Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Kartais sakoma, kad, žiūrint iš amžinybės taško, tautinės tapatybės, rasių skirtumų ir panašūs klausimai yra niekur nevedantis bandymas laikytis įsikibus praeities, kai neva artimesnėje ar tolimesnėje perspektyvoje tokių skirčių nebeliks, tautoms ir rasėms susimaišius į homogenišką visumą, tampriai sulipus į vieną pasaulinį skruzdėlyną. Kaip dar skelbia tokie ateities šaukliai, tautinio prisirišimo puoselėjimas, nacionalinis sentimentas yra atsilikusių, užklimpusių praeityje žmonių pasirinkimas, o labiau pažangūs žmonijos protai neva tiesiog privalo peržengti tautinio užsiangažavimo ribotumą.

Tačiau įdomu yra tai, kad pasaulinę istorinę reikšmę paprastai įgyja tos asmenybės, kurios nė iš tolo nesiekė kažkokios amžinosios šlovės, o savo gyvenimą pašventė savo laikmečio problemų sprendimui, bandė susidoroti su konkrečiai bendrijai iškilusiomis problemomis, taigi buvo savo gyvenamosios vietos ir laiko spalvų prisodrintos, labai realistinės figūros. Toks, tarkime, buvo arba, tiksliau tariant, visados išlieka Sokratas, aktualizavęs tuos klausimus, kuriuos kėlė pats gyvenimas, sugebėjęs  įsiklausyti į gyvenimo prieš 2,5 tūkst. metų paslaptį taip jautriai, kad jam nė iš tolo negali prilygti tie šiuolaikiniai autoriai, kurie yra linkę visados užbėgti į priekį. Jeigu apie pažangą kalbėtume labiau atsakingai nei esame įpratę mūsų laikais, nesunkiai pastebėtume, kad Sokratas pažangos lenktynėse pralenkė visus istorijos dalyvius, užmindamas mums  mįslę apie tai, kad tolimas nuo pirmapradžio šaltinio veda į atsilikimą labiausiai dramatiška to žodžio reikšme.

Negaliu praleisti progos dar kartą nepademonstravęs savo pagarbos žydų tautybės žmonėms, sužavėtas šios bendruomenės žmonių ypatingu tautinio solidarumo pietetu, kai nuoroda „mūsiškiai“ čia yra svarbiausias veiklos variklis, aukščiausiasis visų pasirinkimų principas, toli pranokstantis galimų apsisprendimų dėl visuotinės tiesos, nelygstamo gėrio ar tobulo grožio paletę. Tačiau drauge pasidygėjimą kelia tie iš jų, kurie kitų tautų atžvilgiu jau laikosi atvirkštinio tautinio egoizmo refleksų nepripažinimo reikalavimo, primygtinai skatindami kitus morališkai nusiginkluoti.

Žydų tradicinė kepuraitė kipa. EPA – ELTA nuotr.

Vengdamas nereikalingos įtampos, neminėsiu konkrečių pavardžių, tačiau nesunku bus suprasti, kad toliau čia kalbėsime apie visiems Lietuvoje gerai žinomą žydų tautybės bendrapilietį, kuris dabar išties visus stebi iš amžinybės perspektyvos dėl tos mechaninės priežasties, jog neseniai paliko mūsų ašarų pakalnę, netikėtai nutrūkus gyvybės siūlui. Dažnai tvirtinama, kad jis paliko ypatingai ryškų pėdsaką Lietuvos kultūroje, nenustebčiau, jog jo vardu anksčiau ar vėliau bus pavadinta gatvė, skveras, mokykla, biblioteka, stadionas, garlaivis ar lėktuvnešis.

Nesiginčysiu nė iš tolo dėl to, kad jis išties paliko ryškų pėdsaką Lietuvos dirvoje, net jeigu pripažinsime, kaip atrodo bent man, jog savo idėjų visiškai neturėjo, o beždžionavo pagal svetimus užkeikimus, tačiau tikrai ten, kur jis žengė, sudygo dygios piktžolės ir drauge užsiveisė nešvankios diskusijos – turi ar neturi lietuvaičiai teisę užsistoti savo tendencingai apkaltintus herojus? Dar daugiau, – esu linkę pripažinti, kad mūsų oponentas (kai diskusijos nesustabdo net mirtis) savo vardu yra užpatentavęs įdomią verbalinę formuluotę, kažką panašaus į loginį fokusą, kuris iš pradžių patraukia dėmesį elegantiška forma, bet, pasigilinus, vis tik nuvilia turinio tuštumu.

Taigi kartą anas (uždengiame pavardę), kalbėdamas apie tautos kaip darinio būvį, viešai yra pareiškęs maždaug taip: tautai svarbu ne paprasčiausiai būti, esą daug svarbiau tautai yra būti prasmingai. Kaip atrodo, čia pacituotus žodžius galima suvesti dar į tokią kraštutinai paradoksalią formulę, ribiniu būdu išryškinančią posakio keblumą: neva pats buvimas savaime nepateisina pasiryžimo būti, čia dar reikia nurodyti kažkokius papildomus argumentus, užtikrinančius tokią buvimo teisę.

Taigi cituotas autorius, jeigu ne tiesiogiai, tai bent užuomina kvestionuoja mūsų padangėje dažnai skelbiamą šūkį apie užduotį išsaugoti tautos egzistenciją, savo tautinę tapatybę, paprasčiausiai išlikti kaip tautai. Kita vertus, savo rizika dar kartą perklauskime  – ar tautos išlikimo reikalas yra savitikslis, pats save grindžiantis uždavinys? Gal išties turėtume nerimauti, jaustis kažkam nusikaltę dėl to, jog priklausome tautai, kuri, tarkime, nepateikė svarių įrodymų, pagrindžiančių jos, unikalios tautos, teisę būti dar ir kažkokiomis papildomomis nuorodomis į ypatingą buvimo prasmingumą…

Kas įprasmina tautos būvį – istorija, praeities žygiai ir ateities užmojai, bendras žmonių likimas, kultūra, sukurta valstybė? Visi čia nurodyti dalykai iš tiesų sutelkia tautą, sukuria prielaidas tautinio tapatumo išsaugojimui, leidžia užtikrinti tautos egzistencijos tęstinumą. Tačiau, kaip atrodo, įvesti čia papildomą prasmės konstantą, leidžiančią klasifikuoti tautas į labiau ar mažiau prasmingai liudijančias savo buvimą, yra ne tik beprasmiška, bet ir morališkai ydinga išmonė, primenanti blogiausius pavyzdžius iš košmariško nacių repertuaro.

