Norvegijos Nobelio komitetas penktadienį Osle paskelbs 2019 metų Nobelio taikos premijos laureatą arba laureatus.
 
Pernai Nobelio taikos premija atiteko chirurgui Denisui Mukwegei iš Kongo Demokratinės Respublikos ir žmogaus teisių gynėjai Nadiai Murad iš Irako „už jų pastangas nutraukti seksualinės prievartos kaip karo ir ginkluotų konfliktų ginklo naudojimą“.
 
Šiais metais į Nobelio taikos premiją pretenduoja 223 asmenys ir 78 organizacijos. Tai ketvirtas didžiausias pretendentų skaičius nuo 1901 metų.
Šiųmetės Nobelio taikos premijos laureatas bus paskelbtas 11.00 val. Norvegijos (12.00 val. Lietuvos) laiku.
 
Nors pagal susiklosčiusią tradiciją kandidatų sąrašas laikomas paslaptyje, būta nemažai spėlionių. Tarp pretendentų gauti šių metų Nobelio taikos premiją minima Švedijos paauglė klimato aktyvistė Greta Thunberg, kuri nuo 2018 metų rugpjūčio kiekvieną penktadienį pamokų metu eidavo protestuoti prie parlamento Stokholme, reikalaudama kovoti su klimato kaita. Paauglės protestas įkvėpė mokinius visame pasaulyje penktadieniais praleisti pamokas ir eiti į gatves reikalauti imtis veiksmų dėl klimato kaitos.
 
Kitas dažnai minimas pretendentas yra Etiopijos premjeras Abiy Ahmedas dėl jo vaidmens siekiant pagerinti santykius su kaimyne Eritrėja. Po dešimtmečius trukusio priešiškumo 2018 metais Etiopija ir Eritrėja pasirašė taikos susitarimą.
 
Dar vienu galimu pretendentu gauti šiųmetę Nobelio taikos premija laikoma nevyriausybinė organizacija „Reporteriai be sienų“ (RSF), kuri gina žiniasklaidos laisvę. Ši organizacija buvo viena iš pirmųjų, viešai pasisakiusių prieš brutalią Saudo Arabijos žurnalisto Jamalo Khashoggio žmogžudystę Saudo Arabijos konsulate Stambule 2018-ųjų spalio 2 d.
 
Anksčiau šią savaitę jau buvo paskelbti Nobelio medicinos, fizikos, chemijos ir literatūros premijų laureatai. Piniginę apdovanojimo dalį sudaro 9 mln. kronų (908 000 dolerių). Apdovanojimai tradiciškai įteikiami gruodžio 10-ąją, minint Alfredo Nobelio mirties dieną.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.10.11; 00:01

Seimo narys Petras Gražulis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Seimui siūloma priimti rezoliuciją, kuria būtų išreikšta parama JAV prezidento Donaldo Trumpo kandidatūrai į Nobelio Taikos premiją.

Šios iniciatyvos ėmėsi parlamentaras Petras Gražulis, įregistravęs Seimo rezoliucijos projektą „Norvegijos Parlamentui ir Norvegijos Nobelio komitetui dėl siūlymo suteikti Jungtinių Amerikos Valstijų Prezidentui Donaldui Trumpui Nobelio taikos premiją“.

„Lietuvos Respublikos Seimas (….) vertindamas Jungtinių Amerikos Valstijų Prezidento Donaldo Trumpo indėlį siekiant susitarimo dėl Korėjos pusiasalio branduolinio nusiginklavimo; pabrėždamas Jungtinių Amerikos Valstijų Prezidento Donaldo Trumpo išskirtinius nuopelnus išgelbstint daugybę civilių nuo žūties Sirijoje; pažymėdamas, jog dėl Jungtinių Amerikos Valstijų Prezidento Donaldo Trumpo pastangų Irake, Afganistane ir Sirijoje tampa saugiau, remia Japonijos, Izraelio bei kitų valstybių iniciatyvą ir reiškia paramą jo kandidatūrai į Nobelio Taikos premiją“, – sakoma dokumento projekte. 

P. Gražulis siūlo Seimui priimti tokią rezoliuciją įvertinant ir „nuoširdžius ilgalaikius istorinius Lietuvos ir Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) tautų santykius.„

„JAV yra svarbiausia partnerė užtikrinant Lietuvos ir Baltijos valstybių taiką, saugumą, stabilumą bei gerovę“, – sakoma dokumento projekte. 

Jame taip pat kalbama apie „lemiamą Jungtinių Amerikos Valstijų ir Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacijos vaidmenį užtikrinant taiką, saugumą ir stabilumą Europoje ir visame pasaulyje.„

Kaip skelbė ELTA, JAV prezidentas Donaldas Trumpas yra sakęs esąs vertas Nobelio taikos premijos, bet nesitikįs jos gauti.

Norvegijos Nobelio instituto duomenimis, šiais metais prestižiniam apdovanojimui gauti pasiūlyti 304 asmenys ir organizacijos. Kas yra kandidatai, laikoma griežtoje paslaptyje.

Jadvyga Bieliavska (ELTA)
 
2019.03.16; 06:38

Dr. Daiva Tamošaitytė, šio teksto autorė. Slaptai.lt nuotr.

Šį poleminį straipsnį paskatino parašyti daug metų ne gerėjanti, bet prastėjanti Lietuvos mokslo bendruomenės padėtis atlyginimų, socialinių garantijų ir bendrai nustatytų darbo vertinimo kriterijų bei programų atžvilgiu. Dabartiniu metu vykdoma universitetų pertvarka ir ypač ketinimas sujungti humanitarinės krypties mokslo institutus ir Lietuvos genocido ir rezistencijos tyrimo centrą į vieną darinį pavadinimu „Lietuvos humanitarinių tyrimų centras“ sulaukė ypač didelio mokslininkų bendruomenės pasipriešinimo.

Šalia techninio pobūdžio pertvarkos neaiškumų ir galimų pavojų identitetui akivaizdus faktas, jog tokiu būdu išnyktų daug metų profesionaliai apibrėžtose srityse dirbančių institutų pavadinimai: Lietuvių kalbos, Lietuvos istorijos, Lietuvių literatūros ir tautosakos bei Lietuvos kultūros tyrimų. Dar anksčiau, 2017 metų rugsėjo viduryje, šviesuomenę pasiekė žinia, jog Vilniaus universitete naikinamos lituanistikos katedros, o vietoj Lietuvių literatūros katedros atsirado nacionalinio turinio neatspindintis Literatūros ir kultūros tyrimų institutas (kokios literatūros ir kultūros, gal neandertaliečių?).

Analogiškai Lietuvių kalbos, Baltistikos ir kt. katedros netenka administravimo galių ir pradingsta sustambintų darinių viduje. Nekokia ir nuolat kvestionuojama yra ir bibliotekų, valstybės remiamų kultūros ir meno leidinių, muziejų padėtis. Reikalavimų laikantiesiems lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzaminus pakeitimai anuliuoja privalomų lietuvių autorių viršenybę; pastaraisiais metais su pagreičiu vykdomų potvarkių, menkinančių lietuvių kalbą ir istoriją, vis daugėja.

Reformų geranoriškumas niekaip neatspindi bent dviejų akivaizdžių naujovių: pirma, fakto, jog jos priimamos nesitariant su pačiais mokslininkais ir net prieš akademinės bendruomenės valią, antra, nenuneigiamos akivaizdybės, jog iš nacionalinės reikšmės institucijų planingai šalinama nuoroda į priklausymą tam, kas aiškiai apibrėžia lituanistikos ir apkritai lietuvių mokslo tyrimų lauką. Kas siekia iš visur eliminuoti žodį „lietuvių“ ar net „Lietuvos“, taip pat senovinius vietovardžius ir jų pagrindu daug metų egzistavusius vietų, įstaigų pavadinimus? Vieną rytą atsibundame ir po rekonstrukcijos neberandame unikalaus „Sereikiškių parko“ pavadinimo, pakeisto „Bernardinų sodu“, kitą rytą vietoj Santariškių klinikos einame į tą patį pastatą, stebuklingu būdu virtusį Santaros klinikomis (ar lietuviškas vietovardis profanišku gestu pakeistas todėl, kad gydytojai vykdo kokią nors politinės santaros misiją?). Nejaugi Lietuvių kalbos centras išliks tik Kinijoje, nes protingam kinui nepaaiškinsi, kad eidamas studijuoti į kokį nors neaiškios kilmės kultūros tyrimų centrą iš tikrųjų būsi mokomas lietuvių kalbos? Ir apskritai – kam, kokiu tikslu nuspręsta ardyti jau daugelį metų logiškai ir tikslingai funkcionuojančius mokslo padalinius, kuriuos sukurti ir padaryti veiksmingus kainavo daug pastangų?

Neatmetant materialinės naudos, tokie poslinkiai atspindi esą nepriklausomos akademinės bendruomenės pajungimą ne nacionalinės, o viršnacionalinės arba, dar blogiau, tam tikrų interesų grupių politinės strategijos tikslams. Todėl neleisti šiam procesui įsivyrauti ir kuo greičiau depolitizuoti Lietuvos mokslą, meną ir visą kultūrą – neatidėliotinas uždavinys.

