Neabejinga Lietuvos sostinės veidui visuomenė, architektai, skulptoriai, užsienio svečiai iš visų pusių jau beveik du dešimtmečius apžiūrinėja reprezentacine paskelbtą Lukiškių aikštę, laukia nesulaukia valstybę reprezentuojančio akcento, o ten – tik aikštės kamputyje akmenėlis su įrašu „Šioje aikštėje bus įamžintas nežinomojo partizano ir kovotojo dėl Lietuvos laisvės atminimas. 1995 m. gegužės 20 d.“

Sostinės šeimininkai, nors buvo įpareigoti susirūpinti minimu akcentu, tačiau, besirūpindami aikštę pritaikyti kokiam verslui, reprezentacijos reikalą pamiršo, kartą paskelbę konkursą, negavo net to, ko siekė.

Vertinimo komisija, 2008 m. paskelbusi septynis geriausius sostinės Lukiškių aikštės suplanavimo ir simbolio „Laisvė“ sukūrimo konkurse dalyvavusius projektus, sulaukė tremtinių ir istorikų priekaištų, kad projektuose nenumatyta amžinoji ugnis, nėra nežinomo partizano kapo, patys paminklų projektai per daug gremėzdiški, todėl tuo konkursas ir pasibaigė.

Continue reading „Tarptautiniame konkurse Lukiškių aikštės paminklui sukurti – ne vien blogos žinios”

Kai nuo postamento Lukiškių aikštėje buvo nurautas Leninas, jam kojas prisiuvo ir batus užmovė ne koks nusipelnęs chirurgas, o buvęs „Komunaro“ kolūkio (Radviliškio r.) pirmininkas, Grybų karaliumi pramintas Viliumas Malinauskas.

Ir štai 2001 m. spalio 4 d. Harvardo universitete jis gavo Nobelio premiją (Ig Nobel) už Lenino parko sukūrimą. Pridursime, kad šio tipo premijos skiriamos už kvailiausius išradimus.

Interneto portale ekspertai.eu gegužės 9 d. paskelbtas straipsnelis „Kultūros ministerija skyrė piliečiams net 20 valandų susipažinti su valstybinės svarbos ekspozicija" su komentaru.

Leninas yra Raudonojoje aikštėje mauzoliejuje Maskvoje, daugelyje Rusijos miestų, įvairiais pavidalais Grūto parke, o kodėl jo nesugrąžinus į Lukiškių aikštę? Ar ne tokias viltis puoselėja daugelis tų, kuriems Leninas buvo ne tik švarko atlape.

Continue reading „Lukiškių aikštė tebesiilgi Iljičiaus”

Valstybinės ir tautinės šventės nepriklauso nei nuo metų laikų, nei nuo orų. Antai šiemet pavasaris vėlavo, o Kovo 11-oji, Velykos, Motinos, Tėvo dienos, Joninės nevėluoja, ateina tuo pačiu laiku. Valstybinių ir Tautos švenčių minėjimus rengia valstybės institucijos, tačiau itin gražu, kai šventimas, jų ženklinimas kūryba, gražiais darbais kyla iš visuomenės be paskatų „iš viršaus“.

Gražiai ir prasmingai šventes pasitinka Vilniaus miesto Lazdynų seniūnijos ir Trakų Vokės mokyklos. Mokyklose vyksta vidiniai renginiai, tačiau jau keliolikti metai organizuojami tarpmokykliniai moksleivių kūrybos konkursai (piešinių, dainų). Tokiam šventimo būdui organizuoti, pasirodo, pakanka keleto veiklių visuomenininkų, nes renginiams palankūs mokytojai ir moksleiviai.

