Nepriklausomybės akto paskelbimas buvo esminė mūsų, lietuvių tautos, Lietuvos visuomenės ir kultūros riba. Tai didžiulis lūžis – dramatiškos ideologinės konfrontacijos, visų didžiausių vertybių perkainojimo, didžiulių abejonių ir apsisprendimo metas. Į naująją epochą įžengėme karštai ginčydamiesi su senaisiais mūsų pondraugiais ir, žinoma, su savo amžininkais, bendradarbiais ir su savimi.

Kaip žinoma, visą to lūžio procesą kasdien atidžiai stebėjo ir Vakarų, ir Rytų  politikai, analitikai, istorikai, žiniasklaida ir  savo stebėjimus fiksavo straipsniuose, knygose, TVR laidose.

O štai kokie mes buvome ir ką darėme tada, ypač  rašančioji inteligentija, manau, šiandien verta ir prisiminti, ir pakomentuoti.

Continue reading „Lietuvos rašytojai ir mūsų nepriklausomybė“

Ne taip seniai Estijos susisiekimo ministras J. Partsas, piktindamasis Lietuvos politikų norais keisti žaidimo taisykles vidury žaidimo, pasakęs, jog Lietuvos Vyriausybėje esama kvailių. 

Lietuvos Vyriausybė, aišku, užsigavo. Premjeras net buvo pavedęs URM vadovui išsikviesti pasiaiškinti Estijos ambasadorių, tačiau netrukus minėtasis estų ministras atsiprašė.

Pagrįstai atsiprašė, nes sumelavo – mat kvailių esama ne tik Vyriausybėje. Ir nemažai.

Continue reading „Reikia dar vieno esto?“

LIETUVIŠKOSIOS IDEOLOGIJOS METMENYS

Ideologijos ir lietuvybė

Taigi: globalizmas negali be korporacijos (monopolizmo), pelno (komercializmo) ir (perteklinio) vartojimo. Be atodairos naudodamas resursus, jis žudo visą gamtinę aplinką, trims procentams Žemės žmonių suteikdamas galias disponuoti viskuo, visus kitus uždarydamas į skurdo ir beteisiškumo zonas.

Nacionalizmas be viso šito ne tik gali, bet ir siekia gyvenimo demonopolizavimo, dekomercializavimo bei tausojančio vartojimo, t. y. priešingų globalizavimui tikslų, pasiremdamas humaniškiausiu naujųjų laikų socialinės filosofijos suvokiniu – tauta, laikoma gamtinio ir socialinio pradų jungtimi bei svarbiausiu istorijos subjektu.

Continue reading „Nacionalizmas – tai tikrasis humanizmas (2)“

„Valstybė, kuri mėgaujasi tuo, jog yra prižiūrima ir globojama, valstybė, kurios gyvenime Dievas tėra „pakazucha“ ir atsimušinėjimo skydas, valstybė, kuriai jos pačios piliečiai tampa kliūtimi ir trukdo išlaikyti prisitaikėliškumo toną, kuri pati ryja savo praregėjusius vaikus, valstybė, kuri muša ir persekioja beginklius, nepaiso savo pačios aukščiausio įstatymo, valstybė, kuri skatina savo tautą migruoti, žudytis, negerbti valstybingumo – tokia valstybė nebeturi vėliavos. Visos jos vėliavos yra nuleistos.“

Taip parašė rašytoja Erika Drungytė 2013 m. sausio 25 d. straipsnyje „Šitos valstybės vėliavos nebepakyla“ (ekspertai.eu). O straipsnio pabaigoje jinai klausė ir pati atsakė: „Ar pakils tikroji, išsaugotoji? Tai priklauso nuo mūsų. Nuo tų, kurie neklausia, kaip maži vaikai – o ką daryti? Bet augina savąjį Aš ir veikia brandžiosios Lietuvos atkūrimo darbų lauke.“

Continue reading „Kai valstybės vėliavos nuleistos, tikrąsias kelia patriotiška tauta“

1990 me­tais aš kaip ir čia esan­tys Ko­vo 11-osios sig­na­ta­rai, Lais­vės gy­nė­jai, kaip ir dau­ge­lis Lie­tu­vos žmo­nių ži­no­jau at­sa­ky­mus į dau­gy­bę klau­si­mų. Ko­dėl mes esa­me Lie­tu­va? Ko­dėl mes no­ri­me bū­ti lais­vi? Ko­dėl ga­li­me ati­duo­ti vis­ką, kad bū­tu­me to­kie?