Probleminį klausimą galima kelti ir šiuo požiūriu: kokiu mastu valstybė turi teisę kištis į nepriklausomą mokslo ir meno sferą? Jeigu ji per ministerijas ir valstybės fondus skirsto visų mokesčių mokėtojų pinigus šių sferų sklaidai, kokiu mastu ji turi teisę diktuoti jų sąrangą, struktūrą ir tyrimo objektą?

Iki šiol tikėjome, jog valstybė pati savaime yra garantas, saugantis nacionalinius mokslo židinius.

Net tada, kai, keičiantis valdžios partinei sudėčiai, kaskart (kas ketveri metai) subyrėdavo pradėti ilgalaikiai projektai – vis tiek vylėmės, kad įstatymu suteikta akademinė autonomija, nors ir vis labiau varžoma, neleis iš pagrindų keisti nacionalinės reikšmės prioritetų pakertant pačias institucinės sandaros šaknis. Klydome.

Manėme gyveną demokratėjančioje visuomenėje, kurioje diegiama laisvoji rinka, ir net kritikavome perdėtai liberalizuotą mąstymą, sudarantį sąlygas nesąžiningam piktnaudžiavimui įstatymų spragomis ir savivalei. Egzistuojanti savivalė naikina laisvės ir savarankiškumo suvoktį tada, kai – pakartosime banalų teiginį – supainiojami viešieji ir privatūs interesai, ir valstybė, užuot gynusi tą viešąjį interesą ir užtikrinusi teisingą gėrybių skirstymą, pradeda pati pelnytis iš privačių reikalų. Gal tai prasideda tada, kai koks nors ministras pradeda įsivaizduoti, jog „valstybė – tai aš“?

Ar tikrai Lietuvoje diegiamas liberalus rinkos modelis yra klasikinis, toks, koks egzistuoja Anglijoje ir JAV? Ne, nėra klasikinis. Tačiau mėgindami ugdyti tikrą demokratiją ir demokratines akademines tradicijas, turime jas grįsti teisingomis prielaidomis, ne kurdami keistą komunistinės priežiūros ir laukinio kapitalizmo kentaurą, bet remdamiesi – pirmiausia – Pirmosios Lietuvos Respublikos laimėjimais, lietuvių išeivių patirtimi okupacijos sąlygomis, ir tik tada – iš pasaulio margumyno – atsirinkti tai, kas labiausiai tinka.

Vilniaus Universitetas. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Prisiminkime austrų ir britų sociologo ir ekonomisto, Nobelio premijos laureato Friedricho Augusto von Hayeko ištarą iš 1944 metais parašytos studijos „Kelias į vergiją“ (The Road to Serfdom), jog socialistinis centralizuotas ekonomikos planavimas veda į totalitarizmą. Žlugus pasaulinei komunizmo sistemai jo sukurta samprata, įrodanti, jog rinkos ekonomika yra vienintelis žmonijos raidos modelis, buvo pasitelkta Margaret Thatcher, ir ne tik. Galima teigti, jog ne F. A. Hayekas tapo pirmuoju britiškosios ekonomikos mesijumi, bet pati ilgametė demokratiška britų tradicija leido atsirasti tokiems mąstytojams, kaip jis, ir toliau galingai veikti laisvojo pasaulio raidą.

Į ką noriu atkreipti dėmesį? Visame pasaulyje garsūs Itono koledžas, Kembridžo ir Oksfordo universitetai – privatūs. JAV Jeilio, Harvardo universitetai – taip pat. JAV federalinė valdžia išlaiko pusiausvyrą ir leidžia valstijų bei privačių mokslo institucijų įvairovę, nes suvokia laisvo akademinio mąstymo naudą. Kad ir kas atsitiktų, tų universitetų ir mokyklų ne tik nesujungsi tariamo optimizavimo pretekstu, bet ir negalėsi diktuoti mokslininko pasirinktos tyrimų krypties ar kitaip varžyti laisvių. Būtent todėl jie išlaiko aukščiausios prabos universitetinį lygmenį.

Tuo tarpu Lietuvoje visi universitetai yra valstybiniai, ir net privatūs iš dalies remiami valstybės. Šiuolaikinio meno centras, Nacionalinė Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokykla, Nacionalinė filharmonija, pagrindiniai teatrai, orkestrai ir t. t. – valstybiniai. Tarp jų nerasi nė vieno, kuris nesiskųstų nepakankamais ištekliais. Tragiška kultūros leidinių padėtis susiklostė dėl to, kad valstybė, kuri juos remia, nebemato ypatingo reikalo to daryti, todėl kasmet mažėja finansavimas. Pirmiausia dotacijų neteko „Naujoji Romuva“, ir nežinia, kas laukia kitų bado režimu gyvuojančių prioritetinių leidinių – „Naujojo Židinio-Aidų“, „Kultūros barų“, „Metų“, „Literatūros ir meno“, „7 meno dienų“, „Šiaurės Atėnų“ ar „Muzikos barų“. Suprantama, jog iš prenumeratos leidiniai neišsilaikytų, o nutrūkus valstybės finansavimui, jiems bus reikalingas privatus rėmėjas. Tai, beje, liečia ir „Pasaulio lietuvį“, kuris taip pat remiamas Lietuvos Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo. Kitaip sakant, visi pagrindiniai mokslo, meno ir kultūros židiniai yra remiami valstybės, bet nepakankamai, o nesibaigiančių reformų fone yra permanentiškai pakibę ties uždarymų ar pertvarkymų riba.

Ar F. A. Hayeko modelis pritaikomas Lietuvoje?

Prisiminkime tarpukarį. Leidiniai buvo ne tik privatūs, bet ir aiškios pakraipos. Juos leido tautininkai, komunistai, ateitininkai, tautinės bendrijos ir kas tik nori, tarp savęs kovojo dėl idėjų. Atkurtieji ar nauji leidiniai dabartiniais laikais ima prarasti savo idėjų lauką, tampa mišrūs ir be aiškios krypties (išskyrus specializuotus kritikos žurnalus), turi konkuruoti su interneto svetainėmis, todėl praranda skaitytoją ir valstybės dėmesį. Vis dėlto negalima šio proceso palikti savieigai. Kitas iškilus pavyzdys: JAV lietuvių intelektualai sugebėjo privačiai išleisti beveik 40 tomų Bostono enciklopediją. Kitų gausių privačia iniciatyva atliktų to laikotarpio švietimo darbų, leidybos, fondų veiklos Lietuvoje ir pasaulyje čia ir nesuminėsi.

Kas pasikeitė atkūrus nepriklausomybę? Atsiradus didžiulėms daugiausia užsienio kilmės monopolijoms, biurokratinis aparatas ne tik neišnyko, bet ir pagausėjo, žlugdydamas smulkųjį ir vidutinį verslą; iš sovietmečio paveldėta valstybės kontrolė neišnyko, o prancūziškasis nuo Liudviko XIV laikų suvešėjęs etatizmas triumfuoja. Negana to, įsivyravo nesuprantama visais atžvilgiais praktika, kai vietiniai verslininkai ir užsienio investuotojai savo pinigus pasilieka sau, o visais prieinamais būdais naudojasi galimybe gauti valstybės ir ES paramą. Gausėjant emigracijos mastams, valstybė įpareigota remti ir išeivius, ir visus įmanomus globalius projektus. Susidaro užburtas ratas, kai emigrantai tampa privilegijuoti Lietuvos piliečių atžvilgiu. Galima būtų pateikti daugybę šokiruojančių pavyzdžių, kaip turtuoliai (pirmiausia vietiniai) stekena vos pragyvenančių lietuvių sudėtą valstybės iždą savo ir „pasaulio“ reikmėms, ką jau kalbėti apie daugybę smulkesnių interesantų, apspitusių valstybės kišenę. Kaltinti dėl to jų neišeina, nes ne visiems yra gėda leisti savo pinigus viešajam interesui ginti tada, kai kiti juos tiesiog pasiima gausybe sugalvotų būdų; visi supranta, kad sistema visus įsuka į ydingą ratą, o gal tiesiog pasyviai laukiama, kada gi ši piramidė sugrius. Padėtis visiškai neadekvati, nes sukurta sistema sukuria greitą valstybės išteklių drenavimą ten, kur galėtų grįžti net su kaupu žmonėms.

Tatai nereiškia, kad reikia viską privatizuoti, anaiptol. Visi trokšta gauti nacionalinės reikšmės statusą ir būti remiami valstybės. Sudėtinga ekspertų komisijoms nuspręsti, kas ko vertas. Vis dėlto apsispręsti, kas yra nejudinamai prioritetinis finansuojamas dalykas, o kas galėtų būti perleista privačiai iniciatyvai, reikėtų. Aiškiai subalansuoti valstybės reguliuojamus santykius ir privatųjį interesą, idant nesikartotų tokie recidyvai, kaip mėginimas iškraustyti iš pastato Vrublevskių biblioteką, kuri testamentu šeimos buvo padovanota miestui su sąlyga, kad liks Vilniui.

Žinoma, F. A. Hayeko laikais nebuvo interneto, tokio masto globalizacijos ir tarptautinių korporacijų milžinių. Tačiau esmės tai nekeičia, nes esminis klausimas išlieka: dėl ko kas nors steigiama? Koks konkrečios institucijos tikslas (ne programinis, bet faktinis)? Nei privati, nei valstybinė nuosavybė negali būti suabsoliutinta, nes niekas nėra tobulas. Reikia mechanizmų, kurie užtikrintų šių sandų pusiausvyrą, o jų veikimą laiduotų natūraliai iš vidaus poreikio išaugantis bendruomenės susitarimas. Kitaip sakant, akademinę laisvę garantuoja sveiko proto, akademinės sąžinės, pakankamai lanksčių valstybės įstatymų ir į kultūrą orientuoto verslo sandrauga.

