Ne – Astravo atominei elektrinei. Slaptai.lt nuotr.
Astravo atominėje elektrinėje (AE) sprogus keliems įtampos transformatoriams viename iš agregatų, susijusiame su generatoriumi, sekmadienį Astravo AE nustojo gaminti elektros energiją, pranešė tut.by.
„Reaktoriaus saugumui tokie incidentai įtakos neturi. Bet jei transformatoriuje buvo gaisras, Baltarusijos AE paleidimą pramoniniam eksploatavimui teks atidėti tokiam laiko tarpui, kuris reikalingas įrangai suremontuoti“, – rašo belatom.by.
Baltarusijos nepaprastųjų situacijų ministerijos atstovas spaudai Vitalijus Novickis patikino, jog incidentas Baltarusijos atominėje elektrinėje – ne jo žinybos kompetencijoje, nes „200 proc., kad gaisro ten nebuvo“.
Baltarusijos AE informacijos centro viršininkas Eduardas Sviridas paprašė palaukti oficialaus komentaro, kurį jis šiuo metu rengia. Astravo AE. Slaptai.lt nuotr.
„Litgrid“ Sistemos valdymo centre antradienį 11.06 val. užfiksavus duomenis, rodančius elektros gamybą AE, „Litgrid“ nuo 11.38 val. nustatė 0 megavatų pralaidumą komerciniam elektros srautui iš Baltarusijos.
Baltarusija 2 400 MW galios atominę elektrinę stato netoli Astravo miesto, kuris yra nuo Vilniaus už 50 kilometrų. Jėgainę sudarys du 1 200 MW galios blokai.
Lietuva kritikuoja projektą, kuris, šalies atstovų nuomone, realizuojamas pažeidžiant branduolinio saugumo reikalavimus.
Baltarusijos (Astravo) atominei elektrinei išduotas leidimas dėl pirmojo bloko energetinio paleidimo. Tai šeštadienį pranešė Baltarusijos nepaprastųjų situacijų ministerijos Branduolinio ir radiacinio saugumo departamento spaudos tarnyba, kuria remiasi „BelTA“.
Pasak departamento atstovų, prieš išduodant licenciją eksploatuoti pirmąjį bloką bus surengti visuomenės klausymai. Jų tikslas – informuoti visuomenę apie jėgainės saugumo ekspertizės eigą ir rezultatus, jos atitikimo licenciniams reikalavimams ir sąlygoms vertinimą.
Baltarusija 2 400 MW galios atominę elektrinę stato netoli Astravo miesto, kuris yra nuo Vilniaus tik už 50 kilometrų. Jėgainę sudarys du 1 200 MW galios blokai.
Lietuva kritikuoja projektą, kuris, šalies atstovų nuomone, realizuojamas pažeidžiant branduolinio saugumo reikalavimus.
Piketas prie Latvijos ambasados Vilniuje. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos nariai kartu su Sąjūdžiu prieš Astravo AE surengė piketą prie Latvijos ambasados Vilniuje. Parlamentarai ne tik ragino Latvijos parlamentą paremti bendrą Baltijos šalių siekį nepirkti elektros iš Astravo atominės elektrinės, bet taip pat pažėrė patarimų ir Lietuvos prezidentui Gitanui Nausėdai, kaip šis turėtų elgtis bei reaguoti į Baltijos šalių susitarimą dėl prekybos elektra su Baltarusija.
Vienas didžiausių išbandymų Lietuvos ir Latvijos vienybei
Konservatorius Laurynas Kasčiūnas neslepia, kad nelygi bei nevienoda Baltijos valstybių pozicija dėl Astravo AE gali ateityje tapti išbandymu Latvijos ir Lietuvos solidarumui.
„Pirmiausia mes čia atėjome draugiškai nusiteikę, nes latviai mūsų broliai. Bet tai vienas rimčiausių išbandymų šitai vienybei, ir tai yra akivaizdu. Mes matome procesus Baltijos šalių energetikos sektoriuje ir matome tai istoriškai, dažnai pastebėdavome, kad įvairios Latvijos reformos, kurios galėtų sumažinti priklausomybę nuo Rusijos, vykdavo lėtai arba jos iš viso nevykdavo. Dujotiekių pertvarka, kurią mes padarėme prieš dešimt metų, Latvijoje vėlavo prieš dešimt metų. Tai rodo labai rimtą ir akivaizdų dalyką – energetikos sektoriuje yra labai stipri lobistinės grupė. Kuomet šnekamės su patriotiniais Latvijos politikais, jie teigia tikrai suprantantys nepriklausomos energetikos svarbą, bet taip pat pabrėžia, kad visi sprendimai priimami techniniu kompanijų, įmonių lygmeniu, ir todėl jie nieko negali padaryti. Šis kreipimasis į Latvijos parlamentarus yra raginimas pasidomėti, kokios interesų grupės veikia Latvijoje. Tai, ką mes matome dabar, tai išbadymas solidarumui“, – Eltai sakė L. Kasčiūnas.
TS–LKD atkreipia dėmesį, kad praėjusią savaitę Latvijos vyriausybė jau patvirtino Lietuvai nepriimtiną Baltijos šalių susitarimą, kuriame Latvija ir Estija įtvirtina savo teisę pirkti elektrą iš šios nesaugios atominės elektrinės iš esmės Lietuvos ir kitų kaimyninių šalių, taip pat ir Latvijos, gyvybių sąskaita.
Seimo nariai po piketo susitiko ir su Latvijos ambasadoriumi ir įteikė jam kreipimąsi, prašydami solidarizuotis su Lietuva pozicijoje dėl nesaugios Astravo AE elektros pirkimo.
Pažėrė patarimų, kaip elgtis G. Nausėdai
TS–LKD frakcijos nariai įsitikinę, kad šiuo metu prezidento pozicija turi būti aiški ir kategoriška. Anot jų, jis turi pasinaudoti savo veto teise Europos Vadovų Taryboje.
„Įtakos ribos čia labai aiškios, tai vienbalsiškumo principas. Prezidentas visuomet Europos Vadovų Taryboje gali panaudoti savo lietuvišką veto, jeigu tikrai matys, kad situacija tampa kritiška ir Baltijos valstybių vienybė byra. Arba Kremliui pavyksta šią vienybę griauti. Juk visuomet gali pasakyti ne bet kuriam sprendimui ir reikalauti solidarumo iš kitų Europos valstybių. Pirmiausia, žinoma, iš Europos Komisijos. Juk būtent EK šiandien kalba apie žaliąją energetiką, tai Lietuva šiandien turi teisę kalbėti apie nesaugias atomines elektrines“, – Eltai sakė Audronius Ažubalis.
Sąjūdis prieš Astravo AE. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Jam pritarė ir L. Kasčiūnas. Pasak jo, šiuo metu apskritai Lietuvos diplomatija neaktyvi.
