Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Ar esate mąstę apie tai, kur, kaip įsižiebė ir ruseno židiniai baisiausių, skaudžiausių įvykių, ištikusių Europą per porą paskutiniųjų šimtmečių?

Na, apie tai, kad abu pasaulinius karus pradėjo Vokietija, žino kiekvienas, bent kiek susipažinęs su Europos istorija. Bet karai – tai pasekmė tų tektoninių lūžių, kurie vyko visuomenėje, žmonių pasaulėžiūroje ir kuriuos provokavo žmonės, priklausę vienam ar kitam etnosui, išugdyti specifinės kultūrinės aplinkos.

Vienas toks „tektoninis lūžis“, iš esmės sukrėtęs Europą, siejamas su komunizmo šmėkla, XIX amžiuje pasileidusia klajoti po Europą. Cituoju  1847 m. – 1848 m. Karlo Markso ir Frydricho Engelso parašytą, 1849m. išspausdintą „Komunistų partijos manifestą“: „Šmėkla klaidžioja po Europą — komunizmo šmėkla“.

Ir tam, kad šmėkla įgautų kūną, „susirinko Londone įvairiausių tautybių komunistai ir  sudarė šį „Manifestą”, skelbiamą anglų, prancūzų, vokiečių, italų, flamandų ir danų kalbomis“.

Atkreipkite dėmesį: tarp kalbų, kuriomis buvo paskelbtas šitas šmėkliškas Markso ir Engelso jungtinių pastangų vaisius, nėra rusų kalbos. Ir gal dėl to piktosios jėgos suveikė taip, kad tos šmėklos blėnius uoliausiai ir karščiausiai šokosi realizuoti būtent rusų tauta?

Pasekmės visiems žinomos: iki pamatų sugriauta vienos turtingiausių (bent jau iškasenomis) pasaulio šalių ekonomika, gulaguose pražudyti milijonai žmonių, ir net šiandien, kai formaliai šalis atsisakė ją nustekenusio ekonominio modelio, ji tebekelia grėsmę ne tik savo artimiausiems kaimynams, bet ir eksportuoja agresiją, terorą į tolimiausius pasaulio kampelius.

Vokietijos Bundestagas. EPA – ELTA nuotr.

O „šmėklos“ gimdytojai – Vokietijos piliečiai, žydas ir vokietis.

Kitas europiečių sąmonėje XIX a. įvykęs lūžis – Vienoje, vokiečių kalbos ir vokiškai kultūrai giminiškoje šalyje užgimęs psichiatrijos metodas – gelmių psichologija arba psichoanalizė, kurią apie 1890 m. pradėjo taikyti Vienos neurologas Zigmundas Froidas (Freud).

„Naujagimis“ atrodė nepavojingas, ir keletą dešimtmečių jis nekėlė didesnio susirūpinimo visuomenei, apsiribodamas natūraliais ginčais tarp šitos srities specialistų, skirtingai vertinančių seksualumo poveikį žmogaus psichikai, charakteriui, elgesiui. Net ir pats Z. Froidas, įvedęs į psichoanalizę seksualumą kaip visų neurozių priežastį, vėliau pats suabejojo jo reikšmingumu.

Tačiau džinas, pasodintas į butelį, net ir kiek primirštas, augo, plėtojosi, kol  įvyko tai, kas paprastai atsitinka su džinais butelyje: butelis sudužo (ar buvo sudaužytas), džinas iššoko įlaisvę – ir 1968 m. įvyko garsioji seksualinė revoliucija.

Ir jei dėl seksualumo sureikšminimo ir išlaisvinimo iš pasąmonės gelmių pradininko Z. Froido priklausymo apibrėžtai etninei-kultūrinei terpei (vokiškos kultūros Austrijos žydas…) kyla šiokių tokių abejonių, tai vokiška seksualinės revoliucijos kilmė abejonių nekelia niekam. Kaip skelbia enciklopedijos, 1968-ųjų metų seksualinė revoliucija prasidėjo nuo idėjų, propaguojamų Frankfurto mokyklos mokslininkų Adorno, Horkheimerio, Marcuse‘s ir Habermaso.

Seksualinės fantazijos. Slaptai.lt nuotr.

Jie, jų idėjų šalininkai ir įgyvendintojai, pradėję seksualinę revoliuciją, praktiškai išsprogdino santuoką kaip socialinę lytiškumo erdvę ir  iškėlė „palaidumo, vaikų seksualizacijos, abortų ir homoseksualizmo vėliavą“ (Gabriel Kuby „Gender revoliucija“, p. 56). Jų skelbiamos idėjos, G. Kuby nuomone, nieko bendro neturi su mokslu, yra gryna propaganda, nes „revoliucionieriams“ rūpėjo ir teberūpi ne pažinti tikrovę, o ją keisti.

Įdomi ir savotiškai pamokanti yra vieno iš Frankfurto mokyklos lyderių Teodoro Adorno gyvenimo ir veiklos istorija. Joje politekonominės kairuoliškos idėjos persipynė su filosofiškai apipavidalintu etikos, moralės neigimu.

Gimęs Frankfurte-prie-Maino, daug metų ten ir dirbo, bet į valdžią atėjus nacistams, kaip „ne tos“ rasės atstovas Adornas buvo priverstas emigruoti į Angliją, paskui į JAV,  o 1949 m.  grįžo į Frankfurtą ir nuo 1953 metų ėmė vadovauti Socialinių tyrimų institutui.

T. Adorno, kaip ir kitų Frankfurto mokyklos autorių knygos suvaidino svarbų vaidmenį, rutuliojantis „naujųjų kairiųjų“ judėjimui. Adornas aštriai kritikavo kapitalizmą, smerkė karą Vietname ir pelnė nemažas sovietų ideologų simpatijas. Bet kai ant jo idėjų išaugę kairuoliai studentai – radikalai ėmėsi praktiško tų idėjų įgyvendinimo, Adornui tai labai nepatiko. Laiškuose tautiečiui ir ideologiniam „broliui“ Herbertui Markuzei (Herbert Marcuse) Adornas skundėsi studentų judėjimo neproduktyvumu. Savo ruožtu, studentai išplatino proklamacijas, kuriose buvo rašoma: „Profesorius Adornas visada pasirengęs paliudyti, jog Vakarų Vokietijos visuomenė linkusi pritarti viskam, kas nežmogiška/nehumaniška. Bet kai profesorius susiduria su realiomis nežmoniškumo apraiškomis, jis nenori išsakyti savo nuomonės. Jis bevelija tyliai nukęsti tuos prieštaravimus, kuriuos jis pats prieš tai buvo konstatavęs.“

Pabaisa. Slaptai.lt nuotr.

Nesutarimai su jo idėjų pripenėtais studentais pasiekė tokį laipsnį, kad trys studentės apnuogino prieš jį krūtines, apiberdamos profesorių rožių lapeliais, ir taip sutrukdė jo paskaitą „Įvadas į dialektinį mąstymą“. Po  šito konfūzo T. Adornas nutraukė visas paskaitas Vokietijoje, išvyko į Šveicariją, kur netrukus jį ištiko infarktas.

Išties, kaip sakoma: „Pasėsi vėją – pjausi audrą“… Gaila tik, kad dabar ta „audra“ šienauja visą Vakarų pasaulį.

Bet seksualinė revoliucija – ne vienintelis įvykis, kuris sukrėtė XX amžiaus Europą ir pasaulį:  XX a. pradžios Europoje užsimezgė dvi kruviniausios ideologijos, kurių pavadinimus šiandien dažnas laiko sinonimais: fašizmas = nacizmas.

Tačiau tai nėra sinonimai. Fašizmo tėvynė – Italija, nacizmo – Veimaro respublikos laikų Vokietija, kurios ekonomiką sunkiai slėgė Versalio taikos sutartis.

Beje, kai kurių istorikų ir politologų nuomone, nacizmas – tai švelnesnis fašizmo variantas, bet vėliau nacizmą „sukompromitavo“ jo išplėtota rasinė teorija – rasizmas, atvedęs iki antisemitizmo ir galiausiai prie neregėto žiaurumo tarptautinio lygio akcijos – Holokausto.

Nacizmas – totalitarinio tipo ultradešinioji ideologija, skirta sukurti ir įtvirtinti pagal rasinius  požymius „gryną“ valstybę. Tam tikslui pasiekti buvo nuspręsta likviduoti bet kokius nacizmui nelojalius elementus, nepaisant jų ideologijos ar tautybės, ir perskirstyti materialines vertybes tarp „teisingos“ ideologijos ir „teisingos“ tautybės atstovų.

Taigi, nacizmo teorijos pagrindą sudarė rasė, rasinio išskirtinumo principas. Todėl mūsų jaunieji politikai, politologai, skubantys kai kuriems moderniems Lietuvos politiniams judėjimams ar partijoms prikabinti etiketę „naciai“, „nacistai‘ ar net „fašistai,“ demonstruoja savo nemokšiškumą bei politinės kultūros stoką.

Tvora spygliuota. Slaptai.lt nuotr.

Bendra nacizmui ir fašizmui buvo kišimasis į valstybės ekonomiką, masinės nepatenkintųjų represijos, valdžiai nelojalių piliečių įskundinėjimai policijai, slaptosios policijos sukūrimas ir to viso viršūnė – konclageriai.

Bet ar tie požymiai bendri buvo tik fašizmui ir nacizmui? Ar tik ne Rusijos komunistai pirmieji ėmė įgyvendinti šiuos „principus“, sukurdami jų įgyvendinimui būtiną represinį aparatą – iki konclagerių, kurie tapo pavyzdžiu Vakarų Europos (ne tik Vokietijos ir Italijos, bet ir Ispanijos ir kt.) totalitarinių valstybių kūrėjams?

Tuo tarpu triada rasizmas–antisemitizmas–Holokaustas išlaikė tyrus nacistinius-vokiškus bruožus, nors specifinės žydų organizacijos pastaruoju metu mėgina jam prikergti ir kai kurių Vidurio bei Rytų Europos nacijų bruožus. Kodėl? Spėlioti galima visaip. Pavyzdžiui, gal ir tam, kad  kaip nors sušvelninus pasaulio nuostabą dėl to, kad daug žydų net iš paties Izraelio grįžta į Vokietiją ir kuria ten savo gyvenimus, nepaisant tebeskambančio Buchenvaldo varpo…

Galima būtų aptarti Vokietijos indėlį į Europos Sąjungos kūrimą, bet, viena, šitam „kūriniui“, kurio tikslas – Europos „europeizacija“, priskirti tokią neigiamą reikšmę, kokią turėjo komunizmas, nacizmas ar seksualinė revoliucija, būtų  neatsargu ir (bent kol kas) neteisinga.

Kita vertus, nebūtų teisinga ES idėjos gimdytoja paskelbti Vokietiją. Prancūzija, bent jau ankstyviausiame etape, suvaidino ar ne didesnį vaidmenį, nei Vokietija. O likimas, lyg tyčia, padovanojo  ES idėjos autoriui Roberui  Šumanui (Robert Schuman) idealią „europietišką“ biografiją, kokios gali pavydėti visi kiti ES entuziastai bei jos lyderiai: gimė Liuksemburge, jo tėvas buvo prancūzas, tapęs vokiečiu, kai regioną, kuriame gyveno, aneksavo Vokietija, o jo motina buvo liuksemburgietė. Pats R. Šumanas pagal gimimą buvo Vokietijos pilietis, bet  kai 1919 m. po Pirmojo pasaulinio karo Elzaso-Lotaringijos regionas buvo grąžintas Prancūzijai, jis tapo prancūzu. Todėl, spręsdamas savo komplikuotos tautinės-pilietinės tapatybės problemą, ES „tėvas“, galima sakyti, rado idealų sprendimą, susikurdamas sau naują „tėvynę“ – ES. Bet ar toks sprendimas  priimtinas kitų Europos šalių piliečiams – atsakymas anaiptol nėra toks aiškus, kokio būtų norėjęs pats R. Šumanas.

Imigrantai. EPA-ELTA nuotr.

Įžengus į XXI amžių, Vokietijos kaip visos ES lokomotyvo reputaciją „suteršė” neatsargus totalinis atsivėrimas pabėgėliams iš Afrikos  ir Artimųjų Rytų, tarp kurių atsidūrė daug pabėgėlių-apsimetėlių, pasinaudojusių tragiškais įvykiais savanaudiškais tikslais ir tapusių našta Vokietijos ekonomikai ir kultūrai. Ir jei Vokietija tos problemos sprendimą būtų apribojusi savo valstybės ištekliais ir pajėgumais, būtų galima jos indėlio neminėti tarp įvykių, padariusių neigiamą įtaką kitų šalių gyvenimui. Tačiau pernelyg įsijautusi į ES „mamos“ vaidmenį, Vokietija atkakliai mėgino primesti šitą problemą visoms kitoms ES narėms – kas joms negalėjo patikti. Ir nepatiko.

Ir tai buvo pirma grėsminga „juodoji katė“, perbėgusi tarp šalių – ES narių. Pasekmė – Brexitas.

Bet ar Vokietijos lyderiai supranta, kad jie – šios pasekmės priežastis?  Vargu… Kaip nirtulingas žirgas, sukandusi žąslus, Vokietija šuoliuoja toliau į neaiškią ateitį, priiminėdama sprendimus, kurių naudingumas kitoms ES narėms labai ir labai abejotinas. Tarp tokių – dujų vamzdis Baltijos dugnu iš Rusijos, ant kurio vėl pavojingai suartėjęs Vokietijos-Rusijos duetas ruošiasi susmaigstyti likusias ES šalis.

Žinoma, kai kas gali pasvarstyti, kas didesnę žalą atneš Europai – tas nelemtas „Nord Stream 2“ vamzdis, ar Europos islamizacija dėl neapgalvotos imigracinės politikos? O gal vos ne prievarta brukamos hipertrofuotos įvairių „mažumų“ teisės daugumos beteisiškumo sąskaita, visokios Stambulo konvencijos ir kiti biurokratų šedevrai  – nesugebėjimo aktyviai ir sklandžiai veikti pasaulinės pandemijos fone?