Šian­dien aš no­riu jū­sų vi­sų pa­klaus­ti, kiek kai­nuo­ja Lie­tu­va? Ar esan­tys šio­je sa­lė­je ga­li at­sa­ky­ti į to­kį, at­ro­dy­tų, vi­siš­kai pa­pras­tą klau­si­mą? Kiek kai­nuo­ja Lie­tu­va? Ar ga­li bet ku­ris Lie­tu­vos žmo­gus šian­dien at­sa­ky­ti į šį klau­si­mą: kiek kai­nuo­ja Lie­tu­va? Ar kas nors ži­no, kaip rei­kė­tų ver­tin­ti, įver­tin­ti? Ką skai­čiuo­tu­me? Že­mę? Upes? Eže­rus? Miš­kus? Vi­sų mū­sų dar­bą? Kiek vi­sa tai ga­lė­tų kai­nuo­ti? Tūks­tan­tį? Mi­li­jo­ną? Mi­li­jar­dą? Gal de­šimt mi­li­jar­dų? O kiek kai­nuo­tu­me mes pa­tys? Dar de­šimt mi­li­jar­dų? Dvi­de­šimt? Tris­de­šimt?

O ko­dėl ap­skri­tai už mus bū­tų ver­ta mo­kė­ti? Kad esa­me gra­žūs? Iš­si­la­vi­nę? Ge­ri? Tei­sin­gi? Są­ži­nin­gi?

Continue reading „Prisiminkime: tauta prasideda nuo žodžio“

Be pro­fe­si­jų, aka­de­mi­nių var­dų, pa­var­džių, ku­rias vi­si links­niuo­ja, Lai­mo­nas No­rei­ka švel­niai var­di­na Juos – sa­vuo­sius ir Lie­tu­vos: Jus­ti­nas, Al­fon­sas, Al­ber­tas, Si­gi­tas, Vy­tau­tai, Juo­zai, Mei­lė, Van­da, Jo­kū­bas, Čes­lo­vas, Ka­zi­mie­rai (su An­ta­na­vi­čium ir mon­sin­jo­ras Va­si­liaus­kas), Rai­mun­das, Edu­ar­das, Ju­lius – pa­šau­kia vi­są mū­sų li­te­ra­tū­ros, me­no, kul­tū­ros, moks­lo žie­dą iš Są­jū­džio pra­džios ir jo žaiz­drui įsi­plies­kus. Šian­dien dau­gy­bę tų žmo­nių ir pa­tį kal­bin­to­ją, at­sky­rė nuo mū­sų juo­da ban­ga.

Ty­liai pa­bū­ki­me Jų žvilgs­nio švie­so­je su ap­si­spren­di­mu tar­nau­ti sa­vo kraš­tui ir pa­jau­ti­mu, jog tė­vy­nės mei­lė pra­si­de­da ir nuo lie­tu­vių kal­bą iš­aukš­ti­nu­sio ka­nau­nin­ko Mi­ka­lo­jaus Dauk­šos, ir pės­čio­mis į Vil­nių iš Že­mai­čių su raš­tų krai­te­le at­ke­lia­vu­sio Si­mo­no Dau­kan­to. Tau­rūs, pa­ky­lė­ti, ro­man­tiš­ki ide­a­lai! Mus vi­sus už­bū­rė gra­žus uto­piš­kas tiks­las: ro­dos, tik per­ženg­si­me „Ru­bi­ko­ną“, ki­tą die­ną po vals­ty­bės at­kū­ri­mo pra­si­dės ro­jaus ir auk­so am­žiaus epo­cha.