„Iš esmės Baltarusijai šiandien reikia paskolų iš ES, nes Rusija yra prisukusi kranelį. Ji, tikėtina, grąžinama prie Rytų partnerystės programos. Prie viso šito konteksto iš esmės mes turime Astravo AE istoriją, kur Baltarusija nesilaiko jokių skaidrumo standartų dėl streso testų ir pan. Valstybės vadovas ir kiti užsienio politikos Lietuvos vairininkai galėtų išnaudoti būtent savo veto teisę, tokius dalykus blokuoti ir susieti tuos klausimus. Jeigu norite gauti paskolas, jeigu norite gauti laisvesnį asmenų judėjimą ir priartėti prie europinės erdvės, tai prašom atsižvelgti į kaimyninių valstybių saugumo interesus. Tai čia didžiuliai svertai ir jie yra visiškai Lietuvos nepanaudoti. Tai yra Lietuvos diplomatinė problema“, – pabrėžė L. Kasčiūnas.
Seimo narys Kęstutis Masiulis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Tuo metu Kęstutis Masiulis atkreipė dėmesį, kad didžiausią iniciatyvą šiuo metu turi Prezidentūra ir Vyriausybė.
„Vykdomoji valdžia, tai Vyriausybė ir prezidentas, šiandien šiuo metu turi kamuolį ir jie turi nieko nekeisti. O juk mes šiandien turime gerą įstatymą ir gerą tarptautinę sutartį, jeigu mes nieko nekeičiame, tai jokia elektra be mūsų žinios niekur negali tekėti. Jeigu mes švelniname sąlygas, o toks susitarimas tas sąlygas švelnintų, tai mes gautume iš Latvijos jų pačių nupirktą elektrą ir mes, Lietuva, pradėtume vartoti tą elektrą. Tai realiai nieko nereikia keisti, mes to ir reikalaujame, kad prezidentas nieko nekeistų. Bet man atrodo Prezidentūroje ir Vyriausybėje šiuo metu nėra pakankamo supratimo“,– sakė K. Masiulis.
Žada rengti piketą ir prie Prezidentūros
Parlamentaras Žygimantas Pavilionis įsitikinęs, kad Baltijos šalių susitarimas dėl prekybos elektra su Baltarusija grubiai pažeis šiuo metu Lietuvoje galiojančius „anti-astravinius“ įstatymus. Seimo narys mato rimtą riziką bei pavojų Baltijos valstybių susitarime, kuris, pasak jų, nepadeda sustabdyti ir siekti tikslo, kad Astravo AE statybos būtų finansiškai ribojamos. Ž. Pavilionis atkreipia dėmesį, kad prezidentas dar turi galimybę sustabdyti Vyriausybės ruošiamą susitarimą tarp Baltijos valstybių.
„Mes taip pat svarstome tokį patį piketą surengti ir prie Prezidentūros, nes artėja Rytų partnerystės susitikimas, kur norima inauguruoti Lukašenkos režimą. Kaip žinoma, yra tokie Rytų partnerystės prioritetai, kuriems mes ilgai nepritarėme su Baltarusija, o dabar yra tam tikro noro jiems pritarti, neatsižvelgiant į nieką, ką Baltarusija daro su demokratija ir žmogaus teisėmis. Reikia atkreipti dėmesį, mes siekiame solidarumo su Latvija, mes tikimės, kad jie pritars mūsų pozicijai nepirkti elektros, bet jeigu jie nepritars ir toliau gins Maskvos interesus, tai juk mes turime visus svertus tos elektros per savo teritoriją nepraleisti. Mes galime fiziškai neleisti naudoti mūsų infrastruktūros, nes juk galų gale tai įgaliojo ir prezidentą, ir visus kitus anksčiau Seimas. Aš tikiuosi, kad prezidentas nepasirašys po pono Vaičiūno iš esmės išdavikišku memorandumu. Realiai tai „Maišiagala 2“, kur savo parašu įtvirtins, galima sakyti, Astravo okupaciją Lietuvos teritorijoje“, – Eltai sakė Ž. Pavilionis.
Prie Latvijos ambasados tarp piketuotojų su plakatais „Neišduokime pagrindinio Lietuvos intereso – saugumo“ , „Braliukai, Let‘s unite“ buvo ir Lietuvos liberalaus jaunimo atstovai.
„Norėjau akcentuoti, kad tai nėra tik konservatorių reikalas, kad tai tikrai aktualu ir kitokių politinių pažiūrų žmonėms ir ypač jaunimui, nes mums su tuo Astravo monstru reikės gyventi ateityje, todėl taip aktyviai šiandien ir susirinkome. Norime paraginti Latviją, kad ši prisimintų mūsų bendrą istoriją ir tapatumą. Todėl kviečiame išreikšti kartu bendrą poziciją ir solidarizuotis“, – Eltai sakė LiJOT pirmininkas Lukas Stravinskas.
ELTA primena, kad trečiadienį energetikos ministras Žygimantas Vaičiūnas žurnalistams sakė, kad šis susitarimas leidžia įgyvendinti „anti-Astravo“ įstatymą.
Latvijos ir Lietuvos vėliavos. Slaptai.lt nuotr.
„Pirmasis tikslas, kuris yra keliamas, turėti su Latvija ir Estija bendrą poziciją dėl elektros pirkimo-nepirkimo, apmokestinimo iš trečiųjų šalių. (…) Šis susitarimas taip pat mažina srautus ir leidžia nenaudoti Lietuvos-Baltarusijos infrastruktūros prekybai. Jeigu tokio susitarimo nėra, mūsų galimybės kontroliuoti srautus bus tikrai labai ribotos. Bus tam tikrų instrumentų, kalbame apie alternatyvius variantus, juos taip pat rengiame, bet jie bus žymiai mažesni nei su šiuo susitarimu“, – sakė energetikos ministras.
Tuo metu konservatoriai teigia, kad susitarimas atvertų kelią Astravo atominės elektrinės elektros prekybai Baltijos šalyse bei grubiai pažeistų šiuo metu Lietuvoje galiojančius „anti-astravinius“ įstatymus.
Prezidentas Gitanas Nausėda, penktadienį komentuodamas Baltijos šalių susitarimą dėl prekybos elektra su Baltarusija, sakė, kad artėjama link techninio sutarimo nepirkti elektros iš šios šalies, tačiau svarbu susitarti ir dėl politinio situacijos vertinimo.
Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Buvau atsivertęs internetinį peticijų puslapį. Atvirai kalbant, nustebau, pamatęs, kiek ten daug keisčiausių iniciatyvų. Ne tik keistų, bet ir kvailų.
