kozeniauskiene

„Tuomi žygiù Lietuva priklausė Maskolijai. Maskoliai įtaisė lietuviams geležinius pančius ant rankų ir kojų, o jų liežuvius surakino retėžiais, ir da taip išmisliai, idant negalėtų kalbėti lietuviškai…“ – spaudos draudimo laikais rašė V. Kudirka. Šitaip grandinėmis surakinta, nuskriausta mūsų gimtoji kalba negalėjo augti, buvo nustojusi visko, likusi tik vargšė nebylė kampininkė atimtuose nebe savo pačios namuose.

Vis dėlto net pačiais juodžiausiais lietuvių kalbos istorijoje laikais, per visas priespaudas, per prievartinį mūsų kalbos vokietinimą, lenkinimą, visuotinį rusinimą, per visus tautinius sąjūdžius lietuvius vedė ir ligi šiolei veda idėja, įtvirtinta mūsų kultūrinėje politinėje sąmonėje dar XVI a. M. Daukšos: jei nesirūpinsime ir leisime sunykti gimtajai kalbai, tam valstybės sargui, tai vienybės motinai, neteksime didžiausios tautos vertybės, savo gyvybės ir garbės, galutinai žūsime ir kaip tauta, ir kaip valstybė.

Continue reading „J.Basanavičius: „Toks dabar išsiilgimas rašyto žodžio prigimtoje kalboje!“”

nutilde

Nesu lituanistas – tik paprastas gimtosios kalbos vartotojas. Tačiau man kaip tautiečiui, savo šalies patriotui (kas negerbia savo tautos – tas nemyli ir kitų!), niekada nebuvo tas pats, kas susiję su lietuvių tautos kultūra, pačia seniausia ir gražiausia jos kalba. Vyresnioji karta dar prisimena, kokia lietuvių kalbos padėtis buvo „prie ruso“, mato, kas su ja darosi dabar, kai esame lyg ir laisvi, bet… Ir aš su nerimu stebiu, kad dabar dažnai daug svarbių (gal ir lemtingų?!) sprendimų daroma neatsakingai, be įsipareigojimų lietuvių tautos ateičiai, t. y. ne tam, dėl ko ant Laisvės aukuro sudėta tiek daug aukų.

Continue reading „Kas nutildė mūsų kalbininkus?”

poronia

Latvijai būtinas harmoningas vystymasis į šiuolaikinę, stabilią ir demokratinę Europos valstybę su integruota, aktyvia pilietine visuomene ir latvių kalba kaip vienintele valstybine kalba. Turėdama tai omenyje, pateikiu keletą pastebėjimų ir pasiūlymų, remdamasi savo Latvijos ir tarptautiniu mastu atliktais tyrimais.

Jau sociolingvistikos klasikas Džošua Fišmanas (Fishman) nustatė ryšį tarp valstybių ekonominės raidos ir jų vienkalbio arba daugiakalbio modelio. Vienkalbystė visuomeniniu mastu yra valstybėse su aukštesniu švietimo lygiu, ekonomiškai labiau išsivysčiusiose, politiškai modernesnėse ir stabilesnėse.

Continue reading „Europos Komisijos tyrimas atskleidė latvių diskriminaciją dėl kalbos”

urbutis_ilgas

Skelbiame paskutinę kalbininko dr. Vinco Urbučio knygos “Pavardžių pradžiamokslis” ištrauką. Praleidome tik teiginius, iliustruojančius pavyzdžius latvių, lenkų, rusų, baltarusių kalbomis.

Kokia kalba – toks ir vardynas. Kai čia rūpi tik pavardės, galima ir taip sakyti: kokia kalba – tokios ir pavardės. Reikia suprasti, kad pavardės nesiskiria nuo kitų bendrinių ir tikrinių žodžių, jų visų pavidalą lemia juos vartojanti kalba, jos prigimtis bei pobūdis. Pavardė visada įtraukta į kalbos fonetiką deramu garsiniu pavidalu ir į morfologiją kaip vienam ar kitam kaitybos (linksniavimo) tipui priklausantis daiktavardis. Ir čia visai nesvarbu pavardės (ir apskritai žodžio) kilmė – skolinys patiria tokią pat fonetikos ir morfologijos prievartą, kaip ir savo pačių žodis.

