(Sveikinimo kalba tarptautinėje konferencijoje „Žiniasklaidos ir politikos sąveika Baltijos šalyse“, prasidėjusioje Vilniaus universitete 9 val.; buvo paskelbta anglų k.)
Prabėgo daugiau kaip 25 metai nuo tada, kai čia patyrėme realią žodžio ir spaudos laisvę.
Nuo 1988 m. Lietuvoje dvejus metus cenzūros sistema byrėjo sulig kiekviena diena, kol – atrodo – visai išnyko.
Continue reading „Apie žurnalistikos prigimtį, dvasią, idėją? Ne. Apie cenzūrą”
Trumpai apie reikalo esmę – pasirodžius žiniai, kad LGBT ir jai vadovaujantis toksai Simonko žada dešimties litų banknotą su Dariumi ir Girėnu dalinti kaip suvenyrą su „žaismingu“ prierašu, jog Darius ir Girėnas yra gėjai, parašiau tekstą, kuriame perspėjau, kad „tai nėra nei sąmojinga, nei žaisminga, bet žaidimas su ugnimi.
Už juodą, atgrasų, absoliučiai nepriimtiną iššūkį-provokaciją galite susilaukti ne mažiau juodo, atgrasaus ir absoliučiai nepriimtino atsako.
Šokiruoti savo skaitytojus provokuojančiomis nuotraukomis ar piešiniais solidiems leidiniams nėra įprasta, nes jų skaitytojai analitinius žurnalus renkasi visų pirma dėl turinio, o ne dėl vaizdo. Tačiau tam tikrais atvejais, siekiant atkreipti visuomenės dėmesį į dideles problemas, kurių ši nepastebi, tai daryti būtina. Nes tik atkreipus visuomenės dėmesį ir paaiškinus, kaip politikai savo sprendimais pamina tiek jos, tiek visos valstybės interesus, galima sustabdyti ritimąsi į bedugnę ir valstybės pamatų griovimą.
Deja, turime pripažinti, jog dažnai visuomenei pačiai passtebėti, kad politikai savo veiksmais sąmoningai išsityčiojo iš didelės dalies Lietuvos piliečių ir net pačios valstybės, nėra paprasta, nes priimdami sprendimus jie visada prisidengia argumentais, kurie yra nesvarbūs arba klaidinantys.
Continue reading „Politinis ženklas Lietuvos ekonomikai, patriotams ir jaunimui”
Stebint Lietuvos žiniasklaidą kartais susidaro įspūdis, kad apie tai, kas vyksta Rusijoje, žinome gerokai daugiau nei apie tai, kas vyksta Lietuvoje. Tarsi nematoma ranka visas tas gijas, kurios driekiasi iš Kremliaus į visas puses, prie Lietuvos sienos nukirptų. Kodėl taip yra? Kodėl net karinės Rusijos invazijos akivaizdoje Lietuvos žiniasklaidoje galima matyti tam tikrų amnezijos ar dvasinio paralyžiaus požymių?
O gal tiesa ta, kad žiniasklaida Lietuvoje jau nebėra ketvirtoji valdžia, kad ji – tik pastumdėlė, į kurios pateikiamą poziciją atsižvelgiama tik tuo atveju, jei ji atitinka kapitalo grupių interesus? Apie tai ir apie procesus, vykstančius Ukrainoje, kalbamės su Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininku Dainiumi RADZEVIČIUMI.
Continue reading „Kodėl apie Rusijos oligarchus žinome daugiau nei apie Lietuvos?”
„Metų“ anketoje „Požiūriai“ (2014 m. liepos mėnesio numeryje) literatūros tyrėjas ir kritikas Algimantas Bučys atsako į tris anketos klausimus. Atsakydamas į klausimą „Cenzūros formaliai neliko. Bet jos funkciją netiesiogiai atlieka literatūros kontekstas. Ar jaučiate jį ir kaip „apžaidžiate“?“ A.Bučys teigia:
„Paradoksalu, bet šiandien oficialiai panaikintą valstybinę cenzūrą kuo puikiausiai pakeitė vis stiprėjanti daugumos rašančiųjų autocenzūra… Sąjūdžio laikų laisvą žodį ir niekieno nevaržomą teisę viešai pareikšti savo nuomonę netrukus ėmė vis kiečiau varžyti žiniasklaidos redaktoriai. Šiemet įteikiau puikiam literatūros savaitraščiui nekalčiausią straipsnelį apie savo bičiulį Vitą Luckų, ir buvau redaktoriaus mandagiai paprašytas išbraukti vieną vietelę, kad laikraščio „nepaduotų į teismą už šmeižtą“.