Tačiau štai prieš Astravo atominės jėgainės statybas nukreiptą peticiją pasirašyti privalu. Visiems, masiškai ir kuo greičiau. Juolab kad liko ne tiek daug laiko – iki balandžio antrosios pusės.
Žinoma, toji peticija gal ir nesukliudys Vilniui (in ne tik Lietuvos sostinei) mirtiną pavojų keliančių statybų. Tačiau istorija žino atvejų, kai baigiamos statyti atominės elektrinės taip niekad ir nepradėjo veikti, nes joms atkakliai priešinosi aktyvios, susipratusios visuomenės.
Mano sąžinė švari. Aš pasirašiau.
Džiaugiuosi dar ir tuo, kad mano vadovaujamas portalas slaptai.lt daug dėmesio skyrė šiai sudėtingai temai. Vaizdžiai tariant, kuo galėjau – tuo prisidėjau.
Šių metų vasario 15-ąją buvo paskelbti keturi videointerviu iš Seimo Kovo 11-osios salėje surengto pirmojo Sąjūdžio prieš Astravo atominę elektrinę suvažiavimo. Videoreportažuose – prof. Vytauto Landsbergio, Seimo nario Žygimanto Pavilionio, Vilniaus politikos analizės instituto vyriausiojo analitiko Mariaus Laurinavičiaus ir žurnalo „Valstybė“ redaktoriaus Eduardo Eigirdo pranešimai. Visi videointerviu publikuoti be sutrumpinimų.
2020 metų sausio – vasario mėnesiais skelbėme kelias buvusio Lietuvos Seimo užsienio informacijos analitiko Kastyčio Stalioraičio publikacijas „Astravo AE. Turime reikalų su pamišusiais žudikais maniakais“, „Astravo AE. Ką daryti?“ ir „Kodėl Vladimiras Putinas stato Astravo AE“.
Kastytis Stalioraitis. Slaptai.lt nuotr.
Vienoje iš šių publikacijų beveik 30 metų Seimo Informacijos ir analizės centre analitiku dirbęs dr. K.Stalioraitis rašė:
„Galiu pasiūlyti bent vieną niūrų Vladimiro Putino žaidimo su veikiančia Astravo AE scenarijų. Vieną gražią dieną Baltarusija praneš, kad AE įvyko avarija, gresianti dideliu aplinkos užteršimu radioaktyviomis medžiagomis. Mūsų dozimetrai užfiksuos kol kas nežymų radiacijos Neryje lygį.
Bet negi lauksim, kol radiacija pakils iki gyvybei pavojingo lygio. Masinė vilniečių evakuacija. Baisūs žodžiai. Po kurio laiko miestas ir apylinkės iki sienos su Baltarusija – tušti ne tik nuo gyventojų, bet ir nuo kariuomenės su visais tuo metu būsiančiais NATO daliniais. Ir į tuščią Vilnių ateis kita kariuomenė, nes, kaip aiškina kai kurie Rusijos ir Baltarusijos Sąjungos “istorikai”, Vilnius visada buvo baltarusių miestas…
Ar pasiruošęs Respublikos Prezidentas tokiam scenarijui?
Prisijungiu prie profesoriaus Vytauto Landsbergio Sąjūdžio prieš Astravo atominę elektrinę. Padėsiu, kuo tik galėsiu.“
Astravo AE. EPA – ELTA nuotr.
Portale slaptai.lt paskelbti ir trys išsamūs šių eilučių autoriaus straipsniai (smulkių neskaičiuoju). 2017-aisiais metais – „Išeitis – Vilniaus evakuavimo planas“. 2018-aisiais – „Ar Lietuva išgyvens po sprogimo Baltarusijos atominėje jėgainėje“ ir „Ar Lietuva rimtai ruošiasi galimai atominei nelaimei Astravo AE“? Viename iš šių tekstų svarsčiau:
„Beje, visuomet svarstykime pačius nepalankiausius variantus. O pats blogiausias variantas lengvai numatomas: Kremlius dės milžiniškas pastangas, kad Astravo AE ištiktų katastrofa. Taip, taip, taip! Dabartinė Rusijos valdžia norėtų ne saugumo, ne patikimumo, o radiacinės nelaimės. Kremliui reikalingas galingas radiacinis sprogimas netoli Vilniaus. Reikalingas būtent tuo metu, kai oro prognozių specialistai turės žinių – keletą parų nuo Baltarusijos link Lietuvos pūs stiprūs vėjai.
Kodėl įtariu, jog šiandieninė Kremliaus valdžia specialiai, kryptingai, sąmoningai planuoja didelę nelaimę Astrave? Lietuvą gaubiant radiaciniam debesiui (kiek tos mūsų valstybės – vos 300 kilometrų nuo Vilniaus iki Klaipėdos), tikėtina, iš Lietuvos trauktųsi ne tik vilniečiai, kauniečiai ar panevėžiečiai, bet ir kariai. Taigi – ir čia dislokuoti NATO kariai. Sunku patikėti, jog ženkliai pakilus radiaciniam fonui ir nesant užtektinai saugių požeminių bunkerių Lietuvoje liktų budėti britų, vokiečių, portugalų ar amerikiečių ginkluotųjų pajėgų atstovai. Tokios aukos – beprasmės.
Nuo Astravo AE iki Vilniaus – vos keli žingsniai
Štai tada ir atsirastų puiki proga rusų kariuomenės daliniams užimti ištuštėjusią Lietuvą (Vladimirui Putinui nusispjauti, kad keli tūkstančiai Rusijos karių po kelių mėnesių numirtų dėl spindulinės ligos sukeltų padarinių – juos tiesiog pakeistų kitais). Kremliaus vadovui svarbiausia, kad rusų kariauna atsidurtų Lietuvoje tarsi nejučiomis, be triukšmo ir šūvių. Pretekstas – neva atskubėjo tramdyti ištuštėjusiame Vilniuje plėšikaujančias gaujas.
O kaip klostysis įvykiai po to, puikiai žinome. Rusų kariuomenę vėliau bus labai sunku iškrapštyti. Matome, kaip jie, įkėlę koją į Gruziją, Moldovą, Ukrainą ar Siriją, ten laikosi įsikabinę ir rankomis, ir dantimis, ir kojomis. Tad išsisklaidžius radiacijai juos, įskaitant ir samdinius iš Vagnerio grupės, būtų sunku išprašyti ir iš Lietuvos.
Manau, kad Kremlius yra numatęs įvairiausių Baltijos šalių užėmimo variantų, įskaitant ir radiacinį. Okupacija pasitelkiant į pagalbą radiaciją, – lengviausia, todėl pati patraukliausia. Vladimiro Putino akimis žvelgiant.“
Taip pat vienoje iš šių publiacijų analizavau, ar, sprogus Astravo AE, pavyktų greitai evakuoti į mirtiną pavojų patekusius vilniečius ir Vilniaus rajono gyventojus? Atsakymas – ne.