Continue reading „Beviltiškai murkdomės kitakalbių pavardžių sąvartyne”

urbutis_ilgas

Mūsų skaitytojams siūlome antrą ištrauką iš kalbininko Vinco Urbučio knygos “Pavardžių pradžiamokslis”, kurioje jis kalba apie nurašinėtojų sugalvotą nekilnojamąjį turtą, privačią nuosavybę – užsieniečių ir Lietuvos lenkų pavardes, jų nepriklausymą kalbai; apie Konstitucijos neatitinkantį, bet lenkams įtinkantį pavardžių įstatymą, kuris, laimei, Seime pavasarį dar nebuvo priimtas. Mūsų prezidentai, premjerai – buvę ir esami – atsidūrė keblioje padėtyje. Tautos neįgalioti, angliškai ir rusiškai mokėdami geriau negu lietuviškai, Varšuvos lenkams jie prižadėjo neįmanomų dalykų. Dabar juos bando gelbėti Valstybinė lietuvių kalbos komisija, ypač per ilgai užsibuvusi jos pirmininkė I. Smetonienė, taip pat “vienas profanas, valdžiai ypač įtikęs kalbininkų (ir ne tik jų), dar kartais drįstančių viešai ginti pavardžių lietuviškumą”, puldinėtojas. Skaitykite ir stebėkitės pragaištinga pavardžių “rašybos reforma”.

Continue reading „Pavardės – nekilnojamas turtas, privati nuosavybė”

juozaitis

Arvydo Juozaičio rašinį “Tauta iš žodžių, arba Es runaju latviski” (“Metai”, 2010, spalis) perskaičiau kaip priekaištą Lietuvai, lietuviams. Gal autorius ir neturėjo tokių minčių, gal tik man taip atrodo.

Apie šiandieninę Lietuvą šiame tekste – nė žodžio, bet aš tuos žodžius skaičiau tarp eilučių, mintyse vis lygindavau, vis kartodavau: o pas mus, o mes… Subtilus priekaištas išsivaikščiojančiai, “anglėjančiai” Lietuvai? Gal būtent dabar mes, lietuviai, darome istorinę, nepataisomą klaidą?

Latvijoje per amžius būdavo pavojinga kalbėti latviškai. Tačiau kalba – duona kasdieninė, ji maitina žmogų, stiprina. Ištarsi: “Es runaju latviski” (“Aš kalbu latviškai”) – ir įkvėpsi oro, pakelsi savyje vėliavą. Latvija atsirado kaip monolingvistinė valstybė, tik tokia ji ir gali būti. Nebus kalbos – nebus Latvijos”.

Continue reading „Tenka tik pavydėti”

simasius

Kal­ba – ben­dras mei­lės ry­šys, vie­ny­bės mo­ti­na, pi­lie­tiš­ku­mo tė­vas, vals­ty­bės sar­gas. Su­nai­kink ją – su­nai­kin­si san­tai­ką, vie­ny­bę ir ge­ro­vę, už­tem­dy­si sau­lę dan­gu­je, su­mai­šy­si pa­sau­lio tvar­ką. Taip prieš ke­lis šimt­me­čius kal­bos reikš­mę su­pra­to pir­mo­sios lie­tu­viš­kos kny­gos Lie­tu­vo­je au­to­rius Mi­ka­lo­jus Dauk­ša. Di­džio žmo­gaus di­di iš­min­tis – ne­sens­tan­ti, to­bu­lai iš­reikš­ta. Tą iš­min­tį tu­rė­tu­me su­pras­ti ir at­min­ti vi­si lie­tu­viai.Ypač to­dėl, kad kal­ba­me lie­tu­vių kalba – se­niau­si­ą­ja iš gy­vų­jų in­do­eu­ro­pie­čių kal­bų, ku­ri nu­si­pel­no ypa­tin­gos pa­gar­bos. Juo­lab kad ir mū­sų, ją var­to­jan­čių, tė­ra sau­je­lė paly­ginti su di­džių­jų tau­tų kal­bų var­to­to­jais.