Pradžią prasmingam švenčių minėjimui, kurį visapusiškai rėmė daugiametis Lazdynų seniūnas Algis Strelčiūnas, davė Lietuvos Sąjūdžio Vilniaus miesto Lazdynų klubo ir judėjimo „Stabdyk nusikalstamumą“ nariai Rimantas Skaistis ir rašytojas Alfredas Guščius. Šiemet  Motinos dienai skirto dainų konkurso organizavimui esmingai talkino TS-LKD Lazdynų skyriaus pirmininkas, Vilniaus Miesto savivaldybės tarybos narys Evaldas Maceika, Seimo nario Algio Strelčiūno padėjėjas Arvydas Ribokas.

Continue reading „Motinos dienai – dainų konkursas mokyklose”

Iš mano gimtojo Laukminiškių kaimo (Kupiškio r.) kilęs, pas Rusijos carą su prašymu panaikinti lietuviškos spaudos draudimą sugebėjęs pakliūti, knygnešys Kazys Gabriūnas atitinkama proga deklamuodavo:

Jei ne ant šio svieto, tai ant Dievo sūdo Negalės nuslėpti nei menkiausio grūdo.

Tam pačiam kaime, jei kas nedorai pasielgdavo, įspėdavo: „Jei nebijai žmonių, bijok Dievo“.

Dabar Laukminiškių kaimas susigūžęs, nes senoliai išmirę, o jaunėliai gimtąsias bakūžes į miestus išmainė. Tik paminklas knygnešiui ir Laukminiškių kaimo bei Unės Babickaitės Graičiūnienės, jos brolių Vytauto, Kazio ir Petro Babickų memorialinis muziejus liudija dorovingą ir garbingą šio kaimo praeitį.

Continue reading „Bebaimiai nusikalsti”

„Valstybė, kuri mėgaujasi tuo, jog yra prižiūrima ir globojama, valstybė, kurios gyvenime Dievas tėra „pakazucha“ ir atsimušinėjimo skydas, valstybė, kuriai jos pačios piliečiai tampa kliūtimi ir trukdo išlaikyti prisitaikėliškumo toną, kuri pati ryja savo praregėjusius vaikus, valstybė, kuri muša ir persekioja beginklius, nepaiso savo pačios aukščiausio įstatymo, valstybė, kuri skatina savo tautą migruoti, žudytis, negerbti valstybingumo – tokia valstybė nebeturi vėliavos. Visos jos vėliavos yra nuleistos.“

Taip parašė rašytoja Erika Drungytė 2013 m. sausio 25 d. straipsnyje „Šitos valstybės vėliavos nebepakyla“ (ekspertai.eu). O straipsnio pabaigoje jinai klausė ir pati atsakė: „Ar pakils tikroji, išsaugotoji? Tai priklauso nuo mūsų. Nuo tų, kurie neklausia, kaip maži vaikai – o ką daryti? Bet augina savąjį Aš ir veikia brandžiosios Lietuvos atkūrimo darbų lauke.“

Continue reading „Kai valstybės vėliavos nuleistos, tikrąsias kelia patriotiška tauta”

Buvęs prezidentas Valdas Adamkus viešai iškoneveikė mūsų policiją, kodėl ši Kovo 11-osios eitynes leido, neišvaikė, kodėl nesuėmė, nenubaudė? Pavymui valdančioji Lietuvos socialdemokratų partija pasisakė prieš nesankcionuotas eitynes Kovo 11-ąją ir pareiškė smerkiantys „ultranacionalizmo ir demokratijos procesų pažeidimo apraiškas“.

Kame tokių nuostatų šaknys, reikėtų atsigręžti į pareiškėjų praeitį.

V. Adamkus aktyviai dalyvavo lietuvių išeivijos visuomeninėje ir politinėje veikloje. 1958–1965 m. buvo „Santaros-Šviesos“ – liberalios krypties išeivijos visuomeninės organizacijos, paskelbusios šūkį „Veidu į Lietuvą“ – vicepirmininkas, o 1967 m. išrinktas šios organizacijos pirmininku.

