derinami paskutiniai finansiniai sutarties klausimai, o minėtas kontraktas dėl Baltarusijos AE statybų bus pasirašytas birželio 18–19 dienomis.