Galima remtis ir anglosaksiškąja tradicija, kai ryšiai su baigusiais universitetus žmonėmis nenutraukiami, o visą gyvenimą su jais palaikomi, jiems siunčiami biuleteniai apie universitetų veiklą. Tokiu būdu alumnai skatinami remti savo alma mater. Jei remi mokslą ir meną, mokesčiai nurašomi.

Padėtį turėtų pagerinti seniai laukiamas Mecenavimo įstatymas, kurį gegužės 24 d. priėmė Lietuvos Respublikos Seimas. Kultūros ministerijos pranešime spaudai skelbiama:

„Įstatymas įteisins mecenato statusą, padės formuoti mecenavimo kultūrą, skatins privačias iniciatyvas kultūros ir meno plėtrai bei sudarys palankias sąlygas remti visuomenei svarbius kultūros, meno bei kitų sričių projektus.

Lietuvoje yra sudarytos mokestinės sąlygos remti kultūros, sporto ar kitas visuomenines iniciatyvas, tačiau nėra reglamentuotas sąvokos „mecenatas“ vartojimas. Mecenavimo įstatyme pirmą kartą apibrėžtas mecenato statusas, mecenuojamų projektų kriterijai ir esminės sąlygos. Jų atitiktį įstatymo reikalavimams vertins Mecenavimo taryba, kurią sudarys asmenys, atstovausiantys valdžios institucijoms, kultūros ir verslo sritims. Siūloma įtvirtinti du mecenavimo lygius. Jeigu asmuo suteikia paramos už daugiau nei 1 mln. eurų, tai leidžia jam pretenduoti gauti nacionalinio mecenato statusą. Savivaldybės mecenato vardas būtų suteikiamas, jeigu parama vienai iš savivaldybių siektų daugiau kaip 250 tūkst. eurų. Numatoma, kad mecenatais galės tapti tiek fiziniai, tiek ir juridiniai asmenys, turintys nepriekaištingą reputaciją. Jie taip pat galės naudotis visomis mokestinėmis lengvatomis, kuriomis naudojasi ir labdaros ir paramos davėjai. Numatoma, kad nacionalinio mecenato ženklas kasmet būtų įteikiamas sausio 25 d. (Gedimino laiškų dieną). Įstatymas įsigalios 2018 m. rugsėjo 1 d.“

Tačiau jau dabar šis įstatymas vadinamas deklaratyviu, nes lauktų papildomų mokesčių lengvatų ir kitokio skatinimo mechanizmo nenumatyta, nei jau yra pernai įsigaliojusiame Paramos ir labdaros įstatyme. Tad bandykime atsakyti į klausimą: kodėl vėl imituojama reforma ir sąžiningai dirbantys nepakeliamais mokesčiais apkrauti Lietuvos piliečiai negali gauti grąžos iš jų remiamų pasiturinčių ir turtingais bei labai turtingais tampančių žmonių, kuriems įstatymu sukurta nepalanki rėmimo sistema? Gal galėtų ne tik Seimo opozicija reikalauti iš naujo svarstyti Mecenavimo įstatymą įtraukiant į pataisas esmines mokesčių lengvatas, bet ir pasaulio lietuviai, remdamiesi gerąja praktika, skatinti stambųjį mecenavimą konkrečiais pasiūlymais? Neoptimizavus mokslo ir meno valstybinio ir privataus sektoriaus santykio, tolesnė Lietuvos kultūros raida pasmerkta skausmingam vegetavimui ir galimam išnykimui.

Be abejo, ši situacija laikytina rimta grėsme ne tik kultūros tęstinumui, bet ir nacionaliniam saugumui.

Informacijos šaltinis – „Pasaulio lietuvis“

2018.06.07; 06:30

Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Naujuoju šių metų ekonomikos premijos laureatu Nobelio ekonomikos komitetas prie Švedijos karališkosios mokslo akademijos paskelbė amerikietį Richardą H. Thalerį. Įdomu ne tai, kad jis- amerikietis, bet tai, už ką jis nusipelnė premijos.

Mums, lietuviams, dūstantiems liberalios ideologijos bei liberalios ekonomikos voratinklyje, ši premija reikšminga tuo, kad ji skirta už „indėlį į biheivioristinę (kituose šaltiniuose – bihevioristinę) ekonomiką“ – savotišką priešingybę liberaliajai ekonomikai, kuri savo esme neigia žmogiškojo, humanistinio faktoriaus vaidmenį jos liaupsinamoje laisvoje (nuo žmogiškumo?) rinkoje.

Kaip neseniai interviu LRT Klasika kanalui sakė profesorius Alvydas Jokubaitis, „visos mūsų politinės jėgos gali būti apibūdinamos liberalizmo terminu“. O tiek liberalizmas, tiek konservatizmas ir kt., pasak profesoriaus, – primityvios ideologijos, visiškai netinkamos mąstyti apie žmogų dabartinėje situacijoje. „Pradėjau matyti, kad Lietuvoje gyvename kaip vilkai. Į vienas kitą pradėjome žiūrėti kaip į funkciją. Žmogus reikalingas tik tam, kad atliktų funkciją. Ėmėm veidmainiauti, nekreipti dėmesio. Man skaudu matyti šalį, kuri išsivažinėja. Skaudu matyti žmones, kurie, efektyvumo vardan, yra žeminami. Mes nebematome vienas kitame asmenybės. Manau, kad daug žmonių, mylinčių laisvę, neturi būti liberalais“, – atviravo profesorius.

Nežinau, ką turėjo galvoje A. Jokubaitis, kalbėdamas apie „dabartinę situaciją“, bet aš supratau taip, jog turima galvoje šiandieninė Lietuva, kurios situaciją tiksliausiai apibūdina žodžiai: skurdas ir emigracija. O to šaknys – visų partijų pro visus kanalus brukamoje liberaliojoje ideologijoje, kaip ją interpretuoja Laisvosios rinkos instituto ekonomistai ir rinkos žavesiui neatsispyrę kai kurie politologai.

Tokia situacija, beje, nėra būdinga tik Lietuvai, ir todėl daugelio šalių protai telkėsi, ieškodami sprendimų, kaip įveikti skurdą bei jo pasekmes. Ir jau prieita prie išvados, kad šiuolaikinį galvojimą apie skurdą gali fundamentaliai pakeisti naujas supratimas apie smegenų ribotumą, apie tai, jog žmogaus protiniai pajėgumai yra baigtiniai: turime tik tiek kognityvinių galimybių, kuriomis galime dalintis. O tas galimybes, pasirodo, labiausiai riboja skurdas.

Mokslininkai, kurie skelbė savo tyrimų rezultatus žurnale „Science“, išaiškino, jog skurdas neturtingiesiems užkrauna tokį didelį kognityvinį krūvį, kad jiems mažai belieka pajėgumų tokiems dalykams, kurie galėtų juos pakelti iš neturto – vakariniam mokymuisi, naujo darbo paieškoms ar bent bendravimui su šeima.

Ši išvada griauna liberalų (ir jais aklai pasitikinčio premjero Sauliaus Skvernelio) teoriją, kad neturtingi žmonės dėl įgimto silpnumo yra atsakingi už savo pačių skurdą, ar kad jie turėtų sugebėti pakelti save, jei tik įdėtų pakankamai pastangų.

Maža to, tyrimai, kuriuos atliko Princetono universiteto mokslininkas Eldaras Shafiras su kitais trimis kolegomis, rodo, kad skurdo tikrovė išties apsunkina pagrindinių gyvenimo įgūdžių atlikimą. Paaiškėjo, jog skurdo sukeltas ribotas pralaidumas tiesiogiai veikia kognityvinę kontrolę ir takųjį intelektą, kurių reikia visokiausiai kasdienei veiklai.

Be to, tai paaiškina, pavyzdžiui, kodėl neturtingiems žmonėms taip pat sunku būti ir gerais tėvais: veikia tas pats apribojimas!

Visas šis mokslininkų grupės atliktas darbas – gana naujos, bihevioristinės ekonomikos srities produktas. Susivienijus ekonomistams su psichologais, implikacijos tam, kaip mąstoma apie skurdą ir kaip kuriamos programos jo paveiktiems žmonės, pasak pačių mokslininkų, esančios milžiniškos.

Neturtingų žmonių finansinį gyvenimą palengvinantys sprendimai ne tik paprasčiausiai pakeičia jų finansines perspektyvas. Tai reiškia, kad prieš skurdą nukreiptos programos gali suteikti didžiulę naudą, kurią neigia liberalai, ir todėl ją sunku buvo suvokti: padėdami žmonėms tapti finansiškai stabilesniais, išlaisviname jų suvokimo išteklius, galinčius padėti jiems ir visose kitose srityse.

