Algimantas Rusteika, šio komentaro autorius

Su superpilnatimi, brangūs Lietuvos žmonės! Figūros ir pėstininkai išdėstyti, atgalinių ėjimų nėra, vaisingos debiuto e2-e4 idėjos baigiasi. Premjeras tęsia simultaną prie daugelio lentų ir eina žirgu.

Po paskutinių jo kalbų aiškėja, kad R.Karbauskis užsirokiravo kampe ir žaidime nebedalyvauja. Pats kaltas, kaip man sako žmona – o ji niekada neklysta. Vaikinas svaigo, kad tęsis amžina rinkimų kampanija ir galės toliau valdyti komandą reklaminiais pinigais ir postų lūkesčiais.

Prie ėdžių tai nebeveikia. Iliuzija išvengti asmeninės atsakomybės neinant į realios valdžios postą ir smagiai pavairuoti nuo užpakalinės Kultūros komisijos sėdynės buvo klaida, nes įtaka prarasta, o atsakomybė liko.

Melas, bailumas ir nesugebėjimas apginti savo moteris ar bent kiek oriai išeiti iš savo susikurtų absurdų juokingas net bendražygiams. Pasitikėjimas S.Skverneliu ir viltis, kad jis bus dėkingas už trampliną, lojalus, eis kartu iki galo ir niekada neišduos – klaida.

O kur dar asmeninis lindimas – užuot pareikalavus atsakomybės iš atsakingųjų – visur, kur tampi matomas, tačiau negali garantuoti rezultato? Atsisakymas išsiaiškinti priežastis ir užtikrinimai prieš kameras, kad negrius Kalnas, kuris vos paties užtikrintojo neužgriuvo, buvo klaida.

Sudalyvavimas Vyčio pašalinime iš Lukiškių, galutinai nubaidęs didžiąją dalį dar buvusių solidesnio amžiaus rinkėjų, buvo klaida. Už visas prisiimtas atsakomybes teks ir atsakyti.

R.Karbauskis liko su nebereikalingais pinigais, keliomis nuprotėjusiomis moterėlėmis, fanatiku alkoholio ministru, krūva suglumusių valstiečių ir nuolat smunkančiom reitingų kelnėm. S.Skvernelis vis tvirčiau užvaldo situaciją.

Jis gilina įtaką, vis daugiau reikšmingų valdymo svertų perima seni geri draugeliai ir statytiniai. Neturėdamas stabilios, formalios parlamento daugumos ir bet kada dėl to galįs atsistatydinti, S.Skvernelis gana mikliai tuo naudojasi.

Ir visiškai pajėgus atsistatydinimu patyliukais šantažuoti ir stabilumo trokštančią Prezidentūrą, ir krinkančius valstiečius. Galimybe išeiti pakelta galva pasinaudos, kai ateis tam laikas ir rasis geras pretekstas pabūti didvyriu. Toks R.Pakso variantas – aš nepasirašiau dėl Mažeikių!

Nusimesti nuo kupros valstietišką naštą ir kilti aukštyn tikėtina pusmetis iki Prezidento rinkimų, kad niekas nespėtų heroizmo pamiršti. Nes D.Grybauskaitė jau irgi mušta korta ir į ją pradedama rimtai nebežiūrėti. Nors dar turi parako ir galimybių. 

Šachmatų lenta. Slaptai.lt nuotr.

Nemanykit, kad tik ji labdaras nešioja ir repuoja. Vien FNTT reidu ir tonomis rastų nelegalių pesticidų, kaip pikti liežuviai plaka – S.Skverneliui artimo T.Barščio „Kauno grūduose“ – bandoma parodyti, kad žaidimas toli gražu nebaigtas.

Dabar apsisprendimo metas ir reikia nepavėluoti. Politinės gaujos, finansų grupuotės, žiniasklaidos, pramonės ir prekybos bosai renkasi, už kurį žirgą statyti. Lems, kaip visada, teisėsauga, kuri X failų ir dokumentų turi apie visus, tik kuriuos panaudoti – štai klausimas!

Su savo praeitimis, patirtimis ir pažintimis S.Skvernelis kompromatų fronte atrodo perspektyviai ir viliojančiai, o galimi oponentai – apgailėtinai. Pats laikas pasirinkti šeimininką ir svarbu nesuklysti. Kol kas rodyklės krypsta į policinę valstybę.

Ar pajutot, kaip baimė apėmė narsiąją žiniasklaidą? Negi manot, kad visi nuščiuvo dėl valdiškų pinigų sisteminei žiniasklaidai dalybų, kurioms neabejotinai diriguoja Premjeras? Staiga išgaravo aštrios diskusijos, nepatogūs klausimai ir kritikos S.Skverneliui nei žodelio.

Etatinių nuomonių formuotojų tonas ir laikysena, visada buvusi neklystančiu politinės įtakos barometru, ryškiai keičiasi. Bebaimio kovotojo E.Jakilaičio, kiek besistengtų suvaidinti principingą, akys pilnos baimės ir balsas paaugliškai virpčioja, o S.Skvernelis globėjiškai šypsosi.

Politikų siaubas R.Miliūtė pabėgo, pasislėpė ir saugiai kovoja su vis dar pasitaikančiais trūkumais. Net aštrusis R.Valatka, užsidirbsiantis didesnę pensiją iš valstiečių kritikos, viena koja jau D. Mockaus teritorijoje – Info TV. Kiti kritikai nutildyti arba išvaikyti.