Vokietijos serverių operatorius Hetzner grasina Ukrainos naujienų portalui pašalinti jį iš tinklo.
Tai daroma Rusijos žiniasklaidos priežiūros tarnybos prašymu. „Reporteriai be sienų“ pasipiktinę.
Rusijos valdžia stengiasi adaptuoti ryšių su visuomene landšaftą pagal Vladimiro Putino vyriausybės norus. Šis atvejis ypač pažymėtinas, nes rodo, kad žiniasklaidos priežiūros tarnyba (Federacinė ryšių, informacinių technologijų ir masinių komunikacijų tarnyba – Rosskomndazor) eina toliau – ir savo pastangoms cenzūruoti informacijos erdvę net susiranda pagalbininkų Vokietijoje.
Continue reading „Vokietijos kompanija padeda Rusijos cenzūrai”
„Cenzūros formaliai neliko. Bet jos funkciją netiesiogiai atlieka literatūros kontekstas. Ar jaučiate jį ir kaip „apžaidžiate“? Ar šis kontekstas visada yra vien tik blogis?“ Šis klausimas – iš Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraščio „Metai“ anketos, pateiktos literatūrologui, literatūros kritikui, humanitarinių mokslų daktarui, rašytojui Algimantui Bučiui. Skelbiame Algimanto Bučio atsakymą.
Cenzūra Lietuvoje buvo oficialiai panaikinta 1990 metais, ir nuo to laiko išaugo ne viena karta, kuri net nežino, kas tai buvo.
Prieš keletą metų paskambino studentė lituanistė, rašanti mokslinį darbą apie cenzūrą sovietmečiu. Susitikom ir teko kuo vaizdingiau nupasakoti, kas ta išankstinė cenzūra, kuri tikrino laikraščio maketą arba knygos rankraštį, ir tik tada, kai rankraštį ar spaudinio maketą atidžiai perskaitydavo niekam nežinomi cenzoriai ir jų nurodymu iš knygos ar straipsnio būdavo išbraukiama „neleistina“ pastraipa ar koks „įtartinas“ žodis, jie dėdavo savo parašą, be kurio nei laikraštis, nei knyga negalėjo keliauti į spaustuvę.
Continue reading „„Autocenzūra išperės viskam apatiškus vergus“”
"Cenzūros formaliai neliko. Bet jos funkciją netiesiogiai atlieka literatūros kontekstas. Ar jaučiate jį ir kaip „apžaidžiate“? Ar šis kontekstas visada yra vien tik blogis?"
Šis klausimas – iš Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraščio „Metai“ anketos, pateiktos literatūrologui, literatūros kritikui, humanitarinių mokslų daktarui, rašytojui Algimantui Bučiui.
Skelbiame išsamų Algimanto BUČIO atsakymą.
Cenzūra Lietuvoje buvo oficialiai panaikinta 1990 metais, ir nuo to laiko išaugo ne viena karta, kuri net nežino, kas tai buvo.
Continue reading „Algimantas Bučys: „Autocenzūra išperės viskam apatiškus vergus“”
Roskomnadzor‘o (Rusijos komunikacijų priežiūros tarnyba – vert.) vadovo pareiškimai apie „praktiškai neišvengiamą“ blokavimą Rusijos teritorijoje tokių socialinių tinklų kaip Twitter ir Facebook, neliko nepastebėti.
Be lauktos neigiamos Runeto reakcijos, valdininką patramdė ir Kremlius. Kas tai buvo: susiskaldymo interneto reguliavimo klausimu viršūnėse požymis ar visuomenės nuomonės tyrinėjimas? – spėlioja žiniasklaida.
Continue reading „Reakcija į grasinimus Rusijoje užblokuoti Twitterį”
Lietuvoje netylant kalboms apie informacinius karus ir priešiškų valstybių minkštąsias galias, rečiau kalbama apie tai, kas padaro visuomenę joms atsparią. Viena iš pagrindinių priemonių kuriant tokią visuomenę – istorijos politika. Tačiau bandymai ją kurti Lietuvoje sulaukė nevienareikšmių vertinimų ir net buvo pradėti lyginti su totalitarizmu.