Popiežius Jonas Paulius II Vilniaus oro uoste bučiuoja Lietuvos žemę. Vladimiro Gulevičiaus (ELTA) nuotr.

Pagyvensim – pamatysim. Bet jau dabar matome, koks pranašiškai įžvalgus buvo Jonas Paulius II, kuris savo knygoje „Atmintis ir tapatybė“ palietęs abortus ir homoseksualizacijos politiką, rašė: „Leistina ir net privalu klausti, ar čia vėl – galbūt klastingiau ir slapčiau – neveikia blogio ideologija, mėginanti prieš žmogų ir prieš šeimas panaudoti net žmogaus teises?“

O dabar kitas klausimas: prie ko čia Vokietija? O „prie to“, kad visiems matant, bet praktiškai neprotestuojant (išskyrus Vengriją ir Lenkiją) Vokietija iš įvairių idėjų generatoriaus ir ES lokomotyvo pamažu, bet nenukrypstamai tampa Europos žandaru. Tik šitas „žandaras“ ginkluotas ne tankais ir raketomis, o bankais, finansais ir įstatymais, kuriuos pats kuria ir paskui primeta kitoms šalims.

Kaip čia neprisiminsi žodžių, kuriuos žiniasklaida priskiria profesoriui Adui Jakubauskui, o profesoriaus tvirtinimu, juos ištarė vienas iš „Vilko vaikų“, Olafas Pasenau: „Markso ir Engelso šmėkla tebeklaidžioja po Europą, tik jau nebemojuoja raudonomis vėliavomis, bet, kaip ir visos bakterijos, ji mutavo”.

O juk vakcinos nuo ideologinio viruso – mutanto neturime…

2021.04.13; 04:00

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Keletą dienų girdėdamas nežmogišką žviegimą apie tai, kad neva toks Valdas Rakutis (šių metų šaukimo Seimo narys ir žinomas istorijos profesorius) neparodė reikiamos pagarbos Holokausto aukų atminimui ar net pabandė užginčyti patį Holokausto faktą, neapsikentęs susiradau publikuotą spaudoje profesoriaus straipsnį (lrt.lt), tačiau nieko panašaus nė iš tolo čia neradau, tokių išvadų čia neužtiksite ir jūs net užuomazginiu pavidalu, pasišviesdami, jeigu norite, su galingu prožektoriumi rankose. Holokaustas V.Rakučio ištransliuotame pasisakyme net dar aiškiau nei įprasta literatūroje apie hitlerininkų nusikaltimus yra apibrėžiamas kaip siaubingo blogio apraiška.

Žydų gatvė Vilniuje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Taigi, pabandykime, prabėgus dienai kitai, dar kartą perskaityti minėtą V.Rakučio straipsnį, užtikrinu – nerasite nė vienos minties, kuri neatitiktų visų pripažįstamos tiesos pozicijų. Tiesą sakant, to ir buvo galima tikėtis, žinant autoriaus respektabilumą ir tą aplinkybę, kad tokia Faina Kukliansky nepraleis net mažiausios progos išpūsti nešvankų burbulą. O mažiausia proga čia buvo autoriaus prabėgomis, kaip atrodo, dėl bendro vaizdo paminėtas faktas, kad ir pavieniai žydai dalyvavo totalitarinių režimų represinėse struktūrose ar net Holokausto nusikaltimuose. Kas to nežino, ar ne? Tačiau štai JAV ambasadorius Lietuvoje, iš to užkulisinio fakto paminėjimo daro išvadą, kad neva V.Rakutis bando primesti nuomonę, kad dėl Holokausto nusikaltimų yra kalti patys žydai (sic). Žinia, tokią išvadą, paneigiant problemos aptarimo kontekstą, gali išpešti tik beviltiškai iškrypusios vaizduotės žmogus. Toks tikrai nėra mūsų autorius, norėtųsi tikėti, kad taip pat ir JAV ambasadorius Lietuvoje nėra pamišęs žmogus. Greičiau yra taip, kad kuriamos seno šablono, labai negarbingos galios schemos, į kurias yra įpainiojamos taip pat ir JAV institucijos. Vis tik, labiausiai yra tikėtina, kad bent jau šiuo atveju JAV ambasadorius V. Rakučio straipsnio tikrai nepaskaitė, o melagingosios interpretacijos buvo pametėtos mūsų bičiulių žydų.

Istorikas Valdas Rakutis. Slaptai.lt nuotr.

Niekam neturėtų kilti ir nekyla jokių abejonių, kad V.Rakutis yra ištikimas faktų tiesai, tačiau  buvo suabejota dėl to, kad profesorius savo nukrypstančias nuo įprasto šablono mintis išsakė Tarptautinės Holokausto aukų atminimo dienos proga, t. y. ne vietoje ir ne laiku. Tačiau, kaip suprantu aš, šio straipsnio didžiausia vertė ir  yra ne tiek visiems žinomų faktų paminėjimas, kiek galbūt ne iki galo  užviršuota mintis, kad Holokausto aukų  minėjimo dieną jau vardan atminties prasmingumo ypač turėtume susimąstyti dėl blogio prigimties ir jo apraiškų istorijoje, pagalvotume apie visas galimas blogio užkardinimo priemones, apie užduotį nuplėšti blogiui gėrio kaukes. Čia yra išsakoma truputėlį kita Holokausto aukų paminėjimo strategija, įvertinus tą aplinkybę, kad ši atmintina diena didžiausia dalimi žydų pastangomis yra visiškai nususinta, paverčiant ją galios industrijos plėtotės schema.

Amerikos vėliava. Slaptai.lt nuotr.

Hitlerininkų nusikaltimai nedaro vokiečių žudikų tauta, Nachmano Dušanskio įvykdyti žmonių kankinimai neteikia preteksto pavadinti  žydus sadistų tauta. Tačiau jeigu būtų leista man kalbėti viską, kas užplaukia ant liežuvio, aš išrinktąją tautą pavadinčiau labiausiai nedialogiška tauta pasaulyje. Kita vertus, kaip atrodo bent man, tai užmina mįslę apie paminėtos tautos baisią desperaciją su kolektyvinės pasąmonės gelmėse nugrimzdusiu įsitikinimu, kad su mumis (t. y žydais) susikalbėti neįmanoma, mes mokame tik vieną dalyką – prievarta primesti savo tiesą

Dėl lietuvių – atskira kalba, jų ydų sąrašas yra ilgas, tačiau net ir jie, lietuviai, paprastai siekia prisikasti iki šaknų, suprasti diskusijos esmę,  savo ruožtu žydai diskusijos sėkmę dažniausiai supranta kaip oponento pergudravimą, išstūmimą iš diskusijų rato arba nustūmimą į užribį, išnaudojant galios schemų teikiamas galimybes. Tos galios schemos yra savotiškas masalas ir lietuviško mentaliteto prostitucijos žymūnams, siekiantiems pasigauti sėmę savo tautos niekinimo sąskaita.

Faina Kukliansky. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Tačiau užblokuota tiesa niekur nepradingsta, dar daugiau – išstumta iš diskusijų rato ji įgyja nauja matmenį, t. y. tampa pikta tiesa. Tai  terpė, kurioje, be visa ko kito, geriausiai sudygsta latentinio antisemitizmo sėkla. Tačiau neužmirškime ir to, kad antisemitizmo sudaiginimo galimybe labiausiai Lietuvoje suinteresuoti yra tokie personažai kaip F.Kukliansky, nes neretai dirbtinai forsuojami nesusipratimai tarp žydų ir lietuvių leidžia šiai finansiniuose skandaluose nugrimzdusiai veikėjai palaikyti savo veiklos prasmingumo  įvaizdį.

F.Kukliansky yra antisemitizmo Lietuvoje kurstytoja Nr.1!

2021.01.29; 16:50

Dalius Stancikas. Slaptai.lt nuotr.

Įtakingi globėjai

Kita ypatingai stebinanti R. Vanagaitės knygos „Mūsiškiai“ aplinkybė – jos neįtikėtinas populiarumas užsienyje. „Mūsiškiai“ buvo išleisti įvairiomis užsienio kalbomis, jos autorė kviečiama į daugybę knygos pristatymų, ją kalbino žymiausios pasaulio žiniasklaidos priemonės.

Lyg Vanagaitė būtų kokia istorikė – akademikė ar iki šiol nežinomo istorinio atradimo autorė. Lyg sovietai nebūtų nuteisę kelių šimtų lietuvių už kolaboravimą su naciais ir dalyvavimą žydų žudyme, lyg ne šiomis bylomis remdamasi savo knygą ir parašė Vanagaitė. Lyg nepriklausomoje Lietuvoje nebūtų buvę Holokausto bylų (prisiminkime vien garsiąją Aleksandro Lileikio bylą). Lyg Holokaustas Lietuvoje niekada nebūtų tyrinėtas, lyg nebūtų išleista nei viena rimta mokslinė knyga (tais pačiais 2017 m. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras išleido dr. A. Bubnio knygą „Lietuvių policijos batalionai 1941-1945 m.“ – rimtą istorinį veikalą, susijusį su šia skaudžia tematika. Vien šis autorius yra parašęs ne vieną knygą apie Holokaustą Lietuvoje, Lietuvoje veikusius getus ir pan.). 

Viatcheslav Moshe Kantoras

2018 metų pradžioje, prieš pat Adolfo Ramanausko-Vanago gimimo šimtmetį, Europos žydų kongresas R. Vanagaitę apdovanojo „Už indėlį atkuriant didžiausios Lietuvos žydų tragedijos istorinį teisingumą“. Apdovanojimą įteikė pats Kongreso vadovas Moshe Kantoras – Rusijos oligarchas, siejamas ryšiais su V. Putinu ir nelegalia ginklų prekyba. (Tas pats M. Kantoras visai neseniai labai greitai sureagavo ir į po pasaulį paleistą Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkės F. Kukliansky grasinimą apie neva iš baimės uždaromą Vilniaus sinagogą; kaip pastebėjo apžvalgininkai, šis grasinimas buvo tik fake news (netikra žinia), kurios tikslas – padaryti Lietuvos valdžiai spaudimą dėl Jono Noreikos – Generolo Vėtros atminimo (ne)įamžinimo).

Kiekvienam turbūt kyla natūralus klausimas: tai kas gi lėmė tokią neįtikėtiną Vanagaitės „Mūsiškių“ sėkmę, kaip ji sugebėjo patekti į tokių įtakingų globėjų ratą? Paslaptį atskleidė pati autorė, atvirai pasipasakodama, kad knygą rašė konsultuodamasi su „savo širdies draugu“, vadinamuoju nacių medžiotoju Efraimu Zuroffu.

zurof_2
Efraimas Zurofas

O Zuroffas taip pat yra pagarsėjęs ryšiais su Kremliumi: nuo 2010 m. buvo tarptautinės organizacijos „Pasaulis be nacizmo“ tarybos narys.„Šią organizaciją įkūrė Borisas Špigelis – Rusijos žydas, oligarchas, 10 metų dirbęs Rusijos Fedaracijos Taryboje, turintis gerų ryšių Kremliuje, – rašo„The Daily Beast“ žurnalistas James Kirchickas. Anot J. Kirchiko, „organizacija „Pasaulis be nacizmo“ daugiausiai veikia buvusiose SSRS respublikose. Jos užduotis – menkinti Ukrainos ir Baltijos šalių valdžią, kovojančias prieš Kremliaus įtaką, todėl joms priskiriamos fašistų etiketės. Estijos, Latvijos ir Lietuvos žvalgybos „Pasaulio be nacizmo“ organizaciją mini savo kasmetėse ataskaitose kaip grasinančią sugriauti šalies konstitucinę tvarką“.

„Nasi” – lenkų kalba. Čia nurodyti du autoriai: Vanagaitė ir Zurofas

Gal dėl šio Zuroffo politinio šleifo Vanagaitė ir nuslėpė Lietuvoje faktą, kad jis taip pat yra „Mūsiškių“ bendraautorius – knyga Lietuvoje pasirodė tik su R. Vanagaitės pavarde (net ir žurnalistų klausiama Vanagaitė įtikinėjo esanti vienintelė autorė). Tačiau Lenkijoje lenkų kalba „Mūsiškiai“ pardavinėjami su dviem oficialiais autoriais: „NASI. Nasi Podróżując z Wrogiem. Autor: Ruta Vanagaite, Efraim Zuroff“.

Tikrovės neatitiko ir kitas Vanagaitės viešas teiginys (pažadas): Zuroffas taip ir neatvyko į Lietuvos Seimą ir neparodė savo turimų „įrodymų“, neva Adolfas Ramanauskas-Vanagas yra Holokausto dalyvis.

Parodyti ir negalėjo, nes tokių „įrodymų“ nėra – net KGB ir sovietinis teismas jų nerado. A. Ramanausko-Vanago kaltinamojoje išvadoje ir teismo nuosprendyje pažymėta tik tiek: „1941 m. prasidėjus Didžiajam Tėvynės karui, buvo ginkluotos „apsaugos“ kuopos vadu“.

Rūta Vanagaitė. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Tardymo metu A. Ramanauskas-Vanagas liudijo, kad po Birželio sukilimo pažįstamų paprašytas dvi savaites (iki liepos 7 d.) Druskininkuose buvo apsaugos kuopos vadu. Kuopoje buvo 18 žmonių, kurie saugojo valstybinį turtą. Ginklo ir skiriamojo raiščio neturėjo. Pasitraukė iš šių pareigų pamatęs, kad jie yra bejėgiai – ginkluoti vokiečiai vis tiek plėšia jų saugomą turtą. KGB apklausė ir toje pačioje kuopoje buvusį B. Visocką, kuris patvirtino: Ramanausko su ginklu nematė, tarybinių piliečių suėmimuose Ramanauskas nedalyvavo. Teismo proceso metu A. Ramanauskas-Vanagas nurodė dar vieną liudininką: „mano žodžius gali paliudyti tame pačiame būryje buvęs dabartinis LSSR prokuroras Gasiliauskas“.