Policinės valstybės, kuri dar daug ką uždraus, nubaus, sugriežtins ir privers daryti, traukinys atvyksta į stotį – paruoškite bilietus. Politikoje visada renkamasi iš to, kas yra, ir niekada nežinai, ar kitas variantas nebus dar blogesnis.

Dėl vieno būkim ramūs – apie mus čia niekas nesuka galvos ir nieko mes nepakeisim. Kalbėkim, ką galvojam – jie kartais išgirsta ir dėl savo naudos truputį pakoreguoja tikslus ir priemones. Nusipirkim alaus, kol dar galima, nes greit už tokius žodžius tekste būsi baudžiamas. Ir panaudokim visus receptus.

O šiaip viskas gerai, brangūs Lietuvos žmonės. Prie skylančios užtvankos vandenys gilūs, plėšrūnai ryja mažiukus ir vienas kitą. Retkarčiais plekšteli nuo lydekos bėganti kuoja ir vėl tylu, tik juodam paviršiuj atsispindi debesėliai.

2017.12.06; 05:21

Šiandien išskirčiau keletą svarbių nutikimų. Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė perskaitė dėmesio vertą metinį pranešimą. Prezidentinės pylos sulaukė visa valdančioji Seimo dauguma ir jos suformuotas Ministrų kabinetas. Prezidentės priekaištai teisingi – užteks dangstytis sąvokomis „mes tik pradėjome“, „mes naujokai“, „mes dar nuveiksime“… Laikas nestovi vietoje. Metas parodyti pirmuosius pumpurėlius. 

Vilniaus centre koncertuoja indėnai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Ir vis dėlto didesnių rezultatų tikėtis iš valdžion prieš pusmetį sugužėjusiųjų neverta, nes vadinamiesiems žaliesiems valstiečiams trūksta platesnio politinio, jei norite – filosofinio, akademinio žvilgsnio į pasaulį. Kartais nutinka, kad ir aukštojo mokslo nebaigęs žmogus pasirodo visa galva išmintingesnis už mokslų daktarus ir akademikus.

Bet mūsų atvejis – ne tas. Akivaizdu, kad partijos vedliams vadovauti valstybei – per daug sunku. Jie galėtų Tėvynei pasitarnauti užimdami žemesnes pareigas. Bet pačios aukščiausios pozicijos – per didelė našta. Tiek premjerui Sauliui Skverneliui, tiek kultūrai vadovauti pasišovusiam Ramūnui Karbauskiui, taip pat Seimo pirmininkui Viktorui Pranckiečiui.

Jie net nesuprato arba apsimetė nesupratę, kad prezidentė, žerdama kritiką, turėjo omenyje būtent juos.

Žodžiu, nieko linksmo – per pusmetį net keletą sykių bandyta įstatymų pagalba nutildyti kritiškai rašančią žiniasklaidą, aukštojo mokslo reforma labiau primena ekonominius sandorius nei norą sustiprinti studijų kokybę, pastangos išblaivinti tautą grįstos vien kategoriškais draudimais…

Bet liūdniausia, kad valdantieji net nenutuokia, kaip sumažinti lietuvių norą emigruoti. Nenumaldomas lietuvių troškimas kuo greičiau išsinešdinti iš  Tėvynės, palikti ją likimo valiai, pamiršti ją, – štai kas baisu. Štai dėl ko mes visi turėtume labai susirūpinti. Tai pati aktualiausia užduotis.

O kad prezidentė neminėjo užsienio politikos – nematau nieko blogo. Tiesa, LRT laidos „Dėmesio centre“ vedėjas Edmundas Jakilaitis ne sykį ironiškai tvirtino, kad Dalia Grybauskaitė nė žodžiu neužsiminė apie ne itin draugiškus Lietuvos – Lenkijos santykius. Žurnalistas taip konstravo klausimus, kad susidarytų įspūdis: būtent oficialusis Vilnius kaltas dėl lenkiškų šnairavimų.

O aš norėčiau pritarti Prezidentei  – esama situacijų, kada geriau patylėti. Nes jei Prezidentė būtų kalbėjusi apie Lenkiją, jai neišvengiamai tektų … kritikuoti oficialiąją Varšuvą. Negi viską išmanančiam ir viską suprantančiam E.Jakilaičiui vis dar neaišku, kodėl dėl lenkiškų – lietuviškų įtampų pirmiausia kalti patys lenkai? Kai Varšuva liausis mus prievartavusi tapti Lenkijos provincija, kai nustos kištis į mūsų vidaus reikalus nurodinėdama, kokių dar privilegijų nusipelnė Šalčininkų ir Vilniaus krašto lenkai, tarpvalstybiniai satykiai iš karto pagerės. Todėl mūsų šalies vadovė ir tyli. Nepatogu kritikuoti strategiškai labai svarbaus kaimyno. Vis dar, matyt, tikimasi, jog imperinėmis ambicijomis, tiesa, ne tokiomis didelėmis kaip Rusija, sergantis partneris pats pasveiks.

Juolab kad Lenkija dabar konfliktuoja ir su Europos Sąjunga. Ir vėl, pripažinkime, teisi ne Lenkija. Taip aršiai spausti savąją Temidę ir reikalauti tiek daug europietiškų privilegijų – nesąžininga, neprotinga. Jei Lietuva per daug nuolaidžiauja Briuselio užgaidoms, tai Lenkija per daug drastiškai jas atmeta. Gyvenant laisvanoriškoje bendrijoje reikia visiems ieškoti „aukso viduriuko“. Akivaizdu, kad lenkai nemoka išlaikyti pusiausvyros. Jie į visus žvelgia iš aukšto. Jie dedasi esantys patys geriausi, protingiausi, sąžiningiausi. Todėl prezidentės D.Grybauskaitės nenoras atvirai kalbėti apie užsienio politikos užkulisius lenkiška tema – pagirtinas. Ji elgiasi protingai – kam dar labiau komplikuoti pašlijusius tarpvalsybinius santykius?