Ypač kritiškai sureagavo dalis istorikų bendruomenės. Nors istorijos politikos tema nemažai diskutuota iš istorikų žiūros taško, ne veltui "istorijos politiką" sudaro ir antrasis – politinis dėmuo. Kviečiame į šį Lietuvoje menkai aptartą klausimą pažvelgti būtent iš politinės perspektyvos.
Continue reading „Kelio tarp cenzūros ir absoliučios laisvės paieškos”
Skelbiame rašytojo, Nepriklausomybės Akto signataro Romo Gudaičio atsakymus į „Metų“ žurnalo klausimus.
1. Įpusėjo antrasis dvidešimt pirmojo amžiaus dvidešimtmetis. Kaip apibūdintumėte rašytojo vaidmenį dabartinėje epochoje? Kokiuose lietuvių autorių kūriniuose, Jūsų nuomone, labiausia atsispindi šiuolaikinio pasaulio dvasia?
2. Cenzūros formaliai neliko. Bet jos funkciją netiesiogiai atlieka literatūros kontekstas. Ar jaučiate jį ir kaip „apžaidžiate“? Ar šis kontekstas visada yra vien tik blogis?
3. Kai kurie lietuvių autoriai (tiesa, jų kol kas nedaug) jau pradėjo rašyti angliškai. O ir kitų kūryboje netrūksta angliškų intarpų. Kokia turėtų būti mūsų „gynybos“ strategija?
Continue reading „„Gyvenimas smagiai ir graudžiai pasijuokė, sugriaudamas daugelį iliuzijų“”
Esu dalyvavęs įvairiuose renginiuose, kur piktintasi, kad istorijos vadovėliai nutyli arba neteisingai traktuoja partizanų kovas, 1941-ųjų birželio sukilimą; kad nepastatyti paminklai Lukiškių aikštėje, kad istorikų knygose niekinamas Margiris, Vytautas, Basanavičius, Smetona; pataikūniškai minimi arba visai nutylimi kai kurie Lietuvos-Lenkijos istorijos faktai…
Per du ribotos nepriklausomybės dešimtmečius beveik praradome Tėvynės meilės jausmą, bėgame iš Lietuvos ne tik dėl ekonominių sunkumų, bet ir dėl abejingumo savo tautai, jos kultūrai, istorijai…
Reikia kažką daryti.
Ir dar praėjusios kadencijos metu grupė Seimo narių užregistravo „Lietuvos Respublikos tautos istorinės atminties įstatymo“ projektą.
Koks kilo triukšmas! Į visas aukščiausias valdžios instancijas pasipylė „dideli susirūpinimai“, nes toks įstatymas „abejotinas ir kenksmingas“, jį vertiname „kaip bandymą cenzūruoti istorinę atmintį“. Toks įstatymas „diskredituoja šiuolaikinę Lietuvą“…
Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komitetas gruodžio 11 dienos posėdyje svarstė Tautos istorinės atminties įstatymo projektą.
Komiteto biuro patarėja Asta Šutinienė informavo, kad parengti Tautos istorinės atminties įstatymo projektą paskatino siekiai puoselėti istorinę sąmonę ir atmintį kaip žmogaus vertybių orientacijos ir Tautos valstybės egzistencijos pamatą. Projekto tikslas – sukurti instrumentus istorinės atminties politikai įgyvendinti, įprasminti Tautos istorinio paveldo atminimą, jo prioritetus, sklaidą, švietimą, puoselėti valstybinių švenčių, atmintinų datų bei atmintinų metų įamžinimo tradicijas, nustatyti įstatymu reglamentuotų valstybės institucijų, atsakingų už Tautos istorinės atminties įtvirtinimą, funkcijas, veiklą ir prioritetus.
Komiteto nariai aptarė Etninės kultūros globos tarybos pirmininkės Dalios Urbanavičienės, Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos generalinės sekretorės Marijos Drėmaitės, Lietuvos rašytojų sąjungos nario Valentino Sventicko, Lietuvos istorijos instituto direktoriaus Rimanto Miknio, Jaunimo sambūrio „Pro Patria“ atstovų, Lietuvos mokslų akademijos ir Lietuvos edukologijos universiteto prof. Eugenijaus Jovaišos, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro Algirdo Endriukaičio, Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto dekano dr. Andriaus Vaišnio pastabas ir pasiūlymus dėl Tautos istorinės atminties įstatymo projekto.
Komitetas bendru sutarimu pritarė patobulintam įstatymo projektui, įvertinus ir atsižvelgiant į Seimo Teisės departamento, Vyriausybės pastabas, Valstybės valdymo ir savivaldybių komiteto siūlymus, piliečių, asociacijų ir kitų suinteresuotų asmenų pasiūlymus.