Taigi, naujausi mokslo pasiekimai patvirtina paaiškinimą: „Visi duomenys rodo, kad esmė ne skurdžiuose žmonėse, o žmonėse, kurie yra atsidūrę skurde. Visi duomenys rodo, kad tai ne dėl žmonių, o dėl juos supančio konteksto.“

Sprendžiant iš turimų pasekmių, Lietuvoje valdžiai patarimus dalijantys ekonomistai – liberalai arba nieko nėra girdėję apie bihevioristinę ekonomiką, arba ją atkakliai ignoruoja kaip prieštaraujančią jų darbdavių interesams. O kiti piliečiai, ne ekonomistai, apie ją, savo nelaimei, regis, girdėjo dar mažiau.

XX a. didžiulį dėmesį imta skirti vadinamiesiems „elgsenos mokslams“. Įdomiausius žmonių santykių eksperimentinius tyrimus dar 1927-1932 metais Western Electric Howthorn įmonėse atliko grupė mokslininkų, vadovaujant teoretikui E. Mayo. Tyrimų metu tyrinėtojai  nustatė, kad, norint pasiekti geresnių įmonės rezultatų, reikia rūpintis bendradarbių, darbuotojų geresne socialine ir psichologine motyvacija – beje, ką šiomis dienomis reklamavo darantis prekybos tinklas „Maxima“ (pagaliau!).

Vėliau, naudojantis socialinės ekonomikos, politinių mokslų, lingvistikos, auklėjimo, pedagogikos mokslų laimėjimais, žmogaus elgsenos tyrimai išsiplėtė. Ir pagaliau sulaukta aukščiausio pripažinimo – 2017 m. Nobelio ekonomikos premija skiriama Čikagos universitete dirbančiam Richardui  H.Thaleriui už, pasak Nobelio premijos komiteto, ekonomikos ir psichologijos mokslų integraciją, „už indėlį į elgsenos ekonomiką“ – ekonomikos reiškinių aiškinimą per psichologijos prizmę.  

Įdomu, kiek reikės metų (dešimtmečių), kad šios idėjos apsigyventų ir Lietuvoje? Tikriausiai, tiek, kiek mes atsiliekame nuo moderniojo pasaulio…

2017.10.14; 05:30

Lietuvos kaimas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Laikas būna rašyti romanus, ir – laikas atsiminti prisiminimus, apmąstymus.

Vytautas Bubnys išleido jau penktąją memuarų knygą „Iš stalčiaus dugno“, kurią šiemet išleido kritikas ir leidėjas Stasys Lipskis su savo leidykla „Žuvėdra“, kurios šeimininkas pastaraisiais metais orientuojasi į vyresniųjų rašytojų (V. Dautarto, V. Reimerio, A. Baltakio…) ir kitų žanrų menininkų kūrybą. 

Man, gerai susipažinusiam su Vytauto Bubnio kūriniais, nebuvo nieko tokio, kas nebūtų buvę ant „stalčiaus paviršiaus“. Negalvoju, ar ką šis autorius beištarauks iš to stalčiaus „pastalės“. Galiu priminti apie tą vardų, pavardžių, kūrinių, faktų ar įvykių sietą, kuris apibūdintas portretinių eskizų knygoje „Širdimi regėti“. Rašydamas apie savo atmintį, V. Bubnys pažymi: „Man įprasta, kad bėgantis laikas prislopina kalnus vienadienių įspūdžių, juos prigesina, o atmintis pati atsirenka, ką dera išsaugoti. Labiausiai išlieka , ką paimi ne vien protu, bet ir savo dvasia, kas tave pakelia ir nuneša į tolimesnę praeitį…“

Šita knyga didžiausia iš visų V. Bubnio memuarinių knygų. Gal kad paskutinė? Vadinasi, tas kompozicinis sietas buvo perdaug platus, erdvus. To sieto „akutės“ platokos ir pralenda visai nežymūs nereikšmingi faktai, kurių nereikėjo dėti į knygą. Kad ir skyriaus „Kas nutolę“ prisiminimų škico „Mitingas ir pica“ aktoriaus Vytauto Tomkaus anekdotiškas akcentas kavinėje: – „Ak, tu, pizza can can! Tu kainuoji du litus, o padažyto vandens stiklinė – keturis!“

Vytautas Bubnys. Iš stalčiaus dugno

Arba 1983 metų ištrauka iš spalio 16 d. dienoraščio apie „vizitą“ pas rašytoją Vytauto Rimkevičių. Gal ir gerai, kad tų metų autorius primena savo pirmojo vaiko Arvydėlio mirtį ir žmoną Adą, tačiau greta „prikabinta“ tartum novelė be gilesnio turinio, – gal vaizdelį reikėjo atspausdinti anksčiau, kai dar buvo buvo gyva žmona Ada; ar bent galėjo jau išspaudinti ankstesnėse savo prisiminimų knygose.

Ir vien dėl „agitacijos“ įtrauktas iš JAV gyvenančio Kęsto Dirkio atsivežtas savaitraščio „Keleivis“ prezidentų A. Stulginskio, K. Griniaus, premjerų Myk. Sleževičiaus , Pr. Dovydaičio, E. Galvanauko, Ant. Tumėno, Leono Bistro atsišaukimas į prezidentą Antaną Smetoną dėl Suvalkijos valstiečių streiko 1935 vasarą; šiandien ši „agitacija“ priimama su tam tikrais istoriniais rezervais.

Tokių atsiminimų šuorų, prisiminimų šioje didelėje knygoje daugoka, gal tikrai reikėjo tankinti žanro skieto tarpus, „akutes“. Reikėjo atsižvelgti į kompozicinę drausmę, pirmiausia į tematinę medžiagą pro rūšių, porūšių prizmę. Dienoraščiai gal turėjo būti rūšiuojami, atsirenkami, kas prisimenama – ar rašytojai, ar dailininkai, ar giminės, ar draugai, ar politiniai faktai, įvykiai?

Dažnai dienoraščiuose 1980 – 1983 metų, bet jame pateikti ir faktai iš 1966 metų ar dar iš kokių, kaip ir anas su A. Gudaičio-Guzevičiaus kalba, iš kurios pasišaipo (į Vytauto Bubnio ausį) komunalinio ūkio ministreijos vadovas Jonas Razumas… Tokie faktai seni ir nieko jie nei apie sovietinę nomenklatūrą, nei apie apie „blatą“ mums nebepraneša… Arba „balius,“ (kurį autorius apibūdina „karanavalo“ žanru), kuris vyko prie daugelį metų kompozitoriaus bute, – su siužeto išraitymu, su užstalės dainos „Sausio mėnesį gimusius“ posmais  – tikrai nevertėjo dėti… Ir improvizacijos pabaigos „Kodėl, kodėl, kodėl negerti?..“ tuometinis autoriaus pesimistinis nusmelkimas „ir tik dabar nusmelkia: ar tai nėra alkoholizmo pradžiamokslis? O jį gauna daugelis vaikų“ – dabar tinka „valstiečių partijos“ alkoholizmo politikos mažinimui.  

XXX

V. Bubnio kūrybinis likimas turiningas ir gyvenimo likimas turtingas. Dažnai ir dar dabar pasakome, kad anais, tarybiniais laikais, rašytojų žodis buvo prispaustas, o jų likimas visaip sudergliotas, kad nei kelionių į užsienį, nei susitikimų su įdomiais plunksnos broliais, kitais meninkais.

Tiek iš ankstesnių V. Bubnio memuarinių knygų, tiek iš šitos galima susidaryti vaizdą, šis autorius pamatė daug pasaulio, – ir Vakarų Europą, ir Aziją, ir JAV… Pažinojo daug įžymių rašytojų, ir lietuvių, ir užsienio. O Justino Marcinkevičaus eilėraštis „Laisvė“, prisimenamas daug kartų, gali būti šios knygos leitmotyvas. Šį didelį lietuvių poetą, dramaturgą (kilusį iš to paties krašto, vėliau kaimyną, bendradarbį) V. Bubnys prisimena savo 50 gimtadienio proga. Justinas M. parašė ilgą laišką, jubiliatas prisimena ir į savo dienoraštį įrašo jo pabaigą: „Kūrybos tikrumas, ištikimybė gimtajai žemei ir namams šiais žmogaus irimo laikais labai ir labai brangu. Tęskime ir turtinkime pagrindinę lietuvių raštijos tradiciją – tėvynės ir žmogaus kūrimo, jų gyvenimo tradiciją“. 

Vingiuotas Lietuvos kelias. Vytautas Visockas (Slaptai.lt) nuotr.

Tai, štai, pakartosiu, jau trečia diena, kai įžengiau į į šeštąjį dšimtemtį. Tai jau ne senatvė, tai įpusėjusi jaunystė“.

Įdomios Čingizo Aitmatovo romano „Ilga kaip šimtmečiai diena“ analizė: „Kiek jame mtologijos, biblinių motyvų. Labiausiai patraukia Jėzaus Kristaus pokalbis su Poncijumi Pilotu. Daug per jį išsakoma, ir tos mintys šiandienos žmogų verčia susimąstyti. Kristus tvirtina, jog žmones slegia nuolatinis troškulys valdyti kitus: „Tai visų baisiausia blogybė“ .