Panaši intriga – ir dėl santykių su JAV. Amerikos prezidentas tūkstantį kartų teisus, kai priekaištauja Vokietijai, Prancūzijai, Italijai ir kitoms ES šalims dėl per menko kariuomenių finansavimo. Amerikos vadovas teisingai piktinasi, kodėl didžiąją naštą dėl karinių reikalų priversti nešti amerikiečių mokesčių mokėtojai, o vokiečiai, prancūzai ar italai gyvena be rūpesčių. „Lietuvos žinių“ apžvalgininkas Audrius Bačiulis straipsnyje „Trampas įvedinėja tvarką NATO, o ARAS – Nemenčinėje“ taikliai pastebėjo, jog šiuos priekaištus išgirdę Europos lyderiai apsimetė „kvaileliais, siekiančiais ir toliau žaisti savo žaidimus“. Vokietijos kanclerė Angela Merkel taip ir neatsakė D.Trampui, kada vokiečiai savo ginkluotosioms pajėgoms pradės skirti 2 proc. nuo BVP. Taigi D.Trampas pagrįstai šantažavo Europą – jei Briuseliui nerūpi jo paties saugumas, kodėl ES likimas turėtų rūpėti Vašingtonui.  

Bet apžvalgininkas A.Bačiulis savo publikacijose neanalizuoja, kaip derėtų vertinti D.Trampui metamus kaltinimus dėl ryšių su Vladimiro Putino valdomu Kremliumi. Štai buvusio Federalinių Tyrimų Biuro (FTB) vadovo Džeimso Komio viešas liudijimas JAV senatoriams ir kongresmenams – itin nepalankus D.Trampui. JAV prezidentas leidęs jam suprasti: būtų laimingas, jei Amerikos slaptosios tarnybos pamirštų galimus buvusio patarėjo nacionalinio saugumo klausimais Maiklo Flino ryšius su V.Putinu. Žodžiu, įtarimai, kad Rusija kišosi į JAV prezidento rinkimus ir padėjo D.Trampui nurungti Hilary Klinton, – nepaneigti. Nepaneigti ir įtarimai, kad kadaise bankrutavusiam D.Trampui pinigų pamėtėjo būtent Rusijos slaptosios tarnybos. Taip pat dar neaišku dėl tikro ar tariamo noro įrengti slaptąjį telefoninį ryšį tarp Baltųjų rūmų ir Kremliaus. 

Žurnalistas Gintaras Visockas. Slaptai.lt nuotr.

Žinoma, D.Trampas neliko skolingas. Jis apkaltino buvusį FTB direktorių melavus Kongresui ir pareiškė „100 proc. norintis liudyti prisiekus“. JAV prezidentas savo Twitter paskyroje ne kartą rašė, kad „nėra jokių slaptų susitarimų su Rusija bei trukdymų vykdyti teisingumą“.

O kaip yra iš tikrųjų? Ar galime garantuoti, kad D.Trampas išvengs apkaltos? Ar tikrai Rusija turi D.Trampą kompromituojančių faktų? Jau vien tai, kad Amerikoje kilo didelė sumaištis dėl galimų naujai išrinkto JAV prezidento ryšių su Rusija, – milžiniškas Kremliaus laimėjimas. Kad ir kokie būtų Amerikos teisėsaugos verdiktai, visuomet išliks galimybė abejoti ir netikėti.

Todėl prezidentė pagrįstai vengia atskleisti savo požiūrį į JAV ir ES nesutarimus. Mums reikėtų palaikyti gerus santykius ir su Vašingtonu, ir su Berlynu. Bet kaip tai padaryti, jei Berlynas ir Vašingtonas ateityje dar labiau nesutars?

Tuo tarpu orientuokimės į sunkiai įveikiamus darbus namuose. Labai svarbi tema – Seimo nario Mindaugo Basčio byla. Jeigu Lietuvos politikams bus leidžiama taip ilgai bičiuliautis su įtartinaisiais Rusijos atstovais ir tuo pačiu Lietuvoje užimti aukštas pareigas, – toks tolerantiškumas geruoju nesibaigs. O štai politikos apžvalgininkas Alvydas Medalinskas ponui M.Basčiui tarsi advokatauja, girdi, su „Dujotekana“ bendravo ne tik M.Bastys, bet kažkodėl tik jam bandoma inicijuoti apkaltą. Keista pozicija. Jei prasprūdo keli įtariamieji, tai dar nereiškia, kad dera palikti ramybėje kitus.

Paskutinioji Ritos Miliūtės laida „Teisė žinoti“, kurion buvo pakviestas pats įtariamasis, atnešė daugiau aiškumo. Dar labiau sutvirtino įsitikinimą, jog M.Bastys – ne tas žmogus, kuriam Lietuva galėtų leist susipažinti su valstybės paslaptimis. Kas nematė minėtos laidos „Teisė žinoti“, trumpai priminsiu – žurnalistė teiravosi, kodėl atsakydamas į VSD anketą M.Bastys neparašė apie pažintį su buvusiu KGB darbuotoju Piotru Vojeika. Aukštąjį išsilavinimą turintis politikas tvirtino iš pradžių nesupratęs anketos klausimo. Tada žurnalistė pacitavo klausimą, kurio neva nesuprato M.Bastys. Tas klausimas – toks paprastas, kad M.Basčiui turėtų būti gėda apsimesti jo nesupratus.