Be visa ko kito, toks prasmės klausimas įpainiotų į neišsprendžiamus prieštaravimus. Ar, pavyzdžiui, labiau prasmingai egzistuoja išpampusi nuo užkariavimų valstybė, koks nors engiantis kitas tautas imperijos plūduras, ar – priešingai – maža valstybėlė, kurioje bent kvailių skaičius pagal statistinės tikimybės dėsnį turėtų būti mažesnis nei didelėje tautoje? Kita vertus, jeigu kažkas negali išsiversti be tokio pobūdžio buvimo prasmės inventorizacijos, tebūnie, tačiau drauge svarbu pastebėti, jog lietuvių tautos sugebėjimas išlikti istorijos pervartose, atsispiriant įvairiausio plauko agresoriams, yra toks tautos kovinės dvasios paliudijimas, kuris prasmės klausimą daro pertekliniu, tinkamu nebent kaip teorinė inkrustacija, jau atkovojus savo būtį.

Didžiuojuosi esąs lietuvis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kalbant labai abstrakčiai galima būtų sakyti, jog kiekvienos tautos buvimas yra prasmingas kaip leidžiantis užtikrinti kultūrų įvairovę, skirtingumą. Kita vertus, nuoroda į skirtingumą šiuo atveju nėra tik abstraktus prasmės galimybės konstatavimas, tai labiau yra pačios būties nuoroda, leidžianti atpažinti neišgalvotos tikrovės reljefą. Kaip nėra žmogaus apskritai, o yra tik „sudurstytas“ iš skirtumų žmogus, kaip nėra tokio dalyko kaip medis apskritai, o tik realiai į žemę šaknis suleidęs beržas, klevas ir t. t. Tobulos globalizacijos ideali sąlyga yra vienodumo dykuma, o būties oazėse siautėja skirtumai.

Dabar paklauskime taip – kodėl privalome puoselėti tautinį tapatumą net ir tada, kai globalizacijos vėjų gairinamoje padangėje už tai tau, mielas žmogau, niekas nepasiūlys jokio prizo?

 Kaip jau buvo užsiminta, vieni atsakymo galimai ieškos praeityje, šlovingoje istorijoje, kiti – forsuodami ateities vizijas, tačiau tikriausiai nereikėtų išsigąsti ir tokios būsenos, kai galutinio atsakymo į šį klausimą su visų aplinkybių išskaičiavimu tu nežinai arba greičiau tau vis dar nesinori suskaidyti gyvą visumą į  komponentus, susmulkinti į atskiras dalis.

Neretai tai reiškiasi savaime su dideliu džiugesiu, panašiai kaip oras lengvai kvėpuojasi ten, kur dar nėra užterštas, o kvepia aukštikalnėmis ir pušų sakais.  

Tautinė priklausomybė yra kaip oda, kurią praradęs žmogus tampa beformiu organizmu.

2019.12.16; 09:30

Dailininką Antaną Rimantą Šakalį turėtume pažinoti visi, neabejingi Lietuvos likimui.

Jis – plataus žvilgsnio menininkas, daug nuveikęs grafikos, knygų iliustracijų, tapybos, ekslibriso, dizaino, estampo bei suvenyrinės filatelijos srityse.

Bet svarbiausia, kad dailininkas kuria Lietuvos mokslo, istorijos ir kultūros temomis.

Continue reading „Kaip dailininkas Antanas Rimantas Šakalys priešinasi kosmopolitizmui ( 2 )“

Dailininką Antaną Rimantą Šakalį turėtume pažinoti visi, neabejingi Lietuvos likimui.

Jis – plataus žvilgsnio menininkas, daug nuveikęs grafikos, knygų iliustracijų, tapybos, ekslibriso, dizaino, estampo bei suvenyrinės filatelijos srityse. Bet svarbiausia, kad dailininkas kuria vien Lietuvos mokslo, istorijos ir kultūros temomis. Jam svarbiausia istorinė tautos atmintis. Iš visų autoriaus darbų sklinda didelis pasididžiavimas savo tauta.

Dailininką A.R.Šakalį ypač išgarsino unikalūs suvenyriniai vokai. Vokas dalininkui nėra vien dėklas, kuriame keliauja laiškas. Jei voką sumaniai papuoštume piešiniais arba nuotraukomis, jis daug papasakotų apie šalį. Vokus nedidelėmis serijomis A.R.Šakalys pradėjo kurti nuo 1979-ųjų. Jis vokuose net pavaizdavęs, kaip turėtų atrodyti Laisvės paminklas Lukiškių aikštėje…

Continue reading „Kaip dailininkas Antanas Rimantas Šakalys priešinasi kosmopolitizmui ( 1 )“

Rašytoja Daiva Tamošaitytė. Slaptai.lt nuotr.

„Mes žinias pirma parašome, paskui jas įgyvendiname“ (Teodoras Herclis)

 Tai, ką puikiai suvokė XIX a. austrų žurnalistas ir teisininkas Teodoras Herclis (Theodor Herzl), teisininko mantiją iškeitęs į literato karjerą, pastaruosius pusantro šimto metų ketvirtoji valdžia vykdo su triuškinama jėga. Tik jei sionizmo pradininkas kovojęs su antisemitizmu ir siekęs sukurti Izraelio valstybę, tai yra, vietą po saule, kurioje žydų tauta galėtų saugiai plėtoti savo unikalias vertybes, ir žodžio galią perkurti pasaulį naudojęs savo tautos sąmoningumui sutvirtinti, dabartiniai ideologai siekia priešingų tikslų: ištrinti tautas ir valstybių sienas ir sukurti mišrią kosmopolitinę globalią rasę.

Ir jei Herclis buvo fanatiškas idealistas, tai kairiojo liberalizmo apologai, XXI a. valdantys kone visą didžiąją pasaulio žiniasklaidą, yra varomi pirmiausia ciniško valdžios svaigulio perdalinti pasaulį, nusavinti neaprėpiamus išteklius ir tapti žinijos pranašais, kurioje žmogus būtų padarytas ne pagal Dievo paveikslą, bet „visagalio“ ir nuolat save perkuriančio (perkonstruojančio) ateistinio gyvūnžmogio prototipą su numanomomis implantais pagerintomis smegenimis ir iš atliekų perdarytais – mat natūralių žaliavų nebebus – persodinamais perpetuum mobileorganais; arba gyvame donore išaugintomis naujomis ir sveikomis ir nė kiek nenatūraliomis, o greičiausiai genetiškai perdirbtomis detalėmis. Tokio primityvumo pakaitalų nebuvo sumąstę nei neandertaliečiai, nei Velykų salų aborigenai. Jeigu ką, pirmykščiai žmonės kaldindavo skulptūras ar gamindavo totemus ir lėles. Paversti savo kūną bedvase (tai yra, lėle), idealiu atveju marionete, ateiti į galvą galėjo mažne vien mengelizmo pradininkams bei sekėjams.