Nepaisant šių faktų Vanagaitės ir Zuroffo paskleisti šmeižtai A. Ramanausko-Vanago atžvilgiu pakenkė jam ir Lietuvai: Genocido tyrimo centro ir Užsienio reikalų ministerijos sumanymas 100-ečio gimimo proga pastatyti A. Ramanauskui-Vanagui paminklą jo gimimo vietoje JAV, New Britaine (ten jis gimė ir gyveno iki ketverių metų ), buvo sužlugdyta.

Šis sumanymas gimė sužinojus, kad New Britaino Šv. Andriejaus bažnyčia, kurioje pakrikštytas A. Ramanauskas-Vanagas, yra pastatyta Amerikos lietuvių iniciatyva ir lėšomis. Po mūsų diplomatų pokalbio su New Britaino mere pirminis sumanymas pakabinti ant bažnyčios sienos atminimo lentą išaugo iki paminklo miestelio centrinėje aikštėje. Lietuvoje sukurtas paminklas jau buvo beveik keliamas į lėktuvą, jau buvo derinamos aukštų Lietuvos pareigūnų atvykimo į atidarymo iškilmes detalės, kai merė netikėtai pareiškė stabdanti šį projektą. Oficialus paaiškinimas – sudėtingas istorinis laikotarpis. Neoficialus – vietos žydų bendruomenės atstovas miestelio taryboje gavo pranešimą (manoma, kad iš Lietuvoje gyvenančio prof. D. Katzo) apie galimą A. Ramanausko-Vanago dalyvavimą Holokauste.

Nepadėjo nei Genocido tyrimo centro nusiųstas patikinimas, kad nėra jokių tai patvirtinančių faktų, nei paaiškinimas, kad tuometis Izraelio ambasadorius Lietuvoje viešai aplankė A. Ramanausko-Vanago dukrą ir pareiškė pagarbą jos tėvui, taip pademonstruodamas oficialią Izraelio poziciją, nepadėjo ir nusiųstas paties A. Ramanausko-Vanago 1955 m. rašytas perspėjimas, kad sovietai partizanus vadindavo „lietuvių vokiškaisiais nacionalistais“, siekdami sukompromituoti juos krašte ir užsienyje. Paminklas New Britaine taip ir liko nepastatytas.

Adolfas Ramanauskas – Vanagas. „Daugel krito sūnų…” Knygos viršelis

O tuo pat metu Lietuvoje įvyko dar vienas išpuolis prieš A. Ramanauską-Vanagą, taip pat nuvilnijęs iki užsienio žiniasklaidos. Lietuvos rusų sąjungos ir Klaipėdos tarybos narys Viačeslavas Titovas apkaltino A. Ramanauską-Vanagą, kad jo iniciatyva neva buvo nužudyta 8 tūkstančiai piliečių, taip pat ir vaikai, kad pats A. Ramanauskas-Vanagas neva skelbė mirties nuosprendžius. Teisėsaugai Titovas teisinosi, kad šiuos duomenis paėmė iš sovietinio teismo nuosprendžio A. Ramanauskui-Vanagui.

Iš tiesų, 1957 m. KGB savo sukurptoje byloje teigė, kad Pietų Lietuvos srityje, kuriai vadovavo A. Ramanauskas-Vanagas, buvo nužudyta 8 tūkstančiai piliečių. Tačiau nei tardymo, nei teismo metu A. Ramanauskas-Vanagas su tokiais kaltinimais nesutiko, sakydamas, kad būdamas apskrities vadu yra gavęs 500 partizanų raportų apie priešams įvykdytus karo lauko nuosprendžius, kad visuomet kovojo prieš bet kokią savivalę ir šiuo klausimu jam net teko skelbti nuosprendžius patiems partizanams.

Savo dienoraštyje A. Ramanauskas-Vanagas rašė: „Šnipas yra pats bjauriausias tautos išgama. Kaip tik todėl gyventojai ir partizanai visuomet stengėsi juos pašalinti nuo sveikojo tautos kamieno. Kova su jais visuomet buvo ir tebėra labai sunki ir atsakinga. Sąlygos, kuriomis partizanams tenka rinkti žinias apie šnipus ir kitus tautos išgamas, yra nepaprastos. Jiems reikia remtis parodymais, kuriuos pateikia vietos gyventojai, nes patikrinti šių žinių šaltinius dažnai yra labai sunkiai prieinamas dalykas. Žinoma, partizanai stengiasi kuo daugiau gyventojų apklausti, bet ir tai padaryti platesniu mastu dėl ypatingų aplinkybių ne visuomet yra įmanoma. Ištardyti kaltinamąjį taip pat nėra palankių sąlygų, nes kiti jo šeimos nariai tuoj galėtų suprasti, kas suteikė partizanams žinių apie šnipo veiklą. Tardydami partizanai paprastai nekankina, nes tai nesiderina su tauraus kovotojo morale.

Nagrinėtose bylose sunkiausia būdavo nustatyti, ar liudytojai suteikia teisingas ir neperdėtas žinias, ar kartais net ir keli asmenys neliudija asmeniško keršto sumetimais. Sprendimas atimti žmogui gyvybę — tai nėra paprastas dalykas. Partizanai kalėjimų ar pataisos namų neturi, o nusikaltėliui kartais būna per maža griežto perspėjimo. Savo aplinkraščiuose, įsakymuose, instrukcijose ir nuostatuose partizanų vadovybė visuomet stengdavosi kiek galėdama atkreipti visų partizanų dėmesį į atsakomybę nagrinėjant civilių asmenų bylas. Sunkinančia aplinkybe kartais būdavo laikoma tai, kad partizanai ar net jų vadai dėl nepakankamo išsilavinimo nepajėgdavo įsigilinti į ypatingos reikšmės aplinkybes, susijusias su byla. Aukštesniesiems partizanų vadams ne visuomet būdavo įmanoma visur apeiti, apklausinėti, patikrinti ir pirmininkauti sprendžiamoms byloms. Žinoma, partizanų vadovybė stengdavosi prižiūrėti, kad būtų vadovaujamasi teisingumu sprendžiant bylas, kontroliuoti ir griežčiausiai nubausti tuos, kurie sąmoningai nusižengdavo teisingumui ar lengvabūdiškai švaistydavosi mirties bausmėmis. Už tokius nusižengimus man pačiam teko surengti Partizanų karo lauko teismą partizanams Gegužei, Jurginui, Riešutui ir jo draugui, Tėveliui, Ūseliui, Studentui. Jie už tokius nusikaltimus ir dar kai kuriuos kitus nusižengimus buvo nuteisti mirti“.

Adolfas Ramanauskas-Vanagas pripažintas Lietuvos valstybės vadovu. Eltos nuotr.

Tokiais žiauriais, tačiau kare, matyt, neišvengiamais nutikimais ypač spekuliavo komunistų partija ir jos teroristinis įrankis KGB. Politines bylas kurpiantis KGB buvo svarbi Lietuvai priešiško ideologinio aparato dalis, užsiimanti melo propaganda, ir tai gerai atspindi jų pateikiamos statistikos: baigiantis partizaniniam karui 1953 metais KGB-istai (MGB-istai) statistinėse ataskaitose nurodė, kad per pokarį partizanai nukovė 12,9 tūkstančio asmenų, 1957 m. A. Ramanausko-Vanago teismo metu jau nurodytas 15 tūkst. asmenų skaičius, o 1985-aisiais skelbta, neva partizanai sunaikino net 25 tūkst. civilių asmenų.

V. Titovo bylą tyręs Klaipėdos prokuroras S.Genys pareiškė, kad „V.Titovas patrauktas atsakomybėn ne tik dėl šmeižto A. Ramanausko-Vanago atžvilgiu, bet ir dėl socialiniuose tinkluose paskleistų nepagrįstų kaltinimų partizanams žydų žudymu nacistinės Vokietijos laikais, taip pat dėl savo pasisakymų per Rusijos televizijos „NTV“ laidą, kurioje pareiškė, neva Lietuvoje veikia nacistinės partijos“. Prokuroras V. Titovo kompiuteryje užfiksavo pranešimą, gautą iš rusiško elektroninio pašto, bendraujant su siuntėju apie A.Ramanauską-Vanagą: „Chorošyj material, parabotajem“ („Gera medžiaga, padirbėsime“).

Šį pavasarį privačioje Čikagos lietuvių žemėje Lietuvai vis tik pavyko pastatyti paminklą vienam iš partizaninio pasipriešinimo vadų. Kremlius, matyt, jau buvo patikėjęs, kad jam pavyko galutinai sužlugdyti A. Ramanausko-Vanago įamžinimą JAV, todėl sureagavo nediplomatiškai piktai: oficialiu pareiškimu apšaukė Lietuvą „nacių kolaborantų ir Holokausto šalininkų šlovinimu“. Panašiu stiliumi BBC pakomentavo ir Jeruzalėje įsikūrusio Simono Wiesenthalio centro vadovas Efraimas Zuroffas: „Lietuva nesako savo žmonėms tiesos, todėl jie jos nepripažįsta. A. Ramanauskas-Vanagas buvo sukilėlis ir nacių kolaborantas“. Žurnalisto paklaustas apie įrodymus, E. Zuroffas prisipažino jų neturįs.

Nemunaitis. Paminklinė lenta byloja: čia 1945-aisiais priesaiką davė Adolfo Ramanausko – Vanago partizanai. Slaptai.lt nuotr.

Iš Adolfo Ramanausko-Vanago dienoraščio: „Okupantas su mumis kovojo visomis be išimties priemonėmis ir metodais. Visas blogybes krašte okupantai priskyrė mums. Jie su istrebiteliais nesivaržydami naktimis plėšikaudavo, žudydavo apsirengę partizanų uniformomis ir paskui sakydavo, kad tai visa įvykdė „banditai”. Jie, kaip ir visur, laikėsi tokio požiūrio: „Šmeižk, meluok,— vis kas nors prilips”.

Bus daugiau

2019.09.26; 05:00

Kastytis Stalioraitis. Slaptai.lt nuotr.

Būtent tokį klausimą perša, bent man, kai kurie žinomo politiko Bernardo Gailiaus keli straipsniai apie Europos Federacijos sukūrimą, Lietuvos tapsmą tos Federacijos dalimi ir fašizmą Lietuvoje.

Lietuva – Europos Federacijoje?

Atrodytų, nekaltas yra tas autoriaus nuomonės išsakymas 2018 liepos 23 d. portale 15min apie tai, kad Lietuva saugiausiai jaustųsi būdama hipotetinėje Europos Federacijoje, pakeisiančioje dabartinę Europos Sąjungą (Bernardas Gailius: Europos federacija kaip Lietuvos Konstitucijos apsauga).

https://www.15min.lt/naujiena/aktualu/komentarai/bernardas-gailius-europos-federacija-kaip-lietuvos-konstitucijos-apsauga-500-1004004

“Europos federacija šiandien yra realiausia galimybė apsaugoti Lietuvos Konstituciją. Europos federacija mums leistų Konstituciją apsaugoti ir geografiškai, ir politiškai. Geografiškai išsiplėstų teritorija, kurioje mūsų Konstitucija laikoma svarbia. Politiškai didesnė sistema suteiktų daugiau galimybių protui ir teisingumui. Štai kodėl federacija – tikrasis suvereniteto garantas.” – rašo autorius. O baigia straipsnį taip: “Čia galbūt slypi įkvėpimas visiškai naujai Lietuvos politikai Europoje.”

Viskas būtų gerai, tiesiog tai būtų nuomonė, su kuria galima ginčytis, ja žavėtis ar net ją išjuokti, bet straipsnį pasirašo ne šiaip sau Bernardas Gailius, bet pažymima, kad “Bernardas Gailius yra Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų narys”, t.y., vienos iš įtakingiausių Lietuvoje partijos narys.

Rezultatas toks, kad pastaruoju metu neįmanoma atremti šaipūnų pastebėjimus komentaruose po straipsniais, kad vienintelė partija Lietuvoje, kurioje svarstoma visiškai atsisakyti valstybinio suvereniteto, yra TS-LKD. Mažai abejoju, kad tai bus nurodyta artėjant rinkimams į Seimą ne tik komentaruose, bet ir oficialiuose kai kurių partijų pareiškimuose, priskiriant tai TS-LKD ir jos pirmininko Gabrieliaus Landsbergio persiorientavimui “liberalizmo” link ir vos ne valstybės išdavystei.

Gabrielius Landsbergis. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.

Kiekvienam aišku, kad Valstybių sąjungą nuo Federacijos skiria viena detalė. Tai – reali galimybė išstoti iš Sąjungos, ir tokios galimybės nebuvimas Federacijoje. Jei Federacinėje sutartyje paliekama reali galimybė išstoti, tai ji – ne Federacija.

Man keistoki yra B. Gailiaus tvirtinimai, esą JAV, kurias jis apibūdina kaip Federaciją, valstijos yra suverenios, kaip ir Vokietijos Federatyvinės Respublikos žemės. Kiek žinau, pabandytų nors viena tų valstijų ar žemių atsiskirti, kaip mat atsiskyrimo iniciatoriai sėstų į kalėjimą.

Tai – ne mano, o TS-LKD rūpestis išsiaiškinti, ar Lietuvos Respublikos suvereniteto atsisakymas, kaip siekiamybė, numatytas partijos įstatuose ir programose. Jei ne – tai nuraminti visuomenę.