Iš gėdos sudegti turėtų ir konservatorius Andrius Kubilius, kurį kritikuoja politikos apžvalgas lietuviškoje spaudoje skelbianti Jūratė Laučiūtė. Šį sykį omenyje turiu jos atvirą laišką, adresuota konservatoriui A.Kubiliui ir visiems kitiems, kurie pasirašė po lietuvių kalbos išdavystės aktu, leidžiančiu į lietuviškąją abėcėlę įsileisti svetimas raides. Man regis, šis A.Kubiliaus ir jo prietelių žingsnis – taip pat vertas Apkaltos komisijos dėmesio.

Kas per daug bičiuliaujasi su „Gazprom“ ir buvusiais KGB atstovais, – neverti Lietuvos pasitikėjimo. Kas politiniais sumetimais išduoda lietuvių kalbą, norom nenorom išduoda ir Lietuvos valstybę.

Informacijos šaltinis – Amerikoje leidžiamas lietuvių laikraštis „DRAUGAS“ (www.draugas.org)

2017.06.14; 06:57 

Jeigu bandysite įrodyti, girdi, demokratijos mūsų žemėje tiek skalsu, kad nėra nei pavojingų temų, nei pateptųjų, – nesutiksiu. Demokratijos Lietuvoje esama. Bet ji sunkiai šlubčioja. 

Nieko gėdingo. Lietuvis netobulas. Kaip ir visos kitos tautos. Smerktina tai, kad raišumą kai kurie iš mūsiškių bando slėpti. Išradingai slepia. Lietuviška cenzūra – subtili. Cenzūrą bandoma primesti taip, kad ji pavirstų savicenzūra: tau niekas atvirai nepriekaištauja, tu tiesiog pats susidarai sąrašą temų, kurias tyliai apeini. 

Slaptai.lt redaktorius Gintaras Visockas.

Todėl subtili lietuviška cenzūra labai pavojinga, kartais labiau žalinga už atvirus, tiesmukiškus draudimus.  

Susiraskime vieną iš paskutiniųjų apžvalgininkės Jūratės Laučiūtės straipsnių „Už mūsų, bet ne jūsų teises?!“, paskelbtą popierinėje dienraščio „Lietuvos žinios“ versijoje. Negalėčiau priskirti teksto aštriųjų kategorijai. Tiesiog apžvalgininkė prisipažįsta, kad jai nepatinka situacijos, kai kitataučiai, tegul ir Lietuvo piliečiai, lietuviams bando primesti savo gyvenimo taisykles.

J.Laučiūtė objektyvi, nes ji kritikuoja ir savus, lietuvius, kurie išvykę bando primesti savo tiesas, sakykim, Didžiosios Britanijos senbuviams. Dar sykį atidžiai perskaitykime įsimintiną citatą iš jos straipsnio: „Kadangi man, ir ne tik man nepatinka, kai kitataučiai Lietuvos piliečiai nori primesti mūsų kultūrai, istorijai ar religijai svetimus elementus, tuo pačiu nepatinka, kai mūsų tautiečiai kitoje šalyje ima elgtis panašiai, kaip kai kurie lenkai („kai kurie“ rusai ar žydai…) mūsų šalyje“.

Argi apžvalgininkė pasakė ką nors smerktino? Argi nerasime nė vieno pavyzdžio, kai lietuviai verčiami mąstyti lenkiškomis, rusiškomis, žydiškomis kategorijomis?

Ir vis dėlto būtent šio jos komentaro internetinėje „Lietuvos žinių“ versijoje jau neberandu. Ankstesnieji komentarai puikuojasi, o šis – ne. Gal kaltas neapsižiūrėjimas, techninė klaidas?

Atsitiktinumais netikiu. Greičiausiai J.Laučiūtė bus nusižengui nerašytai taisyklei, ką galima ir ko negalima kritikuoti. Juk nesame kvaili, puikiai žinome, kokios tautinės bendruomenės Lietuvoje jau dabar yra privilegijuotos.

Prie neliečiamųjų kastos šiandien vis labiau bandoma priskirti Lietuvos lenkus. Jiems jau negana lenkiškų rašmenų lietuviškoje abėcėlėje, neužteks lenkiškų gatvių užrašų, jie dar norėtų, kad Lietuvos specialiosios tarnybos Šalčininkuose nerengtų specialiųjų pratybų jų budrumui patikrinti. Jie jau siekia, kad lietuviai mylėtų Juzefą Pilsudskį. 

Lietuvos ryto publikacijos dėl paminklo Juzefui Pilsudskiui fragmentas. Slaptai.lt nuotr.

Atkreipkite dėmesį į šeštadieniniame „Lietuvos ryte“ paskelbtą Dalios Gudavičiūtės straipsnį „Šalia lenkų statomų paminklų – ir lietuviški Pilsudskiai“. Jei Lietuva būtų principinga, nei valstybinėse, nei privačiose jos žemėse neatsirastų nė vieno tokio paminklo. Juk šio vyro dėka Lietuva keliems dešimtmečiams prarado sostinę ir patyrė žiaurų lenkinimą.