Ne­bėr mū­sų bro­lių prū­sų, jot­vin­gių kal­bų. Gy­nėm, sau­go­jom sa­vą­ją vie­nin­te­lę per am­žius, kė­lėm, kai at­ro­dė – tuoj nu­mirs, o kai kas ją jau ir lai­kė mi­ru­sia. Prie­šai la­bai no­rė­jo mūsų kalbą nu­ma­rin­ti, sie­kė to jė­ga ir klas­ta. Ap­gy­nėm, iš­sau­go­jom, pri­kė­lėm.

Continue reading „Ar teisingumo ministras norėtų pasikeisti pavardę, arba Apie projektą atšaukti valstybinę lietuvių kalbą”

cepas_vytautas

Buvęs Seimo narys klaipėdietis Vytautas Čepas pasišovė išsaugoti lietuvių kalbą ir kuo skubiau pradėti ją valyti nuo įvairiausių svetimkūnių.

Jis nusprendė įregistruoti Lietuvių kalbos gynimo draugiją.

„Jau nebegaliu žiūrėti, kaip kiekvienas jaunimo pirstelėjimas įvelkamas į anglišką rūbą. Šiandien iškoneveikiau Klaipėdos universiteto šokėjų vadovę Bronę Švitrienę, kam jų grupė pasivadino „Leader dance”.

Negi nėra lietuviškų pavadinimų? Kas būtų, jei „Žuvėdra” vadintųsi „Čaika”. Juk niekas nesako, kad reikia pasivadinti „Lenciūgėliu”, bet juk yra tiek gražių lietuviškų žodžių, tad ir puikuokimės jais prieš visą pasaulį”, – emocijų neslėpė V. Čepas.

Continue reading „Vytautas Čepas gins lietuvišką žodį”

iesmantas

Aptariant Kovo 11-osios Nepriklausomybės akto signataro, žurnalisto ir poeto Gintauto Iešmanto publicistikos knygos „Rodanti kelią, teikianti prasmę“ antrą papildytą leidimą, pirmiausia norėtųsi padėkoti autoriui už tokį subtilų rūpestį ir nepaprastai gražius, poetiškus žodžius, skirtus mūsų visų mylimai ir puoselėjamai lietuvių kalbai.

 Tai reto žanro – kalbos publicistikos – knyga, ir šio žanro temomis ne kiekvienas autorius imasi bei sugeba rašyti. Labai smagu, kad poetas tam ryžosi ir jo ryžtas pasiteisino pačia geriausia prasme: knyga yra tarsi tvirtai gyvenimo kelią ženklinanti rodyklė, kuri aiškiai rodo kryptį, kuria turėtų eiti kiekvienas Lietuvą mylintis ir jos kalbą gerbiantis ir vertinantis žmogus, nes kalba yra valstybės pamatas, jos išlikimo garantas.

Continue reading „„Einu į tave tarsi į pasakingiausią pasaką…“”

gin_1

Dvidešimtaisiais Nepriklausomybės metais kuriama Lietuvių kalbos gynėjų sąjunga. Kas galėjo pagalvoti, kad, nusimetę okupantų priespaudą, turėsime ginti lietuvių kalbą! Nuo ko? Kas ją puola?

Liepos 2 dieną Vilniuje, Seimo rūmuose Latvijos Respublikos Saeimos narė, buvusi švietimo ministrė, filologijos mokslų daktarė profesorė Ina Druvietė ir Latvių kalbos centro direktorius profesorius Maris Baltinis dvi valandas pasakojo apie kalbos politiką Latvijoje, apie kitų kalbų tikrinių daiktavardžių atkūrimo/perrašymo lingvistinius ir teisinius aspektus, atsakė į klausimus. Reikia tikėtis, kad Lietuvai labai aktualios jų mintys renginio organizatorių bus išguldytos popieriuje ir pasiūlytos žiniasklaidai. Reikia tikėtis, nors labai dažnai taip nepadaroma, todėl visuomenėje tokie renginiai neturi didesnio poveikio.