Sąjūdis prieš Astravo AE. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Štai citata: „Kitas gelbėjimosi ratas – daug realesnis. Tai – evakuacija. Kaip rašoma gelbėjimosi plano projekte, skubių apsaugos veiksmų zona – 30 km., prevencinė apsaugomųjų veiksmų zona – 5 km., o sanitarinės apsaugos zona – 3 km. Tai reiškia, kad vėjui pasisukus Lietuvos pusėn radiaciniai debesys būtinai atkeliautų iki Vilniaus – apimtų ne tik miestą, bet ir jo apylinkes. Atkeliautų greitai – per kelias valandas. O gal net greičiau. Mat nuo Astravo AE iki valstybinės Lietuvos – Baltarusijos sienos tėra 20 km, o iki paties Vilniaus – vos 50 km. Nelaimės atveju vis tiek tektų skubiai evakuoti visą Vilnių (keli kilometrai šen ar ten nieko nereiškia; be to, nelaimės atveju niekas neskaičiuotų, ar radioaktyvieji debesys jau pasiekė centrą, ar dar tik slenka jo link).
Išvežti tiek daug žmonių į saugesnes Lietuvos vietas, sakykim, Latvijos pusėn arba į Klaipėdą, – taip pat sudėtingas uždavinys. Kiekvienas, kuris bent sykį yra įstrigęs Vilniaus automobilių kamščiuose, puikiai supranta, kad evakuacija iš sostinės per kelias valandas ar net parą, – beveik neįmanoma misija. Net jei evakuacija automobiliais būtų atliekama labai tvarkingai, organizuotai, prižiūrint policijai ir kitoms specialiosioms tarnyboms, avarijų tikimybė – didelė. Įtampa, stresas, skubėjimas, panika priverstų vairuotojus klysti. Susidūrus bent keliems automobiliams keliai, suteikiantys galimybę pasitraukti iš Vilniaus šiaurės ar vakarų kryptimi, būtų ilgam užblokuoti.
Spūstis gatvėse įveiksime tik tada, kai pastatysime metro. Slaptai.lt nuotr.
Rengiamame dokumente rašoma, kad transportą evakuacijai ir evakuaciją geležinkeliais organizuoja Susisiekimo ministerija. O policija užtikrina besitraukiančiųjų saugumą, dar kitos institucijos numato pagrindinius ir atsarginius gyventojų evakuacijos planus, rengia kelių apylankas, tiesia laikinus kelius. Bet tai įmanoma, jei Vilnius turėtų bent kelias požemines metro linijas, jungiančias, pavyzdžiui, Pilaitę su Antakalniu ar Santariškes su Vilniaus Geležinkelio stotimi ir tarptautiniu Vilniaus oro uostu.
Deja, sostinė neturi požeminio metro, kuris, kylant Astravo AE bokštams, reikalingas Vilniui ne vien ekonominiu požiūriu (padėtų išvengti spūsčių – nereikėtų gaišti laiko, be reikalo deginti bezino), bet ir saugumo sumetimais (padėtų surengti sparčią evakuaciją arba leistų pasislėpti). Žodžiu, privalome prisipažinti, jog vilties, kad per keletą ar, tiek to, per keliolika valandų pavyktų pabėgti iš Vilniaus, – beveik nėra. O po keliolikos valandų daugelis iš automobilių spūstyse įstrigusiųjų jau būtų paženklintas mirtinai pavojinga radiacijos doze. Ar beliktų prasmė bėgti gavus mirtiną radiacijos dozę?“
Vytautas Visockas (1939-2018). Slaptai.lt nuotr.
Slaptai.lt taip pat yra suteikęs tribūnos dėl Astravo keliamų pavojų daug sykių kalbėjusiam prof. Vytautui Landsbergiui („Astravo AE yra Kremliaus projektas siekiant nubausti Lietuvą už nepriklausomybę“). Skelbėme Laisvės premijos laureato prof. Vytauto Landsbergio kalbą, kurioje nerimaujama ir dėl Astravo. Publikavome politikų Vytauto Bako, Dainiaus Kreivio, Audroniaus Ažubalio, Dalios Grybauskaitės, Lauryno Kasčiūno, žurnalistų, publicistų Česlovo Iškausko, Edvardo Čiuldės komentarus.
Apie Astravo keliamus pavojus yra rašęs ir mano Tėvas Vytautas Visockas, pavyzdžiui, publikacijoje „Mėlynasis Nemunėli, leisk bangą palytėti…“ (2017 metai).
Taigi nieks negali prikibti, esą nesidomėjome Astravo AE keliamais pavojais.
Sąjūdis prieš Astravo AE. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Vertindami susibūrusį Sąjūdį prieš Astravo atominę elektrinę (AE), energetikos ekspertas ir politologai sako, kad Lietuva apie matomas grėsmes turi kalbėti, tačiau kartu pabrėžia, jog svarbūs ir realūs veiksmai.
Buvęs energetikos ministras Arvydas Sekmokas tvirtina, kad Europoje yra ne vienas pavyzdys, kai pastatyta atominė elektrinė taip ir nebuvo niekada paleista. Vis dėlto, vertindamas susibūrusį Antiastravinį judėjimą, A. Sekmokas pažymi, kad Lietuvai svarbu ne tik kalbėti, tačiau ir daryti konkrečius veiksmus.
Tuo metu Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) dėstytojas, politologas Laurynas Jonavičius pabrėžia, kad projektas yra ne tik praktinis, tačiau ir politinis.
Tokią Antiastravinio sąjūdžio potekstę mato ir Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) politologas profesorius Algis Krupavičius. Jo teigimu, toks judėjimas yra ne tik smarkiai pavėluotas, tačiau ir abejotinas – Astravo AE saugumo klausimus, pasak A. Krupavičiaus, labiausiai turėtų kelti Lietuvos institucijos, o ne politikai prieš rinkimus.
A. Sekmokas tiki, kad Astravo AE gali nepradėti darbo: Lietuva turi ne tik kalbėti
Kaip Eltai sakė A. Sekmokas, Europoje yra pavyzdžių, kai pastatytos AE taip ir nepradėjo darbo, o jų projektai buvo nutraukti, – pavyzdžiui, prie Austrijos sostinės Vienos (Zwentendorfo AE. – ELTA) arba Švedijoje, netoli sąsiaurio su Danijos sostine Kopenhaga (Barsbeko AE. – ELTA).
Jo manymu, Lietuvai svarbiausia ne tik kalbėti apie problemą – reikia, pasak A. Sekmoko, atjungti elektros linijas, leidžiančias Baltarusijai eksportuoti elektrą. Tada, pasak buvusio energetikos ministro, Astravo AE projektas nebeturėtų perspektyvos.