Vladimiras Putinas: ar ne laikas gelbėti brolišką lietuvių tautą nuo fašizmo

Dar įdomiau atrodo B. Gailiaus samprotavimai 2019 m. rugpjūčio 21 d. Delfyje apie fašizmą Lietuvoje (Bernardas Gailius. Kodėl parašiau ir dar parašysiu apie fašizmą Europoje ir Lietuvoje?) https://www.delfi.lt/news/ringas/lit/bernardas-gailius-kodel-parasiau-ir-dar-parasysiu-apie-fasizma-europoje-ir-lietuvoje.d?id=82024639

“Fašizmo idėjinis paveldas kabo virš viso Lietuvos politinio lauko kaip rūgštaus lietaus debesis. Tai vienur, tai kitur iš to debesies iškrinta, mano įsitikinimu, pakankamai nuodingi lašai, kurie iš lėto graužia mūsų konstitucinės sąrangos pamatus. Manau, kad jau laikas apie tai kalbėtis visiškai atvirai.”, – baigia straipsnį autorius.

Straipsnio pradžioje autorius pripažįsta, kad “Po savo ankstesnio teksto apie fašizmą sulaukiau įvairių tiesioginių ir netiesioginių komentarų, replikų ir reakcijų. Už visas jas esu labai dėkingas – privertėte mane dar kartą pergalvoti ir patikslinti teiginius. Savo žodžių neatsisakau, apie fašizmą dar kalbėsiu.”

Tad kokių gi žodžiais išreikštų minčių ankstesniame straipsnyje 2019m. liepos 29 d., taip pat, Delfyje (Bernardas Gailius. Jono Noreikos ir Kazio Škirpos problema – fašizmas), neatsisako autorius? https://www.delfi.lt/news/ringas/lit/bernardas-gailius-jono-noreikos-ir-kazio-skirpos-problema-fasizmas.d?id=81849217

Paminėsiu tik tris.

“Pastarojo dešimtmečio kovos dėl paminklų ir kitų atminimo ženklų yra visoje Europoje, taip pat ir Lietuvoje, atgimstančio fašizmo apraiška. Lietuvos fašistai labai didžiuojasi antisovietiniu pasipriešinimu ir net norėtų šią temą „pasisavinti“, bet iš tikrųjų tariama kova su sovietizmu yra tik atspirties taškas platesnei fašistinei agitacijai.”

Piketas Europos aikštėje; ginama Kazio Škirpos garbė ir orumas. Slaptai.lt nuotr.

Štai taip, tie, kurie didžiuojasi antisovietiniu pasipriešinimu – fašistai, taigi, ir jo partijos garbės pirmininkas Vytautas Landsbergis (o tai, kad jis tuo didžiuojasi, įrodyti nesunku) – fašistas.

“Visuomenės dėmesio centre atsidūrę Kazys Škirpa ir Jonas Noreika svarbūs pirmiausia tuo, kad buvo fašistai”.

Logiškas tęsinys, nes abu jie, jei tikėti dokumentais, dalyvavo tame antisovietiniame pasipriešinime, kuris ir pagimdė tuos dabartinius fašistus, jų garbintojus Lietuvoje.

J.Noreikos ir K.Škirpos portretai. Slaptai.lt nuotr.

Tai, kad abu dalyvavo net ne antifašistiniame, o antinaciniame pasipriešinime (vienas už antinacinę veiklą iš Lietuvos pateko į Štuthofo konclagerį, kitas – po ilgo namų arešto Berlyne buvo suimtas ir išsiųstas į politinių internuotųjų stovyklą, abu per stebuklą buvo II Pasaulinio karo sąjungininkų išgelbėti) – smulkmena, neverta dėmesio.

“Pavyzdžiui, Gedimino stulpai jau tapo de facto fašistiniu simboliu. Šiek tiek stulpus dar gelbėja oficialaus Lietuvos kariuomenės simbolio statusas, bet tai – trapi priedanga nuo fašizmo.”

Be platesnių komentarų. Jau ir Gediminas – vos ne fašizmo Lietuvoje pradininkas.

Mano nuomone, geresnės dovanos Kremliui pats Kremlius nebūtų sugalvojęs.

“Štai jau net progresyvūs Lietuvos politikai įžvelgia mirtiną fašizmo pavojų Lietuvoje. Fašistus Kazį Škirpą ir Joną Noreiką tuoj reanimuos nacionaliniais didvyriais! Ar ne laikas padėti broliškai lietuvių tautai ir priimti ją į Rusijos Federaciją su visomis suverenumo ir demokratijos garantijomis?”, – pusbalsiu jau mąsto Vladimiras Putinas.

Vladimiras Putinas. EPA – ELTA nuotr.

Nieko neturėčiau prieš rašytojo Bernardo Gailiaus samprotavimus, jei jis priklausytų kokiai nors mažiau reikšmingai Lietuvos partijai ar organizacijai, kurių nemažai Lietuvoje yra ir jose įvairiausios nuomonės yra reiškiamos. Bet visgi jis atstovauja TS-LKD, kuri yra Europos liaudies partijos narė. O ES Parlamente yra ir kitokių partijų…

2019.09.01; 08:00

 

 

 

Česlovas Iškauskas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Gatvėje atlikau savotišką apklausą, kai praeivių pasiteiravau, kokias jiems asociacijas kelia žodis „fašizmas“.

  • Oi, – susiraukė pagyvenęs vyras. – Žinote, tai tai… Juk žinote, ką jie pridarė…
  • O tai ne tas pat kaip fetišizmas? – šyptelėjusi paklausė, matyt, studentė.
  • Fašistų pilna ir šiandien. Žiūrėkite, kas darosi Ukrainoje… – rimtu veidu išdėstė rusakalbė moteris.
  • Vyriški, – bedė pirštu man į krūtinę juodbruvis dėdulė, – aš savo kailiu patyriau… Jūs apie holokaustą girdėjote?

Nesutikau nė vieno, kuris be emocijų ir išankstinių nuostatų pasvarstytų, koks tai reiškinys, dar visai neseniai – prieš kokia 100 metų – apėmęs Europą, išplitęs po kitos pasaulio kampelius. Ir tie žmonės nekalti: istorija taip sudėstė, kad sąvoka „fašizmas“ įgautų baisias, tragiškas ir grynai ideologines reikšmes. Svarstyti net nepadoru: tai blogis ir viskas.

Kaip itališka „fašina“ virto ideologija…

Kiekvienas atsivertęs žodyną ras: it. fascismo – susivienijimas iš fascio – kuokštas, ryšulys; lot. fasces – ženklas. Bet kaip kiekviena sąvoka, ji turi ir politinį atspalvį, kintantį istorijos bėgyje. Senovės Romoje virbų ryšelis su įsmeigtu kirveliu – fašina – buvo valdžios simbolis, Italijoje reiškęs vienybę, jėgą, teisingumą, senųjų Romos tradicijų tąsą. Dar XIX a. pabaigoje socialistai priešinosi liberalams ir demokratams, kad šie nuvertina nacijos dėmenį valstybės vystymesi ir nevykdo socialinių reformų, naudingų kiekvienam tautiečiui. Žabų ryšulėlis virto politine ikona. Taip fašina tapo fašistų judėjimo ženklu, o vėliau ir ideologija.

Fašizmas buvo naujas ir labai savitas politinis judėjimas. Fašistai aiškino, kad blogybių priežastis yra demokratinė valdymo sistema, skaldanti nacijos jėgas, sudaranti sąlygas reikštis egoizmui, vaidams. Siekiant bendrų nacijos ir valstybės interesų, fašistų teigimu, visuomenė privalo būti vieninga. Visuomenę suvienyti, jų nuomone, galima tik įvedant diktatūrą ir visiems tikint vadu. Vienas iš svarbiausių fašizmo reikalavimų – tikėti vadu ir nedvejojant jam paklusti.

Oficialiai vieningas fašistinis judėjimas prasidėjo Italijoje, kai rudmarškinių „žygio į Romą“ 1922 m. 39-rių metų lyderis Benitas Mussolinis tapo Italijos fašistų partijos lyderiu. Ji atsirado iš 1919 m. kovo pabaigoje įkurtos Didžiojo karo dalyvių organizacijos. Jau tada Mussolinis tapo tautos vienybės, o jei konkrečiau – Austrijos valdžioje buvusių itališkų teritorijų inkorporavimo į Italiją, simboliu. Tų pačių metų rugsėjį demobilizuotas vokiečių kapralas, iš Austrijos kilęs Adolfas Hitleris, prisijungė prie vos sausį Miunchene įkurtos vokiečių darbininkų partijos.

1921 m. lapkritį susikūrė Italijos fašistų partija, kurios koviniai būriai puolė į kovą su vyriausybe. Fašistų smogikai puldinėjo kairiuosius politikus, laikraščių redakcijas, spaustuves, organizacijų būstines. Susėdę į sunkvežimius, naktimis jie važiuodavo „bausti“ maištaujančių valstiečių ar raudonųjų. Tokios ekspedicijos baigdavosi mušimais ir net žudynėmis, o jų kelią nušviesdavo gaisrų pašvaistės. Situacija šalyje buvo panaši į pilietinį karą.

mussolini
Italijos diktatorius Benitas Mussolinis

Pats Mussolinis kategoriškai reikalavo valdžios: „Arba mums duos valdžią, arba mes ją pasiimsim.“ Bet jo vadovaujama frakcija parlamente turėjo 36 vietas, t. y. apie 7 proc. parlamentiniu būdu valdžios fašistai gauti negalėjo, todėl jie suorganizavo žygį į Romą.

1922 m. spalio 27 d. iš Neapolio Romos link patraukė 40-50 tūkst. smogikų. Dauguma jų buvo gerai kariškai pasirengę, kovose užsigrūdinę vyrai, apsiginklavę šautuvais ir revolveriais. Vyriausybė nesipriešino, ir karalius Viktoras Emanuelis III spalio 29 d. pranešė Mussoliniui, kad jam pavedama suformuoti vyriausybę. Jis puolė griauti demokratinius institutus, bet, kita vertus, stengėsi pagerinti šalies ekonominę situaciją: skatino pramonės augimą, žmonės gavo darbo, išaugo pasėlių plotai. Valstiečiai išaugindavo tiek kviečių, kad jų nebereikėjo importuoti. Buvo išplėstos ir socialinės programos. Valstybė rėmė daugiavaikes šeimas, duodavo neturtingiems vaikams nemokamų vadovėlių, pusryčius, šeimoms – maisto produktų paketus. Fašizmas iškėlė svarbiausią vertybę – naciją. Kiekvieno italo savivertės skatinimas buvo esminė fašistų politikos dalis. Didysis karas tik paskatino nacionalizmo plėtrą. Ilgainiui nusitrynė idėjinės ribos tarp fašizmo, nacionalizmo ir komunizmo.

Beje, kaip daugelis diktatorių, Mussolinis buvo meniškos prigimties veikėjas. Gimęs kaimo kalvio ir mokytojos šeimoje jis buvo išsilavinęs, puikus žurnalistas, geras oratorius, rašė neblogus eilėraščius, išspausdino romaną, laisvai kalbėjo vokiškai. Susižavėjo anarchizmu, paskui šlovino socialistų idėjas, galų gale nuo komunistinio judėjimo pasuko link fašizmo. Prisiminkime, kad panašūs asmenybės bruožai buvo būdingi ir Stalinui, ir Hitleriui, ir daugeliui kitų totalitarinių režimų vadovų.

Netgi Mussolinio ir Hitlerio gyvenimo pabaiga buvo panaši: dučė ir jo mylimoji Clara Petacci buvo sušaudyti 1945-ųjų balandžio 28 d., bandant pasprukti į Šveicariją, jų kūnai buvo pakabinti ant kartuvių Milane, o po poros dienų savo bunkerio kieme Berlyne nusižudė Hitleris ir jo žmona Eva Braun.

Fašizmas – tai egoizmas?

Fašizmo teoretikų yra daug. Antai Vitebske gimęs biokibernetikas, kabalistas ir filosofas Michaelis Laitmanas, nagrinėjęs ne tik pasaulio pažinimą papildomais jutimo organais, gyvenimo prasmę, bet ir tame kontekste savo veikale „Du vystymosi keliai“ tyrinėjo fašizmo kaip „egoistinio susivienijimo“ prigimtį. Jis teigė, kad fašizmas – tai vienybė, tik jis blogas tuo, kad yra vienpusis, egoistiškas, priešais save turi matyti priešą, savo priešpriešą. Tai ne šiaip visuomenės susivienijimas, bet susivienijimas „dėl kažko ir prieš kažką“ – dėl mūsų idėjos ir prieš kieno nors idėją. Fašistinė visuomenė turi socialistinę, komunistinę alternatyvą, bet teoriškai ji priešinga fašizmui, nes nesiremia egoistiniu pradu.

Beje, prieš pusantrų metų M. Laitmanas viešėjo Vilniuje vykusiame pasauliniame kabalos kongrese „Iš chaoso į harmoniją“, kuriame jis aiškino, kaip žmonija turi išeiti iš egoizmo aklavietės. Būtent egoizmu remiasi fašizmas – ir anksčiau, ir šiandien. Paprastai jis pasireiškia per išskirtines charizmatines asmenybes, kokie buvo Mussolinis ir Hitleris, kurie nacionalistines partijas, valstybes ir tautas pavertė savo sukurtų teorijų ir įgeidžių įkaitėmis.

Tragedija ta, kad fašizmas jų valdyme išaugo į represinį monstrą, šluojantį nuo savo kelio kitas rases, tikėjimus ir ištisas socialines terpes. Fašistai iškreipė pradinį „fašinos“ supratimą, suteikdami šiai ideologinei platformai patologinį pobūdį. Kilę iš komunistinės ar socialistinės aplinkos ir turėję maišyto kraujo lyderiai, patys atsigręžė prieš ją.

Kodėl Lietuva simpatizavo fašizmui?

Kartu su komunistine-bolševikine ideologija fašizmo idėjos neaplenkė ir Lietuvos. Veimaro ir sovietinės imperijų atsigavimas bei stiprėjimas įkvėpė ir daugelį atbundančios Lietuvos respublikos veikėjų. Šios ideologijos tarsi varžėsi tarpusavy: į mūsų šalį veržėsi po Versalio sutarties atsigaunančio reicho vėjai, o iš Rytų plito viliojanti revoliucinė bolševikų idėja.

