1514 metų rugsėjo 8 dieną įvyko Oršos mūšis, kuriame jungtinė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos karalystės kariuomenė sutriuškino tris kartus galingesnį priešą.
Rugsėjo 26 d. Vilniuje buvo švenčiamos vienos reikšmingiausių Lietuvos pergalių 500-asis jubiliejus, prisiminta Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų iškilmingų įžygiavimų į Vilnių tradicija.
Vytauto Visocko nuotr.
2014.09.27; 10:03
Baigėsi svarbiausias ES pirmininkaujančios Lietuvos renginys – ES valstybių ir Rytų partnerystės šalių vadovų susitikimas Vilniaus Valdovų rūmuose. Svarbiausia žinia – Ukrainos prezidentas Viktoras Janukovyčius nepasirašė asociacijos su ES susitarimo.
„Vokiečių bangos“ DW-Trend užsakymu lapkritį padaryta reprezentatyvi gyventojų apklausa parodė, kad gyventojų, pasisakančių už narystę (ne asociaciją) ES procentas per metus išaugo nuo 52 iki 58, o pasisakančių prieš pakito nežymiai ir sudarė 31 proc. Dauguma pasisakančiųjų už įstojimą į ES, 63 proc., norėtų to kuo greičiau (prieš metus tokių „greituolių“ tebuvo 26 proc.), likusieji – penkerių metų laikotarpyje.
Pažymėtina, kad netgi rytų ir pietų Ukrainoje už įstojimą į ES pasisakė 50 proc. apklaustųjų (centrinėje ir vakarų – 69 proc.).
"Mes neturime ko gėdytis nei liaudies, nei pasaulio. (…) Daug kas dabar kritikuoja TSKP – ir šalyje, ir pasaulyje. Nieko, mūsų partija stipri, ji gali ištverti visa tai, parengti teisingą politiką ir vesti visuomenę į priekį.(…) Visiems, kurie mėgina kelti abejonių dėl partijos vaidmens ir reikšmės, mes duodame ryžtingą atkirtį" (1).
Vilniaus Katedra, kurioje įvyko metamorfozė, buvo atšventinta ir pavadinta Arkikatedra. Vienas tūkstantis devyni šimtai aštuoniasdešimt devintų metų vasario penktą dieną, sekmadienį, dvyliktą valandą, vyskupas Julijonas Steponavičius atsigulė kryžium prieš Katedros altorių.
"Apšlakstyk mane, viešpatie". Šventinto vandens lašai krito ant altoriaus, ant evangelijos, ant Katedros kolonų ir sienų, ant tikinčiųjų veidų.
Su buvusia kolege žurnaliste Lina PEČELIŪNIENE apie šių dienų aktualijas kalbasi Slaptai.lt žurnalistas Gintaras Visockas.
Sodo namelyje visai atsitiktinai aptikau didelę krūvą anuometinių "Lietuvos aido" numerių. Prabėgus beveik dviems dešimtmečiams buvo įdomu pavartyti jau stipriai pageltusius šio dienraščio puslapius. Ten radau savų publikacijų.
Skaitant ano meto rašinius apniko keistas jausmas: ne visur pasirodžiau esąs teisus. Ir vis dėlto anuomet nuoširdžiai tikėjau, jog, įstojus į NATO ir Europos Sąjungą, mūsų valstybė taps labai graži, turtinga ir teisinga. Naiviai tikėjau, kad įstojus į šias organizacijas, pagrindiniai mūsų vargai ištirps kaip sniegas pašvietus pavasario saulei. Šiandien jau nesu didelis optimistas. O kokia Tavo pozicija?
Diplomatija, anot kažkokio aštraliežuvio, yra karas kitomis priemonėmis. Tai karas, kuris turi daugybę taisyklių: ir šiandien diplomatai pirmiausiai turi gerai išstudijuoti protokolą. Kada atsistoti, kaip išeiti, kam ranką paduoti… Tokių taisyklių buvo ir anksčiau, ir jos egzotiškiau atrodo mūsų kontekste. Vartant pasiuntinių ataskaitas, senus dokumentus, kuriuose atsispindi ano laikmečio papračiai, iškyla nuostaba, o kartais tai taip gerai primena dabartinius laikus.
XVI amžiuje Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė pradeda vis labiau jausti stiprėjančią kaimynę Rusiją. Todėl nenuostabu, kad reikėjo palaikyti glaudžius diplomatinius santykius: tiek skelbiant, tiek užbaigiant karus. Diplomatų ataskaitos mums atveria turtingą ano meto papročių pasaulį.