Theodor Herzl. Wikipedia foto

Žodis didžiosiose pasaulio kultūrose esti šventas, galutinė jo svarba suteikiama tikėjimui aukštesne nei žmogaus galia, teisė kalbėti – Dievo vietininkams žemėje, o išminčiai iškeliami į luomų ir sprendimų galios viršūnę. Tačiau natūrali baimė prieš visatos Kūrėją, arba dvasinę sąmoningą Jėgą, buvo nuolat išbandoma Jo Priešų, žmogų padarančių aklu įrankiu, idant nesusivokdamas kas esąs šis griautų nusistovėjusią tvarką ir tradicijas mainais į efemerišką „geresnį rytojų“, kuris niekada neateina. Tokiais istoriniais laikotarpiais būdavo sparčiai prarandama didžiulėmis pastangomis įsteigta gerovė ir taika, normalus santykis su būtimi ir gamta, žmogus žmogui tapdavo priešu, žūdavo viltis ir meilė, smukdavo kultūra, o civilizacijos laimėjimai virsdavo griuvėsiais ir dulkėmis.

Daryti pažangą, nestovėti vietoje, tobulintis, siekti glaudesnio tautų bendradarbiavimo (brolybės) – tokia idėja niekada neprieštaravo visų dvasinių tradicijų žinijoje aptinkamiems įstatymams žmogui, veikiau net buvo kildinama iš paties Dievo. Todėl jose kalbama apie pavojų užimti Jo vietą ir ne Jo vardu, ne Jo priemonėmis keisti kosminės sąrangos dėsnius. Sugriauti šiosios hierarchiją, vadinasi, prarasti būtiną savisaugos instinktą ir pasinerti į juodus nežinomų galių vandenis, į drumzlinus verpetus, iš kurių išnirus jus gali pasitikti tik Charonas, prieš tai pagal nūdienos „žynių“ vadybininkų rekomendacijas sudaręs klastingą sandėrį su Marsu, o šis, kaip tikras „mūsiškis“, nukreipęs ietį prieš saviškius, juk atnešiąs Stikso keltininkui didžiausią pelną? Vargšas Marsas! Nagi ir smogė jam peiliu į nugarą feminizmo vėliavą nešanti žmona Nerija!

Tiesa, po pažinties su Charonu jums gali tekt bendrauti ne su, tarkim, šv. Petru, kurio paslaugų atsisakėt, bet su tais padėjėjais, kurie „užkūrė pragarą jūsų priešui“ ir netikinčius naujuoju progresyvizmu ištrėmė į ledines Marso dykumas užu gimtosios planetos. Panašias draugystes įvaizdina ir nevaržomą spaudoje skelbiamų manifestų manifestaciją pasaulių pragarmėse įkandin Jeronimo Boscho perteikia Šarūnas Sauka ir kiti dailininkai intuityvistai. „Ar tau neprimena šios diẽnos Romos imperijos žlugimo?“ – neseniai pasiteiravo vienas profesorius, filosofas ir civilizacijų tyrinėtojas. Lygiai taip pat retoriškai (kadangi panašumas akivaizdus) atsakiau: „Žinoma, tik anuomet į pagalbą atėjo krikščionybė. Kas ateis dabar?“

Kaip tyčia, vos susidūrus su kraupia Hado tikrove, vis arčiau, visai arti lyžtelinčia kruvina puta, kai akistata tampa nebepakeliama, tučtuojau skubu nusiraminti – pasižiūrėti siaubo filmo. Vienas paskutiniųjų buvo visai vykęs „Kliedesys“ (Delirium). Deja, didžiam mano nusivylimui, nė vienas virtualus siaubas (mistika) nė iš tolo neprilygsta tikrovėje vykstantiems procesams, ir tik laikinai suteikia ironišką refleksijos katarsį. Iki pirmo kompiuterio įjungimo ir pirmosios žinių eilutės.

Trampo meškiukai – prekyboje

Romos imperijos žlugimo priežastys – per keletą šimtmečių išsamiai išgvildenta tema, bet ją norima paversti banalia ir todėl „ne brendu“, kaip smulkiam niekšeliui ir kišenvagiui paprasčiausiai nugvelbti sąsajas ir tapatumus su nieko naujai fundamentalaus, nebent naujas žinių pateikimo ir įkūnijimo formas, taip ir neišradusia žmonija. Visas nūnai progresyvistų diegiamas visuomenėse „žmogaus teises ir laisves“ galima aptikti Romos imperijoje, paveldėjusiose papročius iš šumerų, babiloniečių ar graikų (laisvą visokiausio tipo partnerystę, vergijos formas, prekybą žmonėmis, suktą karybą ir taip toliau ir panašiai). Skirtumas tik tas – ir grąsiai baugus – kad anuomet į „biblinius“ papročius atokiai nuo „Europos civilizacijos lopšio“ gyvenančios tautos ir bendruomenės, kad ir „barbarai“ baltai, gyvenę pagal visai kitus etikos kodeksus, būtų žvelgę it avinas į naujus vartus, o globalizacijos amžiuje jie tampa visų priederme ir prievole.

Pagal Herclio dėsnį, tai, kas įkyriai kartojama žiniose (andai aikštėse), ilgainiui tampa tiesa, tiesa – teise, teisė – prievarta diegiamu įstatymu. O pagal psichologijos dėsnius žinių turiniu besąlygiškai tiki ir jį remia žmonės, kurie nieko bendra su peršamomis vertybėmis neturi, nėra to vaisiaus ragavę ir juolab patyrę padarinių, arba naiviai tikisi niekada su tais dalykais nesusidurti. Su viena sąlyga: idėjos turi būti įvilktos į humanišką rūbą. (Prekyba vaikais – į jų „teises“ be jų pačių ir tėvų žinios, žemių aneksija – į mažumų „gynimą ar apsisprendimą“, karas svetimoje teritorijoje – į „humanitarinę pagalbą“, žaliavų ir išteklių užgrobimas – į „užsienio investicijas“, kultūrinio, kalbinio ir rasinio identiteto išstūmimas – į kitataučių ir pabėgėlių „teises“, ir taip be galo). Mokyklų, universtitetų ir valdžios institucijų palaikoma žinių versija iš karto angažuoja jaunąją kartą. Jos skirtos tiems, kurie skaito žinias ir jomis tiki. Romėnai gal ir karstuose vartosi, vėlių paštu sužinoję apie jų garsiosios teisės pakitimus ir transformacijas, nes jie bent jau daiktus vadino tikrais vardais. Šiuo pamatu kuo toliau, tuo labiau skaldoma tarptautinė bendrija ir jos priimti tarpusavio įsipareigojimai, paskutiniu metu ypač atakuojamas pagrindinis sveiko proto ir vilties ramstis – Jungtinės Tautos. Tačiau niekada nebūna taip, kad propagandos iniciatoriai nebūtų atleisti nuo skelbiamų prievolių, o jos vykdytojai vietoj 30 sidabrinių dažniausiai gauna draugėn Charono kompaniją.