1926 m. kairiųjų koalicinės vyriausybės valdomoje Lietuvoje ypač sustiprėjo komunistų įtaka. Aleksandras Merkelis knygoje apie Antaną Smetoną rašo, kad 1925-ųjų gruodį L. Bistro vadovaujama krikščionių demokratų vyriausybė kvietė Sovietų Rusijos užsienio reikalų komisarą dėl nepuolimo ir draugystės sutarties, o kitų metų rugsėjį ji buvo pasirašyta. 1926-ųjų vasarą Lietuvoje kilo kairiųjų kurstomi neramumai. Jų komunistuojantys lyderiai kėlė galvas. Kauno gatvėse laisvai plazdėjo raudonos vėliavos, buvo giedamas „Internacionalas“. Iš kalėjimų buvo paleidžiami komunistai. LKP CK viešai skelbė naują kursą – kovoti su klerikalais ir fašistais. Jo narys Juozas Greifenbergeris atvirai reikalavo su fašistais kovoti bendromis jėgomis – ne žodžiais, bet veiksmais. Štai kodėl, kaip rašo A. Merkelis, brendo komunistinis perversmas

Grūto parko eksponatas. Keturi komunarai, už antilietuvišką veiklą sušaudyti Prezidento Antano Smetonos valdymo metu. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Tuo metu krikščionių demokratų lyderis kunigas M. Krupavičius perspėjo: „Kur socialistai perima valdžią, jie visur nutiesia kelius bolševikams“. Kol kairieji tik kalbėjo apie „fašistinį perversmą“, dešinieji iš gruodžio 16-os į 17-ą (per vakare surengtas prezidento K. Griniaus 60 metų sukaktuves, kai į Kauną buvo sutelkta kone visa karinė įgula) jį ir įvykdė: buvo suimti visi M. Sleževičiaus vyriausybės ministrai, Seimo vadovybė. Ryte tautininkų vadovai paskelbė, kad taikus perversmas, siekiant užkirsti kelią komunistiniam, surengtas.

Taip A. Smetona, kuris buvo paskelbtas valstybės vadovu, užbėgo už akių kairiųjų įsigalėjimui Lietuvoje. Pastarieji skelbė, kad šalyje nugalėjo fašizmas. Perversmo organizatoriai neslėpė, kad jie simpatizuoja itališkiems ir vokiškiems fašistams. Dar lapkričio 21 d. Seimo posėdyje kun. M. Krupavičius be užuolankų dėstė: „Fašizmas pats savyje yra sveikas tautinis judėjimas. Tai reakcija prieš socializmo režimą ir kerenščizną, kurie veda valstybes prie pražūties. Šiandien fašizmas yra legalios organizacijos visose valstybėse. Bet aš skiriu fašizmą nuo fašizmo. Jeigu jūs pravardžiuojate tautinį susipratimą, patriotizmą, tautinius idealus fašizmu – ta prasme aš esu fašistas. Ir visi mes, tautininkai lietuviai, esame fašistai!“

Prezidento Antano Smetonos atminimo lenta jo tėviškėje Ukmergės rajone. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Fašizmas to meto samprata gerokai (o gal iš esmės) skyrėsi nuo pokarinio jo aiškinimo. Penkiolika prezidento A. Smetonos valdymo metų prieškarinėje Lietuvoje nepasireiškė tautinio išskirtinumo akcentavimu, represijomis prieš kitaminčius ar tautines mažumas, užsienio politika nebuvo agresyvi, o dažnai net prisitaikėliška ir nedrąsi, opozicijai buvo palikta tam tikra veikimo laisvė, nors autoritarinių veiksmų, ypač prieš kairiąsias komunistines jėgas ir liberalią spaudą, nevengta.

Kitaip sakant, bėgta nuo vilko, o užbėgta ant meškos. Tai, kad abu žvėrys vėliau susivienijo, atspėti negalėjo niekas. Bet tada fašizmas – kaip nacizmo kraštutinė išraiška – lietuviškiems tautininkams atrodė patrauklesnis, nes jis dar nebuvo įgavęs tokių groteskiškų formų.

Tautiniai judėjimai – fašistinis reliktas?

Šiandieniniame pasaulį fašizmas yra įgavęs nebe pirmykštę, bet jau pokarinę, pačią brutaliausią prasmę. Vyresniųjų atmintyje dar įsispraudę sovietiniai filmai su niekingais, barbariškais, bailiais „fricais“. Iki šiol panašiu fašisto įvaizdžiu apdalijami Vakarai. Tarnaujant sovietinėje kariuomenėje buvo šaipomasi iš „pribaltikos fašistų“, esą jie ir dabar miškuose slepia ginklus… Ne kartą neonaciais apšaukti Baltijos šalių sostinėse rengiamų eisenų dalyviai, nežiūrint, ar jie eskaluoja gėjų ar tautinį judėjimą, ar primena karo laikų provokiškų formuočių laikus.

paleckiukas
Liūdnai pagarsėjęs Algirdas Paleckis. Slaptai.lt nuotr.

Lietuviškojo tautinio jaunimo demonstracijos su šūkiu „Lietuva – lietuviams“ taip pat patenka į šios kritikos lauką. Lietuvoje veikia organizacija „Pasaulis be nacizmo“, kuri užsiima ne žmogaus teisių gynimu ar kova su antisemitizmu, bet yra Kremliaus propagandos įrankis. A. Paleckio vadovaujamas Socialistinis liaudies frontas dar 2010 m. tapo šio antifašistinio judėjimo steigėju. Ją tais pačiais metais įkūrė Pasaulio rusakalbių žydų kongreso prezidentas Borisas Špigelis. Šis milijonierius yra ir Rusijos Dūmos narys, Berlyne įkūręs Tarptautinį antifašistinį frontą. Jis nuolat pliekia Baltijos šalių „fašistus“, o tokius Kremlius noriai pasitelkia, siekdamas išsaugoti stalininę praeitį.

Vos tik prieš penkerius metus kilo Maidanas, ir Kijevas pasipriešino Rusijos agresijai, jis bemat buvo apšauktas fašistais, chunta, nacių radikalais ir pan. Ši Kremliaus leksika nukreipta pirmiausia į pačius Rusijos žmones ar jiems simpatizuojančius. Kaip teigia politologas Alvydas Medalinskas, Rusija visoje Europoje pasirūpino, kad būtų kuriami vadinamieji antifašizmo komitetai. Toks jau veikia ir Lietuvoje. Jis platina pareiškimus, esą NATO yra fašizmas, o Lietuvos partizanai, pokario metais kovoję su sovietų valdžia, – žudikai. To komiteto negausių protesto akcijų Lietuvos žmonės nepastebi, bet apie jas praneša Rusijos televizijos kanalai. Tokios klišės atsiranda ir E. Zurofo globojamų menininkų kūriniuose.

Iškraipoma fašizmo prigimtis, lipdomos klišės nacionaliniams judėjimams ir laisvės kovotojams tarnauja agresyvių Rusijos sluoksnių interesams ir padeda didinti nepasitikėjimą demokratinėmis valstybėmis. Tai, kas seniai nuėjo į praeitį, dabar atgaivinama kaip ideologinė pabaisa, puolanti ir ėdanti savo vaikus.

Informacijos šaltinis – voruta.lt

2019.04.08; 06:20

Europos Parlamento pirmininkas Antonio Tajanis savo pastabomis apie Italijos fašistų diktatorių Benitą Mussolinį sukėlė pasipiktinimą.

B. Mussolinis prieš įvesdamas rasinius įstatymus ir paskelbdamas karą „visam pasauliui“ padarė ir „kai kurių gerų dalykų“, pareiškė A. Tajanis interviu „Radio24“.

B. Mussolinis valdžioje buvo nuo 1922 iki 1943 metų. 1940-aisiais Italija Adolfo Hitlerio nacionalsocialistų pusėje įsitraukė į Antrąjį pasaulinį karą.

„Aš nesu fašistas. Aš niekuomet nebuvau fašistas. Tačiau kalbant sąžiningai, jis statė gatves, tiltus, pastatus, sporto aikštynus, – sakė italas A. Tajanis, priklausantis buvusio Italijos premjero Silvio Berslusconio dešiniajai partijai „Forz Italia“. – Skelbiant istorinį nuosprendį, reikia būti objektyviu“.

Socialdemokratų lyderis Europos Parlamente Udas Bullmannas pareikalavo, kad A. Tajanis „nedelsiant pasiaiškintų“. „Neįtikėtina A. Tajanio citata apie B. Mussolinį: kaip Europos Parlamento pirmininkas gali taip neigti fašizmo pobūdį?“ – rašė jis trečiadienį tviteryje.

Vėliau A. Tajanis tviteryje pareiškė, kad jo teiginiai buvo sumanipuliuoti. „Aš esu pasibaisėjęs dėl mano teiginių apie fašizmą manipuliacijos. Aš visada buvau įsitikinęs antifašistas. Aš niekam neleisiu tvirtinti kaip nors kitaip. Fašistinė diktatūra, rasiniai įstatymai ir aukos yra tamsiausias IT/ES istorijos etapas“.

S. Berlusconis 2013 metais per Holokausto atminimo dieną taip pat yra pareiškęs, kad B. Mussolinis padarė daug gerų dalykų.

Rasa Strimaitytė (ELTA)
 
2019.03.14; 10:01

Česlovas Iškauskas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Jeigu Jūsų paklaustų, ar esate patriotas, ką atsakytute? Įsižeistumėte, sutriktumėte, atsakytumėte nedvejodami? Šis klausimas paliečia Jūsų įsitikinimus, tokį modus vivendi, vidinę asmenybės būklę. Į viską galima numoti ranka, gyventi kurmio gyvenimą, nesikišti į politiką, neiti į rinkimus, nediskutuoti viešojoje erdvėje, bet – argi tai piliečio gyvenimas?

Visuomenėje vis daugiau atsiranda tokių, kurie pasirenka kurmio gyvenimą: sąmoningas aklumas ir egzistavimas savo išsiraustame tunelyje, neigiant bet kokias visuotinai pripažintas vertybes, kad ir krikščioniškąsias, tampa norma, madingu stiliumi, kuriuo didžiuojasi net postmodernistiniai kūrėjai ir jų gynėjai.

Prieš šešerius metus, artėjant Kovo 11-ajai, Prezidentė vienąkart savo pozicijos nevyniojo į vatą ir į kitos šalies žurnalisto klausimą apie nacionalistiškai nusiteikusio jaunimo eitynes Vilniaus gatvėmis aiškiai atkirto: „Jūs pasakėte nacionalistai, o aš juos pavadinčiau tautiniu jaunimu…“ Toks atsakymas ne juokais užpykdė kitataučius radikalus, o Prezidentė rizikavo prarasti jų paramą artėjančiuose antros kadencijos Prezidento rinkimuose. Ideologizuota nacionalisto samprata ir šiandien daug ką glumina.

Londono ekonomikos mokyklos profesorius Anthony D. Smithas, parašęs 12 didelių darbų apie nacionalizmą ir tautiškumą, dažniausiai traktavo juos kaip ideologiją, ypač pasireiškusią XX amžiuje. Jis pripažino, kad, tyrinėjant nacionalizmo reiškinį, iškyla problema, jog jo negalima griežtai ir vienareikšmiškai apibrėžti dėl plačių sąvokų bei daugybės reiškinių. Vieni tyrinėtojai nacionalizmą lygina su tautinėmis nuostatomis, kiti su nacionalistiniais judėjimais, treti su nacionalistine ideologija. Tos ideologijos, tokios kaip fašizmas, nacizmas, rasizmas, marksizmas, komunizmas, turi glaudų ryšį su nacionalizmu, yra persipynusios, tačiau jokiu būdu negalima nacionalizmo visiškai sutapatinti su jomis, nes egzistuoja nemažai reikšminių skirtumų, ypač jeigu nutolsime nuo ideologinio jų traktavimo.

Švenčiama Kovo 11-oji. Motociklininkų kolona. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kitu kampu nacionalizmą aiškino, pavyzdžiui, rumunų religijotyrininkas, filosofas, rašytojas, vienas įtakingiausių praėjusio amžiaus pasaulio mitologijos ir religijos tyrinėtojų Mircea Eliade, tvirtinęs taip: „Nacionalizmas – tai dvasinės kūrybos aktas. Priklausomybė tam tikrai žmonių bendruomenei, savo dalyvavimo istorijoje suvokimas ir, kas svarbiausia, supratimas to, kad gyvenimo vertybės, kurios sutinkamos būtent šiame dalyvavime – tai dvasinio gyvenimo aktai”.

Tuo tarpu enciklopediniai žinynai nacionalizmo sąvoką aiškina tiesmukai: tai ideologija, teigianti tam tikros gyventojų grupės tautinį bendrumą ir siekianti sujungti šią grupę į valstybinį darinį. Kitaip sakant, nacionalistas – tai būtinai siekiantis dominuoti virš kitos tautinės grupės ir ketinantis užvaldyti aukštą valstybės postą bei lemti jos sprendimus asmuo. Dažniausia jis aiškinamas kaip priešiškas ir netolerantiškas individas, aklai pasitikintis vienos tautinės grupės ideologija ir norintis primesti ją kitai.

Nepriklausomybės eisena. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Formaliu semantiniu kalbiniu aiškinimu nacionalizmas reiškia tautiškumą. Ištikimybė tautos skelbiamiems tikslams, idėjoms, tapatybės išsaugojimas jokiu būdu nereiškia kitų ignoravimo ar diktato jiems. Iškart išlyga: bendrose taisyklėse ir gyvenimo patvirtintose normose yra begalė išimčių. Pirmiausia tos išimtys kai kam nacionalizmą leidžia traktuoti kaip visuotinį blogį ir kažkokį visuomeninį antstatą virš tautinių mažumų ir grupių.