Algimantas Bučys. Seniausiosios lietuvių literatūros istorija ir chrestomatija. V.: Versus aureus, 2012. 656 p.
Knyga, apie kurią, mano galva, reikėtų nemažai kalbėti ir netgi pasiginčyti, tarsi liko beveik visiškai nepastebėta. Nepastebėta nei istorikų, nei literatūrologų, nors ir vienų, ir kitų ambicijas ji turėtų pirmiausia užgauti arba bent jau sudominti.
Turiu omenyje dr. Algimanto Bučio solidų foliantą „Seniausiosios lietuvių literatūros istorija ir chrestomatija“.
Tai tarsi trilogijos trečioji, baigiamoji, dalis. Trilogijos, kurios pirmosios dvi knygos – „Barbarai vice versa klasikai“ ir „Seniausioji lietuvių literatūra. Mindaugo epocha“ – irgi, atrodo, praslydo pro besidominčios ir istorija, ir literatūra šviesuomenės akis.
Continue reading „Pastabos apie ypač plačios problematikos knygą”
Kaip giliai skendėjo ir tebeskendi tautos atmintyje ir Lietuvos istoriografijos užmarštyje pirmojo lietuvių kunigaikščio vienuolio Vaišvilko ir pirmosios lietuvės krikščionių šventosios Charitinos Lietuvaitės vardai, taip dažnas ir lengvai prisimenamas ne tik Lietuvoje kunigaikščio Daumanto vardas.
Jei visus rimtesnius straipsnius apie Vaišvilką sudaro vos kelios publikacijos, o apie šv. Charitiną Lietuvaitę apskritai nieko neteko rasti Lietuvoje, tai įvairiakalbis sąrašas straipsnių ir straipsnelių apie šv. Daumantą Timotiejų užimtų čia ne vieną dešimtį puslapių.
Viena vertus, tai palengvina šio seniausiosios lietuvių literatūros istorijos poskyrio apie Daumantą rašymą – yra kuo pasiremti, nebūtina pradėti, kaip sakoma, nuo tuščio lapo ir pradinio žinučių rankiojimo iš santūrių istorinių šaltinių ir kitakalbių metraščių bei kronikų.
Continue reading „Šventasis Daumantas Timotiejus († 1299) istorijoje ir literatūroje ( I )”
Monografijos „Prezidentinė Lietuva (1919 04 05 – 1920 06 15, 1926 12 17–1940 06 15)“ santrauka
Lietuva, išsikovojusi Nepriklausomybę, vos porą dešimtmečių galėjo tik manevruoti tarp dviejų blokų – ypač besijaučiančių nuskriaustomis po Pirmojo pasaulinio karo valstybių – Vokietijos, Rusijos ir Anglijos, Prancūzijos ir kitų.
Didžiosios Vakarų valstybės rūpinosi pirmiausia savo saugumu ir gerove. Bet vos Rusija ir Vokietija susitarė, visiems buvo aišku, kad pasikeis Europos pasidalijimas. Ir tik didvyriškoji suomių tauta nepasidavė smurtui ir šantažui – ji pasipriešino SSRS invazijai ir išsaugojo nepriklausomybę, nors ir neteko dalies savo žemių.
Tačiau Suomijos ir geografinė padėtis buvo nepalyginti palankesnė gynybai negu, sakysim, Lietuvos. Ji jau iš anksto tai gynybai buvo pasiruošusi.
21. Kultūros židinio steigimas Vaišvilko vienuolyne
Vienu metu su valdžios perdavimo žinia Voluinės metraštyje staiga vėl iškyla vienuolio Grigorijaus vardas, to paties Grigorijaus[1], kuris kažkada įšventino Vaišvilką vienuolystei. Metraštininkas iš karto po žinios apie sosto perdavimą Švarnui praneša:
Ogi Grigorijus Poloninietis dar buvo gyvas, jo mokintojas. O Vaišvilkas, išsiklausinėjęs, ar jis gyvas, nudžiugo, pasiuntė jį pakviesti ir perduoti tokius žodžius: „Pone tėve, atvažiuok čionai.“ Ir anas atvažiavo pas jį ir nukreipė jį vienuolio keliu (ibidem).
