Protas visada nustato ribas. Žiūrėdamos akys savęs nemato. Susikoncentravę į vieną, kitkam aplinkui tampam akli.
Jei myli, nebematai nieko. Tik vieną žmogų. Nieko, kas aplinkui kvaila, baisu. Nei priešų ar nelaimių, nei pavojų. Jei ko nors neapkenti – matai tik priešą. Nei žmonių, jų meilės ir laimės. Nei tikrojo gyvenimo ir šviesos. Tik tuos, kurie prieš tave. Ir tuos, kurie su tavimi.
Vos tik kas – tuoj iš visų kampų ir ekranų. Visada viską žino. Šviesuoliams tešliams juk viskas aišku. Dėl visko visada kalti esam. Valdžia ir Grybauskaitė. Verslas, varguoliai ir visa Lietuva. Ta, kuri ne Vilniuj. Nes esam atsilikę. Kitokie, nei reikia.
Senas, nusibodęs, suvokiantis savo primityvumą. Todėl profilaktiškai pagiežingas oponentams viso pasaulio mylėjimas. Patogus ir įprastas. Kaip senas švarkas, be kurio nebesijunti savim. Meilė svetimiems ir panieka saviesiems. Klasika, ne kitaip.
Dažnai žmogelis, ko nors pasiekęs vienoje srityje, mums rodosi genijum visur. Tas neretai pasivaidena ir pačiam genijui. Ir kairės ausies kaušelio ligų specialistas – Nobelio laureatas – ima drąsiai spręsti net ir apie dešiniąją ausį.
Ką bekalbėti apie tokias paprastutes banalybes, kaip politika ar moralė. Čia, kaip krepšinyje, – visi specialistai. Tokių buvo ir prie Adolfo, ir prie Visarionyčiaus. Pilna ir prie Vladimiro Vladimirovičiaus. Raukšlėtos kaktos nuo pastangų suprasti diktatorius, sukeliančius karus ir grobiančius kitų šalių teritorijas. Juk jie – stabilumo garantai. Be tironų planeta paskęstų kruviname chaose.
Bėgioti nuo ko nors sveika. Galima šiaip. Bet už taiką geriau. Labai sveika ir už blaivybę, ir už Zambijos vaikus. Kovai su vėžiu palaikyti. Taip, teisingai – už laisvę ir nepriklausomybę. Už gyvybę žemėje. Lengviau pasakyt už ką nebėgioja. Netikit – paklauskit dėdės Googl‘o.
Aš irgi koja kojon su laikmečiu. Pusryčiams žmona iškepė pyragą. Ir lovoj su kava sučiaumojom. Už šeimą be smurto. Kiek pavirškinę drošim šiaurietiškai pažygiuoti. Nesutariam, už ką – ar už Ekselenciją, ar už toleranciją. Jei ką, visada lieka senas geras kompromisas – pasivaikščiosim už demokratiją.
Dėl omonininkų bylos visi akmenys – teismui. Iš emocijos. Nes juk tie niekšus išteisino.
Išjunkim emocijų programėlę. Ir pamatysim, kad iš esamos kaltinimo medžiagos joks teisėjas pasaulyje negalėtų kitokio sprendimo priimti. Už karo nusikaltimus galima nuteisti tik jei buvo karinė padėtis, ginkluotas konfliktas ar okupacija. Visais kitais atvejais tiksi kriminalinių nusikaltimų senaties laikrodukas.
Kai kurie lietuviai išsijungia telefonus ir po antklode šnabždasi, kaip prie ruso buvo geriau. Ir yra teisūs. Juk tiems tai tikrai buvo geriau. O rusai sako – gerai ten, kur mūsų nėra. Ir jie teisūs. Ten tikrai gerai, kur jų nėra.
Bet lietuviai užtat paleistuviai. Vos kas neaišku, tuoj kartoja – vieną vertus, kitą vertus… O rusai tai myli žmonas. Kūrybiškai ir šiuolaikiškai. Sako – iš vienos pusės, iš kitos pusės. Gal dabar taip tikrai reikia. Bet dėl gyvenimo gerumo, tai iš kurios pusės beverstum – ir tie, ir anie meluoja.
Sausio 13-tąją pernakt tvieskė šviesos ne tik Parlamente ar prie TV pastatų.Visų didmiesčių kolektyviniuose soduose taip pat. Kaip kapinėse per Vėlines. Mirga marga. Nors žvarba ir žiemą ten per amžius tamsu.
Ak, tie lietuvių odisėjai ir penelopės! Kada dar tokią progą gausi? Rytą galėsi kitai pusei guostis, kaip sušalai. Poryt anūkams paporinsi Kaip Prie Bokšto Buvo. Nors daugelis sodininkų ten visgi buvo. Toks tikrasis gyvenimas. Šventieji – tik musių nutupėtuose paveiksluose.