Continue reading „Nusivylusi Lietuva“

« 1 2 »

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2013.03.12

23-ąjį naujosios Lietuvos gimtadienį pasitikome šaltai. Pirmosiomis kovo dienomis švietė saulė, bet ji dar nešildo. Jau praėjo 40-ies paukščių diena, tačiau iš šiltesnių kraštų – anglijų, airijų, ispanijų – jie dar negrįžta, nors ir ilgisi gimtojo lizdo. Dar šalta. Ar kada nors sugrįš? Klimatologė Audronė Galvonaitė pranašauja klimato atšilimą, esą Lietuvoje gali būti, geriausiu atveju, šilta kaip Ispanijoje, o blogiausiu – kaip Afrikoje.

Bet kada taip bus? Velkuosi šiltą striukę ir važiuoju į Seimą, kurio durys iki 16 valandos atviros visiems mirtingiesiems. Praveriu sunkias duris ir iškart girdžiu – vaikai dainuoja mano kurso draugo mitologo Norberto Vėliaus mėgstamiausią liaudies dainą. Atvažiavo jie iš Šilalės rajono, Laukuvos, Norberto Vėliaus gimnazijos. Prie stalų vaikučiai piešia Laisvę, Lietuvą, Kovo 11-ąją…

Continue reading „Įveiktos šventinės barikados“

Pastaruoju metu tiek Lietuvos, tiek užsienio žiniasklaidos priemonėse gausu diskusijų dėl Lietuvos tautinio jaunimo sąjungos vadovybės ketinimų Kovo 11-ąją surengti dviprasmiškai vertinamas eitynes.

Ko siekia Lietuvių tautinio jaunimo sąjunga, norėjusi žygiuoti pagrindine sostines gatve – Gedimino prospektu? Ar tikrai LTJS yra organizacija, kurią derėtų kritikuoti bei smerkti? Ar teisingai pasielgė Vilniaus savivaldybė, nesudarydama sąlygų šios organizacijos jaunuoliams žygiuoti centrine sostinės gatve? Ką į LTJS skundus atsakė Vilniaus administracinis teismas? Kokios pozicijos laikosi Vilniaus meras Artūras Zuokas?

Kovo 11-osios proga visuomenės aktualijų portalas Slaptai.lt kalbina Lietuvių tautinio jaunimo sąjungos vadovą Julių Panką. Su LTJS vadovu Juliumi PANKA kalbasi Slaptai.lt žurnalistas Gintaras Visockas.

Pirmojoje interviu dalyje dėmesys buvo sukoncentruotas į teisinius aspektus – leista ar neleista žygiuoti. Šioje, antrojoje, dalyje, žvelgiama plačiau: kas, kodėl ir kokiomis priemonėmis bando menkinti šią lietuviško jaunimo organizaciją, kaip LTJS vadovybė vertina Lietuvos – Lenkijos bei Lietuvos – Latvijos tarpusavio santykius, kodėl savo vasaros stovykloms pasirinko būtent Dieveniškes…

Continue reading „LTJS vadovas Julius Panka: “Lietuvių tauta yra išskirtinai tolerantiška”“

Delfi 2013-03-10 paskelbė Artūro Zuoko rašinį „Vytautas Didysis LDK istorijos nekūrė šaukdamas „Viskas tik lietuviams“.

Politiniai neišmanėliai, panašūs į straipsnio autorių, nesuvokiantys kas yra lietuviai Lietuvoje, tačiau turintys galią leisti ar neleisti valstybinių švenčių proga patriotines eitynes, demonstruoja patį tikriausią absurdą, kelia piliečių pasipiktinimą, kursto ir provokuoja patriotinį jaunimą nepaklusti absurdiškiems sprendimams. Ir į absurdo spektakliuką dar įvelia, pasirodo, tiek pat, kaip ir meras, išmanančią policiją.