„Viskas labai didele dalimi priklausys nuo Lietuvos veiksmų. Astravo AE yra statoma ir pastatyta ant sienos su Lietuva, ir tikslas buvo eksportuoti elektrą į Lietuvą ir ES šalis per Lietuvą. Buvo įvertinta, kad yra visa elektros perdavimo infrastruktūra, sukurta Ignalinos AE, kurią galima panaudoti ir kuri yra visiškai tinkama, kad per ją – per elektros jungtis „NordBalt“ ir „LitPol Link“ – jungtis į Švediją ir Lenkiją, kad ta elektra būtų eksportuojama į ES šalis, ne tik į Lietuvą – ir Latviją, Estiją. Lietuva yra pagrindinis mazgas, ir per ją iš esmės eina pagrindinės linijos, per kurias ta elektra galėtų būti eksportuota. Astravo AE. Slaptai.lt nuotr.
Į Lietuvą iš Baltarusijos ateina keturios aukštos įtampos elektros perdavimo linijos, kurios tam tikslui ir buvo numatytos panaudoti. Jeigu Lietuva, pradėjus veikti Astravo AE, išjungtų tas linijas, tai iš karto šito projekto ekonominis pagrindimas labai rimtai susiūbuotų, jeigu jis išvis galėtų būti įgyvendintas“, – teigė A. Sekmokas.
Lietuvai uždarius elektros perdavimo linijas, atkreipė dėmesį A. Sekmokas, Baltarusijai labiau finansiškai apsimokėtų apskritai nepradėti elektros gamybos Astravo AE, nei vėliau inicijuoti visos elektrinės sustabdymą.
„Jeigu iš eksporto pajamų Baltarusija negautų, turiu galvoje, konvertuojama valiuta, tai jau dabar to projekto ekonominis pagrindimas ir nauda yra abejotina. Tada tokią elektrinę eksploatuoti ir pasiryžti jos uždarymo kaštams būtų visiškai neracionalu. Žymiai pigiau yra tą projektą nutraukti, uždaryti AE, negu pasiryžti jį tęsti ir prisiimti dar didesnes išlaidas ir kaštus“, – pabrėžė energetikas.
Politologas: Antiastravinio sąjūdžio idėja graži
Tuo metu VU TSPMI dėstytojas, užsienio politikos ekspertas Laurynas Jonavičius sako, kad susibūręs Antiastravinis projektas ir siekis sustabdyti elektrinės paleidimą kaimyninėje šalyje yra kompleksinis dalykas, – jo teigimu, tai yra tiek politinis projektas, tiek rimtas tikslas, reikalaujantis daug analitinio skaičiavimo.
„Jeigu žmonės turi tikslą, jeigu mato esant galimybę jį pasiekti, tai turi teisę tai daryti. Interesas yra gražus, geras, ir iš principo idėja yra tvarkinga. Kiek tai yra įgyvendinama praktiškai – kitas klausimas. Čia kaip paklausti, ar tai, ką sako Greta Thunberg, yra blogai ar gerai. Gerai, aišku, bet vėlgi viso to praktinis įgyvendinimas yra analitinis dalykas – reikia daug skaičiuoti, analizuoti ir daryti. Antra vertus, tai yra ir politinis projektas, palaikantis matomumą, iškeliantis klausimą, kas yra gerai. Negali sakyti, kad čia yra bloga idėja, – tai yra labai gera idėja, tvarkinga. Ar ji duos rezultatų, pažiūrėsime vėliau“, – Eltai sakė L. Jonavičius. Sąjūdis prieš Astravo AE. Slaptai.lt nuotr.
Paklaustas, kaip vertina socialdemokratų išsakytą kritiką Antiastraviniam sąjūdžiui, pavadinus jį konservatorių rinkimų kampanija, politologas atsakė, kad tiesos čia galima įžvelgti, tačiau, L. Jonavičiaus teigimu, visa tai priklauso nuo politinių oponentų požiūrio.
„Visi mato, ką nori matyti. Yra turbūt tiesos tame – laikas, kada tai susikūrė, kontekstas, kas tai sukūrė ir kaip sukūrė, kaip ir pasitarnautų tokiems teiginiams, kad tai yra priešrinkiminės kampanijos dalis, bet tai yra iš kelių elementų susidedantis procesas, ir natūralu, kad tie, kurie palaiko idėją, matys vienus elementus, o tie, kurie jos nepalaiko, matys kitus elementus“, – pridūrė L. Jonavičius.
Jo teigimu, Antiastravinis sąjūdis nedaro didelės neigiamos arba teigiamos įtakos Lietuvos ir Baltarusijos santykiams.
„Kol kas nei labai kenkia, nei labai gerina tų santykių. Jų tokių rimtų nelabai yra, pokalbis, dialogas vyksta, bet čia jeigu mes matome grėsmę, tai kažką daryti (reikia. – ELTA), kalbėtis, ieškoti būdų, kaip išspręsti. Taip, tai sunku, galima nesikalbant deklaruoti savo tiesą, bet klausimas, ar tas savo tiesos deklaravimas duos rezultatų“, – apibendrino L. Jonavičius.
Tuo metu A. Sekmokas dar kartą pabrėžė – Lietuva turi ne tik kalbėti.
„Čia yra ne tik kalbėjimas. Kalbėti Europos mastu labai svarbu, bet svarbiausia yra ne tik kalbėjimas. Svarbiausia yra elektros perdavimo linijų į Astravo AE (…) išjungimas – tai lemiamas veiksnys dėl tolimesnės Astravo AE perspektyvos. Išjungti tas elektros linijas, kol nepradėjo veikti AE arba tik pradėjus veikti, nėra vėlu. Išjungus tas linijas Astravo AE praranda bet kokią perspektyvą“, – konstatavo A. Sekmokas.
A. Krupavičius įžvelgia priešrinkiminį judėjimą: nereikia galvoti, kad Baltarusija – išprotėjusi valstybė
Vis dėlto dar vienas Eltos kalbintas politologas, VDU profesorius A. Krupavičius, kalbėdamas apie susibūrusį judėjimą prieš Astravo AE, pažymėjo kad panašių sąjūdžių susikūrimai priešrinkiminiu laikotarpiu nėra atsitiktinumas.
„Žvelgiant į Antiastravinį sąjūdį galima kelti labai daug klausimų, kodėl jis atsiranda būtent čia ir dabar, kai iki rinkimų lieka 8 mėnesiai, nors galimybių tokį sąjūdį įkurti buvo, ko gero, beveik 10 metų. Per tuos 10 metų net panašių idėjų viešojoje erdvėje nebuvo išsakyta. Dar daugiau – tas rinkimų pamušalas darosi stipresnis, kai įvertinamas faktas, kad Astravo AE praktiškai jau yra pastatyta, iš esmės pirmasis jos blokas netrukus jau pereis arba pereina į bandymų stadiją ir reaktoriuje labai netolimoje ateityje turėtų atsirasti branduolinis kuras. Tokių faktų šviesoje Antiastravinis vajus atrodo, švelniai tariant, abejotinai“, – Eltai sakė A. Krupavičius.