Kam, sakysite, skirtos ideologijos? Ar jos sąžiningai, kaip pridera minties pionieriams, ginčijasi dėl tiesos ar geresnės visų žmonių ateities? Tikrai ne. Tuo užsiima filosofai, idėjas kelia vizionieriai ir pasaulėžiūros grindėjai. Ideologija – bet kuri – yra politizuotas supaprastintų mąstytojų minčių kratinys, kuriame kiekviena formuluotė tarnauja tik ideologams žinomiems tikslams. Kitaip sakant, ideologai yra originalių mąstytojų darbų plagiatoriai, išmėsinėjantys tekstus ir sudarinėjantys savas politines suvestines, kuriose tam tikru ritmu turi it plienas spindėti metaliniai ir nepalaužiami šūkiai, galintys pasiekti mases. Ryškus pavyzdys yra Hitlerio „Mein Kampf“, sukurptas iš kada nors girdėtų ir studijuotų veikalų citatų, palankių trečiojo Reicho reikalui. (Sąrašą pratęskite patys). O kai masių pasąmonė ir kūno atoveiksmiai yra pakankamai prifarširuoti pasikartojančių žodžių darinių, ateina metas skelbti „demokratinius rinkimus“, referendumus, revoliucijas, perversmus ar kažką panašaus.

Dabartiniai ideologai norėtų, kad visos iki jų egzistavusios ideologijos nugarmėtų po žeme ir netrukdytų jiems išmušusiai valandai. Ir ne tik ideologijos, bet ir visas mokslas, kuris prieštarauja tam, kad būtų vykdomas mokslo apiplėšimas ir jo pasiekimų naudojimas neaiškiems politikos  avantiūristams, įgyjantiems tai vienoje, tai kitoje šalyje hipertrofuotą galią veikti žmones ir valstybes.

Tačiau ideologija yra paremta masių sąmonės manipuliacijomis, kurios paveikios būtent dėl aliuzijų į vienam ar kitam sluoksniui svarbias vertybes. Tas vertybes sutelkus ir supriešinus pagal numatytą seką, išvengti chaoso (klasikinės anarchijos) įvairių bendruomenės sluoksnių sąmonėje ir veiksmuose tampa beveik neįmanoma.

Kokiam bepročiui ateitų į galvą griežto režimo kalėjime paskelbti liberalizmą (laisvę)? O štai SSRS, „tautų kalėjime“, liberalizmas buvo įdiegtas iš karto, vos tik subraškėjo jo siūlės. Tuomet pasimatė, kuriose Sovietų Sąjungos dalyse kalėjimo „poniatkės“ ir elgesio modeliai turi ilgametį stažą, ir kuriose respublikose tęsia šlovingas komunistinės ideologijos tradicijas. Kaip „laisvė“, mindoma tų pačių klanų, akyse virsta savivale. Lietuva gavo pakankamą dozę šios indoktrinacijos, kuri transformavosi į vakarų demokratijos ir laisvės sampratą. Tačiau ši transformacija neatmetė okupacijos padarinių, todėl nesugebėjo pateikti savos interpretacijos. Mūsų valstybės žiniasklaida laviruoja tarp autentiškų ir pavienių, istoriškai gerokai pavėluotų bandymų atgauti savą savivertę įprasminant valstybingumo žymenis, ir juos totaliai užgožiančių globalistinių ideologijų smurto, siaubiančio kontinentus. Šiaip jau tuštybių, nešvankybių ir keiksmų prisotintas laidų ir filmų turinys, ugdantis išlepusį, aštrių malonumų ieškantį žiaurų plevėsą, kurtinantis nusigyvenusio popso lalėjimas vos paspaudi pultelio mygtuką su gyvenimo tikrove prasilenkia taip, kad nė pamojuoti vienas kitam negali. Ekrano gyvenimas sau, gyvenimas – ne mums.

Teodoro Ruzvelto ir sužeisto lokio istorija

Štai kasdien per pagrindines dienos žinias pateikiama socialinių tinklų analizė. Simpatiška mergina skaito tviterį ir feisbuką, bet atranda labai kryptingus dalykėlius. Prieš kelias dienas pateiktas „žurnalistinės analizės“ pavyzdys sukrėtė paprastumu. Buvo pranešta, jog FOX News, vienintelis kanalas skelbiantis realias žinias apie JAV prezidentą Donaldą Trampą, reklamavo naują žaislą – simpatingą meškiuką su geltonų plaukų sruoga ir šlipsu, pavadintą „Trumpy bear“. Ir kaip vienintelį teisingą liaudies komentarą diktorė perskaitė kažokio piliečio atsaką, kuriame šis meškiukas lyginamas su rusų meška. Suprask, dirba tas Trampas rusams, oi kaip dirba…

O gal reikėjo pasidomėti, kaip ši idėja kilo? Juk akivaizdu, kad „Trumpy bear“ pratęsė prezidentinę tradiciją ir buvo padarytas pagal Teodoro Ruzvelto „Teddy bear“. „Teddy bear“ rinkoje atsirado po legendos, kada JAV prezidentas medžioklės metu pagailėjo nušauti sužeistą žvėrį – juodąją mešką. Puiki verslininkų uoslė ir švelnus humoras. Ir nieko bendra su politika.

Neabejoju, kad meškiukas Trampas atneš milijardus žaislų pramonei. Užtat kokius milijardus Lietuvai atneš tokio lygio žinios, kasdien žeminačios JAV prezidento įvaizdį? Gal galima per žinias pranešti apie opozicionierių kairiarankį (pateikti nuotrauką, kai dokumentai pasirašomi kaire), kuris tokiu būdu akivaizdžiai tarnauja kairiesiems, veikiausiai Kremliui? Sudie, proteli.

Štai tokio lygmens yra „teisinga“ žiniasklaida Lietuvoje. Bet man atrodo, kad panašiais kurioziniais atvejais net Herclio dėsnis nesuveiks, jau nekalbant apie tai, kad Trampas kaip tyčia jo idėją stiprina ir palaiko, kaip koks superpatriot tankas atlaikydamas visų šalių antitautininkų ir antivalstybininkų laviną. Meškiuko nuotykiai tik prasideda ir gresia tapti ideologiniu fetišu. Kas žino, kas laukia „liberalų“ jų eteriuose, kuriuose jie jau dabar primena nuo šimtakojų apsvaigusius lemūrus blizgančiomis akutėmis? Gaila prarasti ganyklas…

Tokiomis aplinkybėmis geriausia žiūrėti gražius filmus apie gamtą ir astronomiją. Nuo ten iki prarasto dangaus – ne taip ir toli.