Tai suprantama. Į žmonijos atmintį įsispaudė negatyvūs XX-ojo amžiaus reiškiniai – itališkasis fašizmas ir vokiškasis nacionalsocializmas, kurių šovinistinis užtaisas gerokai sukompromitavo ankstesnį nacionalizmo aiškinimą. Nieko nuostabaus, kad tiek Rytuose, tiek Vakaruose būtent per šią prizmę vertinamas tautiškumas.

Tad jeigu šiemet per Kovo 11-ąją eisenoje sušmėžuos šūkis „Lietuva – lietuviams“, ar tai reikš, kad Lietuvoje įsigali nacionalistai, pagiežingai vadinami super ar pseudopatriotais? Ideologinio fronto apkasuose – ir ne tik už Lietuvos ribų – iškart ims šaukti, kad Vilniuje laisvai žygiuoja neonaciai, į kuriuos valdžia žiūri pro pirštus. Iš anksto bus laukiama, kad gatvėse susipeš antifašistai ir nacionalistai, patriotai ir vadinamas „tolerantiškas jaunimas“.

Tokie lūkesčiai metai iš metų sklinda ne tik iš Rusijos žiniasklaidos ir politikų. Štai 2010 m. lapkritį įsteigto visuomeninio judėjimo „Lietuva be nacizmo”, įeinančio į Socialistinį liaudies frontą (SLF), vadovas, Antrojo pasaulinio karo veteranų organizacijos pirmininkas Julius Deksnys prieš keletą metų, artėjant Kovo 11-ajai, perspėjo pasaulį apie gresiančią „neonacistinę bakchanaliją Lietuvoje” ir sakė, kad ją remia oficialioji valdžia. Jis žengė dar toliau: nusišnekėjo apkaltinęs pokario kovotojus už laisvę 25 tūkstančių neginkluotų žmonių išžudymu 1944-1953 metais. „Štai kur nueina tokių nacionalistiškai nusiteikusių patriotų paradų šaknys”, – su patosu Rusijos žurnalistams tvirtino veteranas. Jis teigė, kad tokie „patriotai” į savo sąskrydžius nesivaržo kviesti SS veteranų iš Estijos, kaip įvyko Ariogaloje netoli Kauno, todėl manąs, kad jie gali pasirodyti ir Kovo 11-osios renginiuose…

Kovo 11-oji. Lietuvos trispalvės. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tokiems sunku įrodyti, kad nacionalizmas (tautiškumas) yra ne visa apimantis baubas, o priemonė išsaugoti tautinę savastį globalizacijos okeane. Bet įsidėmėtina tai, kad šiuo baubu mus gąsdina ne tik sovietine ideologija persunktos smegenys, bet ir garbūs visokių nacionalinių premijų laureatai bei jų gynėjai. Štai eilinį kartą į Lietuvą grįžęs Tomas Venclova per LRT televiziją keletą minučių linčiavo „pseudopatriotus“.

Kaip anksčiau rašė Vytautas Rubavičius, jis rikiuojasi į vieną gretą su Rūta Vanagaite, o dabar ir su Mariumi Ivaškevičiumi, viešai išryškinusius tautinės saviniekos kompleksą. Šlovinęs J. Pilsudskį, smerkęs 1941 m. Birželio sukilimą, Laikinąją vyriausybę, LAF‘ą, K. Škirpą ir J. Brazaitį, „dūstąs“ nuo lietuvius apėmusios rusofobijos, polonofobijos, žydšaudžiavimo ir kitų blogybių, dabar T. Venclova kala prie sienos „mažaraščius“ nacionalistus ir patriotus, kurie esą nejaučia pučiančių kosmopolitizmo vėjų.

O tie vėjai greičiausiai taip išvėdino kai kurių komisijų narių, politikų ir kūrėjų galveles, kad jose mintys sukasi tik apie tai, kaip išskirti jų „drąsius“ veikalus, niekinančius partizaninį judėjimą, kaip įteigti visai tautai kaltę už kelis tūkstančius žydšaudžių, kaip pavaizduoti savo šalies patriotus niekingais fašistais, Hitlerio pasekėjais, o tautiškumą sukergti su juodžiausiu istorijoje nacizmu.

Neramu, kad šiai tendencijai žalią šviesą uždega didelį poveikį turintys transliuotojai, viešoji interneto erdvė, visuomenėje žinomi veikėjai. Jiems tos trys sąvokos taip pat tampa keiksmažodžiais.

2019.03.07; 06:30

Tendencinga, istoriją iškraipanti, prieš Vakarus nukreipta Solovjovo laida

Tarp nuolatinių Kremliaus kontroliuojamos žiniasklaido sale politikos šou dalyvių įmaišomas ir vienas kitas blaiviai ir vakarietiškai mąstantis liberaliosios Rusijos politikos atstovas. Ačiū Dievui, yra dar tokių Rusijoje. Nors vos tik toks pražioja burną, norėdamas paprieštarauti akivaizdžiam tūlo vatniko skleidžiamam melui, tuojau pat užčiaupiamas.

Bet laidos vedėjas, toks rubuilis V. R. Solovjovas, vis tiek triumfuoja: sakot, Rusijoje varžoma žodžio laisvė? Niekur pasaulyje tokios žodžio laisvės nėra, net Amerikoje. Pas mus gi – kalbėk ką tik nori.

Tik kalėjimai pas mus – pilnoki…

Yra toks Jaša Kedmi. Prisistato Izraelio visuomenininku. Pastoviai tupi bene visų Rusijos televizijos kanalų bene visose propagandinio turinio laidose. Kartą vienos tokios tiesioginės laidos metu net apsiverkė, pasakodamas, kaip kažkada seniai, labai seniai keliaudamas su tuo metu dar labai mažu savo sūneliu (dabar tas jau, ko gero, gerokai senstelėjęs, sprendžiant pagal tėtušį), per Vokietiją sustojęs kažkuriame mažame miestelyje nupirkti bandelės sūneliui, mat buvo išalkęs; bet tas nelipa iš mašinos, nors tu ką. Sako, nekelsiu savo kojelių ant fašistų žemės.

Visi laidos dalyviai šluostėsi ašaras, kol Jaša ilgai kūkčiojo. O juk yra dėl ko. Fašizmo bacila vėl klaidžioja Europoje, anot vieno raudančiųjų genijaus ištaros. Ukrainoje fašizmas, Pribaltikoje fašizmas…

Taigi tas mielas Jaša, tupintis Maskvoje, bet prisistatantis Izraelio visuomenininku, praėjusį sekmadienį vieno savo tautiečio laidoje taip pat emocingai, tik be verksmo, kalbėjo: tie urodai pribaltai vėl reikalauja kompensacijos už esą Rusijos jiems padarytą žalą? Išprotėjo jie, ar ką? Jokios okupacijos nebuvo! Sovietų sąjunga buvo jų donoras: statė jiems gamyklas, uostus, tiesė geležinkelius, maitino bei rengė, etc. Tie kiaulės po 90-tųjų gamyklas išgriovė, metalą pardavė ir dabar gyvena tik iš ES malonės. Jų gyventojų prieauglis būnant SSRS tik didėjo (įdomu, kieno dėka, kuomet šimtai tūkstančių lietuvių, latvių, estų buvo išžudyta, ištremta, patalpinta į kalėjimus bei lagerius?). O kas dabar? Tuoj nebeliks kam ten gyventi… (Suprask: štai tada mes ten ir ateisime, – kad apgyvendintume tas žemes…).

„Jūs čia rimtai kalbat“? – kelintą kartą perklausė rusų liberalas.

Atsargiai – tendencingasis Solovjovas

Jašai akivaizdžiai pritrūksta argumentų, jo akys dar labiau virsta iš orbitos, o penktajame taške, kuris yra burnoje, pradeda virsti putos.

Į Jašą, suprantama, didelio dėmesio nereikėtų kreipti, mat jis – tik visuomenininkas, laisvas savo postringavimuose (žinoma, už Kremliaus pinigus, mat studijoje  pasirodo vis su naujais, švariais marškiniais; tas ekrane labai gerai matosi).

Bet „Mosfilmo“ generalinis direktorius, toks berods buvęs garsus filmų režisierius Šachnazarovas (įdomu, kaip jis suderina nuolatinį gyvenimą kremlinėse televizijose su vadovavimu „Mosfilmui“, a?), tai jau ryškesnė persona, galima sakyti, – intelektualas. Žinoma, jis irgi labai gailestauja, kad pribaltai taip lengvai išsprūdo iš motiniško imperijos glėbio; reikėjo ten palikti bent kelis motušės Rusijos karinius dalinius, kad nekiltų pribaltams noras stoti į NATO; palikti laisvą koridorių į Kaliningradą, kad nereikėtų tranzito, etc. Na, anot jo, kas atsitiko, tai jau atsitiko. Jau tų senų nacionalistų neišgydysi. Blogiausia, – pažėrė griežtos kritikos, – Rusija mažai, labai mažai daro, kad imtųsi perauklėti augančią jaunąją pribaltų kartą. Juos reikia vilioti stipendijomis, kitais saldėsiais į motušę Rusiją ir auklėti, auklėti, bei dar kartą auklėti; o tada jie sugrįš į savo pribaltikas ir ims pasakoti ir pasakoti, kokia iš tikrųjų gera ta motinėlė Rusija; kokia išskirtinė jos civilizacija; kur nėr jokių gėjų ir teka vien medaus ir pigių dujų upės.

Tiesa sakant, nieko originalaus. Jau praėjusio šimtmečio trečiajame dešimtmetyje dalis Lietuvos inteligentijos būdavo kviečiama į Maskvą bent akies krašteliu pažvelgti į ten kurtą „rojų“; dalis, kaip pvz. J. Paleckis arba L. Gira, pasitenkindavo pagerbtuvėmis rusų ambasadoje Kaune.

Režisieriau, tu taip esi išsekęs, pažiūrėki, kokios tuščios ir negyvos tavo akys… Čia – perfrazuojant  V. Mačernį.

O dar rimčiau… Svyla ir jums, vadinamasis isteblišmente, (ką, po velnių, reiškia tas visai nerusiškas žodis, kurį jūs su tokiu apetitu nuolat vartojate?) padai.

Konvulsijos, oro stingančiame vandenyje, sankcijų tinkle pagauto mekšro.

2018.08.27; 06:00

suvorovas_trilogija
Viktoro Suvorovo – Rezuno trilogija apie sovietų imperijos grobuoniškumą

Jau nebe pirmą kartą kartoju: savo šalies istorijos pažinimas yra kertinis akmuo, ant kurio statomas būsimų kartų, tautos ir valstybės ateities rūmas. Lemtingas 1939-ųjų rugpjūtis – gera proga tai dar kartą priminti. O priminti dera ne dėl to, kad ugdytume aklą senų nuoskaudų ar atsako jausmą, bet kad pasimokytume iš istorijos klaidų ir mokėtume skirti bičiulį nuo priešo.

Atrodo, senos tiesos, bet jos iki šiol ginčijamos ne tik užsienio oponentų, bet ir saviškių.

Dingstį šiems samprotavimams davė naujas Berlyno Humboldto universiteto polonistikos profesoriaus emerito Heinricho Olschowsky‘o straipsnis vokiečių laikraštyje „Der Tagesspiegel“ (http://www.tagesspiegel.de/meinung/hitler-stalin-pakt-der-weisse-fleck/8653986.html), kuriame pagrindžiama, kodėl 2009 m. balandį Europarlamentas sulygino fašizmo ir stalinizmo nusikaltimus ir paskelbė Nacizmo ir stalinizmo aukų atminimo dieną Europoje. Autorius primena, kad ši idėja buvo paskelbta Prahos deklaracijoje 2008-ųjų birželį, kurią pasirašė Vaclavas Havelas, Joachimas Gauckas, Vytautas Landsbergis ir kiti (Prahos deklaracija „Dėl Europos sąžinės ir komunizmo“ lietuviškai paskelbta  http://www.komisija.lt/download_file.php?id=153 ).

Prieš trejus metus DELFI esame rašę apie astrologų pastebėjimą http://www.delfi.lt/news/ringas/abroad/ciskauskas-pasaulines-revoliucijos-eksportas-lemtingieji-rugpjuciai.d?id=35713297), jog  rugpjūtis – vienas „konfliktiškiausių“ mėnesių per metus. Nelabai tikiu Marso įtaka tautų likimui, bet akivaizdus faktas, kad bent jau 1939-ųjų rugpjūtis buvo lemiamas Europai ir Lietuvai.

Nuo pat Petro I laikų Rusija nesulaikomai veržėsi į Europą ir pasaulį. Ūkio reformų pasimokęs iš kolonijinių Vakarų valstybių, Rusijos imperatorius pastatė galingą laivyną ir sukūrė didžiulę kariuomenę. Bet jam nepavyko įveikti turkų, užimti Krymo ir per Juodąją jūrą patekti į Europą. Karas su Švedija taip pat išsekino.

Kitų Rusijos carų globaliems planams sutrukdė nuolatiniai perversmai, rūmų intrigos ir karai su kaimynais. Nors iki I pasaulinio karo galingas karo carinės Rusijos koziris buvo grūdų eksportas, kaip dabar energetiniai resursai, tačiau lemiama ekspansijos į Vakarus jėga buvo karinė.

Germanai nuo seno puoselėjo viltis užkariauti jeigu ne visą pasaulį, tai bent Europą ir nuo kryžiuočių laikų vis siuntė savo riterius į Rytus. Bet 1410 m. liepos 15 d. netoli Tanenbergo ir Griunvaldo vykęs Žalgirio mūšis tarp jungtinių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos Karalystės pajėgų ir Teutonų ordino padarė galą šiai du šimtmečius trukusiai kryžiuočių invazijai. Netrukus pagal Torūnės taikos sutartį Žemaitija iki gyvos galvos užleista kunigaikščiui Vytautui, Lenkijai atiteko Dobrynė, Kryžiuočių ordinas Lenkijai ir Lietuvai sumokėjo šešių milijonų grašių kontribuciją. Ir nors lietuviai neįveikė daugybės kryžiuočių pilių Prūsijoje, jiems teko pasitraukti iš kai kurių užimtų žemių, atokvėpis atėjo. Žinoma, istoriniu laiko matmeniu – neilgam.