Pilotas jį nutraukia: „Valdžios tvarkomas pasaulis negali būti kitoks. Kuo jis rėmėsi, tuo ir remsis: kas stipresnis – to ir valdžia, stiprieji valdys pasaulį ir ateityje. Toji tvarka nekintama, kaip žvaigždės danguje. Jų niekas nepajudins. Veltui tu sielojiesi dėl žmonių giminės, veltui ruošiesi ją išgelbėti, aukodamas savo gyvybę. Žmonių neišmokys nei pamokslai šventyklose, nei balsai iš dangaus!“

1982 m. spalio 20 d. dienoraštyje randame įrašą: „Jonas Mikelinskas paskolina naują „Inostrannaja literatura“ žurnalo numerį ir pasiūlo pasiskaityti apie Samuelį Beketą. Gal prieš dvidešimtį metų Londono dramos teatre esu stebėjęs jo „Belaukinat Godo“. (Aš daug vėliau skaičiau lietuviškai tą pjesę – A. G.). Straipsnis apie S. Beketą tikrai įdomus. Į dienoraštį įterpiu porą Beketo minčių: „Kada dvasioje mėšlas, nieko daugiau nelieka, tik dainuoti“. „Kartą ligoninėje išgirdau širdį plėšiantį žmogaus riksmą, sklindantį iš vėžio draskomos jo gerklės ir pagalvojau: mano kūryba toks pat riksmas.“

Kartą V. Bubnys buvo Dubultų kūrybos namuose. Ukrainiečių rašytojas Ivanas Nemirovičius  jam papasakojo apie Nobelio premijos laureato Džono Steinbeko apsilankymą Kijeve. Jis sulaukė daug skaitytojų klausimų. Paklaustas apie jaunimą, vakariečių, nobelistas atsakė, kad jo tėvas buvo odadirbys ir mane, vaiką, taip pat pristatė prie šito darbo popietėm. Mokytojas buvo nepatenkintas vaiko drabužių rūgščių kvapu ir liepė atsivesti tėvą. Tėvas atėjo ir pasakė: „Jūsų pareiga ne uostyt mano sūnų, bet mokyt“. Kai Steinbekas buvo paklaustas apie žymiausią ukrainiečių poetą, jis atsakė – Ševčenka. Kai klausėjas, prasitarė, kad jis klausęs apie dabartinį poetą, Steinbekas atsakė – Ševčenka… 

Literatūros kritikas Alfredas Guščius, šios recenzijos autorius.

Daug tokių ir panašių minčių, girdėtų iš žinomiausių rašytojų, dailininkų, muzikų, jų apmąstymų sudaro V. Bubnio knygos branduolį. 1982 m. spalio 11 dienos jis užrašo: „Ant rašomojo stalo (ne tik čia, Dubultuose) aš nuolat pasiguldau jau skaitytus klasikus veikalus – L. Tolstojaus, F. Dostojevskio, Romen Rolano, Dž. Selindžerio. Traukia jų žodžio aukšta kultūra, sakinio muzikalumas, vaizdo  plastiškumas, ištikimybė gyvenimo tiesai… Visa tai pajusti būtina, kaip dirigentui išgirsti kamertono tylų skambesį“…

O nepralygstami yra V. Bubnio atsiminimai iš dviejų kelionių į Indiją, į Putapartį, į savaimingojo Sai Babos tikėjimo „parapiją“. Čia atsiranda ir pasakojimo nuoširdumas, ir Indijos žmonių buities (pavyzdžiui, mergaitės „darbo“ su gyvatėmis), bei lietuvių bendrakeleivių charakterių ypatumų atskleidimas… O autoriaus kova bendrabutyje su didžiuliu vabalu skarabėjumi darniai sugulė į tos kovos grumtynėms skirtą novelę „Kalėdų vakaras ir Kafka“.

Kamertono tylus skambesys ir tuštokos skieto „akutės“. Jei ne jos, – tai naujoji knyga „Iš stalčiaus dugno“ būtų dar įdomiau suskambėjusi…

*Vytautas Bubnys. Iš stalčiaus dugno. Leidykla „Žuvėdra“, 2017.

2017.07.02; 06:32

Štai ir sulaukėme Naujųjų metų. Puiku, kad sveiki ir gyvi peržengėme 2017-ųjų slenkstį. Bet džiaugsmas – tarsi netikras. Būčiau nenuoširdus, jei tvirtinčiau tikįs, jog Naujaisiais bus tikrai geriau nei 2016-aisiais. Nuoširdžiai galėčiau ištarti nebent tokius žodžius: „kad tik nebūtų blogiau“.

Tarptautinė padėtis aplink Lietuvą

Pastaraisiais metais viskas labai supainiota. Tikras Gordijo mazgas, kurį išnarplioti tampa neįmanomu uždaviniu. Rašytojas Vytautas Rubavičius straipsnyje „Civilizacijų kova – kuo atsakys Vakarai? (Delfi.lt) pastebi, kad „dabar aljansai sudarinėjami tarsi atmetant sveiko proto logiką – mano geriausio draugo baisiausias priešas yra mano geriausias draugas“. Kaip gyventi esant tokiai tvarkai – nežinia, bet gyventi vis tiek reikia. 

Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Amerika – mūsų svarbiausias draugas. Jei tik JAV nusisuks nuo mūsų, iškart į duris pasibels Rusija. Net nepasibels, tiesiog jas išlauš.

Iki šiol Vašingtonas buvo mūsų nuoširdus globėjas. Bet jis keičiasi. Dabar jau galima be abejonių tarti – Barakas Obama buvo silpnas prezidentas. Savo gražių kalbų jis neparėmė konkrečiais darbais. Rusiją vadino regionine galybe, nors pats Amerikai vadovavo taip, tarsi ne Rusija, o JAV būtų regioninio lygio šalis. Kad Rusija plėšikavo ir smurtavo niekieno nedrausminama, esama ir B.Obamos kaltės. Būtent jis turėtų prisiimti bent dalį atsakomybės dėl Rusijos įžūlumo. Akivaizdu: jos agresijos nesulaukė nė vieno tvirtesnio atkirčio. Rusija nebuvo net simboliškai nubausta nei dėl įsiveržimo į Gruziją, nei dėl Ukrainos užpuolimo, nepatyrė nemalonumų ir dėl siautėjimų Sirijoje. JAV prezidentas naiviai manė žodžiais įtikinsiąs Rusiją elgtis padoriai.

Knieti dar pridurti, jog dėl B.Obamos minkštumo netiesiogiai kalti ir Nobelio premijas skirstantys „išminčiai“. Jie atkakliai nenori suvokti elementariausios taisyklės: tokios premijos nedalinamos avansu, jas galima skirti tik už nuveiktus darbus. Tai toks pat nesusipratimas kaip ir Taikos premijos paskyrimas Sausio 13-osios tragedijos krauju susitepusiam Sovietų Sąjungos vadovui Michailui Gorbačiovui.

Būtų gražu, jeigu B.Obama sulaužytų negražią Nobelio premijų skyrimo praktiką grąžindamas apdovanojimą Norvegijos intelektualams: esu kaltas, nesu vertas. Per dvi kadencijas taikos labui nieko gero nenuveikiau, man išeinant iš Baltųjų rūmų jos pasaulyje gal net sumažėjo. Taip jis  sugėdintų neįžvalgius, neatsakingus premijos dalintojus. Deja, taip nebūna – retai atsisakoma neuždirbtų pinigų, nepelnytos garbės.

Taigi žinome, koks buvo nulipantis nuo politinės scenos JAV prezidentas, bet nežinome, ko dera laukti iš naujojo. Gal naujasis bus dar blogesnis? Hudsono instituto Vašingtone analitikas Marius Laurinavičius paskelbė tekstą „Visa Kremliaus kariauna D.Trumpo aplinkoje“ (15min.lt), kur papasakojo apie naujojo JAV prezidento aplinką.

Liūdnos prognozės. JAV valstybės sekretoriumi pasirinktas R.Tillersonas, turintis didelių verslų su Rusija. Prekybos sekretoriaus postas atiduotas W.Rossui, kuris irgi susijęs su aukštas pareigas užimančiais Rusijos verslo atstovais. Patarėjo nacionalinio saugumo klausimais pareigos patikėtos M.Flynnui, „atidavusiam duoklę propagandiniam Rusijos ruporui RT“.

Atidžiai žvelgiant į D.Trampo ir jo aplinkos ryšius su Rusija galima išvysti net rusų nusikalstamo pasaulio lyderio Semiono Mogilevičiaus pavardę.

Žodžiu, analitikas M.Laurinavičius prisipažįsta, kad, nors Lietuvoje jis yra pakrikštytas „profesionaliu gąsdintoju“, vis tiek nieko paguodžiančio Lietuvai negalįs pasakyti. Norėtų, bet neapsiverčia liežuvis. Juolab kad tarp D.Trumpo administracijos gynybos prioritetų Rusija išvis nepaminėta. Nei bloguoju, nei geruoju. Tikriausiai specialiai – kad būtų atrištos rankos patiems netikėčiausiems kūliaversčiams.

Vidiniai Lietuvos silpnumai

Nesaugi Lietuvos vidaus padėtis omenyje turint teroristinį išpuolį Vokietijoje prieš Kalėdas. Duodamas interviu agentūrai BNS mūsų saugumo vadovas Darius Jauniškis perspėjo: „Rusija ir Baltarusija gali veikti Lietuvoje prisidengdamos terorizmu“.