2018 11 27

Iš Anykščių parsivežiau ne tik gražių šventės įspūdžių, bet ir Pasaulio anykštėnų bendrijos laikraštį „Pasaulio anykštėnas“, kuriame PAB pirmininkas Tomas Ladiga ragina nepamiršti savo šaknų ir ištakų, nuo kurių nutolus labai lengva paklysti plačiajame pasaulio vandenyne. Jo mintys aktualios ne tik anykštėnams – visiems lietuviams, masiškai paliekantiems Gimtinę, Tėviškę, Tėvynę.

Skelbiame sutrumpintą PAB pirmininko Tomo Ladigos straipsnį „Sakymas Anykščiams“, paskelbtą Pasaulio anykštėnų bendrijos laikraštyje „Pasaulio anykštėnas“ (2017. Gegužė-birželis-liepa, Nr. 3).

Taip pat siūlome pasigrožėti meniškos prigimties moterų anykštėnių kilimais, „išaustais“ iš įvairiausių vasaros žiedų.

 Vytautas Visockas

[…] Esame prie tiesioginių savo šaknų ir ištakų, vaikštome senkapiu virš mūsų protėvių, svečiuojamės seniai nurimusų garbingų anykštėnų namuose. Taigi, sugrįžome į savo tėviškę, savo bendruomenę, savo šeimą. Šiuose namuose besiilsintys ir po visą pasaulį išsibarstę ar išbarstyti anykštėnai, negailėdami jėgų ir prakaito, pasitikėdami savo išmone ir Dievo pagalba, kūrė Anykščius, jų dvasią ir istoriją. Protėviai ugdė mūsų tėvus, formavo jų pasaulėjautą ir vertybes. Jie statė, gražino, puoselėjo, sergėjo, gynė, kentėjo, mylėjo, gimdė, svajojo, apraudojo, apdainavo ir tikėjo Anykščiais kaip savo ir savo ainių šventa vieta.

Anot Kazio Bradūno, visa, kas mus supa, yra šventa. Tas šventumo pojūtis ateina iš pilkapių, kuriuose palaidoti prosenelių proseneliai, iš liaudies dainų, iš tautosakos, iš šeimos susėdimo už bendro stalo, iš galėjimo kalbėtis ir galvoti lietuviškai. Nutolus nuo savo šaknų labai lengva pasimesti plačiame pasaulio vandenyne tarp daugybės kitų tautų, tarp kitų tradicijų, labai lengva prarasti lietuviškumo pojūtį. Ir kaip sunku vėl viską surinkti atgal prie šeimos, tautos, kalbos, prie to, kas yra šventa.

Esame apsupti nuostabios gamtos ir pačios Šventosios. Kaip jaučiamės? Ar mums gera sugrįžti ir čia gyventi? Kiek mums Tėviškė svarbi ir brangi? Ar ji mums irgi yra šventa?

Čia norėčiau prisiminti Mažosios Lietuvos metraštininkę rašytoją Ievą Simonaitytę. Romane „Aukštujų Šimonių likimas“ ji aprašo Mažosios Lietuvos tvyrančią nepalankaus likimo atmosferą. Septynios buvusių bajorų Šimonių kartos, du šimtmečius naikinamos karų, marų, kolonizatorių, silpnės ir smuks iki visiško nutautėjimo bei skurdo, perteikdamos gimtojo krašto liūdną likimą. Pagrindinis romano konfliktas, kaip ir Donelaičio poemoje „Metai“, vyksta tarp žemės senbuvių ir atėjūnų, visomis priemonėmis siekiančių įsitvirtinti – kalba, įstatymais, madomis. Išdidžios senosios giminės atkakliai gina savo papročius, tikėjimus, kalbą, tačiau jų vaikų tvirtumas blėsta, atakuojamas privilegijų, buitinio komforto, kosmopolitinių pagundų. 600 metų politinėje ir kultūrinėje vokiečių įtakoje buvusi Mažoji Lietuva patyrė stiprią germanizaciją. Lietuvių kalba valdančiojo elito buvo toleruojama tol, kol lietuvininkai, senieji krašto gyventojai, buvo ištikimi kaizeriui ir kol neprabilta apie tautinio savarankiškumo siekius. Istorinė tiesa diktuoja graudžią minorinę gaidą…

Mūsų kraštietis, arkivyskupas ir kankinys Teofilius Matulionis, šių metų birželio 25 dieną Vilniuje paskelbtas Palaimintuoju, 1943 m. rugsėjo 16 d. ganytojiškame laiške rašė: „Ir mūsų Tėvynė, ir mes, lietuviai, per šiuos ketverius karo metus išgyvenom daug skaudžių dienų: mums išplėšta viena didžiausių brangenybių – nepriklausomybė. Ištisus metus dejavome nuo bolševikų enkavedistų priespaudos, masinių žudymų, trėmimų į tolimąjį Sibirą; norėdami mus išlaisvinti iš bolševikų okupacijos, tūkstančiai mūsų brolių partizanų prarado savo gyvybę už Tėvynės laisvę; tūkstančiai lietuvių savanorių tebekariauja Rytų frontuose; daug Lietuvos dukrų ir sūnų išsklaidyta ir atskirta nuo savųjų; ir kitokios sunkenybės, susijusios su karu, slegia mūsų tautą. Karštai maldaukime Visagalį, kad ir šiam karui pasibaigus lietuviai vėl būtų Vakarų Europos kultūringųjų tautų šeimoje, kaipo laisva ir nepriklausoma tauta“.

Pagalvokime, kam ir kokiais tikslais šiomis dienomis yra naudingas mūsų nutautinimas, šaknų „pakirtimas“, atsparumo silpninimas? Ar nepasimesime ir nepranyksime plačiame pasaulio globalizacijos ir kosmopolitizmo vandenyne? Ar protėvių vertybės išliks vertybėmis mums, ar išsaugosime ir suprasime šventumo pojūtį?

Žymus mokslininkas semiotikas Algirdas Julius Greimas yra pasakęs, kad žmogus postmodernioje visuomenėje yra pararadęs prasmės pojūtį. Tiek žmonijos prasmės, tiek gyvenimo prasmės. Niekas nebesidomi prasme. Atsiranda beprasmis gyvenimas ir prasmės neieškantys žmonės. Visuomenė be dvasių principų – beprasmybė, o beprasmybė – tai krizė […]

Pernai Pasaulio anykštėnų bendrija bandė kviesti susitelkti meniškų Anykščių bažnyčios durų atnaujinimui. Deja, planus teko atidėti neribotam laikui. Įgyta patirties, pasimokyta. Materialiniai (tegul ir meniški) dalykai negali materializuotis, jeigu jiems nėra pakankamai palaikymo ir visų pirma – dvasinio poreikio. Kokie mūsų pasiryžimai ar aukos galėtų būti skirtos Lietuvos Valstybės atkūrimo šimtmečiui?