Continue reading „Lietuvos sostinės meras nežino, kas yra lietuviai?“

Gerbiamieji Kauno  nariai, kviečiu Jus aktyviai dalyvauti KOVO 11d. renginiuose Kauno mieste, pradedant Šv. Mišiomis Kauno arkikatedroje bazilikoje 10 val. Jas aukos arkivyskupas Sigitas Tamkevičius.

Pasibaigus mišioms, 11 val. visi kartu prisijunkime prie eisenos nuo Kauno arkikatedros bazilikos į Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelį, kuriame vyks iškilmingas Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo minėjimas. 

Pasipuoškime turima partijos atributika! Būkime matomi!

Andrius Kupčinskas, TS-LKD Kauno skyriaus sueigos pirmininkas

Continue reading „Būkime matomi“

2013 metų kovo 11 dieną švęsime 23-ąsias Lietuvos Nepriklausomybės atstatymo metines. Ši šventė – tai visų mūsų šventė, tai Tautos diena, viena svarbiausių datų mūsų istorijoje.

Kovo 11-oji švenčiama pačioje pavasario pradžioje, kai vyksta atgimstančios gamtos kova su žiemos įšalu, ta kova dar tik prasideda, tačiau niekas neabejoja, kad ji tikrai bus pergalinga.

Mūsų Tauta kamuojama įvairių socialinių, ekonominių ir vertybinių problemų, mus stabdo pilietinis įšalas, susvetimėjimo ir sumaterialėjimo gniaužtai.

Continue reading „Vilniaus miesto savivaldybės sprendimo belaukiant“

{sigplus}fotoreportazai/ane{/sigplus}

Jaunimui kitąmet nebus leidžiama surengti tradicinių Kovo 11-osios eitynių sostinės Gedimino prospekte. Vilniaus miesto savivaldybė priėmė sprendimą, kad Lietuvos tautinio jaunimo sąjungos organizuojamai eisenai žygiuoti bus leidžiama tik toliau nuo Vilniaus centro, Upės gatvėje, kur trispalvės ir tautinė simbolika bus mažiau pastebima.

Lietuvos tautinio jaunimo sąjunga tokį savivaldybės elgesį vadina įžeidimu tautiškumui. Prašymas gauti eitynių leidimą Vilniaus miesto savivaldybei buvo pateiktas prieš mėnesį. Dar praėjusią savaitę patriotiškai nusiteikusiam jaunimui buvo neoficialiai pasakyta, kad eitynes bus leista organizuoti.

Tačiau Vilniaus savivaldybės Renginių (susirinkimų) derinimo komisija staiga pakeitė nuomonę. Tautinio jaunimo sąjungai pasiūlyta eitynes organizuoti atokiau nuo sostinės centro, už Neries, Upės gatvėje, kurioje 2009-aisiais metais vyko homoseksualistų eitynės. Renginių (susirinkimų) derinimo komisijos posėdyje tautininkams buvo paaiškinta, kad centre jie netilps, esą šioje vietoje numatyta kitų renginių.

Continue reading „Kovo 11-osios švęsti neleidžiama“

kovo_0

Štai jau praėjo beveik mėnuo nuo kovo 11 – osios eitynių. Dabar, kai aprimo aistros ir nusėdo dulkės, galime šaltu protu panagrinėti, kas įvyko kovo 11 – ąją.

Kaip žinia, tą dieną įvyko net dvi eisenos, viena patriotinė (kaip pasakytų kai kurie tolerancijos sargybiniai – fašistų maršas, tik be Hitlerio portretų), o kita, kaip skelbėsi jos rengėjai, – tolerantiška fiesta su visomis humaniškumo apraiškomis. Tik štai čia slypi mažytis “bet”.