Viktoras Suvurovas – Rezunas. Gordonua.com nuotr.

XX a. dvi galingos jėgos – vokiečiai ir rusai – vėl susidūrė. I pasaulinis karas, sutrypęs pocarinę Lietuvą, vėl nuginė kaizerio kariuomenę į savo urvą. Reichą iš pelenų prikėlė austrų kilmės iš esmės bemokslis politikas, save laikęs mąstytoju, filosofu ir menininku, Adolfas Hitleris. III reichą jis pasuko irgi į Rytus.

Bet čia atsirado jo dvynys, pravarde Plieninis, kuris net buvo krimtęs kunigų seminarijos mokslų, jaunystėj dailiai rašė eiles, mėgo vaikučius ir taip pat turėjo vedlio charizmą. J.Stalinas buvo beveik 10 metų vyresnis už A.Hitlerį, todėl laikė save gudresniu. Nepaisant skirtingų ideologinių įsitikinimų, abu „gudruoliai“ lošė iš prieškario Europos likimo rizikinga korta, skaniai užsigerdami tautų vargais ir netektimis.

Mums, lietuviams, daugiau nelaimių atnešė vienas lošėjas su aklinai užsagstytu munduru ir pypke dantyse. Tai savo knygose „Ledlaužis“ ir „Paskutinė respublika“ pabrėžė ir sovietmečiu į Didžiąją Britaniją pabėgęs buvęs žvalgas Viktoras Suvorovas (Vladimiras Rezunas), kuris rašė, jog būtent J.Stalinas, o ne A.Hitleris inicijavo Molotovo – Ribbentropo pakto pasirašymą.

Taip, mes dabar jau nemažai žinome apie 1939-ųjų rugpjūčio 23-ąją Maskvoje pasirašytą Vokietijos ir SSRS nepuolimo sutartį, dar vadinamą Molotovo – Ribbentropo paktu. Bet minėtame DELFI straipsnyje pastebėjau, kad iš tikrųjų J.Stalino ir A.Hitlerio sąmokslas pasidalinti Europą tebuvo 1920 m. nepavykusios akcijos sėkmingesnė tąsa. Abiem atvejais Lietuvos vaidmuo – didžiųjų grobuonių auka. Skirtumas tik tas, kad, pavyzdžiui, su Lenkija Lietuva 226 metus turėjo Abiejų Tautų Respubliką (ATR egzistavo 1569 – 1795 m.), bet po I pasaulinio karo Jozefas Pilsudskis, įkvėptas sėkmingo karo prieš vokiečius išvijusią Raudonąją armiją, sumanė atgaivinti Žečpospolitą iki I-ojo jos padalinimo 1772 m. buvusiose sienų ribose, bet jau dabar Lietuva būtų buvusi ne partnerė, o aneksuota Lenkijos tarnaitė.

Europos geopolitinis likimas taip susiklostė, kad II pasaulinio karo išvakarėse Lenkija tapo karščiausiu Rytų fronto epicentru. Naciams 1939 m. rugsėjo 1-ąją užpuolus Lenkiją, buvo įvykdytas, Bertoldo Brechto žodžiais, „ketvirtasis Lenkijos padalijimas“, o netrukus, po 17 dienų, Raudonajai armijai užėmus rytinius jos rajonus ir visą sovietinį pakraštį, prie SSRS buvo prijungtos Baltijos šalys. Rugsėjo 28-ąją beliko sukurpti dar vieną sąmokslą – pasirašyti SSRS ir Vokietijos „Draugystės ir sienų sutartį“ su vienu konfidencialiu ir dviems slaptaisiais protokolais.

Molotovo – Ribentropo pakto pasirašymas. Dešinėje – Josifas Visarionovičius Stalinas.

Pirmuoju Lietuva buvo išmainyta į Liublino ir dalį Varšuvos vaivadijų, o vokiečiai sau pasiliko Sūduvą. Tik vėliau, 1940 m. sausio 10 d., savitarpio pagalbos sutartimi kraštas buvo perduotas SSRS už 7,5 mln. dolerių.

Istorikai Algis Kasperavičius ir Nerijus Šepetys atidžiai išnagrinėjo šių paktų atsiradimo aplinkybes ir padarė išvadą, kad sąmokslas su naciais J.Stalinui buvo labiau reikalingas negu Berlynui. Bet jie taip pat įrodė, kad SSRS neišnaudojo vadinamojo „atokvėpio laikotarpio“ savo karinei galiai prie vakarinių sienų sutelkti. Vokiečiai per keletą pirmųjų karo mėnesių pasiekė Maskvos prieigas.

Taigi, daugiau kaip mėnuo tarp rugpjūčio 23-osios ir rugsėjo 28-osios sutarčių Maskvai ir Berlynui buvo reikalingas persidalinti Rytų Europą naujomis sąlygomis. A.Kasperavičius tvirtina, kad Baltijos šalių sostinėse jau įtarė, kad jos gali pereiti SSRS globon, tačiau pasipriešinti tam, ypač neturint patikimos informacijos, jos negalėjo. Lietuva, lyg liepsnojančioje jūroje plūduriuojantis laivelis, vis dar tikėjosi likti neutrali arba prisiglausti vokiečių farvateryje, tačiau jos likimas, kaip kai kas mano, nebe susitaikėliškos Lietuvos diplomatų ir vadovų kaltės, pasisuko kitaip…

Dabar ši mėsmalė tarsi pamirštama: žmogui būdinga, kad laikas pirmiausia ištrintų slogius prisiminimus. O čia dar savo trigrašį įkiša kokie paleckininkai, visokie „leftai“, anarchistai  ir panašūs šiuolaikiniai „skrebukai“, kurie antrina ciniškiems rusų ir ne tik rusų istorikų postringavimams, esą Lietuva turėtų „tylėti ir Dievą mylėti”, nes tada juk susilaukė didelės naudos iš Molotovo – Ribbentropo pakto: atgavo Vilnių, vėliau – ir Klaipėdą. Gi tautiečiai graudenasi: antai, Suvalkai iki šiol priklauso Lenkijai, o didžiausias, gražiausias senojoje Lietuvoje Naručio ežeras ir Vytauto Didžiojo reprezentacinis Gardino pilių kompleksas – Baltarusijai…

Sunku ištrinti senas nuoskaudas. Kad tik neatsirastų naujų…

2018.08.01; 06:00

Dezinformacija, demagogija, šnipai ir propaganda Lietuvos bei kaimynių rusakalbėje spaudoje

Suviliojo ir apgavo. Stodamos į Europos Sąjungą Baltijos šalys tikėjosi gauti naują globėją, tik dar turtingesnį už Maskvą. Deja, jau nuo pat pradžių įstojimai baigėsi ES nurodymais atsisakyti ištisų nacionalinės ekonomikos šakų, rašo „RuBaltic“.

Tiesa, kokia nauda Europos Sąjungai iš tokios „apgaulės“, propagandistų portalas nesugebėjo paaiškinti. Tik išvardino, kaip smarkiai Baltijos šalys po įstojimo „nukentėjo“. Pavyzdžiui, Lietuva privalėjo likviduoti savo atominę energetiką – uždaryti Ignalinos atominę elektrinę (AE), tokia buvo stojimo į ES sąlyga. O Latvija turėjo atsisakyti cukraus pramonės. Pagrindinis ES struktūrinių fondų tikslas buvęs išvystyti infrastruktūrą naujose narėse. Kad keliai taptų kaip Vokietijos autobanai.

Tačiau realybė tokia, kad šiandien keliai Baltijos šalyse – vieni blogiausių ES. O dėl nepriklausomybės – Baltijos šalys ją praktiškai tik prarado. Nes dabar Lietuvos, Latvijos ir Estijos vidaus politiką lemia Briuselio regulos ir direktyvos…

Nacizmas. JAV trukdo kovai su nacizmo aukštinimu ir šitaip slepia amerikiečių specialiųjų tarnybų bendradarbiavimo su nacistiniais karo nusikaltėliais mastą, – teigia „RuBaltic“. Neseniai Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja Rusijos iniciatyva priėmė rezoliuciją dėl kovos su nacizmo aukštinimu, tačiau JAV ir Ukraina balsavo prieš.

Blogi amerikiečiai. Toliau vardinamos ir jų blogybės. Kliūva ir Lietuvai – už Aleksandro Lileikio, siejamo su 70 tūkst. žydų nužudymu Vilniaus gete, bylą. Pasirodo, vienu bylos etapu CŽV teisininkai netgi sugebėjo pristabdyti kaltinamojo persekiojimą Amerikoje. Tiesa, vėliau A. Lileikis vis dėlto išduotas Lietuvai, tačiau čia ramiai, be teismo mirė 2000-aisiais.

Ir nieko stebėtino, kad Lietuva jo neteisė, teigia „RuBaltic“. Nes Prezidentas tuo metu buvo amerikiečių statytinis Valdas Adamkus, kuris Antrojo pasaulinio karo pabaigoje tarnavo majoro Antano Impulevičiaus adjutantu. O Impulevičius komandavo antrajam policijos batalionui ir garsėjo žiaurumu bei masiniais kruvinais susidorojimais su žydais tiek Lietuvoje, tiek Baltarusijoje…

Gviešiamės laurų. Baltijos šalys nori su Rusija dalintis kovos su islamo valstybe laurus, tačiau gali šiai kovai skirti tik 30 žmonių būrį, rašo Kremliaus ruporas „Sputnik“. Taip esą teigia Rusijos raketinių-artilerinių mokslų akademijos narys-korespondentas Konstantinas Sivkovas. O ir tie 30-imt žmonių būtų techninis ar medicininis personalas. Ir šiaip, akademikui akivaizdus faktas, kad NATO viduje nesutaria, tad Baltijos šalims lieka vienintelė išeitis – būti kuo patikimesniu JAV sąjungininku.

Vilnius – lenkų. Pasak „Sputnik“, nors Lenkijos valdžios imperinės ambicijos susilaukia daugelio šalių kritikos, pačioje Lenkijoje valdančioji partija šiuo klausimu sulaukia elektorato palaikymo.

Tokias drąsias išvadas „Sputnik“ daro iš to, kad Varšuvos Šopeno vardo oro uoste pakabintas plakatas su 1918 m. Lenkijos žemėlapiu, kuriame į šios valstybės sudėtį įtraukta dalis Vakarų Ukrainos, Baltarusijos ir Lietuvos.

Tiesa, patys plakato autoriai kalba apie jo istorinę-edukacinę paskirtį, tačiau „Sputnik“ perspėja: tiek Šopeno oro uosto plakatas, tiek naujojo lenkiško paso dizaino variantai – tik keli epizodai iš visos serijos gestų, kuriais rodoma: Vilnius – Lenkijos miestas!

Perestroika-2. Lietuvos vyriausybės sprendimai kuo toliau, tuo labiau primena Gorbačiovo perestroiką, šaiposi „Litovskij kurjer“. Nes lozungai – skambūs, tikslai – aukšti, idėjos – drąsios, o rezultatai – chaosas ir betvarkė. O pastebimiausia figūra tarp šių reformatorių – sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga. Paskelbė karą girtavimui, nutarė sutvarkyti ligonines ir poliklinikas ir, nei vieno nei kito nebaigęs, azartiškai griebėsi vaistinių.

Kažkodėl viskas, ko giriebiasi „profesionalų vyriausybė“, galų gale virsta karikatūra, mano „Kurjer“. Tikslai – tarsi ir kilnūs, bet priemonės – buldozerinės…

Lipdukas. Lietuvių pasieniečiai privertė Baltarusijos pilietį nuo automobilio nulupti lipduką su SSSR simbolika, rašo „Obzor“, remdamasis baltarusių „Belnovosti“ informacija. Toliau skaitytojui primenama, kad Lietuvoje uždraustas viešas sovietinės simbolikos demonstravimas. Tačiau desertui prilipdoma Rusijos senatoriaus Aleksejaus Puškovo „Tviterio“ žinutė, kad baltarusis buvo priverstas nulupti nuo automobilio gegužės 9-osios simbolį: esą, „kas mums – Pergalės diena, jiems – verksmo dėl 3-iojo Reicho diena“.

Elektros ir žaidimų! Galvą kilstelėjo ir rusakalbė propaganda Estijoje. Štai „Novaja gazeta“ aprašė protesto prieš Astravo atominę elektrinę akciją Vilniuje. Leidinys esą užfiksavo ir atsitiktinio praeivio skeptišką reakciją į protestą. „Protestuoja prieš elementarų pigios elektros energijos šaltinį, kuris neleis vogti biudžeto lėšų dangstantis kažkokiais vaiduokliškais pavojais“, – teigė neidentifikuotas praeivis.

Suprask, paprasti lietuviai nori pigios baltarusiškos elektros, bet jau ta valdžia su savo gąsdinimais…

Partizanai. „Novaja gazeta“ imasi ir niekaip negęstančios partizanų temos. „Jie kovojo už tėvynę“ – taip šiandien Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje vertinama nacionalinių partizanų, kovojusių prieš sovietų valdžią pokario laikotarpiu, kova. Pasipriešinimas truko ilgiau nei 10 metų, jame dalyvavo beveik 200 tūkst. Baltijos šalių gyventojų. Tačiau, pasak portalo, net ir vietiniai tyrėjai pripažįsta, kad teroras prieš taikius gyventojus, prijaučiančius sovietams, sovietinių darbininkų šeimų ir vaikų žudymas buvęs nepateisinamas.

Tualetinė nepriklausomybė. Lietuvoje prekiaujama tualetiniu popieriumi, pavadintu „100 metų nepriklausomybei“, – juokiasi „Vesti Kaliningrad“. „Sveikiname Lietuvą su atkūrimo 100-mečiu“, – parašyta ant tualetinio popieriaus pakuotės. Šis gaminys parduodamas visoje Lietuvos teritorijoje, tačiau bus išimtas iš prekybos, nes prieš prekybą tokiu „patriotiniu popieriumi“ pasisakė Seimo nariai, rašo portalas.