Bet pasirodo, kad Vilniaus krašte jau senokai dunkso paminklinė lenta, skirta Juozapui Klemensui Pilsudskiui. Ir ji noriai lankoma iš Lenkijos atvykstančių turistų. Regis, viskas daroma, kad lankytojų būtų kuo daugiau. Lietuvoje net formuojasi (natūraliai ar dirbtinai?) gausi J.Pilsudskio užtarėjų lietuvių komanda. Pavyzdžiui, istorikas Antanas Kulakauskas per paminklo Pilsudskiams atidengimą pareiškė: „Tie lietuviai, kurie lygina Juzefą Pilsudskį su A.Hitleriu ir J.Stalinu, patys nežino, ką sako“.

O gal istorikas nežino, ką kalba? Kodėl lietuviams negalima J.Pilsudskio lyginti su J.Stalinu ar A.Hitleriu? Matematiškai skaičiuojant, žinoma, – netikslu. Anie budeliai pasauliui atnešė žymiai daugiau aukų. Bet moraliniu požiūriu – kodėl gi ne? Mes juk – ne matematikos pamokoje. Ir vis dėlto lietuvis istorikas A.Kulakauskas ginčija net šią mūsų teisę.

Ko dar negalima minėti bloguoju? Šį sekmadienį mačiau per LRT transliuotą Ritos Miliūtės laidą „Teisė žinoti“. Slogų įspūdį paliko laida. Joje pasakota, kaip vienoje Žemaitijos mokykloje tikybos mokytoja pateikė mokiniams skaidrių, kuriose nepagarbiai ir nepagrįstai smerkiami netradicinės seksualinės orientacijos žmonės.

Bet ar mokytoja, tik parodžiusi tas skaidres, padarė itin didelį nusižengimą, dėl kurio ji verta, vaizdžiai tariant, mirties bausmės? Juk ji nesmerkė nei gėjų, nei lesbiečių. Šokiruojančias nuotraukas pateikė diskusijai, savosios nuomonės niekam neprimesdama.

Taip, rimtą polemiką pamokoje surengti buvo galima ir be šokiruojančių skaidrių. Bet kodėl kilo milžiniškas triukšmas? Kodėl žurnalistas Andrius Tapinas ėmė įrodinėti, kad „Telšiuose turi lėkti galvos ilgai ir ne viena“? Pabandykime įsivaizduoti atvirkščią situaciją – skaidrėse nekorektiškai atsiliepiama apie tradicinės seksualinės orientacijos žmones! Ar triukšmas būtų toks pat kaip dabar? Netikiu. Nes tradicinės seksualinės orientacijos atstovai jau senokai priskirti tiems, kuriuos galima ir kritikuoti, ir užgaulioti.

Internetiniame portale 15min.lt apie nesusipratimą Žemaitijoje štai kas rašoma: „Tikybos pamoka Telšių Žemaitės gimnazijoje, kurios metu demonstruotose skaidrėse homoseksualai buvo vadinami žudikais ir kanibalais, nebuvo tokia baisi, kaip atrodo iš skaidrių, 15min.lt tvirtino moksleivė iš Telšių, pati dalyvavusi pamokoje. Anot jos, mokytoja Loreta Raudytė skaidrėse dėstomus teiginius pateikė diskusijai, tačiau pati pritarimo jiems neišsakė, o dauguma moksleivių homoseksualus kaip tik gynė.“

Neliečiamieji. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Toje 15min.lt publikacijoje netgi teigiama: „Buvo įvairių nuomonių, tačiau pati mokytoja apibendrindama pamoką paminėjo, kad turėtume iš Dievo mokytis, nes jis toleruoja ir gerbia kiekvieną žmogų, nepriklausomai nuo jo rasės, lytinės orientacijos“, – sakė moksleivė.“

Man regis, ši pozicija, nors minėtame leidinyje paskelbta ir piktų komentarų, – pati įtikinamiausia: bjaurieji pavyzdžiai pateikti ne todėl, kad moksleiviai jiems pritartų, ne tam, kad būtų šaipomasi iš kitokių, o  kad kiltų diskusija.

Tačiau laidos „Teisė žinoti“ vedėjos klausimai, pastabos ir intonacija bylojo apie norą kuo greičiau ir griežčiau mokytoją nubausti. Visi laidos dalyviai peikė mokytojos elgesį, bet R.Miliūtei to buvo maža. Platesnių apibendrinimų ji nenorėjo girdėti, jai reikėjo mokytojos galvos, kaip ir A.Tapinui.

Įsiminė politikos apžvalgininko Vytauto Sinicos straipsnyje „Tapinokratija“ paskelbtos mintys (propatria.lt), jog vis tik teisinėje valstybėje elgtis dera vadovaujantis įstatymais, o ne žurnalistų, tegul ir įtakingų, nuomonėmis.

Juolab neįtikina R.Miliūtės pastaba: kaip bjauriai toje pamokoje turėjo jaustis homoseksualinių polinkių galbūt turintys mokiniai. Vodovaujantis tokia logika, Lietuvoje negalima nė menkiausia kritika. Nevalia smerkti nei girtuoklių, nei stribų, nei KGB, nei Rusijos agresijos. Juk tokiose pamokose  gali dalyvauti stribų, kagėbistų, girtuoklių atžalos. Jie patirtų moralinių nepatogumų.

Neliečiamųjų sąrašas Lietuvoje grėsmingai plečiasi…

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2017.05.02; 06:40

Pastaruoju metu tiek Lietuvos, tiek užsienio žiniasklaidos priemonėse gausu diskusijų dėl Lietuvos tautinio jaunimo sąjungos vadovybės ketinimų Kovo 11-ąją surengti dviprasmiškai vertinamas eitynes.