Esam matrioškos. Viduj tupi kitas tupikas. Anot laisvės šauklių, kiekviename krebžda mažas gėjukas ar kitoks menševikas.
Psichoanalitikai patikslins, kad prakrapščius bedantį senioką rasi gaivalų tąsomą mažvaikį.
Prokurorai tai kiaurai regi žvėriškus banditų snukius. Aš pagal nutylėjimą kiekviename matau po durnių.
Pirmas kartas visada nekaip nusiduoda. Jei ne spaudai – tą kiekvienas vyras ir nevyras pasakys. Bet pradėti kada nors reikia. Nes be blogos pradžios nebūna nei tautos pažangos, nei kadencijos pabaigos. Ką bekalbėt apie ūmiai pabrangusius sosto paveldėtojus.
Pirmąkart merus rinko žmonės, o ne partijų komsorgai. Ir užgriuvo įdomybės. Gausybės tautiečių, balsavusių už tūlą partiją, nepadėjo kryželio ant jos kandidato. Pakvipo keptais gaidžiais per Seimo rinkimus. Kaip visada, raguotiems geriems vyrams paskutiniams nušvinta kas seniai visiems aišku. Kad partijos neturi tų, už kuriuos žmonės balsuotų.
Lietuva – isterikų žemė. Kažkaip porą vakarų buvo nuobodu patapę. Rinkimų spazmai atlėgo. Ir ką gi dabar su bokalu prie teliko veikti? Ką mylėti, o kam linkėt pražūties amžinosios?
Bet pagaliau sulaukėm eilinio traukulių priepuolio. Lietuvoje siautėja diktatūra! Kitaminčius persekioja! Mūsiškius muša!
Analizuoti kuoktelėjusių putinofilų „kitamintiškumą“ gali tik pusprotis.
Reinkarnacijų net jogai neatsimena. Ir savo gimimo neatminsi. O savo valstybės atgimimą ir prisikėlimą iš numirusiųjų – prisimenam. Vaikiams tai paveiksliukai vadovėlyje. Diriko ištarmių nuobodybė prikvėpuotoj aktų salėje. Nieko gero per teliką. O mums gyvas gyvenimas. Tai – dovana.
Kiekvienas turim savo kovo 11-tąją. Manoji atsitiko paskutinįjį vasario sekmadienį. Paryčiais po bemiegės nakties. Seniai buvom baigę skaičiuoti balsus rinkimuose į Aukščiausiąją Tarybą. Susiskambinę su kitomis apygardomis. Ir seniai žinojom, ko dar niekas nežinojo. Laimėjome.
Buvau toks mielas Karakumų asilėlis. Šešiolikinis Duok Į Snukį – Duok Į Snukį, išprotėjęs dėl V.Kernagio, kultūrizmo ir knygų. Vešliųjų L.Brežnevo antakių epochoje. Kada gyveno dvi televizijos – mūsų ir rusų.
Vieną vakarą, po eilinio Žalgirio – CASK mūšio įsijungiau rusų, kaip tada vadino – Centrinę. Susitikimas Ostankino studijoje su gruzinų rašytoju. Užmušk, nepamenu pavardės. Tik juodsidabrį kailį virš kaktos ir žemiau nosies. Liūdnos žolėdžio akys. Žmogelis pakyla salėje – sakykite, o kas yra inteligentas?
Veidaknygėje gyvena ne tik mados ir visokie tortai. Dietos, mintančios asmenukėmis. Skelbimai miestui ir pasauliui, kaip dar viena voverytė išrietė uodegytę. Papūstos lūpos ir akys stulpu – Kokia Tu Graži – Ačiū! Ir ne tik krepšiniai, raumeningos mašinos ar žvejybinė ginkluotė Tikram Vyrui. Naudos nedaug, bet tikrai nekenksminga.
VSD čia praktiškai ir neužsuka.
Yra Veido Buko giraitėje ir keistų, daugelį traukiančių vietų.
Jų kaip grybų po šilto lietaus. Gausiai ir tyliaisudygsta per pilnatį. Auga nuošaliais pulkeliais tankumynuose. Bet rasti nesunku. Žiūrėk, kur globalistų lėktuvai purškia chemikalus. Kur naktimis barzdoti, visada niekur laikinai nedirbantys signatarai gano arklius. Ar sotūs ir labai nusiskutę seka mažiesiems, kaip už mūsų ir jūsų laisvę kovojo. Gausu jų ir paralelinėse visatose, kur veisiasi visokie ekspertai ir sekso ekspertės.