Bet ar mokintojo palaiminimas buvo vienintelis tikslas, dėl kurio Vaišvilkas parsikvietė, matyt, jau senyvo amžiaus vienuolį, vis dėlto pasiryžusį nelengvai kelionei į Lietuvos žemes?
Atsakymas į šį klausimą gali pasirodyti mažareikšmis, kaip ir patsai klausimas, tarsi nereikalaujantis atsakymo, kaip ir visi retoriniai klausimai.
19. Pirmasis skriptoriumas pirmajame lietuvių įkurtame vienuolyne
Visiems žinomas faktas, kad Mindaugo sūnus Vaišvilkas buvo vienuolis ir įkūrė vienuolyną, ilgus šimtmečius neatkreipė atidesnio Lietuvos istorijos ir kultūros tyrinėtojų dėmesio. Maža to – pats faktas, kad Vaišvilkas buvo Rytų apeigų vienuolis ir įkūrė graikų statuto vienuolyną, vertė, atrodo, ne vieną katalikiškos Lietuvos tyrinėtoją tik probėgšmais paminėti arba išvis nutylėti Vaišvilko atliktą dvasinį ir kultūrinį žygdarbį.
O juk Mindaugo sūnaus įkurtas vienuolynas ant Nemuno kranto netoli Naugarduko buvo retas dalykas aname krašte ir nūnai priskiriamas prie seniausių vienuolynų Lietuvos valdytose rusinų žemėse.
Pačioje Lietuvoje, – rašė bene geriausias rusų religinės istorijos žinovas metropolitas Makarijus(Митрополúт Макáрий, pasauliet. Михаúл Петрóвич Булгáков, 1816–1882), – ir Vakarų Rusioje, įėjusioje į Lietuvos valstybės sudėtį, yra žinomi vienuolika vienuolynų, kuriuos beveik visus buvo įsteigę arba rėmė lietuviai kunigaikščiai. Seniausias – tai Laurušavo vienuolynas, kurį 1262 m. įsteigė lietuvių kunigaikštis Voišelga [Vaišvilkas – A. B.]netoli Naugarduko prie Nemuno.[1]
10. Bizantinės kultūros židiniai Lietuvos kaimynystėje
XIII a. pirmoji pusė, kai Mindaugas augo, brendo, vienijo, plėtė ir stiprino savo valstybę, smarkiai skyrėsi nuo to paties šimtmečio antrosios pusės, kai brendo Mindaugo vyriausias sūnus Vaišvilkas, ilgainiui sumanęs įkūnyti naujovišką Lietuvos tikybos, religinio švietimo ir tuo pačiu – kultūros reformą.
Suvokti skirtybę nelengva, nes daugelį dešimtmečių ir net šimtmečių Lietuvoje vyravo rusiškosios istoriografijos sukurtas mitas apie totalinį Kijevo Rusios nunykimą po mongolų įsiveržimo (1237–1240) ir Kijevo užėmimo 1240 m., kai Čingischano (1155–1227) anūko Batuchano (1208–1255) vedami mongolai atliko žygį į Vakarus (1236–1242), kur sutriuškino lenkų ir vengrų kariuomenes.
Be abejo, Kijevo Rusia po mongolų invazijos merdėjo politiškai, kaip kiekviena svetimšalių nukariauta valstybė.
Mane seniai domino vienas paslaptingiausių ir įdomiausių Lietuvos istorijos veikėjų – karaliaus Mindaugo vyriausiasis sūnus Vaišvilkas. Nors, antra vertus, iš pirmo žvilgsnio, visą Vaišvilko gyvenimą aprėptų, sakytum, paika ir skurdi biografija: pirmojo mūsų karaliaus, Lietuvos valstybės kūrėjo sūnus nenuėjo garsiojo tėvo pėdomis, o pasuko kitu keliu – įstojo į vienuolyną, kur ir buvo beprasmiškai nužudytas.
Bet gal ne viskas taip paprasta ir prasta?
1. Keisčiausias valdovas Lietuvos istorijoje
Kuomet lietuviai įpras automatiškai atmesti jiems primetamą „nevisavertiškumo kompleksą“ ir užsiugdys šekspyrišką dėmesį savo praeičiai, tuomet Vaišvilko gyvenimo duomenų (kiek jie užfiksuoti istoriografijos šaltiniuose pradedant XIII amžiaus viduriu) pakaks ne tik istorinėms dramoms ir kraupioms tragedijoms.