Talentingas XX a. gruzinų kino režisierius Tengizas Abuladzė Sovietų Sąjungos subyrėjimo priešaušryje, 1984 m. sukūrė apie stalinizmą ir tikrąsias vertybes kalbantį tais laikais labai netikėtą meninį filmą „Atgaila“. Norėčiau savo sakymą baigti filmo paskutinio epizodo citata. Pagyvenusi moteriškė, pabeldusi į langą, klausia: „Sakykite, ar šis kelias nuves į šventyklą?“ Išgirdusi atsakymą, kad tai gatvė, kuria eidamas į šventyklą nenueisi, nustebusi ištaria: „Tai kam tada išvis reikalingas kelias, kuris neveda į šventyklą?“

Prasmingos ir viltingos kelionės!

Nuotraukos – Vytauto Visocko

2017-07-24

Šiandien portalas Slaptai.lt skelbia rašytojo Petro Dirgėlos (1947 – 2015) straipsnį „Tautos buvimas“. Šis rašiny pirmą sykį paskelbtas išvydo 1997-ųjų rugsėjo 9 dieną. Jis priklauso esė ciklui „Suvokimai“. Rašytojas kūrė juos 1997 – 1999 metais (pirmą kartą paskelbti „Valstiečių laikraštyje“).

„Suvokimus“ sudaro per šimtas tekstų. Kai kuriuos jų esame numatę paskelbti. Daug jų jau paskelbėme. Manome, kad istorinius romanus kūrusio rašytojo Petro Dirgėlos mintys nepraradusios aktualumo.

Continue reading „Suvokimai. Tautos buvimas“

Dailininką Antaną Rimantą Šakalį turėtume pažinoti visi, neabejingi Lietuvos likimui.

Jis – plataus žvilgsnio menininkas, daug nuveikęs grafikos, knygų iliustracijų, tapybos, ekslibriso, dizaino, estampo bei suvenyrinės filatelijos srityse.

Bet svarbiausia, kad dailininkas kuria vien Lietuvos mokslo, istorijos ir kultūros temomis. Jam svarbiausia istorinė tautos atmintis. Iš visų autoriaus darbų sklinda didelis pasididžiavimas savo tauta.

Continue reading „Kaip dailininkas Antanas Rimantas Šakalys priešinasi kosmopolitizmui ( 1 )“

Į šį klausimą atsako Lietuvos edukologijos universiteto leidyklos išleista knyga „Nerimas2. Tautiškumas ir demokratija: tikros ir apgaulingos formos“.

Apie nerimą keliančias grėsmes neatsitiktinai prabilta Lietuvos mokslo akademijoje – juk būtent čia subrendo Sąjūdžio, Žaliųjų judėjimo ir kitos pilietinės iniciatyvos, mokslininkai vieni iš pirmųjų kėlė Lietuvos nepriklausomybės idėjas ir vieni iš pirmųjų įspėja dėl jai kylančių grėsmių.

Antrosios knygos autoriai tęsia tautiškumo ir nacionalumo, istorinės atminties, socialinės ir ekonominės istorijos bei moralės temas. Prabilta apie dabartiniame pasaulyje greta tautiškumo atsiradusį kosmopolitizmo lygmenį ir vis sunkiau pasiekiamą šių dviejų pasaulio lygmenų suderinimą, apie giliausias tautinės valstybės ištakas ir apie globalų baltų pasaulį, apie Lietuvos turtą, jo skaičiavimą ir lyginimą, apie Rusijos keliamą grėsmę tautiškumo raiškai Lietuvoje, apie taiką, atsakomybę ir Tėvynę.

Videostudijos SLAPTAI.lt svečias: habilituotas daktaras, profesorius, ekonomistas, Lietuvos mokslų akademijos tikrasis narys Aleksandras VASILIAUSKAS.

Svečią kalbina žurnalistas Vytautas Visockas. Pokalbio trukmė – 44 min. Rekomenduojame įsidiegti VLC video grotuvą, kuris turi visus filmo peržiūrai reikalingus video kodavimo paketus: https://www.videolan.org/vlc/index.lt.html.

Continue reading „Dėl ko nerimaujame?“

§ 5. Užmirštieji rezervai

„Tauta yra brangenybė, kurioje glūdi retų dvasinių vertybių lobis; kuri jį patvariai saugoja; kuri jį brandina ir sublizgina tam tikroje atmosferoje. Ir juo dvasinės vertybės sodresnės, tuo pati tauta vertesnė nepriklausomos egzistencijos, juo greičiau jos reikšis objektyviais kūrybos vaisiais“, – taip dar prieš karą su dvasios pakilimu rašė Juozas Ambrazevičius[1].

Tas pats asmuo, kuris ryžosi vadovauti 1941-ųjų metų birželio sukilėlių sudarytai Lietuvos Vyriausybei (vėliau, emigracijoje, pasivardinęs J. Brazaičiu). To sukilimo patirtis neabejotinai davė impulsą ir pokario ginkluotam pasipriešinimui prieš šimtus kartų stipresnį okupantą. Kovodami neįtikėtinai sunkiomis sąlygomis žuvo tūkstančiai, dešimtys tūkstančių jaunų vyrų ir net merginų.

Continue reading „Romualdas Grigas: „Lietuvių tautos išlikimo drama“ (11)“

Vis pavartau, kartais pacituoju Romualdo Ozolo leidžiamus „Nepriklausomybės sąsiuvinius“. Labai pavėluotai, tik šiomis dienomis, perskaičiau 2012 metų „sąsiuvinyje“ paskelbtą Lino V. Medelio straipsnį „Tu mano naktis ir dangus. Apie Maironį beveik be lyrikos“ (2012-ieji buvo Maironio metai, 150 metų nuo jo gimimo). Kitų Maironio metų jaunoji lietuvių karta sulauks beveik tik po penkių dešimtmečių. Ar sulauks? Ar lauks?

„Maironis tolinamas ir tolsta nuo mūsų dar ir dėl to, kad apie lietuvybę, lietuviškumą, patriotizmą, tėvynę ir meilę jai šiandien tampa vis sunkiau kalbėti dėl nuolatinio „europinių banderlogų“ išorinio spaudimo apskritai pašalinti tokius žodžius iš kalbinės vartosenos. Yra ir vidinių paskatų jų negirdėti – juk tokius žodžius pripažįstant tektų pripažinti ir pareigas, dėti pastangų, kad tokios sąvokos turėtų realią vertę.