Ko siekia Lietuvių tautinio jaunimo sąjunga, norėjusi žygiuoti pagrindine sostines gatve – Gedimino prospektu? Ar tikrai LTJS yra organizacija, kurią derėtų kritikuoti bei smerkti? Ar teisingai pasielgė Vilniaus savivaldybė, nesudarydama sąlygų šios organizacijos jaunuoliams žygiuoti centrine sostinės gatve? Ką į LTJS skundus atsakė Vilniaus administracinis teismas? Kokios pozicijos laikosi Vilniaus meras Artūras Zuokas?

Kovo 11-osios proga visuomenės aktualijų portalas Slaptai.lt kalbina Lietuvių tautinio jaunimo sąjungos vadovą Julių Panką. Su LTJS vadovu Juliumi PANKA kalbasi Slaptai.lt žurnalistas Gintaras Visockas.

Pirmojoje interviu dalyje dėmesys buvo sukoncentruotas į teisinius aspektus – leista ar neleista žygiuoti. Šioje, antrojoje, dalyje, žvelgiama plačiau: kas, kodėl ir kokiomis priemonėmis bando menkinti šią lietuviško jaunimo organizaciją, kaip LTJS vadovybė vertina Lietuvos – Lenkijos bei Lietuvos – Latvijos tarpusavio santykius, kodėl savo vasaros stovykloms pasirinko būtent Dieveniškes…

Continue reading „LTJS vadovas Julius Panka: “Lietuvių tauta yra išskirtinai tolerantiška”“

linkiene_violeta

Visuomenės nuomonės apklausos rodo, kad nemaža dalis rinkėjų dar neapsisprendę, už ką balsuoti per ateinančius rinkimus.

Televizijos įtakos visuomenei tikriausiai įrodinėti nereikia. LRT pradėjusi transliuoti diskusijų laidas, skirtas spalio 14 d. vykstantiems Seimo rinkimams, pademonstravo ne patį didžiausią profesionalumą.

Jau pirmojoje įžanginėje laidoje vedėja Rita Miliūtė sudarė įspūdį, lyg šias laidas televizija transliuoja nemokamai, darydama paslaugą politinėms partijoms. Nors neabejoju, kad ši patyrusi televizijos žurnalistė puikiai žino, kad už visą šį Nacionalinio transliuotojo eterį sumoka Vyriausioji rinkimų komisija iš tam skirtų valstybės biudžeto lėšų.

Continue reading „Visuomeninis transliuotojas: padeda pasirinkti ar kliudo?“

visockas-gintaras-portretas

Štai ir sulaukėme pirmųjų viešų ištraukų iš Valstybės saugumo departamento (VSD) ataskaitos apie 2011-aisiais metais atliktas operatyvinio pobūdžio veikas. Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) pirmininkas Arvydas Anušauskas ištęsėjo duotą žodį.

Siekiant stiprinti visuomenės pasitikėjimą mūsų VSD, Seimo NSGK vadovybė nusprendusi kasmet viešai skelbti kai kurių specialiai atrinktų duomenų apie mūsų slaptųjų tarnybų veiklą.

Sumanymo planas aiškus – kad visuomenė susidarytų kuo objektyvesnę nuomonę, kuo gi užsiima mūsų žvalgybinės bei kontržvalgybinės institucijos. Mat lietuvių pasitikėjimas savaisiais “džeimsais bondais” pastaruoju metu labai smukęs. Taigi prarastą pasitikėjimą bandoma susigrąžinti.

Continue reading „Atsinaujinimas įmanomas tik analizuojant savas klaidas“

g.visockas-portretas

Tik neskubėkime smerkti žurnalistės Rūtos Janutienės, surengusios akibrokštą vieno aukšto rango policijos pareigūno kabinete tuoj po tragiškų Garliavos įvykių.

Nemačiusiems videointerviu priminsime, jog ši šmaikšti, niekuomet žodžio kišenėje neieškanti žurnalistė, dažnusyk įžūlokai prie sienos remianti visus interviu duoti nepanorusius valdininkus, tąsyk bandė išsiaiškinti, kas gi yra prievarta.

Jei verkiančios mažametės mergaitės tempimas už rankos nėra smurtas, tai tada smurtu neturėtų būti laikomas ir grubokas policijos valdininko tampymas už rankovės. Juolab kad už rankovės tempiamas valdininkas, skirtingai nei mažoji Kedytė, – tikrai neverkė. Žodžiu, jei priverstinio mažosios Kedytės traukimo iš jai įprastos aplinkos – žuvusio tėvo artimųjų namų – negalima laikyti prievarta, tai prievarta nedera laikyti ir žurnalistės R.Janutienės sumanymo patampyti už švarko rankovės suglumusį valstybės pareigūną. Jei galima tampyti mažametę mergaitę, kodėl tada negalima už skverno, sakykim, timčioti Seimo narių, ministrų, teisėjų? Tai konkretus, o ne retorinis klausimas.

Continue reading „Atsargiai – dvigubi standartai“

g.visockas-portretas

Seimo narys Kęstutis Masiulis neseniai išplatino viešą pareiškimą, kuriame reiškiamas nuoširdus susirūpinimas dėl Lietuvos kaip atominę energetiką puoselėjančios valstybės ateities. Parlamentaras – už tai, kad Lietuva kuo greičiau ir pigiau pastatytų naująją atominę jėgainę.