Profesorius išskyrė vieną iš prieš Astravo AE pasisakančių aktyvistų argumentų – statomos elektrinės atstumą nuo Lietuvos sostinės Vilniaus. Astravo AE saugumo užtikrinimas, o ne atstumo nuo elektrinės kvestionavimas, pasak jo, turėtų būti Lietuvos pagrindinis tikslas. Kartu politologas pateikė ir statistinių duomenų.
„Jeigu mes pažiūrėtume į tikrovę objektyviai, tai, iš atstumų statistikos, ji tikrai yra labai įdomi. JAV 1/3 gyventojų gyvena 50 arba mažiau mylių atstumu nuo atominių elektrinių. (…) Viena iš arčiausiai esančių AE prie miestų yra Toronte, Kanadoje, kur atstumas nuo Toronto, kuris turi beveik tokį patį skaičių, kaip visa Lietuva, yra apie 30 kilometrų. Iš tikrųjų saugumo argumentų negalima pakeisti atstumo argumentais“, – pabrėžė VDU profesorius, pridūręs, kad atominės elektrinės, statomos šalies viduje, saugumu yra suinteresuota ir pati Baltarusija.
„Nereikia įsivaizduoti, kad Baltarusija yra išprotėjusi valstybė. Lietuvos erdvėje yra nepopuliaru sakyti, ir mes labai mėgstame kurti įvairias sąmokslo teorijas, bet Baltarusija ir jos lyderiai nėra išprotėję, – jie sau po kėde bombos tikrai nesiekia pasidėti. Jie lygiai taip pat yra suinteresuoti Baltarusijos AE saugumu. Mes spręsti vietos klausimą gerokai pavėlavom“, – apibendrino A. Krupavičius. Astravo AE. EPA – ELTA nuotr.
Politologas taip pat priminė premjero Sauliaus Skvernelio idėją bei siūlymą Minskui Astravo AE pakeisti modernia dujine elektrine.
„Tuo pirmuoju S. Skvernelio atveju planas-chuliganas buvo rinkimų galimas instrumentas. Lygiai taip pat, panašu, yra ir su dabartiniu Sąjūdžiu. (…) Yra tam tikros prasmės tame Sąjūdyje tik vienu aspektu – kiek jis galėtų prisidėti prie tos elektrinės saugumo padidinimo ir jos saugumo garantijų. Tiesą sakant, tai yra labiau ne Antiastravo sąjūdžio reikalas, kiek Lietuvos valstybės ir jos institucijų užduotis, – kad niekam nekiltų abejonių ir Astravo AE saugumo srityje būtų visi saugikliai sudėlioti“, – pridūrė A. Krupavičius.
Sąjūdis prieš Astravo AE šeštadienį Seime vykusio pirmojo suvažiavimo metu kreipėsi į Baltarusijos prezidentą Aliaksandrą Lukašenką, primena ELTA. Laiške į kaimyninės šalies vadovą Sąjūdžio iniciatoriai siūlo „neforsuoti tos atominės elektrinės pirmojo bloko paleidimo, ignoruojant tarptautinius saugumo reikalavimus ir mūsų gerąją kaimynystę“. Suvažiavime taip pat buvo pristatyta ir peticija Europos Parlamentui dėl Astravo AE sustabdymo, šioje elektrinėje pagamintos elektros energijos importo į ES asocijuotąsias šalis uždraudimo ir Baltijos valstybių elektros tinklų sinchronizacijos su Europos tinklu paspartinimo.
Baltarusijos prezidentas Aliaksandras Lukašenka. Reuters nuotr.
Baltarusijos prezidentas Aliaksandras Lukašenka ketina savo šalies krovinius iš Klaipėdos uosto nukreipti į Rygą.
Tai būtų atsakas Lietuvai dėl iniciatyvų prieš Astravo atominės elektrinės (AE) statybą. Apie tai antradienį pranešta Baltarusijos prezidentūros svetainėje, rašo „Verslo žinios“.
ELTA primena, kad pirmoji Baltarusijoje atominė jėgainė statoma netoli Gardino srities Astravo miesto dalyvaujant specialistams iš Rusijos. Pirmąjį AE reaktorių planuojama paleisti 2019 metais, antrąjį – 2020 metais.
Tarptautinėje arenoje Lietuva nuolat reiškia susirūpinimą, kad Baltarusija manipuliuoja tarptautiniais branduolinės saugos instrumentais ir selektyviai taiko saugos standartus plėtojant Astravo AE projektą.
V. Kudirkos aikštėje – protesto akcija prieš Astravo atominės statybas Lietuvos pašonėje. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos narys Audronius Ažubalis kreipėsi į Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininką Juozą Bernatonį ir Europos reikalų komiteto pirmininką Gediminą Kirkilą, ragindami dėl nesaugos elektrinės Astrave surengti bendrus komitetų posėdžius.
Parlamentaro teigimu, viešojoje erdvėje kyla vis daugiau spekuliacijų dėl branduolinės elektrinės Astrave statybų, atsijungimo nuo Rusijos ir Baltarusijos elektros sistemų ir sinchronizacijos su Vakarų Europos žemynine elektros sistema procesų, todėl matomas poreikis Seimui žinoti realią padėtį minimais klausimais.
„Dėl apsisaugojimo nuo nesaugios elektrinės Astrave poreikio sutaria visos parlamentinės partijos. Šis klausimas taip pat sulaukia didelio visuomenės dėmesio. Savo rašte prašau Seimo Užsienio ir Europos reikalų komitetų pirmininkų kas mėnesį organizuoti bendrus komitetų posėdžius, kuriuose energetikos ministras arba jo paskirti atstovai bei kitos už Plano įgyvendinimą atsakingos valstybinės institucijos pristatytų Plano įgyvendinimo eigą ir kitas su Astravo branduoline elektrine, desinchronizacijos su Baltarusija ir Rusija bei sinchronizacijos su Vakarų Europos žemynine elektros sistema susijusias aktualijas. Esu įsitikinęs, kad tai padėtų išsklaidyti ir tam tikrus viešojoje erdvėje sklandančius mitus apie Lietuvos laikyseną nesaugios Astravo elektrinės klausimu“, – rašto turinį komentavo A. Ažubalis.
2017 m. rugsėjo 13 d. Vyriausybė priėmė Būtinųjų priemonių, skirtų apsisaugoti nuo nesaugios branduolinės elektrinės Astrave įgyvendinimo veiksmų, planą.