Rusija su Baltarusija, ruošdama pačias bjauriausias provokacijas, tikrai dangstosi kovos su terorizmu lozungais. Taikinys – ir Lietuva. Kremliui labai norėtųsi čia destabilizuoti padėtį, atsakomybę suverčiant kitiems. Kremlius tai moka daryti. O Lietuva į šias grėsmes atsako … niekaip neužbaigdama ilgokai užtrukusių naujųjų VSD būstinės statybų.

Moralės požiūriu Lietuvoje taip pat daug keistenybių. Ištisus 2016-uosius metus liaupsinome buvusį Lietuvos prezidentą Kazį Grinių, kuris, vaizdžiai tariant, buvo silpnas šalies vadovas, prezidentavo vos pusmetį, ir, svarbiausia, leido įsigalėti antivalstybiniams gaivalams. Jeigu nė kraujo lašo nepraliejęs patriotų surengtas perversmas, Stalino saulę būtumėm parsivežę žymiai anksčiau. O Prezidentą Antaną Smetoną, sutramdžiusį K.Griniaus nepažabotas Lietuvai priešiškas jėgas, iki šiol nepelnytai ignoruojame arba peikiame, vadindami diktatoriumi. Jeigu tokios nuostatos ir ateityje vyraus, jos reikš, jog neturime Dievo dovanos tikrą pinigą atskirti nuo klastotės.

Seime gruodžio pabaigoje surengtoje konferencijoje keletas istorikų, Seimo narių ir visuomenininkų prisiminė A.Smetonos nuopelnus Lietuvai. Bet Seimo Konstitucijos salė galėjo sutalpinti kelis sykius daugiau klausytojų. O istorikų ir Seimo narių pranešimus galėjo paskelbti didieji Lietuvos internetiniai portalai. Bet nepaskelbė.

Apmaudu, kad jau ne vienerius metus nesugebame sustiprinti Gedimino pilies kalno šlaitų. Rengiame šimtmečiui dovanėlę? Pasak rašytojo V.Rubavičiaus, valstybės simbolio – Gedimino pilies bokšto  – griūtis tikrai plačiai nuskambėtų po visą Vakarų pasaulį. O nesudėtingo pilies kalno sutvirtinimas niekam neįdomus. Šių pastangų niekas nepastebės.

Niekas nepastebės ir Laisvės paminklo Lukiškių aikštėje, nes jubiliejui jo tiesiog nepastatysime. Bet 2018-ieji dar toli. Pirmiausia teks įveikti 2017-ųjų sunkumus ir Lietuvoje, ir neramumų, netikėtumų kupiname pasaulyje, kurio dalimi esame.

Informacijos šaltinis – www.draugas.org

2017.01.03; 04:35  

Penktadienis, lapkričio 4 d. (Vilnius). Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė atidarė Vilniuje vykstančią konferenciją „Išmani Lietuva“.

Renginio metu organizuojamoje išmanių sprendimų parodoje vilniečiai ir sostinės svečiai galėjo pajusti, ką reiškia gyventi išmaniuosiuose namuose, pamatyti mūsų šalyje kuriamus dronus, pažaisti kompiuterinius žaidimus, susipažinti su naujausiais vaizdo ir garso sprendimais. 

Skraidantis aparatas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Skraidantis aparatas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Renginio lankytojai taip pat galėjo pasiklausyti sėkmės istorijų bei sužinoti apie ateities įmonėms ir jų darbuotojams reikalingas kompetencijas.

„Išmanioje Lietuvoje“ pranešimus skaitė ir savo idėjas pristatė vienintelis Visatos paslapčių laboratorijoje CERN dirbantis lietuvis fizikas Aurelijus Rinkevičius, į Nobelio premiją pretendavęs mūsų šalies mokslininkas Virginijus Šikšnys, Europą užkariaujančios drabužių mainų ir prekybos bendrovė „Vinted“, kiti ekspertai, savo idėjomis ir žiniomis kuriantys modernią ir pažangią Lietuvą.

„Lietuva – sumanių, darbščių ir kūrybingų žmonių šalis. Jiems rūpi tėvynė ir jos ateitis, o jų idėjos sutelkia ir padeda valstybei judėti išmanios šalies keliu. Šie kūrybingi žmonės – didžiausias mūsų turtas“, – sakė šalies vadovė.

Pasak Prezidentės, Lietuva visada turi būti greita ir kūrybinga. Tik taip mes galime būti veržlūs ir konkurencingi. Šalies vadovė pabrėžė, kad su savo unikaliomis idėjomis mūsų šalis jau yra pasaulio žemėlapyje, todėl labai svarbu nelėtinti tempo ir toliau judėti pirmyn.

Prezidenėts teigimu, renginio iniciatorių kvietimas suburti šalies visuomenę progresyviems pokyčiams šiandien ypač aktualus. Tai – labai svarbus žingsnis skatinant pasididžiavimą savo šalimi ir prisidedant prie veržlios ir pažangios Lietuvos kūrimo.

Leidinio „Verslo žinios“ organizuojamo projekto „Išmani Lietuva“ tikslas – surasti ir įvertinti šalies žmones, kurie bendradarbiauja ir kartu kuria pažangią valstybę.

Planuota, kad renginyje dalyvaus daugiau kaip 600 specialistų iš įvairiausių šalies sektorių.

Informacijos šaltinis – Prezidentės spaudos tarnyba.

2016.11.04; 04:53

XX a. pirmojoje pusėje pasaulis buvo patekęs tarp radikalių ideologijų gniaužtų: komunistinio socializmo ir nacionalsocializmo. Totalitarinės ideologijos persmelkė žmonijos gyvenimą iki sielos gelmių ir protų bei sukėlė smurtinius perversmus, revoliucijas ir pasaulinius karus.

Radikalios, kraštutinės ideologijos gniuždo žmogaus ir tautos laisvę, todėl ateina laikas, kai jos viena kitą turi sunaikinti. Ar ne dėl to kilo II-asis pasaulinis karas?

Štai tokiu istoriniu laikotarpiu gyveno ir kūrė lietuvių literatūros klasikas Vincas Krėvė-Mickevičius, todėl man kilo sumanymas išleisti politinio turinio knygą, kuri perteiktų XX a. tragišką tautos ir asmenybės istoriją. Į šią knygą nusprendžiau įdėti ne tik rašytojo atsiminimus apie komunistinės Sovietų sąjungos 1940 m. invaziją į Lietuvą, bet ir paskutinę Krėvės apysaką „Pagunda“, kuri buvo parašyta Amerikoje, atspausdinta Čikagos „Naujienose“ 1950 m. Vinco Baltaūsio slapyvardžiu, o Lietuvoje iki šiol dar nebuvo išleista.

Lietuvių literatūros klasikas rašytojas Vincas Krėvė - Mickevičius.
Lietuvių literatūros klasikas rašytojas Vincas Krėvė – Mickevičius.

Šios apysakos turinys turi akivaizdžių sąsajų su rašytojo politiniais memuarais. Joje atskleidžiamos klastingos protų ir jausmų apdorojimo technikos, kurias sovietų diktatoriaus Stalino agentai panaudojo verbuodami prancūzų žurnalistą tarnauti komunistams. „Pagunda“ 1965 m. buvo išversta į anglų kalbą. Tikėtina, kad jau tada amerikiečiams rūpėjo pažinti komunistų [bolševikų] taikytus žmonių „smegenų plovimo“ metodus.

Šioje knygoje taip pat rasite autentiškus Krėvės atsiminimus „Apie Klaipėdos atvadavimą“, kuriuose atskleidžiami slapti Šaulių sąjungos ir Vyriausybės vadovų veiksmai organizuojant 1923 m. Klaipėdos sukilimą [sukilimo terminą vartoju kaip tradicinį istorinį pavadinimą], kurio 90-ąsias metines šiemet minime.

Nors šie atsiminimai buvo parašyti 1952 m., tačiau pirmą kartą Lietuvoje jie buvo atspausdinti tik 1992 m., praėjus beveik septyniasdešimčiai metų nuo paties istorinio įvykio. Prieš paskelbdama šiuos atsiminimus, rašytojo dukra Aldona Ona Krėvaitė-Mošinskienė, turėdama omeny šių įvykių ypatingą slaptumą, kreipėsi į Lietuvos ambasadorių Vašingtone Povilą Žadeikį klausdama, ar jau tinkamas metas tai publikuoti. Viena vertus, šiuos slaptus žygio į Klaipėdą atsiminimus galima skaityti kaip nuotykį, kita vertus, jie atskleidžia, kaip svarbu, pasitelkus diplomatiją, intuiciją ir atsakingų asmenų pasiryžimą, laiku pradėti veikti ginant savo valstybės interesus.

Jau gyvendamas Amerikoje Krėvė tvirtino, kad politikai savo gyvenime jis pats išskirtinio vaidmens neteikė. Rašytojo dzūkiškas temperamentas, gebėjimas pasišaipyti iš savęs ir sarkazmas savitai išreikštas laiške Mykolui Biržiškai, rašytame 1952 m. balandžio 9 d.: „Ypač bijau politikų. Pabuvojau vieną kartą politiku ir taip apsišutinau, kad dabar tos politikos bijau kaip velnias kryžiaus.“

Tokią Krėvės reakciją galėjo iššaukti faktinis trijų savaičių įėjimas 1940 m. į vadinamąją Liaudies vyriausybę būnant joje ministro pirmininko pavaduotoju ir užsienio reikalų ministru. Ideologizuotame XX a. pasaulyje nuošaliai nuo politikos negalėjo likti net ir kūrybinga asmenybė. Žvelgiant į ano meto istorinius įvykius, atkreiptinas dėmesys į tai, kad Krėvė imdavosi politinės veiklos tik tada, kai iš vidaus arba iš išorės kildavo pavojus Lietuvos valstybei. 