Todėl nenuostabu, kad parlamentaras nori išsiaiškinti, kas remia VšĮ “Žaliosios politikos institutą” ir jo vadovą Liną Balsį. Juk “Žaliosios politikos institutas” – greičiau AE statybos oponentas, nei prietelius. Buvęs prezidentės Dalios Grybauskaitės atstovas spaudai L.Balsys bando organizuoti referendumą, kurio metu Lietuvos piliečiai turės galimybę pareikšti nuomonę, ar jie pritaria Vyriausybės sprendimui statyti naują atominę jėgainę.

Continue reading „Rusijos slaptųjų tarnybų pučiama migla“

Jau keleri metai iš premjero Andriaus Kubiliaus vis girdime – “reikia veržtis diržus, kitos alterntyvos nėra”… Reikia mažinti išmokas mamoms, auginančioms vaikučius, nes kitos alternatyvos nėra. Reikia taupyti atimant iš pensininkų jų teisėtas ir taip jau seniai mažas pensijas. Negalima didinti algų, nes bus blogai.

Ir ypatingai labai mėgsta pasipuikuoti savo išvykose į užsienio šalis –  koks jis šaunuolis, kad užveržė lietuviams diržus, o jie vis dar patenkinti. Ir čia, deja, jis teisus. Taip, lietuviai atrodo patenkinti, kad net nebando protestuoti ar garsiau pasakyti – jūs neteisus, premjere!

Continue reading „Andrius Kubilius neteisus – alternatyva egzistuoja“

gintaras_portretas_2

Foreign Policy, remdamasi Eurasia Group, pateikia savąją versiją, kokie didžiausi pavojai tyko Žemės 2012-aisiais metais. Analitikai spėja, kad baigiasi epocha, kada tarptautines rinkas reguliavo ekonomika, o geopolitikai didelės įtakos turėjo nacionaliniai saugumo reikalai.

Dabar, po akivaizdžios finansinės griūties, Usamos bin Ladeno nužudymo ir amerikiečių karių išvedimo iš Irako pasaulis kardinaliai keičiasi. Tikėtina, jog šiais metais pasaulį labiausiai jaudins euro zonos likimas (ar nesubyrės Europos Sąjunga), kokie bus JAV ekonomikos atsigavimo tempai ir kokį vaidmenį pasauliniuose žaidimuose vaidins Kinija.

Continue reading „Atsargiai – dar vienas lietuviškasis “achilo kulnas”“

songaila_m

Vienu iš svarbesniųjų praėjusios savaitės įvykių reikėtų laikyti diskusiją, surengtą Ritos Miliūtės vadovaujamoje LRT diskusijų laidoje “Teisė žinoti”.

Tąsyk audringai ginčytasi dėl vadinamosios „teismų neliečiamybės“ ar „nepriklausomybės“ keliamų problemų.

Ką reikėtų daryti, jei visuomenei tampa nebesuprantami teismo sprendimai, jei visuomenė pradeda abejoti verdiktą paskelbusio teisėjo kompetencija arba sąžiningumu?

Continue reading „Parlamentaras Gintaras Songaila: “Abejonių keliančius teisėjų sprendimus kritikuoti ne tik galima, bet ir būtina”“

algimantas-zolubas-1

Lietuvos televizijos 2012-01-04 laidoje „Teisė žinoti“ apie teismų neliečiamybę kalbėjo Aukščiausiojo Teismo pirmininkas Gintaras Kryževičius, Apeliacinio teismo Civilinių bylų teisėjas Vigintas Višinskis ir VU Viešosios teisės katedros vedėjas Egidijus Kūris.

Laidoje dalyvavusiam Seimo nariui Gintarui Songailai, kuris išreiškė abejones dėl teisėsaugos sprendimų skaidrumo bei pasisavinamos neliečiamybės, laidos vedėja Rita Miliūtė akivaizdžiai talkino teismų neliečiamybės šalininkams, trukdė Seimo nariui išsakyti savo nuomonę, atremti priekaištus dėl neva politikų spaudimo teismams. Lietuvos teismai arogantiškai deklaruoja savo neliečiamybę, priešinasi pilietinės visuomenės ir politikų poveikiui, nukreiptam į skaidrių ir sąžiningų sprendimų priėmimą visų lygių teismuose.

Continue reading „Teismų neliečiamybė – tariama“

miliute

Politikos sritį kuruojančių žurnalistų nuolat tyko daugybė pavojų, intrigų, pinklių, į kurias labai lengva patekti, tačiau sunku išsivaduoti. Ilgametė politinių laidų vedėja Rita Miliūtė sako, kad spaudimas yra natūralus dalykas, kuris visada buvo ir bus.

LRT laidoje „Įžvalgos“ žurnalistė Virginijui Savukynui atskleidė, kaip politiniai ir kiti viešosios sferos veikėjai bando daryti įtaką žiniasklaidai ir pateikė paprastą receptą, kaip reikia tam spaudimui atsispirti.

Continue reading „Rita Miliūtė: „Politikoje, gyvenime ar meilėje neturėtų galioti principas, kad visos priemonės geros““

julius_r

Gerbiamoji ponia Rita Miliūte, – didžiulis nusivylimas! Niekada negalėtume patikėti, jog laidos vedėja, žinoma savo kritišku požiūriu į studijos svečius politikus, organizuos laidą, kurioje tik puoselės ir be to išpuoselėtą Prezidentę.

Jūsų klausimai buvo skirti paskatinti Prezidentę grąžiai kalbėti apie save – jokios kritikos, jokių kėblių klausimų, jokio varymo į kampą.