„Santaros-Šviesos“ veiklą užsienyje turėtume laikyti kolaboruojančia su SSRS veikla, nes organizacijos veidas buvo atsuktas į sovietinę Lietuvą, o nugara – į jos nepriklausomybę; niekur nerasime organizacijos žodyne net užuominos apie Lietuvos nepriklausomybę.

Continue reading „Algimantas Zolubas: „Valstybių galia ir reikšmė nėra proporcinga jų dydžiui””

Rusai, pašiepdami galiūnų kvailiojimus, sako: sila est, – uma ne nado (jei esi stiprus, proto nereikia). Sovietmečio represinės struktūros, pašaipos posakyje neįžvelgdamos bei savo proto neturėdamos, jį suvokė tiesiogiai ir elgėsi atitinkamai. Po SSRS griūties tų struktūrų elgesys nepasikeitė. Lietuvoje, atgavus nepriklausomybę nuo imperijos, teisėtvarkos ir teisėsaugos struktūrų sudėtis, taigi ir elgesys taip pat nepasikeitė.

Šviesios atminties publicistas ir oratorius Vilius Bražėnas, kurio šimtąjį gimtadienį minėsime balandžio 6 d., kalbėdamas apie linkėjimų turinį sakė: linkint sveikatos ir stiprybės, reikia drauge linkėti šviesaus proto ir išminties, nes sveikas ir tvirtas kvailys gali daug bėdų pridaryti.

Continue reading „Jei esi stiprus, proto nereikia”

Delfi 2013-03-10 paskelbė Artūro Zuoko rašinį „Vytautas Didysis LDK istorijos nekūrė šaukdamas „Viskas tik lietuviams“.

Politiniai neišmanėliai, panašūs į straipsnio autorių, nesuvokiantys kas yra lietuviai Lietuvoje, tačiau turintys galią leisti ar neleisti valstybinių švenčių proga patriotines eitynes, demonstruoja patį tikriausią absurdą, kelia piliečių pasipiktinimą, kursto ir provokuoja patriotinį jaunimą nepaklusti absurdiškiems sprendimams. Ir į absurdo spektakliuką dar įvelia, pasirodo, tiek pat, kaip ir meras, išmanančią policiją.

Continue reading „Lietuvos sostinės meras nežino, kas yra lietuviai?”

Niekas tiek žalos negali padaryti, kaip iniciatyvūs neišmanėliai, nusitvėrę visuomenei svarbų reikalą tvarkyti. Artojo niekas nesodina lėktuvą valdyti, virėjos – kompiuterines programas kurti, o štai, pasirodo, kalbos gramatikos reikalus tvarkyti galima pavesti politikams, teršalų žalingumą aplinkai ir žmonių sveikatai vertinti – teisėjams.

Antai radosi Lietuvoje lenkų tautinės bendrijos partija Lenkų rinkimų akcija, kurios vadovas Valdemaras Tomaševskis, nebūdamas kalbininku, sugebėjęs į „reikalą“ įvelti dar ir kaimyninės Lenkijos politikus, jau kelinti metai drebina orą, reikalaudamas keisti lietuvių kalbos abėcėlę, vietovardžių pavadinimus.

Continue reading „Kalbos gramatiką rašo politikai, o teršalų žalingumą aplinkai analizuoja teisėjai”

Rusijoje 1917 m. spalio perversmininkai skelbė nuostatą, kad reikia grobti tai, ką turi prisigrobusi buržuazija. Grobė, turtą savinosi bei dalinosi partijos nomenklatūra, o su tariama buržuazija – pramoninkais, verslininkais, prekybininkais, stambiais ūkininkais – buvo brutaliai susidorojama.