Continue reading „Patriotai, „toler-provokatoriai“ ir kovo 11 – oji“

liub

Stebint, kas vyksta šalyje, dažnai kyla klausimas, kiek Lietuvos nenaudai darbuojasi jedinstvininkų, platformininkų ir autonomininkų (dar turbūt reikėtų pridėti ir tuos, kurie mąsto kaip stribai).

Tokia problema, manau, išlieka ir ilgai dar išliks, nes po 1991 m. sausio 13-osios įvykių dalis jų niekur nepasitraukė – gyvena tarp mūsų įsitrynę į įvairias pareigas ar postus, juos keičia jų vaikai, ir daugelis užsiima ardomąja veikla, kuri ypač suaktyvėjo pastaruoju metu, nes artėja rinkimai. Be abejo, vienokiu ar kitokiu būdu juos remia nedraugiškų kaimyninių šalių atitinkamos tarnybos. Visa tai akivaizdu iš faktų, kuriuos stebiu įvairių renginių metu, bei iš publikacijų žiniasklaidos priemonėse. Juos čia ir išdėstysiu.

Continue reading „Provokatoriai ir provokacijos“

trispalve-veliava-slaptai-lt1

Vi­sas krikš­čio­niš­kas pa­sau­lis, ci­tuo­jan­tis De­ka­lo­gą, tik­riau­siai pri­si­me­na pre­am­bu­lę: „Aš esu Vieš­pats, ta­vo Die­vas, ku­ris iš­ve­džiau ta­ve iš Egip­to že­mės, iš ver­gi­jos na­mų“. Vi­sa tai įvy­ko prieš tre­je­tą tūks­tan­čių me­tų, kai žy­dai, siek­da­mi lais­vės, iš­si­va­da­vo iš kles­tin­čios, bet ne­drau­gin­gos ša­lies, ir po il­gų kla­jo­nių su Die­vo pa­gal­ba įkū­rė Iz­ra­e­lio vals­ty­bę.

Gal dėl to žy­dų tau­ta, tų lem­tin­gų die­nų ne­už­mir­šu­si, to­kia įta­kin­ga pa­sau­ly­je ir da­bar. Sa­vo lai­mei ar ne­lai­mei, mes nuo am­žių glau­dė­mės prie Ne­ries ir Ne­mu­no, tos upės – dvi svar­biau­sios ar­te­ri­jos – mai­ti­no sės­laus lie­tu­vio šir­dį. Mes at­si­sa­kė­me trauk­tis nuo už­gy­ven­tų vie­tų, nors trys plėš­rūs ere­liai vis tai­kė­si mums iš­ka­po­ti akis. Nie­ka­da ne­de­rė­tų pa­mirš­ti 1918 m. va­sa­rio 16 d., kai mums pa­vy­ko nu­ris­ti nuo Lie­tu­vos ka­po dau­giau kaip per šimt­me­tį pe­lė­siais ir ker­pe ap­au­gu­sį ver­gi­jos ak­me­nį, taip pat ir Ko­vo 11-osios, ku­rią mes mi­ni­me šian­dien.

Continue reading „Ginkime, ką iškovojome“

tumaviciute_slaptai

Šiais metais Kovo 11-oji Vilniuje priminė Sąjūdžio laikų nuotaiką: vėliavų jūra, ištikimybę Lietuvai skanduojančios merginos ir vaikinai, pažįstami signatarų, buvusių Gulago kalinių, tremtinių veidai.

Kolonos priekyje didžiulėmis raidėmis švietė Justino Marcinkevičiaus prisipažinimas „Didžiuojuosi, jog esu lietuvis“. Patriotinių tekstų tarpe išsiskyrė vokiečių tautos sūnaus Jurgio Zauerveino žodžiai „Lietuviais norime ir būt“. Gražiai į vėliavų jūrą įsiliejo svečių iš Baltarusijos, Estijos, Latvijos, Lenkijos, Italijos, Rusijos, Vokietijos, Šveicarijos bei Švedijos nešamos tų šalių vėliavos. Išvydusi besišypsančią pažįstamą Vilniaus universiteto profesorę ir Vorkutos lagerio kalinį, įsiliejau į eiseną. Staiga man iš dešinės iškilo ilga balta marška su raudonai parašyta vokiška fraze „Juden raus“ (žydai lauk).