Na Prezidentė negalėjo ir svajoti apie geresnę jos tuštybei sukurtą laidą. Bet Prezidentė – ne naujiena, kas ją „mato“, žino jau seniai, ką ji (ne)sugeba ir ko ji (ne)verta. Kalbama čia apie mėgstamą laidų vedėją, kuri tiesiog „prarado veidą“.

Continue reading „Laiškas, kurį parašiau žurnalistei Ritai Miliūtei po laidos „Teisė žinoti““

vytautas_visockas

Kartą gūdžiais brežneviniais laikais kolega pasakojo apie darbą žvejybiniuose laivuose, kai sugautą žuvį plukdydavo ne namo, o į Afrikos, Pietų Amerikos šalis, kurias Sovietų Sąjunga maitino, ketindama išlaikyti jas savo įtakoje, paversti komunistinėmis. Būdami arčiau kranto, pasakojo jis, matydavome vienos ar kitos kapitalistinės šalies televiziją.

Tribūnoje  matome tik švepluojantį Leonidą Iljičių, piktinamės, kad brangsta degtinė (Esli vodka būdet vosem, vsio ravno mi pitj nebrosim. Peredaite Iljičiu – nam i desetj po plečių. Nu, a esli budet bolše – vam dostanetse kak v Polše); televizijos ekranuose ir laikraščiuose džiaugiamės, kad kolchozuose užauginami didžiuliai javų derliai, gamyklose vykdomi ir viršijami penkmečio planai… 

Continue reading „Reklamiškai beprotiškas pasaulis“

kryzevicius_mini

Kuo toliau, tuo labiau nieko nesuprantu. Lietuviškosios Temidės sprendimai nūnai tampa vis labiau keisti, nelogiški.

Susidaro paradoksali situacija: kuo aukštesnio rango teisėjas ima aiškinti teisinius vienos ar kitos bylos aspektus, tuo viskas atrodo  painiau, neaiškiau. Štai viena iš paskutiniųjų Ritos Miliūtės laidų “Teisė žinoti”, kurioje kalbėta apie Lietuvos teisėsaugos skaudulius. Mano supratimu, lietuviškosios Temidės reikalai tąsyk apžvelgti paviršutiniškai, neužčiuopiant giluminių procesų, nors laidoje dalyvavo net pats Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkas Gintaras Kryževičius.

Continue reading „Kas nesutampa su oficialia versija, būtinai yra šmeižtas arba dezinformacija?“

vytautas_visockas

Neprisimenu televizijos diskusijų laidos, labiau tendencingos ir antilietuviškos, kaip balandžio 13-osios “Teisė žinoti”.

Visuomenės teisė žinoti, kas dedasi Lenkijoje, kodėl ši valstybė tapo tokia agresyvi Lietuvos atžvilgiu, buvo paminta ir sutrypta.

Ir tą padarė keturi intelektualai, vadovaujami penktos intelektualės žurnalistės. Dėl to intelektualumo, žinoma, galima būtų ir pasiginčyti, ypač pasiklausius nerišlių vertėjo Gailiaus samprotavimų. Geriau jau jis vienatvėje toliau sau verstų knygas – būtų daugiau naudos.

Continue reading „Paminta teisė žinoti“

vikiliks_paskutinis

Be jokios abejonės, ”Wikileaks” veikla – dviprasmiška. Kaip bebūtų apmaudu, bet mes iki šiol nežinome tikrųjų skandalingojo portalo įkūrėjo Juliano Assange tikslų. Galbūt niekad apie tuos tikslus ir nesužinosime arba sužinosime po 50-ies metų, kai jau bus nebeaktualu. Sutinku su nuomone, kad JAV armijos seržantą Bredlį Meningą, J.Assange internetinei svetainei pateikusį dešimtis tūkstančių slaptų dokumentų, galima vadinti išdaviku. Neatmetu ir galimybės, kad “Wikileaks” atvirumai labiausiai pakenkė JAV interesams. Tačiau vis dėlto nesuprantu tų karštakošių, kurie “Wikileaks” įkūrėjus vadina pačių griežčiausių bausmių nusipelnusiais šunsnukiais.

Continue reading „Šunsnukių užtektinai ir Lietuvos valstybinėse institucijose“

aleknaite_tvs

Tikriausiai nieko naujo nepasakysiu, jei konstatuosiu, esą jau šiandien daugeliui politinių jėgų rūpi būsimųjų Seimo rinkimų rezultatai. Tiesa, iki naujųjų parlamentinių rinkimų dar likę dveji metai.

Tačiau tie, kurie nori laimėti 2012-ųjų politinėse batalijose, jau dabar, matyt, intensyviai skaičiuoja savo galimybes bei intensyviai svarsto, kokia politinė jėga būsimąjame Seime gali iškovoti daugumą. O diskutuodami dėl šiandieninių parlamentinių partijų galimybių išsilaikyti valdžioje neišvengiamai analizuoja, kokia ateitis laukia dabartinių daugumiečių – konservatorių su krikščionimis demokratais.

Todėl su įdomumu stebėjau prieš keletą dienų per LRT rodytą Ritos Miliūtės debatų laidą “Teisė žinoti”. Joje apie Lietuvos dešiniąsias partijas ir jų likimą diskutavo parlamentarai Vilija Abramikienė – Aleknaitė, Eligijus Masiulis, Algis Čaplikas ir žurnalistai, leidėjai Algimantas Šindeikis, Vladimiras Laučius bei Valentinas Mitė.

Continue reading „Konservatoriai šiandien labiau primena „košę, nei solidžią partiją“?“