Reikia kažką daryti, kad toks įstatymas nebūtų priimtas!
Ir Seimo liberalai, vadovaujami Eligijaus Masiulio, į Seimo Konstitucijos salę sukvietė jiems pasaulėžiūriškai artimus istorikus (žūrėkite čia skelbiamas nutraukas), kad šie dar kartą pasipiktintų bandymu išsaugoti Tautos istorinę atmintį, sustabdytų Tautos niekinimą bei valstybės naikinimą.
Man atrodo, kad Masiuliui, Steponavičiui, Plečkaičiui ši diskusija nelabai pavyko ta prasme, kad net „tikrieji“ istorikai ne vien tik neigė, piktinosi įstatymo projektu, bet ir bandė jį tobulinti. Diskusijos rengėjams „kortas“ gerokai „sumaišė“ rezistentas Antanas Terleckas, perskaitęs grupės istorikų, signatarų, visuomenės bei politikos veikėjų „Pareiškimą“ dėl kovo 6 d. LR Seime rengiamos konferencijos „Politikos ir istorijos santykis Lietuvoje“.
Š.m. kovo 6 d. Seime yra rengiama konferencija labai svarbiu visai Lietuvai ir jos piliečiams klausimu „Politikos ir istorijos santykis Lietuvoje“. Šis klausimas – kaip dera požiūris į istoriją su realia politika, rūpi visiems sąmoningiems Lietuvos piliečiams, nepaisant jų pasaulėžiūros bei politinių įsitikinimų.
Tuo tarpu tautos istorinę atmintį nori uzurpuoti ne pati populiariausia politinė jėga – liberalai bei jiems pasaulėžiūriškai artimi istorikai. Tarp pranešėjų nėra nė vieno kitų įsitikinimų istoriko ar visuomenės veikėjo, jiems palikta statisto ar eilinio diskusijos dalyvio rolė. Neabejojame, kad žiniasklaidoje konferencijos išvados bus tendencingai pristatytos kaip vyraujančios bei rekomenduotinos Švietimo sistemai ir kitoms humaritarinėms institucijoms. Neigiant Tautos istorinę atmintį, niekinama Tauta ir rengiama dirva svetimos kultūros invazijai bei Valstybės naikinimui. Protestuojame prieš tokią neleistinai vienašališką svarbaus Lietuvos likimui klausimo uzurpavimą. Istorija ir jos poveikis politikai rūpi visiems Lietuvos piliečiams be išimties.
Pasirašė: Bronislovas Genzelis, signataras, Romualdas Ozolas, signataras, Algirdas Patackas, signataras, Antanas Terleckas, rezistentas, Eugenijus Jovaiša, istorikas, Tomas Baranauskas, istorikas, Antanas Tyla, istorikas, Alvydas Butkus, kalbininkas, Valentinas Stundys, Seimo narys, Rytas Kupčinskas, Seimo narys.
Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
2014.03.10; 09:14
Kokiu tikslu stumiamas Tautos istorinės atminties įstatymo projektas ir Tautos istorinės atminties tarybos institucija?
Akivaizdu, kad daugiau nei du dešimtmečius visuomenei nuosekliai skiepytas ideologiškai iškraipytas pseudo patriotinis Lietuvos Istorijos įvykių, procesų bei reiškinių vertinimas nebeatlaiko nepaliaujamai aiškėjančių, iki tol anksčiau ne šiaip atsitiktinai nutylėtų, o kruopščiai slėptų faktų bei faktinių aplinkybių naštos spaudimo ir vis labiau praranda gyvybingumą, netenka Ateities perspektyvų.
Liepos 31-osios, žinomos žudynių Medininkų poste bylos pavadinimu, ir Sausio 13-osios bylose palaipsniui atsiskleidžiantys faktai akivaizdžiai liudija, kad rezonansinės Naujausiųjų laikų istorinės 1991 m. įvykių Lietuvoje bylos (ir ne vien tik šios dvi) iki šiol absoliučiai neištirtos ir deramai net netyrinėtos.
Continue reading „Cenzūra – istorijos ar pseudo patriotizmo išsaugojimo garantas?”