P.S. Mieli Slaptai.lt skaitytojai,

Prieš mūsų valstybę nukreiptos rusakalbės propagandos srautai internete tokie, kad mes nespėjame visko susekti. Jei užtiksite kur nors ekskliuzyvinių propagandinių „perlų“ – būtume dėkingi, jei nuorodą (galima ir trumpą aprašymą) atsiųstumėte mūsų portalui el. paštu gilanis.gintaras@gmail.com.

2017.11.28; 04:00

Ar pastebėjote, kad pagrindinis antiukrainietiškos isterijos lozungas, skelbiamas iš Kremliaus ir kartojamas Rusijoje bei „skriaudžiamų“ rusakalbių postsovietinėje erdvėje, šalia „RUSIJA!” („РОССИЯ!“) – „FAŠIZMAS NEPRAEIS!“ („ФАШИЗМ НЕ ПРОЙДЕТ!“)? Jis iš Rusijos atstovų lūpų skamba ir Jungtinėse Tautose bei kitose tarptautinėse organizacijose.

Šis senas lozungas, atsirado po to, kai nutrūko broliškas Vokietijos nacionalsocialistų (nacių) ir Rusijos rusakalbių bolševikų (vėliau – komunistų) bendradarbiavimas sukeliant II Pasaulinį karą, taip nukreipiant dėmesį nuo stalinizmo reiškinio.

Dabar jis yra skirtas Vakarų politikų, kurie labai jautrūs žodžiams „fašizmas“, „nacizmas“, „antisemitizmas“, „islamiškasis fundamentalizmas“, smegenims plauti.

Continue reading „„Fašizmas nepraeis“”

Malkolmas Mageridžas (Malcolm Muggeridge, 1903–1990) – britų rašytojas ir žvalgas. Didžiąją antrojo pasaulinio karo dalį M.Mageridžas ištarnavo saugumo lauko tarnyboje (karinėje policijoje).

Kartą jam teko atlikti paties Didžiosios Britanijos imperijos ginkluotųjų pajėgų Generalinio štabo viršininko generolo sero Edmundo Aironsaido (Edmund Ironside) operatyvinį patikrinimą.

Continue reading „Iš žvalgybos enciklopedijos: britų rašytojas ir satyrikas Malkolmas Mageridžas”

Monografijos „Prezidentinė Lietuva (1919 04 05 – 1920 06 15, 1926 12 17–1940 06 15)“ santrauka

Beje, daug kas ir iš lietuvių išeivijos JAV ir kitose šalyse irgi smerkė Gruodžio 17-ają arba vengdavo pareikšti savo nuomonę, nors fašistiniu ir nevadino. Štai, pavyzdžiui, „Lietuvių enciklopedijos“ XXII tome (JAV, 1960,  340 p.) skaitome: „Perversmas – tai priverstinis politinis veiksmas, kuriuo pašalinama legali vyriausybė, paneigiant konstitucinę tvarką ir nuostatus (…). 1926.XII.17 perversmas buvo svarbus reiškinys Lietuvos nepriklausomybės laikmety, kuris baigė demokratinį – parlamentinį laiko tarpą (1919–1926) ir pradėjo kitą – autoritetinį – diktatūrinį (1927–1940). (…).

Tuo būdu vietoj buvusios parlamentarinės santvarkos gimė iš tikrųjų autoritetinis režimas, kad ir nepakeistos Konstitucijos rėmuose. Tačiau naujosios vyriausybės linkmė negalėjo susiderinti su konstitucine santvarka ir ši turėjo būti nusmelkta. Seimo paleidimas (1927.IV), nepaskelbus naujų rinkimų, kaip reikalavo Konstitucija, buvo pirmas formalus naujo politinio kurso žingsnis […]. Tuo būdu galutinai įsigyveno vienos partijos režimas. Tik nuo 1939 m. į ministrų kabinetą įėjo ir opozicijos partijų (krikščionių demokratų ir liaudininkų) žmonės.“

Continue reading „Prezidentinė Lietuva ( 7 )”

Monografijos „Prezidentinė Lietuva (1919 04 05 – 1920 06 15, 1926 12 17–1940 06 15)“ santrauka

Beje, visai kitaip buvo Nepriklausomybės karų metais. 1919 m. balandyje Lietuvos Valstybės Tarybos patvirtintoje nepriklausomos Lietuvos konstitucijoje buvo  griežtai atskirta įstatymų leidžiamoji ir vykdomoji valdžia, kurią sudarė atskirai renkami: Valstybės Prezidentas, Valstybės Taryba ir Ministrų kabinetas. Sprendžiamas balsas visais klausimais priklausė Prezidentui. Juo  buvo išrinktas Antanas Smetona. Tik dėka tokios tvirtos prezidentinės centralizuotos valdžios buvo įmanoma operatyviai spręsti karo metų klausimus, bent gintis ir  apginti Lietuvą nuo lenkų, rusų ir kitų agresorių.

Trečiajame Seime nė vienai partijai neturint daugumos ir pačiam Valstybės Prezidentui ir Ministrui Pirmininkui priklausant nuo Seime susiburiančios daugumos siekių ką nors reikšmingesnio nuveikti jiems buvo sunku.

Apie tai savo prisiminimuose advokatas R. Skipitis rašo: „Nesunku suprasti, kad kaip ir Respublikos Prezidentas K. Grinius, buvo išgyvenęs didelę savo amžiaus dalį rusų priespaudoje ir buvo daug kovojęs dėl tos priespaudos panaikinimo, buvo pasiilgęs žmogaus ir piliečių laisvių. Man rodos, tas laisvės ilgesys buvo K. Grinių atitraukęs nuo realaus tų laisvių vertinimo ir taikymo. Atrodo, lyg K. Griniui neateidavo į galvą mintis, kad tam tikromis aplinkybėmis per didelės laisvės gali nuvesti į tų laisvių suvaržymą ir net vergiją“ (R. Skipitis. Nepriklausomą Lietuvą statant. 304 p.).

Continue reading „Prezidentinė Lietuva ( 5 )”

Pastaruoju metu tiek Lietuvos, tiek užsienio žiniasklaidos priemonėse gausu diskusijų dėl Lietuvos tautinio jaunimo sąjungos vadovybės ketinimų Kovo 11-ąją surengti dviprasmiškai vertinamas eitynes.

Ko siekia Lietuvių tautinio jaunimo sąjunga, norėjusi žygiuoti pagrindine sostines gatve – Gedimino prospektu? Ar tikrai LTJS yra organizacija, kurią derėtų kritikuoti bei smerkti? Ar teisingai pasielgė Vilniaus savivaldybė, nesudarydama sąlygų šios organizacijos jaunuoliams žygiuoti centrine sostinės gatve? Ką į LTJS skundus atsakė Vilniaus administracinis teismas? Kokios pozicijos laikosi Vilniaus meras Artūras Zuokas?

Kovo 11-osios proga visuomenės aktualijų portalas Slaptai.lt kalbina Lietuvių tautinio jaunimo sąjungos vadovą Julių Panką. Su LTJS vadovu Juliumi PANKA kalbasi Slaptai.lt žurnalistas Gintaras Visockas.

Pirmojoje interviu dalyje dėmesys buvo sukoncentruotas į teisinius aspektus – leista ar neleista žygiuoti. Šioje, antrojoje, dalyje, žvelgiama plačiau: kas, kodėl ir kokiomis priemonėmis bando menkinti šią lietuviško jaunimo organizaciją, kaip LTJS vadovybė vertina Lietuvos – Lenkijos bei Lietuvos – Latvijos tarpusavio santykius, kodėl savo vasaros stovykloms pasirinko būtent Dieveniškes…

Continue reading „LTJS vadovas Julius Panka: “Lietuvių tauta yra išskirtinai tolerantiška””

Kiekviena valstybė, kiekviena tauta, kiekvienas žmogus turi planų, kuriuos stengiasi įgyvendinti. Uždavinių pasitaiko įvairių: strateginių ir taktinių, ilgalaikių ir vienadienių. Kai kurie uždaviniai deklaruojami viešai, kiti – slapti. Vieni tikslai – prasmingi, taurūs, kiti – gėdingi, smerktini. Tačiau vertinant valstybių, tautų, individų siekius niekuomet nederėtų pamiršti, jog tai, kas vienam – gražu, kitam – galbūt bjauru.

Žvelgiant į Lietuvą supančias didžiąsias kaimynes puikiai matyti, jog visos jos turi ne tik siaurų asmeninių, bet ir žymiai platesnio mąsto valstybinių tikslų. Jų planai akivaizdūs: stiprėti, didėti, plėstis. Jų planai – ekspansiniai. Net jei toks dėmuo rūpestingai slepiamas po gražių žodžių skraiste, ekspansija lengvai pastebima.

Žiūrint į Lietuvos politiką net graudu. Jokių rimtesnių ambicijų. Vienintelis mūsų tikslas – išsilaikyti bent jau šių dienų ribose. Vienintelė reali mūsų siekiamybė: kad dar labiau nesusitrauktume. Mes jau net rimčiau svajoti nebedrįstame: girdi, esame pajėgūs ženkliai sustiprinti lietuvybės židinius Seinuose ir Punske ir tuo pačiu sutramdyti Lietuvos Lenkų rinkimų akcijos triukšmadarius Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose.

Continue reading „Dėl ko lietuviai nedrįsta net svajoti”

latvija_prop

Viena iš specialiųjų Latvijos tarnybų, omenyje turimas Konstitucijos apsaugos biuras, kovo 27 dieną pateikė ataskaitą, kurioje kalbama ir apie Rusijos slaptųjų tarnybų ardomąją veiklą.

Ši ataskaitos dalis verta ypatingo dėmesio. Viešojoje jos dalyje analizuojama, kokios taktikos nūnai laikosi Rusija. Ogi pagrindinis Rusijos užsienio politikos tikslas Latvijos atžvilgiu – Latvijos diskreditacija visose srityse bei nuskurusios šalies įvaizdžio kūrimas. Maža to, kad bandoma įpiršti pasauliui nuomonę, esą Latvija – skurdi, niekuo neįdomi valstybė.

Continue reading „Latvijos kontržvalgybos ataskaita”

smetona_3

Sueina 85 metai, kai seimokratinis Lietuvos valdymas buvo pakeistas į prezidentinį. Ta proga Kaune, istorinėje Prezidentūroje, tautininkai, šauliai organizavo tos datos iškilminga paminėjimą (vadovas – Algirdas Augustinas Intas). Skaitytojų dėmesiui siūlome tame minėjime perskaitytą dr. Algimanto LIEKIO pranešimą.

Prieš  85 metus Lietuva, karininkijai remiant  iš parlamentinės – seimokratinės tapo prezidentine Respublika. Tas įvykis vertintas ir vertinamas gan prieštaringai. Vieniems – tai karinis perversmas, kitiems – fašistinis, tretiems – demokratijos priešų ar kitokių  sąmokslas   ir pan.

Vertinimai dažniausiai priklauso nuo pačių vertintojų politinių, ideologinių įsitikinimų, nuo jų vertybinių nuostatų, nuo valstybės vykdomos  politikos. SSRS okupacijos metais  Gruodžio 17 – oji – tai tik fašistinis perversmas. Vadovėliuose ir istorikų darbuose jis tik taip ir tevadintas, kaip ir visas Prezidento Antano Smetonos valdymas.

Continue reading „Gruodžio 17 – oji – tautinės Lietuvos valstybės gimimas”

vytautas_visockas

Nelengva susigaudyti, kas šiandien dedasi pasaulyje, iš pirmo žvilgsnio labai atvirame, lengvai pasiekiamame. Tačiau tik iš pirmo žvilgsnio atvirame. Taip, įvykiai, ypač tragiški, mus pasiekia žaibiškai, taip, juos vertinti, komentuoti galimybės didelės. Nugriuvus geležinei uždangai, keliauk nors į pasaulio kraštą (jeigu gauni bent mažiausią Europos Sąjungoje pensiją arba “didžiausią” bedarbio pašalpą): šiandien pat gali pamatyti, pavyzdžiui, salą Norvegijoje, kur nužudyti dešimtys nekaltų žmonių, ir Oslo aikštėje padėti jų atminimui skirtų gėlių.

Daug sudėtingiau, daug sunkiau suvokti vienų arba kitų įvykių, o juo labiau reiškinių, tendencijų, priežastis, kurios kruopščiai slepiamos. Kodėl norvegas šaltakraujiškai sprogdino ir žudė? Kodėl Lietuvoje kapinėse vartomi kryžiai? Kodėl Vilniuje vis populiaresnis šūkis “Lietuva – lietuviams!”? Kodėl Lietuvos lenkas sako, kad Vilnijoje lietuviai yra atvykėliai? Visi šie faktai turi priežastis, kurias plačiajai visuomenei ne taip paprasta suvokti.

Continue reading „Bedvasio pilietiškumo pelai”

paleckiukas

1968-ieji metai įėjo į pasaulio istoriją gausybe įvairių sąjūdžių: antikarinės demonstracijos Jungtinėse Amerikos Valstijose, Prahos pavasaris, studentų judėjimai Prancūzijoje ir Vokietijoje ir kt.

Studentų revoliucijų įkvėpėjai buvo kairiųjų pažiūrų, tai pasakytina ir apie Vokietijos jaunimą. Jų programines nuostatas, pagijęs po pasikėsinimo, savo disertacijoje „Dėl azijietiškojo ir Vakarų Europos kelio į socializmą skirtumų“ išdėstė idėjinis Vokietijos studentų revoliucijos vadas Rudi Dutschke. Jis įsivaizdavo vokiečių kelią į socializmą be Maskvos, Rytų Berlyno ar Pekino vadovavimo.

Continue reading „Atsipeikėkite, Algirdai Palecki!”