Continue reading „Steigiama Lietuvių kalbos gynėjų sąjunga”

temide__________

Svetimvardžių rašymas yra labai svarbi ir visuomenei aktuali kalbos kultūros dalis. Prieš ketverius metus  150 kultūros ir mokslo žmonių viešu laišku kreipėsi į Valstybinę lietuvių kalbos komisiją prašydami patikslinti 1997 m. birželio 19 d. priimto 60-ojo nutarimo 5-tą punktą, kuris sukėlė didelę nelietuviškos kilmės tikrinių vardų rašymo sumaištį (Dienovidis, 2000 02 25). Laiško autoriai siūlė paprastą išeitį  – visuose lietuviškuose tekstuose visus svetimvardžius rašyti lietuviškais rašmenimis pagal lietuvišką tarimą, o ten, kur reikalinga išsamesnė  informacija, skliausteliuose nurodyti ir jų originalią grafinę formą atitinkamos kalbos rašmenimis. Kalbos ir informatikos mokslų duomenimis įrodyta, kad tai vienintelis būdas lietuviškame tekste išsaugoti nepažeistą lietuvių kalbos sistemą ir tikrąją svetimvardžio grafinės formos autentiką, pašalinti beprasmes kliūtis visuomenės savišvietai.

Continue reading „Svetimvardžių “autentiškoji” rašyba prieštarauja Lietuvos Respublikos įstatymams”

lenkiska_abecele

Lietuvos Respublikos Vyriausybė norėjo įpiršti antikonstitucinį Vardų ir pavardžių rašymo dokumentuose įstatymo projektą. Toks projektas Seimui buvo pateiktas 2010 metų sausio mėnesį. Jo rengėjai savo antikonstitucinį „produktą“ mėgino pateisinti kazuistiniais išvedžiojimais. Dar prasčiau, kad buvo daromi ir teisiniai triukai. Projektą norėta prakišti greitosiomis, nepaisant net Seimo kanceliarijos Teisės departamento išvadų, bet Seimas tą zylionę sustabdė. Projektą pasiūlyta taisyti. Ilgai netrukus, Vyriausybė pateikė kitą variantą, kurio svarbiausias „pataisymas“ buvo dvigubai išplėsta ir papildomai pripainiota preambulė. Pridėta nebūtinų ir šališkų dalykų. Keista, kad projekto preambulė pasidarė pusketvirto karto ilgesnė už Lietuvos Respublikos Konstitucijos įžangą.

Continue reading „Koks galėtų būti vardų ir pavardžių rašymo dokumentuose įstatymas”

wwwwwwwwww

Niekam ne paslaptis, kad Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose prie kai kurių namų kai kurių gatvių pavadinimai lentelėse užrašyti lenkiškai, nors turėtų būti – lietuviškai, valstybine kalba. Sena, atsibodusi istorija, ne kartą garsinta, rodyta žiniasklaidoje. Kartais matome važiuojantį maršrutinį autobusą su užrašu “Wilno – …”. Ir nieko nestebina.

Tačiau gal ne visi žinome, kad “Vilniaus rajone verčiami į lenkų kalbą visų gatvių pavadinimai. Rengiamasi pritvirtinti visose vietovėse lenteles su lenkiškais gatvių pavadinimais”. Tiksliai taip pasakė Valstybinės kalbos inspekcijos viršininkas Donatas Smalinskas Seimo švietimo, mokslo ir kultūros bei Seimo Europos informacijos biuro renginyje “Apie lietuvių kalbos konstitucinį statusą po Lisabonos sutarties įsigaliojimo”. Tas pokalbis įvyko įsimintinos dienos išvakarėse: kai LR Seimas atmetė LR Vyriausybės bandymą prakišti lenkiškų pavardžių rašymą dokumentuose ne valstybine kalba.

Continue reading „Vilniaus rajone į lenkų kalbą verčiami visų gatvių pavadinimai”

liub

Labai keistai atrodo nuolatinis Lietuvos žmonių šantažas dėl kitataučių pavardžių rašybos ir iš žiniasklaidos, ir iš pareigūnų pusės. Nebelieka jokio padorumo, jokios savigarbos net mirties akivaizdoje. Gal ir sveiko proto greitai neliks. Kai iš LTV ekrano viešų viešiausiai pareiškiama, kad tomis originaliomis kitataučių pavardėmis reikia atsidėkoti NATO, suima toks juokas, koks dar neėmė niekad dėl buko užsispyrimo siekiant įrodyti vienintelę priimtiną savo tiesą. Kaip sovietmečiu partijos elgesys – jokių kitų nuomonių, nes yra viena pati teisingiausia generalinė linija ir nė mur mur… Atrodytų, kad neturime Lietuvos Konstitucijos, kurioje įrašyta, kad kalba yra nacionalinė vertybė, kad galime nepaisyti Konstitucinio Teismo nutarimo, kuris privalomas pirmiausia aukščiausiems šalies pareigūnams, o jie prieš ją ir jį šokinėja kurstydami aistras. GĖDA!