Glaudūs ryšiai tarp Lietuvos ir Ukrainos tautų yra daugeliu jų gyvavimo aspektų tiek bendroje istorinėje praeityje, tiek šiuolaikiniame šalių gyvenime. Neabejotinai reikia pabrėžti, kad šių santykių esmė visada darė teigiamą poveikį kiekvienai tautai, padėjo išsaugoti jų tapatybę ir vertybes. XX amžiaus antrojo ir trečiojo dešimtmečio istorijos puslapis – vienas iš dar iki galo neištirtų.
Bet mokslininkų pateikti pagrindiniai tyrimai leidžia daryti išvadą, kad ir šiuo laikotarpiu abiejų tautų atstovus lydėjo ir jėgų suteikdavo ta pati dvasia – bendrystės ir kovos už kiekvienos tautos laisvę, savigarbos ir abipusės pagarbos dvasia, o svarūs jos vaisiai buvo valstybių ir tautų kūrimas – darbas, kuris net akimirkai nenustoja vykęs ir mūsų laikais.
Lietuvos Seimo paskelbti Maironio metai baigėsi. Šios dienos kultūros žmonės, jauni ir vyresni, savaip praneša Seimui, kad didžioji Maironio metų programa iš esmės buvo įvykdyta.
Žmogaus pasaulis, kaip mes visi suvokiame, yra daugialypis ir daugiaklodis. Mes sukamės savo kasdienybėje, savo darbuose ir rūpesčiuose, o už mūsų sukasi galingesni ratai, stipresnė jėga, kuri galiausiai viską sustato į vietas. Maironiui atrodė, kad ta didžioji jėga yra istorija, todėl labai daug dėmesio skyrė jai.
Šiandien, minėdami didžiuosius kūrėjus ir Maironį, mes ieškome argumentų kultūrai, mes norime suprasti, kodėl, dėl ko atsitinka taip, kad kultūros vardai praėjus šimtmečiams išlieka gyvi ir svarbūs. Minėdami didžiąsias sukaktis mes atnaujiname kultūros argumentus. Ir Lietuvos Seimas, atskirai pagerbdamas Maironį, jo 150-ąjį rudenį, iš tiesų prisideda prie kultūros argumentų.
Continue reading „Maironis sukūrė poetinę Lietuvos, kaip savarankiškos valstybės, viziją”
Užverstas paskutinis neseniai knygynuose pasirodžiusios Manto Martišiaus knygos “(Ne)akivaizdus karas” puslapis. Iš karto privalau pabrėžti – vertingas veikalas. Jame – gausu konkrečių duomenų iš praeities, apstu dabarties faktų. Čia pateikiama naujausių teorijų, koncepcijų, šokiruojančių palyginimų.
Atidžiai perskaičius Manto Martišiaus veikalą įmanoma susidaryti išsamų vaizdą, kaip ir kodėl pasaulyje nūnai kariaujami informaciniai karai.
Su knyga patarčiau susipažinti visiems, kurie domisi politinėmis, karinėmis, ekonominėmis temomis. Ypač – žurnalistams, narpliojantiems žvalgybines istorijas. Visi jie ras svarbių žinių, kaip savo nuomonę pasauliui primesti stengiasi JAV, Vakarų Europa, Rusija, Kinija, kai kurios arabų šalys.
Continue reading „Ko pasigedau Manto Martišiaus knygoje apie informacinius karus”
Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
2012.07.15
Stebint bendriausias ilgalaikes Lietuvos ir lietuvių tautos raidos kryptis galima išskirti tris vertybes, kurios buvo perduodamos iš kartos į kartą – tai valstybinės laisvės branginimas bei dora, darbštumas ir siekis pažinti pasaulį savišvieta ir mokslo keliu.
Šioms vertybėms įgyvendinti tauta parodė daug pasiryžimo, valios, jėgų ir pasiaukojimo tiek senosios Lietuvos valstybės – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės – laikais, tiek ginant lietuvių kalbą ir raštą Rusijos okupacijos ir spaudos draudimo laikotarpiu, Lenkijos okupuotoje Lietuvoje bei praėjusiame amžiuje du kartus atkuriant modernią Lietuvos valstybę. Nereikia šių vertybių aukštinti kaip kažką ypatinga. Iš tikrųjų tai yra natūralus, normalus civilizuotos tautos mentalitetas.
Continue reading „Birželio sukilimas už Nepriklausomą Lietuvą: prieš bėgantį ir ateinantį okupantus”
Tikriausiai visi esame girdėję, kad Rusijos užsienio reikalų ministerija praėjusių metų pabaigoje paskelbė išsamią ataskaitą “Apie žmogaus teisių padėtį kai kuriose pasaulio valstybėse”.