Continue reading „Rusija, visai to nenorėdama, skatina priešintis“

Švenčiant Baltijos kelio metines, rugpjūčio 23 dienos vakare, 20 valandą Bauskės rotušės aikštėje bus uždegtas žvakių ugnies kelias! Šis renginys tradiciškai kasmet rengiamas Rygoje prie Laisvės paminklo, tačiau kadangi šiuo metu vyksta paminklo tvarkymo darbai, šįmet žvakių ugnies kelias bus uždegtas Bauskėje, per kurią 1989 metų rugpjūčio 23 dieną vingiavo Baltijos kelias.

Atsižvelgiant į Baltijos kelio simbolinę reikšmę Baltijos valstybių nepriklausomybės siekiams ir užtvirtinant broliškų tautų vienybę, rugpjūčio 23 dieną Bauskėje prieš uždegant žvakių kelią bendradarbiavimo sutartį pasirašys Lietuvos, Latvijos ir Estijos tautininkų partijos – Nacionalinis susivienijimas „Visu Latvijai!” iš Latvijos, Tautininkų sąjunga iš Lietuvos ir Estijos tautinių konservatorių partija.

Continue reading „Baltijos kelią prisiminus“

Lietuva pavojingai susiskaldžiusi. Susiskaldžiusi pačiomis įvairiausomis kryptimis ir gyliais, dėl skirtingų motyvų bei priežasčių. Susiskaldžiusi į globalistus ir tautininkus, Rusijos ir Amerikos gerbėjus, polonofilus ir Lenkijos kritikus, laisvosios rinkos šalininkus bei socialinių pašalpų ištroškusius, emigraciją sveikinančius bei emigraciją smerkiančius…

Skirtingos nuomonės – neišvengiama bet kokių laikų realybė. Tačiau visur ir viskam reikalingas saikas. Ginčydamiesi saiko jausmą mes kaip tik ir praradę: skirtumų surandame net ten, kur jų, vadovaujantis sveiku protu, galėtų ir nebūti.

Pavyzdžiui, kiekvienas lietuvis didele vertybe turėtų laikyti gimtuosius namus, Tėvynę, gimtają kalbą, savo tautybę. Deja, jau turime užtektinai kosmopolitizmą liaupsinančių lietuvių. Tarsi lietuvio noras išsaugoti lietuvybę šiais laikais būtų tapęs nenatūraliu, atgyvenusiu poreikiu.

Continue reading „Įsidėmėtina rašytojo Romualdo Granausko pagarba gimtinei“

Ar esama Lietuvoje intelektualinių jėgų, žmonių, mąstančių strateginiais ateities numatymo mąstais? O gal mąstoma vien tik remiantis trumpalaikėmis šios dienos užduotimis ir aktualijomis?

Kas iš valstybės vadovų kada nors per tuos dvidešimt vienerius laisvės ir nepriklausomybės metus viešai mums, amžininkams ir piliečiams, dėstė apie Lietuvos kaip valstybės plėtotės, augimo ir stiprėjimo procesus šiuolaikiniame pasauly ir ES sandraugoje? Ar įmanoma gauti rimtų atsakymų į kuo rimčiausius politinius, socialinius ir kultūrinius epochos iššūkius? Tai vis sritys, esančios už matomųjų problemų ribos. O kodėl nesti atsakymų į mūsų nerimą, rūpesčius, skriaudas?

Mat dauguma politinių mūsų veikėjų labai primena eilinį mūsų žmogelį, vadinamąjį evangelinį mažutėlį, kuriam elektros energijos ūkis – tai tik elektros rozetė kambary ar virtuvėje. O iš kur visa tai ateina ir kokiomis sąnaudomis, dažnai mums visai nerūpi, nors dėl visos energetikos sistemos žiniasklaida kasdien mums kvaršina galvas.

Continue reading „Kokia Lietuvos valstybės ateitis ( 1 )“

14. Grįžimas į Tėvynę kaip prisikėlimas

Daug senesnės ir subtilesnės (netgi dvasinės terminijos požiūriu) Rytų civilizacijos seniai yra davusios raktus į dvasinio pasaulio slėpinius ir ištobulino metodologinius instrumentus dvasios galiomis valdyti kūną tokiu mastu, koks vakariečiams atrodo kaip „neįmanomas stebuklas“ (joga, tantra) arba šarlatanizmas (asketai, fakyrai).

Vakariečiai sunkiai suvokia ir judaizmo žinovų ištobulintą grįžimo į Tėvynę koncepciją bei idėją, kurią išreiškia specialiu terminu – senovės hebrajų kalbos (ivrito) žodžiu aliyah, turinčiu kelias semantines reikšmes.

Continue reading „Tėvynės kodas lietuvių ir žydų istorijose ( VII )“

steponavicius_gintaras

Spa­lio 25 die­ną vi­suo­me­ni­nin­kų klu­bas „Sa­vas­tis“ pri­ėmė pa­reiš­ki­mą, ad­re­suo­tą pre­zi­den­tei Da­liai Gry­baus­kai­tei, Sei­mo pir­mi­nin­kei Ire­nai De­gu­tie­nei ir mi­nist­rui pir­mi­nin­kui An­driui Ku­bi­liui, ku­rį pa­skel­bė por­ta­las www.savastis.lt.

Ten teigiama, kad „kei­čia­ma at­kur­tos ne­pri­klau­so­mos Lie­tu­vos vals­ty­bės kon­cep­ci­ja“.

Lie­tu­vo­je su­si­klos­tė to­kia prak­ti­ka, kad Švie­ti­mo ir moks­lo mi­nist­ras Gin­ta­ras Ste­po­na­vi­čius sa­vo veik­lą ir kon­cep­ci­jas kon­struo­ja ab­so­liu­čiai ne­pri­klau­so­mai nuo is­to­riš­kai su­ve­re­nios Lie­tu­vos vals­ty­bės idė­jos ir li­be­ra­liai, t. y. at­mes­da­mas Lie­tu­vos Są­jū­džio pro­kla­muo­tą tau­ti­nės mo­kyk­los idė­ją, Lie­tu­vos pir­mo­sios ne­pri­klau­so­my­bės ir oku­pa­ci­jos me­tų pa­tir­tį iš­lai­kant is­to­ri­nius ne­pri­klau­so­mos Lie­tu­vos vals­ty­bės sa­vi­mo­nės sie­kių pa­ma­tus.