Lietuvos Vyriausybės vertinimu, Baltarusijoje statoma branduolinė elektrinė pripažinta nesaugia, keliančia grėsmę Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui, aplinkai ir visuomenės sveikatai.
Taip, tai tiesa. Rugsėjį Estijos valstybės energetikos įmonė „Eesti Energia“ pranešė, kad per ateinančius dešimt metų į degiųjų skalūnų gavybą bus investuota 3–4 mlrd. eurų. Už šią sumą, kuri litais sudarytų nuo 10 iki beveik 14 mlrd., žadama pastatyti daugiausia septynias skystojo kuro gamyklas – elektros gamybos pajėgumus tai padidintų iki 420–560 megavatų.
„Eesti Energia“ vadovas įsitikinęs, kad ši investicija atsipirks, nes, investavę į skalūnų dujų gavybą ir padidinę skystojo kuro gamybą, estai po dešimties metų taps energetiškai nepriklausomi ir nebejaus energijos išteklių deficito. Teigiama, kad Estija šį sprendimą būtų priėmusi kiek anksčiau, tačiau ji gana ilgai laukė, kol Lietuva pradės statyti atominę elektrinę. Matydama, kad šis laukimas gali tęstis amžinai, nebenori rizikuoti ir apsisprendė priimti sprendimą, kuris priklauso tik nuo jos gyventojų politinės valios.
Prastai finansuojama kariuomenė, nesurenkami mokesčiai, auganti skola, milžiniška socialinė nelygybė ir priklausomybė nuo Rusijos energijos išteklių, tarpstanti korupcija ir oligarchija. Šie teiginiai tinka kalbant ir apie Lietuvą, ir apie Ukrainą, todėl akivaizdu, kad tik visiškai aklas galėtų manyti, jog tai atsitiktinumas, o ne tikslingos veiklos rezultatas.
Taip, kaip Europos Sąjungai (ES) ir NATO reikia ekonomiškai stiprių, savo teritoriją ginti pasiruošusių Lietuvos ir Ukrainos, taip Rusijai reikia visiškai kitokių – silpnų, susiskaldžiusių, nuo jos rinkos ir energetikos priklausomų, išvogtų – valstybėlių, kad galėtų jas valdyti per sau palankius oligarchus. Todėl tuo metu, kai NATO skatino finansuoti krašto apsaugą, o ES – investuoti į aukštą pridėtinę vertę, Lietuvoje garsiausiai skambėjo balsai, primenantys, kad mūsų šalis per amžius buvo agrarinė, o investuoti į savo kariuomenę yra kvaila, nes patys nuo Rusijos vis tiek neapsiginsime, tegul mus gina NATO.
Dar praėjusių metų rugsėjo 30 d., kai įvykiai Ukrainoje galėjo pasirodyti fantazija, rašiau (sutrumpinta).
Apie atominę
Ar Rusija būtų išdrįsusi atplėšti nuo Gruzijos Pietų Osetiją panaudodama tankus, aviaciją ir artileriją, jei joje būtų veikianti gruzinų valdoma AE? Turbūt ne.
AE potencialūs statytojai – JAV bendrovė „Westinghouse Electric Company“ ir Japonijos įmonių konsorciumas „Hitachi GE Nuclear Energy“ – ar rūpintųsi tokio objekto saugumu nuo užpuolimo iš išorės veikdamos savo vyriausybes? Ar rūpintųsi AE saugumu Europos Sąjunga?
Ukrainos Euromaidanas tebekunkuliuoja nuo 2013 metų lapkričio 21 dienos, kai Ukrainos valdžia atsisakė pasirašyti asocijuotos narystės su Europos Sąjunga sutartį Vilniuje.
Euromaidano žmonės kenčia šaltį, žvarbų vėją, gyvenimą lauko sąlygose. Ir nors aukų skaičius didėja, valdžios gąsdinimai ir jėgos demonstravimas nesiliauja, pasipriešinimas ne tik nesilpsta, bet ir plečiasi visoje Ukrainoje.
Pasirodo, kad ir Lietuvoje šiuo metu yra pasiryžusių sušaukti Vilniuje šimtatūkstantinius „maidanus“ pademonstruoti valdžiai, kad su tais pasiryžusiais reikia skaitytis.
Vėl lipame ant grėblio, kuris ne sykį mums skaudžiai trinktelėjo, demonstruodamas, jog primityvūs politiniai žaidimai atneša daugiau žalos nei naudos. Tik šitaip derėtų vertinti kilusį triukšmą dėl rusų dainininko Olego Gazmanovo dainos apie Sovietų Sąjungą.
Niekaip nesuprantu, kodėl kilo diskusija, verta ar neverta rusų atlikėją įvardinti nepageidaujamu asmeniu Lietuvoje. Gal galite pasakyti, ką blogo O.Gazmanovas padarė Lietuvai? Tą nostalgišką dainą apie SSRS, kuriai priklausė ir trys Baltijos valstybės, jis atliko Rusijoje.
Be kita ko, kas girdėjo O.Gazmanovo dainą apie SSRS, vargu ar drįs tvirtinti, jog dainos žodžiuose apart nostalgijos dar esama ir agresyvumo, naujų imperinių užmačių. Nėra jokių užuominų, jog SSRS reikia atgaivinti. Dainoje tiesiog liūdnai konstatuojama, jog buvo tokia SSRS, kad jai priklausė ir Lietuva, ir kad daugelis iš mūsų gimėme būtent SSRS laikais…
Kol Lietuva svarsto, ar statyti atominę elektrinę, Baltarusijos valdžios atstovai pareiškė apie savo ketinimus statyti net dvi branduolines jėgaines. Lietuva pasisako prieš šiuos Baltarusijos planus, baimindamasi galimo poveikio aplinkai.
Baltarusijos valdžia rugpjūčio 17-ąją Astrave surengė diskusiją dėl elektrinės poveikio aplinkai, į kurią pakvietė Lietuvos visuomenės atstovus.
Į Astravą atvyko tik apie šimtas visuomenės atstovų ir dviejų laikraščių žurnalistai.
Visuomenės aktualijų portalas Slaptai.lt jau yra pateikęs savo nuomonę apie Prezidentės Dalios Grybauskaitės ketvirtąjį metinį pranešimą. Taip pat išdėstėme savo poziciją dėl metinės VSD ataskaitos.
Šiandien tęsiame šios svarbios temos analizę. Kad būtų lengviau susigaudyti, kas teisus – Prezidentės kritikai ar Prezidentės gerbėjai, savo skaitytojams pateikiame keletą ištraukų iš rusiškoje spaudoje pasirodžiusių straipsnių. Įdomu tai, jog rusakalbiuose leidiniuose dažniausiai pateikiami neigiami Prezidentės kalbos vertinimai. Esą D.Grybauskaitė – per daug antirusiška ir net per daug antilenkiška. Ir dar, tik pamanyk – koks įžūlumas, nori pastatyti naują atominę elektrinę nepaisydama neigiamų referendumo rezultatų.