Nusavintas turtas, sudėtas ant „pasaulinės revoliucijos“ fikcijos aukuro, virto dūmais; sunaikinta „buržuazija“ produkto nebegamino, Rusijoje prasidėjo badas. Rusijos ūkis, virtęs valstybiniu planiniu ūkiu, taip ir neatsigavo iki sulaukė SSRS griūties. Savo gamtiniais ištekliais labai turtinga šalis nesugebėjo efektyviai turtų valdyti, jų panaudoti naujai gamybai kurti.

Continue reading „Valdymas nepritekliumi ir baime”

zolub

Lietuvių tauta ir jos valstybė su nepriklausomybės atgavimu iš ligos patalo nepasikėlė. Randasi „daktarų“ iš svetur, randasi ir savų šundaktarių, deja, gydančių svetimais vaistais su multikultūralizmo ir kitokiais tautai netinkamais priedais.

Tautos liga įsisenėjusi, nes beveik visų lygių valdžiose tarpsta sovietinis klanas, tik keliskart Komunistų partijos pavadinimą pakeitęs, išliko ir veikia atitinkamai, ligą nugalėti reikia ypatingų vaistų ir priemonių, kurias surasti ir pavartoti, deja, turi tik pati tauta.

Dvasininko, prelato, žurnalisto dr. Juozo Prunskio redaguotame kultūrininkų pasisakymų rinkinyje „Mano pasaulėžiūra“ („Draugo“ spaustuvė, Čikaga, 1958 m.) randame poeto, fotografo, Lietuvos radijo pirmojo diktoriaus, poeto, prozininko, publicisto, keliautojo, diplomato Petro Babicko teiginį: „Vaidila, lietuvė, mokanti savo vaiką skaityti, knygnešys bei pasaulio lietuvių talka – tai keturi pagrindiniai stulpai, kuriais turi remtis mūsų ateities gyvenimas ir kova“. Nors talkos stulpas įvardintas ketvirtuoju, tačiau šiandienai jis yra itin aktualus.

Continue reading „Talka Lietuvai iš ligos patalo keltis”

algimantas-zolubas-1

Godonė „Tremtinio“ 1000-ojo numerio išleidimo proga

Dažnai pajuntamos tikros vertybės per jų netektis. Skaudžiausiai išgyvenama netekus Motinos ir Tėvynės, nes jos paženklintos nesunaikinama meile.

Lietuvis, gyvenęs savo Tėvynėje ir laisvėje, tarsi nejautė tų vertybių, bet kai per tremtis jų neteko, jį užvaldė liga, tėvynės ilgesiu arba nostalgija vadinama.

Tą liga labiausiai susirgo tie, kuriuos belaisviais į Sibirą išgabeno, susirgo ir tie, kurie atsidūrė laisvėje užsieniuose, tačiau neteko Tėvynės.

Continue reading „Šventė atstumtųjų pastogėje”

algimantas-zolubas-1

Įvykiai gegužės vidury Garliavoje tapo paskutiniu kantrybės lašu sąmoningiems bei sąžiningiems Lietuvos piliečiams.

Tad jie kyla taikiam pasipriešinimui prieš valdžių melą ir smurtą, už teisingumą.

Lietuva ir pasaulis, sužinoję apie prieglobsčio užsieniuose ieškančius nenusikaltusius pabėgėlius nuo Lietuvos teisėsaugos, apie teisiamus nenusikaltusius piliečius, pamatę per televiziją rodytą akivaizdų smurtą prieš taikiai budinčius Lietuvos piliečius teisingumo vardan bei Deimantės Kedytės pagrobimą iš globėjos Neringos Venckienės namų, tiek Lietuvoje, tiek užsienyje tautiečiai nerimsta, įtampa neslūgsta, imasi įvairių pilietinių protesto veiksmų prieš simuliuojančią teisėsaugą ir teisėtvarką.

Continue reading „Metas liautis simuliavus teisę ir teisingumą”

algimantas-zolubas-1

Labai keista, kad daugelis net aukštų valstybės pareigūnų tarsi nesuvokia, kad ne karo metu, prasilenkiančių su tiesa, teisingumu ar humaniškumu, įsakymų ar institucijų sprendimų tikras pilietis neturi vykdyti, apie nevykdymo motyvus pranešdamas aukštesniam vadovui ar institucijai.