Continue reading „Švietimo ministras griauna valstybės pagrindus“

algimantas-zolubas-1

Į Dievą kreipiamasi Tu Dieve, o į velnius – Jūs velniai. Šiuo atveju kreipinys Tu šiltesnis, intymesnis nei Jūs. Panašumų randame ne tik pokalbyje su Dievu ar velniais…

Dažnai, ypač iškilmingomis progomis, girdime valstybės vadovų kreipimąsi mieli Lietuvos žmonės, tačiau žodelį mieli nustelbia valdiškas, susvetimėjimu bei šalčiu dvelkiantis darinys Lietuvos žmonės. Kodėl nevartojami žodžiai lietuviai, tautiečiai, tėvynainiai ar bent bendrapiliečiai?

Tauta yra istoriškai susidariusi žmonių bendruomenė, turinti bendrą kilmę, žemę, kalbą, istoriją, kultūrą. Be šių tautos požymių galėtume vardinti tautos antropologines savybes, religiją bei dar kitokius bruožus, tačiau teisūs tie, kas tautą įvardina kaip bendruomenę, kurią sieja istorinio likimo bendrystė.

Continue reading „Kreipinys „Lietuvos žmonės“ – šaltas, itin valdiškas“

valdemaras_valkiunas_

Šią savaitę Seime bus svarstomas dokumentas, anot jo kūrėjų, turėsiantis būti „pagrindinis planavimo dokumentas, su kuriuo turi būti derinami valstybės planai, programos ir kitos viešosios iniciatyvos“.

Tai yra porą metų rengta Lietuvos pažangos strategija „Lietuva 2030”, prie kurios atsiradimo prisidėjo ne tik politikai, bet ir akademikai bei visuomenės atstovai. Tenka pripažinti, kad strategijos idėja – sukurti valstybės raidos viziją, pasiekti politinio sutarimo ir jos laikytis – yra kur kas gražesnė, nei pats strategijos tekstas. Norėčiau tikėti, kad jos rengėjai, o ypač visuomenininkai, moksleiviai, studentai ir profesoriai, teikę jai pasiūlymus, dirbo atsakingai ir galvodami apie valstybės ateitį. Iš tikro liūdna ir pikta pasidaro žinant, kai Seime ši strategija gali būti iškraipyta ir sudarkyta.

Continue reading „Europos reikalų komitetas – valstybingumą griaunantis Briuselio buldozeris“

endriukaitis_statiska

Kri­tiš­kai apie sa­vo kraš­to kul­tū­rą kal­ba ame­ri­kie­čių ra­šy­to­jas Vi­da­las Go­ras, bu­vu­sio JAV vi­ce­pre­zi­den­to Alo Go­ro pus­bro­lis: „Mes vieš­pa­tau­ja­me re­kla­mos sri­ty­je, ži­no­me, kaip kur­ti įvaiz­dį. Da­bar­ti­nė dik­ta­tū­ra ne­at­ei­na juo­da ar ru­da uni­for­ma. Mes iš­ne­šio­ja­me ją te­le­vi­zi­ja, pra­mo­go­mis, pa­si­links­mi­ni­mais. Ir auk­lė­ji­mu, kvai­li­nan­čiu tau­tą“ („Li­te­ra­tur­na­ja ga­ze­ta“, 2000 12 03, p. 14). Šia­me bru­ka­ma­me glo­ba­liz­mo pa­sau­ly­je ver­tė­tų tai ap­mąs­ty­ti ir mums prieš klau­pian­tis glo­ba­lis­ti­nei kul­tū­rai.

Ga­li­ma gin­čy­ti, kad lai­kas ei­na, vis­kas su­si­tvar­kys. Kiek mes gy­ve­na­me Ber­lus­ko­nio po­li­ti­nės kul­tū­ros erd­vė­je, au­to­mo­bi­lių ir pa­sta­tų nio­ko­ji­me Pran­cū­zi­jo­je ar Di­džio­jo­je Bri­ta­ni­jo­je, ju­dė­ji­mo dėl ban­kų go­du­mo ir ga­lin­gu­mo „Užimk Volst­ri­tą“ pras­min­gume, kiek mums tin­ka ame­ri­kie­čių Gu­an­ta­na­mo be­lais­vių kan­ki­ni­mo de­mo­kra­tijos mo­de­lis, ana­lo­giš­kai Va­ka­rų le­gi­ti­muo­tos Ru­si­jos vyk­do­mos sker­dy­nės Če­čė­ni­jo­je?

Continue reading „Kasdien prarandame išsvajotos Lietuvos valstybės dalelę ( 3 )“

maceina_antanas

Nei trėmė, nei šaudė, nei badu marino…

Nusimetę okupanto priespaudą nesupratome, kokie pavojai tyko veržiantis “į Europą”. Daugelis nesupratome. Kaip drugeliai plasnojome šviesos, ugnies link – ir apsvilome sparnelius. Tie, kurie suprato, pavyzdžiui, intelektualas Romualdas Ozolas, nedžiūgavo, kalbėjo ir rašė apie iškilsiančius pavojus.

Bet mes jų įspėjimų negirdėjome, nepaisėme. Kaip bus gera Europos Sąjungoje! Dabar tą gerovę ir turime. Kitos išeities neturėjome, su tuo sutinka net euroskeptikai; reikėjo “stoti”, bet tuo pačiu reikėjo pasirūpinti ir saugikliais. Kur tau! Į išsvajotą ateitį žiūrėjome pro ružavus akinius – kokie čia dar saugikliai! Viskas ten gerai, gražu, geriau ir gražiau nei namie. Ir jaunimą, mokyklas atidavėme į liberalų, kosmopolitų, komunistinės nomenklatūros rankas. Ir ėmėme mėgdžioti, kopijuoti, plagijuoti išsigimstančią Europą.

Continue reading „Asmuo ir istorija“

rudys_audrius

Gruodžio 17 dieną Vilniuje įvyko Tautininkų sąjungos atkuriamasis suvažiavimas. Į Lietuvos politinę erdvę sugrįšta Tautininkų sąjunga.

Tautininkų Sąjungos gretas papildė Nepriklausomybės Akto signataras dr. Audrius Rudys. Ilgametis LSDP narys nusprendė palikti LSDP gretas ir įstoti į Tautininkų Sąjungą nusivylęs socialdemokratų požiūriu į Lietuvos ateitį. „Nesutikau su LSDP politika palaikyti vis gilesnę Europos Sąjungos integraciją, atsisakant esminių Lietuvos Respublikos valstybingumo bruožų, iš esmės tarnaujant toms Europos Sąjungos politinėms jėgoms, kurios siekia visiško nacionalinių valstybių panaikinimo bei mažesnių Europos tautų išnykimo, tuo tarnaujant transnacionalinėms kompanijoms ir aptarnaujant jų interesus“, – teigia žinomas politikas.

Continue reading „Tautininkų sąjunga stiprėja: jos gretas papildė signataras Audrius Rudys“