Knygos "Pagunda" viršeliai.
Knygos „Pagunda“ viršeliai.

Skaitydami Krėvės epinę dramą „Šarūnas“, galime atpažinti didvyriško Dainavos kunigaikščio Šarūno gyvenimo epizodų atsikartojimą paties rašytojo gyvenime. Ši nuojauta ypač pasitvirtina Krėvei tapus Lietuvos šaulių sąjungos pirmininku ir skaitant jo atsiminimus „Apie Klaipėdos atvadavimą“. Istorinės dramos „Skirgaila“ situacija gali priminti paties Krėvės tragiškumą, kai jis turėjo apsispręsti 1940 m. birželį. Krėvė, kaip ir valdovas Skirgaila, jo sukurtos dramos personažas, atsiduria apsisprendimo situacijoje „arba – arba“. Kad ir kaip pasielgtų, vieni jį vertintų kaip tautos didvyrį, kiti gi laikytų išdaviku.

Verta aptarti ir Krėvės kūrybinį talentą, pasireiškusį dar studijuojant Kijevo universitete. 1907 m. Krėvė išleido poezijos rinkinį „Frustra“, pasirašydamas slapyvardžiu Vaidila (Waydelota). Šioje knygoje spausdinama eiliuota Krėvės poema „Pamišimas“ šiuolaikinių kritikų priskiriama prie XX a. pradžios modernistinės lietuvių poezijos. Krėvė paprastai pristatomas kaip lietuvių literatūros klasikas, tautinės kultūros vaizduotojas, neoromantikas ir orientalistas. Vertėtų pristatyti Krėvę ir kaip kūrėją egzistencialistą, kūrusį daug anksčiau už pripažintus egzistencializmo pradininkus tokius kaip Alberas Kamiu, Žanas Polis Sartras ir kt.

Šis Krėvės talentas ypač išryškėjo dramoje „Skirgaila“. Apie tai rašė ir Albertas Vaidila: „Krėvės dramose mes esame pagaunami tos dvasinės įtampos svarstyklių „arba – arba“, kurios gali padėti susivokti galimoje egzistencinėje būsenoje. Pavyzdžiui, dramoje „Skirgaila“ riterį, slapta įsibrovusį į pilį pas savo mylimąją, kankina abejonė: ar gelbėti savo gyvybę ir užtraukti negarbę mylimai moteriai, ar tylėti ir leisti, kad būtų gyvas palaidotas karste, kur jis slepiasi išmesto lavono vietoje. Šis pasirinkimas, susijęs su žmogaus laisvos valios idėja, yra Krėvės kūrinio filosofinio modernumo ženklas.“[1]

1952 m. spalio 19 d. Filadelfijoje, viešbučio „Essex“ salėje buvo iškilmingai švenčiamas Romos akademijos nario, Latvijos universiteto garbės daktaro ir Pensilvanijos universiteto profesoriaus Vinco Krėvės-Mickevičiaus 70-asis jubiliejus. Profesorių sveikino Amerikos lietuvių organizacijos, kolegos iš Pensilvanijos universiteto, taip pat mokslininkai iš Vokietijos ir Italijos. Ta proga pasaulio baltistai devintąjį „Studi baltici“[2] tomą dedikavo lietuvių profesoriui. Vykstant iškilmingam minėjimui, Pensilvanijos universiteto profesorius, šveicarų kilmės kalbininkas, baltistas Alfredas Senas iš tribūnos pareiškė, kad jau yra sukūręs parengiamąjį komitetą pristatyti Vinco Krėvės kūrybą Nobelio premijai gauti. Jis ragino lietuvių išeiviją parengti monografiją apie rašytoją, o svarbiausius kūrinius išversti į anglų arba prancūzų kalbas. Nepraėjus nė porai metų, 1954 m. liepos 7 d. Krėvė mirė, ištiktas širdies smūgio.

Švęsdamas savo 70 metų sukaktį, Krėvė kreipėsi į svečius tokiais žodžiais: „Kai pradėjau kurti, tai buvo pirmoji Lietuva, ir aš niekados negalvojau, kad aš dirbu dėl garbės arba kad pasižymėčiau kaip rašytojas, nes tuomet ir skaitančiosios visuomenės Lietuvoje buvo nedaug. Bet man kilo noras tada atgaivinti tą senovės Lietuvą, o ypač kada man tekdavo susitikti dar universitete su kitų tautų studentais, kurie kalbėdavo apie savo didingą praeitį. Man tada kilo noras parodyti, kad mūsų praeitis yra didingesnė negu kitų. Ir tada norėjau atkurti tą senąją Lietuvą, kuri viena ranka kovojo prieš visą Europą, kai šioji kryžiuočiams teikė pagalbą. Lietuva ne tiktai nesužlugo, nenusileido, bet sužlugdė tą kryžiuotį, kuriam Europa nešė pagalbą. O kita ranka Lietuva užkovojo didesnę pusę šios dienos Rusijos. Norėjau parodyti, kad kovose, mirtinose ir žūtbūtinėse, ji pasidarė didžiausia ir galingiausia valstybė, kad ji atrėmė Azijos minias, kurioms atsispirti negalėjo visa Europa. Aš galvojau, kad jeigu tie žmonės galėjo tai padaryti, jie turėjo būti milžinai siela. Ir aš norėjau atvaizduoti tų milžinų sielą – senovinę Lietuvą. Ne tam, kad aš čia pagarsėčiau, o tam, kad visi lietuviai, ypač jaunimas, pajustų savigarbą. […] Ir man nerūpi nei Nobelio premijos, nei kažkokia garbė, nebent toji mano garbė galėtų išgarsinti Lietuvą. Visuomet mano tikslas buvo – dirbti Lietuvai ir dėl Lietuvos.“[3]

Memorialinio Vinco Krėvės - Mickevičiaus muziejaus Vilniuje direktorius Vladas Turčinavičius.
Memorialinio Vinco Krėvės – Mickevičiaus muziejaus Vilniuje direktorius Vladas Turčinavičius.

1953 m. vasario 27 d. Pitsburgo universitete (JAV) skaitytoje paskaitoje profesorius Alfredas Senas kalbėjo: „Greta Donelaičio ir Maironio, Krėvė yra iškiliausias visų laikų lietuvių poetas ir rašytojas. Donelaičiui trūko savitumo, jo hegzametrai imitavo trumpalaikį to meto Vakarų Europos literatūroje vyravusį stilių. Galima sakyti, kad Donelaitis rašė vokišką poeziją lietuviškais žodžiais. Tik realizmas jį atskyrė nuo to meto vokiečių tradicijos. Donelaitis – iškilus kūrėjas, Krėvė – dar iškilesnis. Krėvė praauga ir Maironį. Be abejo, Maironio poemos pasižymi originaliu turiniu, bet ne forma. […] Krėvę lydėjo sėkmė kuriant ir apsakymus, ir dramas. Jo stilių imitavo ir vėlesni rašytojai. Net jei Krėvė būtų kūręs tik realistines dramas ir apsakymus, vis tiek jis būtų vertas didžiausio pagyrimo ir pripažinimo, net Nobelio premijos. Vis dėlto lietuviai jį labiau pamilo už romantinę kūrybą.“[4]

Laišką skaitytojui norėtųsi užbaigti Krėvės kūrybos ir gyvenimo tyrinėtojo, literatūros profesoriaus Alberto Zalatoriaus mintimis: ,,Krėvė iš tiesų yra viena didžiųjų XX a. mūsų figūrų, jei ne pati didžiausia. Svarbiausias jos ženklas – universalumas, kuris įgalina į viską žiūrėti lyg iš kosmoso aukštumų. Pabandykime įeiti į Krėvės situaciją: rašytojas, profesorius, tautosakos rinkėjas ir tyrinėtojas, kultūrininkas, visuomenės ir politikos veikėjas, publicistas, literatūros kritikas, gausybės žurnalų redaktorius, Mokslų akademijos prezidentas ir jos organizatorius, pagaliau šeimos tėvas, žmogus, dėl savo tiesumo, demokratizmo ir staigaus temperamento užkliūvantis snobams ir karjeristams. Krėvės kūrybos laikas ir erdvė labai plati, nutįsta nuo „Avestos“ ir „Bundachišno“ kosmogonijų, nuo pasaulio sukūrimo iki pokarinių DP stovyklų Austrijoje, o veikėjų galerija – nuo dzūkų piemenuko iki karaliaus Erodo, Kristaus ir induistų brahmano.“[5]

Straipsnio autorius – knygos sudarytojas Vladas Turčinavičius.

2016.11.03; 04:40

[1] Albertas Vaidila, „Vincui Krėvei-Mickevičiui 130 metų“, http://www.lzs.lt/lt/naujienos/zurnalistu_kuryba/vincui_krevei_-_mickeviciui_130_metu (žiūrėta 2012 11 23).