Todėl Garliavos atveju teisūs tie piliečiai, kurie nevykdė akivaizdžiai neteisingo teismo sprendimo (kol nėra išnagrinėta pedofilijos byla), pilietinėmis akcijomis išreikšdami motyvus aukštesnėms instancijoms. Neteisi, nepilietiška antstolė ir jai paklususi policija, kurie vykdė priešlaikinį, todėl abejotino teisingumo teismo sprendimą, panaudodami antihumaniškus veiksmus; panaudotas prieš mergaitę ir pilietinės akcijos dalyvius smurtas akivaizdus, fiksuotas vaizdo ir garso įrašuose, paviešintas Lietuvai ir pasauliui.

Continue reading „Teisėsauga kerštauja”

grybauskaite_8-k

Kaip skelbia žiniasklaida, Prezidentė Dalia Grybauskaitė, vertindama gegužės 17 d. įvykius Garliavoje, pabrėžė, jog įvykdžius neeilinį, mažo vaiko interesus liečiantį teismo sprendimą, atsakingos institucijos turi ištirti, ar prieš vaiką nebuvo naudota prievarta.

Turi įvertinti visas vaiko perdavimo aplinkybes ir perdavimo procedūroje dalyvavusių institucijų veiksmus.

Prezidentė ne kartą esanti išsakiusi poziciją, kad mergaitės interesai yra svarbiausia ir vaiko interesų apsauga turi būti garantuota, ir savo pozicijos nekeičia.

Prievarta, anot Prezidentės, vaiko atžvilgiu netoleruotina. Pasak Prezidentės, turi būti imtasi visų reikiamų priemonių mergaitės saugumo užtikrinimui ir jos interesų gynybai. Akivaizdu, kad Prezidentė neturi televizoriaus, nes iš rodytų vaizdų ir ypač garso įrašų iš Kedžių namų net neišmanėliui aišku, kad mergaitės perdavimas biologinei motinai vyko smurtiniu būdu – mergaitė buvo pagrobta iš teisėtos globėjos Neringos Venckienės prievartos būdu.

Continue reading „Prezidentė neturi televizoriaus?”

kusaite_portretas

Šventajame Rašte parašyta: „Jeigu tau davė per kairį skruostą, atsuk dešinį.“ Šį pamokymą daug kas supranta taip: „Tapk geras, nesmurtauk ir nuolankiai, be pasipriešinimo, priimk skriaudas.“

Bet ar toks supratimas nedaro nukentėjusįjį pasyvia auka, nestabdančia blogio savo neveiklumu? Tik iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad šis visiems žinomas pamokymas tarsi pats sau prieštarauja.

Prieštaravimas dingsta, jeigu įsigiliname į to meto papročius, pavyzdžiui, kai mušti moterį, vaiką ar vergą buvo galima tik kaire ranka ir ne delnu, bet atbula ranka. Jeigu tas, kuriam sudavė, atsuka dešinį skruostą, skriaudikas toliau mušti nebegali; jis turi arba liautis, arba pripažinti mušamąjį sau lygiu.

Continue reading „Išprovokuojamas smurtas”

kubilius_stovi_1

Kai kurie medicinos žinovai žmones klasifikuoja į sveikus, ligonius ir nei sveikus, nei ligonius. Ką vadiname sveiku ir ką ligoniu, aiškinti nereikia. Trečioji, didžiausia, yra nei sveikų, nei ligonių dalis, nes jos nariai yra potencialūs kandidatai tapti ligoniais. Šiai daliai priklauso visi, kurie nesilaiko sveikos gyvensenos būdo. Jei rūkai ar kitokius kvaišalus vartoji, jei maitiniesi nekokybiškais ar stokojančiais organizmui reikalingų medžiagų produktais, nesimankštini, pagal tą skirstymą esi kandidatas į ligonius.