Continue reading „Provokatoriai siautėjo nebaudžiami“

Valdiški šventiniai renginiai vis mažiau domina visuomenę. Šiais metais Kovo 11-ąją Vilniaus Gedimino prospekte pagrindiniai įvykiai prasidėjo tuoj po to, kai pro valdžios žmones pražygiavo gerai išmuštruoti kariškiai. Daug kas jau nebegali ir nebenori žiūrėti į tuos ponus, kurie iš Lietuvos išvijo šimtus tūkstančių jaunų lietuvių, sužlugdė tautinės mokyklos idėją, pasėjo kosmopolitizmo sėklą, nelaiku sustabdę Ignalinos atominę elektrinę iki šiol nesugebėjo jos tinkamai užkonservuoti, o milijonus iššvaistė…

Nenori žiūrėti į tuos, kurie patys neleistinai praturtėjo ir nebaudžiamai leido praturtėti vagims, kurie KGB rezervisų ir į juos panašių rankomis Lietuvoje vykdė “teisingumą”, kurie išaugino ragus lenkų šovinistams Vilniaus krašte ir faktiškai įteisino jų autonomiją, to krašto lietuvius paversdami beteise tautine mažuma, kurie nieko nepadarė, kad rusai ir baltarusiai prie Nemuno ir Neries nestatytų “uždelsto veikimo bombų”, kurie šoka ir dainuoja, užuot kūrę teisingus įstatymus, naujas darbo vietas, kurie pasiekė, kad kainos Lietuvoje būtų didžiausios Europos Sąjungoje, o algos ir pensijos mažiausios, kurie… kurie…

Gedimino prospekte pagrindiniai įvykiai Kovo 11-ąją vyko ne Seime ir ne prie Seimo rūmų.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2012.03.12

zinia

Žodis žinia reiškia pranešimą apie įvykį, reikalą, naujieną. Informacija gali būti svarbi, reikšminga, gali būti nesvarbi, nereikšminga.

Antai kasmet pirmąją Kalėdų ir Velykų dieną Katalikų Bažnyčios vadovas skelbia tradicinį kreipimąsi „Urbi et Orbi“ (Miestui ir pasauliui), pranešdamas itin svarbią tikinčiųjų pasauliui žinią apie Kristaus gimimą ir prisikėlimą. Žinios apie Kristaus gimimą ir prisikėlimą yra įamžintos skulptūrose, paveiksluose bei kitokiais pavidalais. Lietuvių tautos gimimas yra istorijos gelmių slėpinys, tačiau Lietuvos valstybės gimimas, nepriklausomybės praradimai ir prisikėlimai yra užfiksuoti istorijoje.

Continue reading „Žinia Lietuvai ir pasauliui“

liekis_algimantas

Praeito  „Veido“ numerio  (2012 m. kovo 5 – 11 d. Nr.10)  vyraujanti tema –  dviejų Lietuvų, pirmosios (tarpukario) ir dabartinės raidos  palyginimas per tariamai tą patį laikotarpį – 22 metus.

Tam skirti straipsniai: „Pirmoji Respublika – vaikas su degtukais, Antroji – su emigranto lagaminu“, „Dvi Lietuvos: griauti sunkiau, negu statyti“, „Visuomenė: Europos lygio nepasivijome, bet pažanga ryški“, „Tarpukariu patriotizmas buvo svarbus kiekvienam, šiandien – vienam kitam“, „Nuskambės paradoksaliai, bet lietuviai visais laikais buvo optimistai“, „Kultūra: nuo tautininkų ideologijos diktato – prie naujų meno raiškos formų“.

Continue reading „Kai lyginami nepalyginami dalykai ir dar svetimu matu…“