[2] Studi Baltici a cura di Giacomo Devoto (N.S.–I [IX]), Accademia Toscana di scienze e lettere „La Colombaria“: Leo S. Olschki-editore, MCMLII.

[3] Vincas Krėvė-Mickevičius, „Žodis Lietuvai“, Vincas Krėvė-Mickevičius. Rašytojo 70 metų sukaktis, Chicago: Chicagos lietuvių literatūros draugijos leidinys, 1953, 185–187.

[4] Alfred Erich Senn, „Vincent Krėvė – Lithuania’s Creator of Heroes“, Words Literatures, Pitsburg University Press, 1956, 170–184.

[5] Albertas Zalatorius, „Keli krėvianos aspektai“, Mokslas ir technika Nr. 1, 1998, 2.

Kai nuo postamento Lukiškių aikštėje buvo nurautas Leninas, jam kojas prisiuvo ir batus užmovė ne koks nusipelnęs chirurgas, o buvęs „Komunaro“ kolūkio (Radviliškio r.) pirmininkas, Grybų karaliumi pramintas Viliumas Malinauskas.

Ir štai 2001 m. spalio 4 d. Harvardo universitete jis gavo Nobelio premiją (Ig Nobel) už Lenino parko sukūrimą. Pridursime, kad šio tipo premijos skiriamos už kvailiausius išradimus.

Interneto portale ekspertai.eu gegužės 9 d. paskelbtas straipsnelis „Kultūros ministerija skyrė piliečiams net 20 valandų susipažinti su valstybinės svarbos ekspozicija" su komentaru.

Leninas yra Raudonojoje aikštėje mauzoliejuje Maskvoje, daugelyje Rusijos miestų, įvairiais pavidalais Grūto parke, o kodėl jo nesugrąžinus į Lukiškių aikštę? Ar ne tokias viltis puoselėja daugelis tų, kuriems Leninas buvo ne tik švarko atlape.

Continue reading „Lukiškių aikštė tebesiilgi Iljičiaus“

nobelio_premija

Spalio mėnesį No­be­lio ko­mi­te­tas pa­skel­bė pre­mi­jas.

No­be­lio tai­kos pre­mi­ja, ku­ri su­lau­kia di­džiau­sio dė­me­sio, bu­vo pa­skir­ta Eu­ro­pos Są­jun­gai (ES) už dau­giau kaip pu­sę am­žiaus trun­kan­čią tai­ką že­my­ne, ku­rį dras­kė du pa­sau­li­niai ka­rai.

Toks pa­si­rin­ki­mas su­lau­kė ir pa­gy­rų, ir pa­juo­kos. No­be­lio ko­mi­te­to pa­reiš­ki­me ra­šo­ma, kad ES ir jos pirm­ta­kai jau še­šis de­šimt­me­čius pri­si­de­da prie tai­kos ir su­si­tai­ky­mo pro­ce­sų bei de­mo­kra­tijos ir žmo­gaus tei­sių už­tik­ri­ni­mo.

Continue reading „Kam paskirtos 2012-ųjų metų Nobelio premijos“

latynina10

Visuomenės aktualijų portalas Slaptai.lt ypač domisi per RTVi televizijos kanalą ir radijo stotį “Echo Moskvy” transliuojamomis politinėmis diskusijų laidomis. Ginčų laidose “Osoboje mnenije”, “Goriačije temy”, “Iščem vyhod”, “Cena pobedy” – daug vertingos informacijos, pastabų, įžvalgų, palyginimų. Kai kurie komentarai aktualūs ne tik Rusijai, bet ir Lietuvai, Europai, Amerikai.

Šiandien Slaptai.lt pradeda skelbia svarbiausias, įsimintiniausias ištraukas iš paskutiniųjų žymios Rusijos politikos apžvalgininkės, žurnalistės, rašytojos Julijos Latyninos “Kod dostupa” laidų. „Kod dostupa“ laidos transliuojamos savaitgaliais. Manome, kad Julijos LATYNINOS pastabos – vertos ir lietuvių dėmesio.

Continue reading „Kodėl aš nekalbu apie teigiamas naujienas“

juskaitis

Korkovado Kristus ištiesęs rankas viršum didžiausių pasaulyje viešų karnavalinių ištvirkavimų ten, Brazilijoje, kur, pasak Šventojo Tėvo, šaudomi benamiai vaikai. Iš viso pasaulio piniguočiai važiuoja į Braziliją pažiūrėti stebuklo – įspūdingai prožektoriais apšviestos didžiausios žemėje Kristaus statulos ant nepaprasto kalno ir, ko gero, restoranuose paūžę … palieka po vaiką žudyti brazilams.

Kuo skiriasi tada rusų gigantomaniški pasigėrėjimai patrankų ugnies grožiu per Antrąjį pasaulinį karą, kai viename fronto kilometre iššaudavo penki šimtai patrankų iš karto; arba amerikiečių bombardavimai… Visos Egipto piramidės, nepaisant statytojų gudrybių, rastos išplėštos, palaikai iš brangenybių išmėtyti.

Continue reading „Nepriklausomybės saulėje ( 2 )“

sventickas.sutkaus

Maždaug prieš savaitę visuomenės aktualijų portalas Slaptai.lt buvo paskelbęs žurnalisto Vytauto Visocko interviu su rašytoju Valentinu Sventicku, išleidusiu įdomią, prasmingą knygą apie poetą Justiną Marcinkevičių.

Knyga pavadinta “Valentinas Sventickas apie Justiną Marcinkevičių”. Interviu pavadinimas: “Visa sustato į savo vietas didysis menas (Valentinas Sventickas apie Justiną Marcinkevičių)”. Tikslus internetinis pokalbio adresas: http://www.slaptai.lt/gyvenimo-skandalai/4950-sventickas-apie-justina-marcinkeviciu.html).

Šiandien skelbiame ištrauką iš mus sudominusios rašytojo Valentino Sventicko knygos “Valentinas Sventickas apie Justiną Marcinkevičių”. Knygą išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla (Vilnius, 2011-ieji metai). Ištrauką parinko pats autorius. Ištraukos pavadinimas: “Užrašų, išrašų, kalbų, pasišnekėjimų nuotrupos”.

Continue reading „Užrašų, išrašų, kalbų, pasišnekėjimų nuotrupos“

video_cip

Visuomenės aktualijų portalas Slaptai.lt sulaukė liūdnos žinios: mirė žymus publicistas, antiglobalistas, antikomunistas Vilius Bražėnas. Prisimimindami šią iškilią asmenybę, pakartotinai skelbiame videointerviu “Ko siekia Vilius Bražėnas”. Šis videopokalbis buvo nufilmuotas vos prieš keletą savaičių – šių metų rugsėjo 10-ąją dieną. 2010-ųjų rugsėjo 10-ąją Vilius BRAŽĖNAS dar buvo energingas ir žvalus. Ir, žinoma, susirūpinęs Lietuvos ateitimi. Ketino spaudai parengti naują knygą – savo aštriausių straipsnių rinkinį…

Continue reading „Mirė žymus publicistas, antiglobalistas, antikomunistas Vilius Bražėnas“

brazenas_sedi-k

Lietuvos Sąjūdžio Vilniaus miesto Lazdynų klubas kreipėsi į Lietuvos Respublikos Seimo narius ir visuomeninių pilietinių organizacijų vadovus su prašymu siūlyti apdovanoti Nobelio Taikos premija dvigubą pilietybę turintį lietuvį. Klubo laiške rašoma: 

Geopolitinių konsultacijų centro Tarptautinio saugumo departamentas ir Mažosios Lietuvos taryba kreipėsi į Nepaprastąjį ir įgaliotąjį Norvegijos Karalystės ambasadorių Steinar Gill Lietuvos Respublikoje (K. Kalinausko g. 24, LT-03107, Vilnius, Lietuva) su prašymu siūlyti Nobelio premijų komitetui apdovanoti Lietuvos ir JAV pilietį Vilių Bražėną Taikos premija.

Continue reading „Nobelio premiją – Lietuvos ir JAV piliečiui lietuviui“

nobelis_1

Internetinėje žiniasklaidoje pasirodė pranešimų, kad Mažosios Lietuvos reikalų taryba kreipėsi į Norvegijos ambasadorių Lietuvoje Steinarą Gilą prašydama tarpininkauti pristatant Nobelio premijai Vilių Bražėną.

Keliais sakiniais primenama jo veikla Jungtinėse Amerikos Valstijose.

V. Bražėnas 1951–1971 m. buvo JAV lietuvių bendruomenės Konektikuto apylinkės valdybos narys, pirmininkas, kelias kadencijas Amerikos lietuvių bendruomenės tarybos narys. Nuo 1977 m. dalyvavo steigiant politines amerikiečių patriotų grupes, per kurias buvo garsinama ir Lietuvos laisvės byla („Lithuanian American anticommunist group“, „Lithuanian Freedom Forum“, „Waterbury Americanism Forum“, „Stamford Forum for American Affairs“), taip pat buvo „America’s Future“, „John Birch Society“, „Eagle Forum“, „Larry McDonald Crusade – Stop Finansing Communism“ narys. Apie 1000 kartų kalbėjo amerikietiškoms ir lietuviškoms auditorijoms, keletą kartų apvažiuodamas visas JAV valstijas, išskyrus Havajus.

Continue reading „Intelektualas, bet ne tas“