Šiuo pastebėjimu nepakeisime, žinoma, Hipokrato ir Avicenos idealus išdavusios ir pelningu verslu paverstos dabartinės medicinos, tačiau tą žmonių klasifikavimą pasitelkime vaizdžiam palyginimui su sveikais, ligoniais bei nei sveikais, nei ligotais žmonėmis.

Continue reading „Politinė trumparegystė”

algimantas-zolubas-1

Spauda, radijas, televizija nuolat gyventojams primena buitinių ir pramoninių atliekų utilizavimo problemą: atliekos nebetelpa sąvartynuose, sąvartynai nebetelpa Lietuvoje, ieškoma kelių iš šalies išgabenti ne tik pavojingas branduolinio kuro atliekas, bet ir medicinines bei kitokias atliekas.

O atliekų rūšiavimas, perdirbimas bei nekenksmingas utilizavimas per du dešimtmečius nepajudėjo iš vietos. Nevalingai peršasi patikima išvada, kad iš tokios padėties kažkas turi apčiuopiamą naudą. Didžiausią naudą, žinoma, turi ne tie bėdžiai, kurie kapstosi po sąvartynus ar atliekų konteinerius, o sąvartynų statybų vykdytojai, atliekų vežėjai, atliekų deginimo krosnių statytojai. Labai panašu, kad iš tokio atliekų verslo „nuovirų“ gauna ir savivaldybės, kurios ir turėtų rūpintis atliekų rūšiavimu, perdirbimu ir utilizavimu.

Continue reading „Verslas žmonių sveikatos sąskaita”

algimantas-zolubas-1

Atsivertę „Dabartinės lietuvių kalbos žodyną“, rasime, kad lojalus pilietis (ė) yra bent išoriškai ištikimas valdžiai, neperžengiantis teisėtumo ribų. Toks apibrėžimas akivaizdžiai neatspindi žodžio „lojalumas“ esmės ir prasmės.

Pastaruoju metu ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje šis žodis vis dažniau vartojamas kalbant tik apie verslą ir personalo vadybą, nes lojalus personalas tampa svarbiausiu įmonės pranašumu konkurencinėje kovoje. Tarkim, Japonijoje lojalumas savai firmai iškeltas į tokį lygį, kad atėję į darbą darbuotojai gieda firmos himną. (Lietuvoje atliekamų darbuotojų lojalumo tyrimų rezultatai rodo, kad darbuotojų prisirišimo prie darbovietės indeksas yra vienas žemiausių Baltijos šalyse ir Europoje). Iš tikrųjų lojalumas turi platesnę ir gilesnę prasmę.

Continue reading „Lojalumas valstybei”

algimantas-zolubas-1

Ne tik statistiniai rinkėjai, bet ir Prezidentė pastebėjo, kad ant Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininko kaupiasi rūstokas debesėlis.

Labai panašu, kad pirmininkas ruošia gyvenvietes miškuose, žinoma, saviems, artimiems, bagotiems. Toks poreikis radosi todėl, kad komiteto pastangų dėka gyvenamosios aplinkos vis daugėja, gamtos mažėja, o pati gyvenamoji aplinka tampa nebetinkama normaliai gyventi. Paežerės ir paupiai jau užimti, ežerėliai ir šaltinėliai privatizuoti, liko šilai, miškai, girios. Įstrigo turbūt kai kam iš „aplinkosaugininkų“ chorų ir klausytojų mėgstama daina „Kur giria žaliuoja, ten mano namai“ (Juozo Gudavičiaus muzika, Ksavero Sakalausko-Vanagėlio žodžiai), todėl panūdo grįžti ten, iš kur jų protėviai išėjo.

Continue reading „Kur giria žaliuoja, ten MANO namai”