Rusų kalba leidžiamuose leidiniuose galima rasti net tokių net tokių apibūdinimų: "tai buvo vienas iš agresyviausių Prezidentės metinių pranešimų per pastaruosius ketverius metus".
Rusijos valdžia pirmą kartą pripažino, kad nėra taip paprasta Karaliaučiaus sritį paversti Baltijos valstybių energetikos donore. Pasirodę svarstymai mažinti Karaliaučiuje statomos Baltijos AE galias rodo, kad „žaidimo taisyklės kai kada nustatomos ne tik Maskvoje“, rašoma Rusijos dienraštyje „Komersant“.
Dienraščio interneto svetainėje paskelbtame straipsnyje pažymima, kad „kaip triušis iš fokusininko kepurės“ 2008-aisiais metais ištrauktas Baltijos AE projektas gali lygiai taip pat staiga būti uždarytas.
„Praėjusią savaitę Rusijos valdžia pirmą kartą pripažino, kad Karaliaučiaus sritį paversti Baltijos energetikos donoru ne taip paprasta. Pirmadienį pasitarime pas prezidentą Vladimirą Putiną klausimas dėl Karaliaučiaus regiono aprūpinimo energija buvo priskirtas prie „kitų“ klausimų ir išsamiai nebuvo komentuojamas: viešoms diskusijoms pakako garsių sprendimų dėl kryžminio subsidijavimo.
Rusijos valdžia pirmą kartą pripažino, kad nėra taip paprasta Karaliaučiaus sritį paversti Baltijos valstybių energetikos donore. Pasirodę svarstymai mažinti Karaliaučiuje statomos Baltijos AE galias rodo, kad „žaidimo taisyklės kai kada nustatomos ne tik Maskvoje“, rašoma Rusijos dienraštyje „Komersant“.
Dienraščio interneto svetainėje paskelbtame straipsnyje pažymima, kad „kaip triušis iš fokusininko kepurės“ 2008-aisiais metais ištrauktas Baltijos AE projektas gali lygiai taip pat staiga būti uždarytas.
„Praėjusią savaitę Rusijos valdžia pirmą kartą pripažino, kad Karaliaučiaus sritį paversti Baltijos energetikos donoru ne taip paprasta. Pirmadienį pasitarime pas prezidentą Vladimirą Putiną klausimas dėl Karaliaučiaus regiono aprūpinimo energija buvo priskirtas prie „kitų“ klausimų ir išsamiai nebuvo komentuojamas: viešoms diskusijoms pakako garsių sprendimų dėl kryžminio subsidijavimo.
Spaudos konferencijoje Vilniuje Estijos prezidentas sakė: „Jei tas pasiūlymas kada nors bus pateiktas, prezidentė apie tai jau kalbėjo, mes laukiame pasiūlymo. Man būtų sunku ką nors pasakyti spekuliuojant, ką mes darytume, jei pasiūlymas bus pateiktas. Bet aš pasakyčiau, jei tai bus geras pasiūlymas, mes to imsimės“.
Japonijos bendrovė „Hitachi“ strateginiu investuotoju į atominės elektrinės projektą buvo pasirinkta 2011 metų vasarą, o įstatymų projektai pateikti 2012 metų rudenį, prieš pat Seimo rinkimus. Pagal ankstesnės Vyriausybės parengtą planą, bendradarbiaujant su „Hitachi“, Latvija ir Estija, Visagine būtų statomas 1380 megavatų galingumo reaktorius.
Kol anglies gavyba ir naudojimas Jungtinėse Amerikos valstijose yra ženkliai sumažėjęs, Europoje „išgyvename kažkokį anglies „aukso amžių““, sako Anne-Sophie Corbeau iš Tarptautinės energetikos agentūros (angl. International Energy Agency, IEA).
Elektros energijos kiekis, pagaminamas anglį deginančiose elektrinėse, sparčiai auga. Kai kuriose Europos valstybėse šis augimas siekia 50 proc. per metus. Ir, kadangi deginant anglį CO2 tarša elektros kilovatvalandei ženkliai lenkia kitas iškastinio kuro rūšis, tokia tendencija bado pirštais į Europos aplinkosauginius siekius. Taigi, kas nutiko?
Lietuvos premjeras Algirdas Butkevičius prieš tris savaites Sankt Peterburge susitiko su Rusijos ministru pirmininku Dmitrijumi Medvedevu ir teigė išgirdęs, kad rusai puikiai supranta Lietuvos apsisprendimą dėl Trečiojo energetikos paketo.
Teigiamai A. Butkevičius įvertino ir D. Medvedevo asmenybę. Jis aiškino, kad vienas svarbių klausimų buvo energetika ir pradedant kalbėti D. Medvedevas pats pasakė, kad jis puikiai supranta, jog tai yra Lietuvos apsisprendimas dėl Trečiojo energetikos paketo. Nebuvo keliama jokių reikalavimų, kad Lietuva pakeistų poziciją.
Tik buvo priminta, kad ji pasirinko pačią griežčiausią poziciją netgi lyginant su Lenkija ir Vokietija. Faktiškai buvo pripažinta, kad šitas sprendimas priimtas, ir tai Lietuvos valstybės reikalas. Dvišalis premjerų lygio susitikimas vyko po trejų metų pertraukos, kai 2010 metų kovą Maskvoje dvišalius klausimus aptarė tuometiniai ministrai pirmininkai Andrius Kubilius ir Vladimiras Putinas.
Energetikos ministro Jaroslavo Neverovičiaus vadovaujama Nacionalinės energetikos strategijos rengimo darbo grupė siūlo statyti Visagino atominę elektrinę (VAE), jei bus įgyvendintos trys būtinos sąlygos.
Darbo grupė teigia, kad VAE projektą galima plėtoti, jei Lietuvos politinės partijos pasieks susitarimą dėl energetikos strategijos, regioniniai partneriai patvirtins dalyvavimą projekte ir investuos į jo vystymo bendrovę iki galutinio apsisprendimo dėl investicijų ir jei bus pasiektos geresnės VAE finansavimo sąlygos iš tarptautinių kredito institucijų.
Darbo grupė Vyriausybei rekomenduoja siūlyti parlamentinėms politinėms partijoms pasirašyti platų nacionalinį susitarimą dėl energetikos, taip maksimaliai depolitizuojant šį sektorių ir užtikrinant ilgalaikių strateginių tikslų energetikoje įgyvendinimą, ir Vyriausybei apsispręsti, ar reikia tikslinti Nacionalinę energetinės nepriklausomybės strategiją.