Šis dokumentas sulaukė atgarsių tiek Amerikoje, tiek Europoje, tiek pačioje Rusijoje. Tik pamanyk, oficialios Rusijos Federacijos institucijos svarsto, kokios pasaulio valstybės labiausiai pažeidžia žmonių galimybę laisvai reikšti savo nuomonę, rengti protesto akcijas ar bylinėtis sąžiningai organizuojamuose teismuose.
Kritika dėl neva grubiai, dažnai, kryptingai pažeidžiamų žmogaus teisių nukreipta labiausiai JAV ir Europos Sąjungos pusėn. Apie ignoruojamas, paminamas žmogaus teises pačioje Rusijoje kažkodėl neužsimenama.
Šių metų pradžioje paskelbtas respublikinis istorinis mokyklų konkursas “Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pilių takais (LDK pilių ir tvirtovių maketai). Konkurso organizatoriai – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės parko draugija, draugija “Pilis”, judėjimas “Aš Lietuvai”, organizatoriai rėmėjai: leidyklos “Alma litera”, “Šviesa”, UAB “Banelituras”, “Eko Banga”, Lietuvos kredito unijos. Konkurso globėjai – LR Seimo nariai Gintaras Songaila ir Kazimieras Uoka.
Konkursu siekta stiprinti vaikų ir jaunimo meilę Tėvynei per jos praeities pažinimą, tautiškumą, kantrybę ir pasiaukojimą, skatinti vaikų ir jaunimo bendravimą, kūrybiškumą. Konkurso dalyviai buvo skirstomi į keturias grupes: vidurinės mokyklos, pagrindinės mokyklos, gimnazijos ir specialiosios mokyklos.
Konkursui mokyklų komandos privalėjo pateikti pasirinktos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pilies maketą M: 1:125, 1:150, kuriame turėjo būti vaizduojama pilis ir jos teritorija. Medžiagos turėjo būti artimos originalui (medis, molis, stiklas, kerpės, samanos ir t.t. Konkurso finalui komandos paruošė žodinius savo maketų pristatymus. Kartu su maketu reikėjo pateikti foto albumą ir CD laikmeną, kuriuose būtų užfiksuotas maketo kūrimo procesas.
Dalyvauti konkurse “Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pilių takais” sutiko daugiau kaip 40 Lietuvos bendrojo lavinimo gimnazijų ir mokyklų, maketus sukūrė 35 gimnazijos ir mokyklos. Maketus vertino ekspertų komisija, už geriausius maketus balsavo visi parodos dalyviai. Buvo vertinamas maketo atitikimas originalui, meniškumas, darbo kruopštumas.
Lapkričio 28 d. Lietuvos Respublikos Seimo rūmuose įvyko baigiamasis konkurso etapas: konkurso nugalėtojai buvo apdovanoti diplomais, rėmėjų piniginiais ir kitokiais prizais. Mokiniams, mokytojams ir kitiems konkurso dalyviams buvo įteikti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės parko draugijos, draugijos “Pilis”, judėjimo “Aš Lietuvai”, Lietuvos kredito unijų, LR Seimo narių padėkos raštai
Lietuvos bendrojo lavinimo ir aukštųjų mokyklų moksleiviai, mokytojai, studentai ir dėstytojai bei visi Lietuvos istorijos mylėtojai LDK pilių maketų parodą galės aplankyti iki gruodžio 5 d.
Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
2011.11.29
2010 07 12. Tai, ką dabar rašau, rašau su didžiu apgailestavimu, nes rašau apie Egidijų Aleksandravičių, VDU profesorių, įtakingą istoriką ir Atgimimo aušros bendražygį, tiksliau – apie tai, kaip jo pranešimas “Santaros” – “Šviesos” suvažiavime Alantoje yra referuojamas DELFI.
Kadangi jokio ženklo dėl jo paskaitos referavimo viešojoje erdvėje nebūta, matyt, apie tekste pareikštas mintis galima kalbėti kaip apie autentiškas. Klausimo, kurį kelia E.Aleksandravičius, esmė tokia: ar galime vadovautis XIX a. aušrininkų suformuota samprata, kad lietuviai – tai konkrečioje teritorijoje prie Baltijos jūros įsikūrusi bendruomenė, kurios nariai kalba lietuviškai?