Continue reading „Ar kitataučių pavardžių rašyba yra strateginis Lietuvos klausimas?”

liub

Valstybinės lietuvių kalbos komisijos iniciatyva žmogaus vardas ir pavardė Lietuvoje nepagrįstai prilyginami prekės ženklui. Tokią nesąmonę antrina ir aukštieji šalies pareigūnai. Panašiais prasimanymais jau daug metų mėginama pateisinti Valstybinės lietuvių kalbos komisijos vykdomą lietuviškos tikrinių svetimybių vartosenos siaurinimo ir naikinimo politiką, siekiama įsiteikti Lenkijai, griežtai reikalaujančiai, kad Lietuvos Respublikos išduodamuose asmens tapatybės dokumentuose būtų atsisakyta lietuviškai rašyti lenkų asmenvardžius. Tai žeidžia kiekvieno padoraus Lietuvos piliečio garbę ir orumą. Tokia pažiūra, kad lietuvių kalboje galima taikyti kitų kalbų taisykles, prieštarauja lietuvių kalbos kaip linksniuojamos kalbos vartojimo logikai. Kaip Lietuvos vartotojų asociacijos Valstybinės kalbos (skaitytojų teisių) grupės pirmininkė esu įrodžiusi, kad kiekviena tauta pritaiko kitataučių pavardes prie savo kalbos ir nurodytas straipsnis yra ryškus to pavyzdys: http://www.slaptai.lt/gerbk-lietuviu-kalba/2984-pavarde-ir-jos-variantai-priestarauja-originalo-kalbos-teorijai.html.

Continue reading „Laikas nutraukti lietuviškos tikrinių svetimybių vartosenos iškraipymo politiką”

pozner_

Balandžio 7 dieną “Transparency International” Lietuvos skyrius savo internetiniame puslapyje viešai paskelbė, jog visus žiniasklaidos padėtimi besidominčius kviečia dalyvauti išskirtinėje renginių ciklo ”Žurnalistų pusryčiai” diskusijoje “Pusryčiai Nr. 9: Esminiai žurnalistikos principai ir žodžio laisvė“. Skelbimas skambėjo viliojančiai: vakaras – su autoritetingu Rusijos žurnalistu Vladimiru Pozneriu. Įspūdinga biografija galintis pasigirti Vladimiras Pozneris, kurį laiką buvęs Sovietų valdžios veidu Vakarų žiniasklaidoje, viename interviu yra paminėjęs: “Galiuosi, kad geriausius metus iššvaisčiau užsiimdamas propaganda“.

Skelbime taip pat buvo tvirtinama, jog pagrindinė V.Poznerio pranešimo ir devintųjų “Žurnalistų pusryčių“ diskusijos tema – žodžio laisvė šių dienų žiniasklaidoje. Šios viso regiono žurnalistams aktualios problemos analizė išryškina kitus nepatogius klausimus: ar suderinama žurnalisto tapatybė ir patriotiškumo idealai, kam žurnalistai yra atsakingi, kas yra pagrindinė – jei ne vienintelė – žurnalisto pareiga?

Continue reading „Kodėl nedalyvavau susitikime su Vladimiru Pozneriu”

liub

Vientisas yra toks tekstas, kurį bet kuris žmogus gali skaityti viena kalba ir tai tinka bet kuriai kalbai. Šiuo atveju kalbėsime apie lietuvių kalbos tekstą ir jo vientisumą. Sąvoką „vientisas tekstas“ geriausiai suvokia tik redaktorius, kuriam tenka taisyti daug painių dalykų, dažniausiai išverstų iš kitų kalbų, bet nepritaikytų lietuvių kalbai.