Atpažinti nesunku. Akyse žaižaruoja beprotystė. Lūpose Lietuva. Šūktelk ką nors į feisbuko brūzgynus apie Rusiją ar Ukrainą – tuoj atlekia koks tuzinas bildėdami kanopomis.
Visi kaip išprotėję puolėm nagrinėti susitarimus Minskas-2. To Kremlius ir siekė. Mes juk tie naivūs Europos kvaileliai, tikintys tuo, kas popieriukuose surašyta. Ėmėm ieškoti naudingų punktų, žalingų punktų. Interesų logikos ir kitų protingų nesąmonių.
Ieškoti ten, kur nieko nepadėta. Nes jokių susitarimų nėra. Niekas iš lyderių tų punktų sakymų nepasirašė. Ir niekas nemano jų laikytis. Jeigu ką, Maskvoj pasipiktinę sakys – tai pasirašę "sukilėliai" mums nepaklūsta! O tie išpūs akis – tai juk Ukraina nesilaiko kažkokios frazės po kablelio!
Nurodykit man nors vieną iš didžiausių pasaulio nelaimių, kvailysčių ir tragedijų, kuri buvo padaryta ne dėl visuotinės laimės, gėrio ir teisingumo. Atiduosiu pradėjusią rūdyti mašiną, panaudotą, bet gerą meilužę ir pusę karalystės.
Nurodykit nors vieną bent kiek reikšmingą problemą, kurią abipus barikadų įniršę dvi Lietuvos suprastų adekvačiai ir nepanaudotų viena kitai apspjaudyti.
Naujausia byla – Mažasis Gabrielius prieš Norvegiją.
Tokio seniai nematėme. Keistas karas. Kariškai daug stipresnė pusė pradeda ir nelaimi. Tačiau ir silpnesnei pusei neleidžia nugalėti. Karas dėl karo. Kuris niekam lyg ir nenaudingas, tačiau vyksta.
Senokai nebegirdėjom ir jokių politinių tikslų. Pirminiai gaujos šūkiai tebuvo pretekstas pradėti. Kablys. Kaip per gatvės muštynes prie alubario. Dabar svarbu tik kuo skaudžiau užtvoti priešininkui. Apie pergalę praktiškai niekas jau nekalba. Panašu, kad net ir negalvoja.
Paryžiuje sušaudyta ne tik Charlie Hebdo redakcija. Žuvo politkorektiškumo ir multikultūralizmo mitas. Bent tokia jo religiniu stabu paversta forma, kokia išbujojo Europoje. Briuselio ir didžiųjų sostinių politikieriai meistriškai vaidina, kad stabas dar gyvas. Jo niekas nelaidoja. Jau ima po truputį smirdėti.
Suprantu. Kultūrinės savižudybės nelengva atsisakyti. Ypač jei pats ją sugalvojai ir viešai skatinai. Nukris reitingų karūna – ir kas liks? Liberali plikė su iš visų pusių maskuojamai sušukuotais, kitados vešlios ir novatoriškos idėjų ševeliūros likučiais?
Nežinau, kaip jus, bet mane išvargino kraštutinumai. Pasaulio matymas ir mąstymas tik juodai. Arba tik baltai. Negatyvizmas ir pozityvizmas, kaip sako mandruoliai.
Tas amžinas verkšlenimas, kad dangus griūva. Su pasimėgavimu iki koktumo tąsomos po televizijas istorijos. Koks pasaulis baisus ir pasileidęs. Klimatas tuoj sprogs, ašigaliai apsivers. Gamta nyksta. Lietuva išmiršta ir išsivaikšto. Graudu beklausant palieka. Vyriškai, tyliai nuryji gumulą gerklėj. Ir atsidarai dar alaus. Tas šventas garsas. Trakšt, šnypšt. Tu, mano džiaugsme.
Tris šimtus metų turime narsią tautą, kurios žiedas vis skelbia nepriklausomybės deklaracijas. Kuri vis sukyla ir sukyla. Ir bailią valdžią, kuri vis nutyla ir nutyla. Valstybės padalijimai, patvirtinti seimų, šalia kurių stovyklaudavo rusų kariuomenė. Rusų diplomatai, koja atidarantys duris į mūsų valdovų menes. Nežinantys, kas yra tariamoji nuosaka. Nes moka tik mūsų elito numylėtą liepiamąją.
Po to, kai valdžia pasirašo savo valstybės išprievartavimo popierius, galit sau sukilti į sveikatą. Gražiai ir didvyriškai išeiti į laukus su ištiesintais dalgiais prieš galingiausios Europos kariuomenės patrankas. Mirti šventoriuose, miškuose ir lageriuose. Tai tik bruzdėjimai kitos valstybės viduje. Virškinimo sutrikimai. Nes valstybės nebėra. Patys atidavėt ir atsidavėt.