Gal tai – tik atsitiktinumas. Tačiau jei suskaičiuočiau, kiek sykių šiemet man buvo bandoma uždraust filmuoti, fotografuoti ar užsirašinėti į diktofoną, – susidarytų ilgokas sąrašas. Jei pridėčiau atvejus, kai bandyta sudaužyti filmavimo kamerą, kai sulaukiau grasinimus primenančių perspėjimų teismo koridoriuje, – sąrašas taptų dar įspūdingesnis. O jei dar prisiminčiau atvejus, kai nukentėjau ne aš, žurnalistas, o interviu davę asmenys, – turėčiau sąrašą, akivaizdžiai nebūdingą civilizuotai valstybei. Apibendrinus visus vien tik šiemet patirtus incidentus galėčiau drąsiai abejoti, ar Lietuva – demokratinė valstybė.
Tik nemanykite, jog prabilau apie pastangas belstis į VSD ar kokios kitos Lietuvos slaptosios tarnybos duris. Jei žodžius "nefilmuok, nefotografuok, neįrašinėk" būtų ištarę VSD, Antrojo departamento ar FNTT pareigūnai, – negūžčiočiau pečiais. Bet negaliu nesistebėti, kai mane, atėjusį pasižiūrėti prie Vilniaus Karoliniškių poliklinikos surengto piketo, pasitinka uniformuotas saugos tarnybos atstovas ir pradeda kamantinėti: ar turiu leidimą filmuoti, ar savo žingsnius suderinęs su poliklinikos vadovybe, kodėl drįstu filmuoju poliklinikos užrašą virš centrinio įėjimo?
Laikraštis Die Welt praneša apie naują Rusijos kino režisieriaus ir scenaristo Aleksandro Mindadzės projektą, kurio darbinis pavadinimas „Brangusis Hansas, mielasis Piotras“. Projektas trišalis, vokiečių–rusų–ukrainiečių, ir pasakoja apie vokiečių inžinierių Hansą, atvykusį į Sovietų Sąjungą prieš prasidedant didžiajam Tėvynės karui, o taip pat apie jo draugą rusą Piotrą, kuriuos istorija išskyrė į priešingas barikados puses.
Scenarijus grindžiamas realiais įvykiais, pažymi straipsnio autorė Julija Smirnova. Prieš keletą dienų iki Molotovo–Ribentropo pakto pasirašymo Vokietija ir Sovietų Sąjunga sudarė ekonominį susitarimą, remiantis kuriuo, o taip pat šiek tiek vėliau pasirašytomis keliomis ekonominio bendradarbiavimo sutartimis Sovietų Sąjunga mainais už vokišką techniką tiekė Vokietijai žaliavas ir maistą.
Continue reading „Rusija nori sustabdyti nemalonų kino projektą”
„Jeigu policija tikėjosi paslėpti paveikslą, kuriame Vladimiras Putinas ir jo ministras pirmininkas apsirėdę moteriškais drabužiais, tas sumanymas nelabai pasisekė“, – rašo The Times Maskvos korespondentas Benas Hoilas.
Iki pirmadienį surengto reido į menkai težinomą „Valdžios muziejų“ Sankt Peterburge šis darbas vargu ar atkreipė nors kiek dėmesio per visą savaitę, pažymi leidinys.
„Nuo to momento, kai įsikišo policija, paveikslas, vaizduojantis Putiną, apsirėdžiusį rausvais naktiniais marškiniais, šukuojantį putlutį Dmitrijų Medvedevą su rausvu push-up liemenuku ir tampriomis glaudėmis, apskriejo visą pasaulį“ – ironizuoja straipsnio autorius.
Continue reading „Sumanymas cenzūruoti Vladimiro Putino atvaizdą sukėlė priešingą efektą”
Tokiu pavadinimu Vokietijos portalas tagesspiegel.de paskelbė Berlyno Humboltų universiteto polonistikos profesoriaus emerito Heinricho Olschowskio straipsnį.
Dar prieš keletą metų niekšiškiausio Sovietų Sąjungos ir hitlerinės Vokietijos sandorio dieną didžiuosiuose Vokietijos laikraščiuose objektyvus šio politinio įvykio ir abiejų diktatūrų nusikaltimų vertinimas buvo neįmanomas, nes kelioms kartoms buvo įdiegta, jog nacionalsocializmo nusikaltimai buvo daug baisesni už stalininio komunizmo.
Taip manančių istorikų Vokietijoje yra ir šiandien. Bet pastaraisiais metais, ypač po 2008 metų Prahos deklaracijos pasirašymo, vis garsiau skamba tokių istorikų oponentų balsai. Heinrichas Olschowsky yra vienas iš tokių oponentų. Pateikiame sutrumpintą profesoriaus straipsnį.
Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute gegužės 2-ąją įvyko įdomus pokalbis su Rusijos opozicijos atstovais Borisu Nemcovu, Vladimiru Ryžkovu, Ilja Ponomariovu, Leonidu Gozmanu, Vladimiru Milovu ir kt. Politikai išsamiai ir įdomiai nušvietė padėtį Putino Rusijoje.
Autokratinis režimas vis labiau siautėja, įžūlėja, galimas daiktas, geruoju jis nepasitrauks. Visi jaučia, kad šios epochos pabaiga gali būti skausminga, – tada visiems maža nepasirodys. Vakarai trypčioja vietoje, nežino, ką daryti. Svečiai kalbėjo apie „demokratinius” rinkimus, „laisvąją” spaudą, Putino santylius su Lukašenkos režimu, kitomis NVS šalimis, Baltijos valstybėmis.
Kai kurie oratoriai mus ramino, kad Rusijoje nėra rimtų ketinimų Baltijos šalis susigrąžinti į imperiją. Ukraina, Baltarusija, Armėnija, kai kurios Azijos šalys, priklausiusios imperijai – kas kita, o mes ištrūkome galutinai. Politinių kalinių Rusijoje daugiau nei Baltarusijoje. Putinas save laiko vyresniuoju Lukašenkos broliu, iš tiesų jis tik jaunesnysis jo mokinys. Lukašenka labai sumaniai ir ilgai ekonomiškai „melžia” Rusiją.
Kodėl Rusijoje vis dar toks populiarus Stalinas? Taip, jis žudė, bet nevogė. Dabar ir žudoma, ir vagiama. Žmonės ilgisi tokio „Stalino”, kuris nežudytų, bet ir neleistų taip sauvaliauti, vogti, kaip vagiama šiandien. Paklydimas, absurdas, tačiau reikia laiko, kad žmonės suvoktų demokratijos privalumus. Laisvos žiniasklaidos Rusijoje beveik nebeliko. Išnaikino ją pasirinktinai milžiniškomis dotacijomis, reklama, bet šie pinigai tik tiems, kurie pataikauja Putino režimui. Medvedevą , tą marionetę, „pridurką” kritikuokite kiek netingite, o vado, kurio portretas redaktoriaus kabinete ant sienos – nelieskite. Ir gerai gyvensite. Opozicijos žiniasklaida neįtakinga, ji nepasiekia žmonių, kuriems būtų labiausiai reikalinga.
„Gazpromas” – Putino projektas – kasmet ženkliai netenka tarptautinio energetinio svorio, jo saulutė jau sparčiai leidžiasi. Artėja laikai, kai Europa išsivers ir be Rusijos dujų, ne už kalnų laikai – Amerikos laivai su skalūninėmis dujomis plauks prie Europos krantų.
Rusijos opozicija pageidautų, kad Putino režimą kuo stipriau spaustų Europos Taryba, Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija (ESBO), kurių narė Rusija yra, bet piktybiškai nesilaiko įsipareigojimų…
Skelbiame kai kurias Vytauto Visocko nuotraukas iš minėto Rusijos opozicijos lyderių susitikimo su Lietuvos politikais, politologais, studentais. Plačiau ir išsamiau svečių iš Maskvos mintis atpasakosime artimiausiu metu.
Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
2013.05.04
Ši istorija labai panaši į šnipų trilerį. Jo centre – anoniminis kalinys, kuris buvo laikomas ypatingajame kalėjimo korpuse griežčiausiai saugomas. Tas žmogus turėjo ryšių su „Mossadu“. Bet paskui jis arba nusižudė, arba buvo nužudytas. Bet oficialiai niekas apie tą kalinį nieko nepranešė. Taip pasakoja “The New York Times”.
Continue reading „Izraelyje nutylėta “Mossado” bendradarbio istorija iškilo į paviršių Australijoje”
Kompanija Google pirmą kartą atskleidė savo vartotojų duomenis Rusijos valstybinėms institucijoms, patenkindamos jų paklausimą, – tai matyti iš 2012 metų liepos–gruodžio laikotarpio "Google Transparency report" ataskaitos.
Google ataskaitoje nurodoma, kad per ataskaitinį laikotarpį kompanija gavo iš Rusijos valstybinių institucijų 97 prašymus atskleisti 123-jų vartotojų duomenis.
Continue reading „Google pirmą kartą atskleidė Rusijos specialiosioms tarnyboms vartotojų duomenis”