Šiais laikais lietuvių kalbos tekstai yra praradę vientisumą, kai juose pradedamos taikyti kitų kalbų taisyklės: kitataučių pavardės rašomos vadinamąja originalo kalba, kuri kažkodėl imta laikyti anglų, ir jos nebelinksniuojamos, slavų tautų pavardės rašomos be galūnės vardininko linksnyje taikant slavų kalbų rašybos taisykles arba pagal anglų kalbos taisykles pavardžių galūnės rašomos su apostrofu, nesvarbu, ar tai angliškos, ar kitų įvairių tautų pavardžių galūnės.

Continue reading „Tada toks globalizuotas lietuviškas tekstas ima panašėti į neaiškų mišinį…”

liub

Vasarį sukanka lygiai 10 metų, kai į Valstybinę lietuvių kalbos komisiją viešu laišku kreipėsi 158 įvairių profesijų asmenys prašydami pataisyti 1997 m. birželio 19 d. šios komisijos nutarimo 5 punktą „Dėl kitų kalbų asmenvardžių ir vietovardžių vartosenos lietuvių kalboje“. Šiuo nutarimu Kalbos komisija smarkiai apribojo lietuvišką tikrinių svetimybių vartoseną, užsimodama ją  pirmiausia išstumti iš mokslinės literatūros, reklaminių ir informacinių leidinių. Buvo įteisintas ir skatinamas vadinamųjų autentiškų svetimvardžių formų brukimas į lietuviškus tekstus. Pasidarė nebeįmanoma taip rašomų svetimvardžių perskaityti. Kartu buvo griaunami lietuviškos rašybos pagrindai. 

Continue reading „Kalbos komisija lieka kurčia visuomenės balsui”

govorit_po_litovski_maza

Prieš pustrečių metų Seimui buvo pateiktas Lietuvos Respublikos vardų ir pavardžių įstatymo projektas. Paaiškėjus, kad jis prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir Konstitucinio Teismo išaiškinimui dėl vardų ir pavardžių rašymo Lietuvos Respublikos piliečio pase, Seimas projekto nesvarstė. Nutarta dar kartą kreiptis į Konstitucinį Teismą. Šis pakartojo principinę nuostatą, kad pase vardas ir pavardė turi būti rašomi valstybine kalba, o kitomis kalbomis juos galima įrašyti kitų įrašų puslapiuose.

Po šio Konstitucinio Teismo sprendimo Lietuvos Respublikos Vyriausybė vietoj ankstesnio projekto parengė ir Seimui pateikė Lietuvos Respublikos vardų ir pavardžių rašymo dokumentuose įstatymo projektą. Naujasis projektas pašalino keletą ankstesniojo trūkumų: vardų ir pavardžių rašymą dokumentuose aiškiai atriboja nuo jų rašymo kitose srityse; vardų ir pavardžių rašymo tvarką pradeda nuo pagrindinio principo juos rašyti lietuviškais rašmenimis, neturi daugelio ankstesniame projekte buvusių šalutinių dalykų.

Continue reading „Vėl antikonstitucinis projektas”

video_cip

Lietuvai pagražinti draugijos 5-ajam suvažiavimui, įvykusiam vasario 6 d., Seimo narys Gintaras Songaila pasiūlė priimti rezoliuciją “Dėl lietuvių kalbos apsaugos”. Suvažiavimas jai vienbalsiai pritarė. Kaip žinoma, Vyriausybė Seimui yra pateikusi įstatymo projektą dėl pavardžių ir vardų rašymo dokumentuose. Juo siekiama įteisinti nelietuvišką rašybą, keisti lietuvišką abėcėlę. O tai prieštarauja konstituciniam valstybinės kalbos statusui, griauna lietuviškos rašybos sistemą.

Latviai šią problemą išsprendė paprastai. LPD suvažiavimas siūlo pasielgti analogiškai, t.y. asmenvardžius rašyti valstybine kalba, o kitomis kalbomis parašytus asmenvardžius dokumentuose, kituose valstybine kalba parašytuose tekstuose pateikti kaip papildomą informaciją. Toks svetimvardžių rašybos modelis yra vienintelis įmanomas kompromisas. Tokį sprendimą pasirinkti mus įpareigoja ir baltiškasis solidarumas, dviejų išlikusių Baltų kalbų giminystė, – rašoma kreipimesi.

Su Seimo nariu Gintaru Songaila kalbasi Vytautas Visockas.

Continue reading „Latviai savo kalbą apgynė. Ar mes apginsime lietuvių kalbą?”